Kauno technikos kolegija: istorija ir dabartis

Kauno technikos kolegija:

istorija ir dabartis

Didžiausia Lietuvoje kelių inžinierių kalvė – Kauno technikos kolegija (KTK) – šiais metais mini garbų 100 metų veiklos jubiliejų. Dabar svarbu atsigręžti į praeitį ir įvertinti jos svarbą ateičiai.

Šimtametės Kauno technikos kolegijos istorijos atspindžiai

auno technikos kolegijos istorinės raidos kontekste ryškiai išsiskiria keturi etapai, kurie buvo ir yra itin svarbūs rengiant techniškosios krypties specialistus.

Pirmasis istorinės raidos etapas – tai technikos mokslų Lietuvoje pradžia. 1920 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Susisiekimo ministerijos sistemoje steigiama Aukštesnioji technikos mokykla (ATM). Mokyklos paskirtis – rengti viduriniojo techniškojo išsilavinimo statybos, mechanikos ir elektrotechnikos specialistus, pradžioje platesnio profilio, kad galėtų dirbti įvairiose šalies ūkio srityse, numatant vėliau plėsti ir priartinti mokyklos statusą prie panašių mokyklų Vakarų Europos šalyse. 1920 m. rugsėjo 3 d. dienraštyje „Lietuva“ atsiranda skelbimas: „Pirmoji Susisiekimo Ministerijos technikos mokykla. Mokykloj trys skyriai: 1) kelio technikų, 2) mechanikos technikų ir 3) elektros technikų. Kiekvieno skyriaus kursas einamas 4 metus. Iš stojančių mokyklon asmenų reikalaujama 2 progimnazijos klasių, arba tam lygaus mokslo liūdimų. Į mokyklą bus priimami ir naminio mokslo asmenys, kurie išlaikys iš 2 progimnazijos klasių kurso kvotimus. Mokykla turi aukštesniųjų mokyklų teises. Prašymus su metrika ir mokslo liūdimu siųsti antrašu: Kaunas Susisiekimo Ministerijos Kanceliarija, Mokyklos Vedėjas.“ 1920 m. rugsėjo 3 d. Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko, kuris ėjo ir susisiekimo ministro pareigas, įsakymu paskiriamas šios mokyklos vedėjas (direktorius). Juo tapo inžinieriustechnologas Julijonas Gravrogkas, 1915 m. baigęs SanktPeterburgo technologijos institutą. 1920 m. jis sugrįžo iš Rusijos, kur Bologojės mieste dirbo geležinkelio technikos mokyklos direktoriumi. Mokykla savo veiklą pradėjo be tikslios kalendorinės datos ir didelių iškilmių, vėlų 1920 m. rudenį, prisiglaudusi Kauno vokiečių pradžios mokykloje Vytauto prospekte. Mokslą pradėjo 26 klausytojai, didelė dalis – įvairių įstaigų darbuotojai, kurie siekė gauti atitinkamą jų pareigoms mokslo cenzą. 1922 m. balandžio mėnesį mokykla įsikūrė savo patalpose Kaune, Mickevičiaus g. 1. Pirmoji ATM absolventų laida – 9 statybos technikai, mokslą baigė 1925 m. 1926 m. išleista pirmoji mechanikos specialybės laida (7 absolventai), o 1928 m. – pirmoji technikų elektrikų laida (6 technikai), kuri jau buvo laukiama naujai statomoje Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje ir sparčiai plečiamų elektros tinklų statybose. Mokymo veiklą pradėjus su trimis pagrindinėmis išplėstinio profilio techniškomis specialybėmis – statybos, mechanikos ir elektrotechnikos, jau 1926–1927 m. galvojama apie profesijų specializaciją. Tačiau, atlikusi absolventų apklausas ir įmonių atsiliepimus, tokią profesijų specializaciją mokykla pradėjo tik ketvirtajame dešimtmetyje. Tai sutapo ir

su bendrojo lavinimo mokyklų mokymo reforma, kai pradinis mokymas buvo prailgintas iki 6 metų. Į ATM buvo priimami aukštesnio bendrojo išsilavinimo moksleiviai, todėl mokymosi laikas buvo sutrumpintas iki 4 metų, atsirado galimybė žymiai padidinti bendrą moksleivių skaičių. Buvo nustatytas ir priimamų jaunuolių amžius – ne jaunesni kaip 15 metų. Tarp 1935–1937 m. metais išgrynintų mokymo specializacijų statybos specialistų rengimo srityje išskiriamos architektūros ir susisiekimo specializacijos. Pastaroji buvo kelių priežiūros specialistų ren

Pirmasis Aukštesniosios technikos mokyklos pastatas A. Mickevičiaus g. 1

Geodezijos praktika, vadovaujama dėstytojo J. Kiškino. XX a. 3 deš.

gimo sritis, pratęsiant jau pirmajame etape rengtų kelio technikų tradiciją ir didelį dėmesį skiriant praktiniam mokymui. Aukštesnioji technikos mokykla tapo prestižine mokykla. Susisiekimo ministras inž. Jokūbas Stanišauskas, užsukęs į A. Mickevičiaus gatvėje esančią ATM, negailėjo pagyrų: „Ateina metas statyti ne pastatą, bet rūmus. Nusipelnė. Pats laikas kalbėti ir apie technikų specializaciją. Lietuva nebe ta. Greitai ji taps mūrinė, ne tik išvystyto žemės ūkio, bet ir pramonės, išplėtoto transporto šalimi. Reikia ne specialisto apskritai, bet gerai išmanančio savo sritį.“ Buvo paskelbtas konkursas Aukštesniosios technikos mokyklos rūmų projektui sukurti. Pateikti 36 eskiziniai projektai. Konkursą laimėjo architektas S. Kudokas, kuris, beje, tuo metu dirbo ir ATM Architektūros katedros dėstytoju. 1937 m. spalio 16 d. „Lietuvos aidas“ Nr. 419 rašė: „Vakar po pietų padėtas Aukštesniosios technikos mokyklos statomiems rūmams kertinis akmuo. <...> Susisiekimo ministras inž. J. Stanišauskas nurodė, kad ši mokykla įsteigta 1920 m. be tinkamų darbui patalpų, be mokslo priemonių. Vis dėto jaunuomenė gausiai mokyklą lankė, o dėl to mokykla tiek išaugo, kad yra būtinas reikalas pastatyti tinkamas patalpas technikos mokslui Lietuvoje plėsti... Vyriausybė laiko būtina ir antros technikos mokyklos įkūrimą, nes vienos mokyklos parengiamų technikų visam kraštui neužtenka...“ 1937 m. rugsėjo 15 d. įvyko Aukštesniosios technikos mokyklos rūmų pamatų ir vietos šventinimo iškilmės. Jose dalyvavo Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, susisiekimo ministras J. Stanišauskas, krašto apsaugos ministras gen. S. Dirmantas, susisiekimo viceministras J. Jan

ATM naujųjų rūmų statybos pradžia. Rūmų pamatuose įmūrijama kapsulė su pašventintu aktu. 1937 m.

kevičius, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius prof. Pr. Jodelė, šaulių vadas pulk. P. Saladžius, daug profesorių, mokyklos mokytojų, inžinierių, technikų ir kitų svečių. Rūmų pamatus ir vietą pašventino ir šiai progai pritaikytą kalbą pasakė Aukštesniosios technikos mokyklos kapelionas kun. J. Latvėnas. Po to kalbėjo susisiekimo ministras J. Stanišauskas ir Aukštesniosios technikos mokyklos direktorius J. Gravrogkas. Rugsėjo 16 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Pamatų pašventinimo iškilmes pradėjo ATM direktorius inž. J. Gravrogkas mokyklos rūmų statybos akto skaitymu: „Viešpaties metais tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintais, atstatytos Lietuvos Valstybės dvidešimtaisiais, laisvąją Lietuvos Respubliką valdant Ekselencijai Respublikos Prezidentui dr. A. Smetonai, Vyriausybei vadovaujant dr. Juozui Tūbeliui ir susisiekimo ministrui esant inž. Jokūbui Stanišauskui, rugsėjo mėn. 15 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, Žaliakalnyje, žemiau pasirašiusiems asmenims dalyvaujant, iškilmingai pašventinami Aukštesniosios technikos mokyklos vieta ir pamatai didesnei Visagalio ir Mylimosios mūsų Tėvynės Lietuvos garbei. Tebūna šie rūmai Lietuvybės ir technikos ugdymo židinys.“ 1940 m., pasikeitus valstybinei santvarkai, naujos Vyriausybės nutarimu buvo padidintas į ATM priimamų moksleivių skaičius. Nauji moksleiviai buvo priimami be stojamųjų egzaminų. ATM ritmingą mokymo ir auklėjimo darbą sutrikdė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas. 1941 m. rudenį ATM rūmuose įkūrus karo ligoninę, mokykla evakuota į senąsias patalpas A. Mickevičiaus g. 1. 1944 m. kartu su frontu į Vakarus pasitraukė ir Kauno aukštesniosios technikos mokyklos dėstytojai. Buvęs ATM ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. inž. Mikalojus Baublys, apsistojęs Nürtingen’o ir Kircheim’o unter Teck pabėgėlių stovykloje (Vokietija), atrado galimybę pasinaudoti sustabdyto karinių reikmenų fabriko braižyklomis bei gamybinėmis patalpomis ir 1945 m. rudenį organizavo braižybos kursus pabėgėliams, į kuriuos užsirašė 20 mokinių. Mokslas braižybos kursuose truko apie metus. Dar kursams vykstant, 1945 m. pabaigoje – 1946 m. pradžioje itin padidėjo stovyklose gyvenančių lietuvių pabėgėlių skaičius. Dr. M. Baublys, pasitaręs su kolegomis, sukvietęs dar Kaune techniškuosius mokslus pradėjusius eiti studentus ir dėstytojus, 1946 m. kovo mėnesio pabaigoje organizavo Lietuvių aukštesniąją technikos mokyklą Kauno ATM pavyzdžiu. Mokykla veikė 1946–1948 m. Nürtingen’o ir Kircheim’o unter Teck stovyklose. Buvo parengtas dvejų metų mokymo planas, po kurių organizuojami egzaminai, rengiami ir ginami diplominiai darbai ir 1948 m. balandžio 28 d. absolventams įteikti baigimo diplomai. Po studijų baigimo nemaža jų dalis tapo gerai žinomais inžinieriais Čikagoje, Niujorko apylinkėse, Kanadoje ir Australijoje. Praūžus karo audroms, 1944 m. rudenį mokymas ATM, atnaujintas dar senuose pastatuose, palaipsniui grįžo į savo tikruosius rūmus. Pokario metai pareikalavo daug jėgų karo padariniams likviduoti. Trūko mokymo priemonių, auditorijų, kabinetų, nes tose pačiose patalpose kurį laiką glaudėsi Žemės ūkio technikumas, o jam išsikėlus – 22oji vidurinė mokykla. 1945 m. ATM suteiktas Kauno politechnikumo vardas. Iki 1948 m. mokyklą baigiantiems absolventams buvo išduodami mokslo baigimo atestatai. Atidirbę savo specialybės srityje 2–3 metus ir gavę teigiamą pažymą iš darbovietės, ATM absolventai specialios dėstytojų komisijos sprendimu galėjo įgyti inžinieriaus kvalifikacijos pažymėjimą. Iš beveik 1000 baigusiųjų inžinieriaus kvalifikacijos pažymėjimai buvo įteikti 386 absolventams. Antrajame raidos etape pagrindinis mokyklos uždavinys – rengti aukštos kvalifikacijos technikos specialistus – nepasikeitė. Didelis dėmesys buvo skiriamas naujoms mokymo programoms kurti. Kauno politechnikumo gyvavimo laikotarpiu buvo ruošiami net 32 profesijų specialistai. Išaugęs moksleivių ir dėstytojų skaičius paskatino plėsti materialinę bazę, kurti tuo laiku modernius kabinetus, auditorijas ir laboratorijas, steigti filialus įvairiuose Lietuvos miestuose. Kauno politechnikumas garsėjo kaip mokykla: • ypatingą dėmesį skyrusi studentų praktiniam paruošimui, išlaikiusi aukštą moksleivių ugdymo lygį, parengusi specialistus sėkmingam profesiniam darbui; • užmezgusi bendradarbiavimo ryšius su Rygos ir Talino politechnikumais, pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su Vokietijos Demokratinės Respublikos Šmalkaldeno inžinerinės technikos mokyklos kolektyvu ir Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos, Mašinų gamybos, Radioelektronikos, Statybos ir Santechnikos fakultetais; • skatinusi dėstytojus aktyviai dalyvauti kuriant mokymo bazę, praturtinant kabinetus ir laboratorijas originalia įranga ir mokymo medžiaga, kuri buvo įvertinta sąjunginiuose ir šalies konkursuose. 1964 m. Kauno politechnikumas rengė net 14 specialybių (radijo aparatų gamybos, rajoninių elektros ryšių ir radiofikacijos, elektros tinklų, stočių ir sistemų, pramonės įmonių elektrinių įrengimų, metalo apdirbimo pjovimu, metalų liejininkystės, automobilių remonto ir techninio aptarnavimo, kelių tiesimo mašinų, autokelių ir tiltų statybos, pramo

Prof. J. Šimkaus kvalifikacijos pažymėjimas. 1943 m. Lietuvių aukštesniosios technikos mokyklos absolventų vinjetė. 1948 m.

ninėscivilinės statybos) technikus. Atsižvelgiant į atstatomų bei plečiamų ir naujų įmonių poreikius, buvo koreguojamas specialybių mokymas. Šiame dešimtmetyje buvo išleistos taip pat kelios trumpalaikės netradicinių specialybių laidos: sanitariniai technikos įrenginiai, žemės ūkio statyba, metalų liejininkystė, durpių gamybos technologija. Kauno politechnikumo dieninio mokymo skyriuose (elektrotechnikos, statybos ir mechanikos). 1966 m. įsteigiamas Politechnikumo vakarinio skyriaus filialas Jonavoje. Didelis dėmesys technikų paruošime buvo skiriamas praktiniam gamybiniam mokymui. 1963 m. buvo pastatytas naujas Politechnikumo mokomųjų ir gamybinių dirbtuvių pastatas, o mokykla išlaikė aukštą moksleivių ugdymo lygį ir dar prieškario metais pasiektą mokyklos autoritetą. Pradėta rūpintis mokymo patalpų plėtimu. 1968 m. šalia esančio Politechnikumo pastato išaugo naujas 600 vietų mokymo priestatas. Atsirado galimybė įgyvendinti kabinetinę mokymo sistemą, susidarė palankesnės sąlygos naujiems mokymo metodams diegti, mokymo metodikai tobulinti. 1970 m. gruodžio mėnesį Kauno politechnikumas šventė garbingą auksinį jubiliejų – mokyklos įkūrimo 50metį. Jubiliejiniais metais buvo ruošiami 13 specialybių technikai, tarp jų ir 2 specialybių kelininkaitechnikai: kelių statybinių mašinų ir mechanizmų (KSM), autokelių statybos ir eksploatacijos (AKES). 1980 m. jubiliejiniame renginyje, skirtame Kauno politechnikumo 60mečiui paminėti, direktorius Saulius Stankevičius sveikinimo kalboje sakė: „Tikriausiai Lietuvoje nėra tokios gamyklos, įmonės, kurioje nedirbtų mūsų mokyklos auklėtiniai. Kauno politechnikumas – buvusi Aukštesnioji technikos mokykla, per šį gana netrumpą laiko tarpą joje dirbusieji ir dirbantieji, buvę moksleiviai nuėjo turiningą gyvenimo kelią, palikdami gilų pėdsaką mūsų Respublikos gyvenime, kiekvieno iš mūsų gyvenime.“ 1990ieji – didžiųjų politinių perversmų metai, kurie naujai pakreipė visuomeninę ir mokymo veiklą. Šalyje vykstantis tautinio atgimimo judėjimas randa atgarsį ir mūsų technikos mokykloje. Pasijuto didžiulis dvasinis pakilimas, savo šalies vertės pajautimas. Tą jausmą sustiprino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas, kuris sutapo su mokyklos 70ties metų veiklos jubiliejumi. Kartu su Lietuvos Nepriklausomybe buvo atkurtas ir senasis mokyklos pavadinimas – Kauno politechnikumas 1990 m. vėl tapo Kauno aukštesniąja technikos mokykla. Veikiama laikmečio, Kauno aukštesnioji technikos mokykla ieškojo netradicinių sprendimų, tačiau pagrindinės techniškosios specialybės buvo išsaugotos. Laisvai šaliai reikia žengti nauju keliu, tačiau sugebėti išlikti ištikimiems savo tradicijoms – techniškąja mokykla. Šis naujas istorinis etapas atvėrė kelius į užsienio šalis tobulinti savo žinias dėstytojams ir siekti aukštumų profesinėje veikloje studentams. Tai naujų technologijų, naujų veiklų, plačių galimybių laikas. 1996 m. Kauno aukštesniajai technikos mokyklai užmezgus glaudžius ryšius su Kauno technologijos universitetu, pradedamos kurti tapimo aukštąja mokykla užuomazgos. 1996 m. gegužės 10 d. tarp Kauno technologijos universiteto ir Kauno aukštesniosios technikos mokyklos pasirašyta asociacijos sutartis. Pradėtas realizuoti studijų modelis „3+1“, pradedama įgyvendinti studijų tęstinumo programa. Kauno aukštesniosios technikos mokyklos absolventams atsiveria unikali galimybė įgyti bakalauro išsilavinimą per vienerius studijų Kauno technologijos universitete metus. Ši veikla leido pajusti esminius skirtumus tarp aukštesniojo ir aukštojo mokslo studijų programų realizavimo, jų metodinio ir materialinio aprūpinimo. Pasirašius asociacijos sutartį su Kauno technologijos universitetu, Kauno aukštesnioji technikos mokykla tapo vienintele šalyje mokykla, įgyvendinančia naują mokymo (osi) sistemą, atsiveria kelias aukštojo mokslo link. Devintojo dešimtmečio pabaiga gausi valstybiniais įvertinimais ir apdovanojimais, kurie yra dirbančių dėstytojų aukšto profesionalumo įrodymas. Vienas jų – kelių tiesimo specialybės dalykų dėstytojas (1956–2003 m.) Benediktas Aleksandravičius. 1999 m. už ilgametį ir nepriekaištingą darbą, ypač didelį indėlį plėtojant ir modernizuojant Lietuvos automobilių kelių tinklą šis dėstytojas apdovanotas Garbės kelininko ženklu. Būdamas ilgametis Kelininkų metodinės komisijos pirmininkas, B. Aleksandravičius daug dirbo įrengiant specialybinius kabinetus: kelių tyrinėjimo ir projektavimo, tiltų, geo

dezijos, statybinių medžiagų, geologijos, bei rengiant metodinę ir mokomąją medžiagą. Paskutinis istorinės raidos etapas prasideda 2002 m., mokyklai tapus kolegija ir pradėjus realizuoti aukštojo mokslo programas. Šiuo laikotarpiu Kauno technikos kolegija pasižymi ypač intensyvia veikla, kuri senajai mokyklai suteikė naujos modernios institucijos bruožų. Tai moderni, naujovėms atvira, aukštos kvalifikacijos techninės inžinerinės krypties specialistus rengianti ir pažangią plėtrą vykdanti aukštojo mokslo institucija. Kolegija siūlo studijuoti 8 inžinerinių krypčių grupės studijų programas: automobilių techninį eksploatavimą, autotransporto elektroniką, elektronikos techniką, elektros energetiką, medžiagų apdirbimo inžineriją, statybos inžineriją, kelių inžineriją, orlaivių mechanizmų techninį eksploatavimą. Intensyvėjant verslo įmonių ir mokslo institucijų bendradarbiavimui, atsiranda vis daugiau veiklos nišų. Kolegija neapsiriboja vien aukštos kvalifikacijos specialistų rengimu – per mokslinius taikomuosius tyrimus padeda išspręsti ir kai kurias įmonių problemas. Kauno technikos kolegija jau ne vienerius metus palaiko glaudžius ryšius su įmonėmis, verslo pasaulio atstovais. Tai padeda studijų metu būsimuosius inžinierius priartinti prie realios inžinerinės veiklos įmonėse, socialinių partnerių dėka suvokti tikrąją inžinerijos esmę. Socialiniams partneriams dalyvaujant studijų bazės plėtros projektuose, kolegija gali pelnytai didžiuotis modernia praktinių įgūdžių ugdymo baze, puikiomis praktikų sąlygomis įmonėse. Išgyvendama įvairius istorinės raidos etapus, Kauno technikos kolegija išlaikė tradicinę specialistų rengimo kryptį – rengti techniškosios krypties specialistus, kurie sėkmingai įsitvirtina darbo rinkoje demonstruodami puikias inžinerines kompetencijas. Pirmoji kelių technikų mokymo programa, iš esmės kokybiškai pakitusi, realizuojama šiandien kaip Kelių inžinerijos programa. Rengiami specialistai šiandien, kaip ir prieš šimtą metų, yra reikalingi darbo rinkai. Norint suteikti būsimiesiems kelių statybos inžinieriams reikalingas kompetencijas, svarbus aspektas yra glaudus įmonių ir kolegijos bendradarbiavimas. Būsimųjų kelių inžinierių rengimo procese dalyvauja daugiau kaip 30 kelių tiesybos įmonių – kolegijos socialinių partnerių, su kuriais sudarytos ilgalaikės bendradarbiavimo sutartys. Kelių tiesybos, priežiūros ir projektavimo flagmanai šalyje – AB „Kauno tiltai“, UAB „Kauno keliai“, UAB „Kelprojektas“, UAB „Alkesta“, UAB „Laboratorinių bandymų centras“, AB „Kelių priežiūra“, UAB „Autokausta“, UAB „Parama“ ir UAB „Žilinskis ir Ko“ nuolat dalyvauja kelininko profesijos populiarinimo, studijų programos kokybės gerinimo procesuose. Pasitikdama institucijos šimto metų jubiliejų, Kauno technikos kolegijos bendruomenė ir šiandien su dideliu atsidavimu, aukšta profesine kompetencija rengia techniškosios krypties specialistus – būsimuosius inžinierius. Kolegija šiandien – tai atvira inovacijoms, kūrybiška organizacija, visose veiklos srityse taikanti pačius aukščiausius kokybės standartus.

Parengta pagal Kauno technikos kolegijos muziejaus medžiagą

Inžinerinių mokslų renesansas ir perspektyvus profesinis pasirinkimas

pie kelių inžinerijos vaidmenį, kintant laikmečiams, matematikos svarbą, nenuilstančio profesijos ambasadoriaus pareigą ir žmogaus pranašumą prieš technologijas – pokalbyje su Kauno technikos kolegijos (KTK) vadovu Nerijumi Varnu, Kelių inžinerijos studijų programos kuratore Regina Motiene ir Inžinerijos mokslų fakulteto dekanu Vytautu Valaičiu.

Kokiomis nuotaikomis pasitikote KTK šimto metų sukaktį? Kokią matote šiandienę kolegiją?

Nerijus Varnas: Nuotaikos – puikios! Tiesa, dar prieš papuolant į viruso pinkles planavome nemažai šimtmečio renginių, tačiau, žinoma, sureagavome į draudimus ir apribojimus. Visgi šią pauzę išnaudojome, mano galva, prasmingai, nes turėjome laiko pergalvoti ir perdėlioti savo prioritetus, darbus, atidžiau pažvelgti į tobulintinus dalykus. Džiaugiamės, kad vieninteliai Lietuvoje pastarąjį šimtmetį rengiame stiprius inžinierius, į darbo rinką išleidžiame techninės krypties specialistus. Galiu pasakyti, kad mes, kaip institucija, jaučiamės užtikrintai: realizuojame 8 studijų programas, esame išsigryninę jų turinį, kurį nuolat atnaujiname. Rudenį prasidės studijų krypčių akreditacija, po to – kolegijos, tačiau tokie tarpiniai įvertinimai toli gražu nekelia nerimo. Juolab kad iki šiol esame akredituoti maksimaliam terminui. Iš principo esame pasiruošę, atsinaujinę mokymosi teorinę ir praktinę bazę. Tačiau ant laurų nemiegame ir ketiname ateinančiais metais dar labiau atsinaujinti, plėsti, tobulinti. Natūralu, kad per tiek metų institucija išgyveno įvairiausių laikotarpių. Tačiau šiandien, matydamas didėjantį inžinierių poreikį, girdėdamas gerus šios srities darbdavių atsiliepimus, galiu teigti, kad išgyvename inžinerinės pakraipos specialybių renesansą. Norisi, kad visuomenė kuo plačiau girdėtų apie tai, atkreiptų dėmesį, o jaunimas rimtai galvotų, kaip susieti savo ateitį su inžinieriaus specialybe. Ir šiame lauke tu

Studentų praktikos akimirkos

rime dar daug kur padirbėti, nes ne visi išgirsta arba iš inercijos griebia socialinių ar IT mokslų studijas. Esame viena iš mokyklų, kurios yra ryškiai matomos inžineriniame kontekste – tiek Lietuvoje, tiek Baltijos regione.

Pakalbėkime apie kelių inžinieriaus specialybės atsiradimą KTK. Kas paskatino įkurti šią kryptį?

Regina Motienė: Jau pirmaisiais Aukštesniosios technikos mokyklos gyvavimo metais Statybos skyriuje besimokę 3 studijas baigę jaunuoliai pasirinko dirbti kelių srityje. Mokyklos veiklos pradžioje buvo rengiami bendro profilio statybos technikai, kurių didesnioji dalis dirbo pastatų statybose ir keletas – autokelių tiesimo srityje. Iki 1937 m. iš mokykloje išleistų absolventų statybininkų penki dirbo kelių tiesimo srityje. Vieni pirmųjų respublikoje kelininkų, baigusių Aukštesniąją technikos mokyklą, buvo: 1926 m. baigęs absolventas A. Jazbutis, kelių tiesimo sistemoje dirbęs 28erius metus; 1933 m. baigę absolventai K. Antanėlis ir E. Jackevičius, dirbę Telšių ir Klaipėdos kelių statybos valdybose darbų vykdytojais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. studijos buvo perkeltos ir tęsiamos Vokietijoje. O karui pasibaigus labai aiškiai buvo matyti, kaip svarbu nedelsti ir įdarbinti kuo daugiau kelių inžinierių, kelininkų, statybininkų, kad, atstačius subombarduotus tiltus, nutiesus kelius, greičiau atsigautų šalių ekonomika, sparčiau atgytų ir prekybiniai ryšiai. Pasiryžimas skirti dideles investicijas transporto infrastruktūrai rodė bendrą netekčių išbalansuotų valstybių brandą ir strateginį matymą. Nuo 1937 m. Aukštesniojoje technikos mokykloje pradėtas sistemingas kelininkų ruošimas, kuris tęsiasi ir dabar. Pradžioje specialybė vadinosi „Susisiekimo statyba“, nuo 1951 m. – „Autokelių tiesimas ir eksploatavimas“, nuo 2005 m. – „Kelių tiesimas“ ir nuo 2013 m. – „Kelių inžinerija“.

Kaip ilgainiui keitėsi šios specialybės populiarumas?

Regina Motienė: Studentų susidomėjimo kelių inžinieriaus specialybe pikas pasiektas sovietmečiu, vadinamojo politechnikumo laikais. Priimdavome išties daug norinčiųjų, mat suteikėme galimybę atėjusiems po 8 klasių baigti visas 12. Be to, atskira grupė formuo

ta grįžusiems po tarnybos kariuomenėje. Pažymėkime ir 1990uosius, kai, atsiradus laisvai rinkai ir įvykus visuotiniam ekonominiam persiorientavimui, inžinerinių specialybių poreikis sumažėjo. Visgi kaip drastišką lūžio tašką išskirčiau 2017uosius, kai neįtikėtinai sumažėjo stojančiųjų. Ryškėja nuostata apie primityvų kelininko įvaizdį. Tą patvirtina ir kalbinami moksleiviai. Neva, mosavimas kastuvu, ir tiek. Iš čia ir kyla vienas pagrindinių iššūkių – paneigti šį mitą, reabilituoti kelių inžinieriaus, kelininko specialybę, parodyti, kokios plačios galimybės atsiveria tiems, kas nusprendžia darbuotis transporto infrastruktūros sektoriuje. Pasirinkdamas, kas jam miela širdžiai, būdamas motyvuotas ir atsiskleidęs, jaunas žmogus gali sėkmingai dirbti statybose (objektuose) ar pas užsakovus (valstybės įmonėse), būti techninės priežiūros specialistu, o gal, būdamas intravertas, bet nepaprastai kruopštus ir atidus detalėms, rinksis sąmatininko poziciją. Geri ir motyvuoti kelių inžinieriai laukiami ir kelių įmonių laboratorijose. Kitas dalykas, paveldėtas, matyt, iš vyresnei kartai būdingų baimių, – laikinumas. Kelininko veiklos sezoniškumas renkantis, panašu, turi didelį minusą. Tik noriu pabrėžti, kad darbštiems, kryptingiems studentams ir tas sezoniškumas nekiša kojos, jie susiranda papildomų veiklų. Tuo pačiu klausimu kinta ir įmonių požiūris, nes jos ieško išeičių, kaip ir žiemą išlaikyti gerą specialistą.

Kelių inžinerija – labai praktiškas pasirinkimas. Ar rezultatyviai bendradarbiaujate su šios srities įmonėmis? Kuo pasižymi abipusė partnerystė?

Vytautas Valaitis: Būtent šiuo klausimu ir norėčiau mūsų pokalbiui įnešti daugiau optimizmo. Nors pastaruoju metu stojančiųjų į kelių inžineriją srautai mažėja, tačiau mūsų partnerių (įmonių, su kuriomis bendradarbiaujame) poreikis rengiamiems specialistams didėja. Tai, žinoma, džiugina, vadinasi, esame teisingame kelyje, dirbame ne veltui. Mes patys atsirenkame įmones, pasižyminčias inovatyvumu, kurios naudoja modernias technologijas ir priima mūsų studentus praktikai. Norisi jaunam žmogui parodyti, kad programų, instrumentų ir bendrai sąlygų būsimajam kelių inžinieriui yra apstu. Tokiose įmonėse jie, be mūsų suteiktų teorinių žinių, gauna progą patys įsitikinti praktiniais pavyzdžiais, sprendimais, susipažinti su modernia technika, darbų planavimu. Čia jie pamato, kad ne mažiau produktyviai ir atsakingai darbuojasi merginos inžinierės. Neliekame skolingi savo partneriams – reaguodami į kelių sektoriaus aktualijas, atnaujiname studijų disciplinas, papildydami jas konkrečiomis temomis, pavyzdžiui, įmonių valdymas, kompiuterinis projektavimas ir kt. Tokie dalykai taip pat turi įtakos studentų požiūriui į šią specialybę ir jos plačias galimybes. Viliuosi, kad tas sustabarėjęs požiūris, nors ir lėtai, bet keičiasi... Regina Motienė: Smagu, kad jau nebe mes, o mūsų ieško potencialūs partneriai. Jie labai konkretūs: reikalingi užsirekomendavę, žingeidūs studentai, praktikantai, būsimieji kolegos. Juk neišvengsime natūralios specialistų, darbininkų pamainų kaitos. Paantrinsiu, kad jaučiame ir aktyvų įsitraukimą į baigiamųjų darbų gynimus, integruotų paskaitų inicijavimą, kvietimą atlikti praktiką.

Kokią regite situaciją, kai kalbame apie stojimams esminę publiką – moksleivius?

Nerijus Varnas: Turime prieštaringą situaciją: darbdaviams reikia inžinierių, tačiau baigiamųjų klasių moksleiviai kol kas nėra pasiruošę studijuoti šios krypties specialybių. Ypač išsiskiria pastarieji keleri metai. Stojimo reikalavimai labai kito, o štai bendrasis ugdymas nespėja atliepti tų stojimų diktuojamų sąlygų. Šiandien brandos atestatui gauti pakanka išlaikyti tik du mokyklinius brandos egzaminus: privalomą lietuvių kalbos ir literatūros ir dar vieną pasirinkto dalyko brandos egzaminą. O siekiant patekti į universitetą ar kolegiją privalu turėti bent trijų valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Toks nesuderinamumas kiša koją tolesniems studijų pasirinkimams, nes atsiranda didelė praraja tarp galinčių ir norinčių stoti. Ir, deja, tenka pripažinti, kad taip reikalingas būsimiesiems inžinieriams fizikos egzaminas yra labai nepopuliarus... Jo pasirinkimas jau savaime rodo mažą mūsų tikslinės auditorijos imtį. O apsispręsdami dėl tolesnių studijų, laikiusieji fizikos egzaminą dar labiau išsibarsto po aukštąsias mokyklas. Kitaip tariant, medalis turi dvi puses – suvokiame specialybės reikšmę ir patrauklumą, tačiau nuo konkrečių pasirinkimų atgraso susiformavę apribojimai.

Ką šioje situacijoje reikėtų daryti kitaip?

Nerijus Varnas: Vienareikšmiškai turėtų būti daromi sprendimai bendrajame ugdyme. Ką turiu minty? Tarkime, brandos atestatą jaunuolis galėtų gauti tik išlaikęs privalomą matematikos valstybinį brandos egzaminą. Situacija pasikeistų kardinaliai, mat atsirastų gerokai daugiau stojančiųjų, o tai būtų didelis palengvinimas ir mums, ir darbdaviams. Taip pat suprantu, kad tokie žingsniai lieka švietimo politikos formuotojų valioje. Dialogas su atsakingomis institucijomis vyksta, situacija yra žinoma ir po truputį, viliuosi, sprendžiama.

Bendraudami su moksleiviais, ar matote būsimų pirmakursių domėjimąsi ateities studijomis?

Regina Motienė: Susitikimuose su jaunimu girdžiu, kad vis dar svarbi šeimos nuostata ir nuomonė apie konkrečias specialybes. Aš kreipiuosi tiesiai į juos: o kokie jūsų pačių troškimai? Kam jaučiatės gabūs, kas įdomu? Matau, kaip sunku prasibrauti į moksleivių širdis su žinute apie kelių inžinieriaus specialybės perspektyvas. Informacinis triukšmas – milžiniškas, stereotipai neretai vis dar pastiprinami pasitelkiant rinkodaros triukus. Pati labiausiai tikiu „iš lūpų į lūpas“ žinios skleidimu ir jo veiksmingumu. Iš to ir kyla noras rengti studentus taip, kad, baigę mokslus kolegijoje, jie norėtų dalintis rekomendacijomis apie studijų programą. Didžiausias įvertinimas – kasdien dirbti su motyvuotais, siekiančiais žinių, atsakingais studentais. Tokie tiki savo specialybe, tokiems ir sekasi. Nerijus Varnas: Matant didžiulį srautą priėmimų į socialinių mokslų specialybes privačiose mokslo įstaigose, kurių absolventai garantuotai nedirbs ar negaus darbo, liūdnoka. Tendencija „trūks plyš gauk diplomą, o po to – nors ir tvanas“ nenyksta. Tai apima daug dalykų: asmenines savybes, nepatyrimą, viešąją nuomonę, sąlyginai lengvų studijų siekimą. Tačiau paveikslas – daug platesnis, nes jaunam ir besirenkančiam žmogui (kad ir skęstančiam alternatyvose ir vilionėse) išlieka svarbūs vidiniai orientyrai. Todėl ir šeima, jos autoritetas tebėra reikšmingi, reikia nenusigręžti nuo vaikų, išgirsti jų dvejones dėl pasirinkimų.

Moderni VOLKSwAGEN laboratorija

Ar populiarinate kelių inžinieriaus specialybę? Ar tai duoda vaisių?

Regina Motienė: Reguliariai vykstame į šalies mokyklas, organizuojame žaidynes, renginius, stengiamės palaikyti pulsą socialiniuose tinkluose. Ir karantinas – ne riba, mat su mokyklomis susijungėme tiesiogine transliacija. Su socialiniais partneriais AB „Kauno tiltai“ plėtojame profesijos populiarinimo iniciatyvą Akademija@Kaunotiltai. Nuo šio rudens tikimės suburti 9–10 klasių moksleivių grupelę ir pakviesti juos į užsiėmimų ciklą „Ateities inžinieriai: Game of Roads“, tiesioginius bei nuotolinius susitikimus. Planuojame dalyvius įtraukti į praktinę pažintį su kelių inžinerija. Išlaikyti moksleivių dėmesį, užtikrinti ryšio ir žinutės tęstinumą, rasti patrauklių formatų – štai kur galvosūkis kasdien greta einamųjų darbų.

Pabaigai: technologijos ar žmogus?

Nerijus Varnas: Itin taiklus Kauno technologijos universiteto pasirinktas šūkis: „Už kiekvienos technologijos – žmogus.“ Mintis, puikiai tinkanti visam inžineriniam laukui. Kad ir kokia būtų sukurta technologija, vis tiek reikės žmogaus – kaskart vis imlesnio, sumanesnio, toliaregiško. Tas supratimas skatina ir mus rengti tokius specialistus, atsižvelgiant į nūdienos diktuojamus iššūkius. Investuojame į dėstytojų kvalifikaciją ir motyvaciją. Ir nors neretai norai ir finansinės galimybės prasilenkia, susitelkiame į tai, ką galime padaryti geriausia. Vytautas Valaitis: Šiame kontekste akcentuočiau ankstyvojo ugdymo svarbą. Svarbu nukreipti mažą, vėliau – jauną, maištaujantį ir sutrikusį žmogų teisingu keliu. Ir vertybiniu aspektu taip pat. Mokykla daro milžinišką įtaką formuojant asmenybę. O kolegija laukia jaunuolių ir sutinka juos jau tokius, kokie jie yra, pasiūlydama įrankius ir galimybes savarankiškai kurtis profesinį startą. Regina Motienė: Žmogus yra idėjų generatorius. Be idėjos – nė iš vietos. Technologijos leidžia išpildyti tas vizijas, idėjos yra nukreipiamos, valdomos technologijomis. Visgi žmogus išlieka svarbiausia ašimi.

Giedrė Samulionytė-Lekavičienė

UAB „Kauno tiltai“ komunikacijos specialistė

Kaunas University of Applied Engineering Sciences: history ir present

By G. Samulionytė-Lekavičienė

In 1920, by the decision of Lithuanian Government within the system of Transport Ministry a Higher Technical School was founded. The aim of school – to train specialists of construction, mechanical and electrical engineering of middle level of education. On 3 September 1920, an engineer-technologist J. Gravrogkas was appointed as a director of the school. In 1935–1937, the most distinguished specialities in the field of civil engineering was architecture and transport and communications. The latter was a field of educating road maintenance specialists and expanding a tradition of training road technicians and paying a large attention to practical education. A rythmical educational and training activity was stopped by the war, which started in 1941. After the war, in autumn 1944, educational activities were renewed in the old buildings of the school. In 1945, the school was renamed as Kaunas Polytechnic School. In 1964, Kaunas Polytechnic School trained even 14 specialities of technicians. Restoration of independence of Lithuania coincided with the 70-years anniversary of the school. Together with the independence of Lithuania, the former name of the school was restored. In 1990, the Kaunas Polytechnic School became the Kaunas Higher Technical School again. The last stage of historic development started in 2002 when the school became a university and started to realize the programmes of high education. At that time, the Kaunas University of Applied Engineering was distinguished by its especially intensive activities, which gave the features of new and modern institution to the old school. At present, the Kaunas University of Applied Engineering suggests 8 study programmes – automobile technical maintenance, motor transport engineering, electronic engineering, electric energy, material processing engineering, civil engineering, road engineering, and aircraft mechanism technical maintenance. In the face of various historical stages, the Kaunas University of Applied Engineering Sciences has retained traditional direction of education – to train engineering specialists, who successfully integrate into the labour market and demonstrate excellent engineering competencies.