TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS
ESTETINIS AUGIMAS SOCIALINIU ASPEKTU Dr. Kęstutis Šapoka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas
Parodų ekspozicijose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos, tačiau galimos ir alternatyvios parodų koncepcijos. Tokio formato yra 2020 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jos darbuotojų vaizduojamojo meno paroda. Dvidešimt skirtingo amžiaus ir skirtingas pareigas einančių darbuotojų kolegoms atvėrė iki šiol daugumai nepažintą savo pusę – kūrybiškąją. Šie menininkai – ir profesionalai, ir mėgėjai, todėl galima sakyti, kad pagrindinis parodos tikslas yra socialinis – atspindėti bibliotekos socialinę bendruomenę. Kai kalbame apie meną, paprastai mintyse iškyla poetiškas ir romantizuotas „laisvos kūrybos“, „nevaržomos vaizduotės“, gaivališkas spalvų, garsų, emocijų pasaulis. Tai, žinoma, yra tiesa. Tačiau yra ir kita, labiau pragmatiška reikalo pusė. Visuomenė yra sudėtinga struktūra – specializuota ir diferencijuota, išsiskleidusi į įvairių funkcinių, prasminių, ženklinių sistemų tinklą. Tai gali būti politikos, teisės, mokslo, meno ir daugybė kitų sistemų, kurios savo ruožtu išsišakoja į galybę posistemių1. Kiekviena tokia sistema yra iš dalies savarankiška, nes joje galioja sava specifinėms taisyklėms paklūstanti semantinė logika. Viena tokių yra ir meno sistema, išsišakojanti į skirtingas meno rūšis, kurių kiekviena gvildena savą problematiką, turi savą semantinę struktūrą, kitaip sakant, pasižymi savitomis simbolių „žymėjimo sistemomis“, „sintaktine logika“, formalios kalbos taisyklėmis2. Muzikoje galioja sava formali logika bei dėsniai, literatūroje, poezijoje – kiti dėsniai, šokyje, tea1
2
Luhmann, Niklas. Art as a social system. Standford: Standford University Press, 2000, p. 134. Goodman, Nelson. Languages of art: an aproach to a theory of symbols. Indianapolis, New York, Cansas City: The Bobbs-Merrill Company, Inc., 1968, p. 130–131.
tre – dar kitokie, o vaizduojamojo meno išraiška, kalba paklūsta dar kitai formaliai ir vaizdo naracinei logikai. Maža to, netgi vaizduojamojo meno, konkrečiai dailės, sfera yra nevienalytė, nes joje tarpsta daug gana skirtingų ir savarankiškų estetinių posistemių. Pavyzdžiui, egzistuoja profesionali ir savamokslė dailė, etnografinis menas, „grynoji“ ir taikomoji dailė, tradicinis ir šiuolaikinis profesionalus menas. Nekalbant apie dar sunkiau klasifikuojamus dailės, kaip terapijos, kalinių dailės, art brut, raw art... netgi gyvūnų kuriamos dailės etc., reiškinius. Atrodytų, turime reikalą su tiesiog kūryba, tačiau kiekvienu tokios estetinės ar kvaziestetinės posistemės atveju galioja kiek kiti dėsniai. Kiekvienu atveju kalbama savaip ir apie skirtingus dalykus, be to, kalbama sąmoningai arba ne, siekiama skirtingų tikslų (dėl to kiek skiriasi ir sociokultūriniu lygmeniu atliekami vaidmenys). Todėl skiriasi ir tokių tipų dailės „perskaitymo“ būdai. Žinoma, visi tie vaizduojamojo meno, dailės tipai yra stratifikuojami – atskiriami institucijų lygmeniu, o kartu įtraukiami į socialinių hierarchijų kismo procesus. Taigi kiekviena estetinė ar tarsi estetinė sritis 3
