Tarp knygu 2018 06

Birželis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Marius Jovaiša. Žinau, kaip pristatyti Lietuvą

1

ĮVYKIS

Vaiva Markevičiūtė. Vilnius skaito po liepomis

3

TEMA / BIBLIOTEKOS IR LEIDĖJAI

Nijolė Bliūdžiuvienė. Leidybinės ir bibliotekų veiklų patirčių sankirtos

6

ŠIANDIEN AKTUALU

Milda Strodomskienė, Jurga Gradauskaitė, Juozas Markauskas. Parankesnis kūrinių teisių ženklinimas internete

3

10

POKALBIS

Inga Mitunevičiūtė: „Manau, kad einu reikiama kryptimi“ Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

13

NAUJI LEIDINIAI

Diana Norkūnienė. Buvusios Kražių kolegijos knygų sąrašas

16

BIBLIOTEKŲ TURTAI / VYDŪNO METAI

Vytautas Smilgevičius. Rankraščiai – Vydūno veiklos žemėlapis

18

100 ATKURTAI LIETUVAI

Valdonė Budreckaitė. Mažoji Sorbona Lietuvoje: dėstytojai iš Paryžiaus

23

ŽMONĖS IR LAIKAS

Virginija Aputienė. Prahos pavasario atminams

28

23

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Nepraradę tikėjimo Lietuvos laisve Dalia Bredelienė. Šiuolaikiška ir patogi bendruomenei Daiva Kiniulienė. Keliauti kviečiančios knygos

30 32 34

KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS 2018

36 37

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ IN MEMORIAM

Danguolė Stasė Tamulevičienė [1939 04 05–2018 05 14]

42

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Didieji stebukladariai

43

30 Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos (3), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (23), Vygaudo Juozaičio (30) nuotraukos

VirŠeliuose

Pirmame: Krakavo ežeras, Molėtų r., 2018 m. Fotografas Marius Jovaiša Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška.

Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Birželio numeryje – šv. Antanas, 1920 m., Klaipėdos r., Laigių k. Meistras Juozapas Piaulokas. Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Marius Jovaiša. Arielio Ortegos Gobino (Kuba) nuotr.

Žinau, kaip pristatyti Lietuvą Šimtas atkurtos valstybės metų man yra gera proga prisiminti ir kitiems priminti apie ankstesnius šimtmečius ir tūkstantmečius, kuriuos skaičiuoja Lietuva ir čia gyvenantys žmonės. Augdamas archeologo šeimoje, vasaras leisdavau kasinėjimuose – įspūdinga, turtinga, unikali mūsų krašto praeitis yra giliai įaugusi į mano pasaulėjautą. Kai mąstau apie Lietuvą, prieš akis matau nuostabaus grožio gamtą ir mėginu įsivaizduoti, kaip čia gyveno mūsų protėvių kartos, mums palikusios turtingą paveldą, kalbą, papročius, paminklus. Prieš dešimt metų išleidau fotografijų albumą Esu labai laimingas, „Neregėta Lietuva“, kuris, dideliam kad augdamas mano džiaugsmui, tapo viena poturėjau galimybę puliariausių reprezentacinių knygų pamatyti ir išgyventi apie mūsų šalį. Mane visad pirmyn vedė noras atrasti kažką nauja ir Lietuvos virsmą vėl tais atradimais pasidalyti su kitais. nepriklausoma šalimi. Skraidydamas virš Lietuvos, padariau tūkstančius nuotraukų, kuriose

„

* 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

iš naujos perspektyvos atsiskleidė mūsų kraštovaizdis, miestai ir kaimeliai. „Neregėta Lietuva“ ilgainiui tapo ne tik knyga, bet ir tam tikru kultūros reiškiniu, savotišku prekės ženklu. Beveik keturiasdešimtyje pasaulio valstybių organizavome parodas, albumą išleidome vienuolika kalbų, pačiame Lietuvos centre šalia Kėdainių įkūrėme specialų ąžuolyną, kuriame jau auga per 30 tūkstančių ąžuolų. Visa tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą – nusprendžiau atsisakyti kitų verslų ir pasinerti į oro fotografijų albumų kūrimą ir leidimą tolimuose pasaulio kampeliuose.

Daug metų praleidau tyrinėdamas Meksiką, Centrinę Ameriką, Kubą, ten išleidau keletą albumų.

Kiekviena nauja knyga man buvo didelis žingsnis pirmyn – nauja kūrybinė patirtis, nauji nepamirštami įspūdžiai. Po truputį augo mano, kaip oro fotografo, reputacija. Man būdavo suteikiami leidimai skristi ir fotografuoti labai saugomose vietose: virš Vatikano, Maldyvuose, Kuboje. Knyga apie Kubą buvo pats sudėtingiausias iki šiol mano darytas projektas, trukęs penkerius metus. Visi šie darbai mane subrandino ir užgrūdino, drauge kaskart vis mėgindavau aukščiau kelti savo užmojų kartelę.

1

„

2018-aisiais – mūsų šaliai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį – nusprendžiau, kad atėjo laikas sukurti visiškai naują knygą apie Lietuvą. Noriu išnaudoti sukauptą patirtį, išmoktas pamokas ir šį kartą parodyti ne tik nuostabų Lietuvos kraštovaizdį, bet ir praturtinti albumą naujomis temomis.

Per dešimtmetį nuo „Neregėtos Lietuvos“ išleidimo turėjau begales progų apmąstyti, kaip atrodo mūsų šalis pasaulyje, ką apie mus žino, kuo labiausiai stebisi žmonės iš kitų planetos kampelių. Per keliasdešimtyje valstybių įvykusius daugiau kaip šimto parodų atidarymus, per įvairius pristatymus ir paskaitas tūkstančiams užsieniečių pasakojau apie mūsų švarią gamtą, turtingą praeitį, laisvės troškimą, kovas dėl galimybės patiems kurti savo likimą. Po truputį susikristalizavo tam tikra koncepcija, kaip pristatyti Lietuvą ten, kur apie mus nieko arba beveik nieko nežino. Visų pirma Lietuvą pateikiu kaip šalį prie Baltijos jūros: yra Šiaurės Europoje tokia jūra, aplink kurią galima rasti Švediją, Vokietiją, Lenkiją, Suomiją ir Lietuvą. Tokiu būdu Lietuvą aš pateikiu Šiaurės, o ne Rytų Europos kontekste – mano galva, taip yra protingiau, nes, kalbant apie Europą, šiaurė kelia daug geresnių emocijų, asociacijų nei rytai.

Dešimt metų naudojau „Neregėtos Lietuvos“ vaizdus mūsų šaliai pristatyti, bet vis aiškėjo supratimas, kad XXI amžiuje nepakanka gražių kraštovaizdžio nuotraukų.

Kad ir kokie mieli bei viliojantys būtų šie kraštovaizdžiai, šaliai reprezentuoti reikia vaizdų, kurie atskleistų unikalų jos istorinį paveldą ir parodytų naujausių laikų veiklą.

Kadangi albumas „Neregėta Lietuva“ tapo labai gerai pažįstamu ir gerbiamu prekės ženklu, naują knygą nusprendžiau leisti tuo pačiu pavadinimu, galbūt papildant ją paantrašte „XXI amžius“.

Tūkstančiams užsieniečių pasakojau apie mūsų švarią gamtą, turtingą praeitį, laisvės troškimą, kovas dėl galimybės patiems kurti savo likimą.

2

Pradėjau gilintis į mokslinių tyrimų laboratorijų, inovatyvių kompanijų, startuolių, informacinių technologijų bendrovių veiklą, ieškodamas, kaip įdomiai ir meniškai galima būtų ją atskleisti, pavaizduoti jų kūrinius. Daugelis esame girdėję, kad lietuviai yra nemažai pasiekę lazerių, biotechnologijų srityse, bet kaip tai atrodo? Kaip įsivaizduoti, ką gi savo laboratorijose veikia tie mūsų šaunūs inovatoriai, ateities kūrėjai? Apvažiavau dešimtis įmonių, laboratorijų, padariau tūkstančius kadrų, mėgindamas sukurti nuotraukų, kurios turėtų estetinę vertę, kurios intriguotų, verstų pasidomėti, kas čia nufotografuota.

Tikiuosi, kad naujasis albumas tinkamai pasitarnaus, pristatydamas mūsų išmaniuosius darbus tiek mums patiems, tiek užsieniui.

Apskritai esu labai laimingas, kad augdamas turėjau galimybę pamatyti ir išgyventi Lietuvos virsmą vėl nepriklausoma šalimi. Manau, kad, švęsdami valstybės atkūrimo šimtmetį, vienu svarbiausių uždavinių turime išsikelti jaunimo patriotinį ugdymą.

Reikia stengtis, kad vaikai didžiuotųsi mūsų istorija, paveldu, pažintų ir mylėtų gimtąjį kraštą. Kartu reikia siekti, jog neįsivyrautų nuomonė, kad užaugus būtinai reikia važiuoti mokytis ir dirbti į užsienį. Lietuvoje formuojasi puikios sąlygos kurti, gaminti ir po visą pasaulį eksportuoti intelektinio darbo kūrinius, ir mes jau turime daug puikių tokių pavyzdžių. Tikiuosi, kad ir mano naujoji rudenį pasirodysianti „Neregėta Lietuva“ prisidės prie šio svarbaus darbo. Tikiuosi, kad tai bus mano konstruktyvus ir prasmingas įnašas į Šimtmečio šventę.

Marius Jovaiša Leidėjas ir fotografas

Antalieptės marios, Zarasų r., 2018 m. Mariaus Jovaišos nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos nuotr.

Įvykis

VILNIUS SKAITO PO LIEPOMIS Saulė, žydras dangus su lengvais debesėliais, žalia pieva, švelniai šnarantys medžių lapai ir knyga – argi ne tobulos valandėlės scenarijus? Jį išmėginti atsinaujinusioje Lukiškių aikštėje nuo gegužės pabaigos kviečiami vilniečiai ir miesto svečiai. Apie 1000 leidinių, patogius sėdmaišius, gultus ir neįkainojamą prasmingą laiką su knyga skaitytojams dovanoja projekto „Vilnius skaito“ sumanytoja UAB „Gera pramoga“, partnerė Vilniaus miesto centrinė biblioteka, šalies leidyklos ir rašytojai, kiti rėmėjai. Ši knygų oazė sostinės Lukiškių aikštėje literatūros mėgėjus džiugins 100 dienų. Skaitykla dirba kasdien nuo 10 iki 20 val., darbo laiką pakoreguoti gali tik orai – knygos saugomos nuo lietaus. Naudotis skaitykla labai paprasta: išsirenki knygą iš lentynos, patogiai įsitaisai ir skaitai, o paskaitęs grąžini čia dirbančiam bibliotekininkui. Skaitytojai turi laikytis vos dviejų taisyklių: skaityti tik skaityklos teritorijoje ir čia nevalgyti.

Sugalvoti puikią idėją – pirmas žingsnis. Antras – ją įgyvendinti. Projekto iniciatorė „Geros pramogos“ atstovė Jurga Mandrijauskaitė atviravo, kad rasti rėmėjų nebuvo lengva. Daug kam ši idėja atrodė patraukli, bet vis tiek į ją žiūrėjo atsargiai, nedrąsiai.

Lietuvos miestuose tai vienas pirmųjų tokių projektų, o štai pasaulio didmiesčiuose tokios skaityklos gyvuoja kuo puikiausiai – pavyzdžiui, Austrijoje ir Vokietijoje projektas „StadLesen“ („Skaitantis miestas“) vykdomas jau dešimtmetį.

„Labiausiai dėkingi esame Vilniaus miesto centrinei bibliotekai, kurios vadovė Rima Gražienė, gavusi kvietimą prisidėti prie projekto, į jį pažiūrėjo labai šiuolaikiškai, – džiaugėsi J. Mandrijauskaitė. – Valstybinė įstaiga nepabijojo daug papildomų rūpesčių išvežant knygas iš bibliotekų, organizuojant darbuotojų, kurie galėtų dirbti visą vasarą skaitykloje po dešimt valandų per dieną, pamainas. Tai buvo milžiniškas iššūkis ir jie jį priėmė. Džiaugiamės šios partnerystės rezultatu.“ Dažnam skeptikui gali kilti klausimas – ar neišsinešios skaitytojai knygų po namus? J. Mandrijauskaitė tikino, kad per pirmąjį skaityklos darbo mėnesį tokios problemos nekilo. Skaitantys žmonės yra sąmoningi ir supranta, kad knygos skirtos visiems, jas galima skaityti nemokamai ir patogiai niekur neišsinešant. Jai antrino Vilniaus miesto centrinės bibliotekos rinkodaros vadybininkė Julija Glosaitė: „Svarbiausia – abipusis pasitikėjimas. Be to, kaip ir tikėjomės, vilniečiai ir miesto svečiai 3

išties palankiai atsiliepia apie šį projektą ir pagarbiai vertina bibliotekos ir leidyklų suteikiamas knygas.“ Kad skaitykla trauktų skaitytojus, knygos joje turi būti įvairių žanrų, įdomios skirtingo amžiaus, interesų bei poreikių žmonėms. J. Mandrijauskaitės teigimu, vienas atrankos kriterijų – knygos turi būti naujos, išleistos per pastaruosius penkerius metus.

Kiti kriterijai buvo patikėti pačiai bibliotekai, skaityklai skolinančiai didžiąją dalį – net 800 – knygų. „Norėjome, kad knygos atitiktų skirtingų žmonių poreikius, tad atrinkome naujos užsienio ir lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių. Mūsų skaitykloje yra ir detektyvų, ir meilės romanų, poezijos, atsiminimų, bestselerių

Skaityklą atidarė (iš dešinės) Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, UAB „Gera pramoga“ direktorė Jovilė Broniukaitienė, Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktorė Rima Gražienė.

Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos nuotr.

Ieva: Atėjau čia pirmąkart. Apie šią skaityklą daug informacijos mačiau socialiniuose tinkluose, dažnai pravažiuodavau dviračiu, bet vėlai vakare, kai skaitykla jau būdavo uždaryta. Šiandien turėjau laisvo laiko, todėl atvažiavau paskaitinėti. Čia smagu – geras vaibas. Norėjau paskaityti ką nors iš poezijos lentynos. Joje pasigedau klasikų, kita vertus – radau man dar negirdėtų knygų. Visgi akis galiausiai užkliuvo už Mykolo Saukos novelių rinkinio „Grubiai“ – sudomino knygos įvadas.

Vasarą daug smagiau skaityti lauke, nesinorėtų eiti į skaityklą pastate. Būtinai atvažiuosiu dar.

Vaivos Markevičiūtės nuotraukos

Wim: Atvykau pasisvečiuoti į Vilnių iš Belgijos su šunimi Tobi. Jis jau senas, tad turime dažnai prisėsti pailsėti. Čia puiki vieta – šešėlis, knygos. Aš šioje skaitykloje jau ne pirmą kartą.

Man pasisekė, kad čia yra literatūros anglų kalba. Jau perskaičiau vieną romaną, ką tik pradėjau skaityti antrą knygą – lietuvių profesorės Dalios Dilytės knygos „Filosofo žmona“ vertimą į anglų kalbą. Čia daug knygų, kurių nesu skaitęs. Pasiėmiau dar vieną (jei nepatiktų pasirinktas romanas) – Anatolijaus Rybakovo „Arbato vaikai“ (angl. „Children of the Arbat“), bet toliau skaitysiu Dilytės kūrinį, nes jis mane įtraukė.

4

Giedrė: Buvau girdėjusi apie šią skaityklą. Šiandien turėjau laisvą valandą, pagalvojau – kam man blaškytis gatvėse, jei galiu ateiti čia. Išsirinkau plonesnę knygą, poeziją, kad nereikėtų didelio susikaupimo.

Paėmiau paskaityti „Haiku Vilniui knygą“. Apžiūrėjau lentynas, pasirinkimas atrodo didelis, knygos naujos. Esu nuolatinė Vilniaus miesto centrinės bibliotekos ir jos Antakalnio filialo skaitytoja.

Jei dar kartą eičiau pro šalį ir nespaustų laikas, būtinai vėl čia stabtelėčiau paskaitinėti, pailsėti.

ir tarptautinį įvertinimą pelniusių autorių knygų, literatūros vaikams ir paaugliams. Miesto svečius sudomins knygos apie Vilnių, literatūra anglų ir rusų kalbomis. Turime knygų kultūros, istorijos, meno, religijos, verslo, psichologijos ir panašiomis temomis“, – vardijo J. Glosaitė.

Atsižvelgę į tai, ką davė biblioteka ir ko dar trūko, organizatoriai kreipėsi ir į kitus rėmėjus. „Su portalo „15min“ redaktoriaus pavaduotoju, knygų apžvalgininku Audriumi Ožalu suformavome lentyną knygų gurmanams, ji skaitykloje pažymėta „15min knygos“ rekomenduoja“ ženklu.

O Šiaurės šalių ministrų biurą pakvietėme suformuoti iškiliausių Šiaurės šalių autorių lentyną, kompanijos „Avon“ atstovai patys pasisiūlė paremti sveikos gyvensenos lentyną, kuri, beje, yra labai populiari“, – pasakojo J. Mandrijauskaitė, kuri dar ir recenzuoja knygas, dalyvauja geriausių knygų rinkimų komisijose.

Nuo pat atidarymo gegužės 24 d. skaitykla niekada nebūna tuščia, kartais čia net sunku rasti laisvą vietą prisėsti. „Per dieną apsilanko 400–700 žmonių, priklauso nuo oro ir savaitės dienos, – džiaugėsi J. Mandrijauskaitė. – Rytais skaityklą aplanko net keli darželiai, mamytės su vaikais, o vakarop po darbų, paskaitų prisirenka daugiausia publikos – visa pieva būna nusėta. Dar pastebėjome, kad populiariausios dienos yra ketvirtadienis ir ypač penktadienis.“ Populiarus metas – ir pietų pertrauka, kurią su knyga mielai leidžia aplinkinių biurų darbuotojai.

Į skaityklą užsuka ne tik pavieniai skaitytojai, bet ir darželinukų grupės.

Editos Grėbliūnaitės nuotr.

Skaityklos auditorija labai įvairi. „Tai ir šeimos su vaikais, ir studentai bei jaunimas, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, – vardijo J. Glosaitė. – Pastebėjome, kad skaitykla traukia iš užsienio atvykusių žmonių dėmesį. Pastarieji ieško knygų anglų kalba, teiraujasi leidinių vokiečių, lenkų ir kitomis kalbomis, domisi literatūra apie Vilnių.“ Taigi projektas „Vilnius skaito“ – puikus būdas supažindinti svečius su miestu, atskleisti jį kaip atvirą, draugišką ir skaitantį.

Sumanymas jau dabar sulaukė labai didelio tiek visuomenės, tiek leidyklų ir žiniasklaidos susidomėjimo.

Skaitykla po atviru dangumi būtų puiki dovana kiekvienam miestui. J. Mandrijauskaitė mano, kad ji būtų populiari ir mažesniuose šalies miestuose, nes skaityti žmonės mėgsta visur, o vasarą lauke, miesto centre, įsitaisius patogiame sėdmaišyje – ypač. „Siekiame parodyti, kad skaityti išties galima visur ir bet kada – per pietų pertrauką, po darbų prisėdus valandėlei po kvepiančiomis liepomis. Ši skaitykla – tai tiesiog nedidelis priminimas apie knygą, laiką, vertą leisti prasmingai.“ Vaiva Markevičiūtė

JONAVIEČIUS DŽIUGINANTI TERASA Panaši skaitykla* nuo 2016 m. veikia Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kieme – Knygų terasoje. Idėjos iniciatorius – buvęs miesto meras Mindaugas Sinkevičius, terasos įrengimą finansavo Jonavos rajono savivaldybė, o renginius remia vietos įmonės. Skaitykla veikia visą parą, visais metų laikais. Bibliotekos knygų čia nėra – jas atneša patys skaitytojai, vyksta intensyvūs knygų mainai. Be to, naujų knygų skaityklai dovanoja šalies leidyklos ar kitos įstaigos. Čia daugiausia grožinės ir istorinės literatūros. Vietos laikraščių redakcijos rūpinasi, kad lentynose netrūktų periodinių leidinių, biblioteka suteikia belaidžio interneto prieigą. Pasak bibliotekos direktorės Skirmutės Gajauskaitės, per trejus metus Knygų terasos veikla išpopuliarėjo. Šiltuoju metų laiku terasai jaukumo suteikia želdiniai, parinkti dendrologės biologės Danguolės Liagienės. Čia renkasi ne tik skaitytojai, bet ir mamos su vaikais suvalgyti ledų, įsimylėjėliai skiria pasimatymus, o jaunavedžiai atvyksta rengti fotosesijų. „Knygų terasa džiugina bendruomenę renginiais atviroje erdvėje ir netradicinėmis diskusijomis, netradiciniu bendravimu. Čia tarsi mūzų buveinė: skamba eilės, sklando mintys apie literatūrą, liejasi muzikos garsai, – pasakojo S. Gajauskaitė. – Terasoje visada yra žmonių. Be to, išpuoselėta jos aplinka skatina vietos bendruomenę saugoti viešąsias erdves, ugdo įprotį puoselėti savo teritoriją.“ Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

* Apie renginių ir lankytojų gausą Knygų terasoje rašėme „Tarp knygų“ 2017 m. 5-ajame numeryje.

5

Tema / Bibliotekos ir leidėjai

Leidybinės ir bibliotekų veiklų patirčių sankirtos Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė

Bibliotekas ir leidėjus sieja kultūros ir ekonomikos matmuo. Bibliotekos ir leidėjai – tarsi skirtingos aibės, kurių sankirta egzistuoja, o abipusis poveikis neišvengiamas. Šių skirtingų savo prigimtimi ir paskirtimi aibių sąjungą pasiekti sunkiau, o gal net neįmanoma, kad išliktų ir visi šias aibes siejantys elementai. Tačiau bibliotekų ir leidėjų jungtis neabejotinai yra ir ji pasireiškia įvairiais pavidalais. Vienas jų – glaudesnis bibliotekų ir leidėjų bendradarbiavimas bei geresnio tarpusavio supratimo siekiamybė.

2015 m. įvyko pirmasis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – Nacionalinė biblioteka) bandymas sukviesti privalomojo egzemplioriaus bibliotekų ir leidybos atstovus į konferenciją-diskusiją „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai“1 aptarti, ar bibliotekos ir leidėjai gali dirbti išvien, ar pažįsta vieni kitus, kokių lūkesčių ar neišsakytų nuoskaudų turi viena ar kita pusė.

Tuokart dėmesys buvo telkiamas į labai svarbią šios jungties išraišką – nacionalinę bibliografiją, kuri yra ne tik inventorius, bet ir priemonė pažinti, suprasti bei išsaugoti žinias apie dokumentuotą kultūrą.

Tais metais leidėjai ir bibliotekininkai pradėjo justi vadinamojo skaitmeninio amžiaus poveikį, kuris abiem pusėms kėlė klausimų dėl teisėto turinio prieinamumo ir jo sklaidos, elektroninių leidinių prieinamumo bibliotekose. Leidėjams rūpėjo, kaip jų išleisti leidiniai pasiekia bibliotekas, kaip vykdoma leidinių atranka ir įsigijimas, ar reikalinga fiksuota knygų kaina, o bibliotekoms – kaip iš leidėjo gauti privalomąjį egzempliorių, kuris papildytų jų einamuosius ir archyvinius fondus, bei priminti, kaip Lietuvoje vykdoma tarptautinė standartinė leidinių numeracija.

Patirčių sklaida Nacionalinėje bibliotekoje Aktyvios dalyvių diskusijos ir noras geriau įsiklausyti į kiekvienos pusės sprendžiamas problemas inspiravo surengti antrąją konferenciją. Šių metų gegužę įvyko Lietuvos kultūros tarybos paremta tarptautinė konferencija „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai 2“2. Šįkart dėmesys buvo telkiamas į nacionalinių bibliotekų vykdomas veiklas, kurioms būtina šalies leidybos produkcija. Šalių nacionalinės bibliotekos yra tarptautinės standartinės numeracijos, dokumentinio paveldo išsaugojimo, nacionaliTaisyklingai pateikti nės bibliografinės apskaitos bei leidybiniai duomenys leidybos statistikos centrai, tad glaudus bendradarbiavimas ir leidžia rengti patikimus aiškus dialogas su leidėjais už<...> metaduomenis. tikrina šių veiklų įgyvendinimą.

Tarptautinėje konferencijoje Greitai randami buvo pristatyti leidybinių duometaduomenys – svarbūs menų pagrindu Nacionalinės vartotojui, norinčiam <...> bibliotekos kuriami informaciniai produktai ir paslaugos, naudotis jais bibliotekose. naudingos leidėjams. Latvijos,

„

2 1

6

Konferencija-diskusija leidėjams ir bibliotekininkams „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: http://konferencijos.lnb.lt/bllb/.

Tarptautinė konferencija „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai 2“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.].

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: http://konferencijos.lnb.lt/bllb2/; https://www.lnb.lt/ naujienos/3169-konferencija-biblioteka-leidejui-leidejas-bibliotekai-2.

Leidybos sektoriaus statistikos skirtybės Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus antrojoje pataisytoje laidoje3 bibliotekų veikla ir leidybinė veikla priskirta skirtingoms sekcijoms. Pastaroji atspindima J sekcijos „Informacija ir ryšiai“ 58 skyriuje „Leidybinė veikla“.

Kasmet rengiamos „Lietuvos spaudos statistikos“ duomenimis, leidėjais laikomi tie leidybinės veiklos subjektai, kurie savo leidinius kaip privalomąjį egzempliorių einamaisiais metais pristatė Nacionalinei bibliotekai. Remiantis metinių leidinių „Lietuvos spaudos statistika“ duomenimis4, 2014 m. Nacionalinė biblioteka kaip leidėjus skaičiavo Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje pranešimus skaitė (iš kairės): Made Viljur-Voit, Estijos nacionalinės 482, 2015 m. – 496, 2016 m. – 509 bibliotekos Leidėjų portalo kolekcijos plėtros skyriaus vadovė, Ansis Garda, Latvijos nacionalinės bibliotekos Fondų valdymo skyriaus leidybinės veiklos veikėjus, 2017 m. vadovas, Katarzyna Nakonieczna, Lenkijos nacionalinės bibliotekos ISBN darbo grupės vadovė, o moderavo – Nijolė Bliūdžiuvienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė. jų skaičius sutapo su 2014 m. duomenimis. Šalies spaudos statistikoje leidėjais laikomos leidyklos, mokslo Lenkijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų atstovai įstaigos, kitos organizacijos ir individualūs asmenys, pasidalijo bendradarbiavimo su leidėjais patirtimi. taigi daliai leidėjams priskiriamų įmonių ar pavieAuditorijos akiratį praplėtė akademinės leidybos nių asmenų, kurie Nacionalinei bibliotekai pristatė ypatumų raiška akcentuojant metaduomenų svarbą privalomąjį egzempliorių, leidyba nėra pagrindinė ir pokyčius, kurie neišvengiamai artėja dirbtiniam arba verslo veiklos sritis.

Leidybine veikla užsiimančių subjektų skaičių intelektui papildant arba perimant kai kurias leidybos funkcijas. Buvo nušviesta Lietuvos leidybos galime palyginti su oficialiosios statistikos portalo5 situacija įvardijant šalyje veikiančias literatūros (Official Statistics Portal) duomenimis, kuriuos teikia leidybos, sklaidos bei prieinamumo skatinimo ir Lietuvos statistikos departamentas (Statistics Lithufinansavimo priemones, kurios reglamentuoja, ania). Leidybinė veikla čia priskirta verslo srities plečia, stiprina, o kartais silpnina tarpinstitucinį ir paslaugų įmonių grupei ir jos apskaita tvarkoma tarpsektorinį dalyvių bendradarbiavimą ir indėlį. pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus skyToks bendradarbiavimo abipusis poveikis lemia ir rius bei klases. Remiantis šiais duomenimis, „knygų, knygų leidybos sektoriaus tvarų augimą, ir aktua- periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla“ laus literatūros turinio įvairovę bei prieinamumą 2016 m. pabaigoje užsiėmė 542 įmonės, o apskritai leidybine veikla vertėsi 580 subjektų. 2015 m. – atibibliotekose.

Nemažai dėmesio skirta esamoms leidėjų ben- tinkamai 549 ir 587 verslo subjektai.

Palyginę oficialiosios statistikos duomenis su druomenės pareigoms ir naujajai nuo 2019 m. atsirasiančiai pareigai Viešosios informacijos rengėjų Nacionalinės bibliotekos turimais leidybos sektoir skleidėjų informacinėje sistemoje (VIRSIS) teikti riaus statistiniais rodikliais, pastebime, kad Nacio­ duomenis apie save ir savo leidybinę veiklą, kuri nalinė biblioteka, rengdama spaudos statistiką, yra laikoma visuomenės informavimo veikla. Buvo leidėjų suskaičiuoja vidutiniškai 10 proc. mažiau. kalbama apie socialiai atsakingą leidybinę veiklą, Verta atkreipti dėmesį, kad Nacionalinė biblioteka apie sistemingą leidybos standartų taikymą ir apie prie leidėjų priskiria visas verslo įmones ir nepabūsimą Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) plėtros kryptį, kuri būtų patrauk­ lesnė leidybos atstovams. Įtraukioje diskusijoje, 3 Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius. EVRK 2 red. Vilnius: kurioje dalyvavo Nacionalinės bibliotekos, leidybos Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2008.

Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/24308/ verslo, taip pat ir akademinės leidybos, atstovai bei konferencijos dalyviai, buvo ieškoma bendro vei- 4 EVRK2red_klasif_leidinys.pdf.

Lietuvos spaudos statistika [interaktyvus]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017 [žiūrėta 2018 m. birželio kimo galimybių, įsiklausoma į teikiamus siūlymus 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/paslaugos/leidejui/ stiprinti leidyklų ir bibliotekų bendradarbiavimo lietuvos-spaudos-statistika.

5 pamatus, ieškoti kompromisų.

Oficialiosios statistikos portalas [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/.

7

„

grindinius leidėjus6, t. y. asmenis arba organizacijas, leidyba užsiimančius kaip nepagrindine veikla, pavyzdžiui, mokymo ir mokslo įstaigas, visuomenines organizacijas ir draugijas, verslo įstaigas ir pan., kurios perdavė Nacionalinei bibliotekai privalomąjį egzempliorių.

2018 m. pradžioje Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos steigimą numatančias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas7. Naujoje informacinėje sistemoje bus renkami, kaupiami, sisteminami, saugomi ir nemokamai pateikiami duomenys apie Lietuvos Respublikoje visuomenės informavimo veiklą vykdančius viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, tarp kurių atsidurs laikraščių ir žurnalų leidėjai, patenkantys į Nacionalinės bibliotekos rengiamos leidybos statistikos lauką. Nacionalinės bibliotekos „Lietuvos leidėjų“ kataloge8 nuo 1999 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 1 d. užregistruoti 4026 leidėjai, kurie savo leidiniams įsigijo ISBN, ISMN ir ISSN numerius.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus R sekcijoje „Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla“ bibliotekų veiklai suteikiamas kodas, atitinkantis plačiosios visuomenės kultūrinius, pramoginius ir poilsio poreikius, t. y. 91 skyrius „Bibliotekų, archyvų, muziejų ir kita kultūrinė veikla“. Leidybos ir bibliotekų veiklos aibės skirtingos, tačiau ekonominės veiklos rezultatas, produktas padeda aptikti sankirtas. 2018 m. sausio 1 d. Nacionalinės bibliotekos rengiamos bibliotekų statistikos duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama esant 2453 bibliotekas9, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą 4 iš jų yra privalomojo egzemplioriaus bibliotekos10.

Teisinis privalomojo egzemplioriaus reglamentavimas šalyje gerokai atitolęs nuo leidybinės ir bibliotekų veiklos praktinių aspektų, todėl nebėra veiksmingas.

Lietuvos standartas. Informacija ir dokumentavimas. Statistiniai duomenys apie išleistas knygas, laikraščius, periodinius ir elektroninius leidinius bei jų platinimą (tapatus ISO 9707:2008). [Vilnius]: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2011, LST ISO 9707:2011. 18 p.

7 Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Suvestinė redakcija nuo 2019-11-01 [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ TAR.065AB8483E1E/asFIEVxuQI. 8 Katalogas „Lietuvos leidėjai“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/katalogai/ katalogas-lietuvos-leidejai.

9 Bibliotekų statistiniai duomenys. 2017 metų [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: https://www.lnb. lt/paslaugos/bibliotekoms/lietuvos-biblioteku-statistika/ biblioteku-statistiniai-duomenys.

10 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1389 „Dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms“ pakeitimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 999 [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct. html?documentId=259c45a0dbed11e7910a89ac20768b0f.

6

8

bendros atsakomybės iššūkiai Pagrindinis Lietuvos bibliotekų uždavinys – papildyti ir atnaujinti savo dokumentinių išteklių fondus, siekiant geriau patenkinti skaitytojų poreikius.

Skaitytojams reikalingų leidinių įsigijimas – artimiausia bibliotekų ir leidybinės veiklos sankirta. Ne išimtis čia ir privalomojo egzemplioriaus bibliotekos, tačiau vienai jų – Nacionalinei bibliotekai – tenka ir daugiau svarbių uždavinių.

2017 m. Nacionalinė biblioteka spausdintiniems leidybinės veiklos produktams suteikė 5186 ISBN kodus, 96 ISMN ir 150 ISSN kodų, e. produktams atitinkamai 1062, 17 ir 50 tarptautinių standartinių numerių. 2017 m. ISBN ir ISMN Lietuvos agentūroje užregistruoti 84 nauji knygų ir muzikos leidinių leidėjai, o ISSN Lietuvos agentūroje užregistruota 12 naujų serialinių leidinių leidėjų. Vidutiniškai apie 15 proc. spausdintinių leidinių ir per 50 proc. e. leidinių nepasiekia Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo.

Teisinis privalomojo egzemplioriaus reglamentavimas šalyje gerokai atitolęs nuo leidybinės ir bibliotekų veiklos praktinių aspektų, todėl galimai nėra toks veiksmingas. Siekiant sukurti šalies leidybos produkcijos registravimo sistemą, svarbu ją ne tik pagrįsti privalomojo egzemplioriaus sistema, čia svarbu ir leidėjų vaidmuo bei atsakomybė. Privalomojo egzemplioriaus esmę sudaro teisinė bazė, kuri įpareigoja tam tikrą egzempliorių skaičių neat-

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos kultūros ministerijos ir leidėjų atstovai. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

lygintinai perduoti nacionalinei ar kitai privalomojo egzemplioriaus bibliotekai. Dar prieš du dešimtmečius Giuseppe Vitiello11 pabrėžė, kad tik turint tris galiojančius veiksnius galima užtikrinti nacionalinės bibliografijos išteklių išsamumą. Privalomojo egzemplioriaus funkcionalumą gali užtikrinti leidėjų, įstatymų leidybos ir nacionalinės bibliografijos veik­ lą užtikrinančių institucijų veikimas drauge. Teisės aktai yra būtina privalomojo egzemplioriaus teikimo sąlyga, nors kai kuriose šalyse (labai reti atvejai) užtenka savanoriško leidėjų ir bibliotekų susitarimo pildyti nacionalinį publikuotų Siekiant sukurti dokumentų fondą, o kartu ir nacionalinės leidybos produkcijos bibliografijos duomenyną. Šalies leidybos produktų metaduomeregistravimo sistemą, nys atsispindi Nacionalinės bibliotekos svarbu ją ne tik rengiamuose savaitiniuose elektroniniuose leidiniuose. Periodiniame leidinyje pagrįsti privalomojo 12 egzemplioriaus sistema, „Numatomos leisti knygos“ skelbiama Lietuvoje ruošiamų išleisti leidinių bibliog­ čia svarbu ir leidėjų rafinė informacija, kuri sudaroma iš leidėjų vaidmuo bei atsakomybė. pateiktų duomenų. Pasirodžiusių leidinių bibliografinė informacija prieinama „Infor-

„

Vitiello, Giuseppe. Legal Deposit and National Bibliographic Services [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ifla.org/files/assets/bibliography/publications/vitg.pdf.

12 Numatomos leisti knygos [interaktyvus]. [Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Informacijos mokslų departamentas], 2000– [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. ISSN 16480473. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/ kiti-leidiniai/numatomos-leisti-knygos.

11

macijoje apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje“13 (šis leidinys tęsia 1990–2016 m. rengtą „Ekspresinformaciją apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje“). Bibliografinės informacijos leidinys sudaromas remiantis Nacionalinės bibliografijos duomenų banko (NBDB) įrašais, kurie parengti iš privalomojo egzemplioriaus leidinių leidybinių duomenų.

Taisyklingai pateikti leidybiniai duomenys leidžia rengti patikimus, suprantamus, randamus metaduomenis. Greitai randami metaduomenys – svarbūs vartotojui, norinčiam įsigyti leidinius arba naudotis jais bibliotekose. Remiantis leidybiniais duomenimis, sudaromi bibliotekų katalogų ir duomenų bazių bibliografiniai įrašai, pateikiama spaudos statistika, sudaromi bibliografijos leidiniai ir kt.

Siekdami leidėjams padėti laikytis Visuomenės informavimo įstatymo 36 straipsnyje išdėstytų leidiniams ir jų platinimui keliamų reikalavimų, Nacionalinės bibliotekos specialistai parengė leidybinių duomenų pateikimo leidinyje metodines rekomendacijas14. Pirmą kartą tokios rekomendacijos parengtos remiantis galiojančiuose Lietuvos standartuose15 nustatytais leidybiniais duomenimis. Jos skirtos tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems leidėjams, kad šie taisyklingai pateiktų leidybinius duomenis leidiniuose. Minėtose rekomendacijose gausu leidybinių duomenų pateikimą įvairių rūšių leidiniuose iliustruojančių pavyzdžių. Vadovaujantis šiomis rekomendacijomis knygose ir serialiniuose leidiniuose pateikta pagrindinė bibliografinė informacija taps tikslesnė, prieinama vartotojui ir objektyviai atspindės Lietuvos leidybinės veiklos rezultatus.

Leidėjų ir bibliotekų sąlyčio taškai leidžia identifikuoti bendras problemas, surasti jų sprendimo būdus, atremti iššūkius ir nustatyti bendradarbiavimo gaires ateičiai. Sutelktas bibliotekų, leidybos ir valdžios atstovų indėlis siekiant bendradarbiauti ir atnaujinti atitinkamas veiklos sritis reglamentuojančius dokumentus padėtų sistemingai rinkti leidybos statistiką, objektyviau analizuoti šalies leidybos rinką, numatyti jos raidos tendencijas. Šios dienos aktualijos leidžia rasti bendrus leidėjų ir bibliotekų sąlyčio taškus, keistis patirtimi ir plėtoti galimas bendro darbo kryptis.

Informacija apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje [interaktyvus]. [Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Informacijos mokslų departamentas], 2017– [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. ISSN 2538-6859. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/kiti-leidiniai/informacija-apielietuvoje-isleistus-leidinius-gautus-nacionalineje-bibliotekoje.

14 Leidybiniai duomenys: metodinės rekomendacijos ir pavyzdžiai.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018.

ISBN 978-609-405-163-0. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/ media/public/leidejui/leidybiniai_duomenys.pdf.

15 Teisės aktai ir norminiai dokumentai (leidėjui) [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/paslaugos/leidejui/ teises-aktai-ir-norminiai-dokumentai.

13

9

Šiandien aktualu

PARANKESNIS KŪRINIŲ TEISIŲ ŽENKLINIMAS internete Milda Strodomskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė

Jurga Gradauskaitė Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ partnerė, advokatė

Juozas Markauskas Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos viceprezidentas

Visuomenėje vis labiau įsigalint dalijimosi kultūrai ir klestint internetui, tampa labai svarbu žinoti, kokią internete rastą medžiagą galima naudoti savo reikmėms ar komerciniais tikslais, ką galima modifikuoti, o ką – tik pasižiūrėti. Neretai, norint sužinoti, kokios autorių ar gretutinės teisės apibrėžia kūrinio naudojimą, tenka gerokai paplušėti. Siekdama tai palengvinti ir paskatinti teisėtą dalijimąsi kūriniais, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su advokatų profesine bendrija „iLAW“ ir Baltijos audiovizualinių archyvų taryba sukūrė ir pristatė „Suskaitmeninto ir skaitmeninio kultūros paveldo turinio naudojimo teisių priskyrimo bei ženklinimo metodiką ir rekomendacijas“. Atsižvelgiant į vartotojų poreikius, sukurtas elektroninis įrankis 1, skirtas skaitmeninio ir skaitmeninto kultūros paveldo, kūrinių, gretutinių teisių objektų ir nesaugomų objektų teisėms identifikuoti ir ženklinti pagal „Creative Commons“2 licencijas ir „Europeanos“ teisių pareikštis. Metodiką, rekomendacijas ir įrankį galima rasti Nacionalinės bibliotekos pasvetainėje http://cc.lnb.lt.

Minėtas įrankis patogus atminties institucijoms skaitmeninamam kultūros paveldui žymėti, taip pat mokslo, švietimo įstaigoms, jų atstovams ir auklėtiniams, studijuojantiems kūrybą, kultūros objektus, kuriantiems, atliekantiems muzikinius kūrinius ir kitokią kūrybą. Metodika paaiškina, kaip nustatyti, ar galima teisėtai skelbti skaitmeninį (suskaitmenintą) kultūros, mokslo, kūrybos objektą internete ir kokie teisiniai ribojimai galioja, kokias teises galima suteikti galutiniam suskaitmeninto objekto naudotojui, kaip paženklinti internete skelbiamą skaitmeninį kūrinį.

Elektroninis įrankis leidžia kūrėjui ar atminties institucijos darbuotojui paprastai, neskaitant ilgiau1

2

10

Skaitmeninio turinio ženklinimo žinynas ir įrankis sukurti įgyvendinant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektą „E. paslauga: skaitmeninio turinio naudojimo teisių ženklinimo žinynas ir įrankiai“. Projektas iš dalies finansuotas iš Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos, kurią administruoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigta pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas – plėsti dalijimąsi kultūros objektais internete. „Creative Commons“ teikia nemokamas savo sukurtas licencijas, kurias naudojant galima nesudėtingai informuoti potencialius naudotojus apie internete prieinamos kūrybos teisėto panaudojimo sąlygas.

sių aprašų, įvertinti, kokiu licencijos ženklu pažymėti kūrinį. Naudotis juo – paprasta: tereikia atsakyti į užduodamus klausimus, kuriais apibrėžiama, kas yra kūrinio autorius; ar teisine prasme ženklinamas objektas laikomas kūriniu; ką kitiems leidžiama su juo daryti, ar galimas komercinis naudojimas; ar būtina modifikuotą kūrinį skelbti suteikiant tokias pat teises ir pan. Nacionalinės bibliotekos pasvetainėje pateiktoje metodikoje išsamiai aprašomi visi ženklinimo būdai, galima parsisiųsti reikiamus grafinius ženklus.

Pabrėžtina, kad įrankis yra tik pagalbinė priemonė, padedanti lengviau nustatyti galiojančius teisinius apribojimus ir pasirinkti, kaip tinkamiausiai paženklinti objektą, kurį planuojama skelbti internete. Įvertinimą atlieka įrankio naudotojas, visiškai atsakingas už ženklinimą. Be to, reikia turėti omenyje, kad šis įrankis taikomas tik Lietuvos kultūros paveldui ir kitiems mokslo, meno objektams – kitų šalių kultūros objektus reikėtų atsižvelgiant į tų šalių teisę.

Kodėl derėtų ženklinti kūrinius?

Visos nepaženklintų internete skelbiamų kūrinių autorių teisės yra saugomos ir, norint tokį kūrinį naudoti, būtinas autoriaus (-ių) leidimas. Tai apsunkina tiek interneto vartotojus, tiek objektų kūrėjus.

Toliau pateikiame ženklinimo remiantis „Creative Commons“ licencijomis ir „Europeanos“ teisių pareikštimis privalumus.

Teisinis tikrumas. Pateikiama konkreti informacija, ką su kūriniu galima daryti, – autorius deklaruoja savo teises, naudotojas jas aiškiai žino. Kartu ugdoma visuomenės pagarba intelektinei nuosavybei ir nepakantumas neteisėtam jos naudojimui.

Greitis ir paprastumas. Naudotojui, matančiam konkretų „Creative Commons“ ar „Europeanos“ teisių pareikšties ženklą, nebereikia aiškintis, kas yra autorius, ar autorių ir gretutinės teisės vis dar galioja, ieškoti autoriaus, kad būtų gautas jo leidimas, suda-

Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame seminare „Dalijimosi kultūra: ar galiu gauti iš to naudos?“ advokatė Jurga Gradauskaitė aukštųjų meno mokyklų studentams priminė, kad bet koks kūrinio panaudojimas be autoriaus leidimo laikomas neteisėtu. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos viceprezidentas Juozas Markauskas seminare „Dalijimosi kultūra. „Europeana“ ir Lietuvos atminties institucijos“ atminties institucijų darbuotojams pristatė kultūros paveldo ženklinimo privalumus ir subtilybes. Vygaudo Juozaičio nuotr.

ryti su autoriumi rašytinės sutarties – kūrinį galima naudoti vadovaujantis ženklo reikšme.

Didesnė sklaida. Paženklintiems kūriniams, paskelbtiems gausiai lankomose turinio platformose („Wiki“, „YouTube“, „Flickr“ ir kt.), paieškos sistemose gali būti teikiamas prioritetas, palyginti su pavienėse svetainėse paskelbtais kūriniais.

Palaikoma dalijimosi kultūra. Naujus kūrinius galima kurti iš jau esamų, semtis idėjų, dalytis savosiomis.

Nauda ekonomikai. Iki šiol manyta, kad atviras dalijimasis kūriniais internete naudingas tik edukacijai, tačiau jis atneša naudos ir ekonomikai. Pavyzdžiui, įmonė pasinaudoja muziejaus suskaitmenintais paveikslais ir išspausdina juos kalendoriuje: sukuriamos darbo vietos, už parduotus kalendorius sumokamas pridėtinės vertės mokestis.

Nauda atminties institucijoms ir kūrėjams Didžiausios turinio platformos internete „Wiki“ statistiniais duomenimis, atminties institucijos, skelbdamos savo suskaitmenintą turinį su licencijos ženklais ne tik savo interneto svetainėse, bet ir įvairiose turinio platformose, padidina jų pasiekiamumą ir naudojimą. Ta pati tendencija galioja ir kalbant apie pavienius kūrėjus, skelbiančius savo kūrinius asmeninėse svetainėse ar socialiniuose tinkluose. Skelbti skaitmeninį ar suskaitmenintą turinį nurodant jo licenciją ir taip didinti jo sklaidą galima didžiosiose platformose: „Wikimedia“, „Flickr“, „Vimeo“, „YouTube“ ir kt.

Projekto „E. paslauga: skaitmeninio turinio naudojimo teisių ženklinimo žinynas ir įrankiai“ metu atlikus tyrimą, nustatyta, kad Lietuvoje internete skelbiamą skaitmeninį kultūros paveldą ženklina tik mažiau nei trečdalis apklaustų atminties institucijų, o dauguma ženklinančiųjų renkasi tik viešosios srities (laisvai prieinamus naudoti visuomenei) objektus, į kuriuos autorių teisės ne(be)galioja, ir naudoja tik vieną iš visų galimų ženklinimo būdų. Tai riboja paveldo sklaidą, todėl įrankio naudojimas ir kūrinių skelbimas turinio platformose prisidėtų prie turimų kolekcijų žinomumo didinimo. Be to, skaitmeninio kultūros paveldo atvirumas ir ženklinimas gerokai padidina jį saugančios ir pristatančios organizacijos interneto svetainės lankytojų ar elektroninės paslaugos naudotojų skaičių, išplečia jų geografiją. Platesnė sklaida užtikrina įvairesnį kultūros paveldo naudojimo kontekstą, pavyzdžiui, naudojant juos naujuose meno kūriniuose, praplečiant ar kuriant naujus enciklopedijų bei tinklaraščių įrašus, integruojant juos į skaitmenines mokymo priemones. Be to, didesnis susidomėjimas objektais atkreipia naudotojų dėmesį ir į kitas atminties institucijų teikiamas paslaugas.

Kūrėjams ženklinimas naudingas taip pat dėl didesnės sklaidos, užtikrintumo, kad jų teisės bus gerbiamos. Įkėlus kūrinį į turinio platformas ir jį paženklinus, padidėja tikimybė būti pastebėtam kaip kūrėjui. Tai didina kūrėjo žinomumą, jo kūrinių matomumą, gali pritraukti potencialių kitų darbų užsakovų iš įvairiausių pasaulio kampelių.

11

Atvirumo principai Europos Komisijos remiama organizacija „OpenGLAM“, skatinanti galerijų, bibliotekų, archyvų ir muziejų turimų kūrinių nemokamą ir laisvąją prieigą, yra suformulavusi šiuos pagrindinius atvirumo skelbiant internete principus, kurių laikantis kūrinys pasiekia plačiausią auditoriją: 1. Skelbiant skaitmeninį ar suskaitmenintą kūrinį turi būti pridėta aiški skaitmeninė informacija (metaduomenys).

2. Viešosios srities kūriniai ir turi likti vieši: jeigu kūriniai, iki juos suskaitmeninant ir paskelbiant internete, buvo laisvai naudojami, tokie jie turi išlikti ir po to. Didesnis atvirumas pritraukia daugiau naudotojų, užtikrina didesnę kūrinio sklaidą.

3. Turi būti pateikiama aiški kūrėjo ar atminties institucijos norų ir lūkesčių, susijusių su kūrinio naudojimu, deklaracija. Šią informaciją galima pateikti naudojant licencijos ženklinimą, nurodantį, ką su kūriniu galima daryti.

4. Failų formatai turi būti atviri, sistemų nuskaitomi.

Patartina kūrinius išsaugoti tokiais formatais, kuriems nereikia specialių, mokamų programų, antraip naudotojų galimybės naudoti kūrinį tampa ribotos.

5. Svarbi interneto naudotojų įtrauktis, galimybė bendrauti, naudotis inovatyviais įrankiais. Todėl kūrinius reikia ne tik pateikti naudotojams, bet ir bendrauti, palaikyti grįžtamąjį ryšį.

„Creative Commons“ ženklai Objektas yra viešojoje srityje ir jį galima naudoti be apribojimų.

Objekto kūrėjas leidžia jį naudoti laisvai, be jokių apribojimų.

Objektą galima naudoti be apribojimų. Būtina nuro­ dyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau, pa­ keitus ar panaudojus savo kūryboje, naujai sukurtus objektus privaloma skelbti dalijantis analogiškomis sąlygomis. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau ne­ galima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, pakeitus ar panaudojus savo kūryboje, naujai sukurtus objektus privaloma skelbti dalijantis analogiškomis sąlygomis. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Būtina nurodyti autorių.

„Europeanos“ teisių pareikštys Objektas yra viešojoje srityje, tačiau jį galima naudoti tik nekomerciniais tikslais.

Objektas yra viešojoje srityje, tačiau gali būti kitų (ne iš autorių teisių kylančių) apribojimų jį naudoti.

Objektas saugomas autorių teisių. Galima jį naudoti, tačiau tik edukaciniais tikslais. Kitiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Tai nenustatytų teisių turėtojų kūrinys (kūrinys našlaitis). Galima tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti).

Objektas saugomas autorių teisių. Galima tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti). Ki­ tiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Šaltinis: http://cc.lnb.lt

Seminare „Dalijimosi kultūra: ar galiu gauti iš to naudos?“ studentai kartu su grupe „Afrikos būgnai“ sugrojo dainą, kurios įrašą vėliau bandė paženklinti naudodamiesi elektroniniu ženklinimo įrankiu. Vygaudo Juozaičio nuotr.

12

Danijos nacionalinei galerijai leidus naudotis jos suskaitmenintais kūriniais, šie buvo pritaikyti praktikoje: paveikslais uždengta statybų tvora leido miestiečiams pažvelgus pro langą pasijusti ne statybų aikštelėje, o tarsi meno galerijoje. SMK / Merete Senderrhof nuotr.

Pokalbis

INGA MITUNEVIČIŪTĖ: „Manau, kad einu reikiama kryptimi“

Inga Mitunevičiūtė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Jei užsuktumėte į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentą, be jokios abejonės, jūsų akį patrauktų visados plačiai besišypsanti, pozityviai nusiteikusi, vaikystės džiugesiu spinduliuojanti Inga Mitunevičiūtė. Tačiau jos pareigos čia – visai nevaikiškos, ji – Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė ir departamento direktoriaus pavaduotoja. I. Mitunevičiūtė suspėja viską: dirbti kasdienius skyriaus darbus, organizuoti renginius, kuruoti projektus, kalbėtis su knygų klubų vaikais, dalyti patarimus Moldovoje ar semtis Švedijos bibliotekų patirties, rekomenduoti verstinas knygas leidykloms, radijuje ar televizijoje pasakoti apie lietuvių vaikų literatūros naujienas, o greta viso to dar ir rašyti disertaciją. Tad aplinkinių turbūt nenustebino žinia, kad ši veikli asmenybė pelnė geriausio 2017 m. jaunojo bibliotekininko vardą.

Su Inga susitikome pasikalbėti apie darbą šių dienų bibliotekoje, lietuvių vaikų literatūros tyrimų lauką ir kodėl kartais kepti bandeles yra geriau nei skaityti.

Pelniusi metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardą, viename interviu sakėte, kad studijuodama filologiją neįsivaizdavote savęs dirbančios bibliotekoje.

Kaip vis dėlto joje atsidūrėte?

Atsidūriau čia netikėtai. Kai nusprendžiau, kad noriu studijuoti vaikų literatūrą ir kad tai yra mano gyvenimo kelias, įstojau į doktorantūros studijas.

Užsukdavau į Vaikų literatūros centrą (dabar – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas – V. M.) ir jis man atrodydavo pasakiškas – tiek daug ir grožinių, ir teorinių vaikų literatūros knygų. Niekur kitur Lietuvoje tokios vietos nėra. Manydavau: čia – rojus, mano svajonių darbovietė. Bet įsivaizdavau, kad bibliotekoje gali dirbti tik bibliotekininko išsilavinimą turintys žmonės.

Buvau pastebėta vaikų literatūros konferencijose ir seminaruose – kaip žaibas iš giedro dangaus mane pasiekė laiškas su kvietimu dirbti Tyrimų ir sklaidos skyriuje. Labai apsidžiaugiau ir iškart atsakiau „taip“.

Eina jau penktieji jūsų darbo Nacionalinėje bibliotekoje metai. Šiandieniam jaunam žmogui tai nėra mažai – dažnai jam greitai ima atrodyti, kad viską darbovietėje jau pasiekė, kad viskas žinoma, tada jis keliauja ieškoti kitų iššūkių.

Darbas čia nėra monotoniškas, skyriaus veikla labai įvairi ir plati. Naujos idėjos, nauji projektai – savo darbo turinį kuri pats. Pavyzdžiui, šiuo metu skyriuje intensyviai planuojame rengti Lietuvių vaikų literatūros enciklopediją. Juk paskutinis vaikų literatūros istorijos vadovėlis Lietuvoje išleistas 1986 metais! Jį skaitydamas turi atsisijoti sovietinę leksiką, duoklę sistemai. Taigi šis veikalas būtų mūsų, Tyrimų ir sklaidos skyriaus, užduotis. Be to, pastaruoju metu Lietuvoje labai daugėja dėmesio vaikų literatūrai – apie ją rašo tinklaraštininkai, rekomendacijomis, kurios ne visada yra pagrįstos, dalijasi mamos. Daugėja sąmoningų tėvų, besidominčių, ką duoti skaityti savo vaikams. O universitetuose vaikų literatūra dėstoma vis rečiau arba išvis nebedėstoma. Pavyzdžiui,

13

Vilniaus universitete lietuvių vaikų literatūros kurso, deja, nebėra. Tai liūdna, nes mokytojai, bibliotekininkai, leidėjai – visi, kas susiję su vaikų literatūra, nebeturi kur gauti pagrindų.

Todėl pamažu vaikų literatūros tyrinėjimas koncentruojasi čia, Nacionalinėje bibliotekoje.

Daug tiesiogiai bendraujate su vaikais. Ar praktinis darbas papildo mokslo žinias? Ir ar nuolat kartojamas teiginys, kad vaikai neskaito, yra teisingas?

Absoliutus teiginys, kad vaikai neskaito, nėra teisingas. Į knygų klubus ateina būtent skaitantys vaikai. Ir aš kartais nebespėju skaityti taip greitai, kaip jie (juokiasi). Svarbiausias mano praktinės veiklos aspektas – bendraudama su vaikais patikrinu, kaip jie supranta knygas. Vaikų literatūra yra slidus dalykas: specialistai nagrinėja iš savo varpinės, suaugusieji skaito vienaip, o vaikai – visai kitaip. Retai būna, kad vertinimai sutaptų. Pavyzdžiui, labai meniškomis įvertintų knygų vaikai dažnai nesupranta.

Bendraudama su vaikais aš mokausi. Visų pirma – entuziazmo. Suaugusieji kartais atrodo nuo visko pavargę, atmeta daugumą lietuviškų knygų kaip šlamštą. O reikėtų žiūrėti tolerantiškiau – visgi šios knygos yra mūsų, jos gimsta čia, Lietuvoje, – turime, ką turime. Dar mokausi nuoširdaus ir atviro bendravimo. Pavyzdžiui, jei ko nors nežinai, negali meluoti – turi prisipažinti, kad nežinai. Bet gali pasidomėti ir tuomet kitą kartą atsakyti ar paaiškinti. Vaikai greitai supranta, kad bandai išsisukti.

Kodėl vaikams svarbu apie perskaitytas knygas kalbėtis ne tik mokykloje, bet ir laisvalaikiu, su bendraamžiais?

Kad ir tuose pačiuose knygų klubuose...

Knygų klubuose knygos, kurias vaikai ar paaugliai turi skaityti mokykloje kaip programines, jiems atsiskleidžia visai kitaip. Jie patys tai suvokia ir sako: mokykloje skaičiau taip lėtai, buvo nuobodu. Klube aiškinamasi, kas vaikams knygoje buvo įdomiausia, kūrinys visai kitaip atsiskleidžia. Taip ji priartėja prie jų ir kartais gali tapti labai mėgstama. Mažesni vaikai klube išmoksta, kaip apskritai elgtis su knyga. Galiu nurodyti dar vieną klubų privalumą – juose gali suteikti individualaus dėmesio vaikams, kurie yra labai skirtingi. Taip pat juose mokomasi argumentuotai diskutuoti, išklausyti kitų nuomonę ir ją priimti, išsakyti savo poziciją – tai ugdo toleranciją. Žinau, kad knygų klubai buvo steigiami kai kuriose šalies mokyklose ir bibliotekose. Pati kurį laiką į jas važinėjau, rodydavau, kaip reikia pradėti. Dabar su knygų klubais dirbu mažiau.

2016 m. per Lietuvą nuvilnijo vaikų literatūriniai protmūšiai, buvote viena jų organizatorių. Ar vaikų skaitomumas ir aktyvumas priklauso nuo regiono, miesto, miestelio dydžio?

Viskas priklauso nuo mokytojo. Protmūšiuose aktyviausi, žinoma, buvo Vilniaus miesto moksleiviai, bet ir regionuose – tiek miestuose, tiek rajonuose – yra skaitančių vaikų. Būdavo mokytojų, kurie suburdavo komandą ir padėdavo pasiruošti: vaikai pasiskirstydavo, kas skaitys lietuvių, kas – verstinę literatūrą, eidavo į biblioteką. Bibliotekininkės pasakodavo, jog mokinių banga užplūsdavo prieš protmūšį ir po jo – sužinoti atsakymų į neatsakytus klausimus. Dar vaikų skaitomumas labai priklauso nuo šeimos. Mokytojas atsakingas už tai, kas skaitoma, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, o skaitymo kultūros išmokstama namuose.

14

2018 m. Vilniaus knygų mugėje su rašytojais ir literatūros tyrėjais I. Mitunevičiūtė kalbėjosi apie savus ir svetimus kultinius literatūros herojus.

Apdovanojimą pelnėte ir už tarptautinės partnerystės plėtojimą. Gal papasakotumėte apie tai plačiau?

Ryšius su švedais užmezgiau 2015 m., kai vyko didelė Lietuvos ir Švedijos vaikų literatūros konferencija, o ją atidarė Švedijos karalienė Silvija. Tada susidraugavome su šios šalies atstovais, tarp kurių yra Švedijos Karalystės ambasada, Švedijos institutas, po metų atidarėme mažųjų skaityklėlę.

Ją įrengėme remdamiesi švedų tyrimais, šiuolaikinės vaikų bibliotekos koncepcija ir atsižvelgdami į vaikų fizinę, psichologinę ir kitą raidą. Su švedais rengėme bendrus seminarus, važiavome pas juos dalytis patirtimi. Užsimezgė toks glaudus santykis, kad ėmiau rūpintis vertimais – leidykloms siūlau, kokias knygas būtų verta versti. Ir nebūtinai švedų autorių.

Pernai pradėjau plėtoti kitą partnerystės kryptį – į Ukrainą ir Moldovą. Jiems mūsų patirtis labai įdomi, norėtų ją perimti, glaudžiai bendradarbiauti. Lietuva šioms šalims yra sėkmingai susitvarkiusios valstybės pavyzdys. Pavyzdžiui, juos žavi mūsų Kultūros tarybos stipendijų sistema, kai, pateikęs prašymą, gali gauti stipendiją stažuotei. Taigi galime ne tik semtis, bet ir patys skleisti gerąją patirtį.

2017 m. buvote tarp 16 vaikų literatūros specialistų, dirbusių sudarant 100 reikšmingiausių lietuvių vaikų ir paauglių knygų sąrašą. Ar jis gali būti orientyras, ką skaityti? O gal kai kurios knygos, nors ir reikšmingos istorijai, šiandienos vaikui jau sunkiau suprantamos, neaktualios?

Gal čia išsamiau atsakytų šio sąrašo sumanytojas dr. Kęstutis Urba... (šypsosi) Iš esmės šis šimtukas labiau skirtas literatūros istorijai. Jame yra ir tokių knygų, kurių vaikai į rankas tikrai nebepaims, bet jos vertingos istoriškai.

Antra vertus, labai svarbu, kaip knygą vaikui pateiksi. O tai jau suaugusiojo – bibliotekininko, mokytojo ar tėvų – valioje. Esu girdėjusi, kad šimtuko knygos vaikams labai išradingai pateikiamos ir bibliotekose, ir mokyklose.

Mokytojai vaikus kreipia net prie užmirštų istorinių knygų.

Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, kuri iš pirmo žvilgsnio šiandien atrodo visiška atgyvena, gali atgyti, tik reikia kūrybiškumo, išradingumo, tarkim, galima pagal ją kurti komiksus. Vienas gaivinimo būdų – nauja

leidyba. Šimtuke yra knygų, leistų XIX ir XX a., pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai leidyba nebuvo ištobulinta, todėl knygų poligrafija prasta. Norint, kad knyga šiandienos vaikų būtų skaitoma, būtina atida leidybos smulkmenoms – sėkmės formulė susideda iš labai daug ko, pavyzdžiui, net puslapio baltumo atspalvio. Nustebau tai sužinojusi (kvatojasi).

„

veikla – esame strateginiai partneriai, drauge organizuojame renginius. Tad dabar kartu planuojame IBBY trejų ateinančių metų veiklą. Ketiname kitais metais surengti rimtą konferenciją su pranešėjais iš užsienio ir Lietuvos. Pastarąjį kartą tokia konferencija vyko 2015-aisiais, ji buvo labai sėkminga, žmonės iki šiol ją pamena.

Dar galvoju apie projektą, skirtą vaikų teisėms. Biblioteka man atrodo puiki vieta žinioms skleisti – pernai šalyje buvo priimtas smurto prieš vaikus įstatymas, dabar reikia imtis jo įgyvendinimo.

Kalbama apie psichologus, socialinę rūpybą, teisinius aspektus, tačiau kultūros įstaigos pamirštamos. O juk būtent čia vaikai ateina kasdien. Garsiai pasakėme, kad mums irgi rūpi. Užmezgėme santykius su vaikų teisių srityje besidarbuojančia Seimo nare Dovile Šakaliene ir bandysime kurti projektą, kuris keliaus po Lietuvą.

Greta visų didesnių darbų yra kasdieniai: knygų pristatymai, diskusijos, kalbėjimas radijuje ir televizijoje, kur dažniausiai prašoma atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakyti labai sunku: ką vaikai skaito ir ar skaito. Toliau darbuosiuosi. Manau, kad einu ir man pačiai, ir kitiems reikiama kryptimi.

Vaikų literatūra yra slidus dalykas: specialistai nagrinėja iš savo varpinės, suaugusieji skaito vienaip, o vaikai – visai kitaip. Retai būna, kad vertinimai sutaptų.

Ar mokslinis vaikų literatūros nagrinėjimas neatima malonumo skaityti? Tarkime, kalbos redaktorius, skaitydamas net geriausią ir labiausiai įtraukiančią knygą, nori nenori pastebi trūkstamus kablelius ar nosines. Ar literatūros mokslininkas gali skaityti neanalizuodamas?

Jei manęs paklausia, kas yra gera knyga, atsakau: gera knyga yra ta, kurią skaitydama pamirštu analizuoti. Tokių momentų, kai pasineri į knygą ir tiesiog žaviesi, būna retai – kelis kartus per metus. Tada nebematau knygos blogybių, jei tokių ir būna. Nežinau, gal esu per mažai kritiška (juokiasi).

Na, savęs literatūros kritike ir nevadinu – esu labiau tyrinėtoja.

Dar moku žavėtis. Neanalizuodama lengviau galiu skaityti suaugusiųjų knygas – jaučiu atstumą ir kad neprivalau taip gilintis. O skaityti vaikų literatūrą sunku – girdžiu, kaip žmonės žavisi viena ar kita knyga, o aš matau, kas joje blogai. Kasmet perskaitydama po 100 lietuvių autorių vaikams parašytų knygų (jų maždaug tiek kasmet ir išleidžiama), jaučiu nuovargį, juolab kad 70 proc. jų būna prastos. Bet kai šioje šūsnyje atrandi tas gerąsias, jos nusveria visą negatyvumą. O jei pajunti, kad nebesugebi įžvelgti gerų dalykų, užtenka pailsėti: visiškai nieko neskaityti, išvažiuoti savaitgalį į gamtą, su mama kepti bandeles ir šnekučiuotis.

Grįžkime prie jūsų pelnyto apdovanojimo. Jį atsiimdama nuoširdžią kalbą baigėte pažadu ir toliau daryti tai, ką darote. Taigi – kokie ateities planai?

Mūsų departamento veikla labai susijusi su IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos – V. M.)

Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? Kuri šimtmečio asmenybė (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)?

Man visi lietuviški žodžiai gražūs, o mūsų kalba – pati gražiausia pasaulyje! Pirmi žodžiai, kurie ateina į galvą, yra gana banalūs – „mama“, „myliu“, „ačiū“. Bet tada manyje sukrunta filologė, mėgstanti kolekcionuoti tokius žodžius kaip „liūtpėdėlė“, „veršiukėlis“, „auksakalėliai“, „žuveliukas“, „vieversėlis“ ir t. t. Ar girdite, kaip nuostabiai jie skamba? Bet čia reikia rinktis ir, jeigu jau reikia, mano pasirinkimas yra toks: „vaikas“, „knyga“, „skaityti“.

Per pastarąjį šimtmetį būta daug svarbių įvykių. Nesu istorikė, kad nustatyčiau, kuris jų svarbiausias, tad paminėčiau tą, su kuriuo turiu asmeninį santykį. O tai – Baltijos kelias. Buvau jame visai mažutė, tačiau atmenu, kad buvo daug vėliavėlių ir daug džiugiai nusiteikusių žmonių, kad laikiausi už mamos rankos ir nesupratau, kas čia vyksta. Bet labai patiko! Tai yra įvykis, kuriuo mes, kaip tauta, galime didžiuotis.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – tai asmenybė, apie kurią negirdėjau nei mokykloje, nei universitete, o kai sužinojau ir atradau, net širdis suspurdo. Man ji yra pavyzdys, kaip galima suvienyti savyje kūrybines ambicijas, pilietiškumą, valstybinį mąstymą ir moteriškumą, švelnumą, ištikimybę. Ji buvo drąsi, stipri, ištikima savo vertybėms, iniciatyvi moteris, daug nuveikusi Lietuvos labui. Neslėpsiu, kad ir aš norėčiau tokia būti.

Ačiū už pokalbį. Linkime įgyvendinti visus jau užgimusius ir dar gimsiančius planus!

Inga su pasakotoju iš Airijos – Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente nuolat organizuojami susitikimai su rašytojais, dailininkais ir kitais kūrėjais vaikams.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė 15

Nauji leidiniai E L E N CHUS L I B R O RUM VET E R I S

C O L L EG I I C RO S E NS I S A N N O 1 8 0 3 C OM P I L AT US

1

Pars

Buvusios Kražių kolegijos knygų sąrašas

dalis

BU V U S I O S

K R A Ž IŲ KO L EG I J O S 1 8 0 3 M ET Ų K N YGŲ S Ą R A Š A S

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė

Diana Norkūnienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

Šio leidinio pasirodymo laukė visas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus kolektyvas, buvęs šio projekto vyksmo liudininku ir savotišku pagalbininku. Panašu, kad, būtent lankantis Nacionalinėje bibliotekoje ir peržiūrint Retų knygų ir rankraščių skyriaus senųjų knygų fondą, šioje publikacijoje pristatomo leidinio sudarytojui ir radosi mintis imtis sudėtingo darbo – mėginti nustatyti, kurių sąrašo knygų egzemplioriai yra išlikę Lietuvos ir užsienio bibliotekose.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas „Buvusios Kražių kolegijos 1803 metų knygų sąrašas“* buvo pristatytas šių metų knygų mugėje.

Leidinio sudarytojas dr. Darius Antanavičius įžanginiame straipsnyje atskleidžia šio sumanymo idėją ir jos transformaciją įgyvendinant projektą. Pirminis uždavinys buvo parengti reikšmingo Kražių kolegijos bibliotekos istorijai šaltinio – 1803 m. bibliotekos knygų sąrašo – publikaciją. Darbui įsibėgėjus, tyrėjui kilo mintis pamėginti nustatyti, kokios sąraše minimos knygos išlikusios Lietuvos ir užsienio bibliotekose. Tyrimas parodė, kad didžioji dalis knygų yra * Buvusios Kražių kolegijos knygų sąrašas, 1803 = Elenchus librorum veteris Collegii Crosensis anno 1803 compilatus / parengė Darius Antanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017–2018. 2 d., 752, [2] p. – Virš. antr. nenurodyta. ISBN 978-609-425-227-3.

16

„

saugomos pagrindinėse Lietuvos bibliotekose: Kauno apskrities Kražių kolegijos viešojoje, Lietuvos nacionalinėje bibliotekos pagrindu Martyno Mažvydo ir Vilniaus tapo Žemaičių vyskupų universiteto bibliotekose. D. Antanavičiaus sukaupta papildoma Merkelio Giedraičio tyrimų medžiaga gerokai pakoreir Mikalojaus Paco gavo galutinį projekto rezultatą: asmeninės bibliotekos. leidinys iš planuoto vieno tomo išsiplėtė į rimtą dviejų dalių veikalą.

Pirmoji dalis – buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašo publikacija, taip pat joje pateiktos Kražių knygos, nepatekusios į sąrašą. Ši dalis prasideda autoriaus įvadu, kuriame nuodug­ niai pristatomas pats šaltinis, jo struktūra, darbo su sąrašu specifika, atskleisti dokumento trūkumai

Vidinė knygos aplanko pusė, kurioje matyti Kražių kolegijos ženklas.

ir klaidinanti informacija. Mėginama išnarplioti ir perprasti ypač sudėtingą Kražių kolegijos knygų statistiką. Šioje dalyje pateikiami publikavimui pagelbėję studijos, straipsniai, bibliografiniai ir pagalbiniai šaltiniai.

Antrąją, ko gero, knygotyrininkams ir bibliografams itin reikšmingą, dalį sudaro sąrašo duomenų rodyklės. Jos yra keturios: 1) abėcėlinė (daugiausia autorių pavardžių) rodyklė; 2) pavadinimų (knygų antraščių) rodyklė; 3) chronologinė (leidimo metų) rodyklė, 4) miestų (leidimo vietų) rodyklė. Pateikiamas ir buvusių knygų savininkų sąrašas.

Tarp jų dėmesį patraukia Žemaičių vyskupų Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Paco pavardės.

Būtent šių asmenų, turėjusių gausias asmenines bibliotekas, knygos tapo būsimosios Kražių kolegijos bibliotekos pagrindu. D. Antanavičiui pavyko identifikuoti 60 išlikusių šios kolegijos bibliotekai Merkelio Giedraičio dovanotų knygų. Dar viena svarbi antrosios dalies ypatybė: rodyklėse buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašo pozicijos pateikiamos dviem spalvomis – juoda ir raudona. Raudona spalva išskirti leidinio sudarytojo lokalizuoti Kražių egzemplioriai, o tai leidžia iš karto susidaryti vaizdą apie išlikusią Kražių bibliotekos knygų dalį.

(Sudėtingą sąrašo tekstą sumaketavo Nacionalinės bibliotekos darbuotojas Tomas Rastenis, o leidinio apipavidalinimas – Nacionalinės bibliotekos restauratorės, dailininkės Elonos Marijos Ložytės širdies ir rankų darbas.)

Skaitytojo akiai neįprasti gali pasirodyti paties leidinio, turinio, skyrių ir pastabų tekstai, pateikiami lotynų kalba. „Visos pastabos pateikiamos lotyniškai, kad būtų suprantamos visų šalių bibliografams“, – principą paaiškina knygos sudarytojas D. Antana-

vičius. Leidinį vainikuoja gausios, estetiškos iliustracijos: išlikusių Kražių kolegijos knygų, saugomų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Vilniaus universiteto bibliotekose, vaizdai. Tai puikus fotografų Roko Gelažiaus ir Raimondo Malaiškos darbas. Šių metų gegužės 22 dieną Nacionalinės bibliotekos lankytojai, darbuotojai, svečiai turėjo puikią progą susitikti su leidinio „Buvusios Kražių kolegijos 1803 metų knygų sąrašas“ rengėjais: moksline redaktore bei projekto vadove dr. Živile Nedzinskaite ir leidinio sudarytoju dr. Dariumi Antanavičiumi. Jie pasidalijo darbo „užkulisiais“, pateikė informacijos, nepatekusios į knygą, suintrigavo tolesniais tyrimų planais.

Knygos pristatymo renginyje Ž. Nedzinskaitė papasakojo apie Kražių kolegijos bibliotekos patalpų paieškas, citavo 1797 m. kolegijos turto inventoriaus su bibliotekos patalpomis ir turtu aprašymą, demonstravo XVIII a. kolegijos pastatų brėžinius. Išlikę šaltiniai atskleidė dar vieną įdomų faktą: nors Kražių kolegijos bibliotekos įkūrimas siejamas su pačios jėzuitų kolegijos įsteigimu 1616-aisiais, bibliotekos tvarkytojo – bibliotekininko pareigybė atsirado tik po 77 metų, t. y. 1693 metais. D. Antanavičius pateikė savo tyrinėjimų išvadas, susijusias su Kražių kolegijos bibliotekos knygų komplektavimu: žinių apie kokius didesnius knygų pirkimus jam nepavyko aptikti, biblioteka sukaupta iš pačių jėzuitų parūpintų ir dovanotų knygų. Leidinio sudarytojui po Kražių kolegijos bibliotekos knygų paieškų Lietuvos ir užsienio bibliotekose pavyko surasti ir identifikuoti 1100–1150 vienetų iš 1803 m. sąraše minimų maždaug 3500 knygų.

Smagu, kad Nacionalinės bibliotekos darbuotojų pastangos buvo įvertintos ir sulaukė gražių sudarytojo D. Antanavičiaus padėkos žodžių, išsakytų leidinio įvadiniame straipsnyje: „Ačiū visiems Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojams, atnešusiems iš saugyklų parengėjui peržiūrėti daugiau kaip 2000 senųjų knygų. Ypač dėkojame minėto skyriaus darbuotojai Viktorijai Bargailienei, kuri, peržiūrėdama XVI a. knygų fondą, rado parengėjo nepastebėtų Kražių egzempliorių.“

šiek tiek faktų ir įdomiosios statistikos • 2017 m. nuo kovo iki rugsėjo 30 d. (oficiali pro­ jekto pabaiga) knygos sudarytojas Retų knygų ir rankraščių skaitykloje apsilankė 88 kartus (dažnais atvejais per dieną ateidavo po 2 kartus) ir peržiū­ rėjo 2076 egzempliorius XVI–XVIII a. leidinių.

• Iš esmės peržiūrėtas visas senųjų knygų fondas, rasta daugiau nei 1100 Kražių kolegijos bibliote­ kai priklausiusių tomų.

• Iš 100 leidinio antrojoje dalyje pateiktų Kražių knygų iliustracijų – 50 yra Nacionalinės bibliote­ kos fonduose saugomų senųjų leidinių vaizdai.

17

Bibliotekų turtai / Vydūno metai

Rankraščiai – Vydūno veiklos žemėlapis Vytautas Smilgevičius Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

Lietuvių rašytojo, filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno (1868–1953) 150-ųjų gimimo metinių proga 2018-uosius paskelbus Vydūno metais, šalies bibliotekų tyrėjai1 įgijo puikią dingstį patyrinėti fondus, gal dar yra neskelbtų su šiuo ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusiu visuomenės veikėju susijusių dokumentų.

Vydūno, savo veikla sujungusio Didžiąją ir Mažąją Lietuvas, buvusius Lietuvoje ir emigravusius iš jos žmones, rankraštinis palikimas – svarbi mūsų kultūrinio paveldo dalis. Dalis jo rankraščių saugoma ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Turimą medžiagą galime suskirstyti į šias kategorijas: 1) Vydūno susirašinėjimas; 2) Vydūno kūryba; 3) tiesiogiai su rašytoju susiję dokumentai. Straipsnyje ji ir aptariama remiantis šiuo skirstymu. Plačiau neaptariami tik mažareikšmiai su Vydūnu susiję dokumentai: jam siųsta piniginė perlaida; jo ir kitų asmenų pasirašyti Mažosios Lietuvos draugijos „Spauda“ dokumentai. Taip pat nenurodomi šie aptariamos medžiagos duomenys: lapų ir atvirukų dydis, filatelinės medžiagos detalės (atvirukų, ženklų atmainos, pašto antspaudai), smulkūs teksto taisymai.

I. Susirašinėjimas Vydūnas susirašinėjo su dailininkais Mstislavu Dobužinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Petru Rimša, poetu Liudu Gira, pedagogu Jonu Kirliu, bibliotekininku ir žurnalistu Juozu Rimantu, bibliografe ir vertėja Marija Urbšiene-Mašiotaite, bibliografu ir archeologu Eduardu Volteriu, žurnalo „Karys“ redakcija. Susirašinėjimą aptarsime chronologiškai. Svarbesni epizodai, susiję su Vydūno veikla, pažiūromis, cituojami originaliu stiliumi, dabartinėmis pakeičiant tik specifines Vydūno naudotas raides (û, ê, Ʒ ir kt.).

Rašytojas rašė daugiausia juodu rašalu, dažnai – abiejose lapo pusėse. Mėgo siųsti tiek atvirukus, tiek laiškus, pasirašydavo Vydūno slapyvardžiu. Ant laiško, kartais ir ant voko, dėdavo reljefinius antspaudus su savo slapyvardžiu ir gyvenamąja vieta. Todėl, net dingus vokui, galime sužinoti, kur Vydūnas tuo metu gyveno. * Mažosios Lietuvos knygų ir laikraščių leidybos draugijai „Spauda“ (veikė 1914–1922 m.) Vydūnas rašė 1919–1922 metais2. Tai tarnybinis susirašinėjimas su J. Stikloriumi: sutikimas tapti draugijos valdybos nariu3, draugijos įstatai ir finansinės ataskaitos, skirtos tuometei Vokietijos finansų ministerijai (Finanzamt)4.

Išliko ir atsakymų: ataskaitų apie pajamas, visuotinio susirinkimo šaukimo reikalus5.

Nenustatytai adresatei 6 skirtas vienas 1920 m. laiškas7. Rašytojas sako palikęs adresatei savo veikalą „Jūrų varpai“8, išsako savo požiūrį į kalbų mokymąsi: Latynų kalba būtų naudinga <...> Rusų kalba, rodos, svarbi tik pirkliams. Per maža tėra ta kalba pasakyta, kas žmogų traukia aukštyn, o laišką baigia patarimu veikiau studijuoti filosofiškus raštus.

2 3

1

18

Su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomais Vydūno laiškais, 1947 m. vasario–gegužės mėnesiais rašytais rašytojui, spaudos ir visuomenės darbuotojui Kazimierui Barėnui (Barauskui) (1908–2006), abiem gyvenant emigracijoje Vokietijoje, žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. kovo numeryje supažindino šios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjas Raimundas Klimavičius.

4 5 6 7 8

LNB RKRS F130-1269 (buv. PR-1269).

LNB RKRS F130-1269, lap. 154.

LNB RKRS F130-1269, lap. 34.

LNB RKRS F130-1269, lap. 6.

Kreipiamasi – Miela ponaite.

LNB RKRS F130-2042, lap. 1.

Ekspresionistinė Vydūno drama apie Tilžę per I pasaulinį karą (Vydūnas. Jūrų varpai: triveiksmė misterija. Tilžė, 1920; fotografuotinis leidimas: Vilnius, 2013).

tikrai buvo apie ką: tai ir Vydūno 36 metų veikla neprašant iš Lietuvos nė cento, tai ir rimtos, mokslingos kalbos, dorovingi vakarėliai, garbingas elgesys, svarbaus turinio rašiniai laikraščiuose, tautinės kalbos pamokos. Galiausiai jis rašo: Ar niekumet nepasidarė žymu, kad Vydūnas, ko17 daugiau jam sueina metų, to-daugiau dirba? Kad visas tikrasis kultūros darbas Prūsų Lietuvoje seniau ir dabar buvo ir yra jo daromas?

A. Žmuidzinavičiaus atsakymo nežinome.

Savo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo principus Vydūnas įkūnijo 1895 m. įkurdamas Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, kuri tapo pagrindine lietuvių kultūrinio judėjimo Mažojoje Lietuvoje jėga, chorinio sąjūdžio pradininke. Vydūnas (stovi centre) su vadovaujamos Tilžės giedotojų draugijos nariais. 1900 m. rugpjūčio 26 d. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

* Antanas Žmuidzinavičius: saugomi jam adresuoti 5 atvirukai ir 1 laiškas9. Datuota 1910–1931 m.

Adresatui Gauna dykas10 A. Žmuidzinavittius skirtuose atvirukuose Vydūnas rašo apie savo keliones, įvyksiančias ir įvykusias. Rašytojas vertino A. Žmuidzinavičiaus kūrybą (Škicą man dovanotą prisegiau prie sienos11), todėl džiaugiasi dailininko piešiniu12: Labai man patinka Tamstos šis darbas. Tikrai juo didžiuojuosi. Tik negalėsiu gana atsilyginti13. Rašytojas pakiliai sveikina nuo 1907 m. gyvuojančios Lietuvių dailės draugijos, kurios pirmininkas buvo A. Žmuidzinavičius, veiklą. Kartu – Vydūnui tai būdinga – pabrėžia: Primenu dar, kad Lietuviams ir adresui mano vardas vis tas vienas, būtent Vydūnas14.

Kitame laiške, kuriame į A. Žmuidzinavičių kreipiamasi kaip į Šaulių sąjungos pirmininką (Į poną A. Žmuidzinavičių Šaulių sąjungos pirmininką Kaune)15, – radikalesnis turinys. Gindamasis nuo neįvardytų priekaištų (Iš pono E. Jagomasto16 išgirdaus keistus dalykus. Sakė Jūs juos jam pateigę) Vydūnas pradeda: Todėl tiktai klausimais bandysiu sukelti Jūsų susidomėjimą. Malonėkite pamąstyti! Pamąstyti LNB RKRS F205-447.

Labai gerbiamas.

11 LNB RKRS F205-447, lap. 1.

12 Kalbama apie iliustracijas draminei pasakai „Sigutė“. Žr. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 4, p. 723.

13 LNB RKRS F205-447, lap. 5.

14 LNB RKRS F205-447, lap. 4v.

15 LNB RKRS F204-447, lap. 6–7.

16 Enzys Jagomastas (1870–1941) – Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas. Minimu laiku – „Spaudos“ draugijos pirmininkas, Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas.

9

10

* Petrui Rimšai adresuoti 2 laiškai (iš jų 1 nuorašas), datuoti 1912–1913 ir 1924 metais.

Nuorašas datuotas 1912–1913 m., su prierašu Pirmoji paroda. Vydūnas rašo apie savo knygą: Kuomet knyga „Amž. Ugn“ spaudys, negaliu pasakyt, bet pirm. lankstų bene šiomis dienomis18. Aptaria ir marškinių likimą: norėjęs Petrui Rimšai atsiųsti, Bet geresni jie negalės būti, kaip tie, kuriuos aną kartą gavote, tik kad primegzta apykaklė. Tie siūlai buvo tokie geri, kaip ir mano marškinių, tik jie nebuvo skalbti kaip pirmą kartą. Sprendžiant iš P. Rimšos atsiminimų – taip ir liko skulptorius su vienais vydūniškais marškiniais... Įdomesnis 1924 m. laiškas, adresuotas P. Rimšai į Kauną. Rašytojas gyvai atsiliepė į, matyt, paties P. Rimšos prašymą ir pasiūlė šūkius skulptoriaus kuriamam medaliui19. Aversui20 siūlyta: a) Vaduokis pats ir būsi laisvas!21 b) Į laisvę žengsite, tik patys pasistengdami! c) Laisvė tiktai tam tenka, kurs pats vaduojasi!22 Reversui pasiūlyta daugiau šūkių: a) Pašvęski amžių laisvei ginti! b) Laisvę reikia sergėt visadai! c) Kas laisvės nevertas, jos ir neteks! d) Tik laisvėje su garbe gal gyvent tauta23.

Rašytojas siūlė tekstą medaliui „Kova“: Kiekvienam, kas jojo, svetnauda ne kas kitojo!24 * Liudui Girai adresuoti 2 atvirukai ir 5 laiškai, datuota 1921–1937 metais.

Su iš Lietuvos žvalgybos į kultūrinį gyvenimą grįžusiu poetu Vydūnas aptaria savo keliones į Lietuvą: ketu25 kalbėti iš etthnos srit. apie Naujojo žmogaus gyvenimą, iš filosofės26 apie samoningumą ir pasaulis27.

Kaip ir anksčiau, saugoja savo slapyvardį: jokiu būdu nenorėčiau, kad tai būtų daroma, jeigu prie mano rašytojo vardo dar kas būtų pridėtas, gal paėjimo pavardė ar kitą-kas28. 1931 m. kilus klausimui dėl raštų leidimo, rašytojas Kultūros ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui prieštaravo: Bet rodos dabar dar Turėtų būti: kuo.

LNB RKRS F47-757, lap. 1. Vydūnas turėjo omenyje, kad nežino, kada bus atspausdinta „Amžina ugnis“, tačiau signaliniai trilogijos egzemplioriai gali pasirodyti artimiausiomis dienomis.

19 Tai – medalis, skirtas Klaipėdos krašto atgavimui. Iš: Rimantas, J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 257.

20 Pagrindinė medalio pusė.

21 Galiausiai šis P. Rimšos pasirinktas šūkis nebuvo realizuotas.

22 LNB RKRS F47-757, lap. 2.

23 LNB RKRS F47-757, lap. 2v.

24 LNB RKRS F47-757, lap. 2v. Svetnauda – egoistas.

25 Greičiausiai reiškia: ketinu.

26 Turėtų būti: filosofijos.

27 LNB RKRS F7-952, lap. 1v.

28 LNB RKRS F7-952, lap. 2. Kalbėta apie nenustatyto leidinio – I Albumo – leidybą ir Vydūno biografiją, iliustraciją jame.

17 18

19

nebūtų laikas naujai leisti kartu visus mano raštus. O štai į Olandijoje vyksiantį PEN29 suvažiavimą važiuoti, deja, negalįs: Ponas M. Šalčius, dabar grįžęs iš Hindų krašto30, rasi tuo klausimu domėjęsis. Jis pažįsta PenClubo sekretorių31. Pridursime: Vydūnas PEN klubui priklausė nuo 1925-ųjų. Ši organizacija vėliau išgelbės rašytoją: 1938 m. nacių valdžia suėmė Vydūną, apkaltinusi nebūtais valiutinių operacijų pažeidimais.

Kalėjime uždarytą rašytoją užtarė PEN klubas. Kilus tarptautiniam skandalui, naciai Vydūną turėjo paleisti. * Jonui Kirliui 32 skirti 6 atvirukai. Datuota 1925–1930 metais.

Vydūnas tarėsi su juo dėl kelionių į Lietuvą, žadėjo skaityti paskaitas apie Kultūros Plėtotę, o Sekmadienį – apie Lietuvos kultūros padėtį. Šiam tikslui prašė pasaulio žemėlapių. Pernelyg uolius gerbėjus bandė raminti: Mielai esu draugas visiems geros valios žmonėms, bet „tėvas“ tai perdaug.33 * Juozas Rimantas: saugomi 5 jam adresuoti laiškai ir 1 atvirukas, datuoti 1929–1933 m.

Vydūnas rašo apie savo straipsnius Lietuvių katalikų blaivybės draugijos leidiniui „Laimės kalendorius“ ir „Sargybai“, kuri buvo skirta kovai su alkoholizmu ir sportui (juos redagavo J. Rimantas), „Lietuvos studentui“34.

PEN International – tarptautinė rašytojų organizacija, įkurta 1921 m.

Skatina rašytojų draugystę ir bendradarbiavimą. Iki 2010 m. vadinta International PEN. 30 Indijos.

31 LNB RKRS F7-952, lap. 7v.

32 Jonas Kirlys (1891–1985) – pedagogas, spaudos kolekcininkas.

33 LNB RKRS F46-233, lap. 2v.

34 LNB RKRS F47-1367, lap. 6.

29

20

* Marija Urbšienė-Mašiotaitė: saugomas 1 jai adresuotas laiškas. Šiame laiške Vydūnas aptaria galimą jo knygos Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen („Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“; 1932) vertimą į latvių (?) kalbą. Rašytojas teigia, kad tiktų vertimui skirsnelis Die Gewalte der Luft (Pslp.

24 ir t. t.)35. Vydūno manymu, šis skirsnelis tiktų ir autobiografijai36. * Eduardui Volteriui adresuotas 1 laiškas, datuotas 1935 m.

Vydūnas 80 metų sukakties proga sveikina Kungą Profesorių Ed. Volterį, kuris, be intensyvios mokslinės veiklos, būdamas 63-ejų, 1919 m. tapo ir Centrinio valstybės knygyno (Nacionalinės bibliotekos pirmtako) steigėju. Laiškas baigiamas: O to kaip ir visų darbų atsiminint, apie kuriuos rodos kiti aiškiai kalbės, Tamstai tegul yra teikiamas palaiminimas!37 * Mstislavas Dobužinskis: saugomas dailininko laiško Vydūnui juodraštis38 ir Vydūno atsakymas dailininkui 39. Datuota 1938 metais.

Kadangi laiškai susiję, aptarsime abu. M. Dobužinskio laiške Vydūno prašoma atsakyti į kelis klausimus: Kada atsirado vadinamoji Mažosios Lietuvos vėliava?

Greičiausiai Vydūno suklysta. Minimas skyrelis yra knygos 22–25 puslapiai.

LNB RKRS F14-664.

37 LNB RKRS F17-246.

38 LNB RKRS F30, ap. 1, b. 3004, lap. 1–1v.

39 LNB RKRS F30, ap. 2, b. 1052.

35

36

Vydūnas mėgo siųsti atvirukus, kuriuos pasirašydavo slapyvardžiu. Čia – trys dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui, dešinėje – „Kario“ žurnalui adresuoti atvirlaiškiai. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

Ar tai Tilžės „Birūtės“ 1885 sukurta vėliava ar ji buvo vartojama ir ankščiau? Jos spalvų reikšmė ir simbolika?

Kiek toji Mažosios Lietuvos vėliava šiandien yra, Tamstos manymu, reikšminga bent istoriniu atžvilgiu plačiose masėse?

Kuomi pasiremiant žalia spalva skaitoma Žemaitijos spalva? Ar yra kokia nors istorinė šios spalvos tradicija?

Laiške prašoma atsiųsti spalvotą Tilžės herbą ir vėliavą. Atsakydamas Vydūnas Mažosios Lietuvos vėliavos atsiradimą sieja su XVII a. pradžia40, todėl „Birutės“ draugijai nereikėjo kurti vėliavos – Tilžės miestas dar neseniai tą pačią vėliavą iškeldavo. Pasak Vydūno, nežinoma, kad žalia spalva būtų siejama su Žemaitija. Rašytojas teigia, jog žalia reiškianti viltį ir draugiškumą, raudonoji patvarumą, gajumą, o baltoji pasišventimą41. Prisegtas ir Tilžės herbas, iškirptas iš laikraščio, deja, nespalvotas. O aprašas (Spalvos paprasto mūrų raudonumo) M. Dobužinskiui turbūt netiko. * „Kario“ žurnalas: saugomas jam siųstas Vydūno atvirukas. Datuotas 1939 metais42.

Rašytojas rašo nebeturįs laiko žurnalo skaitymui, be to, norėtų, kol dar esu gyvas, visą tai tautai surašyti <...> Vėliau, tikiu, tikrai mano raštais pasinaudos. Todėl ir prašo <...> Jus nesidaryti išlaidų ir nebesiųsti [žurnalo]. Skeptiška žurnalo redakcijos nuomonė parašyta Mūsų laikų mokslas tai patvirtina (žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Vilnius, 2007, t. 12, p. 9). Legendos teigia, kad šią vėliavą naudojęs Mindaugas (žr. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 588).

41 Mūsų dienų Lietuvoje žalia siejama su laisve, grožiu, džiaugsmu, sveikata, viltimi; raudona – su drąsa, narsa, meile; sidabrinė (balta) – su džiaugsmu, dora, skaistumu, nekaltybe, teisingumu. Pagal: Lietuvos heraldika. Vilnius, 1998, t. 1, p. 152.

42 LNB RKRS F25-374.

40

violetiniu pieštuku: Iš to periodo, kai Šarauskas43 su Narušiu44 užsidegė bemaž visiems nemokamai siuntinėti karį. Taigi, gavo mazgote per nosį. O mes pridursime: nacių Vokietija tuomet jau žvangino ginklais, pats Vydūnas buvo persekiojamas. Lietuviškas kariuomenės žurnalas, kuriame, žiūrėk, ir rasine teorija kas suabejos, galėjo Vydūnui pakenkti.

II. Vydūno kūryba Šią Nacionalinėje bibliotekoje saugomų dokumentų grupę sudaro straipsnis „Sveikata ir laimė“45 (su įrašu: „Laimės Kal.“), taip pat straipsnis „Meninių raštų vertinimas“46. Pastarasis buvo išspausdintas Kaune 1934–1938 m. ėjusiame kultūriniame kas dvi savaites leistame laikraštyje „Literatūros naujienos“ (1936, liepos 1, Nr. 12, p. 1, 347). Straipsnis „Likimo dėsnis. Pastabos, pasiskaičius Dr. J. Kupo raštą „Likimas“48 buvo paskelbtas „Literatūros naujienų“ 1937 m. 8-ajame numeryje (p. 2, 14)49. Iš šio straipsnio redakcija išbraukė vieną pastraipą (13 eilučių). Išbrauktąją vietą pacituosime: Neužtenka žiūrėti į žmogaus gyvenimą, pastebint tiktai pasikeitimą tarp jo veiksmo sušauktų malonumų ir skausmų, bet reikia Žiūrėti o arčiau. Yra žmonių, kurie visą amžių gyvena skausmuose.

Greičiausiai – plk. Juozas Šarauskas (1894–1941), 1920–1940 m. va­ do­vavęs Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriui.

44 Greičiausiai – kpt. Simas Narutis (1899–1969), bendradarbiavęs karinėje spaudoje (žr. Lietuvos kariuomenės karininkai. Vilnius, 2005, t. 5, p. 312).

45 LNB RKRS F47-1358, lap. 1–6.

46 LNB RKRS F6-193, lap. 17–20.

47 E l ekt ron i n is ištek l ius : http : / / w w w. e p avel d as . lt / obj e c t / recordDescription/LNB/C1C1B0000406123.

48 LNB RKRS F6-167.

49 E l ekt ron i n is ištek l ius : http : / / w w w. e p avel d as . lt / obj e c t / recordDescription/LNB/C1C1B0000406123.

43

21

O ar tai po mirties jiems būtų atlyginama? Juk tada pagal materialistiškąją nuomonę žmogaus nebėra.

Likimui giliau numanyti, reikalinga jau klausti, kas galėtų būti gyvenimo prasmė, kas bręsta visatoje amžių keliu, kurią reikšmę tai turi bundančiai žmogaus esmei.

Tokios tolybės, tiesa, gasdina tūlus žmones. Esą jos mokslui neprieinamos, apie jas kalbėti gali tik nemokslinti, kurie tenkinasi svajonėmis. Bet stabtelkime, klausdami kodėl taip.

Ar tik ne dėl ypatingo dvasinio lygio, kad nėra pasiektas tam tikras sąmoningumo laipsnis, akis įbedus į tamsų daiktingumą?50 Straipsnis „Žmogaus susivokimas“: 7 lapai, trūksta ketvirto lapo. Skirtas „Kūrybos“ žurnalo 1944 m. Nr. 651.

Tuomet frontas artėjo link Lietuvos, 1944 m. pabaigoje Lietuva vėl buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Suprantama, žurnalas nebuvo išleistas.

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas ir Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“ vertimas į lietuvių kalbą. Jis siūlytas „Vagos“ leidyklai. Nurodyta 1979 m. data. Apimtis – 6 nenumeruoti, 452 numeruoti puslapiai52. Vertimo autorius – Rapolas, s. Antano, Šaltenis, gyvenąs Utenoje <...> 1975-6 metais53. Vertėjas parašė „Pratartį“, pažymėdamas, kad į vertimą jos [iliustracijos – V. S.] nededamos, nes tik nežymi jų dalis gali būti panaudota kaip ikonograginė [!] medžiaga Prūsijos lietuvių etnografijai ir architektūrai54.

Po „Pratarties“ turėjo eiti skyrius „Paminklas žuvusiai tautos daliai“, pasirašytas Vacio Bagdonavičiaus ir Juozo Jurginio. Lietuvių kalba „Septyni šimtmečiai“ pasirodė: knyga išleista tos pačios leidyklos, nors ir gerokai vėliau55.

III. Susiję dokumentai Ankstyviausias dokumentas – Vydūno mintys56. Jo autorius – pedagogas ir visuomenės veikėjas Antanas Krausas. Rašyta juodu rašalu abiejose lapo pusėse, prirašyta 61 lapas. Įrašai datuoti 1921–1935 m. Tai – įspūdžiai iš išvykų (10 val. ekskursija <...> Griežė mokinių balalaikų orkestras. Ponas Vydūnas padainavo su mokiniais daugel dainelių. 3 v. p. p. parėjome namo57), susitikimų su Vydūnu (Pasakojo Vydūnas „Apie žmogaus augimą“ 2-V-23 m58).

Saugomi ir Petro Rimšos atsiminimų apie Vydūną fragmentai59, ruošti Juozo Rimanto knygai „Petras Rimša pasakoja“60.

LNB RKRS F6-167, lap. 16.

LNB RKRS F31-526.

52 LNB RKRS F130-2204.

53 LNB RKRS F130-22204, lap. 452.

54 LNB RKRS F130-2204, lap. [5].

55 Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių / iš vokiečių kalbos vertė Vida Gaigalaitė, Rapolas Šaltenis. Vilnius: Vaga, 2001.

56 LNB RKRS F127-1357.

57 LNB RKRS F127-1357, lap. 1.

58 LNB RKRS F127-1357, lap. 9–10v. („p. p.“ – po pietų, t. y. 15 valanda).

59 LNB RKRS F47-416.

60 Rimantas, J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 225–229.

50 51

22

Išeivės Onos Kruopienės laiškas Vydūnui su sveikinimais šv. Velykų proga, iš JAV siųstas 6-ojo dešimtmečio pradžioje.

Paskutinis dokumentas – Onos Kruopienės61 laiškas Vydūnui. 1952 m. balandžio 4 d. datuotame laiške – sveikinimas šv. Velykų proga su palinkėjimu: <...> ir linkime laimingai kitų sulaukti62. Deja, kitų Velykų rašytojas nesulaukė. *** Į čia aptariamus rankraščius galime žiūrėti kaip į savotišką Vydūno veiklos žemėlapį. Tai – aktyvus Mažosios Lietuvos kultūros, visuomenės veikėjas.

Tai – ir kukli, draugiška asmenybė. Matome Vydūną ir kaip aktyvų Didžiosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėją. Jo dėmesys Lietuvai nėra teorinis: čia jis skaito paskaitas, susitinka su draugais; domisi ir Lietuvos heraldika, ir medalininkyste. Vydūno rašyti ir su juo tiesiogiai susiję dokumentai atspindi humanistinę rašytojo pasaulėžiūrą, padeda geriau suprasti jo filosofiją, kūrybinę veiklą ir didelį indėlį į Lietuvos kultūrą.

Tyrinėtojui įdomiausi gali pasirodyti susirašinėjimas su M. Dobužinskiu, P. Rimša, A. Žmuidzinavičiumi, taip pat straipsnis „Žmogaus susivokimas“.

61 62

Nenustatyta išeivė.

LNB RKRS F130-2392.

Mažoji Sorbona Lietuvoje: dėstytojai iš Paryžiaus Valdonė Budreckaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius

1918–1940 m. Lietuvoje dirbo ir reikšmingą pėdsaką paliko nemažai užsienio specialistų. Daugelis šių profesionalų susiję su vienintele tuometės Lietuvos aukštąja mokykla – 1922 m. įkurtu Lietuvos universitetu, kuris nuo 1930-ųjų imtas vadinti Vytauto Didžiojo universitetu (VDU). Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojais tapę prancūzai literatūros tyrinėtojas Albert‘as Pierre‘as Prioult (1886–1963?) ir kalbininkas Raymond‘as Schmittleinas (1904–1974) į Lietuvą atvyko ketvirtajame dešimtmetyje.

Nepaisant pradinio Prancūzijos ir Lietuvos santykių šaltuko (Prancūzija delsė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę), ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių ir prancūzų santykiai buvo gana šilti. Jų puoselėjimu rūpinosi Prancūzijos pasiuntinybė Kaune, ji glaudžiai bendradarbiavo su dar 1923 m. įsteigta Lietuvių–prancūzų draugija. Rengtos paskaitos, parodos, Kauno kino teatruose rodyti prancūziški dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, skelbti prancūzų kalbos ir literatūros konkursai...1 Informacijos apie šiuos du Lietuvai nusipelniusius prancūzus nėra gausu, tačiau jų veiklą mūsų šalyje galima atsekti patyrinėjus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus. Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma A. P. Prioult kolekcija, kurią sudaro 502 saugojimo vienetai: kolekcijoje yra autografų, mašinraščių, nuorašų, spaudinių, nuotraukų2. Spėjama, kad kolekciją sovietmečiu perdavė Vilniaus universiteto darbuotoja. R. Schmittleinas atsiskleidžia savo parengtais prancūzų kalbos vadovėliais mokykloms ir kitomis savo knygomis.

1

2

Petraitytė, Asta. Politika per kultūrą: užsienio valstybių diplomatinis korpusas Kaune. Darbai ir dienos. 2002, t. 30, p. 25–38.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNB RKRS), F55.

Honoré de Balzaco kūrybos tyrinėtojas 1938 m. vasario 2 d. dienraštis „Lietuvos aidas“ pranešė apie naujojo dėstytojo atvykimą: „Šeštadienį 17 val. įvyko humanitarinių mokslų fakulteto romanų kalbų ir literatūros katedros vedėjo ekstraordinarinio prof. Alberto Prioulto įžanginė paskaita universiteto salėje šia tema: „Balzac en 1834“. Be gausios auditorijos paskaitoje dalyvavo Prancūzijos pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Dulongas su pasiuntinybės sekretorium Neyracu, universiteto rektorius, kuris prancūzų kalba pasveikino naująjį profesorių, pareikšdamas džiaugsmo nauja mokslo jėga, prorektorius, keli fakultetų dekanai, profesūra, Prancūzų Lietuvių Draugijos atstovai.“3 A. P. Prioult išsaugojo šio laikraščio iškarpą – ją galima rasti Nacionalinėje bibliotekoje saugomoje A. P. Prioult kolekcijoje.4 XIX a. siekiantys dokumentai atskleidžia inteligentiškos prancūzų šeimos gyvenimo ritmą: joje saugomas A. P. Prioult gimimo liudijimas, studento bilietas ir daugelis kitų dokumentų, padedančių rekonstruoti biografijos faktus.

Būsimasis literatūrologas gimė 1886 m. Trefjė 3

4

Prof. dr. Alberto Prioulto įžanginė paskaita. Lietuvos aidas, 1938, vasario 2, p. 5.

LNB RKRS F55-12, lap. 1.

23

(Treffieux), Šiaurės Prancūzijoje. Studijavo netoli gimtųjų vietų: Kano (Caen), kuris neretai painiojamas su Kanais (Cannes) Prancūzijos pietuose, universiteto Literatūros fakultete. 1914 m. vedė Andrée , su kuria vėliau atvyko į Lietuvą. A. P. Prioult žmona buvo elegantiška moteris. Tiek ateljė darytas, tiek buitines jos nuotraukas būtų galima tyrinėti iš mados istorijos perspektyvos, nes XX a. pradžioje sparčiai keitėsi moterų aprangos stilius.

Jaunos šeimos gyvenimą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas: panašu, kad A. P. Prioult buvo mobilizuotas. Dukterys gimė jau tarpukariu: vyresnėlė Huguette – 1920 m., jaunėlė Christiane – 1926-aisiais.

Nacionalinės bibliotekos kolekcijoje gausu dukterų nuotraukų: jose dominuoja mėgėjiškai užfiksuotos akimirkos gamtoje, nors yra ir profesionaliai atliktų (pvz., abiejų mergaičių portretai, užfiksuoti po Pirmosios Komunijos). Didžiumoje nuotraukų – šeimos išvykos į kalnus. Akivaizdu, kad tai buvo itin mėgstama arba itin branginama poilsio forma. Išlikę tiek nuotraukų albumai, tiek daugybė paskirų nuotraukų; išsaugota ir negatyvų. Tyrėjų darbą apsunkina tai, kad Prioult šeima neturėjo įpročio kitoje nuotraukos pusėje užrašyti vietą ir datą.

Jei kalbėsime apie profesinę veiklą, tai literatūrologas daugiausia tyrinėjo garsiojo prancūzų rašytojo Honoré de Balzaco kūrybą. Ieškant informacijos apie A. P. Prioult Prancūzijos bibliotekose, daugiausia pasiūlomi būtent su H. de Balzacu vienaip ar kitaip susiję jo darbai. 1936 m. A. P. Prioult įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį. Lietuviškuose šaltiniuose pabrėžiama, kad jis dėstė Paryžiaus Sorbonos universitete.

Mokslininkas išsaugojo ant Sorbonos blanko ranka parašytą rekomendaciją, kurioje teigiamai atsiliepiama apie jo darbą – H. de Balzaco romano leidimą su komentarais, taip pat apie pedagogines savybes: pasak rekomendacijos autoriaus, „jis moka kalbėti, pristatyti, atskleisti“.5 Panašu, kad A. P. Prioult dėstydavo Sorbonos universiteto rengtuose kursuose: išlikę kursų programėlių, jų dalyvių grupinių nuotraukų.

Aktyvi veikla Kaune ir Vilniuje A. P. Prioult į Lietuvą buvo pakviestas po ankstyvos savo pirmtako profesoriaus Vlado Dubo (1887–1937) mirties. Visi dėstytojai užsieniečiai įsipareigodavo išmokti lietuvių kalbą. Iš pradžių atvykusiam profesoriui leista dėstyti prancūzų kalba6. Minėtame 1938 m. „Lietuvos aido“ straipsnyje pabrėžiama, kad vos atvykęs A. P. Prioult susirado lietuvių kalbos mokytoją.

Nacionalinėje bibliotekoje saugomoje kolekcijoje yra šūsnis kortelių su lietuviškais žodžiais, profesoriaus išsiverstais į prancūzų kalbą.

Panašu, kad studentams itin kruopštaus dėstytojo paskaitos prailgdavo. Romanistiką VDU studijavęs

Albert‘o Pierre‘o Prioult portretas (autorius E. Akmanas), 1939 m.

Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

Vytautas Aleksandras Jonynas7 taip aprašė profesorių: „Jis buvo tipingas profesorius specialistas, devyniolikto amžiaus padaras, su visais savo pomėgiais ir sąlyginiais refleksais. <...> Kur buvęs, nebuvęs, jis vis grįždavo prie savo visaip išvarpytos balzakiados ir toji akademinė erudicija mums eidavo, mandagiai tariant, per gerklę.“8 V. A. Jonyno bičiulis poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, taip pat studijavęs romanistiką, „Dienoraščio fragmentuose“ A. P. Prioult pamini rašydamas apie studijų baigimą 1942 m.: „Mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors patariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.“9 (Beje, viename iš 1938 metų įrašų A. Nyka-Niliūnas, dar pirmakursis, šiltai atsiliepė apie šmaikštų ir dėmesingą lektorių Léoną Prou, kuris dėl pavardžių panašumo kartais supainiojamas su A. P. Prioult.)10 Nors į Lietuvą atvyko jau Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, A. P. Prioult suspėjo čia publikuoti visą pluoštą tekstų žurnale „Naujoji Romuva“, akademiniuose leidiniuose „Eranus“ bei „Darbai ir dienos“.

Publikacija apie tuomet populiarų prancūzų rašytoją Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004) – literatūros kritikas.

Pasitraukęs į Vakarus, Monrealio universitete baigė bibliotekininkystę.

Jonynas, Vytautas A. Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj. Metmenys, 1998, Nr. 75, p. 151.

9 Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Dienoraščio fragmentai: 1938–1970. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70.

10 Ten pat, p. 20.

7

8

5 6

24

LNB RKRS F55-4, lap. 18.

Rektoriaus prof. Mykolo Römerio raštas Švietimo ministeriui. 193801-17, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 3, b. 574, lap. 3.

A. P. Prioult su žmona Andrée (nuotr. viršuje) turėjo dvi dukteris. Apatinėje 1935 m. darytoje nuotraukoje – jaunesnioji Christiane. Šio straipsnio autorei šių metų Frankofonijos dienų metu perskaičius paskaitą apie Nacionalinėje bibliotekoje turimą A. P. Prioult kolekciją, taip pat filologe tapusi Ch. Prioult susidomėjo šiuo tėvo palikimu.

Specialiųjų vasaros kursų Sorbonoje dalyviai ir dėstytojai. A. P. Prioult – pirmojoje eilėje ketvirtas iš kairės.

Laisvalaikiu Prioult šeima mėgo išvykas į kalnus. A. P. Prioult – pirmas iš dešinės.

Marcą Chodurną11, 1938 m. viešėjusį Lietuvoje, dar kartą parodo, kad mūsų šalyje virė aktyvus frankofoniškas gyvenimas. Įdomu, kad prancūziškai rašyto straipsnio, skirto H. de Balzacui ir jo romanui „Tėvas Gorijo“, iš „Darbų ir dienų“12 atspaudas saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje. Gyvendamas Lietuvoje, A. P. Prioult išlaikė ryšius su tėvyne: grįždavo dėstyti į Sorboną, lankėsi Prancūzijos bibliotekose, iš gimtinės užsisakydavo knygų (išlikusios knygynų sąskaitos). Nacionalinės bibliotekos kolekcijoje gausu mokslininko rankraščių ir mašinraščių: apsigyvenęs Lietuvoje, A. P. Prioult pradėjo rašyti su lituanistika susijusiomis temomis, tačiau šie tekstai veikiausiai liko nepublikuoti. Šeima įsiliejo į Kauno gyvenimą: išlikusios nuotraukos iš šventės Karininkų ramovėje. Butą Žemaičių gatvėje A. P. Prioult nuomojosi iš Sofijos 11 12

Prioult, Albert’as. Marco Chadourno kūryba. Naujoji Romuva, 1938, Nr. 20, p. 470.

Prioult, A. Balzac en 1834 et la préparation du Père Goriot. Darbai ir dienos, 1938, Nr. 7, p.

307–322.

Kymantaitės-Čiurlionienės ir Danutės ČiurlionytėsZubovienės. Tiesa, Kauno periodas truko neilgai: Lietuvai atgavus Vilnių, VDU Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į šį miestą. Sprendžiant iš kolekcijoje saugomo laiško, Vilniuje profesorius gyveno bute Vasario 16-osios gatvėje13, netoli universiteto.

Vėliausi su A. P. Prioult asmeniu siejamos Na­ cio­nalinėje bibliotekoje saugomos kolekcijos dokumentai datuojami 1942-aisiais. Šeima sugrįžo į Prancūziją, o Lietuvoje likusį archyvą laikė pražuvusiu.

Džiugu, kad, Nacionalinei bibliotekai įsitraukus į šių metų Frankofonijos dienų programą ir šio straipsnio autorei perskaičius paskaitą apie turimą kolekciją, su Prancūzų instituto Lietuvoje darbuotojais susisiekė profesoriaus dukra Ch. Prioult. Kaip ir tėvas, ji pasuko į filologiją, yra Albert’o Camus ir Williamo Faulknerio darbų tyrinėtoja, pati išleido kelias poezijos knygas.

13

LNB RKRS F55-4, lap. 41.

25

Politikas ir vadovėlių autorius Prancūzijoje R. Schmittleinas prisimenamas kaip pokario dešimtmečių politikas, Charles’io de Gaulle’io šalininkas, ne vieną kadenciją rinktas į parlamentą – Nacionalinę Asamblėją. Jis gimė pramoniniame Rubė (Roubaix) mieste, Šiaurės Prancūzijoje. R. Schmittleino jaunystė buvo labai permaininga. Ilgą studijų kelią jis pradėjo Lilio (Lille) universitete, kur gilinosi į lotynų bei graikų kalbas ir filosofiją. 1924 m., per karinę Rifo kampaniją, išvyko į Maroką ir Alžyrą, tačiau turėjo grįžti į Prancūziją dėl sveikatos problemų. Toliau ieškojo savo kelio: dirbo mokytoju ir lankė paskaitas Paryžiaus Sorbonos universitete. Specializavosi lingvistikos srityje: nors pagrindine R. Schmittleino studijų kryptimi tapo germanistika, jis susidomėjo baltų kalbomis. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 1929 m., kai klausė paskaitų Berlyno universitete14.

Nuo 1934 m. rudens semestro R. Schmittleinas pradėjo dėstyti prancūzų filologijos dalykus VDU Humanitarinių mokslų fakultete15. V. A. Jonyno atsiminimuose jis iškyla kaip vitališka asmenybė: „Schmittlein’as, kuris greit pramoko lietuvių kalbos, buvo žvalus ir greitos orientacijos žmogus, nesibijantis geriau pažinti savo auditoriją, pravedantis tokias pratybas, kaip pvz. pasitikrint kiek nesąmonių prirašyta lietuviškuose vertimuose iš prancūzų kalbos.“16 Veiklus prancūzas Kaune neapsiribojo vien dėstymu: aktyviai dalyvavo Lietuvių–prancūzų draugijos veikloje, dirbo Prancūzijos naujienų agentūros korespondentu ir t. t.17 R. Schmittleino rašytinis palikimas Lietuvoje yra nemenkas. Minint 125-ąsias prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparte’o žygio per Lietuvą metines, R. Schmittleinas parengė knygų apie lietuvių ir prancūzų santykius praeityje, Napoleono laikais: „Lietuvos kariuomenė 1812 metais“ (Kaunas: Pribačio leidinys, 1937), „Un district Lituanien sous l‘occupation Française 1812“ (Kaunas, 1936), „Avec Napoleon en Lituanie“ (Kaunas: Pribačis, 1937). Kita R. Schmittleino darbų Baltijos šalyse kryptis – pažintinės knygos apie šį regioną: „Lithuanie“ (Kaunas: Association de tourisme de Lithuanie, 1938), drauge su Jeanu Cathala – „Estonie. Lettonie. Lithuanie“ (Rīga: A. Tims, 1937). Pažintinės knygelės nedidelio formato, lengvos, patraukliai iliustruotos.

Ryškiausias R. Schmittleino pėdsakas Lietuvoje yra prancūzų kalbos vadovėliai mokykloms „Douce France“, „Pribačio“ pradėti leisti 1935 metais. Mąstydamas apie perspektyvas, autorius įžangoje rašė: „Būtų neišmintinga per septynerių metų studijas tik tereikalauti, kad mokinys pagaliau sugebėtų užsisakyti alaus Strasburge arba bifšteką Paryžiuje... <...> svetimos kalbos mokymas turi duoti tos kalbos pažinimą, tačiau neturime paleisti Curriculum Vitae de M. Schmittlein. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 3, b. 636, lap. 2.

15 Sutartis tarp Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano V. Krėvės-Mickevičiaus ir Prancūzijos piliečio Raymond M. Schmittleino. 1934-09-11, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 636, lap. 19.

16 Jonynas, Vytautas A. Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj. Metmenys, 1998, Nr. 75, p. 150.

17 Defrance, Corine. Raymond Schmittlein (1904–1974): médiateur entre la France et la Lituanie. Cahiers Lituaniens. 2008. Prieiga per internetą: http:// www.cahiers-lituaniens.org/Schmittlein.htm.

14

26

iš akių, kad aukštesniosios mokyklos turi supažindinti su tos tautos kultūra ir kad svetimoji kalba yra viena iš svarbiausių priemonių tos kultūros laimėjimams paskleisti.“18 Vadovėliai iš tiesų supažindindavo su Prancūzija, jos kultūra, istorija ir literatūra. Įdomu, kad 1935-ųjų vadovėlio po ketverių metų pasirodžiusioje antroje dalyje nestigo ir lietuviškų patriotinių motyvų: pateikiama pasakojimų apie Lietuvos istoriją ir kultūrą, publikuojami Raymond‘as Schmittleinas Vytauto Didžiojo universitete dėstė nuo 1934 m.

Adomo Mickevičiaus, Kristijono Donelaičio, Maironio kūrinių vertimai į prancūzų kalbą. Visą honorarą už šią 1939 m. „Douce France“ laidą R. Schmittleinas skyrė VDU stipendijų fondui, romanistikos studentams.

Pats kalbininkas tuo metu jau gyveno Latvijoje, kur dirbo Prancūzų instituto Rygoje vedėju19. 1939 m. pasirodė dar du R. Schmittleino vadovėliai: su Alfonsu Šimėnu parengta „Douce France“ papildanti knyga apie XIX– XX a. prancūzų literatūrą20 ir skaitiniai „Sans famille“21.

Talkino lietuviams Vokietijoje Dėl istorinių aplinkybių R. Schmittleinas Rygoje neužsibuvo. Karui įsibėgėjus, jis prisijungė prie Laisvosios Prancūzijos pajėgų. Būtent šiuo periodu susipažino su Ch. de Gaulle’iu; golizmo idėjoms liko ištikimas ir vėliau.

Pokario metais dirbo Prancūzijos okupacinėje zonoje Vokietijoje, kur buvo atsakingas už švietimo reikalus. Čia vėl susiėjo R. Schmittleino ir lietuvių keliai. Kaip žinome, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė daug lietuvių; daugelis atsidūrė perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons, DP) stovyklose Vokietijoje22.

Kadangi buvo atsakingas už švietimą, R. Schmittleinas padėdavo lietuviams įstoti į Mainco (Mainz) universitetą.

Jis suvaidino svarbų vaidmenį įkuriant Freiburgo dailės ir amatų mokyklą. Čia labai svarbi R. Schmittleino pažintis su mokyklos direktoriumi Vytautu Kazimieru Jonynu: jie susipažino tarpukario Kaune, tačiau ryšys atsinaujino būtent Vokietijoje. R. Schmittleinas iš karinės valdžios Schmittlein, Raymond. Douce france: premiére année de français à l‘usage de l‘enseignement secondaire lituanien. Kaunas: Pribačio leid., [1935], p.

VI. 19 Schmittlein, Raymond. Douce france: deuxièmé année de français à l‘usage de l‘enseignement secondaire lituanien. – 2 éd., adaptée aux nouveaux programmes. Kaunas: Pribačio leid., 1939, p. VII. 20 Schmittlein, Raymond; Šimėnas, Alfonsas. Douce France: morceaux choisis des auteurs du XIXe et du XXe siècle a l‘usage des classes supérieures de l‘enseignement secondaire Lituanien. Kaunas: Žinija, 1939.

21 Sans famille: lectures françaises adaptées a l‘enseignement secondaire lit. d‘apres le célèbre roman d‘Hector Malot par Raymond Schmittlein. Kaunas: Žinija, 1939.

22 Defrance, Corine. Raymond Schmittlein (1904–1974): médiateur entre la France et la Lituanie. Cahiers Lituaniens. 2008. Prieiga per internetą: http:// www.cahiers-lituaniens.org/Schmittlein.htm.

18

Minint 125-ąsias prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparte‘o žygio per Lietuvą metines, R. Schmittleinas parengė knygų apie lietuvių ir prancūzų santykius, viena jų – „Avec Napoleon en Lituanie“ (1937). Prancūzas taip pat parašė pažintinių knygų apie Baltijos šalis, tarp jų ir 1938-aisiais apie Lietuvą.

Ryškiausias R. Schmittleino pėdsakas Lietuvoje yra prancūzų kalbos vadovėliai mokykloms „Douce France“.

1939 m. leidime galima rasti ir V. K. Jonyno iliustraciją.

Susibičiuliavęs su R. Schmittleinu, V. K. Jonynas iliustravo jo knygą apie Prospero Mérimée novelę „Lokys“ (1949).

parūpino reikiamus dokumentus, patalpas, ekonominę paramą, o V. K. Jonynui teko atsakomybė už organizacinius reikalus. Mokykla buvo atidaryta 1946 m. ir veikė iki 1949-ųjų, kai dėstytojai ir studentai pasklido po pasaulį. Mokykloje dėstė tokie iškilūs menininkai kaip Adomas Galdikas, Telesforas Valius, Vytautas Kasiulis, Teisutis Zikaras...23 Lietuvio ir prancūzo bičiulystė buvo įamžinta. Būtent V. K. Jonynas iliustravo R. Schmittleino knygą apie prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) novelę „Lokys“24. XIX a. viduryje parašytos novelės veiksmas rutuliojasi Žemaitijoje. Lietuvos kraštas, kuris to meto Prancūzijoje atrodė labai tolimas, novelėje egzotizuojamas ir mistifikuojamas, pasakojama apie pusiau žmogų, pusiau žvėrį. Būtent šis kūrinys (šalia kitų šaltinių) įkvėpė lenkų režisierių Łukaszą Twarkowskį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektaklį „Lokis“, pelniusį daugiausia 2017 m. Auksinių scenos kryžių – aukščiausių Lietuvos teatro apdovanojimų.

Mažeikienė, Ona. Freiburgo dailės ir amatų mokykla: dėstytojų ir mokinių kūrybos paroda Radvilų rūmuose. 7 meno dienos [interaktyvus]. 2006, spalio 27. Prieiga per internetą: https:// www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=728&str_id=6448.

24 Schmittlein, Raymond. Lokis: la dernière nouvelle de Prosper Mérimée avec dix-sept bois originaux de V. K. Jonynas. Bade: Éditions art et science, 1949.

23

Kultūrinė bedugnė, XIX a. skyrusi Lietuvą nuo Prancūzijos, panašu, išnyko, virsdama kultūrine bičiulyste. Už prasmingą dėmesį tarpukario Lietuvos studentams, kurie, V. A. Jonyno žodžiais, buvo „pirmi nuo žagrės, ištroškę mokslo ir apšvietos“25, reikėtų padėkoti ne tik prancūzams: universitete dėstė emigrantai iš Rusijos (Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Aleksandras Jaščenka ir kiti), gausus būrys šveicarų, tarp kurių buvo istoriko Alfredo Ericho Senno tėvas Alfredas Sennas, ir akademikai iš kitų Europos šalių.

Jų nuopelnai atskleidžiami Nacionalinės bibliotekos kilnojamojoje parodoje „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ (autorės: Giedrė Milerytė-Japertienė, Valdonė Budreckaitė, Inga Puidokienė; dizainerė Akvilė Mikalauskaitė), kuri šiemet jau eksponuota Kauno rotušėje ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o metų pabaigoje turėtų sugrįžti į laikinąją sostinę – Vytauto Didžiojo universitetą, tęsiantį tarpukariu veikusios aukštosios mokyklos tradicijas.

Parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“, kurioje pristatomi 28 įvairių sričių specialistai iš užsienio, 1918–1940 m. palikę reikšmingą pėdsaką mūsų šalyje, stendas. A. P. Prioult ir R. Schmittleinas buvo dėstytojai, VDU mokę prancūzų kalbos.

25

Jonynas, Vytautas A. Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj. Metmenys, 1998, Nr. 75, p. 151.

27

Žmonės ir laikas

Prahos pavasario atminams Čekų spauda praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje į sovietų Lietuvą atnešdavo tekstų, kurių nekantriai laukdavo mūsų intelektualai. Tarp jų ir rašytojas Juozas Aputis (1936–2010) su žmona Virginija Aputiene – ilgamete žurnalo „Tarp knygų“ redaktore. Prahos pavasario1 įvykių kontekste V. Aputienė dalijasi mintimis apie to meto kultūrinės spaudos paieškas, kūrėjų situaciją, žmonių jausenas, atsispindėjusias ir J. Apučio novelėse.

Tada buvo mūsų čekiškasis laikotarpis. Daugiau kaip prieš pusšimtį metų Vilniaus „Draugystės“ knygyne pirkdavome ne tik lenkiškas, vokiškas, bet ir čekiškas knygas, stebinusias puikia leidyba ir netikėtu turiniu. Tarp pirmųjų įsigytų bene buvo šveicarų rašytojo Maxo Frischo slovakiškas vertimas „Volajte ma Gantenbein“ (lietuviškai „Tarkim, aš Gantenbeinas“ išėjo tik 1998 m.). Galėjai ten rasti garsaus secesijos dailininko Alfonso Muchos sūnaus Jiřio knygą „Studena slunce“ („Šalta saulė“) apie lageryje po 1945-ųjų išgyventus metus, kitame Gedimino prospekto gale, tuometės Respublikinės (dab. Nacionalinės) bibliotekos Periodikos skaitykloje, pasiimt iš lentynų žurnalą „Světová literatura“ su Aleksandru Solženicynu, iš fondų užsisakyti Jano Skácelo (1922–1989) poezijos rinkinius, Ivano Klimos, Veros Linhartovos prozos.

Patys prenumeravome prahiškį savaitraštį „Literární noviny“, tais metais leistą antrašte „Literární listy“, 28

populiarų Brno ėjusį literatūrinį mėnraštį „Host do domu“, redaguotą J. Skácelo.

Tad klysta Tomas Venclova, savo naujojoje knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“ (2017) amerikietei pašnekovei tvirtindamas, kad 1968 m. vienintelis Virgilijus Čepaitis2 galėjo užsisakyti čekų laikraštį: „Niekas kitas Vilniuje to nepadarė, nes niekas nemokėjo čekiškai, ir pati mintis prenumeruoti Prahos leidinį atrodė beprotiška.“ (p. 304) Na, rusiškai ir lenkiškai skaitantiems – o tokių Vilniuje buvo daug, – ta mintis atrodė visai 1

2

Prieš 50 metų –1968 m. sausio 5 d. prasidėjęs laikotarpis, kuriuo norėta valdančiajam režimui ir jo kuriamam socializmui suteikti „žmogišką veidą“, istorijoje vadinamas Prahos pavasariu. Bandyta demokratizuoti totalitarinę sistemą: panaikinta cenzūra, įsigalėjo žodžio laisvė.

Mėginimo reformuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą pasekmės buvo skausmingos – visuomenės lūkesčiams peržengus kompartijos planus, rugpjūčio 21 d. įsikišo Sovietų Sąjungos kariuomenė, ir demokratinės permainos Čekoslovakijoje buvo užgniaužtos.

Virgilijus Čepaitis – rašytojas, vertėjas, Kovo 11-osios akto signataras.

protinga. Vytautas Visockas3 jau 1958 m. vertė Karelą Čapeką ir Liudviką Aškenazį. Bet čia ne apie tai.

Dabar namie turime įsirištą 1968-ųjų Čekoslovakijos rašytojų sąjungos „Literární listy“4 komplektą; paskutinis numeris jame pažymėtas rugpjūčio 15 d. (Beje, gegužės 2 d. numeris yra su „Literatūros ir meno“ tuometiniu adresu, Rašytojų g. 6, taigi šis leidinys buvo gaunamas ir redakcijoj.) Po kelių dienų Prahos pavasarį sutraiškė sovietų tankai, ir tai buvo ne tik čekų tragedija. * Tuo laiku Juozas Aputis parašė novelę „Tarp mažų, tarp didelių eglių“ – su dunojėliu, palinkusia liepa iš miško brolių dainų, su cinkuotu karstu ir kraupiu tamsiu eglynu. 1970-ųjų rinkiny „Horizonte bėga šernai“ ji negalėjo išeiti, kaip žymė buvo palikta tik antraštė, tapusi skyriaus pavadinimu (apie tai – „Tarp knygų“, 2014 m., Nr. 5, p. 23. Atnaujinta novelė įdėta 2007 m. rinkinyje „Vieškelyje džipai“).

1970-aisiais tarp mažų ir didelių eglių pasisekė išlikti kitai novelei, kuri irgi savaip čekiška – „Ir tenai yra smėlio krantas“.

Senoje mano užrašų knygutėje, be keliolikos Jano Skácelo eilėraščių, išliko keletas lapelių vadinamosios egodokumentikos, kuri po pusės šimtmečio galėtų būti įdomi. Tai 1969 m. vasaros įrašas apie įspūdį palikusius du kaimiečius. Buvo jie mūsų tarmės, pietų žemaičiai. Reikėjo girdėti, kaip, žiūrėdamas į vandens horizontą, Kitas savo Vienam: tenai yra Švedija, Norvegija, Čekoslovekija...

Kaip du kaimiečiai Palangoje. Vienas plevenančiais truputį pašlapusiais mėlynų triusikų kraštais, balti šonkauliai, atkišęs kreivas kojas ant suoliuko, apsivelka juodą kostiumą. Kitas po kiek laiko ateina visas susišlapinęs ir išsivoliojęs smėlyje, nematyti jokios spalvos, ir atsisėda ant žemės prie suolo ir tyli, ir kažką paišo ant smėlio. Po valandėlės vienas: eik, klausyk, vilkis, da gausi kokią ligą. Kitas tyli ir paišo. Po kiek laiko vienas: eik, gana, rupūže, šalta, sveikatą prarasi. Kitas tyli pakritęs smėlyje ir paišo.

Ir tyli. Po kiek laiko vienas: kažin ar lig to alaus dar antra tiek bus, kiek nuo čia ligi tilto? Antras patylėjęs: gal bus. Po valandėlės vienas: kelkis, durniau, eik apsiplaut, juk drebi visas, keliai tirt.

Antras patylėjęs keliasi kaip sliekas žemėtas. Jo keliai iš tikrųjų tirta. Po kiek laiko vėl ateina nuo jūros, vanduo teka nuo mėlynų triusikų plačiomis čiurkšlėmis. Atsisėda ant suoliuko ir galvoja.

Vienas: einam, vilkis, rupūže, apsirgsi, susuks tavi, vilkis čia pat, še. Antras pamažu ima geltoną šilkinę maikę ir užsitraukia ant šlapios nugaros. Paskui baltą su rankovėmis. Vėl sėdi ir galvoja.

Vienas: vilkis ant viršaus, išdžiūsi, ko vėpsai. Ot, pagręžk. Antras pasilenkęs suima į gniūžtes šlapių triusikų skvernus ir nuspaudžia po keletą lašų. Paskui išsitraukia baltas plevenančias šilko apatines kelnes kaip veliumą ir suplevėsuoja priešais. Pamažu apsimauna, ištiesdamas kojas, paskui užsivelka juodą kostiumą ir sėdi abudu.

Ilgai tyli. Paskui vienas: ot kad taip atvežtų kada ant švento Jono, tada kas kits. Dabar gali ligą gaut.

Ale ką čia atvežtų, juk norėdams žmogus pats gali atvažiuot.

Antras: aha.

Paskui abudu ilgai sėdi ir tyli. Čekoslovekija. Ir kitoj pusėj. Norvegija.

3

4

Vytautas Visockas – spaudos darbuotojas, vertėjas, išvertė ne vieną čekų rašytojo kūrinį, taip pat vertė iš rusų, lenkų kalbų. Šis leidinys savo birželio 27 d. numeryje paskelbė manifestą „Du tūkstančiai žodžių“, kuriuo iš valdžios buvo reikalaujama tolesnių reformų. Dokumentą pasirašė maždaug 40 tūkst. žmonių.

Iš Virginijos Aputienės užrašų knygelės. 1969 m. vasaros įrašas.

Paskutinis sakinys tada užrašytas apytiksliai, bet esminis žodis toks. Horizonte bėgo šernai, o už jo tais metais buvo justi Čekoslovakija. Ir iš Vilniaus, ir nuo Raseinių, ir prie Baltijos.

Namie papasakojau tą įspūdį, neatsimenu, ar iš užrašo. Kad tai galėtų tikti kokiai literatūrai, nemaniau.

Bet Juozas Aputis parašė novelę, įdėjo ten savo paties gyvenimo. Čekoslovekija cenzūrai nekliuvo. * Sovietų tankų suvažinėtas Prahos pavasaris baigėsi, ten prasidėjo vadinamoji normalizacija. Janas Skácelas, kaip daug kitų, liko tėvynėj uždraustas poetas, nuo tol galėjo pasirodyti tik savilaidoj arba užsieny. Verstas į įvairias kalbas, ypač daug vokiečių – tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, vėliau Vakarų Vokietijoje gyvenusio poeto Rainerio Kunze’s. Paskutiniais gyvenimo metais čekas gavo Petrarcos premiją.

Jo redaguotas literatūrinis mėnraštis „Host do domu“ 1969 m., kol buvo galutinai uždarytas, tęsė 1968-ųjų numeraciją (sausį išėjo ne pirmas, o tryliktas, vasarį – keturioliktas etc numeriai). Mirė 1989 m. lapkričio 7 d., savaitė prieš čekų aksominę revoliuciją.

Kino režisierius Algimantas Puipa Juozo Apučio kūrybos motyvais sukūrė filmą „Ir ten krantai smėlėti“. Pavadinimas ne vien iš čekiškųjų metų novelės, bet ir iš pokario partizanų laikų dainos „Kur aukšti smėlėti krantai“.

Novelėj, filme ir dainoj krantai nėra geografija, kaip smėlis nėra geologija. Taip anuomet galėjo jausti ir du kaimiečiai Palangoje.

Virginija Aputienė 29

KRONIKA

Nepraradę tikėjimo Lietuvos laisve Šiemet tradiciniai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro politinių studijų dienų renginiai buvo skirti trijų iškilių išeivijos veikėjų, bičiulių ir bendražygių, Lietuvos laisvės bylos gynėjų ir kovotojų jubiliejams – paminėtos dr. Adolfo Damušio 110-osios, dr. Juozo Petro Kazicko – 100-osios ir dr. Kazio Ambrozaičio – 100-osios gimimo sukaktys: prisiminti jų gyvenimai, vertybės, veiklos principai ir nuveikti darbai. Nacionalinėje bibliotekoje birželio 11–16 d. vykusių renginių programa kvietė į dokumentinių filmų apie šias asmenybes peržiūras, parodos atidarymą, dviejų dienų konferenciją.

Nacionalinėje bibliotekoje atidarytoje kelių dalių parodoje „Trys draugai: Damušis, Kazickas, Ambrozaitis“ atskleidžiamas šių žymių išeivių kūrybinis palikimas, jų veikla sudėtingu Lietuvos valstybei okupacijų laikotarpiu, pasitraukus į Vakarus ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. A. Damušis, J. P. Kazickas, K. Ambrozaitis svariai prisidėjo sprendžiant Lietuvos laisvės bylą užsienyje, organizavo susitikimus su įtakingais JAV pareigūnais, sugrįžę į jau nepriklausomą tėvynę, savo darbais ir idėjomis, įgyta patirtimi talkino jos atkūrimo darbuose. „Mūsų, kaip atminties institucijos, pareiga – prisiminti ir pagerbti šias asmenybes, kurios žavi savo energija, skirta tautiniam tapatumui išlaikyti ir ypač Nepriklausomos Lietuvos idėjos tęstinumui puoselėti“, – atidarydamas parodą sakė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

A. Damušis, J. P. Kazickas, K. Ambrozaitis gimė kartu su nepriklausoma Lietuva, joje užaugo, su30

Adolfas Damušis (1908 06 16 Toščica (dab. Baltarusija) – 2003 02 27, Vilnius), Lietuvos pasipriešinimo sovietų ir nacių Vokietijos okupaciniams režimams veikėjas, mokslininkas chemikas. 1941 m.

Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo vadas, Birželio sukilimo vienas organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių. Už pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai organizavimą 1944–1945 m. kalintas Vokietijoje.

1947 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apdovanotas Vatikano šv.

Silvestro ordinu (1984), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1994).

Juozas Petras Kazickas (1918 04 16, Čiornaja Padina (Rusija) – 2014 07 09, Ist Hamptonas (JAV), lietuvių verslininkas, ekonomistas, filantropas. 1941 m. Birželio sukilimo Vilniuje dalyvis, Lietuvos aktyvistų fronto Vilniaus štabo narys. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmosios Baltijos šalyse privataus kapitalo bendrovės „Omnitel“, Valdovų rūmų paramos fondo vienas steigėjų. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro (1995) ir Didžiuoju (1998) kryžiais.

brendo ir išsimokslino. „Jų jaunystė sutapo su jau naikinamos, sovietų ir nacių okupacijomis paženklintos Lietuvos dalia. Todėl viena ryškiausių juos jungiančių gijų – pasipriešinimas okupaciniams režimams 1940–1944 m., įsipareigojimas laisvei, nuosekli ir ištverminga kova už demokratinę Lietuvą 1944–1990 metais. Jie turėjo laimės daug pasiekti Vakaruose, sulaukti Lietuvos nepriklausomybės 1990-aisiais ir vėl čia sugrįžti. Kiekvienas savaip, kiekvienas su savo įnašu – sulig galimybėmis, patirtimi, profesinėmis žiniomis, visuomeninio darbo praktika“, – teigė vienas iš pagrindinių renginių ciklo organizatorių, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Dar vienas bruožas, kuris buvo bendras A. Damušio, J. P. Kazicko ir K. Ambrozaičio veikloje, – idealizmas, tikėjimas Lietuvos laisve, kai pasaulis Lietuvą jau buvo užmiršęs. Jie ne tik turėjo viziją, bet ir nepailsdami siekė ją įgyvendinti.

Kazys Ambrozaitis (1918 04 23, Naujakaimis (Raseinių r.) – 2015 08 15, Čestertonas (JAV). Rezistentas, gydytojas rentgenologas, filantropas.

1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo narys. Lietuvos antinacinio pasipriešinimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. JAV lietuvių bendruomenės, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikėjas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Kanauninko (2002), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro (2009) kryžiais.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Gintė Damušytė

Jūratė Kazickaitė

Ramunė Ambrozaitytė-Fry

Šie trys lietuviai buvo vaikai tos kartos, kurią šiek tiek vyresnis jų draugas ir autoritetas Juozas Brazaitis yra pavadinęs intelektualiniu avangardu.

Jų pagrindinės sampratos ir idealistinės nuotaikos rėmėsi profesoriaus Stasio Šalkauskio ideologija ir asmenybe. Personalinis solidarumas, būdingas dažniems trijų draugų susitikimams ir pasitarimams, pažiūrų ir veiksmų derinimas, V. Valiušaičio teigimu, ir lėmė jų veiklos planingumą bei veiksmingumą.

Apie tai liudijusi Gintė Damušytė, Lietuvos Respublikos ambasadorė Danijoje ir Islandijai, pabrėžė savo tėvo A. Damušio, taip pat J. P. Kazicko ir K. Ambrozaičio aktyvią veiklą išeivijoje stengiantis išlaikyti lietuvių identitetą. Šie veikėjai įkūrė tris svarbias institucijas: 1956 m. – lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ (tūkstančiai pasaulio lietuvių yra joje lankęsi); 1961 m. – Lietuvių fondą (Čikagoje jis yra išskirstęs apie 20 milijonų dolerių įvairioms lietuvių tapatybę palaikančioms iniciatyvoms); 1998 m. – Kazickų šeimos fondą (remia švietimo ir socialinius projektus, palaiko lituanistines mokyklas užsienyje).

Beje, R. Gudauskui teko bendrauti ir bendradarbiauti su vienu iš šių vyrų. Direktorius priminė, kad Nacionalinė biblioteka 2008–2013 m. vykdė labai didelės apimties (30 mln. eurų) projektą „Bibliotekos pažangai“ ir būtent prie šio projekto ištakų buvo J. P. Kazickas.

Parodos atidaryme kalbėjusi Ramunė Ambrozaitytė-Fry pasidalijo prisiminimais, kaip tėvelis, būdamas 90 metų, vieną iš paskutinių kartų vyko aplankyti savo gimtinės („tėviškės vieškelio netoli Raseinių“) ir parodyti jos anūkei. Jūratė Kazickaitė, Kazickų šeimos fondo prezidentė, pasakojo apie tėvelio tikėjimą, kad anksčiau ar vėliau komunizmas žlugs ir Lietuva bus laisva, prisiminė Lietuvoje Kovo 11-ąją kartu patirtas džiaugsmingas akimirkas.

Ragino įskiepyti tėvynės meilę: „Kad jaunimas išmoktų taip mylėti tėvynę, kaip tėvelis ją mylėjo.“ Šių šviesuolių inteligentų nuveikti darbai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovės Lietuvoje Vidos Bandis nuomone, turėtų sulaukti didesnio valstybės dėmesio. A. Damušio ir jo bendražygių pradėtas ir vykdytas lemtingų Lietuvai istorijos įvykių ir liudijimų fiksavimas (faktų ir skaičių, pirminių šaltinių rinkimas, kruopšti istoriografijos analizė) turi būti tęsiamas. „Dar per mažai padaryta ir išstudijuota.

To sudėtingo laikotarpio medžiaga per mažai prieinama visuomenei“, – ateities veiklos gaires nurodė V. Bandis.

Išeivijos veikėjų A. Damušio, J. P. Kazicko ir K. Ambrozaičio veikla konferencijoje „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai“ apibūdinta kaip tikras ištikimybės tautai ir valstybei pavyzdys. Šie vyrai jautė pareigą prisidėti prie laisvos demokratinės Lietuvos atkūrimo, savo vizijose matė ją išsimokslinusią, socialiai teisingą ir klestinčią. Neatsitiktinai žodžiai „mokslas, dorumas, tautos reikalai“ yra iškalti ir ant A. Damušio kapo akmens.

Vaidenė Grybauskaitė 31

KRONIKA

Šiuolaikiška ir patogi bendruomenei

Diskusiją bibliotekos Justino Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje moderuoja Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Pavlavičienė.

Kokia yra ir turėtų būti bibliotekų infrastruktūra, kaip geriau suprasti bendruomenės poreikius ir kurti paveikias paslaugas, kaip skaitmeniniame amžiuje atnaujinti tradicines bibliotekos funkcijas, kaip kurti vartotojui draugišką aplinką (mokytis, bendrauti, kokybiškai leisti laisvalaikį ir pan.)? Tame pačiame kultūros lauke veikiant kultūros, švietimo įstaigoms, įvairioms visuomeninėms organizacijoms ar asociacijoms, tikėtinas teikiamų paslaugų supanašėjimas, todėl nori nenori iškyla bibliotekos identiteto ir jos vietos bendruomenės gyvenime problema.

Atsiliepdama į šiųmetės Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės šūkį „Kartu mes kuriame ateitį“, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka savo socialinius partnerius – savivaldybės, vietos bendruomenių, rajono kultūros įstaigų, jaunimo, žiniasklaidos atstovus, politikus – pakvietė pasidalyti įžvalgomis apie bibliotekos vietą ir reikšmę bendruomenėje.

Diskusijos moderatorė Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Pavlavičienė paragino diskusijos dalyvius kartu kurti Prienų krašto ateities bibliotekos projektą ir iškėlė klausimą, kaip efektyviai išnaudoti bibliotekos potencialą galvojant apie krašto visuomenės mokymąsi, socialinę ekonominę gerovę, bibliotekos ir jos veiklos erdvę bendradarbiaujant su kitomis Prienų krašto įstaigomis.

Savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis pasidžiaugė, kad Prienų biblioteka yra atvira, aktyviai kultūros srityje veikianti organizacija. Prienų rajono savivaldybės mero patarėjos Jūratės Zailskienės teigimu, biblioteka geba reaguoti į sparčiai besikeičiančią aplinką, 32

nes gyventojų poreikių įvairovė diktuoja būtinybę nuolat atsinaujinti, atrasti naujų būdų pasiekti vartotojus, teikti jų lūkesčius atitinkančias paslaugas.

Diskutuojant gimė daug konstruktyvių idėjų, skirtų bibliotekos veiklai ateityje. Diskusijos dalyviai pateikė daugiau kaip 50 konkrečių pasiūlymų.

Atviros jaunimo erdvės „Jaunimo kampas“ vadovės Loretos Šaltienės siūlymu, bibliotekoje reikėtų telkti jaunimo lyderius, įkurti gimnazistų skaitytojų klubą. Ji taip pat pasiūlė bibliotekininkams eiti į mokyklas, ten organizuoti pokalbius su jaunimu, bibliotekoje įkurti specialią erdvę – vyresniųjų klasių mokiniams ir gimnaziją jau baigusiems, bet Prienuose gyvenantiems jaunuoliams.

Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo, skaitymo

Diskusijos dalyviai. Už jų matyti Just. Marcinkevičiaus asmeninės bibliotekos knygos. Kalba (su mikrofonu) Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos bibliotekos bibliotekininkė Danguolė Gribinienė. Jūratės Anankienės nuotraukos

kultūros formavimo tema buvo ypač aktuali Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos bibliotekininkei Danguolei Gribinienei, Prienų švietimo pagalbos tarnybos metodininkei Danguolei Damijonaitytei, kadangi tiek mokyklos, tiek bibliotekos šiandien susiduria su menko mokinių skaitymo problema. Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė pripažino bibliotekos svarbą kuriant ir įgyvendinant joje formaliojo ugdymo turinį papildančias neformaliojo ugdymo programas. Ji išreiškė pageidavimą, kad biblioteka rengtų daugiau su bendrojo ugdymo mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros bendrosiomis programomis suderintų kultūros edukacijos programų, joje vyktų atviros pamokos.

Prienų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Liuda Šeškuvienė, atstovaujanti ne tik savo įstaigai, bet ir vaikus auginančioms mamoms, pasiūlė informaciją apie bibliotekoje vykstančius vaikams ir jaunimui skirtus renginius skelbti per e. dienynus, jaunimo susibūrimo vietose.

Ji mano, kad ateityje biblioteka galėtų organizuoti daugiau renginių įvairioms socialinę atskirtį patiriančioms grupėms: tai galėtų būti ir skaitymai, įvairūs edukaciniai renginiai neįgaliesiems, biblioterapijos užsiėmimai. Prienų globos namų atstovė Irena Laukaitytė pasigedo bibliotekos renginių šiuose namuose.

Diskusijoje dalyvavusios skaitytojos Romualda Bartulienė ir Dalia Ališauskienė kaip labai svarbų aspektą minėjo patogų renginių laiką, galimybę jį derinti pagal įvairių bibliotekos vartotojų grupių reikmes.

Jos pasiūlė bibliotekai ieškoti ir vidutinio darbingo amžiaus žmonėms priimtinų veiklų, jiems patogaus laiko naudotis bibliotekos teikiamomis paslaugomis.

Malonus darbuotojų bendravimas didina motyvaciją lankytis bibliotekoje. Skaitytojos R. Bartulienės nuomone, didinti skaitymo motyvaciją padėtų įdomesni knygų išdavimo procesą pagyvinantys žaidybiniai elementai: įvairūs į knygas įdedami palinkėjimai, laiškeliai būsimam knygos skaitytojui ir pan.

Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad reikia pokalbių apie skaitymo etiką: įvairius bibliotekos knygose pa-

liekamus įrašus, grąžinamas nešvarias knygas ir pan.

Kadangi diskusijoje dalyvavo įvairių sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų, jaunimo, savivaldybės – atstovai, daug dėmesio skirta bendradarbiavimo galimybėms. VšĮ Prienų ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Vaidotas Karvelis, laikraščio „Gyvenimas“ vyriausioji redaktorė Ramutė Šimukauskaitė siūlė bendradarbiavimą plėtoti naujų partnerių ieškant tarp jaunimo, neįgaliųjų ir kitų organizacijų, vietos bendruomenių, aktyviau propaguoti savanorystę: juk nauji žmonės – tai naujos idėjos.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rajone veikiančių kultūros įstaigų bendradarbiavimui. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorės Virginijos Naudžiūtės teigimu, dabar šios įstaigos labiau konkuruoja nei bendradarbiauja. Gyventojų skaičiaus mažėjimas verčia jas „dalytis“ tais pačiais renginių lankytojais. Ji pasiūlė organizuoti bendrus kultūros įstaigų pasitarimus, o Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Viktorija Bielevičienė išsakė mintį, kad šiandien ieškoti bendrų veiklos rūšių yra būtina.

Savivaldybės mero patarėja J. Zailskienė pripažino labai didelį bibliotekos indėlį ugdant gyventojų skaitmeninį raštingumą. Ši bibliotekos veikla ir toliau turi būti viena prioritetinių. Biblioteka yra pati geriausia vieta ugdyti aptarnaujamos bendruomenės skaitmeninį raštingumą ir palaikyti reikiamą lygį, užtikrinti, kad skaitmeninė atskirtis mažėtų. Skaitytojų R. Bartulienės ir D. Ališauskienės nuomone, reikia daugiau informacijos apie bibliotekos teikiamas elektronines paslaugas: knygų rezervavimą, skolinimosi termino pratęsimą ir pan. Ypač šios informacijos trūksta vyresnio amžiaus skaitytojams, kurie rečiau naudojasi kompiuteriais, internetu ar kitomis informacinių technologijų priemonėmis. Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad būtina nuolat atnaujinti bibliotekų turimą programinę įrangą, savivaldybė turėtų rasti galimybių skirti daugiau lėšų periodikos prenumeratai. Steigėjas taip pat turėtų rūpintis, kad bibliotekos aplinka būtų šiuolaikiška ir patogi bendruomenei, kitaip tariant, būtina investuoti į pastatų ir patalpų remontą, kad į biblioteką būtų malonu užeiti.

Iš diskusijoje išsakytų minčių ateities bibliotekos vaizdas tarsi darnioje mozaikoje susidėliojo iš šių prasminių žodžių: moderni, atvira, mobili, įvairi, universali, motyvuojanti, skaitmeninė, bet išlaikiusi tradicinę popierinę knygą. Ateities biblioteka – tai bendruomenės traukos centras, vienijantis visas socialines grupes, suremontuota, geriau finansuojama, reikalinga.

Dalia Bredelienė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė

33

KRONIKA

KELIAUTI KVIEČIANČIOS KNYGOS Jei norite keliauti po Žemaitiją, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka turistams – tiek pėstiems, tiek mėgstantiems plaukti upėmis – turi ką pasiūlyti. Kelionių žinynų, patraukliai pristatančių krašto istoriją ir paveldo įdomybes, skatinančių pažintinį turizmą, paklausa tolydžio auga: prieš dešimtmetį būdavo perskaitoma 1500 tokių knygų, o per pastaruosius metus iš viešosios bibliotekos ir jos filialų skaitytojai skolinosi jau 5 tūkstančius istorinių knygų. Tarp skaitytojų pamėgtų – Vytenio Almonaičio ir Junonos Silvijos Almonaitienės parašytos kelionių knygos.

Geriausiai savo kraštą pažinsi keliaudamas. Tai gali patvirtinti Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Vytenis Almonaitis ir jo žmona psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė dr. Junona Silvija Almonaitienė, kurie, plaukiodami baidarėmis ar keliaudami pėsčiomis po įvairius Žemaitijos kampelius, parengė ne vieną kelionių žinyną. Kelionių vadovuose teritorijos aprašomos orientuojantis į senas, XIII–XIV a. egzistavusias istorines ir kultūrines ribas, kurios ilgainiui tapo Žemaitijos dalimi. V. ir J. S. Almonaičiai yra išleidę 25 leidinius, iš jų 11 knygų autorystę dalijasi perpus, kai kurių knygų skaičiuojami jau pakartoti ir papildyti leidimai. Įdomu, kad V. ir J. S. Almonaičių knygos 2004–2018 m. laikotarpiu bibliotekos skaitytojams išduotos beveik 1000 kartų.

Bibliotekininkų žygis Rekstukuose. Sigito Kancevyčiaus nuotr.

34

J. S. ir V. Almonaičiai Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje. Žanetos Timaitės nuotr.

Istoriką V. Almonaitį per gyvenimą lydi ir atradimų džiaugsmas.

2008 m. jo atrastas, lokalizuotas ir aprašytas Rekstukų piliakalnis (Tauragės r.), o 2017 m. pavasarį, surengus ekspedicinį žygį, atrastas Medingėnų piliakalnis (Rietavo r.), kurį mini XIII a. rašytiniai šaltiniai.

Prieš 24 metus išleista pirmoji V. Almonaičio knyga „Ką šniokščia Jūros rėvos“ (1994, tiražas 2500 egz.) buvo tikra sėkmės istorija, šiandien ji – jau bibliografinė retenybė. Tai turistinis vadovas žygeiviams, keliaujantiems upėmis ar sausuma, besidomintiems Žemaitijos istorija ir gamta. Per

2010–2012 m. skaitytojai sulaukė septynių dalių leidinio „Vėl šniokščia rėvos“ – jame pateikiami žygių maršrutai Jūros upe ir Nemuno atkarpa iki Rambyno su vietovių aprašymais, nuotraukomis, schemomis ir žemėlapiais.

Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukė penkta dalis „Jūros upe nuo Tauragės iki Mociškių“ (2010); per aštuonerius metus skaitytojai ja domėjosi 44 kartus. Leidinyje aprašyta 21 Tauragės rajono lankytina vieta, pateikta įdomių istorinių faktų. Reikalingos skaitytojams buvo ir kitos knygos dalys, kiekviena buvo paimta 25–29 kartus.

Labiausiai Tauragės skaitytojus domina „Karšuva.

Kn. 1.: keliautojo po Tauragės kraštą žinynas“ (2004).

Per keturiolika metų iš bibliotekos jis paimtas 241 kartą, o kasmet – 19 kartų. Šio žinyno paklausa didėja, 2017 ir 2018 m. knyga skaityta 40 kartų. Rajone populiarėja pėsčiųjų žygiai po įdomiausias vietas, tad pačiu laiku šių metų kovą bibliotekoje buvo pristatytas papildytas šios knygos antrasis leidimas „Pietų Karšuva“ (2018), skirtas Tauragės krašto 1918–1920 m. savanorių atminimui. Per knygos „Pietų Karšuva“ pristatymą V. Almonaitis paaiškino, kodėl tiek dėmesio skirta Tauragės kraštui: „Tauragė mums vienodai svarbi kaip ir Kaunas ar Rokiškis, bet jei paklaustumėte, ar Tauragės kraštą Lietuvos kontekste galėtume apibūdinti kaip ypatingą, tai atsakyčiau, kad galima. Jūsų žaliasis fonas yra išskirtinis, jūs turite tikrą girią – Karšuvos. Ji pilna visko. Jūsų didžioji vertybė – Jūros kanjonas. Nėra Lietuvoje kitur tokios vaizdingos Jūros atkarpos.“ Nuo žinyno „Pietų Karšuva“ pristatymo Tauragės visuomenei dienos skaitytojai juo domėjosi jau pusšimtį kartų.

Pagal skaitomumą antrą vietą užimanti knyga – „Karšuva. Kn. 2.: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“ (2006). Per dvylika metų nuo išleidimo ji skaityta 89 kartus, vien pernai – 19 kartų, o šiemet per pusmetį – 28. 2014 m. išleistas papildytas antrasis jos leidimas – „Šiaurės Karšuva“ per ketverius metus skaitytas 49 kartus. Žemėlapyje pažymėtos 186 lankytinos Šilalės (be Laukuvos), Šilutės, Klaipėdos ir Kelmės vietovės,

siūloma stabtelėti ant Karšuvos piliakalnių (Padievaičio, Pilės), atrasti šventvietes.

Skaitytojų pamėgta Martyno Jankaus premija 2007 m. įvertinta knyga „Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ sulaukė papildytų trijų leidimų (2003, 2007, 2015). Per penkiolika metų ji skaityta 121 kartą, o kasmet – nuo 6 iki 18 kartų.

Kelionių žinyne pristatoma Mažosios Lietuvos etnokultūrinės srities dalis Pagėgių savivaldybės teritorijoje, Usėnų, Lauksargių, Viešvilės ir Smalininkų apylinkėse esantys gamtos, istorijos ir kultūros paminklai – net 120 žemėlapyje pažymėtų lankytinų vietų.

Paklausus leidinys – „Pietų Medininkai: keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas“ (2013).

Rajono bibliotekose iš viso jis skaitytas 42 kartus, vien pernai – 14. Čia aprašyti Šilalės rajono Laukuvos apylinkėse esantys gamtos, istorijos ir kultūros paminklai: aukščiausias Žemaitijos kalnas – Medvėgalis, Bilionių piliakalnis, ant kurio kompetentingi žmonės vis garsiau teigia stovėjus garsiąją Pilėnų pilį. Įspūdingi Dievyčio, Treigių, Burbiškių piliakalniai, Karūziškės alkakalnis, Pjaunios pelkė, šimtametis Laumenų ąžuolas, Aukštagirės mitologinis akmuo.

Knyga apie kuršių žemę „Pietų Ceklis: keliautojo po Rietavo apylinkes žinynas“ (2017) skaitytojų jau pamėgta, jos panauda – 38. Aprašomose apylinkėse dar galima atrasti kuršių supiltų piliakalnių, alkakalnių (Skroblio, Medingėnų piliakalniai, Alko alkakalnis), patiems prisiliesti prie apeiginio dubenuotojo Pupžiubių akmens. Pristatoma ir įspūdinga kunigaikščių Oginskių veikla – pirmoji Lietuvoje telefono linija (1882 m.), jungusi Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą, pirmoji Lietuvoje elektrinė (1892 m.), pirmoji žemės ūkio paroda (1860 m.), gyvūnų globos draugijos Rietavo skyrius (1874 m).

Kartu su V. ir J. S. Almonaičių knygomis iš naujo atrandame savo kraštą. Turistų skaičius Tauragės rajone sparčiai auga. Įvairaus amžiaus gyventojai, ypač jaunimas, pamėgo keliones pėsčiomis, per dieną įveikdami 15–20 kilometrų. Prie turizmo populiarinimo prisideda Tauragės „Santakos“ muziejus, Pagramančio regioninis parkas.

Ypač populiarūs VšĮ „Aktyvi Tauragė“ rengiami žygiai „Rambyno karalystė“ bei šeimų žygiai po Pagramančio regioninį parką. Renkantis kelionės maršrutą, labai praverčia Almonaičių žinynai – juose tiksli informacija, įdomūs aprašymai, žemėlapiai ir schemos, kurias braižo jaunasis Manvydas Almonaitis.

Daiva Kiniulienė

Žygis „Rambyno karalystė“. Romano Naryškino nuotr.

Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja

35

KRONIKA / poezijos pavasaris 2018 Kita festivalio viešnia – poetė, fotografė, reklaminių tekstų ir idėjų kūrėja Ilzė Butkutė, išgarsėjusi prieš penketą metų, pasirodžius tikrais faktais paremtam praktiniam vadovui „Atleisk savo šefą“, kurio tiražas buvo šluote iššluotas iš knygynų. Tačiau visų pirma ji – poetė ir laisvai samdoma kūrėja, svetainėje „Ilzės dirbtuvės“ besidalijanti kūrybinio mąstymo ir komunikacijos technikomis. Šiais metais pasirodė jos trečioji poezijos knyga „Ilzė Butkutė ir kitos būtybės“, kurioje poetė grįžta prie jai artimų gamtos, meilės, vaikystės temų. Kūrėja yra dažna tarptautinių poezijos festivalių viešnia, jos knygos yra išverstos į aštuonias kalbas.

Pats paslaptingiausias ir uždariausias festivalio svečias – 2006 metų „Poezijos pavasario“ laureatas Gintautas Dabrišius. Tai tylus, susimąstęs, viešumos nemėgstantis kūrėjas, atgyjantis tiktai skaitydamas savo tekstus. „Malonu rašyti, bet dar maloniau rašyti bet ką“, – atviravo poetas. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas apie šį kūrėją yra pasakęs: „Jis išties gyvena savyje ir sau, ir, atrodytų, tokiam poetui jokie bendri kūrybinės psichologijos varIš kairės: Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja dikliai negalioja.“ Gyvenime Agnė Petravičienė, bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas, rajono savivaldybės mero pavaduotojas Arvydas Balčiūnas, poetai Marius Burokas, Ilzė Butkutė, Albinas išbandęs daugybę profesijų, Galinis ir Gintautas Dabrišius. Luko Karaliaus nuotr.

G. Dabrišius liko ištikimas bitininkystei ir gamtai, apie Festivalis prasidėjo archyviniais LRT kurią jis „nusimano žymiai daugiau nei apie laidos „Brydė“ kadrais, kuriuose poetę literatūrą“. Į klausimą, ką atsakytų tiems kalbino literatūrologė, profesorė Viktorija skeptikams, kurie teigia nesuprantantys jo eilių, Daujotytė. Anot poeto Algimanto Baltakio, poetas atšovė, jog „ir gerai, kad nesupranta. Aš Onė Baliukonė „pakankamai gera poetė ir tiek daug darbo įdedu kurdamas, o jie nori už tokia, kokia yra, su visa savo „klaikia“ tobupusdykę tik gurkšt ir nuryti.“ lybe ir dvasiniu maksimalizmu“, o profesorė Svečias Albinas Galinis – ne tik eiliuoto Viktorija Daujotytė poetę apibūdina kaip žodžio magas, bet ir keleto istorijos vadovėlių „dramatiško dvasinio maksimalizmo žmogų, bendraautoris, istorikas, mokytojas ekspertas, dramatinį balsą, dramatinę savo gyvenimo ir jau tris dešimtmečius dirbantis pedagoginį savo kūrybos aktorę“. darbą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų Antroji festivalio dalis buvo skirta gyvam mokykloje. Paklaustas apie poezijos prasmę, poetiniam žodžiui. Šiais metais sulaukėme A. Galinis atsakė filosofiškai: „Kultūra yra keturių eiliuoto žodžio meistrų – pasikultūra, dvasia yra dvasia, o poezija – kažkur žyminčių ne tik savitu charakteriu, bet ir pasiklydusi, nes ji yra individualus dalykas, išskirtiniu kūrybiniu braižu. Po rajono išplėštas iš kasdienybės. Pati poezija nėra savivaldybės vicemero Arvydo Balčiūno tokia jau paprasta – slaptame jos simbolių, sveikinimų pirmasis „į poetinį mūšį“ stojo metaforų, mitologijos pasaulyje geriausiai žinomas literatūros kritikas ir vertėjas, jaučiasi išprusęs skaitytojas.“ keturių poezijos knygų autorius Marius Festivaliui baigiantis paaiškėjo ir rajono Burokas. Šiemet pasirodžiusią jo poezijos viešosios bibliotekos organizuoto geriausio knygą „Švaraus buvimo“, kaip teigė poetas, eilėraščio konkurso nugalėtojai. Komisijos „įkvėpė, gal net lėmė vaikai, jų atsiradimas ir sprendimu, stiklinė poezijos festivalio „Lauvisi tie smagūs dalykai, klausimai ir iššūkiai, kinės vaivorykštės 2018“ statulėlė antrus su kuriais susiduria visi tėvai, auginantys metus iš eilės atiteko Gretai Jarmalavičiūtei. vaikus“. Kalbėdamas apie vertėjo darbą, Padėkos raštais bei Justino Marcinkevičiaus M. Burokas prisipažino, jog sunkumų būna rinktinėmis „Amžiaus pabaiga“ apdovanotos daug ir įvairių: gramatinių, stilistinių, ir antros bei trečios vietos nugalėtojos alytiškultūrinių. Svarbiausia, anot jo, „rasti ryšį kė Eglė Sarpaliūtė ir Daugų Vlado Mirono su verčiamu autoriumi, kuris būtų jei ne gimnazijos moksleivė Miglė Venckutė. artimas, tai bent jau suprantamas.

Arnoldas Šatrauskas Alytus Poezijos festivalis „Laukinės vaivorykštės 2018“. Vasarišką gegužės popietę Dauguose vyko IV poezijos festivalis „Laukinės vaivorykštės“, skirtas mūsų kraštietės, poetės, tapytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Onės Baliukonės 70-mečiui. Onė Baliukonė gimė Alytaus rajone, Kančėnuose, – čia, pasak poetės, „gavusi didžiausią lobį – ryšį su gyvąja gamta, visatos, kosmoso alsavimo pajautą“.

Dauguose mokėsi vidurinėje mokykloje, kur likimas pasiuntė gerą mokytoją lituanistę – Laimą Abraitytę, paskatinusią būsimą poetę Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.

36

trumpai Akmenė. Rajono savivaldybės viešojoje bib­ liotekoje surengtas poetų kūrybos pristatymas „Žydintys „Poezijos pavasario“ posmai“. Dalyva­ vo poetai Alis Balbierius, Aivaras Veiknys, Ne­ rijus Cibulskas, rašytojos Ieva Toleikytė ir Lone Hørslev (Danija), Akmenės krašto literatai, Lie­ tuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai.

Pagėgiai. Vydūno viešosios bibliotekos ren­ ginyje buvo pristatyta krašto literatų kūryba, literatūrinė Artūro Dubakos ir Balio Ivanausko programa „Vakaras O“. Už eilėraštį „Lizdai“ pa­ gėgiškei Stasei Valužienei įteiktas anoniminio eilėraščio konkurso „Incognito“ nugalėtojo dip­ lomas.

Menininkų A. Dubakos ir B. Ivanausko pasirodymas.

Astos Andrulienės nuotr.

Varėna. Vydeniškių bibliotekoje surengta poe­ zijos šventė buvo skirta iš Varėnos krašto kilusių išeivijos poetų Roko Židžiūno-Židanavičiaus, Zigmo Gavelio, Onos Balčiūnienės-Tamulevi­ čiūtės, Stasės Piliūtės (Stacy Lee) atminimui. Pri­ mintos jų biografijos, skaityti eilėraščiai, veikė jų kūrybą pristatanti spaudinių paroda.

Zarasai. Susitikti su poetinio žodžio mėgėjais į tradicinį rajono savivaldybės viešosios biblio­ tekos organizuojamą „Poezijos pavasarėlį“ at­ vyko poetai Ilzė Butkutė, Eglė Juodvalkė (JAV), Juozas Žitkauskas, rašytojas, vertėjas Rimantas Vanagas, literatūrologė dr. Žydronė Kolevinskie­ nė, aktorė Jūratė Vilūnaitė. Rajono savivaldybės įsteigta Felikso Jakubausko literatūros premija įteikta krašto literatei Onutei Kačkienei.

Dainuoja Ąžuolo gimnazijos moksleivis Simas Navickas. Inesos Dumbravienės nuotr.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Sonata Vitkutė, Irena Petrušienė, Saulutė Pelekienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Akmenė „Lietuviško žodžio šviesa“. Taip pavadintą renginį viešoji biblioteka skyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai.

Iš kairės: poetai Kęstutis Krencius, Dalia Milukaitė-Buragienė, direktorė Zita Sinkevičienė, poetas Darius Rekis.

D. Markulienės nuotr.

Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė pristatė šia proga parengtą spaudinių parodą „Draudžiamosios lietuviškos knygos ir spaudos kelias“, sudarytą iš dviejų dalių.

Pirmoji parodos dalis buvo skirta spausdintai knygai, lietuviškos knygos istorijai, lietuviškai periodikai. Čia eksponuotos knygos apie iškilias asmenybes, prisidėjusias prie spaudos atgavimo, – Simoną Daukantą, Antaną Strazdą, Lauryną Ivinskį, Motiejų Valančių, Petrą Vileišį, Joną Basanavičių, Joną Mačiulį-Maironį, Vincą Kudirką. Taip pat pristatytos senųjų laikraščių „Aušra“, „Varpas“ faksimilės, leidiniai apie knygnešius, į kiekvieną sodybą nešusius lietuvišką žodį. Paminėtina Vytauto Merkio knyga „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904“, kur galima rasti duomenų apie Akmenės rajono teritorijoje veikusius knygnešius ir lietuviškos spaudos platintojus.

Lietuviškos periodikos kelią nuo 1832 iki 1982 metų nušvietė Juliaus Tamošiūno „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija“.

Antroji parodos dalis buvo skirta lietuvių kalbai. Ją sudarė senųjų Lietuvoje leistų knygų faksimilės – Mikalojaus Daukšos 1599 metų „Postilė“ ir jos šaltiniai, „Senasis Konstantino Sirvydo žodynas“. Taip pat Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistas daugiatomis akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ bei lietuvių kalbos kilmę ir raidą nušviečianti Zigmo Zinkevičiaus šešių tomų „Lietuvių kalbos istorija“.

Literatūrinėje renginio dalyje savo kūrybą skaitė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) pirmininkė poetė Dalia Milukaitė-Buragienė, poetės Vilhelmina Imbrienė, Gražina Blinkinienė, Polina Sarapinienė, Aurelija Gerulskienė, rašytojas Darius Rekis, literatė Liucija Jagėlienė, poetas, dainuojamosios poezijos atlikėjas Kęstutis Krencius. Kruopių kaimo bibliotekos literatų būrelio „Kruopelė“ narės atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Senas yra mūsų šis kalbėjimas...“ Už ilgametę intelektinę veiklą ir įvairiapusę kūrybą Akmenės krašto literatui, dainuojamosios poezijos kūrėjui, LNRS nariui Kęstučiui Krenciui buvo įteiktas padėkos raštas. Vėliau klausėmės aktorės Virginijos Kochanskytės pri-

statytos literatūrinės programos „Ars poetica.

Lietuvių išeivių poezija ir jos interpretacija“, susipažinome su pristatytomis krašto literatų knygomis bei almanachais.

Zita Sinkevičienė Kaunas Projektas „Interaktyvios realybės link“.

Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose (Raudondvario, Vilkijos, Karmėlavos, Kulautuvos, Šlienavos, Čekiškės, Domeikavos, Zapyškio, Ringaudų) pradėtas įgyvendinti 2018 metais laimėtas ir Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Interaktyvios realybės link“.

Pagrindinis projekto tikslas – tobulinti Kauno rajono vaikų ir paauglių technologines, kūrybiškumo, iniciatyvumo kompetencijas, ugdyti jų kritinį mąstymą, savarankiškumo ir bendruomeniškumo įgūdžius.

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu bibliotekoje ir jos padaliniuose, naudojantis kompiuterine programa „Minecraft“, vyks kūrybiniai ir informaciniai renginiai moksleiviams, taip pat komiksų kūrimo ir integruotos pamokos, įvairūs konkursai ir varžybos. Su naujomis programomis išmokę dirbti padalinių darbuotojai kvies moksleivius dalyvauti edukacinėse valandėlėse, naudotis virtualiosios realybės akiniais, vaikams ir paaugliams ves komiksų kūrimo ir darbo su kompiuterine programa „Minecraft“ mokymus.

Didelio moksleivių susidomėjimo sulaukę (įgyvendinant 2017 m. projektą „Inovacijų

Bibliotekininkės mokosi dirbti su naujomis programomis. Živilės Kazakevičienės nuotr.

keliu: atrask, išbandyk ir tobulėk“) kūrybinio ir informacinio raštingumo mokymai, pasitelkus programą „Minecraft“, bus tęsiami ir vykdant naująjį projektą, įtraukiant dar 6 naujus viešosios bibliotekos padalinius.

Taip pat bus tęsiami populiarūs garsiniai skaitymai, kurių metu moksleiviai trimatėje erdvėje kurs skaitytų knygų personažus, virtualius knygų pasaulius, dalyvaus įvairiuose turnyruose ir varžybose. Živilė Kazakevičienė Klaipėda Ką byloja išsaugoti maldynėliai. Balandžio 25 d. Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Vertybių pamatas šeimos reliktuose.

Maldynėliai“, paskatinęs susimąstyti apie tai, kas lietuviams buvo svarbu praėjusiais šimtmečiais ir gali būti svarbu galvojant apie ateitį.

Renginyje buvo pristatyti savą istoriją turintys, senelių ir tėvų spaudos draudimo laikais

Galerija. Kauniečiai gali skolintis knygų skaitykles Tado Žalionio nuotr.

Kaunas. Įsibėgėjant atostogų sezonui, Vinco Kudirkos viešoji biblioteka primena apie galimybę pasi­ skolinti elektronines knygų skaitykles. Ši paslauga ypač aktuali keliaujantiems – kompaktiškos ir len­ gvos skaityklės daug patogiau nei storos knygos. Registruoti bibliotekos vartotojai tai padaryti gali Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje. (Monika Straupytė)

37

trumpai EUROPOS DIENA

Mažeikiai. Prie gegužės 9-ąją minimos dienos, įgyvendindama projektą „Jaunime, kurdamas ateitį, brangink praeitį“, šiemet prisijungė ir ra­ jono savivaldybės viešoji biblioteka. Vidurdienį, skambant Europos himnui, Gabijos gimnazijos jaunieji šauliai iškėlė ES vėliavą. Į dangų buvo pa­ leista 100 balionų, skirtų Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui.

Zarasai. Į šventę rajono savivaldybės viešoji biblioteka įtraukė darželinukus ir gimnazistus, skautus ir šaulius, kultūros įstaigų darbuotojus, valdžios atstovus. Dėliotas ES žemėlapis, ragauta nacionalinių ES šalių virtuvių patiekalų. Renginių salėje skaityti pranešimai apie mažų valstybių saugumą ir kitomis aktualiomis temomis. Šventę bibliotekoje rėmė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.

VAIKŲ GYNIMO DIENA

Kaunas. Rajono savivaldybės viešojoje biblio­ tekoje surengta šventė prasidėjo teatralizuotais Kosto Kubilinsko poemos „Buvo buvo kaip nebu­ vo“ skaitymais. Jaunieji šventės dalyviai kiemely­ je kūrė Lietuvos trispalvę, leido burbulus, piešė ant grindinio. Šventės dalyviai žiūrėjo filmą apie Kauno kraštą, varžėsi interaktyvioje viktorinoje.

REGIONO APDOVANOJIMAI

Panevėžys. Antrą kartą apskrities G. Petkevičai­ tės-Bitės viešosios bibliotekos surengto konkur­ so „Ad astra“ laureate viešųjų bibliotekų filialų kategorijoje už sėkmingą mikrorajono bendruo­ menės telkimą tapo Panevėžio miesto savivaldy­ bės viešosios bibliotekos Šiaurinės bibliotekos vedėja Lina Dubauskienė.

Informaciją pateikė Dalia Alseikienė, Saulutė Pelekienė, Janina Dambrauskaitė, Regina Vasauskaitė, Živilė Kazakevičienė ir Indrė Rapkevičienė

ar sovietmečiu išsaugoti maldynai. Ištisoms kartoms tarnavę kaip elementoriai, šiandien jie byloja apie mūsų kalbos pokyčius, senelių ir tėvų visuomeninio, etinio, dorovinio gyvenimo ypatumus.

Prabilti apie šeimos dvasinio bendravimo ryšius buvo Dauparų ir Kvietinių seniūnės Juditos Čekuolienės mintis. Ji pati yra sukaupusi nemažai maldynų, žemaičių dievdirbių statulėlių, įvairių senų buities reliktų ir žino šių maldos knygų vertę: iš jų mūsų seneliai mokėsi skaityti, jas platino knygnešiai, jos susijusios su šeimos ar giminės istorija.

Iš kairės: Diana Ciparienė, Helmutas Lotužis, Marius Mockus, Violeta Riaukienė, kunigas Jonas Paulauskas, Judita Čekuolienė, Giedrė Ilginienė. Živilės Markutės-Armalienės nuotr.

38

Renginyje buvo eksponuojami maldynėliai iš privačių kolekcijų, bibliotekos, bažnyčios, muziejaus archyvų. Gargždų dekanas, kunigas kanauninkas Jonas Paulauskas dėkojo už idėją parodyti visuomenei senuosius reliktus, nes tai istorija, palikimas, atminimas tų, kurie saugojo, neišmetė, nesudegino.

Mažosios Lietuvos tyrinėtojas ir mylėtojas, sakralinio paveldo saugotojas ir puoselėtojas Helmutas Lotužis papasakojo apie atsineštus maldynus – seniausias iš jų – 1872 m. „Kasdieniškos rankų knygos“, išleistas Tilžėje.

Tai maldos visiems gyvenimo atvejams, nuo atgulimo maldos iki gimdymo maldos. Kiti maldynai – „Rojaus darželis“ (1898), išleistas Klaipėdoje, „Evangeliškos giesmės“ (1903), išleistos Karaliaučiuje.

Gargždų krašto muziejaus istorikas Marius Mockus papasakojo apie vertingiausius muziejaus eksponatus, jų atrinkimo principus, saugojimo procesą.

Vicemerė Violeta Riaukienė, pristačiusi savo mamos palikimą – sąsiuvinį, 1950 m. rašytą (plunksna) besimokant Žemės ūkio mokykloje, sakė: „Niekas nepaneigs, kad šeimoje susiformuoja vertybės, tiek moralinės, tiek dvasinės, tiek dorovinės. Šeima yra gyvenimo pamatas ir, jei tie pamatai tvirti, jų nenugriaus net netikėčiausios gyvenimo audros.“ Giedrė Ilginienė Molėtai Ieškokite Molinukės. Rajono savivaldybės viešoji biblioteka ilgametės Vaikų literatūros, o dabar ir Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Janinos Vyšniauskienės dėka gali pasidžiaugti bibliotekos knygų pasaulyje apsigyvenusia Molinuke. Iš kur ji atsirado? Kažkada nuo Mergakalnio bridusios laumės pamatė molio gumulą, savo forma primenantį mažą mergaitę, ir nutarė suteikti jai gyvybę, pavadindamos ją Molinuke. O ši, vykdydama laumių priesaką, turėjo eiti per pasaulį ir nešti žinią apie knygas.

Tol keliavo, kol pasiekė Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, Kultūros tarybą, o šios, patvirtinusios projektą „Molinukės kelionė su knyga“, leido keliauti iki Molėtų viešosios bibliotekos. Taip praėjo vieni metai. Per tą laiką Molinukė į biblioteką buvo pakvietusi daug kūrybingų ir žymių Lietuvos žmonių: rašytoją Vytautą Račicką, aktorę ir rašytoją Birutę Mar, dailininką ir rašytoją Paulių Juodišių, dailininkę ir rašytoją Sigutę Ach. Kartu su Molėtų progimnazijos mokiniais Molinukė keliavo į Alantą ir jos apylinkes, kad pavaikščiotų tomis vietomis, kur vaikštinėjo ir Lietuvos archeologijos tėvas ir piliakalnių tyrinėtojas Petras Tarasenka. Minėdami jo 125-ąsias gimimo metines, mokiniai ir Molinukė lankėsi prie Valiulio akmens, ant Maišiakulės ir Karališkių piliakalnių bei Alantos dvare. Molinukė tapo ir švenčių, ir bibliotekos šiokiadienių dalimi. Tad į jos gimtadienio šventę susirinko gausus bičiulių būrys: darželinukai ir mokyklinukai, bibliotekininkės, savivaldybės ir net bendrovės „Mezon“ atstovai. Šventėje netrūko nei šokių, nei žaidimų, nei dainų, nei dovanų. „Mezon“ atstovai visiems dovanojo po balioną, darželinukai – žydinčią „pievą“, kad Molinukė prisimintų vasarą su knyga, kiti do-

Molinukės vaišės. Jolantos Matkevičienės nuotr.

vanojo piešinius, kurie iškart buvo kabinami ant stebuklingos gimtadienio skrybėlės, o Molėtų laisvalaikio centro dailininkė Alina Baranauskienė padovanojo didžiulį krepšį, kad knygos pievoje nepasimestų. Vicemeras Mindaugas Kildišius su Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju kultūrai Gintautu Matkevičiumi Molinukę net pakilnojo, o bibliotekos direktorė Virginija Raišienė padovanojo molio spalvos tortą iš tiek keksiukų, kiek buvo svečių.

Jolanta Matkevičienė Palanga Mišrios realybės knyga. Tradicinės knygos išlieka aktualios – jos negali būti visiškai pakeistos skaitmeninio formato leidiniais. Tačiau ir jas galima pagyvinti naudojant moderniąsias technologijas. Balandžio 27 d. kurorto visuomenė turėjo unikalią progą susipažinti su mišrios realybės knygos prototipu. Šis projektas yra bibliotekoje apsilankiusio Aleksandro Ruizo, kuris tęsia magistro studijas Švedijoje Malmės universitete, dėsto mišrios realybės kursą, yra sukūręs daugybę kitų populiarių projektų, diplominis darbas. Projekto tikslas – naudojant projekcines sistemas ir sensorius išbandyti įvairiausius būdus, kaip galima atnaujinti tradicines knygas vaikams ir jaunimui, turint omenyje, kad dauguma jų, užaugę su planšetiniais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais, nelabai domisi knygomis. Mišrios realybės knyga leidžia kurti hologramas, kurios susijusios su knygos puslapio turiniu, pridėti interaktyvių objektų (pvz., liūtą, su kuriuo galima bendrauti liečiant), taip pat piešti ant pačios knygos ir stalo, jų nesugadinant. Svarbiausia – tokia knyga leidžia pasireikšti vaikų kūrybiškumui.

Projektas bus tobulinamas, pritaikytas akademiniams raštams, enciklopedijoms, architektūriniams brėžiniams, finansinėms ataskaitoms skaityti ir t. t. Ateityje tokius produktus planuojama pristatyti bibliotekose ir mokymo įstaigose.

Aura Banevičienė Pasvalys Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejų mini renginiais, skirtais istoriniam ir kultūriniam krašto paveldui populiarinti. Jubiliejinių metų pradžią pradėjo bibliotekoje surengta pasvaliečio fotografo Vido Dulkės paroda, kurioje įamžinti pasvaliečiai – Atgimimo įvykių dalyviai.

Pasvalio krašto kultūros ir visuomenės veikėjai įvardija fotografą V. Dulkę Pasvalio Sąjūdžio laikų kronikininku, o jo sukauptą nuotraukų archyvą laiko ilgaamže krašto istorine vertybe.

Istorinio paveldo populiarinimo ir kuo ankstesnės pažinties su juo reikšmę apibendrino iš netoliese esančio Pumpėnų miestelio kilusi kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė, bibliotekoje pristačiusi knygą „Pasaulis prasideda čia: paveldo ugdymo principai mokyklinio amžiaus vaikams“. Ši knyga – tai metodinė priemonė vaikų ir jaunimo paveldo edukacijai, kurią profesorė parengė drauge su kolege Živile Mikailiene. Knygos tikslas – mokytojams, tėveliams, muziejų edukatoriams pateikti priemonių, kurios padėtų skatinti vaikus tyrinėti, susipažinti su savo gyvenamosios vietos, krašto paveldu ir išmokti jį puoselėti.

2017 m. bibliotekoje buvo įgyvendintas projektas „Rašytojo Mariaus Katiliškio kūrybinio palikimo aktualizavimas ir populiarinimas, naudojant inovatyvias ir interaktyvias technologijas“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Pagal šį projektą bibliotekoje esančiame Mariaus Katiliškio kambaryje įrengtas informacinis-edukacinis terminalas, kuris pradėjo veikti šių metų pradžioje. Dabar rašytojo kambaryje apsilankančios ekskursijos ir pavieniai lankytojai kviečiami išmėginti savo žinias kompiuteriniame terminale: žaisti žaidimą „Užbaik Katiliškio kūrinio sakinį“, dėlionę „Katiliškio kelias“, dalyvauti viktorinoje apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą, pakeliauti virtualiu rašytojo gyvenimo keliu, susipažinti su suskaitmenintais eksponatais – originaliais rankraščiais, spausdintais dokumentais, asmeniniais daiktais, padedančiais atkurti ir rašytojo, ir mūsų krašto karo meto bei pokario, emigrantų gyvenimo realijas. Vaizdas yra matomas ir didelės įstrižainės televizoriaus ekrane. Informacija pateikiama lietuvių, anglų, rusų kalbomis.

Seminaro dalyvės – mokyklų bibliotekininkės.

Vladislavos Šiaudvytienės nuotr.

išsikėlė uždavinį siekti veiklos formų įvairovės, skatinančios skaitytojų kūrybiškumą, saviraišką, patriotiškumą, planuoti veiklas, kurios padėtų formuoti mokinių skaitymo, rašymo įgūdžius.

Bibliotekininkų kuratorė Edita Varneckienė kvietė aktyviai dalyvauti seminare, kurį vedė Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytojos doc. dr. Jurgita Macienė ir lektorė Gintarė Kulbeckienė. Lektorės kalbėjo apie raštingumą – funkcinį, dalykinį, kalbinį, pristatė įvairias komunikacijos rūšis, aiškino, kaip rašomi dalykiniai elektroniniai laiškai, kokios yra dažniausiai daromos klaidos.

Seminaro pabaigoje gavome užduotį parašyti laišką apie bibliotekininko profesiją ar apskritai apie biblioteką, kurį reikėjo pradėti žodžiais „Brangus Bičiuli“ ir, kuriant tekstą, buvo galima vartoti tik tuos žodžius, kurie prasideda raide b.

Vėliau klausėmės kiekvienos grupelės sukurto laiško – paaiškėjo, kad bibliotekose dirba tikrai kūrybiškos asmenybės.

Vladislava Šiaudvytienė

Raseiniai Kodėl vaikai ir paaugliai mažiau skaito?

Kokiais būdais jaunąją kartą supažindinti su knyga, kaip įskiepyti pomėgį skaityti? Ar tikrai skaitmeninės technologijos kelia grėsmę moksleivių raštingumui, daro neigiamą įtaką, keičia tradicinių vertybių sistemą? Ieškoti atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandyta Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos (RMMVB) gegužės 16 d. organizuotame seminare „Vaikų ir paauglių skaitymo ypatumai ir kryptys“.

Seminaro apie vaikų skaitymą akimirka.

Gitanos Andriulienės nuotr.

Seminarą pradėjo ir sveikinimo žodį tarė bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė, renginį vedė vyr. metodininkė Virginija Miežinienė. Seminare pranešimus skaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja Eglė

Galerija. Į biblioteką – su augintiniu

Protmūšių apie Lietuvos istoriją dalyviai. Agnės Naunikaitės nuotr.

Vaikams apie Lietuvos istoriją biblioteka skyrė tris protmūšius. Juose kviečiama dalyvauti visus metus iš anksto užsiregistravus.

Jei yra pageidavimų, bibliotekininkai atvyksta į miestų ir kaimų mokyklas ar bibliotekas.

Protmūšiai pritaikyti trims amžiaus grupėms: mažiausiems – darželinukams ir pradinikams, 4–5 ir 7–9 klasių mokiniams, juos parengė ir veda patys bibliotekininkai.

Jūratė Genytė

Monikos Straupytės nuotr.

Radviliškis Seminaras mokyklų bibliotekininkams.

Miesto švietimo įstaigų bibliotekininkai gegužės 30 d. dalyvavo Suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyriuje surengtame seminare „Kalbinis ir dalykinis bibliotekininko raštingumas“. Šiais metais mokyklų bibliotekininkai

Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka primena, kad yra draugiška gyvūnams, tad sumanę su augintiniu užsukti kauniečiai yra laukiami bet kurią dieną. Prie projekto „Draugiški gyvūnams“ praėjusią vasarą prisidėjusi biblioteka ir visi jos padaliniai per tą laiką jokių nusiskundimų nesulaukė. Priešingai – pastebėta, kad, į biblioteką užsukus šeimininkui su šunimi ar kitu gyvūnu, visų bibliotekoje esančių žmonių veiduose nušvinta šypsenos. Į Tirkiliškių biblioteką nuolat su šuneliu Pūkiu ateinanti skaitytoja Eglė džiaugiasi, jog draugiška gyvūnams biblioteka leidžia sutaupyti laiko ir suderinti du dalykus – po dienos darbų vedžiojant šunį labai patogu užsukti į biblioteką pavartyti spaudos ir pasiimti knygų.

(Monika Straupytė)

39

Baliutavičiūtė, literatūrologė, vaikų literatūros ekspertė Danguolė Šakavičiūtė, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos bibliotekininkė Lina Stulgienė, RMMVB Informacinių paslaugų ir vaikų literatūros skyriaus vedėja Jolanta Gudeikytė ir RMMVB Betygalos filialo vyr. bibliotekininkė Regina Musteikienė.

E. Baliutavičiūtė pranešime „(Ne)pasiklydę skaityme: vaikų ir jaunimo skaityba ir skaitymo skatinimas šiandien“ pristatė naujausius vaikų ir jaunimo skaitybos ir skaitymo skatinimo tyrimus, akcentavo ankstyvojo skaitymo naudą, bibliotekininko vaidmenį skaitymo skatinimo procese.

Literatūrologė D. Šakavičiūtė aptarė vaikų literatūros situaciją („Vaikų literatūros šiandiena: pasiūla ir jos pinklės, atrankos kriterijai, vertinimo klaustukai“), supažindino su originalių ir verstinių knygų ryškiausiomis žanrinėmis, tematinėmis, stilistinėmis tendencijomis.

Apžvalgą apie vaikų ir paauglių knygų leidybą Lietuvoje nuo 1990 m. iki dabar, apie populiariausias leidyklas, knygų tiražus, verstines knygas pateikė Informacinių paslaugų ir vaikų literatūros skyriaus vedėja J. Gudeikytė.

Raseinių Viktoro Petkaus mokyklos biblio­t­ e­­kininkė L. Stulgienė skaitė pranešimą „Skaitymas: vakar, šiandien, rytoj?!“, kuriame apžvelgė PIRLS 2011 m. atlikto tyrimo rezultatus, taip pat pristatė mokykloje vykdyto tyrimo ataskaitą. Atliktas tyrimas parodė, kad knygas skaitančių moksleivių visgi yra daugiau nei neskaitančių, o popierinę knygą skaityti jiems yra patogiau ir maloniau.

Betygalos filialo vyr. bibliotekininkė R. Musteikienė („Biblioteka – antrieji namai: kaip užsiauginti skaitytoją“) pasidalijo gerąja darbo su vaikais ir paaugliais patirtimi, kalbėjo apie tradicines ir netradicines darbo formas, dalyvavimą įvairiose akcijose, išėjimą už bibliotekos ribų.

Virginija Miežinienė Šiauliai Duris atvėrė Naisių biblioteka. Birželio 1-osios popietę į naujas ir jaukias Naisių bibliotekos (Šiaulių rajono savivaldybės VB) patalpas rinkosi gausus būrys svečių, partnerių, skaitytojų, draugų, kurie ne tik sveikino su įkurtuvėmis, bet ir paminėjo bibliotekos 70 metų veiklos jubiliejų. Šias patalpas neribotam laikui (panaudai) suteikė ir įrengė UAB „Agrokoncernas“, o biblioteka nupirko naujus baldus, 4K raiškos televizorių, kompiuterius, įrengė vaikų žaidimų ir skaitymo erdvę.

Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė ir Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis perkirpo šventinę juostelę, Meškuičių parapijos klebonas Vytautas Ripinskis pašventino naujas patalpas. Kiekvienam atėjusiam į biblioteką padovanotas šventinis ženkliukas. Sveikinimais ir linkėjimais dalijosi Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis, Seimo narys prof. Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras,

Galerija. Akcija „Skaito žiežmariečiai“ – trečią kartą

Naisių biblioteka įsikūrė naujose patalpose.

Robertos Rasikienės nuotr.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, UAB „Lietuvos žinios“ direktorius Virginijus Šmigelskas, labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Vaida Mandrijauskaitė ir kt. Naisių bibliotekininkė Benita Dabregienė pristatė bibliotekos 70 metų veiklos apžvalgą: 1948 m. įkurtą klubą-skaityklą, dirbusius darbuotojus, veikusius skaitytojų sambūrius, per šį gyvavimo tarpsnį įvykusius raidos pokyčius.

Muzikine-literatūrine kompozicija „Iš praeities į dabartį“ šventę papuošė Naisių mokyklos mokiniai (mokyt. Ilona Miežienė).

Buvo atidaryta spaudinių paroda „...Virš Naisių vieversys nepaliauja plasnoti“, vaikams pristatyta interaktyvių knygų paroda ir inovatyvios edukacijos: „Konstravimas su 3D pieštukais“, „Virtualios realybės žaidimai su akiniais“, „Smėlio ir šviesos staliukai“, „Šviečiantys molbertai“. Šventę vainikavo mažiausių bibliotekos skaitytojų sugalvoti linkėjimai bibliotekai ir į dangų paleisti spalvoti balionai.

Roberta Rasikienė Varėna Šeštą kartą „Ežio dvare“. Gegužės 12 d. poeto Martyno Vainilaičio sodyboje vyko tradicinis 6-asis vaikų meninės kūrybos festivalis „Susitikimas ežio dvare“, kurį organizavo Varėnos viešoji biblioteka ir į kurį susirinko būrys M. Vainilaičio poezijos gerbėjų, talentingų ir kuriančių vaikų, juos ugdančių pedagogų, poeto šeimos narių. Šįkart sulaukėme ir rašytojų Elenos Kurklietytės, Birutės Jonuškaitės, Justino Žilinsko, vaikų literatūros tyrinėtojų Kęstučio Urbos ir Loretos Žvironaitės, skulptoriaus Antano Kmieliausko.

Svarbiausia renginio, kurį vedė Varėnos moksleivių kūrybos centro būrelio „Impro“ nariai, dalis buvo konkurso rezultatų paskelbimas bei laureatų apdovanojimai. 6-ajam meninės kūrybos festivaliui buvo atsiųsti 166 darbai: 40 vaikų poezijos ir prozos kūrinių bei 126 piešiniai lietuvių mitologijos tematika. Konkurse dalyvavo 2–7 klasių mokiniai.

Arinos Keturkaitės nuotr.

Kaišiadorys. Trečią kartą viešosios bibliotekos Žiežmarių filialo surengtoje akcijoje „Skaito žiežmariečiai“ dalyvavo net 205 žiežmariečiai (ir ne tik). Miesto aikštėje jie skaitė atsineštas knygas. Nemokantiems skaityti padėjo mokytojos ir darželio auklėtojos, Strėvininkų globos namų gyventojai, svečiai iš Stasiū­ nų mokyklos-darželio „Nykštukas“. Dalyvių amžius – nuo 1,5 iki 63 metų. Apdovanoti parodos-konkurso „Mano namų biblioteka“ nugalėtojai (Tivana Busilaitė, Miglė Pazniokaitė, Austėja Kazakevičiūtė, Egidijus Vaidogas ir kt.), įteikti padėkos raštai daugiausia vėliavos juostų nupynusiems Žiežmarių vaikų dienos centro vaikams. Iškelta net 134 vaikų iš popieriaus nupinta vėliava, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui.

Buvo ir linksmoji dalis – fantastiški peliukė Mikė ir Klounas. (Arina Keturkaitė)

40

Iš kairės: Kęstutis Urba, Justinas Žilinskas, Regina Svirskienė, Algis Kašėta. Daivos Armonienės nuotr.

Piešinių konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Sofija Vainilaitienė laureato diplomus įteikė Gabrielei Lasauskaitei iš Valkininkų gimnazijos (vad. bibliotekininkė Danutė Blažulionienė) ir Varėnos „Ryto“ progimnazijos šeštokei Skaistei Antropikaitei (mokyt. Inga Balionienė). Vaikų literatūrinę kūrybą vertinę lietuvių kalbos ir literatūros specialistai ir vaikų literatūros tyrinėtojai nugalėtojais paskelbė Merkinės V. Krėvės gimnazijos 7 klasės mokinę Agnę Jocytę (mokyt. Asta Tarailienė) už novelę „Tiktai žvaigždės...“ ir Trakų r. Onuškio Donato Malinausko gimnazijos 1 klasės mokinę Korneliją Lukreciją Bujaitę (mokyt. Asta Bujienė) už eilėraštį „Vienaragis“.

Festivalio metu tradiciškai įteikta Varėnos rajono savivaldybės įsteigta literatūrinė Martyno Vainilaičio premija (už mitologijos temą literatūros kūriniuose, sukurtuose per praėjusius dvejus metus). Premijos skyrimo komisijos pirmininkas dr. K. Urba 5-osios Martyno Vainilaičio premijos laureatu paskelbė Justiną Žilinską už knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Pasak K. Urbos, knygą galima vadinti mitologiniu romanu, čia veikia kaukų, aitvarų, laumių, maumų, kipšų pasaulis, primenantis lietuviškų sakmių ir pasakų pasaulį. Premiją ir laureato diplomą rašytojui įteikė rajono meras Algis Kašėta. Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.

Gegužės 24 d. trys Varėnos „Ryto“ progimnazijos mokinių klasės su mokytojomis dalyvavo pėsčiųjų žygyje į, Mergežerio kaimą, skirtą vaikų poeto Martyno Vainilaičio 85-osioms gimimo metinėms atminti. Žygį į poeto gimtinę organizavo Varėnos viešoji biblioteka, tai projekto „Ežio dvare“ tęsinys.

Daiva Armonienė Krašto heraldika. Gegužės 17 d. Matuizų pagrindinėje mokykloje vyko integruota pamoka „Varėnos krašto heraldika“, kurią vedė Varėnos viešosios bibliotekos bibliografės – Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė. Jos supažindino vyresniųjų klasių mokinius su heraldikos pagrindais, pristatė Varėnos, Merkinės, Perlojos, Marcinkonių, Valkininkų, Senosios Varėnos bei Dzūkijos herbus, papasakojo, kada jie buvo sukurti, ką reiškia jų simbolika.

Merkinės herbas – mėlyname lauke pavaizduotas sidabrinis vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežuviu. Magdeburgo teises ir herbą Merkinei 1569 m. gruodžio 7 d. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pagal to meto sampratą baltas vienaragis buvo mėnulio ir kunigaikštysčių atributas. Jį mėgo astrologai ir alchemikai, bene labiausiai – Katalikų bažnyčia.

Toks herbas naudotas iki XVIII a. pabaigos, po to ilgam užmirštas. Jo etaloną, remdamasis surinkta istorine ikonografine medžiaga, sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Heraldikos komisija jį aprobavo 1996 m. sausio 25 d., o atkurtą Merkinės istorinį herbą1996 m. vasario 20 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Marcinkonių herbas – sidabriniame lauke trys juodos vilkų galvos su raudonais liežuviais. Skydo raudonoje galvoje – penki auksiniai dvigubi kryžiai. Iki šiol Marcinkonys

trumpai KNYGŲ PRISTATYMAI

Panevėžys. Miesto viešojoje bibliotekoje prista­ tytos prieškariu Panevėžyje gyvenusios Bronės Buivydaitės dvi knygos: poezijos rinkinys „Paukš­ čiai vėtroje“ (1940–1956 m. eilėraščiai) ir romano „Atversti lapai“ antrasis leidimas. Knygų redak­ torė Lionė Lapinskienė supažindino su rašytojos biografija, pabrėžė poezijos rinkinio brandą.

Prienai. Monografijos „1918 m. Nepriklauso­ mybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ sutiktuvėse Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Pakuonio padalinyje dalyvavo kny­ gos autorius Viktoras Jencius-Butautas, žurna­ listas Juozas Vercinkevičius ir Pasaulio lietuvių bendruomenės narys, atsargos kariškis Kęstutis Eidukonis. Monografijos pristatymas skirtas Lie­ tuvos valstybės 100-mečiui.

SUSITIKIMAI SU RAŠYTOJAIS

herbo neturėjo. Dailininko Arvydo Každailio sukurtą Marcinkonių herbą Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2004 m. gegužės 6 d. Marcinkoniškiams jis įteiktas per kaimo šventę 2004 m.

Senosios Varėnos herbas – sidabrinis kunigaikščio Vytauto medžioklės ragas aukso spalvos heraldinės gegnės raudoname fone. Šį herbą taip pat sukūrė heraldikos specialistas A. Každailis. Senosios Varėnos herbas ir vėliava visuomenei pristatyti ir pašventinti 2013 m. birželio 23 d. Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Kalbėdama apie Perlojos herbo atsiradimą, E. Glavickienė akcentavo, kad tai istorinis herbas. Perlojai laisvojo miesto teises ir herbą – „stovintis stumbras su kryžiumi tarp ragų“ – 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas.

Tačiau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, o herbas užmirštas. Perlojos miesto istorinis herbas atkurtas po 200 metų, pasinaudojus 1792 m. privilegijos duomenimis. Jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. sausio 28 d. (dailininkas Juozas Galkus).

Valkininkams laisvojo miesto teises ir herbą – heraldišką liūtą raudoname fone (po karaliaus vainiku) – suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislavas Augustas Poniatovskis 1792 m. birželio 26 d.

Miestui suteiktas auksinis liūtas reiškia jėgą, išmintį, išdidumą ir kilnumą. Tai buvo 74-asis ir paskutinis Lietuvos miestas, kuris gavo tokias teises. Oficialiai Valkininkų istorinis herbas buvo atkurtas po 200 metų. Jo etaloną parengė dailininkė Taida Balčiūnaitė. Lietuvos heraldikos komisija jį aprobavo 1993 m. vasario 11 d., o 1993 m. kovo 30 d. savo dekretu patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas. Valkininkų miestelio herbas ir vėliava buvo pašventinti 1995 m. lapkričio 26 d. Valkininkų bažnyčioje.

Renginyje vienuolika moksleivių – Gabrielė Jakimavičiūtė, Natas Slavinskas, Eidvydas Balčius, Augustė Skliutaitė, Evelina Graže-

Kėdainiai. Rajono Akademijos gimnazijos bib­ liotekoje viešėjęs vaikų literatūros debiutantas, knygos „Ulfas ir stebuklinga barzda“ autorius Virgis Šidlauskas susitiko su šeštokais. Rašytojas grojo gitara, su mokiniais piešė knygos herojus ir aptarinėjo jų charakterį, papasakojo apie pirmą savo pasigamintą knygą.

Kelmė. Rajono viešosios bibliotekos Užvenčio padalinyje lankėsi vaikų rašytoja ir knygų ilius­ truotoja Lina Žutautė. Autorė pristatė knygą „Kniūkiai, arba Dingusių kojinių paslaptis“, atsakė į smalsių Kelmės maltiečių Užvenčio vaikų die­ nos centro auklėtinių ir Šatrijos Raganos gimna­ zijos mokinių klausimus.

Pagėgiai. Vydūno viešojoje bibliotekoje svečia­ vosi 2016 m. Pagėgių krašto garbės pilietis, Jono Basanavičiaus premijos laureatas doc. dr. Marty­ nas Purvinas – buvo pristatyta antra jo knygos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ dalis. Dalyvavo ir architektė Marija Purvinienė, leidėjo – VšĮ „Vorutos“ fondo – atstovai. Knygos redaktorė Irma Stadalnykaitė supažindino su lei­ dinio informacine verte.

Varėna. Rajono viešojoje bibliotekoje surengtas skaitytojų ir kūrėjų susitikimas su literatu Petru Miliūnu. Buvo pristatyta jo eilėraščių rinktinė „Su­ vokimo arealas“. Lyrinio herojaus mintis ir jaus­ mus bandė nagrinėti ir skaitytojams paaiškinti Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliografės Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavic­ kienė.

Informaciją pateikė Sandra Voveriūnienė, Marytė Žaromskienė, Raminta Titiškienė, Regina Karpienė, Sonata Vitkutė, Renata Česnulevičienė

vičiūtė, Kamilė Keršytė, Albertas Butrimas, Karolis Karpičius, Laurynas Talaikovskis, Aistė Ivanauskaite, Monika Leonovičiūtė – ir Matuizų bibliotekos bibliotekininkė Vidutė Stadalnykienė nupiešė ir pristatė savo įsivaizduojamus Matuizų kaimo herbų pavyzdžius. Buvo išrinkti keturi geriausi darbai ir išreikšta viltis: „Gal kada ir Matuizos turės savo herbą...“ Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavickienė

41

Zarasai Įdomią veiklą siūlė menininkų dirbtuvės.

Paskutinį gegužės šeštadienį šeimas, jaunimą, suaugusiuosius į renginį „Džiazas, popierius ir žirklės Knygos kelyje“ kvietė viešoji biblioteka ir Knygų šalis. Apsilankę Zaraso ežero Didžiojoje saloje įsikūrusiose kūrybinėse dirbtuvėse zarasiškiai ir svečiai galėjo patys išbandyti ir pajusti kūrybos džiaugsmą – tapti menininkais.

Dirbtuvėse „Popieriaus Jazz'as cianotipijos atspauduose“ kurti kvietė menininkė Sigutė Chlebinskaitė ir fotografas, cianotipijos žinovas Gintas Kavoliūnas. Dalyviai susipažino su moderniojo meno pradininko, prancūzų dailininko ir skulptoriaus Henri Matisse'o vienu iš meninės raiškos būdų – popieriaus karpymu ir karpinių spaudų kūrimu cianotipijos technika. Žymaus italų modernisto Enzo Mari vardu pavadintose dirbtuvėse dailininkės Jurga

Spaudų kūrimo dirbtuvėse. Zitos Černovienės nuotr.

Šarmavičiūtė ir kraštietė Rasa Vasilevičiūtė atskleidė jo kūrybos unikalumą. Menininkės padėjo susipažinti su dėlione, autorine knyga „Sūpynės“, išbandyti leporello techniką kuriant spaudų iliustracijas.

Dailininkės Rūta Mozūraitė ir Loreta Uzdraitė dirbtuvėse pristatė tapytojos grafikės Ievos Naginskaitės paveikslėlių knygelę „Ką padarė žirklės“. Kvietė įsitraukti į žaidimą vartant, dėliojant pusiau padalytus puslapius, patiems kurti ir improvizuoti.

Apsilankyti kūrybinėse dirbtuvėse Zaraso ežero Didžiojoje saloje galėjo visi kurorto sezono Zarasuose atidarymo šventės „Zarasai – tarytum vasara 2018“ dalyviai. Projektą „Kūrybinių improvizacijų ciklas „Knygos kelias II“ viešojoje bibliotekoje ir padaliniuose remia Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.

Zina Černovienė

IN MEMORIAM

Danguolė Stasė Tamulevičienė [1939 04 05 – 2018 05 14] Sužydus pavasariui, Amžinybėn išėjo ilgametė Kupiškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Stasė (Urbonavičiūtė) Tamulevičienė.

Pasaulį su dvyne seserimi Elvyra išvydusi 1939 m. balandžio 5 d. Mančiūnuose (Alytaus r.), jau 1945 m. rugpjūtį patyrė tremtinio dalią – su mama, seserimi ir broliu buvo ištremta į Sibirą. Nerūpestingą vaikystę pakeitė sudėtingos realybės stebėjimas, kova už duonos kąsnį, skaudūs išgyvenimai, apie kuriuos Danguolė nebuvo linkusi atvirauti. Baigusi Kočevo vidurinę mokyklą (Permės sritis), 1960 m. Permės bibliotekininkystės technikume įgijo bibliotekininko specialybę.

1960-aisiais, gavusi paskyrimą į Lietuvą, kartu su seserimi (beje, taip pat bibliotekininke) grįžo į gimtinę. Teko kurtis be tėvų paramos. Dirbo įvairiose šalies bibliotekose: Šalčininkų r. Jurgelionių (1960–1963 m.), Dieveniškių (1963–1969 m.), Marijampolės miesto (1969–1971 m.), Vilkaviškio r. Kybartų (1971–1974 m.), Kelmės rajoninėje (1974–1977 m.). Profesines žinias gilino neakivaizdžiai 1962–1967 m. studijuodama Leningrado kultūros institute.

Sukūrė šeimą, gimė dukra Rasa.

1977 m. atvyko į Kupiškį. Dirbo Kupiškio rajono centrinėje (savivaldybės viešojoje) bibliotekoje direktoriaus pavaduotoja, 1986–2007 m. – direktore.

Tais metais vyko visi svarbiausi pokyčiai, atvedę biblioteką nuo sovietinės Juozo Kraujūno nuotr. ideologijos ir propagandos įstaigos iki modernios, tradicines ir inovatyvias paslaugas teikiančios bibliotekos – bendruomenės savišvietos ir laisvalaikio centro. Jai vadovaujant, bibliotekoje buvo kompiuterizuojamas ir kitaip modernizuojamas įstaigos valdymas, lankytojų aptarnavimo procesai, rūpinamasi darbuotojų kvalifikacija ir naujų erdvių bibliotekoje įrengimu – viskam užteko Danguolės energijos ir išminties.

Reikli sau ir kitiems, griežta ir teisinga darbuotojams, rodė atsidavimo profesijai pavyzdį. Daug skaitė, mėgstamiausias žanras buvo detektyvai. Visą gyvenimą jautė glaudų ryšį su gamta, mėgo grybauti, uogauti, išpuoselėto sodo gėrybėmis dalijosi su draugais ir bendradarbiais. Savo dalykinėmis ir asmeninėmis savybėmis užsitarnavo visų ją pažinojusių pagarbą.

Amžino poilsio atgulė Marijampolės kapinėse šalia savo tėvų. Šviesų Danguolės Tamulevičienės atminimą tesaugo ją pažinojusiųjų širdys, jos pėdomis išvaikščiotos vietos, gimtoji Lietuvos žemė.

Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai 42

Tapatybės ženklai

Didieji stebukladariai Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų,„Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–5).

Birželio mėnesį minimi šv. Antanas (13 d.) ir šv. Jonas Krikštytojas (24 d.) yra lietuvių ypač gerbiami didieji stebukladariai. Jų minėjimas sutampa su gražiausiu vasaros laiku, gamtos žaluma ir žydinčių pievų grožiu, šiltomis, ilgomis dienomis. Prieš Antanines ir Jonines paminklai su šių šventųjų skulptūromis puošiami žolynais tikintis malonių.

Šv. Antanas buvo Bažnyčios mokytojas, bėdose ir kasdienybėje padedantis stebukladarys. Jis gimė 1195 m. turtingoje ir kilmingoje šeimoje Lisabonoje, buvo pakrikštytas Ferdinandu. Būdamas šešiolikos, įstojo į šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolyną. Čia išsimokslinęs buvo įšventintas į kunigus. Ferdinando gyvenimą pakeitė žinia apie nukankintus pranciškonų vienuolius, skleidusius krikščionybę musulmonams Maroke. Pagerbdamas nužudytuosius, 1219 m. jis pasiprašė priimamas į Pranciškonų ordiną. Pasirinko Antano vardą, tapo ištikimu šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėju ir išvyko misionieriauti į Maroką. Tačiau po metų susirgo astma ir grįžo į Italiją.

Dirbo pranciškonų kapituloje Asyžiuje.

Nusiųstas į Romanijos vienuolyną pakeisti tenykščio pamokslininko, Antanas pagarsėjo Šv. Rašto išmanymu, iškalbingumu, pamokslais. Jis pirmasis iš savo ordino buvo paskirtas teologijos dėstytoju broliams pranciškonams.

Pamokslus sakė aikštėse, nes bažnyčios nesutalpino visų norinčiųjų jį išgirsti.

Pamokslavo Italijoje, Šiaurės Prancūzijoje. 1226 m. apsistojo Paduvoje. Ir čia sėkmingai pamokslavo atversdamas ir į tikėjimo kelią grąžindamas žmones. Dėl

stiprėjančios ligos išvyko iš Paduvos ir apsistojo pas bičiulį grafą Tiso. Šis draugui įrengė celę riešut­medyje, kad ten jam būtų lengviau kvėpuoti. Antanas mirė 1231 metais. 1232-aisiais kanonizuotas. 1946 m. popiežiaus Pijaus XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju. Šv. Antanas vaizduojamas kaip pranciškonų vienuolis – rudą abitą susijuosęs virve, su išskusta tonzūra, kuri simbolizuoja erškėčių vainiką ir gyvenimą atsisakant pasaulietinių malonumų. Vaizdavimas su kūdikėliu Jėzumi ant rankų yra atsiradęs XVII amžiuje ir primena gražią pomirtinę legendą, kad besimeldžiančiam šv.

Antanui pasirodęs kūdikėlis Jėzus.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant šventojo mokytumą, jis vaizduotas tik su knyga rankoje.

Nuo seno žmonės melsdavosi šv. Antanui prašydami padėti surasti pamestą ar pavogtą daiktą. Jis globoja puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Šv. Antano pagalbos melsdavo ir vaikų ilgai nesusilaukiančios moterys. Tai labai populiarus Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, šventasis.

Kretingos vienuolyne yra stebuklingu laikomas jo paveikslas.

Koplytstulpis su šv. Antano skulptūra. 1890 m., Pakruojo r., Valiliškių k. Fotografas Juozas Petrulis, 1968 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

43

Liaudies skulptūroje šv. Jonas Krikštytojas dažniausiai vaizduojamas Jėzaus krikšto kompozicijoje. Šv. Jonas Krikštytojas, XIX a. pab., Klaipėdos r., Tickinių k. Fotografas Arūnas Baltėnas

Šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną švenčiamos Joninės sutampa su lietuvių Rasomis, Kupolėmis ir yra labai sena iš pirmųjų krikščionybės amžių atėjusi šventė. Jonas Krikštytojas buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis kankinys.

Pamaldumas šiam šventajam buvo paplitęs tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Šv. Jono naktis stebuklinga, nes ir pats Jono gimimas (apie 8 m. pr. Kr.) Judėjoje buvo stebuklas – Elzbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus, o tėvas, žydų kunigas Zacharijas, buvo nubaustas atimant žadą, nes nepatikėjo arkangelo Gabrieliaus apreiškimu apie gimsiantį sūnų. Anot legendos, šventojo vaikystė prabėgo Nazarete, kur jis augo ir viešpaties globojamas tvirtėjo dvasia. Dalį jaunystės praleido vienas dykumoje, kur laikėsi sau duotų įžadų – nekirpo plaukų, nevartojo svaigalų, gyveno skaistybėje, maitinosi bičių medumi ir skėriais. Viešai pasirodęs ir skelbdamas žinią apie Dievo karalystę, dėvėjo kupranugarių kailio apdarą, buvo susijuosęs odiniu diržu.

44

Buvo karštas pamokslininkas, ragino atgailauti ir pasirengti Mesijo atėjimui. Atgailaujančiuosius krikštijo Jordano upės vandeniu. Čia pakrikštijo ir atėjusį Jėzų, kurį pavadino Mesiju. Karaliaus Erodo Antipo įsakymu įkalintas ir nukirsdintas už tai, kad viešai smerkė jo nuodėmingą gyvenimą su brolio žmona.

Liaudies skulptūroje šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas Jėzaus krikšto kompozicijoje. Vilkintis kupranugarių kailio drabužiais, vieną ranką su vandens dubenėliu iškėlęs virš Kristaus galvos, o kitoje laikantis ilgastiebį nendrinį kryžių su vėliavėle. Stovintis arba priklaupęs pusiau apnuogintas Jėzus ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis meldžiasi palenkęs galvą.

Jono Krikštytojo skulptūrėlės būdavo statomos į koplytėles ir koplytstulpius prie vandens telkinių, kad saugotų nuo nelaimių vandenyje. Tikėta, kad šv. Jonas Krikštytojas saugo ir nuo piktų dvasių, vaiduoklių, nelaimingų atsitikimų. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas.

Koplytstulpius su šv. Jonu Krikštytoju lietuviai statydavo ir prie vandens telkinių, kad saugotų nuo nelaimių vandenyje. Koplytstulpis su šv. Jono Krikštytojo skulptūra, Anykščių r., Kurklių apyl. Fotografas Adomas Varnas, 1928 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

in this issue Marius Jovaiša. I Know How to Present Lithuania

1

In 2018, when Lithuania celebrates the centenary of the restoration of its State independence, the authors of the magazine‘s heading #GyvasŽodis reflect on the topic “Me and My Centenary”. In this issue, we present thoughts by the publisher and photographer Marius Jovaiša, author of one of the most representative albums about Lithuania published in more than 11 languages. He says that when presenting Lithuania abroad, he tells about its clean nature, rich past and its struggle for the freedom to determine its fate. In Jovaiša‘s opinion, one of the principal tasks of Lithuania, which is celebrating its Centenary, is to develop the patriotism of its young people.

Vaiva Markevičiūtė. Vilnius Reads Under the Limes

3

In Lukiškių Square, in the centre of Vilnius, there is a special space for literature fans to read under the open sky. Naturally, if there is no rain.

UAB Gera Pramoga together with partners, among whom there are the Central Library of Vilnius City Municipality, opened a movable reading room there. About 800 books (out of some 1000) were lent by this Library. The Vilnius‘s residents and its guests are offered fiction of various genres as well as books on the book history, art, religion, business and psychology. Readers in other languages were not ignored either: there are publications in English and Russian.

Nijolė Bliūdžiuvienė. Intersection of Activity Experiences of Publishing and Libraries 6 The Director of Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Nijolė Bliūdžiuvienė analyses relations between libraries and the publishing sector. The author states that these domains are interconnected on the economic level. Though different from the point of view of their nature and mission, they ought to be eager to achieve more close collaboration and better awareness of each other. Among other things, it would contribute to the possibility to more objectively analyse the national publishing market and foresee its development perspectives.

Milda Strodomskienė, Jurga Gradauskaitė, Juozas Markauskas. More Convenient Marking of Copyright of Works Online

10

The culture of sharing and the age of Internet. The virtual space accommodates increasing volumes of information and a large part of it consists of cultural heritage. In order to facilitate the legitimate sharing of works, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with the General Practice Attorney Association “iLaw” and the Baltic Audiovisual Archival Council has prepared “The Methodology and Recommendations for the Attributing and Marking Usage Rights of the Digitized and Digital Cultural Heritage Content”. The National Library, when implementing a similar project, has developed a manual for the identification and marking of the usage rights of digital content. In this article, these issues are addressed by representatives of the National Library, the “iLaw” Association and the Baltic Audiovisual Archival Council.

Inga Mitunevičiūtė. I Believe that I have Taken the Right Course

13

This year the Ministry of Culture announced the winners of Lithuania’s library community and within the nomination of the Best Young Librarian, the award went to the Head of the Research and Dissemination Unit of the Children and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Inga Mitunevičiūtė. In the article presented in this issue, Ms Mitunevičiūtė shares her insights regarding the state of children’s literature research in Lithuania, about what is a good book for children and about the benefit of book clubs and brain contests for developing the individuality of children and teenagers. She also tells about best practices adopted from the colleagues in Sweden, which has been implemented within the Children and Youth Literature Department of the National Library, as well as the experience of Lithuanian librarians shared to the colleagues in Ukraine and Moldova. (Interviewed by Vaiva Markevičiūtė)

Diana Norkūnienė. The List of Books of the Former Kražiai Collegium

16

Under the heading “New Publications”, the managing editor at the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit at the Documentary Heritage Research Department Diana Norkūnienė introduces “The List of the 1803 Books from the Former Kražiai Collegium” published in two volumes by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and compiled by Dr. Darius Antanavičius. The researcher made an attempt to identify which books from the List have survived at libraries in Lithuania and abroad. Dr. Antanavičius tries to find out highly elaborate aspects of the statistics of the books from the Library of the Kražiai Collegium, which was established by Jesuits in the 17th c. The second part of the book presents indexes of the data of the List, which are of much importance for books researchers and bibliographers.

Vytautas Smilgevičius. Manuscripts as Landmarks of Vydūnas’s Activity

18

2018 was announced as the Year of Vydūnas in Lithuania. The occasion that had prompted such an announcement was the 150th anniversary of the Lithuanian writer and philosopher Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953). On this occasion, researchers at Lithuania’s libraries study the manuscript heritage of this prominent figure, who is of great importance both for Lithuania Minor and Lithuania Proper, preserved within collections of their libraries. Vytautas Smilgevičius from the Rare Book and Manuscript Unit of the Documentary Heritage Research Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania surveys Vydūnas’s manuscripts preserved at the National Library. They are discussed within three groups singled out by the author: correspondence, Vydūnas’s creative heritage and documents directly related to Vydūnas.

Valdonė Budreckaitė. The Minor Sorbonne in Lithuania: Teachers from France 23 Under the magazine’s heading “The Centenary of the Restored Lithuania”, we present topical publications about Lithuania during the period of 1918–1940. At that time, many professional from abroad worked in Lithuania and left their mark there. The senior methodologist and researcher Valdonė Budreckaitė from the National Library’s Lithuanian Studies Unit of the Documentary Heritage Research Department tells about two French teachers who worked at Kaunas’s Vytautas Magnus University: the literary researcher Albert Pierre Prioult (1886–1963?) and the linguist Raymond Schmittlein (1904–1974).

Virginija Aputienė. Commemoration of the Prague Spring

28

This year marks the 50th anniversary of the events of the Prague Spring.

On this occasion, the author of the essay Virginija Aputienė recollects “her own Czech period”. During the 60ies of the 20th c., Czech publications would appear in Lithuania occupied by Soviets. They were very much looked forward to by intellectuals, among whom there was the family of the writer Juozas Aputis (1936–2010). Ms Aputienė tells about Czech books which were in demand at the contemporary bookshop in Vilnius and which “astonished by their excellent typography and superb content” as well as about magazines in Czech which were available at the contemporary Republican (at present, National) Library.

Elvyda Lazauskaitė. The Great Wonder-Mongers

43

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the National Museum of Lithuania addresses one of the marks of Lithuania’s uniqueness, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė, which we have been publishing since the beginning of this year, we introduce the saints worshipped by Lithuanians and traditions associated with them. This issue features Saint Anthony of Padova and Saint John the Baptist, who are commemorated in June. These saints are highly venerated by Lithuanians. Before the days of commemoration of these saints, “Antaninės” on the 13th of June and “Joninės” on the 24th, monuments of these saints are decorated with verdure in hope for mercy.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 6 (713) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-06-26 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 38189 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 06 (713) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt