Issuu on Google+


Iš anglų kalbos vertė dalia uržaitė


Įžanga

I

š visų amerikiečių tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, pasakojusių iš Vokietijos, šiai užduočiai geriausiai buvo pasirengusi Sigrid Šulc (Sigrid Schultz). 1893  me­

tais gimusi Čikagoje iš Norvegijos atvykusioje šeimoje, didžiąją savo jaunystės dalį – nuo aštuonerių metų – praleido Europoje. Jos tėvui gerai sekėsi tapyti portretus, jis įleido šaknis Paryžiuje, tad Sigrid mokėsi prancūzų mokyklose. Kai tėvas sulaukė užsa­ kymo nutapyti Viurtembergo karaliaus ir karalienės portretus, ji kelis mėnesius mokėsi vokiečių mokyklose; čia ne tik išmoko kalbą, bet ir įgijo ankstyvą supratimą apie vietines pažiūras. „Tuo metu nedaug užsienio dailininkų kviesdavo į rūmus, todėl kitos mažos mergaitės stengėsi būti malonios, – prisiminė tuos laikus Sigrid.  – Bet buvo aišku, jog būti ne vokiečiu yra trūkumas. Jeigu bet kurio užsieniečio neapakindavo vokiečių 5


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

Kultur, ir jis nebūdavo nuolankus jų dalykiškumui, geriausiu atveju tapdavo pasigailėjimo objektu.“ Sorbonoje Šulc studijavo tarptautinę teisę, paskui su tėvais persikėlė į Berlyną. Čia ji tapo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimė­ jusiųjų liudininke. Kai 1917 metais į karą stojo Jungtinės Valsti­ jos, ji kasdien su tėvais turėjo registruotis policijoje kaip „prie­ šiški atėjūnai“, bet jai pavyko tęsti mokslus Berlyno universitete ir pasirinkti tinkamus kursus. Po šio konflikto Chicago Tribune ją pasamdė dirbti su korespondentu Berlyne Ričardu Henriu Litliu (Richard Henry Little); jam didelį įspūdį padarė kalbi­ niai Sigrid gebėjimai. Nuo pat 1919 metų pradžios, dirbdama su Lit­liu, ji atsiskleidė kaip puiki žurnalistė. Norėdami pajusti bendrą pralaimėjusiųjų nuotaiką, Šulc ir Litlis apklausė daugybę vokiečių karininkų. Dauguma jau­ tė kartėlį, bet nė vienas nebuvo toks piktas, kaip „surūgęs, ne­ sukalbamas žmogelis“, vilkintis tamsiai mėlynais drabužiais, pavarde Rederis (Raeder), rašė Šulc. Vokiečių karininkas žur­ nalistams pareiškė: „Jums, amerikiečiams, nėra ko didžiuotis savimi. Vėliausiai po dvidešimt penkerių metų mano ir jūsų šalys vėl kariaus. Ir tada laimėsim mes, nes būsime pasirengę geriau nei jūs.“ Amerikiečiai neįsižeidė  – visiškai priešingai. „Labai gerai prisimenu, kad tą 1919 metų dieną mums buvo gaila kerštingo mažojo Rederio, – pasakojo Šulc. – Jautėme, kad jam labai sun­ ku susitaikyti su pralaimėjimu, pats save ėda iš neapykantos.“ 1926 metais Šulc tapo pagrindine Chicago Tribune kores­ pondente Vidurio Europoje, iki 1941  metų liko Berlyne. Vy­ riškame Amerikos spaudos korpuse ją lydėjo įspūdinga sėkmė, 6


Įžanga

nes puikiai pažinojo Vokietiją, tad rasdavo įdomių istorijų. Remdamasi šia patirtimi, per Antrąjį pasaulinį karą parašytoje ir išleistoje savo knygoje Germany Will Try It Again („Vokietija bandys dar kartą“) teigė, kad daugelis Rederio šalies žmonių degė noru atkeršyti už pralaimėjimą baisiame išbandyme. Žinoma, tuo metu ji jau žinojo, kur nuvedė kartėlis; kyla klausimas, ar kai kurie aprašymai tokie spalvingi neatsitiktinai? Bet, pasirodo, Rederio interviu ji papildė, tik norėdama pabrėž­ ti jo dramiškos prognozės tikslumą: „Kai beveik po dvidešimt penkerių metų Adolfas Hitleris paskelbė karą Jungtinėms Vals­ tijoms, Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas buvo grosadmirolas dr. Erichas Rederis.“

Tarpukariu apie amerikiečius daug rašyta Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir net Sovietų Sąjungoje. Bet dėl įvairių priežasčių amerikiečiai, kurie Hitlerio iškilimo į valdžią ir Tre­ čiojo reicho kūrimo laikotarpiu gyveno, dirbo Vokietijoje ar keliavo po ją  – tarp jų ir Šulc bei daugelis jos kolegų  – tokio dėmesio nesulaukė. Tiesą sakant, jie dažnai pamirštami. Arba, kaip diplomatas Džordžas Kenanas (George Kennan), gali būti prisimenami, bet ne dėl išgyvenimų Vokietijoje; vokiškąją jų gyvenimo dalį užtemdė kitos jų žinomumą veikusios biogra­ fijos dalys. Kenano atveju – jo sukurta izoliavimo ir kontrolia­ vimo politika, kurią, bendradarbiaudami su Sovietų Sąjunga, naudojo pokario prezidentai. Dėl to amerikiečiams dažnai susidaro įspūdis, kad Veima­ ro Respublikos žlugimas ir po jo kilęs teroras ir karas įvyko 7


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

keistoje, izoliuotoje šalyje. Labai nedaugelis paklausia, kas buvo tie amerikiečiai, kurie tapo tiesioginiais tų įvykių liudininkais; kaip juos vertino – ar kaip tiesioginio darbo dalį, ar kaip smal­ sūs lankytojai, ir kokį poveikį jų pateikta informacija tuo metu turėjo šalies gyventojų požiūriui į Vokietiją. Šiandien visuotinai įprasta manyti, kad Hitlerio ketini­ mai nuo pat pradžių buvo visiškai aiškūs, jo politika galėjo atvesti tik į Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą. Daugumai sunku įsivaizduoti, kad XX amžiaus trečiame–ketvirtame de­ šimtmetyje Vokietijoje gyvenę ir dirbę Amerikos žurnalistai, diplomatai, pramogų verslo atstovai, sociologai, studentai ar žmonės, gyvenę šalyje ar keliavę po ją, iš karto nepamatė ir nesuprato, kas vyksta. Galų gale, jie tarsi sėdėjo parteryje ir be uždangos stebėjo skaudžiausią XX amžiaus istoriją. Keletas ne tik stebėjo Hitlerį iš tolo, bet ir buvo su juo susitikę, kal­ bėjosi ir tada, kai jis buvo vietinis agitatorius Miunchene, ir tada, kai tapo visagaliu diktatoriumi Berlyne. Jiems jis buvo ne abstraktus blogio įsikūnijimas, o tikras politikas. Kai kurie amerikiečiai jį bandė įvertinti labai anksti, o kiti tik tada, kai atėjo į valdžią. Net tie, kurie neturėjo tokių galimybių, tapo jo veiklos liudininkais. Vis dėlto jie labai skirtingai rašė apie įvykius Vokietijoje ir apie tai, kam atstovavo Hitleris. Buvo tokių, kurie matė beveik pirmapradę Hitlerio jėgą ir antžmogišką gebėjimą sukelti vo­ kiečių liaudies jausmus ir pyktį, ir tokių, kurie jį atmetė kaip klouną, kuris dings iš politinės arenos taip pat greitai, kaip at­ sirado. Bent iš pradžių pasitaikė palankių ar net pritarusių jo judėjimui ir tokių, kurių instinktyvios abejonės užleido vietą 8


Įžanga

visa apimančiam nerimui: jie suvokė, kad Hitleris kelia grėsmę ne tik Vokietijai, bet ir pasauliui. Ne tik amerikiečiai nesuprato, ko tikėtis iš Hitlerio, ar ne­ patikrino, koks iš tikrųjų jo požiūris į pasaulį. Buvęs Hitlerio sekėjas, kuris vėliau ryšius su juo nutraukė ir iš Vokietijos pa­ bėgo, Otas Štrazeris (Otto Strasser), pasakojo apie pietus su ke­ liais aukštais nacių pareigūnais 1927 metais per partijos kon­ gresą Niurnberge. Kai paaiškėjo, kad nė vienas autobiografinės Hitlerio rašliavos Mein Kampf („Mano kova“) neperskaitė iki galo, jie susitarė, kad paklaus visų priėjusiųjų, ir jeigu kuris bus perskaitęs, turės apmokėti sąskaitą. „Mein Kampf neperskaitė niekas, todėl savo sąskaitas visi turėjo apmokėti patys“, – pasa­ kojo Štrazeris. Tik praėjus kiek laiko, atrodo, kad istorija turėjo neišvengia­ mai atsiskleisti, tačiau šių įvykių liudininkų amerikiečių spren­ dimai buvo pagrįsti įvairiais veiksniais: nuostatomis, jų stebėtos tikrovės sluoksnių įvairove; kartais jie matė tik tai, ką norėjo ma­ tyti, nepaisė priešingų ženklų. Šulc tik vėliau, kai Jungtinės Vals­ tijos vėl kariavo su Vokietija, norėdama paremti savo tezes, kad Hitlerio judėjimas yra logiška neapykantos, sukeltos dėl karo pralaimėjimo, išdava, nusprendė išryškinti 1919  metų Rederio komentarus. Bet kitiems amerikiečiams dar buvo gyvi Pirmo­ jo pasaulinio karo prisiminimai, jie norėjo tikėti, kad skaudžios to konflikto pasekmės bus sprendžiamoji ir objektyvi pamoka. Edgaras Anselis Moureris (Edgar Ansel Mowrer), priešiško Či­ kagos laikraščio Daily News korespondentas Berlyne, prisiminė, kad XX amžiaus trečiame dešimtmetyje „dauguma amerikiečių Vokietijoje puoselėjo pagrįstą viltį, kad Vokietijos pralaimėji­ 9


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

mas, pažeminimas, infliacija ir vidinė netvarka sukels daugumai piliečių norą vėl siekti hegemonijos Europoje.“ Korespondentai Šulc ir Moureris bei diplomatas Kenanas ir keli jo kolegos užsienyje buvo patyrę – jie mokėsi ir dirbo Euro­ poje, bet dauguma amerikiečių, tuo metu gyvenusių Vokietijo­ je, buvo labai jauni ir nepatyrę. Žinoma, šie veiksniai darė įtaką jų suvokimui ir veikė reakciją. Juos žavėjo, šokiravo ir pakerėjo Vokietijos senojo pasaulio kietumo ir naujojo, pokarinio eks­ tremizmo junginys ir politiniame, ir seksualiniame elgesyje. Dėl keisto jų šalies vaidmens amerikiečių padėtis Vokietijo­ je buvo ypatinga. Nors Jungtinės Valstijos įsitraukė į kovą Pir­ majame pasauliniame kare, bet vėlai. Dauguma amerikiečių nė iš tolo nenorėjo būti įtraukti į naują Europos konfliktą dėl izo­ liacijos namie. Amerikiečiai Vokietijoje pateko į kitą kategoriją nei kiti Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai: jie buvo vertinami beveik kaip neutralūs, nusipelnę mažiau keršto nei prancūzai ir apskritai linkę pasitikėti nugalėtais vokiečiais. Jie galėjo stebėti tarsi iš šalies ir pakilti virš žemyninių priešiškumų. Kaip ir kituose kraštuose amerikiečių gyvenimas buvo šiek tiek privilegijuotas: jie matė materialius nepriteklius ir didė­ jantį smurtą, bet dažniausiai asmeniškai to nepatyrė. Jie plačiai bendravo tarpusavyje, šventė Padėkos dieną ir kitokias šventes ir, mėgaudamiesi emigrantų gyvenimu, stebėjo visus didesnius aplink sūkuriuojančius įvykius. To meto Associated Press re­ porteris Luisas Lochneris (Louis Lochner) neretai užsimindavo apie „Amerikos kolonijos gyvenimą“ ir „pavydėtinai draugiš­ kus“, „nors ir aršiausių priešininkų“ (sic!) (taip lot. – vert. past.) amerikiečių korespondentų santykius. 10


Įžanga

Kildavo įtampos tarp tų, kurių pažiūros iš esmės skyrėsi nuo Hitlerio ir nacių, bei to, ką reiškė karinės jų struktūros. Taip pat būta asmeninio pavydo ir pagiežos. Amerikos ambasada Berly­ ne buvo daug menkesnis forpostas nei šiuolaikinės ambasados, o pervargęs personalas su antrosiomis pusėmis dažnai barėsi dėl politinių pažiūrų ir smulkių nuoskaudų. Taip pat būta ski­ limo tarp politiškai paskirtų ambasadorių, profesio­nalaus už­ sienio tarnybų personalo darbuotojų ir karo atašė. Užsimink apie skandalingą ambasadoriaus dukters elgesį ir jau turi tikros dramos receptą. Visi tie įvykiai galėjo vykti bet kurioje diplo­ matinėje atstovybėje, bet Berlyne jie buvo ypač perdedami dėl nuolatinės Hitlerio režimą lydinčios įtampos. Amerikos korespondentų Berlyne buvo daug daugiau nei šiais laikais  – ketvirto dešimtmečio viduryje jų skaičius siekė penkiasdešimt. Tomis dienomis vielinių ryšių, laikraščių ir dienraščių korespondentai ne tik iš Niujorko, Vašingtono, bet ir iš kitų Amerikos miestų dirbdavo užsienyje ir turėjo labai didelę laisvę gvildenti savo istorijas. Netrukus prie šio mišinio prisidėjo ir radijo transliuotojai. XX amžiaus devintame–dešimtame dešimtmetyje dirbau Newsweek užsienio korespondentu ir jaučiau, kad gyvenu žur­ nalistikos aukso amžiuje, palyginti su šiandieninės žiniasklaidos verslo apribojimais. Bet mano pirmtakai Berlyne gyveno gerokai laisviau. Tarkim, Moureris naująjį Čikagos Daily News biurą įsi­ kūrė tiesiai virš garsios miesto centro kavinės Kranzler Corner Friedrichstrasse ir Unter den Linden gatvių sankryžoje. Jis puika­ vosi antrame aukšte priėmimo centru amerikiečiams – jie galėjo užsukti paplepėti, paskaityti amerikietiškų laikraščių ar, pasitai­ 11


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

kius progai, padiktuoti tekstą biuro sekretorei. Ta vieta tapo dau­ giau nei naujienų biuru: beveik mažyte diplomatine misija. Daug amerikiečių, tarp jų keli labai žinomi – rašytojai To­ mas Vulfas (Thomas Wolfe), Sinkleris Luisas (Sinclair Louis), architektas Filipas Džonsonas (Philip Johnson), transliuotojas Edvardas R. Murouvas (Edward R. Murrow), buvęs preziden­ tas Herbertas Huveris (Herbert Hoover), juodaodis sociologas ir istorikas W. E. B. Du Bua (William Edward Burghardt Du Bois) ir, žinoma, aviatorius Čarlzas Lindbergas (Charles Au­ gust Lindbergh) – užsuko pasižiūrėti, kaip atrodo naujoji Vo­ kietija. Kažkaip keista, bet amerikiečiams ir kitiems užsienie­ čiams nereikėjo imtis didelių žygių patekti ir tyrinėti tą keistą tamsėjantį pasaulį. „Žmonės pamiršta vieną dalyką – kaip tada buvo lengva keliauti po Vokietiją“, – prisimena istorikas Rober­ tas Konkvestas (George Robert Ackworth Conquest), kuris su bičiuliais Oksfordo universiteto studentais 1938 metais keliavo po Europą ir užsuko į Vokietiją. „Daug lengviau nei pokario komunistinėse šalyse.“ Mane visada traukė šis istorijos laikotarpis, troškau supras­ ti, kaip Hitleris ir jo sekėjai sugebėjo taip greitai visiškai užval­ dyti Vokietiją, ir visas griaunančias ir naikinančias pasekmes. Kaip ir milijonams kitų žmonių, tos pasekmės turėjo tiesioginę įtaką mano šeimos istorijai. Mano tėvai užaugo Lenkijoje, ko­ vėsi lenkų armijoje, paskui pabėgo į Vakarus ir įstojo į britų vadovaujamas lenkų pajėgas. Aš gimiau po karo Edinburge. Mano tėvai išplaukė į Jungtines Valstijas ir pradėjo naują – po­ litinių pabėgėlių – gyvenimą. Todėl aš užaugau amerikietis, o ne lenkas. 12


Įžanga

Du kartus dirbau užsienio korespondentu Vokietijoje  – pirmą paskutiniais Šaltojo karo metais Bonoje, antrą – dešimto dešimtmečio pabaigoje Berlyne – dažnai rašiau, kaip vokiečiai susidorojo su nacių praeitimi. Bet turiu prisipažinti: labai mažai žinojau apie tuo sunkiu metu Berlyne dirbusius amerikiečius. Žinoma, buvo išimčių. Mano kolegos ir aš žinojome viską apie Viljamą Širerį (William Shirer), knygos The Rise and Fall of the Third Reich („Trečiojo reicho iškilimas ir žlugimas“) autorių. Taip pat apie tai, kad po Vokietijos suvienijimo atstatytame ir vėl atidarytame Adlon viešbutyje dažnai lankėsi Šireris, Dorotė Tompson (Dorothy Thompson) ir kitos to meto žurnalistikos žvaigždės. Bet negaliu pasakyti, kad labai gilinausi į asmenines jų istorijas. Kai dėl šios knygos ėmiau gilintis, suvokiau, kad yra turtin­ ga istorijų gysla, kuri ne tik teikia įžvalgų, kaip reikėjo dirbti ir keliauti to meto įvykių krečiamoje Vokietijoje, bet ir unikalios tų įvykių perspektyvos. Jaučiau, kad per jų patirtį sparčiai ir tiesiogiai atgaivinu labai išskrostą erą. Kitur dažnai trūksta to intensyvumo ir tiesioginio ryšio. Kur buvo įmanoma, naudojau pirminius šaltinius  – prisiminimus, užrašus, korespondenciją ir pokalbius su dar nemaža gyvų liudininkų – norėjau su skai­ tytojais pasidalyti ta perspektyva. Kai kurie pasakojimai buvo išleisti, bet ilgam pamiršti, kitus radau niekur nespausdintuose rankraščiuose, laiškuose, įvairiuose archyvuose ir bibliotekose, kartais jų gaudavau iš autorių vaikų. Sakykim, jauno diplomato Jakovo Bymo (Jacob Beam), kuris antroje ketvirto dešimtmečio pusėje tarnavo JAV ambasadoje Berlyne, sūnus Aleksas (Alex Beam) – geras mano 13


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

Maskvos laikų draugas, abu ten dirbome korespondentais  – man atidavė neišspausdinto tėvo rankraščio kopiją. Daug įdo­ miausių detalių apie gyvenimą Vokietijoje paimta iš neskelbtų Katerinos (Kei) Smit (Katharine (Kay) Smith), kapitono Tru­ meno Smito (Truman Smith) žmonos, raštų; jis buvo jaunutis karo atašė, kai tapo pirmuoju Amerikos pareigūnu, susitikusiu su Hitleriu. Svarbu turėti omenyje, kad istorija pateikiama tokia, kokią ją matė liudininkai, kurie nė nenumanė, kur tie įvykiai nuves. Vanzės konferencija, kuri suformulavo sudėtingus holokausto planus, dar buvo ateityje, tiksliau – 1942 m. sausio 20 d. Vokie­ tijos armija Rytų fronte tik pradėjo patirti pirmas rimtas nesėk­ mes, po Perl Harboro ir Hitleriui paskelbus karą Jungtinėms Valstijoms, Vokietijoje likę amerikiečiai buvo pasirengę išvykti. Pastarieji tikrai turėjo daug galimybių liudyti arba išgirsti apie plačiai paplitusius žydų ir kitų menamų naujojo režimo prie­ šų persekiojimus bei pirmų Hitlerio užkariavimų bangą ir pir­ mus pranešimus apie masines žudynes. Kai kurie tų amerikie­ čių rodė ypatingą drąsą ir nuovoką, o kiti atsitraukė ir nusuko žvilgsnį arba – kai kuriais atvejais – atvirai bendradarbiavo su naujuoju režimu. Bet daugiausia dėmesio šioje knygoje skiriama šios ypatin­ gos grupės amerikiečių perspektyvoms ir patirčiai įsibėgėjant karui ir holokaustui. Kaip žmogus, turėjęs galimybę pranešinėti apie ne tokius senus įvykius kaip Sovietų Sąjungos žlugimas ir Vidurio Europos išsilaisvinimas, suprantu, kaip sunku įvertinti istorinės suirutės įvykius ir tokiomis aplinkybėmis priimti tei­ 14


Įžanga

singus moralinius elgesio sprendimus. Kai esi sūkurio viduryje, kartais gali atrodyti, kad kasdienis gyvenimas yra apgaulingai normalus net tada, kai yra akivaizdžios gyvenimo anomalijos, neteisybė ir absurdiškumas. Užuot skubėjęs teisti Hitlerio Vokietijoje buvusius ameri­ kiečius, sutelkiau dėmesį į jų istorijas – ir, kur galėjau, leidau toms istorijoms kalbėti pačioms. Vertinimai, ar amerikiečiai buvo teisūs, ar klydo, ar moraliniai jų kompasai buvo nukreipti teisinga kryptimi, ar visiškai pro šalį, turėtų kilti iš jų patirties, o ne iš mūsų laiko perspektyva pagrįstų žinių.


1

Nervinis išsekimas

N

et šiandien trečio dešimtmečio Berlynas žmonėms primena Roršacho (Rorschach) testą. Yra tokių, kurie tuojau pat galvoja apie politinį paralyžių ir

cha­osą, gatvėse tarpusavyje kovojančius revoliucionierius ir kontrrevoliucionierius. Kiti kalba apie viso gyvenimo santaupas šluojančią hiperinfliaciją ir milijonus žmonių iš buvusios tvirtos vidurinės klasės panardinančią į didžiausią skurdą. Kai kuriems tai buvo svaiginančios seksualinės laisvės era, arba – priklauso nuo to, kas kalba – gėdingos degeneracijos ir iškrypimo laiko­ tarpis. Ir, galų gale, esama tokių, kurie prisimena stulbinamą kultūrinį atgimimą,  – menininkų ir mokslininkų kūrybingu­ mą – ir tikros demokratinės sistemos atvertas galimybes. Keista, tačiau visos tos asociacijos teisingos – visos atsklei­ džia visiškai tikslią tikrovės versiją. 17


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

Per Pirmąjį pasaulinį karą Berlynas tapo pagrindiniu poli­ tiniu šalies mūšio lauku – ir tiesiogine prasme per dažnu mūšio lauku. Nors neramumai apėmė ir kitus Vokietijos miestus, Ber­ lyne vyko smarkiausi mūšiai. 1919 m. vasarį išrinkta Nacionalinė Asamblėja kurti naujos konstitucijos projekto persikėlė į Veimarą, nes ieškojo geresnės aplinkos nei Berlyne. Bet Veimaro Respublikos įkūrimas greitai sukėlė aršius ir kairiųjų, ir dešiniųjų protestus: jie visi troško naujų šalies valdytojų ir jų parlamentinės demokratijos bandy­ mų žlugimo. Visokio plauko demagogai rado verbuoti tinkamų naujų žmonių, kurie vis dar neatsigavo po žeminančio pralai­ mėjimo, daugybės žmonių žūčių kare ir nepakeliamų Versalio taikos sutarties sąlygų. Politinė suirutė kėlė vis didėjančią ekonominę neviltį. Kar­ tu su Vokietijos markės nuvertėjimu smuko fiksuotas pajamas turinčių žmonių gyvenimo lygis. Kasdieniai pirkiniai – pavyz­ džiui, duonos kepalėlis  – kainavo tūkstančius, milijonus, mi­ lijardus, o galų gale, trilijonus markių. Valiutos menkavertiš­ kumą greitai pasigavo vieno miesto teatro bilietų kasa: „Vieta parteryje kainuoja tiek pat, kiek pusė svaro sviesto. Galinėse eilėse – du kiaušiniai.“ Esant visuotiniam skurdui, kaip visada, buvo tokių, kurie susikrovė turtus ir gyveno iššaukiamai. Ypač buvo neįprastas seksualinis elgesys. Miesto dramatur­ gas Karlas Cukmajeris (Carl Zuckmayer) lankėsi daugybėje va­ karėlių. Apie vieną pasakojo, kad gėrimus patiekiančios jaunos moterys dėvėjo tik „permatomas kelnaites su sidabru išsiuvinė­ tu figos lapeliu“ ir, skirtingai nei „zuikučius“ Amerikos klubuo­ se, jas „buvo galima laisvai liesti rankomis“; tokios pramogos 18


1

/

Nervinis

išsekimas

buvo įskaičiuotos į jų atlyginimą už vakarą. Ant sienos kabėjo užrašas: „Meilė – kvailai pervertinamas mažytis skirtumas tarp vieno ir kito seksualinio objekto.“ Daugelį užsieniečių į Berlyną traukė tokia seksualinė laisvė, bet labiausiai dėl miesto – kunkuliuojančio kultūros centro – reputacijos. Miestas, kuriuo mėgavosi Bertoldas Brechtas (Ber­ told Brecht), Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Marlena Dytrich (Marlene Dietrich), Georgas Grošas (George Grosz), greitai tapo magnetu talentingiesiems ir kūrybingiesiems, ieš­ kantiems nuotykių ir norintiems išnaudoti visas galimybes; iš­ augo ir amerikiečių skaičius. „Žmonės pamiršo, kad po Pirmojo pasaulinio karo dau­ giausia intelektualų ir kultūros novatorių buvo ne Paryžiuje ir tikrai ne Londone ar Niujorke, bet Berlyne, – prisimena įvai­ riapusis amerikiečių muzikantas Mišelis Danzis (Michael Dan­ zi), mokėjęs groti bandža, visų rūšių gitaromis ir mandolina ir tarpukariu daug metų gyvenęs Vokietijos sostinėje. – Berlynas tikrai buvo Europos sostinė – visi geležinkelio keliai iš bet ku­ rio Europos miesto baigėsi Berlyne.“ Iš pradžių daugelį amerikiečių domino politinė ir ekono­ minė suirutė; svarstydami Veimaro Respublikos ateitį, jie sten­ gėsi suvokti pokario Vokietijoje, ypač Berlyne, kylančias jėgas. Bet kaip matyti Kristoferio Išervudo (Christopher Isherwood) pasakojimuose, paskui ir miuzikle bei filme Cabaret, amerikie­ čių prisiminimuose dažnai nujaučiama apie grėsmingas jėgas, kurios, galų gale, praris Vokietiją ir beveik visą Europą. Nuo pat pradžių Miunchene įsikūręs nedidelis radikalus nacių judėjimas Berlyną vertino kaip priešišką dekadentišką 19


Andrew

Na g o r s k i

/

Hitlerlendas

miestą, ypač kai jį lygino su Bavarijos sostine – ten jie sulauk­ davo daug didesnio palaikymo. „Labai ryškus (Miuncheno) ir Berlyno kontrastas“, – pastebėjo Kurtas Liudekė (Kurt Lüdec­ ke). Į partiją jis įstojo trečiame dešimtmetyje, tapo uoliu įnašų rinkėju ir aktyvistu net per keliones į Jungtines Valstijas. „Vie­ nas buvo marksistų ir žydų Meka, o kitas – jų priešų tvirtovė.“ Net kai Hitleris užėmė valdžią ir valdė iš Berlyno, išliko jo ne­ pasitikėjimas Berlynu ir jo gyventojais. Nuo pat pirmųjų amerikiečių apsilankymų pokario Vo­ kietijoje dauguma įvykių be galo traukė ir stulbino. Būsimasis Brodvėjaus ir Holivudo rašytojas, režisierius ir prodiuseris Be­ nas Hechtas (Ben Hecht) į Berlyną atvyko, būdamas dvidešimt ketverių, 1918 metais dirbti Čikagos Daily News reporteriu. Per dvejus Vokietijos sostinėje praleistus metus jis aprašė „politi­ nius keistuolius, priekabiautojus ir nuotykių ieškotojus“, vaidi­ nančius tarsi gatvės teatre ir teigė, kad „viskas buvo politika, revoliucija, kontrrevoliucija.“ Laiške savo vykdomajam redak­ toriui Henriui Justinui Smitui (Henry Justin Smith) į Čikagą jis daro išvadą: „Vokietija nerviškai išsekusi. Jokių normalių pra­ nešimų.“

Kai dauguma tautiečių grįžo namo ir džiaugėsi, galėdami palikti Pirmąjį pasaulinį karą užmarštyje ir imtis reikalų na­ mie, naujas Amerikos diplomatų ir karo atašė korpusas buvo išsiųstas į Vokietiją atnaujinti oficialių dvišalių santykių. Jie nekantravo įvertinti Vokietijos žmonių nuotaikas ir pažiūrė­ 20


1

/

Nervinis

išsekimas

ti, ar naujieji jų valdytojai turi galimybių suvaldyti politinius neramumus, gilėjančią ekonominę krizę ir sėkmingai įvykdyti demokratijos eksperimentą. Jaunam diplomatui Hjudžui Vilsonui (Hugh Wilson) karo ir pokario Berlynas patvirtino, kad jo ateitis – užsienio tarny­ ba, o ne Čikagoje likęs šeimos verslas. Prieš pat karą jis nuta­ rė išbandyti, kaip atrodytų „keleri metai diplomato patirties ir atsitraukimo nuo įprastos veiklos“. Išsilaikė užsienio tarnybos egzaminą manydamas, kad, pavargęs nuo naujojo gyvenimo, visada galės sugrįžti į senąjį. Bet tada visas pasaulis pasikeitė. Po pirmųjų paskyrimų Lotynų Amerikoje Vilsoną 1916 me­ tais paskyrė į ambasadą Berlyne. Jis tik kelis mėnesius tarna­ vo mieste, kuris pasirodė esąs „viso pasaulio apsiaustyje“, kai Jungtinės Valstijos stojo į karą, o ambasados personalą specia­ liu traukiniu evakavo į Šveicariją. Kai jį dar kartą paskyrė jau į pralaimėjusią Vokietiją, Vilsonas nusprendė „pasitelkti visus įmanomus energijos ir intelekto atomus“ darbui, kuris tapo jo gyvenimo darbu. Išaiškės, kad tai antras iš trijų jo paskyrimų į Berlyną. Trečią kartą ketvirto dešimtmečio pabaigoje jis bus paskutinis JAV ambasadorius, dirbęs nacių Vokietijoje. Vilsonas su žmona Keite į Berlyną atvyko 1920 m. kovą. Kaip tik tuo metu visu smarkumu vyko dešiniojo sparno Kapo (Wolfgang Kapp) pučas. Jis puikiai buvo matyti negausiam ame­ rikiečių būriui iš tuo metu Wilhelmplatz Nr. 7 įsikūrusios JAV ambasados. Volfgangas Kapas, vokiečių nacionalistas, buvo no­ minalus maištaujančių jėgų vadas; jis įsirengė štabą prie Leo­ poldo rūmų kitoje aikštės pusėje su spygliuotos vielos ritiniais ir paruoštais kulkosvaidžiais. Šis sukilimas greitai išsikvėpė, bet 21


įsigykite

knygą dabar


Hitlerlrndas