EMELIE SCHEPP
Vilnius, 2025
Trileris
Iš švedų kalbos vertė MANTAS KARVELIS
Mergaitė tylėdama spoksojo į lėkštę jogurto su pjaustytomis braškėmis.
Klausėsi stalo įrankių žvangėjimo, pusryčiaujant motinai ir tėvui.
– Valgyk pagaliau.
Motinos žvilgsnis buvo įsakmus, bet mergaitė nė nekrustelėjo.
– Sapnai neduoda ramybės?
Nedrįsdama pakelti akių nuo lėkštės, ji nurijo seiles.
– Taip, – sušnibždėjo vos girdimai.
– Ką šįkart sapnavai?
Motina paėmė duonos riekę, užsitepė marmelado.
– Konteinerį, – atsakė mergaitė. – Jis toks...
– Ne!
Kitoje stalo pusėje nuaidėjo griežtas, šaltas kaip ledas kumštį suspaudusio tėvo balsas. Žvilgsnis buvo ne mažiau rūstus ir ledinis.
– Liaukis vieną kartą!
Pašokęs nutempė ją nuo kėdės ir išsivedė iš virtuvės.
– Mums tavo fantazijų jau gana!
Laiptais aukštyn tempiama mergaitė klupčiojo, stengdamasi neatsilikti. Skaudėjo ranką, nusidaužė pėdutes. Kai pabandė ištraukti delną iš kietų gniaužtų, tėvas stvėrė už sprando.
Paskui staiga paleido lyg nusideginęs ir nužvelgė pasidygėjimo kupinomis akimis.
– Tu privalai slėpti savo sprandą, vaike! Visada!
Tada padėjo rankas ant pečių ir pasuko nugara į save.
– Kur pleistras?
Mergaitė jautė, kaip nekantriai nubraukdamas ir net pešdamas plaukus apnuogina sprandą, girdėjo, kaip greitai alsuoja pamatęs išraižytas raides. Paskui atsitraukia kelis žingsnius, lyg išvydęs kai ką labai nemalonaus.
Tada suprato.
Jam tikrai labai nemalonu.
Dabar, kai pleistras, dengęs tą sprando vietą, buvo nukritęs.
1.
ŠTAI! IŠ UŽ kampo pasirodė automobilis.
Pim nervingai šyptelėjo Noi. Jos stovėjo skersgatvyje, kurio nepasiekė gatvės žibinto šviesa. Asfaltas buvo dėmėtas nuo įsigėrusio šlapimo, ore tvyrojo aitrus tvaikas, buvo girdėti benamių šunų lojimas, kurį užgožė greitkelio ūžesys.
Pim kakta buvo šlapia nuo prakaito. Ne dėl karščio, iš susijaudinimo. Tamsūs plaukai lipo prie sprando, plona marškinėlių medžiaga raukšlėjosi ant nugaros. Ji nežinojo, kas laukia, ir neturėjo daug laiko apie tai galvoti.
Viskas įvyko labai greitai, apsisprendė vos prieš dvi dienas. Noi juokėsi, sakė, kad bus paprasta, o uždirbs gerai ir vos po penkių dienų grįš namo.
Stebėdama artėjantį automobilį Pim nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir nusišluostė ranką į džinsus.
Vėl nusišypsojo, lyg bandydama įtikinti save, kad viskas bus gerai, viskas susitvarkys.
Vienas kartas, ir viskas.
Vienintelis, daugiau niekada.
Sugniaužusi rankeną pakėlė nuo žemės lagaminą. Jai buvo pasakyta prisikrauti drabužių dviem savaitėms, kad būtų išties panašu į atostogų kelionę.
Paskui pažvelgė į Noi ir ištiesusi nugarą atlošė pečius.
Automobilis buvo jau čia pat.
Sumažino greitį, sustojo prie jų. Nusileidus tamsintam stiklui, pasirodė labai trumpai apsikirpusio vyro veidas.
– Šokit vidun, – lakoniškai nurodė, neatplėšdamas žvilgsnio nuo kelio ir ruošdamasis važiuoti toliau įjungė pavarą.
Pim apėjo automobilį ir stabtelėjusi akimirką užsimerkė. Paskui giliai įkvėpė, pradarė dureles ir įsėdo.
Gurkštelėjusi vandens, prokurorė Jana Berzelijus ištiesė ranką prie ant stalo gulinčio popierių pluošto. Buvo dešimta vakaro, Noršiopingo aludė Bishops Arms apypilnė.
Prieš pusvalandį draugiją palaikė viršininkas, apygardos vyriausiasis prokuroras Torstenas Granatas, kuris po ilgos, bet sėkmingos dienos teisme parodė geras manieras – pakvietė vakarienės viešbutyje Elite Grand Hotel.
Ten dvi valandas nenutildamas pasakojo apie savo šunį, kurį teko užmigdyti dėl įvairių virškinamojo trakto ir tuštinimosi problemų. Tiesą sakant, Janai visai nerūpėjo, bet vis tiek stengėsi parodyti susidomėjimą nuotraukomis Torsteno išmaniajame, kuriose buvo įamžintas dabar jau nugaišęs šunelis. Linkčiojo, žiūrėjo pakreipusi galvą ir stengėsi atrodyti įsijautusi.
Kad greičiau bėgtų laikas, stebėjo kitus svečius. Nuo staliuko prie lango puikiai matė įėjimą, niekas negalėjo įeiti ar išeiti nepastebėtas.
Klausydama Torsteno kalbų atkreipė dėmesį į dvylika asmenų: trys verslininkai užsieniečiai, dvi skardžiabalsės vidutinio amžiaus moterys, šeima su dviem vaikais, du pagyvenę vyrai ir paauglė banguotais plaukais.
Pavakarieniavę jiedu perėjo į šalimais esančią aludę The Bishops Arms, kurios klasikinis britiškas stilius priminė Torstenui išvykas į
golfo aikštynus Kento grafystėje. Jis visada spirdavosi sėdėti prie to paties stalelio. Janai ta aludė patiko mažiau, todėl mielai paspaudė viršininkui ranką, kai tas pagaliau susiruošė namo.
Vis dėlto pati dar šiek tiek pasiliko.
Susidėjusi popierius į portfelį, išgėrė iš stiklinės vandens likutį ir jau ruošėsi stotis, bet tada užeigoje pasirodė vyras. Dėmesį tikriausiai patraukė nervinga laikysena. Jana nusekė žvilgsniu, kaip nepažįstamasis greitai nuėjo prie baro. Kilstelėjo pirštą, kad atkreiptų barmeno dėmesį ir užsisakė kažko išgerti. Paskui prisėdo prie staliuko ir pasidėjo ant kelių nudrengtą sportinį krepšį.
Veidas buvo pusiau uždengtas kepurės ir šaliko, bet, Janos manymu, jam galėjo būti apie trisdešimt.
Apsirengęs odine striuke, tamsiais džinsais ir juodais aulinukais. Atrodė įsitempęs. Pirma dirstelėjo pro langą, paskui į duris, tada dar sykį pro langą.
Nepasukdama galvos, Jana irgi žvilgtelėjo. Už lango tamsavo
Saltengo tilto siluetas. Uosto gatvėje plikuose medžiuose siūbavo kalėdinės švieselės. Kitoje upės pusėje blykčiojo reklaminė iškaba, linkinti visiems laimingų Kalėdų ir linksmų Naujųjų Metų.
Jana pašiurpo pagalvojusi, kad iki Kūčių vos mėnuo. Visai nedegė noru praleisti su tėvais dar vienas šventes. Ypač dabar, kai tėvas, buvęs generalinis prokuroras Karlas Berzelijus, dėl nežinomų priežasčių ėmė jos šalintis, tarsi daugiau nesuinteresuotas palaikyti ryšių su savo paties dukra.
Jie nesimatė nuo pavasario. Janai pabandžius su motina aptarti keistą jo elgesį, ši nesugebėjo įtikinamai paaiškinti.
„Tėvas labai užsiėmęs“, – atsakė.
Jana nenorėjo eikvoti jėgų tam klausimui, todėl užteko ir tiek. Taigi pastarasis pusmetis praslinko be šeimos susitikimų.
Vis dėlto nuo Kalėdų neišsisuksi. Per jas šeima privalo pasimatyti.
Ji sunkiai atsiduso, žvilgsnis vėl grįžo prie vyro – ant jo staliuko ką tik atsirado šviesiai geltonos spalvos gėrimas. Kai vyras ištiesė ranką, ant kairiojo riešo Jana pastebėjo tamsią pigmentinę dėmę.
Pakėlęs gėrimą prie lūpų jis vėl įsmeigė žvilgsnį į langą.
„Tikriausiai ko nors laukia“, – pagalvojo ji ir dirstelėjusi į rankinį laikrodį nusprendė, kad jau metas namo.
Tada pakilo nuo stalo, lėtai užsisagstė žieminę striukę ir užsirišo juodą Louis Vuitton šaliką. Užsitempusi tamsiai raudoną kepurę paėmė portfelį.
Eidama prie durų atkreipė dėmesį, kad vyras kalbasi mobiliuoju.
Kažką murmėdamas susivertė gėrimą ir greitai pakilęs pirmas patraukė prie išėjimo.
Jana dar spėjo pagauti beužsidarančias duris. Gatvėje pasitiko šaltas žiemos oras. Aplink tylu, beveik jokio judėjimo, danguje ryškiai švietė žvaigždės.
Nepažįstamasis greitai dingo iš regos lauko.
Jana užsitempė pašiltintas pirštines ir pasuko link savo namų Knepingsborge.
Būdama vos už kvartalo nuo savo buto, vėl jį pamatė. Vyras stovėjo prispaustas prie sienos siaurame skersgatvyje. Šį kartą ne vienas.
Prieš jį stovėjo kitas vyriškis.
Su gobtuvu, rankos sukištos į kišenes.
Staigiai sustojusi ji žengtelėjo į šalį, bandydama pasislėpti už kampo. Širdis ėmė plakti stipriau. Jana bandė save įtikinti, kad tik pasirodė, kad iš tiesų vyras su gobtuvu yra visai ne tas, kuo jį palaikė.
Paskui pasuko galvą į šoną ir vėl nužvelgė profilį.
Nugara nuėjo pagaugais.
Jana žinojo, kas jis.
Taip pat ir vardą.
Danilo!
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
