P r e m j e r a s
/ 3
38
„Kuo dažniau atsimerkti ir pamatyti, atsikimšti ausis ir išgirsti, o kartais – tiesiog sustoti ir stebėti...“ Pokalbis su kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene Jaunosios kartos kompozitorės, muzikos meno daktarės Ritos Mačiliūnaitės-Dočkuvienės raišką apibūdina dainavimas ir kompozicijų kūryba. Muzikos kūrėja kelia sau įvairialypes menines užduotis, įkvėptas šių laikų realybės. Jos konceptualios idėjos liudija tikrovėje neegzistuojančios gamtos idilės, kurią įprasmina trapumas ir skaidrumas, siekį. Kompozicijos ir solinio dainavimo (mecosopranas) mokymasis tarsi nužymėjo R. Mačiliūnaitės-Dočkuvienės kūrybinės, meninės raiškos sritis, formas ir būdus. Kompozitorės R. Mačiliūnaitės-Dočkuvienės raiška plati ir įvairialypė – ji yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų, kurie liudija savitumą, kūrybinę išmintį ir galią veikti autentiška, o kartu pačia bendriausia muzikos kalba visus, esančius tiek aplink, tiek toli už regimojo horizonto.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo 100-ajame sezone spalio mėnesį pakvies į šokio operos Amžinybė ir viena diena premjerą. Spektaklį režisuos izraelietis Itzikas Galili, muzikos autorė – R. Mačiliūnaitė-Dočkuvienė. „Amžinybę“, pirmąjį šio kūrinio pavadinimo sandą, suvokdami kaip visa apimančią muzikės gyvenimo ir kūrybos, kurioje daugybė tarpdisciplininių projektų, performansų, įvairiažanrių ir įvairiaformių operų, muzikos spektakliams, eksperimentinių filmų garso takelių, istoriją, o „vieną dieną“ – kaip nuolatinę raišką ir kartu būtį čia ir dabar, būtį nuolatiniame kūrybos vyksme, kalbamės su kompozitore apie artėjančią premjerą kaip tos „vienos dienos“ ir kartu „amžinybės“ vaisių, regimą muzikės patirties kontekste, apie tai, kuo ir kaip gyvena kūrėja, pirmiausia klausdami, kas ji yra.
Elvina Baužaitė
Aš noriu būti pakantus, kantrus, mylintis, mylimas, jautrus, empatiškas, bet stiprus, atkaklus ir ryžtingas žmogus. Deja, bet čia kaip ir kūryboje – kad ir susiplanuoji tam tikrą eskizą, procesas neretai nuneša tave ten, kur reikia, arba ten, kur jauti, kad tuo metu reikia. Taip ir su asmenybe – kartais vietoj planuoto diminuendo nutinka crescendo, kurį dar papildo ryškūs sforzando arba atvirkščiai. Dabar, pagalvojusi, galiu pasakyti, kad tikrai gyvenu pagal aiškią pačios susikurtą partitūrą, groju tiksliai iš natų, mažai aleatorinių vietų. Galbūt reikėtų daugiau improvizuoti, nebijoti kartais presto keisti į lento. Bet... matyt, griežtas metras ir pulsas, grojimas a battu(ta) man pačiai suteikia saugumo.
Rita, pirmiausia norisi Jus pažinti. Kaip nusakytumėte save muzikine kalba, kokia Jūsų asmeninė partitūra? Klausimas labai netikėtas, įdomus ir nė viename interviu man negirdėtas... Save nusakyti labai sunku, turbūt geriausiai tai papasakotų artimiausi žmonės, bet ir jų refleksijos, spėju, būtų visiškai skirtingos. Kiekvienas mūsų meno kūrinius suvokiame savaip, nes pasitelkiame (arba ne) savo interpretacinius gebėjimus, vaizduotę.
Martyno Aleksos nuotrauka. Lietuvos muzikos informacijos centras
2 0 1 9
p a s i t i n k a n t