L N O B T
2 0 1 9
/ 3
r e p e r t u a r o
p e r l a i
ar tiesiog emocinis. Kartais, labai išskirtiniais atvejais, vienoje operoje telpa visi šie kontekstai. Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybos – kaip tik toks kūrinys. Genialusis kompozitorius puikiai numanė, kokią reakciją gali sukelti jo sprendimas adaptuoti revoliucingąją pjesę, todėl muziką jis kūrė labai gudriai ir subalansuotai. Kai scenoje ima rutuliotis įtempta situacija, muzika staiga pasiūlo juokelių ir smulkių asmeninių detalių, kurios išsyk praskaidrina nuotaiką ir primena mums, kad kiekviena gyvenimo akimirka turi daugybę skirtingų aspektų. Nė viena šios operos scena nėra prėska ar tiesmuka. Visi, kurie turėjo galimybę išgirsti naująjį kūrinį ir sugebėjo pamiršti su juo susijusį socialinį ir politinį šaršalą, buvo nepaprastai nustebinti įvairialypės muzikos, kurioje įtikinamai dera romantinės ir socialinės linijos. Figaro vedybose skamba suasmeninta muzika – ji sušvelnina socialinį aštrumą, nors draminis tonas šen ir ten prasiveržia atnešdamas gilų liūdesį ir geliantį sielvartą, kuris skrodžia kiaurai nevaldomai kylančios romantinės intrigos. Tačiau iš esmės Mozartas smagiu klegesiu pasaldino visa, kas kartu, – jo muzikoje pilna išradingų sprendimų, derančių prie anuometinio muzikinio etiketo (o gal ir mados). Elegantiško ir gudraus tarno Figaro (buvusio kirpėjo), ištvirkusio grafo Almavivos, gudruolių tarnaitės Siuzanos ir grafienės Rozinos, naiviojo Kerubino istorija kiekviename pastatyme įgauna vis kitokių prasmių ir reikšmių. Anuomet po spektaklių žiūrovai turėjo pačių įvairiausių nuomonių; panašiai kaip ir pjesė, ši opera kurį laiką buvo rodoma tik privačiai. Imperatorių Juozapą II, kaip ir Liudviką XVI, labai išgąsdino operos siužetas ir tai, kaip buvo apibūdinti personažai, – jis nurodė, kad cenzūra turi arba apskritai atmesti šį veikalą, arba bet kokia kaina daugelį vietų reikia pakeisti. Taip ir buvo tuojau pat padaryta – libretas sutrumpintas ir perrašytas itališkai. Beje, šis priverstinis sprendimas žymi kompozitoriaus ir libretisto Lorenzo da Ponte’s bendradarbiavimo pradžią – vėliau pastarasis dar sukūrė operų Don Žuanas ir Visos jos tokios libretus. Vaizdelis, kai tarnai savo šeimininką pavaišina kumščiais, atmesdami jo pirmosios nakties teisę droit du seigneur ir galiausiai priversdami jį melsti atleidimo, – na, tai jau revoliucija scenoje. Politikai ir kiti galingieji buvo tiesiog šokiruoti, o štai publika... Ji juokėsi. Žmonėms, kurie apsilankė spektaklyje, vienodai
50
rūpėjo ir komedija, ir socialinis kontekstas. Dabar, prabėgus daugiau nei dviem amžiams, komiškasis palaidūno grafo (kadaise panašaus į Kerubiną) kontekstas yra stipresnis nei socialinis. Tačiau taip puikiai paklotas sudėtingas pamatas juk negalėjo tiesiog išnykti. Praėjus 240 metų režisieriai grįžta prie šio veikalo akcentuodami istorinį kontekstą. Kas yra moralė ir padorumas? Kaip juos pamatuoti? Kokios yra galingųjų teisės ir kodėl jie mano galintys daryti tai, kas kitiems uždrausta? Negi šiandien šie klausimai nėra svarbūs? Dar viena žavi draminė tiek pjesės, tiek operos linija skirta moteriškiesiems personažams. Nepamirškite, ši opera buvo parašyta XVIII amžiuje. Tuo metu niekas pernelyg neromantizavo moterų – požiūris į jas buvo labai tiesioginis. Vadinasi, tai, ką rodo mums ši opera, yra ganėtinai provokatyvu ir gudru. Dvi pagrindinės veikėjos susiduria su įvairiais sunkumais, nors kai kuriuos iš jų pačios ir susikuria. Bet kaip gudriai jos iš viso to išsisuka! Išlikdamos pagarbios ir paklusnios, jos vis dėlto pasiekia tai, ko nori. Tikriausiai paklausite: tai negi jų elgesys turėtų tapti moterims paklusnumo pavyzdžiu? Atsakysiu: ši opera moko, kad moterys visada tiksliai žino, ko nori, ir pasiekia tai bet kokia kaina. Chaotiškame siužeto vingių ir apsipažinimų verpete Mozarto kūrinys pasakoja mums istoriją, kurioje moterys vaizduojamos išmintingesnės, inteligentiškesnės ir įžvalgesnės už vyrus. Tai galia, kuri neturėtų būti nuvertinta ar pakeista kitomis vertybėmis, – ją labai vertino Mozartas, kuriam motina ir sesuo buvo puikūs moteriškos stiprybės pavyzdžiai. Ir nepamirškite meilės, to puikiai pažįstamo atsakymo į visus klausimus. Taigi ši istorija ir apie tai, kaip elgiasi įsimylėję vyrai. Neištikimi, naivūs, klastingi, dosnūs – pjesėje matome juos visokius. Galime juos tyrinėti arba tiesiog mėgautis jų nuotykiais. Vis dėlto nė vienas jų nėra vien juodas ar baltas. Ir visi jie galiausiai prieis prie laimingos pabaigos. Figaro vedybos – seniausia iš dešimties dažniausiai pasaulyje atliekamų operų. Šį sezoną ji grįžta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Ką pamatysime? Tai jūs man pasakykite. Ar šiandien jūs įsimylėję? O gal pavyduliaujate? Pamėginkite išdėstyti raštu, kaip reikėtų protingai provokuoti ar pradėti revoliuciją. Gal šiandien jūsų žodis yra moterų galia? O gal jūs tiesiog norite pasijuokti? Kaip jau minėta, šioje operoje yra visa tai ir dar daugiau. Ką joje išvysite, priklauso tik nuo jūsų. n