Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys by knygos.lt

Romanas

Susimovusios keturiasdešimtmetes išpažintys

The Telegraph

ALEXANDRA POTTER

Musu laiku

Bridžita Džouns.

ALEXANDRA PO T TER

Susi movusios keturiasdešimtmetes išpaži ntys

RO MA NA S

Iš anglų ka lbos ve rt ė

Saulė Ryg er tait ė

VILNIUS 2025

Alexandra POTTER CONFESSIONS OF A FORTYSOMETHING F##K UP Macmillan, London, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

First published 2020 by Macmillan, an imprint of Pan Macmillan, a division of Macmillan

Publishers International Limited

ISBN 978-609-466-882-1

Prologas

Sveiki, džiaugiuosi, kad prisijungėte prie „Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių“ – tinklalaidės, skirtos kiekvienai moteriai, kuri stebisi, kaip, po velnių, ji atsidūrė ten, kur atsidūrė, ir kodėl gyvenimas ne visai toks, kokį ji įsivaizdavo.

Ši tinklalaidė skirta kiekvienai, kuri žvelgdama į savo gyvenimą yra pagalvojusi, jog tai niekada nebuvo Didžiojo Plano dalis. Kiekvienai, kuri bent kartą jautėsi pražiopsojusi progą ar pavėlavusi į traukinį ir iki šiol desperatiškai bando susivokti, ką daryti toliau, kai visi aplinkui tik ir kepa braunius be glitimo. Bet pirmiausia noriu iš anksto įspėti: aš anaiptol nepretenduoju į visų galų ekspertės statusą. Nesu gyvenimo būdo guru ar nuomonės formuotoja, kad ir ką tai reikštų, ir čia esu tikrai ne tam, kad pardavinėčiau kokio nors prekės ženklo produktus. Arba juos reklamuočiau. Arba aiškinčiau, ką turėtumėte daryti, nes, jei atvirai, aš pati neturiu supratimo, ką man daryti. Aš tik žmogus, kuriam sunku pripažinti, koks chaotiškas yra jo gyvenimas šitame tobulų instagraminių gyvenimų pasaulyje, ir kuris jaučiasi visiškai susimovęs. Maža to, aš esu susimovusi keturiasdešimtmetė. Tokia, kuri perskaičiusi neva motyvuojančią citatą apie gyvenimą pasijunta veikiau išsekusi, o ne įkvėpta. Kuri nesistengia siekti naujų tikslų ar kelti sau kokių nors iššūkių, nes gyvenimas savaime yra iššūkis. Aš toji, kuri jaučiasi ne #palaiminta ar #paciupusilaimeuzuodegos, o klausinėja savęs: #kapogalaisasdarau ir #argaliupaguglinti?

keturiasdešimtmetės išpažintys

Todėl ir pradėjau šią tinklalaidę... kad papasakočiau, kaip yra iš tikrųjų, bent jau man. Nes „Išpažintys“ – tai laida apie kasdienius išbandymus ir sunkumus, apie tai, ką reiškia atsidurti ne toje keturiasdešimtmečio pusėje ir suvokti, kad viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjaisi. Apie tai, kas nutinka, kai viskas nueina velniop, ir apie gebėjimą juoktis net ir įmynus į šūdą. Apie nuoširdumą ir tiesos sakymą. Apie draugystę, meilę ir nusivylimą. Apie kėlimą svarbių klausimų, į kuriuos negauni atsakymų. Ir apie naują pradžią, kai atrodo, kad jau viskas baigta.

Šiose laidose, kurios bus nelyginant išpažintys, išpasakosiu visus liūdnus ir juokingus nutikimus. Kalbėsiu apie tai, kokia netobula, sutrikusi, vieniša ir išsigandusi aš jaučiuosi, apie tai, kad viltį ir džiaugsmą galima rasti netikėčiausiose vietose ir kad jokios garsenybių kulinarinės knygos ar trinti avokadai tavęs neišgelbės. Nes jei jautiesi susimovusi, tai dar nereiškia, kad esi vaikščiojanti nesėkmė, tu tiesiog esi verčiama taip jaustis. Turiu galvoje tą spaudimą ir paniką, kad reikia atitikti visus reikalavimus ir pasiekti visus tikslus... ir tai, kas nutinka, kai tau nepavyksta. Kai atsiduri gyvenimo nuošalėje. Nes labai lengva tam tikru gyvenimo momentu kokiu nors požiūriu pasijusti nevykėle, kai, atrodytų, visiems aplinkui puikiai sekasi.

Taigi, jei ir tu jautiesi panašiai, tikiuosi, ši tinklalaidė padės suprasti, kad tu ne viena.

Nes dabar mes dviese. O du – tai jau komanda.

Sausis

#kurpovelniuritasimanogyvenimas

Pirmoji Naujųjų metų diena

Kaip, po velnių, aš čia atsidūriau?

Na, ne čia, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku – tai yra sausį, nesibaigiantį nesibaigiančios pilkumos ir tamsos mėnesį, kai kiekviena diena slogi it Liūdnasis pirmadienis, pilna nesėkmingų bandymų kažką pakeisti, kai instagramą užtvindo pagyrūniški įžymybių krykštavimai: „Nauji metai! Nauji jaudinantys projektai!“ – tik man tai anaiptol nežadina #ikvepimo ir juolab noro žiūrėti jų vaizdo įrašus su treniruotėmis ar pasiekimų (atsiprašau, norėjau pasakyti prisiminimų) albumus, mane tokie dalykai veikia priešingai – aš tiesiog #bejegiskai griūnu ant sofos apsikabinusi šeimyninę sūrio rutuliukų pakuotę.

Ne, sakydama čia turiu galvoje faktą, kad mano gimtadienis jau visai čia pat – man tuoj bus keturiasdešimt su trupučiu, o viskas yra ne taip, kaip kažkada įsivaizdavau. Kaip, po galais, tai nutiko? Toks jausmas, kad aš kažkur praleidau posūkį. Tarsi būtų kažkoks galutinis tikslas, paženklintas užrašu „Keturiasdešimt su trupučiu“, kur mes – aš ir mano draugai – kartu keliavom, viena ranka nusitvėrę jaunystės, kita – svajonių, kupini entuziazmo ir tokie perspektyvūs. Panašiai jautiesi per atostogas, kai išlipi iš lėktuvo ir kartu su kitais važiuoji vienu iš tų judamųjų takų, sekdamas nuorodas į bagažo atsiėmimo salę ir nekantraudamas pamatyti, kas ten, už tų stumdomųjų durų.

Tik kalbu aš ne apie Bahamų salas ir tropikų palmes; tas galutinis tikslas yra Keturiasdešimt Su Trupučiu, kurio sudedamosios

Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys

dalys yra mylintis vyras, žavūs vaikučiai ir gražūs namai. Puf, ir jų nėra. Taip pat sėkminga karjera, dvivėrės virtuvės durys, drabužiai iš Net-a-Porter. Puf, ir jų nėra. Dar laimės ir pasitenkinimo jausmas, nes gyvenimas susiklostė, viskas puiku, tu esi būtent ten, kur visada įsivaizdavai būsianti, ir visą šitą tobulybę vainikuoja instagramo paskyra su grotažymėmis #astokialaiminga ir #manogyvenimaspuikus.

Bet taip nėra, kartoju, nėra, yra tik klausimai #kapadariaunetaip ir #kurpovelniuritasimanogyvenimas?

Sėdžiu dabar ant lovos lotoso poza ir dairausi po kambarį –akys užkliūva už kartoninių dėžių kampe ir dviejų didelių, net neatidarytų lagaminų. Dar nė nebaigiau išpakuoti daiktų. Spoksau į juos, tikėdamasi pajusti įkvėpimą, o tada vėl atsišlieju į pagalves. Nieko, palauks.

Mano žvilgsnis nukrypsta į naują užrašų knygelę ant naktinio stalelio. Ją nusipirkau tik šiandien. Pasak to straipsnio, kurį dabar skaitau, laimę galima prisivilioti kasdieniais dėkingumo įrašais.

Užrašydami viską, už ką esate dėkingi, pasijusite pozityviau, užkirsite kelią neigiamoms mintims ir palaipsniui transformuosite savo gyvenimą.

Paėmusi užrašų knygelę ir rašiklį atsiverčiu pirmą puslapį. Įsmeigiu akis į tuščią popieriaus lapą – galvoje lygiai taip pat tuščia.

Jei prireiktų įkvėpimo, štai keletas dalykų, nuo kurių galite pradėti: Aš kvėpuoju.

Jūs gal juokaujat? Kvėpuoju? Jei to nebūtų mano sąraše, tai reikštų, kad aš iš esmės esu lavonas.

Visai nesijaučiau įkvėpta.

Nesijaudinkite, jei nežinote, ką rašyti. Tiesiog pradėkite nuo vieno dalyko ir stenkitės tokių dalykų per dieną surasti penkis.

Gerai, supratau. Tiesiog parašysiu, kas pirmiausia šaus į galvą.

1. Sukaupti oro mylių taškai. Gerai, gal tai ne visai tas palaimingas ir dvasingas dalykas, kurį turėjo omenyje straipsnio autorė, bet, patikėkite manimi, aš patyriau tiesiog beprotišką, nežemišką palaimą, kai tos oro mylios aną savaitę man padėjo parskristi atgal į Londoną. Pastaruosius dešimt metų gyvenau Amerikoje, iš jų penkerius praleidau Kalifornijoje su savo amerikiečiu sužadėtiniu. Man patiko Kalifornija. Tos nesibaigiančios saulėtos dienos. Pasivaikščiojimai lauke su šlepetėmis sausio mėnesį. Mūsų kavinukės ir knygyno hibridas, į kurį sukišome visas santaupas, kad galėtume tiekti skanius vėlyvuosius pusryčius knygomis nustatytų lentynų apsuptyje. Buvau laiminga, įsimylėjusi ir susižadėjusi. Ateitis švietė priešais kaip ryškiaspalvių lempučių girlianda. Viskas klostėsi taip, kaip visada ir tikėjausi.

O tada mūsų verslas žlugo, kartu nusitempdamas ir mūsų santykius, ir – puf – karieta vėl virto moliūgu. Supratau, kad už princo aš neištekėsiu ir negyvensiu ilgai ir laimingai su žaviais vaikučiais bei mielu šunimi iš prieglaudos. Taigi, teko susikrauti tai, kas liko iš mano gyvenimo, sukauptus oro mylių taškus iškeisti į aukštesnės klasės lėktuvo bilietą ir sriūbaujant grįžti per Atlantą namo. Bet, po velnių, jei jau likau tuščiomis kišenėmis ir sudaužyta širdimi, tai verčiau sėdėsiu ten, kur bus papildomos vietos kojoms, sūrio lėkštė ir nemokami gėrimai, ačiū už dėmesį. Nuo džino, sūrio ir krekerių apsunkusioje mano smegeninėje užgimė planas grįžti į Londoną, išsinuomoti butą, apstatyti jį kvepiančiomis žvakėmis ir vėl susitvarkyti gyvenimą. Imigracijos viza šiaip ar taip jau ėjo į pabaigą, o man reikėjo naujos pradžios –ten, kur niekas man neprimintų nuolat to, ko nebeturiu. Be to, tėtis pasiūlė dosnią paskolą, kad galėčiau greičiau atsistoti ant kojų. Mano amerikietiškoji svajonė baigėsi – atėjo laikas grįžti namo.

Tačiau nuo tada, kai išvykau į Ameriką, viskas labai pasikeitė –greitai pastebėjau, kad nuomos kainos Londone išaugo dvigubai –

Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys

ne, keturgubai. Išsibarstė ir mano vienišų draugių šutvė – o jos visada galėdavo pasiūlyti laisvą kambarį ir pigaus vyno, kurį mes gerdavom iki paryčių viena per kitą bliaudamos, kad jis paskutinis šiknius, tau be jo bus geriau, Tik Nepanikuok! Tu dar turi per akis laiko! Ir uoliai vardydavome įžymybes, kurios sugebėjo ištekėti, pagimdyti vaiką ir papasakoti žurnalui OK! apie savo stebuklingą gimdymą, Kol Dar Nevėlu, būdamos gerokai už tave vyresnės.*

Dabar visos mano draugės ištekėjusios ir svečiams skirtus kambarius užpildė kūdikiai, dviaukštės lovos, lipdukai su vaikiškomis dainelėmis, puodeliai su žolelių arbata ir miegelis nuo dvidešimt pirmos trisdešimt. O tai reiškė, kad man teks tenkintis sofa su puodeliu ramunėlių arbatos rankose arba Grįžti Gyventi Pas Tėvus.

Tik nesupraskit manęs neteisingai. Aš myliu savo tėvus. Bet grįžimas pas juos niekada nebuvo Didžiojo Plano dalis. Kai dvidešimties ar trisdešimties kūriau savo ateities viziją, nė minties neturėjau, kad persiritusi per keturiasdešimt būsiu vieniša ir miegosiu savo senajame kambaryje. Net jei mama pakeitė viengulę lovą į dvigulę ir papuošė kambarį priderintais Laura Ashley šviestuvais.

Mano senasis miegamasis turėjo būti skirtas apsilankymams pas tėvus su Amerikiečiu Sužadėtiniu, kuris netrukus turėjo tapti Gražuoliu Sutuoktiniu. Kad galėčiau atgaivinti vaikystės prisiminimus apie Kalėdas kaime, čia atsivežusi savo rausvaskruostes atžalas. Savaitgaliams, kai tėvai prižiūrėtų mylimus anūkus, o mes išspruktume porai dienų į vieną tų ištaigingų ir neadekvačiai brangių viešbutukų su vintažinėmis lemputėmis virš baro, ekologiškų patiekalų meniu, siūlančiu žole šertą tą ir aną, ir masažais, kurie amžinai būna per švelnūs.

* Dar žinomas kaip tiesiog KDN. Iš pradžių tai buvo trisdešimt devyneri metai. Paskui nusitęsė iki keturiasdešimt dvejų. Dabar tai bet koks amžius, kurį drąsiai galite nurodyti esant geram apšvietimui ir niekas nesuabejos.

2. Spareroomforrent.com

Tiesą sakant, apie šį puslapį man papasakojo mano geriausia draugė Fiona, kuriai apie jį papasakojo jos vaikų auklė.

– Turėtum pabandyti, Nele! Man rodos, būtų šaunu! – džiugiai sušuko ji iš savo ką tik atnaujintos atviro plano virtuvės su Kararos marmuro stalviršiais, kai aš, prislėgta ir dar neatsigavusi po skrydžio, susmukau su puodeliu bjauraus skonio žolelių arbatos. Fiona labai maloniai pasiūlė grįžus į Londoną kelioms dienoms apsistoti pas ją.

Fionai mano gyvenimas visada atrodo šaunus. Tikriausiai taip ir atrodo, kai žvelgi į jį iš saugaus santuokinės laimės burbulo. Šuoliai su guma, gyvenimas dviejų šimtų kvadratinių pėdų nameliūkštyje ir plaukų dažymas violetine spalva irgi skamba šauniai, kai tą darai ne tu pats.

Tik nesupraskite manęs neteisingai. Mano gyvenime būta šaunių etapų. Bet dabartinis tikrai ne toks.

– Galima, žinoma, pasakyti ir taip, – pajuokavau šypsodamasi

Izei, savo penkerių metų krikšto dukrai, ką tik kibusiai į ekologišką košę. Bent aš turėjau galvoje visai kitą žodį, bet teta Nelė juk nesako negražaus žodžio iš „š“ raidės.

– Tavo krikšto dukra mano, kad tai skamba šauniai, ar ne, brangioji? – entuziastingai tęsė Fiona ir, čiupusi dubenėlį sau, pagardino košę keliomis šviežiomis šilauogėmis, ispaninio šalavijo sėklomis ir trupučiu manukos medaus.

Aš myliu Fioną – mes draugaujame nuo universiteto laikų, –bet ji gyvena visai kitoje planetoje. Laimingai ištekėjusi už Deivido, sėkmingo teisininko, ji dabar mėgaujasi patogiu vidurinės klasės gyvenimu pietvakarių Londone, turi du gražius vaikus, lankančius privačią mokyklą, skoningai dizainerio įrengtą namą ir tokius išpuoselėtus šviesius plaukus, kokius gali turėti tik kai jais rūpinasi profesionalus plaukų stilistas ir puikus koloristas.

Prieš susilaukdama vaikų Fiona dirbo muziejaus kuratore ir keliavo po visą pasaulį, tačiau gimus Lukui, jų vyresnėliui, darbą metė ir nuo tada leidžia dienas organizuodama nesibaigiančius mokyklos renginius, užsiimdama namų pertvarka, planuodama mielas šeimos atostogas penkių žvaigždučių kurortuose ir lankydama pilateso treniruotes.

Tuo metu planetoje Ką Po Velnių Aš Dabar Darysiu buvo sprendžiami kitokie klausimai.

– Gal net susipažintum su kokiais nors įdomiais žmonėmis.

Fiona buvo tokia miela ir pozityvi, kad nesiryžau jai pasakyti, jog man šiurpsta oda vien nuo minties apie artimas pažintis su įdomiais žmonėmis vilkint pižama. Nenoriu dalytis šaldytuvu su nepažįstamaisiais. Arba, neduok Dieve, vonia. Ta buvo smagu, kai buvome jauni, bet tik ne dabar. Dabar tokia perspektyva slėgė, žlugdė dvasiškai ir netgi šiek tiek baugino. Juk koks nors kvanktelėjęs kambariokas gali nužudyti mane tiesiog lovoje, supjaustyti į gabalėlius ir patręšti manimi pelargonijas.

Į PENKTĄ DEŠIMTĮ ĮKOPUSIĄ MOTERĮ IŠTINKA

ŠIURPI MIRTIS NUOMOJAMAME KAMBARYJE

Jos laukė daug žadanti ateitis, sako sukrėsti tėvai, kurie tikėjosi sulaukti bent vieno anūko.

Savo nuogąstavimus aš išsakiau garsiai, bet Fiona tik guviai numojo ranka. Auklė jai sakė, kad gyventi nuomojamame kambaryje nuostabu ir kad taip galima įgyti daug naujų draugų. Tiesa, nepaminėjau, kad Fionos vaikų auklė – dvidešimtmetė brazilė, taigi, suprantama, kad jai tai nuostabi patirtis. Kai esi tokio amžiaus, kitaip būti ir negali. Ypač jei atrodai kaip Fionos vaikų auklė.

– Baik, aš padėsiu tau ieškoti, – pareiškė Fiona ir išsitraukusi savo planšetę uždarė John Lewis išparduotuvės puslapį.

Po kelių sekundžių ji jau entuziastingai slinko per nuotraukas,

tarsi rinktųsi prekes internetu. Tiesą sakant, taip ir buvo. Tik rinko ji ne dailią stalinę lempą ar kašmyro užtiesalą, o namus savo vargšei bejėgei draugei.

– Oho, žiūrėk! Radau! Tobula vietelė!

3. Artūras

Nuomojamas kambarys buvo Edvardo laikų dviaukščiame name Ričmonde, Londono priemiestyje, kuris garsėjo žaluma, kaimo atmosfera ir buvo itin mėgstamas šeimų. Tikėjausi vietos arčiau miesto, kur vaikštinėtų mažiau sutuoktinių su vaikais, bet tas kambarys buvo laisvas, o kaina įkandama. Be to, nuvykus apsižiūrėti paaiškėjo, kad kambarys yra didesnis, nei atrodo nuotraukose, ir netgi turi nedidelį balkoną. Buvo tik vienas trūkumas.

– O štai čia – bendras vonios kambarys.

Parodęs man miegamąjį, Edvardas, buto savininkas ir mano potencialus šeimininkas, sustojo prie vonios kambario durų.

– Bendras?

– Nesijaudinkite, aš visada nuleidžiu dangtį – tai viena iš namų taisyklių, – pajuokavo jis ir atidaręs duris trūktelėjo už šviesos jungiklio virvelės.

Iš pradžių pamaniau, kad jis juokauja. O tada pastebėjau jo dantų šepetėlį puodelyje prie praustuvės ir mano širdis apmirė.

– Aišku.

Stengiausi negalvoti apie savo vonios kambarį Kalifornijoje.

Nepamiršk, bus šaunu. Visai kaip seriale „Draugai“, skirtumas tik tas, kad mums jau per keturiasdešimt ir aš visai neatrodau kaip Dženiferė Aniston. Išspaudžiau akinamą šypseną. Aš galiu tą padaryti.

– Tai ar turite kokių klausimų?

Edvardas atrodė vyresnis už mane – tamsūs banguoti plaukai buvo pražilę ties smilkiniais, nosis pabalnota akiniais kvadratiniais rėmeliais, – bet man kirbėjo įtarimas, kad jis yra mano am-

keturiasdešimtmetės išpažintys

žiaus. Dabar dažnai apsišaunu dėl amžiaus. Keista, vieną dieną skaitai straipsnius apie vidutinio amžiaus žmones, tarsi jie būtų tavo tėvai ar panašiai, ir staiga suvoki – pala, mes juk to paties amžiaus! Bet kaip tai gali būti? Aš taip neatrodau. Bent jau nemanau, kad taip atrodau.

Ar atrodau?

– Eee... yra dar kokių nors taisyklių? – pamėginau pajuokauti, sekdama paskui Edvardą į virtuvę.

– Taip, aš jas atspausdinau, kad galėtumėte peržvelgti... – Įkišęs ranką į stalčių, jis ištraukė segtuvą ir padavė man.

– O.

Tai buvo dvidešimties puslapių dokumentas, kuriame kai kurie punktai buvo pabraukti žymekliu.

– Dievulėliau, čia visas kalnas taisyklių.

– Aš manau, kad geriau viską iškart išsiaiškinti, o jūs? Tada nelieka vietos nesusipratimams.

Akimis permečiau kelias taisykles. Viso labo įprasti reikalavimai dėl garsiai leidžiamos muzikos, tvarkos ir pagarbumo, būtinybės rakinti duris.

– Yra ir pastraipa apie aplinkos tausojimą ir energijos taupymą.

– Taip, žinoma.

Šiuo klausimu mūsų požiūriai sutapo. Pastaruosius penkerius metus gyvenau Kalifornijoje. Vairavau priusą. Pirkdavau ekologiškus produktus (kai galėjau sau tai leisti). Turėjau mielų daugkartinio naudojimo pirkinių maišelių, pagamintų iš bambuko pluošto.

– Labai palaikau aplinkos tausojimo idėją, – patikinau Edvardą.

– Vadinasi, išjungiate šviesą išeidama iš kambario, maudotės po dušu, o ne vonioje...

– Ne vonioje?..

Man sutraukė vidurius.

– Maudantis po dušu sunaudojama tik trečdalis vandens, ku-

rio prireiktų norint pripildyti vonią, todėl tai daug ekologiškiau.

– Taip, žinoma, – palinksėjau aš. Jis teisus, žinoma, kad teisus, bet mes juk ne Kalifornijoje, kur sausra būna ištisus metus. Mes Anglijoje, kur niekada nenustoja lyti. Pernai mano tėvų namą vanduo apsėmė du kartus.

– Ir norėčiau, kad neliestumėte centrinio šildymo termostato.

Instinktyviai tvirčiau susisupau į paltą. Buvo žvarbu, net viduje. Pačiupinėjau radiatorių. Jis buvo ledinis.

– Net sausį?

Po velnių, kas čia dabar?! Kas neįjungia šildymo sausio mėnesį?

– Nustatyta optimali 12,5 laipsnio temperatūra.

Tai jau buvo paskutinis lašas, ir aš pagalvojau: eina šikt. Nuo tada, kai išsiskyriau su savo Amerikiečiu Sužadėtiniu, eina šikt tapo mano gyvenimo moto. Vis geriau nei „dėjau“. Ir pastangų mažiau reikalauja.

– Ką gi, labai ačiū. Yra dar keletas kambarių, kuriuos ketinu apžiūrėti...

Viskam yra ribos. Taip, mano gyvenimas – vienas didelis nesusipratimas. Viskas nesisekė. Laikas bėgo, o man tiesiog nesisekė. Aš vis dar trypčioju šalikelėje, laukiu savo ilgo ir laimingo gyvenimo, kad ir kas tai būtų. Nesu nei žmona, nei mama. Nesu ir svaiginamas aukštumas pasiekusi karjeristė, nors, anot vieno laikraščio, Kurį Griežtai Atsisakau Įvardyti, būtent karjera ir yra ta priežastis, dėl kurios tam tikro amžiaus moterys atsiduria tokioje padėtyje. Aš esu bedarbė knygų redaktorė, visas santaupas sukišusi į verslą, kuris žlugo kartu su mano santykiais. (Kad jau kalba pakrypo šia linkme, gal kas nors galėtų man paaiškinti, kodėl žodis „karjeristas“ neturi tokio neigiamo krūvio kaip „karjeristė“?)

Aš nespaudžiu sulčių, nekepu ir neruošiu sveikų, maistingų patiekalų savo jaukioje virtuvėje – greičiausiai dėl to, kad šiuo metu aš neturiu virtuvės ar savo namų, bet, jei atvirai, vis tiek esu

Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys

beviltiška. Nė velnio nenutuokiu apie breksitą, negana to, man tai niekada ir nerūpėjo. Nepraktikuoju sąmoningumo meditacijų. Nelankau jogos. Po galais, aš net negaliu pasiekti savo kojų pirštų.

Ir tikrai neturiu socialinių tinklų paskyros, lūžtančios nuo tūkstančių patiktukais apipiltų nuotraukų, kuriose atsiskleidžia mano tobulas gyvenimas.

– Buvo malonu su jumis susipažinti.

Aš pasukau durų link.

– Tiesą sakant, pamiršau dar kai ką pasakyti...

Aš įsitempiau.

– Savaitgaliais manęs čia nebūna. Sutrikau.

– Atsiprašau?

Tada Edvardas man ir paporino, kad yra vedęs ir turi dvynius berniukus. Vedęs? Jis tikriausiai pastebėjo, kad mano akys nukrypo į pirštą be žiedo, nes nerišliai sumurmėjo, esą palikęs jį namuose, vonioje ant praustuvės. Jo namai buvo kaimo vietovėje, ten šeima persikėlė „dėl mokyklos“, bet šiokiadieniais jis gyveno Londone, kad nereikėtų kasdien toli važinėti į darbą.

– Aš išvažiuoju penktadienį ryte ir grįžtu tik pirmadienį vakare, taigi, turėtumėt visą butą sau.

Minutėlę – aš greitai suskaičiavau. Vadinasi, dalytis su juo būstu turėčiau tik tris dienas? O keturias dienas gyvenčiau viena?

– Tiesa, dar yra Artūras.

– Artūras?

Išgirdęs savo vardą, į virtuvę įpuolė didžiulis gauruotas padaras, vizginama uodega vos neišversdamas manęs iš kojų.

– Artūrai, sėdėt. Sėdėt!

Artūras visiškai nekreipė į tai dėmesio – toliau entuziastingai šokinėjo aplink mane ir seilėjosi, o šeimininkas tuo metu iš paskutiniųjų bandė šunį patupdyti.

– Mano žmona Sofi alergiška šunims, todėl jis gyvena čia, su

manimi, – atgavęs kvapą sušvokštė Edvardas. – Bet savaitgaliais jis liktų tik su jumis... todėl ir nuomos mokestis atitinkamai mažesnis.

Pažvelgiau į Edvardą. Akiniai ant nosies kėpsojo kreivai, džemperis buvo aplipęs baltais plaukeliais, dalis jų sūkuriavo ore, paversdami virtuvę milžinišku šuns plaukų sniego rutuliu, viena rankovė buvo Artūro nasruose.

– Gerai. Kada galiu atsikraustyti?

4. Aš nemiriau nuo hipotermijos

Reikia mokėti pasidžiaugti ir mažmožiais – buto šeimininkas išvyko slidinėti. Savaitgalį jis atvažiavo iš Kento, kad susitiktų su manimi ir perduotų raktus bei Artūrą, o paskui kaip akis išdegęs išlėkė į Hitrou oro uostą, iš kur su šeima išskrido į Verbjė švęsti

Naujųjų Metų. Vos tik Edvardas išvyko, aš pasukau termostato rankenėlę iki dvidešimt keturių laipsnių. Taigi, dabar čia jauku ir šilta, o aš guliu lovoje vienais apatiniais. Galiu net apsimesti, kad aš vėl Kalifornijoje.

Sulig ta mintimi akyse ima kauptis ašaros. Ne, nenoriu apie tai galvoti. Jau kelias dienas neverkiau ir visai nenoriu pratrūkti.

Susitvardžiusi pažvelgiu į Artūrą, miegantį ant kilimo prie lango, tada akys vėl nukrypsta į užrašų knygelę. Reikia įtraukti dar vieną dalyką į dėkingumo sąrašą, kad susidarytų „penki per dieną“, bet aš tokia pavargusi. Vis dar kamuojuosi dėl sutrikusio paros ritmo. Ir niekas neateina į galvą. Padedu knygelę atgal ant naktinio stalelio. Štai kodėl tai vadinama kasdiene praktika. Esu tikra, kad rytoj būsiu nusiteikusi kur kas pozityviau ir mane aplankys įkvėpimas.

Taip, šiais metais ketinu iš esmės pakeisti savo gyvenimą.

Nauji metai, nauja pradžia ir visa kita. Tiesą sakant, kitąmet tuo pačiu metu mano dėkingumo sąrašas bus maždaug toks:

Esu dėkinga už:

1. Mylintį vyrą, kuris kasdien man sako, kaip stipriai mane myli, o savo žodžius įrodo gėlėmis ir iš proto varančiu seksu.

2. Galimybę myluoti mūsų nuosavą mažą stebuklą, kuris išdidiems seneliams parodė, kad mamytė nėra susimovusi keturiasdešimtmetė, kurios laikas seniai ištiksėjo.

3. Sėkmingą, svaiginamą karjerą, garantuojančią pasitenkinimą ir šešiaženklį atlyginimą, kurį galėsiu išleisti gražiems, žurnaluose matytiems drabužiams ir man nereikės valandų valandas ieškoti pigesnio varianto eBay.

4. Pinteresto vertus namus, kuriuose galiu rengti nuostabias suaugėliškas vakarienes visiems savo draugams, aikčiojantiems dėl mano talento kurti namų interjerą bei gaminti skanius, maistingus patiekalus ir su švelnia pašaipėle vadinantiems mane Namų Deive.

5. Tą stiprybės ir ramybės derinį, užplūstantį nuėjus į jogos užsiėmimą vilkint naujais Lululemon drabužiais, ir žinojimą, kad pagaliau esu ten, kur noriu būti, ir nemirsiu vieniša, avėdama batus iš laikraščių.

Kas nors turi sukurti tam priešnuodį. Kas nors turi pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, kai susimauni ir niekas nesiklosto taip, kaip tikėjaisi. Kai tavo gyvenimas nė trupučio neprimena tokio, apie kokį rėkia socialiniai tinklai.

ALEXANDRA POTTER (Aleksandra Poter, g. 1970 m.) – garsi britų rašytoja, skaitytojų mėgstama dėl puikaus humoro jausmo ir gebėjimo kurti įtikinamus, charizmatiškus veikėjus, su kuriais lengva susitapatinti. Baigusi anglų literatūros studijas, A. Potter dirbo Australijos Vogue žurnalo redakcijoje, paskui grįžo į Angliją ir pradėjo rašyti romanus. Dabar jie leidžiami milijoniniais tiražais ir yra išversti į 25 kalbas. „Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys“ – populiariausias jos romanas, pagal kurį sukurtas TV serialas Not Dead Yet. Tai antroji rašytojos knyga lietuvių kalba (pirmoji – „Paprasti džiaugsmai“, 2024).

Susipažinkite su Nele Stivens.

Jos verslas ką tik žlugo. Sužadėtuvės irgi. O kartu ir visos svajonės apie ilgą ir laimingą gyvenimą. Atsisveikinusi su Kalifornija, ji grįžta į gimtąją Angliją. Bet senieji draugai jau sukūrę šeimas, rūpinasi savo namais, karjeromis ir apskritai gyvena tobulą gyvenimą. O štai Nelei tenka dalytis nuomojamu butu su aplinkos tausojimo apsėstu Edvardu ir jo gauruotu šunimi. Ir rašyti nekrologus, kad galėtų susimokėti už šią prabangą.

Kaip pradėti viską nuo nulio, kai tau per keturiasdešimt? Kai, rodos, beviltiškai atsilieki gyvenimo lenktynėse? Susipažinusi su Krokete, ryžtinga aštuoniasdešimtmete našle, Nelė nusprendžia pakeisti savo gyvenimą.

Bet pirma ji šį tą išpažins... tinklalaidėje.

„Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys“ privers jus kikenti, kvatoti balsu, o kartais ir nubraukti ašarą. Tai himnas draugystei ir kartu priminimas kiekvienam: net kai tavo planai lekia velniop, nereiškia, kad susimovei ir kad jau nebebus nuotykių, džiaugsmo ir meilės. Tereikia išdrįsti būti savimi. Ir, kas žino, gal už kampo tavęs laukia artima siela.

ISBN 978-609-466-882-1