BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS
PRIENUOSE GYVAS „MŪSŲ MARCINKEVIČIUS“ Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, 2016 m. Onutės Valkauskienės nuotr.
Dalia Bredelienė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė
„Aš dėkingas, kad likimas lėmė gimti Prienų rajone, kur žmonės kalba tokia sodria ir taisyklinga lietuvių kalba“, – yra sakęs Justinas Marcinkevičius (1930–2011). Šiemet sukanka dešimt metų, kai Prienų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas šio poeto vardas. Viena ryškiausių šio dešimtmečio bibliotekos veiklos krypčių – aktualizuoti žymaus kraštiečio asmenybės, kūrybinio palikimo, kultūrinės ir visuomeninės veiklos reikšmę lietuvių literatūros ir kultūros istorijos raidai. Prienų rajone gyvenantys žmonės visada didžiavosi, kad yra Just. Marcinkevičiaus kraštiečiai, buvo ir yra linkę jį savintis, pabrėždami fraze „mūsų Marcinkevičius“. Tas žinojimas, kad turi savo poetą, prieniškiams suteikdavo stiprybės, nes Just. Marcinkevičius visada buvo moralinė ir dvasinė atrama ne tik krašto kultūros, bet ir didžiuose lietuvybės puoselėjimo ir valstybės atkūrimo darbuose. Kartu su poetu prieniškiai prikėlė sovietmečiu Prienuose nugriautą paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui (skulptorius Gintaras Kamarauskas, architektas Kęstutis Lupeikis), įamžino Prienų „Žiburio“ gimnazijos ir partizanų atminimą, atidengė paminklą kitam žymiam kraštiečiui Antanui Maceinai (autorius Alfonsas Ambraziūnas), atidarė Prienų krašto muziejų. Kiekvieną rugpjūčio 1-ąją, Matiešonyse minint kalbininko prof. Jono Kazlausko gimtadienį, skambėdavo profesoriaus bendraklasio ir bendrakursio Just. Marcinkevičiaus žodis. Prieniškiai su didžiule meile ir dėkingumu prisimena, kad juos pirmuosius Just. Marcinkevičius pakviesdavo į savo knygų sutiktuves ir jie vieni pirmųjų išgirdavo paties poeto skaitomus naujausius eilėraščius, kurių gražiau neskaitė niekas... 26
Justinas Marcinkevičius Birštono restorane „Seklytėlė“ viešnagės Prienų krašte metu, 2010 m. Rimvydo Strikausko nuotr.
Paskutinį kartą su „savo Marcinkevičiumi“ prieniškiai susitiko 2010-ųjų gegužę, minint poeto 80-metį (tų pačių metų gruodžio 7-ąją jis patyrė sunkią traumą, po kurios jau nepasveiko). Tąkart, kaip ir visą gyvenimą, jis ypač jautriai kalbėjo apie savo tėviškę. Poetas ne kartą yra sakęs: „Tėviškėje prasideda žmogus.“ Šiuose žodžiuose tilpo viskas – gyvenimo upė Nemunas, Alksniakiemio pradinė mokykla su pirmuoju
