2020 03

Kovas | 2020

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Rima Cicėnienė. Suvoktas dokumentinio paveldo potencialas 1 KOVO 11-OJI

Sukaktis, kurios neaptemdė negandos šešėliai 3 Irena Andrukaitienė: „Įvykdžiau savo rinkėjų priesakus“ 4 Jonas Prapiestis: „Negalvojau apie įsiamžinimą“ 5 Jurgis Jurgelis: „Tuo metu baimės nejutome“ 6 Mes tai padarėme! Parengė Vaidenė Grybauskaitė 7 Nepriklausomybės vaikai apie laisvę. Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė 10

3

TEMA / NAUJAS BIBLIOTEKININKO VAIDMUO

Elena Macevičiūtė, Zinaida Manžuch. Kaip įžiebti smalsumą ir paversti jį ilgalaikiu susidomėjimu: skaitmeninių komiksų skaitymo ir kūrimo atvejis 13 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Išskirtinės vertybės žmonijos dabarčiai ir ateičiai 18 Rimvydas Laužikas. UNESCO pasaulio paveldas. Šį kartą – dokumentinis 19 NAUJI LEIDINIAI

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Lietuvos ir Europos kultūros paveldo tyrėjams svarbus bibliografinis darbas 22 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Į Pasvalį sugrįžęs Marius Katiliškis. Parengė Toma Mikalajūnaitė ir Vaiva Markevičiūtė

24

13

GEROJI PATIRTIS

Akvilė Tamošiūnė. Unikalus pažintinis žaidimas 28 SVARBŪS DOKUMENTAI

Palyginti sunkiai palyginamas: naujas nacionalinių bibliotekų standartas.

Parengė Dalia Jaskonienė

31

KRONIKA

Alma Masevičienė. Rezultatai – puikūs, kai jų siekiame kartu 35 Devyniasdešimties metų kūrinys. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kolektyvas 36 Vaiva Markevičiūtė. Lietuviškų knygų sala Mančesteryje 37 KRONIKA / KOVO 11-O JI KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS

38 39 43

IR AŠ TEN BUVAU

Ugnius Raugalas, Daiva Kiminaitė. Herningo viešoji biblioteka 44 Šio numerio turinys buvo suformuotas dar iki paskelbiant Lietuvoje karantiną dėl koronaviruso pandemijos, tačiau žurnalas baigtas ir išsiųstas spausdinti jau karantino sąlygomis.

PIRMAME VIRŠELYJE

Kovo 10 d. Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mergaičių choras „Dixi“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengė šventinį koncertą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui.

Nuotraukoje – choristės Agnija Ščerbak (kairėje) ir Julita Zubrickytė.

2020 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

24 Vygaudo Juozaičio (3), Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos (13), Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos (24) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

SUVOKTAS DOKUMENTINIO PAVELDO POTENCIALAS UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metų minėjimas sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu. Šis sutapimas ypač simboliškas ir svarbus dokumentinio paveldo saugotojams visose šalies atminties institucijose, taigi ir bib­ lio­tekose. Juk UNESCO veikla komunikacijos ir informacijos srityje inicijavo arba suteikė pagreitį bene pagrindiniams bib­lio­tekų dokumentinio paveldo saugojimo veiklos pokyčiams.

UNESCO organizacijoje kultūros vertybių, o tarp jų ir raštijos paminklų ar kolekcijų svarba buvo suvokta dar XX a. viduryje.

Dokumentinio paveldo elementų apsauga buvo reglamentuota jau pagrindinėse paveldui skirtose konvencijose (Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu, 1954; Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, 1972 ir kt.), tarptautinėse sutartyse (Visuotinė autorių teisių konvencija, 1952; Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, 1979). Tačiau esminis lūžis įvyko 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti specialiai dokumentiniam paveldui skirta UNESCO programa. Svarbu paminėti, kad šią programą inicijavo nepriklausomybę 1990 m. atkūrusi Lietuva, vos po metų – 1991-aisiais– tapusi UNESCO nare.

Rima Cicėnienė. Vlado Braziūno nuotr.

Simbolišku „Pasaulio atminties“ vardu 1992 m. pradėtos įgyvendinti programos pagrindiniu tikslu tapo siekis išsaugoti dokumentinį paveldą, užtikrinti ilgalaikę prieigą ir informacijos sklaidą apie jį. Kartu su IFLA (Tarptautine bib­ lio­tekų asociacijų ir institucijų federacija) ir ICA (Tarptautine archyvų taryba) buvo parengtos „Bendrosios veiklos gairės“, įsteigtas Tarptautinis registras. Šiuo metu visiems saugotojams itin aktuali 2015 m. UNESCO generalinėje konferencijoje patvirtinta „UNESCO rekomendacija dėl dokumentinio paveldo, įskaitant skaitmeninį, išsaugojimo ir prieigos“. Dokumente pateikiamos pagrindinės veiklų gairės ir jų įgyvendinimo būdai.

UNESCO „Pasaulio atminties“ programos svarbą ir reikšmę galime suprasti jau iš laiko perspektyvos, įvertindami nepriklausomoje Lietuvos valstybėje įvykusius pokyčius. 1996 m. šalyje įsteigus „Pasaulio atminties“ nacionalinį komitetą, 1998–1999 m.

Lietuvoje buvo įgyvendinti du pirmieji UNESCO organizacijos remiami dokumentų skaitmeninimo projektai: Vilniaus universitete parengtos ir išleistos dvi kompaktinės plokštelės su skaitmenintais vaizdais. Po poros metų UNESCO 1995 m. įsteigta katedra „Informatika humanitarams“ tuometiniame Matematikos ir informatikos institute padėjo

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

įgyvendinti ne vieną projektą, o Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekų specialistų įgyvendinti pergamentų skaitmeninimo projektai, kurių rezultatai buvo atvirai pasiekiami interneto svetainėse, tapo pirmųjų skaitmeninių archyvų užuomazgomis.

Kita svarbi programos veikla – „Pasaulio atminties“ nacionalinis registras. Pirmieji dokumentai ir kolekcijos į jį įrašyti 2006 m. Šiuo metu Nacionalinį registrą sudaro 74 objektai.

Kuriant registrą, jau yra prisidėjusios 23 Lietuvos institucijos – ne tik valstybinės reikšmės bib­lio­tekos, valstybiniai archyvai, bet ir krašto muziejai, mokslo tyrimo institutas, net privatūs asmenys, bažnytinė institucija. Tai, kad į Nacionalinio registro kūrimą pavyko įtraukti tokio plataus spektro paveldo saugotojus, – dar vienas svarbus Nacionalinio komiteto veiklos pasiekimas. „Pasaulio atminties“ nacionaliniame registre – dokumentai, liudijantys bene svarbiausius, etapinius valstybės gyvenimo įvykius – nuo krikščionybės įvedimo 1387 m., pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba, Vilniaus universiteto įsteigimo iki Lietuvos laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", priimto 1990 m. kovo 11 d. Vilniuje. Į registrą įtraukti ir skaudžią krašto istoriją – numalšintus sukilimus už laisvę, tremtį, žydų tautos genocidą – liudijantys dokumentai, apie kultūrinį, mokslo gyvenimą pasakojantys raštijos istorijos paminklai, seniausi saugomi vaizdo ir garso dokumentai, tautosakos rinkiniai, sklandytuvų brėžiniai ir kita.

Rengiant nominacijas „Pasaulio atminties“ tarptautiniam registrui, sustiprėjo tiek krašto, tiek tarpvalstybinis įstaigų bendradarbiavimas.

Tarptautinis dėmesys dokumentiniam paveldui, jo išsaugojimui ir sklaidai turėjo tiesioginį poveikį paveldo saugojimo procesams Lietuvoje. Per pirmus penkerius nepriklausomybės metus buvo parengti šios srities veiklą reglamentuojantys įstatymai. Vėliau pradėti vykdyti įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai paveldui skirti projektai, rengiamos mokslinės konferencijos teoriniais ir praktiniais klausimais. Dokumentinio paveldo potencialas įžvelgtas tiek konstruojant valstybės tapatumą, tiek visuomenės atmintį.

Suvokta, kad paveldo objektų identifikavimas, aktualinimas ir skaitmeninimas atveria naujas erdves tiek mokslui, jo taikomiesiems projektams, tiek komerciniams sprendimams, kultūrinėms industrijoms.

Visi šie procesai ir jų rezultatai tiesiogiai paveikė dokumentų saugotojų institucijų veiklą.

2

Dokumentinį paveldą imta kaupti decentralizuotai, į šią veiklą aktyviai įsitraukė regionų institucijos.

Didžiosios bib­lio­tekos (Vilniaus universiteto, Vrublevskių, Nacionalinė) tapo taikomųjų, tarpdisciplininių paveldo tyrimų centrais. Svarbiausios dokumentinio paveldo saugyklos sulaukė didesnio ar mažesnio atnaujinimo, investicijų į techninę infrastruktūrą. Remiantis programos „Pasaulio atmintis“ suaktualinta dokumento vertės sąvoka, nustatyti kriterijai išmokė daugiaperspektyvės žiūros į paveldo objektus. Šiuo metu akcentuojama ne vien informacinė dokumentų svarba, atidžiau žvelgiama ir į dokumento elementus, jų interpretacijos galimybes.

Drauge peržvelgiama saugomų objektų vertė. Šiuos procesus lydi dažnas atradimų, svarbių ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijai, džiaugsmas. Kultūros paveldo skaitmeninimas, išsaugojimas ir atvėrimas nuotoliniu būdu tapo viena svarbiausių šiuolaikinės bib­lio­tekos veiklų.

Dokumentinio paveldo objektai, pasitelkiant bib­lio­tekų, muziejų ar archyvų informacines sistemas ir skaitmeninius archyvus, didesne ar mažesne aprėptimi jau surandami ir prieinami nuotoliniu būdu. Į dokumentų išsaugojimą imta žvelgti kaip į nenutrūkstamą procesą, kurį institucijose bandome sustiprinti moksliniais tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis. Imtos kaupti šių tyrimų duomenų skaitmeninės bazės, kuriomis remdamiesi tyrėjai galės atlikti naujus fundamentinius ir taikomuosius tyrimus. Jau sukaupti dokumentai šiuo metu geriausiai atspindi istorinę kultūrų raiškos įvairovę kintančioje Lietuvos valstybės erdvėje. Tačiau kuris saugotojas ar tyrėjas galėtų nurodyti visus pirmuosius atvejus, fiksuotus dokumentuose? Šiuo metu nebeužtenka tik sukaupti, sutvarkyti ir išsaugoti rašytinį paveldą. Atsivėrusi jo prieiga, įvairėjanti sklaida išugdė naują bib­lio­tekos vartotoją.

Pasikeitė jo informaciniai poreikiai: vieni ieško tik pirminės informacijos apie saugomus dokumentus, kitiems jau reikia susistemintos paveldo rinkinių (ir ne tik iš vienos institucijos) informacijos viena ar kita tema.

Tad dar vienu itin svarbiu procesu tapo informacijos apie saugomus objektus sklaida visais įmanomais komunikacijos kanalais ir priemonėmis.

Suvokti pokyčiai, darbų kaita, gerėjanti kvalifikacija ir augantys mūsų vartotojų poreikiai skatina galvoti apie šiandien vykdomus ateičiai reikšmingus darbus.

Bib­lio­tekų darbuotojams svarbu išsaugoti ideologinį neutralumą ir fonduose skaitmenoje sukaupti šiandienos daugiaspalvį, daugiakultūrį, įvairialypį gyvenimą fiksuojančius dokumentus, galėsiančius paliudyti šiandienos gyvenimą ateities kartoms. Tai tampa bene didžiausiu iššūkiu.

Dr. Rima Cicėnienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja mokslui

KOVO 11-OJI

SUKAKTIS, KURIOS NEAPTEMDĖ NEGANDOS ŠEŠĖLIAI Nuo pat šių metų pradžios Lietuva ruošėsi džiugiai švęsti Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį: rengtasi iškilmėms valstybės, bendruomenių mastu. Tuo pat metu iš tolimo Azijos žemyno pasiekdavo žinios apie naujojo žmonėms pavojingo koronaviruso grėsmę. Kovo mėnesį jau ir Lietuvoje imta baimintis pražūtingo viruso, todėl, artėjant Kovo 11-osios iškilmėms, atsisakyta didelių renginių uždarose patalpose, taigi ir šventinio posėdžio istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo salėje, kurioje prieš 30 metų tuometės Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė atkuriamos nepriklausomybės aktą. Iškilmingas minėjimas surengtas sostinės Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, Gedimino prospektu įvyko eitynės, kuriose laisvą Lietuvą simbolizavo džiugiai nešama milžiniška Trispalvė. Šalies miestų erdvėse vyko koncertai.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka šį Antrajai Lietuvos Respublikai reikšmingą jubiliejų pradėjo švęsti kovo 5 d., pakviesdama į kartu su Lietuvos naujuoju archyvu ir kitais partneriais surengtą parodą „...nuo šiol vėl Nepriklausoma. Kovo 11“. Bibliotekos Valstybingumo erdvėje buvo numatyti visą mėnesį turėję trukti šiai Lietuvos sukakčiai skirti renginiai. Tačiau nuo kovo 16 d. Vyriausybei Lietuvoje dėl koronaviruso paskelbus karantiną, Nacionalinė biblioteka lankytojams užvėrė duris.

Parodos atidarymo dalyvius ir svečius pasveikinęs renginio vedėjas Rimantas Bagdzevičius perskaitė negalėjusio dalyvauti faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio laišką. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Sėdi (iš kairės į dešinę): Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, Nepriklausomybės Akto signataras dr. Aleksandras Abišala, už jų – Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas.

O apsilankiusieji bibliotekoje kovo 5-ąją turėjo retą progą savo akimis pamatyti eksponuojamą 1990 m. kovo 11 d. akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ originalą, pasirašytą 124 signatarų, taip pat 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (Lietuvos Respublikos Seimo archyve saugomą oficialų dokumentą), pasirašytą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vy-

tauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio. Vakare originalai išvežti į jų saugojimo vietas, juos pakeitė istorinių dokumentų kopijos.

Tarp parodos „...nuo šiol vėl Nepriklausoma. Kovo 11“ atidarymo svečių buvo Nepriklausomybės Akto signatarai dr. Aleksandras Abišala, Irena Andrukaitienė, Saulius Pečeliūnas, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Juos sveikindamas Nacionalinės 3

bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pakvietė visus signatarus dažniau lankytis bibliotekoje. Renginyje dalyvavo kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė Danutė Kontrimavičienė, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis. „Atvykusius į parodą pasitinka Kovo 11-osios akto signatarų portretai ir jų atsakymai į klausimus apie šeimose puoselėtas vertybes, turėtus idealus, karjerą, įsitraukimą į veiklą, skirtą Nepriklausomybės atkūrimui“, – pristatydama parodą sakė Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė D. Kontrimavičienė. Eksponuojami ir kiti su šiuo reikšmingu įvykiu susiję dokumentai, pateikiami svarbūs signatarų ranka rašyti nepriklausomybės teksto formuluočių taisymai, siekiant parodyti, kad nepriklausomybė „tik atstatoma“, o ne skelbiama, pabrėžiant, kad penkiasdešimt metų truko okupacija.

Parodoje stengtasi nušviesti Lietuvos kelią iki Kovo 11-osios akto, nepriklausomos Lietuvos pripažinimą.

B. Valionytė priminė kovo 11 d. rengtus dokumentus ir vėlyvą vakarą (22 valandą 44 minutės) priimtą Nepriklausomybės Aktą. Ji pripažino, kad kėlė nerimą klausimai – ar mums pavyks, ar atsilaikysime, ar nebūsime rytoj sunaikinti. „Buvo didelė įtampa, bet vyravo bendras tautos pasiryžimas, kuris ateina iš mūsų senosios istorijos laikų, iš mūsų protėvių, iš partizanų kovų, ateina per motinos kraują. Mes esame laisva tauta. Ši dvasia 1990 m. suvešėjo ir tapo kūnu. Turiu pasakyti tokį paprastą vertinimą: tiek 1918 m. Vasario 16-ąją, tiek 1990 m. Kovo 11-ąją lietuvių tauta išnaudojo istorinį šansą atkurti Lietuvos valstybę. Paprastai kalbant, mums pavyko ištraukti dramblį pro rakto skylutę“, – teigė B. Valionytė. „Mes iš tikrųjų dabar gyvename aukso 30-metį“, – džiaugėsi Lietuvos laimėjimais per šiuos tris dešimtmečius A. Nikžentaitis. Lietuva tapo visateise pasaulio bendruomenės nare, mūsų mąstymas, ypač jaunimo, yra visiškai pasikeitęs. „Tiesiog džiaukimės laisve ir švęskime Kovo 11-ąją, kad ir kur būtume!“ – susirinkusiuosius ragino viceministrė I. Veliutė.

Prie istorinių dokumentų viso renginio metu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai ėjo garbės sargybą.

4

Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1990 m. kovo 11 d. 22 val.

40 min. Iš kairės: Egidijus Bičkauskas, Eugenijus Gentvilas, Vytenis P. Andriukaitis, Kęstutis Lapinskas, Liudvikas N. Rasimavičius ir kt.

Lino Pučinsko nuotr.

„Tarp knygų“ redakcijos prašymu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Jonas Prapiestis ir Jurgis Jurgelis pasidalijo prisiminimais apie neužmirštamą 1990-ųjų kovo 11 d. vakarą, tų laikų atmosferą ir nuotaikas Lietuvoje.

IRENA ANDRUKAITIENĖ: „ĮVYKDŽIAU SAVO RINKĖJŲ PRIESAKUS“ Nuo pat sesijos pradžios Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje ir kuluaruose tvyrojo nerimastinga išskirtinio istorinio fakto laukimo būsena. Gausybė užsienio korespondentų iš įvairių naujienų agentūrų, taip pat mūsų žurnalistai Alfredo Motiejūno nuotr. gaudyte gaudė kiekvieno posėdžio dalyvio judesį, kad suspėtų užfiksuoti visus tų dienų sprendimus ir, žinoma, svarbiausiąjį – Nepriklausomybės paskelbimą. Tik kada tai įvyks? Kovo 10? Kovo 11? Ar vėliau?

Laimėjusioji Sąjūdžio deputatų dauguma dar nebuvo nusprendusi. Todėl nuo pat pirmos dienos, kol nebuvo paaiškėjusi svarbiausių Nepriklausomybę deklaruojančių dokumentų priėmimo seka, jautėsi įtampa ir deputatų, ir žiniasklaidos fronte, ji persidavė visiems, tomis dienomis buvusiems Aukščiausiojoje Taryboje.

Atmosfera buvo įelektrinta. Pasibaigus kovo 10 d. posėdžiui, vakare Sąjūdžio deputatų klube virė diskusijos: iki vėlumos vis dar buvo svarstoma – ar visą 5 nepriklausomybės dokumentų paketą priimti iškart ar dalimis: pirmiausia parengiamojo pobūdžio (deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ir įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo bei

herbo“), o konstitucinius (aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“) priimti vėliau, po kelių dienų, gal po savaitės, kai kas siūlė net po dviejų mėnesių. Bendros nuomonės tuo metu dar nebuvo. O laikas spaudė.

Paskutinis Sąjūdžio deputatų pasitarimas baigėsi vėlyvą naktį, jau kovo 11 d. 1 val. 30 min. Paskutinę akimirką, po konsultacijų su diplomatu Stasiu Lozoraičiu, buvo apsispręsta: skelbti viską vienu metu ir nedelsiant, užbėgant už akių SSRS liaudies deputatų suvažiavimui, kuris turėjo prasidėti kovo 12-ąją.

Skelbti prisiimant visą atsakomybės naštą ir tuo pat metu žvelgiant į nežinomybę. Niekas tą kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min. paskelbus balsavimo rezultatus, nežinojo, kokiais pavidalais į mus atsigręš Sovietų Sąjungos reakcija.

Ir pildant vardinio balsavimo „Dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo“ I. Andrukaitienė 1989 m. vasario 14 d. Anykščiuose veda renginį kortelę, ir „Tautinis vakaras“, skirtą Vasario 16-osios minėjimui. Alfredo Motiejūno nuotr. pasirašant Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, lydėjo aiški mintis – parašu patvirtinu, kad įvykdžiau savo rinkėjų priesakus. Kartu ir džiugus jausmas – pagaliau mes šeimininkai savo namuose!

Suvokimas, kad mūsų parašai nebepriklauso mums, kad jie tapo neatsiejama šalies istorijos dalimi, atėjo gerokai vėliau...

Su meile ir jauduliu prisimenu tuos neįtikėtino dvasinio pakilimo metus. Sąjūdis kaip antgamtinė, gaivališka jėga nešė mus visus prie dar nematytų krantų, kur, rodės, laukė ranka pasiekiama kitokio gyvenimo viltis. Unikalus Sąjūdžio fenomenas dar nėra atskleistas, jis tebelaukia savo tyrėjo. Kol kas nėra fundamentalaus veikalo, analizuojančio šią temą.

Tik dalis Lietuvos Sąjūdžio istorijos užfiksuota, ją papildo autentika (Sąjūdžio žmonių memuarai), bet yra dar daug „baltų dėmių“. Sąjūdžio veiklos rajonuose liudijimai (su vieno kito rajono išimtimi), deja, tebėra išbarstyti muziejų fonduose, privačiuose archyvuose.

2020 m. kovo 20 d.

JONAS PRAPIESTIS: „NEGALVOJAU APIE ĮSIAMŽINIMĄ“ Aktą pasirašėme jau aprimus jausmams po džiaugsmingo, pakilaus jaudulio, kuris užvaldė Aukščiausiosios Tarybos salę paskelbus vardinio balsavimo rezultatus.

Mintis, ką šiuo metu jaučia visa Lietuva, svaigino.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.

Kartu jaučiau didžiulę laimę, kad prisidedu prie taip ilgai tautos lauktos, iškentėtos svajonės – atgauti nepriklausomybę, laisvę – įgyvendinimo.

Norėjosi kuo greičiau išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir džiaugtis, apsikabinti su artimaisiais, visais sutiktaisiais.

Pasirašydamas Aktą, supratau, kad pagrindinė šio dokumento teisinė pasekmė – pradėti vykdyti suverenias nepriklausomos valstybės galias – jau pasiekta. Ir mūsų parašai ant Akto, kurį jau pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius, teisiškai nieko nebekeis. Iki deputato Virgilijaus Čepaičio pasiūlymo visiems pasirašyti Aktą net mintis nebuvo kilusi, kad tai galės padaryti kiekvienas deputatas. Atvirai sakant, tuo metu net negalvojau apie „įsiamžinimą“, todėl visiškai ramiai, su niekuo nelenktyniaudamas, negalvodamas apie parašo vietą, spalvą ir pan., sulaukiau savo eilės pasirašyti.

Dabar matant Aktą ir parašus, apima visai kitas jausmas – pasididžiavimas, laimė dėl galimybės dalyvauti tokiuose svarbiuose Lietuvos įvykiuose.

Ypatingą atsakomybę jutau pildydamas vardinio balsavimo kortelę. Būtent šis dokumentas dėjo pagrindą, kūrė Akto teisinę galią. Todėl ne vieną kartą atidžiai jį skaičiau ir neskubėdamas pildžiau. Tada tikrai labai jaudinausi, vijau į šalį mintį, kad galiu suklysti ir mano sprendimas bus pripažintas negaliojančiu.

Dabar, kai žvelgiu į Aktą, visada pagalvoju, kad, matyt, net patys įžvalgiausi politikai nenumatė, jog Kovo 11-osios sprendimas taip greitai iš esmės pakeis Lietuvos, visos tautos gyvenimą. Aktas lėmė stebėtinai greitą grįžimą į šiuolaikinę Europą, į demokratinių teisinių valstybių sąjungą. O tai suteikė mums galimybes gyventi įdomiai, prasmingai – mokytis,

Susitikime su Prienų 132-osios rinkimų apygardos rinkėjais, 1990 m. ruduo. J. Prapiestis – antras iš dešinės. Nuotr. iš asmeninio J. Prapiesčio archyvo

5

keliauti, nevaržomiems mąstyti, dalyvauti politikoje ir t. t. Dabar tai suvokiame kaip natūralias vertybes, tačiau kiekvienos iš šių teisių, laisvių mūsų tauta siekė dešimtmečius trukusioje sunkioje, daug aukų pareikalavusioje kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę.

Tenka pripažinti, kad objektyvių, visapusiškai įvertinančių studijų, kas vedė į Nepriklausomybę, į Atgimimą, Sąjūdį, yra nedaug. Turiu galvoje lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimą ir puoselėjimą, mąstančio, iniciatyvaus jaunimo ugdymą ir pan. Nebeprisimenama, nevertinama net artima istorija, pavyzdžiui, 1987 m. įsteigtas Lietuvos kultūros fondas (vad. prof. Česlovas Kudaba), 1989 m. atkurta Lietuvos teisininkų draugija (pirm. doc. Zenonas Namavičius). Paradoksas, apie tai kalbama, bet rašoma vis mažiau. Į priekį „išsiveržia“ tie, kurie atmeta tai, kas buvo pasiekta iki jų pasirodymo visuomenėje, politikoje. Neretai tam užtenka paniekinančio universalaus neigimo – „sovietinis“. Ypač nerimą kelia pasirodanti informacija apie nežinia kur dingusią archyvinę medžiagą, ne visos likusios ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramos.

2020 m. kovo 25 d.

JURGIS JURGELIS: „TUO METU BAIMĖS NEJUTOME“ Mano tėvas buvo Lietuvos savanoris.

Jis sakydavo: aš nepriklausomybės nesulauksiu, bet jūs – sulauksit. Tada galvojau: na ne, kur tau, ta Tarybų Sąjunga tokia didelė, tokia ginkluota, niekas negali jai pasipriešinti...

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuotr.

Kaip kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą buvau iškeltas Molėtuose. Rajonuose vyravo kitokios nuotaikos nei mieste. Kaime buvo daugiau baimės, daugiau abejonių. Nuotaikos labai priklausė nuo vietinių kolūkių valdžios. Jei ji buvo prieš nepriklausomybę, tai žmonės, nors ir nebuvo prieš, bet vengė tai rodyti. Pamenu, toje rinkimų kampanijoje mano oponentas Molėtuose buvo kolūkio primininko sūnus. Nuvažiuoju į vieną susitikimą su rinkėjais, o ten pirmoje eilėje sėdi kolūkio valdžia. Girdžiu, kažkas salėje rėkia: „Mums nereikia svetimų kandidatų, mes savo turim!“ Salė nuščiuvo. Staiga vėl atskrieja replika iš salės: „Jeigu Sąjūdžio kepurę uždėsi beždžionei ant galvos, tai ir ją išrinks į Aukščiausiąją Tarybą.“ Atsakiau: „Vadinasi, komunistai taip atsibodo žmonėms, kad jie geriau balsuos už beždžiones.“ Sausakimša salė pagyvėjo. Kažkas net slapčia rodė nykštį, kad gerai kalbu. Žmonės tada buvo išsigandę, baiminosi, bet tai nereiškia, kad jie nebuvo patriotai. Apskritai baimė nėra blogas dalykas.

Pamenu, mano žmona – gydytoja – išėjo dirbti į ligoninę, o aš išvažiavau į Aukščiausiąją Tarybą, jaunesniuosius vaikus palikome močiutei. Žinoma, buvo visokių minčių... Bet vis tiek 6

ėjai ir darei, ką reikia.

Kaip žmonės Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto – bijojo, drebėjo, bet stovėjo.

Mes, signatarai, tuo metu baimės nejutome. Atrodė – kas bus, tas.

Nebuvo nė minties, kad galėtume nepasirašyti.

Sprendėme kitą reikšmingą klausimą: Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu J. Jurgelis ar šiandien jau buvo 1990–1992 m. „Respublikos“ archyvo nuotr. laikas, o gal reikėtų palaukti. Dauguma mūsų manė, kad jau laikas.

Balsuodami už nepriklausomybės atkūrimą turėjome korteles, kuriose buvo trys pasirinkimai: „už“, „susilaikau“ ir „prieš“. Tokių kortelių iki tol nebuvau braukęs, todėl buvo baisu, kad nepadaryčiau neapdairumo klaidos. Tada reikėjo atsistoti ir garsiai aiškiai pasakyti: „Už“. Ištaręs tą žodį, supratau, kad tai yra svarbiausias momentas – štai išreiškiu savo valią. Atrodė, svarbiausia garsiai pasakyti, o vėliau pasirašymas ant Akto tėra formalumas... Nors paprastai gyvenime yra atvirkščiai: kas pasakyta, nuplaukia, o kas pasirašyta – jau dokumentas, jis išlieka. Dabar svarbiausias yra dokumentas. Pamenu, kai reikėjo pasirašyti Aktą, stovėjo eilutė. Kai priėjau – nelabai buvo likę vietos, tai įkišau savo parašą kažkur viduryje, net vieną raidę praleidau.

Man emociškai svarbiausios trys datos: Kovo 11-oji, Sausio 13-osios naktis ir pučas Maskvoje. Kai pasirašėme Nepriklausomybės Aktą, manau, niekas nesuvokė, kokie baisūs dalykai gali nutikti vėliau. Sausio 13-oji, Medininkų žudynės, pasienio postų puldinėjimas. Svarstėme, kada mus pripažins pasaulio šalys. Nors pasaulis mus rėmė – skatino Tarybų Sąjungą nenaudoti fizinės jėgos, susitarti, bet niekas neskubėjo mūsų pripažinti.

Anuomet ir tarp lietuvių buvo manančių, kad vieni mes neišgyvensime. Taip ir M. Gorbačiovas sakė. Jie tiesiog buvo taip pripratę prie tos santvarkos... Bet šie žmonės prisitaikė, įsitvirtino ir dabar puikiai gyvena. Niekada nepripažinau ir nepripažinsiu, kad turėjome priešų tarp savų. Tiems žmonėms tiesiog reikėjo laiko.

Kiekvienais metais lankausi mokyklose ir kalbu apie tuos įvykius. Susitikimams rengiuosi labai atsakingai. Šiemet jau 11-tą kartą iš eilės lankiausi sostinės Žirmūnų gimnazijoje – juokauju, kad kitąmet jau baigsiu ją.

Pirmuosiuose susitikimuose būdavo daugiau emocijų, cituodavau Joną Aistį. Dabar kalbu truputį kitaip, aiškinu, kad mes esame atsakingi už Lietuvą. Nesvarbu, ar į susitikimą ateina viena, ar kelios klasės, moksleiviai būna nuščiuvę. Man patinka kalbėtis su jaunimu, jis klausosi labai įdėmiai.

2020 m. kovo 18 d.

KOVO 11-OJI

MES TAI PADARĖME! Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, nusprendėme pakalbinti šalies bib­lio­tekose dirbančius kolegas ir paklausti, kaip jie prisimena įvykius prieš ir po Kovo 11-osios. Kokiomis nuotaikomis tada gyveno, ką apie mūsų gyvenimą galvoja šiandien, apskritai ką jiems reiškia 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Pasidalyti prisiminimais sutiko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės, Trakų rajono savivaldybės, Akmenės rajono savivaldybės viešųjų bib­lio­tekų atstovės.

BUVOME LABAI VIENINGI

Rožė Koriznienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė (1990 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus metodininkė) Mūsų Muzikos skyrius buvo labai susivienijęs.

Jame dirbo Eglė Marčėnienė – ji buvo tremtinė, Janina Stonienė – taip pat tremtinė. Jos ir įtraukė mus į Sąjūdį. Visos buvome už Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavome visuose mitinguose, kurie vykdavo prie bib­lio­tekos. Atsimenu vieną, kai stovėjome Gedimino prospekte visi susikibę rankomis, tiesa, kokia konkrečiai proga jis buvo,

jau nepamenu. Mūsų skyrius buvo kaip kumštis, nors bib­lio­tekoje buvo visokių žmonių, buvo ir susilaikančių, kurie žiūrėjo ir laukė, kaip čia viskas bus.

Prisimenu svarbų to meto įvykį – didįjį mitingą Vingio parke. Tą dieną budėjau skaitykloje, todėl į mitingą nėjau, bet ėjo mano vyras, ant pečių pasisodinęs vyresniąją dukrelę – jai tada buvo penkeri ar šešeri. Tai aš labai jaudinausi, kad kas nenutiktų, juk tiek žmonių... Dukra jau tada mokėjo Lietuvos himną ir labai gražiai ten su visais giedojo. Su šeima dalyvaudavom ir kitose akcijose, važiavome, aišku, į Baltijos kelią, eidavom žiūrėti tuo metu populiarių „Šėpos" teatro spektaklių.

Prieš tą kovo 11-ąją vyravo susikaupimas ir laukimo nuotaikos. Pamenu, bib­lio­tekos Konferencijų salėje buvo pastatytas didžiulis televizorius, tai visi ten sėdėjom ir stebėjom, kas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje, kokie sprendimai priimami. Kai sužinojome, kad priimtas aktas ir paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, apėmė begalinis džiaugsmas, o kartu ir pasididžiavimas – mes tai padarėme!

Džiaugėmės ir kai mus pripažino pirmoji socialistinė Moldova (1990), vėliau – Islandija (1991). Kad esame laisvi ir kad jau nebus jokių provokacijų, turbūt pajutau tada, kai buvo išvesta sovietų kariuomenė (oficialiai išvedimas baigtas 1993 m. rugpjūčio 31 d. – Red.).

Per 30 nepriklausomybės metų įvykę pokyčiai, palyginti su ankstesniu gyvenimu, stulbina: visur galime keliauti, vaikai gali mokytis kur tik nori.

Galime siekti savo tikslų, šviestis ir tobulėti. Net mokytis visą gyvenimą...

7

PASIDIDŽIAVIMAS, EUFORIJA IR PALENGVĖJIMAS

Danguolė Banevičienė. 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Trakų centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja) Gerai prisimenu tą akimirką, kurią tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija, o gal tiesiog vaizduotė dabar kuria tokį jau įprastą mums visiems vaizdą... Vis dėlto atminty įsirėžusios akimirkos, kai vėlų vakarą šeimos rate stebime Lietuvos televizijos transliaciją ir išgirstame, kad pasirašytas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas, regime Trispalvę stambiu planu, ji lėtai ir išdidžiai visiems laikams uždengia sovietinį herbą... Su jauduliu širdyse sveikiname vienas kitą. Jaučiau ramų džiugesį su nedideliu nerimo prieskoniu „Kas dabar bus?“ Žinia sklido per televizorių, radiją, telefonu, iš lūpų į lūpas. Tikrai prisimenu, kad su kolektyvu bib­lio­tekoje gėrėme šampaną. Tada dar nebuvo į tai labai griežtai žiūrima, be to, ir proga neeilinė.

Pirmoji emocija – pasididžiavimas, kad mes tai padarėme, euforija su nedemonstruojamomis ašarėlėmis akyse. Apėmė nepakartojamas vienybės su visa Lietuva jausmas – lyg būtume vienas kūnas.

Ir palengvėjimas – tarsi nusimetus sunkią naštą, užvertus istorijos seną lapą ir pradedant naują. Kartu ir suvokimas, kokia atsakomybė prieš mus atsiveria...

Jaunesniosios kartos entuziazmą į realybę grąžindavo vyresniosios kartos nuogąstavimai ir keliamas klausimas, kaip reaguos Sovietų Sąjunga, kokių drastiškų veiksmų ji gali imtis... Aš – ne karo kartos žmogus, todėl tikrai netikėjau, kad nepriklausomybė pareikalaus žmonių aukų.

Laisvės jausmas su konkrečia data nesusijęs. Juk Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynių su Maskvos CSKA metu jausdavomės laisvi. Arba įsimintini roko maršai – ypač tas Vilniuje, kai Arvydas Juozaitis pirmą kartą viešai

8

iškėlė Trispalvę. Vėliau tas jausmas stiprėjo pasveikinant kiekvieną, sutiktą kelyje su Trispalve.

Išsilaisvinant svarbūs buvo Sąjūdžio suvažiavimas (1988 m. spalio 22–23 d. – Red.), tiesiog buvimas su tauta gatvėse ir dainuojant, Katedros sostinėje grąžinimas tikintiesiems, dalyvavimas Baltijos kelyje, Sąjūdžio spaudos skaitymas. Bet aukščiausias taškas – tragiška 1991 m. sausio 13-oji ir po jos sekę ilgai laukti įvykiai, kai Lietuvą pripažino Islandija, kitos šalys.

Per tuos dešimtmečius bib­lio­teka ir jos skaitytojas, tiksliau vartotojas, išliko, tik pakito jo poreikiai, kaip kad pasikeitė ir knygų fondas, kolektyvas. Pavyzdžiui, mūsų bib­lio­tekoje iš anų laikų likome tik 5. Į lentynas sugrįžo sovietmečiu drausti autoriai ir knygos, nepolitizuota ir objektyvi Lietuvos istorija. Atsirado galimybė dalytis ir viešinti tarpukariu leistus leidinius, bendradarbiaujant su kraštiečiais, atverti privačių archyvų ilgus metus saugotus ir per stebuklą išlikusius fondus. Išnyko išorinė Glavlito kontrolė, atsirado vidinė savikontrolė ir atsakomybė. Įdiegus naująsias technologijas, bib­lio­tekos tapo kompiuterizuotos, galinčios pasiūlyti įvairių IT priemonių ir organizuoti įvairių formatų renginius.

Dauguma bib­lio­tekų įgavo visiškai kitokią išvaizdą – neliko senų ir apgriuvusių pastatų, jos tapo ne tik renovuotos ir priimtinos akiai, bet ir patogios savišvietai, darbui, kūrybai, bendravimui...

O Trakų miestas nuo Vytauto laikų kaip traukė, taip ir traukia kiekvieno akį savo pilimi, nes ji – pagrindinis ir nekintantis mūsų miesto akcentas. Ne veltui ir Trakų viešosios bib­lio­tekos logotipas be jos neįsivaizduojamas...

LAIKAS, GAUSUS EMOCIJŲ IR ĮVYKIŲ

Danutė Pukelienė. Apie 1990 m. Nuotr. iš asmeninio albumo 2020 m. – Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bib­lio­tekos Metodikos skyriaus vedėja (1990 m. – Tauragės centrinės bib­lio­tekos Metodikos skyriaus vedėja)

Laikotarpį prieš Kovo 11-ąją prisimenu kaip tikrai labai įdomų. Viskas keitėsi: žmonių bendravimas, darbas, reikalavimai, įvykiai keitė vienas kitą. Tik spėk viską sekti. Bib­lio­tekoje vyko pagrindinė veikla, nes čia buvo įsikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tauragės skyriaus būstinė.

Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklausė to meto bib­lio­tekos direktorė Vida Kazakevičienė ir jos pavaduotoja Danutė Tauginaitė. Bib­lio­tekoje buvo komplektuojama ir platinama Sąjūdžio spauda, renkami parašai prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, už naują Lietuvos Respublikos Konstituciją. Prie šios veiklos prisidėjo ir kiti bib­lio­tekos darbuotojai. Man ir pačiai yra tekę spausdinti tam tikrus Sąjūdžio dokumentus.

Tauragės Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė įvairių specialybių žmonės. Čia galėjai sutikti žurnalistų, kultūros darbuotojų, gydytojų, mokytojų, didesniąją dalį, ko gero, sudarė techninių specialybių žmonės. Iniciatyvinei grupei yra vadovavę statybininkas, inžinierius ir mieste veikusios keramikos gamyklos darbininkas.

Aš asmeniškai Tauragėje vyraujančias nuotaikas jaučiau gal kiek mažiau, nes tuo metu rašiau baigiamąjį darbą, norėjau Vilniaus universitete baigti neakivaizdines bib­lio­tekininkystės studijas.

Studijos irgi keitėsi – sužinojome, kad nereikės laikyti vieno iš baigiamųjų egzaminų (mokslinio komunizmo). Man pasisekė patirti įdomių pojūčių, nes studijas baigiau svarbaus virsmo metu.

Apie paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę sužinojau per televiziją – su šeima stebėjome ir laukėme žinių. Tas kovo 11-osios sekmadienis buvo labai įtemptas ir gausus emocijų. Buvo ir džiugu, ir baisu. Prisimenu, kaip pamatėme iškeltą Trispalvę – mums, augusiems sovietiniais laikais, tai buvo kažkas neįsivaizduojamo ir nesuvokiamo.

Mano šeima – tėvai, močiutė – sulaukė tos dienos, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Vyras, pamatęs Trispalvę, verkė, nes jo tėtis tos dienos nesulaukė, nors labai apie ją svajojo...

Kad esame laisvi, patikėjau tikriausiai po kelerių metų. Pirmieji metai buvo sunkūs. Įvairios blokados, krizės. Jų patyrėme ir bib­lio­ tekoje. Kartais atrodė, kad galime neišlaikyti, bet atsilaikėme – jau tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje.

Ir Tauragės mieste, ir viešojoje bib­lio­tekoje per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Miestas atgijo, lyg ir atjaunėjo, pasidarė gyvas. Bib­lio­ tekininkai išlaisvėjo, jiems nebereikia vykdyti kvailų nurodymų, pavyzdžiui, išimti iš apyvartos knygų, kurios atseit kenkia žmonėms, gali kviestis į bib­lio­tekas įvairių pažiūrų ir profesijų žmones.

Svarbiausia, kad dirbdami galime pasitelkti kūrybiškumą ir nieko nebijoti.

IŠSIPILDŽIUSI SVAJONĖ

Zita Sinkevičienė. 1990 m. Romos Jonikienės nuotr.

2020 m. – Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė (1990 m. – Akmenės rajono centrinės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja) Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, mes, bib­lio­tekininkai, žiūrėjome televizijos laidas, stebėjome įvykius, skaitėme spaudą, aktyviai domėjomės ir dalyvavome Akmenės rajono politiniame gyvenime: ėjome į įvairius renginius ir mitingus, į rajono bib­lio­tekas kvietėme Sąjūdžio dalyvius ir diskutavome aktualiomis temomis.

Aktyviausi buvo rajono kultūros, švietimo, visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo anapilin išėjusi režisierė, poetė, tremtinė Stasė Niūniavaitė, politikos veikėjas Klemas Inta, žurnalistas, kraštotyrininkas Leopoldas Rozga, atsargos karininkas Jonas Pilitauskas, Viktoras Karpalovas, vėliau tapęs Sausio 13-osios brolijos Akmenės rajono skyriaus pirmininku, ir daugelis kitų, neabejingų Lietuvos likimui rajono gyventojų.

Per televiziją sužinojus apie Nepriklausomybės atkūrimo faktą, užplūdo pasididžiavimo jausmas, pasididžiavimas Lietuvos žmonių ryžtu ir valia atkurti Nepriklausomybę. Supratome, kad pildosi svajonė – būsime nepriklausomos ir laisvos šalies piliečiai, lygiateisiai viso demokratinio pasaulio nariai.

Tikrąjį laisvės pojūtį pajutome, kai pamatėme plevėsuojančias Trispalves, išgirdome viešai atliekamą Lietuvos himną ir supratome, kad nebijodami galime tarti laisvą žodį. Šiandien matome didžiulius pokyčius – pasikeitė ir Lietuva, ir jos žmonės, ypač mūsų kraštas. Naujoji Akmenė nušvito naujomis spalvomis, tapo gražesnė ir patrauklesnė. Mes, bib­lio­tekininkai, labiausiai didžiuojamės naujuoju Akmenės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos pastatu (atidarymas įvyko 2018 m. – Red.), įdiegtomis naujausiomis technologijomis ir smalsiais, kūrybingais ir aktyviais bib­lio­tekos lankytojais.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

9

KOVO 11-OJI

NEPRIKLAUSOMYBĖS VAIKAI APIE LAISVĘ Nepriklausomybės karta – tai vaikai, gimę pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metais. Šiandien jie jau suaugę žmonės, nežinantys, ką reiškia būti nelaisvam. Ar laisvę jie priima kaip duotybę? Kodėl, emigracijai viliojant jaunus protus, jie nusprendė likti Lietuvoje ir dar – dirbti bib­lio­tekose? Į šiuos ir kitus klausimus pakvietėme atsakyti keturis bib­lio­tekininkus iš skirtingų šalies miestų: Moniką Straupytę – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkę ryšiams su visuomene, Matą Baltrukevičių – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausiąjį metodininką-tyrėją, Robertą Stonkutę – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Bib­lio­tekų metodikos ir vadybos skyriaus kultūrinių renginių organizatorę, Brigitą Barkauskaitę – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bib­lio­tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresniąją bib­lio­tekininkę darbui su jaunimu.

Ar jaučiatės laisvi ir ką jums reiškia būti laisviems?

M. Baltrukevičius: Aš jaučiuosi laisvas ir tai jaučiu labai skirtingais būdais. Be abejo, svarbu ir tai, kad gimiau ir gyvenu laisvoje Lietuvoje. Mano seneliai iš mamos pusės taip pat gimė laisvoje Lietuvoje, tačiau dėl ekonominių priežasčių negalėjo siekti save realizuoti. Visi keturi mano seneliai kartu sudėjus baigė 12 klasių, nors buvo labai talentingi žmonės, – laikotarpis diktavo savas taisykles ir įveikti apribojimų buvo neįmanoma.

Vidinė laisvė yra ne mažiau svarbus dalykas.

Daug apribojimų yra tik mūsų galvose. Buvo laikas, kai pats sau buvau pagrindinė problema, ribojanti laisvę. Dabar padėtis jau kitokia.

Dažnai apie laisvę galvojame tik per kovos su apribojimais prizmę ir gerokai rečiau apie tai, ką su ta turima laisve galėtume nuveikti, ko pasiekti.

Kaip išnaudoti tai, kokiais gerais ir palyginti ramiais laikais gyvename. Tai yra ir tam tikras įpareigojimas.

B. Barkauskaitė: Pirmiausia, laisvė man – galimybė vaikščioti po gimtosios žemės miškus, 10

galėti nevaržomai kalbėti lietuvių kalba ir išgyventi tautos bendrystės jausmą. Antra, laisvė – tai jausmas, kai esi saugus ir laimingas, gali laisvai dėstyti savo mintis, imtis iniciatyvų ir prisidėti prie valstybės kūrimo procesų. Taip, aš šiandien jaučiuosi laisva. Čia gyventi gera, gera.

Monika, jums, kaip ir nepriklausomai Lietuvai, šiemet sukaks 30 metų. Ar augdama pastebėjote, kad šalis auga kartu su jumis?

M. Straupytė: Džiaugiuosi, kad esu gimusi būtent tais metais, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai suteikia tam tikro pasididžiavimo, kad esi laisvės vaikas, ir įkvėpimo, nes tavo pasiekimai kartu yra ir šalies pasiekimai.

Mano nuomone, Lietuva paaugo ir pasikeitė neatpažįstamai: gyvename geriau, esame laimingesni, dažniau šypsomės ir maloniai vieni su kitais bendraujame, mūsų miestai ir miesteliai be galo išgražėję. Gerokai pasikeitė žmonių mentalitetas – dabar, radę pamestą piniginę ar mobilųjį telefoną, daugelis mūsų tikrai ieškome radinio šeimininkų, o ne pasiliekame daiktus sau.

Brigita Barkauskaitė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Matas Baltrukevičius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Monika Straupytė. Airos Sesartytės nuotr.

Nors 30 metų valstybei yra labai trumpas laikotarpis, per tą laiką pasiekėme be galo daug, progresas didžiulis ir juo tikrai turime didžiuotis.

Tačiau negalima į viską žiūrėti pro rožinius akinius, dar turime kur augti. Lietuvai dar reikia smarkiai pasitempti žmogaus teisių ir socialinės apsaugos, gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos srityse.

Laisvė Meškuičiuose, Šiauliuose, Paryžiuje, Niujorke – ar visur ji vienoda?

R. Stonkutė: Aišku, kad laisvės pojūtis skirtingas! Vakarų ir Rytų kultūrų bei nuomonių sankirtos kaip niekada jaučiamos ir išgyvenamos.

Asmenų laisves apibrėžia valstybių ir sąjungų reglamentai, tačiau ne visada jie mus tenkina, tad migruojame ir ieškome savo vietos. Žinoma, jei pati laisvė rinktis savo vietą nėra ribojama...

Man laisvė – galėjimas laisvai rinktis savo esmę ir būtį. Deja, ne visada tie norai sutampa su valstybės norais ir reglamentais (laisvas lietuvis visada ras kuo pasiskųsti). Tad tarp žmogaus ir valstybės visada egzistuos trintis. Nelygu tik kaip ją priimi – kaip negalią ar kaip variklį.

Nors, kalbant apie laisvę, visada primenu sau, kad visi keliai bendru sutarimu tiesiami tiesiai ir sudaro kvadratus. Tačiau žmonės dažniausiai nevaikšto kvadratais, tiesa? Mes tuos kvadratus kertame įstrižai. Gudraujame. Ir tai yra maža, bet kasdienė žmogaus laisvė – tingėti. Juk daug naujovių nebūtų atsiradę, jei ne šis mūsų bruožas!

Ar nepriklausomybė ir laisvė jūsų kartai – duotybė? Ar skirtingų kartų lietuviai laisvę supranta kitaip?

M. Baltrukevičius: Kaip tik neseniai Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko renginys, kuriame buvo iškelta mintis, kad Lietuvos įvaizdis yra labai sutelktas į mūsų praeitį.

Tokius dalykus dažnai galbūt sudėtinga suprasti

Roberta Stonkutė. Nuotr. iš asmeninio albumo

tarptautinėje aplinkoje, bet, kalbant apie „vidaus rinką“, tai yra gana suprantamas dalykas. Esu iš tų, kurie gimė, kai laisvė jau buvo iškovota. Apie visus sunkumus žinome tik iš tėvų ir senelių pasakojimų ar istorijos vadovėlių. Ir tai yra labai svarbus dalykas, primenantis, kad laisvė – didelis ir sunkiai pasiektas laimėjimas.

M. Straupytė: Savo amžiaus žmones pavadinčiau tarsi tarpine karta. Mums augant formavosi ir valstybė. Mes vaikai buvome pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kai netrūko tam tikrų sunkumų ir nepriteklių. Ir nors vaikystė savaime yra laimingas laikas, puikiai pamename ir neapšviestas gatves, kuriose nesijausdavai saugus, ir nedarbą, kuris, ko gero, buvo palietęs daugelį šeimų, ir džinsų matavimąsi žiemą turguje ant kartono, apie kurį jau sklando legendos.

Kai turi labai daug, sunku suvokti, kad gali būti kitaip. Tačiau kad laisvė nėra duotybė, primena mūsų tėvai ir seneliai, kurie didelę dalį gyvenimo nugyveno nelaisvoje Lietuvoje. Svarbu prisiminti istoriją ir mokytis iš jos, nepamiršti, kad valstybę ir laisvę kuriame mes patys. Kita vertus, jau pajutę laisvės skonį, manau, lengvai jos paleisti nenorėtume.

Man laisvė yra galimybė keliauti, kur nori, mylėti, ką nori, dirbti, ką nori, laisvai reikšti nuomonę, laisvai kurti ir įgyvendinti savo svajones. Ko gero, daugelis mano bendraamžių mąsto panašiai. Manau, kad dabartiniai 15-mečiai ir 20-mečiai yra dar laisvesni už mus, drąsiau priima sprendimus, eksperimentuoja, nesileidžia spraudžiami į rėmus. Kartu jie ir reiklesni, kritiškesni. Manau, jie, kaip ir mes, neįsivaizduoja, kad tą laisvę iš jų kas nors gali atimti.

B. Barkauskaitė: Didžiuojuosi mūsų tautos žmonėmis, kurie paaukojo savo gyvybes už tai, kad šiandien turėtume laisvą Lietuvą, tą nepriklausomą Lietuvą, apie kurią jie ilgai

11

svajojo. Vien už tai, kiek mūsų tauta iškentėjo, kiek laisvės kovotojai atidavė jėgų, turėtume būti nuoširdžiai dėkingi ir, praeidami pro laisvės paminklus, skirtus žuvusiems kovotojams, ramiai nulenkti galvą ir pasvarstyti, kaip šiandien pasielgtume mes. Manau, naujajai kartai, gimusiai jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, tenka svarbi užduotis: ne tik įsiklausyti į laisvės kovų liudininkų pasakojimus apie tai, kaip laisvės gynėjai telkėsi ir kovojo už Lietuvą, bet ir išsaugoti iškovotą nepriklausomybę – kultūrą, kalbą, istoriją...

R. Stonkutė: Kartu su kolegomis, grįžusiais po vieno „Erasmus+“ projekto, žaidėme žaidimą „Trys beždžionės“. Jo metu kiekvienas dalyvis įgyja „negalią“: nebylys be žodžių kurčiam turi paaiškinti žodį, kurį tas (nevartodamas to žodžio) turi persakyti aklajam. Tikriausiai esate bandę?

Jei ne, pabandykite ir pamatysite, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų suvokiame pasaulį.

Taigi žaidime buvau nebylė, kuri turėjo išmosikuoti žodį LAISVĖ, neišleisdama nė garso.

Iki nusiplūkimo bandžiau išmosuoti laisvės simboliu man esantį Baltijos kelią ir kojomis mušti Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai“ ritmą, bet šie simboliai mano kolegai reikiamo poveikio nedarė. Ir nesvarbu, kad abu esame lietuviai ir tos pačios kartos atstovai. Jo laisvė grindžiama kitais simboliais ir patirtimis.

Suvokimas ir mąstymas apie dalykus nepriklauso kartai. Tai – labiau pasirinkimas tikėti vienu ar kitu. Juk ir mūsų proseneliai pasirinko laisvę suvokti ir patirti nevienodai. Vieniems ji buvo partizanavimas, kitiems – išvykimas. Treti žaidė gavelišką pokerį ir buvo laisvi.

Manau, kad XXI a. laisvės klausimas darosi tik aktualesnis, nes ir laisvių atsiranda daugiau.

Jau kalbame ne tik apie žmonių, tautų, rasių, pažiūrų, judėjimo laisves. Šiandien vis garsiau diskutuojame dėl gyvūnų ir dirbtinio intelekto teisių. Ir tai yra vieni iš svarbiausių XXI a. sprendimų, kuriuos turėsime priimti.

Kodėl pasirinkote dirbti bibliotekoje? Juk tai – irgi laisvas pasirinkimas. Ar bibliotekoje sugebate išreikšti save?

M. Baltrukevičius: Labiau tiktų sakyti, kad biblioteka pasirinko mane. Iki tol buvau dirbęs tik išskirtinai žurnalistinį darbą, tačiau darbovietėje, kurioje stažavausi, nesijaučiau esantis savo vietoje. Feisbuke pamačiau, kad Nacionalinė biblioteka ieško Valstybingumo erdvės koordinatoriaus. Atėjau į darbo pokalbį...

Vis dar manau, kad tai buvo labai geras sprendimas. Aišku, darbas valstybiniame sektoriuje daug kuo yra kitoks negu

12

žurnalistiniame lauke, tačiau su laiku apsipratau prie kitokios darbo kultūros ir adaptavausi. Tai labai gera vieta save realizuoti, išmokti naujų dalykų. Niekada nemaniau, kad kada nors vesiu edukacinę programą miške, prisidėsiu prie parodos rengimo ar susibendrausiu su a. a. ponia Gražina Landsbergiene. Bib­lio­teka visa tai davė.

M. Straupytė: Savo kelią bibliotekoje pradėjau visai atsitiktinai – pamačiau darbo skelbimą: mano turimas išsilavinimas kaip tik atitiko reikalavimus. Nė sekundės nesigailėjau šio sprendimo ir štai jau treji metai aš čia – bibliotekoje. Tokios kūrybos, idėjų laisvės ir pasitenkinimo savo darbo rezultatais iki tol dar niekur nejaučiau. Visada sakau: jei per šį laiką daviau bibliotekai bent mažą dalelę to, ką ji davė man, jau esu beprotiškai laiminga.

Yra ir tokia įdomi detalė, kurią sužinojau tik pradėjusi dirbti bibliotekoje. Pasirodo, mano mama, besilaukdama manęs, motinystės atostogų išėjo būtent iš vieno V. Kudirkos bibliotekos padalinio, kur dirbo bibliotekininke.

Smagus atsitiktinumas, o gal kai kas pasakytų, kad lemtis...

B. Barkauskaitė: Niekada nė neįsivaizdavau, kad likimas mane galėtų atvesti iki bibliotekos durų, o šiandien ji tapo mano antraisiais namais.

Dar paauglystėje svajodama apie galimas studijų kryptis, darbą bibliotekoje įsivaizdavau visai kitaip. Bib­lio­teka dabar tampa bendruomenės sutelkimo vieta, kur nuolatos milžinišku greičiu verda veiksmas – aš esu jo viduryje. Džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes čia kiekviena diena pilna iššūkių ir begalės galimybių rodyti iniciatyvą. Ko dar gali reikėti jaunam žmogui?

Kitas laisvas šiuolaikinio žmogaus pasirinkimas – likti gyventi Lietuvoje.

B. Barkauskaitė: Mano pasirinkimą likti Lietuvoje turbūt lėmė įsitraukimas į Lietuvos šaulių sąjungos gretas. Dar 2005 metais prisijungus prie Kretingos jaunųjų šaulių būrio, mano pilietiškumo sąvokos supratimas pasikeitė. Šiandien dalyvavimas valstybinių švenčių renginiuose tapęs ne pareiga, o malonumu, kai kūną apima šiluma, išgirdus „Laisvę“ atliekančios Eurikos Masytės balsą. Baigus mokyklą, abejonių, likti Lietuvoje ar vykti studijuoti svetur, nė nekilo. Manau, pilietiškumo jausmas ir noras būti laisvai – pagrindinė priežastis, neleidžianti suabejoti savo pasirinkimu.

R. Stonkutė: Lėmė pasirinkimas juokauti gimtąja kalba. Pagarba tėvams. Kiek – užsispyrimas. Žemaičio genai.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

TEMA / NAUJAS BIB­L IO­T EKININKO VAIDMUO

KAIP ĮŽIEBTI SMALSUMĄ IR PAVERSTI JĮ ILGALAIKIU SUSIDOMĖJIMU? Skaitmeninių komiksų skaitymo ir kūrimo atvejis

, UMAS NA UJ S, TUMA Ž Ė R IB S, NEAP GUMA N I T Ė SUD !

TABA NUOS

Prof. dr. Elena Macevičiūtė, doc. dr. Zinaida Manžuch Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Visame pasaulyje ir Lietuvoje kalbama apie svarbėjantį bib­lio­tekininko konsultanto ir skaitmeninio raštingumo ugdytojo vaidmenis. IFLA tendencijų 2019 m. pranešime teigiama, kad mūsų gyvenime vyksta vis daugiau pokyčių, sukeliančių netikrumo ir sudėtingumo pojūtį, todėl ypač aktualu gebėti gerai orientuotis šiose permainose1. Skait­ meninių technologijų plėtra jau pavertė gebėjimus jomis naudotis tam tikru šiuolaikinio raštingumo standartu.

Lietuvos viešųjų bib­lio­tekų interneto vartotojų tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad sustiprėjo bib­lio­tekininko konsultanto, kuris teikia profesionalią pagalbą naudojantis internetu, vaidmuo2. Šie vaidmenys nėra nauji bib­lio­tekininko darbe, tačiau jų turinys kinta. Bib­lio­tekininkai jau kelis dešimtmečius įgyvendina skaitmeninių gebėjimų ugdymo programas. Šiandien, kai nemažai gyventojų jau įgiję pagrindinius naudojimosi kompiuteriu ir internetu gebėjimus, kyla poreikis juos paskatinti išmokti naudotis skaitmeninėmis technologijomis sumaniau.

Mokslininkai pabrėžia, kad būtent (ne)gebėjimas sumaniai taikyti skaitmenines technologijas lemia gyventojų skaitmeninę nelygybę šiuolaikinėse visuomenėse. Dažnai toks negebėjimas kyla iš motyvacijos stokos. Europos Komisijos „Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekso“ duomenimis, 2017 m. 46 proc. Europos Sąjungos gyventojų neturėjo interneto prieigos namuose dėl poreikio stokos, o 43 proc. – dėl gebėjimų naudotis skaitmeninėmis technologijomis trūkumo3.

IFLA trend report update 2019 [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2020 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: <https://trends.ifla.org/update-2019> 2 Lietuvos viešųjų bib­lio­tekų interneto vartotojų tyrimas [interaktyvus]. „Kantar“, 2019 [žiūrėta 2020 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.lnb.lt/media/public/bib­l io­tekininkui/atlikti-tyrimai/ Lietuvos_vie%C5%A1%C5%B3j%C5%B3_bib­lio­tek%C5%B3_interneto_ vartotoj%C5%B3_tyrimo_pristatymas.pdf> 3 The digital economy and society index [interaktyvus]. Paskutinį kartą atnaujinta 2019 m. rugsėjo 27 d. [žiūrėta 2020 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: <https://ec.europa.eu/digital-single-market/en/desi> 1

Atsižvelgdami į motyvacijos reikšmę ugdant gyventojų gebėjimus naudotis skaitmeninėmis technologijomis, bib­lio­tekų tyrėjai ir specialistai gilinasi į vartotojų motyvus. Svarbiu skaitmeninio raštingumo ugdymo uždaviniu tampa vartotojų įtraukimas į mokymosi procesą ir skatinimas naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Pavyzdžiui, Australijoje įgyvendinta „e.Sumanių bib­lio­tekų“ (angl. eSmart Libraries) iniciatyva buvo siekiama paskatinti bib­lio­tekų vartotojus naudotis skaitmeniniais įrankiais, kurie padėtų pagerinti jų kibernetinį saugumą ir didintų skaitmeninę įtrauktį.

Kitaip nei vykdant kitas programas, šia iniciatyva siekta suprasti dalyvių elgsenos motyvus ir juos keisti, tam pasitelktos elgsenos ir ketinimų teorijos4.

4

MORECROFT, R. et al. eSmart libraries evaluation final report [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2020 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: <https://docs.wixstatic.com/ugd/1f8737_78977614543e48238711790 29dd2dfe0.pdf>

13

Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip smalsumas gali motyvuoti skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvius įsitraukti į mokymosi procesą bei išlaikyti motyvaciją naudotis skaitmeninėmis technologijomis ateityje. Straipsnio įžvalgos gautos atlikus empirinį skaitmeninio komiksų skaitymo ir kūrimo tyrimą projekte „KomiksLaB“. Projektą 2018 m., bendradarbiaudami su Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių, Šiaulių miesto savivaldybės viešosiomis bei Vilniaus centrine bib­lio­tekomis, vykdė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkai.

SMALSUMAS, JO FORMOS IR KAS JĮ IŠLAIKO

Mokslininkai, tyrinėdami vidinę motyvaciją ir mokymąsi, smalsumą apibrėžia kaip vidines paskatas skatinantį ir palaikantį mechanizmą5. Smalsumas – tai pažintinė ir emocinė asmens būsena, kai jis, sutelkęs visą dėmesį į dominantį objektą, jį tyrinėja. Tokia būsena gali būti trumpalaikė arba tęstis ilgiau6.

Smalsumą tyrinėjęs psichologas Danielis Berlyne'as7 nustatė, kad šią būseną sužadina keli stimulai: naujumas, neapibrėžtumas, sudėtingumas ir nuostaba. Eksperimentai parodė, kad objekto naujumas patraukia dėmesį. Naujumas ir neapibrėžtumas, arba nežinojimas, kas yra objektas ir kaip į jį reaguoti, skatina pastebėti objektą ir nepaleisti jo iš dėmesio lauko. Jeigu mūsų dėmesio objektas dar ir sunkiai perprantamas arba sudėtingas, tai tik pakursto mūsų susidomėjimą.

Galiausiai smalsumas taip pat yra sužadinamas, jeigu dėmesio objektas verčia nustebti, kitais žodžiais, paneigia mūsų išankstines prielaidas apie jį.

Sudominusį objektą paprastai tyrinėjame skirtingais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Mokslininkai skiria juslinio, pažintinio ir socialinio smalsumo formas. Pavyzdžiui, jau vaikams būdingas noras pažinti aplinką liečiant ir kitaip palaikant tiesioginį kontaktą su dominančiais objektais. Smalsaudami tyrinėjame aplinką stebėdami, klausydamiesi, skanaudami.

Smalsumą tenkiname skatinami noro susipažinti su naujomis idėjomis ar gauti žinių8.

Ne mažesnį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka socialinis smalsumas, arba noras sužinoti, ką jaučia, galvoja ir kaip elgiasi kiti žmonės. Socialinį smalsumą lemia tai, kad gyvename žmonių apsuptyje ir, siekdami geriau joje pritapti, turime mokytis. Socialinis smalsumas paaiškina norą liežuvauti, dalintis asmenine patirtimi, stebėti kitus žmones9.

OUDEYER, P.-Y.; GOTTLIEB, Jacqueline; LOPES, Manuel. Intrinsic motivation, curiosity, and learning: Theory and applications in educational technologies. In: Progress in brain research. Elsevier, 2016, p. 257–284.

6 KASHDAN, Todd B.; SILVIA, Paul J. Curiosity and interest: The benefits of thriving on novelty and challenge. Oxford handbook of positive psychology, 2009, 2, p. 367–374.

7 BERLYNE, Daniel E. Curiosity and exploration. Science, 1966, 153(3731), p. 25–33.

8 GROSSNICKLE, Emily M. Disentangling curiosity: Dimensionality, definitions, and distinctions from interest in educational contexts. Educational Psychology Review, 2016, 28(1), p. 23–60.

9 RENNER, Britta. Curiosity about people: The development of a social curiosity measure in adults. Journal of personality assessment, 2006, 87(3), p. 305–316.

5

14

Projekto „KomiksLaB – komiksai Lietuvos bib­lio­tekose skaitmeninei atskirčiai mažinti“ edukacija Šiaulių miesto viešosios bib­lio­tekos „Šaltinėlio“ filiale, 2018 m. Šiaulių miesto viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Projekto „KomiksLaB“ renginys Vilniaus centrinės bib­lio­tekos Naujosios Vilnios filiale, 2018 m.

Tačiau smalsumas dažniausiai įsižiebia trumpam.

Stebinanti naujiena, netikėtas atradimas kurį laiką prikausto dėmesį, bet paskui jis persikelia į kitus objektus. Trumpam galime susižavėti įdomia, dar neišbandyta veikla arba pasinerti į malonų užsiėmimą10. O kaip išlaikyti smalsumo būseną ilgam?

Kaip nesustoti veikti, susidūrus su sunkumais arba kliūtimis?

Remdamosi lūkesčių ir vertės teorija (angl. expectancy-value theory), J. Harackiewicz, J. L. Smith ir S. J. Priniski11 teigia, kad yra kelios vertės formos, padedančios momentinį smalsumą išlaikyti ilgesniam laikui. Mokslininkių teigimu, susidomėjimo būsena kurį laiką išlaikoma, jeigu atliekama užduotis yra maloni ir įtraukianti, taip pat jeigu žmogui sekasi ją atlikti sėkmingai. Smalsumas išauga į ilgalaikį interesą ir pasiryžimą užsiimti tam tikra veikla, kai ji padeda siekti žmogui asmeniškai svarbių ilgalaikių gyvenimo tikslų.

TYRIMO ESMĖ IR JO DALYVIAI

Smalsumą tyrinėjome vykdydami projektą apie skaitmeninį skaitymą ir skaitmeninių gebėjimų ugdymą atskirtį patiriančiose grupėse, kurių ieškojome per viešąsias bib­lio­tekas. Taip mūsų pagrindinėmis HARACKIEWICZ, Judith M.; SMITH, Jessi L.; PRINISKI, Stacy J. Interest matters: The importance of promoting interest in education. Policy Insights from the Behavioral and Brain Sciences, 2016, 3(2), p. 220–227.

11 Žr. 12 išnašą.

10

tyrimo partnerėmis tapo Utenos A. ir M. Miškinių viešoji bib­lio­teka, Šiaulių miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka ir Vilniaus centrinė bib­lio­teka (Naujosios Vilnios filialas), o tyrėme per jas pasiektas senjorų, vaikų iš mažas pajamas gaunančių šeimų ir kurčiųjų grupes. Dalyvavimas mokymuose ir tyrime buvo savanoriškas, tad galėjome nesunkiai prarasti dalyvius, jei nebūtų pavykę išlaikyti jų susidomėjimo.

Bib­lio­tekų, pažįstančių šias auditorijas ir organizuojančių atitinkamus mokymus, pagalba šiuo požiūriu buvo ypač svarbi. Net skaitmeninio skaitymo mokymų idėja atėjo iš Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos, kuri jau turėjo Komiksų centrą ir darbo su šiuo žanru patirties. Komikso medija atrodė labai tinkama ir patraukli mūsų tikslams įgyvendinti.

Kurdami mokymo programą, ją ir panaudojome.

Kiekviena bib­lio­teka ir mokymus vedanti komanda galėjo pritaikyti ją savo dalyviams, atsižvelgdama į jų interesus ir gebėjimus. Pavyzdžiui, tarp vaikų ir senjorų buvo nemažai žmonių, nematančių poreikio naudotis technologija, o žmonės, turintys klausos negalią, ją intensyviai naudojo bendravimui, bet

patyrė skaitymo sunkumų. Mokymų trukmė buvo skirtinga, nors stengėmės, kad užsiėmimų skaičius būtų vienodas – visais trimis atvejais numatyta 8–12 mokymų dalyvių.

Mokymų dalyviai mielai sutiko tapti ir mūsų tyrimo respondentais. Trumpai galima nusakyti mūsų metodiką, kaip atvejų tyrimą naudojant nedidelio masto natūralius eksperimentus. Svarbiausia, norėjome sužinoti, kas skatina dalyvauti skaitmeninio raštingumo mokymuose ir kaip mokymai gali prisidėti prie ilgalaikės dalyvių motyvacijos naudotis skaitmeninėmis technologijomis?

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, derinome tikslinių diskusijų grupes su mokymų dalyviais, grafines anketas, stebėjimą ir interviu su mokytojais. Stebėjimas yra puikus būdas tirti, kas sužadina smalsumą, patraukia dėmesį, kaip dalyviai įsitraukia į užduotis ar aptarinėja jas ir visą veiklą vieni su kitais.

Kadangi vienu metu negalėjome būti visose trijose Lietuvos vietose, grafinė anketa tapo tam tikru stebėjimo pakaitalu. Joje dalyviai iškart po mokymų trumpai perteikė savo įspūdžius ir patirtį.

SMALSUMĄ SUŽADINĘ VEIKSNIAI

Vilniaus centrinės bib­lio­tekos archyvo nuotraukos

Mokymų dalyviai nuoširdžiai susidomėjo komiksais ir įvairiai išreiškė tą susidomėjimą. Daugelis asmenų iš visų trijų grupių pabrėžė, kad komiksai jiems buvo naujiena (visų cituojamų dalyvių kalba netaisyta): Čia atėjus aš apskritai viską pirmą kartą sužinojau, man viskas buvo įdomu, net nežinau, ką būtų galima išskirti (diskusijų grupė); Apskritai daugeliui komiksų medija buvo visiškai nežinoma, negirdėta, nematyta.

Pažintis su komiksais <...> buvo įdomi patirtis (interviu).

Grafinėse anketose dalyviai džiaugėsi „naujų žinių bagažu“ ir pirmą kartą patirtais įspūdžiais: pažintimi su komiksu, susitikimu su komiksų kūrėju, kalbomis, kuriomis komiksai leidžiami: Pirmą kartą bendravau su T. Mitkum. Buvo įdomu, nustebino komiksų leidinys „Leičiai“ (grafinė anketa); Lietuvoje dauguma rašančių komiksus yra moterys, nors paplitusi nuomonė, kad tai vyrai (grafinė anketa).

Kitas daugumą mokymuose sudominęs naujas dalykas buvo planšetinis kompiuteris, su kuriuo tik retas dalyvis buvo susipažinęs iš arčiau: Aš irgi iki šiol planšetės neturėjau, pirmą kartą su ja žaidžiau (grafinė anketa); Kadangi aš neturiu planšetės, tai man aplamai buvo įdomu, kaip naudotis planšete (diskusijų grupė); Vaikams padavėme naują daiktą, nes buvo ir tokių, kurie ir pirmą kartą į rankas paėmė planšetę, ir patiems viską reikėjo pasidaryti, kas sukėlė WOW efektą. Net ir tie, kurie sakė, kad jie labai gerai viską moka, staiga atrado, kad ne viską moka, ir nežino, ką daryti, nes nei vienas iš jų iki tol nebuvo matęs, kaip planšetė įjungiama, naujai išpakuojama ir kaip viską reikia pasidaryti nuo pradžių (interviu).

Ne mažiau svarbus smalsumą žadinęs veiksnys buvo nuostaba, kurią dažnai kėlė tas pats žinių ir 15

patirties naujumas, mokymų dinamika ir specialiai pritaikyta medžiaga: Nieko nežinojau apie tai, čia viskas buvo nauja. Kai tik atėjau ir dėstytojai viską aiškina, aš buvau labai nustebęs ir viskas buvo įdomu (diskusijų grupė); Apie komiksų pasaulį pirmą kartą sužinojau ir kad galima patiems kurti, ir kad jų yra internete, tas labai patiko (diskusijų grupė); [Vaikai] sužinojo, kad yra ne tik Donaldas. Jiems buvo labai įdomu, kad Drakonų kovos yra ne tik filmukas, o filmukas pagal komiksą padarytas (interviu).

Per mokymus buvo galima stebėti įvairias smalsumo formas. Vaikams ypač būdingas fizinis juslinis smalsumas: Jie nebijo bandyti padaryti, nes net nespėjus paaiškinti, jau mėgina viską daryti ir kartais tenka net stabdyti (interviu); Man labiausiai patiko fotografuotis ir daryti komiksą, ir įrašyti žodžius į debesėlius (diskusijų grupė). Tačiau ir kitų grupių dalyviams buvo nepaprastai įdomu tyrinėti planšetinių kompiuterių ir komiksų kūrimo programų galimybes, patiems atlikti technines užduotis: Labai patiko, kad gali atsisiųsti nuotraukėlių, sukurti situacijų, vaizdelių, pridėti žodžius ir gaunasi kaip ir pasakojimas (diskusijų grupė); Aš pati stengiausi sukurti, savo nuotraukas naudojau, bandžiau dėlioti, kaip ten būtų geriau (diskusijų grupė).

Daugelis dalyvių įvertino emocinį komiksų poveikį, ypač kad jie gali būti juokingi, žaismingi ir pagerinti nuotaiką: Komiksai yra juokingi (grafinė anketa); <…> buvo ir labai juokingų komiksų ir ne visai, bet labai patiko (diskusijų grupė); O patys komiksai – labai

žaisminga priemonė, vaikams ypatingai patraukli ir populiari (interviu).

Mokymų dalyviai visokiais aspektais reiškė pažintinį smalsumą. Vertindami komiksų turinį, kaip naujų žinių šaltinį, jie ypač pabrėžė komikso „10 litų“ suteiktas žinias apie Darių ir Girėną. Tokių pat vertinimų sulaukė ir mokymų turinys, nes dalyviai sužinojo, kaip jie buvo kuriami, kaip atsirado. Vaikai sužinojo, kad komiksų kilmės šalys yra JAV ir Japonija, kad jie „būna ir spalvoti“, „kas yra mangos“. Pažintinis smalsumas turėjo ir ilgalaikių pasekmių dalyviams: Anksčiau net nelabai ir kreipdavau dėmesio į komiksus, o dabar pasižiūriu internete ir jis jau man yra pasidaręs įdomus, nes žinau, kaip pagal paveikslėlį jį galiu išskaityti, kaip suprasti (diskusijų grupė); Jie tiesiog nelabai ką žinojo apie komiksus, bet jie norėjo mokytis, <...> o apie komiksus buvo mažai girdėję, tačiau po mokymų tapo aiškiau, kaip juos skaityti, kur atkreipti dėmesį į smulkmenas, niuansus (interviu).

Socialinio smalsumo rezultatus matėme pačių dalyvių pagamintuose komiksuose, kurių dauguma vienaip ar kitaip atskleidė žmonių santykius. Tai buvo matyti net iš sukurtų komiksų pavadinimų, kuriuose atspindėti ne tik žmonių santykiai, bet ir tam tikri socialiniai kontekstai: „Dukros ožiukai“, „Istorija apie Garfildą ir prezidentą“, „Vaikų darželyje“, „Bib­lio­tekos katinas“.

Socialinis smalsumas pasireiškė ir komiksų kūrybos bei mokymosi procese aiškinantis, kaip galima perteikti kitų žmonių emocijas, mintis, gyvenimo patirtis arba išreikšti savas: <…> suprato, kad galima panaudoti jaustukus emocijoms išreikšti (interviu); Senjorai darė anekdotines situacijas, savo gyvenimo epizodus. Tai priėmė kaip žaidimą ir tuo pačiu mokėsi (interviu).

SKIRTINGŲ GRUPIŲ SKIRTINGI VERTINIMAI

Vilniaus centrinės bib­lio­tekos archyvo nuotraukos

16

Mokymų dalyviai labai skirtingai vertino sąlygas, kurios ir toliau skatins juos skaityti ar kurti komiksus ir skaitmeninius tekstus.

Senjorų grupė buvo labai praktiška. Didžiausia nauda ji laikė galimybę įgytas žinias ir gebėjimus naudoti bendraujant su šeimos nariais ir draugais, socialinėse medijose, žaisti su anūkais ar pritaikyti darbe (pvz., dėstant Trečiojo amžiaus universitete).

Komiksų skaitymui jie neketino skirti daug laiko, nes tai kur kas sudėtingiau negu skaityti kitus tekstus, bet norą skaitymui toliau naudoti planšetę ar kitus įrenginius pareiškė net keli dalyviai.

Klausos negalią turintiems dalyviams susidomėjimas komiksais gali lemti tolesnį jų skaitymą ir naudojimą, nes vaizdai – pagrindinė jiems prieinama komunikacijos priemonė. Šią mediją jie siejo su ankstesne vaizdų naudojimo patirtimi: Kai aš buvau labai maža, man patikdavo skaityti pasakas, žiūrėti piešinėlius ir tai man labai labai patikdavo. Aš daugiau turėjau girdinčių draugių ir kai jos skaitydavo pasakas, aš žiūrėdavau į

paveikslėlius. Man čia irgi patiko paveikslėliai, nes nuo mažens turiu tą pomėgį (diskusijų grupė). Komiksų skaitymą ateityje ši grupė vertino kaip labiau tikėtiną, nors įgytus gebėjimus ketino pasitelkti išmokti naudotis kitais skaitmeniniais įrenginiais.

Tiek senjorų, tiek klausos negalią turinčių asmenų grupių dalyviai gerai įvertino pažintį su nauja technologija (planšetėmis ir programine įranga), nors ir matė jų trūkumų. Jie suvokė naujas žinias kaip galimybę toliau orientuotis skaitmeninių technologijų pasaulyje: Manau, kad apskritai man buvo naudinga išmokti naudotis planšete, nors namuose naudojuosi stacionariu kompiuteriu ir telefonu, o planšete – niekada. Ir dabar bus pasirinkimas, jeigu mano gyvenime atsiras technologijų daugiau (diskusijų grupė).

Vaikai mažiausiai išmanė apie komiksus, taip pat apie planšetinius kompiuterius, nors skelbėsi viską žinantys apie viską. Jie padarė didžiausią skaitymo pažangą, nes pradėjo suvokti naratyvo struktūrą, tekstą ir geriau reikšti mintis patys. Kita vertus, jie drąsiausiai eksperimentavo su technologijomis ir užpildė daugiausia žinojimo spragų apie skaitmeninius įrenginius, informacijos paiešką internete ir programinės įrangos naudojimą. Tačiau didžiausią poveikį ateičiai greičiausiai turės „visažinystę“ pakeitusi aktyvaus mokymosi nuostata: Pradžioje visi rinkdavosi standartą, nors sakydavome, kad galite pasirinkti ir daugiau variantų. Ir tada kitame užsiėmime pasipila klausimai, galbūt atsiranda daugiau drąsos ir to noro, ir smalsumas auga su didesniu žinojimu.

Projekto „KomiksLaB“ veiklos Vilniaus centrinės bib­lio­tekos Naujosios Vilnios filiale.

Daugiau klausimų, daugiau atsakymų, ir su kiekviena pamoka jų daugėjo, ir žinios tuo pačiu, matyt, irgi gilėjo bei drąsa atsirado [klausti] (interviu).

Vis dėlto vaikai labai pesimistiškai vertino galimybes ateityje naudoti skaitmenines technologijas ar skaityti komiksus. Aiškiai jautėsi, kad jie neturi didelių savarankiško pasirinkimo galimybių, o ir ateitis tolima („aš darysiu komiksus“, „būsiu komiksų pardavėjas“) arba hipotetinė („aš geriau kompą nusipirkčiau“, „o aš – telefoną“).

KĄ SUŽINOJOME NAUJO

Vilniaus centrinės bib­lio­tekos archyvo nuotraukos

Mes ir mokymų organizatoriai taip pat sužinojome šį tą naujo, ką galėsime pritaikyti ateityje.

Visų pirma, supratome, kad mokymų sėkmę lėmė pati idėja panaudoti komiksus. Jų skaitymo ir kūrimo temos buvo netikėtos ir patrauklios dalyviams, o tai ir paskatino dėmesį skaitmeninėms technologijoms.

Panašią įtaką kai kuriems dalyviams padarė ir planšetinių kompiuterių naudojimas mokymams, nes tai buvo nauja ir dar „neatrasta“ priemonė.

Mokymai pademonstravo eksperimentavimo ir savarankiškos kūrybos svarbą smalsumui sužadinti ir išlaikyti mokymosi procese. Sudėtingos savarankiškos užduotys skatino kūrybingą mąstymą ir idėjas.

Joms įgyvendinti reikėjo atlikti konkrečius veiksmus, kurie didino dėmesio sutelkimą į užduotį. O žaidybinė mokymų prigimtis skatino teigiamas emocijas ir įsitraukimą į darbą visose grupėse.

Galiausiai pasitvirtino mūsų pradinė hipotezė, kad skaitmeninių technologijų naudojimą derėtų susieti su labai konkrečiais dalyvių poreikiais ir interesais. Todėl svarbu pažinti dalyvius ir suprasti paskatas, atvedančias juos į mokymus. Tai savo ruožtu sudaro galimybę sužadinti dalyvių smalsumą ir sukurti ilgalaikio susidomėjimo skaitmeninėmis technologijomis pagrindą.

17

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI

IŠSKIRTINĖS VERTYBĖS ŽMONIJOS DABARČIAI IR ATEIČIAI

Dokumentų, 2019 m. įrašytų į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą, pavyzdžiai. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos skaidrės

2019 m. į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą įrašyti 6 nauji dokumentinio paveldo objektai. Šie regioninės ir nacionalinės reikšmės dokumentai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bib­lio­tekose, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekoje, taip pat Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė„Pasaulio atminties“ nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatysime XVII a. leidinį „Amžinosios šlovės kapitolijus“, Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) IX–XX a. publikuotų darbų kolekciją, Martyno Mažvydo autografą, Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekciją, Simono Daukanto originaliosios kūrybos ir vertimų autografus ir Stasio Ušinsko filmą „Storulio sapnas“ bei lėlių marionečių brėžinius.

Tačiau pradžioje pateikiame Vilniaus universiteto profesoriaus, UNESCO programos„Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininko straipsnį, išsamiai pristatantį šią programą.

18

UNESCO PASAULIO PAVELDAS. * ŠĮ KARTĄ – DOKUMENTINIS Prof. dr. Rimvydas Laužikas

Dažnas žmogus, išgirdęs žodžius „UNESCO paveldas“ ar „UNESCO paveldo sąrašas“, pagalvos apie Vilniaus senamiestį ar Kuršių neriją.

Atidesnis prisimins Struvės geodezinį lanką, gal kryždirbystę, sutartines ir dainų šventes. Tačiau tikrai retas – Nesvyžiaus Radvilų archyvą ar Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro XVI–XX a. kolekciją.

Lietuviškieji Vilniaus istorinis centras (senamiestis), Kuršių nerija (bendra paraiška su Rusijos Federacija), Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas (bendra 10 valstybių paraiška) priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui, į kurį įtraukiamos išskirtinės vertės, svarbios visos žmonijos dabarties ir ateities kartoms nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės. Nematerialiojo paveldo vertybės – ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, svarbūs konkrečioms bendruomenėms, yra fiksuojamos UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Į jį yra patekusios lietuviška kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės bei lietuviškos sutartinės.

Turime ir trečiąją paveldo rūšį – dokumentinį paveldą. Jam skirta UNESCO programa„Pasaulio atmintis“ ir atskiras UNESCO dokumentinio paveldo sąrašas – tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“. Šis registras mažiausiai žinomas Lietuvoje, bet keliantis daugiausia ginčų ir nesutarimų pasaulyje. Dokumentinis paveldas ir „Pasaulio atmintis“ ir yra šio straipsnio tema.

Programos istorija prasidėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pasibaigus Šaltajam karui, pasauliui tikint, kad ilgalaikė dviejų blokų priešprieša nebepasikartos. Amerikiečių filosofas Francis Fukuyama tuo metu skelbė „istorijos pabaigą“, o vakarietiškos liberaliosios demokratijos pergalė pasaulyje tarsi ir nekėlė abejonių. Tuo metu Vladimiras Putinas dar dirbo demokratu laikyto Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako administracijoje, Vakarų pasaulyje niekam nežinomas modžahedas Osama bin Ladenas dėliojo tik pirmuosius „Al-Qaeda“ kontūrus, beveik niekam nerūpėjo klimato kaita, o studentus Pekino Tiananmeno aikštėje sutraiškiusi Kinijos komunistinė valdžia laikyta pasaulio marginalais. Tai buvo geras laikas kalbėti apie savo šalies, Europos ir pasaulio istoriją.

PROGRAMOS ATSIRADIMO APLINKYBĖS

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto svetainėje rasime įdomų faktą apie tai, kad „Pasaulio atminties“ programos atsiradimą iš dalies inicijavo Lietuva: „1991 m. mūsų valstybei tapus UNESCO nare, iškilmingos ceremonijos, vykusios Generalinės konferencijos metu, pasiūlymą pradėti vykdyti dokumentiniam paveldui skirtą programą pateikė inauguracinį pranešimą skaitęs tuometinis kultūros ministras Darius Kuolys. Ši idėja subrendo trijų žmonių mintyse ir pokalbiuose. Tie žmonės – tai * Rengiant šį tekstą, naudotasi informacija iš UNESCO (https://en.unesco.org/) ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos (https://www.unesco.lt/) interneto svetainių. Taip pat remtasi japonų mokslininkės Ryoko Nakano 2018 m. straipsniu „A failure of global documentary heritage? UNESCO‘s ‘memory of the world’ and heritage dissonance in East Asia“, publikuotu leidinyje „Contemporary Politics“ (DOI: 10.1080/13569775.2018.1482435). Už konsultacijas dėkoju Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato darbuotojai Miglei Mašanauskienei.

minėtasis Darius Kuolys, nuolatinė atstovė prie UNESCO, šviesaus atminimo ambasadorė Ugnė Karvelis ir tuometinis UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijai ir komunikacijai Henrikas Juškevičius. Idėją UNESCO valstybės priėmė su didžiausiu susidomėjimu.“ Šios inauguracinio pranešimo idėjos tapo UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, kuri oficialiai pradėta vykdyti 1992 m. ir kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti dokumentinį paveldą nuo sunykimo. Pirmuoju programos vadovu tapo Kanados istorikas ir archyvaras Jean-Pierre’as Wallot (1935–2010). Programos Tarptautinis patariamasis komitetas į pirmąjį pasitarimą susirinko 1993 m. Lenkijos Pultusko mieste. Pasitarimo metu, bendradarbiaujant su Tarptautine bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA), buvo inicijuotas „Pasaulio atminties“ programos įgyvendinimo gairių rengimas. Pirmoji gairių versija, parengta Jan Lyall, Stepheno Fosterio, Duncano Marshallo ir Roslyn Russell, publikuota 1995 metais. Tais pačiais metais įkurtas ir tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“.

DOKUMENTŲ IŠSAUGOJIMAS IR PRIEIGOS GERINIMAS

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ veikla vykdoma keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai – pagalba šalims narėms išsaugant svarbų dokumentinį paveldą, tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ pildymas ir dokumentinio paveldo prieigos skatinimas, skaitmeninant dokumentus ir skelbiant juos virtualiojoje erdvėje.

Programai vadovauja ir sprendimus dėl UNESCO tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ papildymo priima Tarptautinis patariamasis komitetas, kuris yra tiesiogiai pavaldus UNESCO

19

Kuršių nerija (Astos Stirbytės nuotr.) ir Vilniaus senamiestis (shutterstock.com nuotr.) priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui.

generaliniam direktoriui. Programos įgyvendinimą užtikrina programos sekretoriatas ir valstybėse veikiantys nacionaliniai „Pasaulio atminties“ komitetai.

Kaip jau supratote, „Pasaulio atminties“ programos ir registro objektas yra dokumentinis paveldas – objektai, kuriuose kas nors sąmoningai užfiksuota, užregistruota ar dokumentuota, „<...> dokumentai arba dokumentų grupės, turinčios reikšmingą ir tvarią vertę bendruomenei, kultūrai, šaliai arba apskritai žmonijai“, „<...> nepagražintai primenantys pasaulio įvykius, visuomenių raidą, valstybių klestėjimą, diktatūrų žlugimą, kultūros išlikimą ir svarbiausius pasaulio įvykius nuo seniausių laikų“.

Jie yra apibrėžiami kaip kilnojamojo paveldo objektai, kuriuos galima išsaugoti atminties institucijoje (gyvi objektai negali būti pripažinti dokumentais).

Dokumentą sudaro dvi tarpusavyje susijusios, bet šiek tiek skirtingos dalys: informacinis turinys ir laikmena. Turinys – tai „<...> ženklai arba kodai (tokie kaip tekstas), vaizdai (statiniai arba judantys), garsai, kuriuos galima nukopijuoti arba perkelti kitur“, ir „virtualieji dokumentai, tokie kaip interneto svetainės, saugomos serveriuose“. Laikmena yra priemonė, kurioje išsaugomas turinys, ji gali turėti savarankiškas estetines, kultūrines ir (arba) technines savybes. Paprastai sakant, tas pats turinys gali būti išsaugotas skirtingose laikmenose, laikmena gali būti neutrali arba didinti ar mažinti turinio vertę. Turi būti galimybė keisti dokumento laikmenas, tačiau – dažniausiai – perkėlimas iš vienos laikmenos į kitą yra ne tiek kopijavimas, kiek dokumento perkodavimas, kurio metu dalis informacijos visgi prarandama.

TARPTAUTINIAME REGISTRE – UNIKALUS PAVELDAS UNESCO svetainėje teigiama, kad „tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ įrašyti dokumentai arba jų kolekcijos: rankraščiai ir dokumentai, menantys kolonijinius laikus, liudijantys valstybių istoriją, garsių rašytojų, poetų, kompozitorių kūriniai bei asmeniniai laiškai ir kiti pasaulinės reikšmės dokumentai <...>“. Iš viso įrašyti 432 dokumentinio paveldo objektai (iš jų 383 teikti kaip individualios, vienos šalies paraiškos ir 49 – kaip jungtinės, kelių šalių paraiškos). Jei žiūrėtume pagal šalis, daugiausia dokumentinio paveldo objektų registre turi Vokietija ir Jungtinė Karalystė (po 23), Lenkija – 17, Nyderlandai ir Korėjos Respublika – po 16, Austrija – 15, Rusijos Federacija – 14, Kinija, Prancūzija ir Meksika – po 13. Palyginimui: Latvija – 3, Baltarusija – 2, Estija – 1. Tai yra 20

unikalūs dokumentai: „kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, viduramžių laikotarpio rankraščiai apie mediciną ir vaistus, Kanados Kvebeko seminarijos dokumentų kolekcija, dokumentai, liudijantys Sueco kanalo statybą, Australijos kalinių istoriją, Nobelio šeimos archyvas, XIX a. Lotynų Amerikos fotografijos, pašto ženklai, garso, vaizdo ir kitokio pobūdžio dokumentinis paveldas“.

Tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ rasime 3 dokumentų rinkinius, susijusius su Lietuva: Baltijos kelio dokumentus (įtraukta 2009 m., bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška); Radvilų archyvus, Nesvyžiaus bib­lio­tekos kolekciją (įtraukta 2009 m., bendra Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Federacijos, Suomijos ir Ukrainos paraiška) ir Liublino unijos aktą (įtraukta 2017 m., bendra Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Ukrainos paraiška). Lietuva taip pat prisidėjo teikiant Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro XVI– XX a. kolekcijos paraišką (įtraukta 2009 m.).

INFORMACINIO KARO PRIEMONIŲ POVEIKIS Tokia yra šviesioji UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dalis. Tačiau šiuo metu tarptautinė programos dalis yra sustabdyta. Artimiausiu metu laukiama sprendimų ir tikėtina, kad tuo metu, kai šis tekstas bus publikuotas, sprendimus jau žinosime.

Kas įvyko?

Turbūt tiesiog pasikeitė pasaulis. Perfrazuojant F. Fukuyamą – istorija nesibaigė. Vietoje dvipolio Šaltojo karo laikų pasaulio turime daugiapolį šiuolaikinių galių pasiskirstymą. Skaitmeninių technologijų plėtra ir tinklaveikos visuomenės formavimasis išaugino daug lokalių ir globalių tapatumo bendruomenių. Ir daugelio jų atspirties tašku tapo „Pasaulio atminties“ programos objektas – dokumentuose užfiksuota praeitis. Taip pat susiformavo naujas tikrovės reiškinys – informacinis karas. Sakysite, anokia čia naujiena tas informacinis karas? Juk propaganda, dezinformacija, kova informacinėmis priemonėmis, galų gale pati informacija egzistuoja ne mažiau laiko negu žmonija. Kodėl tik dabartinius konfliktus vadiname informaciniais karais?

Manau, svarbiausias pokytis yra tai, jog anksčiau informacinės priemonės buvo naudojamos kaip pagalbinės kitokio pobūdžio (dažniausiai – ginkluotuose) konfliktuose. O informaciniame kare šios priemonės yra pagrindinis ir neretai vienintelis naudojamas ginklas. Šių laikų pasaulyje teritorijos kontrolė reiškia ne

Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės įtrauktos į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

vien fizinę, bet dažniau – protų (ir kartu sprendimų) kontrolę.

Tad žmonių protai yra pagrindinis informacinio karo taikinys.

Informacinio karo nauda yra „netradicinė okupacija“ („protų okupacija“). Pirmiausia tai galimybė kontroliuoti nugalėtą teritoriją, demokratinėmis priemonėmis priimti joje sprendimus ir naudoti jos resursus fiziškai nesant tos šalies teritorijoje.

Kitos galimos ir siekiamos naudos yra „informacinė sumaištis“ (kitos šalies gyvenimo sutrikdymas naudojant atitinkamą informaciją), visuomenės socialinio kapitalo silpninimas (įvairiopas kitos šalies visuomenės vidinių konfliktų skatinimas, neleidžiantis priimti efektyvių sprendimų), savo šaliai palankių kitos šalies piliečių grupių kūrimas ir stiprinimas, siekis išlaikyti kitos šalies piliečių kultūrinę priklausomybę savajai (pavyzdžiui, Rusijos) erdvei, išsaugoti naudingas kitos šalies piliečių mąstymo formas, šablonus ir kt. Ir vėlgi istorija, su ja susiję dokumentai, šiuolaikinių žmonių santykis su praeitimi tampa vienais svarbiausių šiuolaikinių informacinių karų objektų.

Tai tiesiogiai palietė UNESCO programą „Pasaulio atmintis“.

Dar 2013 m. prasidėjo diskusijos ir UNESCO paskelbė pranešimą spaudai „Atsakas į kritiką, kilusią dėl paskutiniųjų dokumentų įtraukimo į UNESCO „Pasaulio atminties“ tarptautinį registrą“. Tačiau programos lūžio tašku galėtume laikyti Kinijos ir Japonijos ginčą dėl Nandzingo žudynių dokumentų, kurių rinkinį 2014–2015 m. paraiškų teikimo ciklo laikotarpiu Kinija pasiūlė įtraukti į tarptautinį programos registrą. Nandzingo žudynių metu (1937–1938 m.) miestą užėmę japonų kariai vykdė masines gyventojų žudynes ir prievartavimus. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, skirtingų šaltinių teigimu, jis siekė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių žmonių.

Po aštrių diskusijų dėl Nandzingo žudynių dokumentų klausimas dėl skirtingų praeities interpretacijų tapo esminis.

Tai atsiliepė ir Lietuvai. 2016 m. UNESCO tarptautiniam registrui „Pasaulio atmintis“ pateikta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941–1965 m.“ buvo atmesta.

NACIONALINIO KOMITETO VEIKLA IR REGISTRAS Vis dėlto, nepaisant sudėtingos situacijos tarptautiniu „Pasaulio atminties“ lygmeniu, nacionalinių komitetų veikla vykdoma ir nacionaliniai registrai yra pildomi. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos svetainėje rašoma, kad „Pirma-

Martyno Mažvydo „Katekizmas“ yra pirmasis dokumentinio paveldo objektas, kuris 2006 m. buvo įrašytas į programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vilniaus universiteto bib­lio­tekos nuotr.

sis Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ buvo įsteigtas 1996 m., o 2003 m. komiteto veikla buvo atnaujinta, jo pirmininke išrinkta tuometinė Lietuvos mokslų akademijos [bib­lio­tekos] Rankraščių skyriaus vedėja (šiuo metu direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams) dr. Rima Cicėnienė“. Lietuvoje įsteigtas ir nacionalinis „Pasaulio atminties“ registras. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į registrą įrašyti 2006 metais.

Pirmuoju dokumentu tapo Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kurio vienintelis Lietuvoje originalus egzempliorius šiuo metu saugomas Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje. Į nacionalinį registrą iš viso įrašyti 74 dokumentai ir jų rinkiniai: 36 iš jų pripažinti regioninės (europinės) ir 38 – nacionalinės reikšmės dokumentais.

Kvietimai teikti paraiškas į nacionalinį registrą skelbiami kartą per dvejus metus. Artimiausias kvietimas numatytas 2021 metais. Svarbiausi kriterijai, kuriais remiantis dokumentai įtraukiami į nacionalinį registrą, yra šie: objekto sukūrimo laikas, sukūrimo vieta, kūrėjas (asmuo ar asmenų grupė), turinys, svarba lituanistikai, dokumento forma ir stilius. Pagal Lietuvos nacionalinio registro „Pasaulio atmintis“ nuostatus, ypatingas dėmesys atrenkant įtrauktinus į Nacionalinį registrą objektus skiriamas raritetams (retiems išlikusiems tam tikro laikotarpio ar rūšies pavyzdžiams), objektų vientisumui (vertinama, ar objektas išlikęs visas, ar tik jo dalis, ar jis pakitęs, apgadintas ir pan.), išlikimo grėsmei (svarstoma, ar būtinas budrumas jo saugumui garantuoti, net jeigu objektas yra saugioje vietoje).

Taigi programa „Pasaulio atmintis“ gyvuoja toliau. Galbūt optimizmo yra mažiau nei 1992-aisiais, tačiau tikrovės suvokimo – neabejotinai daugiau. Programos ir registro stagnavimas tarptautiniu lygmeniu skatina ieškoti naujų programos egzistavimo formų ir formatų. Vienas jų galėtų būti regioninis, sietinas su kultūriniais regionais, kurių bendros istorinės patirtys, jas liudijantys dokumentų rinkiniai ir jų komunikavimas yra labiau konsoliduoti. Mūsų kraštuose tai galėtų būti buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūrinė erdvė.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

21

NAUJI LEIDINIAI

LIETUVOS IR EUROPOS KULTŪROS PAVELDO TYRĖJAMS SVARBUS BIBLIOGRAFINIS DARBAS Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė

Neseniai išleistas ir metų pradžioje pristatytas katalogas„XVII amžiaus knygos Kauno bib­lio­tekose“1 pradžiugino ne vieną tyrėją. Ypač seniai lauktas leidinys pristato 1601–1700 m. knygas, saugomas aštuoniose Kauno atminties institucijose2. Šiuo katalogu jo sudarytojai Sigitas Lūžys, dr. Rita Urbaitytė ir Irena Vitkauskienė pratęsė jau anksčiau vykdytus tyrimus – 2006 m. jie yra parengę katalogą „XV–XVI amžių knygos Kauno bib­lio­tekose“3.

XVII a. knygų, saugomų Kauno bib­lio­tekose, katalogą sudaro net du tomai – iš viso aprašyta 1620 knygų (1754 egz.). Daugiausia jų identifikuota Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekoje – 1387 knygos (1510 egz.). Į katalogą įtrauktos ir naujai identifikuotos XVI a. knygos – iš viso 35 egzemplioriai, kurios dėl įvairių priežasčių nepateko į minėtą XV–XVI a. Kauno knygų katalogą.

Katalogui vertės suteikia įžanginis sudarytojos R. Urbaitytės straipsnis „Baroko epochos leidiniai Kaune“ (p vii–xxx). Jame autorė smulkiai aptaria knygas pagal tematiką, kalbas, spaustuvininkus, ypač daug dėmesio skiria buvusiems savininkams, knygų patekimo į skirtingas institucijas aplinkybėms. Tad straipsnyje sudėlioti svarbiausi, su senąja knyga siejami akcentai yra pagrindas vykdyti išsamesnius tyrimus. Teksto vertimas į anglų kalbą leis didesniam skaitytojų ratui susipažinti su informacija apie XVII a. knygas Kauno bib­lio­tekose ir muziejuose.

1

22

XVII amžiaus knygos Kauno bib­lio­tekose = Libri saeculi septimi decimi ex bibliothecis Caunensibus: katalogas / sudarė Rita Urbaitytė; aprašus kūrė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka, 2019, 2 t.: iliustr., faks. T. 1, LVII, 640, [1] p.; t. 2, p. 649–1260 – Bibliogr.: p. 1141–1144, r-klės: p. 1147–1260.

Vasario mėnesį leidinys buvo pristatytas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Vikos Petrikaitės nuotr.

Išlaikant katalogams būdingą struktūrą, pabaigoje pridedami santrumpų bei bibliografinių šaltinių sąrašai ir rodyklės – antraščių, aprašuose minimų asmenų, chronologinė, spaustuvininkų, leidėjų ir platintojų (pagal miestus) bei proveniencijų (kartu asmenų ir institucijų). Katalogo antro tomo pabaigoje įdėtos

iliustracijos padeda pažinti XVII a. knygų specifiką, sudomina adresatą, nes yra publikuojamos Lietuvos kultūrai aktualių, taip pat išskirtinių, su svarbiomis proveniencijomis spaudinių iliustracijos.

Galima tik pasidžiaugti, kad knygų aprašui yra skiriama daug dėmesio, užsibrėžta pateikti kuo daugiau informacijos. Aprašo pateikimo principai išsamiai aptarti įžanginio straipsnio pabaigoje. Spaudiniai aprašyti pagal senųjų (antikvarinių) monografinių leidinių tarptautinį bibliografinį standartą. Pateikti gausūs duomenys (apie pačią knygą, jos turinį, konkretų egzempliorių, jo defektus, įrišimo medžiagas, puošybos elementus, išlikusius priklausomybės ženklus ir pan.) gali erzinti Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė nebibliografą, tačiau senosios knygos tyrėjams, apskritai knygotyrininkams tokia išsami informacija yra ypač svarbi ir aktuali. Reikšminga, kad įtraukiamas fingerprintas – tam tikras knygos kodas, dažnai padedantis nustatyti defektinį egzempliorių arba atskirti tais pačiais metais išėjusias kelias laidas4. Taip pat, pateikiant nuosavybės ženklus ir kitus įvairius įrašus, stengtasi laikytis chronologijos – nuo seniausio iki naujausio, o tai leidžia pamatyti knygos judėjimą laiku ir erdve. Tad visa ši informacija, įskaitant ir smulkiausių knygos ženklų fiksavimą, iš dalies padeda susidaryti atitinkamo laikotarpio skaitymo kultūros vaizdą. Šiais skaitmeniniais laikais ne vienam natūraliai kyla klausimas: ar verta leisti tokius katalogus, kai senųjų dokumentų aprašus galime rasti elektroniniuose kataloguose, o skaitmeninius vaizdus – ne vienoje duomenų bazėje. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne visada tyrėjams pavyksta surinkti absoliučiai visą informaciją iš elektroninių atminties institucijų katalogų. O senųjų knygų katalogai palengvina paiešką, nes duomenys yra sutelkti vienoje vietoje. Be to, vertingiausia katalogų dalis Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekoje, Kauno technologijos universiteto bib­lio­tekoje, Kauno kunigų seminarijos bib­lio­tekoje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, jo padalinyje Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialiniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

3 XV–XVI amžių knygos Kauno bib­lio­tekose = Libri saeculi quinti decimi et sexti decimi ex bibliothecis Caunensibus: katalogas / sudarė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006.

4 Pirmąsyk fingerprintas bibliografiniame apraše buvo nurodytas Sapiegų asmeninės bib­lio­tekos kataloge Bibliotheca Sapiehana: Vilniaus universiteto bib­lio­tekos rinkinys (Vilnius, 2010), vėliau kataloge Vilniaus universiteto bib­lio­tekos plantenai (Vilnius, 2015).

2

yra proveniencijų rodyklės. Tyrėjams iš dalies būna žinomas senųjų tam tikro amžiaus knygų turinys, tačiau informacija apie įvairiausius knygos ženklus labai dažnai ir lieka nepasiekiama arba užtinkama visiškai atsitiktinai. Tokio pobūdžio katalogai – puiki galimybė vykdyti skaitymo kultūros, kalbos istorijos, įrišimo meno, konkrečių spaustuvių, ypač LDK leidybinės produkcijos tyrimus, identifikuoti asmenines bib­lio­tekas, išsiaiškinti knygų patekimo į vienas ar kitas institucijas aplinkybes ir pan.

Paminėtinas vienas akivaizdus atvejis, kaip proveniencijų rodyklė padėjo išsiaiškinti to paties savininko knygų pasklidimą po skirtingas institucijas. Pavyzdžiui, žymaus lietuvių istoriko Simono Daukanto (1793–1864) turėta dviejų tomų Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija „Historiae Lituaniae“ (d. 1 – Gdańsk, 1650; d. 2 – Antwerpen, 1669), padovanota Žemaičių kunigų seminarijai (tuo metu veikusiai Varniuose). Jau anksčiau buvo žinoma, kad antroji šio veikalo dalis saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje (RKRS R.XVII:C.471), dabar paaiškėjo, kad pirmoji dalis saugoma Kauno kunigų seminarijos bib­lio­tekoje (katalogo Nr. 771).

Su knygos turiniu nesusijusios marginalijos gali pateikti žinių ir apie kasdienį to meto gyvenimą, tačiau dažniausiai tyrėjai marginalijas identifikuoja visiškai atsitiktinai. Senųjų knygų katalogai yra ne tik nuosavybės įrašų, bet ir įvairiausio pobūdžio marginalijų, grafičių šaltinis. Minėtinas vienas kataloge pateiktų pavyzdžių – tai per kelis puslapius užfiksuoti kasdieniai asmens patirti įvykiai (katalogo Nr. 1365). Vis dėlto katalogo sudarytojai paliko darbo ir tyrėjams, nes nemažai knygų ženklų liko neperskaityta, iki galo neidentifikuota, be to, patys aprašų kūrėjai apsisprendė įrašuose esančių sutrumpinimų neatskleisti.

Dažniausiai diskusijų kelia senųjų vardų formų pateikimas. Būtų galima svarstyti, kodėl kataloge viena ar kita pavardė pateikta lenkiškai, o ne lietuviškai, kad kai kurios žinomų asmenų pavardės ir liko neidentifikuotos, pvz., visuomenės veikėjo, gydytojo numizmato Aleksandro Mykolo Račkaus (1893–1965) pavardė (Nr. 737). Visgi šio pobūdžio pastabos neturi įtakos katalogo kokybei ir reikšmei.

Katalogas „XVII amžiaus knygos Kauno bib­ lio­tekose“ svariai papildo senojo spausdintinio paveldo tyrimus ir neabejotinai, teigiant knygos sudarytojos R. Urbaitytės žodžiais, „pasitarnaus Lietuvos ir užsienio bibliografams, kultūros istorikams, knygotyrininkams, menotyrininkams, lituanistams ir kitiems tyrėjams rekonstruojant istorines bib­lio­ tekas, nagrinėjant raštiją, spaudos evoliuciją, leidyklų ir knygrišystės istoriją, knygų prekybą, migraciją ir idėjų sklaidą, skaitymo kultūrą, asmenų biografijas, kasdienybę, dvarų, mokymo įstaigų ir vienuolynų istoriją“ (p. xxii).

23

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Į PASVALĮ SUGRĮŽĘS MARIUS KATILIŠKIS

1941 m. kovo 1 d. Albinas Marius Vaitkus, šiandien geriau žinomas kaip Marius Katiliškis (1914–1980), tapo Pasvalio viešosios valstybinės bib­lio­tekos bib­lio­tekininku, o tų pačių metų spalį buvo paskirtas bib­lio­ tekos vedėju. Tuo pat metu M. Katiliškis ypač rūpinosi pasvaliečių kultūra, rašė. 1944-ųjų vasarą buvo priverstas trauktis iš Lietuvos į Lenkiją, Vokietiją, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas. Į Lietuvą nebesugrįžo, tačiau į Pasvalio viešąją bib­lio­teką po pusės amžiaus grįžo buvusio bib­ lio­tekos vedėjo, tapusio vienu žymiausių Lietuvos prozininkų, daiktai, rankraščiai, dokumentai. Galima sakyti – ir dvasia.

Marius Katiliškis.

Minint M. Katiliškio gimimo 80-ąsias metines, 1994 m. rugsėjo 14 d., Pasvalio centrinei bib­lio­tekai tuometės jos direktorės Vidos Žilinskienės iniciatyva suteiktas rašytojo vardas. „Idėja pavadinti bib­lio­teką Mariaus Katiliškio vardu kilo neatsitiktinai, – pasakojo V. Žilinskienė. – Artėjo rašytojo 80 metų jubiliejus. Rinkome medžiagą – važiavome į Gruzdžius, Žagarę, Katiliškynę. Susitikome su rašytojo sūnėno Vytauto Vaitkaus šeima, išsaugojusia pirmuosius M. Katiliškio poezijos sąsiuvinius. Kalbinome pasvaliečius, gilinomės į Pasvalio bib­ lio­tekos istoriją. Stebėjomės, kad mūsų bib­lio­tekos darbuotojas įkopė į patį lietuvių literatūros klasikos olimpą! Privalėjome įprasminti jo atminimą – pavadindami bib­lio­teką Jo vardu.“1 Šis sumanymas pirmiausia buvo aptartas su bendruomene, Pasvalio rajono valdžia. Teliko atsiklausti JAV gyvenančios M. Katiliškio šeimos. Į pirmąjį V. Žilinskienės laišką M. Katiliškio žmona poetė Zinaida Katliškienė-Liūnė Sutema (1927–2013) neatsakė. „Tačiau viskas apsisuko kitu ratu, kai „pasibėdavojau“ poetei, kolegei iš Panevėžio Elvyrai Pažemeckaitei, – džiaugėsi tuometė bib­lio­tekos direktorė. – Tuo metu ji susirašinėjo su Algirdu Titu Antanaičiu, kritiku, kuris 1944 m. atsidūrė Vakaruose ir gyveno Lemonte. Per savo žmoną buvo susigiminiavęs su M. Katiliškio šeima. Tai Jis nutiesė tiltą į Liūnės Sutemos namelius. Po gero mėnesio gavau ilgą A. T. Antanaičio laišką: „Pavadinti Pasvalio bib­ lio­teką M. Katiliškio vardu – labai gražus, prasmingas ir sveikintinas sumanymas. Juo džiaugiasi ir p. Katiliškienė.“2 Buvusios bib­lio­tekos direktorės (1980–1994 m.) Vidos Žilinskienės prisiminimai apie rašytojo Mariaus Katiliškio vardo Pasvalio centrinei bib­lio­tekai suteikimo priežastis, iniciatyvas ir iškilmes. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos rankraštyno Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos fondas (F50). Rankraštį su prisiminimais V. Žilinskienė padovanojo bib­lio­tekai 2020 m. vasario 10 d.

2 Ten pat.

1

24

1997 m. ant buvusio Pasvalio bib­lio­tekos pastato sienos pritvirtinta rašytojo atminimo lenta. Pasvalio r. savivaldybės M. Katiliškio viešosios bib­lio­tekos archyvo nuotraukos

KUR IR KADA VAITKUS TAPO KATILIŠKIU

Į Pasvalio bib­lio­teką Gruzdžiuose (Šiaulių r.) gimęs būsimasis rašytojas atvyko permainingą 1941 m. pavasarį: „Lietuvą prislegia kruvina okupacijos našta, kai naikinamai nuvilnija sovietų valdžios vykdomas fondų ir darbuotojų „valymas“, pirkių-skaityklų steigimas, bib­lio­tekų, lig tol kūrusių kultūrinę nepriklausomybę, įtraukimas į sovietinės ideologijos ir propagandos sistemą.“3 Naujasis bib­lio­tekininkas netruko įgyti vietos gyventojų pasitikėjimą, užmezgė ryšius su antisovietinio pogrindžio veikėjais, buvo aktyvus Birželio sukilimo dalyvis, sukilimo štabo adjutantas.

3

Vitalija Kazilionytė. Marius Katiliškis ir Pasvalys. Tarp knygų, 2014, rugsėjis (Nr. 9), p. 27–28.

M. Katiliškis su pirmąja žmona Elizabeta Avižonyte Pasvalyje, 1943 m.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu Pasvalyje suklestėjo kultūrinis gyvenimas. „Pirmasis svarbus miestelio kultūrinis įvykis ir kartu pirmoji žinia, patvirtinanti atgijusios Pasvalio bib­lio­tekos naujos veiklos pradžią – Švietimo generalinio tarėjo 1941 m. rugsėjo 24 d. įsakymas, liudijantis, kad nuo spalio 1 d. buvęs bib­lio­tekininkas A. Vaitkus paskirtas bib­lio­tekos vedėju.“4 Bib­lio­teka tapo Pasvalio kultūros židiniu.

Buvęs bib­lio­tekos skaitytojas, žurnalistas Juozas Motieka pasakojo: „Bib­lio­teka tais niūriais laikais buvo labai svarbi mūsų, mokinių ir visuomenės, dvasinių poreikių tenkintoja. Prisimenu: visada, kuomet į ją ateidavome, sutikdavo santūrus, susikaupęs, tylus, giliai susimąstęs jos vedėjas Albinas Vaitkus.“5 Bib­lio­tekos vedėjas rasdavo laiko ir kūrybai. „Jau 1941-aisiais sukurtos novelės „Saulėlydis po eglėmis“ rankraščio pabaigoje mašinėle atspausdinta: „Pasvalys. V. V. Bib­lio­teka. Albinas Vaitkus“.“6 O 1943 m. „Naujosiose Biržų žiniose“ išspausdinta novelė „Atvykimas į mišką“ pirmą kartą pasirašyta slapyvardžiu: A. M. Katiliškis.

Deja, sugrįžusi sovietų okupacija kultūros židinio ugnį užgesino, o M. Katiliškį privertė palikti Pasvalį.

Liūnės Sutemos įrašais: „Pasvalio bib­lio­tekai – pirmoji Mariaus knyga, Mariau, grąžinu „Apsakymus“ į Pasvalio bib­lio­teką, ir Tavo uošviai didžiuojasi Tavimi.“7 Rašytojo stalas ir kiti daiktai bib­lio­teką pasiekė 2005 metais. „Kad šios gražios dovanos atkeliautų į Pasvalį, rūpinosi Lemonte gyvenantys ir dirbantys pasvaliečiai, Pasvalio bib­lio­tekos bičiuliai Živilė ir Žilvinas Ramašauskai. Prieš keletą metų išvažiavę į JAV jie aktyviai įsiliejo į Lemonto lietuvių bendruomenės veiklą ir susidraugavo su rašytojo žmona Liūne Sutema.“ 8 2018 m. atminimo kambarys pasipildė dar vienu nauju eksponatu – rašytojo paties išsidrožta lazda, kurią bib­lio­tekai padovanojo Ž. Ramašauskienė.

EKSPOZICIJA ĮVAIRI, ŠIUOLAIKIŠKA IR INTERAKTYVI

M. Katiliškio kambario ekspozicija atspindi visą rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią: nuo gimtųjų Gruzdžių, Katiliškių Žagarės apylinkėse iki Čikagos Lemonto bei atminimo įamžinimo. Ant atnaujintų sienų – šiuolaikiško dizaino grafiniai vaizdai, atspausdinti ant plastikinių sienos plokščių ir tapetų.

Modernią ekspoziciją pavyko sukurti 2015 m., įgyvendinus projektą „Mariaus Katiliškio atminimo kambario ekspozicijos Pasvalio viešojoje bib­lio­tekoje atnaujinimas“.

ATMINIMO KAMBARYJE – UNIKALŪS DAIKTAI

1994 m. direktoriaus pareigas pradėjusios eiti Danguolės Abazoriuvienės rūpesčiu po metų bib­lio­tekoje įkurtas M. Katiliškio atminimo kambarys. Jame – turtinga rašytojo spaudinių, rankraščių, fotografijų, asmeninių daiktų ekspozicija, kurią kruopščiai parengė tuo metu bib­lio­tekos bibliografe dirbusi Vitalija Kazilionytė (1963–2016).

Atminimo kambarys iškilmingai atidarytas 1995 m. gruodžio 19 d., minint rašytojo 15-ąsias mirties metines.

M. Katiliškio atminimo kambaryje eksponuojami muziejinės vertės daiktai: rašomasis stalas, ant jo – sena rašomoji mašinėlė „Olympia SM9“, kuria išeivijoje rašytojas spausdino savo kūrinius, autografuotos M. Katiliškio knygos, odinis aplankas su inicialais M. K., medinė plunksninė su metaliniu įdėklu plunksnakočiui, rankinis laikrodis „Stellaris“ su metaline apyranke, du pypkių rinkiniai (vienas su stikliniu indu tabakui, kitas – su skirtingais užsukamaisiais antgaliais), pavienės skirtingų formų ir dydžių medinės pypkės, pypkė su stoveliu, žiebtuvėlis ir kt. „Pirmosios kultūrinės vertybės, autografuotos knygos, pradėjo keliauti iš Lemonto 1994 m. vasarą – prieš suteikiant viešajai bib­lio­tekai Mariaus Katiliškio vardą. Tai buvo rašytojo knygos su žmonos poetės

Bib­lio­tekoje įrengtame M. Katiliškio atminimo kambaryje lankytojai gali apžiūrėti unikalius asmeninius rašytojo daiktus, informacinę ekspoziciją, mėgautis interaktyviomis veiklomis informaciniame-edukaciniame kompiuteriniame terminale.

2017 m. įgyvendinus dar vieną projektą – „Rašytojo Mariaus Katiliškio kūrybinio palikimo aktualizavimas ir populiarinimas, naudojant inovatyvias ir interaktyvias technologijas“ – ir atminimo kambaryje įrengus informacinį-edukacinį kompiuterinį terminalą, kuriame teikiamos naujos elektroninės paslaugos, atsirado galimybė bendruomenę (ypač vaikus ir jaunimą) su rašytojo kūrybiniu palikimu supažindinti inovatyviai bei interaktyviai. Kompiuteriniame terminale lankytojai gali išbandyti edukacinę viktoriną, žaidimą „Užbaik Katiliškio kūrinio sakinį“, dėlionę Vitalija Kazilionytė. Pasvalietiškojo egzilio įpaveldinimas. Šiaurietiški atsivėrimai, 2009, Nr. 1(26), p. 12.

8 Zina Magelinskienė. Bib­lio­tekai – dovanos iš Lemonto. Darbas, 2005, rugs. 20, p. 2.

7

Vitalija Kazilionytė. Marius Katiliškis ir Pasvalys. Tarp knygų, 2014, rugsėjis (Nr. 9), p. 28.

5 Juozas Motieka. Tokį jį prisimenu. Darbas, 1994, rugs. 14, p. 3.

6 Vitalija Kazilionytė. Marius Katiliškis ir Pasvalys. Tarp knygų, 2014, rugsėjis (Nr. 9), p. 30.

4

25

„Katiliškio kelias“, pasižvalgyti po M. Katiliškio gyvenimo laiko juostą, fotografijų, vaizdo ir garso galeriją. Lankytojų patogumui vaizdas terminalo ekrane matomas ir didelės įstrižainės televizoriaus ekrane.

Informacija prieinama lietuvių, anglų, rusų kalbomis.

Atminimo kambaryje nuolat vyksta ekskursijos, supažindinančios su rašytojo gyvenimo ir kūrybos keliu. 2019 m. į Kultūros paso iniciatyvą įtraukta bib­lio­tekos parengta edukacinė programa „Išėjęs sugrįžti: rašytojas Marius Katiliškis“. Ši programa moksleiviams rašytoją atskleidžia naujai: jie sužino tai, ko nėra vadovėliuose, o į tai, kas jau pateikiama, pažvelgia kitomis akimis. Moksleiviai gali kartu su rašytoju virtualiai keliauti per jo gyvenimo ir klajonių vietas: nuo gimtųjų Gruzdžių, vaikystės ir jaunystės Katiliškių, iš kurių pasiskolino sau vardą, iki Pasvalio, kurio bib­lio­tekoje dirbo, nuo pabėgėlių stovyklų Vokietijoje iki paties pastatyto šeimos namo Lemonte, Jungtinėse Valstijose. Taip pat jie gali vartyti rašytojo knygas: nuo pirmųjų eilėraščių iki paskutinio romano, rankraščius, karo metų dienoraštį, peržiūrėti fotografijas, vaizdo įrašus, išgirsti rašytojo balsą.

Ekspozicinius daiktus galima ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti: pasėdėti prie rašytojo stalo, žvilgtelėti į rankinį laikrodį ar pypkių kolekciją, spustelėti rašomosios mašinėlės klavišus.

Per metus M. Katiliškio atminimo kambaryje apsilanko vidutiniškai 600 lankytojų. Tai – moksleiviai, mokytojai, universitetų dėstytojai, literatų, senjorų klubų nariai, bib­lio­tekoje vykstančių renginių dalyviai ir svečiai, rašytojo giminaičiai, pavieniai asmenys.

Kambarys nelieka nepastebėtas ir iš užsienio į gimtinę trumpam grįžtančių išeivių.

NE MAŽESNI TURTAI – FONDUOSE

Bib­lio­tekoje saugomame M. Katiliškio fonde gausu tyrinėjimų vertų dokumentų, kurių didžioji dalis – originalūs. Fondą sudaro Lietuvos, perkeltųjų asmenų stovyklos Vokietijoje ir JAV laikotarpių nuotraukos, dauguma su Z. Katiliškienės užrašais ir pastabomis.

Didelė fondo dalis – laiškai: M. Katiliškio laiškai rašytojui Kaziui Sajai (1968, 1969 m.), Z. Katiliškienės-Liūnės Sutemos laiškas Pasvalio bib­lio­tekai, jos laiškai bib­ lio­tekos darbuotojai V. Kazilionytei (2004–2007 m.), A. T. Antanaičio laiškai (1999–2000 m.) ir Antano Musteikio laiškas V. Kazilionytei, taip pat giminaičių atvirlaiškiai Katiliškių šeimai.

Fonde saugomi rašytojo rankraščiai: novelių, kalbų, paskaitų (ranka rašyti, mašinėle spausdinti, bet ranka taisyti, su įvairiausiais prierašais ir paaiškinimais); M. Katiliškio sūnėno žurnalisto V. Vaitkaus „Prisiminimai apie dėdę Albiną. Aplinka, grožis, žmonės“; istoriko, buvusio Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinio Jono Aničo „Žiupsnelis atsiminimų apie Pasvalio bib­ lio­tekos vedėją Albiną Vaitkų“ (1994); taip pat nedidelė kalendorinė knygelė su M. Katiliškio 1946–1952 m. dienoraščio įrašais ir pasakų rankraščiais.

26

Bib­lio­tekos fonduose gausu M. Katiliškio dokumentų: rankraščių, fotografijų, laiškų, atvirlaiškių ir kt.

Dar viena fondo dokumentų dalis – piešiniai: paties M. Katiliškio pieštas autoportretas, Gruzdžių, Saldutiškio ir Pasvalio miestų planai, archyviniai dokumentai, iškarpos (M. Katiliškio kūrinių ir apie jį) iš išeivijos laikraščių su Z. Katiliškienės prierašais, lankstukai, kvietimai, renginių programos ir kt. Šį unikalų fondą papildo M. Katiliškio trijų eilėraščių sąsiuvinių, rašytų 1931–1934 m., kopijos, šeimos, giminaičių nuotraukų fotokopijos.

DOKUMENTŲ ATKELIAVIMO ISTORIJOS

Dokumentų rinkimo pradžia – 1994-ieji, kai bib­lio­ tekai suteiktas rašytojo vardas. Padedama literatūrologo A. T. Antanaičio, tuometė bib­lio­tekos direktorė V. Žilinskienė užmezgė ryšius su Z. Katiliškiene. Jos pradėtą gražią iniciatyvą vėliau perėmė talentinga kraštotyrininkė Pasvalio bib­lio­tekos darbuotoja V. Kazilionytė.

Pirmasis Z. Katiliškienės atsakas į pasvaliečių laišką buvo daugiau negu galėta tikėtis: „Jūsų laiškas visų mano netekčių metu kažkaip prablaivė ir paguodė mane. Džiaugiuosi, kad taip rūpinamasi Mariaus vardo bib­lio­teka. Esu tikra, kad jis patenkintas.“ Liūnė Sutema iškart mielai pradėjo krauti Pasvaliui skirtą vyro kraitį. Vienas po kito iš tolimojo Lemonto keliavo siuntiniai su brangiu rašytojo kūrybiniu palikimu.

Kiekvieno siuntinio palydovas – laiškas su gyvenimiška pareiga virtusiais prisipažinimais: „Siunčiu dar dalelytę Mariaus.“ Šiandien šios „brangios dalelytės“ kuria vientisą, unikalų, gyvybingą vaizdą bib­lio­tekos Rankraštyno Mariaus Katiliškio fonde (F49).

2018 m. rugpjūčio 29 d. į bib­lio­teką atvyko M. Katiliškio pirmosios žmonos Elizabetos Avižonytės dukterėčia gydytoja Ilona Avižonytė-Bičkuvienė. Užsimezgė gražus bendravimas, viešnia papasakojo apie tetą daug svarbių ir negirdėtų biografijos detalių. Ją sužavėjo atnaujintas rašytojo atminimo kambarys.

Beveik po metų, 2019 m. rugpjūčio 27 d., I. Avižonytė-Bičkuvienė bib­lio­tekoje apsilankė antrąkart. Šįkart su dovanomis bib­lio­tekai: perleido vieną savo tetos rankraštį, vieną archyvinį dokumentą ir aštuonias nuotraukas. Pats svarbiausias, neįkainojamos vertės dokumentas – Albino Vaitkaus ir Elizabetos Avižonytės Sutuoktuvių metrikų išrašas, 1942 m. kovo 5 d. sudarytas Saločiuose.

ĮAMŽINIMAS: KŪRINIAI, SKAITYMAI, PREMIJA

Bib­lio­tekoje saugomas Mariaus Katiliškio bareljefas, sukurtas dailininko Lino Janulevičiaus, rašytojo ekslibrisas, kurį 1960 m. sukūrė dailininkas Algirdas Kurauskas, o bib­lio­tekai padovanojo Liūnė Sutema.

Tarp saugomų kūrinių – 2017 m. bib­lio­tekos konkurso „Išskirtiniai jaunieji veidai: Mariaus Katiliškio paliesti“ laimėtojų darbai: iliustruotojos Onos Kvašytės grafinis pasakojimas „Skara“ pagal to paties pavadinimo M. Katiliškio novelę, dailininkės Agnės Naunikaitės piešinys „Gimtinės ilgesys“.

1997 m. ant buvusio Pasvalio bib­lio­tekos pastato, kuriame dirbo, kūrė, gal ir ne vieną naktį nakvojo M. Katiliškis (Vytauto Didžiojo aikštės ir Vilniaus gatvės kampas), sienos pritvirtinta rašytojo atminimo lenta.

1995 m. bib­lio­tekoje pradėti rašytojo kūrybos išsamiems nagrinėjimams ir gyvenimo keliui atskleisti skirti renginiai – Mariaus Katiliškio skaitymai. Jie tapo gražia tradicija, suburiančia talentingus kūrėjus, tyrinėtojus, menininkus, rašytojo giminaičius, bib­lio­tekos svečius pabūti kartu, prisiminti rašytojo dvasinį ir kūrybinį palikimą.

Tų pačių metų pavasarį bib­lio­teka įsteigė rašytojo M. Katiliškio premiją. Jai gauti bib­lio­tekos administracija skelbia visų amžiaus grupių Lietuvos kūrėjų (iki 2014 m. Panevėžio bei Šiaulių regionų vyresniųjų klasių moksleivių ir studentų, kilusių iš šių kraštų, abiejų regionų literatų klubų) rašto darbų M. Katiliškio kūrybos tematika konkursą. Premija skiriama už darbus, skirtus M. Katiliškio kūrybai nagrinėti, atspindinčius

2017 m. Pasvalio bib­lio­tekos konkurso „Išskirtiniai jaunieji veidai: Mariaus Katiliškio paliesti“ laimėtojos (iš kairės): Viktorija Muralytė, Ligita Ročkienė, Gita Vilčiauskienė, Agnė Naunikaitė, Justė Kačerauskaitė, Kotryna Kraptavičiūtė ir Roneta Rožėnaitė.

Pirmieji M. Katiliškio skaitymai 1995 m. Iš kairės: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, poetas Vladas Braziūnas, bib­lio­tekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė.

Lietuvos kaimo dvasią, jo gamtą, už originaliąją kūrybą (prozą, esė, dramą, poeziją), tautosakos darbus ir kitus kūrinius.

2017 m., bib­lio­tekos 80-mečio sukakties metais, premija buvo skiriama už M. Katiliškio kūrybos inspiruotas improvizacijas, sukurtas naudojant įvairias meninės raiškos priemones: literatūrą, dailę, kiną, fotografiją. Šiais, 2020-aisiais, grįžtama prie ištakų – 18-oji premija bus skiriama už rašto darbus, skirtus M. Katiliškio kūrybai nagrinėti, už originaliąją kūrybą, tautosakos darbus ir kitus kūrinius. Konkursas jau paskelbtas, darbų bib­lio­teka laukia iki 2020 m. rugpjūčio 1 d.

Parengė Toma Mikalajūnaitė ir Vaiva Markevičiūtė Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­ tekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė: Mariaus Katiliškio vardas mus daro išskirtinius ir skatina mokytis derinti tradicines ir modernias formas, išlaikyti didelį dėmesį knygai.

M. Katiliškis – ryški asmenybė lietuvių literatūroje, palikusi gilų pėdsaką ir Pasvalio kultūros istorijoje. Šiandien didžiuodamiesi galime pasakyti: kultūros renesansą Pasvalyje karo metais kūrė lietuvių prozos didžiūnas M. Katiliškis. Jo vadovavimo Pasvalio bib­lio­tekai laikotarpiu bib­lio­teka tapo didele kultūros jėga, o jos vedėjas buvo gyvoji siela, puoselėjanti šį kultūros židinį. Jo gebėjimas telkti visuomenę, inicijuoti iškilius literatūros vakarus, inteligentiškai ir sumaniai dirbti buvo ir yra pavyzdys visiems Pasvalio bib­lio­tekininkams, kaip ir jo Curriculum vitae įrašyti žodžiai: „priartėti prie knygų“, su kuriais būsimas rašytojas atvyko į Pasvalį, kuriais gyveno pats ir siekė, kad gyventų kiti, kurie liko mums svarbūs ir modernioje bib­lio­tekoje.

M. Katiliškio vardo suteikimas Pasvalio bib­lio­ tekai įpareigojo mus visus priimti atsakomybę už suteiktą galimybę vadintis šiuo vardu. Atsakomybę už žmogų, už atmintį, už istoriją. Kartu su žinia apie M. Katiliškį sklinda žinia apie Pasvalio bib­lio­teką – išskirtinę, nuolat augančią, tobulėjančią, ieškančią ir turinčią savo vertę šiuolaikinėje nuolat skubančioje visuomenėje.

27

GEROJI PATIRTIS

UNIKALUS PAŽINTINIS ŽAIDIMAS

Akvilė Tamošiūnė

Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos Informacijos skyriaus vyresnioji bib­lio­tekininkė

Jaunus žmones sunku sudominti tradiciniais renginiais, kur kas lengviau patraukti jų dėmesį siūlant interaktyvias, nuotaikingas, kūrybiškumo reikalaujančias veiklas. Iš savo patirties tai gerai žino ir Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos darbuotojai, todėl nuolat stengiasi įgyvendinti originalias idėjas, skatinti jaunimą prasmingai leisti laisvalaikį. Bib­lio­tekos Informacijos skyriaus komandos sukurtas ir 2019 m. bib­lio­tekoje pristatytas interaktyvus žaidimas„Grindopolis“ – vienintelis toks Lietuvoje. Ir jis gerokai pralenkė visus lūkesčius: šiuo kūriniu susidomėjo ne tik Šilutės jaunimas, bet ir gyventojai iš tolimesnių vietovių. Tai – tarsi stalo žaidimas, tik veiksmas vyksta ant grindų, o žaidėjai vaikšto ne figūrėlėmis, bet savomis kojomis. Ši nemokama bib­lio­tekos paslauga-pramoga kviečia interaktyviai keliauti ir praturtinti žinias apie Pamario kraštą, pažinti jo istoriją, kultūrą, žymias asmenybes.

F. Bajoraičio viešoji bib­lio­teka, nuo 2018 m. vykdydama projektą „Jaunųjų technologų akademija bib­lio­tekoje“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė, kasmet lankytojams pasiūlo vis naujų paslaugų. „Grindopolis“ nėra vienintelis inovatyvus bib­lio­tekininkų projektas.

Didžiulio susidomėjimo ir populiarumo sulaukė 2018 m. įkurtas lazerių kambarys – jis tebeveikia ir kviečia lankytojus išbandyti savo lankstumą. Dalyvis turi išsirangyti tarp šviečiančių spindulių jų nepaliesdamas, surasti išjungimo mygtuką, o jį paspaudęs gali pereiti į kitą lygį. Veiksmą pagyvina muzikos ir dūmų efektai. Dar anksčiau bib­lio­tekoje veikė darbuotojų sukurtas galvosūkių kambarys „Bebaimių 12“, norint iš jo ištrūkti reikėdavo išspręsti logines užduotis. Į bib­lio­teką ateinantys vaikai ir jaunimas, naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, išmoko konstruoti judančius „EV3“ ir „VEX IQ“ robotus, programuoti, modeliuoti, valdyti bepilotes skraidykles, įgijo žinių ir įgūdžių, kurie suteiks galimybę jiems įgyvendinti naujas idėjas.

Vykdant minėtas bib­lio­tekos veiklas, jų dalyviai išmoko komandinio darbo, partnerystės, įgijo naujų

28

draugų ir erdvę turiningai leisti laisvalaikį. Bendradarbiaujant su jaunimo organizacijomis (Šilutės rajono mokinių tarybos nariais, Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleiviais, Šilutės pirmosios gimnazijos ir Šilutės Vydūno gimnazijos jaunuoliais), įvairiomis įstaigomis, policija, buvo siekiama į bendrą projektinę ir vietos bendruomenių veiklą įtraukti jaunimą iš skirtingų socialinių grupių taip mažinant kultūrinę ir socialinę atskirtį, skatinti jaunimo tarpusavio bendravimą, stiprinti motyvaciją dalyvauti bib­lio­tekos organizuojamoje novatoriškoje veikloje.

ENTUZIASTINGAI ĮGYVENDINTA IDĖJA

Interaktyvaus žaidimo „Grindopolis“ idėja, kaip ir jo pavadinimas, gimė spontaniškai, besidalijant mintimis, kokią naują veiklą galėtume pasiūlyti bib­lio­tekos lankytojams. Nusprendėme, kad šįkart būtų gerai paskatinti lankytojus pasidomėti krašto, kuriame gyvena, istorija, papildyti žinias apie Šilutę, krašto savitumą. Ir visa tai pateikti originaliu patrauk­ liu formatu. Kai tik buvo gautas finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldy-

IR ŽAIDŽIAME, IR PLEČIAME AKIRATĮ

Bib­lio­tekinių procesų automatizavimo inžinierius Ovidijus Kulda su programavimo būrelio „Coder Dojo“ nariais pradeda pirmuosius jungiklių grandinių litavimo darbus.

O. Kulda specialiu aparatu (giljotina) pjausto ant lipnios plėvelės plačiaformačiu spausdintuvu atspausdintą žaidimo pagrindą. Kiekvienas išpjautas langelis (kvadratėlis) vėliau buvo klijuojamas ant lentos.

bės, bemat įsigytos priemonės ir įranga, reikalingos žaidimui kurti.

Prisidėti prie projekto įgyvendinimo buvo kviečiami ir Šilutės vaikai, programavimo būrelio „Coder Dojo“ dalyviai. Jie su bib­lio­tekininkais aptarė būsimo žaidimo idėją, kartu litavo mažos įtampos jungiklių grandines. Projekto vadovė, vyresnioji bib­lio­tekininkė Akvilė Tamošiūnė džiaugėsi, kad jau tada „Grindopolis“ žadino smalsumą ir gyvą susidomėjimą.

Visą praėjusią vasarą Šilutės bib­lio­tekoje vyko darbai: ant specialių plokščių lituojami laidai, tvirtinami šviesos diodai, kuriama interaktyviam 65 colių ekranui skirta speciali kompiuterio programa.

Viena bib­lio­tekos patalpa kurį laiką buvo tapusi savotiškomis dirbtuvėmis: stalas užgriozdintas didžiule, laidais apraizgyta medienos plokšte, o prie jos nuolat triūsė du bib­lio­tekos darbuotojai, be kurių projektas nebūtų virtęs realybe. Tai – bib­lio­tekinių procesų automatizavimo inžinierius Ovidijus Kulda ir jam talkinęs vyresnysis bib­lio­tekininkas Ovidijus Normantas.

Ištaikę laisvą minutėlę nuo kitų darbų, vyrai ant lentos litavo jungiklius, šviesos diodus. Vėliau ant vieno tokio medienos segmento, ant kurio stosis žaidėjas, buvo dedamas organinis stiklas. „Grindopolio“ lentą

Žaisdami „Grindopolį“, Šilutės vaikai ir kiti bib­lio­tekos lankytojai sužino daug įdomių faktų apie mūsų krašto istoriją. Tuo pasirūpino Informacijos skyriaus bib­lio­ tekininkės, kurios dar prieš pradedant gaminti žaidimo lentą rinko medžiagą apie Šilutės kraštą, ją sistemino ir sudarė klausimyną su pateikiamais keturiais atsakymo va­ riantais. Medžiagos klausimams buvo ieškoma naudojantis „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, knygomis „Lietuvininkų kraštas“ ir „Lietuvininkų žodis“, taip pat interneto ištekliais.

Iš viso žaidimui sugalvota 100 klausimų. Klausimais stengtasi užkoduoti kuo daugiau įdomybių ir mažai kam žinomų faktų. Pavyzdžiui: • kas įkūrė pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją bib­ lio­teką, kuri buvo viešosios bib­lio­tekos užuomazga (atsakymas – F. Bajoraitis); • kokia įstaiga veikė dabartinėje Šilutės turizmo ir paslau­ gų verslo mokykloje (atsakymas – kalėjimas).

• Dažnai žaidėjai nustemba, kad vėtrungės buvo skirtos laivams ženklinti, o ne vėjo krypčiai nustatyti.

• Kitas smagus, šypsenų visada sukeliantis klausimas – apie zosę, tinkančią prie daugelio patiekalų ir žadinančią apetitą. Tai – tarmiškas lietuvininkų žodis, reiškiantis padažą!

• Dar vienas klausimas, susukantis spėliotojų galvas, yra apie Mažosios Lietuvos etnografinio regiono gėrimą, perimtą iš vokiečių. Vienas iš atsakymo variantų – alus – dažniausiai suklaidina dalyvius, nes iš tikrųjų tai – kafija (cikorijų ir pieno gėrimas). Šie bib­lio­tekininkų parengti klausimai, primenantys kraštui būdingus papročius ar objektus, pro kuriuos beveik kasdien praeinama, net šilutiškiams būna staigmena. Daug kas stebisi, kiek įdomių dalykų slypi mūsų krašto istorijoje ir artimoje aplinkoje, pasibaigus žaidimui, dar gyvai disku­ tuoja apie sužinotus faktus. sudaro šešios tokios plokštės, sudėliotos ant grindų, jos užima apie 10 kv. metrų. Smagu, kad, užlipus ant kvadrato, jis nušvinta tam tikra spalva. Kai bib­lio­ tekininkai baigė lituoti šviesos diodus, menininkas Andrius Sirtautas sukūrė žaismingą piešinį ir žaidimo lentą apipavidalino.

Tai – tarsi stalo žaidimas, tik veiksmas vyksta ant grindų. Žaidėjui naudojantis nuotolinio valdymo pultu ir interaktyviame ekrane išridenus virtualų kauliuką, ekrane pasirodo klausimas. Jį atsakęs ar atlikęs užduotį, dalyvis gauna papildomų taškų, gali eiti į priekį arba turi grįžti atgal. Žaidimo lenta vaikštoma ne figūrėlėmis, bet savomis kojomis.

PIRMIEJI IŠBANDĖ MOKSLEIVIAI

Naujausias Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­ tekos darbuotojų kūrinys – interaktyvus žaidimas „Grindopolis“ visuomenei pristatytas 2019 m. spalio 23 dieną. Dalyvavo būrys viešosios bib­lio­tekos bičiulių iš Pamario pagrindinės mokyklos ir Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos. Projekto įrangos kūrėjas, bib­lio­tekinių procesų automatizavimo inži29

nierius O. Kulda pristatė žaidimo idėją, papasakojo apie projekto įgyvendinimo procesą.

Susiskirstę į komandas ir susipažinę su „Grindopolio“ taisyklėmis renginio dalyviai išbandė jėgas virtualiame protų mūšyje. Nugalėtoja tapo merginų komanda iš Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos.

Merginos pirmosios lipo ant lentos, viena po kitos rideno virtualų kauliuką ir atsakinėdamos į klausimus interaktyviai keliavo po Šilutės kraštą. Dalyvis, suabejojęs dėl teisingo atsakymo, turėjo galimybę prašyti aplink susibūrusių ir entuziastingai stebinčių žaidimą draugų pagalbos.

Pirmąja „Grindopolio“ nugalėtoja tapo devintokė Samanta iš M. Jankaus pagrindinės mokyklos. Ji sėkmingai pasiekė finišą ir laimėjo pagrindinį prizą.

Smagu, kad gerų emocijų, puikios nuotaikos ir azarto netrūko viso renginio metu.

Pirmosios „Grindopolį“ išbandė merginos iš Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos. Užduotis sėkmingai įveikė ir laimėjo devintokė Samanta (pirma iš kairės)

PRITRAUKIAMA VIS DAUGIAU LANKYTOJŲ

Nuo „Grindopolio“ pristatymo dienos žaidimą jau išbandė apie 350 dalyvių. Kone kasdien bib­lio­tekoje apsilanko (straipsnis rengtas dar iki paskelbiant Lietuvoje karantiną – Red.) grupės vaikų ir suaugusiųjų, norinčių žaisti neįprasto formato žaidimą. Tiesa, daugiausia domisi jaunimas, tačiau noriai įsitraukia ir suaugusieji, vis daugiau žmonių atvyksta iš tolimesnių miestelių.

F. Bajoraičio viešojoje bib­lio­tekoje sausio 28 d. apsilankę Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazijos skyriaus penktokai kartu su mokytoja Angelina Sudeikiene ir Rusnės filialo bib­lio­tekininku Algimantu Čėsna entuziastingai išbandė „Grindopolį“. „Tikrai šaunus žaidimas, kažkuo primenantis vaikystėje žaistus stalo žaidimus. Tik čia viskas įdomiau, nes pagrindiniai veiksmai vyksta virtualioje erdvėje. Tai šį žaidimą daro patrauklų dabartiniams jaunuoliams“, – taip dalyvių įspūdžius apibendrino A. Čėsna.

Kadangi vienas iš projekto uždavinių yra mažinti socialinę atskirtį, labai džiaugiamės, kad žaidimas sudomino Šilutės rajono Macikų socialinės globos namų gyventojas. Jas į bib­lio­teką atlydėjo socialinės darbuotojos. Išbandyti žaidimą panoro ir Šilutės socialinių paslaugų centro, Šilutės vaikų dienos centro lankytojai.

Kartais suaugusieji išsigąsta technologijų, abejoja, ar sugebės jomis naudotis, tačiau visų akys spindi noru pažaisti ir pasivaržyti. Žaidimą jau išbandė Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariai, Pagėgių krašto turizmo informacijos centro darbuotojai.

Visus, atvykstančius į bib­lio­teką pristatyti knygos ar rengiančius joje kitus susitikimus, pakviečiame išbandyti interaktyvų žaidimą. Žmonės dažnai stebisi paprastos idėjos unikaliu ir inovatyviu įgyvendinimu.

Bib­lio­tekoje svečiavęsis Seimo narys Stasys Šedbaras netgi pasiūlė sukurti žaidimo versijas pagal regionus, kad atvykusieji iš skirtingų Lietuvos kampelių galėtų žaisti su jų kraštu susijusį žaidimą. Ir tikrai, tarkim, vilniečiui Šilutės krašto paslaptys beveik neįmenamos.

30

Pasitikrinti žinias apie Šilutės kraštą panoro ir M. Jankaus pagrindinės mokyklos mokytojos. Joms padeda bib­lio­tekos savanoris Dovydas (trečias iš kairės). Šilutės viešosios bib­lio­tekos nuotraukos

NE TIK NAUDA, BET IR PUIKI REKLAMA

Įgyvendinamas projektas užtikrino ilgalaikę partnerystę su vietos bendruomenėmis, jaunimo organizacijomis, asociacijomis, švietimo įstaigomis. Net ir pasibaigus „Jaunųjų technologų akademijos“ projektui, bib­lio­teka vykdys edukacinę veiklą, padedančią didinti gyventojų užimtumą ir mažinti socialinę atskirtį.

Diegiant šiuolaikinėmis technologijomis grįstus sprendimus buvo sukurta išliekamąją vertę turinti paslauga jauniems žmonėms – interaktyvus dalyvių kūrybiškumą ugdantis ir domėjimąsi krašto kultūra skatinantis žaidimas „Grindopolis“.

Jis patrauklus tiek šeimoms, tiek miesto svečiams, visiems, norintiems smagiai ir naudingai praleisti laiką bib­lio­tekoje. Įgyvendinta patraukli ir netradicinė idėja gerokai prisidėjo prie mūsų įstaigos reklamos – bib­lio­teka tapo populiari tarp jaunųjų šilutiškių, išgarsėjo už rajono ribų. Taigi pritraukta dar daugiau potencialių bib­lio­tekos paslaugų vartotojų.

F. Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos projektas „Jaunųjų technologų akademija bib­lio­tekoje“ bus tęsiamas ir 2020-aisiais.

Jau rengiama atnaujinta „Grindopolio“ versija 2.0, į kurią bus įtraukta dar daugiau su Mažąja Lietuva, kitais šalies regionais susijusių klausimų. Šia inovacija tikimasi pritraukti dar daugiau lankytojų į bib­lio­teką, praturtinti jų laisvalaikį bei žinias ir įkvėpti kūrybiškai pažvelgti į kasdieninius dalykus.

SVARBŪS DOKUMENTAI

PALYGINTI SUNKIAI PALYGINAMAS

Naujas nacionalinių bib­lio­tekų standartas Nacionalinės bib­lio­tekos vykdo uždavinius, išskiriančius jas iš kitų bib­lio­tekų, tokius kaip nacionalinio dokumentinio paveldo kaupimas ir aktualinimas, nacionalinės bibliografijos sudarymas ir publikavimas. Joms tenka ir pagrindinis vaidmuo bib­lio­tekų bendradarbiavimo bei partnerystės srityje. Skirtingų šalių nacionalinių bib­lio­tekų užduotys ir veikla nėra lengvai palyginamos. Be to, šios institucijos gali atlikti keletą funkcijų – pavyzdžiui, būti universiteto ir nacionalinė bib­lio­teka, parlamento ir nacionalinė bib­lio­teka arba nacionalinis archyvas ir nacionalinė bib­lio­teka. Tarptautinis standartas ISO 21248:2019 Information and documentation - Quality assessment for national libraries (Informacija ir dokumentavimas.

Kokybės vertinimas nacionalinėse bib­lio­tekose1) apibrėžia kokybės vertinimo terminus ir apibūdina nacionalinės bib­lio­ tekos veiklos vertinimo metodus: veiklos matavimą ir poveikio vertinimą.

Standartas ISO 21248:2019 nustato veiklos rodiklių rinkinį, kuris yra sudarytas atsižvelgiant į nacionalinės bib­lio­tekos misiją ir funkcijas. Jame nurodoma, kaip apskaičiuoti ir naudoti rodiklius, pateikiami pasaulio nacionalinių bib­lio­tekų veiklos rodiklių pavyzdžiai.

Standarte apibūdinami metodai, kuriais remiantis galima nustatyti ir paskaičiuoti nacionalinės bib­lio­tekos poveikį asmenims, institucijoms ir visuomenei. Pateikiami poveikio tyrimų pavyzdžiai, atsižvelgiant į skirtingas nacionalinės bib­lio­tekos vartotojų grupes. Šio standarto tekstas iš dalies grindžiamas tarptautiniais standartais ISO 116202 ir ISO 164393. Šiame standarte pateikiamos 98 terminų apibrėžtys.

PAGRINDINĖS IR PAPILDOMOS FUNKCIJOS

Standarte skiriamos 7 pagrindinės nacionalinių bib­lio­ tekų funkcijos: 1) pirmoji susijusi su fondais: nacionalinio dokumentinio (spausdintinio ir elektroninio) kultūros paveldo kaupimas, privalomųjų dokumentų egzempliorių pateikimo nacionaliniam publikuotų dokumentų fondui kontrolė ir t. t.; 2) antroji – su metaduomenimis: nacionalinių bibliografinių įrašų kūrimas, nacionalinės bib­lio­tekos metaduomenų atvėrimas pakartotiniam naudojimui ir t. t.; 3) trečioji – apsaugos funkcija: nacionalinio dokumentinio paveldo išsaugojimas visais formatais ir ilgalaikės fondų prieigos užtikrinimas ir t. t.); 4) ketvir ISO 21248:2019 Information and documentation - Quality assessment for national libraries, 1 nd ed. International Organization for Standardization, Geneva: ISO, 2019. 146 p.

2 LST ISO 11620:2015 „Informacija ir dokumentavimas. Bib­lio­tekos veiklos rodikliai (tapatus ISO 11620:2014)“, 3 leidimas. Lietuvos standartizacijos departamentas. 99 p.

3 LST ISO 16439:2016 „Informacija ir dokumentavimas. Bib­lio­tekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros (tapatus ISO 16439:2014)“. Lietuvos standartizacijos departamentas. 82 p.

1

toji – paslaugų teikimo funkcija: paslaugos vartotojams teikiant informacinę literatūrą, bibliografiją, skolinant dokumentus, pristatant elektroninius dokumentus ir kt. tiek tiesiogiai, tiek per kitus bib­lio­tekų ir informacijos centrus; 5) penktoji – kultūrinis atstovavimas, pvz., atstovavimas šalies kultūrinei įvairovei; 6) šeštoji – bendradarbiavimas ir partnerystė, pvz., įsitraukimas į bib­lio­tekų ir informacijos centrų veiklas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu; 7) septintoji – valdymo funkcija: novatoriškomis technologijomis ir tinkamais valdymo metodais efektyvumo ir ekonomiškumo užtikrinimas.

Standarte vardijamos ir papildomos nacionalinių bib­lio­tekų funkcijos: pvz., įkurti bib­lio­tekų mokymo ir ugdymo centrą; teikti centralizuotas bib­lio­tekų paslaugas: nacionalinio suvestinio katalogo kūrimo, nacionalinės skaitmeninės bib­lio­tekos, nacionalinio skaitmeninimo centro arba nacionalinės mokslinių tyrimų ir tyrimų duomenų saugyklos; koordinuoti ir (arba) teikti nacionalinę bib­lio­tekų statistiką; vykdyti bib­lio­tekų fondų tyrimus, remti mokymąsi ir švietimą, rengti ir teikti edukacines paslaugas; skatinti raštingumą ir skaitmeninį raštingumą; teikti paslaugas įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijoms.

TIKSLINĖS VARTOTOJŲ GRUPĖS

Priešingai nei viešosios, universitetų, mokyklų bib­ lio­tekos ir dauguma specialiųjų bib­lio­tekų, nacionalinės bib­lio­tekos neturi apibrėžtos ir iš esmės vienalytės vartotojų grupės. Dabartiniai ir potencialūs jų vartotojai gali būti iš skirtingų socialinių ir kultūrinių grupių, turėti įvairių poreikių bei interesų. Vis dėlto galima apibrėžti keletą pagrindinių nacionalinių bib­lio­tekų tikslinių vartotojų grupių.

31

Šis sąrašas iš dalies atitinka Britų bib­lio­tekos „penkių pagrindinių auditorijų“ aprašymą4. Jame yra tyrėjai: mokslinius tyrimus atliekantys asmenys akademiniais, komerciniais ar asmeniniais tikslais; pedagogai (edukatoriai) ir besimokantieji: nuo moksleivių iki mokytojų ir besimokančiųjų visą gyvenimą; plačioji visuomenė: visi visuomenės nariai šalies viduje ir už jos ribų; renginių lankytojai; bib­lio­tekų ir informacijos centrų tinklas: bib­lio­tekos ir kitos į informaciją orientuotos institucijos; leidėjai ir autoriai; viešojo administravimo atstovai.

Tam tikrais atvejais galima skirti ir dar vieną tikslinę grupę – verslo atstovus: nuo individualių verslininkų, mažų bei vidutinių įmonių iki tarptautinių korporacijų.

KOKYBĖS KRITERIJAI IR VERTINIMO METODAI

Kriterijai yra skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji kokybės kriterijai taikomi visų tipų bib­lio­tekoms, todėl apie juos šiame straipsnyje nebus rašoma, o visas dėmesys sutelkiamas į specialiuosius kokybės vertinimo kriterijus. Nacionalinės bib­lio­tekos funkcijų kokybė gali būti vertinama atsižvelgiant į nacionalinio dokumentinio paveldo aprėptį; pastangas jam išsaugoti; nacionalinio dokumentinio paveldo populiarinimą: skaitmeninimą ir su šia sritimi susijusius renginius; į sistemingą nacionalinės bibliografijos rengimą ir išsamumą; į nacionalinį ir tarptautinį bib­lio­tekos bendradarbiavimą. Šiame standarte aprašomi du būdai, kaip įvertinti nacionalinės bib­lio­tekos teikiamų paslaugų ir produktų kokybę: vienas jų – veiklos vertinimas, antras – poveikio vertinimas. Remiantis pirmuoju metodu, pasitelkiami standarte aprašyti veiklos arba kokybės rodikliai, atspindintys bib­lio­tekų paslaugų efektyvumą ir ekonominį efektyvumą. Jie gaunami iš vartotojų pasitenkinimo apklausų, kurios naudojamos vartotojų suvokiamai paslaugų kokybei ir kainai įvertinti. Standarte rekomenduojamais poveikio vertinimo metodais galima įrodyti nacionalinių bib­lio­tekų vertę ir naudą individualiems vartotojams bei visuomenei.

Standarte ISO 9000 ar EFQM (Europos kokybės vadybos fondas) apibrėžiami kokybės modeliai šiame dokumente nenagrinėjami.

BIB­LIO­TEKŲ VEIKLOS RODIKLIAI

Šiame standarte pateikti 34 veiklos rodikliai ir jų aprašymai grindžiami ISO 11620 standartu, kuriame pateikiami bib­lio­tekų veiklos rodikliai. Iš minėto standarto pasirinkti rodikliai gali būti pritaikyti nacionalinių bib­lio­tekų veiklai matuoti. Specialioms nacionalinių bib­lio­tekų veikloms matuoti pasirinkti 12 papildomų vienos ar kelių nacionalinių bib­lio­tekų naudoti rodikliai.

Nacionalinės bib­lio­tekos yra veikiamos daugybės veiksnių, darančių įtaką paslaugoms ir ištekliams. Ne visi šio dokumento veiklos rodikliai gali būti vienodai naudingi visoms nacionalinėms bib­lio­tekoms, kita vertus, galima naudoti papildomus rodiklius, nenurodytus šiame dokumente.

Kaip bib­lio­tekos vertinimo priemonė, veiklos rodikliai padeda siekti keturių pagrindinių tikslų: 1) palengvinti valdymo proceso kontrolę; 2) stebėti nuolatinę bib­lio­tekų paslaugų plėtrą; 3) suteikti įvairios informacijos per bib­lio­tekos darbuotojų, rėmėjų ir vartotojų pokalbius; 4) atlikti bib­lio­tekų ir 4

32

British Library. Funding agreement 2006/07-2007/08 [interaktyvus] [žiūrėta 2020-01-21].

Prieiga per internetą: www.bl.uk/aboutus/foi/pubsch/funding0608.pdf

informacijos centrų, turinčių lygiavertes misijas ir uždavinius, lyginamąją veiklos analizę.

Kiekvienas standarte pateiktas rodiklis aprašomas laikantis tapačios struktūros: pavadinimas, taikymo sritis (aprašyme pateikiama faktinės paslaugos, veiklos ar veiklos srities, kurią reikia įvertinti, svarba ir būsena); tikslas (kiekvienu rodikliu siekiama aiškaus tikslo – kokiai paslaugai, veiklai ar veiklos sričiai skirtas matuoti, atsižvelgiant į bib­lio­tekos tikslus); rodiklio apibrėžtis (kiekvienas rodiklis apibrėžiamas nurodant kauptinus duomenis ir (arba) nustatytiną duomenų tarpusavio ryšį); metodas (trumpai aprašomi kauptini duomenys ir rezultatų skaičiavimo būdai); rezultatų naudojimas ir interpretavimas (interpretavimo dalyje galima pateikti informaciją, reikalingą rodiklio taikymo rezultatams analizuoti, žemo efektyvumo priežastims nurodyti); šaltinis (pateikiamos rodiklio šaltinio bibliografinės nuorodos); pavyzdžiai (pateikiami rodiklio skaičiavimo pavyzdžiai pasaulio nacionalinėse bib­lio­tekose).

Yra sudarytas nacionalinės bib­lio­tekos veiklos rodiklių sąrašas5. Jame veiklos rodikliai yra sugrupuoti pagal funkcijas ir veiklą, su kuriomis yra susiję. Standarto priede pateikiami aprašymai, kaip turi būti apskaičiuojami rodikliai. Įsigytų dokumentų procentas. Vienas tik nacionalinėms bib­lio­tekoms skirtų rodiklių yra įsigytų nacionalinių publikuotų dokumentų procentas. Jis parodo, kokį nacionalinių leidinių, išleistų visais galimais formatais ir prieinamų per nacionalinės bib­lio­tekos internetinius katalogus (įskaitant nacionalinę bibliografiją), procentą įsigijo nacionalinė bib­lio­teka.

Pasaulio nacionalinės bib­lio­tekos remiasi šiuo rodikliu. Pavyzdžiui, Japonijos nacionalinė parlamentinė bib­lio­teka 2014 m. įvertino įsigytų nacionalinių leidinių aprėptį. Tyrimo metu buvo atskirai skaičiuojama, kiek nacionalinės ir vietos valdžios institucijų bei privačių leidinių bib­lio­teka įsigijo. Rezultatai buvo tokie: nacionalinės valdžios institucijų leidinių – 99 proc.; vietos valdžios institucijų leidinių – 88 proc.; privačių (išleisti asociacijų, organizacijų, kompanijų bei pačių autorių) leidinių (knygos) – 99 proc.; privačių leidinių (periodiniai leidiniai) – 88 proc. Šveicarijos nacionalinė bib­lio­teka atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti, kiek spausdintinių monografijų bib­lio­teka įsigijo 2010 metais. Nustatyta, kad komercinių leidinių (su ISBN) įsigyta 94,9 proc. (patikslintu skaičiavimu), o nekomercinių leidinių ar pilkosios6 literatūros (be ISBN) – 88,2 proc. (patikslintu skaičiavimu)7.

Dokumentų tvarkymo trukmė. Kitas rodiklis, kurį dažnai naudoja bib­lio­tekos, yra vidutinė dokumentų tvarkymo trukmė. Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių nuo dokumento gavimo iki vartotojui sudarytos prieigos pasinaudoti dokumentu elektroniniu formatu arba lentynoje.

2015 m. Japonijos nacionalinės parlamentinės bib­lio­tekos Tokijuje (pagrindinė bib­lio­teka) įsigytos japoniškos knygos vartotojams buvo prieinamos per 12 dienų, o audiovizualiniai dokumentai – per 13 dienų. 2015 m. Austrijos nacionalinėje ISO 21248:2019 Information and documentation - Quality assessment for national libraries, 1nd. ed. 2019, p. 25.

6 Pilkoji literatūra – medžiaga ir tyrimai, kuriuos rengia organizacijos, netaikančios tradicinių komercinių ar akademinių leidybos ar platinimų kanalų. Įprasti pilkosios literatūros leidinių tipai yra ataskaitos, darbo dokumentai, vyriausybės dokumentai, baltosios knygos ir t. t.

7 ISO 21248:2019 Information and documentation - Quality assessment for national libraries, 1nd. ed. 2019, p. 53.

5

bib­lio­tekoje vidutinė dokumentų tvarkymo trukmė buvo 52 dienos, Prancūzijos nacionalinėje bib­lio­tekoje nuo privalomojo egzemplioriaus gavimo iki sukatalogavimo praėjo 5,1 savaitės.

2017 m. Estijos nacionalinė bib­lio­teka šį rodiklį išbandė tirdama privalomuoju egzemplioriumi gautų monografinių leidinių tvarkymą. Tvarkymo (gavimas, techninis apdorojimas, katalogavimas, indeksavimas, padėjimas į lentynas) trukmė buvo 16 darbo dienų, pradedant nuo gavimo iki dokumentų prieinamumo lentynose. Monografiniai leidiniai viešai prieinami internete buvo per 14 darbo dienų8.

Vartotojų pasitenkinimas. Kitas visoms bib­lio­tekoms, taip pat ir nacionalinėms, svarbus rodiklis yra vartotojų pasitenkinimas. Šiuo veiklos rodikliu siekiama įvertinti vartotojų pasitenkinimo laipsnį, pasitenkinimą bib­lio­tekos paslaugomis apskritai arba pavienėmis paslaugomis. Reitinguojant nustatomas vidutinis skaitmeninis laipsnis. Pavyzdžiui: keturių balų skalė nuo 1 iki 4, kai mažiausia vertė yra 1; penkių balų skalė nuo 1 iki 5, kai mažiausia vertė yra 1; septynių balų skalė nuo 1 iki 7, kai mažiausia vertė yra 1. Kadangi kai kurie apklausiami asmenys gali neturėti informacijos, patirties ar nuomonės apie paslaugas, siūloma ir papildoma atsakymo alternatyva (pvz., „Aš nesinaudojau šia paslauga“, „Neturiu nuomonės“).

Nacionalinės bib­lio­tekos dažnai apklausia specialias vartotojų grupes. Japonijos nacionalinė parlamentinė bib­lio­teka nuo 2004 m. kas dvejus metus vykdo fizinių ir nuotolinių vartotojų apklausas. Vienais metais apklausiami fiziniai vartotojai, kitais – nuotoliniai. Bib­lio­tekoje taikomas toks įvertinimas: jeigu vartotojas patenkintas paslauga, skiriama 100 balų; iš dalies patenkintas – 50 balų; iš dalies nepatenkintas – minus 50 balų; nepatenkintas – minus 100 balų. Pavyzdžiui, 2016 m. vidutinis nuotolinių vartotojų pasitenkinimas paslaugomis buvo 48,1 balo.

Britų bib­lio­teka reguliariai vertina pagrindinius veiklos rodiklius. Štai pasitenkinimas paslaugomis 2015–2016 m.: skaityklų paslaugomis 97 proc. lankytojų buvo labai arba visiškai patenkinti; 88 proc. bib­lio­tekos lankytojų buvo patenkinti informacijos paieška bib­lio­tekos tinklalapyje; 96 proc. – patenkinti bib­lio­tekos parodomis.

Vartotojų pasitenkinimui įvertinti Estijos nacionalinė bib­lio­ teka naudojasi NPS (klientų rekomendavimo indeksu; angl. Net Promoter Score). Tai – rodiklis vartotojų lojalumui matuoti. NPS esmė: jeigu žmonės ką nors rekomenduoja, jie prisiima atsakomybę už rekomenduojamo produkto ar paslaugos kokybę.

Paprastai vartotojui užduodami du klausimai: 1. Kiek jūs esate linkęs (-usi) rekomenduoti mūsų bib­lio­teką / produktą / paslaugą savo draugams ar kolegoms? (Įvertinkite 0–10 balų skalėje, kai 0 reiškia „tikrai nerekomenduočiau“, o 10 – „rekomenduočiau“).

2. Prašome pakomentuoti skirtą balą. Kodėl? Estijos nacionalinė bib­lio­teka dažnai pritaiko šį metodą, kai vertina konkrečias vartotojų grupes ar paslaugas: a) naujų lankytojų nuomonei sužinoti; b) informacijos tarnybos paslaugoms įvertinti; c) profesionalių bib­lio­tekininkų mokymui įvertinti.

Estijos nacionalinė bib­lio­teka taip pat vykdo parlamentinės bib­lio­tekos funkcijas. 2015 m. bib­lio­teka vykdė parlamentarų apklausą ir pateikė klausimą: kokia tikimybė, kad nacionalinės bib­lio­tekos parlamento skaityklos paslaugas jūs rekomenduosite 8

Ten pat, p. 61.

draugui ar kolegai? Be to, buvo pateiktas klausimas: aprašykite, kaip bib­lio­teka padėjo jums profesiniame gyvenime.

Suomijos nacionalinė bib­lio­teka taikė NPS metodą, norėdama įvertinti vartotojų pasitenkinimą „Finna“ (bendra Suomijos archyvų, bib­lio­tekų ir muziejų fondų vartotojų sąsaja) paslauga.

Apklausa buvo vykdoma 2016 ir 2018 metais. 2016 m. (14 478 respondentai) įvertino šią paslaugą 29,9 balo, o 2018 m. (33 443 respondentai) – 43,9 balo9.

NACIONALINIŲ BIB­LIO­TEKŲ POVEIKIO VERTINIMAS

Pastaraisiais metais nacionalinės bib­lio­tekos parengė ir išbandė metodus, kurie padės nustatyti ir įrodyti jų naudą vartotojams bei visuomenei. Gebėjimas pateikti tokius įrodymus yra ypač svarbus, nes jų nauda plačiajai visuomenei ne tokia akivaizdi. Šiame standarte poveikis yra apibrėžiamas kaip bib­lio­tekos ir jos teikiamų paslaugų įtaka asmenims bei visuomenei. Nacionalinių bib­lio­tekų poveikį galima suskirstyti į šias sritis: a) poveikis asmenims; b) poveikis bib­lio­tekoms ir informacijos tinklui; c) kultūrinis ir socialinis poveikis.

Asmenys gali patirti gebėjimų ir kompetencijų pokyčius; požiūrio ir elgsenos pokyčius; pasiekti didesnės sėkmės mokslo tiriamajame darbe, studijų sėkmės arba sėkmingesnės karjeros; asmens gerovės pokyčius.

Kaip pasireiškia poveikis šalies bib­lio­tekoms ir informacijos tinklui? Naudojantis nacionalinės bib­lio­tekos metaduomenimis ir informacijos ištekliais, sutaupoma laiko ir lėšų; užtikrinama, kad nacionalinė leidybos produkcija būtų kaupiama, kataloguojama ir saugoma; teikiant standartizuotus metaduomenis, daroma įtaka katalogų ir bibliografijų kokybei; saugant nacionalinės leidybos produkciją nacionalinėje bib­lio­tekoje, atsiranda galimybė taupyti kitų bib­lio­tekų saugyklų plotus ir fondų apsaugai skirtas lėšas.

Nacionalinių bib­lio­tekų kultūrinis ir socialinis poveikis yra teikiamų paslaugų daroma įtaka šalies gyventojams ar visuomenei. Įtaka daroma šiose srityse: informacijos teikimo ir švietimo procesuose; nacionalinės kultūros ir tapatybės, kultūrų įvairovės; kultūros paveldo išsaugojimo ateities kartoms.

Bib­lio­tekų poveikis konkrečiam vartotojui ir visuomenei dažnai yra nematerialus, nors bib­lio­tekos ir bando parodyti savo paslaugų finansinę naudą. Vertinant bib­lio­tekos ekonominį poveikį, galima kalbėti apie du jo aspektus: a) matuojant bib­lio­ tekos paslaugų vertę, yra skaičiuojama grąža ar laiko taupymo sąnaudos arba vartotojų vertinimai; b) bib­lio­tekos siekia įrodyti tiesioginę teigiamą įtaką regiono ar nacionalinei ekonomikai.

POVEIKIO ĮRODYMAI IR VERTINIMO PRIEMONĖS

Daugeliu atvejų bib­lio­tekų poveikis negali būti užfiksuotas tiesiogiai, tam turi būti pasitelkiamos papildomos priemonės. Įrodymai apie poveikį gali būti renkami šiais būdais: remiantis išvesties duomenimis ir bib­lio­tekos veiklos rodikliais, atsižvelgiant į vartotojų pasitenkinimo lygį; stebint (struktūruotas stebėjimo laikotarpis; laisvas stebėjimo laikotarpis; savarankiškas registravimas; testai); darant apklausas (anketos, interviu, tikslinės grupės arba kitais būdais, kai prašoma informacijos ar nuomonės). Tyrimai įrodė, kad, siekiant gauti patikimus rezultatus, naudingiausia derinti kelis metodus, pavyzdžiui, pasiremti statistiniais duome-

9

Ten pat, p. 80.

33

nimis, kai lyginami vartotojų elgsenos pokyčiai su rezultatais, gautais interviu būdu ar iš atrinktųjų (focus) grupių.

Vartotojų apklausos. Tai yra dažniausiai naudojama priemonė, padedanti nustatyti tiesioginį arba ilgalaikį bib­lio­tekos poveikio mastą vartotojams. Jau dešimtmečius bib­lio­tekos naudojasi vartotojų apklausomis, kuriose teiraujasi apie pasitenkinimą bib­ lio­tekos paslaugomis, apie bib­lio­tekos veiklą vartotojui fiziškai ar virtualiai lankantis bib­lio­tekoje arba apie pageidaujamas naujas ar pasikeitusias bib­lio­tekų paslaugas.

Ekonominės vertės vertinimas. Bib­lio­tekoms ypač svarbu apskaičiuoti teikiamų paslaugų vertę, kai reikia argumentuotai pagrįsti savo biudžetą. Vertinti bib­lio­tekų ekonominę vertę galima dvejopai: piniginiais vienetais išreikšta verte (kai teikiamų bib­lio­tekų paslaugų nauda apskaičiuojama pinigine išraiška, rezultatas gali būti palyginamas su bib­lio­tekos investicijomis į šias paslaugas); nustatant ekonominį poveikį (nustatoma tiesioginė arba netiesioginė teigiama bib­lio­tekos įtaka bendruomenės, regiono ar net šalies ekonomikai).

Nacionalinės bib­lio­tekos ekonominė nauda vartotojams apskaičiuojama keliais būdais: a) skaičiuojant išlaidas, jeigu panaši arba susijusi paslauga yra prieinama rinkoje (atkuriamoji vertė); b) apskaičiuojant laiko sąnaudas: piniginė vertė gali būti apskaičiuojama iš laiko teikiant bib­lio­tekos paslaugas ir vartotojų darbo užmokesčio (arba vidutinio šalies darbo užmokesčio); c) pagal vartotojų vertinimus: vartotojai (ir nesinaudojantys bib­lio­teka) įvertina bib­lio­tekos ar bib­lio­tekos paslaugų (pvz., išduoties) piniginę vertę sau arba visuomenei. Galima atlikti paprastą skaičiavimą: apskaičiuoti vienos išduoties sąnaudas arba taikyti sąlyginio vertinimo metodą.

Vertinant vartotojų patiriamą ekonominę naudą, vartotojų paprašoma padėti atlikti apytikrį piniginį konkrečios bib­lio­tekos paslaugos įvertinimą. Naudojimasis bib­lio­tekos paslaugomis nebūtinai gali turėti poveikį vartotojui, todėl svarbu, prieš prašant vartotojo bib­lio­tekos paslaugos ekonominės vertės apytikrio apskaičiavimo, paklausti, ar jis turėjo iš to naudos. Pvz., vartotojų, gavusių reikiamą atsakymą į pateiktą užklausą iš nacionalinės bib­lio­tekos informacijos tarnybos, klausiama, ar atsakymas jiems buvo naudingas. Teigiamai atsakiusių vartotojų paprašoma gautą informaciją įvertinti pinigine verte. Pateikiamas klausimas: kokią sumą (kainą) jūs pasiryžę sumokėti, kad gautumėte reikalingą atsakymą į pateiktą užklausą? Atsakymuose nurodoma vidutinė 2 eurų vertė.

Neapibrėžtasis (sąlyginis) vertinimas. Šis metodas taikomas pelno nesiekiančių organizacijų veiklai ir paslaugų, ypač sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, švietimo ar kultūros sričių projektų, finansinei vertei įvertinti. Vertė nustatoma temas pristatant įvairiais finansavimo aspektais bei paslaugų lygmenimis ir paprašant priimti hipotetinius finansavimo sprendimus. O jei kalbėsime apie bib­lio­tekos paslaugas, tai asmenų, kurie tiesiogiai ar galimai domisi bib­lio­tekos paslaugomis, paprašoma pateikti piniginę šių paslaugų vertę.

Apytiksliai skaičiuojant piniginę vertę, reikia atsakyti į tokius klausimus: kiek galėtumėte sumokėti už šios bib­lio­tekos / šios bib­lio­tekos specialios paslaugos išlaikymą? Kokią sumą sutiktumėte priimti kaip kompensaciją, jeigu būtų nuspręsta atsisakyti šios bib­lio­tekos / šios bib­lio­tekos specialios paslaugos? Paprastai, klausiant apie mokėjimą ar sutikimą priimti pinigus, yra nurodo34

mos didžiausios ar mažiausios sumos. Respondentams siūloma pasirinkti tarp sumų, kurias jie užmokėtų arba priimtų. Štai Britų bib­lio­tekos įgyvendinto neapibrėžto vertinimo metodo pavyzdys (Pung, Clarke ir Patten, 2004)10,11.

Standarte pateikiama klausimų pavyzdžių, kurie užduodami taikant neapibrėžto vertinimo metodą.

1 pavyzdys12: - ketinimas priimti. Jeigu valstybinis finansavimas šiai bib­ lio­tekai nutrūktų, kokia pinigų suma, kaip kompensacija, jums turėtų būti sumokėta?

- ketinimas mokėti. Jeigu nutrūktų valstybinis šios bib­lio­tekos finansavimas, kiek jūs būtumėte pasirengęs sumokėti, kad būtų garantuotas bib­lio­tekos išlikimas?

- paslaugos kainų lankstumas. Ar pasikeistų jūsų naudojimasis bib­lio­teka, jei paslaugų kainos padidėtų 50 proc.?

- investicijos į prieigą. Ar sutriktų jūsų darbinė veikla, jeigu ši bib­lio­teka būtų uždaryta? Kiek kainuotų papildomos laiko sąnaudos (pvz., vartotojo laikas, kurio prireiktų nuvykti į kitą bib­lio­teką ar sugrįžti iš jos)?

- alternatyvos kaina. Kokių papildomų išlaidų (ne personalo išlaidos) patirtumėte per metus, jei tektų naudotis kita bib­lio­teka?

2 pavyzdys Kur gautumėte žurnalo straipsnį, jeigu jo nebūtų galima gauti bib­lio­tekoje?

- Man nebūtų sunku jį gauti.

- Gaučiau informaciją iš kito šaltinio (prašom nurodyti šaltinį).

Tiems, kurie naudotųsi kitais šaltiniais, pateikiamas klausimas: - Kad gaučiau tą pačią informaciją, man reikėtų ... minučių, tikėtina, sumokėčiau ... JAV dolerių.

Standarto B priede pateikiami 4 nacionalinių bib­lio­tekų poveikio tyrimų (aktualių tyrėjams, visuomenės nuomonės apie bib­lio­tekos poveikį) pavyzdžiai, pagrįsti įvairių projektų patirtimi.

Nacionalinėms bib­lio­tekoms dirbant skirtingomis sąlygomis ir vykdant skirtingas funkcijas, siekiant konkrečių bib­lio­tekų poveikio vertinimo projekto tikslų, gali prireikti pakeitimų ir (arba) papildomų klausimų. Apklausos pabaigoje pateikiami asmeniniai klausimai turėtų būti pritaikyti konkrečiai bib­lio­tekai.

ISO ekspertų grupės, rengusios šį standartą, vadovė dr. Rosvita Poll taip pakomentavo šį standartą: „Nacionalinės bib­lio­tekos atlieka svarbų vaidmenį teikiant ir užtikrinant nuolatinę praeities bei dabarties žinių ir kultūros prieigą. Jos, palyginti su kitomis bib­lio­tekomis, turi specialias užduotis ir teikia savas paslaugas.

ISO 21248 padės nacionalinėms bib­lio­tekoms patobulėti ir vykdyti savo misiją.“

Parengė Dalia Jaskonienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Bib­lio­tekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė Pung C., Clarke A., Patten L. Measuring the economic impact of the British Library. New Review of Academic Librarianship. 10 (1), 2004, pp. 79–102.

11 Tessler A. Economic valuation of the British Library [interaktyvus]. Oxford Economics, 2013 [žiūrėta 2020 m. sausio 13 d.]. Prieiga per internetą: https://www.oxfordeconomics.com/ my-oxford/projects/245662 12 TIB. Technische Informationsbibliothek. Die TIB – Zukunft mit MehrWert, Methodenbeschreibung. 2010 [žiūrėta 2020 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą: https://www.kantartns.de/wissensforum/studien/pdf/tib_studie_2010.pdf 10

KRONIKA

REZULTATAI – PUIKŪS, KAI JŲ SIEKIAME KARTU 2020 m. vasario 28 d. Kauno kultūros rūmuose įvyko Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) narių suvažiavimas. Tai buvo jau vienuoliktas daugiau kaip prieš 30 metų atkurtos draugijos suvažiavimas. LBD skyrių delegatų sprendimu antrajai kadencijai pirmininke perrinkta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė, išrinkta 15 narių į naująją tarybą, įvyko revizijos komisijos rinkimai, paskelbti draugijos garbės nariai.

Pristatydama draugijos pirmininko ir tarybos veiklos ataskaitą, J. Steponaitienė pasidžiaugė bendru draugijos, vienijančios 2440 narių, narių darbu ir puikiais jo rezultatais. Draugijos parengtiems projektams skiriamas finansavimas, todėl galima organizuoti konferencijas, vykdyti kūrybiškus projektus, taip pabrėžiant bib­lio­tekų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Ne tik specialistų bendruomenei, bet ir visuomenei gerai žinomi pagrindiniai LBD organizuojami renginiai: Nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė, tradiciLBD tarybos narės su pirmininke (iš kairės į dešinę): V. Skėrienė, R. Milerienė, R. Januševičienė, M. Parnarauskienė, D. Ciparienė, V. Garunkštytė, R. Bagdonienė, J. Steponaitienė, S. Žilienė, J. Glosaitė, N. Domeikienė, A. Masevičienė, niai kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos E. Kazlauskienė, S. Anuškevičienė, G. Kėvelaitienė. Tado Žalionio nuotr. (Kauno m. Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka) fakulteto mokslininkais rengiami „Biržiškos skaitymai“, akcija „Knygų Kalėdos“, daug lankytojų pritraukianti Bib­lio­tekų erdvė Vilniaus knygų mugėje. Gražia finansinę ataskaitą, pripažino, kad draugijos finansų valdytradicija tapo ir draugijos organizuojami LBD skyrių (jų yra mas vyksta sklandžiai ir operatyviai.

Suvažiavime paskelbti trys nauji draugijos garbės 78) pirmininkų susitikimai. LBD atstovai aktyviai dalyvauja nariai.

Tai – Emilija Banionytė, Vilniaus apskrities Adomo tarptautinės bib­lio­tekinės bendruomenės veikloje, prisideda Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos direktorė, Petras Zurlys, prie Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos tos pačios bib­lio­tekos Regiono bib­lio­tekų metodikos ir (IFLA) ir kitų svarbių tarptautinių projektų.

LBD pirmininkė padėkojo buvusiems draugijos pirminin- vadybos centro vadovas, ir Rima Gražienė, Vilniaus miesto kams, daug prisidėjusiems prie draugijos kūrimo ir plėtros, savivaldybės centrinės bib­lio­tekos direktorė. Pastaroji, pritaip pat Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacijai imdama sveikinimus, dėkojo kolegoms, prireikus visuomet ir Apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacijai už konstruktyvų ištiesiantiems pagalbos ranką, ir pabrėžė, kad tik dirbdami bendradarbiavimą, už nuolatinę finansinę paramą bib­lio­ kartu galime pasiekti puikių rezultatų ir kurti vertę savo tekoms – UAB „Asseco“ ir MĮ „Nieko“. Revizijos komisijos bendruomenėms. pirmininkė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė, pristačiusi Alma Masevičienė

LBD TARYBA:

Diana Ciparienė – Klaipėdos r. savivaldybės J. Lankučio VB direktoriaus pavaduotoja; Julija Glosaitė – Vilniaus m. savivaldybės CB rinkodaros vadybininkė; Simona Žilienė – Vilniaus m. savivaldybės CB direktoriaus pavaduotoja; Erika Kazlauskienė – Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus VB direktoriaus pavaduotoja; Greta Kėvelaitienė – Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės VB Vaikų literatūros skyriaus vadovė; Meilutė Parnarauskienė – Tauragės r. savivaldybės B. Baltrušaitytės VB direktorė; Nomeda Domeikienė – Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos VB direktorė; Rūta Bagdonienė – Panevėžio r. SVB direktorė; Laura Juchnevič – Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB direktorė; Rasa Milerienė – Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB Regiono bib­lio­tekų ir kultūros vadybos centro vyr. metodininkė; Skirmantė Anuškevičienė – Vilniaus Gedimino technikos universiteto bib­lio­tekos Informacijos išteklių formavimo skyriaus vadovė; Rasa Januševičienė – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bib­lio­tekos Bib­lio­tekininkystės skyriaus vadovė; Alma Masevičienė – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bib­lio­tekos mokslinė sekretorė; Violeta Skėrienė – Plungės r. SVB direktorė; Vida Garunkštytė – Utenos A. ir M. Miškinių VB direktorė.

Revizijos komisijos narės: Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė (Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB), Stefa Minutaitė (Šilalės r.

SVB); Erika Kuliešienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka).

35

KRONIKA

DEVYNIASDEŠIMTIES METŲ KŪRINYS

Kadangi dėl Lietuvoje paskelbto karantino buvo atšaukti visi vieši renginiai, kovo 13-ąją, numatytą jubiliejaus iškilmių dieną, Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos kolektyvas įsiamžino ant bib­lio­tekos laiptų. Remigijaus Timuko nuotr.

1924 m. Biržų šviesuoliams kilo mintis įsteigti mieste viešąją bib­lio­teką. Bib­lio­tekos būtinumo įrodinėjimo ir steigimo reikalai tęsėsi šešerius metus – tai yra epo pradžia. Ir štai 1930 m. švietimo ministeris Konstantinas Šakenis, kilęs iš Vabalninko krašto, pasirašo dokumentą, kuris skelbia, kad Biržuose nuo vasario 1 d. įsteigiamas Valstybės centralinio knygyno skyrius. Pirmąja jo vedėja tapo Alisa Neimanytė. Jos bute (Dagilio aikštės (anksčiau Aptiekos) ir Reformatų g. 1 kampas) oficialiai nuo 1930 m. kovo 24 d. pradeda veikti bib­lio­teka, nuo liepos 1 d. – skaitykla.

Centralinio knygyno skyrius 1936 m. pavadintas viešąja bib­lio­teka.

Karo ir pokario metais viešoji bib­lio­teka kurį laiką neveikė. Iš fondų buvo pašalinta ir sunaikinta daug knygų. 1950 m. viešoji bib­lio­teka pavadinama rajonine bib­lio­teka. 1977 m., centralizavus Biržų rajono bib­lio­tekų tinklą, rajoninė bib­lio­teka tapo centrine bib­lio­teka. 1986 m. bib­lio­teka perkelta į atstatytus Radvilų tvirtovės rūmus. 1995 m. centrinė bib­lio­teka vėl pavadinta viešąja bib­lio­teka.

2010 m. bib­lio­tekai suteiktas žymaus kraštiečio knygnešio Jurgio Bielinio vardas. Ir jau dešimt metų kasmet per J. Bielinio gimtadienį, kovo 16-ąją, kuri minima kaip Knygnešių diena, bib­lio­tekos kolektyvas įvairiais būdais – renginiais, parodomis, straips-

36

Prieš devynias dešimtis metų įkurta Biržų viešoji bib­lio­teka nuo1986-ųjų veikia Radvilų rūmuose – Biržų pilyje.

2015 m. Eglės Stravinskaitės nuotr.

niais – primena, atrodo, jau tikriausiai visiems žinomą dalyką: knygnešystė yra unikalus reiškinys, suvokiamas tik Lietuvoje, neatkartotas niekur kitur. Tad nuo knygnešystės laikų iki dabar tęsiasi knygos sakmė.

Daugeliui nebiržiečių mes vis dar keliame susižavėjimą – bib­lio­teka pilyje! Mums, Biržų bib­lio­tekininkams, susižavėjimą kelia kitų miestų bib­lio­tekos – šiuolaikiškuose pastatuose, įkurdintos centruose, dideliais langais, pro kuriuos praeivis nors trumpai užfiksuoja žmogaus ir knygos dialogą. Puoselėjame svajonę ir mes tapti labiau matomi tikrąja to žodžio pras­ me – Radvilų tvirtovės pylimai mūsų seniai jau yra peraugti. Šiais laikais darbas bib­lio­tekoje – tai mūsų gyvenimo atspindys. Bib­lio­tekininkas, kurio neberengia joks universitetas, turi įgauti galių tapti knygų ir spaudos žinovu, socialiniu darbuotoju, renginių organizatoriumi, bendruomenės telkėju, ugdytoju, švietėju, mokytoju... Netrūksta subtilių profesinių dalykų, kurių nemokoma jokiose aukštosiose mokyklose, bet bib­lio­tekininkystėje jie tapę kasdiena. Knyga bib­lio­tekose, kartais nebesanti pagrindiniu traukos objektu, dažnai tik sumanaus bib­lio­tekininko dėka randa savo skaitytoją. Šiandien Biržų bib­lio­tekoje yra kalbama kelių dešimtmečių kalbomis. Čia susijungia senųjų darbuotojų patirtys ir naujų (nebūtinai jaunų) darbuotojų polėkiai. Ir tik taip klaustuką (bib­lio­teka?) pavyko paversti šauktuku (bib­lio­teka!). Visų bib­ lio­tekos darbuotojų bei vadovų – esamų ir buvusių – vardai ir pavardės sugula į vientisą įstaigos romaną. Kad ir nuo kokio puslapio jį skaitytume, esmė ta pati – nešti, skleisti šviesą.

Bib­lio­tekoje yra labai daug visuomenei nematomo rutininio darbo: išduodamos knygos, periodikos leidiniai, organizuojami renginiai, mokymai, edukacijos, vykdomi projektai.

Visa tai sudaro tą gyvenimiškąją prozą, kurią reikia paversti kasdienybės poezija. Ar proza (kartais – drama) lengvai virsta poezija, težinome mes, bib­lio­tekos darbuotojai. Labai tikimės, kad mūsų kuriamą poeziją skaitote lengvai ir su džiaugsmu.

Viliamės, kad tikrąją bib­lio­tekos, kaip kultūros institucijos, vertę kuria du pagrindiniai veikėjai – mes ir jūs. Darbuotojas ir bib­lio­tekos lankytojas.

Todėl 90-asis gimtadienis yra įvykis. Tai – ne tik bib­lio­tekos kolektyvo, bet ir visos bib­lio­tekos bendruomenės šventė. Tai – džiūgaujančių, besimokančių, mokančių, kuriančių ir einančių tolyn žmonių legenda. Visiems ačiū už bendrą kūrybą.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos kolektyvas

KRONIKA

LIETUVIŠKŲ KNYGŲ SALA MANČESTERYJE Sausio 25 d. Mančesterio centrinėje bib­lio­tekoje tviskėjo trispalvės ir aidėjo lietuviški žodžiai. Šiame Šiaurės vakarų Anglijos mieste ir jo apylinkėse gyvenantys lietuviai susirinko į knygų lietuvių kalba lentynos atidarymą. Nuo šiol svetur gyvenantys tautiečiai miesto bib­lio­tekoje galės rasti įvairiausių knygų gimtąja kalba ir jas skolintis į namus.

Idėjos bib­lio­tekoje įrengti knygų lietuvių kalba lentyną ištakomis galima laikyti 2018 m. rudenį Mančesteryje įkurtą lietuvių bendruomenę „Žemyna“. „Kadangi mėgstu skaityti, mintis apie būdą su tautiečiais dalintis ir keistis knygomis man kirbėjo jau kurį laiką, – pasakojo „Žemynos“ pirmininkė Diana Valiukonienė. – Neseniai įsteigta bendruomenė patalpų neturi, o knygų nameliai Anglijoje nėra populiarūs, tad reikėjo kito sprendimo.“ Iš Lietuvos ambasados Londone D. Valiukonienė sužinojo, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia akciją – dovanoja po 50 naujų lietuviškų knygų užsienyje susibūrusioms lietuvių bendruomenėms. „Rengėmės 2019 m. Mančesteryje atidaryti lituanistinę mokyklą vaikams. Supratome, kad lietuviškos knygos labai praverstų mokant vaikus lietuvių kalbos ir perduodant tradicijas. Todėl nieko nelaukdama užpildžiau paraišką, – kalbėjo D. Valiukonienė. – Ryšiai su Mančesterio centrine bib­lio­teka užsimezgė 2019 m. vasarį: buvome pakviesti dalyvauti bib­lio­tekoje rengtoje Pasaulinėje kalbų dienoje. Parodėme lėlių

Nuo šiol Mančesterio lietuviai miesto bib­lio­tekoje gali rasti knygų vaikams ir paaugliams, romanų suaugusiesiems, psichologinių ir filosofinių leidinių, net lietuvių klasikos. Mariaus Mariakino nuotraukos

Atidarydami knygų lentyną, simbolinę tautinę juostelę perkirpo Mančesterio miesto meras Abidas Chohanas ir lietuvių bendruomenės „Žemyna“ pirmininkė Diana Valiukonienė.

teatro spektaklį Jūratės ir Kastyčio legendos motyvais, kurį sukūrėme lietuvių ir anglų kalbomis. Spektaklis bib­lio­tekininkus sužavėjo. Ėmėme kalbėtis apie lietuviškų knygų lentyną bib­lio­tekoje.“ Mančesterio bib­lio­tekos vadovai į lietuvių idėją pažvelgė geranoriškai. Kitus dešimt mėnesių virė darbas: lietuvių bendruomenės nariai ieškojo knygų, o bib­lio­tekininkai – joms vietos. Socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo nuo lietuvių kvietimo: „Prikelkime knygą antram gyvenimui!“ „Mūsų prašymas buvo išgirstas, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė. – Kai kurie atvežė knygų man, iš kitų važiavome paimti. Esame dėkingi visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie to, kad ši idėja virstų realybe.“ Negana to, dosni dovana pasiekė iš Lietuvos – vietoj Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos žadėtų 50 emigrantų bendruomenei buvo padovanota net 80 naujų knygų.

Lietuvių bendruomenės iniciatyva iš viso buvo surinkta apie 300 leidinių. Knygos buvo pristatytos į Mančesterio centrinę bib­lio­teką, įtrauktos į katalogus ir 2019 m. gruodį parengtos išduoti skaitytojams. „Norėjome surengti lentynos atidarymo šventę, tad suderinome datą su bib­lio­teka. Džiaugiamės, kad tą sausio 25-ąją prie mūsų prisijungė ir Mančesterio meras Abidas Chohanas. Jis padėjo perkirpti tautinę juostą – taip paskelbėme, kad knygų lentyna atvira lankytojams“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė. Šventės metu bib­lio­tekininkės mažiesiems skaitytojams mielai aprodė bib­lio­tekos užkulisius, papasakojo, kaip knygas skolintis į namus. Susirinkusieji vaišinosi specialiai renginiui iškeptu knygos formos tortu, vartė knygas, rinkosi, ką skaityti. „Mančesteryje ir jo apylinkėse gyvena apie penki tūkstančiai lietuvių, tad tikimės, kad knygų lentynoje tik daugės. Šiuo metu čia galima rasi įvairiausių žanrų literatūros: knygų vaikams ir paaugliams, romanų suaugusiesiems, psichologinių ir filosofinių knygų, lietuvių klasikos, – vardijo D. Valiukonienė. – Praėjus maždaug mėnesiui nuo lentynos atidarymo, buvau užsukusi į bib­lio­teką ir išgirdau puikų žinių – lietuviškos knygos skaitomos, žmonės jomis domisi. Taigi mūsų darbas jau duoda vaisių. Lietuviškų knygų galima įsigyti tik Londone arba siųstis jas internetu iš Lietuvos.

Manau, tai, jog knygų lietuvių kalba nuo šiol galima tiesiog pasiimti iš bib­lio­tekos, yra ir labai patogu.“

Vaiva Markevičiūtė 37

KRONIKA / KOVO 11-OJI AKMENĖ

„Laisvės kelias istorijos tėkmėje“. Taip pavadintas renginys rajono viešojoje bib­lio­tekoje buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui paminėti. Veikė paroda „Nepriklausomybės atkūrimas: nuo Sąjūdžio iki Kovo 11“, kurioje eksponuojami spaudiniai, periodiniai leidiniai, archyvinė medžiaga. Paroda susideda iš šešių dalių: „Sąjūdžio gimimas“, „Sąjūdžio rinkimai“, „Rinkimų komisijos medžiaga“, „Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimas“, „Sąjūdžio Lietuva“, „Sąjūdžio kelias istorijos tėkmėje“. Nuotraukų, archyvinės istorinės medžiagos ir spaudinių parodai padovanojo Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila, į Aukščiausiąją Tarybą išrinktas tuometėje Ventos rinkimų apygardoje. Renginyje negalėjusio dalyvauti politiko pranešimą perskaitė bib­lio­tekos direktorė Zita Sinkevičienė. Jame prisiminti Akmenės rajono Sąjūdžio veikėjai, pabrėžta Baltijos kelio, Kovo 11-osios reikšmė.

VB direktorė Z. Sinkevičienė (trečia iš kairės) su renginio dalyviais.

Dalios Markulienės nuotr

Apie šį istorinį laikotarpį prisiminimais dalijosi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas Klemas Inta, Sausio 13-osios brolijos Akmenės rajono skyriaus pirmininkas Viktoras Karpalovas, rajono gyventojas Jonas Pilitauskas.

Koncertavo Naujosios Akmenės muzikos mokyklos kanklininkų ansamblis „Arpedžio“ (vad. Loreta Rimkienė).

Zita Sinkevičienė

KLAIPĖDA

Knygos sutiktuvės. Kovo 4 d. rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji bib­lio­teka prasmingai paminėjo Kovo 11-osios 30-metį – pakvietė į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo išleistos knygos apie kraštietį signatarą Algimantą Vincą Ulbą pristatymą.

Knyga nekomercinė, todėl jos nusipirkti knygyne nebus galima, norint ją perskaityti teks apsilankyti bib­lio­tekoje. Renginio viešnia, buvusi

Signataro A. V. Ulbos artimieji ir renginio svečiai. Osvaldo Girčio nuotr.

38

A. V. Ulbos kolegė Birutė Valionytė patikino, kad ši dokumentinė knyga, kaip ir kiti šios serijos leidiniai apie jau išėjusiuosius amžinybėn Kovo 11-osios akto signatarus, netrukus pasieks mokyklas ir didžiąsias bib­lio­tekas. Pasak signatarės, knygos autorės Ramunės Visockytės tekstas yra šiltas ir jaukus, nes ji taip pat yra iš Gargždų, čia viską pažįsta.

Kovo 11-osios akto signataro A. V. Ulbos, ilgamečio Klaipėdos rajono vyriausiojo agronomo, Priekulės paukštininkystės ūkio direktoriaus, Palangos mero, atminimas svarbus ne tik todėl, kad jis kraštietis, – jo padaryti darbai turi įtakos šiandienos Klaipėdai ir Gargždams.

Ekologija pajūryje A. V. Ulbai atrodė ypač svarbus dalykas, nors tuo metu šiai temai nebuvo skiriama visiškai jokio dėmesio.

Pasak R. Visockytės, knygoje atskleidžiama signataro visuomeninė, politinė, darbinė veikla, biografija, nuopelnai Lietuvai, spausdinami bendražygių, šeimos, draugų atsiminimai. „Knygoje apie A. Ulbą matome, koks buvo kelias į Nepriklausomybę, matome, kokia Lietuva buvo nuo jo gimimo iki Kovo 11-osios akto pasirašymo ir iki pat jo mirties“, – teigė autorė.

Jai įdomu buvo bendrauti su Algimanto buvusiais bendraklasiais iš Žemaičių Kalvarijos, sūnumi Gyčiu, trimis broliais, išgirsti jų prisiminimus apie vaikystę, tėvus, tuos istorinius laikotarpius, kurie formavo būsimo signataro asmenybę.

Renginyje prisiminimais apie A. V. Ulbą dalijosi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pradininkė Janina Kerpaitė, signataro artimieji: sūnus Gytis, broliai Vidmantas, Gediminas ir Mindaugas.

Signataras Vladimiras Jarmolenka sakė, kad vertybės Algimantui buvo labai svarbios, – tai buvo pagrindinė ašis, aplink kurią sukosi jo pasaulis. „A. V. Ulba gyveno su Lietuva, turėkime ir mes kiekvienas širdyje bent kruopelę Lietuvos, kad ji gyvuotų dar ilgus metus“, – ragino V. Jarmolenka.

Giedrė Ilginienė

PANEVĖŽYS

Mūsų laisvės pirmtakai. Pasitinkant Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – į Smėlynės bib­lio­teką tiesiai iš Signatarų namų, kur yra saugoma, atkeliavo išskirtinė paroda „20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų“. Joje eksponuojami panevėžietės Paulinos Sutkutės pieštuku piešti Vasario 16-osios akto signatarų portretai. Tai gera proga lankytojams priminti, kad be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pasirašė Aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios.

Būtent šių istorinių asmenybių portretų paroda ir papuošė Smėlynės bib­lio­t ekos erdves. Į bib­lio­teką užsukęs piešinių autorės

Pieštuku piešti signatarų portretai. Lolitos Pranienės nuotr.

tėtis Audrius Sutkus prisipažino, jog būtent jis paskatino dukrą kurti šią parodą. Dar vienas paskatinimas, privertęs nemesti pradėto darbo, buvo tuometės Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paskelbta akcija „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

Kurdama portretus mergina gilinosi į sig­ natarų biografijas, ją jaudino dramatiški šių žmonių likimai. Veidus P. Sutkutė piešė iš senų fotografijų, kurios dažnai buvo nekokybiškos, išblukusios, todėl kūrybos procesas buvo gana sudėtingas. Sunkų ir atsakingą darbą vainikavo sėkmė: Paulina buvo tarp pačių išradingiausių akcijos dalyvių, ją apdovanojo prezidentė D. Grybauskaitė. Šiuo metu Paulina studijuoja grafinį dizainą Jungtinėje Karalystėje ir į parodos atidarymą atvykti negalėjo.

Lolita Pranienė

TRAKAI

Šventėme Nepriklausomybę. Viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriaus Kūrybiškumo saviraiškos studija dalyvavo rajono savivaldybės paskelbtame konkurse „Pilietiškumo keliu“, kurio tikslas stiprinti vaikų ir jaunimo pilietiškumą bei kūrybiškumą, meilę savo kraštui, minint Lietuvos valstybės atmintinas datas.

Vaikų literatūros skyrius pasitelkė bibliotekoje turimas priemones: šviečiančius molbertus, mobiliuosius telefonus, kompiuterius, lego konstruktorius. Vaikai piešė ant šviečiančių molbertų specialiais žymikliais ir guašu, dalyvavo viktorinoje apie Lietuvą, surengtoje pasitelkiant programą „Kahoot!“ ir įtraukiant šiuolaikines technologijas, padedami vadovės Miroslavos Aziulevičienės ir panaudodami lego konstruktorius, kūrė Lietuvos ateities vizijas. Kiekvienas darbas pasipuošė Lietuvos trispalve.

Panaudodami šiuolaikines technologijas, vaikai įsitraukė į konkurso veiklas. Viešosios bib­lio­tekos nuotr.

Visas veiklas fiksavome ir geriausias 5 nuotraukas išsiuntėme į konkursą. Akcijoje dalyvavo apie 30 mažųjų skaitytojų – jie kartu su Vaikų literatūros skyriumi šventė Lietuvos Nepriklausomybę.

Labai apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad savo amžiaus kategorijoje (II grupė, 7–11 metų vaikai) užėmėme garbingą antrąją vietą. Juk „mes tikrai mylime Lietuvą!“

Dalia Bagdžiuvienė

VARĖNA

Prisimintas signataras Juozas Dringelis.

Kovo 5 d. viešojoje bib­lio­tekoje vyko atsiminimų vakaras, skirtas Kovo 11-osios akto signatarui Juozui Dringeliui. Renginį vedė bib­lio­tekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius, buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame J. Dringelis pasakoja apie savo gimimo vietą ir laiką.

Viešosios bib­lio­tekos bibliografės Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavickienė, rodydamos skaidres, pristatė svarbiausius J. Dringelio biografijos ir veiklos faktus. Lemiamuose 1990 m. rinkimuose Varėnos krašto žmonės jam patikėjo mandatą į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir įgaliojo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Buvo primintos 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. jo kadencijos Seime, supažindinta su J. Dringelio šeima, jo pomėgiais, kraštotyrine veikla.

Panaudotos nuotraukos iš J. Dringelio šeimos archyvo, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos valstybės archyvų.

Signataro J. Dringelio artimieji ir renginio svečiai. Viešosios bibliotekos nuotr.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta papasakojo apie pažintį ir bičiulystę su J. Dringeliu, kurio kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą iškėlė Varėnos Sąjūdis. Meras pabrėžė, kad tokių žmonių kaip J. Dringelis Seime labai reikėjo, nes jis žinojo savivaldos struktūrą, valstybės valdymą, mokėjo lenkų kalbą.

J. Dringelio žmona Valerija Dringelienė pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip ji kovo 11 d. Vilniuje ir kartu su minia žmonių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų laukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo. Išeinančius iš parlamento signatarus minia pasitiko audringais plojimais, Valerija savo vyrui J. Dringeliui įteikė tulpių puokštę. Signataro broliai Stanislovas ir Motiejus kalbėjo apie Juozo, kaip politiko, padorumą ir profesionalumą. Giminaitis Gintautas Šapoka pabrėžė Juozo domėjimąsi Armijos Krajovos archyvu ir diplomatinius jo gebėjimus.

Posmus ir dainas apie Lietuvą dovanojo Varėnos trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“.

Laimutė Cibulskienė, Elena Glavickienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Literatūrinis renginys. Rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Kairiškių kaimo filialo vyr. bib­lio­tekininkė Janina Čibirienė pakvietė lankytojus į tradicinį bib­lio­tekos renginį, skirtą Tarptautinei gimtosios kalbos dienai, kuri minima vasario 21-ąją. Bib­lio­tekininkė Janina Čibirienė ir Papilės Simono Daukanto gimnazijos gimnazistė Adrijana Kiršytė pasidalijo Justino Marcinkevičiaus, Simono Daukanto, Jono Jablonskio ir kitų žymių žmonių mintimis apie gimtąją kalbą.

Literatūrinio renginio dalyviai. Dalios Markulienės nuotr

Literatūriniame renginyje dalyvavo ir savo kūrybą skaitė Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkė, periodinio leidinio „Gintaro gimtinė“ redaktorė Dalia MilukaitėBuragienė, poetė iš Ventos Irena Viršulienė, Akmenės krašto literatė Vitalija Žakienė. Viešosios bib­lio­tekos direktorė, Akmenės krašto literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė Zita Sinkevičienė pristatė Akmenės krašto literatų kūrybą. Renginyje buvo prisiminta ir akmeniškė bib­lio­tekininkė, Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė.

Mokytoja Rita Masiulienė papasakojo apie Chakelį Lemcheną, kilusį iš Papilės miestelio, supažindino su jo biografija ir darbais („Lietuvių kalbos įtaka lietuvių žydų tarmei“, „Rusų–lietuvių kalbų žodynas“, 1960 m., „Tarptautinių žodžių žodynas“, 1951 m.).

Dainuojamosios poezijos kūrėja Vilhelmina Imbrienė skaitytojams dovanojo dainų apie gimtinę. Bib­lio­tekoje veikė parengta lietuvių kalbai skirta spaudinių paroda.

Zita Sinkevičienė

Ilgakojinė“, „Ragana Vinė“, „Mažasis princas“), skirtų pradinių klasių moksleiviams, ištraukų.

Tikimasi, kad tai paskatins juos perskaityti visą likusį kūrinį.

Moksleiviai bus kviečiami atlikti ir kūrybines užduotis. Išklausę įgarsintą kūrinio ištrauką, vaikai galės sukurti girdėtos istorijos iliustracijas (galima piešti, karpyti, lipdyti, klijuoti, konstruoti), darbelius nufotografuoti ir atsiųsti Jurgio Kunčino viešosios bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bib­lio­tekininkėms, kurios surengs virtualią parodą. Į namus įsileistas ponas KnygAntinas praskaidrins nuotaiką ne tik pradinių klasių moksleiviams, bet ir jų tėveliams, kitiems šeimos nariams, padarys gyvenimą jaukesnį.

Agnė Grigaliūnienė

BIRŽAI

Vilniaus knygų mugėje. Šių metų tarptautinė Vilniaus knygų mugė buvo skirta mūsų kraštiečiui Jonui Mekui. Joje dalyvavo J. Bielinio viešosios bib­lio­tekos atstovai: direktorė Vilmantė Vorienė, vyr. bib­lio­tekininkė Indra Drevinskaitė, vyresn. bib­lio­tekininkė Židrutė Užubalienė ir Biržų turizmo informacijos centro direktorė Raminta Indriulėnienė (bib­lio­teka dalijosi stendą kartu su Turizmo informacijos centru). Pagrindinis stendo akcentas buvo 2019 m. gruodį bib­lio­tekos iniciatyva išleista Jono Meko audioknyga „Semeniškių idilės“.

Vasario 23 d. ji buvo pristatyta gausiai auditorijai LRT salėje: idiles skaitė biržietis Leonidas Čiudaras, įgarsinęs audioknygą, grojo Giedrius Žilinskas (audioknygos garso takelio autorius), Giedrius Balbieris ir Robertas Kamarauskas.

Renginį moderavo Indra Drevinskaitė.

Keturios mugės dienos prabėgo knygų, muzikos, Jono Meko, susitikimų, kino ir

ALYTUS

Knygos atkeliauja pas vaikus. Visoje šalyje įvedus karantiną, ir mūsų mieste, ir kiekvieno gyvenime įvyko pokyčių – uždarytos mokyklos, darželiai ir kitos ugdymo įstaigos, nedirba kino teatrai, užsidarė muziejai, bib­lio­tekos. Tačiau gyvenimas tęsiasi, nesustoja ir ugdymo procesai, tik jie vyksta nuotoliniu būdu. Todėl, atsiliepdama į šių dienų aktualijas, Jurgio Kunčino viešoji bib­lio­t eka kartu su Alytaus miesto teatru pradeda naują projektą „KnygAntinas.

Pas vaikus!“ Jį vykdant bus įgarsinta daugiau nei trisdešimt programinių kūrinių (pvz., „Pepė

J. Bielinio viešosios bib­lio­tekos atstovai Vilniaus knygų mugėje.

Viešosios bib­lio­tekos nuotr

39

renginių ritmu bei dvasia. Džiaugiamės, kad mūsų stendą aplankė Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė, kino režisierius Audrius Stonys, J. Meko sūnus Sebastianas Mekas, J. Meko giminės, jo bičiulis Pipas Chodorovas, profesorė Jolanta Mažylė, Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas, tarybos narys Valdemaras Valkiūnas, Biržų „Rotary“ klubo nariai, buvę ir esami biržiečiai ir daugelis kitų, atėjusių pabendrauti ar įsigyti „Semeliškių idilių“. Apie J. Meką, Biržus kalbėjomės su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūte. Šių metų mugė sumušė visus iki tol buvusius savo lankomumo rekordus – ją aplankė beveik 73 tūkst. žmonių.

Biržų r. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos informacija *** Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras. 2020 m. kovo 1 d. pagal 2019 m. gruodžio 19 d. Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimą (Nr. T-265) savo veiklą pradėjo Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos filialas – Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras. Jis įsikūręs bib­ lio­tekos patalpose (III a.), yra atviros visuomenei bib­lio­tekos dalis, didinantis jos paslaugų spektrą ir kuriantis pridėtinę vertę, išplečiantis tradicinės bib­lio­tekos sampratą. Centro misija – puoselėti kraštiečių Jono ir Adolfo Mekų atminimą, įvairiomis raiškos formomis skleisti informaciją apie jų palikimą, kūrybą ir gyvenimą. Centro vizija – Biržus reprezentuojanti, mokslo ir kultūros baruose aktyviai veikianti atvira laisvalaikio erdvė, orientuota į įvairias meno sritis ir jungianti Lietuvos ir užsienio menininkus.

Pateikė daug patarlių, priežodžių, sakmių ir eilių, priminė mūsų senolių pagarbą duonai.

Renginio pabaigoje visi ja pasivaišino.

Jaunieji bib­lio­tekos lankytojai sužinojo apie Tarptautinės gimtosios kalbos dienos prasmę, buvo paraginti rūpintis, globoti, gerbti savo kalbą ir kitų tautų kalbas, nes tai visos žmonijos dvasinis turtas.

Danguolė Garnienė

KLAIPĖDA

Prie didžiojo knygos kelio. Vasario 11 d. rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bib­lio­t ekoje surengta jauki šventė, skirta akademiko Jono Lankučio 95-osioms gimimo metinėms paminėti. Atsiminimų vakaru „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“ pradėtas renginių ciklas, kurio tikslas – apžvelgti žymaus lietuvių literatūrologo gyvenimą, kūrybą, darbus. Šįkart renginyje dalyvavo J. Lankučio artimieji bei kolegos: akademiko dukra Margarita Lankutytė-Dautartienė, vaikaičiai Jonas bei Juozas, kiti giminaičiai, buvusios J. Lankučio kolegės iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, mokslininkės prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Jūratė Sprindytė, dr. Donata Mitaitė.

J. Lankutis beveik 10 metų vadovavo Mokslų akademijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (1984–1993) ir iki šiol prisimenamas tik gerais žodžiais. Akademikas buvo taurus ir teisingas žmogus, didis mokslininkas ir literatūrologijos autoritetas, pieš kurį sutrikdavo net sovietiniai ideologai.

Neretai vaizdingai, su visomis smulkmenomis

Akademiko J. Lankučio artimieji ir kolegos. Stasio Sodeikio nuotr.

pasakodavo apie savo gimtąjį Gargždų miestelį, apie prieškario Gargždų amatininkus, krautuvininkus.

Pagrindinis J. Lankučio veikalas „Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai“ (1974–1983) yra pirmasis istoriografinis darbas, kuriame nuosekliai aprašyta visa lietuvių dramaturgijos raida, atskleisti jos ypatumai, o paskutinysis – studija „Lietuvių egzodo dramaturgija: 1940–1990“ (1995) papildo lietuvių dramaturgijos panoramą sovietmečiu priverstinai nutylėtu, savitu lietuvių dramaturgijos klodu. J. Lankutis iš esmės pakoregavo akcentus, įtvirtintus teatrologijos darbuose.

Mokslininkas gerbiamas ir savo tėviškėje: 2000 m. jo vardu pavadinta Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka Gargžduose, o 2003 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas. Į J. Lankučio atminimui skirtą vakarą bib­lio­tekoje atvyko Seimo narė Rasa Petrauskienė ir Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė.

GALERIJA. Rankdarbiai namisėdoms

Indra Drevinskaitė-Žilinskienė

KELMĖ

Gimtosios kalbos šventė. Vasario 18–28 d. rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bib­ lio­tekos Vaikų erdvėje vyko renginiai, skirti Tarptautinei gimtosios kalbos dienai: įvairios akcijos, garsiniai skaitymai, informacinių leidinių parodos aptarimas, dalyvauta ir respublikiniame kūrybinių atvirukų konkurse.

Vasario 26 d. į šventę „Gimtoji kalba – tarsi švyturys…“ susirinkusius „Aukuro“ pagrindinės mokyklos moksleivius ir „Kražantės“ progimnazijos ketvirtokus pasveikino bib­lio­tekos darbuotoja Danguolė Garnienė, liaudiška daina vaikus pasitiko Šaltenių dainuojančių moterų klubas „Lendrė“, kuriam smagiai pritarė armonikierius Česlovas Mėlinis. Šauniam ansambliui vadovauja Šaltenių bib­lio­t ekos darbuotoja Ramunė Railienė.

Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė papasakojo apie Užgavėnes, po jų minimą Pelenų dieną ir su ja susijusias tradicijas. Tytuvėnų bei Šedbarų bib­lio­tekų darbuotojai Dalia ir Antanas Galbuogiai vedė įdomią viktoriną apie lietuviškos duonos kelią, jos įvaizdžio dominavimą žodinėje kūryboje.

40

Vilnius. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos dirbtuvės PATS SAU net per karantiną prisideda prie neformaliojo vaikų ugdymo. Kuratoriai Donatas Kubilius ir Adriana Daškevič (nuotr.) kviečia tiesioginių transliacijų metu namuose pasidaryti ką nors smagaus, pvz., žaislinę katapultą, eskizų knygutę, ženkliuką ar medžiaginį maišelį. Laidų ciklą „Rankdarbiai namisėdoms“ galima stebėti Nacionalinės bib­lio­tekos „YouTube“ kanale. (Nacionalinės bib­lio­tekos informacija)

Bib­lio­tekoje veikia J. Lankučio asmeninių daiktų, kuriuos dovanojo literatūros kritiko šeima, ekspozicija, Kraštotyros skyriuje kaupiamas ir skaitmeninamas akademiko archyvas.

Giedrė Ilginienė

PANEVĖŽYS

Kvietėme į rašymo pasaulį. Miesto viešoji bib­lio­t eka atsiliepė į šių metų vasario 20–23 d. vykusios Vilniaus knygų mugės šūkį „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ (Jonas Mekas) ir kvietimą eksperimentuoti, kurti, ieškoti naujų saviraiškos formų.

Jau antrą kartą buvome ne pasyvūs mugės lankytojai, o dalyviai, pasiūlę įtraukiančią edukacinę programą. Ketvirtadienį ir šeštadienį

Mugės dalyviai išbandė įvairiausius rašymo būdus. Indrės Rapkevičienės nuotraukos

kvietėme į Bib­lio­tekų erdvėje įkurtą Rašymo (r)evoliucijos laboratoriją, kur buvo galima išbandyti užmirštas ar itin retai naudojamas įvairias rašymo technikas ir būdus: ant paprasto ar dekoratyvinio popieriaus, ant lentos, molio lentelių ar smėlio; ranka, mašinėle, žąsies plunksna ar plunksnakočiu ir net plastikine šakute. Šauni viešosios bib­lio­tekos komanda kvietė visus norinčius rašyti naudojant senuosius runų, finikiečių, hebrajų, korintiečių, graikų, lotynų rašmenis. Mugės dalyviai ir svečiai kūrė originalius tekstus, rašė laiškus, linkėjimus, antspaudavo, margino – jų saviraiškos būdai buvo itin kūrybiški ir neišsemiami. O tiems, kas dar nemoka rašyti, siūlėme piešti kreida antikvariniame mokykliniame suole, tušu ant popieriaus ar pirštais smėlio dėžutėje.

Visą laiką buvome apsupti susidomėjusių praeivių, svečių, kolegų, kurie noriai įsitraukė į mūsų siūlomą veiklą. Apsilankiusiųjų skaičius – beveik 1000 – nustebino ir gerokai pranoko mūsų lūkesčius.

Patys mažiausieji galėjo piešti pirštukais.

Viena lankytoja atėjo į Knygų mugę specialiai dėl mūsų edukacijos, dar kita sunkiai kėlėsi iš suolo, prie kurio ją „pririšo“ vaikystės prisiminimai. Kolegės iš kitos bib­lio­tekos apgailestavo, kad prieš kiek metų išmetė gal 20 senų rašymo mašinėlių, o vaikai pastarosiose pasigedo trynimo klavišo ir simbolio @. Išgirdome tikrai daug puikių atsiliepimų ir gražių žodžių: „tai išskirtinė idėja“, „kaip šauniai sugalvojote“, „ačiū“...

Dvi mugėje praleistos dienos, pilnos įspūdžių ir džiaugsmingo šurmulio, prabėgo labai greitai.

Indrė Rapkevičienė

ŠAKIAI

Įteikta statulėlė „Raidė A“. Rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje vasario 21 d. vyko Tarptautinės gimtosios kalbos dienos šventė ir vardinės statulėlės už lietuvių kalbos puoselėjimą įteikimo ceremonija. Šakių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka 2019 metais, įamžindama pedagogo, Šakių krašto šviesuolio, Jono Jablonskio premijos laureato Jono Augustaičio atminimą, įsteigė vardinę statulėlę „Raidė A“. Ji teikiama krašto žmonėms už iniciatyvą, kūrybiškumą, dalyvavimą kalbos saugojimo akcijose, rūpinimąsi gimtąja kalba ir tautos kultūros savastimi. Pirmoji statulėlė įteikta gimtosios kalbos puoselėtojai Augenijai Kasparevičienei.

Statulėle apdovanota O. Jasinskienė ir VB direktorė K. Lebedžinskienė. Gedimino Jokūbaičio nuotr.

2020 m. Jono Augustaičio vardinę statulėlę pedagogei, poetei Onai Jasinskienei įteikė rajono bib­lio­tekos direktorė Kristina Lebedžinskienė.

O. Jasinskienė bemaž 50 metų dirbo pedagoginį darbą, kuriame netrūko ir kūrybos („Susikaupimo metas“, „Prisiglaudimai“, „Pasišauksiu žodį“, „Aguonų laužavietė“, „Dienų dėlionė“ ir kt.).

Poetė už kultūrinę veiklą yra pelniusi įvairių apdovanojimų. Beveik dešimt metų O. Jasinskienė savanoriauja Šakių rajono viešojoje bib­lio­tekoje, kuria eiles, prisideda prie Šakių kalendoriaus kūrybinio darbo, dalyvauja bib­lio­tekos kūrėjų grupės „Mėlynosios paukštės“ veikloje, yra įvairių renginių, konkursų dalyvė. Šventės vedėjai priminė, kad neužmirštume ir didžiuotumėmės lietuvių kalbos istorine kilme, jos skambėjimo savitumu, rašybos unikalumu, prigimtine teise kalbėti seniausia protėvių kalba.

Pasidžiaugta įvairių pasaulio kalbininkų ir kalbos tyrinėtojų mintimis apie mūsų gimtąją kalbą.

Renginyje dalyvavo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų grupės vadovė, kraštietė Sigita Sereikienė. Savo pranešime ji

TRUMPAI LEIDINIŲ PRISTATYMAI Kaunas. Vasario 26 d. Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje pristatyta Lietuvos kariuomenės kario Ernesto Kuckailio knyga „Partizano žiedas“, kurioje pasakojama istorija apie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 1948 m. kelionę per visą šalį link Žemaitijos, į susitikimą su partizanų vadais. Nors knyga parašyta kaip istorinis romanas, joje remiamasi gausia archyvine medžiaga, dokumentais ir archeologiniais tyrimais.

Pagėgiai. Vydūno viešojoje bib­lio­tekoje vasario mėnesį pristatyta tauragiškio vaikų poeto Jono Jakštaičio-Šapelio eilėraščių knyga „Šlepu tepu per laukus“. Ši, jau aštuntoji, autoriaus knyga iliustruota vaikiškais piešiniais, kuriuos nupiešė Žygaičių gimnazijos moksleiviai. Susirinkusius moksleivius ir mokytojus iš Pagėgių, Stoniškių, Piktupėnų pradinių ir pagrindinių mokyklų svečias įtraukė į garsinius skaitymus, eiles skaitė ir pats poetas.

Panevėžys. Vasario 19 d. viešojoje bib­lio­tekoje apsilankiusi šeimos gydytoja Irena Brogaitė, vienintelė Panevėžio krašte taikanti endobiogeninės medicinos principus, ne tik papasakojo apie šį naują šiuolaikišką medicinos metodą, bet ir paragino kuo daugiau skaityti, pristatė kultūros ir istorijos žunalą „Senvagė“, kurio rubrikoje „Kitas kampas“ spausdinamas jos interviu. Žurnalą buvo galima įsigyti bib­lio­tekoje. *** Vasario 25 d. Smėlynės bib­lio­tekoje buvo pristatyta Erikos Umbrasaitės knyga „Lūpdažio pamokslai: įkvepiančios istorijos kasdienybės žavesiui ir rutinai ištverti“. Autorė pristatė ir kitas savo knygas, atvirai kalbėjo apie sudėtingas temas, pasidalijo šmaikščiomis lietuviškai prancūziško gyvenimo detalėmis. Nors knygos pavadinime yra žodis „pamokslai“, E. Umbrasaitė teigė norinti ieškoti atsakymų, o ne mokyti, kaip gyventi.

Trakai. Kovo 9 d. rajono viešosios bib­lio­tekos Rūdiškių padalinyje svečiavosi rašytoja Gintarė Adomaitytė ir leidyklos „Gelmės“ atstovės: redaktorė Kristina Noreikienė ir direktorė, vertėja Vida Bėkštienė. Buvo pristatyta prieš šešerius metus savo veiklą pradėjusi leidykla ir jos leidžiamos knygos: tiek lietuvių, tiek užsienio autorių grožinė ir negrožinė literatūra. G. Adomaitytė pristatė knygų turinį, pasakojo apie jų autorius.

PARODOS Kelmė. Rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bib­ lio­ tekos Užvenčio filiale Šiaulių universiteto studentas pristatė parodą „Dangvietų kaimo kraštovaizdis tarpukariu ir dabar“ ir perskaitė pranešimą šia tema. Dangvietų kaimas, įsikūręs vos už poros kilometrų nuo Užvenčio, tikėtina, susiformavo po Valakų reformos ir buvo gatvinis-rėžinis kaimas. Parodos lankytojai pasidalijo savo prisiminimais apie šiame kaime gyvenusius žmones.

Trakai. Viešojoje bib­lio­tekoje pristatyta paroda „2019 m. Trakų viešosios bib­lio­tekos kraštotyros fondą papildę ir dovanoti spaudiniai“, kurioje supažindinama su kraštotyros fondo naujienomis.

Tai dovanoti ar bib­lio­tekos įsigyti aktualūs leidiniai apie Trakų kraštą ir kraštiečius, taip pat kraštiečių išleisti leidiniai. Tarp jų reti kraštotyros leidiniai karaimikos tematika, kuriuos dovanojo ambasadorė dr. H. Kobeckaitė ir dr. K. Firkavičiūtė ir kt.

Informaciją pateikė Monika Straupytė, Asta Andrulienė, Indrė Rapkevičienė, Laima Franckevičienė, Regina Karpienė, Rasa Selickaitė

41

kalbėjo apie lietuvių kalbos aktualijas (Didžiojo kalbos klaidų sąrašo panaikinimą, nelietuviškų raidžių rašybą pasuose, moterų pavardžių galūnių ir įmonių pavadinimų rašymą), ragino savo kalbą ugdyti, puoselėti, bet kartu ir pritaikyti ją šiuolaikiniam vartotojui. „Žaiskime su kalba, vartokime ją laisvai, kūrybingai, nebijokime padaryti klaidų“, – kvietė kalbininkė.

Vardinės statulėlės laureatę sveikino rajono valdžios atstovai, gausus būrys bendraminčių, buvę kolegos, artimieji, bičiuliai, mokiniai, bib­ lio­tekininkai. Šventės dalyvius linksmino apeiginio dainavimo kolektyvas „Dijūta“ (Marijampolės sav.).

Ingrida Jonuškienė

ŠILALĖ

Savanorystės privalumai ir nauda. Nuo paėjusių metų rugsėjo rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje savanoriauti pradėjo Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleiviai Aušrinė Viršilaitė ir Matas Vazbys. „Tai nauja patirtis ne tik jauniems žmonėms, bet ir bib­lio­tekos darbuotojams, kuri sustiprino ryšį, atvėrė galimybių naujoms idėjoms ir veikloms“, – savanorystės privalumais dalijosi bib­lio­tekos direktorė Astutė Noreikienė.

M. Vazbys padeda lankytojams tobulinti kompiuterinį raštingumą.

Motyvuotais ir aktyviais savanoriais, kuriuos pastebėjo ir bib­lio­t ekos lankytojai, džiaugėsi jų kuratorė, bib­lio­tekos vyr. metodininkė Stefa Minutaitė, nes ir bib­lio­tekai buvo naudinga iš jų išgirsti naujų, originalių idėjų.

Pirmieji savanoriai išlydėti su padėkomis ir pasididžiavimu.

Nuo 2019 m. rudens vykdoma Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programa apima 6 mėnesių trukmės intensyvų savanoriavimą.

Tai rimtas įsipareigojimas ir pakankamai ilgas laikas, kad savanoris įsilietų į kolektyvą ir įgytų visų reikiamų kompetencijų ir darbinės praktikos.

Rima Norvilienė

VILKAVIŠKIS

Garsiniai knygelių skaitymai. Kovo 10 d. minimos poeto Justino Marcinkevičiaus 90-osios gimimo metinės. Šio rašytojo, akademiko ir visuomenės veikėjo pavardę žino net ir mažai

Garsinių skaitymų dalyviai. Alvinos Radžvilienės nuotr.

skaitantys žmonės. Jo kūryba – daugiau nei šimtas įvairių žanrų knygų: poemų, eilėraščių, dramų, esė, knygų vaikams. Ta proga viešojoje bib­lio­tekoje kovo 9 d. vyko garsiniai skaitymai „Valandėlė su Justino Marcinkevičiaus knygelėmis vaikams“, kuriuose dalyvavo Vilkaviškio pradinės mokyklos 2 klasės mokiniai su mokytoja Dalia Petruškiene. Vaikai, stebėdami vaizdo įrašus, susipažino su pačiu poetu, jo kūryba, virtusia ir skambiomis dainomis. Buvo skaitomi pasirinkti kūriniai – „Voro vestuvės“ ir „Greitoji pagalba“.

Skaitė ir suaugusieji, ir mokiniai, visi kiti atidžiai klausėsi. Po garsinių skaitymų antrokėliai turėjo atlikti užduotį – teisingai sudėlioti išsibarsčiusius ištraukos iš knygelės „Voro vestuvės“ žodžius.

Kadangi vaikams patinka ne tik skaityti knygas, bet ir žiūrėti animacinius filmukus, jiems buvo parodyta nuotaikinga kūrinio „Grybų karas“ ekranizacija, sukurta specialiai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Ina Dubickaitė

GALERIJA. Aktyvus senjorų laisvalaikis Iš kairės: M. Vazbys, S. Minutaitė, A. Viršilaitė. Rimos Norvilienės nuotraukos

Vienuoliktokas Matas atlikti savanorišką veiklą bib­lio­tekoje pasirinko dėl galimybės tobulinti savo žinias IT srityje. Jis padėjo skenuoti kraštotyrinę medžiagą apie kultūros paveldo objektus, aptarnavo vartotojus Interneto skaitykloje, gilinosi į bib­lio­tekoje atliekamus IT procesus ir paslaugas, padėjo gyventojų kompiuterinio raštingumo ir robotikos mokymuose, atliko kitus, kiek mažiau matomus, bet reikalingus darbus.

Abiturientė Aušrinė, pasirinkusi savanorišką veiklą Šilalės bib­lio­tekoje, susipažino su Vaikų literatūros skyriaus veikla, padėjo parengti parodą, skirtą Žemaitijos metams, vedė renginį „Kai prabyla medis“. Savanorė taip pat dirbo Interaktyvioje jaunimo erdvėje, kur išmoko naudotis naujausiais įrenginiais, padėjo aptarnauti lankytojus. „Savanoriaudama bib­lio­tekoje, pirmą kartą dirbau su senų nuotraukų skenavimo aparatu ir programa, išmokau tinkamai ir kokybiškai nuskenuoti fotografijas. Mane sužavėjo, kad Šilalėje yra tokia vieta, kurioje galima aktyviai ir naudingai praleisti laiką“, – įspūdžiais dalijosi A. Viršilaitė.

42

Viešosios bib­lio­tekos nuotr.

Pasvalys. Mariaus Katiliškio viešojoje bib­lio­tekoje veikiantis Senjorų klubas, kuriam vadovauja bib­lio­ tekininkė Irena Povilionienė, į susitikimus renkasi pirmą ir paskutinį mėnesio trečiadienį. Vasario 26 d. buvo pasveikinti visi tą mėnesį gimę senjorai, kartu dainuojami populiarūs romansai, džentelmenai kvietė šokti damas. Energingi senjorai dar pasitikrino savo lietuvių kalbos žinias, išbandė ir bib­lio­ tekoje esančius žaidimus. (Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos informacija)

KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS PANEVĖŽYS

Pristatyta monografija. Vasario 28 d. viešojoje bib­lio­tekoje pristatyta monografija „Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“. Renginyje, skirtame Lietuvių kalbos dienoms, dalyvavo Lietuvių kalbos instituto darbuotoja, viena leidinio autorių, panevėžiškė dr. Violeta Meiliūnaitė ir jos vyras uteniškis bardas Ričardas Mikalajūnas.

ŠIAULIAI

Išskirtinė bib­lio­tekos iniciatyva. Miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka įgyvendino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos finansuojamą projektą „Pažink lietuvišką žodį: kalbos kaita kartose“, kurio tikslas buvo skatinti domėjimąsi lietuvių kalba ir skirtingų visuomenės grupių dialogą, puoselėti gimtosios kalbos vertybę, ugdant patriotiškas asmenybes, kūrybiškumą, kartų bendravimą ir tarpusavio supratimą. Vasario ir kovo mėnesiais bib­lio­teka kvietė vaikus ir suaugusiuosius į įvairius renginius, bendras kūrybines veiklas, skirtas ir Lietuvių kalbos dienoms, ir Nepriklausomos Lietuvos 30-mečiui paminėti.

Renginio viešnia – dr. V. Meiliūnaitė.

Viešosios bib­lio­tekos nuotr.

„Prieš ketverius metus kartu su kolegėmis, Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Asta Balčiūniene ir Lietuvos edukologijos universiteto profesore Regina Rinkauskiene, rinkome ir tyrinėjome rytų aukštaičių – kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektas, esančias intensyvių kalbinių ir tarminių kontaktų zonoje. Siekėme išsiaiškinti, kaip vystosi ekonomiškai nestiprių rajonų – Kupiškio, Biržų ir Rokiškio – paribio šnektos, nustatyti patarmių supanašėjimo lygį, nes visos patarmės yra itin susijusios kilmės, istorijos, socialiniu, kultūriniu bei kitais aspektais. Šių tyrinėjimų pagrindu 2019 m. buvo išleista monografija „Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“, – pasakojo V. Meiliūnaitė. – Nustatėme, kad yra silpnosios ir stipriosios tarmės bei patarmės: žmonės arba prisitaiko prie vietinės kalbos, pavyzdžiui, anykštėnai, kupiškėnai perima panevėžiečių ar utėniškių patarmes, panevėžiškiai kalba bendrine kalba, o štai žemaitis, kur benuvyktų, šneka savo kalba. Pačios mažiausios kupiškėnų patarmės paribio šnektos XXI a. kinta sparčiau nei didesnių, įvairiais aspektais perspektyvesnių uteniškių ar panevėžiškių patarmių šnektos, o pats tarmės stiprumas labai priklauso nuo žmonių charakterio, kalbos vartojimo prestižo, vartojimo sričių bei pačių kalbėtojų migracijos ar nykimo.“ Pasak kalbininkės, jaunos kartos atstovą, kalbantį tarmiškai, šiaurės Lietuvoje sutikti – retenybė, todėl smagu, kad šiuo metu daugėja rašančių tarmiškai. „Štai neseniai išėjo panevėžiškių Vlado Braziūno ir Stasio Eidrigevičiaus tarmiškos knygos“, – dėmesiu tarmėms džiaugėsi renginio viešnia.

Autorės pasakojimą papildė garso įrašai, skaidrės. Renginio metu skambėjo bardo R. Mikalajūno aukštaitiška tarme atliekamos dainos.

Taip rimta tema persipynė su linksmomis istorijomis, dainomis. Įdomu buvo tiek jaunam, tiek ir vyresniam renginio dalyviui.

Indrė Rapkevičienė

Bendri kūrybiniai darbai papuošė autobusų stoteles. Šalia – eilėraščio autorė. Viešosios bib­lio­tekos nuotr.

Viena iš projekto veiklų – bendras moksleivių ir senjorų kūrybinis darbas. Šiaulių miesto mokyklų 8–12 klasių moksleiviai vasario mėnesį kūrė eilėraščius apie Lietuvą ir gimtąją kalbą, jos grožį ir vertę. Bib­lio­tekos Bibliografijosinformacijos skyriuje veikiančio Senjorų rankdarbių būrelio narės, padedant profesionaliai tautodailininkei Almai Mineikytei, kūrė tautinių spalvų vėjo malūnėlius. Iš viso buvo sukurti 37 eilėraščiai ir net 100 vėjo malūnėlių, o bendradarbiaujant su TŪB „Printė‫ “ׅ‬ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sumaketuoti ir atspausdinti eilėraščiai, papuošti vėjo malūnėliais, buvo viešinami įvairiose Šiaulių mieste esančiose maršrutinių autobusų stotelėse. Tad kovo 10–16 d. miesto viešojo transporto stotelėse šiauliečiai, belaukiantys autobuso, buvo kviečiami skaityti ne įprastas reklamas, o moksleivių sukurtus eilėraščius. Ši išskirtinė iniciatyva „Ką laisvės vėjai šneka“ ne tik džiugino šiauliečius, papuošė miestą, bet skatino didžiuotis savo šalimi, minėti Lietuvių kalbos dienas ir šventiškai sutikti Kovo 11-ąją.

Vasario 26 d. Bibliografijos-informacijos skyriuje vyko renginys „Lietuvių kalbos dabartis – keliai ir klystkeliai“, kuriame dalyvavo kalbininkas dr. Antanas Smetona. Pasikalbėti apie lietuvių kalbos padėtį besikeičiančiame pasaulyje, aptarti aktualijas ir pokyčius, kalbos vartojimo klaidas, panoro ir vyresnės kartos šiauliečiai, ir „Romuvos“ gimnazistai bei jaunieji Šiaulių moksleivių namų lankytojai. Vyko įdomi diskusija, svečiui buvo užduota nemažai klausimų.

Įgyvendinant projektą, bib­lio­tekoje buvo numatytos ir kitos veiklos, skatinančios vaikus domėtis gimtąja kalba. Vykusios įvairiausios interaktyvios viktorinos apie lietuvių kalbą, jos subtilybes ir įdomybes buvo puiki galimybė mokiniams sužinoti dar negirdėtų faktų. Prie Lietuvių kalbos dienų minėjimo prisijungė ir vaikų poetė Zita Gaižauskaitė. Viešnia eilių kalba pasakojo apie meilę knygai, visus ragino skaityti ir saugoti knygas, mylėti Tėvynę, gerbti mokytojus, klausyti tėvelių ir branginti gimtąją kalbą.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

ZARASAI

Kalba – didžiausias žmogaus turtas. „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, – rašė kalbininkas Jonas Jablonskis. Stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, kelti lietuvių kalbos prestižą ir vasario 16 d.–kovo 11 d. minėti Lietuvių kalbos dienas jau penktus metus kviečia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvių kalbos institutas, Švietimo, mokslo, sporto ir Kultūros ministerijos, kitos organizacijos. Ta proga Zarasų viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriuje kasmet rengiamos Lietuvių kalbos dienoms skirtos viktorinos, žaidimai, spaudinių parodos. Vasario 26–27 d. organizuotuose žaidimuose-viktorinose „Lietuviškas žodi, suskambėk“ ir kovo 4 dieną vykusioje viktorinoje „Moki žodį – žinai kelią“ dalyvavo Zarasų „Santarvės“ 3 ir 4 klasių moksleiviai su pedagogėmis Alina Guntuliene, Rasa Dičiūniene, Dalia Būgiene, Regina Gecevičiene, Galina Razmanavičiene. Dalyviai susiskirstę į komandas suko galvas atlikdami vieniems lengvesnes, kitiems gal ir sunkokas užduotis. O jų buvo nemažai ir įvairių. Reikėjo įminti mįsles, patarlėse įrašyti trūkstamus žodžius, iš pabirusių žodžių sudėti priežodį, sakiniuose surastas svetimybes pakeisti lietuviškais žodžiais, nesuklysti skaitant greitakalbes.

Atliekant kūrybinę užduotį reikėjo išsirinkti patikusią patarlę, ją užrašyti ant kuriamo skirtuko ir jį papuošti.

Jaunieji Lietuvių kalbos dienų dalyviai. Vitos Juškėnienės nuotr.

Paaiškėjo, kad vieniems dalyviams geriau sekėsi minti mįsles, kiti žinojo daugiau patarlių, priežodžių, svetimybes gražiais lietuviškais žodžiais pakeitė visos komandos. Džiugu, kad būti gerais lietuvių kalbos žinovais norėjo visi.

Iš sukurtų skirtukų Vaikų literatūros skyriuje parengta paroda „Kalba – didžiausias žmogaus turtas“.

Zina Černovienė

43

IR AŠ TEN BUVAU

HERNINGO VIEŠOJI BIB­LIO­TEKA

Anksčiau bib­lio­teka buvo įsikūrusi užmiestyje, tačiau Herningo savivaldybė šią įstaigą matė kaip didelį bendruomenės traukos centrą, tad prieš keletą metų, didžiules buvusio apleisto prekybos centro patalpas atidavus bib­lio­tekai, po renovacijos ji tapo viena svarbiausių kultūros erdvių miesto centre, pritraukiančia gerokai daugiau lankytojų nei anksčiau.

Knygų lentynos išdėstytos moderniai ir kūrybiškai, įrengtos gyvų augalų ar meninės instaliacijos. Ugniaus Raugalo nuotraukos

Bib­lio­tekos aplinka šviesi ir spalvinga. Interjere palikti industriniai senojo pastato elementai: netinkuotų plytų sienos, pliko betono blokai, vamzdžiai, plieno konstrukcijos, skaityklose – minkštieji baldai.

Lankytojų erdvės beveik neatskirtos sienomis, tad kuriamas savotiškas bendrumo pojūtis. Nepaisant to, aplinka suplanuota taip, kad skirtingomis veiklomis užsiimantys žmonės vieni kitiems netrukdytų. Visur juntamas gerai apgalvotas bib­lio­tekos dizainerio prisilietimas. Šis įgyvendintos renovacijos projektas 2015 m. buvo įvertintas atitinkamu apdovanojimu.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji bib­lio­teka kartu su partneriais iš Danijos, Estijos, Slovėnijos ir Švedijos 2018–2020 m. vykdo tarptautinį pagal „Erasmus+“ programą įgyvendinamą projektą „Ateities kultūros paveldas: atrasti, dalintis, mokytis“ (Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn). Jo metu bib­lio­tekos dalinasi turima kraštotyros veiklos patirtimi.

Danijoje, Jutlandijos pusiasalyje, esančiame Herningo miesto viešojoje bib­lio­tekoje 2019 m. lapkritį vyko tarptautiniai projekto mokymai.

Kartu su užsienio partneriais juose dalyvavo ir du A. Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos darbuotojai: vyresnioji bib­lio­tekininkė Daiva Kiminaitė ir edukatorius Ugnius Raugalas. Šios bib­lio­tekos erdvės ir platus teikiamų paslaugų spektras maksimaliai pritaikyti įvairaus amžiaus ir interesų lankytojams. Čia galima ne tik skolintis knygas, čia įrengtos erdvės su viešosios interneto prieigos taškais, renginių, poilsio ar vaikų zonos, kūrybinės dirbtuvės, kavinė.

44

Kartu su projekto partnerių kolegomis. Priekyje centre – D. Kiminaitė, viršuje kairėje – U. Raugalas. Mokymų organizatorių nuotr.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bib­lio­tekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bib­lio­tekas ir į Jūsų bib­lio­teką?

Danijoje (ne tik bib­lio­tekose) didelį įspūdį paliko savanorystės mastai. Įvairaus amžiaus žmonės, net ir pensininkai, džiugina savo dalyvavimu ir įsitraukimu į įvairių kultūros, švietimo ir laisvalaikio centrų veiklą. Juntama graži savanorystės dvasia bei šviesus pasididžiavimas priklausyti bendruomenei ir būti vieni kitiems naudingiems.

Vieni ateina budėti bib­lio­tekos erdvėse ir padėti lankytojams, kiti vakarais netgi vietoj darbuotojų paliekami kuruoti vienos ar kitos erdvės veiklą, treti dalinasi patirtimi su jaunimu, vadovauja būreliams ar edukacijoms, dar kiti visą dieną praleidžia archyvuose, skaitmenina senas nuotraukas ar kitus išlikusius dokumentus. Drauge tai ir būdas bendrauti tarpusavyje, ypač vyresniems žmonėms, iki pat senatvės jaustis gerbiamiems ir reikalingiems.

Tikrai verta dėmesio ir įkvėpimo patirtis, kuri kada nors, tikimės, plačiau prigis ir Lietuvoje.

Ugnius Raugalas ir Daiva Kiminaitė

Kviečiame šalies bib­lio­tekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bib­lio­tekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Rima Cicėnienė. The Potential of the Documentary Heritage

1

This year Lithuania celebrates the centenary of the restoration of its independence. On this occasion, authors of the heading „#Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their insights in how Lithuania‘s libraries changed during the recent three decades. This time our guest is the Vice-Director for Research of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences Dr. Rima Cicėnienė, who surveys the impact of UNESCO activities in the field of information and communication on giving impetus to changes in libraries‘ efforts to preserve the documentary heritage. A major objective has become to not only preserve the exceptional documentary heritage but also ensure its access. It has been realized that promoting and digitization of documentary heritage objects opens new possibilities both for research and culture and commercial solutions. Rima Cicėnienė makes it a point that transformation in this field, among other outcomes, has changed the users‘ information demands.

The Anniversary Not Overclouded by Hardship

3

This year Lithuania marks three decades since the contemporary Supreme Council declared the restoration of Lithuania‘s independence on 11 March 1990. In this issue, we publish several articles devoted to this anniversary. The first is about how the original of the act “Regarding the Restoration of the Independent State of Lithuania” with the signatures of its 124 signatories was put on display at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania for a single day on 5 March. We also present reminiscences by signatories of the Independence Act Jonas Prapiestis, Irena Andrukaitienė and Jurgis Jurgelis about the day of this exceptional document‘s signing. In other articles, Rožė Koriznienė, Danguolė Banevičienė, Danutė Pukelienė and Zita Sinkevičienė, who have been working at libraries since the restoration of the State independence, by looking back at the events of that time, compare today‘s professional prospects with those before the independence and Monika Straupytė, Matas Baltrukevičius, Roberta Stonkutė and Brigita Barkauskaitė, born after 1990, share their thoughts about life in an independent country and how they make use of this possibility for their self-realization. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė and Vaiva Markevičiūtė)

Elena Macevičiūtė, Zinaida Manžuch. How to Inspire Curiosity and Make it Long-Term 13

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. A Bibliographic Work of Importance to Researchers of the Lithuanian and European Cultural Heritage 22 The heading “New publications” introduces the catalogue “17th Century Books at Kaunas Libraries” published by the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences. This two-volume publication presenting books from 1601–1700 (containing descriptions of 1620 books (1754 copies)) has drawn the interest of a number of researchers. We present the review of this bibliographic work (the compilers of which are Sigitas Lūžys, Dr. Rita Urbaitytė and Irena Vitkauskienė) by the Head of the Rare Books and Manuscripts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė.

Marius Katiliškis’s Return to Pasvalys

24

The heading “Library and its Name” features the Pasvalys Public Library.

The publication is about the inspiration to name the Library after the Lithuanian expatriate writer Marius Katiliškis (1914–1980). The library of Pasvalys might be proud of having a memory room devoted to Katiliškis – the fact evoking association with a museum. The room displays a rich exhibition of Katiliškis’s printed publications, manuscripts, photographs and personal belongings. Katiliškis’s heritage is introduced by employing an informative and educational computer terminal within educational programmes. The memory of this writer, who gave name to the Library, is cherished by organizing Marius Katiliškis Readings and presenting the Marius Katiliškis Award (Prepared by Toma Mikalajūnaitė and Vaiva Markevičiūtė)

Akvilė Tamošiūnė. A Unique Cognitive Game

28

It is a tough task to interest today’s young people in traditional events, but they get readily engaged in interactive and convivial activities which require creativity. The publication is about how the staff of the Šilutė Fridrichas Bajoraitis Public Library created a lively cognitive game, which became popular not only among young people but also adults. This interactive game, Grindopolis, created by ingenious hands of the Library’s staff has been tried by members of municipality’s council, the staff of the Tourism Information Centre of the Pagėgiai Region, visitors of the Šilutė Centre of Social Services and inmates of some social care homes.

Comparing What is Difficult to Compare

31

The world is increasingly recognizing the role of the librarian as a consultant and teacher of the digital literacy. Investigators make it a point that inability to knowingly use digital technologies condition digital divide. This divide is determined by the lack of motivation. In this publication, researchers from Vilnius University Prof. Dr. Elena Macevičiūtė and Dr. Zinaida Manžuch analyze how curiosity could inspire participants of digital literacy training to get involved into the process of learning to use smart technologies. The insights have been taken from the study under the project KomiksLaB. The project was implemented by researchers from Vilnius University together with the Utena Antanas and Motiejus Miškinises Public Library, the Šiauliai Municipality Public Library and the Vilnius Municipality Central Library in 2018.

The publication is about an international standard, which, in the opinion of its drawers, will assist the world’s libraries in the implementation of their mission. The standard is introduced by the senior methodologist from the Library Science Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dalia Jaskonienė. National libraries of various countries, while performing functions pertaining to all national libraries all over the world, have their own distinct tasks. Therefore their performance is difficult to compare. The international standard ISO 21248:2019 Information and documentation – Quality assessment for national libraries present and describe methods for evaluating performance of national libraries: performance measurement and evaluation of impact. (Prepared by Dalia Jaskonienė)

Rimvydas Laužikas. The UNESCO World Heritage. This Time About The Documentary Heritage 18

Vaiva Markevičiūtė. An Island of Lithuanian Books in Manchester

The Lithuanian National Memory of the World Register has been supplemented by six objects of the documentary heritage. The editorial board of Tarp knygų is preparing a series of articles presenting these documents of regional and national importance. In this issue, Professor at Vilnius University and Chairman of Lithuanian Committee of the UNESCO Memory of the World Programme Dr. Rimvydas Laužikas speaks about the origins of this Programme devoted to the documentary heritage, its structure (international and national registers), selection criteria for documents and how this Programme has been affected by information wars.

37

Starting with the beginning of 2020, Lithuanians living in the NorthWestern England can find books in their native language at the library of Manchester and borrow them for home use. By the initiative of the Lithuanian community, some 300 Lithuanian publications have been collected (80 of these received from Lithuania), delivered to the Manchester Central Library and provided catalogue entries. This undertaking has proved its purpose: this service has become popular among the Lithuanian community.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2020 Nr. 3 (734) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-03-26 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 3 (734) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

NUOTOLINĖS PASLAUGOS • INTERAKTYVI BIB­LIO­TEKA • LIBIS skaitytojo pažymėjimo užsakymas • Naujai gautų dokumentų peržiūra • Dokumentų el. kopijų užsakymas • Dokumentų užsakymas bib­lio­tekų kataloguose • Visateksčių el. knygų skaitymas • Lietuvos leidėjų katalogas • Planuojamos išleisti knygos • Klausk bib­lio­tekininko • INFORMACIJA APIE BIB­LIO­TEKOJE ESANČIUS DOKUMENTUS • Nacionalinės bib­lio­tekos elektroninis katalogas • LIBIS suvestinis katalogas • Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas • Nacionalinės bib­lio­tekos kortelių vaizdų katalogas • Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė (archyvas) • BIB­LIO­TEKŲ, ARCHYVŲ IR MUZIEJŲ SKAITMENINTO KULTŪROS PAVELDO PORTALAS • Knygos • Periodika • Smulkioji spauda • Dvimatė grafika • Kartografiniai leidiniai • Garso įrašų kolekcija • Lietuvių literatūros klasika • Rankraščiai • Lietuvos dailės muziejaus eksponatai • PRENUMERUOJAMI EL. IŠTEKLIAI • EBSCO Publishing • Emerald management eJournals Collection • JSTOR Collections• NAXOS Music Library • Project MUSE• SpringerLink • Taylor&Francis SHH Library and S&T Library • Wiley Online Library • De Gruyter ir Taylor & Francis Group el. knygos • SKAITMENINIO TURINIO ŽENKLINIMO ŽINYNAS IR ĮRANKIAI • „Creative Commons“ licencijų žymų pavyzdžiai ir aprašymas • Teisių ženklinimo metodika ir žinynas • Ženklinimo įrankis