Issuu

ŠEIMOS GYDYTOJA J. M. DALGLIESH

Iš anglų kalbos vertė

Mantas Barcas

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-599-6

Versta iš: J. M. Dalgliesh, Family Doctor, London: Bookouture, 2025.

First published in Great Britain in 2025 by Storyfire Ltd trading as Bookouture.

PROLOGAS

Prieplaukoje išlipu iš automobilio ir man į veidą plūsteli druskingo vėjo gūsis. Keltas artėja ir jo va rik lis burzgia vis garsiau – laivavedys pasuko į uostą. Iki pat smak ro užsisegu paltą, nusigręžiu nuo krantinės ir nusibraukiu nuo akių plaukus.

Mamai nepatinka, kad išvykstu iš namų. Jai atrodo, kad tą dieną prieš dvi vasaras beveik manęs neteko, ir aš ją suprantu. Tačiau jaučiuosi taip, lyg tuoj uždusiu. Atitolau nuo visų savo draugų, o mama vaikšto aplink mane kaip ant adatų. Bet aš dėl tos dienos įvykių juk nesu kalta ir privalau gyventi toliau. Kaip nors.

Priėjusi prieplaukos kraštą, stebiu, kaip potvynio bangos dūžta į akmeninę uosto sieną.

Staiga išgirstu žingsnius ir krūpteliu. Nežinojau, kad čia dar kas yra.

Atsisukusi pamatau vyrą: jis vienas, ant galvos – žieminė kepurė, veidas pridengtas storu šaliu.

– Gal galiu jums kuo nors padėti? – pasiteirauju, bet jis tik spokso į mano automobilio galą, man net plaukeliai ant kak lo pasišiaušia. – Ar kažkas nutiko?

Jis netaria nė žodžio, tik beda pirštu į automobilį. Pasuku jo link, bet jis žengteli atatupstas. Vis dar nematau jo veido. Tik apėjusi automobilį pastebiu, kad sudužęs užpakalinio žibinto stik las, šviečia ryški balta šviesa.

– Velniai griebtų. Nepastebėjau. Reikės būtinai sutvarkyti. Ačiū, kad pa rodėt.

Jis toliau tyli. Man per visą kūną perbėga šiurpas. Apima noras sėstis į automobilį arba pasitraukti ten, kur mane galėtų matyti artėjančio kelto įgula.

– Kokios talpos ši bagažinė? – staiga prabyla jis.

– Neįsivaizduoju, – atsakau. – Klausykit, nežinau, ko jūs norit, bet man metas eiti.

– Gerai, – sušnabžda jis, nudelbęs žvilgsnį sau į batus.

– Na, atleiskit, – tariu, prispaudusi delną sau prie krūtinės. – Nenoriu pasirodyti nemandagi. Tiesiog šiuo metu tiek visko užgriuvo, suprantat?

– Nieko tokio.

Pasisuku eiti.

– Beje, dar vienas dalykas, – sako jis smagesniu balsu. Atsigręžiu.

– Koks?

Vyras mosteli į mano automobilį.

– Kaip manai, tilpsi?

Jis kažkoks keistas, kažkoks beveik pažįstamas. Iš akių? Gal iš balso?

– Kur?

– Bagažinėj.

Galiausiai atsimenu tik šaltį sau prie skruosto – drėg ną prieplaukos grindinį. Spėju išgirsti paskutinį atplaukusio kelto sig na lą, bet taip ir nepamatysiu, kaip jis prisišvartuoja.

PIRMA DIENA

KELĖ

Lango rėmas ima tirtėti, jį talžo vėjas, pučiantis nuo Džuros sąsiaurio, siauro vandens ruožo, skiriančio mus nuo didesniosios Hebridų sesers – Ailos. Rytinėje Džuros pakrantėje nuo Atlanto vėjų mus šiek tiek apsaugo gretima sala, bet ne per daugiausia. Žiūriu pro langą: kol kas anapus vandens vis dar matosi pagrindinė šalies teritorija, bet netrukus ją rūku apgaubs per salą slenkantis atmosferos frontas. Įdomu, kaip sekasi Lorenai. Kelionė bus neleng va, bet neabejoju, kad ji susitvarkys.

– Taigi, gydytoja Kele, kaip manote, kas tai?

Žvilgsniu grįžtu prie Ašlės – mano pacientei dvidešimt su trupučiu, ji daili mergina. Atsidūstu ir pažeriu jai įprastų padrąsinimų. Pabeldžia – pačiu laiku. Prasivėrus durims, pro tarpą galvą įkiša mano nusikaltimo bendrininkė Eiva Maklaud.

– Atleiskit, kad trukdau, bet po trijų minučių jums numatyta nuotolinė konsultacija su pacientu.

– Dėkui, Eiva.

Šioje saloje aš vienintelė gydytoja, todėl į mane kreipiamasi pirmiausia, ne tik dėl rimtų traumų, bet ir dėl paprastų sunegalavimų. Džuros saloje tėra vienas kelias, vienas miestelis, vienas baras ir vienas viešbutis, tad vis dėlto rimtesnių sveikatos problemų čia pasitaiko ne per dažniausiai.

Vietos gyventojų čia mažiau nei visur laisvai klaidžiojančių stirnų. Dauguma žmonių dirba kurioje nors iš penkių

salą pasidalijusių privačių valdų arba vienoje iš trijų čia veikiančių varyklų: viskio, romo arba džino. Kiek vienam pagal skonį. Nors neseniai patyriau rimtą sukrėtimą, aš stengiuosi nebevartoti alkoholio, ir man tai puikiai sekasi.

Stebiu, kaip Ašlė išeina iš mano kabineto. Eiva palaiko jai duris, o paskui pati įžengia per slenkstį. Ji ne tik itin gabi administratorė ir vienintelė mano bendradarbė, kuria visada galiu pasikliauti. Eiva man reiškia kur kas daugiau. Ji visus pažįsta ir įsiklauso į viską, kas vyksta aplink. Nesuprantu, kaip jai tai pavyksta, bet ji žino visas naujienas.

– Čia pat jos motinos mirties metinės, – taria Eiva kiek pritildžiusi balsą, lyg kas nors slapta mūsų klausytųsi.

– Taip, čia pat, – atsakau. – Vos už dviejų savaičių.

– Vargšelė dėl to kone atsisakė savo gyvenimo. – Eiva sužiūra į langą. – Neįtikėtina, ką žmonės gali padaryti dėl artimųjų, ar ne? Ašlė liko saloje, kad pasirūpintų motuše, o dabar jaučiasi taip, lyg nebeturėtų teisės iš čia išvykti.

– Baimė paleisti praeitį. Ji itin stipri.

– Turbūt, – tarsteli Eiva. – Bet juk daug geriau gyventi dabartimi, ką manote?

– Be jokios abejonės.

– Gal norite arbatos?

Pasisuku į ją.

– Oi, tik rai neatsisakysiu.

– Tuoj atnešiu, – sako ji. Grįžta prie durų, sustoja ir atsigręžia. – Kitas pacientas atšaukė apsilankymą. Turėsite šiek tiek laisvo laiko.

– Atšaukė? Kodėl?

– Minėjo, kad sugedo kelto va rik lis. Šiuo metu niekas niekur neplaukia.

– Ačiū Dievui, kad bent Lorena išvyko anksčiau.

– Lorena? – nustemba Eiva. – Ji išlėkė į Ailą?

– Iš ten pirmu taikymu plauks į Kenakreigą…

– Ak, žinoma. Šiandien gi tas pokalbis.

Niūriai linkteliu. Nesupraskit neteisingai. Aš labai didžiuojuosi duk ra, o Šv. Andriaus universitetas – puiki vieta studijuoti. Ji jau du kartus atidėjo studijas, o dabar dėl neaiškios priežasties – bijau, kad tai susiję su įvykiais, nutikusiais mano gyvenime per pastaruosius porą metų, – priėmimo komisija pasikvietė ją pokalbio. Manau, šis kartas gali būti lemtingas, juolab jeigu jai pavyks padaryti gerą pirmąjį įspūdį. Bet tai nereiškia, kad leng vai ją išleidžiu.

– Gydytoja Kele, viskas bus taip, kaip turi būti. Nesijaudinkit.

Pakeliu į Eivą akis ir išspaudžiu šypseną.

– Šitaip daug geriau, – taria ji ir išeina, lėtai už savęs uždarydama duris.

Pačiupusi mobilųjį, patik rinu pranešimus. Vis dar jokios žinutės iš Lorenos.

Pažiūriu, kiek laiko. Jau greitai turėtų atplaukti į Kenakreigą. Nėra ko nerimauti. Jeigu būtų nespėjusi išvykti ankstesniu reisu, būtų man pranešusi, ar ne?

Lauke pasigirdę šūksniai vėl pritraukia žvilgsnį prie lango. Pagrindinis mano rangovas Bleras rėkauja nurodymus pameistriui – savo sūnui. Įsirengti kabinetą prie namų patogu dėl to, kad taip daug leng viau prižiūrėti renovavimo darbus, tačiau turiu kęsti triukšmą. Staiga prisimenu, kad norėjau pasikalbėti su Bleru. Pagriebusi namų raktus ir vis dar iš rankos nepaleisdama telefono, išeinu į laukiamąjį. Jokios nuotolinės konsultacijos mano dienotvarkėje nėra. Tai gud rybė, kurią mudvi su Eiva sukurpėme, kad nereikėtų viso ryto praleisti su Ašle. Ji labai miela, draugiška mergina, bet ją kamuoja tokia stipri hipochondrija, kokios gyvenime nesu mačiusi.

– Užplikiau arbatos! – šūkteli Eiva, eidama iš mažos virtuvėlės mūsų medicinos centre.

Vadinti tai medicinos centru nėra labai tikslu. Tai tėra trijų kambarių priestatas pietinėje senos trobos, kurioje

apsigyvenome su Lorena, pusėje. Kai čia atsikraustėme, nuo sienų viduje byrėjo sutrūkinėjęs tinkas, o ant po juo atsivėrusio akmens dėl prakiurusio stogo kaupėsi pelėsis. Namas akmeninis, kadaise buvo dengtas šiaudais. Bet Bleras uždėjo naujas skalūno čerpes ir užsandarino akmens siūles, o paskui padengė baltų dažų sluoksniu. Iki manęs čia dirbęs gydytojas išsikraustė iš salos, todėl Aukštikalnių ir salų plėt ros taryba nusprendė pasamdyti mane.

– Pabėgėsiu iki namų, reikia persimesti pora žodžių su Bleru. Ilgai neužtruksiu, – paaiškinu sau per petį ir atidarau laukujes duris.

Mano palaidinę kiaurai perveria ledinio vėjo gūsis. Akimirksniu pasigailiu nepasiėmusi palto.

Ant krūtinės sukryžiavusi rankas ir susigūžusi, nuskubu aplink pastatą prie savo namų. Gerai bent tai, kad jau persikrausčiau į pagrindinį namą, nes didžioji dalis statybos darbų atlikta. Vasara namelyje ant ratų – Škotijoje taip leisti vasaras labai populiaru – buvo pakenčiama, tačiau atėjus rudeniui apsidžiaugėme pagaliau gavusios progą įsikraustyti į naujuosius namus.

– Blerai!

Virš stogo keteros iškyla galva. Ant ausų užtempta languota kepurė. Į mane iš aukšto žiūri Bleras Makinalis, tarp dantų įsikandęs suktinę.

– Oi, sveika, daktare Kele. Kas nutiko?

– Pagrindinio vonios kambario dušas vis dar kemšasi. Gal galėsi sutvarkyti?

– Uhu, palik tai man.

– Ačiū, Blerai.

– Menks vargs, – atsako jis, ne itin susidomėjęs.

Aš neriu pro duris. Reikia įsitikinti, ar mudvi su Lorena vonios kambaryje nepalikome nieko, ko Bleras ar Donis neturėtų pamatyti. Mūsų bend ruomenė negausi, tad savaime suprantama, kad žmonės mėgsta paliežuvauti.

Vonios kambaryje tereikia paviršutiniškai apsitvarkyti. Apsidžiaugusi patraukiu durų link ir pasiruošiu vėl stoti prieš stichiją. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu pasimėgauti tuo puodeliu arbatos. Bet suskamba telefonas. Lorena atsiuntė žinutę. Nedelsdama ją paspaudžiu, bet ji beveik tuščia, tik trumpa nuoroda ir vienas žodis.

Atidaryk.

Jeigu tokį pranešimą būtų atsiuntusi ne duk ra, nė į galvą nešautų spausti neaiškią nuorodą, bet dabar nesudvejojusi paliečiu ekraną ir vaizdas jame pasikeičia.

Tikiuosi pamatyti vaizdo įrašą, kaip ji plaukia keltu, kaip artėja prie Kenakreigo. Tačiau tai lyg ir gyva transliacija.

Vaizdas tamsus, beveik nieko nesimato, tik kažkokie judesiai. Instinkty viai pagarsinu ir išgirstu kvėpavimą. Trumpi, sunkūs kvėptelėjimai.

Kamera atsitraukia: pamatau skruostą, paskui – smak rą. Kažką jos burnoje. Tai skuduras ar kažkoks medžiagos gniutulas. Ji krūpteli, pabando nusukti veidą nuo kameros. Ryški šviesa apšviečia jos bruožus ir kartu apakina. Girdžiu, kaip ji sugargia užkimšta burna.

Krūtinėje pajuntu aštrų skausmą, bet jaučiuosi suak menėjusi. Tarsi stebėčiau sulėtintą autokatastrofą ir nepajėgčiau atplėšti žvilgsnio. Jokios klaidos. Pažinčiau ją bet kur ir bet kada.

Savo mažylę. Savo Loreną.

– Kas…

Ryšys nutrūksta, ir aš pradedu maigyti telefoną, bandau paleisti iš naujo, bet staiga ekrane nušvinta naujas pranešimas.

Kele, susikaupk. Privalai tiksliai padaryti, ką liepsiu.

Trys taisyklės.

Pirma. Turi septyniasdešimt dvi valandas – tris paras, –kad nužudytum vieną iš savo pacientų.

Aikteliu ir prisidengiu burną delnu. Tai kažkoks šlykštus pokštas. Kas, po velnių, čia vyksta?

Gaunu dar vieną žinutę, o ankstesnioji nustumiama iš ekrano.

Antra. Laikyk liežuvį už dantų.

Trečia. Neleisk, kad tave sugautų.

O galiausiai pamatau žodžius, kurie visiems laikams įsirėš atmintyje:

Jeigu sulaužysi kurią nors iš šių paprastų taisyklių, tavo dukra mirs.

Tai pokštas. Turi būti pokštas. Nespėjus nė pamėginti viso to suvokti, vėl suskamba telefonas. Skambina Lorena. Iškart atsiliepiu, pajutusi visą kūną užplūstančią pykčio bangą.

– Lorena, ką tu, po galais…

Pasigirsta balsas, pakeistas skaitmenine programėle, itin monotoniškas, bet įsakmus.

– Kele, ar taisyk lės aiškios?

– Kur mano duk ra? – paklausiu siaubo iškreiptu balsu. –Tučtuojau duok pasikalbėti su Lorena!

Tyla.

Girdžiu brūžavimą, tai galėtų būti medinės kėdės kojos, stumiamos per akmens grindis ar keramines plyteles. Klausausi ištempusi ausis. Nedrįstu nė kvėptelėti. Kur ji? Dar daugiau šiugždesio, paskui alsavimas.

– Mamyte? – sukužda ji. – Čia aš…

Tai Lorena, vos prakalba. Puikiai pažįstu savo duk rą, ji pakraupusi. Perprantu kiek vieną jos skleidžiamą garsą.

– Mažute, tai aš. Tuoj tave…

Ji suklykia, o aš kone atitrūkstu nuo savo kūno, nuo šios tik rovės. Mano dukra.

– Lorena! Tyla.

Krūtinę siaubingai spaudžia. Gerk lė užgniaužta. Nepajėgiu kvėpuoti. Noriu kalbėti, pasakyti jai, kad viskas bus gerai, bet įstengiu tik sukūkčioti.

– Lo… Lorena? Mažute?

Vėl tas balsas.

– Lorenai aiškios ir taisyk lės, ir tai, kodėl pasirinkau ją. O tau, Kele?

– Aš… aš…

– Kele, susitelk. Taisyk lės. Ar jos aiškios?

– Taip. Taip, taisyk lės aiškios. Skambutis nutrūksta.

– Lorena! – surinku į telefoną, spoksodama į ekraną.

Paskui susmunku ant grindų, spaudžiu mobilųjį sau prie krūtinės, bandau į plaučius įtraukti oro. Mano… dukrelė. Kažkas pagrobė mano duk relę.