Page 1

34

Jane Austen


daujama, kad apie jas kas nors numanytų; todėl ramus pono Nait­lio perėjimas prie to, ką ponia Veston mananti apie orą, ar lis, įtikino ją, kad apie Hartfildą jis daugiau nieko nenori pasakyti ir nieko neįtaria.

6

skyrius

Ema galėjo neabejoti Harietos svajones pakreipusi teisinga linkme ir jaunos tuštybės sukeltam palankumui radusi tinkamą objektą; ji pastebėjo – Harieta kur kas aiškiau nei anksčiau suvokia, kad ponas Eltonas yra ypatingo grožio ir kuo maloniausių manierų; o kadangi nesvyruodama susižavėjimą juo tuoj pat pastiprino naujomis maloniomis užuominomis, netrukus galėjo būti tikra, jog Harietos prielankumą pakurstė tiek, kiek tam tomis aplinkybėmis yra pagrindo. Ji neabejojo – ir ponas Eltonas tuojau įsimylės, jei dar neįsimylėjo. Jo atžvilgiu ji nejautė jokių skrupulų. Jis kalbėdavo apie Harietą, taip šiltai ją girdavo, kad Emai regėjosi: visko, ko dar trūksta, laikas netrukus pridės. Vienu iš malonesnių jo stiprėjančio prisirišimo įrodymų tapo pripažinimas, kaip pagerėjo Harietos manieros ėmus lankytis Harftilde. – Jūs davėte panelei Smit viską, ko jai trūko, – tarė jis, – suteikėte jos elgsenai sklandumo ir gracijos. Ji buvo daili ir prieš pasirodydama pas jus; tačiau, mano nuomone, žavesys, kurio pridėjote jūs, kur kas vertingesnis negu tai, kuo ją apdovanojo gamta. – Malonu, jei manote, kad buvau jai naudinga, tačiau Harietai tereikėjo išsiskleisti, gavus vos vieną kitą patarimą. Juk ji iš prigimties švelnaus būdo ir neturi nė lašo klastos. Aš tikrai nedaug padariau. – Jeigu būtų leista, paprieštaraučiau damai, – galantiškai tarė ponas Eltonas. – Galbūt suteikiau jos charakteriui kiek daugiau ryžtingumo – išmokiau pagalvoti apie tokius dalykus, su kuriais ji anksčiau nebuvo susidūrusi. Ema

35


– Kaip tik tai mane labiausiai stebina. Suteikti charakteriui šitiek ryžtingumo! Taip, tikrai talentingos rankos būta. – Man buvo iš tiesų malonu. Dar niekad nesu pažinusi mielesnės prigimties. – Neabejoju. Tai buvo ištarta su ilgesingu įkvėpimu, iš kurio visuomet atskirsi įsimylėjėlį. Anądien Emai patiko, su kokiu patosu jis pritarė staigiam jos sumanymui – turėti Harietos portretą. – Ar kas nors kada yra piešęs tave, Harieta? – paklausė ji. – Ar tu kada nors pozavai? Harieta jau buvo beišeinanti iš kambario ir stabtelėjo tardama su itin intriguojančiu naïveté: – O Dievulėliau, ne, niekada. Vos ji išėjo, Ema sušuko: – Koks neįkainojamas turtas būtų jos portretas! Nepagailėčiau jokių pinigų! Aš jau kone susigundžiau pati pamėginti ją nupiešti. Jūs turbūt nežinote – prieš porą trejetą metų mane buvo pagavusi tikra portretų aistra, mėginau nupiešti kelis savo draugus, ir manyta, jog turiu visai neblogą akį; bet dėl tam tikrų priežasčių mečiau tai pasibjaurėjusi. Bet rizikuočiau, jeigu Harieta sutiktų man pozuoti. Būtų nuostabu turėti jos portretą! – Maldauju! – sušuko ponas Eltonas. – Kaip būtų nuostabu... maldauju, panele Vudhaus, parodykite savo nuostabų talentą dėl draugės. Puikiai žinau, kokie jūsų piešiniai. Kodėl manote, kad nieko nežinau? Juk šiame kambaryje puikuojasi tiek jūsų peizažų ir gėlių! O argi ponia Veston savo svečių kambaryje Randalse neturi jūsų nepakartojamų kompozicijų su žmonių figūromis? „Na taip, mielasis, – pamanė Ema, – bet ką visa tai turi bendra su atvaizdu? Tu nieko neišmanai apie piešimą. Gali neapsimetinėti, kad žaviesi mano piešiniais. Verčiau palik susižavėjimą Harietos veideliui.“ – Na, jeigu jūs mane taip skatinate, ponas Eltonai, pabandysiu. Harietos veido bruožai labai subtilūs, todėl portretą nupiešti sunku; tačiau jos akių forma ir burnos linijos tokios charakteringos, kad jas tikriausiai sugebėčiau perteikti. 36

Jane Austen


– Būtent – akių forma ir burnos linijos; neabejoju jūsų sėkme. Meldžiu, meldžiu jus, pabandykite. Ir kai padarysite tai, iš tiesų, kaip sakote, bus neprilygstamas turtas. – Bet aš baiminuosi, ponas Eltonai, kad Harieta gali nesutikti man pozuoti, ji taip menkai vertina savo grožį. Ar atkreipėte dėmesį, ką ji man atsakė? Jos atsakyme buvo girdėti: „Kam piešti mano portretą?“ – Taip, pastebėjau. Aš to nepraleidau pro ausis. Bet vis viena nemanau, kad jos neįmanoma įkalbėti. Netrukus Harieta vėl atėjo, tuoj pat buvo pateiktas pasiūlymas, ir ji po kelių minučių pasidavė audringam jų raginimui. Ema nekantravo imtis darbo: tučtuojau išsiėmė aplanką su visais anksčiau pradėtais portretais, – nė vienas nebuvo baigtas, – kad jie galėtų nuspręsti, kokio dydžio bus Harietos atvaizdas. Buvo išdėliota daugybė pradėtų darbų. Miniatiūros, figūros iki juosmens, figūros visu ūgiu; pieštuku, kreidelėmis, akvarele,  – visa buvo išmėginta. Ema vis norėdavo daryti viską, ir dailėje, ir muzikoje pažengė kur kas toliau, nei būtų pavykę daugeliui tokiomis mažomis pastangomis. Ji grojo ir dainavo, piešė beveik visais stiliais, bet jai pritrūkdavo nuoseklumo; tad niekur ji nepasiekė tokio tobulumo, kokio norėjo, o tikriausiai būtų pasiekusi. Ji neapgaudinėjo savęs vertindama savo dailės ar muzikavimo įgūdžius, tačiau kitiems mielai leisdavo apsirikti ir nesigailėjo žinodama, kad dažnai pelno geresnę reputaciją nei yra verta. Kiekvienas piešinys turėjo privalumų, o nebaigtieji bene daugiausia. Jos stiliuje buvo įkvėpimo; bet ar jo būtų buvę mažiau, ar dešimt kartų daugiau, abiejų bičiulių susižavėjimas būtų buvęs toks pats. Jie buvo pakerėti. Panašumas visiems patinka, o panelės Vudhaus darbai tiesiog puikūs. – Veidai vis tie patys,  – aiškino Ema,  – nes modeliai vien šeimos nariai. Štai tėvas, dar vienas tėvo portretas. Mintis, kad turės pozuoti šiam portretui, jį taip sunervino, jog teko piešti paslapčiomis; todėl nė vienas iš jo portretų nėra pakankamai panašus. Ponia Veston, vėl ji, ir vėl, ir vėl, patys matote. Mieloji ponia Veston – visuomet geriausia mano draugė, kad ir ką daryEma

37


čiau. Ji mielai pozuodavo, kai tik paprašydavau. Štai mano sesuo: tikrai pagauta mažutė elegantiška jos figūra! Na, ir veidas gana panašus. Būčiau nupiešusi gerą portretą, jei tik ji būtų ilgiau pasėdėjusi, bet ji taip skubino, kad kuo greičiau pieščiau jos vaikus, tiesiog nenustygo. O štai ir trys iš keturių vaikų – štai jie, Henris, Džonas ir Bela, visi viename lape; ir bet kurį gali nesunkiai palaikyti kitu. Ji taip norėjo, kad juos nupieščiau viename lape, jog negalėjau atsisakyti; bet nepriversi trejų ketverių metų vaiko stovėti ramiai; be to, portretą piešti nelengva – pagausi gal tik veido išraišką ir spalvą, nebent jie būtų stambesnių bruožų, nei kurios nors mamytės vaikučiai paprastai būna. Štai eskizas ketvirtojo, jis dar buvo kūdikis. Piešiau jį, kai miegojo ant sofos, ir štai – jei įdomu,  – jo kokarda tokia panaši į tikrą. Kaip patogiai pasidėjęs galvą  – labai tikroviška. Aš didžiuojuosi mažuoju Džordžu. Sofos kampas pavaizduotas puikiai. O čia mano naujausias darbelis, – Ema atvertė dailų eskizą, kuriame buvo nupiešta smarkiai sumažinta džentelmeno figūra visu ūgiu, – naujausias ir pats geriausias, tai mano svainis, ponas Džonas Naitlis. Jau nedaug trūko iki pabaigos, kai aš jį mečiau suirzusi ir prisiekusi niekuomet nesiimti portreto. Niekaip neatsispiriu pagundai; mat kai po visų kančių iš tiesų nupiešiau puikų atvaizdą (ponios Veston ir mano nuomonės sutapo – jis iš tiesų nepaprastai panašus), tiktai per gražų – per daug įsiteikiantį portretuojamajam, tačiau toks trūkumas juk tik į naudą, – po viso šito sulaukiau šalto Izabelės pritarimo: „Taip, šiek tiek panašus, bet tikrai neperteikia esmės.“ Mes tiek vargome, kol prikalbinome jį pozuoti. Sutikimas buvo didžiausia malonė, ir apskritai viskas pranoko mano jėgas, todėl jo taip ir nebaigiau, kad dėl tokio nepalankaus pozuotojui panašumo netektų aiškintis kiekvienam Brunsvik Skvero rytiniam lankytojui; ir, kaip sakiau, tuomet prisiekiau visiems laikams atsižadanti piešti portretus. Tačiau dėl Harietos, – tiesą pasakius, dėl savęs pačios, nes čia nedalyvaus jokie vyrai nei žmonos, – aš sulaužysiu žodį. Ponas Eltonas, atrodo, tik ir laukė šių žodžių, ta frazė jį taip sužavėjo, kad jis nesiliovė kartoti: „Dabar čia nėra jokių vyrų nei 38

Jane Austen


žmonų, iš tiesų, kaip tik taip. Jokių vyrų nei žmonų“, – su tokia keista išraiška, kad Ema ėmė svarstyti, gal geriau iš karto palikti juos dviese. Tačiau ji norėjo imtis piešimo – taigi pasiaiškinimai palauks. Neilgai svarsčiusi nusprendė, kokio dydžio bus portretas ir kokia technika jį pieš. Tai turėtų būti atvaizdas visu ūgiu, tapytas akvarele, kaip pono Džono Naitlio, ir jam iš anksto buvo numatyta, jei autorei patiks, garbinga vieta virš židinio. Pozavimas prasidėjo. Harieta, šypsodamasi ir rausdama, baimindamasi, kad ilgai neišlaikys tos pačios minos ir pozos, akylam menininkės žvilgsniui padovanojo visą gamą mielų jaunystės išraiškų. Tačiau buvo neaišku, ką daryti su ponu Eltonu, kuris nenustygo Emai už nugaros, stebėdamas kiekvieną potėpį. Iš pradžių jam buvo leista stovėti taip, kad galėtų žvilgčioti netrukdydamas, bet netrukus teko pareikalauti įsitaisyti kitur. Paskui Emai dingtelėjo paprašyti jo paskaityti balsu. Būtų puiku, jei jis paskaitytų, išties malonu. Tai palengvintų darbą Emai ir drauge išblaškytų nuobodulį panelei Smit. Ponas Eltonas netvėrė iš laimės. Harieta klausėsi, o Ema ramiai piešė. Tačiau vis tiek turėjo jam leisti prieiti ir pažiūrėti – argi kitaip įsimylėjėlis nusiramins; jis nekantravo, sulig menkiausiu pieštuko krustelėjimu pašokdavo patikrinti, kiek nupiešta, ir žavėdavosi. Kodėl dailininkė būtų turėjusi bodėtis tokiu paskatinimu, – susižavėjusios akys įžvelgdavo panašumą dar prieš šiam atsirandant. Jo akies nebūtum pavadinęs taiklia, bet jo meilė ir paslaugumas buvo stačiai be priekaištų. Apskritai pozavimas davė vaisių: autorė buvo patenkinta pirmosios dienos eskizu ir norėjo tęsti darbą. Panašumo netrūko; laikyseną jai pavyko perteikti, o kadangi figūrą ketino dar mažumėlę patobulinti – paaukštinti, sykiu suteikti ir daugiau elegancijos, buvo beveik tikra, jog išeis puikus portretas, užimsiantis jam skirtą vietą jų abiejų garbei, – kaip vienos grožio, antrosios talento ir abiejų draugystės atminimas, susijęs ir su kitais maloniais dalykais, taip pat daug žadančiu pono Eltono prisirišimu. Ema

39


Harieta turėjo pozuoti dar ir kitą dieną; ponas Eltonas, kaip ir dera, meldė, kad jam irgi būtų leista dalyvauti ir joms paskaityti. – Būtinai. Jūsų draugija mums teiks kuo didžiausią džiaugsmą. Tos pačios mandagybės ir paslaugumas, sėkmė ir pasitenkinimas kartojosi ir kitą dieną, laiminga Ema buvo jau bebaigianti portretą. Visiems, kurie jį matė, patiko, o ponas Eltonas nepaliovė žavėtis ir gynė nuo menkiausios kritikos. – Panelė Vudhaus apdovanojo savo draugę tokiu grožiu, kokio norėjo, – tarė ponia Veston, nėmaž neįtardama, jog kreipiasi į įsimylėjėlį. – Akių išraiška perteikta visiškai teisingai, tik panelė Smit neturi tokių antakių ir blakstienų. O tai jau šioks toks veido trūkumas. – Ar jums tikrai taip atrodo? – paklausė jis. – Negalėčiau sutikti. Man regis, portretas labai panašus į portretuojamąją, gyvenime nesu matęs tokio. Be to, kaip žinote, negalima užmiršti ir šešėlių vaidmens. – Pavaizdavote ją per aukštą, Ema, – tarė ponas Naitlis. Ema žinojo, kaip taip ir yra, bet negi prisipažins; o ponas Eltonas šiltai pridūrė: – O ne, visai ne per aukštą, nėmaž. Turint galvoj, kad ji sėdi, o tai, suprantama, teikia kitokią... trumpai tariant, perteiktas bendras vaizdas, o proporcijas privalu išlaikyti, kaip žinote. Proporcijos, perspektyva... O ne! Portrete panelė Smit pavaizduota kaip tik tokio ūgio, kokio yra. – Tikrai gražus portretas, – pasakė ponas Vudhausas. – Taip dailiai nutapytas! Kaip ir visi tavo darbai, mano brangioji. Nepažįstu žmogaus, kuris pieštų taip gerai kaip tu. Viena, kas man iš tiesų nepatinka, – ji, rodos, sėdi lauke, užsimetusi vien ploną skraistę; iškart imi galvoti, kad būtinai peršals. – Mielas tėte, juk paveiksle pavaizduota vasara, šilta vasaros diena. Pažvelkite į medį. – Vis tiek nesaugu sėdėti lauke, mano brangioji. – Jūs, sere, galite sakyti ką tik norite, – šūktelėjo ponas Eltonas, – bet aš privalau prisipažinti: man atrodo, jog pavaizduoti panelę Smit lauke – puikiausia mintis; o medis atrodo toks gyvas! 40

Jane Austen


Jokia kita aplinka nebūtų tokia išraiškinga. Naïveté, kuris spinduliuoja iš panelės Smit manierų... ir apskritai – kaip visa tai žavu! Negaliu atitraukti nuo portreto akių. Niekuomet nesu matęs tokio panašumo. Dabar jau reikėjo paveikslą įrėminti – ir vėl iškilo sunkumų. Tai reikėjo daryti iškart, nuvykus į Londoną; užsakymą buvo galima patikėti tik išmanančiam žmogui, tokiam, kurio skoniu galima pasitikėti; į Izabelę, visų jų užsakymų vykdytoją, negalėjai kreiptis, nes buvo gruodis, o ponas Vudhausas tikrai nebūtų pakentęs minties, kad ji iškeliaus iš namų kažin kur per rūkus. Ponas Eltonas, vos sužinojęs apie šį rūpestį, tuoj pat atėjo į pagalbą. Kaip visuomet galantiškai paslaugus, jis nesnaudė ir šįkart. O, jeigu tik jam būtų patikėta užsakyti rėmus, kokį neapsakomą malonumą suteiktų ši užduotis! Jotų į Londoną bet kuriuo metu. Tiesiog neįmanoma žodžiais nusakyti, kokia garbė jam būtų tokia užduotis. Ne, jis per daug geras! Ema negali to net svarstyti! Nė už ką pasaulyje neužvers jam ant pečių tokios naštos. Tačiau jos svarstymai tesukėlė dar vieną maldavimų ir įtikinėjimų bangą, ir po kelių minučių buvo sutarta. Taigi ponas Eltonas turėjo nugabenti piešinį į Londoną, išrinkti ir užsakyti rėmus; Ema manė mokėsianti paveikslą supakuoti taip, kad ir jam niekas negrės, ir ponas Eltonas nebus per daug apsunkintas; o jis atrodė labiausiai bijąs būti per mažai apsunkintas. – Koks neįkainojamas lobis! – tarė jis tyliai atsidusęs, kai jam buvo įteiktas paveikslas. „Šis vyriškis pernelyg galantiškas, kad būtų įsimylėjęs,  – svarstė Ema, – bet, manau, yra šimtai būdų meilei pasireikšti. Jis puikus jaunas vyras ir Harietai labai tinkamas; viskas bus „kaip tik taip“ – kaip jis pats sako; bet jis dūsauja, šūkčioja ir randa pretekstų komplimentams kur kas daugiau, nei iš viso galiu pakęsti. Net ir man, kaip antrajai, tenka ne mažiau. Bet tai jo dėkingumas už Harietą.“

Ema

41


10

skyrius

Nors jau gruodžio mėnuo, dar nė karto oras nebuvo sutrukdęs nuolatinių jaunųjų damų pasivaikščiojimų. Rytojaus dieną Emai reikėjo su labdaros vizitu nuvykti pas ligonį iš vienos vargšų šeimos, gyvenančios netoli Haiberio. Kelias į tą atkampią trobelę vedė Vikarijos alėja; ta alėja stačiai atsišakojo nuo plačios, netaisyklingai vingiuojančios pagrindinės kaimelio gatvės, kurioje, kaip jau galime numanyti, būta ir palaimintosios pono Eltono buveinės. Pirmiausia teko praeiti pro keletą ne tokių svarbių pastatų, o jau tada, apie ketvirtį mylios paėjėjus Vikarijos alėja, iškilo ir pati Vikarija; tai buvo senas, nelabai išvaizdus namas prie pat kelio. Taigi vietos atžvilgiu jis jokių privalumų neturėjo, užtat dabartinio šeimininko buvo gerokai išgražintas; ir kadangi namas buvo toks gražus, aišku, dvi draugės negalėjo lyg niekur nieko pro jį praeiti – jos sulėtino žingsnį ir įsmeigė į namą skvarbų žvilgsnį. Ema tarė: – Štai ir jis. Vieną gražią dieną čia atkeliausi tu su savo mįslių knyga. – O! Koks nuostabus namas! Kaip gražu! O štai ir geltonosios užuolaidos, kuriomis taip žavisi panelė Neš. – Kol kas aš nedažnai čia praeinu, – pareiškė Ema, kai jos prisiartino, – bet tada tai jau turėsiu akstiną ir po truputėlį vis geriau susipažinsiu su šios Haiberio dalies gyvatvorėmis, varteliais, tvenkiniais ir karpytais medeliais. Harieta, kaip paaiškėjo, niekada nebuvo buvusi šioje Vikarijos pusėje ir taip netvėrė smalsumu pamatyti, kas ten yra, kad apsvarsčiusi visas aplinkybes ir tikimybes Ema priskyrė šį troškimą vien meilei, kuri griebiasi net gudrumo, kad išvystų poną Eltoną. – Norėčiau gudrumu įsigauti į vidų, – pasakė ji, – bet negaliu sugalvoti jokios įtikinamos priežasties; nei tarno, apie kurį norėčiau pasišnekėti su namų šeimininke, nei žinutės nuo tėvo. Dar pasvarstė, bet nieko negalėjo sugalvoti. Abi patylėjo keletą minučių, o paskui Harieta prašneko: 72

Jane Austen


– Stebiuosi, panele Vudhaus, kad jūs netekėjusi ir nė nesiruošiate tekėti! Tokia žavinga!.. Ema nusijuokė ir atsakė: – Tai, kad aš žavinga, Harieta, nesugundys manęs tekėti; reikia, kad ir kiti žmonės man atrodytų žavingi – na, bent vienas. Ir ne tik dabar nesiruošiu tekėti, aš iš viso neketinu kada nors tekėti. – O! Jūs tik taip šnekate, tai neįtikėtina. – Turėčiau sutikti žmogų, gerokai pranašesnį už visus iki šiol sutiktus, kad susiviliočiau. Apie poną Eltoną, žinoma, nėra ko kalbėti, nes kito tokio aš nė nenorėčiau sutikti. Geriau jau toliau nuo pagundos. Aš juk vis viena negaliu pasikeisti į gera. Jei ištekėčiau, greičiausia paskui tektų gailėtis. – O Dieve! Kaip keista girdėti moterį šitaip kalbant! –  Aš nejaučiu nė vienos iš tų moteriškų pagundų ištekėti. Na, jei įsimylėčiau, tai būtų kas kita. Bet aš niekada nebuvau įsimylėjusi, tokių polinkių aš neturiu, ne tokia mano prigimtis; nemanau, jog kada nors tai įvyktų. O jei bandyčiau keisti savo padėtį be meilės, būčiau kvailė. Turto man netrūksta, veiklos nestokoju, dėl savo svarbos nesiskundžiu; manau, nedaugelis ištekėjusių moterų vyro namuose turi tokią valią, kokią aš turiu Hartfilde. Ir negaliu net tikėtis, kad kur nors kitur būsiu taip nuoširdžiai mylima ir tokia svarbi, kad visuomet būsiu pati svarbiausia ir pati teisiausia kurio nors vyro akyse, kaip kad esu savo tėvo akyse. – Tada juk liksite senmergė – kaip panelė Beits! – Taip, tai pats baisiausias paveikslas, kokį gali nupiešti, Harieta. Ir jei galvočiau, kad ilgainiui tapsiu tokia kaip panelė Beits, tokia kvaila... tokia patenkinta... tokia besišypsanti... tokia nuoboda... tokia neišsiskirianti ir neišranki... ir tokia pasirengusi išpliaukšti kiekvieną smulkmeną apie save pirmam sutiktajam, – ištekėčiau rytoj pat. Tačiau, tarp mūsų,  – manau, niekuomet tokia netapsiu ir vienintelis panašumas bus tas, kad mes abi netekėjusios. – Vis viena būtumėte senmergė, o tai siaubinga! Ema

73


– Nesijaudink, Harieta, aš nebūsiu neturtinga senmergė; juk visuomenės akyse vienišumas atrodo smerktinas vien tik dėl skurdo! Vieniša moteris su menkomis pajamomis – kokia verta pajuokos, kokia atstumianti senmergė ji turi visiems atrodyti! Tokia tik vaikams pasišaipyti. Bet vieniša moteris, kuri pakankamai turtinga, visuomet yra gerbiama ir gali būti tokia pat protinga bei maloni kaip bet kuris kitas žmogus. Ir tas skirtumas egzistuoja ne vien todėl, kad visuomenė nemoka nešališkai vertinti ar stokoja blaivaus proto. Ne, iš tiesų menkos pajamos siaurina protą, o prigimtį padaro pagiežingą. Tie, kurie vos suduria galą su galu, tie, kurie galbūt gyvena labai ribotoje ir gerokai žemesnėje visuomenėje, iš tiesų dažnai būna ir netolerantiški, ir pikti. Tai, suprantama, visiškai netaikoma panelei Beits, ji tiesiog per gero būdo, per didelė kvailelė, kad galėtų su manimi susilyginti; neabejoju, jeigu ji turėtų bent šilingą, šešiapensį tikrai atiduotų kitam; svarbiausia, kad jos niekas nebijo, o tai juk taip žavu. – Dieve! Bet ką gi jūs veiksite? Ką darysite, kai pasensite? – Jei aš save pažįstu, Harieta, mano protas guvus ir linkęs susirasti veiklos, o savarankiškumas begalinis, tad nesuprantu, kodėl būdama keturiasdešimties ar penkiasdešimties turėčiau mažiau darbų nei dabar, kai esu dvidešimt vienerių. Juk visi tie įprastiniai dalykai, malonūs moters akims, rankoms ir sielai, bus man taip pat prieinami kaip ir dabar; arba, sakyčiau, beveik visai taip pat prieinami. Na, jei mažiau piešiu, daugiau skaitysiu; jei nutolsiu nuo muzikos, ausiu kilimus. O jei kalbėtume apie tai, ar turėsiu kur nukreipti dėmesį, kur išlieti savo meilę, – tai, tiesą sakant, ir yra didžiausias trūkumas, kurį sunku ištaisyti neištekėjus, – man šitai negresia, nes aš savo švelnumą skirsiu sesers vaikams, kuriuos labai myliu. Manau, jie suteiks man visų tų jausmų, kurių gali ilgėtis į gyvenimo saulėlydį riedantis gyvenimas. Jų pakaks, pakaks jų teikiamų vilčių, pakaks nuogąstavimo dėl jų; ir nors mano meilė neprilygsta tėvų meilei, mano supratimu, paguodos tokia meilė suteikia daugiau nei ta, kuri būdama karštesnė sykiu yra ir aklesnė. Mano sūnėnai, mano dukterėčios! Aš dažnai šalia savęs turėsiu kurią nors iš dukterėčių. 74

Jane Austen


– O jūs pažįstate panelės Beits dukterėčią? Tai yra – žinau, tikriausiai matėte ją šimtus kartų, tačiau ar buvote supažindintos? – O! Taip, mes verčiamos bendrauti, kai ji atvyksta į Haiberį. Beje, to jau visiškai pakanka, kad nusiviltum dukterėčia. Dieve apsaugok! Kad aš įkyrėčiau žmonėms bent pusę tiek pasakodama apie visus Naitlius sykiu, kiek ji įkyri pasakodama apie Džeinę Ferfaks. Jau vien išgirdus Džeinės Ferfaks vardą darosi silpna. Kiekvienas jos laiškas perskaitomas kokių keturiasdešimt kartų, linkėjimai draugams kartojami ir pakartojami; o jeigu ji atsiunčia tetai žabo pavyzdį arba jei numezga senelei porą keliaraiščių, apie tai esi priverstas klausytis visą mėnesį. Aš linkiu Džeinei Ferfaks visa ko geriausio, bet ji man mirtinai įkyrėjusi. Jos priartėjo prie trobelės ir pamiršo visas nerimtas temas. Ema buvo gailestinga, vargšų nelaimes lengvino ne tik jos dėmesys ir švelnumas, patarimai ir kantrybė, bet ir piniginė. Ji suprato jų įpročius, leido išsiskleisti jų kvailybei ir pagundoms, ji neturėjo jokio romantiško įsivaizdavimo apie nepaprastas dorybes tų, kurie tiek mažai teragavo mokslo. Ji su užuojauta išklausydavo jų rūpesčius ir visuomet suteikdavo pagalbą, skatinama tiek sveiko proto, tiek geros valios. Dabar ji atėjo pas tuos, kuriuos kankina ne tik skurdas, bet ir liga. Pabuvo kiek galėjo, paguodė, davė patarimų ir išėjo iš trobelės, tačiau matytas vaizdas ją taip sukrėtė, kad grįžtant ji kalbėjo Harietai: – Taip, tokie vaizdai, Harieta, daro žmogų geresnį. Kokie nereikšmingi šalia jų ima atrodyti visi kiti dalykai! Ko gero, šiandien jau daugiau apie nieką negalėsiu galvoti, tik apie nelaiminguosius; kas žino, kada nusiraminsiu. – Tikrai, – pritarė Harieta. – Vargšai! Apie nieką kitą negali galvoti. – Aš nesitikiu, kad tas įspūdis greit išsisklaidys, – pasakė Ema, žengdama pro neaukštą gyvatvorę ant netvirto laiptelio, kuriuo baigėsi siauras slidus takas, sukantis per sodelį šalia trobos ir vėl išvedantis į alėją.  – Ne, tikrai nemanau,  – pakartojo dar kartą sustodama pažvelgti į nelemtą tos vietos skurdą ir prisiminti dar baisesnio, viešpataujančio viduje. Ema

75


– O Dieve, tikrai ne, – pritarė jos kompanionė. Jos žingsniavo toliau. Čia buvo nedidelis alėjos posūkis, už jo merginos tuojau išvydo poną Eltoną; jis buvo taip arti, jog Ema vos spėjo pasakyti: – A! Harieta, štai ateina netikėtas mūsų tvirto tikėjimo kilniomis idėjoms išmėginimas. Na ką, – tarė šypsodamasi, – manau, jeigu gailestingumas suteikė kenčiantiesiems stiprybės ir palengvėjimo, tai padaryta visa, kas iš tiesų svarbu. Jei mes gailimės nelaimingųjų, pakanka padaryti dėl jų ką galime, visa kita vien tuščia užuojauta ir savo širdies gildymas. Harieta tespėjo pasakyti: „O taip, Dieve“, – ir džentelmenas jau prisiartino. Taigi susitikus pirmiausia buvo aptarta vargšų šeimos padėtis ir kančios. Jis ruošęsis užeiti pas juos, bet dabar atidėsiąs vizitą; jie turiningai pasišnekučiavo, ką būtų galima ir ką reikėtų padaryti. Paskui ponas Eltonas palydėjo jas atgal. „Susitikti vykdant tokią užduotį kaip ši, – svarstė Ema, – dirbant labdaringus darbus, – tai turėtų gerokai įkaitinti ir vieno, ir kito meilę. Nesistebėčiau, jei tai paskatintų ir išsiaiškinti jausmus. Taip, jie išsiaiškintų, jei manęs nebūtų. Ak, kad galėčiau atsidurti kur nors kitur.“ Nekantraudama nuo jų atsiskirti, netrukus ji pasuko siauru takučiu, kylančiu į šlaitą vienoje alėjos pusėje, o juos paliko eiti kartu pagrindiniu keliu. Tačiau tepaėjo vos porą minučių: Harieta, pripratusi sekti ir mėgdžioti ją, irgi ėmė kepurnėtis ant šlaito, ir netrukus abu jau žingsniavo jai įkandin. Ne, to tai jau nebus; Ema tučtuojau sustojo apsimesdama, kad taisosi aulinuko raištelius, užtverdama visą takelį, ir paprašė juos žingsniuoti toliau, ji netrukus pasivysianti. Jie taip ir padarė, o kol ji krapštėsi su tuo batu tiek, kiek jai atrodė įtikinama, pasipainiojo kita proga, kurios Ema mielai stvėrėsi, kad tik ilgiau užgaištų. Ją pasivijo mergaitė iš trobelės, pasiųsta nunešti į Hartfildą ąsotį sultinio. Paėjėti sykiu su vaiku, pasišnekučiuoti, paklausinėti ir šiaip buvo pats natūraliausias dalykas pasaulyje – ar bent būtų toks pasirodęs, jei Ema nebūtų turėjusi jokio išankstinio sumanymo. Taip ji sugebėjo tuodu vis dar išlaikyti nutolusius į priekį, neįpareigodama laukti. 76

Jane Austen


Tačiau norom nenorom pasivijo, mat mergaitė žingsniavo greitai, o aniedu gana lėtai; į pokalbį įsiterpti ji nė kiek nenorėjo, nes išgirdo šnekučiuojantis apie jiems įdomius dalykus. Ponas Eltonas gyvai kažką dėstė, Harieta klausėsi pamaloninta ir susidomėjusi; tad Ema, atsisveikinusi su mergaite, vėl ėmė svarstyti, kaip čia šiek tiek atsilikus, tačiau jie atsisuko, ir jai teko dėtis prie jų. Ponas Eltonas vis dar pasakojo kažkokias įdomias smulkmenas, bet Ema mažumėlę nusivylė išgirdusi, kad savo dailiajai pašnekovei jis kalba tik apie tai, kas vyko vakarėlyje, surengtame jo bičiulio Koulo: tvirtino, kad jai ir pačiai būtų patikę paskanauti Stiltono sūrio iš šiaurės Viltšyro, sviesto, salierų, burokėlių ir deserto. „Šis pokalbis, suprantama, netrukus būtų išsirutuliojęs į daugiau žadantį, – guodėsi Ema, – tačiau įsimylėjėliams įdomu kalbėti apie viską, net ir nereikšminga smulkmena gali tapti įžanga į tai, kas arčiausia širdies. Jei tik aš būčiau kiek ilgiau užgaišusi.“ Dabar jie žingsniavo tylėdami, tolumoje pasirodė Vikarijos apybraižos. Staiga nusprendusi trūks plyš padėsianti Harietai įsigauti į vidų, Ema išvydo, kad jos batų raišteliai vėl visiškai atsiraišioję, ir vėl sustojo susivarstyti. Paskui nutraukė raištelio galą, vikriai nusviedė į griovį ir paprašė jų sustoti  – pranešė dabar jau tikrai negalinti susitvarkyti taip, kad patogiai pareitų namo. – Nutrūko raištelio galas, – pareiškė ji, – nė nežinau, ką čia sugalvoti. Esu įkyri kompanionė, bet tikiuosi, kad ne kasdien man nutiks tokios nelaimės. Ponas Eltonai, esu priversta maldauti, kad leistumėte užeiti į jūsų namus ir paprašyti šeimininkės kaspino ar juostelės batui suvarstyti. Ponas Eltonas tiesiog nušvito iš laimės, išgirdęs tokį prašymą; su entuziazmu įvedė jas į namą ir pasistengė aprodyti viską iš kuo geresnės pusės. Kambarys, į kurį jis pakvietė damas, buvo pagrindinis jo gyvenamasis kambarys priešakinėje namų pusėje. Už jo buvo kitas, susisiekiantis, ir Ema įėjo ten kartu su namų šeimininke, pasiruošusia jai kuo maloniausiai padėti. Duris derėjo palikti praviras, taip, kaip jas rado, bet ji apdairiai pasirūpino, Ema

77


kad ponas Eltonas jas uždarytų. Tačiau šis taip ir neužvėrė jų iki galo; na, nieko, kuo žvaliau čiauškėdama su namų šeimininke, Ema tikėjosi, kad jis kitame kambaryje nevaržomas imsis kitos temos. Kokias dešimt minučių ji negirdėjo nieko, vien save pačią. Ne, ilgiau gaišti jau negalėjo. Teko baigti tvarkytis ir pasirodyti jiems. Įsimylėjėliai stovėjo greta prie lango. Vaizdas pasirodė jai kuo puikiausias; kokią pusę minutės Ema manėsi esanti nugalėtoja: ar tik nebus jos planas įgyvendintas? Deja, buvo ne visai taip, prie svarbiausios temos jis nė nepriartėjo. Elgėsi kuo maloniausiai, kuo galantiškiausiai; papasakojo Harietai pastebėjęs jas žingsniuojančias pro šalį ir sąmoningai ėjęs iš paskos. Buvo pasakyta ir daugiau malonių smulkmenėlių bei užuominų, tačiau nieko rimto. „Atsargus, be galo atsargus, – pamanė Ema. – Artinasi labai pamažu, jis nerizikuos niekuo, kol neįsitikins esąs visiškai saugus.“ Nors ir ne viskas vyko pagal jos išradingą sumanymą, Ema negalėjo nepasijusti pamaloninta, kad suteikė progą jiems vienas kitu pasidžiaugti, o iš to netrukus rastis ir didesnių įvykių.

11

skyrius

Dabar ponui Eltonui teks manytis pačiam. Prižiūrėti jo kelią į laimę, spartinti jo žingsnius dabar jau buvo ne Emos jėgoms. Sesers šeimos apsilankymas visai priartėjo, iš pradžių tik laukiamas, o dabar jau toks realus, kad paglemžė visą jos dėmesį. Tad sunku buvo tikėtis, – ir ji nesitikėjo,  – kad per dešimt sesers viešnagės Hartfilde dienų galėtų kuo nors daugiau nei atsitiktiniais, pripuolamais dalykais įsimylėjėliams padėti. Žinoma, jie galėtų paspartinti įvykius, jeigu norėtų; vis viena įvykiams teks vienaip ar kitaip rutuliotis, norės to įsimylėjėliai ar ne. Tačiau Ema net ir netroško turėti daugiau laiko jiems. Jie juk 78

Jane Austen


15

skyrius

Netrukus ponas Vudhausas išgėrė arbatos ir panoro važiuoti namo, tad kol atėjo kiti ponai, trys pašnekovės vos pajėgė išblaškyti jo mintis apie vėlyvą metą. Ponas Vestonas, šnekus ir linkęs bendrauti, nemėgo, kai skirstomasi anksti. Pagaliau svetainės draugija pasipildė. Pirmas įžengė puikiai nusiteikęs ponas Eltonas. Ponia Veston ir Ema drauge sėdėjo ant sofos, ir jis tuoj pat, veik nepakviestas, tūptelėjo šalia jų. Emos nuotaika buvo puiki: ją pradžiugino galimybė susipažinti su ponu Franku Čerčiliu, todėl ji buvo linkusi pamiršti nederamą pono Eltono elgesį ir bendrauti su juo kaip anksčiau. Kai jis prisėdęs pirmiausia užsiminė apie Harietą, ji klausėsi jo kuo palankiausiai šypsodamasi. Jis labai susirūpinęs dėl jos puikios draugės. Ar Ema ką nors apie ją girdėjusi, kai atvyko į Randalsą? Jis taip nuogąstaująs, reikia prisipažinti, jį labai gąsdiną Harietos nusiskundimai. Ir jis kurį laiką kalbėjo kaip dera, veik ir nelaukdamas atsakymo, labai nerimaudamas dėl Harietos gerklės; Ema buvo nusiteikusi geraširdiškai. Bet galiausiai šneka pakrypo visai netinkama linkme: pasirodo, jis labiau jaudinosi dėl Emos, o ne dėl Harietos, – kad ji nebūtų užsikrėtusi. Įsikarščiavęs ėmė įkalbinėti kol kas nesilankyti pas draugę, maldavo pažadėti jam, kad nerizikuos, kol jis pasikalbės su ponu Periu ir sužinos, ką tas manąs apie ligą; ir nors Ema bandė viską nuleisti juokais, grąžinti pokalbį į tinkamą vagą, jai niekaip nepavyko nuslopinti jo susirūpinimo. Ji nejuokais suirzo. Atrodė, – ir to jau nebuvo galima nepastebėti, – lyg jis apsimetinėtų įsimylėjęs ją, o ne Harietą, ir jei taip yra iš tiesų – koks pasibjaurėtinas ir siaubingas nepastovumas! Ji vos susitvardė nesupykusi. Jis kreipėsi į ponią Veston pagalbos. Gal ši padėtų įkalbėti panelę Vudhaus neiti pas ponią Godard, kol paaiškės, ar tas negalavimas neužkrečiamas? Jis nenusiramins, kol Ema tai Ema

105


pažadės, – gal ponia Veston galėtų pasinaudoti savo įtaka tokiam pažadui išgauti? – Ji taip rūpinasi kitais, – kalbėjo jis, – ir visai nepaiso savęs. Baimindamasi, kad neperšalčiau, ji man patarė šiandien niekur nevažiuoti, o pati nepažada saugotis pūlingos gerklės infekcijos. Argi tai teisinga, ponia Veston? Kuris iš mūsų teisus? Ar neturiu teisės skųstis? Tikiuosi, jūs man pritarsite. Ema pamatė, kaip apstulbo ponia Veston, nes pono Eltono žodžiai ir elgesena rodė, kad jis jaučiasi turįs teisę ja rūpintis. Pati Ema buvo pernelyg susijaudinusi ir įsižeidusi, kad galėtų ką nors pasakyti. Jai užteko jėgų tik pažvelgti – nuvėrė jį tokiu žvilgsniu, kad priverstų atsipeikėti, paskui pakilo nuo sofos ir prisėdusi prie sesers visą dėmesį skyrė jai. Ema nespėjo sužinoti, kaip ponas Eltonas sureagavo į jos nebylų priekaištą,  – pokalbis greitai pakrypo kita linkme, mat iš kiemo grįžo ponas Džonas Naitlis ir kreipdamasis į visus pranešė, kad žemė užsnigta, toliau smarkiai sninga, pučia stiprus vėjas, o baigdamas kreipėsi į poną Vudhausą: – Tai išties žaisminga jūsų žiemos iškylų pradžia, sere. Gautis per pūgą – šis tas nauja ir vežikui, ir arkliams. Vargšas ponas Vudhausas pastėręs iš siaubo nepratarė nė žodžio; visi kiti ėmė aptarinėti naujieną. Ponia Veston ir Ema bandė jį pralinksminti, nukreipti dėmesį nuo beširdiškų žento šnekų. – Mane sužavėjo jūsų apsisprendimas, sere,  – nerimo šis,  – važiuoti tokiu oru, jūs juk matėte, kad greitai snigs. Visi matė. Žavėjausi jūsų drąsa; drįstu pasakyti, mes puikiai parsigausime namo. Vargu ar per valandą kitą prisnigtų tiek, kad keliai taptų neišvažiuojami, be to, mes atvykome dviem karietomis, ir jei vieną užpustys važiuojant tuščiais laukais, liks kita. Manau, ligi vidurnakčio mes visi saugiai pasieksime Hartfildą. Ponas Vestonas triumfavo, tik kitaip: jis prisipažino žinojęs, jog snigs, tik nė žodžiu neužsiminęs, kad ponas Vudhausas nesijaudintų ir neskubėtų namo. O jei prisnigo ar dar prisnigs tiek, kad sniegas sukliudys jiems grįžti,  – tai vieni juokai, greičiau106

Jane Austen


sia jiems nekils jokių kliūčių. Jis pats galbūt norėjo, kad keliai būtų neišvažiuojami ir jie ilgiau paviešėtų Randalse, todėl kuo nuoširdžiausiai tikino, esą vietos užteks visiems, ir ragino žmoną patvirtinti, kad pasitelkus šiek tiek išradingumo visus galima apnakvydinti, nors ponia Veston ir nežinojo, kaip tai padaryti, kai namuose tik du laisvi kambariai. – Ką daryti, brangioji Ema, ką daryti? – tegalėjo išspausti ponas Vudhausas. Jis tikėjosi paguodos, ir kai Ema patvirtino, jog pavojaus nėra, priminė, kokie puikūs jų arkliai ir koks sumanus Džeimsas, jis šiek tiek atkuto. Vyresnioji duktė išsigando ne mažiau už tėvą. Su siaubu įsivaizdavo, kad ji užsnigta Randalse, o vaikai tuo metu Hartfilde, ir galvodama apie kelią, tokiu metu įveikiamą tik nutrūktgalviams, bet jausdama, kad delsti negalima, šokosi kuo greičiau viską spręsti: tėvas ir Ema tegul lieka Randalse, o ji su vyru turi išvykti tuoj pat, kad ir kaip sniegas sunkintų jų kelionę. – Verčiau liepk tuoj pat kinkyti, brangusis, – tarė ji, – manau, jei išvyktume tuoj pat, turėtume parkeliauti. O jei atsitiktų kas nors bloga, aš galiu išlipti ir eiti. Visai nebijau. Galiu pusę kelio ir paėjėti. Parėjusi tuoj persiaučiau ir tikrai neperšalčiau. – Išties? – paklausė ponas Džonas Naitlis. – Tada, brangioji Izabele, tai pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, nes tu peršali nuo bet ko. Eiti pėsčiomis! Bene esi tinkamai apsitaisiusi? Arkliams – ir tiems būtų nelengva. Izabelė pasisuko į ponią Veston tikėdamasi pagalbos, ir ši pritarė jai. Tada ji kreipėsi į Emą, bet sesuo kol kas nenorėjo atsisakyti vilties, kad išvyks visi drauge; jiems besikalbant, grįžo ponas Naitlis, kuris buvo išėjęs į kiemą tuoj po brolio žinios, ir pranešė, jog keliauti nėra jokių kliūčių – ir kada tik panorės, dabar ar už valandos. Jis paėjėjęs už posūkio Haiberio keliu, – sniego ne daugiau nei per pusę colio, net žemė nenubalusi; šiuo metu vos vos snyguriuoja, bet debesys sklaidosi, ir aišku, kad tuoj liausis. Jis kalbėjęsis su vežikais, ir abu patvirtinę: nuogąstauti tikrai nėra ko. Ema

107


Išgirdusi šiuos žodžius Izabelė nurimo, tokie pat malonūs jie buvo ir Emai, sunerimusiai dėl tėvo; ponas Vudhausas irgi nusiramino, nors ne tiek, kad ryžtųsi užtrukti Randalse. Jis buvo patenkintas, jog grįžti nepavojinga, bet niekas negalėjo jo įtikinti, kad dar šiek tiek paviešėtų, ir kol vieni ragino, kiti patarinėjo, ponas Naitlis su Ema išsprendė viską keliais sakiniais: – Tėvas nekantrauja, tai kodėl nevažiuojam? – Jei kiti pasiruošę, aš sutinku. – Paskambinti? – Taip, prašom. Suskambėjo varpelis, buvo iškviestos karietos. Dar kelios minutės, manė Ema, ir vienas įkyrus kompanionas atsidurs namie, atvės ir bent kiek prablaivės, o kitas atgaus pusiausvyrą ir jausis laimingas, kad varginanti kelionė pasibaigė. Privažiavo karieta, poną Vudhausą, kuriuo tokiose situacijose paprastai pasirūpinama pirmuoju, rūpestingai nulydėjo ponas Naitlis ir ponas Vestonas, bet nė vienas nepajėgė apraminti jo siaubo pamačius sniegą ir daug tamsesnį vakarą, nei tikėjosi išvysti. Jis aimanavo, kad laukia baisi kelionė. Dejavo, kad vargšelei Izabelei tai nepatiks. O vargšelė Ema važiuos kita karieta! Nežinia, ką čia sugalvoti, bet būtina laikytis kuo arčiau vieni kitų. Džeimsas buvo įspėtas, prigrasinta važiuoti lėtai, palaukiant kitos karietos. Izabelė įlipo paskui tėvą, o Džonas Naitlis, pamiršęs, kad nepriklauso tai kompanijai, kaip įpratęs žengė paskui žmoną; taigi kai ponas Eltonas palydėjo Emą ir įlipęs paskui ją į antrąją karietą užsidarė duris, ši suprato, kad jiedu vyks tête-á-tête. Jei tai būtų atsitikę anksčiau, prieš visus šios dienos įtarinėjimus, tokia kelionė nė akimirkos nebūtų kėlusi jokio nepatogumo, priešingai, net būtų buvusi maloni: ji būtų šnekučiavusis su ponu Eltonu apie Harietą, ir trys ketvirčiai mylios būtų pralėkę bemat. Bet šįsyk ji mielai būtų to išvengusi. Ji spėjo, kad ponas Eltonas išgėrė per daug pono Vestono gerojo vyno ir dabar bus linkęs kalbėti vėjus. Pasiryžusi visomis jėgomis jį tramdyti, Ema nusprendė kalbėti apie orą ir vakarą, bet nespėjus nė pradėti, vos jie išsuko pro 108

Jane Austen


vartus ir nuvažiavo paskui pirmąją karietą, ponas Eltonas ją nutraukė, pagriebė jos ranką ir ėmė įnirtingai meilintis: naudodamasis tokia proga, išsakė savo jausmus, kurie jau seniai jai turėję būti aiškūs, – vildamasis, dievindamas, pasirengęs numirti, jei būtų atstumtas, ir kartu guosdamasis, kad karštas prieraišumas, neprilygstama meilė ir neregėta aistra negali jos nepaveikti, tad jis nusprendęs paprašyti kuo greitesnio atsakymo. Deja, tai buvo tiesa! Be jokių skrupulų, be trupinėlio drovumo ponas Eltonas, Harietos jaunikis, dabar skelbėsi įsimylėjęs ją! Ji bandė jį sustabdyti, bet veltui, jis nė nemanė nusiraminti, norėjo išsakyti viską. Nors ir įpykusi, Ema vis dėlto pamėgino tvardytis. Ji jautė, kad iš dalies dėl šio paikiojimo kaltas girtumas, ir vylėsi, kad tai tik užgaida. Taigi pusiau juokais, pusiau rimtai – manydama, jog tai tinkamiausia šioje dviprasmiškoje situacijoje, – atsakė: – Aš apstulbusi, ponas Eltonai. Tikiuosi, šie žodžiai skirti ne man, o panelei Smit – gal jūs mudvi supainiojote; aš su džiaugsmu jai perduosiu, tik prašau – liaukitės. – Panelė Smit! Perduosite panelei Smit! Ką tai turėtų reikšti? – Kai jis kartojo jos žodžius, juose skambėjo tokia akivaizdi nuostaba, kad ji nesusilaikė neatsakiusi: – Ponas Eltonai, jūsų elgesys labai keistas, galiu jį paaiškinti tik vienaip: jūs nesuvokiate, ką darote, antraip nekalbėtumėte šitaip apie Harietą. Susivaldykite, liaukitės, ir aš viską pamiršiu. Vynas ponui Eltonui tik įkvėpė drąsos, bet proto nesumaišė. Jis puikiai žinojo, ką sako, tad švelniai papriekaištavęs dėl įžeidžių įtarimų ir išreiškęs pagarbą panelei Smit kaip Emos draugei, prisipažino esąs nustebęs, kad panelė Smit iš viso čia minima, ir vėl ėmė kalbėti apie savo jausmus, primygtinai reikalaudamas palankaus atsakymo. Juo labiau jai aiškėjo, kad jis negirtas, juo daugiau ji ėmė galvoti apie jo lengvabūdiškumą ir pasitikėjimą savimi, todėl nė nesistengdama būti mandagi atsakė: – Daugiau nebegaliu abejoti. Jūs labai aiškiai atskleidėte savo mintis. Ponas Eltonai, man net sunku išreikšti savo nuostabą. Visą mėnesį stebėjusi, kaip elgiatės su panele Smit, ir jau įpratusi, Ema

109


kad skiriate jai tiek dėmesio, išgirstu šitaip kreipiantis į mane – tokio lengvabūdiškumo tikrai nesitikėjau! Patikėkite, sere, man toli gražu nėra malonu girdėti tokius prisipažinimus. – Dieve šventas! – apstulbo ponas Eltonas, – apie ką jūs kalbate? Gyvenime nesu pagalvojęs apie panelę Smit – ir jokio dėmesio jai nerodžiau, nebent kaip jūsų draugei, ir man vis tiek pat, ar ji gyva ar mirusi, ji man tik jūsų draugė. Jeigu ji ką nors įsivaizdavo, tai jos pačios troškimai ją suklaidino, ir man labai gaila, tikrai gaila. Panelė Smit, išties! O, panele Vudhaus, kas galėtų galvoti apie panelę Smit, kai šalia esate jūs? Ne, prisiekiu garbe, tai ne lengvabūdiškumas. Aš galvojau tik apie jus. Ir nesutiksiu, jei būsiu kaltinamas bent menkiausią dėmesį skyręs kitai. Viskuo, ką kalbėjau ar dariau jau daug savaičių, norėjau išreikšti susižavėjimą jumis. Jūs neturėtumėte tuo abejoti! Esu tikras, kad matėte ir supratote mano elgesį. Sunku ir apsakyti, ką tuo metu jautė Ema, dar niekada ji nebuvo atsidūrusi tokioje keblioje padėtyje. Ji buvo pernelyg priblokšta, kad išsyk atsakytų, ir šių akimirkų tylos pakako įsiaudrinusiam Eltonui padrąsinti, tad jis vėl bandė siekti jos rankos, džiaugsmingai sakydamas: – Žavioji panele Vudhaus! Ar ši tyla – tai prisipažinimas, kad mane supratote? – Ne, sere! – sušuko Ema. – Aš nieko nepripažįstu. Negana to, kad ligi šios akimirkos nė iš tolo jūsų neperpratau, dar ir visiškai klaidingai aiškinausi jūsų ketinimus. Gaila, kad apskritai leidote sau tokius jausmus. Vargu ar kas galėtų labiau mane nuvilti; jūsų prisirišimas prie mano draugės Harietos, jūsų vilionės (nes tai atrodė kaip vilionės) teikė man begalinio malonumo, ir aš iš širdies troškau jums sėkmės; jei tik būčiau numaniusi, kad ne ji traukia jus į Hartfildą, būčiau neabejojusi, jog be reikalo taip dažnai pas mus lankotės. Nejaugi privalau patikėti, kad nesiekėte panelės Smit rankos? Ir kad apie ją niekada rimtai negalvojote? – Niekada, panele, – pasipiktino jis. – Panelė Smit labai gera mergaitė, ir džiaugčiausi matydamas ją garbingai ištekėjusią. Linkiu jai visa ko geriausio – be abejonės, yra vyrų, kurie mielai... 110

Jane Austen


kiekvienas turi pasirinkti sau lygų, tik, manyčiau, dar tiek nesusipainiojau... Dar nenusivyliau lygios sąjungos galimybe, kad imčiau mergintis panelei Smit! Ne, panele, aš lankydavausi Hartfilde tiktai dėl jūsų, ir tas padrąsinimas, kurio sulaukiau... – Padrąsinimas?! Sulaukėte iš manęs padrąsinimo?! Sere, jūs labai klystate taip manydamas. Man buvote tik mano draugės gerbėjas. Ir jei ne ši aplinkybė, būtumėt likęs man tik paprastas pažįstamas. Labai gaila, bet laimė, kad klaida išaiškėjo. Jei ir toliau būtumėte taip elgęsis, panelė Smit būtų neteisingai supratusi jūsų ketinimus, tikriausiai kaip ir aš, nesuvokdama to didžiulio skirtumo, kuris jums toks svarbus. Bet dabar šis nusivylimas bus vienpusis, ir tikiuosi – ilgai netruks. Aš dar neketinu tekėti. Supykęs jis nepajėgė ištarti daugiau nė žodžio; ji laikėsi per daug ryžtingai, kad imtų maldauti; suimti apmaudo ir abu lygiai pažeminti, jie gavo dardėti karieta dar porą minučių, nes dėl pono Vudhauso baimių arkliai stūmėsi veik žingine. Jei ne pasipiktinimas, abu būtų jautęsi pašėlusiai nepatogiai, bet įsiplieskusios aistros užgožė drovulio raibulius. Nė nepastebėję, kad karieta jau įsuko į Vikarijos alėją, jie atsidūrė priešais Eltono namų duris; jis išlipo nė burnos nepravėręs. Ema pajuto, kad būtina palinkėti labos nakties. Jis šaltai ir išdidžiai atsakė tuo pačiu; ji grįžo į Hartfildą nepaprastai suirzusi. Emą pasitiko džiūgaujantis tėvas, jis drebėjo dėl visų pavojų, tykančių jos vienišame kelyje nuo Vikarijos, – kaip ji pasuko už kampo, baisu net pagalvoti, – ir dar svetimose rankose, su paprastu vežiku, ne su Džeimsu; regis, namie betrūko tik jos, kad viskas vėl būtų gerai, nes ponas Džonas Naitlis, susigėdęs savo blogos nuotaikos, dabar buvo labai paslaugus ir dėmesingas, rūpinosi tėvo ramybe, net atrodė, kad nors jis ir nevalgys su ponu Vudhausu avižinės košės, vis dėlto puikiai supranta, kaip tai sveika; todėl visiems, išskyrus Emą, diena baigėsi ramiai ir taikiai. Emai dar nebuvo tekę patirti tokios dvasinės sumaišties, tad prireikė daug pastangų, kad atrodytų linksma ir atidi, kol atėjus įprastinei vakarinio atsisveikinimo valandai galės atsipalaiduoti ir viską ramiai apmąstyti. Ema

111

Profile for knygos.lt

Ema  

Knygos Ema ištrauka

Ema  

Knygos Ema ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement