Issuu on Google+

HONG YING

36


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

___ Iš pat ryto, kai tik į Kunigaikštienės paviljoną buvo atsiųstas pasiuntinys su žinia apie Čang Lisiongo apsilankymą, Kasija buvo pradėta ruošti: maudyti, rengti, šukuoti. Madam Emeralda stebėjosi. Juk meistras Čangas paprastai atvykdavo nepranešęs – ne tik dėl to, kad nemėgo triukšmo, bet ir dėl to, kad nenorėjo, jog kiti žinotų, kur jis. Šitas įspėjimas apie jo pasirodymą buvo toks netikėtas, kad Madam Emeralda išsyk sumojo, ką jis reiškia: jis norįs, kad mergina būtų gerai paruošta. Li Ju, Siu Fang ir Kasija sukilo ant kojų. Viskas – nuo lango iki lovos, nuo spintelės iki sienų – buvo išpuošta raudonai. Anksčiau Kasija raudonai niekada nesirengdavo, bet pamatė, kad ta ryški spalva jai išties tinka. Raudona – jaunatviškos baltos odos kontrastas – darė jos odą dar lygesnę ir švelnesnę. Jos lūpos buvo drėgnos ir rausvos, balzamo nereikėjo. Užtat Li Ju rūpestingai sutvarkė blakstienas ir antakius – Kasijai jie buvo gražinami pirmą kartą. Ji iškentė stipriai užsimerkusi, tiesiog susitaikė su tuo, kas daroma. Kai Li Ju baigė darbą, Kasija neatpažino savęs veidrodyje. Ypač akių, blizgančių juodumu ir ryškių. Širdis plakė pašėlusiai greitai. Per paskutines kelias dienas ji buvo sublogusi, todėl atrodė dar gražesnė. Madam Emeralda į kambarį įžengė pakiliai nusiteikusi. Apsižvalgė – o kodėl žvakės neuždegtos? Kasija stryktelėjo nuo lovos uždegti žvakės, bet Madam Emeralda ją sudraudė – susitepsianti puošniuosius drabužius. Tai išgirdusi, žvakių degti pasiskubino Siu Fang. Praėjusi pro širmą, Madam Emeralda rūsčiai nužvelgė Kasiją. – Meistro Čango karieta gali atskrieti bet kurią akimirką, o kai tik atskries, šičia iškart bus patiektos vaišės. Gražiai jam patarnauk, ir aš tau atsilyginsiu. Bet jeigu būsi nepaklusni – tvarką žinai. Atmink, kas jis toks, aš – ir tai turiu su juo skaitytis! Kasija nervingai linktelėjo. Madam Emeralda, mostelėjusi ranka, išėjo. Kasija atsisėdo, įsižiūrėjo į žvakes, kaip jų liepsna vis 37


HONG YING

stiprėja, ir pajuto, kad didžiuoju keliu atidarda karietos, bilda skrieja žirgų kanopos, lekiantys vežimai ir gyvuliai susilieja į vieną gluminančią spalvą. Antai jie jau atbilda Mažųjų Vakarų Vartų gatve, netrukus bus prie paviljono vartų. Kad nepradėtų klykti, ji užsimerkė ir nebežiūrėjo, ką kas daro aplinkui. Neilgtrukus meistras Čangas jau buvo viename kambaryje su ja, aplinkui liepsnojo raudonos žvakės. Nors Kasija sėdėjo ant lovos visiškai užtrauktais tinkleliais, Čangas juos beregint atitraukė ir pamatė, kad ji atrodo elegantiškai ir skoningai, beveik kaip dievaitė. Vos ją atpažino. Jis įsispitrėjo į ją – ji pasuko galvą vengdama jo žvilgsnio. Jis pasilenkė apkabinti – ji pasimuistė. – Vis dar nenori? – paklausė meistras Čangas. Jis padavė jai arbatos dubenėlį, ir Kasija, laikydama jį rankose, laukė pykčio protrūkio. Bet jis, užuot ją iškoneveikęs, pasiėmė kitą puoduką ir iš jo gurkštelėjo. Nebežinodama, ką daryti, ji subedė akis į rankose laikomą puodelį. Nedrąsiai pratarė: – Mane reikėtų nubausti. – Už ką? Ką bloga padarei? Tik gimei laisva, maištingos sielos. – Jis nusišypsojo. – Tačiau šiandien, regis, bijai? Kasija linktelėjo, bet akių vis dar nepakėlė. – Tada truputėlį luktelėsime, – tarė jis ir grįžo prie lovos. Kasija, keistai jausdamasi, išgėrė arbatą. Nutipenusi prie guolio išgirdo, kad meistras Čangas jau knarkia. Patraukusi tinklelį, įsižiūrėjo į ramų jo veidą. Tai žodžio besilaikantis vyras. Nuėjusi ji užpūtė žvakes, atsisėdo prie lovos ir susimąstė. Galiausiai nusiavė ir, įsirangiusi į lovą, prigulė šalia. Atsisukusi į vyrą, ji pamažiukais prisislinko ir, sukaupusi visą drąsą, jam ant pečių uždėjo ranką. Laikrodis tiksėjo nesustodamas. Prabėgo daugel naktų. Vieną naktį, pajutusi troškulį, Kasija išsiropštė iš guolio, apsiavė šlepetes ir rūpestingai užtraukė tinklelius aplink lovą. 38


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Jai lipant žemyn į virtuvę, akyse sušmėžavo mėnulis, kybantis dangaus skliaute nelyg pjautuvas. Arti ir toli – visur buvo tylu. Jeigu ir pradardėdavo karieta, atrodė, kad garsai sklinda iš kitos gatvės. Kasijai padėklą su arbatos reikmenimis nešantis aukštyn, sulig kiekvienu žingsniu ant sienos kilo šešėlis. Ant pečių bangavo palaidi plaukai. Lauke, ko gero, jau aušo; nors daugelyje kiemo langų šviesa tebedegė, visi langai ir durys buvo sandariai uždaryti. Vynas tikriausiai jau visas išgertas, tie, kuriems reikėjo, tikriausiai išėję namo, bet naktis imti ir šitaip pasibaigti dar neketino. Kasija tylutėliai įslinko į kambarį, išgėrė arbatą ir priėjo prie lovos. Menkutė šviesa skverbėsi pro tinklelį ir krito ant miegančio meistro Čango – tas ramiai knarkė. Kasija pasistiebusi įsižiūrėjo į nuogą krūtinę. Jau anksčiau buvo atkreipusi dėmesį į jo tatuiruotes – lygias tarsi šilkas. Dabar matė jas aiškiai: kairėje krūtinės pusėje feniksas, dešinėje drakonas. Derant žaliai ir mėlynai tatuiruočių spalvai, fenikso sparnai ir drakono žvynai sudarė nuostabų raštą ir spalvų žaismą. Meistras Čangas jai buvo sakęs, jog keletą mėnesių plūdo kraujais, kad išgautų šitokį grožį. Krūtinei kilnojantis, drakonas ir feniksas palengva šoko. Kasija šyptelėjo ir panūdo juos paliesti, pažiūrėti, kaip giliai siekia tatuiruotė, ar liko randų. Susilaikė tik iš baimės, kad jo nepabudintų. Meistras Čangas pasivertė, ir ilgi jo plaukai, išdrikę apie galvą, užkritę uždengė kairį skruostą. Ji ištiesė ranką norėdama juos nubraukti. Tą pačią akimirką jis, pajutęs pavojų, pašoko ir sugriebė ją už rankų, tada žvilgtelėjo ir juokdamasis krito ant priegalvio. Kasija, trindama suskaudusį riešą, sukniurpė: – Ak, nedėkingasis. Jis, suėmęs jos riešą, patrynė. – Nepurkštauk. Tokie kaip aš turi miegoti pramerkę akį. Paėmęs jos atneštą puoduką, meistras Čangas pasikėlė gerti arbatos. Kai Kasija paruošė opiumo, jis pastatė puoduką ir, pil39


HONG YING

na krūtine įtraukęs dūmo, pasakė aplinkui turįs daug priešų, ką jau kalbėti apie valdžią, taigi ji neturėtų prie jo artintis prieš tai neperspėjusi. – O kas nori būti šalia tavęs? Kasija jau buvo beeinanti ieškoti adatos užsikimšusiai pypkei prakrapštyti, bet meistras Čangas, atidėjęs pypkę į šalį, čiupo ją į glėbį. – Tavoji šeimininkė sakė, kad esi niekam tikusi, bet aš kažkodėl jaučiu, kad būsi pati geriausia. Tu visuomet žinai, ko aš noriu. Kad ir pirmąją mūsų laimės naktį – prabuvai rami. Bet kuri kita iš baimės būtų kėlusi triukšmą ir nervinusis. Nuo tų žodžių Kasija nukaito ir nusisukusi prisipažino irgi bijojusi ir nenutuokusi, kad bėgs kraujas. Meistras Čangas, paplekšnojęs jai per skruostą, pasakė, kad ji tik aiktelėjusi, o tai jį irgi paskatino pažiūrėti į ją naujaip. Be to, iki tos dienos jis nerasdavęs laiko jai pasiųsti žinios, taigi neaišku, kaip ji jautėsi, bet ji niekada nesiskundusi, net dabar. Tai rodo, kad ji – patikima mergina. Šis vyras protingas, pagalvojo ji, supranta, kaip jaučiuosi, bet vis tiek atsargiai išmėgina. Savo mintis išsakė garsiai: – Man pasisekė, kad galiu patarnauti meistrui Čangui. Už tai esu tik dėkinga. Jis vėl plekštelėjo jai per skruostą. – Kokia tu saldžiabalsė, ir žinai, kaip nekelti vyrams rūpesčių. Net nepajusi, ir aš tave... Pasikėlęs jis dar gurkštelėjo arbatos. Apimtas geismo, kaip dabar, kalbėti jis paprastai nebenorėdavo, bet nebesitvardė – šitą vargšiukę norėjo padaryti laimingesnę. – Tik išrinkime tinkamą laiką, ir aš tave vesiu, – ištarė patenkintas savimi ir prisitraukė ją artyn. Prigludusi prie jo, Kasija pasakė, kad jei tik meistras Čangas kasdien ją šitaip lankytų, jai daugiau nieko pasaulyje nebereikėtų. Jis pažadėjo lankytis kasdien; negana to, jis norįs ją vestis ten, kur pats eis. 40


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Kasija, pirštu rodydama jam į lūpas, paklausė: – Ir kuo gi aš, didžiapėdė, jums taip tinku? – Tu žinai, kaip mane gundyti, štai... – Jis bakstelėjo sau į krūtinę. – Aš už tave vyresnis trisdešimčia metų. Koks keistas tas gyvenimas. Kai tik tave išvydau, tą pačią dieną, tą pačią akimirką tu man patikai, o dabar, kuo daugiau į tave žiūriu, tuo labiau esu patenkintas. Ar tai jauti? Kitą mėnesį paprašysiu savo patarėjo išrinkti laimingą dieną ir tave vesiu, palyda bus sudaryta iš aštuonių dengtų neštuvų. Surenkime išties didingą ceremoniją. Šiąnakt jis apie tai užsiminė antrą kartą ir tik tada Kasija patikėjo, kad iš tikrųjų nori ją vesti. Aišku, tikra žmona ji nebūtų, tik viena iš sugulovių. Vis dėlto jis nebelaikytų jos prostitute. Kaip netikėta – šitas Hongo brolijos didvyris jai bus pajutęs sielos artumą. Kasija apie jo gyvenimą buvo prisiklausiusi iš kitų, ir kuo daugiau sužinodavo, tuo labiau juo žavėjosi. Dauguma Šanchajaus Hongo brolijos narių didvyriškai žuvo, Mažųjų peilių draugijai patyrus nesėkmę 1855-ųjų sukilime prieš Čingus. Likę gyvi išsilakstė po kitas apylinkes ir į Šanchajų nedrįsdavo kelti kojos. Todėl Hongo brolija, gyvavusi apie tris šimtmečius, jau buvo benunykstanti. Šanchajuje ją atkūrė ne kas kitas, o Čang Lisiongas, ryžęsis vargams ir rizikavęs gyvybe, kelis sykius vos išvengęs suėmimo. Jo pastangomis Hongo brolija darkart tvirtai atsistojusi ant žemės. Šitas vyras Kasijai nepaprastai patiko, nesvarbu, kad tarp jų buvo toks amžiaus skirtumas. Gal tai likimo pirštas, gal viskas taip ir turi būti. Tą bemiegę naktį, kvepiant gencijonams, ji suėmė jo rankas ir pažvelgė jam į akis. – Meistre Čangai, jūs man toks geras. Vienintelis mano troškimas – tarnauti jums visą likusį gyvenimą. – O tu jauna, bet išmintinga. Taigi, dėl mūsų vedybų sutarta. Dabar tik laiko klausimas, kada tapsi nuotaka. – Suėmęs už pečių, jis atitraukė ją nuo savęs neatplėšdamas akių. Sau po nosimi burbtelėjo: – Ir kaip Madam Emeralda galėjo taip apsirikti? 41


HONG YING

Ji ilgai į jį žiūrėjo, paskui droviai šyptelėjo. Valandėlę pasvarsčiusi pasakė, kad galbūt taip nutiko dėl to, kad ji – nekokia dainininkė. – Tai gal gali ką nors padainuoti? – paklausė jis paleisdamas ją iš rankų. – Tik valstietišką baladę „Trylika mugių“. – Cha cha! Kokių mugių? Truputėlį pagalvojusi ji ryžosi vėl. – O jei „Vandens kaštainius“? – „Vandens kaštainiai“ tinka. Pirmyn. – Tik nesijuokit, nes aš nemoku dainuoti, kaip reikia. – Mes juk miegamajame, ne teatre! Žaismingai jam niukstelėjusi, ji ištraukė iš po jo nugaros persiko raudonumo šilkinius baltinius ir apsisiautė jais pečius. Gurkštelėjusi arbatos, pasitempė ir susikaupusi uždainavo: Mergaitė rinko raudonų vandens kaštainių derlių tvenkiny, ir vaikinas nuo kranto švystelėjo jai sijoną. Ak, liaukis, vaikine! Jei nori paragauti vandens kaštainių – prašom, bet jei nori daugiau, mesk tai iš galvos. Ilgą sijoną, trumpą sijoną – tėvai man gali nupirkti bet ką, bet aš žinau: jei vilkėsiu šį raudoną sijoną, turėsiu dovanoti tau save. Tai būta žinomos kaimiškos Šanchajaus apylinkių baladės, dainuojamos tarme, panašia į Songdziango, iš kur buvo kilęs Čang Lisiongas. Kasijos lūpų tariami garsai jo ausiai skambėjo dar mieliau. Lėta, vinguriuojanti dainos melodija virpino širdį ir teikė jam malonumo. Kasijai dainuoti visuomet patikdavo, bet Šanchajuje ji įsidrąsindavo tik mazgodama indus ar šluodama grindis – tik tuomet paniūniuodavo. Elegantiškoje aplinkoje, kur viešpatavo pipa, nenorėjo apsikvailinti. 42


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Bet dabar, regėdama į save susmeigtas meistro Čango akis – tokias apsvaigusias ir meilias, ji dainavo kaip niekad jausmingai. Net pati nežinojo, kad baladei gali suteikti šitiek emocijų. Dabar jau svaigo ir klausytojas, ir dainininkė; užsisvajojęs Čang Lisiongas, paėmęs kairę jos ranką, plekšnojo į delną ritmą. Kai Kasija baigė dainuoti, atsisėdęs stipriai ją apglėbė. – Šita skamba dar geriau negu vaikystėje girdėtos dainos. – Meistre Čangai... – Ji staiga nutilo. – Ką? Toliau kalbėti Kasija nebeįstengė – visa nukaito. – Kas atsitiko? – Vėl jūsų geidžiu, – sušnibždėjo ji. Sukdama šalin raudonio išmuštą veidą, pabandė pasiteisinti: – Gal dėl dainos. Bet tą pačią akimirką pajuto, kaip kūnu perbėgo palaimingas virpulys ir karščio gūsis iš veido nuslūgo į kaklą, paskui į krūtinę. – Aš tavęs irgi geidžiu, taip, dėl tavo dainavimo! – Jis stvėrė ją ir, plėšdamas rausvus baltinius, kuriais ji ką tik siautėsi, krito ant pagalvės. – Ak tu, mažoji burtininke. Jų kūnai trūkčiojo laikrodžio rodyklių ritmu; kad ir kiek kartų jie bandė, vis negalėjo sustoti. Laimingesnė Kasija nesijautė per visą gyvenimą. Kai juodu mylėdavosi anksčiau, ji neišmanė, kaip vertinti tai, ką patiria, todėl jausdavo tik truputėlį laimės. Dabar jau žinojo, kad šita laimė priklauso jai ir kad tol, kol ji geis šito vyro, tas džiaugsmas jos nepaliks. Ji jautėsi tarsi jodama ant šuoliuojančio žirgo; visas kūnas trūkčiojo nuo malonumo spazmų. Žirgas šuoliavo vis greičiau – ją ant jo užkėlė meistras Čangas. Štai, žirgas skrieja lova, siena, upėmis, kyla į aukštą kalvą. Priešais išnyra kalvos viršūnė – žirgas ant jos lėkte užlekia, neįstengdamas sustoti. Garsiai surikę, juodu krinta nuo žirgo ir sklendžia oru blaškomi vėjo. Jos sielai dar niekad nebuvo taip lengva. Abu nesusivokė, kada nusileido ant žemės, o gal pabudo. Papūtė gaivus vėjelis, ir atsimerkusi Kasija suprato esanti visa suprakaitavusi. 43


HONG YING

Atsikėlė, atsinešė šiltą rankšluostį ir nušluostė jam veidą ir kūną. Laikrodis jau rodė tris. Meistras Čangas palinkęs artyn pažiūrėjo, kiek valandų, ir stebėdamasis paklausė: – Kiekgi kartų šiąnakt manęs užsigeidei? Ji džiūgaudama atsakė: – Iš to malonumo pasijutau taip, tarsi skraidyčiau. – Pažiūrėjusi į jį, liepė daugiau nebekalbėti – kitaip vėl užsinorėsianti mylėtis. Nuraudusi įsikniaubė į pagalvę ir nebežiūrėjo. Ji nė nenutuokė, kad galėtų šitaip jaustis, kad vyrui ir moteriai kartu gali būti taip gera. – Jūsų dėka jaučiuosi tokia laiminga, kad pasiekusi viršūnę nebebijočiau nė mirti! Meistras Čangas garsiai nusijuokęs pasakė, kad dar nebuvo sutikęs tokios merginos. Ji tikrai žinanti, kaip džiaugtis kūniškuoju ryšiu. Kasija ne juokais susirūpino. Ką, ji kitokia? O ką ji turėtų jausti? Sutrikusi pažiūrėjo į meistrą Čangą. – Nieko baisaus. – Jis nusijuokęs paėmė rankšluostį ir ją nušluostė. – Aš irgi kitoks. Mudu abu kitokie. Abu vienodi. – Betgi aš tokia puolusi... tikrai jums vis dar patinku? – nedrąsiai paklausė ji. – Per savo gyvenimą esu miegojęs su daugybe moterų, bet nė viena man nesuteikė tokio malonumo kaip tu. Man patinka tavo charakteris. Patinka, kaip dainuoji. Ypač patinka, kad trokšti su manim skraidyti, kiek tik įmanoma! – džiaugsmingai išdrožė jis, tada patapšnojo per pagalvę. – Gulkis, mažoji Kasija. – Ką? – Saldžiai miegok ir sapne pasakyk mamai, kad sutikai puikų vyrą, kuris tave padarys laimingą per visą gyvenimą, vargai baigti. Vos tik spėjusi padėti galvą ant pagalvės, ji kietai užmigo. Taip nerūpestingai dar niekada nesijautė. Nuo šiolei tokios gražios bus visos dienos, tokios laimingos kaip ši – visos naktys. Kodėl ji nusipelnė tokios laimės, neklausinėjo, bet ir nebuvo reikalo. Kol ji galės remtis į stiprius šio vyro pečius, viskas bus nuostabu. 44


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Lovos galuose buvo įtaisyti veidrodžiai, ir Kasija, žvelgdama į juos, jausdavosi tarsi sapne. Kartais atrodė, tarsi per veidrodžius galėtų susikalbėti su mirusiais artimaisiais. Kai buvo maža, mama ją nusivedė į šventyklą uždegti septyniažvaigždžio šviestuvo. Vyrai šventykloje mamai pasakė, kad jos dukrelė yra iš tų, kuriais rūpinasi Buda: pažiūrėkit, kaip nuostabiai dega lempelė, kaip gėlėmis pažyra daugybė mažų kibirkštėlių. Dabar Kasija pirmąkart patikėjo, kad Buda į ją išties žiūri geromis akimis. Netrukus lengvoje dulksnoje pasirodė vyriausiasis patarėjas, nešinas skėčiu iš aliejuoto popieriaus. Sustojęs galukiemyje prie grindinio, skėtį suskleidė ir apvertęs nupurtė lietaus lašus. Tik tada jį padavė Kunigaikštienės paviljono ūkvedžiui. Vyriausiasis patarėjas atrodė gerai, jo veidas buvo platus, akys didelės, jis buvo su ūsais. Randai ant veido nebuvo itin ryškūs. Ūkvedys jį nusivedė į nedidukę užpakalinę salę ir atnešė „Drakono šulinio“ arbatos. – Palaukite truputėlį, nueisiu pranešti šeimininkei. Madam Emeralda atitipeno įkandin ūkvedžio. Kad nesulytų, lanku apėjo kiemą. Vyriausiasis patarėjas pasakė, kad jam prireikė pasimatyti su meistru Čangu ir kad buvęs pas jį, bet tik išgirdęs, jog šiomis dienomis namo jis beveik negrįžta. Patarėjas nujaučiąs, kad jis čia. Madam Emeralda šyptelėjo. – Žinot, meistras Čangas pametęs galvą dėl didžiapėdės mergiotės ir nesikels, kol saulė nebus aukščiau kaip per tris bambuko lazdeles. – Laimingas vyras tas Čang Lisiongas; mes vis jam pavydim. Patarėjas paprašė Madam Emeraldos pranešti meistrui Čangui apie jo atvykimą. Jis turįs aptarti vieną itin skubų reikalą, atidėlioti negalima. – Bet aš negaliu gadinti jam malonumo – niekada gyvenime nesu mačiusi jo taip apsvaiginto moters! – Madam Emeralda pasitaisė plaukus. – Jei įsiveršiu, jis supyks. Pasiųsiu kambarinę. 45


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Ilgąją procesiją sudarė vien vyrai – jie žengė tiesiomis eilėmis pagal lėtą maršą. Kažkodėl ši palyda panėšėjo ne tiek į laidotuvių procesiją, kiek į žygį, lydintį karo paskelbimą. Tarp žygiuojančiųjų buvo ir Huang Peiju – nešinas lazda, bejausmiu veidu. Palydą vedė daosistų vienuolis, rankose laikantis nuogą kalaviją. Visi brolijos broliai, išskyrus vyriausiąjį patarėją, vilkėjo marškinius, ties juosmeniu turėjo aštrius ginklus. Jų veidai buvo rimti. Iš paskos paslapčiomis sekė Siu Fang, irgi apsirengusi juodai. Vėliavas, kuriomis buvo apdengtas karstas, ir ant kelio mėtomus banknotus – vieni krito ant šalikelių, kiti į čia pat tekančią upę, – merkė rudeninis lietus. Galiausiai lietus liovėsi, bet dangus tebebuvo niaurus. Keletas laidotuvių procesijoje ėjusių vyrų pasuko į Kunigaikštienės paviljoną. Buvo pusiaudienis, paviljonas buvo apdangstytas baltu audeklu. Visi ryškiaspalviai žibintai nukabinti, nė viena kurtizanė tądien nedirbo. Kasija bandė keltis, bet Siu Fang, grįžusi iš laidotuvių, stumtelėjo ją atgal į lovą. Ji papasakojo, kad meistrą Čangą ruošiamasi laidoti jo gimtajame Songdziange, ten jį lydės pirmoji žmona, šeima ir namų prižiūrėtojas. Kasija paliepė Siu Fang eiti ilsėtis. Kai ta išėjo, likusi viena namuose apsirengė pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį ir, priėjusi prie tualetinio stalelio, pažiūrėjo į veidrodį – veidas perbalęs, lūpos bespalvės. Pasiėmusi šukas, brūkštelėjo per ilgus juodus plaukus. Sumaištis vis nesibaigė. Prieš porą naktų ginkluotoje kovoje buvo mirtinai sužeisti du paviljono sargybiniai, taip pat vežikas – tas mirė paryčiui. Žaizda Kasijos kairiame petyje iš pradžių buvo gydoma skiaute su auksinio liūto gaurų tepalu – taip sustabdytas kraujavimas. Daktaras laiko jai turėjo tik kitos dienos rytą. Jis žaizdą dezinfekavo, patepė vaistais ir aprišo. – Laimė, kulka išlėkė neužkliudžiusi nė kaulelio, – pasakė daktaras, – bet tau negalima liestis prie šalto vandens ir reikia ilsėtis. Kitaip šitos rankos nebepakelsi. 65


HONG YING

Pagalvojusi, kad meistro Čango kūnas bus tąsomas iš vienos vietos į kitą ir palaidotas ten, kur ji niekada negalės nusigauti, Kasija susigraudinusi pakilo. Ji susverdėjo ir turėjo atsiremti į tualetinį stalelį. Su padėklu įžengusi Li Ju suskubo Kasiją vėl paguldyti į lovą. – Kodėl jau dvi dienas nieko nevalgot? – Nesinori. Li Ju privertė ją pasrėbti sriubos, išvirtos iš lotosų sėklų ir konservuotų kiaušinių – nuo jos Kasija pasijuto geriau. Netrukus koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai, lėtai besiartinantys prie kambario. – Pagaliau Mamutė ateina manęs aplankyti, – panosėje sumurmėjo Kasija. Madam Emeralda, įžengusi į kambarį, apėjo širmą ir priėjo prie lovos. Ji vilkėjo baltą palaidinę, ant galvos ryšėjo baltą šilkinį kaspiną. Šita apranga, palyginti su įprastu išsipustymu, atrodė kur kas skoningiau. Sėsdamasi ant lovos ji paliepė Li Ju eiti į vaistinę ir atnešti Kasijai kažin kokių kininių šventagaršvių ir raudonųjų datulių. Kasija per daug nukraujavusi ir ją reikia gydyti, pasakė ji. Li Ju išėjus, Madam Emeralda prisislinko arčiau ir paaiškino anksčiau ateiti negalėjusi, nes pastarąsias dvi dienas buvusi labai užimta. Kasija, pastebėjusi keistą jos žvilgsnį, atsisėdo. Madam turinti gerai pailsėti, pasakė ji. Madam Emeralda abiem rankom suėmė Kasijos dešinę ir pareiškė, kad dabar, kai meistras Čangas mirė, jos abi turinčios būti atviros. Ar Kasija jai atleisianti, jeigu akimirką ji pabūsianti atvira? Kasija norėjo ištraukti ranką, bet Madam Emeralda buvo tvirtai ją sučiupusi. – Jis tau buvo geras – kodėl gi aš negalėčiau būti gera? Vis dėlto man su tavimi gerai elgtis sunku. Elgtis blogai, priešingai, lengva. Galų gale pasakius, kas ilgai gulėjo ant širdies, Madam Emeraldos žvilgsnis sušvelnėjo. 66


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Ji paaiškino, kad Čang Lisiongas buvo asmuo, kurį ji per savo gyvenimą labiausiai gerbusi ir nuo kurio labiausiai priklausiusi. Kartą Madam Emeralda nurungusi pirmąją Šanchajaus kurtizanę Lin Daiju, panorusią su ja varžytis. Buvo paskelbta, kad ta, kuri pralaimės varžybas, turės amžiams dingti iš Šanchajaus bendruomenės. Nors turėjo vykti išvaizdos ir talentų varžybos, iš tikrųjų jos buvo susijusios su ekstravagancijos lygiu. Jeigu Lin Daiju nuotraukų rėmeliai buvo inkrustuoti auksu, Madam Emeraldos turėjo būti papuošti brangakmeniais. Meistro Čango dėka Madam Emeralda nugalėjusi ir tapusi pirmąja iš keturių garsiausių kurtizanių. Tada ji ir pasivadinusi Madam Emeralda – naująja Daiju – ir tą vardą išlaikiusi iki šiandien. Po anų įvykių ji įgijusi padėtį Šanchajaus bendruomenėje ir galiausiai perėmusi paviljoną. Madam Emeraldos akys paraudo. – Dabar supranti, kad mano likimas visuomet buvo jo rankose! Kasija, pirmąkart išgirdusi Madam Emeraldą kalbant apie savo meilės reikalus, prisiminė savąją širdgėlą. Meistro Čango nebėra. Kaip greit viskas baigėsi. Ji visuomet žinojo, kad lemtis, suvedusi su meistru Čangu, buvo per gera, kad būtų tikrovė, ir visuomet turėjo nuojautą, neleidusią pasijusti pernelyg laimingai. Štai dabar likimas ir atsiima savo. Ją pirmąkart apėmė baimė. Meistras Čangas mirė – kas dabar bus jai? Madam Emeralda, nekreipdama dėmesio į Kasijos jausmus, nužingsniavo prie apskrito staliuko ir užsidegė tabako pypkę. Ji pervėrė žvilgsniu Kasiją. – Atėmęs tau nekaltybę, meistras Čangas turėjo sumokėti man specialų privalomą mokestį, taip pat turėjo atsiskaityti už visas tas pastarojo mėnesio nakteles, kai džiaugėsi tavo draugija. Dėl jo statuso mokestis išauga bent iki 10 000 sidabro taelių. – Mamute... Kasija pati buvo girdėjusi meistrą Čangą sakant, kad jis išrašęs Madam Emeraldai 10 000 juanių čekį, bet apie pinigus Kasija nenorėjo kalbėti, kad nesubjaurotų jausmų. 67


HONG YING

Padėjusi pypkę, Madam Emeralda pasakė, kad čekį meistras Čangas iš tikrųjų išrašė, bet Kasija nežinanti, kad prieš porą naktų jis pareiškęs, jog reikia sumokėti už darbą Huang Peiju, todėl Madam Emeralda čekį grąžinusi ir meistras Čangas atidavęs jį Huang Peiju. Meistras Čangas žadėjęs po kelių dienų užeiti ir jį atnešti, bet dabar, jam mirus, nebelikę įrodymų, kad tie pinigai jos. Taigi Madam Emeralda praradusi krūvą pinigų, o kur dar užmokestis dviem kambarinėms. – Vadinasi, Mamutė nori pasakyti... – Puikiai žinai, ką aš noriu pasakyti. Niekas iš meistro Čango namiškių nenori apie tave girdėti, o tai reiškia, kad aš turiu sugalvoti, ką su tavim veikti. Juk negaliu tavęs laikyti kaip kokios ponios Čang, kaip manai? – Suprantu. Bet juk žinot, svečių linksminti aš negaliu, net jeigu ir norėčiau. Nemoku dainuoti ir esu didžiapėdė. Madam Emeralda nukirto: – Pala. Tu manęs nesupratai. Kai tik atsiradai paviljone, pradėjo nebesisekti. Meistras Čangas taip apgailėtinai mirė irgi todėl, kad sutiko tokią prakeiktąją. Kasija per visą gyvenimą nebuvo taip apie save pagalvojusi. Ji pamanė, kad Madam Emeralda bando ją apkaltinti tuo, dėl ko ji nekalta. Tik po daugelio metų susivokė, ką Madam Emeralda turėjo omenyje. Toji kalbėjo: – Buvau akla. Nesugebėjau permatyti, kad šičia tau ne vieta. Tavo perdėm žiauri lemtis, todėl net kai tau sekasi, tu pritrauki negandas! – Mamute, aš turiu už save sumokėti. Kasija sunkiai atsikėlė ir apsiavė. Pasikuitusi po dėžes ir stalčius, ištraukė visus savo papuošalus ir sudėjo ant lovos. Madam Emeralda pavydžiai pasišaipė: – Vaje, vaje, kaip meistras Čangas tavim rūpinosi! Šitiek aukso ir sidabro. Tokios laimės nė aš neturėjau. 68


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Kasija, apsimesdama, kad vyresniosios moters negirdi, vyniojo brangenybes į šilko skiautę. Nuotaika buvo ne tokia, kad ji atsikirtinėtų Madam Emeraldai. Jos nevilties ši moteris niekada nesupras. Kasija pratarė: – Siu Fang ir Li Ju irgi yra čia, šitaip uoliai mane prižiūrėjusios, jos irgi nusipelno mano padėkos. Madam Emeralda atsisuko ir išties pamatė prie širmos stovinčias Siu Fang ir Li Ju, vieną su padėklu, kitą su viralo dubenėliais. Išgirdusios tiedvi moteris taip atžariai kalbantis, jos suakmenėjo. Kasija žinojo, kad Li Ju ir Siu Fang ja rūpinosi todėl, kad dievino meistrą Čangą ir susižavėjo jos drąsa, kai puolė jo gelbėti. Ji suprato, kad žodžių nereikia, bet norėjo, kad Madam Emeralda žinotų, ką ji jaučia. – Mamute, jūs ištraukėt mane iš kaimo, atvežėt į Šanchajų, o dabar, kai sergu, leidžiat ilsėtis. Todėl aš jums skolinga. Valandėlę visos keturios tylėjo. Iš apačios sklido daina, sumišusi su pipos garsais, – mergina grojo sau. Dangus staiga tamsiai nuraudo, ir lietus, kuris buvo liovęsis maždaug valandai, prapliupo vėl. Pašėlusiai pūtė vėjas, lietaus srovės nuo stogų bėgo į kibirus kieme. Vis dėlto meistro Čango būta toliaregio. Jis žinojo, kas ištiks Kasiją, kai jo nebebus. Kaskart, kai jis atnešdavo Kasijai naują papuošalą, ji stebėdavosi – už ką. Dabar susivokė. Jis norėjo būti tikras, kad ji turės kaip išsisukti. Kasija atkišo šilko ryšulėlį Madam Emeraldai, nuo kairio riešo nusisegė nefrito apyrankę ir padėjo ją ant viršaus. – Laisvei nusipirkti šitų brangenybių tau neužteks! – tėškė Madam Emeralda ir, stvėrusi ryšulėlį, movė iš kambario.

69


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Puikiai įsivaizduoju, kokia daugybė „naujųjų migrantų“ žiūrėdavo tokius spektaklius. Vyrai galvodavo apie savo žmonas; moterys su ašaromis akyse sėdėdavo prie traškančių radijų, klausydamos kerinčių Kasijos dainų tol, kol jas išmokdavo atmintinai. Norintys pagauti Kasijos žvilgsnį neatlyždavo, kol nepažiūrėdavo visų jos spektaklių. Betgi užteks! Atsiprašau, kad prabilusi apie viliojančias Kasijos dainas nuklydau nuo savojo pasakojimo. *** Vienas jaunuolis iškėlė popierių, kitas klijus, ir tuoj pat prie Guani teatro atsirado naujas plakatas: Vietinės žvaigždės Kasijos Siao vadovaujama Žui trupė šįvakar vaidins „Begrūdant pupų varškę“. „Begrūdant pupų varškę“ pasakojo apie meilės trikampį tarp valstiečių vaikinų ir merginos. Geras vyrukas, blogas vyrukas ir paika moteris, savaime suprantama, neišsirenkanti iš jųdviejų tol, kol nesuvėluoja. Galop prisikentėję mylimieji susieina ir toliau laimingai gyvena. Geriausia pjesėje buvo scena, kai grūdama pupų varškė – ypač ritmingai – ir vienas iš vyrų flirtuoja su moterimi. Ši scena išpopuliarėjo. Kasija pasiuntė žmogų pas Madam Emeraldą, prašydama pasiteirauti savo senų laikų tarnaičių Siu Fang ir Li Ju, gal norėtų ateiti ir ištiesti jai pagalbos ranką. Kitą dieną pas ją prisistatė dvi moterys, abi nešinos drabužių ryšiais. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė lygiai tokios pat kaip buvusios, bet įsižiūrėjus iš arčiau Li Ju akių kampučiuose buvo aiškiai matyti raukšlės. Ji buvo tapusi našle. O Siu Fang išsiskleidė – virto jauna gražia moterimi. Kasija paėmė jas už rankų ir šešetas akių sudrėko. – Ar jūs tikrai norite būti su manimi? – paklausė Kasija. 107


HONG YING

Li Ju pasakė, kad verslas Kunigaikštienės paviljone ritasi žemyn kaip besileidžianti saulė. Madam Emeralda jau linkusi nusiplauti rankas ir ieškanti išeities. Jos dėkingos panelei Kasijai, kad jas atminusi, jomis pasitikėjusi ir pasiūliusi ateiti. Siu Fang Kasijai pasisakė, kad prieš pusmetį mirė jos tėvas ir namie nebėra kuo rūpintis. Ji apsisprendusi gyventi su Kasija ir būti jos tarnaite. Kai atėjo Siu Fang su Li Ju, Kasijai palengvėjo ant širdies. Jiedvi – laikų, praleistų su meistru Čangu, liudininkės. Dabar ji turės su kuo pasitarti, kai apniks abejonės, turės, kas ja pasirūpina. Pagaliau viskas, atrodo, bus pakrypę į gera. Po kelių dienų prieš spektaklį teatre kilo neįprastas šurmulys. Pajutusi, kad kažkas ne taip, Kasija išbėgo iš persirengimo kambarėlio užkulisiuose. Sunerimę apsaugininkai prie vartų jai paaiškino, kad kai kurie aršūs žiūrovai nepanėši į atėjusius pažiūrėti spektaklio. Jų kišenėse paslėpta dvokiančių daikčiukų. Kasija susinervino. Pastaruoju metu laikraščiai rašė apie tai, kad užsieniečių koncesijų savivaldos taryba siekia uždrausti opiumą, lošimus ir prostituciją. Tokių naujienų būdavo pateikiama dažnai ir niekas per daug rimtai į jas nežiūrėdavo. Vienas laikraštis pasmerkė vietines balades, leidžiančias scenoje būti ir vyrams, ir moterims. Juk kitose trupėse moterų vaidmenis atlieka vaikinai. Senosiose pjesėse dažnai pavartojami nešvankūs žodžiai, bet kai vaidina vyrai, tai nesvarbu, pagaliau juk tai tik vaidinimas. Tačiau kad vyrai ir moterys kartu būtų scenoje – tai jau visai kas kita; tai reiškia, kad žodžiai tikri – juk jie iš tikrųjų flirtuoja! Tokiai nedorybei turi būti užkirstas kelias. Siekiant apsaugoti žmones nuo moralinio išsigimimo, šitie abiejų lyčių vaidinimai turi būti uždrausti, kitaip kils sumaištis, – padaryta išvada straipsnyje. Kai tik laikraščiuose buvo paskelbta tokia nuomonė, Kasija pajuto, kad gali pasirodyti kas nors, ieškantis bėdos. – Panele, išgerkit, – pasiūlė iš pažiūros rami Li Ju, atnešusi puoduką arbatos. Kasija žinojo, kad ištikimoji tarnaitė stengiasi pakelti jai ūpą. Paėmusi puoduką ir nugėrusi gerą gurkšnį, ji aprimo. Stovėdama 108


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

už uždangos, pasidairė po teatro salę, svarstydama, ką daryti. Akis užkliuvo už paskutinėje eilėje sėdinčio vyriškio su tamsiais akiniais ir vakarietišku kostiumu. Jis pasirodė pažįstamas. Kiek pagalvojusi, ji pasišaukė Li Ju ir, trumpai su ja šnektelėjusi, atsisuko į apsaugininką. – Eik ir pakviesk į užkulisius poną su tamsiais akiniais. Apsaugininkui žengus vos porą žingsnių, Kasija dar šūktelėjo: – O jeigu jis nesiteiktų eiti, pasakyk, kad yra kviečiamas senos pažįstamos iš Kunigaikštienės paviljono. Teatras buvo nedidelis, todėl apsaugininkas netruko nusigauti iki paskutinės eilės ir pagarbiai nusilenkti ponui. – Mano viršininkė kviečia malonųjį poną į užkulisius, – tarė jis. Vyro būta atšiauraus; jis ne šiaip atsisak�� eiti, o piktai burbtelėjo: – Eik šalin! Netrukdyk! Tada apsaugininkas pridūrė tai, ką buvo liepusi Kasija, – vyriškis nustebo. Pasvarstęs atsistojo ir nusekė paskui apsaugininką į užkulisius. Kasija paleido uždangos kraštelį ir pasisukusi iš džiaugsmo suplojo rankomis. Paėjusi keletą žingsnių sustojo ir ėmė laukti. Kai vyriškis įžengė vidun, plačiai nusišypsojo. – Ju, kurgi tu buvai visus tuos metus? Negi sekasi taip puikiai, kad manęs nebepažįsti? Ju Čijangas nusiėmė akinius ir pasitikslino: – Bet argi tu Kasija? – Jis darkart nužvelgė paprastus užkulisius. – Tu... ar tu ta aktorė, kuri dainuoja vietines balades? – Taip, nejau nepanaši? Kasija nusirišo valstietišką skarelę – savo sceninio kostiumo detalę. Ju Čijangas, staiga ją atpažinęs, pliaukštelėjo sau per kaktą. Į Kasiją žiūrėjo taip, tarsi tik dabar būtų pradėjęs prisiminti andainykštes dienas. 109


HONG YING

– Net neįsivaizdavau, kad atrodai šitaip... Nužiūrinėdamas ją nuo galvos iki kojų, negalėjo pabaigti sakinio, nes ieškojo tinkamo žodžio. Nuo paskutinio jų susitikimo buvo praėję daug metų ir dabar jam stigo žodžių. – Betgi tu nebepanašus į „jaunąjį Ju“, anų laikų mažąjį tarną; atrodai kaip žmogus, sprendžiantis, kam gyventi, o kam mirti! Kasijos balsas buvo ypač malonus. Kitaip nei tuometinių Pekino operos aktorių, kurios kalbėdavo plonais, spigiais balsais, jos šneka skambėjo ramiai ir ritmiškai. Apsiavusi aukštakulniais, ji buvo mažne sulig Ju Čijangu. – Aš vis dar pasiuntinys, bet tu... – Žiūrint į pritrenkiančią Kasijos išvaizdą, Ju pynėsi liežuvis. – Atrodo, tau visuomet buvo skirta žavėti kitus. Kasija šyptelėjusi perspėjo jį būti atsargų su šitokiomis užuominomis. – Ne kiekviena, palikusi Kunigaikštienės paviljoną, turi tapti eiline prostitute! Ju tuoj pat skėstelėjo rankomis – jis ne tai turėjęs omenyje, tikrai ne. Tik negalėjęs įsivaizduoti, kad ji taip išgražėjo, o jos liežuvėlis taip paaštrėjo. – Kaipgi nutiko, kad nūn radai laiko paklausyti varguolių dainavimo? Jei šiandien kils bėdų, tu būsi niekuo dėtas, tiesa? – prisilenkusi prie pat jo, tiesiai paklausė Kasija. Išgirdusi padrikus šūksmus, ji akis susmeigė tiesiai į Ju. – Nejau prieita iki šito – Kunigaikštienės paviljono tarnas atėjo mušti Kunigaikštienės paviljono tarnaitės? Ju pašokęs jau ketino kaži ką sakyti, bet kilo erzelis. Kažkas sviedė kelis purve išvoliotus supuvusius kiaušinius ir prismardino visą teatrą. Kažkas suriko: – Vyrai ir moterys toje pačioje scenoje! Kokia gėda! Iškvieskit policiją! Į sceną švystelėtas medinis suolas parbloškė nespėjusį pasprukti muzikantą. Išsigandę aktoriai ir aktorės susispietė mažyčiame plote užscenyje. Panikos apimti žiūrovai rėkdami ir spiegdami pa110


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

sileido link durų. Vyrų šutvė nirtulingai veržėsi prie scenos ir jau ketino ją niokoti. Ju Čijangas suskubo – jis nebeturėjo laiko aiškintis. Pro aktorius išlėkė ant scenos ir šoko nuo jos vis šūkaudamas: – Liaukitės, nešdinkitės! Chuliganai jau buvo bedaužantys muzikos instrumentus ir scenos dekoracijas, bet išgirdę jį šaukiant atsitraukė atatupsti. Kasija tyliai suplojo rankomis. Pagaliau jai atsirado galimybė grąžinti tas prakeiktas skolas su trisdešimt procentų mėnesinių palūkanų. Bet ar pavyks – tai priklausys nuo tolesnių įvykių. Teatre sumaištis nesibaigė, todėl uždanga buvo nuleista. Kasija paprašė Li Ju subėgioti į Vang Pingo ir Šachmatų gatves pranešti laikraščiams, kad teatras užpultas ir nusiaubtas chuliganų, yra sužeistųjų. Kai tik redakcijos išgirdo, kad esama naujienų, atsiuntė žurnalistus, ir Kasija ilgai su jais šnekučiavosi. Visos pjesės turėtų būti vertinamos vienodai, sakė ji. Kodėl gi policija nedraudžianti Jou Sianglano „Dapiguan – karsto daužymo“, vaidinamo Sinsino teatre? Arba Jao Juju „Pan Dzinlian – sugulovės“ Sianši stogo sode? Kodėl ji nepalieka ramybėje vietinių baladžių? Todėl, kad jos laikomos prastomis? Savivaldos taryba bus nusitaikiusi į paprastus žmones? Kiek vaidinimų ji dar sužlugdys? Gal turi sąrašą? – Niokoti teatro nėra jokio reikalo, – pareiškė ji. – Mes ir patys nutrauksime darbą. Žurnalistai išvydo vienišą, bet narsią moterį, drįstančią stoti prieš užsieniečių valdomą savivaldos tarybą. Ji sukėlė užuojautą ir susižavėjimą. Tema gera. Kitą rytą visi laikraščiai išspausdino straipsnius su papildomomis smulkmenomis. Kasijos vardas bemat pasklido Šanchajaus gatvėse. Moteris, dainuojanti vietines Šanchajaus balades, ryžosi mesti iššūkį užsienio viešpačiams. Skaitydama tuos laikraščius, Kasija žinojo: nors atrodo, kad ji rizikuoja, iš tikrųjų ieško progos susisiekti su Hongo brolija. Ryšių su ja nebeturėjo. Madam Emeraldos naujojoje Hongo brolijoje 111


HONG YING

nebebuvo, o remtis sava pažintimi su meistru Čangu siekiant užmegzti ryšį būtų beprasmiška. Vienintelis galimas saitas – Ju Čijangas. Jo vakarykštis pasirodymas – pranašingas ženklas. Neviltingomis dienomis ji dažnai mintyse perkratydavo visus senus pažįstamus ir kartą prisiminė jaunąjį meistro Čango padėjėją. Bet juk Šanchajus didelis, kur pradėti jo ieškoti? Nuo tada, kai Ju pradingo, jo nematė nė Madam Emeralda. Jeigu jau jis atsivedė vyrus daužyti scenos, kur ji rodė spektaklį, tikriausiai tebėra kažkieno sargybinis ir vis dar tarnauja Hongo brolijai. Jis gali būti tas saitas, kurio jai šitaip reikėjo. Kasija norėjo pamatyti, kaip jis elgsis su sena pažįstama. Prisimindama vakarykštį susitikimą, ji praėjo pro vietą, kur juodu stovėjo, ir ūmai pajuto, kad dreba rankos. Jis – tarsi brangus šeimos narys, kurį manė praradusi, bet dabar susigrąžina, vyresnysis brolis. Praeitis dar ne visai dingusi. Ji turi leisti grįžti tam, kam lemta grįžti. Kasija buvo girdėjusi, kad naujasis Hongo brolijos vadas – elegantiškasis Huang Peiju, vyras, su kuriuo Čang Lisiongas galiausiai sutiko pasimatyti ir dėl to žuvo. Matyt, lemta vėl užmegzti ryšį su šituo pogrindiniu pasauliu, kuris jai buvo tik pusiau atsidengęs. Ateitis priklausys nuo to, ar ji išdrįs griebti šitą į plačią jūrą jai mestą virvagalį. Tąnakt Kasija neužmigo – negalėjo liautis galvojusi. Smegenys įtemptai dirbo net prašvitus. Ji permąstė daugybę dalykų, metų metus neduodančių ramybės. Širdis tvinkčiojo tarsi išgėrus kokių vaistų iš gydomųjų žolių. Vis dėlto šiuokart ji jautėsi taip, tarsi būtų aptikusi aukso. Ju Čijangas įžengė į Huango rezidenciją. Veja nušienauta ir lygi tarsi kilimas, o tamsžaliai medžiai apkarpyti iki pavidalų aštriais kraštais, tarsi būtų nugaląsti dailidės. Labai panašu į privačias anglų aristokratų vilas. Huango šeimynai Ju patiko, todėl vos tik įžengusiam į svetainę tarnas jam atnešė „Drakono šulinio“ 112


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

arbatos. Išgirdusios, kad jis čia, pasisveikinti atėjo antroji ir trečioji sugulovės; jos nuoširdžiai paklausinėjo apie sveikatą. Šeštosios sugulovės Lu Sianglan balsas nuskardėjo dar prieš pasirodant jai pačiai: – Ju Čijangai, tai tu. Eikš, pasilik vakarienės su meistru Huangu. Paprašysiu, kad paruoštų, ko tik geidi. Ji buvo apsirengusi nelyginant aristokratė, lygūs plaukai sukelti aukštai ant viršugalvio. Antroji ir trečioji sugulovės atsiprašiusios pasišalino. Ju sveikindamasis su ja atsistojo. – Ačiū, šeštoji ponia. Atsiprašau, kad negaliu priimti maloningo jūsų pasiūlymo. Šįvakar aš užsiėmęs. Pasirodė Huang Peiju, išprašęs svečius. Juodu nuėjo į priimamąjį koridoriaus gale. Kai tik susėdo, pati šeštoji sugulovė atnešė Ju arbatos ir išeidama uždarė duris. Ju tarė Huang Peiju: – Mes ketinome traiškyti minkštą persimoną – kas galėjo pamanyti, kad galiausiai įsidursime adatos smaigaliu. Žinot, kas ta pagrindinė valstietiškų vietinių baladžių dainuotoja? – Kas? – Kasija, mergina iš Kunigaikštienės paviljono! Huang Peiju suriko: – Ta valstietė, su kuria buvo susidėjęs meistras Čangas? Ju Čijangas linktelėjo. Po kelių minučių tylos pasakė, kad ji to reikalo nenorinti palikti, pranešusi laikraščiams. Šiandien apie pietus per pasiuntinį atsiuntusi pageidavimą, kad meistras Huangas pats jos atsiprašytų. – Kuo aš čia dėtas? – Anądien ji mane matė, žino, kas aš toks. – Išties įžūli aktoriūkštė! – Bet aš manau, kad iš tiesų jai reikia ne jūsų atsiprašymo, – pridūrė Ju. – Ji šitą reikalą tyčia išpūtė, kad sukeltų erzelį. Mano galva, ji siekia su jumis pasiderėti. 113


HONG YING

Huang Peiju iš nuostabos pakėlė antakius. Gal ta aktorė kvaila? Jeigu tik jis panorėtų, užtektų spragtelėti pirštais ir ji išgaruotų iš Šanchajaus nepalikdama pėdsako. Tačiau Ju pasakė: – Be to, man atrodo, kad mus ji nusprendusi saugoti. Šitiek pripasakojo laikraščiams, bet nė kartelio nepaminėjo nei jūsų vardo, nei kad visus tuos žmones atsivedžiau aš. Huang Peiju, truputį pamąstęs, prakalbo nutaisęs malonų veidą: – Gerai jau, gerai, tikras vyras nesikauna su moterimi. Nueisiu jos atsiprašyti. Noriu pamatyti, kaip paprasta aktorėlė drįsta šitaip kalbėti. Pažiūrėsiu, iš kokio molio ji drėbta. Jis patrynė rankas. – Ji tik sakė, kad norėtų paprotinti savivaldos tarybą; ji įsitikinusi, kad būtent taryba sukėlusi sąmyšį. – Ju dar pridūrė: – Atrodo, ji labai protinga moteris. Huang Peiju sukluso. – Puiku. Tada eik ir paieškok jai dar laikraščių, kuriems galėtų pasipasakoti! Paprašyk, kad iškeltų mums sceną. – Pasvarstęs jis paaiškino Ju: – Jeigu tokia scena bus iškelta, tas ilganosis šunsnukis tikrai neberies savo nosies. Tada pramogų verslo mokesčius, kuriuos atiduodame tarybai, galėsime padidinti iki 20 000 juanių per mėnesį, o tai jį pradžiugins. – Pritariu išmintingam meistro planui. Tai pasakius, Ju nudiegė širdį – tarsi akies mirksniu į ją būtų dūrusi Kasija. Jis prisiminė, ką jam vienąkart pasakė Čang Lisiongas: brolija siūlo tinkamą tvarką ir visos skirtingų tautų koncesijų valdžios Šanchajuje žino, kad užtikrinant saugumą reikėtų kliautis ne kinų valdžia ar vietiniais kariuomenės vadais, o brolija. Po šio įvykio savivaldos taryba turėtų dar labiau įsitikinti tokio požiūrio teisingumu. Huang Peiju, eidamas iš kambario, sau panosėje burbėjo: – Vis sukdavau galvą, kodėl toks vyras kaip Čang Lisiongas susižavėjo prasčioke ir nesirūpino, ką mano kiti. Kaip ji galėjo suvilioti tokį didvyrį. Noriu pamatyti savomis akimis. 114


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

11 skyrius

Huang Peiju Kasiją kvietė pavakarieniauti angliško stiliaus Ličos viešbutyje. Vakarietiškiems valgiams skirta jo salė antrame aukšte buvo prabangi ir ištaiginga; sklandė gandai, kad ji – geriausia Tolimuosiuose Rytuose. Elegantiškai apsirengusiam patarnautojui atvėrus duris, Kasija įžengė į didelę, erdvią salę. Dailiai pasiūtas tradicinis čipao iš kreminės spalvos šilko su tamsiais raštais jai puikiai tiko. Viename jo šone – aukštas prarėžas, liemuo aptemptas, drabužis sukirptas taip, kad apnuogintų didelę dalį pečių. Sugarbiniuotus ilgus jos plaukus puošė trys kvapiosios gardenijos, o rankas iki alkūnių dengė baltos tinklinės pirštinės. Ji buvo universalinėje parduotuvėje pirkti brassieres, kokias nešiojo užsienietės, nes manė, kad tai toks pat drabužis, kokiu krūtis susiverždavo Madam Emeralda. Bet kai pasimatavo jį su čipao, atsistojusi prieš veidrodį išsigando. Krūtys per daug atsikišusios; liemenėlės teko atsisakyti. Kasijai žengiant per valgomąjį, daug kas pakėlė akis. Du vakariečiai nejučiomis atsistojo. Kreminis čipao, prigludęs prie kūno tarsi antra oda, tobulai ryškino jos figūrą. Jos grožis buvo tarsi apvalaus perlo ar glotnaus nefrito – kūnas atrodė švelnus ir putlus. Rinkdamasi aprangą ji niekad neklysdavo, kad ir kokia būtų proga. Siūdintis šį čipao už pinigus, pasiskolintus iš palūkininko, kai vos pavykdavo sumokėti mėnesines palūkanas, prireikė šiek tiek ryžto. Bet mokėti tuos pinigus buvo būtina. Kad teks išleisti tokią sumą, ji žinojo jau tuomet, kai buvo nusiaubtas teatras. 119


HONG YING

„Atrodo, kad aš tikresnė šanchajietė nei Šanchajaus gyventojai, – mintyse iš savęs pasišaipė Kasija. – Dangaus rūstybė nebaisu – baisu tik pargriūti ir susiplėšyti suknią. Juk vilkiu viską, ką turiu.“ Jos lūpas suvirpino šypsena. Pro vyrus ji prasklendė tarsi jų nė nepastebėjusi. Užuot kilusi liftu, lipo plačiais balto marmuro laiptais dešinėje. Kai kaukšėjo aukštakulniais, žavėdamiesi vinguriuojančia eisena ir nepriekaištingu grožiu spoksojo visi, buvę viešbutyje. Kasija suvokė, kad tai – svarbus spektaklis, kuriame turi vaidinti. Apsidairiusi laiptų aikštelėje, ji akies krašteliu pamatė save didelių žiedų raštu papuoštame lange, paskui lipo toliau. Huang Peiju ilgu šilkiniu apdaru, žvilgčiodamas į kišeninį laik­rodį, nekantriai laukė iš anksto užsakytame kambaryje. Laukė gerokai per ilgai, ir dabar jo kantrybė jau buvo beišsenkanti. Jį pykdė tai, kad pagarbos jam nerodo kažkokia niekinga aktorė. Kaip tik tada įžengė Kasija – jis pakėlė akis. Nors ir paprastai apsirengusi, ji privertė stipriau plakti širdį; Huang Peiju tuoj pamiršo viduje beužverdantį pyktį. Stryktelėjo ir priėjęs atitraukė jai kėdę. Kasija šypsodamasi atsisėdo, jis klestelėjo priešais. Huang Peiju tokios moters nebuvo regėjęs per visą gyvenimą – ji šitaip spindi grožiu, o dar drįsta rengtis šitaip įžūliai ir kartu taip vykusiai. Valandėlę jis nerado žodžių. Nejaukią tylą nutraukė patarnautojas, įėjęs išdėlioti puodukų ir servetėlių. Kai padavėjas dingo, Huang Peiju prabilo: – Man garbė, kad panelė Siao pagaliau teikėsi pas mane atvykti! – Man irgi garbė – kad meistras Huangas buvo toks kilniaširdis ir neatidavė manęs policininkams, – kiek pašiepiamai atšovė Kasija. Nusitvėręs šių žodžių, Huang Peiju pasakė, kad įvyko visiškas nesusipratimas. – Jeigu panelė Siao leistų man atsiprašyti, labai norėčiau kokiame nors laikraštyje paskelbti tokį pareiškimą. Panelės Siao vaidyba talentinga ir meistriška, o atliekamos vietinės baladės dorina visuomenę. Panelė Siao turėtų būti branginama ir šlovinama. 120


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

Turbūt susizgribęs, kad per daug plepa, jis nutraukė šneką ir, padavęs jai įmantrų valgiaraštį su aukso įrašais, paklausė, kokių patiekalų ji norėtų – kiniškų ar vakarietiškų. Kasijai anaiptol neatrodė, kad jis per daug plepa. Tiesą pasakius, šitų žodžių ji seniai laukė. Huang Peiju, kurį ji matė dabar, buvo kur kas elegantiškesnis, švelnesnis ir ramesnis nei anksčiau sutiktas; jis darė jai įspūdį. Tad Kasija nutaisė malonią šypseną, jos žvilgsnis pasidarė meilesnis. Tai pastebėjęs Huang Peiju nebegalėjo sulaikyti spurdančios širdies. Kasija, nepasižiūrėjusi į valgiaraštį, meiliai tarė: – Pusiaunakčiu mėgstu valgyti vakarietiškus užkandžius. Tebūnie persikų pudingas. Huang Peiju pliaukštelėjo rankomis, ir patarnautojas, kuris laukė už durų, pribėgęs atsistojo prie stalo. Huang Peiju pateikus užsakymą, jis buvo išsiųstas taisyti vaišių. Ličos viešbutis stovėjo Huangpu ir jos pagrindinio intako Sudžou santakoje, pro langus buvo matyti atviras Sudžou vaizdas. Per visą upę mirkčiojo tūkstančiai žiburėlių, laivai praplaukdavo pro šalį tarsi miklios staklių šaudyklės. Tolėliau kairėje buvo matyti Huangpu ir prieplaukoje prišvartuoti jūrų laineriai. Jiedviem tiesiai po kojomis prie viešbučio švietė neoninės gatvės šviesos. Tačiau Kasija tam reginiui nešvaistė laiko. Ji Huang Peiju ragino pratęsti paskutinį sakinį: – Norėčiau iš meistro Huango išgirsti, kaip jis mane brangintų ir šlovintų. Huang Peiju elgėsi taip, tarsi planą būtų apgalvojęs iš anksto. Galbūt tik buvo priremtas prie sienos, bet šiaip nestokojo gudrumo ir nujautė, kas sujaudintų priešais sėdinčią moterį. Jis palinko prie Kasijos ir pradėjo sklandžią kalbą: – Turiu tris planus. Pirmas – jau susitariau su Sianši stogo sodo savininku, kad Žui trupė vaidintų ten. Be to, aš padedu statyti Viso pasaulio malonumų parką ir manau, kad jame bus įrengta speciali vietinių baladžių salė, taigi kai tik parkas bus pastatytas, 121


HONG YING

Žui galės vaidinti jame. Iš anksto nuompinigių niekur nereikės mokėti. Jeigu gausi pelno, mums sumokėsi trisdešimt procentų pajamų – taip abudu išlošime. Ir pirmo plano užteko, kad Kasiją užplūstų džiaugsmas. Vargas, kurį jai teko patirti prisiskolinus iš palūkininkų, pasibaigs. Bet ji tik maloniai šyptelėjo, buvo tikra, kad jokių perdėto džiaugsmo ženklų neparodė. Jos šypsnys, rodos, reiškė, kad Huang Peiju žodžius ji laiko savaime suprantamais. – O koks antras? – paklausė Kasija. – Mano nuomone, vietinės baladės skiriasi ir nuo Pekino, ir nuo Kuno operos, kai kuriais atžvilgiais jos panašios į vakarietiškas pjeses. Svarstau pasikviesti keletą užsienyje pasimokiusių studentų, kad tau sukurtų vieną kitą naują pjesę ir taip šį žanrą patobulintų. Nuo šitų žodžių Kasijai suvirpėjo širdis. Huang Peiju mokėjo vertinti užsienietiškus daiktus, jis tiksliai žinojo, kaip ją pamaloninti. Sujaudinta Kasija prikando apatinę lūpą. Ašaros vos nepabiro, todėl teko sutelkti dėmesį į geltonų gėlių raštą ant arbatos puoduko krašto. Per kelias akimirkas susitvardžiusi, ji tarė: – Puiku. O koks trečias? – Bet, Huang Peiju dar nespėjus atsakyti, nebesulaikydama žodžių kalbėjo toliau: – Mūsų pjesės visuomet būdavo vadinamos Huangpu melodijomis, Dongsiango melodijomis arba tiesiog vietinėmis baladėmis – tikro pavadinimo taip ir neturėjo. Jos neturėtų būti amžinai laikomos valstietiškomis. Tai, ką mes vaidiname, yra Šanchajaus krašto teatras – pjesės Šanchajaus žmonėms. – Gerai. – Huang Peiju susidomėjo labiau. – Tai kaip mes jas pavadinsime? – Iškiliausia operos atmaina, visų kitų pradininke laikoma Kunčiu, tad mes savąją pavadinkime Šenčiu, arba Šanchajaus opera! – drąsiai išpoškino Kasija. – Tada steikime Šenčiu reformuoto teatro klubą ir rašykime manifestą, – pritarė Huang Peiju. – Kiek tau reikia pinigų? Atrodė, jis ims ir išsitrauks čekių knygelę. 122


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

– Meistro Huango žodis – kaip kokio imperatoriaus, – pabrėžtinai pasakė Kasija ir smagiai nusikvatojo. – Jei pareiškiat, kad ko nors norit, nesvarbu ko, negi kas drįs priešintis? – Tiesa. Jeigu aš tave paskelbčiau Šanchajaus karaliene, – kalbėjo užsimiršęs Huang Peiju, – tu būtum Šanchajaus karalienė. Kasija nuo Huang Peiju pagyrų susiraukė. Paėmusi puoduką, gurkštelėjo arbatos. Po ilgokos pauzės paklausė: – O kas yra Šanchajaus karalius? Įsmeigęs akis į Kasiją, Huang Peiju lėtai tarė: – Atsakymą žino visas Šanchajus. Aš! Visą laiką, kol jie šitaip žodžiavosi, Kasija manėsi galinti vaidinti. Tik kai Huang Peiju mestelėjo tuos paskutinius keletą žodžių, susiprotėjo jau nulipusi nuo scenos ir nusivaliusi grimą. Sutrikusi valandžiukei nuščiuvo. Paskui pastatė arbatos puoduką ir išraudusi, užkaitusia krūtine ūmai pakilo iš užstalės. Čia juk tikras gyvenimas – ne vaidinimas. Ji susidrovėjo ne dėl to, kad jis tokiu akivaizdžiu būdu jos siekia, o dėl visko, ką pasakė prieš tai: iš pradžių liaupsino jos meną, o paskui pasiūlė verslo sandėrį. Toks būdas kažkuo nepadorus, tai blogiau negu turėti reikalą su viešnamio klientu; šitai žemino jos orumą. „Išeisiu iš kambario ar ne?“ – paklausė ji savęs pačios. Žinoma, ne, pakuždėjo nuojauta. Dėl to vienintelio sakinio ji neturėtų tiesiog imti ir atsižadėti progos, kurios laukė metų metus. Tačiau reikia parodyti, kad dar turi šiek tiek išdidumo, kitaip tas vyras pamanys, kad savo pinigais iš jos gali nupirkti bet ką. Įširdusi ji priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į kitoje Sudžou pusėje iki pat Bundo ir virš Huangpu žiburiuojančias švieseles. Huang Peiju jos pykčio protrūkis patiko. Kuo labiau ji nirto, tuo labiau jis jaudinosi. – Ar ne mano kompetencija paskirti Šanchajaus karalienę? Kasija atsigręžė ir meiliai šypsodamasi pasakė: – Tu, regis, esi tikras, kad aš sutiksiu būti paskirta tavo karaliene. 123


HONG YING

– Jei jau žinai, ko aš noriu, tikiuosi, galvosi taip pat kaip aš! Huang Peiju kalbėjo kitaip nei visi kiti jos sutikti vyrai – gud­ riai, apgalvotai ir agresyvokai. Mažumėlę pasipiktinusi ji išrėžė: – Tu, matyt, vis dar laikai mane prostitute iš Kunigaikštienės paviljono – moterimi, kuriai „pardavinėti meną, o ne kūną“ tėra tuščia frazė. – Ne, žinoma, ne. Tai visiškai kas kita. – Huang Peiju tik dabar susivokė, kad Kasija įžeista. Jis buvo per daug patenkintas savimi. – Aš žaviuosi panelės Siao menu; dievinu panelės Siao grožį. – Palūkėjęs reikšmingai tarė: – O svarbiausia, niekada neužmiršiu, kaip tu vieninteliu akies mirksniu išgelbėjai man gyvybę – tada, kai dėliojau tuos vyno puodelius. Kasijos išraiška sušvelnėjo. – Tai tu prisimeni... – Aš to neužmiršiu, kol būsiu gyvas. Tu išgelbėjai man gyvybę. – Nesistengiau gelbėti, tik padėjau meistrui Čangui vykdyti jo didįjį planą. Kasija žvilgtelėjo į Huang Peiju, žvilgsnis nebebuvo nuožmus. Jai sudrėko akys. Mirkčiodama ji pagalvojo, kad nedaug žmonių prisimena tuos, kurie jiems padaro paslaugą. Huang Peiju rankos įžūliai siekė Kasijos pečių. Aptemptas čipao tik pusiau dengė Kasijai ant peties ištatuiruotą gėlę. Jis švelniai paglostė randą. – Kuo tu kuklesnė, tuo labiau tave gerbiu. Panelė Siao – did­ vyrė; ji turi ir drąsos, ir išminties. Ją pažinęs, meistras Čangas gyveno netuščiai. Lig tau ateinant stebėdavausi, kuo taip sužavėjai meistrą Čangą; dabar suprantu. Tu dvelki nežemiškumu; būdamas šalia tavęs, negaliu nieko su savim padaryti. Panele Siao, negali manęs kaltinti, kad mane trauki. Huang Peiju – išties protingas vyras; ji galėtų būti ir trupučiuką lankstesnė. Tad Kasija pasakė, kad meistras Huangas išties tinkamas Šanchajaus karaliaus titului. Sostai ar moterys – jis gali užvaldyti ir viena, ir kita. Ji visuomet juo žavėjusis ir laukusi progos su juo susitikti. 124


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

– Jeigu iš tiesų taip, tai tarp mudviejų esama gilaus ryšio, kurio negalima nutraukti. Pažiūrėk, kaip galiausiai susiėjome! Jis nusijuokė – garsiai, akivaizdžiai labai patenkintas. – Likimu ir aš tikiu. – Vadinasi, sutinki? – Ar gerai su manimi elgsiesi? – Žinoma. Prisiekiu, darysiu viską, ko prašysi, kol tai bus mano galioje! – Jis jau nebesitvėrė džiaugsmu, mojuodamas virš galvos iškeltomis rankomis sušuko, kad išties yra laimingas žmogus. – Einu užsakyti vyno! Reikia atšvęsti! – Pripuolęs atidarė duris. – Bėk, surask butelį paties geriausio šampano! – paliepė patarnautojui. Paskui lėtai priėjo, paėmė Kasijos rankas ir pabučiavo. – Kokios nuostabios rankos. Šįvakar jau per vėlu, bet rytoj turiu nupirkti tau žiedą, kad išreikščiau savo jausmus. Jis šypsojosi. Regis, Huang Peiju toks protingas ir nuovokus ne visuomet. Kasija pasisuko, nunarino galvą ir pranėrė prošal. Priėjusi prie stalo, atsisėdo ant kėdės ir giliai atsiduso. – Kas yra? – paklausė Huang Peiju. Kasija šyptelėjo. – Aš – didvyrė? Tu per daug man meilikauji. Bet kad būčiau septintąja tavo sugulove?! Negi nebijai, kad išžudysiu visas kitas tavo žmonas? Tačiau Huang Peiju tokie žodžiai tik dar labiau pradžiugino. Priėjęs jis sustojo už Kasijos. – Aišku, bijau. Jos net nevertos nuauti tau batų. Jis ištiesė rankas, iš nugaros ją apkabino, veidą panardino į Kasijos plaukus. Užuodė kvapiąsias gardenijas. – Mano namuose tau nereikės gyventi. – Įrėmęs smakrą jai į petį, rimtai pasakė: – Kai tądien išvydau tave scenoje, visą naktį negalėjau užmigti. Anksčiau man taip nenutikdavo. Patikėk, noriu nupirkti tau pačius gražiausius namus ir užrašyti tavo vardu. 125


HONG YING

Nersiuosi iš kailio, kad tau įtikčiau, mano gražuole. – Jo balsas buvo išties nuoširdus. Kasija staiga atsisuko į Huang Peiju. Ji šypsojosi, bet žodžiai buvo dygūs: – Nereikės tekėti? Puikus sandėris, tiesa? Verčiau man šiek tiek daugiau sumokėsi ir laikysi savo meiluže? Huang Peiju tuoj pat atšovė, kad tai netiesa, kad ji nebus meilužė. Kasija pakilo ir džiugiai nusišypsojo. – Betgi šitai gerai skamba – man patinka būti vadinamai meiluže! Nereikia teisintis. Kažkas pabeldė į duris, bet jie tarytum būtų to negirdėję. Kasija jam ant pečių uždėjo rankas. – „Meilužė“ skamba geriau nei „sugulovė“. Romantiškiau. – Atrodė, tarsi ji viską būtų apgalvojusi. – Nebent tau tai pernelyg paika. Huang Peiju truktelėjo ją prie savęs. Ji pamėgino ištrūkti, bet jis tik dar tvirčiau ją suspaudė. – Vadinasi, sutarta, – pasakė Huang Peiju. – Esi protinga moteris, žinai, kad su tavim gerai elgsiuosi. Kasija suėmė rankomis jo galvą ir leidosi pabučiuojama. Huang Peiju paprašė praleisti su juo naktį. Glostydamas jai veidą pasakė, kad nusistovėjusių normų jis nepaisąs. Užuot atsakiusi, Kasija švelniai pūsčiodama bučiavo jam ausies spenelį. Drąsios jos vilionės Huang Peiju sujaudino ir jis pradėjo glostyti jai veidą. – Nėra ko skubėti, – sušnibždėjo Kasija suimdama kibias jo rankas, nors lūpos ir slydo nuo jo žando prie kaklo. – Neskubėti? Jo rankos, nuo veido jau nusliuogusios kūnu, nekantriai siekė atsagstyti čipao. Kelią pastojo juvelyriniai segtukai. Iš pašėlusios skubos jis puolė bučiuoti krūtų per suknelę, aukštyn žemyn braukydamas per kūną rankomis. Beldimas vėl pasigirdo. Galiausiai patarnautojas, nešinas šampanu, ryžosi atidaryti. Išgirdęs durų trinktelėjimą, Huang Peiju 126


ŠANCHAJAUS SUGULOVĖ

norėjo atsitraukti nuo Kasijos, bet pajuto, kad ta, užuot nustūmusi jo rankas nuo savo liemens, tik pasisuko, ir jam teko pažvelgti į kambarin žengiantį vyrą. Tiesiai už patarnautojo ėjo Ju Čijangas – pravira burna, tarytum ketintų kažką sakyti. Išvydęs kambaryje tokią sceną, bemat užsičiaupė. Patarnautojas paskubom padėjo lėkštes bei vyną ir abu su Ju pasišalino. Ištiesęs ranką uždaryti durų, Ju matė, kad Kasija tebespaudžia Huang Peiju prie savęs. Atsisukusi jam šelmiškai mirktelėjo. Išsigandęs ir sutrikęs, jis uždarė duris ir pridėjo ranką prie tankiai plakančios širdies. Tąnakt Ličos viešbutyje Huang Peiju užsakė 303-iąjį kambarį. Patarnautojas atidarė dvivėres duris, uždegė ant stalo lempelę ir dingo. Jie užmigo tik visiškai nusikamavę. Ryte, vos pabudęs, jis vėl puolė prie jos. Po visko, žiūrėdamas į nuogą kūną iš šiokio tokio atstumo, negalėjo susilaikyti jo nepagyręs: – Tavo kūnas labai modernus. Dabar aš suprantu, koks aštriaakis buvo meistras Čangas. Panašius žodžius ji buvo girdėjusi ir anksčiau, tik vis nesuprasdavo, kodėl tie vyrai taip stebisi. Nejau jie mano, kad moterų kūnų išlinkiai keičiasi pagal madą? Kai Huang Peiju po pietų susiruošė eiti, ji prausėsi vonioje. Jis pro duris tarstelėjo: – Kambarį kitai nakčiai jau užsakiau. Durys trinktelėjo, vadinasi, jis išėjo. Ji išsitrinko galvą, paskui skrupulingai nusiplovė nuo kūno visus jo pėdsakus. Nusišluostė rankšluosčiu ir pradėjo šukuotis plaukus. Moteris veidrodyje, regis, nelabai skyrėsi nuo merginos prieš šešerius metus. Ji tebebuvo ta pati. Kasija pasijuto mažumą pavargusi. Išėjusi nuoga, atsigulė ant lovos. Čipao ji nebegalėjo apsivilkti – Huang Peiju, negalėdamas jo atsagstyti, sudraskė. Metas nebuvo ankstus. Kasija buvo beskambinanti į teatrą – gal kas nors atsiųstų deramų drabužių. Bet kažkas paskambino į 127


Šanchajaus sugulovė