Issuu

ROBERT SERVICE

antra knyga

Iš anglų kalbos vertė helga gavėnaitė

ŽVILGSNIS Į PASAULĮ

Vadas Stalinas turėjo daug veidų. Buvo masinis žudikas, apsėstas įvairiausių psichologinių manijų. Jis mąstė ir rašė kaip marksistas, o elgėsi panašiai kaip nuožmiausieji ankstesniųjų amžių Rusijos valdovai. Jis buvo partijos vadovas, administratorius, redaktorius ir korespondentas. Šeimos tėvas ir geraširdis vasarnamio šeimininkas, taip pat godus skaitytojas ir intelektualus savamokslis. Priklausomai nuo aplinkybių jis atskleisdavo visas savo asmenybės puses arba vienas paslėpdavo, o kitas parodydavo. Mokėjo išsiskaidyti ir padalyti save. Daugialypis Stalinas bendražygius žavėdavo, glumindavo ir baugindavo: iš tikrųjų tai viena jo gebėjimo dominuoti paslapčių. Tarptautiniu mastu jis visada turėjo kontraversiško valstybininko reputaciją. Istorijos vertintojai balsų dauguma nusprendė, kad nuolatinis Stalino rūpinimasis Sovietų Sąjungos ekonomikos raida ir politine konsolidacija atitraukė jo dėmesį nuo tarptautinių reikalų. Kai kas jį kaltino, kad nesirūpina tarptautiniais įvykiais, nes jų neišmano. Sukurti „socializmą vienoje šalyje“ – tai vienas iš pagrindinių Stalino

ROBERT SERVICE

šūkių; tiek jo valdymo laikotarpiu, tiek vėliau šis prioritetinis generalinio sekretoriaus uždavinys suformavo klaidingą nuomonę, kad Stalinui nerūpėjo, kas dedasi pasaulyje. Vyravo bendra nuomonė, kad Stalinas ir politbiuras sužlugdė pasaulinės socialistinės revoliucijos planą. Tą paskelbė jo oponentai Trockis ir Bucharinas, o po to dauguma apžvalgininkų galvos linktelėjimu pritarė jų nuomonei. Niekas neabejoja, kad Stalinas sutelkė dėmesį į padėtį Sovietų Sąjungos viduje, bet tai nereiškia, kad į užsienio politiką jis žiūrėjo pro pirštus. Stalinas neleido jos formuoti be savo aktyvaus įsikišimo: užsienio politika Vadui tebebuvo toks pat svarbus prioritetas kaip ir trečiajame dešimtmetyje. Stalinas visada svarstydavo apie Sovietų Sąjungos tarptautinius santykius ir išorės saugumą. Pilietinio karo metais jis buvo atsakingas už Rusijos politiką Kaukaze ir Baltijos regione. 1920 m. jis diskutavo su Leninu apie socialistų valdomos Europos ateitį. Raudonajai armijai kariaujant Lenkijoje, Stalinas dalijosi mintimis apie karinius ir politinius šios kampanijos aspektus. Jis taip pat išgarsėjo pasiūlymais išplėsti sovietų įtaką palei visą valstybės sieną nuo Turkijos iki Afganistano. NEP’o laikotarpiu atitolęs nuo frakcijų reikalų ir biurokratinių dalykų, Stalinas aktyviai dalyvavo priimant politbiuro nutarimus dėl Britanijos, Vokietijos ir Kinijos. Užsienio politikos detales tobulindavo kompetentingos institucijos: Užsienio reikalų liaudies komisariatas ir Kominternas. 1930 m. dėl ligos atsistatydinus Georgijui Čičerinui, jo vietą užėmė Maksimas Litvinovas, tuo metu nepalaikęs ryšių su Stalinu.1 Įsteigus Kominterno vykdomojo komiteto generalinio sekretoriaus pareigybę, 1935 m. po VII pasaulinio suvažiavimo Stalinas kreipėsi ne į savo

stalinas

padėjėjus Molotovą ar Kaganovičių, bet į Bulgarijos komunistą Georgijų Dimitrovą (Georgi Dimitrov): jo Stalinas beveik nepažinojo, tačiau šis žmogus pagarsėjo visame pasaulyje, nes buvo teisiamas nacistinėje Vokietijoje. Centro komiteto vardu skaitomuose pranešimuose Stalinas viešai paminėdavo užsienio politiką, nors ta tema niekada neparašė jokio svarbaus darbo. Netikėtai iškilus svarbiems klausimams, politbiuro nariai konsultuodavosi tarpusavyje.2 Stalinas stebėdavo, reguliuodavo ir vadovaudavo. Jis pateikdavo nurodymus. Joks svarbus nutarimas nepriimtas jam nepritarus. Paprastai jis nepuldavo pasiraitojęs rankoves spręsti užsienio politikos smulkmenų taip aktyviai kaip vidaus politikos reikalų. Stalinas atitolo nuo kasdienio vadovavimo liaudies komisariatui ir Kominternui. Konfidencialūs aukščiausio lygio pasitarimai (ta tradicija gyvavo dar ilgus dešimtmečius po Stalino mirties)3 apgaubė politbiuro tikslus paslapties skraiste. Užsienyje daug kas spėliojo apie SSRS užsienio politiką. SSRS karinė galia nuolatos augo. Kiekvienas Gegužės pirmosios paradas leisdavo suprasti, kad Sovietų valstybė atgauna turėtąsias pozicijas ir vėl pradeda vaidinti svarbų vaidmenį Europoje ir Azijoje. Ką Stalinas norėjo nuveikti pasaulyje? Sprendžiant iš jo kalbų ir straipsnių, į didžiąją politiką Stalinas žiūrėjo per marksizmo-leninizmo prizmę ir atmetė bet kokią užuominą, kad sovietų užsienio politika grįsta vienos SSRS valstybės savanaudišku pragmatizmu. Už idėjas jis keletą kartų išreiškė dėkingumą Vladimirui Leninui. Suvažiavimuose Stalinas vadindavo Lenino idėjas didžiausiu partijos palikimu. Leninas įrodinėjo, kad pasaulyje tol kartosis imperialistinė konkurencija, kol gyvuos kapitalizmas. Ekonominis išsivysčiusių

ROBERT SERVICE

industrinių valstybių lenktyniavimas neišvengiamai peraugs į diplomatinius konfliktus ir atvirus karus. Užsienio kolonijų ar neoficialių priklausomų teritorijų neturinčios valstybės bus priverstos ieškoti galimybių patekti į konkurentų rinkas. Ši konkurencija neišvengiamai sukels Antrąjį pasaulinį karą ir tikriausiai kitus globalinius karus. Stalinas kalbėjo šia tema kreipdamasis į XVIII partijos suvažiavimo delegatus. Jam atrodė, kad ketvirtojo dešimtmečio diplomatiniai ir kariniai konfliktai patvirtina net menkiausią Lenino analizės detalę – kapitalizmas iš prigimties negali išsaugoti taikos pasaulyje. Žvelgiant į Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje pasirašytas sutartis, galima teigti, kad jos nutiesė kelią būsimiems kariniams protrūkiams. 1919 m. Versalio sutartis pažemino Vokietiją; jos ryžtas vėl įsitvirtinti tarptautinėje arenoje sukeltų labai daug bėdų. JAV atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų gretose ir buvo suinteresuota išardyti Britų imperiją ir apriboti Japonijos įtaką Ramiojo vandenyno regione. Peržvelgus tarptautinių santykių sritį, galima teigti, kad visoje Europoje ir Azijoje pūliavo daug žaizdų, galėjusių sukelti karą. Manyta, kad problemos glūdėjo pasaulio kapitalizmo ekonomikoje. Sovietų Sąjungai atiteko parijo (parijas – asmuo, priklausantis pačiam žemiausiam socialiniam sluoksniui, atstumtasis – red. past.) vaidmuo. Pirmojoje Tautų Sąjungos konferencijoje 1920 m. sausį neliko vietos Sovietų Sąjungai. Be to, po karo pasirašytos sutartys sukūrė prielaidas naujų Spalio revoliucijos atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusių valstybių susikūrimui Rytų Europoje. Politbiuras suvokė pavojų, kad tokia besikeičianti situacija gali pavirsti kryžiaus žygiu prieš SSRS. Stalinas, kaip ir jo pirmtakas Leninas, neįsivėlimą į kapitalistinių valstybių konfliktus laikė pirmaeiliu Sovietų Sąjungos uždaviniu. Nuo

stalinas

trečiojo dešimtmečio vidurio Stalinas pabrėždavo savo rūpestį „socializmo kūrimu vienoje šalyje“. Tai nereiškia, kad jis reikalavo pacifizmo ir įsivaizdavo, jog visiems laikams susilaiko nuo karo veiksmų; iš tikrųjų jis nekantravo, kada Raudonoji armija galės pasinaudoti sunkumais, kilsiančiais dėl kapitalistinių valstybių tarpusavio karų. Jis niekada neišsižadėjo Leninizmo problemose išsakyto teiginio, kad Sovietų Sąjungai reikia, jog pasaulyje įvyktų daugiau revoliucijų, nes jos suteiktų šaliai daugiau šansų apsisaugoti nuo galimo užsienio valstybių karinio įsikišimo ir perversmo.4 Jis dažniausiai pabrėždavo kitą Lenino minties aspektą: būtent tai, kad SSRS stengsis nedalyvauti pasauliniuose karuose. Kaip sakė Stalinas, jis ir jo kolegos neketino leisti kapitalistinėms valstybėms žarstyti pelenų svetimomis rankomis. Šie svarstymai sąlygojo sovietų tarpukario užsienio politiką, tačiau jie buvo bendrojo pobūdžio ir leido daugeliui to meto politikų ir diplomatų bei vėlesnės kartos autorių manyti, kad Stalinas buvo pragmatikas, į šalį atidėjęs ideologiją. Tai sudėtingas klausimas. Taip manyti teisinga, jei kalbama apie sovietų diplomatinius viražus: Leninas ir Stalinas parodė mažai nuoseklumo. 1918 m. Leninas pasirašė Brest Litovsko sutartį, o daugelis apžvalgininkų, tarp jų ir nemažai komunistų, tą žingsnį vertino kaip nusigręžimą nuo bolševikų revoliucijos idėjų. Tačiau 1920 m. Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir kariavo „revoliucinį karą“. Panašus nepastovumas pastebimas ir trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių Stalinas naudodavo Kominterną kaip priemonę, kuri Europos komunistų partijoms nurodydavo socialdemokratų ir darbo partijas laikyti priešais, bet vėliau jis primygtinai reikalavo, kad komunistai prisijungtų prie „liaudies

ROBERT SERVICE

frontų“, veikusių išvien su šiomis partijomis. Žinoma, marksizmasleninizmas nelabai akcentuodavo, kad sovietų užsienio politika turėtų būti lanksti: tai beveik universalus bet kokios diplomatijos bruožas nepriklausomai nuo laiko, vietos ir šalies politinės orientacijos. Po 1917 m. tarptautinių santykių srityje marksizmas-leninizmas iš naujo išradinėjo dviratį. Ir net tais atvejais, kai Stalinas parodydavo savo „ideologinį“ veidą, į praktinius dalykus jis niekada nežiūrėdavo pro pirštus. SSRS buvo izoliuota valstybė, kurios politinė ir ekonominė struktūra metė iššūkį kapitalistinėms jėgoms. Dėl priešiškumo Sovietų Sąjungai prasidėjo karinė intervencija pilietinio karo metais – tai skatino politbiurą niekada neprarasti budrumo, nes tokie dalykai galėjo pasikartoti. Dėl pragmatinių priežasčių Stalinas ir jo bendražygiai norėjo, kad baigtųsi jų šalies tarptautinė izoliacija; jie ieškojo galimybių įtvirtinti revoliucijos iškovojimus tarptautiniu mastu. Susiklosčiusi situacija grėsė Spalio revoliucijos palikimo sugriovimu, ir tuo metu nedaug ką buvo galima pakeisti. SSRS mažiausiai norėjo vėl leisti įsigalėti rinkos ekonomikai ir pripažinti ikirevoliucinės Rusijos vyriausybės skolas. Stalinas nesuteikė pagrindo manyti, kad svarstys tokį žingsnį. Trockio apkaltintas Spalio revoliucijos išdavimu, jis iš tikrųjų gerokai iškraipė Lenino palikimą ir daug ką atmetė. Į tarptautinių santykių sritį jis atnešė ir savo asmeninį požiūrį, tačiau vis tiek išliko šiokiu tokiu Lenino pasekėju. Jis elgėsi taip, tarsi politika pirmiausia leistų atskleisti ir neutralizuoti sąmokslus savo šalyje ir užsienyje. Leninas nebuvo linkęs abejoti užsienio valstybių motyvais; 1921 m. kovą jam pavyko sufabrikuoti kaltinimą, kad Kronštato sukilėliai veikė išvien

stalinas

su Sovietų valstybei priešiškų šalių vyriausybėmis. Dar daugiau, Stalinas beveik neįžvelgė skirtumų tarp kapitalistinių valstybių. Tokiomis pačiomis priemonėmis jis rengėsi spręsti klausimus ir su fašistų, ir su liberalų demokratų bei socialistų vyriausybėmis; Stalinas grindė liaudies frontų politiką pragmatiškumo, o ne ideologijos prioritetais. Tačiau šiuo atveju jo požiūris nesiskyrė nuo Lenino, 1920 m. reikalavusio, kad vokiečių komunistai suformuotų aljansą su Vokietijos kraštutiniais dešiniaisiais ir pakenktų Veimaro Respublikai, pažeisdami Versalio sutartį. Ištremtas Trockis gerokai perdėjo nesutapimus tarp Lenino ir Stalino požiūrių į užsienio politiką.5 Bet kaip galėjo Stalinas šiuos principus paversti veiksmais? Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Stalinas neturėjo jokios konstruktyvios užsienio politikos, jo tikslas buvo išsaugoti Sovietų Sąjungą. Jis neskatindavo įvykių, tik reaguodavo į juos. Tai tiesa, nes Sovietų valstybė mažai su kuo galėjo bendradarbiauti: jau vien jos egzistavimas tapo iššūkiu kitoms pasaulio jėgoms. Geriausiu atveju Stalinas galėjo tikėtis neutralizuoti kryžiaus žygio prieš SSRS grėsmę. Jį neramino ekspansionizmo ženklai prie valstybės sienų. Mažiau pavojų grėsė iš šiaurės ir pietų, tačiau rytuose Stalinas įžvelgė baisius pranašiškus ženklus. 1931 m. gruodį japonų armija įsiveržė į Mandžiūriją ir įkūrė marionetinę Mandžuko valstybę, atsidūrusią po Kvantuno armijos padu. Tokijuje vyravo militaristinės nuotaikos. Kremlius sunerimo, kad tai nebūtų SSRS užpuolimo per Sibirą preliudija. Pirmojo penkmečio metais vykusių įvykių raida Vakaruose Stalinui teikė daug vilčių. Tuo metu vidaus ir užsienio politikoje daug kas sutapo: ketvirtojo dešimtmečio pradžioje abiem atvejais ji buvo ypač radikali. Vakarų valstybių komunistai buvo raginami tęsti politines

ROBERT SERVICE

atakas prieš savo vyriausybes, ultrakairiųjų jėgų veikla būdavo pateisinama. Kominternas, įgavęs atsargumo po nepavykusios revoliucijos Vokietijoje, atsikratė Trockiui simpatizavusių kairuoliškų pažiūrų lyderių ir pradėjo agituoti prieš tuos, kuriuos jie kaltino dešiniųjų pažiūrų propagavimu. Gili pasaulio ekonomikos krizė suteikė pagrindo Stalino optimizmui. 1929 m. Volstrito griūtis sukėlė sumaištį visose kapitalistinėse valstybėse. Šiaurės Amerikos ir Europos rinkos pakriko, tačiau politbiuras ir Valstybinis plano komitetas toliau planavo, o sovietų pramonė masiškai plėtė gamybą. Nė vienos šalies ekonomika nenukentėjo taip smarkiai kaip Vokietijos. Pagrindinių Vokietijos miestų komunistai pasinaudojo susiklosčiusia politine padėtimi ir tvirtino, kad Didžioji depresija rodo galutinę pasaulinio kapitalizmo krizę. Stalinas neprieštaravo tokioms interpretacijoms, puikiai derėjusioms su ilgalaikėmis bolševikų prognozėmis ir analizėmis. Taigi atsitiko taip, kad per 1932 m. rinkimų į Reichstagą kampaniją Stalinas nurodė Kominterno vykdomajam komitetui pagrindiniu Vokietijos komunistų partijos priešu laikyti socialdemokratus, o ne Hitlerio nacionalsocialistinę darbininkų partiją. Pranokti kairiąsias politines jėgas buvo svarbiau nei kovoti su nacizmu. Ši didžiulė klaida laikoma įrodymu, kad Stalinas gerai nesuvokė bendrosios Europos situacijos perspektyvų. Šis nurodymas privertė smarkiai sunerimti Vokietijos komunistus, jie nusiuntė delegaciją pas Staliną. Jiems įrodinėjant, kad pavojų greičiausiai gali sukelti naciai, Stalinas atkirto, kad apie tai pagalvojo. Stalinas numanė, kad Hitleris gali sulaukti sėkmės per rinkimus. Su svečiais, tarp kurių buvo ir Francas Noimanas (Franz Neumann), jis kalbėjo tiesmukai. Stalinas įtikinėjo: „Ar ne-

stalinas

galvojate, Noimanai, kad nacionalistai bus visiškai užsiėmę Vakarais, o mes galėsime ramiai kurti socializmą?“ Galbūt jis norėjo pasakyti, kad naciai, svarbiausi Versalio sutarties priešininkai, sukels sumaištį Europoje. Jis atrodė tikįs, kad tai išeis į naudą Kominternui plečiant revoliuciją į vakarus nuo Rusijos.6 Iš tikrųjų nugalėtasis dešiniojo nukrypimo lyderis Bucharinas numatė, kad Hitleris bus agresyvesnis ir veiklesnis lyderis negu manė Stalinas. Ši prognozė pasitvirtino, kai laimėjęs rinkimus 1933 m. sausį fiureris tapo Vokietijos kancleriu. Hitleris pažeidė Rapalo sutartį ir nusprendė nutraukti vermachto bendradarbiavimą su Raudonąja armija. Jis piktinosi bolševikų keliama politine ir ideologine grėsme Europai. Hitlerio knygos Mein Kampf turinys atskleidė, kad jis neatsitiktinai pasirodė Europoje. Paaiškėjo, kad Stalinas pavojingai naiviai vertino Vokietijos politines sroves. Grėsmė iš Vakarų pasidarė tokia pat didelė kaip ir iš Rytų, o visą likusį ketvirtąjį dešimtmetį Vokietija ir Japonija tapo besikeičiančios SSRS užsienio politikos dėmesio centrais. Stalinui nelabai rūpėjo Šiaurės Amerika, jis tesiekė tik skatinti glaudesnius komercinius ryšius tarp SSRS ir JAV. Stalinas mažai tegalėjo pasakyti apie Pietų Ameriką, Afriką ir likusią Azijos dalį. Politbiuras vengė rizikingų revoliucinių iniciatyvų. Ginklų gamyba tapo vienu didžiausių prioritetų. Maskvoje vyko diskusijos, kaip patobulinti užsienio politiką, kad būtų galima adekvačiai reaguoti į Vokietijos ekspansionizmą. Šokiruotas Hitlerio sėkmės Vokietijoje politbiuras stengėsi rasti būdų, kaip padidinti SSRS saugumą. Reikalai gerokai pasistūmėjo tais pačiais metais, kai JAV paskelbė pripažįstančios Sovietų Sąjungą. Toks diplomatinis žingsnis tenkino Amerikos verslo interesus užsie-

ROBERT SERVICE

nyje. Daug metų stengęsis padidinti sovietų įtaką Europoje, Stalinas įgijo langą į Naująjį Pasaulį.7 Rytuose buvo stiprinamos Raudonosios armijos pajėgos tam atvejui, jei Tokijas pabandytų panaudoti savo tariamąją Mandžiūrijos koloniją kaip bazę įsiveržimui į SSRS. Stalinas nepamiršo, kaip japonai puldinėdavo Rytų Sibirą dar prieš bolševikų pergalę pilietiniame kare. Kalbant apie Vokietiją, galima pasakyti, kad čia buvo galima laisviau manevruoti. Užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas įrodinėjo, kad sovietams labai svarbu atkurti draugiškus santykius su visomis Europos antifašistinėmis partijomis; ypatingas vaidmuo teko ir liaudies frontų susiformavimui. Tokią poziciją rėmė 1934 m. vasarį iš vieno Vokietijos kalėjimo paleistas Georgijus Dimitrovas, kuriam SSRS suteikė politinį prieglobstį. Dimitrovas prieštaravo oficialiam bandymui kitų socialistinių partijų vadovus ir narius vadinti „socialfašistais“.8 Nors tokios mintys kilo Litvinovui ir Dimitrovui, joms pritarti turėjo politbiuras ir ypač Stalinas. Sovietai pripažino, kad Prancūzija yra ta Europos valstybė, kurią reikia įtraukti į Sovietų Sąjungos glėbį. Kaip ir SSRS, Prancūzija jautė Hitlerio užsienio politikos grėsmę: Stalinas turėjo pagrindo manyti, kad SSRS ir Prancūzijos susitaikymas būtų naudingas abiejų valstybių vyriausybėms. Taip pat Stalinas paklausė Litvinovo patarimo imtis „kolektyvinio saugumo“ politikos. 1934 m. sausį XVII partijos suvažiavime jis pasidžiaugė pagerėjusiais diplomatiniais santykiais su Prancūzija ir Lenkija. Nors Stalinas neigė, kad tai reiškia, jog keičiasi SSRS nusiteikimas prieš Versalio sutartį, jis prieštaravo nacių pareikštoms antisovietinėms pretenzijoms ir neištiesė alyvos šakelės Vokietijai. Tuo

stalinas

metu jis siejo viltis su JAV (ir net su Japonija, kuri, Stalino nuomone, irgi galėtų bendradarbiauti su SSRS). Stalinas pasakė: Mes stojame už taiką ir taikos reikalą. Mes nebijome grasinimų ir pasirengę smūgiu atsakyti į karo kurstytojų smūgį. Mes visada remsime tuos, kurie nori taikos ir siekia dalykiškų santykių su mumis. Bet tie, kurie siekia mus užpulti, sulauks triuškinančio atpildo, kad pasimokytų ateityje nekišti knyslių į mūsų sovietinį sodą. Štai apie ką byloja mūsų užsienio politika.9 Bet jis nepasakė, kaip reikėtų pasiekti šiuos tikslus. Aišku tik viena, kad Sovietų Sąjungos vadovai siekė surasti būdų, kaip įveikti izoliaciją. Liaudies frontų steigimas reikštų paramą komunistams sudarant antifašistines koalicines vyriausybes. Bent jau Vokietijos nacių grėsmė pripažinta unikalia. Dimitrovas įrodinėjo, jog reikėtų pertvarkyti Kominterną taip, kad šis galėtų imtis šio reikalo. Spalį jis tvirtino, kad Kominternas pernelyg centralizuotas. Jis rašė Stalinui, jog užsienio šalių komunistų partijoms reikia suteikti daugiau laisvės savarankiškai reaguoti į savo šalyse susidariusias sąlygas.10 Tai nereiškė, kad užsienio šalių komunistų partijos galės spręsti, ar nori kurti liaudies frontus. Joms buvo įsakmiai liepta juos įsteigti.11 Dimitrovas rašė apie antraeilius dalykus; norėjo, kad partijos savarankiškai spręstų kasdienius reikalus ir nuolatos nekeltų jų į paviršių. Jis tikėjosi stebuklo iš dangaus. Reikalaudamas nepriklausomybės šioms partijoms, jis nenutraukė jų užsitęsusios priklausomybės grandinių. Stalinas pritarė šioms Dimitrovo idėjoms be didesnių pataisymų. Paaiškėjo, kad Dimitrovas yra puikus idėjų šaltinis, kurio dėka SSRS ir Europos komunistų partijos gali prisitaikyti prie sparčiai kintan-

ROBERT SERVICE

čios politinės ir karinės tikrovės. Stalinui stigo naujų idėjų. Tačiau tokiems užsienio politikos pokyčiams reikėjo jo asmeninio leidimo. Suteikdami Dimitrovui laisvę Kominterne, Stalinas ir Litvinovas turėjo kitų svarbesnių darbų. Stalinas neapsiribojo SSRS iniciatyvomis tarptautiniu mastu užmegzti santykius tik su centro kairiosiomis partijomis. Jis taip pat norėjo susitaikyti su Prancūzijos vyriausybe, kuriai vadovavo Gastonas Dumergas (Gaston Doumergue). Sovietų vadovybė atkakliai skynėsi kelią „kolektyvinio saugumo“ sutartimis pagrįstos politikos link. Galvodamas apie tai, Stalinas leido savo diplomatams kreiptis dėl stojimo į Tautų Sąjungą ir užtikrinti Sovietų Sąjungos įstojimą 1934 m. rugsėjį. Sovietų iniciatyvos krypo ne tik į Prancūziją, bet ir į Čekoslovakiją bei Rumuniją.12 Visos šalys bijojo Hitlerio vadovaujamos Vokietijos, ir ši bendra baimė padėjo Stalinui: šalis baugino Trečiasis reichas, ir jos svarstė, ar nevertėtų nugalėti savo didžiausios politinės antipatijos Sovietų Sąjungai. Raudonosios armijos pajėgumas pasipriešinti naciams Rytų ir Centrinėje Europoje suteikė deryboms su Kremliumi daugiau patrauklumo nei tuoj po Spalio revoliucijos. Apžvalgininkai daug kur nesutarė dėl Stalino tikslų. Vieniems atrodė, kad Stalino užsienio politika linksta į labiau tradicinę rusišką darbotvarkę. Jie nesureikšmino atskirų sutarčių ir aljansų: juos pakeičia kiekviena nauja karta. Plito nuomonė, kad Stalinas nusigręžė nuo internacionalistinių leninizmo tikslų ir troško didžiulės Sovietų Sąjungos jėgos pripažinimo: jėgos, nesiekiančios pasaulinės politinės ir ekonominės sistemos perversmo. Kiti tokį požiūrį vertino kaip teisingą, bet ribotą. Jiems atrodė, kad ir Sovietų Sąjungos geopolitinė padėtis, ir Stalino asmeniniai prioritetai lemia žingsnius, artinančius

stalinas

draugiškų santykių atnaujinimą su Vokietija. Jų nuomone, tas procesas vyko dėl gerų santykių su Jungtine Karalyste ir Prancūzija. Tokią analizę pateikė tie, kurie jautė, kad dėl vidinio pasirengimo stokos Stalinas negali būti niekuo kitu, išskyrus reakcingą pasaulio valstybininką. Jie nepakankamai įvertino sąmoningą Stalino gebėjimą prisitaikyti ir jo atotrūkį nuo marksizmo. Taip pat aišku, kad jis norėjo išvengti tų klaidų, kurias vadovaujamas padarė Leninas. Per vieną iškilmingą vakarienę, kurioje dalyvavo Georgijus Dimitrovas, jis pasakė svečiams, kad Leninas klydo Pirmojo pasaulinio karo metais ragindamas pradėti pilietinį karą Europoje.13 Ketvirtajame dešimtmetyje Maskvoje jis taip pat kalbėjo apie tarptautinių santykių istorijos studijavimą ir skatino, kad būtų paskelbta daugiau tos srities mokslinių tyrimų. Brukdamas šią informaciją pasauliui, jis ir toliau siekė laikytis lanksčios užsienio politikos. Leninas atėjo į valdžią su tokiu požiūriu, ir tai paliko didelį įspūdį Stalinui, todėl jis stengėsi sekti Lenino pavyzdžiu. Leninas pasipriešino Vokietijai ir išgyveno per mirtinai pavojingą jėgų išbandymą 1917–1918 metais. Dabar ir Stalinas buvo pasiryžęs įrodyti savo charakterį ketvirtojo dešimtmečio konkurse. Augant grėsmėms Europoje ir Azijoje, jis norėjo intelektualiai pasirengti. Stalinas žinojo, kad be tokių žinių jį gali pagauti nesiekiantį kojomis žemės. Stalinas neturėjo jokio noro kaip neišmanėlis atsiduoti į Užsienių reikalų liaudies komisariato ar Komunistų Internacionalo rankas. Ispanijoje pilietinis karas prasidėjo 1936 m. liepą, fašistiniam generolui Franciskui Frankui (Francisko Franco) sukilus prieš koalicinę Diego Bario (Diego Barrio) respublikonų vyriausybę (gavusią

ROBERT SERVICE

valdžią iš liaudies fronto). Frankas kreipėsi pagalbos į Vokietiją ir Italiją. Abi šalys sutiko padėti, o Hitlerio karinės oro pajėgos (Luftwaffe) turėjo patirties bombarduoti miestus ir kaimus. Tuo metu Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, simpatizuodamos išrinktajai vyriausybei, laikėsi neutralumo. Ispanijos vyriausybė sutelkė visas kairiąsias politines jėgas. Komunistai buvo ryžtingai pasiryžę padėti. Maskvoje atėjo laikas nuspręsti, ar reikėtų įsikišti į karą, kaip tai jau padarė Hitleris ir Musolinis (Benito Mussolini). Raudonosios armijos karinių dalinių perkėlimas tokiu atstumu buvo nerealus. Bet revoliucinė tradicija vertė Staliną palankiai vertinti Madrido pagalbos prašymą. Tą patį diktavo ir supratimas, kad niekam nepasipriešinus Vokietijos spaudimui, Trečiasis reichas pajungs visą Europą savo ekspansiniams tikslams. Neveiklumas reikštų, kad liaudies frontų politika nieko verta. Rusija iš Leningrado laivais siuntė lėšas ir ginkluotę į Ispaniją. Savo ruožtu, Kominternas nusiuntė Erkolio slapyvardžiu pasivadinusį Italijos komunistų partijos vadovą Palmirą Toljatį (Palmiro Togliatti) vadovauti Ispanijos komunistų veiksmams. Toljatis ir jo kolegos politiniai bei kariniai emisarai Ispanijoje rado chaosą. Stalino nurodymu jie siekė Ispanijos komunistų partiją paversti pagrindine kairiąja jėga, neprisidedančia prie vyriausybės koalicijos. Liaudies frontas savo politiką išlaikė, o Maskva nepritarė kalboms, kad komunistai turėtų užimti valdžią. Vadovaudamas su Kremliumi suderintos pagrindinės linijos įgyvendinimui, Dimitrovas pasiekė savo: jis žinojo, kad nesaugu neklausyti šeimininko balso.14 Frankui atkakliai siekiant ginkluotųjų pajėgų atsitraukimo, Ispanijos vyriausybė spaudė komunistus prisijungti prie koalicijos. Pirmiausia Dimitrovas paskambino Stalinui ir paprašė jo sutikimo, o

stalinas

tada komunistų lyderiui Chose Diasui (José Díaz Ramos) nusiuntė nurodymus dėl taktikos. Galiausiai vyriausybės vadovu tapo socialistų partijos pirmininkas Largas Kabaljeras (Largo Caballero). 1937 m. kovą Stalinui aiškiai nepatiko įsitraukimas į vidinį karinį konfliktą, nesuteikusį galimybės kontroliuoti pasekmių, o gaunami pranešimai apie koalicijos darbo efektyvumą ir armijos veiksmus neteikė vilčių. Nuojauta jam liepė pasitraukti iš Ispanijos ir išformuoti tarptautines brigadas tuo atveju, jei iš kovos taip pat pasitrauktų Vokietija ir Italija, tačiau tuo metu jis primygtinai reikalavo Ispanijos komunistų ir socialistų partijų susijungimo.15 Šios nuostatos tuojau tapo ir Kominterno politika. Tačiau partijų derybos lėtai judėjo į priekį: per vieną naktį negalima pamiršti ilgų tarpusavio nesutarimo metų. Tuo metu Stalinas į Ispaniją nusiuntė NKVD agentus ir liepė surasti ir likviduoti Ispanijos trockistus, o tai irgi nepagerino situacijos. Sugavus Trockio idėjoms ištikimus Marksistų vieningosios darbininkų partijos (POUM) narius, išplito nepasitikėjimas kairiosiomis politinėmis jėgomis. Ispanijos komunistų partija neišvengiamai sustiprino įtaką vyriausybėje. Bėgant mėnesiams, situacija keitėsi, socialistai atsisakė paklusti Ispanijos komunistų partijos įsakymams. Iki 1938 m. vasario Stalinas priėjo išvadą, kad komunistai turėtų atsistatydinti iš vyriausybės. Nepaisant painiavos, kurią šis žingsnis sukels antifrankiškajame aljanse,16 tam pritarė ir Dimitrovas Maskvoje, ir Toljatis Ispanijoje. Kairiųjų politinės įtampos Stalinas neišlaužė iš piršto. Jam įsikišus, įtampa labai padidėjo. Tie, kurie manė, kad Stalinas nepaisė kaltinimų dėl aukų Sovietų Sąjungoje ir kad jos tebuvo tik despotizmo įrankis, nusivylė įvykiais Ispanijoje, nes ten prasidėjo lygiai tokie pat politiniai

ROBERT SERVICE

persekiojimai. Stalinas pasiryžo likviduoti kraštutinius kairiuosius respublikonų elementus, kol jų liguistais siekiais dar neužsikrėtė Ispanijos komunistų partija. Žinoma, Ispanijoje buvo daugybė kairiųjų pažiūrų šalininkų, kurie prisipažino esą trockistai, anarchistai ar nepriklausomi komunistai. Stalinui nereikėjo svarstyti pasirinkimo: jis žinojo, kad turi prideginti kraštutinių kairiųjų pliuralizmo žaizdas. Ispanijai ketinta padėti politinėmis žmogžudystėmis. Tuo metu pilietinio karo įvykiai aiškiai pakrypo Franko naudai. 1939 m. kovą karas baigėsi. Respublikonai pralaimėjo ilgai užsitęsusią kovą prieš reakcingas jėgas, kurias rėmė Vokietijos ir Italijos fašizmas. Trockis kritikavo, kad Stalino politika pernelyg atsargi. Ispanijos pilietinis karas suteikė Trockiui dar vieną galimybę plėsti revoliuciją į vakarus nuo SSRS ir pakenkti Europos kraštutinėms dešiniosioms jėgoms. Stalinas atidžiai svarstė bet kokio didelio įsikišimo riziką. Jis visada labai bijojo į generolo Franko glėbį įstumti prancūzų ir britų vyriausybes – tai galėjo lengvai įvykti dėl pernelyg akivaizdžios komunistų hegemonijos Ispanijos koalicinėje vyriausybėje. Tačiau Stalinas ir Kominternas padarė bent kažką, ir vargu ar respublikonai būtų taip ilgai išsilaikę, jei Stalinas nebūtų sankcionavęs Ispanijos komunistų partijos dalyvavimo. Staliną kritikavę trockistai kaltino jį pernelyg dideliu pragmatizmu vykdant SSRS užsienio politiką. Jie nepaisė ribotų SSRS išteklių. Ekonominės, karinės ir pirmiausia geografinės aplinkybės nulėmė tai, kad Stalinas neturėjo realių galimybių padaryti daugiau nei tuo metu pasiekė. Jei Stalinas ir nelabai galėjo daugiau padėti, tai jis tikrai galėjo mažiau trukdyti. Jo elgesys su Ispanijos kairiosiomis politinėmis jėgomis, ypač POUM nuslopinimas, pelnytai sulaukė didžiulės kritikos

stalinas

Džordžo Orvelo (George Orwell) knygoje „Katalonijai pagerbti“ (Homage in Catalonia). Stalino veiksmai neperžengė jo prielaidų ribų. Jis neįsivaizdavo, kad galima tinkamai mobilizuoti revoliucinį judėjimą, jei iš šio „neišvalyti“ nepatikimi elementai. Tuo pačiu metu, vykdydamas „valymus“ SSRS, Stalinas taip pat nusprendė tokius asmenis pašalinti ir iš Kominterno gretų. Revoliucijos reikalas priklausys nuo kraštutinių politinių kairiųjų jėgų vidinės būklės. Trockistus jis laikė infekciniais parazitais. Už sovietų vidaus politiką Stalino agentai iš Kominterno kovojo tolimosios Ispanijos kalnuose ir lygumose.

įsigykite

knygą dabar