BRAVISSIMO 2019|Nr.3

1

2 0 1 9

/ 3

2 0 1 9 / 3

2

2 0 1 9

/ 3

3

r e d a k t o r ė s

Ž o d i s

2 0 1 9

/ 3

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2019 l 3 / 108 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino KOPA Tiražas 1900 egz.

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

Mielieji Bravissimo skaitytojai, Pasiilgome jūsų! Iki soties prisiragavę vasariškų saulės spindulių, vėl grįžtame į teatrą, kuriame jau aidi repetuojamos pirmosios sezono premjeros garsai. Šelmiška Leonardo Bernsteino operetė Kandidas ženklina ypatingo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro etapo pradžią: 2019–2020 m. švenčiame jau 100-ąjį sezoną. Tai išties svarbi proga ir savotiškas atspirties taškas, leidžiantis ne tik apmąstyti prabėgusius dešimtmečius, bet ir pažvelgti į tai, kas laukia ateityje.

Tikriausiai neverta dar kartą minėti, kad LNOBT istorija – turtinga, gausi didžių kūrybinių darbų, išskirtinių scenoje ir už jos ribų dirbusių personalijų. Bene kiekviena publikos karta širdyje saugo savo mylimiausią spektaklį, įsimintiniausią teatrinę akimirką. Tikimės, kad ir šventinis 100-asis sezonas kažkam iš jūsų taps istoriniu įvykiu, kurį su džiaugsmu prisiminsite labai ilgą laiką.

Pagarbiai priimdamas savo praeitį, šiais metais didžiausias šalies teat­ ras siekia naujų horizontų, ieško naujų būdų bendrauti su savo žiūrovu. Į teatrą jus kviesime ne tik patirti penkių premjerų įspūdžių, stebėti mėgiamų repertuarinių spektaklių ir geriausių Lietuvos bei užsienio artistų, bet ir kuo dažniau susitikti su kūrėjais, klausytis paskaitų, dalyvauti diskusijose ir konferencijose. Norėtume, kad teatras taptų gyva, giliai alsuojančia erdve, kurioje tiesiog gera būti ir dalintis praturtinančiais dalykais. Tad susitikime – puikaus, įspūdingo 100-ojo sezono mums visiems!

Nuoširdžiai, Laūra Karnavičiūtė

Pirmame viršelyje – LNOBT balerina Greta Gylytė Stiliaus idėjos autorius Darius Petreikis, Fotografas Tomas Petreikis

turinys

2 0 1 9

/ 3

100-asis LNOBT sezonas

3 Trys klausimai generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui 4 Trys klausimai operos meno vadovui Sesto Quatrini 4 Trys klausimai baleto meno vadovui Krzysztofui Pastorui R a m p o s š v i e s o j e 6 11

Bandant sušokti vėją: Baletų triptiko premjera / Gražina Montvidaitė Žmogaus būties filosofija asketiškame Kūrybiniame impulse 8 / Ingrida Milašiūtė

V i s - à - V i s 16

Greta Gylytė: „Šokis paima ir vėl pastato tave ant kojų“ / Elvina Baužaitė

P r e m j e r a s pa s i t i n k a n t

22 Lenio muzikos teatras / Polina Lyapustina 26 Interviu su Vincentu Boussardu / Rasa Murauskaitė Amžinybė ir viena diena / Ingrida Gerbutavičiūtė 32 36 „Kuo dažniau atsimerkti ir pamatyti, atsikimšti ausis ir išgirsti, o kartais – tiesiog sustoti ir

stebėti...“ / Pokalbis su kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene / Elvina Baužaitė

Pa ž i n t i s

41 Svajonės – tai kelias link stebuklo. Pokalbis su dirigente Giedre Šlekyte / Agnė Ulytė

LNOBT repertuaro perlai

47

Žongliruojant požiūriais į vedybas / Polina Lyapustina

Menu akimirką žavingą 49 54

Paskutinis iš mohikanų / Kristupas Antanaitis Publikos pigiais vaizdiniais nenupirksi / Vaida Urbietytė – Urmonienė

K a un o v a l s t y b i n i s m u z i k i n i s t e a t r a s 60

Nauji operų spektakliai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre / Lina Stankevičiūtė

Coda

64

Kryžiažodis

4

5

100-asis L N O B T s e z o n a s

2 0 1 9

/ 3

100-asis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas Trys klausimai LNOBT generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui Jei ieškotume devizo 100-ajam LNOBT sezonui, kokią frazę pasiūlytumėte?

Devizo paieškos šįmet mus nuvedė į sporto klubą, kur ir pristatėme jubiliejinį teatro sezoną žiniasklaidai.

Todėl stiprėjimas, tobulėjimas, atvirumas yra pagrindiniai devizo žodžiai.

5 svarbiausi jubiliejinio LNOBT sezono įvykiai Jums asmeniškai: ką patartumėte išrankiausiam teatro žiūrovui?

Teatro vadovui tenka įžvelgti įvairiausius svarbius įvykius, nors taip norisi laukiamus dalykus sieti tik su scena. Kiekviena premjera man yra labai brangi. Kaip tik numatytos penkios premjeros, jos įprasmins atvirą ir platų teatro požiūrį – nuo to, kas vadinama amžinąja klasika, iki modernių potėpių. Pradėsime operos šimtmečio renginius ir visuomenei pristatysime prog­

ramą, skirtą šiai progai. Taip pat laukiu teatro prieigų tvarkybos pabaigos, kuri taps didelių infrastruktūros projektų įgyvendinimo pradžia. Laukiu naujos asmeninio rėmimo programos, leisiančios kiekvienam teatro gerbėjui prisidėti prie tolesnio teatro kūrimo. Man pačiam smalsu dalyvauti atnaujintose edukacijos programose: praeitą sezoną įgyvendintos programos įkvėpė dar plačiau atverti teatro duris.

Ko palinkėtumėte reprezentaciniam Lietuvos teatrui 100-ojo sezono proga?

Teatras yra situacijos valstybėje atspindys: jeigu jis žydi ir klesti, tai atsispindi valstybėje ir atvirkščiai.

Opera Lietuvoje gimė kartu su nepriklausomybe. Linkiu, kad pagrindinis šalies teatras būtų įdomus ir elitinio meno gerbėjui, ir trejų metų vaikui – kad kiekvienas galėtų čia rasti tokį teatrą, kokio trokšta.

6

100-asis L N O B T s e z o n a s

2 0 1 9

/ Fotografas Fabrizio Sansoni

3

Trys klausimai LNOBT operos meno vadovui Sesto Quatrini

5 svarbiausi jubiliejinio LNOBT sezono įvykiai Jums asmeniškai: ką patartumėte išrankiausiam teatro žiūrovui?

1. Trys operų premjeros. Pirmiausiai – Ana Bolena: tai tikras bel canto šedevras, tačiau tuo pat metu ir didelis iššūkis atlikėjams. Kūrinio pagrindas – Tiudorų istorija, tačiau čia ją matome pateiktą kiek kitaip, nei filmuose ar serialuose. Tuomet Lošėjas, ir galiausiai sezono atidarymo kūrinys Kandidas.

2. Asmik Grigorian sugrįžimas į LNOBT sceną – ši solistė dainuos operoje Lošėjas. Tai nepaprastai svarbus įvykis mums visiems.

3. Spektaklio Ernanis sugrįžimas. Tai opera, kuri Lietuvoje nebuvo itin mylima, ir mes norėtume tai pakeisti. Šis spektaklis – puikus; naujajame sezone jį atliks neįtikėtina solistų komanda, diriguos fantastiškas dirigentas.

4. Naujas Ričardo Šumilos kaip vyriausiojo LNOBT dirigento vaidmuo. Tai labai simboliška: pagaliau šią svarbią poziciją užima jaunas lietuvių dirigentas.

5. Lietuvių dirigentės Giedrės Šlekytės debiutas LNOBT. Ko palinkėtumėte reprezentaciniam Lietuvos teatrui 100-ojo sezono proga?

Linkiu LNOBT tapti absoliučiu regiono lyderiu operos srityje. Ir dar tūkstančio didžiausios sėkmės metų!

Trys klausimai LNOBT baleto trupės meno vadovui Krzysztofui Pastorui

Jei ieškotume devizo 100-ajam LNOBT sezonui, kokią frazę pasiūlytumėte?

Tradicija ir atsinaujinimas.

5 svarbiausi jubiliejinio LNOBT sezono įvykiai Jums asmeniškai: ką patartumėte išrankiausiam teatro žiūrovui?

1. Itziko Galilio baleto Amžinybė ir viena diena premjera, sukurta specialiai LNOBT baleto trupei. Šiam spektakliui muziką rašo lietuvių kompozitorė Rita Mačiliūnaitė.

2. Klasikinio baleto Žizel premjera, kurią pristatys Lola de Avila.

3. Mūsų kasmetinio projekto Kūrybinis impulsas tąsa.

4. Baleto Procesas gastrolės Varšuvoje 2019 m. lapkritį.

5. 2019–2020 sezono pabaigoje įvyksiantis mano pareigų perdavimas Martynui Rimeikiui.

Ko palinkėtumėte reprezentaciniam Lietuvos teatrui 100-ojo sezono proga?

Palinkėčiau daugybės sėkmingų sezonų, kurie tiek Lietuvos, tiek užsienio auditorijai pristatytų puikiai subalansuotą repertuarą ir veiklą, kuri su pagarba atsigręžia į praeitį, bei su drąsa ir viltimi žvelgia į ateitį. n

Fotografas Lukasz Murgrabia

Jei ieškotume devizo 100-ajam LNOBT sezonui, kokią frazę pasiūlytumėte? Šaknys ir sparnai. Pasak kinų patarlės, geriausia, ką galime suteikti savo vaikams – tai šaknys ir sparnai. Būtent tai tikimės suteikti žmonėms, kurie dirba LNOBT.

a

p

d

o

v

a

n

o

j

i

m

a

i

7

2 0 1 9

/ 3

r a m p o s

8

š v i e s o j e

2 0 1 9

/ 3

Scena iš spektaklio Pradžioje nebuvo nieko

Bandant sušokti vėją

Gražina Montvidaitė

Regis, tokie žanrai kaip opera, baletas turi tik klasikos aurą, užmerkus akis gali kelti tik virtinę estetiškų, plastiškų ir tradicinių vaizdinių, bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras siekia perlipti per tokį įsivaizdavimą ir įsileisti į didžiąją sceną naujų vėjų. Atvirumą eksperimentams ir naujoms pasirodymo formoms teatre regime jau ne pirmą kartą.

Vienas tokių gaivaus vėjo šuorų – šiemet jau aštuntasis Kūrybinis impulsas, kasmet pristatantis choreografijos talentus ir naujas šokio pateikimo idėjas. Kitas naujas kūrinys – iš teatro ir choreografų bendradarbiavimo kilęs baletų triptikas. Kaip rodo pavadinimas, jis susideda iš trijų vienaveiksmių baletų. Trys choreografai šiais darbais pristatė savo šokio estetikos suvokimą ir gebėjimą suvaldyti visus pastatymo elementus.

r

a

m

p

o

s

š

v

i

e

s

o

j

e

9

Pirmas vakaro kūrinys – Pradžioje nebuvo nieko – atskleidė, kaip pasaulio sukūrimą pagal lietuvišką mitologiją įsivaizduoja choreografė Živilė Baikštytė. Sapniškas, stebuklinis, pasakiškas pastatymas atskleidė neišsenkančią kūrėjų vaizduotę. Kūrybinė grupė išsikėlė ambicingą tikslą – iš nieko sukurti pasaulį. Nuo pradžios iki pabaigos scenos kairėje srūvantis smėlis – tai nuoroda į laiką. Jo tėkmėje vyksta neregėti dalykai: susitinka gėris ir blogis Praamžio (Marius Miliauskas) ir Liucino (Jeronimas Krivickas) pavidalais, šie pradai susiduria, maišosi; Saulė (Kristina Gudžiūnaitė) ir Mėnulis (Genadij Žukovskij), iš pradžių šokę kartu, išsiskiria į aukštesnįjį ir žemesnįjį lygius; pasirodžiusi Aušrinė (Rūta Lataitė) nušviečia viską ir paruošia terpę įžengti spindulingai, būriu palydovų vedinai Laimai (Olga Konošenko).

Pasirodymo koncepcija įdomi tuo, kad veiksmas plėtojamas kontrasto principu – pasirodžius vienam veikėjui, tuojau atsiranda jam priešingas, antagonistas. Parodžius spindinčiąją visatos pusę, atsiranda ir tamsioji, pilna negražių, bet būtinų gyvių. Tokia paralelė darbą daro subalansuotą ir užbaigtą. Kūrinio veiksmo pakaktų atskiram viso vakaro baletui, o dinamikos požiūriu dėmesys nė minutės nenukrypsta nuo

scenos. Šokio judesiai, iš paprastų, kone kasdieniškų, akimirksniu pereinantys į sudėtingas, greitas baleto kombinacijas, trumpus ir staigius energijos pliūpsnius, verčia žavėtis šokėjų ištverme ir tobulais, intensyviais judesiais. Pabaigoje pasigirstantys operos solistų Joanos Gedmintaitės ir Rafailo Karpio balsai baigia kurti pasaulį, uždarydami ciklą, pradėdami naują būties ir būtybių ratą.

Nors svarbiausias šio pasirodymo elementas yra šokis, Antano Jasenkos muzika tokia pat pasakiška ir kupina kosminių garsų kaip ir Giedrės Brazytės scenografija ar Manto Bardausko vaizdo projekcijos – tai elementai, papildantys pasakojamą legendą įvairia raiška. Muzika dvejopa: gyvai groja orkestras, diriguojamas Modesto Barkausko, ir skamba įrašyti elektroninės muzikos intarpai. Tai būdinga kompozitoriaus kūrybai, tad ši išraiškos priemonė savaime lėmė nedidelį kontrastą. Jis nėra labai ryškus dėl puikaus tolygaus perėjimo nuo gyvai atliekamos prie elektroninės muzikos bei natūralios jų tarpusavio sąveikos. Kostiumai kiek primena senovės Romoje dėvėtus chitonus. Jie estetiški, bet Saulės ir Mėnulio šokio scenoje ir poroje kitų vietų sijonai trukdė atlikti judesius, todėl visą šokio grožį, žiūrovo akimis, atskleistų trumpesni sijonai.

Scena iš spektaklio Pradžioje nebuvo nieko

2 0 1 9

/ 3

r a m p o s

š v i e s o j e

Nors visi trys vakaro baletai buvo kuriami atskirai ir labai skirtingai judesį suvokiančių kūrėjų, bet neįmanoma žiūrėti kiekvieno jų kaip atskiro – sąmonė iškart puola lyginti vieną su kitu. Nevalingai peršasi mintis, kad pirmasis baletas aukštai iškėlė viso vakaro kartelę.

2 0 1 9

/ 3

Antrasis triptiko darbas pasakoja apie istorinę asmenybę – jauną lenkų šokėją Franceską Mann, sukėlusią maištą mirties akivaizdoje, dujų kameros prieigose. Šią istoriją dokumentiškai pabandė papasakoti choreografė Edita Stundytė, pasitelkdama neseniai į amžinybę išėjusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muziką. Šiame darbe muzikos vaidmuo, ko gero, pats stipriausias. Teatrališka, svajinga, pagražinta žydiškais motyvais, ji tiksliausiai nupasakojo veiksmą.

Dokumentinės nuotraukos, vaizdo projekcijos (kurtos Imanto Boiko) ir apšvietimas (Levo Kleino, dažnai išsiskiriančio puikiu šviesų darbu) ne per daugiausia padėjo kurti aplinkybes, o šokis šiame kūrinyje tarsi gyveno atskirą gyvenimą. Baletą sudaro trys pagrindinės scenos ir traukinio scena, kaip pagalbinė aplinkybėms paaiškinti. Pirmoji scena vyksta teatre, pagrindinė šokėja šoka su draugais Varšuvos teatre dar pačioje savo

10

karjeros pradžioje. Šokėjos ryškiaspalviais kostiumais (dailininkė Jelena Lebedeva) šoka Gulbių ežerą, kai staiga įsiveržus karininkams suimami keli šokėjai.

Kaskart scenoje pasirodžius pagrindiniam karininkui (Stanislav Semianiura) pasigirsta perkusininko Arkadijaus Gotesmano grojimas – viso pasirodymo metu jis įgarsina karininką. Antroji scena vyksta Varšuvos geto teatre, kur šokėjai jau pilkesniais drabužiais, nebe taip džiaugsmingai, bet vis dar iš širdies šoka. Karininkai vėl nutraukia veiksmą ir įsiveržę vėl atrenka kelis šokėjus, tarp jų ir Franceską (Gohar Mkrtchyan). Mergina jau antrą kartą pasipriešina karininkams, sušoka savo teminį šokį, o karininkai grubiais, kapotais judesiais išveja šokėjus iš scenos. Scena traukinyje, turinti padėti geriau suvokti vyriausiojo karininko charakterį, elgesio motyvus, iš tiesų tik parodo agresiją ir puikavimąsi ginklu. Trečioji scena emociškai pati sunkiausia.

Ji vaizduoja traukinio atvykimą į koncentracijos stovyklą ir šokėjų vijimą į dujų kamerą. Visoms šokėjoms nusirengus Franceska supranta, kur pakliuvo, ir bandydama laimėti laiko lėtai nusirenginėja bandydama suvilioti vyriausiąjį karininką. Jam priartėjus šokėja čiumpa jo ginklą, pašauna jį bei dar vieną karininką ir

Scena iš spektaklio Frančeska Mann

11

2 0 1 9

/ 3

Scena iš spektaklio Frančeska Mann sukelia suimtųjų maištą. Porą minučių tvyro chaosas, kol galiausiai karininkai, sulaukę pastiprinimo, sutramdo kalines. Žiauriausia baleto akimirka, kai kalinės sustatomos prie sienos ir viena po kitos prieš pat žiūrovų akis sušaudomos.

Per visą pasirodymą karininkai rodo agresiją ir perdėtą žiaurumą stumdydami šokėjus, demonstruodami ginklus. Finalinėje scenoje ginklas nukreipiamas į žiūrovus. Šis veiksmas labai nemaloniai primena teroristinį aktą Maskvos Dubrovkos teatre, kur buvo sušaudyti žiūrovai, tad toks, atrodytų, nekaltas puikavimasis scenoje ginklais gali sukelti visai su vaidinimu nesusijusių kultūrinių asociacijų. Perdėtas žiaurumo demonstravimas vietomis atrodo net šaržuotai. Nuo pat pradžių įpinta Franceskos pasipriešinimo tema iš dalies rodo veikėjos nuoseklumą, kita vertus, kartojama trečią kartą, tampa įprastu, tikėtu veiksmu. Tai nebėra nei nauja, nei kelia nuostabą, gal tik vidinį susierzinimą, kad iš tokios maištingos asmenybės nieko kito ir negalima tikėtis. Kartojimas jos herojišką elgesį nužemina iki eilinio, kasdienio veiksmo. Baleto stilistika įvairi – nuo, kaip yra minėjusi pati choreografė, neoklasikinio iki modernaus šokio. Išsiskyrė tik dviejų pagrindinių personažų choreografija. Franceska turėjo savo teminį šokį, o vyriausiasis karininkas – savo.

Aukštas kojų kilnojimas ir ekspresyvus judesių kampuotumas bylojo pastarąjį esant struktūros žmogų, bet

savitos išraiškos. Franceskos judesiai kuo arčiau pabaigos, tuo darėsi labiau laužyti, vietomis ji šoko tarsi virvutėmis valdoma marionetė.

Franceskos istoriją choreografė pasakoja tiesiogiai, nesinaudodama teatro teikiamomis meninėmis galimybės. Pastatymo elementų atskirumas ir nuoseklaus pasakojimo stoka perša išvadą, kad choreografė nesuvaldė medžiagos, jai nepavyko sulipdyti detalių į visumą. Geriausiai susijungė vyriausiojo karininko judesiai ir perkusininko atliekama muzika, bet visi kiti elementai išsibarstę kas sau. Kūrybinė grupė taip pat turėjo didelį potencialą, bet jis liko nepanaudotas.

Trečiasis baletas – Dienos, minutės – tyrė judėjimą net stovint vietoje ir vis spartėjantį gyvenimo tempą.

Martyno Rimeikio choreografija iš visų vakaro darbų labiausiai primena modernų šokį. Judesio kartojimas, perėjimas banga nuo vieno šokėjo prie kito ir spartėjantis atlikimo tempas padėjo pakloti pasirodymui teminį pamatą. Šokėjai grupuojami poromis, jungiami į įvairaus dydžio grupes. Tai rodo, kad visas veiksmas susijęs su judesiu, šokiu. Kitos vaizdinės priemonės – Marijaus Jacovskio scenografija, Levo Kleino apšvietimas – sąmoningai paliekamos nuošalyje kaip papildantys elementai. Abi šios priemonės padeda iliustruoti judėjimo, urbanizmo ir nesibaigiančio vartojimo idėjas. Apšvietimas keičiant vertikales ir horizontales

r a m p o s

2 0 1 9

/ 3

š v i e s o j e

suteikia šokio judesiui dar daugiau dinamikos. Prie to prisideda ir įstrižainės, kuriomis juda šokėjai, sklinda šviesa ir erdvėje įkomponuota scenografija. Apšviestos metalinės plokštės, atrodančios lyg grūdų sandėliai, pabaigoje panaudojamos kaip širmos, dengiančios nenaudojamą scenos dalį ir šokėjų grupę, kai ji nešoka.

Ryškus spektaklio elementas yra stadiono šviestuvas, dalijantį veiksmą į mizanscenas. Paryškinant ar slopinant šviesą keičiasi šokio pasakojimas. Neatsiejama kiekvieno elemento dalis yra muzika. Keičiantis šviestuvo spindėjimo intensyvumui, pasigirsta pažįstamas stiprėjantis lempos zyzimas. Muzikos garsai (kompozitorė Marija Paškevičiūtė) pirmiau yra savarankiški transporto priemonių pranašai: išgirstame traukinio bėgių bildėjimą, laivo ūkavimą. Garsams po truputį liejantis, sukuriamas, regis, kasdien girdimas, bet unikalus miesto triukšmas. Per visą pasirodymą nesiliaujantis ir vis dažnėjantis tiksėjimas primena filmui Diunkerkas Hanso Zimmerio parašytą garso takelį. Įdomus pučiamųjų ir styginių instrumentų derini-

12

mas sukuria kontrastingą ir papildantį garsinį spektrą.

Pats garso takelis, nors gana nuspėjamas, yra kartu ir įtraukiantis. Neatkreipiant viso žiūrovo dėmesio į muziką ar kitus elementus, šokis šiame pasirodyme lieka svarbiausias. Ne taip išsiskiriančiai išryškintas kaip Franceskoje Mann ar net Pradžioje nebuvo nieko, kuris gana harmoningas elementų derinimo požiūriu, šokis pastatyme Dienos, minutės pasižymi geriausiai suderintomis išraiškos priemonėmis, papildančiomis viena kitą ir viena kitai padedančiomis.

Visų trijų baletų įspūdis skatina dar ne kartą apmąstyti, kas pamatyta ir išgirsta. Darbai tikrai įdomūs ir atskleidžiantys, regis, neribotas šokio ir judančio žmogaus kūno galimybes. Greičiausiai ne visą šių kūrinių choreografiją galima vadinti vien baleto vardu, nes panaudota nemažai šiuolaikinio šokio judesių, nepasitaikančių klasikiniuose baleto pastatymuose. Tokia tendencija teikia viltį kasmet, praūžus Kūrybiniam impulsui, pamatyti jaunųjų choreografų kūrybą ir didžiojoje teatro scenoje. n

Scena iš spektaklio Dienos, minutės

r

a

m

p

o

s

š

v

i

e

s

o

j

e

13

2 0 1 9

/ 3

Žmogaus būties filosofija asketiškame

Kūrybiniame impulse 8

Ingrida Milašiūtė

Šių metų gegužės 31 ir birželio 1 d. Lietuvos publikai buvo pristatytas jau aštuntasis kasmetis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografinių miniatiūrų projektas Kūrybinis impulsas. Renginys, šiemet atiduotas į Baleto trupės meno vadovo asistento Martyno Rimeikio ir projekto koordinatorės Kristinos Gudžiūnaitės rankas, iš teatro scenos buvo perkeltas į šiuolaikinio meno mugės Art Vilnius ‘19 , kuri vyko Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, erdvę. Projekte savo choreografines miniatiūras pristatė jaunieji šokio kūrėjai Milda Luckutė ir Dorotėja Navickaitė, Gohar Mkrtchyan, Isaacas Evansas, Vaida Šniurevičiūtė, Jade Longley, Julija Stankevičiūtė ir Aušra Krasauskaitė. Jų choreografijose, kaip ir daugelio įvairių sričių šių laikų pasaulio menininkų darbuose, daugiausia gvildenama aktuali jaunam žmogui būties filosofijos tematika, psichologiniai, sociologiniai jos aspektai.

r a m p o s

2 0 1 9

/ 3

Turbūt neatsitiktinai siekis įsigilinti į šiuolaikinio žmogaus vidų, perteikti autentišką jo būvį veržliame, bet susvetimėjusiame, netgi neurotiškame pasaulyje derėjo su pačia gryniausia šokio forma, vengta teatrinės pompastikos, dekoracijų ir kitos tradicinės teatro atributikos. Nauja, išskirtinė šiųmečiam projektui įgyvendinti pasirinkta erdvė, gerokai nutolusi nuo savotiškai kaustančios ir įpareigojančios LNOBT scenos, leido kūrėjams į jų choreografinių miniatiūrų vizualinę estetiką pažvelgti kitu rakursu. Šokis čia pateiktas kaip konceptualaus meno grynuolis, kurio nebegalima vertinti per teatrinio meno prizmę. Vizualiai gana asketiškas reginys leido susitelkti į paties šokio ir baleto artistų itin profesionaliai perteikiamą emocinį krūvį ir judesio išraišką. Prieš kiekvieną choreografinę miniatiūrą rodomos vaizdo projekcijos, kuriose užfiksuotos jų autorių mintys rengiantis projektui, leido konkrečiau ir aiškiau suvokti šokiu perteikiamas idėjas, tiksliai pajusti emocinį šokėjų judesių plastikos ir pačių miniatiūrų užtaisą.

Jau seniai aptardami modernaus šokio sampratą nebekalbame vien apie šokėjų techniką – profesionalumas, nepriekaištingas, virtuoziškas šokio judesių atlikimas ir universali kūno plastika yra savaime su-

The Spotlight

14

š v i e s o j e

Domino efektas prantami dalykai, privalomas pagrindas norint žengti į didžiąją sceną. LNOBT Baleto trupės artistai pademonstravo puikią artistinę formą. Modernus šokis, išėjęs iš klasikinio šokio estetikos, bet vis dar besiremiantis jo pagrindais ir naudojantis baleto elementus, vis labiau skverbiasi į žmogaus prigimtį, atskleisdamas pačias giliausias vidines būsenas, stiprias ir paveikias emocijas, kalbėdamas apie šiuolaikiniam žmogui svarbius dalykus ir gerokai atsiribodamas nuo klasikinio baleto temų. Tiksliai ir įtaigiai atskleisti kūrėjo mintį – svarbiausias ir prasmingiausias baleto artisto uždavinys siekiant paveikti vis kylančios profesionalių artistų meistrystės ir meno prieinamumo išlepintą žiūrovą.

Iš Kūrybinio impulso pasirodymų menine įtaiga labiausiai išsiskyrė baleto artistės Haruka Ohno (The Spotlight, choreografė Gohar Mkrtchyan), Urtė Bareišytė (Leisk man verkti, choreografė Aušra Krasauskaitė), duetas Mel Bombardo ir Aistis Kavaliauskas (daug, vėlu, toli, nėra, choreografė Julija Stankevičiūtė).

Jau antrus metus Kūrybinio impulso organizatoriai į projektą įtraukia ne tik baleto profesionalus, bet ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivius. Šįkart – ne tik kaip artistus, bet ir kaip choreografinės miniatiūros kūrėjus. Jaunosios choreografės Milda Luckutė ir Dorotėja Navickaitė žiūrovams pristatė bendrą kūrybinį darbą Domino efektas, pastatytą pagal Johano Trocho muziką. Keturiems šokėjams (kartu su autorėmis šoko Elzė Sadauskaitė ir Jonas Bernardas Kertenis) sukurta kompozicija remiasi domino efekto teorijos principu – grandinine žmogaus veiksmų, veikiančių vienas kitą, reakcija. Miniatiūroje šiuolaikinio šokio kalba puikiai atspindėtas psichologinis šio reiškinio aspektas – pajutimas. Keturi šokėjai, pakaitomis perduodantys ir perimantys vienas kito šokio judesius, sukuria nenutrūkstamo gran-

15

dininio proceso vaizdinį, parodo, kaip žmogaus veiksmai nuolatos sąveikauja, veikia ir keičia kito žmogaus veiksmus. Ši idėja atspindi tiek visuomenės egzistavimo principus, tiek atskiro individo gyvenimą. Jaunųjų choreografių kūrybinis bandymas įsigilinti ir šokio plastika atskleisti tokį psichologinį ir sociologinį reiškinį rodo tam tikrą brandą ir filosofinių būties bei tarpusavio klausimų aktualumą jaunam žmogui.

Individo ir visuomenės konflikto, pasipriešinimo tam tikroms žmogui primestoms dogmoms ir taisyklėms, charakterio stiprybės idėjas kelia britas baleto artistas Isaacas Evansas projekte pristatytoje choreografinėje miniatiūroje Sheep or Not, sukurtoje

2 0 1 9

/ 3

Daug vėlu toli nėra

pagal efektingą Ólafuro Arnaldso muziką. Kompozicijoje daug sinchroninių judesių, kuriuos galima interpretuoti kaip žmogaus asmenybę varžančios visuomeninės tvarkos, taisyklių simbolį, ir įspūdingo duetinio šokio su akrobatiniais elementais – prieštaravimų kupino individo vidinės kovos išraiškos. Choreografijoje daugiausiai remiamasi šiuolaikinio šokio stilistika.

Judesio grožiu, choreografinių figūrų išraiškingumu atsiskleidė kompoziciją atliekantys baleto šokėjai Marija Kastorina, Emilija Šumacherytė, Ignas Armalis ir Jade Longley.

Vaida Šniurevičiūtė – viena daugiausia šiame projekte kūrusių jaunųjų autorių. Šiemet publiką ji nustebino tikrai pavykusia, įdomaus tiek emocinio, tiek choreografinio turinio miniatiūra Miražas (pagal Phun Thomas muziką), kuriai atlikti prireikė išties gero fizinio šokėjų pasirengimo.

Choreografinė kompozicija gana išplėtota, apeliuojanti į mini spektaklį: nors ir nepasakojama konkretaus siužeto, pasirodančios figūros – abstraktūs personažai – kuria regimo miražo pasakojimą. Pasirinkta gana nemaža baleto artistų sudėtis – Daria Saliukaitė, Agnė Trimonienė, Vilija Montrimaitė, Greta Gylytė, šių metų Auksinio scenos kryžiaus laureatas Mantas Daraškevičius, Laimis Roslekas ir Karolis Šemetas – techniškai nepriekaištingai paruošė partijas šiam pasirodymui. Miniatiūros tematika abstrakti, vaizduojama į apmąstymus nukelianti miražo būsena: kiek tikrovė yra reali,

Sheep or Not

kiek joje sapno, ir atvirkščiai – ar sapne žmogus išgyvena savo tikrąsias, nesuvaržytas būsenas. Žmogaus vidinis pasaulis beribis, kupinas pačių įvairiausių demonų – tai baimė, grėsmės jausmas, miniatiūroje atskleidžiamas pasirodančiomis makabriškomis figūromis, įtaigiu ritmingu judėjimu, ekspresyvia muzika.

Staigius, kampuotus, nuo klasikinio šokio estetikos nutolusius judesius, atliekamus grupės šokėjų, keičia solistų – personažų – pasirodymai, sapno vizijai suteikiantys vis naujų nuotaikų. Choreografiniam solistų

16

2 0 1 9

/ 3

Leisk man verkti

259

piešiniui atlikti prireikia gana nemažos fizinės ištvermės: remiamasi neoklasikinio baleto žanru, atliekami techniški sukiniai, sudėtingi šokio judesiai. Kostiumų dailininkės Liucijos Kvašytės parinkti šokėjų kostiumai puikiai dera su makabriško miražo – sapno – vaizdiniu. Žmogaus būties, gyvenimo kelio pasirinkimo, vidinių psichologinių būsenų klausimai keliami ir choreografės Gohar Mkrtchyan miniatiūroje The Spotlight (pagal Zacko Hemsey muziką The Way). Kompozicija sukurta solistei, kurios partiją itin organiškai ir ekspresyviai atliko baleto artistė Haruka Ohno. Akivaizdu, kad šis darnus choreografės ir atlikėjos kūrybinis tandemas davė puikų rezultatą – brandžią, išraiškingą, įtaigią choreografinę kompoziciją, kurios centre – besiblaškanti, nerami, vidinės kančios apimta žmogaus siela, besistengianti ištrūkti iš savo pačios susikurtų suvaržymų ir baimių. Choreografijoje remiamasi šiuolaikinio šokio technika, puikiai tinkančia personažo vidinei kovai su pačiu savimi atskleisti. Ypač reikšmingas vaidmuo čia teko solistei, kurios puikus atlikimas, talentas ir charizma scenoje prikaustė dėmesį ir nepaprastai įtaigiai perteikė visas kintančias personažo būsenas – nerimą, maištą, emocijų proveržius ir vidinį išsilaisvinimą, stiprios dvasios asmenybės išsivadavimą iš kaustančių gniaužtų. „Turime būti garsūs, kad mus išgirstų“, – taip savo choreografinę miniatiūrą 259, sukurtą pagal Nuages

17

2 0 1 9

/ 3

Miražas

muziką, pristatė projekto debiutantė, LNOBT Baleto trupės narė iš Didžiosios Britanijos Jade Longley.

Intelektualų jos darbą įkvėpė asmeniniai potyriai Christopherio Wreno suprojektuotoje Londono Šv. Pauliaus katedros Šnabždesių galerijoje. Kompozicijos pavadinimas – tai laiptelių, vedančių į šią ypatingos akustikos erdvę, skaičius. Būtent akustinius efektus – šnabždesius, kuriais stebina katedros pokupolinė erdvė, – choreografė perteikia remdamasi struktūriškai aiškios formos šokio kompozicija, kurią profesionaliai atliko baleto artistai Victoras Coffy, Isaacas Evansas, Ugnė Milerytė ir Dominyka Vosyliūtė.

Tarp Kūrybinio impulso 8 jaunųjų choreografų – ir perspektyvi, didžiulį kūrybinį potencialą turinti balerina Julija Stankevičiūtė, šiemet pelniusi ir LNOBT Metų baleto vilties apdovanojimą. Talentingai pastatyta nuoširdi jos kompozicija daug, vėlu, toli, nėra pasakoja apie dviejų žmonių – vyro ir moters – susitikimą, vienas kito priėmimą ir praradimą, jausmo laikinumo, trapumo suvokimą. Melancholišką kompoziciją skambant lyriškai fortepijoninei Joepo Bevingo-Midwayerio muzikai scenoje įprasmino šokėjai Mel Bombardo ir Aistis Kavaliauskas. Plėtojama gana įprasta baleto menui meilės tema čia neperžengia saldaus sentimentalumo ribų, išvengiama perdėto dramatizmo. Choreografiškai tai – gražus duetinis šokis, kuriame gausu plastiškų, laisvų, nesuvaržytų judesių, jaučiamas artistų pasitikėjimas šokant poroje. Dramaturgiškai miniatiūros forma sudėliota nuosekliai, aiški perteikiamų vidinių išgyvenimų visuma, jautrus ir paveikus kompozicijos pabaigos epizodas.

Leisk man verkti – skambančios barokinės Georgo Friedricho Händelio arijos Lascia ch’io pianga žodžiais pavadinta jau nemažai režisūrinės patirties turinčios projekto viešnios iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Aušros Krasauskaitės choreografinė miniatiūra.

Intriguojantį menine raiška šokio paveikslą interpre-

tavo Urtė Bareišytė. Ji įkūnijo šiuolaikinę asmenybę, pasimetusią tarp to, kas tikra, o kas – dirbtina. Savo meninę kalbą choreografė formuoja supriešindama tarpusavyje nederančius elementus: barokinis muzikinis fonas, podiumą primenantis šokėjos įvaizdis, nekoordinuota, sarkastiškai negracinga kūno plastika ir išdarkyti judesiai – visa tai kuria groteskišką miniatiūros paveikslą, įtaigiai parodantį šių laikų žmogaus netikrumą, dirbtinumą, pasimetimą, paslėptus po išdailinta išore.

Kūrybinis impulsas – choreografijos meno inkubatorius, kurio kasmet neabejotinai laukia tiek visa Lietuvos šokio meno bendruomenė, tiek šokiu besidomintys ir modernaus baleto gyvenimą bei raidą atidžiai stebintys žiūrovai. Juk kaip tik šiame projekte savo vienus pirmųjų kūrybinių žingsnių choreografijoje žengė, kūrybinę kryptį rado ir iškilo tokios asmenybės kaip Martynas Rimeikis, Edita Stundytė, Živilė Baikštytė, dabar LNOBT statantys ir repertuarinius spektaklius. Visi jie – įdomūs ir saviti kūrėjai, jų darbai pastebimi ir vertinami jau ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Jauniesiems šokio talentams projekto teikiama galimybė išbandyti save, laisvai, nevaržomai kurti, eksperimentuoti, rinktis sau aktualias temas, choreografinių miniatiūrų stilistiką ir formą augina ir brandina juos ne tik kaip kūrėjus, bet ir kaip baleto artistus, leidžia rasti savitą kūrybinį braižą, geriau suvokti kūrėjo, režisieriaus ir atlikėjo bendradarbiavimo svarbą. LNOBT Baleto trupės artistai taip pat mielai bendradarbiauja ir sutinka šokti jaunųjų choreografų miniatiūrose, taip praturtindami savo kaip šokėjų repertuarą, o kartais net ir šokio techniką bei artistinę išraišką. Akivaizdu, kad projektas kasmet išlieka aktualus, auga ir atspindi šių dienų pasaulio šokio meno tendencijas, o jaunieji kūrėjai savo choreografiniais darbais turi galimybę profesionaliai ir plačiai kalbėti juos dominančiomis ir visuomenei svarbiomis temomis. n

r

a

m p o s š V i s - à - V i s

v

i

e

s

o

j

e 18

2 0 1 9

/ 3

Greta Gylytė:

„Šokis paima ir vėl pastato tave ant kojų“

19

Balerina Greta Gylytė jau dešimtmetį šoka Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, per šį laikotarpį sukūrė daugiau nei dvi dešimtis vaidmenų. 2016 m. baleto solisto kategorijoje už vaidmenį spektaklyje Bolero+ drauge su partneriu Eligijumi Butkumi apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Galima sakyti, kad praėjęs sezonas G. Gylytei buvo tarsi nauja pradžia – ji sugrįžo šokti po traumos, tad nors visa aplinkui pažįstama, sava, bet vertinama kitaip.

Balandžio 26 ir 27 d.

LNOBT įvyko baletų triptiko premjera. Vienas šokio spektaklis, Pradžioje nebuvo nieko (choreografė Živilė Baikštytė), tarsi atitaria G. Gylytės patirčiai, kai pradedama kone iš pradžių.

2 0 1 9

Elvina Baužaitė

Pokalbį pradėkime tarsi pratęsdami šokio spektaklio pavadinimą: pradžioje nebuvo nieko, o buvo vaikystė. Greta, prisiminkite savo vaikystės išgyvenimus – kas įsiminę ryškiausiai, įspaudę Jumyse giliausią pėdsaką?

Pirma atėjusi į galvą mintis – teatras. Iš vaikystės nieko geriau nepamenu, kaip lakstymą ilgais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koridoriais, kol tėveliai būdavo scenoje. Arba kai prašydavau, kad mama nepaliktų manęs namie, nes „tikrai, prisiekiu, sėdėsiu tyliai, ramiai ir žiūrėsiu scenoje repeticiją“... Paskui pradėjau teatre lankyti vaidybos būrelį, o netrukus ir baletą. Keista, nors buvau visai mažutė mergaitė, iki šiol puikiai pamenu tą dieną, kai, pamačiusi baleto spektaklį, grįžusi namo tėvams pasakiau, kad noriu šokti baletą. Taip viskas ir prasidėjo ir vis dar tęsiasi iki šiol... Tokią pamenu vaikystę, kurioje nieko nekeisčiau.

Fotografas Daniel Besedin

Šokio spektaklis Pradžioje nebuvo nieko grįstas mitologija. Pasidalykite savuoju šio kūrinio suvokimu, koks jis Jums? Šiame Živilės Baikštytės spektaklyje buvau Laima.

Nežinau, ar choreografė nujautė, ar tiksliai žinojo, bet šis vaidmuo man labai patiko ir tiko. Laima, nešanti kiekvienam likimo žinią, gėrį, meilę, jungianti visus, moteris ir vyrus... Man patiko kiekvieną kartą prieš išeinant į sceną įsijausti į šią moterišką mitinę būtybę. Ir pats darbas vyko labai lengvai, choreografei statant Laimos šokį, sklandė kūrybinis įkvėpimas. Džiaugiuosi, kad vaidmenų sąrašą papildžiau dar vienu įdomiu personažu.

Mūsų pokalbis vyksta Tarptautinės šokio dienos akivaizdoje. Baletas – ypatinga šokio meno forma.

Veikiausiai kiekvienas šokėjas gali savaip, unikaliai, nusakyti baletą. Taigi kas baletas yra Jums?

Baletas – mano gyvenimo būdas. Mano vaikystės svajonės išsipildymas. Aistra. Be abejo, ir mano pragyvenimo šaltinis. Šokis mane išmokė darbštumo, atsa-

/ 3

V i s - à - V i s

20

2 0 1 9

/ 3

Scena iš spektaklio Piaf

komybės, ryžto, valios, kantrybės, užaugino man antrąją odą. Vieni pliusai! (nusijuokia) Žinoma, būna sunkių akimirkų, išgyvenimų, nesėkmių, traumų, skausmų, bet šokis paima ir vėl pastato tave ant kojų.

Pasidalykite savo pirmuoju baleto meno patyrimu stebint kaip žiūrovei ir šokant.

Nepamenu pirmo šokio iš vaikystės, nelabai pamenu ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Bet labai gerai prisimenu, kai atėjau dirbti į teatrą ir pirmą sezoną reikėjo šokti Didžiąją Gulbę spektaklyje Gulbių ežeras. Aš tokia jauna ir nepatyrusi, o dar reikėjo šokti kartu su puikiomis baleto solistėmis, kurios buvo labiau patyrusios nei aš. Kaip aš jaudinausi... Buvo sunkus debiutas, bet užtat įsiminiau visam gyvenimui.

Ir dar pamenu, kaip jau antrame teatro sezone ruošiau Mirtos vaidmenį spektaklyje Žizel. Vienas sunkiausių, bet mylimiausių mano vaidmenų.

Klasikinis baletas – tai šokis su puantais. Papasakokite apie šiuos ypatingus batelius. Koks jausmas šokti avint puantus?

Pamenu iš baleto mokyklos laikų, kai pradėjau mokytis stovėti ant puantų. Pirmi mano puantai buvo lietuviški. Juos gaudavome iš teatre jau dirbančių balerinų. Skaudėdavo pėdas, nagus, nutrindavo pirštukus.

Gelbėdavomės, kaip galėjome: ir tualetiniu popieriumi vyniodavome kojas, ir vatos į vidų prisikimšdavome, kad būtų minkščiau. O vėliau į Lietuvą pradėjo vežti užsienietiškus puantus – buvo tikras džiaugsmas kojoms. Šiandien šokame su kokybiškais puantais. Tai labai palengvina mūsų darbą, be to, per tiek darbo metų pėdos jau pripratusios atlaikyti didelį krūvį.

Jūs dar ir drabužius šokėjams kuriate, 2016 m. pristatėte kolekciją. Kas Jums, balerinai, yra drabužis, kostiumas, grimas? Kiek visa tai reikšminga kuriant vaidmenį, persikūnijant, tampant kita?

Neslėpsiu, labai mėgstu stilingai, madingai rengtis, kai yra proga – pasipuošti. Tad ir darbe man labai svarbu, kaip atrodau. Kartais naujas ar mylimas darbo drabužėlis gali lemti visos dienos nuotaiką ir darbingumą, tai kodėl gi nevilkėti? Džiaugiuosi, kad turiu savo vardo drabužių šokėjams liniją, kad kolegos iš teatro (ir ne

21

tik) noriai rengiasi ir džiaugiasi mano glaustinukėmis, sijonukais ir kitais drabužiais. Labai džiugina ši veikla, tikiuosi, kad ateityje su drabužėliais darbo tik daugės.

Kostiumas – labai svarbi baleto spektaklio dalis, jis, taip pat grimas padeda geriau įsijausti į vaidmenį.

Praskleiskite uždangą: kokie jausmai užplūsta prieš spektaklį ir jam įvykus?

Prieš spektaklį jaudinuosi. Nesvarbu, kiek kartų jį šokai, kiekvienas išėjimas į sceną yra jaudinantis.

Tai didelė atsakomybė sau, žiūrovams, teatrui. Ateinu anksčiau į sceną, kad pabūčiau joje, kol dar nėra uždangos, kad prisijaukinčiau ją, pajausčiau erdvę, atlikčiau kelis judesius. Visada sukalbu maldą ir paprašau a. a. Mamytės, kad padėtų ir globotų. Po spektaklio ateina lengvumo ir nuovargio jausmas. O retkarčiais dar būna, kad visą spektaklį iš naujo sušoki sapne.

Esate sukūrusi daugiau nei dvi dešimtis vaidmenų įvairiuose spektakliuose. Ką galite pasakyti apie juos – artimiausius, tolimiausius, lengviausiai pavykus, sudėtingiausius?

Kiekvienas vaidmuo davė naudos, kiekvienas buvo savaip svarbus. Patys pirmi vaidmenys ir yra

įsimintiniausi, nes nuo jų prasidėjo karjera, pavyzdžiui: Didžioji Gulbė (Gulbių ežeras), Mirta (Žizel), Gamzati (Bajaderė). Nors tik kartą teko šokti Odetą-Odilę Gulbių ežere, man tai buvo neįkainojama patirtis, labai sunkus ir jaudinantis darbas. Olimpija (Kopelija), Blanšeflerė (Tristanas ir Izolda), Karmen (Karmen), Mersedes (Don Kichotas) – tai vaidmenys, kurių atlikti nekantraudavau išeiti į sceną. Labai džiaugiuosi, kad Krzysztofas Pastoras skiria man įdomius vaidmenis savo spektakliuose. Vienas mano mylimiausių spektaklių yra Bolero+ – mintys, jausmai, choreografija. Labai džiaugiuosi, kad su partneriu Eligijumi Butkumi buvome įvertinti Auksiniu scenos kryžiumi.

Ar turite vaidmenį, apie kurį tyliai svajojate? Galbūt įvardytumėte – kad išsipildytų?

Nuo mokyklos laikų svajojau sušokti Kitri spektaklyje Don Kichotas. Gal kada ir išsipildys svajonė.

LNOBT šokate dešimtmetį, koks jis Jums? Šis mano dešimtmetis teatre buvo labai įvairus ir įdomus. Buvo labai gerų ir labai sunkių laikotarpių. Bet kiekvienas jų davė ką nors gera.

Laima spektaklyje Pradžioje nebuvo nieko

2 0 1 9

/ 3

V i s - à - V i s

22

2 0 1 9

/ 3

Mergina spektaklyje Stebuklingas mandarinas Mokėtės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kaip menate mokymosi metą?

Mokyklą prisimenu kuo geriausiai. Buvo sunku ir krūvis didelis. Bet visada sakiau ir sakysiu: mokykla ir baletas mane paruošė gyvenimui.

Dar besimokydama 2007 m. buvote apdovanota Jaunosios baleto vilties prizu, o 2016 m., kaip minėta, pelnėte Auksinį scenos kryžių. Ką Jums reiškia apdovanojimai? Kokia jų prasmė?

Manau, tai svarbu. Kai esi įvertintas, supranti, kad eini teisinga linkme, tai sustiprina motyvaciją dirbti toliau. Auksinis scenos kryžius man buvo visiškai netikėtas ir suteikė daugiau pasitikėjimo, noro įrodyti, kad apdovanojimas tikrai pelnytas.

Jūsų patirta trauma buvo tokia, kad grėsė visam laikui palikti baleto sceną, bet sėkmingai sugrįžote, kas labai džiugina. Gyvenime viskas turi priežastį, viskas yra prasminga. Kaip manote, kokia patirtos traumos žinia Jums?

Nežinau, kaip tai paaiškinti. Galbūt tai man pamoka, kad reikia atsargiai svajoti arba konkrečiai formuluoti savo svajones. Dažnai pagalvodavau, kad jau noriu pailsėti nuo teatro, grįžti su naujomis jėgomis. Taip ir

nutiko, praleidau visą teatro sezoną. Buvo apmaudu ir labai sunku, nes nežinojau, kas laukia. Bet džiaugiuosi, kad grįžau ir rudenį netgi sušokau K. Pastoro premjerą Stebuklingas mandarinas. Dabar kiekvienas išėjimas į sceną man dar svarbesnis, nes supratau, kokia mūsų karjera gali būti trumpa. Ir kaip reikia tai vertinti.

Būdama baleto solistė, esate nuolatos supama muzikos. Papasakokite, koks Jūsų ryšys su muzika.

Mėgstu labai įvairią muziką. Klausausi jos visur: namie, automobilyje, teatre, kai apšylu prieš baleto pamoką. Dažnai vaikystėje girdėdavau, kaip Tėtis dainuoja, kartojasi operas ir operetes. Tad muzika mane lydi nuo mažumės.

Ko palinkėtumėte sau pačiai kaip šokėjai, baleto solistei, kaip moteriai, apskritai kaip žmogui, taip pat LNOBT Baleto trupei ir visiems šokio meno kūrėjams?

Noriu visiems palinkėti stiprybės, užsispyrimo ir atkaklumo. Viską galima pasiekti, tik reikia labai norėti ir tikėti. Kuo mažiau traumų, geros sveikatos ir gražių pasirodymų scenoje. Vertinkime ir mylėkime tai, ką turime šiandien, čia ir dabar. n

p

a

ž

i

n

t

i

s

23

2 0 1 9

/ 3

p r e m j e r a s

2 0 1 9

/

Fotografas William Gottlieb

3

p a s i t i n k a n t

24

25

Lenio muzikos teatras Kaip 25 metų žydų kilmės amerikietis pakeitė muzikos pasaulį

Polina Lyapustina

Penktojo dešimtmečio Amerika – tai šalis, kurioje Leonardui Bernsteinui buvo lemta būti. Svajonių šalis, baimių šalis – juk buvo dar ir karo metas. Amerika, besididžiuojanti puikia muzikine kultūra, bet šalyje – nė vieno amerikiečio dirigento.

– Ką turėčiau daryti? – paklausė jaunas muzikantas savo mokytojo, Rusijoje gimusio Bostono simfoninio orkestro vadovo Serge’o Koussevitzkio.

– Turėtum diriguoti.

Leniui buvo nedrąsu. Ar jam pavyks? Ir ką iš tiesų tai reiškia? Po kelerių metų Bernsteinas jau sėdėjo priešais mokytoją ir brangiausią bičiulį, taip pat puikų dirigentą graiką Dimitrį Mitropoulosą.

– Leni, norėčiau pakalbėti apie kai ką labai nemalonaus – apie antisemitizmą.

Bernsteinas puikiai žinojo, ką reiškia šis žodis: dar vaikas jis ne kartą buvo apkultas iš Airijos kilusių berniūkščių vien todėl, kad buvo žydas.

Maestro Mitropoulosui labai rūpėjo jo mylimo studento ateitis.

– Kad ir koks būtum talentingas, bet dirigentas vardu Leonardas Bernsteinas niekada nediriguos Carnegie Hall scenoje.

Bet štai šaltą 1943 m. lapkričio 14 d. vakarą Carnegie Hall ceremonimeistras publikai pranešė, kad kviestinį

dirigentą Bruno Walterį paguldė gripas. Jį pakeis jaunas dirigentas Leonardas Bernsteinas. Nepatenkinta salė subruzdo. Tai buvo vienintelis nusivylimo garsas iki pat nuskambant paskutiniam koncerto akordui.

Atsisukęs į salę, Leonardas išvydo visą Carnegie Hall publiką stovinčią ir šūksmais šlovinančią jį, dirigentą.

– Labiau už viską pasaulyje, net už muziką, aš myliu žmones, – sakė jis.

Tą vakarą, koncertuodamas su Niujorko filharmonijos orkestru, jaunasis muzikas laimėjo ne tik žmonių širdis. Pasirodymą šiltai įvertino kritikai, radijo bangomis jis buvo transliuojamas visoje šalyje. Tūkstančiai žmonių klausėsi jaunojo dirigento ir pajuto jam šiltus jausmus. Jų reakcija ir platus pripažinimas išmokė Bernsteiną niekada nenuvertinti meno prieinamumo.

Daugelis draugų apie Bernsteiną sakė, kad tai Renesanso žmogus, niekada nesirenkantis vieno kelio.

Jis dirigavo, dėstė, rašė, komponavo, net dainavo, nors draugai jo balsą apibūdino kaip primanantį „girgždančias duris“ ir „tiesiog siaubingą“. Bet vis tiek jam labai patiko dainuoti, jis mielai tai darydavo savo edukacinėje televizijos programoje.

1950 m. Bernsteinas jau bendradarbiavo su visais svarbiausiais Amerikos orkestrais, dirbo Europoje. Jis, Niujorko filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas, buvo paprašytas diriguoti Jaunųjų koncertus. Bernsteinas pasiūlė šiuos koncertus transliuoti per televiziją. Tai jį padarė puikiai pažįstamą visose Jungtinėse Valstijose, maestro labai pamilo vaikai. Tikriausiai nerastume amerikiečių dirigento, nemačiusio šios programos. O noras gyvai dalyvauti tokiuose koncertuose būdavo išsakomas net laiškuose Kalėdų Seneliui.

– Noriu, kad mane mylėtų visas pasaulis.

– Tai neįmanoma.

– Čia ir yra mano tragedija.

Jis klausė savęs, ką dar galėtų padaryti. Dar daugiau žmonių įtraukti į muzikos teatrą, vesti į jį gilyn, juos mokyti ir linksminti. Jis daug keliavo ir koncertavo.

Jis dirigavo, dėstė, rašė muziką, kasdien dirbo po dvidešimt ir daugiau valandų. Bernsteiną kamavo baisi

2 0 1 9

/ 3

p r e m j e r a s

p a s i t i n k a n t

2 0 1 9

/

Fotografė Marion S. Trikosko

3

nemiga – tai buvo ir dovana, ir prakeiksmas. Nugyvenęs dieną, jis turėdavo nugyventi naktį.

Būdamas labai savikritiškas, Bernsteinas stengdavosi atrinkti tik pačius geriausius savo muzikos epizodus. Kartą, skaitydamas paskaitą apie Gustavą Mahlerį, jis paklausė, kaip kompozitoriui, kuris yra dar ir dirigentas, išlikti visiškai originaliam ir niekada nesiskolinti iš kitų stilių? Jo eklektiškos kompozicijos sujungė džiazą, žydų muziką, operą, ankstyvąją muziką ir populiariąsias šiuolaikines dainas.

Jis niekada nesijautė atskirtas nuo pasaulinio muzikos konteksto. 1960 m. Carnegie Hall scenoje dirigentas Bernsteinas metė iššūkį jaunajai auditorijai: – Ar žinote, kas yra miksolydinė dermė?

Tyla.

– Ja paremtas visas rokenrolas!

Tai taręs fortepijonu paskambino šiek tiek klasikos iš The Beatles repertuaro. Publika šėlo iš malonumo. „Nepaprastai mėgstu – ypač amerikietiškoje kūryboje – tą akimirką, kai susijungia populiarioji ir rimtoji muzika“, – sakė Bernsteinas ir įkūnijo šį principą savo

26

kūriniuose. Jis ne tik nutiesė tiltą tarp šių muzikos rūšių, nugriovė visas kliūtis, bet dar ir darė tai nepaprastai talentingai.

Jis troško, kad žmonės mylėtų muziką – be jokių taisyklių ir apribojimų. Jam pačiam tai sekėsi labai lengvai, jis buvo įsitikinęs, kad kelias į žmonių širdis grįstas paprastumu. Papasakokime Romeo ir Džuljetos iš Niujorko istoriją – tai paskatins žmones susimąstyti. Atlikime simfoniją, skirtą nerimui, – visi tai pajus.

Palikime širdyje šiek tiek vietos klasikinei muzikai, bet nevadinkime jos klasikine. Gal jums labiau patinka miuziklai?

Bernsteinas keitė žmonių gyvenimus. Ar norėtumėte apsilankyti simfoninės muzikos koncerte? O Bernsteino koncerte? Jis dėstė, pats mokėsi, perteikė, pasirodydavo. Laimėdavo širdis. Žmonės ateidavo, kad pasijuoktų ir paverktų drauge su Bernsteinu.

Ir vis dėlto jis liko ištikimas sau, Bernsteinui pakako savo paties skleidžiamo džiaugsmo. Bet kita jo pusė troško kažko naujo. Jis visuomet bandė plėsti ribas.

Lygiai kaip ir jo mylimiausias kompozitorius Mahleris. Bernsteinui visada atrodė, kad žmonės nesupranta Mahlerio genialumo ir per mažai jį vertina. Taip manydamas jis turėjo galvoje net ne publiką, o muzikantus. Šią neteisybę jis išjautė labai asmeniškai.

Kartą Vienoje jis repetavo Mahlerio Devintąją simfoniją su Vienos filharmonijos orkestru. Bandė įkvėpti kolektyvą, atskleisti kūrinyje slypinčias emocijas. Po kelių valandų Bernsteinas jau šaukė: – Jis buvo JŪSŲ TĖVYNAINIS! Jis kvėpavo tuo pačiu oru!

Atrodė, kad muzikantai priešinasi Mahlerio Devintajai. Bėgo valandos, dienos. Ir štai simfonijos repeticijos eina į pabaigą. Dirigentas rankove nusišluosto ašaras ir diriguoja toliau. Finale jis atsiklaupia ant kelių.

– Ačiū jums, – ištarė nepakeldamas galvos, visiškai išsekęs. – Labai jums ačiū.

Per koncertus šiltai bendraujantis su vaikais, rašantis ir perrašantis savo operas, miuziklus, simfonijas, diriguojantis geriausiems pasaulio orkestrams, dėstantis jauniesiems muzikantams, rašantis rimtus straipsnius ir švelnius laiškus, dainuojantis dainas ir remiantis festivalius – su kiekvienu savo širdies dūžiu Leonardas Bernsteinas keitė muzikos pasaulį mūsų visų labui. Galbūt jo nuopelnus ne taip lengva pastebėti. Bet veikiausiai taip yra dėl to, kad neliko nieko, prie ko šis genialus žydų berniukas nebūtų prisilietęs. Šis berniukas norėjo, kad jį mylėtų visas pasaulis, – ir jam pavyko, nes žmonių širdis jis atrakindavo muzikos raktu. n

Fotografas Bert Bial (New York Philharmonic archyvas)

Leonard Bernstein Office archyvas

Leonard Bernstein Office archyvas

27

2 0 1 9

/ 3

p r e m j e r a s

p a s i t i n k a n t

28

2 0 1 9

/ 3

Šventinė pasaka apie žmogaus prigimtį: Kandido spindesys pokalbis su režisieriumi Vincent’u Boussard’u

Rasa Murauskaitė

Šimtąjį sezoną pradedantis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pirmąja sezono premjera pasirinko amerikiečių kompozitoriaus, pianisto ir dirigento Leonardo Bernsteino operetę Kandidas. Pirmieji šio veikalo žingsniai scenoje nebuvo lengvi – 1956 m. įvykusi premjera publikos pripažinimo nesulaukė. Visgi ne kartą atnaujintas kūrinys ilgainiui labai išpopuliarėjo. Įdomu, kad šios operetės uvertiūra netgi buvo įtraukta į istorinio Niujorko filharmonijos orkestro koncerto Pietų Korėjos mieste Pjongčange programą.

Statyti Kandido į Lietuvą trečią kartą sugrįžo prancūzų režisierius Vincent’as Boussard’as – Lietuvos publika jau mėgavosi jo LNOBT režisuotomis operomis Manon ir Kapulečiai ir Montekiai. Artėjant premjerai, kalbamės apie Kandido pasakiškumą, būsimos premjeros eksperimentiškumą ir Bernsteino muzikos žavesį.

29

Kandidas – pirmoji jubiliejinio, šimtojo, LNOBT sezono premjera. Ar joje atsispindės šventinė nuotaika?

Kandidas – nuostabus kūrinys švęsti, nes yra kupinas energijos, džiaugsmo ir žmogiškumo. Bernsteinas visas istorijas pasakoja labai aistringai. Šis kūrinys puikiai tinka sukakčiai pažymėti, nes Kandidas tiesiog švenčia žmogaus prigimtį.

Operetę kūrėjai ne kartą keitė, atnaujino. Kaip Jūs pats dirbote su šia medžiaga?

Susidūrus su Kandidu, pirmiausia reikia nuspręsti, kurią jo versiją statyti. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki pat paskutinių gyvenimo dienų Bernsteinas nuolatos kūrė naujus numerius, naują muziką, keitė numerių tvarką. Kiekvienas jo šou tam tikra prasme būdavo naujas. Kandidas visuomet buvo kintantis. Neįmanoma būtų atlikti visos muzikos – paprasčiausiai kūrinys būtų per ilgas.

Taigi teko nuspręsti, kurios versijos imtis. Nors, aišku, visiškos laisvės nėra – vis vien reikia rinktis vieną iš oficialių variantų. Aš norėjau dirbti su vadinamąja koncertine pasakojamąja (concert narration) versija, nes ji tam tikra prasme suteikia daugiau laisvės nei vadinamoji škotų operos (Scottish Opera) versija. Pastaroji įrėminta taisyklių ir kiek nutolusi nuo šiandienos.

Man patinka koncertinė pasakojamoji versija, nes ji leidžia kalbėti apie šiandieną, pakeisti kai kurias eilutes, ką netgi siūlo redaktorius. Tai puikus būdas papasakoti istoriją. Be to, ši versija puikiai atspindi ir tai, kad Kandidas – tai pasaka. Pasakojamasis matmuo šiai operetei labai tinka, nes Voltaire’o sukurti charakteriai nėra įprasti žmonės. Jiems būdingi specifiniai bruožai, jie net neturi konkretaus amžiaus, kūrinio metu miršta dešimtį kartų. Fantazija šiame kūrinyje labai svarbi, todėl jį inscenizuojant pasakotojo vaidmuo labai padeda.

Voltaire’o XVIII a. parašytas kūrinys buvo uždraustas. Ar esama jame ko nors, kas galėtų šokiruoti ir šiandien?

Mane ypač šokiruoja, kad tai, ką Voltaire’as kritikavo prieš kelis šimtmečius, regime ir šiandien. Žmonija tebeserga tomis pačiomis nuodėmėmis. Žinoma, kontekstas, žmonės, reikalai skiriasi, bet iš esmės viskas yra taip, kaip buvo.

Anuomet didžiulį skandalą sukėlė tai, kad šiuo kūriniu Voltaire’as tarsi kėsinosi į pačią visuomenės organizavimo sistemą. Jis sakė, kad Dievo, kuris nurodytų, kaip gyventi, nėra, kad viską galime keisti patys.

Nėra tos didžiulės jėgos, kuri sustabdytų ir užčiauptų.

Voltaire’o stiprybė ta, kad anuomet jis buvo labai mo-

2 0 1 9

/ 3

p r e m j e r a s

2 0 1 9

/ 3

p a s i t i n k a n t

30

31

dernus ir universalus, bet ir šiandien jis toks išlieka, nes tebeegzistuoja turtinė, tautinė, religinė ir kitokia diskriminacija. Visa tai galime lengvai užuosti ir savo visuomenėje. Voltaire’as kovoja su vyraujančia jėga, besikėsinančia į asmens laisvę, individualią gyvenseną ir mąstyseną. Jis sako: „Eksperimentuok, turėk savo nuomonę, atsikratyk autoritetų, nes jie liepia ne mąstyti, o paklusti.“ Įdomu, kad vienas iš dalykų, įkvėpusių Bernsteiną sukurti operetę, buvo makartizmas. Pirmoji Kandido lib­reto autorė Lillian Hellman kartu su Bernsteinu ėmėsi šio veikalo kaip būdo kritikuoti Amerikoje makartizmą. Bernsteinas panaudojo Voltaire’ą, kad kalbėtų apie savo meto politiką ir visuomenės problemas.

Bernsteinas – išskirtinė muzikinė figūra. Neretai jis laikomas vienu svarbiausių visų laikų Amerikos muzikų. Yra žinoma, kad jis labai mėgo būti lyginamas su Gustavu Mahleriu. Mahleris rašė muziką siekdamas savotiško metafizinio, aukštesniojo tikslo, o štai Bern­

steinas visuomet orientavosi į klausytojus. Kaip, jūsų nuomone, tai reiškiasi sceninėje Bernsteino kūryboje?

Bernsteinas – ne tik didis kompozitorius, bet ir dirigentas, atlikėjas. Nepaprastas to žmogaus tobulumas, kaip ir jo meilė viskam, ką darė. Kiekvienas jo meninis veiksmas buvo savotiška meilės deklaracija. Bernsteinas buvo labai dosnus menininkas, dosni ir jo muzika.

Ji lengva – lengva suvokti. Ji pilna nuorodų, juokų, citatų, tad ja paprasta džiaugtis. Iš dalies toks muzikinis kalbėjimas yra ir amerikietiškosios kultūros dalis. Kai sakau „lengva suvokti“, tai nereiškia, kad ji panaši į foninę muziką. Ji tiesiog sukurta daryti žmones laimingus.

Bernsteino muzika maloni, todėl jos lengva klausytis. Ji nėra sudėtinga, bet sudėtingesnė, nei atrodo. Joje daug veiksmo, net ir ne teatrui skirtuose kūriniuose.

Joje pilna šviesos ir spalvų, teatrališkumo ir dramatizmo, ji labai aktyvi ir jausminga. Dėl to man, kaip operos režisieriui, su šia muzika įdomu dirbti. Galima išgirsti, kad ji labai paveikta Broadway’aus, pačios Bernsteino teatro idėjos.

2 0 1 9

/ 3

p r e m j e r a s

p a s i t i n k a n t

32

2 0 1 9

/ 3

Bernsteino muzika reikia mėgautis, bet inscenizuoti ją nelengva. Vis dėlto žiūrovai ją tuojau pat pamilsta.

Bernsteinui būdingas magiškas gebėjimas savo muzika iškart užburti. O ir jo asmenybė buvo nepaprastai žavi. Tai, kaip jis kalbėdavo, repetuodavo... Bernsteinas turėjo žavesio, ir tai girdėti jo muzikoje.

Gal atskleistumėte pagrindinius šio Kandido režisūrinės koncepcijos elementus?

Atsispyrę nuo XVIII a., tiesiame tiltus tarp to meto ir mūsų dienų. Bus detalių ir iš anų laikų, ir iš dabarties – galime sau tai leisti, nes Kandidas, kaip minėjau, yra pasaka, tad ir interpretacija labiau fantastinė nei reali.

Bet man buvo svarbu išlaikyti XVIII a. idėją. Ją paryškinu paversdamas choristus savotiškais eksperimentuotojais, kurių užduotis – sugalvoti pagrindiniams opere­ tės veikėjams ekstremalių situacijų. Pastarieji – tarsi baltosios laboratorinės pelytės, kurioms suleidžiama injekcija ir paskui žiūrima, kaip į ją reaguoja. Jų injekcijos – tai meilė, išsiskyrimas, karas, pinigai ir t. t. Šiame Kandide eksperimentuosime su charakteriais ir žiūrėsime, kas gi atsitiks.

Apšvieta buvo įdomus laikas, tada radosi daugelis mokslų. XVIII amžiui būdingas beprotiškas susidomėjimas žmogaus prigimtimi. Buvo nutarta, kad visko centras – žmogus. Tad žmonės pradėjo stebėti. Taip plėtojosi psichologija, antropologija, medicinos mokslai. Tam tikra prasme visi pasakojimai yra apie tai.

Tarsi būtų demonstruojama, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis ir vieta visuomenėje. Būtent taip aš suprantu pagrindinę Kandido idėją. Todėl ir norėjau tų dviejų dalykų: eksperimentuotojų ir tų „baltųjų pelyčių“ – cha-

rakterių, kurie, atsidūrę kraštutinėse situacijose, visomis išgalėmis bando priešintis. Kandidas – tai kelionė, judėjimas iš vienos stotelės į kitą. Ši kelionė reiškia eksperimentus, augimą, procesą. Šiam kūriniui reikia jaunų atlikėjų. Žinoma, du charakteriai yra vyresni. Vienas jų – Senoji Dama. Ji sena, nors jos amžius nekonkretus, – Voltaire’o kūrinyje jai gali būti net keli šimtmečiai. Ji tarsi iš praeičių praeities, niekada nemirštanti. Toks pat ir jos vyriškasis analogas. O kiti charakteriai – Kandidas, Kunigunda, Maksimilianas, Paketė – turi būti jauni dainininkai, mat iš pradžių jie yra mokiniai, juos ugdo mokytojas Panglosas. Apskritai Kandidui svarbi jaunatviška energija, jaunystė. Jaunatviškumas buvo svarbus ir pačiam Bernsteinui – net ir septyniasdešimtmetis jis atrodė kaip jaunuolis.

Lietuvos publika jau trečią kartą stebės jūsų režisuotą sceninį veikalą. Kas traukia Jus čionai sugrįžti?

Visuomet gera kurti nuosekliai, tai padeda geriau pažinti partnerius. Manau, kad tęstinumas leidžia pasiekti geresnį rezultatą. Lankydamasis čia trečią kartą, kai kuriuos dainininkus jau pažįstu. Dalis jų su manimi irgi dirba trečią kartą. Džiugina ir organizacija, todėl iš karto atsirado stiprus ryšys.

Nuo pat pirmojo apsilankymo Vilniuje mane džiugino bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie labai nori dirbti, atrasti ir kurti kartu. Būdamas režisierius, esu tarsi paukštis, vis keliaujantis į kitų lizdus. Todėl man labai svarbu tęstinumas, komanda ir žmonės. Patinka man ir šis miestas. n

33

2 0 1 9

/ 3

P r e m j e r ą

p a s i t i n k a n t:

B a l e t ų

t r i p t i k a s 34

2 0 1 9

/

Fotografas Gadi Dagon

3

Amžinybė ir viena diena

Ingrida Gerbutavičiūtė

Choreografo Itziko Galili pavardė Lietuvos publikai pažįstama.

2000 m. tuometinei paties choreografo vadovaujamai trupei NND / Galili Dance sukurtas spektaklis Dalykai, kurių niekam nepasakojau po penkiolikos metų buvo specialiai pritaikytas Lietuvos nacionalinei baleto trupei ir pastatytas kaip viena baleto triptiko Boleto+ dalių. O dar anksčiau, 2013 m., su I. Galili choreografija Lietuvos publiką supažindino tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Naujasis Baltijos šokis, atveždamas jo spektaklį Tylos gramatika. Tuomet jį atliko Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos Jaunimo baleto šiuolaikinė trupė. Trečią kartą prisiliesti prie I. Galili kūrybos Lietuvos žiūrovai galės išties su kaupu – š. m. spalio 25, 26 ir 27 d. garsus Izraelio choreografas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatys specialiai mūsų teatrui sukurtą šokio operą Amžinybė ir viena diena, kurios pagrindu tapo dešimt jo paties eilėraščių. Įpusėjus kūrybiniam darbui, vidurvasarį kalbamės su I. Galili apie būsimą šokio operą Amžinybė ir viena diena, apie šokį ir poeziją, muziką ir darbą su kompozitore Rita Mačiliūnaite, apie iššūkius, gyvenimą ir kūrybinį atpildą.

35

p r e m j e r a s

Kodėl šokio operą Amžinybė ir viena diena pasirinkote statyti ne kur nors kitur, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Kaip choreografas užaugau mylėdamas Krzysztofą Pastorą. Jį pažįstu nuo praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios. Man patinka Krzysztofo darbai, bet dar labiau man patinka jo asmenybė. Krzysztofas – atviros širdies žmogus ir tai mane žavi. Jis ir yra pirmoji jungtis su LNOBT. Antroji jungtis – 2015 m. LNOBT kartu su asistente perstatytas specialiai nacionalinei Lietuvos baleto trupei redaguotas vienaveiksmis šokio spektaklis Dalykai, kurių niekam nepasakojau. Darbinė patirtis buvo puiki, nors kurdami susidūrėme su ribotu laiku – tikiuosi, kad šį kartą ši problema nepasikartos.

Kai Krzysztofas po kurio laiko paklausė, gal norėčiau vėl ką nors sukurti Lietuvos nacionalinei baleto trupei, pajutau, kad nenoriu kurti dar vieno šokio spektaklio.

Norėjau kitokio spektaklio, nei esu kūręs iki šiol, norėjau iškelti sau iššūkį, išeiti iš komforto zonos. Taigi paklausiau Krzysztofo, ar jam būtų įdomi šokio opera.

Krzysztofas atsakė: „Žinoma!“ Šiame žanre yra daugybė man nežinomų dalykų. Tikėdamas šokio operos sėkme, jau dabar galiu pasakyti, kad kūrybos procesas daug ko išmokė. Pavyzdžiui, to, kad kostiumų, scenografijos maketus ir šviesų dizainą tokio tipo ir apimties kūriniui reikia parengti kur kas anksčiau, nei prasideda realus kūrybinis darbas trupėje. Nusprendžiau sumažinti meninių idėjų apimtį.

O kaip kilo mintis šokio operos libretui parinkti dešimt savo eilėraščių?

Eilėraščius pradėjau rašyti įpusėjus 2018-iesiems.

Mąsčiau, ar įmanoma sukurti šokio operą, kurios pagrindas būtų ne klasikinis ar šiuolaikinis libretas, bet pats šokis. Norėjau suteikti šokiui kitokią prasmę, ieškojau veiksmažodžių, kuriais galėčiau įvardyti šokio leksiką. Poezija kaip sprendimas atėjo savaime.

Ar dažnai rašote?

Rašau nuolat. Mintis, naujų spektaklių idėjas, eilėraščius, jausmus, filosofinius konceptus.

Pirmąją choreografiją sukūrėte 1990 m. Batshevos šokio trupei. Ką kita jums suteikia poezija, ko nesuteikia šokis?

Rašymas išlaisvina mintis, jausmus. O kurdamas choreografiją patiriu išsilaisvinantį kūrybingumą.

Anksčiau norėdamas sukurti duetą tiesiog eidavau į studiją ir kurdavau. Dabar jau daug metų taip nebedir-

p a s i t i n k a n t

bu. Dabar užsirašau idėją, sukuriu konceptą ir tik tada einu į studiją. Ten ieškau, kaip kūno kalba išreikšti užrašytas mintis.

Savo dešimties eilėraščių rinkinį taip pat pavadinote Amžinybė ir viena diena. Apie ką šie eilėraščiai?

Tai didžiosios žmonijos dalies nuomonių atspindys.

Eilėraščiai kalba apie įvairius šeimoje vyraujančius santykius. Pažvelgę į atsitiktinę vidurinės klasės šeimą, matysime įprastą vaizdą: tėvai eina į darbą, vaikai – į mokyklą, kiekvienam šeimos nariui būdingas vis kitoks charakteris, šeimoje susikūręs tam tikras santykių tinklas. Vis dėlto statistika rodo, kad skyrybų daugėja. Priežastis paprasta – sutuoktiniams stinga supratingumo. Mes visi esame savotiškos aukos: dvasinės, emocinės, fizinės. Taigi mano eilėraščiai iš dalies ir atspindi kasdienes situacijas ir santykius, kuriuos išgyvename.

Ar šiais eilėraščiais siunčiate skaitytojams tam tikrą žinią?

Siekiu savotiškai pažadinti skaitytojus. Norėčiau, kad eilėraščius jie susietų su asmenine patirtimi, sutapatintų jų mintį su viena ar kita savo pačių situacija. Tikiuosi, kad esu ganėtinai jautrus ir eilėmis galiu atvaizduoti realybę, sujaudinti ir pažadinti skaitytoją. Šių laikų žmonės dažnai renkasi kitas šalis, tampa imigrantais. Šalia yra žiniasklaidos priemonės, bombarduojančios mūsų sąmonę ir pasąmonę įvairiomis žiniomis. Informacija skleidžiama nepaprastai sparčiai, o mes gyvename šalia tos informacijos ir vaizdinių. Yra daugybė dalykų, į kuriuos tiesiog nekreipiame dėmesio. Bet nedidelė grupė žmonių prisiima atsakomybę ir rūpinasi žmonijos ateitimi. Visi mes – milžiniškas biologinis kompleksas, gyvenantis mus supančioje aplinkoje.

Kiek dabar yra šeimų, kur valgydami kartu su visa šeima vakarienę vaikai padeda telefoną į šoną? Aš nebaksnoju pirštu, tiesiog konstatuoju faktą. Dėl technologijų vaikų ir paauglių bendravimo tipai ir mechanizmai taip ištobulėjo, kad naudodami įvairias programėles ir virtualius žaidimus jie bendrauja kur kas greičiau ir kompleksiškiau, nei tą daro suaugusieji.

Viena vertus, tai žavinga, kita vertus – žalinga. Ar įmanoma pamatuoti šią technologijų keliamą žalą?

Mes visi kaip asmenybės vertiname dalykus skirtingai: tėvų požiūris skiriasi nuo vaikų požiūrio, skirtingi yra draugų, partnerių, kaimynų, darbdavių ir darbuotojų požiūriai. Apie skirtingą požiūrį į gyvenimą ir

2 0 1 9

/ 3

P r e m j e r a s

p a s i t i n k a n t

skirtingus asmeninius potyrius ir kalbu savo eilėraščiuose.

2 0 1 9

/ 3

Gal kuris nors eilėraštis yra mėgstamiausias?

Tokio nėra, bet labiausiai mane jaudina Lopšinė.

Eilėraštis parašytas liepiamąja nuosaka. Jame tėvai ragina vaikus eiti savo keliu, juos palaiko, suteikia jiems visišką laisvę, bet kartu yra šalia ir veda. Manau, mes, suaugusieji, neturime nė menkiausio supratimo, kaip elgtis su vaikais. O didžiausias mūsų noras – sugebėti užauginti vaiką. Mes laikomės nustatytų taisyklių ir tradicijų nežinodami, koks yra geriausias būdas stiprinti vaikus ir teikti jiems teisingą informaciją reikiamu metu. Kiekviename iš mūsų gyvena savos vaikystės potyriai, pasąmoningai paveldėti elgesio ir mąstymo štampai. Jei du skirtingų tautybių žmonės augina vaiką, kiekvieno jų mentalitetas yra kitoks, taigi vaikui jie taikys skirtingas taisykles ir elgesio normas. Natūralu, kad, pavyzdžiui, aš savo vaikus auginsiu panašiai kaip mane augino mano tėvai ar seneliai.

Labai sunku nutraukti paveldėtas struktūras ir savęs paklausti, o kodėl aš darau būtent taip? Šią grandinę vadinu „antrąja nuomone kartoje“ – tai, ką paveldėjau iš praeities to nežinodamas.

Kiek eilėraščiuose esama asmeninės patirties ir kiek to bus šokio operoje?

Rašytojo knygose visuomet yra kas nors asmeniška. Šokio opera Amžinybė ir viena diena nėra biografinis kūrinys. Bet atpažįstu save kiekviename personaže, tai tarsi dalelė manęs. Vieną eilėraštį galėčiau susieti su savo mama, kitą – su savo vaikais, bet norėdamas pamatyti visumą turiu atsitraukti.

Kartą manęs paklausė, su kuriuo spektakliu save sieju labiausiai. Atsakiau – su visais. Bet pastaraisiais metais jaučiu, kad labiausiai save sieju su paskutiniu darbu. Tai, ką dariau prieš dvidešimt metų, turi įtakos tam, ką darau dabar. Viskas susiję. Bet tai, ką kuriu šiuo metu, man svarbiausia.

36

nuo infarkto. Jis priminė seną apskilinėjusį akmenį.

Daug rūkė, jo rankos buvo kaip sunkų darbą dirbančio žmogaus ir tokios senos, tarsi jas būtų slėgusi didžiulė metų našta, tarsi Raudų siena. Per mano dvyliktąjį gimtadienį jis bandė pripūsti man balioną, bet neįstengė.

Kai pradėjau rašyti šiuos eilėraščius, kilo absurdiškas reginys: mačiau savo senelį, sulinkusį su balionu rankoje. Reginys buvo toks stiprus, kad pradėjau galvoti apie amžinybę ir apie šią akimirką. Amžinybė ir viena diena – tai savotiška prieštara. Ar balionas, kurį dažniausiai turi vaikas, vaizduoja amžinybę, gyvenimą? O kas yra viena diena? Ar senas žmogus teturi vieną likusią dieną? Koks tas momentas? Viliuosi, kad skaitant eilėraščius ir žvelgiant į praeitį bei ateitį, skaitytojams kils jausmas, jog amžinybė ir viena diena egzistuoja ne todėl, kad tai mano noras, bet kad tai – realybė. Eilėraščiai – tai amžinybė, o viena diena yra būtent ta, kai skaitome poeziją.

Eilėraščiuose daug kalbate apie motiną ir tėvą. Kas buvo jūsų tėvai ir gal galite pasidalyti vaikystės įspūdžiais?

Mano tėvas buvo vandentiekio darbininkas, mama – universiteto docentė, XVIII ir XIX a. poezijos tyrėja, kurios specializacija – Emilios Dickinson poezija. Mano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų. Mano asmeninė istorija daug įtakos eilėraščiams neturi.

Ar skaitėte eilėraštį Mama savo mamai?

Ne. Jai dabar aštuoniasdešimt septyneri ir ji serga senatvine demencija. Įsivaizduoju, kad jei nesirgtų ir jei perskaityčiau šį eilėraštį mamai, ji padėtų man jį pataisyti, parašyti dar geriau.

O ar davėte savo eilėraščius skaityti kitiems? Kokios reakcijos sulaukėte?

Didžioji dalis žmonių buvo sujaudinti. Manau, teigiamų atsiliepimų sulaukiau ne tik dėl eilėraščių kompleksiškumo, bet ir kad skaitytojai juose apčiuopė kažką asmeniška.

Eilėraščiuose dažnai jaučiamas brangaus prabėgusio laiko įspūdis. Ar tai tikslingas pasirinkimas?

Laikas bėga nesustojamai, o mes, suaugusieji, dažnai to nesuvokiame. Žmogui gyvenimas gali pasiūlyti daug daugiau nei visuotinai priimtina nuomonė, kad, pavyzdžiui, sulaukęs keturiasdešimties turi būti vedęs, turėti vaikų, pasistatęs namą, nusipirkęs automobilį ir privalai laimingai nugyventi tau likusį gyvenimą. Taigi kyla klausimas, ką darau, kad įvykdyčiau savo gyvenimo užduotį ir pajusčiau pasitenkinimą.

Ar turite mėgstamiausią operą?

Dabar man labiausiai patinka Niujorko Metropolitan Opera teatrui sukurta Dmitrijaus Černiakovo opera Kunigaikštis Igoris. Šiai operai sukūriau choreografiją. Mane sužavėjo Dmitrijaus gebėjimas kurti detalius vaizdinius, kuriuos dažniausiai matome kine. O čia jie buvo scenoje. Šis bendradarbiavimas buvo ypatingas, o Dmitrijus kūrybinio proceso metu tapo puikiu mano mokytoju.

Kaip atsirado būsimo spektaklio pavadinimas ir ką iš tiesų reiškia Amžinybė ir viena diena?

Kai buvau keturiasdešimties, mano senelis mirė

Muziką šokio operai Amžinybė ir viena diena kuria jauna lietuvių kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Kaip nusprendėte dirbti kartu?

37

matysime, kad ten maždaug 56 proc. repertuaro yra Kai su LNOBT sutarėme, kad tikrai statysiu šokio klasikiniai kūriniai, visi kiti – nuo neoklasikos iki operą, teatras man atsiuntė daugybę kompozitorių pavardžių. Mano dramaturgė pasiūlė atkreipti dėmesį į šiuolaikinio šokio. Jei brėšime paralelę ir teigsime, Ritos kūrybą. Pirmą kartą išgirsta, Ritos muzika man kad šiais laikais aukštesnioji šiuolaikinio šokio šokėjų nepatiko. Bet sudomino faktas, kad tai novatoriška, klasė remiasi Ohado Naharino technika ir Batshevos eksperimentinė muzika. Susipažinus su Rita, mane sušokio trupės stiliumi, matysime, kad Lietuvos nacionažavėjo, kad būdama jauna ji jau tiek daug yra pasiekusi linei baleto trupei trūksta šiuolaikinio šokio technikų savo kelyje. Man itin svarbus asmenybių, su kuriomis įvairovės. Esu tvirtai įsitikinęs, kad įvairios šiuolaikinio šokio technikos leistų pagerinti ir klasikinį atlidirbu, profesinis kelias, savotiška asmeninė sėkmės istorija. Geriau pažindamas žmogų galiu lengviau ir atvikimą. Pažvelkime, pavyzdžiui, į primabaleriną Dianą riau su juo bendradarbiauti.

Višnevą, šokančią klasikinį repertuarą, bet turinčią Dirbdamas su Rita maniau, kad pavyks nusakyti, didžiulę šiuolaikinio šokio patirtį. Būtent dėl daugybės kas jos kuriamoje muzikoje man priimtina, o kas ne. įvairių šiuolaikinio šokio technikų įvaldymo scenoje Buvo momentų, kai mūsų nuojai būdingas nepaprastai daugiamonės nesutapdavo. Nors esu lypis atlikimas. Viliuosi, kad dirb(...) labiausiai save sieju su damas su LNOBT baleto šokėjais kūręs su daugybe kompozitorių, bent truputį pagerinsiu jų šiuolaituriu pripažinti, kad šis kūrybos paskutiniu darbu. Tai, ką kinio šokio techniką. Labai jiems procesas yra vienas labiausiai dariau prieš dvidešimt metų, linkiu neprarasti šiuolaikinio pavykusių. Rita nepaprastai aiškiai dėsto kūrybines mintis. turi įtakos tam, ką darau dabar. pulso. Juk, pavyzdžiui, telefono programėlės yra nepaprastai inoIš pradžių dvejojau dėl elektroViskas susiję. Bet tai, ką kuriu ninių garsų, bet kai Rita įdaivatyvios ir šiuolaikiškos, taigi ir šiuo metu, man svarbiausia. navo mano eilėraščius, aiškiai klasikos turėtų būti panašus požiūris. suvokiau jos pasirinktą meninę kryptį. Manau, operos žinovai Jei tiek operos, tiek baleto mėgėjai sudvejotų, ar verdrįs ginčytis, gal net sakys, kad tokia muzika – tai ne ta eiti į šokio operą Amžinybė ir viena diena, kaip opera. Bet Ritos kūryba yra nepaprastai išplėtota, su juos padrąsintumėte? daugybe melodijų variacijų, netgi savotiškai avangardinė. Visiškai nesvarbu, kaip bus įvertinta jos kūryba, Tikiuosi, žiūrovai nebėgs kaip akis išdegę į spektaklį, o skaniai pavakarieniavę ramiai ateis į teatrą. Steaš su ja tikrai dar dirbsiu ne kartą. Kaip kūrėja ji verta buklas įvyksta, kai esi nurimęs ir pusiausviras. Operos aukščiausio pripažinimo. mėgėjams patarčiau įsivaizduoti, kad jie eina į gala Ką laikytumėte didžiausiu iššūkiu, su kuriuo iki šiol koncertą, kurio kiekviena dalis yra universali savaime. susidūrėte kūryboje?

Jeigu jiems pavyks apčiuopti skirtingų kūrinio dalių Sunkiausia, kad laikas nenumaldomai bėga. Nedramaturginę liniją, jie yra puikūs interpretuotojai, nenoriu pagauti savęs už uodegos, todėl turiu skubėti. siremiantys pateikiamu naratyvu.

Tikrai žinau, kad ši šokio opera gyvuos, nesvarbu, ar Šokio mėgėjams patarčiau operines spektaklio dalis dabar man pavyks visiškai įgyvendinti idėjas, ar ne. Aš laikyti papildu to, ką jie yra pratę matyti. Šokio operoje bus nemažai mano asmeninių gairių, labai tikiuosi, nuolat grįžtu prie kuriamos choreografijos ir dailinu ją kad spektaklis sujaudins ir vienus, ir kitus žiūrovus. tol, kol ima spindėti kaip krištolas. Ir šįkart bus panašiai.

Viena vertus, klasikinio libreto, kurio tikisi operos žinovai ir baleto mėgėjai, čia nėra. Kita vertus, jis savoO koks yra didžiausias kūrybinio proceso atpildas, tiškai egzistuoja... kurį patyrėte iki šiol?

Jei negalėtumėte kurti nei choreografijos, nei eilių, Jausmas, kai sukurtus eilėraščius staiga išgirdau ką tada veiktumėte? visiškai kitame kontekste – lyg juos kas būtų aprengęs (ilga tylos pauzė) Tikriausiai statyčiau namą ant balsais, muzikos instrumentais ir suteikęs jiems nepaprastą vietą. Kūrybinis bendradarbiavimas su kompojūros kranto, aprūpinamą tik vandens, saulės ir vėjo zitore Rita Mačiliūnaite man yra didžiausias atpildas. energijos. Statant tokį namą daug erdvės kūrybingumui. Ir tas kūrybingumas priklausytų tik man.

Ką manote apie Lietuvos nacionalinę baleto trupę – Dėkoju už pokalbį. n kuo mūsų baleto šokėjai stiprūs ir kuo silpnesni?

Trupės filosofija labai aiškiai remiasi į klasiką. Pažvelgę, pavyzdžiui, į Paryžiaus operos baleto trupę,

2 0 1 9

/ 3

P r e m j e r a s

/ 3

38

„Kuo dažniau atsimerkti ir pamatyti, atsikimšti ausis ir išgirsti, o kartais – tiesiog sustoti ir stebėti...“ Pokalbis su kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene Jaunosios kartos kompozitorės, muzikos meno daktarės Ritos Mačiliūnaitės-Dočkuvienės raišką apibūdina dainavimas ir kompozicijų kūryba. Muzikos kūrėja kelia sau įvairialypes menines užduotis, įkvėptas šių laikų realybės. Jos konceptualios idėjos liudija tikrovėje neegzistuojančios gamtos idilės, kurią įprasmina trapumas ir skaidrumas, siekį.

Kompozicijos ir solinio dainavimo (mecosopranas) mokymasis tarsi nužymėjo R. Mačiliūnaitės-Dočkuvienės kūrybinės, meninės raiškos sritis, formas ir būdus. Kompozitorės R. Mačiliūnaitės-Dočkuvienės raiška plati ir įvairialypė – ji yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų, kurie liudija savitumą, kūrybinę išmintį ir galią veikti autentiška, o kartu pačia bendriausia muzikos kalba visus, esančius tiek aplink, tiek toli už regimojo horizonto.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo 100-ajame sezone spalio mėnesį pakvies į šokio operos Amžinybė ir viena diena premjerą. Spektaklį režisuos izraelietis Itzikas Galili, muzikos autorė – R. Mačiliūnaitė-Dočkuvienė. „Amžinybę“, pirmąjį šio kūrinio pavadinimo sandą, suvokdami kaip visa apimančią muzikės gyvenimo ir kūrybos, kurioje daugybė tarpdisciplininių projektų, performansų, įvairiažanrių ir įvairiaformių operų, muzikos spektakliams, eksperimentinių filmų garso takelių, istoriją, o „vieną dieną“ – kaip nuolatinę raišką ir kartu būtį čia ir dabar, būtį nuolatiniame kūrybos vyksme, kalbamės su kompozitore apie artėjančią premjerą kaip tos „vienos dienos“ ir kartu „amžinybės“ vaisių, regimą muzikės patirties kontekste, apie tai, kuo ir kaip gyvena kūrėja, pirmiausia klausdami, kas ji yra.

Elvina Baužaitė

Aš noriu būti pakantus, kantrus, mylintis, mylimas, jautrus, empatiškas, bet stiprus, atkaklus ir ryžtingas žmogus. Deja, bet čia kaip ir kūryboje – kad ir susiplanuoji tam tikrą eskizą, procesas neretai nuneša tave ten, kur reikia, arba ten, kur jauti, kad tuo metu reikia.

Taip ir su asmenybe – kartais vietoj planuoto diminuendo nutinka crescendo, kurį dar papildo ryškūs sforzando arba atvirkščiai.

Dabar, pagalvojusi, galiu pasakyti, kad tikrai gyvenu pagal aiškią pačios susikurtą partitūrą, groju tiksliai iš natų, mažai aleatorinių vietų. Galbūt reikėtų daugiau improvizuoti, nebijoti kartais presto keisti į lento. Bet... matyt, griežtas metras ir pulsas, grojimas a battu(ta) man pačiai suteikia saugumo.

Rita, pirmiausia norisi Jus pažinti. Kaip nusakytumėte save muzikine kalba, kokia Jūsų asmeninė partitūra?

Klausimas labai netikėtas, įdomus ir nė viename interviu man negirdėtas... Save nusakyti labai sunku, turbūt geriausiai tai papasakotų artimiausi žmonės, bet ir jų refleksijos, spėju, būtų visiškai skirtingos. Kiekvienas mūsų meno kūrinius suvokiame savaip, nes pasitelkiame (arba ne) savo interpretacinius gebėjimus, vaizduotę.

Martyno Aleksos nuotrauka. Lietuvos muzikos informacijos centras

2 0 1 9

p a s i t i n k a n t

39

2 0 1 9

/ 3

P r e m j e r a s

2 0 1 9

/ 3

p a s i t i n k a n t

Daugiau ar mažiau reali žmogaus pradžia yra kūdikystė ir vaikystė. Kokie Jūsų pirmieji atsiminimai, ką menate iš ankstyvojo gyvenimo laikotarpio, kas jame reikšmingiausia, esminga Jums pačiai kaip muzikei kūrėjai, apskritai kaip žmogui – unikaliai asmenybei?

Labai gerai atsimenu nerūpestingus žaidimus lauke su draugais. Su geriausia drauge prisigalvodavome įvairiausių žaidimų. Be įprastų (slėpynių, gaudynių, šokinėjimo per „gumą“), kurdavome dainas, paskui rengdavome koncertus mamoms ir kaimynams, o sykį atsisėdusios prie namo pasidėjom tuščią pintinėlę ir atlikom muzikinį numerį (aš grojau melodika, o draugė dainavo). Kaip šiandien pamenu, užsidirbome dešimt centų. Gyvenome šalia Balio ir Vandos Sruogų namo, tad kai jau visai nebeturėdavom ką veikti, eidavome į tą namą-muziejų ir klausydavomės muziejininkės pasakojimų.

Kokie pirmieji Jūsų patirti ir įsiminti garsai?

Mamos dainuojamos graudžios lopšinės.

Kaip atradote save kaip kompozitorę? Pasidalykite pirmąja patirtimi.

Pirmoji sukurta pjesė buvo labai paprasta, skirta muzikos mokyklos kūrybos šventei (tuo metu dvylikametėje muzikos mokykloje mokiausi solinio dainavimo). Paskutinėje klasėje įstojau į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, muzikologijos specialybę, kur kompozicija buvo viena iš privalomųjų disciplinų. Bet rinktis šios specialybės nesvajojau, maniau, norint tapti kompozitore, reikia sukurti ypač daug ir ypač sudėtingų kūrinių. Kai šią mintį išsakiau savo kūrybos mokytojai Giedrei Dabulskienei, buvau nuraminta ir paskatinta ruoštis kompozicijos stojamiesiems egzaminams.

Ką reiškia kurti muziką, parašyti muzikos kūrinį – kas tai Jums?

Rašyti muzikos kūrinį ir sunku, ir lengva. Gera, kai mintys plaukia ir ausis, ranka, smegenys – visi – dirba išvien, bet sunku, kai plėšaisi, nežinai, kai esi pasiklydęs ir viduje nėra darnos. Mano aistra – darbas teatre (dramos, šokio, muzikiniame), čia įkvėpimo semiuosi iš bendravimo. Ypač gera kurti su tais, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi, kur dirbama atvira širdimi ir protu, be išankstinių nuostatų ir kvailų principų, kur vyrauja pagarba. Kiekvienas žmogus kūrybinei erdvei suteikia vis kitokių spalvų, tad dirbdama su įvairiais menininkais, pažindama juos ir jų idėjas kaskart atrandu save iš naujo, mokausi. Kai randi komandą, su kuria kalbi ta pačia kalba, kartu dirbti ypač malonu.

Rita, studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Prof. Osvaldo Balakausko klasėje baigtos kompozicijos bakalauro studijos, 2010 m. įgytas kompozicijos magistro laipsnis (vadovai prof. Os-

40

valdas Balakauskas, prof. Rytis Mažulis), 2017 m. – meno daktaro laipsnis, įprasminantis disertaciją, kurios tema Muzikinės naracijos komponavimo būdai postdraminiame teatre. Reikšmingos ir Jūsų 2007 m. studijos Hagos karališkojoje akademijoje, stažuotės įvairiose Europos šalyse. Jūs aktyviai bendradarbiaujate su įvairiais kūrėjais, sąveikaujate tarpdisciplininėje meninėje raiškoje. Visa tai įkvepia, leidžia tobulėti. Kokios pamokos Jums pačiai buvo svarbiausios, kas ir kaip išmokta?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes, manau, tobulėjame ir mokomės iš visko: blogos ir geros patirties, teisingų ir klaidingų atsakymų, pakilimų ir nuosmukių.

Pusmetis Hagoje buvo ypač naudingas dėl kompozicijos dėstytojų gausos. Studijuojant daugybė įvairių patarimų, pamokymų, pokalbių manyje buvo itin viską sujaukusi, bet, praėjus kuriam laikui, pavyko išsianalizuoti potyrius, atsirinkti informaciją ir viską pritaikyti sau. Kitaip tariant, informacija turėjo susigulėti, kol tapo žinių bagažu.

Visuomet troškau žinių. Studijuodama nebijodavau eiti konsultuotis pas įvairiausius dėstytojus, kompozitorius, jei tik jausdavau, kad būtent jų patarimai man gali būti naudingi. Bet pačia didžiausia mokykla turbūt laikyčiau kūrybinę praktiką, kuri aprėpia aktyvų muzikos rašymą ir analizavimą, bendradarbiavimą su atlikėjais, koncertų, spektaklių, paskaitų lankymą, meistriškumo kursus.

Kas Jūsų didieji mokytojai, sekami, siekiami idealai?

Na, jei ne mokytoja kompozitorė Giedrė Dabulskienė, vargu ar būčiau išdrįsusi stoti į kompoziciją... Kita vertus, vieno mokytojo negalėčiau įvardyti, nes studijuodama stengiausi būti tarsi kempinė, sugerianti žinias iš visų, bet tikrai išskirčiau prof. Mindaugą Urbaitį, doc. dr. Juditą Žukienę. Dabar dirbdama teatre nuolat mokausi iš kolegų – režisierių, aktorių, scenografų. Esu dėkinga Jonui Vaitkui už galimybę matyti jo kūrybos procesą Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT). Ryškios užsienio asmenybės – Robertas Wilsonas, Hansas-Thiessas Lehmannas, Davidas Roesneris, Christophas Marthaleris, Michelis van der Aa, Heineris Goebbelsas, Philipas Glassas, Erika Fisher-Lichte – man (turbūt kaip ir daugeliui) taip pat yra didūs autoritetai.

Kaip pažymėta šio pokalbio įžangoje, reikšminga Jūsų raiškos sritis – teatro menas. Tai įprasmina nuo 2014 m. einamos Lietuvos rusų dramos teatro Muzikos dalies vedėjos pareigos. Jūsų sukurta muzika spektakliams pelnė net keturis Auksinius scenos kryžius. Rita, pasidalykite darbo teatre patirtimi. Į teatro meną žengiau palengva, nuo projektų LMTA su bendrakursiais režisieriais. Vėliau vienas tų darbų (Publika, rež. Olga Generalova) buvo rodomas Oskaro

41

2 0 1 9

/ 3

Koršunovo teatre. Lygiagrečiai kūriau muziką spektakliams nedideliuose teatruose, paskui sulaukiau pasiūlymų kurti ir didžiuosiuose Lietuvos teatruose. Ryškios patirties būta nemažai: vieni privertė išmokti, kad tave gali apgauti, kiti – kad būtina savimi pasitikėti. Jei reikėtų išskirti ką nors vieną, turbūt tai būtų pirmasis atėjimas į LRDT 2013 m. Iš pradžių tereikėjo parengti (karpyti ir redaguoti) kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo muziką režisieriaus J. Vaitkaus statomam spektakliui Eugenijus Oneginas, vėliau režisierius paprašė sukurti vokalinį numerį „Tatjanos laiškas“ ir padėti aktoriams repetuoti vokalinius numerius. Taip prasidėjo darbas su režisieriumi ir visu LRDT kolektyvu.

Kas Jums asmeniškai yra teatras?

Tai erdvė, kurioje noriu būti.

Esate operų autorė, dabar kalbamės artėjant dar vienos jų premjerai. Rita, kas Jums yra opera? Pasidalykite savąja šio sintetinio meno patirtimi.

2007 m. pradėjau bendradarbiauti su Naujosios operos akcijos festivaliu. Su nepriklausoma kūrybine grupe Operomanija sukūriau penkias operas, o 2017 m., bendradarbiaujant su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere Loreta Vaskova, Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta ir šeštoji. Visos jos labai skirtingos – nuo vos 2‘40‘‘ trunkančios nanooperos iki pusantros valandos kamerinės operos. Kiekvienos operos žanras vis kitoks, skiriasi ir instrumentų skaičius, elektronikos ir net libreto funkcija.

Esu postdraminio teatro šalininkė, todėl ir mano operos artimos šiam teatrui. Niekada nesiekiau rinktis įprastinio libreto, mane domina galimybė komponuoti tekstą kaip muzikinę medžiagą, literatūrinių tekstų denaracija, kalbos ir teatrinių elementų muzikalizavimas. Man ypač svarbus kiekvienos operos kūrybinis repeticijų procesas.

Amžinybė ir viena diena – koks tai veikalas?

Tai darbas, kurio kūrybinio proceso pirmasis etapas buvo pilnas iššūkių. Pasiūlymą gavau praėjus vos keliems mėnesiams po dukrytės gimimo. Bet pasiūlymo kurti šokio operą Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui kartu su pasaulinio garso choreografu Itziku Galili negalėjau ir nenorėjau atsisakyti, o kartu dvejojau, nes nežinojau, kokia motinystės darbotvarkė manęs laukia. Laimei, sveikas ir ramus vaikelis leido man darbuotis ir mielai klausydavosi kūrinio ištraukų.

Antras iššūkis – kūrybinis darbas su choreografu (o kartu šios operos eilėraščių autoriumi ir režisieriumi) nuotoliniu būdu. Kadangi Itzikas dirba įvairiausiose pasaulio šalyse, laiko juostų skirtumai kartais neleisdavo opių klausimų spręsti dabar pat. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis, manau, mes puikiai vienas kitą supratome ir dabar jau Vilniuje dirbame toliau.

Mane labai žavi sintetinis žanras, nes sukurtas darbas yra daugelio žmonių kūrybos vaisius. Kiekvienas įdedame savo indėlį: žinias, darbą, meilę... Juk ir mano muzika be Itziko eilių, idėjų, be dirigento Ričardo Šumilos interpretacijų ar konkrečių solistų, muzikantų atlikimo būtų visai kitokia. Labai džiaugiuosi šia nuostabia komanda.

P r e m j e r a s

2 0 1 9

/ 3

p a s i t i n k a n t

Turint galvoje šio kūrinio pavadinimą, jo reikšmes ir prasmes, kaip būtų galima nusakyti amžinybę žmogaus gyvenimo akivaizdoje? Taip pat diena – kaip ji turėtų būti gyvenama, kad išsipildytų?

Amžinybė yra banalios frazės „nieko nėra amžino“ antonimas. (nusijuokia) Mes turbūt niekada nesuvoksime tikrosios amžinybės sąvokos, nes su savo problemomis esame per daug svarbūs patys sau. Na o diena... Man nereikia dienos, kupinos kažko, – ekstremalių pojūčių, adrenalino, veiksmo, neįprastos aplinkos ar nepatirtų įspūdžių. Renkuosi nuoširdų buvimą su artimiausiais žmonėmis. Be melo, pavydo. Čia ir dabar.

Keliuose interviu esate kalbėjusi apie estetiką – muzikos. O kaip suvokiate estetiką gyvenime, gyvenimo estetiką, kas ir kaip ją kuria, įprasmina Jums?

Sunkus klausimas... Kalbėti apie estetiką galima tik apsibrėžus grožio kategoriją. Bet grožio suvokimas, tobulo gyvenimo vaizdinys juk keičiasi kartu su asmenybe, laiku, poreikiais, išgyventa patirtimi... Nežinau, ar lygiai taip pat galvosiu vėliau, bet šiandien man estetiškas gyvenimas reiškia gyventi gerbiant kiekvieną. Ir čia kalbu ne vien apie žmones ar taiką pasaulyje – gyvūnų žudymas ar kankinimas dėl daiktų, maisto, pramogų (cirkas, zoologijos sodai) man nei priimtinas, nei estetiškas.

2012 m. pristatėte elektroakustinį vokalinį ciklą Raidės pagal Jono Meko eiles, šio kūrėjo poetinius tekstus savitai interpretavote ir 2013 m. sukurtame elektroakustiniame vokaliniame cikle Feedbacks of Poetry. Viename interviu esate pasidalijusi skaitymo patirtimi, svarbiais autoriais, savo santykiu su knygomis. Taigi kokia literatūra Jums artima bendrąja prasme. Ką Jums reiškia skaityti? Kiek įprasminant dienas reikšminga pati skaitymo praktika, kiek ir kaip ji keičia, formuoja asmenybę?

Nuolat dirbant su spektakliais knygų lentynas papildo pjesės, o romanai savo malonumui, deja, dėl konkrečios priežasties jau labai seniai skaityti... Doktorantūros studijų metais prioritetu tapo mokslinės knygos ir straipsniai, o kadangi darbą apgyniau ką tik susilaukusi dukrytės, iškart suradau ir kitą žavų žanrą – vaikų literatūrą.

Jei tik reikia eilių ar įkvėpimo, visuomet vartau J. Meko eilėraščių knygas. Iki šiol man jis vienintelis poetas, kurio eiles pasirinkdama savo kūriniams niekada neabejojau. Kurdama naujausią darbą Amžinybė ir viena diena atradau ir nuostabias I. Galili eiles. Paatvirausiu, kad poetiniame tekste mane labai dažnai įkvepia ne semantinė teksto prasmė, o fonetinis, skambesio sluoksnis.

Koks Jūsų santykis su daile – vaizduojamuoju, vizualiuoju menu? Kaip iliustruotumėte, vaizdine kalba įprasmintumėte mūsų pokalbį?

42

Daugiausia su vizualiaisiais menais susiduriu teatre, kur iš arti matau, kaip gimsta scenografija, kostiumai, šviesos... Ypač žaviuosi Renata Valčik ir jos kuriamais darbais. Sunku žodžiais nusakyti tobulą šios menininkės vaizdo pojūtį. O šiam mūsų pokalbiui rinkčiausi Roberto Wilsono apšvietimo estetiką.

Muzika siekiate perteikti skaidrumą, trapumą, garso pėdsakų, šešėlių kontūrus. Kokį muzikos kūrėją įvardytumėte kaip genialų autorių, koks muzikos kūrinys, melodija ar tiesiog garsas Jums idealus?

Idealumą, tobulumą kuria ne tik pats garsas, bet ir tuometinis poreikis, emocija, ausies ir dvasios jautrumas.

Dažnai būna, kad ko nors klausydamasi suprantu, kaip tai tobula ir kad tetrokštu atsiriboti ir girdėti tai dar ir dar... nes būtent šią akimirką tai yra TAI. Sau taip esu pasakiusi apie paukščių čiulbėjimą penktą valandą ryto, apie Davido Lango Just ir Amelia, Rufuso Wainwrighto Sonetus, filmo Šešios pėdos po žeme pagrindinę muzikinę temą (Thomas Newman) ar kai pirmą kartą išgirdau mane pavadinant „mama“ – ir tai dar tikrai ne sąrašo pabaiga.

2017 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Jūsų sukurta opera Į švyturį pagal to paties pavadinimo Virginios Woolf romaną pelnė Padėkos kaukę Metų spektaklio kategorijoje, taip pat šios operos muzika buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui.

Suvokiant šio kūrinio pavadinimą kaip kažko siekį, judėjimą idealo link, galima paklausti, kokia Jūsų meninės raiškos siekiamybė, vizijos idealas, kurio, kaip švyturio, link keliaujate?

Kažkada seniai, dar tik įstojusi į LMTA, buvau užsibrėžusi du kūrybinius tikslus: baigti doktorantūrą ir sukurti baleto muziką. Šie tikslai jau pasiekti, bet jie tikrai nėra pabaiga. Dabar sąmoningai tokių konkrečių tikslų sau nebekeliu, bet jų visada yra, nes, kad ir koks malonus būtų darbo procesas, bet pasiekti tašką, pamatyti, išgirsti atliekamą kūrinį yra tai, ko sieki. Pavadinkime tai katarsiu. Dabar aš siekiu ir toliau aktyviai derinti motinystę ir kūrybą, kuo daugiau dirbti teatre su mane įkvepiančiais kūrybingais žmonėmis ir laisvai realizuoti savo mintis.

Amžinybės ir vienos dienos premjeros akivaizdoje ko palinkėtumėte kūrybinei trupei, operos menui, teatrui, jo kūrėjams ir patyrėjams, sau pačiai – kompozitorei – kūrėjai – tyrėjai ir atradėjai, autorei ir bendraautorei, taip pat tiesiog žmogui – asmenybei, moteriai, tiesiog Ritai?

Man patinka viena Johno Cage’o frazė: „XX amžiaus menas mums atvėrė akis. Dabar muzika mums atkemša ausis.

Teatras? Tiesiog stebėk, kas vyksta aplinkui.“ Perfrazuodama šį didį menininką, norėčiau visiems mums palinkėti kuo dažniau atsimerkti ir pamatyti, atsikimšti ausis ir išgirsti, o kartais – tiesiog sustoti ir stebėti... n

43

2 0 1 9

/ 3

Pokalbis su dirigente Giedre Šlekyte

Svajonė –

tai kelias stebuklo link

p a ž i n t i s

2 0 1 9

/ 3

44

45

P a ž i n t i s

2 0 1 9

Agnė Ulytė

Spalio mėn. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Wolfgango Amadeus Mozarto operą Figaro vedybos diriguos Giedrė Šlekytė, dirigentė, kurios vardas vis dažniau skamba muzikinėje Europoje. 1989 m. Vilniuje gimusi Giedrė muzikos mokslus pradėjo Nacio­nalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dirigavimą studijavo Austrijoje, Graco muzikos ir menų universitete (dėst.

Johannesas Prinzas ir Martinas Sieghartas), Vokietijoje, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje (Ulrichas Windfuhras ir Matthias Foremny), ir Šveicarijoje, Ciuricho menų universitete (Johannesas Schlaefli).

G. Šlekytė yra dirigavusi Stokholmo karališkojoje filharmonijoje (Švedija), Brucknerio orkestrui (Linzas, Austrija), Dresdeno Sächsische Staatskapelle, Berlyno Konzerthaus, Frankfurto hr-sinfonieorchester, Leipcigo MDR (Vokietija), Prancūzijos radijo filharmonijos orkestrui, Slovėnijos RTV orkestrui, Bolonijos Teatro

Comunale (Italija), Geteborgo simfoniniam orkestrui (Švedija), Liuksemburgo filharmonijos orkestrui ir daugeliui kitų Europos kolektyvų.

Pažįsta ją ir Lietuvos klausytojai – tarp diriguotų kolektyvų yra Lietuvos nacionalinis simfoninis, Kauno simfoninis, Klaipėdos kamerinis orkestrai. Ilgametė draugystė ją sieja su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

2016–2018 m. G. Šlekytė buvo Klagenfurto teatro (Austrija) pirmoji dirigentė. Ji laimėjo antrąją vietą MDR dirigentų konkurse (Vokietija), 2013 m. – antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta) tarptautiniame Solono Michaelideso dirigentų konkurse (Kipras), 2015 m. tapo Zalcburgo festivalio Young Conductors Award finalininke, buvo įvertinta tarptautiniame Malko dirigentų konkurse. Už 2017 m. operų projektus G. Šlekytė buvo nominuota International Opera Awards naujoko kategorijoje.

Kaip tampama dirigentu? Kaip dirigente tapote Jūs?

Yra daug kelių, kiekvieno jis individualus. Nemažai dirigentų pirma patys grojo orkestre, kiti dirbo dirigentų asistentais, dar kiti pirma studijavo fortepijoną ir dirbo operos teatre koncertmeisteriais (šis kelias itin dažnas Vokietijoje).

Pati pradėjau nuo dainavimo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chore, vėliau, nors ir kamuojama dvejonių, Grace įstojau į chorinį dirigavimą. Būtent ten įvyko lūžis. Išvažiavau į Gracą norėdama išbandyti ir pažinti save, išmokti vokiečių kalbą, paragauti savarankiško gyvenimo užsienyje. Po ketverių metų išvykau iš ten įsitikinusi, kad orkestrinis dirigavimas yra mano pašaukimas ir tikslas. Lemiama man buvo sintezė tos griežtos M. K. Čiurlionio menų mokyklos tvarkos ir palyginti visiškos laisvės Grace, kur pati turėjau susirasti individualią discipliną. Taigi supratusi, kad noriu siekti dirigento karjeros,

tęsti studijų išvykau į Leipcigą, tikrą Vakarų Europos kultūros lopšį, miestą, kuriame gimė Richardas Wagneris, produktyviausius metus praleido Johannas Sebastianas Bachas, Robertas Schumannas, Felixas Mendelssohnas.

Aukštąją muzikos mokyklą, kurią pasirinkau, įsteigė pats Mendelssohnas, joje yra studijavę mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Juozas Gruodis.

Leipcige praleisti metai buvo labai intensyvūs ir padėjo pagrindą dabartinei mano veiklai. Būtent čia užsikrėčiau opera ir galutinai įsimylėjau vokiečių romantizmą, ypač Johannesą Brahmsą. Mano nuomone, Leipcigo Gewandhaus orkestras tiesiog genialiai atlieka šį repertuarą. Studijų metais nuolatos vaikščiodavau į jo koncertus, o dabar ir pati galiu džiaugtis darbu su šiuo orkestru Leipcigo operoje, kur jau trečią iš eilės sezoną diriguoju naują pastatymą. Šiemet tai Gaetano Donizetti Meilės eliksyras.

/ 3

P a ž i n t i s

2 0 1 9

/ 3

Koks jausmas pirmą kartą diriguoti orkestrui?

Daug adrenalino! Tiek daug, kad beveik nesuvoki, kas vyksta realiu laiku. Pirmuosius kartus atrodo, kad turi viską atiduoti. Laikui bėgant supranti, kad vien to neužtenka, – lygiai taip pat svarbu ir priimti tai, ką duoda muzikantai, o galiausiai – tai, ką duoda muzika.

Man labai patinka pasakymas: kas kalba, kartoja tai, ką jau žino, o kas klauso, gali sužinoti ką nors nauja.

Pirmą kartą orkestrui dirigavau kursuose Bukarešte, dar studijuodama Grace chorinį dirigavimą. (Tik po metų dar kartą laikiau stojamąjį egzaminą ir įstojau į orkestrinį dirigavimą.) Mano pirmasis parengtas kūrinys buvo Bélos Bartóko Divertimento. Visi muzikantai supras, kad pirmą kartą imtis diriguoti tokį sudėtingą kūrinį – neįprasta, bet mane su šiuo kūriniu iki šiol sieja labai šilti jausmai. Viename pirmųjų savo koncertų, 2012 m. pakviesta Donato Katkaus, atlikau šį kūrinį su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Minėjote, jog Jus įkvėpė, kad Leipcige yra studijavę M. K. Čiurlionis ir J. Gruodis. Kokių įkvepiančių dirigentų esate sutikusi savo kelyje? O gal kokiam nors jaunam dirigentui, studentui įkvepiantis pavyzdys jau esate ir Jūs?

46

Jaučiu, kad dar turiu daug ko išmokti. Kartais gailiuosi, kad mažokai dirbau dirigentų asistente: man atrodė, kad turiu studijuoti, studijuoti, studijuoti, o jau tada pradėti pati diriguoti. Dabar manau, kad dalyvauti repeticijose, stebėti kitų darbą labai svarbu ir naudinga.

Labai vertinga šio sezono patirtis buvo darbas Ciuricho operoje, kur asistavau Vladimirui Jurovskiui, vienam žymiausių pasaulio dirigentų, būsimam Bayerische Staatsoper vyr. dirigentui. Po dvejų metų darbo Klagenfurte, kur buvau pirmoji dirigentė, atsakinga už visus savo pastatymus, tai buvo visai kitokia, bet ne mažiau vertinga patirtis. Vladimiras – tarsi vaikščiojanti enciklopedija! Pabendravus su juo norisi lėkti skaityti vienu metu penkių knygų, apie kurias jis pasakojo.

Taip pat esu dirbusi vengrų dirigento Ivano Fischerio asistente. Tai visai kitokio tipo dirigentas, bet lygiai toks pat įkvepiantis. Jo galvoje nuolatos gimsta daugybė idėjų, nuolatos kinta orkestro sėdėjimo tvarka (pavyzdžiui, atliekant Ludwigo van Beethoveno Pastoralę scenos viduryje pastatomas didžiulis medis).

Mane įkvepia intelektualios, kompetentingos, bet kartu laisvos ir kūrybingos asmenybės.

47

Austrija, Vokietija, Šveicarija, kur studijavote, dirbate, – tai vis vokiškai kalbančios šalys. Ar tai atsitiktinumas, ar pasirinkimas?

Iš dalies tai lėmė studijų vieta, bet taip pat ir tam tikra muzikinių tradicijų skirtis. Pavyzdžiui, nors Vokietija su Prancūzija turi gana ilgą bendrą sieną, atlikėjai, žinomi Prancūzijoje, nebūtinai kviečiami į Vokietiją ir atvirkščiai. Žinoma, turiu omenyje ne tarptautines žvaigždes, kurias kviečia visur. Specialiai šiam interviu suskaičiavau: Vokietijoje esu dirigavusi 32 skirtingiems orkestrams, iš jų dešimčiai – studijų ar kursų metu. Prancūzijoje iki šiol – dviem, ir abiem pastaraisiais metais. Spalį debiutuosiu su Švedijos radijo simfoniniu orkestru – tai bus septintas mano diriguojamas orkestras Švedijoje, bet nesu dirigavusi nei Suomijoje, nei Norvegijoje. Pernai debiutavau Italijoje, Izraelyje, Čekijoje, netrukus laukia debiutai Anglijoje, Danijoje, Belgijoje. Džiaugiuosi, kad plečiasi veiklos geografija, o sykiu ir muzikinis akiratis. Įsivaizduoju Jūsų kalendorių: savaitė šen, savaitė ten, poilsio diena ir vėl skrydis... Koks jausmas kaskart repetuoti vis su kitu orkestru, kaskart imtis ko nors naujo?

Artimiausi metai bus klajonių metai, bet negaliu skųstis, nes laukia puikūs teatrai, puikios programos ir premjeros. Ateinantis sezonas jau paskelbtas, tad galiu ir atskleisti: operas diriguosiu Leipcige, Vilniuje, Antverpene, Kopenhagoje, koncertus – Paryžiuje, Stokholme, Berlyne ir kitur. Tokių įvairių, labai viliojančių pasiūlymų nesinori atsisakyti ir likti vienoje vietoje. Be to, turėjau gana aiškią darbo vietos viziją, bet tuo metu tokios tiesiog nebuvo. Taigi nusprendžiau tapti laisva, vėjo plaikstoma menininke.

Praktinė tokio pasirinkimo pusė yra varginanti, nes nors keliauti šiais laikais labai paprasta ir greita, žmogaus emocijos ir energija nebūtinai skrenda taip pat greitai kaip lėktuvas. Galbūt dėl to labiausiai mėgstu keliauti traukiniais: tada turiu daugiau laiko ne tik persikelti iš vienos vietos į kitą, bet ir iš tiesų ten atsidurti.

Ir, žinoma, dėl ekologinių priežasčių. Būti laisvai samdoma dirigente ir mylinčiu savo planetą žmogumi – sunkiai suderinami dalykai. Nemažai skraidau ir dėl to jaučiuosi savotiškai kalta, todėl, kur įmanoma, vykstu traukiniu, taip pat stengiuosi pirkti kuo mažiau daiktų, rinktis vietinę produkciją, mažinti šiukšlių kiekį. O dėl tolimesnių kelionių – laukiu, gal kas išras ką nors greitesnį už lėktuvą ir tausojantį aplinką.

Prieš pradedant dirbti su orkestru, reikia daug ruoštis pačiam. Kaip tai darote?

Tai svarbiausia darbo dalis. Studijuoju partitūrą, bandau perskaityti, ką kompozitorius joje užkodavo.

Tas pirmas prisilietimas prie kūrinio, kai nėra jokių

2 0 1 9

/ 3

48

P a ž i n t i s

2 0 1 9

/ 3

kliūčių, tokių kaip praktika, tradicija ar realybė, man – labiausiai įkvepianti darbo dalis. Tuomet eina nemažai praktinių, organizacinių sprendimų, kuriuos reikia priimti gerokai prieš pirmąją orkestro repeticiją. Bet vis dėlto sunkiausia – kelionės, jų neramybė, nepastovus gyvenimo būdas. Norint įsigilinti į veikalą, reikia laiko susitelkti į tai, ką darai. Dažnai jaučiu: kai jau, atrodo, sutelkiau visą savo energiją, susicentravau pati, – ir vėl reikia kitur keliauti. Gal tai karjeros kaina? Dėl karjeros norisi imtis visko, daug kur važinėti, o menine prasme norisi kuo daugiau laiko skirti vienam kūriniui, susikaupti, įsigilinti, – taigi imtis kuo mažiau. Mūsų laikais tai labai dažnas konfliktas, neretai sukeliantis pervargimą, perdegimą, daug kitų neigiamų padarinių. Sunku išlaikyti pusiausvyrą.

Kaip Jums tai pavyksta?

Nežinau, ar išlaikau pusiausvyrą. Man sunkiausia – pasakyti „ne“ projektams, kuriems iš tiesų norėčiau pasakyti „taip“, jei laikas būtų beribis arba diena turėtų 56 valandas.

Vilniuje diriguosite W. A. Mozarto Figaro vedybas.

Koks Jūsų ryšys su šiuo kompozitoriumi ir šia opera?

Kiek įmanoma, stengiuosi Mozarto vengti. Taip taip! Kai kažkada Austrijoje prieš vieną koncertą taip pasakiau, pamačiau pranešėjo veide lengvą paniką...

Bet iš tiesų tai reiškia, kad diriguoti Mozartą – vienas sunkiausių dalykų. Mokantis iš pradžių Mozarto buvo labai daug, muzikantams klasika – kasdienė duona.

Kodėl perklausose dažniausiai prašoma pagroti Mozartą? Jo muzika negailestinga, nes iš karto kaip pro didinamąjį stiklą atskleidžia visus atlikėjo trūkumus.

Bet ji geniali, tad Mozarto operos visada su manimi.

Esu dirigavusi net šešis Užburtosios fleitos pastatymus, taip pat Pagrobimą iš seralio, Don Žuaną. Figaro vedybų dar nesu dirigavusi, tad labai džiaugiuosi galimybe debiutuoti.

Betgi Mozarto muzika skamba taip lengvai ir žaismingai... ...jei gerai atliekama. Kad pažintum Mozartą, turi perskaityti jo laiškus. Iš tiesų tas elegantiškasis Mozartas yra nelengvas tipas: daug humoro, sarkazmo, ironiško požiūrio į pasaulį.

Operos pastatymas – tarsi atskiras pasaulis, ir kiekvienas jame – kompozitorius, libretistas, režisierius, solistai, statistai, netgi scenos darbininkai –

turi savo vaidmenis. Koks dirigento vaidmuo? Kaip įmanoma visą šį procesą sujungti į darnią visumą?

Visapusiškumas, matyt, ir yra ta teatro savybė, kuri daro žmogų priklausomą – daro teatro žmogumi. Teatras – tarsi atskiras funkcionuojantis miestas, kuriame dirba šimtai žmonių: nuo muzikantų iki batsiuvių, bibliotekininkų, gydytojų, baldžių... Viskas tam, kad sukurtume publikai paslaptingo pasaulio įspūdį.

Dirigento vaidmuo šiame teatro pasaulyje labai atsakingas. Dirigentas glaudžiausiai susijęs su kompozitoriumi, jo vienintelio rankose yra toji knyga, natos, kuriose surašyti visi balsai – orkestro, solistų, choro.

Partitūra naudojasi ir kiti, bet niekas kitas taip tiesiogiai. Po visų repeticijų, po visų darbų jis yra tas žmogus, kurio rankos veda tą visų kartu sukurtą teatro pasaulio stebuklą. Menine prasme – tai atsakomybė už spektaklio vakarą. O ką jau kalbėti apie atsakomybę perskaityti ne tik tai, ką Mozartas užrašė, bet ir ką norėjo tomis natomis pasakyti. Tai labai svarbu, bet ir subjektyvu. Čia prasideda interpretacijos...

Taigi, norint išgirsti, ką Mozartas norėjo pasakyti Figaro vedybose, geriausia ateiti spalį į teatrą ir išgirsti patiems. Labai laukiam. O Jūs?

Retai atvykstu į Vilnių, tad labai džiaugiuosi šiuo debiutu. Diriguoti LNOBT buvo viena iš mano svajonių, ir ji išsipildys! Vilnius tebėra mano namai, ir kiekvienas pasirodymas čia man labai svarbus ir savas. Daug ko dėl jo atsisakyčiau, net ir prestižinių pasirodymų. Būti Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalimi – man prioritetas.

Apie kokius darbus, scenas svajojate ateityje?

Ateityje norėčiau daugiau tęstinumo – dirbti operos teatro vyriausiąja dirigente, prisidėti prie kolektyvo augimo, rinktis repertuarą. Bet taip pat stengiuosi tą laiką nutolinti, nes norisi iki tol dar daug ko išmokti.

Norėčiau dar kurį laiką dirbti su tokiu vyriausiuoju dirigentu, kuris man būtų įkvepiantis autoritetas. Tai planai. O svajonės – rasti pusiausvyrą, ramybę, laiko įsigilinti į partitūrą. Svajoju ne apie atsakingus projektus, pastatymus ar kuo didesnius orkestrus. Ne tai man svarbu. Svajonė – tai kelias iki tol, kol, 55 kartą diriguojant operą, įvyksta stebuklas ir surandi kompozitoriaus žinią, kuri buvo pasislėpusi visus tuos 54 kartus. n

Straipsnyje panaudotos Olenos Tokar, Andrea Ranzi ir Matthias‘o Creutzigerio nuotraukos

49

L N O B T

r e p e r t u a r o

p e r l a i

2 0 1 9

/ 3

Barbarina – Gunta Gelgotė, Figaras – Liudas Mikalauskas

Žongliruojant požiūriais į vedybas Polina Lyapustina

Ar jūs kautumėtės dėl pjesės? Pagaliau turiu omenyje ne žanrą – kalbu apie bet kokį konkretų kūrinį. Ar eitumėte dėl jo į barikadas? Vargu. O kas, jei gyventumėte priešrevoliucinėje Prancūzijoje ir toje pjesėje būtų kovojama už jūsų teises? Tuomet tikriausiai eitumėte.

Laikas, perspektyva ir aplinkybės visada labai stipriai viską keičia.

Bet kai kurie aspektai išlieka tie patys. Prancūzai negali pakęsti, kai draudžiama tai, ko jie nori. Taigi jie sukilo prieš karalių Liudviką XVI, kuris 1780 m. uždraudė Pierre’o-Augustino de Beaumarchais kūrinį Beprotiška diena, arba Figaro vedybos, – ir laimėjo. Likus dešimčiai metų iki Prancūzijos revoliucijos, kai karalius nedrįso net krebžtelėti, pjesė, kuri „nužudė aukštuomenę“, prilygo šūviui tiesiai į širdį. Ir vis dėlto ši pjesė buvo pastatyta Théâtre Français 1784 m. balandį ir suvaidinta 70 kartų – spektakliai buvo rodomi vienas po kito, o bilietų parduota daugiau negu į bet kurią kitą to amžiaus prancūzų pjesę.

Tad visai nenuostabu, kad netrukus pjesė virto opera. Sudėtingiausias iš visų menų niekada nebuvo susijęs vien su muzika, dainavimu ir dekoracijomis. Už šio žanro visada slėpėsi kontekstas – istorinis, socialinis

L N O B T

2 0 1 9

/ 3

r e p e r t u a r o

p e r l a i

ar tiesiog emocinis. Kartais, labai išskirtiniais atvejais, vienoje operoje telpa visi šie kontekstai. Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybos – kaip tik toks kūrinys.

Genialusis kompozitorius puikiai numanė, kokią reakciją gali sukelti jo sprendimas adaptuoti revoliucingąją pjesę, todėl muziką jis kūrė labai gudriai ir subalansuotai. Kai scenoje ima rutuliotis įtempta situacija, muzika staiga pasiūlo juokelių ir smulkių asmeninių detalių, kurios išsyk praskaidrina nuotaiką ir primena mums, kad kiekviena gyvenimo akimirka turi daugybę skirtingų aspektų. Nė viena šios operos scena nėra prėska ar tiesmuka.

Visi, kurie turėjo galimybę išgirsti naująjį kūrinį ir sugebėjo pamiršti su juo susijusį socialinį ir politinį šaršalą, buvo nepaprastai nustebinti įvairialypės muzikos, kurioje įtikinamai dera romantinės ir socialinės linijos.

Figaro vedybose skamba suasmeninta muzika – ji sušvelnina socialinį aštrumą, nors draminis tonas šen ir ten prasiveržia atnešdamas gilų liūdesį ir geliantį sielvartą, kuris skrodžia kiaurai nevaldomai kylančios romantinės intrigos. Tačiau iš esmės Mozartas smagiu klegesiu pasaldino visa, kas kartu, – jo muzikoje pilna išradingų sprendimų, derančių prie anuometinio muzikinio etiketo (o gal ir mados).

Elegantiško ir gudraus tarno Figaro (buvusio kirpėjo), ištvirkusio grafo Almavivos, gudruolių tarnaitės Siuzanos ir grafienės Rozinos, naiviojo Kerubino istorija kiekviename pastatyme įgauna vis kitokių prasmių ir reikšmių. Anuomet po spektaklių žiūrovai turėjo pačių įvairiausių nuomonių; panašiai kaip ir pjesė, ši opera kurį laiką buvo rodoma tik privačiai.

Imperatorių Juozapą II, kaip ir Liudviką XVI, labai išgąsdino operos siužetas ir tai, kaip buvo apibūdinti personažai, – jis nurodė, kad cenzūra turi arba apskritai atmesti šį veikalą, arba bet kokia kaina daugelį vietų reikia pakeisti. Taip ir buvo tuojau pat padaryta – libretas sutrumpintas ir perrašytas itališkai. Beje, šis priverstinis sprendimas žymi kompozitoriaus ir libretisto Lorenzo da Ponte’s bendradarbiavimo pradžią – vėliau pastarasis dar sukūrė operų Don Žuanas ir Visos jos tokios libretus.

Vaizdelis, kai tarnai savo šeimininką pavaišina kumščiais, atmesdami jo pirmosios nakties teisę droit du seigneur ir galiausiai priversdami jį melsti atleidimo, – na, tai jau revoliucija scenoje. Politikai ir kiti galingieji buvo tiesiog šokiruoti, o štai publika... Ji juokėsi. Žmonėms, kurie apsilankė spektaklyje, vienodai

50

rūpėjo ir komedija, ir socialinis kontekstas. Dabar, prabėgus daugiau nei dviem amžiams, komiškasis palaidūno grafo (kadaise panašaus į Kerubiną) kontekstas yra stipresnis nei socialinis.

Tačiau taip puikiai paklotas sudėtingas pamatas juk negalėjo tiesiog išnykti. Praėjus 240 metų režisieriai grįžta prie šio veikalo akcentuodami istorinį kontekstą. Kas yra moralė ir padorumas? Kaip juos pamatuoti?

Kokios yra galingųjų teisės ir kodėl jie mano galintys daryti tai, kas kitiems uždrausta? Negi šiandien šie klausimai nėra svarbūs?

Dar viena žavi draminė tiek pjesės, tiek operos linija skirta moteriškiesiems personažams. Nepamirškite, ši opera buvo parašyta XVIII amžiuje. Tuo metu niekas pernelyg neromantizavo moterų – požiūris į jas buvo labai tiesioginis. Vadinasi, tai, ką rodo mums ši opera, yra ganėtinai provokatyvu ir gudru. Dvi pagrindinės veikėjos susiduria su įvairiais sunkumais, nors kai kuriuos iš jų pačios ir susikuria. Bet kaip gudriai jos iš viso to išsisuka! Išlikdamos pagarbios ir paklusnios, jos vis dėlto pasiekia tai, ko nori.

Tikriausiai paklausite: tai negi jų elgesys turėtų tapti moterims paklusnumo pavyzdžiu? Atsakysiu: ši opera moko, kad moterys visada tiksliai žino, ko nori, ir pasiekia tai bet kokia kaina. Chaotiškame siužeto vingių ir apsipažinimų verpete Mozarto kūrinys pasakoja mums istoriją, kurioje moterys vaizduojamos išmintingesnės, inteligentiškesnės ir įžvalgesnės už vyrus. Tai galia, kuri neturėtų būti nuvertinta ar pakeista kitomis vertybėmis, – ją labai vertino Mozartas, kuriam motina ir sesuo buvo puikūs moteriškos stiprybės pavyzdžiai.

Ir nepamirškite meilės, to puikiai pažįstamo atsakymo į visus klausimus. Taigi ši istorija ir apie tai, kaip elgiasi įsimylėję vyrai. Neištikimi, naivūs, klastingi, dosnūs – pjesėje matome juos visokius. Galime juos tyrinėti arba tiesiog mėgautis jų nuotykiais. Vis dėlto nė vienas jų nėra vien juodas ar baltas. Ir visi jie galiausiai prieis prie laimingos pabaigos.

Figaro vedybos – seniausia iš dešimties dažniausiai pasaulyje atliekamų operų. Šį sezoną ji grįžta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Ką pamatysime? Tai jūs man pasakykite. Ar šiandien jūs įsimylėję? O gal pavyduliaujate? Pamėginkite išdėstyti raštu, kaip reikėtų protingai provokuoti ar pradėti revoliuciją. Gal šiandien jūsų žodis yra moterų galia? O gal jūs tiesiog norite pasijuokti? Kaip jau minėta, šioje operoje yra visa tai ir dar daugiau. Ką joje išvysite, priklauso tik nuo jūsų. n

51 M e nu

a k i m i r k ą

V

i

s

-

à

-

V

i

s

ž a v i ng ą

Paskutinis iš mohikanų Iš istorijos žinome, kad mohikanai – tai indėnų gentis, gyvenusi dabartinės Niujorko valstijos rytuose, Vermonto pietuose ir Masačusetso vakaruose.

Kalbėjo mohikanų kalba, priklausančia algonkinų kalbų grupei. Šiuo metu genties likučiai gyvena Viskonsino valstijoje ir kalba tik angliškai.

2 0 1 9

/ 3

52

2 0 1 9

/ 3

Maestro Martynas Staškus (g. 1969), ko gero, nesupyks pavadintas paskutiniu mohikanu. Prieš 25-erius metus atėjęs dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tuo metu buvo vienas iš šešių jame dirbusių etatinių dirigentų. Dar dirbo Jonas Aleksa (1939–2005), Vytautas Viržonis (1930–2010), Rimas Geniušas (1920–2012), Chaimas Potašinskas (1924–2010) ir Alvydas Šulčys (g. 1944). Deja, šiandien daugelio šių batutos meistrų nebėra tarp gyvųjų, o A. Šulčys yra kviestinis teatro dirigentas. 50-mečio jubiliejų minintis maestro Staškus šia proga duotame

interviu dalijasi prisiminimais apie tai, kaip pasirinko specialybę, apie karo policijoje tarnavusį ir prezidentą Antaną Smetoną saugojusį senelį, laisvu metu skubdavusį į Valstybės teatrą ir lietuviškai dainuodavusį Charles’io Gounod operos Faustas ištraukas, apie tai, ką jam reiškia teatras, apie dirigento darbo sunkumus, kūrybą ir laisvę. Šiame pokalbyje – kaip muzikalioje šeimoje užaugęs berniukas iš Širvintų tapo vienu žymiausių Lietuvos dirigentų, tarptautinių konkursų laureatu, įvairių muzikinio pasaulio reiškinių kūrėju ir liudytoju.

Kristupas Antanaitis

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika? Kiek jos buvo vaikystėje?

Staškų giminėje muzika buvo visą laiką. Mano senelis Augustinas Staškus tarnaudamas armijoje grojo raitajame orkestre ir Lietuvos cirke. Po karo Skuodo rajono Pašilės kaime netoli Ylakių, kur jis gyveno, buvo muzikos mokykla. Ko gero, tik Skuodas ir Mažeikiai turėjo muzikos mokyklas. Žemaitijoje nuo seno gyva tradicija groti pučiamuoju instrumentu. Pas senelį atvykdavo vaikų iš viso rajono mokytis groti. Jis ir mane su pusbroliais mokė – ir ne šiaip groti, bet groti iš natų, pažinti natų raštą. Tai-

53

M e nu

gi muzika atėjo labai seniai. Tėtis grojo saksofonu, mama dainavo ir turėjo gražų balsą. Kai gimiau, muzika mane tiesiog supo, tad ir kito kelio nebuvo. Nuo pirmos klasės mane vesdavo į Moksleivių rūmus (dabartinį Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą), dainavau chore, orkestre grojau lamzdeliu.

Koks buvo muzikinis kelias? Ar sunku buvo mokytis muzikos?

Iš pradžių įstojau į Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, paskui – į konservatoriją. Muzikos mokykloje norėjau mokytis Estrados skyriuje, mat paauglystėje rašiau muziką, kūriau daineles. Nuo ketvirtos klasės vedžiau visas diskotekas ir šokius. (juokiasi) Mokykloje patekau pas labai gerą pedagogą Vytautą Žvirblį. Įstojau į choro dirigavimą, ten berniukus priimdavo be konkurso. Į estradą nepatekau, nes nemokėjau gerai groti fortepijonu.

V. Žvirblys mane tiesiog užkrėtė dirigavimu. Antrame kurse laimėjau respublikinį konkursą ir jau buvau pasiryžęs toliau studijuoti choro dirigavimą. O jau ketvirtame kurse V. Žvirblys nuvedė mane pas Gintarą Rinkevičių, taip nuėjau simfoninio dirigavimo keliu.

Ar sunku buvo studijuoti?

Savo moksleivių M. K. Čiurlionio menų mokykloje visada klausiu, kuo skiriasi choro dirigavimas nuo simfoninio. Žinoma, jie visada sako, kad simfoninis dirigavimas sunkesnis, tikslesnis, įdomesnis. Bet pasimokę supranta, kad dirigavimas visur tas pats, tik akiratis platesnis. Susipažįstame su instrumentais, opera, simfonija, kitais kūriniais. Darbas su žmonėmis nesiskiria, kaip ir muzikos perteikiamas.

Kaip atėjote į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? Kokia buvo pradžia teatre?

Tai buvo natūralus procesas. Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, G. Rinkevičius manęs paklausė, kur norėčiau dirbti. Pasakiau, kad nežinau, nes niekada nesu dirbęs, buvo tik trumpų susitikimų su orkestrais.

Tad atsakiau, kad įdomu būtų visur, tiek Filharmonijoje, tiek Operos teatre. Taip sutapo, kad gavau pasiūlymą dirbti Operos teatre. Iš Bratislavos grįžusiam maestro J. Aleksai reikėjo dešinės rankos teatre, tad jis pakvietė mane čia dirbti, nors iki tol vienas kito nepažinojome.

Jis tiesiog buvo girdėjęs, kad yra jaunas dirigentas, dirigavęs Giuseppe’s Verdi Nabuką (tai buvo mano diplominis darbas). Geros rekomendacijos ir nulėmė, kad atsidūriau teatre. Šalia Jūsų stovėjo tokie dirigentai kaip Vytautas Viržonis, Rimas Geniušas ir Jonas Aleksa. Kokie tai buvo žmonės? Ko jie Jus išmokė?

Daugiausia išmokau iš J. Aleksos. Pakvietęs mane į teatrą, šešerius metus laikė labai arti savęs. Daugybė pa-

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

tarimų, ilgos diskusijos po spektaklių. Vos man atėjus, jis sakė, kad įsigyventi į teatrą reikia ne mažiau kaip penkerių metų. Per tą laiką pažįsti kolektyvą, pajunti teatro alsavimą. Šalia buvo ir daugiau dirigentų, visi man labai padėjo, dalijosi patirtimi ir patarimais. Dirigentas Rimas Geniušas (jis anksčiausiai išėjo iš teatro) dažnai pasakodavo apie savo gyvenimą teatre. Kadangi nuo vaikystės labai mėgau klausytis vyresnių žmonių pasakojimų, buvo labai įdomu. Visuomet dėjausi į galvą. Pasiekęs tam tikrą amžiaus ribą, suprantu, kad einu jų pėdomis, tik dabar kitas laikas ir kitoks to kelio atspalvis.

V. Viržonis visą gyvenimą konspektavo savo spektaklius: kaip sekėsi, kas dainavo ir pan. Po pirmojo mano spektaklio 1994 m. jis priėjo prie manęs ir pasiūlė daryti tą patį, tad jau 25-erius metus būtent V. Viržonio dėka konspektuoju kiekvieną savo spektaklį. Beje, ir J. Aleksa darė tą patį. Rašė kūrybingai ir įdomiai.

Esate dirigavęs spektaklių, kuriuos diriguodavo ir Jonas Aleksa. Ar praverčia kadaise jo duoti patarimai? Žinoma. Tie patarimai yra likę partitūrose. Jis palikdavo pastabas natose. Aš dažnai diriguoju iš jo partitūrų.

Ne visuomet vykdau šimtu procentu jo pastabas: laikas nestovi vietoje, klausytojai taip pat keičiasi, akiratis plečiasi. Tad viskuo vadovautis nebegalima, interpretacijos labai kinta. Bet šiaip tai yra didelė pagalba, perduodama iš kartos į kartą.

Jūsų kūrybiniame kelyje yra ir operų, ir baletų. Kas Jums širdžiai mieliau, kuris žanras? Juk tai visai kita specifika. Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo neturiu. Prie kurios muzikos prisilieti, tą tuo metu ir myli. Jeigu rankose laikai vienos rūšies molį ir iš jo ką nors lipdai, negali mylėti kito molio, nes iš jo neišeis kūrinys.

J. Aleksa yra minėjęs, kad dirigentas turi būti reiklus ir griežtas ne tik orkestro artistams, bet ir sau.

Sutinkate su šia nuomone?

Jeigu pamilstu kūrinį, turiu daug savęs atiduoti, save pažinti, būti reiklus sau, kad ir kolektyvas sau būtų reiklus. Dirigentas turi muzikantus įkvėpti, o kaip įkvėpsi be įkvėpimo? Kiek reikia rasti savyje jėgų, kad viskas neatsibostų. Aš, pavyzdžiui, einu diriguoti 167-ojo Spragtuko, o klausytojui tai galbūt pirmasis Spragtukas gyvenime. Ir kaip man diriguoti, o muzikantui groti, kad spektaklis skambėtų kaip pirmą kartą? Reikia rasti kūrybinių minčių, kad atliktum spektaklio muziką.

Kiek dirigento darbe yra kūrybos?

Visas mano darbas paremtas kūryba. Koncertų programų sudarymas, partitūrų studijos, spektaklio metu atlikimas taip pat nėra paprastas. Pats procesas labai kūrybiškas. Ir repeticijos, ir spektaklis.

2 0 1 9

/ 3

M e nu

2 0 1 9

/ 3

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

54

Kuo dažniau remiatės – intuicija, pojūčiais ar tuo, kas parašyta partitūroje?

Visų pirma – partitūra. Intuicija ir spontaniškumu vadovautis negalima. Kiekvienas dirigentas prieš paliesdamas partitūrą turi sužinoti jos gimimo ir atsiradimo istoriją. Kiekvieno kūrinio atsiradimas man yra kaip gimimas, tai labai unikalus dalykas. Svarbu žinoti, kokiomis aplinkybėmis kūrinys atsirado, kokia buvo jo premjera, kaip į tą gyvastį reagavo aplinkiniai? Atlikėjai turi tai žinoti. Be abejo, ne viskas išanalizuota ar aprašyta vadovėliuose, tad atlikėjai atlieka tam tikrą misiją. Koks tas kūrinys yra šiandien, praėjus šimtui ar daugiau metų?

Visa tai reikia žinoti.

Ar yra toks spektaklis, kurį mylite ir norėtumėte, kad jis gyvuotų kuo ilgiau?

Negaliu išskirti nė vieno spektaklio, su kuriuo galėčiau atsisveikinti tuojau pat. Juk spektakliai statomi tikintis, kad jie gyvens ilgai. Reikia rasti kuo daugiau būdų, kad spektaklis gyvuotų. O tą gyvavimą nulemia keli veiksniai. Vienas jų – klausytojai. Jeigu jiems patinka, vadinasi kūrinys reikalingas, tada jis ir gyvena. Be abejo, kūrėjai spektaklį turi puoselėti, negalima jo palikti likimo valiai.

Esu laimingas, kad beveik visi mano darbo metais kurti spektakliai yra ilgaamžiai.

Yra taip buvę, kad norėjosi viską mesti?

Jeigu tokia būsena ir ateina, aš negaliu jos viešinti.

Pats sau viduje neleidžiu taip galvoti. Būna, kad muzikantai sako, jog nemėgsta spektaklio, nebenori jo groti, laukia, kad jį kuo greičiau išbrauktų iš repertuaro. Mano darbas tada yra padaryti viską, kad muzikantas taip negalvotų, įkvėpti jį. Jeigu jau atlikėjai taip mano, vadinasi, toks spektaklis nieko gero nežada. Mano uždavinys – suburti ir nuteikti kolektyvą, kad muzikantams tokių minčių nekiltų.

Kokių kuriozų yra nutikę per darbo teatre metus?

Per Wolfgango Amadeus Mozarto operos Figaro vedybos premjerą sulūžo lova. Visas spektaklio veiksmas vyksta šalia jos, ant jos arba po ja. Ir staiga, vos prasidėjus veiksmui, Asmik Grigorian taip įsismarkavusi įsibėgėjo, kad šokdama tą lovą sulaužė. Ką daryti? Visas veiksmas dar prieš akis. Neįsivaizduoju, kas tuo metu dėjosi užkulisiuose, bet po trumpos pauzės Asmik grįždama į sceną atsinešė naują plokštę ir ja uždengė lovą. Iš kur ji ją gavo, nežinau.

Kaip minėsite savo jubiliejų?

Esu laimingas, kad teatro repertuare atsirado diena, skirta man. Buvo pasiūlyta su teatro kolektyvu atlikti tai, ką noriu, skirtas vakaras mano kūrybai. Žinoma, labai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau – svarbi užduotis atlikti tai, ką nori. Kad ir kokią programą kurčiau, tai

55

2 0 1 9

/ 3

nelengvas darbas. Bet niekada nemaniau, kad reikės kurti programą sau. Diriguoti 48 skirtingi spektakliai, per 1000 pasirodymų, daugybė solistų, gastrolių – kaip iš visko išsirinkti? Norėjau pasižiūrėti retrospektyviai. Šiemet yra ir J. Aleksos jubiliejus, o jis svajojo diriguoti Gustavo Mahlerio Ketvirtąją simfoniją. O juk jo dėka atsidūriau teatre, tad kodėl aš negaliu nusilenkti savo mokytojui ir išreikšti jam pagarbos? Taip ir gimė idėja atlikti G. Mahlerį. Tai labai teatrališka simfonija, su gilia mintimi ir prasme. Tikiuosi, klausytojai tą mintį perpras ir suvoks, kokia ateitis laukia žmonių, ką norėjo pasakyti kompozitorius. Taip pat koncerte skambės Giacomo Puccini opera Džanis Skikis, atliekama lietuvių kalba. Sukviečiau beveik visus solistus, su kuriais teko dirbti mūsų teatre. Tai tarsi duoklė jiems.

Ar jaudinatės prieš eidamas į sceną? Žinoma, bet tai ne tas jaudulys, kuris mane tiesiog kratydavo, kai buvau septyniolikos. Tas jaunuoliškas jaudulys metams bėgant įgavo kitą prasmę. Prieš pirmąsias premjeras teatre jaudindavausi smarkiau. Dabar fiziologinis jaudulys dingo, labiau yra įtampa, rankos jau nebedreba. (šypsosi) Gal atliekate kokius ritualus prieš spektaklį?

Ne, bet prieš atverdamas orkestro ložės duris aš visuomet stabteliu ir iki tų durų dažniausiai einu, bėgu ar

lėtai pėdinu (juokiasi) tuo tempu arba nuotaika, kokia bus diriguojamas spektaklis. Ta nuotaika trunka sekundę ar kelias, bet taip sukaupiu emociją, kurią turiu atnešti iki dirigento pulto.

Kas Jums yra teatras?

Tai mano gyvenimas.

Koks Jūsų laisvalaikis?

Užveriu teatro duris – tai ir yra mano laisvalaikis. (juokiasi) O jeigu rimtai, tai, be abejo, kiekvienas turime laisvalaikį. Bet mintimis esu su muzika. Darbas Muzikos ir teatro akademijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje – ne taip paprasta atsiriboti. Pamenu, po Broniaus Kutavičiaus operos Lokys premjeros kitą dieną išvažiavau į kaimą, penktą ryto sėdėjau valtyje, žvejojau ir pajutau, kaip visas ežeras skamba vien Lokiu. Tai buvo neapsakomas jausmas, nekibo žuvys, bet skambėjo Lokio muzika...

Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?

Nenustoti kurti. Save laikau kūrėju. Norint kurti, reikia įkvėpėjų, o įkvėpėjams reikia kolektyvo. Norisi, kad kolektyvas būtų sveikas ir organiškas. Mane įkvepia mano kolektyvas, jo nariai taip pat yra kūrėjai. Tad kūrybos, kūrybos ir dar kartą kūrybos.

Dėkoju už pokalbį. n

m e nu

2 0 1 9

/ 3

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

56

Publikos pigiais vaizdiniais nenupirksi

Pokalbis su operos soliste Vitalija Šiškaite

Vaida Urbietytė-Urmonienė „Nuostabiai žavinga, ugningoji Carmen, ilgai karaliaudama scenoje, visada užburdavote klausytojus, o savo balso grožiu išlikote neužmirštama. Šiandien, deja, tai jau legenda, bet ji dar gyva, gyva išliks ir atmintyje“, – tokius žodžius prieš penkerius metus sveikinimo kalboje parašė maestro Saulius Sondeckis.

Ir išties, įsimenantys vaidmenys ir plati koncertinė veikla žymi ypatingą dainininkės Vitalijos Šiškaitės talentą. Sodrus mecosopranas, gebėjimas įkūnyti, savaip perteikti kiekvienos veikėjos paveikslą ir gyvos aktorystės talentas visuomet buvo pagrindiniai dainininkės bruožai, išskiriantys ją iš kitų atlikėjų. Bene visus pagrindinius mecosoprano vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrusi dainininkė švenčia 75-erių metų jubiliejų. Šia ypatinga proga prisiminkime solistės kūrybinį kelią ir pasiteiraukime, ką jai dabar reiškia teatras.

Pasikalbėti susitikome jaukiuose jos namuose, kuriuose telpa gražiai žaliuojantys augalai, kambaryje dailiai sukomponuotas altorėlis, o prie virtuvės lango kabantys inkilėliai suteikia prieglobstį mažiems paukšteliams, kasdien čiulbantiems gražiausias melodijas.

Nuoširdi šypsena, išskirtinis moteriškumas ir šiltas bendravimas nuo pat pradžios kėlė ramybės jausmą.

Bene tris valandas trukęs pašnekesys prabėgo lyg akimirka, o išgirstos įdomios istorijos išliks dar ilgai.

Nenorėjote studijuoti Muzikos konservatorijoje, bet...

Vieną dieną pas mus į Panevėžį atvyko Vilniaus konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) priėmimo komisija ieškoti talentingų jaunuolių, kurie norėtų ten studijuoti. Tuomet garsus muzikas Mykolas Karka paprašė manęs padainuoti, parodyti, kad Panevėžys kai ką turi. Atlikau Pauliaus Širvio poemą Neužberkit smiltele, kuri man labai patiko dėl savo dramatiškumo.

Po kurio laiko gavau laišką, kad esu priimta į konservatoriją, reikia atvykti. Nuo vaikystės svajojau dirbti Juozo Miltinio dramos teatre, stebėdavau repeticijas ir spektaklius. Mane tai labai žavėjo, buvau sau pažadėjusi, kad nieko kito nedarysiu, tik dirbsiu teatre. Sužinojusi naujieną apie priėmimą nuskubėjau pas J. Miltinį, paklausiau, ką man daryti. Jis puikiai sutarė su mano tėvais, bandė perkalbėti, kad mane paliktų jo teatre, bet nepavyko. Ir tuomet pasakė, kad drama ir muzika yra menų sintezė, man bus naudinga, baigusi galėsiu atskleisti savo, kaip aktorės gabumus ir dainuosiu. Tik jo dėka išvažiavau.

Buvau užsispyrusi, mylėjau dramos teatrą ir norėjau tik vaidinti J. Miltinio teatre. Taip užsidegiau, nes mačiau jo geriausius spektaklius. Išvykusi studijuoti į Vilnių, smalsumo vedama, nuėjau į Dramos teatrą, kur rodė spektaklį Dama su kamelijomis. Niekada nepa-

Fotografė Eivilė Augytė

57

2 0 1 9

/ 3

m e nu

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

58

įsimylėjusi. Profesionalu, kad jis pirmiausia išstudijuoja žmogaus fiziologiją, nori suprasti, kokie jo fiziniai duomenys ir galimybės. Viską puikiai padaro, bet nereikalauja to, kas atlikėjams neįmanoma, sukuria savitą konkretaus vaidmens viziją.

2 0 1 9

/ 3

Amneris G. Verdi operoje Aida miršiu, kaip man nepatiko, stipriai nuliūdino. Viskas buvo dirbtina, išgaunama balso intonacijomis, o ne tikru vidiniu užtaisu. Būtent dėl to J. Miltinis nepriimdavo nė vieno, baigusio konservatoriją. Jo stilius buvo visiškai kitoks. Artistas turėjo būti lankstus, judrus, elegantiškas išore ir vidumi. Būtent jo teatre sužinojau, kas yra tikras artistas ir koks jis turi būti scenoje, kaip privalo atiduoti visą save ir gyventi vaidmenyje.

Tikiu, kad ne visada lengva gyventi vaidmenyje. Tai tikras iššūkis. Kaip Jums pavykdavo?

Pripažinsiu, kartais būdavo tikrai sunku, kai teatre sutikdavau partnerių, ne visai tokių, kokių tikėjausi.

Bet pavykdavo, nes daug reikalavau iš savęs, visuomet kėliau uždavinius. Tai būdavo man tarsi žaidimas, etiudas. Dabar iš aktoriaus išspaudžiama viskas, ne taip kaip anksčiau. Matau, kad yra tikrai labai gerų pastatymų. Pavyzdžiui, man labai patinka prancūzų režisieriaus Vincent’o Boussard’o darbai Manon, Kapulečiai ir Montekiai. Tokį režisierių jaunystėje tikrai būčiau

Manau, kad dirbti su režisieriais nelengva, bet suprantu, kad dažniausiai Jums pavykdavo rasti kompromisą. Kokius savo vaidmenis išskirtumėte?

Labiausiai man klijuoja Karmen, bet tai nebuvo mano mėgstamiausias vaidmuo. Jis tiesiog man tiko, nes tuo metu tokia buvau, kad beveik nereikėjo grimo, išraiškinga, natūrali. Patiko antras veiksmas, bet tik ne pirmas. Gal kad nebuvo gero režisieriaus.

Dabartiniai pastatymai gal kiek geresni, bet mano laikais visada su pirmu veiksmu buvo problema. Karmen yra gamtos vaikas, neapšlifuotas deimantas. Necivilizuota, bet labai temperamentinga čigonė. Jau vien tai, kad ji buvo gatvės mergina, turėtų diktuoti kitokią aprangą. Nereikia jos taip dailinti, palikime tokią, kaip gamta sukūrė.

Na, o mylimiausi mano vaidmenys – Amneris (Giuseppe’s Verdi Aida), Eboli (G. Verdi Don Karlas), Azučena (G. Verdi Trubadūras). Visos jos – stiprios moterys, galinčios užimti tvirtas pozicijas, turėti savyje skausmo, meilės, neapykantos, jautrumo. Tokie vaidmenys visuomet labai žavėjo. Jau J. Miltinis manyje tai buvo įžvelgęs ir numatęs vaidmenis kaip Ledi Makbet, Heda Gabler.

Bušės vaidmuo labai patiko (Eduardo Balsio Kelionė į Tilžę). Rimantas Siparis leido man pasireikšti. Manau, kad ir visiems kolegoms patiko šis mano įkūnytas personažas. Per repeticijas draugiškai ir linksmai stebėdavo muštynių sceną. Beje, per vieną jų netyčia sulaužiau Sipariui ranką.

Tokie vaidmenys buvo įdomūs, nes turėjo charakterį. Labiausiai nekenčiau vaidmenų be charakterio, pavyzdžiui, tokių kaip Olga (Piotro Čaikovskio Eugenijus Oneginas). Labai mėgstu šią Aleksandro Puškino to paties pavadinimo poemą, bet su didžiausia pagarba ir meile negaliu suprasti, kaip Lenskis galėjo įsižiūrėti tokią tuštybę ir dėl tokios moters eiti į dvikovą.

Visiškai kitokia buvo Eboli. Joje yra visko, kas gera ir bloga, – intrigantė, mylinti ir kenčianti moteris, kuri pakerėdavo visus vyrus, tame tarpe ir Pilypą, tačiau

59

sugebėjo mylėti tik vienintelį Karlą. Labai mylėjau šį vaidmenį. Beje, negaliu nuslėpti nusivylimo dabartiniu Don Karlo pastatymu, nes šis režisierius tokią moterį padarė visiškai be charakterio. Dalyvavau generalinėje repeticijoje ir buvau labai nuliūdinta.

Kurdama Azučenos vaidmenį, pamenu, nesutariau su dailininku dėl rūbų, nes kostiumą paruošė atlasinį, dangiškos ir baltos spalvų. Jis tikriausiai nebuvo skaitęs libreto, nes manė, kad Azučena yra jauna ir graži čigonė. O juk ji sena ir išprotėjusi. Neradusi kompromiso scenoje pasirodžiau su savo rūbais.

Niekada neleidau sau primesti netikrų dalykų, už tai esu dėkinga J. Miltiniui. Teko dėl to ir nukentėti, bet nenusileidau. Buvo tokių atlikėjų, kurios niekada nepasakė „ne“.

Bet aš manau, kad reikia turėti pagarbos sau ir kūrėjams. Niekas man nepasakė, kad esu užsispyrusi ar kaprizinga. Niekuomet nevaidinau primadonos, visada buvau kukli, pasiruošusi, atiduodavau scenoje viską, ką sugebu.

Publikos pigiais vaizdiniais nenupirksi.

Geriau mažiau, bet viską perteikti paprastais dalykais.

Akivaizdu, kad teatrui atidavėte labai Eboli G. Verdi operoje Don Karlas daug savęs. Ką jis Jums reiškia šiandien?

Labai myliu teatrą ir žiūriu visus spektaklius. NuoBūna dienų, kai tiesiog norisi paklausyti gyvai atliekaširdžiai atidaviau jam visą savo gyvenimą, dėl to jis mos muzikos. Mūsų orkestras kartais tikrai gerai groja, man buvo ir yra labai brangus. Pamenu, kaip rengdama suprantu, kad tai labai priklauso nuo dirigento. naują vaidmenį klausydavau įrašus, tobulinau vokalą, stengiausi viską paruošti kiek įmanoma geriausiai, Pritariu, nuo dirigento labai daug priklauso. Koks ieškodavau spalvų. Vaidmuo keliauja visą laiką, kol buvo Jūsų mylimiausias batutos meistras? dirbi teatre, be abejonės, keičiasi, auga arba atvirkščiai.

Mano laikais geriausi buvo Jonas Aleksa ir RimanDarbas nesibaigia sulig premjera. Kol turi konkretų vaitas Geniušas. Aš ir dabar labai mėgstu gerus dirigendmenį, tol jį reikia dailinti, ieškoti, atrasti. tus. Modestas Pitrėnas man labai patiko kai žiūrėjau Myliu visus jaunus artistus ir trokštu, kad jiems šį sezoną Karmen, jis vedė spektaklį nuo pirmų taktų sektųsi. Negaliu nepaminėti Vaido Vyšniausko, kuris šarmingai. Kai pati nebedirbu teatre ir esu tiesiog klaujaunystėje buvo mano gerbėjas, ateidavo paklausyti, sytoja, man vienas malonumas, kai prie pulto stovi tiaplankydavo užkulisiuose, grimo kambaryje. O dabar kras meistras. apsikeitėme – aš esu bene didžiausia jo gerbėja. Džiaugiuosi, kad šiam puikiam dainininkui dabar labai seLabai norėčiau, kad prisimintumėte ir papasakotukasi. Nemažai mano kolegų – mylimų draugų – vis dar mėte apie labiausiai įsiminusias gastroles... dirba teatre.

Visos gastrolės buvo įdomios ir svarbios, bet galbūt Kai netekau visos šeimos, teatras man vėl tapo anišskirčiau Verdi festivalį Italijoje. Atrinko dvi operas: traisiais namais, sielos atgaiva. Jeigu spektaklis paNabuką ir Don Karlą. Tada vadybininkas padarė pertinka, einu pakartotinai ir pabūnu bent vienoje dalyje. klausą, nes Eboli vaidmenį buvome parengusios dviese

2 0 1 9

/ 3

m e nu

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

60

2 0 1 9

/ 3

su Nijole Ambrazaityte. Apsidžiaugiau, kad mane labai gerai įvertino ir paskyrė dainuoti abu spektaklius. Tai man buvo išties didelis įvertinimas, matyt, ne taip ir blogai buvo. (juokiasi) Tame festivalyje abu spektaklius dainavome tik Vaclovas Daunoras (Pilypo vaidmenį) ir aš. Visos kitos atlikėjų sudėtys atlikdavo po vieną spektaklį – taip buvo įprasta. Po mūsų pasirodymo buvo parašyta recenzija su daug komplimentų, gaila, kad ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą ir išspausdinta pas mus.

Atlikėjų gyvenime netrūksta linksmų nuotykių. Gal ką nors prisimintumėte ir Jūs?

Tiesa, būna visko. Ne tik linksmo, bet ir graudaus.

Rotušės salėje rengiau koncertą Nuo žvaigždučių iki operos žvaigždžių. Sukviečiau mažuosius dainininkus ir instrumentalistus iš B. Dvariono ir M. K. Čiurlionio mokyklų ir išėjau dainuoti pati. Akompanavo Povilas Jaraminas. Natos buvo nesusegtos, ir kai padainavau kelias eilutes, paaiškėjo, kad vietoj trijų lapų jis turi tik du. Žinoma, visiems buvo labai juokinga, nes vaizdas buvo ypatingas.

Dar vienas linksmas, o gal labiau keistas dalykas nutiko mano diplominiame spektaklyje Karmen.

Asmeninių pasiūtų rūbų neturėjau. Prieš kiekvieną veiksmą būdavo pertrauka, per ją turėdavau persirengti, ir staiga rūbininkė sako, kad niekur neranda mano ketvirto veiksmo baltos suknelės. Nė kiek nesusijau-

dinau ir ramiai pasakiau, kad galiu apsivilkti suknelę iš antro veiksmo. Anuomet ta balta suknele, kurios nerado, rengdavosi Birutė Almonaitytė, ir kažkas pasakė matęs ją bėgančią su ta suknele rankose. Ji pareiškė studentei savo suknelės neduosianti ir pabėgo. Vytautas Laurušas ją sutikęs paaiškino, kad rūbai yra teatro, o ne asmeniniai ir taip elgtis negalima. Pertrauka buvo ilga, bet aš gavau paskirtąjį rūbą.

Kai jau dirbau teatre, tą pačią operą Karmen dirigavo Juozas Domarkas. Ketvirto veiksmo Karmen ir Toreadoro duetas, mes išeiname dainuoti, ir matau, kad Domarkas užsikniaubęs kvatoja ir nediriguoja. Orkestras groja, aš dainuoju ir nieko nesuprantu. Mano lyg ir viskas gerai, niekas nesuplyšę. O Toreadoro vaidmenį tada dainavo Arvydas Markauskas. Aptemptos kelnės išryškino kreivokas jo kojas, be to, jis dar ir žemesnis už mane buvo, užsirišęs skarelę. Pamatęs tokį vaizdą dirigentas nesusilaikė, jam pasidarė labai juokinga.

Vėliau sakė, kad mus pamatęs pagalvojo: Kvazimodas ir Esmeralda.

Išgirdus vardą Esmeralda iškart peršasi mintis, kad Jūsų temperamentas išties išskirtinis, sakyčiau, nelietuviškas. Paatviraukite, gal turite pietietiško kraujo?

Manęs J. Aleksa visuomet to paties klausinėjo, prašydavo atskleisti, kokios esu tautybės, gal aš ispanė. Negalėjo patikėti, kad esu lietuvė. Dabar galiu paatvirauti,

61

kad mano senelis buvo pietietis, bet daugiau nieko ir pati nežinau, nes mama tiesiog pasakė, kad man nereikia žinoti. Ir nebeklausinėjau. Jis jau seniai miręs, todėl tai ir liks paslaptis. Taigi tikrai esu nevisiškai lietuvė.

Akivaizdu, kad esate įvairiapusė asmenybė – tiek savo įkūnytais vaidmenimis, tiek nuolatine pagalba kitiems ir kova už teisybę. Papasakokite apie savo pomėgius, aistras.

Mėgstu klausytis geros muzikos: kartais pažiūriu Mezzo kanalą, kai rodo gerą spektaklį ar koncertą, nors šiaip televizijos nežiūriu jau kelerius metus. Dievinu gerą orkestrinę, fortepijoninę ir smuiko muziką.Yra daug dainininkų, kurie be dainavimo daugiau nieko

Olga A. Bražinsko operoje Liepsna

nemato, todėl kartais visiems klijuojama netinkama etiketė. Ne visi tokie. Jaunystėje labai daug mokiausi iš Luciano Pavarotti. Mėgstu tenorus ir baritonus, bosus šiek tiek mažiau, o jei išties – tai myliu visus!

Labai myliu gamtą, augalus, paukščius. Dar vaikystėje turėjau visokiausių gyvūnų, tėvai suprato mano meilę ir leido juos auginti. Turėjau net varniuką. Gal mano stipri meilė gamtai ir gyvūnams juos pritraukia.

Visuomet buvau kovotoja už tikrumą ir teisybę. O juk gamta yra tokia tikra, ji, kaip ir žmogus yra Dievo kūrinijos dalis, Jis besąlygiškai mus visus myli ir lydi per visą mūsų gyvenimo kelionę.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio entuziazmo.

2 0 1 9

/ 3

m

e

nu

a

k

i

m

i

r

k

ą

ž

a

v

i

ng

ą 62

2 0 1 9

/ 3

Nauji operų spektakliai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Lina Stankevičiūtė

Jubiliejinį 80-ąjį kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras pradeda naujais operų spektakliais – rugsėjo 22 d. žiūrovai kviečiami į V. Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai premjerą, o pasibaigus teatro scenos rekonstrukcijai naujosios rampos šviesas išvys pirmą kartą Kaune statoma G.Verdi opera Makbetas, jos premjera numatoma gruodžio mėnesio viduryje. Šių operų premjeromis, taip pat ir 2020 m. suplanuotu nauju G. Verdi Traviatos spektakliu teatras pasitinka lietuviškos profesionaliosios operos 100-metį.

V. Bellini opera Kapulečiai ir Montekiai teatro repertuare yra jau ketvirtas bendras kūrybinis darbas su Estijos menininkais ir žinomu operos festivaliu PromFest. Renginio idėjinis ir meninis lyderis estų dirigentas Erki Pehk, dar 1996 m. vykusį pirmąjį operos dainininkų konkursą išplėtojo iki tarptautinio aukšto meninio lygmens operos festivalio. Nuo 2001 m. jis organizuojamas kas porą metų, jo metu vyksta tarptautinis operos dainininkų konkursas Klaudia Taev ir pristatomi operos spektakliai, kuriuose pagrindines partijas atlieka šio konkurso laureatai. Realizuoti festivalio operų spektaklių kviečiami Kauno muzikinio teatro meniniai kolektyvai – orkestras ir choras, vaidmenis kūrė ir teatro solistai. Projektiniai operų spektakliai sėkmingai įsiliedavo į kauniečių repertuarą, žiūrovai matė intriguojančias operų G. Verdi Atila (2011) ir Traviata (2017), N. Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinė (2013) interpretacijas.

Gegužės 15–22 dienomis teatro kolektyvas viešėjo Estijoje, kur vėl dalyvavo vienoje ryškiausių Estijoje

63

K a un o

v a l s t y b i n i s

muzikos švenčių. Šiais metais festivalio žiūrovai buvo pakviesti į Vincenzo Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai premjerą, taip pat buvo parodyti ankstesniųjų festivalio metų operų spektakliai – N. Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinė ir G.Verdi Aida.

V. Bellini operą Kapulečiai ir Montekiai statytojai pristatė labiau tradiciniu pavadinimu Romeo ir Džuljeta, nors Felice Romani libretą sukūrė ne pagal W. Shakespearą, o pagal Luigi Scevola to paties pavadinimo pjesę (1818). Mažiau populiari tragiškųjų įsimylėjėlių istorijos versija paskatino kūrėjus pateikti savą, sunkiai nupasakojamą pagrindinių herojų santykių traktuotę.

Dirigentas E. Pehk ir festivalio operų scenografas bei kostiumų dailininkas Madis Nurms išsiskiria itin moderniu ir netradiciniu požiūriu į operos veikalų siužeto interpretacijas. Abu menininkai pasirinktų statyti operų libretuose linkę ieškoti užslėptų minčių, kodų, kelti kuo daugiau klausimų, kartais net sunkiai suvokiamų prielaidų, atvirai siekiantys šokiruoti žiūrovus, įtraukti juos į savų minčių tėkmę ir ieškoti atsakymų drauge, pripažįstantys, kad tų atsakymų gali ir nebūti. Tačiau toks požiūris siekiant palaikyti operos žanro gyvastį pilnai pasiteisina, o daugelį jaunų žiūrovų ir žavi. Kiek­ vienas naujas auditorijos teismui pateiktas spektaklis sukelia pačių įvairiausių emocijų: nuo „baisu, kaip šitaip galima?“ iki „kaip įspūdinga ir kūrybinga!“ Operoje pagrindinius vaidmenis dainavo 2017 m. konkurso nugalėtoja amerikietė Abigail Levis (Romeo, mecosopranas) ir žiūrovų prizo laureatė baltarusė Margarita Levtčuk (Džuljeta, sopranas). A. Levis jau spėjo padaryti puikią dainininkės karjerą Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje, dainavo Berlyno operoje, o šiuo metu ji dainuoja Šveicarijoje, Liucernos operos teatre. Sėkmė ir žiūrovų pripažinimas nuostabų sopraną M. Levtčuk atvedė į pagrindinę Baltarusijos Didžiojo operos teatro solistų trupę. Solisčių duetas pavergė festivalio publiką – merginos puikiai tiko spektaklio kūrėjų sumąstyto asmenybės susidvejinimo vizijai įgyvendinti, o melomanus pakerėjo kaip reta derančiais, fantastiškų techninių galimybių ir plačios emocinės skalės balsais. Jų duetą papildė ryškus jaunosios kartos Rusijos tenoras, Klaudia Taev konkurso 2015 m. 3 vietos laimėtojas, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos auklėtinis Juri Rostotski (Tebaldas). Kitas dvi vyrų partijas spektaklyje dainavo, savo vokalo meistriškumu, puikia aktoryste ir sceniniu žavesiu ne tik publiką, bet ir operas žiūrėjusią tarptautinę konkurso komisiją sužavėjo Liudas Mikalauskas (Kapelijus, Džuljetos tėvas) ir Andrius Apšega (Lorensas). L. Mikalausko sukurtas Kapelijus – gilus, negailestingas, netgi nuožmus, nenorintis atleisti ir nepermaldaujamas. A. Apšegos personažas – Kapelijui tarnaujantis, bet globojantis Džuljetą, siekiantis gaivinti jos prisiminimus ir padėti suvokti, kas gi yra Romeo?

m u z i k i n i s

t e a t r a s

Net ir stipriausias solistų ansamblis būtų bejėgis, jei nebūtų papildytas nemenkiau profesionalių choro ir orkestro skambesio. Šioje operoje dainavęs Kauno muzikinio teatro vyrų choras (chorm. Rasa Vaitkevičiūtė) sukūrė mistišką, net atšiaurią pasakojamos istorijos atmosferą. Ne kartą pelnytai girtas už puikų scenos pojūtį, judesio laisvę, artistiškumą choro kolektyvas ir šiame spektaklyje demonstravo šias savybes, o svarbiausia – balsų derėjimu, gera artikuliacija, bendru bel canto stiliaus pojūčiu nenusileido solistams. Kaip ir pastariesiems, choro artistams neužtenka tik gerai dainuoti ir derėti, jiems reikia mintinai mokėti tekstą originalo kalba, žodį, emociją įprasminti judesiu, atlikti mažus vaidmenis, o kartais gelbėti keičiant dekoracijos elementų padėtį. Netikėtas buvo dirigento E. Pehk sumanymas reikšmingoje mizanscenoje į muzikinį skambesį įlieti operos partitūroje nenumatytą moterų chorą, juolab kad choristės sėdėjo tarp žiūrovų.

Paklaustas apie po šių gastrolių aplankiusias emocijas solistas L.Mikalauskas atviravo: „Labai džiaugiuosi mūsų teatro ir PromFest bendradarbiavimu operos srityje. Šiuo nauju V. Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai pastatymu mes įrodėm, jog galim būti stiprūs partneriai, kokybiškai gebantys atlikti aukšto meninio lygio veikalą. Darbas su tarptautines karjeras padariusiai menininkais visada paskatina ir mane ieškoti naujų iššūkių, atsakingai ir kokybiškai atlikti keliamas užduotis. Kapelijaus vaidmenį dainavau jau antrame šios operos pastatyme (pirmas – LNOBT), tačiau atrastos naujos vaidmens spalvos tikrai nustebino ir leido kitu kampu pažvelgti į jau pažįstamą personažą. Jautiesi lyg atrandantis seną draugą iš naujo.“ Teatro vadovas Benjaminas Želvys, apžvelgdamas jau aštuonerių metų bendradarbiavimo su operos festivaliu PromFest istoriją, vertino ją kaip ypatingą patirtį teatro kolektyvui. Kauniečiams menininkams dalyvavimas kaskart vis brandesniame aukšto meninio lygio operą propaguojančiame renginyje yra didžiulė paskata kelti profesinį meistriškumą. Šios draugystės dėka kas dvejus metus teatro repertuare randasi papildomas projektinis operos spektaklis, kuris, nebūdamas tiek brangus finansiškai, tampa brangus kaip papildomas meninis įvykis, suburiantis įspūdingą atlikėjų komandą, džiuginantis profesionalia kuriančių asmenybių bendryste, skatinantis įvairiapusiškai tobulėti ir palaikyti aukštą teatro meno kolektyvų meistriškumą, o kauniečiams dovanojantis susitikimą su elitiniais dainininkais ir gražiausiais operų pavyzdžiais.

Projektinis operos spektaklis su šiuo puikiu solistų ansambliu ir skambės rugsėjo 22 d. ir, tikėtina, bus vienu ryškiausių metų muzikinių įvykių. Opera bus rodoma Kauno nacionalinio dramos teatro salėje, nes muzikinio teatro scena dar tebėra rekonstruojama. n

2 0 1 9

/ 3

m

e

nu

a

k

i

m

i

r

k

ą

ž

a

v

i

ng

ą 64

2 0 1 9

/ 3

79 ko n c e r t ų sezonas

rugsėjis→gruodis 2019

65

w w w. f i l h a r m o n i j a . l t

2 0 1 9

/ 3

66

c o d a

KLAUSIMAI: 1. Baleto Sniego karalienė veikėja.

2. Kieno sužadėtine tampa Marfa N. Rimskio-Korsakovo operoje ?

3. Presto – ... greitas tempas.

4. Prieš ariją pasitaikantis melodingas deklamavimas.

5. Metas, kai LNOBT pradeda naują sezoną.

6. F. Šaliapino autobiografinis romanas Kaukė ir ....

7. J. Gruodžio harmonizuota daina Šiltas, ... rudenėlis.

8. Kuo virsta Žizel A. Adamo balete ?

9. Kokį kompozitorių amžininkai vadino Raudonplaukiu kunigu?

10. Į operetę panašus muzikinis vaidinimas.

11. Personažas iš A. Ponkjelio Džokondos.

12. Moterų balsas.

13. 18-19 a. ispaniška komedija su šokiais ir solo dainomis.

14. Energingo ritmo, žingsnį atitinkančio tempo muzikos kūrinys.

15. Baleto Pelenė autoriaus tautybė.

16. Natų rašybos ženklas, pusantro karto prailginantis natos ilgumą.

17. E. Loido Veberio miuziklas.

18. Personažas iš J.Haidno oratorijos Metų laikai.

19. Instrumentas, kuriuo šokdama sau pritaria Karmen.

2 0 1 9

/ 3

ATSAKYMAI 1. Estija

8. Vienuolis

15. Vergai

2. Liga

9. Amuzija

16. (horizont.) Gražina

3. Kova

10. Bardai

16. (vertik.) Guno

4. Vaikai

11. Naktis

17. Aura

5. Asmik

12. Kranto

18. Piano

6. Jonas

13. Raulis

19. Arfai

7. Puritonai

14. Oktava

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.

Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki lapkričio 16 d.

Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių.

Sudarė Viktoras Paulavičius

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ – MIUZIKLAS Pakvietimus į spektaklį laimėjo Stasys Žikorius. Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

67

2 0 1 9

Patirtis ir meistrystė valdant organizacijų pokyčius

/ 3

DIDŽIUOJAMĖS PARTNERYSTE SU

www.ovc.lt

68

2 0 1 9

/ 3

KURKIME TEATRĄ KARTU!

DALYVAUKITE ASMENINIO RĖMIMO PROGRAMOJE www.opera.lt Dideli dalykai prasideda nuo mažų