PIRMA DALIS BĖJA
BANERO GATVĖ, STOKHOLMAS
2016 m. birželis
Ji vartėsi nuo šono ant šono su tarp kojų įsipainiojusiu antklodės užvalkalu. Pūkinę antklodę jie jau gegužės mėnesį sugrūdo į viršutinę drabužių spintos, stovėjusios toje pusėje, kur miegojo Niklas, lentyną. Skvarbi vasaros nakties šviesa, tarytum aštrios adatėlės, veržėsi pro užuolaidas. Jai sunkiai sekėsi priprasti prie to, kad čia niekada visiškai nesutemdavo. Šitomis šiltomis, šviesiomis naktimis dažniausiai gulėdavo ir snūduriuodavo. Ar jai bent pavykdavo užmigti? Toks jausmas, kad nė bluosto nesudėdavo.
Bėja ištiesė ranką telefono link. 00:41. Jokių žinučių. Jis tikriausiai pakeliui namo. Ar bent jau baigia savo pasisėdėjimą restorane. Ar „Daphnes“ tokią valandą dar iš viso dirba? Jau buvo bepradedanti rašyti susitaikymo žinutę. Gal prieš tai buvo jam kiek per griežta?
Viduryje žinutės sustojo. Susimąstė apie tai, kas nutiko prieš kelias valandas. Kodėl ji turi atsiprašinėti? Tai jam derėtų jos atsiprašyti, ji turi teisę ant jo pykti. Ir iš tiesų pyko. Tai ne ji pamiršo apmokėti „Destination Gotland“ sąskaitą, dėl to jie dar kurį laiką liks įstrigę mieste, nes kelte visos vietos jau buvo rezervuotos iki
pat kito šeštadienio. Anksčiausiai po savaitės – ir tik naktiniame kelte – buvo galima gauti laisvą vietą automobiliui. Išvykimas 01:10, atvykimas 04:25.
Dar visą savaitę jiems teks kepti tvankiame bute, kai jau dabar galėtų mėgautis poilsiu Hūgrepso sodyboje, ar, karščiui per daug varginant, nuvažiuoti dviračiais iki Griungės paplūdimio kopų. Traukti į plaučius bangų vilnijimo išjudintą jūržolių ir jūros druskos dvelksmą bei įsibristi į vos už kelių žingsnių vėsinantį vandenį. Šitas svajones dabar buvo galima pamiršti, ir toliau reikės tįsoti šičia išmuštai prakaito ir kamuojamai nemigos, nelyg įstrigusiai kokiame vakuume.
Bėja jautė padažnėjusį pulsą. Ir kaip, po velnių, jis sugebėjo pamiršti tą sąskaitą? Juk net kelis kartus jam apie tai priminė.
Kodėl tada pati neapmokėjai tos sąskaitos? Negi taip nebūtų buvę paprasčiau? Užuot dabar kvaršinus man dėl to galvą?
Todėl, kad už visus likusius kelionės rūpesčius buvo atsakinga ji. Kaip paprastai, Bėja suplanavo jų vasaros atostogas, užsakė bilietus, suderino su kaimyne, kad ši užsuktų palaistyti gėlių, ir paliko jai atsarginį raktą bei nupirko viską, ko reikėjo kelionei. Jam teliko pasirūpinti vieninteliu dalyku. Ir jis dar drįsta raukytis? Siutulio pagautas Bėjos kūnas įsitempė, ji dar sykį apsivertė lovoje. Prakeiktas bukaprotis. Nors visi buto langai buvo plačiai atverti, ją pylė prakaitas. Jei nebūtų tokia pavargusi, išliptų iš lovos ir, nuėjusi į virtuvę, iš šaldiklio išsitrauktų porą šaldymo elementų, apsuktų juos rankšluosčiu ir užsidėtų ant pilvo. Buvo per daug pavargusi, kad atsikeltų, bet per daug sukaitusi, kad liktų gulėti lovoje. Per daug suirzusi, kad užmigtų. Koridoriuje staiga pasigirdęs spragtelėjimas privertė ją krūptelėti. Iš lauko pusės duryse trakštelėjo raktas. Štai ir jis. Neabejotinai šįvakar padaugino alaus ir grįžo namo įkaušęs. Galimas
daiktas, kad vis dar bus surūgęs. Arba įkaušęs ims apgailestauti ir, prisislinkęs prie jos iš nugaros, sunkiai šnopšdamas šnabždės atsiprašymo žodžius. Lyg tai galėtų atitaisyti tą faktą, kad sugadino visus jų ateinančios savaitės planus. Ne, ji dar nebuvo pasiruošusi jam atleisti. Žingsniai koridoriuje. Atsidarė tualeto durys. Bėja įdėmiai klausėsi. Žingsniai vis dėlto buvo per lengvi.
Kažkas basomis lengvai tipeno girgždančiu parketu. Tai visai nepriminė Niklo, kai jis, grįžęs namo po vidurnakčio, neapdariai klampinėdavo aplinkui ir barškindavo virtuvėje, gamindamasis naktipiečių sumuštinius ir sukaliodamas vandens čiaupą.
O tada, būdavo, stebisi: „Oi, atsiprašau, ar prižadinau tave?“
Po trisdešimt dvejų metų gyvenimo kartu vis dar nesugebėjo įsidėmėti, kad ji lengvai pabunda nuo menkiausio trakštelėjimo.
Paskui mielai pakreipęs galvą ir žvelgdamas nusikaltusiomis akimis, klausdavo: „Ar vis tiek mane myli?“ O Bėja, nors ir labai suirzusi, visada atsakydavo tikrai mylinti.
Kartkartėmis susimąstydavo, kiek šitie erzinantys epizodai buvo nudėvėję jos meilę Niklui. Kad ir kaip ten būtų, dabar vis dėlto vylėsi, kad tai jis. Kad gal nors sykį tykina po butą ant pirštų galų, galvodamas apie ją. Turint omenyje, ką buvo padaręs. Ar, teisingiau sakant, nepadaręs. Tačiau žingsniai pamažu ėmė tolti į priešingą pusę, kol galiausiai visiškai nutilo.
Smalsumo pagauta ji permetė kojas per lovos kraštą ir kojų pirštais brūkštelėjo per ąžuolinį parketą. Prieškambaryje, kuriame nebuvo langų, viešpatavo tamsa, viskas skendėjo šešėliuose. Aplinkui vyraujančią ramybę pertraukė tiktai vos girdimas murmėjimas, kuris, regis, sklido iš Aleksijos kambario. Bėja atsargiai pravėrė kambario duris. Naktinės užuolaidos buvo užtrauktos, dukros pusiau nuogą kūną iš dalies apšvietė ant rašomojo stalo pastatyta „iPad“ planšetė, iš kurios sklido spigus amerikiečių
jutuberio monologas. Aleksija stvėrė už kulnus siekiančio melsvos medvilnės susiaučiamo sijono, kurį Bėja jai buvo perleidusi, ir paskubomis prisidengė krūtinę.
– My god*, gal pasibelstum?
– Atleisk.
– Viešpatie...
Bėja staiga susivokė, kad ir pati tarpduryje stovi nuoga. Sutrikęs, į šoną nukreiptas dukros žvilgsnis privertė ją pasijusti atgrasia ir keliančia pasibjaurėjimą. Taip ir pati sau vis dažniau atrodė. Lygiai su tokia pat jėga, su kokia anksčiau jos kūną buvo užkariavę kasmėnesiniai spazmai ir kraujavimai, dabar jį ėmėsi niokoti negailestingas klimaksas. Išskyros ir išsausėjimas ne ten, kur reikia. Kiaurai permirkusios pažastys ir stichinė sausra tarp kojų. Ačiū ir už tai.
– Ar tu ką tik grįžai? – pasiteiravo ji, sykiu bandydama atsistoti taip, kad durys užstotų bent jau apatinę jos kūno dalį.
– Aha... Gi sakei, kad galiu iki pirmos? – suniurzgėjo Aleksija.
– A, taip, tiesa. O kur Alma? Ar jūs ne į tą patį vakarėlį ėjot?
– Ką? Ne, – papurtė galvą Aleksija ir pasidygėjimo perkreiptu veidu vėl nusuko žvilgsnį nuo mamos. – Mam, gal gali?..
Jųdviejų, motinos ir dukros, nuotaikos dabar buvo labai panašios. Abi buvo lengvai suerzinamos, nors šitoje moteriško vaisingumo kelionėje ir buvo nuklydusios į visiškai priešingas puses. Keista, tačiau Almos hormonų antpuoliai taip nepaveikė, ji vis dar buvo švelnaus būdo. Aleksija ir Alma. In ir jang. Dvynės, kurios niekada nebuvo viena į kitą panašios. Rodos, net ir tada, kai dar buvo jos pilve. Alma, žinoma, jau seniai miegojo
* Dieve mano (angl.). (Čia ir toliau – vert. pastabos.)
savo kambaryje. Bėja buvo per daug įnikusi į savo mintis, kad pastebėtų, kada dukra grįžo ir nuėjo į lovą, bet dabar miglotai prisiminė, kaip Alma palinkėjo jai „labos nakties“.
Ji žingtelėjo atgal ir uždarė Aleksijos kambario duris. Nors žinojo, kad Niklo lininio švarko ten nepamatys, vis tiek greitomis užmetė akį į tuščią spintos kabliuką koridoriuje. Kiek žemėliau, batų lentynoje, stovėjo tvarkingai išrikiuoti Almos jojimo batai ir balerinos tipo bateliai, šalia kurių gulėjo bet kaip numesti Aleksijos sportbačiai, Bėjos „Birkenstock“ šlepetės bei
Niklo vasariniai mokasinai ir bėgimo bateliai. Visa galybė batų ir striukių. Šeima nors ir kartu, bet pakrikusi.
Grįžus oras miegamajame rodėsi dar troškesnis, nors balkono durys buvo plačiai atvertos į kiemo pusę. Čia pat lyg koks stulpas stirksojo Niklo už baisingus pinigus nupirktas ir siaubingai atrodantis ventiliatorius. Jo valdymo pultelį reikėjo susirasti prieš vėl atsigulant į lovą, bet tam ji nebeturėjo jėgų.
Prisėdusi toje lovos pusėje, kur įprastai miegojo Niklas, Bėja atitraukė naktinio staliuko stalčių. Elektroninė skaityklė ir vaistai nuo alergijos, minimalu ir paprasta. Ne taip, kaip jos stalčiuje, prikimštame rankų kremo tūbelių, knygų ir kitokių niekniekių. Valdymo pultelį ji galiausiai rado ant palangės ir įjungė ventiliatorių visu stiprumu. Prietaiso skleidžiamas monotoniškas dūzgesys miegamajame pagaliau išjudino orą.
03:31. Tikriausiai buvo užmigusi, nes prabusdama krūptelėjo. Vis dar gulėjo ant lovos Niklo pusėje, dabar jau lengvai sužvarbusi. Ji užsitraukė antklodės užvalkalą ir ėmė apgraibomis ieškoti telefono, gulinčio kažkur kitoje dvigulės lovos pusėje. Jokių
žinučių. Jokių praleistų skambučių. Iš susierzinimo Bėja visiškai išsibudino.
Kur, po velnių, tu esi?
?? Alio?! Atrašyk!
Dabar jau ėmė darytis pikta kaip širšė. Kodėl jis neatrašo? Kodėl nesulaukia jo jokių „atleisk man“, jokių atsiprašymų? Užuot pranešęs jai, kur pradingo, visą naktį nežinia kur bastosi nelyg koks paauglys. Suaugę žmonės taip nesielgia. Tebegulėdama lovoje
Bėja virė iš pykčio. „Daphnes“ jau garantuotai nebedirba. Ji įbedė akis į telefoną. Paėmė jį, bet tuojau vėl padėjo į šoną. Nustūmė tolyn nuo savęs. Tada vėl pasiėmė. Laukė. Jokio signalo. Skruostai degte degė, nors oras kambaryje jau buvo gerokai atvėsęs.
04:48 ir visiškai sujaukta lova po nerimastingo Bėjos vartymosi.
Kodėl jis jai neatrašė ar nepaskambino? Ne paslaptis, kad jo išsiblaškymas ją kartais erzindavo, tačiau Niklas niekuomet tyčia nebūtų vertęs jos nerimauti. Net išvykęs darbo reikalais įprastai atsakydavo į skambučius. Vienintelė išimtis buvo praeitą rudenį, kai filmavimosi metu Aleksiją ištiko krizė. Jis tuo metu buvo išvykęs į gydytojų konferenciją Kenijoje, o jo mobilusis kurį laiką buvo išjungtas.
Daugybės paslaugių žmonių dėka jai vis dėlto pavyko jam prisiskambinti. Jis buvo kažkur vidury Indijos vandenyno ir atrodė labiau domėjosi nardymu nei savo dukra ir šeima. Paskui
pats kelis kartus paskambino ir atsiprašė, pagaliau supratęs, kad klydo. Tačiau dabar buvo tarytum ne ryšio zonoje.
O jeigu jam kas nors atsitiko? Bėjos įsiūtis virto saulės rezginį nusmelkusiu nerimu. Gal pakliuvo į kokią bėdą? Gal nuklydo prie Jurgordeno tilto ir įkrito į vandenį? Paskutiniu metu jis retsykiais padaugindavo. Matyt, amžius jau bus spėjęs jį pasivyti, organizmas nebe taip gerai toleruoja alkoholį. Truputį priminė jaunuolį, dar kaip reikiant neišmokusį elgtis su stipriaisiais gėrimais, nors jau buvo perkopęs penktą dešimtį.
Praeitais metais per vėžių valgymo vakarėlį pas Karlį ir Šarlotę Miornerius jis sugebėjo pamesti vieną batą ir jai teko įsodinti jį taksi. O per pastarąsias Kalėdas, kai Niklas vis dar dirbo
Solentunos ligoninėje, ją viduryje nakties pažadino garsai, kurių nebuvo girdėjusi nuo mokyklos laikų: iš vonios sklido gomurinis žiaukčiojimas ir maurojimas, sukeltas per burną pasipylusių skrandžio sulčių, sūdytos lašišos ir sukramtytų dešrelių. Atidariusi vonios kambario duris, išvydo savo vyrą klūpantį ant kelių, mėšlungiškai įsikibusį klozeto atbrailos ir verkiantį iš gėdos. Vaizdelis buvo apgailėtinas.
Suaugusiam vyrui ir vaikų gydytojui šitaip nesivaldyti visiškai nederėjo. Jai buvo gėda dėl jo, toks elgesys ją piktino. Gerai, kad bent mergaitės jau buvo nuėjusios į savo kambarius miegoti ir nematė šitos ašarų pakalnės. Jei būtų grįžęs kokia valanda anksčiau, jos vis dar būtų sėdėjusios svetainėje ir žiūrėjusios filmą.
Gerai pagalvojus, pastaruoju metu gana dažnai ant jo pykdavo, o šito jausmo ji negalėjo pakęsti. Visai nenorėjo ant jo pykti. Ji mylėjo Niklą. Aistra jau nebebuvo tokia, kaip santykių pradžioje, tačiau jų meilė vienas kitam dabar tapo gilesnė. Gyvendami kartu jie sukūrė nuostabią šeimą, užaugino dvi žavias
ir mielas dukras. Tiesa, Aleksija šiuo metu gal ir nebuvo pati mieliausia, bet paauglystės laikotarpis juk kada nors baigsis. Kai visiškai susiformuos kaktinė smegenų skiltis, ar kaip ten.
Po virtuvės remonto jų butas tapo dar gražesnis ir jaukesnis, o Niklo šeimos sodyboje Gotlande ji pagaliau ėmė jaustis kaip namie. Be abejo, būnant kartu jiems teko pereiti įvairius etapus, kaip ir visi kiti jie išgyveno ne vieną sunkų periodą, tačiau kiekviena įveikta kliūtis juos tik dar labiau suartino. Daugelis kitų porų, kurias pažinojo, subyrėjo it kortų nameliai neilgai trukus po medaus mėnesio, vos tik santykius užgriuvo pirmieji išbandymai.
Galimas daiktas, jog Bėjos ir Niklo atvejis išsiskyrė iš kitų dėl to, kad jų istorija prasidėjo nuo skaudulingo dalyko – Jokūbo mirties. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jie rado vienas kitą būtent tokią akimirką. Galbūt dėl to ji buvo įsitikinusi, kad jiedu galėjo ištverti bet ką – nes pamilo vienas kitą didžiausios nelaimės akivaizdoje. Be Niklo ji nebūtų išgyvenusi, už tai jausis skolinga jam visą likusį gyvenimą, tad kelis neatsakingo padauginimo epizodus galėjo atleisti. Kad tik jis pagaliau parašytų ar paskambintų!
Blaškydamasi tarp pykčio ir nerimo, ji dar kartą apsivertė lovoje. Galvoje vienas scenarijus keitė kitą: Niklas, sėdintis bare ar tęsiantis vakarinį pasilinksminimą namie pas Fredį; narai gelbėtojai, ieškantys jo kūno upės srovėje; greitosios automobilis, vežantis jį į Karolinskos ligoninės priimamąjį. Su tokiomis mintimis neįmanoma užmigti, tad Bėja atsikėlė ir užsikaitė arbatos. Virtuvėje vis dar buvo tvanku. Išėjusi į balkoną, nužvelgė ant tamsaus turėklo kabančius pintus vazonus su pelargonijomis, kurių stiebai buvo gausiai apkibę pumpurais, tik ir laukiančiais, kada galės išskleisti savo švelniai rožinius žiedus. Ironiška, bet
atrodė, kad geriausiai tas augalas jaučiasi tada, kai ji prie jo nekiša savo nagų.
Uosdama pilkšvai žalių pelargonijų lapų kvapą, susmuko girgždančiame pintame krėsle. Lauko baldai balkone buvo pasenę ir sutrūniję. Prieš kiek laiko ji buvo užsakiusi naujus iš italų dizainerės Paolos Navonės puslapio, tačiau pristatymas iš Italijos vėlavo dėl karščio bangos, šiuo metu alinančios pietų Europą.
Vidiniuose kiemeliuose, kurie rangėsi tarp namų it ilga vingri gyvatė ir jungė visą kvartalą – nuo Karlavėgeno ir Banero gatvių iki Vitstoko ir Tyliosios gatvių, – buvo neįprastai tylu ir ramu. Kiekvieno namo kiemas buvo atskirtas nuo šalia esančiojo akmenine siena arba aukšta juodos spalvos geležine tvora. Kai Bėja atsivertė „Mažą gyvenimą“, Hanijos Yanagiharos bestselerį, kurį dovanojo Lilė, tiesiog pamišusi dėl šitos knygos, už šalimais stovinčio namo ėmė švisti. Ji iš tiesų norėjo pamėgti šį romaną, apie kurį dabar visi kalbėjo, tačiau jai sunkiai sekėsi įsigyventi į siužetą.
Kai ketvirtą kartą perskaitė tą pačią pastraipą ir vis tiek nieko nesuprato, padėjo knygą į šalį ir pradėjo naršyti telefone. Jos smegenys dabar negalėjo galvoti apie nieką kitą, visos mintys sukosi tik apie Niklą. Svarstė, ar nereikėtų paskambinti Fredžiui arba Karliui ir išsiaiškinti, ar jie ką nors žino apie Niklą. Užuot taip ir pasielgusi, liko sėdėti išklerusiame pintame krėsle, juodais paakiais ir bejėgė, o saulė pamažu kilo virš namų stogų.
Kai pagaliau paskambino, jo balsas skambėjo visiškai ramiai. Tarsi būtų ką tik baigęs darbą ir klaustų, ar pakeliui namo ne-
reikia ko nors nupirkti. Tualetinio popieriaus, o gal pieno? Visai ne kaip vyro, kuris ištisas dešimt valandų ignoravo savo žmoną.
– Čia aš, – dalykiškai prašneko jis.
– Tai dabar jau skambini?
– Miegojai?
– Ką?
– Prižadinau tave?
– Visą naktį nebuvau sumerkusi akių.
Tai nebuvo visiška tiesa, bet jausmas buvo toks.
– Okei.
– Ne, visai ne okei. Kur tu esi?
– Pas Fredį.
– Negalėjai tiesiog paskambinti ir šito pasakyti?
– Juk skambinu dabar.
– Aš gi visą laiką jaudinausi, vos neišprotėjau!
Abejingas jo tonas buvo lyg žibalas Bėjos įsiūčiui. Iš balso sprendžiant neatrodė, kad jis labai gailėtųsi, kalbėjo taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jis tik visai nakčiai išgaravo kaip rūkas, nieko čia keisto.
– Mes išgėrėm po porą alaus, tada nuėjom pas Fredį, sėdėjom ir šnekėjomės.
– Bet kodėl neatsakei į mano žinutes?
Bėjos kantrybė seko. Ji ėmė kelti balsą, lyg tai būtų galėję padėti lengviau susikalbėti.
– Alio, girdi mane?!
– Girdžiu girdžiu, nebūtina rėkti.
– Ar gali paaiškinti, kodėl neatsakei į mano žinutes?
– Gal nelabai norėjau.
Bėjos galvoje įvyko trumpasis jungimas. Kokias nesąmones jis čia skiedžia?
– Nelabai norėjai? Ką tu, po velnių, sau galvoji?!
Niklas nieko neatsakė. Tarytum tik laukė, kol ji liausis klausinėjusi ir leis jam padėti ragelį.
– Turėtum susiprasti, kad aš pradėsiu nerimauti?! Maniau, kad tau kas nors atsitiko!
Jam reikėtų atsiprašyti jos dabar pat, jau seniai turėjo tai padaryti. Tik to nedarė.
– Tu vis dar girtas?
– Ne.
– Tai atsakyk man!
– Ką nori išgirsti?
– Noriu pasiaiškinimo! Ir atsiprašymo! Iš pradžių sugadini visą reikalą su Gotlando bilietais, o paskui dingsti visai...
Staiga kitame linijos gale stojo mirtina tyla.
Čia rimtai? Jis nutraukė pokalbį? Ką jis sau galvoja? Turėtų plikais keliais klūpėti priešais ją ir maldauti atleidimo. Pažadėti, kad pasitaisys ir daugiau taip nebesielgs. Kai ką nors prisidirbdavo, visada taip ir darydavo. Savaime suprantama, jie abu turėjo ydų ir trūkumų, bet gyvenimas kartu juk ir paremtas meile vienas kitam, nepaisant ne tokių patrauklių antrosios pusės savybių. Pasielgus kvailai svarbiausia atsiprašyti. Iki šiol šitos taisyklės laikytis jiems sekėsi gana neblogai. Tačiau dabar – jokio apgailestavimo, jokio atsiprašymo. Visai kaip vakar vakare, kai jiedu susiginčijo dėl tos kelto bilietų sąskaitos – užuot pripažinęs, kad klydo ir atsiprašęs, ėmė visą kaltę versti jai. Nei gėdos, nei sąžinės.
Nieko nelaukdama, Bėja pabandė jam paskambinti, tačiau kitame linijos gale pasigirdo tik automatinis atsakiklis. Švelnus Niklo balsas pranešė:
Jūs paskambinote Niklui Stjernei. Parašykite man arba po signalo palikite žinutę.
Klausėsi apstulbusi. Ar jis išjungė savo telefoną? Tyčia? Na ne, tai vis dėlto negalėjo būti tiesa. Tikriausiai išsikrovė. O jis, aišku, kaip visada neturėjo su savimi pasiėmęs telefono įkroviklio, tas išvėpėlis. Tikrai negalėjo taip būti, kad kalbėdamas su ja tiesiog imtų ir užbaigtų pokalbį.
Slinkdama per kontaktų sąrašą telefone, ji susirado Fredžio Šėrerio vardą. Signalas pypsėjo, bet Fredis neatsiliepė. Tiek pat sumišusi, kiek ir suirzusi, Bėja paskubomis išsiuntė Niklui dar vieną žinutę:
Paskambink man! Kas vyksta? Nieko nesuprantu.
Kas tau užėjo? Atsakyk dabar pat!
Po to parašė ir Fredžiui.
Ar gali paprašyti Niklo, kad man paskambintų? Dabar.
Žiūrėjo į judančius rašomo atsakymo taškelius, Fredis turėjo telefoną rankose ir jai kažką rašė, tačiau arba nenorėjo, arba negalėjo su ja kalbėti. Bėja nekantriai stebeilijo į ekraną, bet šoklūs taškeliai jame galų gale prapuolė, o atsakymo ji taip ir nesulaukė.
Receptą žinojo atmintinai: miltai, druska, kepimo milteliai. Sviestą supjaustyti kubeliais ir pirštais sutrinti kartu su miltais. Įpilti pieno.
Bėja karštligiškai minkė kvietinių miltų ir riebalų mišinį. Tešla lipo prie rankų ir apkibo pirštus. Įprastai po kiek laiko šita klampi masė tapdavo lengviau suvaldoma ir leisdavosi formuojama ant kepimo skardos, tačiau dabar tešla užsispyrusi laikėsi priskretusi prie pirštų, nors ji ir trynė juos kaip apsėsta. Iš stalo įrankių stovo išžvejojusi medinį šaukštą, Bėja stengėsi nukrapštyti prikibusią tešlą nuo pirštų, bet tik pablogino situaciją. Rankos dar labiau lipo, o šaukštas liko beviltiškai išterliotas.
– Pisliava!
Žodis išsprūdo jai tą pačią akimirką, kai prieškambaryje pasigirdo Almos velkamų šlepečių čiužėjimas. Pasisukusi Bėja suvokė, kad susidomėjęs paaugliškas žvilgsnis seka kiekvieną jos žingsnį. Jai buvo gėda ne vien dėl iš burnos išpuolusio keiksmažodžio, bet ir dėl to, kad nebesivaldė. Jai tai nebūdinga. Tokio leksikono ji paprastai nevartojo. Tikėtina, tai jos kolegės įtaka, nes Inger biure imdavo laidytis nepraustaburniškais komentarais, vos tik sustreikuodavo jos kompiuteris.
– Atleisk, bandau padaryti skonus, bet nė nežinau... nepavyksta tešla.
– Niam... – sumurmėjo Alma, traukdama iš šaldytuvo „Tropicana“ sulčių pakelį. – Pasakyk, kai jau bus.
Nešina sultimis Alma nušlepsėjo atgal į savo kambarį.
Bėja stovėjo priešais skardą toliau bandydama susidoroti su lipniais tešlos gumulais. Gerklėje sukilo ašarų gniutulas, nors ji ir ne visai suprato, kodėl. Tikra tiesa, pyko ant Niklo, buvo juo nusivylusi, bet dėl to turėtų norėti kumščiu išmušti skylę sienoje ar panašiai, o ne verkšlenti. Tai ir vėl bus tie iš pasalų ją vis dažniau užpuolantys hormonų pokyčiai, kurie viską aptraukė it tirštas, klaidinantis rūkas.
Pastaruoju metu ją kamavo nuotaikų kaita, ji dažnai jautėsi
nusiminusi. Sakytum, gyvenimas staiga pakeitė tonaciją ir visos natos nupuolė į minorą. Darbas Raudonajame Kryžiuje jau nebemotyvavo taip, kaip anksčiau, nors ji ir žinojo, kad organizacija, kurioje dirbo, prisidėjo prie prasmingų pokyčių. Pasitikėjimas savimi ją apleido. Po Jokūbo mirties ji jautė poreikį užsiimti kuo nors prasmingu. Kas iš tiesų būtų tikra. Niklas siūlė jai toliau mokytis, tačiau Bėjai nusprendus ieškoti darbo paramos organizacijoje palaikė jos pasirinkimą ir sutiko, kad tokia veikla išeisianti jai į naudą. Nors būdama organizacijos internetinės svetainės redaktorė ji prisidėjo prie svarbių pokyčių, dėl kurių tinklalapio lankomumas gerokai išaugo, Bėja buvo linkusi nuvertinti savo indėlį darbe. Jautėsi nepastebima ir lengvai pakeičiama. Prislėgta.
Ar dėl to taip sunkiai priėmė visą šitą nesusipratimą su Gotlandu? Ji iš tiesų labai laukė atostogų, norėjo pagaliau nuvažiuoti į Hūgrepsą ir tiesiog jaukiai praleisti laiką kartu su Lile ir Tūre bei visa šeima. Ji ilgėjosi tų akimirkų, kai galėdavo leisti kitiems šiek tiek ja pasirūpinti. Niklo tėvai tą puikiai mokėjo.
Visai gali būti, kad Hūgrepsas buvo vienintelė vieta visame pasaulyje, kur ji galėjo visiškai atsipalaiduoti, to seno kalkakmenio namo užuovėjoje tarp šeimynykščių. Visus tuos metus Bėja čia galėjo jaustis saugi. Vakarais jie gurkšnodavo vyną viduramžių laikus menančių griuvėsių apsuptyje, iki išnaktų žaisdavo kortomis, kartu gamindavo maistą ir leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus. Taip buvo nuo pat tos akimirkos, kai ji tapo Stjernių šeimos dalimi, nuo pat pirmosios vasaros po Jokūbo mirties, kai ji, sielvarto nemigos išvarginta, pirmąsyk atvažiavo į Hūgrepsą kartu su Niklu.
Tąjį kartą Lilė dar švintant paruošė termosą kavos ir – draugiškai, bet užtikrintai – užsodino Bėją ant senojo močiutės
Betės „Monark“ dviračio. Girgždančiu žvyrkeliu jos nusigavo iki
Griungės paplūdimio ir paskubomis išsimaudė. Ledinis vanduo apmalšino sielvartą. Jos susišildė gerdamos kavą iš termoso ir tylomis pasitiko saulę. Bėjai nereikėjo nieko sakyti, galėjo tiesiog sėdėti šalia Lilės ir to pakako, kad bent kelioms akimirkoms nusiramintų. Jau tada, prieš trisdešimt metų, Niklo mamos plaukai buvo spėję pražilti, ji iki šiol mėgo juos nešioti susirišusi į kuodą pačiame viršugalvyje. Kadangi buvo dar ir žemo ūgio, priminė Mažąją Miu iš knygų apie Trolius Mumius. Jos šlaunys, nors ir grublėtos, buvo gražiai įrudusios vasaros saulėje. Šitie rytai pirmaisiais metais po Jokūbo mirties buvo veiksmingesni už bet kokią terapiją. Anyta rūpinosi ir domėjosi Bėja labiau nei jos pačios mama.
Metams bėgant Bėja suprato, kad jos mama taip elgėsi ne dėl to, jog buvo blogas žmogus, o todėl, kad per savo pačios skausmą nebepajėgė matyti, kaip jaučiasi kiti. Laimei, mamos paliktą tuštumą Bėjos gyvenime užpildė Lilė.
Be gausybės kitų kasdienių tradicijų, rytinės maudynės ir kava pamažu tapo įprasta Bėjos ir Lilės praktika. Kiekvieną vasarą jos kartu sumanydavo ir kokį nors naują projektą, kuris paįvairindavo jų dienas. Hūgrepse jiedvi norėjo sukurti ką nors gražaus ir ilgalaikio, kuo galėtų džiaugtis ateities kartos. Šiemet
Bėja buvo pažadėjusi Lilei iškuopti ir pertvarkyti jos keramikos dirbtuves. Jai tai visai neatrodė kaip pečius slegianti užduotis.
Priešingai, manė, kad tvarkyti dirbtuves bus smagus ir pasitenkinimą teikiantis užsiėmimas. Visai kaip praeitais metais, kai padėjo Tūrei perdažyti verandą.
Niklas nesuprato, kodėl vasaromis jie turi šitaip, anot jo, „vergauti“, tačiau Bėjai tokia veikla padėjo pajusti bendrystę su kitais. Kartais ją erzindavo, kad Niklas nepakankamai vertina kartu su šeima leidžiamą laiką ir priima tai kaip savaime
suprantamą dalyką. Grįžę po dar vienų metų Brazilijoje, Niklo brolis Henrikas ir žmona Siuzė jau buvo Hūgrepse, o jų vaikai, Ulė ir Heda, kaip ir kiekvienais metais nekantriai laukė atvykstant Almos ir Aleksijos. Kartais atrodė, jog, nepaisant juos skiriančio atstumo, vaikai tarpusavyje sutarė taip, lyg būtų sesės ir broliai, o ne pusseserės ir pusbroliai.
Ilgesys, kurį Bėja jautė Hūgrepsui, buvo bemaž fizinis. Visaip kaip ilgintis žmogaus. Ji buvo išsiilgusi ne tik Lilei su Tūre priklausančios sodybos, bet ir viso Gamelgarno kaimelio. Troško palei Griungės pakrantę nukulniuoti iki gamtos rezervato ir šalia Šausterio paplūdimio įsikūrusio žvejų kaimelio. Ten, dienai kaip reikiant įšilus, galėdavo stabtelėti ir, stoviniuodama ant plikų uolų, išsinerti iš drabužių, iš pradžių kiek pabraidžioti, o paskui panirti į jūrą. Bangų lengvai sūpuojama pirmyn atgal jausdavo, kaip maloni vandens vėsa ir užplūdę laimės hormonai apima visą jos kūną.
Mintys apie vasarą ir tai, kas jų laukia Gotlande, šį pavasarį buvo didžiausias jos išsigelbėjimas. Pažadėtasis atotrūkis Hūgrepse buvo vienintelė motyvacija, padėjusi jai ištverti, kai darbas tapdavo nepakenčiamas. Žinodama, kad pagaliau galės ištrūkti iš krosnimi virtusio buto ir taip išsigelbėti nuo karščio, kuris tarytum didžiulis dangtis buvo užvožtas ant miesto, ji dar šiaip taip galėjo laikytis. Vieną po kitos skaičiavo savaites iki išvykimo. Persiorientuoti ir susitaikyti su mintimi, kad Hūgrepse jie bus ne šį savaitgalį, o tik po savaitės, atrodė kone neįmanomas dalykas. Ir vis dėlto ji privalės kaip nors tas dienas ištverti, viskas per tą žioplą Niklo klaidą.
Bėja tiesė ranką link miltų pakelio. Prakaito lašai, kurį laiką kaupęsi tarp jos rūpesčio raukšlių, dabar virto mažučiais upeliais ir ėmė tekėti žemyn, ant akmeninių grindų formuodami tamsių
taškelių raštą. Vietoj ašarų, kurioms neleido prasiveržti. Nuo įkaitusios orkaitės virtuvėje pasidarė dar karščiau. Norėjo pati save išplūsti – ir koks idiotas galėjo sugalvoti kepti bandeles tokiame karštyje! Ji įstūmė skardą su skonais ir užtrenkė orkaitės dureles.
Ant marmurinio stalviršio padėtas jos mobilusis pyptelėjo. Bėja griebė telefoną tešla apkibusiais pirštais. Žinutė nuo Niklo.
Ar jau galų gale sugebėjo įsikrauti telefoną? O gal pagaliau susiprato, kaip absurdiškai elgėsi išjungdamas telefoną, jo žmonai bandant jam prisiskambinti?
Tikėjosi iš jo mažų mažiausiai milžiniško mea culpa*, tik turint omenyje, kaip nepagarbiai Niklas elgėsi, jos pykčiui atslūgti prireiks laiko. Išvarginta niršulio ir laikydama telefoną drebančiomis rankomis, Bėja perskaitė jo žinutę.
Namo negrįšiu.
Parašyta buvo trumpai ir aiškiai. Tik ji niekaip negalėjo suprasti tų žodžių reikšmės. Jo žodžių Bėja niekaip neperprato. Kaip negrįš namo? Gal jis turėjo omenyje, kad negrįš būtent šią akimirką, dabar pat, bet parsiras namo vėliau? Vakare? Gal užtruko su kažkokiais reikalais ilgiau, negu planavo?
Jei nestovėtų dabar nutirpusi iš nuostabos, tikriausiai ir vėl būtų ėmusi ant jo pykti arba, kitaip tariant, būtų užpykusi dar labiau. Tačiau šita mįslinga jo žinutė jai tarsi atėmė žadą. Jai būtinai reikėjo su juo pasikalbėti. Apie tai, kas įvyko vakar ir šį rytą. Apie tai, kaip jis nutraukė skambutį jai bekalbant ir išjungė telefoną po to, kai ji visą naktį kankinosi jo laukdama ir nerimaudama. Ir apie Gotlandą.
* Esu kaltas (lot.).
Pasielgus kvailai svarbiausia atsiprašyti. Iki šiol šitos taisyklės laikytis jiems sekėsi gana neblogai. Tačiau dabar –jokio apgailestavimo, jokio atsiprašymo.
MOA HERNGREN (g. 1969 m.) –švedų rašytoja, žurnalistė, buvusi Elle žurnalo vyriausioji redaktorė, trijų romanų, kurių pagrindas – šeimos santykių dramos, autorė. Romanas „Skyrybos“ sulaukė didžiulės sėkmės Švedijoje, 2022 m. pateko į Metų knygos rinkimų trumpąjį sąrašą, netrukus tapo bestseleriu visose Skandinavijos šalyse, yra išverstas į daugiau nei 20 kalbų.
Bėja ir Niklas – puiki pora, auginanti dvi dukras prestižiniame Stokholmo kvartale. Miestą užklupus rekordiškai karštai vasarai, šeima ruošiasi kasmetinėms atostogoms Gotlando saloje. Tačiau vienas iš pažiūros nereikšmingas sutuoktinių ginčas baigiasi šalta Niklo žinute: „Namo negrįšiu.“
Niklas dingsta iš Bėjos gyvenimo be jokių paaiškinimų. Neatsistebėdama tokiu vyro poelgiu, ji pasiryžta gelbėti santuoką. Tik ar Niklo veiksmai iš tiesų visiškai netikėti? Ar tas, kuris išeina, tikrai yra kaltesnis už tą, kurį palieka? Ir kas iš tikrųjų slypi už gražaus jų santuokos fasado?
Neištikimybė, paslaptys ir šeiminiai vaidmenys, kuriuos prisiėmę kartais pamirštame, ką reiškia būti savimi, – M. Herngren įžvalgiai ir empatiškai kalba apie painius romantinius santykius šiuolaikinėje kultūroje.
Dėmesį prikaustantis yrančios santuokos paveikslas. – Daily Mail
