Senieji Kauno tiltai per Nerį

Kauno panorama nuo Žaliojo kalno XIX a. antrajame dešimtmetyje, kurios tolumoje matyti tiltas per Nerį

enojo Kauno miesto ribos siekė tik dalį Neries krantų. Susisiekimas keltu su didikų Radvilų XVII a. antrojoje pusėje įkurtu Vilijampolės miesteliu buvo ne Kauno miesto, bet Radvilos valdų administratorių žinioje. Galimybė žmones perkelti per Nerį iš vieno kranto į kitą buvo pelningas verslas. Dėl konstrukcijų brangumo, trapumo ir gamtinių sąlygų atšiaurumo tilto per Nerį idėja veikiausiai nebuvo keliama iki pat XVIII a. pabaigos. Išimtiniais atvejais sezoniniai laikini tiltai buvo statomi kariuomenių žygių per Kauną metu. Taip 1757 m. vasarą per Nerį net du tiltus – „pontoninį“ ir „ant vytinių“ – pastatė žygiavusi per miestą į Prūsiją milžiniška Rusijos kariuomenė. XVIII a. augo srautai keliauninkų, vykstančių iš Rusijos imperijos gilumos į Vakarus (Šiaurės kare užvaldytos Livonijos ir naujos sostinės Peterburgo). Suvokdami išaugusią Kauno geografinę reikšmę sausumos kelyje Peterburgas–Varšuva, pirmieji tilto per Nerį idėją dar 1784 m. iškėlė Kauno miestiečiai, prieš išvykdami į Gardino Seimą. Šiam tikslui jie prašė leisti (valdovo ir Seimo suteikti privilegiją) pastatyti tiltus per Nemuną ir Nerį. Kauniečių prašymas nebuvo patenkintas. Netrukus jie, atsidėkodami Seimui už miestiečių teises išplėtusį 1791 m. balandžio 18 d. Miestų įstatymą (įtrauktą į Gegužės 3 d. Konstituciją), dar kartą siuntė į Varšuvą delegatus. 1791 m. gegužės 28 d. jiems buvo surašyta instrukcija, kurioje susisiekimui palengvinti ir miesto pajamoms padidinti prašyta Seimo leidimo pastatyti du tiltus (per Nerį ir Nemuną). Kauniečiai pageidavo, kad per tiltus besikeliantiems asmenims būtų nustatyta pusė mokesčio, taikomo už perkėlą tiltu ant Vyslos prie Varšuvos. Neries tilto atveju kauniečių prašymai buvo susiję ir su ketinimais išplėsti miesto teritoriją. Miestų įstatyme buvo nurodyta, kad, siekiant išvengti nereikalingos konkurencijos (miestiečių luomo viduje), greta didžiųjų miestų esantys mažieji miestai turi būti prijungti prie didesnių. Kaimyninio Radvilų Vilijampolės miestelio gyventojų absoliučią daugumą sudarė žydų tautybės asmenys, kurių neišskyrimas Miestų įstatyme davė pagrindo miestiečių viltims, kad iki šiol turėjusių išskirtinį statusą valstybėje žydų socialinis luominis statusas bus apibrėžtas pagal jų gyvenamąją vietą ir pragyvenimo šaltinį. Kitaip tariant, kauniečiai, kaip ir kiti miestiečiai, tikėjosi, kad žydų tautybės asmenys, vadovaujantis Miestų įstatymu, taps miestiečiais. Remdamiesi šiomis įstatymo naujovėmis, kauniečiai toje pačioje instrukcijoje delegatams į Varšuvą nurodė prašyti Seimo, kad Radvilų privatus miestelis Vilijampolė virstų Kauno priemiesčiu ir būtų pavaldus Kauno magistrato jurisdikcijai. Palankia aplinkybe tokiam kauniečių sumanymui buvo ir Vilijampolės savininko Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos mirtis (1790 m.) bei jo valdų perėjimas nepilnamečio sūnėno Dominyko Radvilos nuosavybėn. Iki Miestų įstatymo kauniečiai į Vilijampolės gyventojus žiūrėjo kaip į konkurentus prekyboje, todėl fiziškai miestą nuo miestelio skyrusi Neris, matyt, nelaikyta rimta kliūtimi miesto raidai. Prašymuose centrinės valdžios institucijoms ir Seimui iki tol buvo akcentuoti siekiai neįsileisti Vilijampolės prekeivių į Kauną, neleisti švartuotis upeiviams Vilijampolės uoste ir, remiantis senosiomis privilegijomis, drausti žydams Kaune įsigyti nekilnojamąjį turtą. Vis tik miestiečiams taip ir

nepavyko įgyvendinti sumanymo ir pastatyti tilto. Netrukus iniciatyvą statyti tiltą per Nerį iš miestiečių perėmė Vilijampolės administratoriai. 1793 m. Vilijampolės inventoriuje tvirtinta, kad abu Neries krantai priklauso savininkui Dominykui Radvilai. Tai leidžia kelto vietoje pastatyti „plaukiojantį“, t. y. pontoninį, tiltą. Tilto svarba sieta su Vilijampolės pajamų pagausėjimu, nes viltasi, kad, pastačius tiltą per Nerį, vykstantieji iš Peterburgo, Prūsijos ir Žemaitijos neaplenks ne tik Vilijampolės, bet ir Kauno. Manyta, kad tiltas turėtų suintensyvinti Vilijampolės prekybą, nes nuogąstauta, jog būtent dėl šios priežasties niekas iš Kauno nevyksta į miestelio turgus. Planuota, kad, nepakitus mokesčiams, kurie buvo mokami už perkėlą keltu, bus galima išnuomoti tiltą už 9 000 auksinų. Apskaičiuota, kad tilto statyba kainuos 13 300 auksinų, iš kurių net 3 000 auksinų numatyti už meistro ir amatininkų darbą. Tačiau išrinkus vietą tiltui statyti, paaiškėjo, kad kranto iš Kauno pusės sklypas priklauso Kauno benediktinėms. Todėl 1794 m. kovo 20 d. D. Radvilos įgaliotiniai dėl tilto statybos susitarė su benediktinėmis, kurių valdose buvo Neries pakrantė iš Kauno pusės (vadinama Regina arba Ragine). Už leidimą benediktinių sklype statyti tiltą D. Radvilos globėjai sutiko leisti jų tarnams nemokamai keltis per upę tiltu. Šis susitarimas buvo įgyvendintas iki 1794 m. liepos antrosios pusės. Tik 1795 m. pradžioje, kai reikėjo pristatyti carinei administracijai miesto pajamų šaltinius, sujudo Kauno magistratas ir pradėjo įrodinėti teisę pusę Neries tilto mokesčių rinkti į miesto kasą. Taip dar kartą atsinaujino kivirčai tarp miesto ir benediktinių dėl „Raginės“ priklausomybės. Nors magistratas puolė rinkti miesto teises į Neries pakrantę Kauno pusėje patvirtinančius dokumentus, atidavė juos saugoti į archyvą ir rengėsi bylinėtis, miestiečių pastangos įrodyti „Raginės“ priklausomybę miestui nebuvo sėkmingos ir tiltas liko Vilijampolės savininkų rankose. 1810 m. Vilijampolės inventoriuje rašyta, kad tiltas pastatytas ant polių („na palach“), tačiau kiekvienais metais vėlyvą rudenį yra surenkamas, o pavasarį pastatomas iš naujo. Visos su tilto surinkimu ir perstatymu susijusios

Vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą pastatė medinį tiltą per Nerį į Slabadą

Žmones per Nerį kėlė ir privatūs valtininkai

1929 m. statomas naujas Petro Vileišio tiltas

Tiltas pastatytas iš penkių arkinių santvarų

1944 m. traukdamiesi vokiečių kareiviai tiltą susprogdino

išlaidos (medžiagos ir darbininkai) pagal sutartį buvo priskirtos tilto nuomininkui. Nepaisant atsargumo priemonių dėl dažnai kylančių pavasarinių potvynių, tiltui buvo būtinas kasmetinis remontas, kuriuo buvo ypač suinteresuota carinės kariuomenės vadovybė. Artėjant 1812 m. karui tarp Napoleono vadovaujamos Didžiosios armijos ir Rusijos imperijos kariuomenės, cariniai valdininkai siuntinėjo nurodymus skubiai taisyti tiltus vieškelyje iš Kauno į Gardiną, o balandžio pradžioje net grasino Kauno valdytojams karine egzekucija, jei per dvi dienas tiltai nebus suremontuoti. 1812 m. birželio 24 d. rytą per Nemuną persikėlus Didžiajai armijai, tiltą per Nerį sudegino spėjęs iš Kauno atsitraukti nedidelis Rusijos kariuomenės dalinys. Apie 16 val. apžiūrėti sudeginto tilto atvyko pats imperatorius Napoleonas, kuris įsakė tuoj pat pastatyti pontoninį tiltą. Perkėla per Nerį buvo svarbi, nes baimintasi, kad Didžiosios armijos atsivėrusio kairiojo sparno neužpultų Rusijos kariuomenė. Po kelių valandų tiltas buvo baigtas statyti ir į kitą krantą persikėlė maršalo N. Oudinot vadovaujamas korpusas. Apie pontoninio tilto per Nerį statybas savo laiške iš Kauno Napoleonas pranešė ir žmonai Marijai Luizai. Su jo statyba buvo susijęs ir pasakojimas apie katastrofiškai nesėkmingą kavalerijos perkėlą per Nerį stebint pačiam imperatoriui, nors perkėlos metu nuskendo tik vienas raitelis. Jau būdamas Vilniuje, Napoleonas nurodė Kaune statyti įtvirtinimus ir pastovius tiltus ant polių, o naująjį tiltą per Nerį nusprendė sutvirtinti prietilčio įtvirtinimais su pylimu. Naujojo tilto statyba kartu su kitais fortifikacijos darbais galėjo užsitęsti iki spalio. 1812 m. įvykių Kaune liudininkas bernardinų vienuolis pasakojo, kad dėl artėjančio karo sustojusios prekybos su Prūsija, kuri nugalėta pripažino Prancūzijos imperatoriaus siuzerenitetą, iš Lietuvos gilumos į Kauną pirkliai buvo suvežę daug medienos, iš kurios Napoleono inžinieriai pastatė tiltą per Nerį kitoje vietoje – „už žydų mokyklos iš Parapinės gatvės“. Pabrėždamas tilto kokybę ir išskirtinumą, bernardinų vienuolis rašė, kad jis buvo „brangus ir gražus“, o kiekvienas „rąstas apkaltas aštriu noragu, atgabentu iš Prūsijos“. Atsitraukdama iš Kauno Didžioji armija Neries tiltą sudegino, tačiau Vilijampolės savininkai netrukus jį atstatė senoje, iki 1812 m. karo stovėjusio tilto, vietoje.

1960 m. medinis tiltas buvo patrauktas į šoną ant laikinų atramų

Ant senų atramų buvo užtrauktas naujas metalinis tiltas

Dabartinis Vilijampolės tilto vaizdas

1828 m. tiltas dar kartą buvo perstatytas, bet vėl kitoje vietoje. 1834 m. teisybės ieškoti ėmėsi benediktinės, nes perstatyto Neries tilto nauji nuomininkai nuo 1830 m. ėmė iš jų rinkti mokesčius už naudojimąsi tiltu. Vis tik teismas išaiškino, kad naujasis tiltas dabar jau rėmėsi į krantą Kauno pusėje ne ant benediktinių „Raginės“ valdų, bet namo sklypo privataus asmens, kuriam perėjo ir lengvatos už naudojimąsi tiltu. 1842 m. gegužės 13 d. naujasis tilto per Nerį savininkas Samuelis Medekša sudarė sutartį su atsargos pulkininku Justinu Varakomskiu dėl tilto administravimo. Pastarasis informuodavo savininką apie kylančius pavojus dėl potvynių ir upe plaukiančių sielių, daužančių tiltą. 1848 m. tiltas per Nerį buvo dar kartą perstatytas, o 1853 m. detaliai aprašytas Vilijampolės inventoriuje. Naujasis tiltas buvo pontoninis, su specialiais vartais laivams praplaukti. Greta tilto perkėloje per Nerį išliko svarbus ir keltų vaidmuo. Kaunui tapus gubernijos centru, Neries tiltas sulaukė ir Kauno generalgubernatoriaus dėmesio, ir inžinierių iš Peterburgo patikrinimo bei carinės administracijos kontrolės dėl jo karinės svarbos. Karinė tilto paskirtis ir carinės kariuomenės priežiūra dar labiau išaugo Kaunui tapus miestutvirtove. Pontoniniai tiltai per Nerį išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai vokiečiai pastatė medinį tiltą, kurį 1926 m. nunešė potvynis. Vadovaujantis moderniomis XX a. technologijomis, 1929 m. per Nerį pastatytas naujas tiltas, kuriam suteiktas Petro Vileišio vardas. 1941 m. birželį tiltą pavyko apsaugoti nuo atsitraukiančios sovietų kariuomenės, tačiau 1944 m. jį susprogdino atsitraukiantys vokiečių kareiviai. Tiltas buvo atstatytas XX a. 7 dešimtmetyje, o 2009 m. rekonstruotas.

Doc. dr. Liudas Glemža

Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedra

Iliustracijos iš monografijų V. Kamuntavičienė, Kauno benediktinių vienuolyno istorija XVII–XX a. pradžioje, Kaunas, 2016 ir H. A. Kebeikis, Žvilgsnis į Lietuvos tiltus, Kaunas, 2004.

Old Bridges over the River Neris in Kaunas

By L. Glemža Borders of the old Kaunas City had reached only part of the Neris riverbanks. The only way to reach Vilijampolė settlement, established by Radziwill family in the second half of the 17th century, was to travel by boat. Possibility to take people over the river was profitable business. Due to costliness and fragility of materials, also asperity of natural conditions, the idea of a bridge over the River Neris had not been even considered until the end of the 18th century. In exceptional cases, seasonal temporary bridges over the River Neris were built during the army march via Kaunas. Thus, in summer 1757 two temporary bridges over the River Neris were built by a huge Russian army on its way to Prussia. Understanding the increased geographical importance of Kaunas City for the road Petersburg-Warsaw, in 1791 the first idea of a bridge was produced by Kaunas citizens. It was written in 1810, that the bridge was built on piles and each late autumn it is reassembled and assembled once again every spring. With the approaching war between Napoleon Grand Army and Russian Empire, the czar officers sent orders to immediately repair bridges on the way from Kaunas to Grodno. On June 24, 1812 when the Napoleon Grand Army crossed the River Nemunas, the bridge over the River Neris was burned down. In 1828, the bridge was re-built. In 1848, it was re-built once again. A new floating bridge was constructed with special gates for passing ships. Floating bridges over the River Neris remained operating until the First World War when Germans built a timber bridge. In 1926, it was flooded away. With the help of modern technologies, in 1929 a new bridge over the River Neris was built, which was named after Petras Vileišis. In 1944, the bridge was exploded by retreating German soldiers. The bridge was re-built in the 1960s and reconstructed in 2009.