stalinas
17
draugiškų santykių atnaujinimą su Vokietija. Jų nuomone, tas procesas vyko dėl gerų santykių su Jungtine Karalyste ir Prancūzija. Tokią analizę pateikė tie, kurie jautė, kad dėl vidinio pasirengimo stokos Stalinas negali būti niekuo kitu, išskyrus reakcingą pasaulio valstybininką. Jie nepakankamai įvertino sąmoningą Stalino gebėjimą prisitaikyti ir jo atotrūkį nuo marksizmo. Taip pat aišku, kad jis norėjo išvengti tų klaidų, kurias vadovaujamas padarė Leninas. Per vieną iškilmingą vakarienę, kurioje dalyvavo Georgijus Dimitrovas, jis pasakė svečiams, kad Leninas klydo Pirmojo pasaulinio karo metais ragindamas pradėti pilietinį karą Europoje.13 Ketvirtajame dešimtmetyje Maskvoje jis taip pat kalbėjo apie tarptautinių santykių istorijos studijavimą ir skatino, kad būtų paskelbta daugiau tos srities mokslinių tyrimų. Brukdamas šią informaciją pasauliui, jis ir toliau siekė laikytis lanksčios užsienio politikos. Leninas atėjo į valdžią su tokiu požiūriu, ir tai paliko didelį įspūdį Stalinui, todėl jis stengėsi sekti Lenino pavyzdžiu. Leninas pasipriešino Vokietijai ir išgyveno per mirtinai pavojingą jėgų išbandymą 1917–1918 metais. Dabar ir Stalinas buvo pasiryžęs įrodyti savo charakterį ketvirtojo dešimtmečio konkurse. Augant grėsmėms Europoje ir Azijoje, jis norėjo intelektualiai pasirengti. Stalinas žinojo, kad be tokių žinių jį gali pagauti nesiekiantį kojomis žemės. Stalinas neturėjo jokio noro kaip neišmanėlis atsiduoti į Užsienių reikalų liaudies komisariato ar Komunistų Internacionalo rankas. Ispanijoje pilietinis karas prasidėjo 1936 m. liepą, fašistiniam generolui Franciskui Frankui (Francisko Franco) sukilus prieš koalicinę Diego Bario (Diego Barrio) respublikonų vyriausybę (gavusią