Gėris ir blogis

T. N. Mikušina

GĖRIS IR BLOGIS I-oji ir II-oji knygos

VšĮ „Siriaus“centras Kaunas, 2017

PRATARMĖ Praėjusio amžiaus 90-ųjų metų pabaigoje aš atradau Pakylėtųjų Valdovų Mokymą. Šis Mokymas buvo duotas per nekomercinę amerikiečių organizaciją Summit Lighthouse ir jos Pasiuntinius – sutuoktinius Marką ir Elizabetę Profetus (Mark Prophet, Elizabeth Prophet). Perskaičiau praktiškai visą Summit Lighthouse rusų kalba išleistą literatūrą. Buvau pakylėta.

Maniau, jeigu duoti pasauliui tas žinias, bei tą Gėrio ir Blogio suvokimą, kuris yra pateiktas šiame Mokyme, tai pasaulis pasikeistų. Jis negali nepasikeisti. Tiesiog žmonės nieko nežino.

Reikia jiems papasakoti. Aš netgi pradėjau rašyti knygą, kurioje savais žodžiais perpasakojau gautas žinias. Žemiau pateikiu dvi šios knygos skiltis.

Gėris ir blogis – dvi priešingos, viena be kitos neegzistuojančios sąvokos. Gėrio ir blogio tema, jaudinanti žmoniją nuo to momento, kai tik ji įgavo protą, verčia ieškoti atsakymų į amžinus prasmių klausimus. Gėrio ir blogio problema yra visų religinių doktrinų (hinduizmo, budizmo, daoizmo, krikščionybės, islamo ir kt.) dėmesio centre. Ją taip pat nagrinėja filosofija, etika, psichologija ir kiti mokslai. Šiai temai skirta daugybė literatūros kūrinių. Ji atsispindi senovės Grakijos mąstytojų Sokrato, Platono, Aristotelio darbuose, I. Kanto, F. Nyčės, A. Šopenhauerio filosofiniuose-etiniuose mokymuose, rusiškoje filosofijoje – L. Tolstojaus, V. Solovjovo, N. Berdiajevo kūriniuose. Gėris ir blogis yra centrinės sąvokos, nusakančios žmogaus moralinę sąmonę. Jos susijusios su žmogaus poelgių ir visos jo veiklos vertinimu. Gėris apima visas teigiamas normas bei reikalavimus ir yra pagrindinis moralės kriterijus. Jam priskiriamos tokios sąvokos, kaip gailestingumas, dėkingumas, geranoriškumas ir kt. Be to, gėris pats yra motyvas, sąlygojantis žmogaus veiklą. Blogis išreiškia visų ne3

gatyvių reiškinių, kurie yra smerktini ir kuriuos reikia įveikti, visumą. Blogis atspindi visas negatyvias doros sąvokas: apgaulę, niekšybę, žiaurumą ir kt. Gėrio ir blogio tema paliečia kiekvieną žmogų, kadangi žmogus kiekvieną minutę renkasi ir šie pasirinkimai arba atitinka, arba prieštarauja visuomenėje priimtoms dorovinėms vertybėms. T. y. jis elgiasi moraliai arba amoraliai. Šie pasirinkimai visuomet nulemti žmogaus laisvos valios. Moraliai žmogus elgiasi tada, kai supranta, kas yra gėris ir blogis, bei turi savo nuosavą veiksmų vertinimą šių savokų pagrindu, o ne tik orientuojasi pagal visuomenėje egzistuojančias moralines taisykles ar draudimus.

Gėris ir blogis mūsų gyvenimą daro prieštaringu. Iš vienos pusės, žmogus yra individualistas su visais jam būdingais egoistiniais siekiais, iš kitos pusės – jis turi pareigos bei atsakomybės už tai, kas vyksta, jausmą.

Istorijoje egzistavo daug santykio tarp gėrio ir blogio teorijų. Vienos teorijos matė gėrio ir blogio šaltinį pačiame žmoguje. Kitos tvirtino, kad gėris yra tai, kas duoda naudą žmogui, o blogis – kas jam kenkia. Religinė teorija gėrio šaltiniu pripažįsta aukščiausiąją visatos jėgą – Dievą, o blogis matomas, kaip nuodėmė.

Kaipgi susigaudyti daugybėje įvairių požiūrių? Kaip išsiugdyti savo asmeninį požiūrį į gėrio ir blogio problemą? Ir kas galėtų būti tuo „raktu“, kuris leistų vystyti savyjė gėrį ir suprasti blogio atsiradimo priežastis?

Kaip pagalba, atsakant į šiuos klausimus, tapo pirmoji T. N. Mikušinos knyga „Gėris ir Blogis“. Asmeninis požiūris į perskaitytą J. P. Blavatskajos knygą „Slaptojo Doktrina“, pasaulį išvydusi 2004 metais.

Antroji knyga išvysto ir pagilina suvokimą gėrio ir blogio tema. Ši knyga – tai Laiškų rinkinys šiuolaikinei žmonijai.

Laiškų, kuriuose nagrinėjama gėrio ir blogio problema, išryškinant bei parodant blogio atsiradimo priežastis. Išminties 4

Mokytojai, perduodantys Laiškus, pagrindine blogio priežastimi laiko tai, kad prarasta Dievo ir žmogaus vienybė. Laiškuose pranešama, kad prieš daug milijonų metų Aukštosios Dvasios perdavė žmonijai Dieviškumo kibirkštį – proto ugnį, kuri žmones daro panašius į Dievus. Žmonija tapo protinga ir gavo teisę veikti, vadovaujantis savo laisva valia. Tačiau ši valia pasireiškė kaip siekis gauti visus įmanomus fizinio pasaulio malonumus.

Sėkmės ir gerovės siekis pavojingai atplėšė žmones nuo dorovinių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu, taip pat ir nuo dvasinio pasaulio. Nuo to laiko „žmogus priverstas nuolat kovoti su savo gyvuliška prigimtimi ir nuolat siekti Dvasios. Bet anksčiau ar vėliau ateis diena, kada žmogus nugalės gyvuliškumą savo paties viduje, nugalės savo aistras, nugalės savo ego ir sudarys galimybę Dvasiai visiškai jam vadovauti. Ir žmogus nebebus daugiau žemuoju žmogumi, žmogaus ir gyvulio hibridu. Žvėris bus sutramdytas ir žmogus taps panašiu į Dievą“. Šiam žmogui būtina suvokti Kosminio Įstatymo viršenybę, nustoti pataikauti savo egoistinėms aistroms, pakelti akis aukščiau ir pereiti iš pernelyg didelių fizinių poreikių plokštumos į pasiaukojimo bei tarnystės artimui skrydžio aukštumas.

Išminties Valdovai duoda žmonijai savo nurodymus tam, kad jos „proto kibirkštis“ įsidegtų su nauja jėga. Tam, kad žmogus, naujai suvokęs dorovingumo įstatymą, imtųsi pagaliau jį vykdyti ir užliptų ant naujo laiptelio, priartinančio jį prie Dieviškosios Sąmonės viršūnės.

J. J. Iljina

5

Liuciferio maištas Pagrindiniai pasikeitimai planetoje įvyko dar senosios Lemūrijos laikais. Liuciferis – Aušros Sūnus, užėmęs aukštą padėtį dieviškojoje hierarchijoje, sukėlė maištą prieš Dievą. Jis buvo didingasis Angelas, žymi asmenybė su didinga įtikinimo jėga. Jis suabejojo Kosminiu Įstatymu, Šviesos Hierarchija ir sukėlė maištą prieš Visatos Planą. Šio maišto esmė ta, kad Liuciferis pasirinko tarnystę savo ego, savo asmenybei, o ne Dievui. Savo žavesiu ir įtikinėjimo logika jis pritraukė daugelį, pasekusių paskui jį, „trečią žvaigždžių dalį“ (Apr. 12, 4) ir privertė juos šlovinti jį ir jam tarnauti. Štai kaip apie šį maištą parašyta „Apreiškime Jonui“: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį.“ (Apr. 12, 7 – 9) Arkangelo Mykolo ir arkangelo Gabrieliaus angelams pavyko išlaisvinti nuo maištininkų aukščiausias sferas. Liuciferis ir jo angelai prarado savo šviesą ir rado sau prieglobstį Žemės planetoje. Dabar Liuciferį pradėjo vadinti velniu, jo dešiniąją ranką ir padėjėją – šėtonu, o paskui jį sekusius angelus – puolusiais angelais.

Energijos, Šviesos šaltinis visatoje yra Dievas. Tie, kurie Dievo išsižada, praranda energiją. Bet norint egzistuoti, energija būtina. Ką daryti? Šviesą galima paimti iš tų, kas ją turi.

Puolusiems angelams gauti energijos yra gyvenimo ir mirties klausimas.

Jeigu žmogus yra sąskambyje su Dievu, jis gauna Dieviškąją energiją Dievo tikslams vykdyti. Tais senaisiais laikais Žemėje gyvenusi žmonija daugiausia buvo užėmusi 5 14

Lemūrijos žemyną, kuris buvo toje vietoje, kur dabar yra Indijos ir Ramusis vandenynai. Žmonija žinojo Kosmoso paslaptis, kurios vėlesniais laikais buvo arba pamirštos, arba jas turėjo tik siauras įšventintųjų ratas. Šaliai vadovavo caras, kuris taip pat turėjo aukščiausią dvasinį rangą. Lemūriečiai šlovino savo valdovą, tikėjo, kad jis atstovauja dievybei, bet garbino jie Vienatinį, neregimąjį. Žemyne ir kolonijose, kurios buvo Amerikoje, Indijoje, Kinijoje, Dievą šlovino kaip Tėvą-Motiną. Senosios Indijos tikėjimai iš dalies išsaugojo šventąjį motinos kultą, išplitusį Lemūrijoje ir su žmonijos nuopuoliu palaipsniui užmirštą.

Tarp mokslo ir religijos nebuvo prieštaravimų, mokslas padėdavo praktiškai pritaikyti religijos tiesas ir aprašydavo jas simboliais bei ženklais.

Kai puolę angelai buvo nublokšti į Žemę, nekalta, savivalės nežinojusi žmonija susidūrė su jai pirmiau negirdėtais teiginiais: kam garbinti tą, kurio mes nematome ir negirdime?

Tikra tik tai, kas mus supa, tad ar ne geriau rūpintis, kaip iš gyvenimo sau gauti malonumą?

6 15

Žmonijos nuopuolis Taigi atitinkamai pagal kosminį įstatymą atėję į Žemę puolę angelai turėjo įsikūnyti žmogiškuosiuose kūnuose. Juk mūsų regimieji kūnai yra tik apvalkalas, odiniai sielos rūbai.

Kad egzistuotume, būtina energija. Jeigu nėra galimybės gauti energijos tiesiogiai iš Dievo, prisireikia įsigudrinti ir imti ją iš supančių žmonių. Tam būtina žmonėms sukelti disharmonijos ir sumaišties būseną. Šitai pasiekiama skleidžiant su Dievu nederančias mintis ir jausmus.

Kam mums gerbti tą, kurio mes neregime ir negirdime?

Ar ne geriau rūpintis, kaip iš gyvenimo sau gauti malonumą? Žmonės nukrypo nuo Dieviškųjų Tiesų ir ėmė elgtis taip, kaip juos mokė klastingieji pašnibždėtojai. Drauge jie prarado savo šviesą, ir horizontaliajame lygmenyje ją surinkdavo puolusieji.

Toliau automatiškai pradėdavo veikti atpildo, arba karmos, įstatymas. Jeigu įsileidžiame į savo sąmonę nedieviškas mintis ir jausmus, jeigu atliekame Dievui netinkamus veiksmus, mes neišvengiamai susiduriame su gyvenimo aplinkybėmis, kuriomis tą pačią savybę, kurią iškreipėme, būsime priversti demonstruoti esant sunkesnėms sąlygoms. Pavyzdžiui, į savo protą įsileidę abejonę, kad yra Dievas, turėsime patvirtinti savo tikėjimą, kai tą padaryti bus kur kas sunkiau.

Kaip mes jau žinome iš Aukso Amžiaus aprašymo, žmonės mokėjo vaikščioti vandeniu. Tačiau parasdami tikėjimą, jie prarado ir šią savybę, kaip ir sugebėjimą kurti maistą, daiktus. Šie sugebėjimai dingo palaipsniui, ir dabar buvo reikalinga vėl patikėti Dievą, Jo Įstatymo teisingumą, o šitai padaryti tapo gerokai sudėtingiau. Žmonių sąmonė palaipsniui siaurėjo, tapo mirtinga.

Atsirado uždanga, skirianti aukštąsias, Dieviškąsias oktavas nuo formų pasaulio. Buvo prarastas ryšys tarp nemirtingo7 16

sios, Dieviškosios žmogaus dalies ir jo žemosios sąmonės, kuri palaipsniui apsiribojo tik žmogaus akimis regimu pasauliu.

O ausis nuolat pasiekdavo puolusiųjų melas, esą žmonės – patys sau dievai, esą jie jėga privers sau paklusti gamtą, na, ir patį Dievą. Ir šioje kovoje laimės stipriausias, o tikslas pateisina priemones.

Pamažu meilės jausmas visai kūrinijai nuo Dievo iki žmonių ir netgi vabalėlių buvo pakeistas kraštutiniu priešiškumu, pavydu, pykčiu, geismu.

Nuopuolis buvo greitas. Po kelių šimtmečių planetoje neliko nė vieno žmogaus, kuris būtų laikęsis ankstesnio elgesio kodekso.

8 17