VINCENTO SLADKEVIČIAUS METAI
„TAI BUVO NE TREMTIS, O DIEVO PALAIMA“ Irena Andrukaitienė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė
Moralinis tautos autoritetas – taip norisi apibūdinti pirmąjį Lietuvos naujausiųjų laikų ir antrąjį šalies istorijoje kardinolą Vincentą Sladkevičių (1920–2000). Praėjusių metų pradžioje pradėjome minėti šio iškilaus dvasininko šimtąsias gimimo metines, o šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė V. Sladkevičiaus atminimo metais.
Dvasininko kelias, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1944 m. birželį, – nežadėjo būti paprastas. Sumaišties kupini pokario metai, atnešę Lietuvai antrąją sovietinę okupaciją, partizaninį karą ir tremtis, jaunam kunigui buvo nelengvas pašaukimo išbandymas. Prasidėję kunigų areštai parapijas palikdavo be dvasinio ganytojo, todėl V. Sladkevičiui per keletą metų pastoracinį darbą teko dirbti net devyniose parapijose, kartais ir pačiam slapstantis nuo arešto ir saugumo persekiojimo. Pasiaukojama dvasinė tarnystė kunigui V. Sladkevičiui pelnė žmonių pagarbą ir meilę, o saugumiečiams tai buvo kaip rakštis, todėl jie nuo jauno kunigo nenuleido akių. Pokario metais saugumas gerokai praretino ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojų gretas. V. Sladkevičius, seminarijos vadovybės pakviestas dėstytojauti, 1952 m. rudenį pradeda pedagoginį darbą, tampa savo auklėtinių dvasios tėvu. Netrūksta ir kitokio rūpesčio – rektorius jį dar paskiria seminarijos prefektu. Pradžioje manęs neturįs pedagoginių gebėjimų ir dėl to abejojęs savo tinkamumu dėstytojo darbui, V. Sladkevičius netruko pajusti, kad su seminaristais užsimezgė abipusis dvasinis ryšys ir klierikams jis tapo neabejotinu autoritetu. Pasak kardinolo Sigito Tamkevičiaus, kunigas V. Sladkevičius „turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį“. 24
SAUGUMIEČIŲ SEKAMAS IR IŠTREMIAMAS Į PASIENĮ
Kunigas, turintis tokią žodžio jėgą ir darantis tokią dvasinę įtaką, saugumui buvo neparankus, todėl V. Sladkevičius KGB agentų buvo nuolat sekamas. 1957-ųjų pradžioje saugumiečiai imasi aktyvesnių priemonių – jis kviečiamas pokalbių, verčiamas bendradarbiauti. Bet V. Sladkevičius lieka nepalenkiamas. Tuomet KGB pasirenka kitą kelią – jis pašalinamas iš seminarijos dėstytojų ir toliau, kaip rašoma agentūrinės veiklos ataskaitoje, įdėmiai tiriamas „nustatant jo nusikalstamus ryšius su vyskupu Matulioniu ir jo šalininkais“. 1957-ųjų pabaiga kunigui, garbės kanauninkui V. Sladkevičiui atneša lemtingų pokyčių – per šv. Kalėdas vyskupas Teofilius Matulionis jį konsekruoja vyskupu. Apie tai informuotas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis įsiunta, uždraudžia V. Sladkevičiui eiti naujas pareigas ir neleidžia išvykti į Kaišiadorių vyskupiją. Jo nurodymu dvasininkas lieka Kaune ir eina Soboro vikaro pareigas. V. Sladkevičiui pakartotinai atsisakius bendradarbiauti su KGB, J. Rugienis 1957 m. gruodžio 30 d. rašte Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui ir LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui rašo, kad V. Sladkevičių reikėtų išsiųsti į užkampio parapiją neduodant pagalbininku kito kunigo: tokiu atveju jis būsiąs pririštas prie savo parapijos ir „negalės gastroliuoti po kitas parapijas“.
