Berlyno tiltai

Per Berlyną vingiuoja Šprė ir Hafelio upės. Dėl jų mieste yra apie 1700 įvairiausių tiltų ir tiltelių. Tiek tiltų nėra ir pačioje Venecijoje. Nors Berlyno tiltai nukentėjo karo metais, ir dabar Šprė upės ir miesto kanalų krantus jungia puikūs, meniški statiniai, kuriuos projektavo garsūs to meto architektai ir puošė žymūs dailininkai skulptoriai.

Garsiausias Berlyno tiltas yra Schlossbrücke (Rūmų), projektuotas Karlo Friedricho Schinkelio. Sostinės pietinėje dalyje Kupfergrabeno kanalo krantus jungia 1914 m. pastatytas Schlensenbrücke (Šliuzų) tiltas. Tiltą puošia reljefai, vaizduojantys pirmuosius Berlyno tiltus. Netoliese yra Jungfernbrücke (Mergelės) tiltas, pastatytas 1798 m., tai paskutinis pastatytas pakeliamasis tiltas. Šalia yra Gertrandenbrücke (Gertrūdos) tiltas. Ten, kur Friedrichstrasse kerta Šprė upę, 1695–1697 m. pastatytas Weidendammer Brücke, rekonstruotas 1923 m. Tilto baliustradą puošia erelis. Šalia Vyriausybės kvartalo per Šprė upę stovi didingas Moltkebrücke tiltas, pastatytas 1896–1891 m. Tiltą puošia didžiulis grifas, naguose laikantis Prūsijos ereliu papuoštą skydą, o karių uniformomis aprengti angeliukai laiko iškėlę žibintus. Tilto arkas puošia Karlo Begas sukurti vadų portretai. Rūmų tiltas

Vienas gražiausių miesto tiltų, esantis Berlyno centre, Rūmų tiltas (Schlossbrücke) jungia Rūmų aikštę ir Unter den Linden alėją. Šis tiltas pradėtas statyti 1821 m. pagal Karlo Friedricho Schinkelio projektą ir užbaigtas 1824 m. vasarą. Tai arkinės konstrukcijos gelžbetoninis tiltas. 1853 m. skaisčiai raudono granito kolonos buvo papuoštos taip pat K. F. Schienkelio iš baltojo Kararos marmuro sukurtomis skulptūromis. Jos įkūnija graikų mitologijos personažus – Iris, Nikę ir Atėnę, kurios žvelgia į savo numylėtinius jaunus karius. Įmantrią kaltos geležies baliustradą puošia persipynusios jūros būtybės. Tilto bendras ilgis – 56,3 m, plotis – 32,6 m. Tiltas Rūmų aikštėje per Šprė kanalą stovėjo jau XV a. XIX a. pradžioje Prūsijos karalius Frederikas Viljamas III, nusprendęs, kad medinis tiltas jau nebetinkamas, pavedė savo rūmų architektui Karlui Friedrichui Schinkeliui pastatyti naują ir šiuolaikišką tiltą. Pagal pirmuosius tyrimus ir juodraščius, datuojamus 1819 m., statyba pradėta po dvejų metų. Tai buvo bendro projekto, skirto atnaujinti visą Unter den Linden teritoriją tarp Šprė ir dabartinio Bebelplatz, dalis. Nuo naujo iš smiltainio pastatyto arkinio tilto plati alėja ėjo tiesiai prie vakarinių miesto ribų ties Brandenburgo vartais. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas nukentėjo nestipriai. 1951 m. šiam tiltui ir šalia esančiai aikštei (dabartinė Rūmų aikštė (Schloßplatz)) buvo suteiktas Markso ir Engelso vardas. Pradinis Rūmų tilto vardas buvo atkurtas 1991 m. spalio 3 d., praėjus vieneriems metams po Vokietijos suvienijimo. Ant Rūmų tilto pastatytos skulptūros: „Atėnė ginkluoja karį“ (1851 m.); „Atėnė veda jauną karį į kovą“ (1853 m.;

Rūmų tiltas – vienas gražiausių Berlyno tiltų

„Atėnė saugo jauną didvyrį“ (1854 m.); „Atėnė moko jaunuolį naudotis ginklu“ (1853 m.); „Iridė neša kritusį didvyrį į Olimpą“ (1857 m.); „Nikė padeda sužeistam kariui“ (1853 m.); „Nikė karūnuoja didvyrį“ (1853 m.); „Nikė pasakoja berniukui didvyrišką istoriją“.

Moltke tiltas

Moltke tiltas (Moltkebrücke) per Šprė upę pastatytas 1891 m. Jis jungia AltMoabit rajoną šalia pagrindinės geležinkelio stoties šiauriniame krante su WillyBrandt gatve ir kanceliarija – pietiniame krante. Tiltas pavadintas vyresniojo maršalo Helmuto von Moltke (1800–1891), trisdešimt metų tarnavusio Prūsijos armijos štabo viršininko, vardu. Deja, H. von Moltke mirė prieš pat tilto statybos pabaigą, todėl tiltą atidarė jo laidotuvių kortežas. Moltke tiltas turi tris sukryžiuotas arkas, pagamintas iš raudo

Moltke tiltas per Šprė upę

nojo smiltainio ir papuoštas Johanneso Boese, Carlo Piperio ir Carlo Bego skulptūromis. Bendras tilto ilgis – 77,6 m. Moltke tilto statyba prasidėjo 1888 m. ir buvo baigta 1891 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. balandžio mėn., ant tilto vyko įnirtingi mūšiai. Nors ir buvo apgriautas, šis tiltas yra vienas iš nedaugelio, išgyvenusių Antrąjį pasaulinį karą. Nepaisant remontų ir stiprinimų, siekiant atitikti šiuolaikinio transporto reikalavimus, Moltke tiltas išsaugojo savo pirminę išvaizdą.

Lichtenšteino tiltas

Lichtenšteino tiltas (Lichtensteinbrücke), pastatytas per Landwehr kanalą, yra pėsčiųjų takas Tyrgarteno rajone. Jis jungia Berlyno zoologijos sodo teritoriją su kita Landwehr kanalo puse. Tiltas pavadintas gydytojo Martino Heinricho Lichtenšteino, zoologijos sodo įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus, garbei. Kadangi po šiuo tiltu pietiniame krante yra memorialinė lenta, skirta Rozai Liuksemburg (manoma, kad jos kūnas šioje vietoje buvo įmestas į kanalą), 2012 m. rugsėjo mėn. vakariniams tilto laiptams suteiktas šios istorinės asmenybės vardas. Per Antrąjį pasaulinį karą Lichtenšteino tiltas buvo visiškai sunaikintas. Šiandieninis tiltas, pastatytas 1985–1986 m., vadovaujant Ralfo Schülerio ir Ursulinos SchülerWitte (statybose panaudota 106 tonos plieno), yra tik kopija originalo, pastatyto toje pačioje vietoje 1873 m.

Lichtenšteino tiltas, skirtas pėstiesiems

Liebknechto tiltas (Liebknechtbrücke) atskirais laikotarpiais turėjo skirtingus vardus: Karlo Liebknechto tiltas, Kavalerijos tiltas – iki 1889 m., Kaizerio Vilhelmo tiltas – iki 1949 m. Per Šprė upę Mitės rajone tiltas jungia Lustgarteną su KarlLiebknecht gatve. Pastatytas XVII a. pabaigoje, tiltas keletą kartų buvo atnaujintas. Dabartinis tiltas pastatytas 1949–1950 m. Pirmoji žinoma Šprė upės perkėla šiandieninio tilto vietoje buvo pastatyta XVII a. pabaigoje kaip medinis pėsčiųjų tiltas, kuris sujungė Lustgarteną su Kleine Burgstrasse AltCölln. Pradžioje jis buvo vadinamas Pilies tiltu (Burgbrücke). Šalia esančioje pilyje užbaigus statyti vadinamuosius kavalerijos namus, tiltas pavadintas Kavalerijos tiltu (Kavalierbrücke). Remiantis istoriniais šaltiniais, 1709 m. tiltas dėl gausios minios sugriuvo, žuvo 40 net žmonių. 1830 m. buvo įkurta korporacija naujo tilto statybai finansuoti. Naujasis 50 m ilgio ir 4 m pločio ketaus kolonų su mediniu antstatu Kavalerijos tiltas buvo baigtas 1832 m. Tilto turėklus sudarė daugybė į tvorą panašių segmentų. Pėstieji galėjo vėl kirsti Šprė, tik sumokėję tilto rinkliavą „šešetą“, todėl tiltas dar būdavo vadinamas Šešių tiltu (Sechserbrücke). Senasis tiltas stovėjo keturiasdešimt metų, kol imperatorius Vilhelmas I 1884 m. patvirtino Berlyno planą ir pastatė naują tiltą. Tiltas buvo būtinas jungiant pagrindinę 26 metrų pločio Kaizerio Vilhelmo gatvę tarp Lustgarteno ir Spandauer gatvės, nutiestą per senąjį Berlyną. 1886 m. vasario mėnesį prasidėjo Kaizerio Vilhelmo tilto, kurio statybine medžiaga buvo pasirinktas granitas, o marmuras ir varis – dekoratyviniams elementams, statybos darbai. Dėl finansinių ir kitų problemų tilto statybos užtruko iki 1889 m. rudens. Trys akmeniniai tilto skliautai apėmė Šprė upę. Ant priekinės centrinės arkos iš abiejų pusių pavaizduotos karo ir taikos alegorijos, kurias pagamino Eduardo Lürsseno dirbtuvėse. Bronzinės skulptūros buvo įrengtos ant tilto obeliskų, o ant pjedestalų užkeltos keturios 1,75 m aukščio bronzinės lokių galvos. Kadangi gyventojams buvo sunku pravažiuoti vežimais su dideliais ir

Liebknechto (Šešių) tiltas 1875 m.

Liebknechto (Kaizerio Vilhelmo) tiltas 1900 m.

Dabartinis Liebknechto tilto vaizdas

sunkiais ratais, tilto važiuojamoji dalis buvo išklota mediena. Rengiant Berlyno plėtros planą, 1939 m. kovo mėnesį Kaizerio Vilhelmo tiltas buvo nugriautas dėl netinkamo pločio. Naujo tilto, kaip rytų ir vakarų kelio jungties, statyba pradėta 1949 m. Du akmeniniai krašto skliautai buvo atstatyti kaip atraminė konstrukcija, o didesnis vidurinis segmentas suprojektuotas kaip stačiakampio plieno rėmas. Per rekordinį devynių mėnesių statybos laiką inžinieriai ir statybininkai pastatė naują Kaizerio Vilhelmo tiltą, tačiau be Prūsijos herbo ir iš šiuolaikinių statybinių medžiagų. Naujasis Šprė tiltas buvo pavadinta Liebknechto tiltu – Karlo Liebknechto garbei. 1995–2000 m., nestabdant eismo ir užtikrinant nuolatinį naudojimąsi, miesto administracijos lėšomis Liebknechto tiltas buvo renovuotas. 1997 m. prie Liebknechto tilto prieplaukų buvo pritvirtinti ir iškilmingai atidengti išsaugoti senojo Kaizerio Vilhelmo tilto bronziniai lokiai. Tiltas yra federalinių greitkelių B2 ir B5 maršrute. Berlyno istoriniame centre Liebknechto tiltas yra vienos svarbiausių eismo arterijų dalis, todėl yra atitinkamai prižiūrimas.

Oberbaumo tiltas

Oberbaumo tiltas (Oberbaumbrücke) per Šprė upę yra dviejų lygių ir laikomas Berlyno miesto įžymybe. Pirmasis medinis tiltas šioje vietoje buvo pastatytas XVIII a. pradžioje. 1879 m. tiltas buvo perstatytas ir tuo metu buvo laikomas ilgiausiu tiltu Berlyne – 154 m. XIX a. pabaigoje, augant gyventojų skaičiui Berlyne, nuspręsta statyti naują tiltą. Neogotikinės statybos ir raudonų plytų tilto projekto autorius buvo Otto Stahn. Oberbaumo tiltas jungė Berlyno rajonus – Friedrichshain ir Krenzberg, kuriuos skyrė po karo pastatyta Berlyno siena. Pirmasis medinis tiltas buvo buvusio miesto sienos aptvertoje teritorijoje, keli kilometrai pasroviui nuo šiandieninio tilto netoli Šprė salos. 1893 m. įmonė „Siemens & Halske“ gavo leidimą šioje vietoje statyti geležinkelio tiltą, kertantį Šprė. Tuo pačiu metu buvo sudaryti planai pakeisti senąjį medinį kelio tiltą. Specialus miesto tiltų statybos biuras parengė tilto planus, paremtus architekto Otto Stahno projektais, kurie turėjo išreikšti buvusią Oberbaumo vartų funkciją regionine istorine forma. Prieš pradedant statyti abu tiltus, susitarta dėl kombinuoto geležinkelio ir kelio tilto statybos. 1894–1896 m. buvo pastatytas neogotikinis statinys, kuris pakeitė medinį tiltą, o viršutiniame lygyje nutiesta pirmoji Berlyno metro linija (šiandien U1 linija) per Šprė, kuri pradėjo veikti 1902 m. Inžinieriai tiltų prieplaukoms ir skliautams statyti pasirinko betoną, o įprastą mūrą, sutvirtintą plieniniais

Oberbaumo tilto statyba 1895 m.

Oberbaumo tiltas, laikomas Berlyno miesto įžymybe

įdėklais, – visiems kitiems komponentams. Septynių tilto per upę skliautų angų plotis buvo atitinkamai 7,5, 16, 19, 22, 19, 16 ir 7,5 m. Vidurinę tilto arką puošia du 34 m aukščio bokštai, kurie su įrengtais turėklais yra sumodeliuoti ant miesto sienos centrinių vartų bokšto Prenzlau. Jie taip pat simbolizuoja senąją Oberbaumo, kaip Berlyno vandens vartų, funkciją. Bokštai papuošti Berlyno meškos ir Brandenburgo erelio reljefais. Kitos dekoratyvinės naujojo tilto detalės buvo metaliniai bareljefai, spalvotos glazūruotos plytos ir mozaikiniai akmenys, kuriuose, be ornamentų, taip pat buvo pavaizduoti Brandenburgo miestų Kiustrino, Stendalio, Brandenburgo prie Havelio, Potsdamo, Prenclau, Frankfurto prie Oderio, Zalcvedelio ir Neurupino herbai. 1945 m. balandžio 23 d. Berlyno mūšio metu vokiečių kariuomenė nugriovė dalį centrinės Oberbaumo tilto arkos. Vartų bokštai patyrė didelę žalą. Tai, kad, susprogdinus centrinę arką, visas tiltas nesugriuvo, lėmė tik dideli gretimi tilto stulpai, kurie absorbavo kitų arkų šlyties jėgas. Gaisras taip pat apgadino 15 geležinkelio viaduko kolonų ir daugybę dekoratyvinių elementų. 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastačius Berlyno sieną, eismas Oberbaumo tiltu buvo uždarytas, įskaitant ir metro. Po Vokietijos suvienijimo tiltas buvo kompleksiškai atstatytas, kas kainavo apie 70 milijonų markių. Sugriautai centrinei daliai atstatyti buvo surengtas tarptautinis architektūrinis konkursas, kurį laimėjo įmonė „Santiago Calatrava“. Nuo 1995 m. Oberbaumo tiltas vėl buvo naudojamas metro ir kelių eismui. Dešimtojo dešimtmečio miesto planavimas ir aplinkosaugos asociacijų reikalavimai lėmė, kad ant kelio dangos būtų nutiesti tramvajaus bėgiai. Suvienijus Vokietiją, šis tiltas tapo suvienyto Berlyno simboliu.

Mergelės tiltas

Mergelės tiltas (Jungfernbrücke) yra seniausias tiltas per Šprė kanalą Berlyne. Šis tiltas pastatytas 1689 m., valdant Frydrichui III. Kaip 1786 m. rašė metraštininkas Friedrichas Nicolai, „tiltą suprojektavo Martinas Grünbergas, ir pradžioje jis vadinosi Spreegasse tiltu“. Medinis tiltas per Šprė kanalą (Schleusengraben) sujungė Friedrichsgrachtą su Alte Leipziger gatve ir vedė į Leipcigo torą, vieną iš tuometinių Berlyno miesto vartų. Pirmą kartą Mergelės tiltas paminėtas 1690 m. Jis taip pat buvo žinomas kaip Didysis mergelės tiltas. 1798 m., perstatant tiltą, buvo naudota mediena ir geležinė konstrukcija,

Mergelės tiltas 1885 m.

Mergelės tiltas – seniausias tiltas per Šprė kanalą Berlyne

pagaminta pagal Oberhofbaurat Friedrich Becherer projektą, pagal kurį buvo galima grandinėmis pakelti vidurinę sekciją, kad laivai galėtų praplaukti. Pastatytas Mergelės tiltas išliko nepakitęs. 1937–1939 m. upės vaga buvo pagilinta ir atnaujintas netoliese esantis Mühlendammo šliuzas. Mergelės tiltas buvo sutvirtintas, kolonos prailgintos 3 m. Grandininis keltuvas buvo uždarytas, o sulankstymo mechanizmas – išjungtas. Šarnyrinės šoninės dalys buvo pakeistos ištisiniu tilto paviršiumi iš plieninių sijų su mediniu grindiniu. Iki tilto vedančios rampos buvo pakeistos laiptais, kad juo galėtų naudotis tik pėstieji.

Po kruopščių tilto renovacijų 1954, 1967 ir 1979 m. buvo išsaugotas istorinis statinys ir atkurta autentiška tilto struktūra. Bendradarbiaujant su Berlyno valstybine paminklų apsaugos tarnyba, buvo atkurta autentiška tilto struktūra. Išrinkus visas tilto dalis, buvo patikrinta jų būklė. Dalys sudėtos atgal į tiltą po to, kai buvo renovuotos arba pagamintos istoriškai tikslios kopijos. Taip pat atnaujintos medinės grindinio lentos. Skliautai, pagaminti iš raudonojo „Miltenberg Main“ smiltainio, uždėti ant vidinės konstrukcijos, pagamintos iš plieno. Mergelės tilto skerspjūvis buvo pastatytas sinusoidiškai su dviem skirtingo pločio arkinėmis šoninėmis angomis tarp kranto ir tilto prieplaukų (3,60 m ir 6,60 m pločio). Vidurinė atkarpa yra 8,70 m pločio. Po renovacijos 1997–1998 m. Mergelės tilto vidurinę dalį pakeitė plieninės sijos, padengtos medine danga ir šonuose uždengtos medinėmis plokštėmis. Sulankstomo mechanizmo nebeliko. Tilto vardo kilmė nėra aiški, apie jį sklando įvairios legendos: • Netoliese buvo upių maudykla, skirta tik vyrams, o mergaitės turėdavo likti už tilto. • Vestuvių paprotys: nuotaka turėdavo pereiti tiltą. Jei lentos suskilinėdavo, jos nekaltybė sukeldavo abejonių. (Pastaba: visos lentos yra suskilusios!) • Ant tilto ar šalia jo laisvo elgesio merginos siūlydavo savo paslaugas. Netoliese buvo seniausias viešnamis Berlyne.

Bridges of Berlin By G. M. Paliulis

Though bridges in Berlin suffered from the war, the banks of Spree River and city canals are connected by wonderful, artistic bridge structures, designed by famous architects of that time and decorated by the leading artists and sculptors. The most famous bridge of Berlin is Schlossbrücke (City Palace), designed by Karl Friedrich Schinkel. In the southern part of the city the banks of Kupfergraben canal are joined by the Schlensenbrücke (Locks) Bridge, built in 1914. The bridge is decorated with reliefs symbolizing the first bridges of Berlin. Quite close there is the Jungfernbrücke (Virgins) Bridge, built in 1798. This is the last drawbridge in Berlin. One can also find here the Gertrandenbrücke (Gertrude) Bridge. Where the Friedrichstrasse crosses the Spree River, the Weidendammer Bridge was built in 1695–1697. The bridge was reconstructed in 1923. It is notable for its ornate wrought iron railings, lanterns, and imperial eagles. The Moltke Bridge connects the Chancellery on the south bank and the main railway station on the north bank of the Spree River. The bridge was built in 1896–1891. It is decorated with a large griffin, angels dressed in army uniforms with flashlights in their hands, and the statues of Carl Begas.

Mums rūpi tai, ką kuriame