Dalis knygos tekstų ir pokalbių publikuoti tinklalapiuose bernardinai.lt, delfi.lt ir lrytas.lt.
Dėkojame už galimybę šią medžiagą panaudoti knygoje.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
RAIMONDAS KAZLAUSKAS. It ugnis su vandeniu .......................................... 123
GINTARAS NENIŠKIS. Mano kartai įpūtė laisvės .......................................... 133
Filosofas, kurį pažino gatvėje
ARŪNAS SVERDIOLAS. Platoniški pokalbiai su Leonidu ............................... 139
ARŪNAS GELŪNAS. Tarsi Bachas nusirašinėjo natas nuo dangaus .............. 149
GINTAUTAS MAŽEIKIS. Jis buvo ir labai netolerantiškas .............................. 159
ANTANAS ŠILEIKA. Leonidas atvedė mane į Lietuvą ................................... 169
TOMAS VENCLOVA. Priklausęs filosofų-mąstytojų luomui .......................... 175
REIN RAUD. Antras daktaro kelias Suomijoje .............................................. 181
Kaunas: free jazz principu
EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS. Jo sugrįžimas buvo didžiulė sėkmės istorija ....191
GEDIMINAS KAROBLIS. Vieno žmogaus per mažai ...................................... 199
JURGA JONUTYTĖ. Jis tiesiog nebijojo ..........................................................
DABAŠINSKIENĖ. Gero pokalbio gurmanas ........................................
DAINIUS GENYS. Pedagogas pačia gražiausia prasme
INA ŽURKUVIENĖ. Drąsių žmonių yra, o turinčių ką pasakyti?
Būti be pykčio
BIRUTĖ GARBARAVIČIENĖ. Taip draugauti mokėjo tik Leonidas ...................
DARIUS KUOLYS. Kartais ir dabar pasišnekame
HAROLDAS MACKEVIČIUS. Per jautrus šiam pasauliui
LINAS TULEIKIS. Neabejojau, kad Leonidas taps prezidentu
ARTŪRAS MOROZOVAS. Nevertinti, nežeminti, neteisti
VALDAS ADAMKUS. Pamokos Lietuvos politikams ......................................
Šekspyriška dvasia
OSKARAS KORŠUNOVAS. Ir Don Kichotas, ir Sančas Pansa ........................
GINTARAS VARNAS. Leonidas ir utopijos .....................................................
GEDIMINAS VARVUOLIS. Kaip Donskis prabilo olandiškai ...........................
OLEKSANDR BUTSENKO. Leonidas Ukrainos erdvėje
RAFAILAS KARPIS. Kai jis išėjo, tapo nesaugu
LAIMANTAS JONUŠYS. Tolerantiškas, o kartu principingas
Filosofą išrinkti įmanoma
Tos dienos tyla
Susigrąžinau Leonidą
Knyga, kurią reikia parašyti
„Draugo mirtis – tai mintyse įstrigusią naują knygą išgelbstintis siužetas“ – tai vienas iš jautriausių Leonido aforizmų. Jis dažnai grįždavo prie nuostatos, keičiančios netekties suvokimą kūryboje, besistengdamas pasakyti, jog mūsų artimiausių žmonių mirtis – tam, kad nepasėtų mumyse tuštumos absurdo, –yra savita auka mūsų tolesnei ateičiai kurti. Ištikimybė draugystei, kaip spėju, kad Leonidas sakytų, nėra atminimo įamžinimas, bet tęsinys.
Klausimas, kurį sau užduodu, susijęs su nauja knyga, kurią jis mums paliko parašyti. <...> Prisimindamas šį klausimą, galvoju apie savo draugus iš Lietuvos. <...> Pagalvokite apie Leonido Donskio biografijos parašymą. Turiu omeny ne įprastą biografiją, kuri remtųsi dokumentiniu darbu ir atspindėtų datų ir pasiekimų konstruktą. Parašykite išmintingą biografiją arba – perfrazuojant kitą „Moralinio aklumo“* ben-
* Zygmunt Bauman, Leonidas Donskis, Moral blindness: the loss of sensitivity in liquid modernity, Cambridge: Polity, 2013 (į lietuvių k. ši knyga nėra išversta).
draautoriaus aforizmą – tokią, kuri leistų matyti su jumis besikalbančio asmens veidą ir girdėti viską, ką jis sako. Ne Leonidui reikalinga tokia knyga, bet jūsų Lietuvai ir jūsų kartai. Taip pat mūsų Europai.“*
Krzysztof Czyżewski, Leonido Donskio bičiulis, viešasis intelektualas
Geriausiai Leonido Donskio idėjų gyvybingumą ir tęsinį įrodo jau po mirties pasirodžiusios knygos „Man skauda“ ir „Blogis yra laikinas“, kuriose skaitytojai atranda tai, ko šiandien taip trūksta, – išmintingą, empatišką ir drąsų kalbėjimą. Donskis mūsų visuomenėje įtvirtino viešojo intelektualo figūrą – sukauptomis žiniomis bei patirtimi noriai ir, svarbiausia, suprantamai dalijosi su visais. O kartu įrodė, kad neeilinis intelektas ir žinios mažai ko vertos be supratimo, atvirumo bei pasitikėjimo kitu žmogumi.
Donskio bičiulio Czyżewskio suformuluotos užduoties ėmėsi artimiausias žmogus – žmona Jolanta, prisipažinusi, kad ši knyga jai padėjo susigrąžinti Leonidą. Dėmesingas Jolantos žvilgsnis bei pokalbininkų pasitikėjimas leido sudėlioti atvirą ir asmenišką Leonido portretą ir kartu atskleisti labai platų jo gyvento laiko kontekstą. Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie Leonidą atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. O tai dar sykį patvirti-
* Krzysztof Czyżewski, „Leonidas Donskis, arba Nauja knyga, kurią reikia parašyti“, bernardinai.lt, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-10-05leonidas-donskis-arba-nauja-knyga-kuria-reikia-parasyti/.
na, kad Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir jungianti asmenybė. Pats ne kartą atstumtas ar išduotas, nejautė neapykantos ir su didele aistra kūrė toliau.
Prisiminimai natūraliai sugulė į keletą knygos dalių, atspindinčių svarbiausius Leonido gyvenimo taškus: šviesią vaikystę ir studijas, stovyklos „Žilvitis“ legendą, Klaipėdos universiteto ir laisvės oazės pajūryje kūrimą, kelią į akademinę brandą, sugrįžimą į Kauną ir intensyvų darbą toli gražu ne tik šiame mieste, (ne)tikėtą posūkį į politiką, didžiulę meilę kultūrai ir pareigą visuomenei. Prisiminimus papildo unikalios fotografijos iš Donskių šeimos archyvo.
Ačiū visiems radusiems jėgų ir laiko kalbėti apie Leonidą ir atsiprašome, kad negalėjome visko sutalpinti, tad pasakojimus teko trumpinti.
Ne vienas kalbėtojas knygoje mini, kad iki šiol, kai nėra su kuo pasišnekėti, kai labai trūksta išmintingo balso, kalbasi su Leonidu. Donskis sukūrė savitą mąstymo ir bendravimo modelį, tad ir ši knyga kviečia išmintingo, empatiško ir drąsaus pokalbio. Net jei pašnekovo nėra, tai nereiškia, kad pokalbis negali vykti.
Leidėjai
Namų vaikas
vaikas
Namų
IZIDORIUS DONSKOVAS Pusbrolis
Naudodavausi
Lionka
Leonidas su šeima gyveno šalia Klaipėdos 5-osios vidurinės mokyklos, kur mokiausi, todėl 1970–1972 metais dažnai užeidavau į svečius. Dažniausiai rasdavau tetą Janę (taip vadindavome tetą Joaną) ir Lionką – jis nemėgdavo eiti į kiemą, tad namie skaitydavo knygas. Nuosekliai neprisimenu, bet įstrigęs jausmas, kad būdavo labai linksma, nes tiek teta Joana, tiek Lionka buvo labai komunikabilūs. Jų namuose netrūkdavo gardaus maisto, nes Joana labai skaniai gamindavo, ypač spurgas – tai jos firminis patiekalas.
Palangoje gyveno mūsų seneliai iš mano tėvo ir Leonido tėvo pusės, tad savaitgaliais visi važiuodavome pas juos.
Tarp mūsų su Lionka – penkerių metų skirtumas, tad jo akyse jau buvau suaugęs ir jam labai patikdavo kartu eiti į pajūrį, nes leisdavau maudytis, kiek tik nori. Lionka galėjo gana ilgai išbūti net labai šaltame vandenyje ir kartą net buvome susilažinę, kas išbus ilgiau. Jis laimėjo, nes šaltame vandenyje prabuvo apie 40 minučių, o kiti ištraukė tik 10. Klaipėdoje dažnai kartu eidavome į kiną. Lionkos tėvai duodavo jam pinigų, kuriuos išleisdavome drauge.
Apskritai, jo tėvai pasitikėjo manimi ir žinojo, kad nieko
blogo neišmokysiu, nes buvau atsakingas paauglys. Vieno Leonido nelabai išleisdavo, nes jį buvo lengva įžeisti – jau tada truputėlį kitaip žvelgė į pasaulį. Gal ir daugiau yra taip žiūrinčių, bet paauglys dar nebuvau sutikęs tokių žmonių. Nesu grubus, bet man jis atrodė per daug švelnus. Atrodo, kad Lionka atsiribodavo ir į viską žiūrėdavo per gerumo prizmę.
Leonidas nuo mažumės buvo pasinėręs į knygas ir futbolą, tad kartais tuo pasinaudodavau, kai reikėdavo pasipuikuoti. Mūsų 15–17 metų draugų būrys irgi domėjosi futbolu, bet toli gražu neprilygome dešimtmečiui ar dvylikamečiui Lionkai, kuris žinojo visas komandas ir laisviausiai vardydavo, kas kur žaidžia. Jis buvo tarsi aukščiausioji futbolo lyga, o mes –antra šalies lyga. Taigi, norėdamas pasipuikuoti, sakydavau draugams:
– Klauskit Lionkos, jis pasakys viską – rungtynes, pavardes, įvarčius.
Pasakydavome Leonidui bet kurios šalies rinktinę, ir jis iškart berdavo faktus. Labai didžiuodavausi, nes mano draugai likdavo apstulbę.
Kartais dar labiau išsivaizdindavau. Vyresni draugai norėdavo pasirodyti mandri ir demonstruodavo, kad žino įdomių istorinių faktų, kurių aš nesu girdėjęs. Mane tai nervindavo, tad kartą pasikviečiau pusbrolį, nuo sienos nukabinau kalendorių su plėšomais lapukais ir draugui sakau: – Romuti, ką nori?
Draugas paėmė kalendorių, atvertė bet kurį lapelį ir perskaitė kitoje lapelio pusėje užrašytą tądien gimusio garsaus žmogaus pavardę. Nors mokiausi gerai, tą pavardę girdėjau pirmą kartą, o Lionka kaip pačią elementariausią informaciją susakė, kada ta asmenybė gimė, ką nuveikė, ir pridėjo: o jo
bendrapavardis gimė tada ir tada. Draugas atsivertė Leonido paminėtą datą – ir tikrai, ten buvo parašytas tas kitas jo minėtas žmogus. Taip nusodinau besipuikuojančius draugus.
Tik noriu atkreipti dėmesį: aš, norėdamas pasipuikuoti, naudodavausi Lionka, bet jis pats niekada nedemonstravo savo žinių specialiai ir nebandė parodyti, kad yra pranašesnis. Jam tai atrodė natūralu. Niekas negalėjo pagalvoti, kad jis bus toks didelis žmogus, bet kažkas jau tada jame slypėjo. Lionkos mama, teta Joana, mane visada siųsdavo nupirkti lenkiško žurnalo „Kobieta i Życie“, kurį jai specialiai palikdavo kioske. Anais laikais lenkų spauda atverdavo kitą pasaulį – spausdino visai kitokią, čia neprieinamą, informaciją.
Teta skaitydavo, o Lionka namie lakstydavo ir viską girdėdavo, nes mama dalydavosi su juo. Dėdė Simas, jo tėvas, buvo kitoks – tykesnis, ramaus būdo, labai mylėjo savo šeimą, tad leido jiems tobulėti ir daryti, kas patinka. Prisimenu tą ramų dėdės posakį – ai... Kiekvienas turi savo misiją: jeigu dėdė Simas nebūtų toks rūpestingas ir šeimai būtų tekę galvoti, už ką nusipirkti valgyti ar kur priduoti kokį vertingesnį daiktą, ir Leonidas nebūtų toks. Gal viskas atkeliauja net iš toliau –senelio ar prosenelio...
Iš abiejų tėvų Lionka gavo skirtingus dalykus, nulėmusius jo asmenybę. Jo tėvų namuose matydavau tai, ko nebuvo maniškiuose. Į savo šeimą atvažiavau šešerių metų, nes mamos sprendimu iki tol augau pas tetas Kaune. Tuose namuose, į kuriuos buvau parvežtas, kartais tvyrojo gana irzli atmosfera, o Leonido tėvų namai buvo visai kitokie. Tada nesupratau, bet šiandien, kai viską apmąstau, sakyčiau, kad tai buvo idilė. Net ir negražus žodis jų namuose būdavo ištariamas gražiai, be piktumo… Todėl ir yra – be pykčio.
Namų vaikas
DARIUS EDVARDAS ANUŽIS
Klaipėdiškis
Bachūras Liuka
1979 metais, labai gerai pamenu, jau nuskambėjus pamokos pradžią skelbiančiam skambučiui, aš, ketvirtokas, skuodžiu iš valgyklos į klasę. Pasuku kairėn, kur ilgo koridoriaus gale įvairių dalykų kabinetai, ir staiga kakta atsiremiu į stambaus dešimtoko pilvą. Tai juodbruvas garbanius apskritais akiniais, kuriuos besliuogiančius žemyn nuo nosies smiliumi jis vis stumteli į vietą. Taip ir skamba tembras, vėliau girdėtas begalę kartų: ha, na kaip?.. Žvilgsnis iš viršaus skvarbus, bet šiltas ir jaukus. Šypsena veide. Smiliumi jis vėl stumteli akinių balnelį. Pagarbiai atsitraukiu, tylėdamas apeinu puslankiu ir pasileidžiu tolyn, o atsisukęs matau ant to didelio žmogaus nugaros grifu žemyn kabančią gitarą. Po akimirkos Liuka dingo už kampo, bet šis vaizdas įsirėžė į atmintį visam laikui. Turbūt jis ėjo į aktų salę – gal repetuoti, o gal palikti gitarą „archyve“. Nežinau, kodėl ta maža kamaraitė tolimame aktų salės kampe, užkulisiuose, buvo vadinama mistiniu „archyvu“. Ten niekada nenutildavo kalbos apie muziką ir ne tik, neišsisklaidydavo cigarečių dūmai, ant lentynų buvo sukrauti savadarbiai garso stiprintuvai, kolonėlės, juostiniai magnetofonai, mikrofonai, gitaros ir begalė visokių rakandų.
Pirmasis prisiminimas apie Leonidą, Klaipėdos 19-osios vidurinės mokyklos dešimtoką, man, mažiui, buvo labai ryškus. Juk jis – kiečiausias mūsų mokyklos gitaristas, pianistas, geriausias estradinio ansamblio dainininkas, atliekantis tuo metu man dar nieko nereiškusių Suzi Quatro, Chriso Normano, Demis Roussos ir kitų Vakarų žvaigždžių dainas man nesuprantama, ką tik pradėta mokytis anglų kalba. Kad ansamblio būta populiaraus ne tik mokykloje, bylodavo po penktadienio vakaro šokių išdaužti mokyklos langai – tai kerštas tų, kurie nebūdavo įleisti. Žinojome, kad Leonidas yra visko siela, vaidinimų ir naujametinių eglučių (Kalėdos sovietmečiu neegzistavo) režisierius ir vaikščiojanti enciklopedija. Klausk bet ko – viskam suras atsakymą.
1983 metų rudenį, jau pradėjęs mokslus devintoje klasėje, su bendramoksliu Rolandu Lubiu „paveldėjau“ mistinio „archyvo“ raktus ir neįkainojamą privilegiją – organizuoti mokyklos diskotekas. Tuo metu miesto komjaunimo organizacija rengdavo tarpmokyklinius konkursus, bet mokyklose ansamblių praktiškai jau nebebuvo, tad varžytuvės buvo perkeltos į mokyklų diskotekas.
Vieną ankstyvą 1984-ųjų pavasario dieną į namus paskambina Rolandas ir sako:
– Ateik ryt pas mane, reikia ruoštis konkursui, rašysim scenarijų.
Lietuviškai kalbančiose mokyklose tą konkursą visi vertino blogiau nei skeptiškai – rusakalbės M. Gorkio vidurinės mokyklos aktų salė šiam konkursui būdavo išpuošiama raudonais skarmalais, visu garsu skambėdavo sovietų valdžią ir komunizmą šlovinanti rusiška muzika, tad pirma vieta jiems būdavo garantuota. Buvau sklidinas skepsio, kam gaišti lai-
ką beviltiškų varžytuvių scenarijui, bet atėjęs pas Rolandą bemaž išgriuvau iš klumpių – svetainėje prie stalo, rankoje laikydamas didelį puodelį garuojančios arbatos, sėdėjo... Leonidas! Mūsų Leonidas, tuomet jau Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, regis, ketvirto kurso studentas! Rolandas pabandė mus supažindinti, bet supratę situacijos komiškumą visi ėmėm juoktis balsu – kas gali nepažinoti Liukos?!
Tarp Leonido ir manęs – šešerių metų, dviejų mėnesių ir vienos dienos skirtumas. Visada žvelgdavau į jį su begaline pagarba, bijodavau praverti burną ir leptelėti kokią nesąmonę, bet atgal gaudavau nuoširdumą ir pokalbį, tarsi būtume lygūs pašnekovai. Tiesiog bachūras (hebrajiškai – geras, gerai išauklėtas ir už savo veiksmus atsakingas vaikis) Liuka. Tą scenarijaus rašymo dieną išsiskirstėme labai vėlai. Kalbas apie muziką ir dainas, tinkamas konkursui, keitė Leonido prisiminimai apie mokykloje krėstas eibes. Tėvams išvykus į sanatoriją, Leonidas namuose organizavo klasės įsimylėjėlių „vestuves“ su piršliais, šokiais, ilgu stalu ir dar ilgesne užstale. Tąkart jis pasakojo ir apie vokalinių instrumentinių ansamblių (toks sovietmečio reliktas) konkursus ir šokių vakarus mokyklos salėje, kurie dažnai, suvienijus jėgas su lietuviškos 18-osios vidurinės vienmečiais, baigdavosi tautinių santykių paaiškinimu kaimynams iš rusiškos 17-osios vidurinės. Kaip ir aišku, kodėl skvere tarp šių trijų mokyklų pasodinti medeliai nuolat likdavo be kuolų. Po savaitės Leonidas į mokyklos „archyvą“ atsinešė parašytą scenarijų ir atrinktų dainų sąrašą. Kai prisimenu pirmąją dainą, kuri turėjo nuskambėti mūsų žygyje į mokyklinių diskotekų olimpą, negaliu atsistebėti Leonido drąsa ir išmintingumu:
Namų vaikas
I’m sick of fighting
Even though I know I should
The cold is biting
Through each and every nerve and fiber
My broken spirit is frozen to the core I don’t wanna be here no more.*
Komisijai skirtame programos aprašyme reikėjo paaiškinti, kodėl konkursinėje diskotekoje skamba atrinktos dainos. Liuka visada sakydavo:
– Palikit šį rūpestį man, jūs rūpinkitės garsu ir efektais.
Todėl niekada neteko skaityti jo paruoštų aprašų, bet šiandien galiu tik žavėtis, kaip Leonidas sumaniai žodžiais apipynė šią tuomet laisvajame Vakarų pasaulyje tik pasirodžiusią britų atlikėjo Niko Kershaw debiutinio albumo „Human Racing“ dainą „Wouldn’t It Be Good“. Mūsų konkursinėje programoje nuskambėjo ir viena sovietinio lagerio atstovų daina – legendinės estų grupės Rock Hotel pasiutęs rokenrolas „Rockabilly Rock“ estiškai. Visos kitos dainos išsitrynė iš atminties, bet puikiai pamenu, kad konkursinėje programoje tikrai neskambėjo ne tik soclagerio šalių muzika, bet ir sovietų valdžiai patikusių Italijos ar Prancūzijos atlikėjų dainos. Leonidas visą programą sudėliojo iš anglų kalba atliekamų dainų ir vienintelės estiškos.
Tuo metu mes jau tęsėme Leonido kartos pradėtą muzikinės lyderystės tarp mokyklų kelią ir buvome gana populia-
* Niko Kershaw daina „Wouldn’t It Be Good“ („Ar nebūtų gerai“): Man nusibodo kovoti / Nors žinau, kad turėčiau / Šaltis kandžioja / kiekvieną nervą ir ląstelę / Mano sugniuždyta dvasia sušalusi iki gelmių / Aš nebenoriu daugiau čia būti.
rūs tarp viso miesto moksleivių. Taigi laimingieji, patekę į to vakaro diskoteką, šėlo it geriausiame klube Hamburge, Londone ar Amsterdame, o komjaunimo komisija iš salės išėjo it amą praradusi. Įdomu – juos glumino turinys ar forma?
Mokyklos direktorė M. Kazlauskaitė, Rolandas ir aš palydėjome juos sumišusiais veidais, tik Liuka buvo ramus:
– Direktore, eikime pas jus į kabinetą.
Neramiai atsidususi direktorė atsisėdo prie darbo stalo, Leonidas užrakino duris, iš kažkur ant stalo atsirado keturios labai gražios taurės ant laibų paraitytų kojelių ir butelis
šalto vengriško tokajaus. Direktorė iš karto paaiškino savo sumišimą:
– Vaikai, arba aš lėksiu iš darbo per partinę liniją, arba…
Leonidas buvo ramus:
– Nesijaudinkit, laimėsim.
Gal po poros savaičių direktorė išsikvietė Rolandą ir mane į savo kabinetą, kur krėsle patogiai įsitaisęs šelmiškai šypsojosi Liuka. Žinia apie laimėjimą mokyklos koridoriais, o netrukus ir tarp miesto moksleivių nuvilnijo labai greitai: nė vienos rusiškos dainos apie komunizmo pergalę ir pirmoji vieta už itin aukštą meninį lygį.
Tikėjausi Leonidą vėl pamatyti tik po pusmečio ir išgirsti jo sumanytą konkursinės diskotekos scenarijų, bet vieną dieną netikėtai prieš lietuvių kalbos pamoką į klasę įėjo Leonidas. Į pasimatymą – kaip pats sakydavo. Mes žinojome, kad mokytoja Aldona Žemaitienė Leonidui ne tik dėstė lietuvių kalbą, bet ir buvo klasės auklėtoja. Dar nenuskambėjus skambučiui, kviečiančiam į pamoką, mokytoja apžvelgė besitrinančius klasėje, paprašė greitai surankioti slankiojančius koridoriuje ir tuomet visus pribloškė klausimu:
– Ar norite pasiklausyti, ką jums papasakos visų laikų mano geriausias mokinys Leonidas Donskis?
Čia pat klasės durys buvo užrakintos iš vidaus, kad niekas nosies be reikalo nekaišiotų, mokytoja atsisėdo paskutiniame suole ir Liuka pradėjo muzikinę-politinę kelionę. Jis kalbėjo apie legendinius Pink Floyd ir tuo metu du garsiausius jų albumus – 1979 metų „The Wall“ ir 1983 metų „The Final Cut“. Dvi pamokas ir pertrauką tarp jų trukęs Leonido pasakojimas apie muziką, kuri buvo pilna niūrios nuotaikos ir niekada neskambėjo mūsų diskotekose, mums, sovietinės Lietuvos dešimtokams, buvo it skrydis į minčių mėnulį.
Tell me true, tell me why, was Jesus crucified?
Was it for this that Daddy died?
Was it you? was it me?*
Leonidas bėgo per dainas, cituodamas eilutes angliškai, iškart jas išversdamas ir susiedamas su mums šiek tiek girdėtomis politinėmis realijomis: čia prakeiksmas Brežnevui ir sovietų karui Afganistane, čia pasmerkiamas Antrojo pasaulinio karo žiaurumas, o štai čia kritika Margaret Thatcher už Folklando salų karą. Niekada nemačiau tokių savo bendraklasių, kaip per tas dvi pamokas. Rodėsi, kad, analizuodamas muziką, Leonidas mums atskleidė visą mūsų istoriją, sovietų totalitarizmą, tremtis, beviltiškus karus ir kitas žmonijos idiotizmo apraiškas. Pasibaigus paskutinei pamokai, niekas nenorėjo net pakilti iš suolų.
* Pink Floyd „The Post War Dream“: Pasakyk man tiesą, pasakyk man, kodėl Jėzus buvo nukryžiuotas? / Ar už tai mirė tėtis? / Ar dėl tavęs? ar dėl manęs?
Protas. Išmintis. Tolerancija. Sąžinė. Ir, žinoma, drąsa. Daug vėliau, 2009 metais laidoje „Be pykčio“ Liuka šnekino kolegą filosofą Arvydą Šliogerį ir jie abu pamatinių vertybių skalės viršuje įtvirtino tai, ką mačiau, kai Dievas ir aplinkybės leido truputėlį pabendrauti su Leonidu. Tai, ką Arvydas Šliogeris atrado filosofės Hannah Arendt tekstuose: „Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia. Pirmas dalykas yra drąsa.“*
Leonidas – Lietuvos konservatorijos folkloro ansamblio „Vorusnė“ narys
Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis.
Aktorius GIEDRIUS SAVICKAS
Kai buvau jaunas, maniau, kad svarbiausias dalykas, kurį parodė Liuka, – koks didis ginklas yra protas ir kiek daug su juo galima nuveikti. Bet dabar galvoju, kad didžioji Liukos dovana – liudyti, kas būna, kai protas girdi širdį. Jo protas buvo kietas, o širdis labai minkšta.
Istorijų pasakotojas ROBERTAS PETRAUSKAS
Jis buvo Don Kichotas ir Sančas Pansa vienu metu. Don Kichotas – nutrūkęs ir kasdienybės nematantis idealistas, o Sančas Pansa kaip tik labai aiškiai matė realybę. Leonidas ne tik labai gerai suprato visuomenę, bet ir buvo jos vedlys.
Režisierius OSKARAS KORŠUNOVAS
Filosofas Leonidas Donskis gyveno ne tik idėjų pasaulyje, jis mėgavosi gyvenimu, stengėsi jį patirti kuo įvairesnį, užčiuopdavo ir įvardydavo tai, kas svarbu daugeliui. Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties – iš daugybės pasakojimų sukūrė atvirą, asmenišką Leonido portretą ir atskleidė labai įdomų jo gyvento laiko kontekstą. Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie L. Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. Ir tai tik patvirtina, kad L. Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė.
Įvyko didžiulis stebuklas, nes susigrąžinau Leonidą. Dabar man atrodo, kad jis yra.
