Issuu on Google+

VIRSELIS – Aš nežinau, ar jie iš tikrųjų egzistuoja,  – pasakė mama.  – Bet tai neturi jokios reikšmės. – Bet jei jie neegzistuotų, tai reikštų, kad aš išsigalvoju. Tai reikštų, kad esu kvaištelėjusi. – Ne, – paprieštaravo mama. – Tai tik reikštų, kad... ak, mieloji! Aš ir pati nežinau! Kartais man atrodo, kad šioje šeimoje visi truputį per daug fantazuoja. Mes gyventume taikiau ir laimingiau, jei apsiribotume tuo, kuo tiki normalūs žmonės. – Supratau, – atsakiau. Galbūt ne toks jau geras sumanymas iškloti jai savo naujieną. Ei, mama, šiandien po pietų mes buvom nuvykusios į praeitį, aš ir mano nenormali fantazija. – Neįsižeisk, – tarė mama. – Pasaulyje esama nepaaiškinamų dalykų. Bet galbūt mes jiems skiriam pernelyg daug dėmesio. Aš nelaikau tavęs kvaištelėjusia. Ir tetos Madės taip pat. Bet, atvirai sakant, negi tu tiki, kad tetos Madės vizijos turi ką nors bendra su ateitimi? – Galbūt. – Tikrai? Ateityje ketini užsikarti ant bokšto, atsisėsti ant laikrodžio ir tabaluoti kojomis? – Žinoma, ne. Bet galbūt tai ženklas. – Galbūt, – sutiko mama. – O gal ir ne. Verčiau eik miegoti, mieloji. Šiandien buvo ilga diena. – Ji pažvelgė į laikrodį ant naktinės spintelės.  – Galbūt Šarlotei tai jau įvyko. O Dieve, aš taip noriu, kad jai pagaliau pavyktų. – Galbūt ir Šarlotė tik fantazuoja. – Atsistojau ir pabučiavau mamą. Rytoj dar kartą pamėginsiu. 71


– Galbūt. – Labos nakties. – Labos nakties, mano vyresnėle. Aš tave myliu. – Ir aš, mama. Kai uždariau savo kambario duris ir atsiguliau, pasijutau nekaip. Reikėjo viską papasakoti mamai. Bet išgirdusi jos žodžius suabejojau. Tikrai, fantazijos man netrūksta, bet fantazuoti yra viena, o įsivaizduoti, kad keliauji laiku, visai kas kita. Žmonės, kurie sau ką nors įsikala į galvą, yra ligoniai. Galbūt ir aš viena iš tokių kaip tie, kurie tvirtina buvę pagrobti ateivių. Žodžiu, pamišėlė. Išjungiau naktinę lemputę ir susirangiau po antklode. Kas blogiau, kvaištelėti ar keliauti laiku? Tikriausiai keliauti laiku, pamaniau. Pamišėlius galima išgydyti. Tamsoje vėl apėmė baimė. Toptelėjo, kaip aukštai reikėtų kristi, nuo čia – iki žemės. Todėl vėl įjungiau lemputę ir nusisukau į sieną. Kad užmigčiau, nusprendžiau galvoti ką nors gražaus, bet nepavyko. Todėl ėmiau skaičiuoti nuo tūkstančio atgal. Matyt, užmigau, nes sapnavau didelį paukštį, o kai pabudau, širdis daužėsi, todėl atsisėdau. Vėl užėjo tas šlykštus svaigulys, ėmė spausti paširdžius. Išsigandusi šokau iš lovos ir linkstančiais keliais pasileidau pas mamą. Dabar man visiškai neberūpėjo, ar ji palaikys mane pamišėle, norėjau tik kad viskas stotų į vietas. Nenorėjau kristi per keturis aukštus į pelkę! Perėjusi prieškambarį buvau atplėšta nuo grindų. Įsitikinusi, kad tai paskutinė mano gyvenimo akimirka, stipriai užsimerkiau. Tačiau keliais atsitrenkiau į kietas grindis ir pajutau klū72


panti ant pažįstamo parketo. Atsargiai atsimerkiau. Brėško rytas. Blykstelėjo viltis, kad nieko nenutiko, bet tada pastebėjau, kad nors atsidūriau mūsų prieškambaryje, šis atrodo visiškai kitaip. Sienos dažytos tamsiais alyvuogių žalumo dažais, ant lubų nematyti šviestuvų. Iš Niko kambario sklido balsai. Moterų balsai. Aš skubiai atsistojau. Jei mane kas nors pamatytų – kaip paaiškinčiau, iš kur atsiradau? Mergaitė iš pižamų vakarėlio? – Kaip man įgriso taip anksti keltis,  – kažkas pasiskundė.  – Valteriui leidžiama miegoti iki devynių! O mums? Verčiau būčiau pasilikusi ūkyje ir melžusi karves. – Klarisa, juk Valteris budėjo pusę nakties. Tavo gobtuvėlis pakrypęs,  – atsakė kitas balsas.  – Tvarkingai susisek plaukus, kad neužrūstintum ponios Meison. – Ji vis tiek nuolat plūstasi, – suniurnėjo Klarisa. – Mieloji, būna gerokai griežtesnių ekonomių. Eime, mes vėluojam. Merė jau prieš ketvirtį valandos nusileido žemyn. – Taip, ji net lovą pasiklojo. Visuomet tokia uoli, švarutė, kaip tik tokia, kokios pageidauja ponia Meison. Bet ji tai daro tikslingai. Ar kada nors čiupinėjai jos antklodę? Ji minkštutėlė. Taip neteisinga! Reikėjo kuo skubiau slėptis. Bet kur? Gerai, kad puikiai pažįstu namą. – Mano antklodė siaubingai šiurkšti, – skundėsi Klarisa. – Žiemą būsi patenkinta, kad ją turi. Eime. Kažkas nuspaudė durų rankeną. Sprukau prie sieninės spintos, staigiai atplėšiau duris ir užvėriau tą akimirką, kai atsidarė Niko kambarys. 73


– Aš nesuprantu, kodėl mano antklodė šiurkšti, o Merės minkšta, – išgirdau Klarisos balsą. – Tai nelygybė. Betei leidžiama su ledi Montrouz važiuoti į kaimą. O mes visą vasarą kankinamės tvankiame mieste. – Klarisa, išmok mažiau dejuoti. Galėjau tik pritarti antrajai merginai. Ta Klarisa – baisi lepūnė. Girdėjau, kaip abi nusileido laiptais, ir lengviau atsidusau. Gerai, kad žinau čia kiekvieną kampelį. Bet ką dabar daryti? Laukti spintoje, kol grįšiu atgal? Taip turbūt saugiausia. Giliai atsidususi sukryžiavau rankas ant krūtinės. Už nugaros tamsoje kažkas suvaitojo. Sustingau iš siaubo. Dėl Dievo meilės, kas gi čia? – Klarisa, čia tu? – kažkas paklausė iš skalbinių lentynos. Tai buvo vyro balsas. – Ar aš pramiegojau? O dangau! Spintoje iš tikrųjų kažkieno miegota. Kur aš pakliuvau? – Klarisa? Mere? Kas čia?  – paklausė vyriškis daug žvaliau. Balsas sklido iš tamsos. Kažkieno ranka palietė mane ir taikėsi stverti už pakarpos. Nelaukiau, kol mane sučiups, atidariau spintos duris ir pasipusčiau padus. – Stok! Sakau tau, stok! Žvilgtelėjau per petį. Paskui mane iš spintos iššoko jaunas vyras ilgais baltais marškiniais. Pasileidau laiptais žemyn. Kur, dėl Dievo meilės, man pasislėpti? Miegojęs spintoje žmogus kūrė paskui ir šaukė kaip pjaunamas: – Laikykit vagį! 74


Vagį? Tikriausiai blogai nugirdau. Ką gi aš pavogiau? Gal jo naktinę kepuraitę? Šiais laiptais būčiau galėjusi nubėgti ir užmerktomis akimis. Kiekvienas laiptelis buvo man puikiausiai pažįstamas. Šviesos greičiu nusileidau per du aukštus, apgailestaudama pralėkiau proprosenelio Hugo paveikslą, nes slaptos durys būtų buvusios puiki išeitis. Bet jų užraktas visuomet užsikirsdavo, – jei mėginčiau atidaryti, vyras su naktiniais mane pavytų. Ne, reikėjo geresnės slėptuvės. Antrame aukšte vos nesusidūriau su mergaite, dėvinčia gobtuvėlį, ji tempė didžiulį ąsotį. Kai bėgau pro šalį, ji suklykė ir visai kaip kino filme paleido iš rankų ąsotį. Jis sudužo, skystis išsiliejo. Tikėjausi, kad mano persekiotojas, kaip būna kino filme, paslys. Šiaip ar taip, ir kaip ten būtų, šlapiomis grindimis nebegalės taip greitai skuosti. Pasinaudodama įgytu pranašumu nėriau prie laiptų, vedančių į orkestro balkoną. Skubiai atidariau duris į sandėliuką po laiptais ir susigūžiau. Kaip ir mano laikais, čia buvo dulkėta, netvarkinga ir pilna vorų. Pro pakopų plyšius skverbėsi truputis šviesos. Jos pakako įsitikinti, kad šiame sandėliuke niekas nemiega. Kaip ir pas mus, jis buvo prigrūstas visokio šlamšto. Virš galvos girdėjau garsius balsus. Vyras su naktiniais kalbėjosi su vargše mergaite, kuri išmetė ąsotį. – Tikriausiai vagilė! Aš dar nė karto jos čia nesu matęs. Į pokalbį įsiterpė ir kiti balsai. – Ji nubėgo žemyn. Galbūt namuose yra ir daugiau gaujos narių. 75


– Aš nekalta, ponia Meison. Ta vagilė stačiai atsitrenkė į mane. Galbūt ji norėjo nugvelbti ponios brangenybes. – Ant laiptų nieko nesutikau. Ji kur nors netoliese. Užrakinkit duris ir apieškokit namus, – paliepė labai energingas moters balsas. – O jūs, Valteri, tučtuojau eikit į viršų ir apsirenkit. Plaukuotos kinkos nėra itin patrauklios ankstyvą rytą. O Viešpatie! Kai buvau vaikas, milijoną kartų čia slėpiausi, bet dar niekada taip nebijojau būti surasta. Atsargiai, stengdamasi nekelti triukšmo, įlindau kuo giliau tarp senų daiktų. Per ranką nuropojo didžiulis voras, ir aš vos nesuklikau. – Lesteri, pone Dženkinsai ir Totai, patikrinkit pirmą aukštą ir rūsius. Mudvi su Mere apieškosim antrą aukštą. Klarisa saugos užpakalines duris, Helena – pagrindines. – O jei ji sumanys pabėgti pro virtuvę? – Tada jai teks prasmukti pro ponią Krein ir geležines keptuves. Apžiūrėkit po laiptais ir po visomis užuolaidomis. Aš žuvusi. Prakeikimas. Siurrealistinė padėtis! Tupėjau su pižama tarp didžiulių vorų, tarp dulkėtų baldų ir, ak, ar čia ne krokodilo iškamša? Sandėliuke po laiptais laukiau, kada būsiu suimta už mėginimą apvogti. Ir visa tai vyksta todėl, kad kažkas neapsižiūrėjo, o Izaokas Niutonas apsiskaičiavo. Apimta beviltiško įtūžio ir bejėgiškumo apsižliumbiau. Galbūt tie žmonės ne tokie jau pikti? Prietemoje pašaipiai žybčiojo krokodilo akys. Buvo girdėti žingsniai. Dulkės nuo laiptų byrėjo į akis. 76


Vėl nudiegė paširdžius. Be galo apsidžiaugiau tuo negalavimu. Krokodilo iškamša tirpo, viskas ėmė suktis ir pasidarė tylu. Ir tamsu, nors į akį durk. Su palengvėjimu atsikvėpiau. Nebėra ko baimintis. Matyt, grįžau atgal. Tikriausiai sėdžiu dabar po laiptais tarp visokio šlamšto jau mūsų laiku. Čia irgi veisiasi didžiuliai vorai. Kažkas švelniai perbraukė man per veidą. Gerai, be panikos! Energingai irdamasi rankomis ištraukiau kojas iš po komodos. Baldai bildėjo, lentos cypė, sena lempa nukrito ant žemės. Bent aš maniau, kad tai lempa, nes tamsoje nieko nemačiau. Šiaip taip išsivadavau. Lengviau atsidususi apgraibom radau duris ir išlindau iš slėptuvės. Įžiūrėjau laiptų turėklus, aukštus langus, žvilgantį sietyną. Ir einantį artyn žmogų. Apakino kišeninio žibintuvėlio spindulys. Išsižiojau rėkti, bet tik žioptelėjau. – Panele Gvendolina, ko nors ieškote sandėliuke? – paklausė žmogus. Tai buvo ponas Bernardas. – Mielai padėsiu. – Na... aš... – Man trūko oro, širdį vis dar gniaužė baimė. – Ką jūs čia, apačioje, darot? – Išgirdau triukšmą,  – oriai atsakė ponas Bernardas.  – Jūsų drabužiai dulkini. Taip, esu dulkina, apsidraskiusi ir apsiverkusi. Vogčiomis nusibraukiau ašaras. Ponas Bernardas, šviesdamas žibintuvėliu, stebėjo mane apuoko akimis. Aš atžariai spoksojau į jį. Juk nedraudžiama naktimis lįsti į sandėliuką? Kas rūpi ponui Bernardui? 77


Negi jis ir miega su akiniais? – Po dviejų valandų suskambės žadintuvas,  – tarė jis pagaliau. – Rekomenduoju praleisti jas savo lovoje. Ir aš eisiu numigti. Labanakt. – Labos nakties, pone Bernardai, – atsakiau.

78


10

– Apsiaustas: Venecijos aksomas, pamuštas šilku. Suknelė: raštuotas linas iš Vokietijos, apkraštuotas Devonšyro nėriniais, korsažas iš siuvinėto šilkinio brokato. Ponia Rosini atsargiai išdėliojo drabužius ant stalo. Po pietų ponia Dženkins vėl nuvedė mane į siuvyklėlę. Ši patalpa buvo daug jaukesnė nei šaltas valgomasis – visur prikrauta audinių, o trumpakaklė ponia Rosini – vienintelė, kuria, net mamos nuomone, galima pasitikėti. – Viskas blankiai mėlynos spalvos su kreminės spalvos papuošimais  – elegantiškas popietinis ansamblis,  – aiškino ji įsijautusi. – O prie drabužių dera šilkinio brokato bateliai. Jie daug patogesni nei atrodo. Laimė, tavo ir tos perkarėlės kojos vienodo dydžio. – Pirštų galais ji numetė į šalį mano mokyklinę uniformą.  – Fu, fu, fu, net ir gražiausia mergaitė su šiais drabužiais atrodo kaip kaliausė. Bent jau sijonas būtų madingo ilgio. O šis siaubingas šlapimo spalvos geltonumas! Modeliuotojas, matyt, iš visos širdies nekentė mokinių! – Ar galiu pasilikti apatinius drabužius? – Tik kelnaites,  – atsakė ponia Rosini, jos lūpose šis žodis skambėjo taip maloniai. – Tai bus mažytis nukrypimas nuo stiliaus, bet kas gi žiūrės po sijonu. O jei pažiūrės, spirk taip, kad 179


daugiau nieko nematytų ir negirdėtų. Šie batai neatrodo pavojingi, bet jų nosys sustiprintos geležimi. Ar buvai tualete? Tai labai svarbu, nes kai apsivilksi suknelę, bus sunkoka... – Taip, ponia Rosini, jūs manęs šito klausėt jau tris sykius. – Noriu būti tikra. Vis dar buvau apstulbinta tokio rūpesčio ir nustebinta, į kokias smulkmenas kreipiamas dėmesys. Po pietų ponia Dženkins man padavė naujutėlaitį tualeto reikmenų krepšelį, kad galėčiau išsivalyti dantis ir nusiprausti veidą. Tikėjausi, suvarstomas korsažas išspaus iš mano skrandžio veršienos kepsnį, bet iš tikrųjų drabužis pasirodė esąs labai patogus. – O aš maniau, kad moterys vilkėdamos tuos drabužius alpdavo. – Taip, alpdavo. Pirmiausia, per standžiai suvarstydavo. Be to, tais laikais būdavo labai tvanku, nes niekas nesiprausė, tik mėgino paslėpti dvoką kvepalais, – paaiškino ponia Rosini ir net nusipurtė.  – Perukuose knibždėjo utėlės ir blusos, esu skaičiusi, kad kartais lizdus susisukdavo pelės. Ak, nuostabi mada, bet labai jau nehigieniški laikai. Tu vilki ne tikru korsažu kaip tų vargšių moteriškių, tu vilki specialiai a la madam Rosini siūtą korsažą, kuris patogus kaip nuosava oda. – Ak štai kaip. – Nepaprastai susijaudinau, apsivilkusi apatinį sijoną su pūstu krinolinu. – Jaučiuosi, lyg apsijuosusi milžinišku paukščių narveliu. – Taip nėra,  – užtikrino ponia Rosini atsargiai per galvą rengdama suknelę.  – Šis krinolinas truputį mažesnis, palyginti su tais, kurie tuo metu buvo dėvimi Versalyje. Jei neklystu, ketu180


rių su puse metrų apimties. Be to, taviškis ne iš banginio ūsų, o iš pagal moderniausias technologijas pagaminto anglies pluošto. Niekas nė nepastebės. Aplink mane vilnijo blyškiai mėlyna medžiaga, apkraštuota kreminės spalvos gėlių pyne, kuri labai tiktų sofos uždangalams. Bet turėjau pripažinti, kad ilga ir plati suknelė buvo labai patogi ir gulėjo kaip nulieta. – Pasakiška, – ponia Rosini stumtelėjo mane prie veidrodžio. – Ak!  – aiktelėjau nustebusi. Kas galėjo pamanyti, kad tas sofos uždangalas taip žavingai atrodys? Ir aš kartu su juo. Koks plonas liemuo, kokios mėlynos akys. Ak! Tik iškirptė kaip operos dainininkės. – Pridengsim trupučiu nėrinių, – tarė ponia Rosini pastebėjusi mano žvilgsnį. – Juk tai popiečio suknelė. O vakarais reikia parodyti, ką turi. Tikiuosi, man dar bus suteiktas malonumas pasiūti jums balinę suknelę! Dabar imsimės jūsų plaukų. – Reikės dėtis peruką? – Ne,  – atsakė ponia Rosini.  – Esi jauna mergaitė, o viskas vyks šviesią popietę. Pakaks gražiai sugarbanotų plaukų ir skrybėlės. O tavo odai nereikia nieko daryti. Ji kaip tikras alebastras. Tas pusmėnulio formos apgamas ant smilkinio atrodo kaip tikra muselė. Žavinga. Ponia Rosini susuko man plaukus karštais suktukais, paskui susegė ant pakaušio segtuku ir leido gražiai kristi ant pečių. Žvelgiau į veidrodį ir pati savimi gėrėjausi. Prisiminiau kaukių balių praėjusiais metais pas Sintiją. Nekilo įdomių minčių, todėl apsirengiau autobusų stotele. Vakaro 181


pabaigoje norėjosi iškabinti skelbimą, kad stotelė uždaryta, nes kiekvienas teiravosi autobusų tvarkaraščio. Ak! Jei anuomet būčiau pažinojusi ponią Rosini! Būčiau tapusi vakaro žvaigžde! Sukinėjausi kaip pamišusi prieš veidrodį, pasirodymas baigėsi, kai ponia Rosini uždėjo skrybėlę  – milžinišką šiaudinę, apkaišytą plunksnomis ir mėlynais kaspinais, man pasirodė, kad ji gadina visą vaizdą. Pamėginau įtikinti ponią Rosini, kad jos nereikia, bet siuvėja buvo nepermaldaujama. – Be skrybėlės nedera! Tai ne grožio konkursas, mieloji! Čia svarbiausia autentika. Uniformos kišenėje susiradau mobilųjį telefoną. – Gal galėtumėt mane nufotografuoti be skrybėlės? Ponia Rosini nusijuokė. – Gerai, mieloji! Pozavau, o ponia Rosini padarė maždaug trisdešimt mano nuotraukų. Iš visų pusių, kai kurias net su skrybėle. Tai bus juoko Leslei. – Dabar pranešiu tiems viršuje, kad esi visiškai pasirengusi kelionei. Lauk čia ir neliesk skrybėlės! Ji puikiai atrodo. – Taip, ponia Rosini, – paklusniai atsakiau. Vos tik ji išsmuko iš kambario, žaibiškai surinkau Leslės numerį ir išsiunčiau vieną nuotrauką su skrybėle. Po keturiolikos sekundžių ji man paskambino. Ačiū Dievui, kad čia, ponios Rosini siuvimo kambaryje, buvo puikus ryšys. – Sėdžiu autobuse,  – sušuko man į ausį Leslė.  – Bet jau išsiėmiau užrašų knygutę ir rašiklį. Tik šnekėk garsiau, nes šalia manęs sėdi du priekurčiai indai, šnekantys, deja, ne gestų kalba. 182


Skubiai išdėsčiau, kas atsitiko, ir pamėginau kuo greičiau paaiškinti, kur esu ir ką pasakė mama. Nors kalbėjau labai nerišliai, regis, Leslė mane suprato. Ji vis kartojo „toliau“ ir „tik būk atsargi!“ Kai papasakojau apie Gideoną (ji norėjo sužinoti visas smulkmenas), pasakė: – Aš taip griežtai nesmerkiu ilgų plaukų. Jie gali atrodyti gana seksualiai. Tik prisimink „Riterį iš aistros“. Bet atkreipk dėmesį į jo ausis. – Tai vis tiek nesvarbu. Jis pasipūtęs ir išpuikęs. Negana to, įsimylėjęs Šarlotę. Ar užsirašei – išminties akmuo? – Taip, viską užsirašiau. Namie paieškosiu internete. Grafas de Sen Žermenas, kodėl man ši pavardė tokia girdėta? Galbūt ją minėjo kokiame filme? Ne, ten buvo grafas Montekristas. – Ką daryti, jei jis iš tikrųjų moka skaityti mintis? – Tada galvok apie ką nors paprasto. Arba tiesiog skaičiuok nuo tūkstančio iki vieno. Arba dėk po aštuonis. Tuo metu tikrai apie nieką kitą negalvosi. – Jie gali įeiti bet kurią akimirką. Aš atsijungiu. Ak, tiesa, sužinok ką nors apie mažą berniuką, vardu Robertas Vaitas, kuris prieš aštuoniolika metų paskendo baseine. – Užsirašiau,  – atsakė Leslė.  – Žmogau, kaip tai pavojinga. Turėtume tau parūpinti elektrošoką arba pipirinį purškiklį... Žinai ką? Pasiimk su savimi mobilųjį. Nutipenau prie durų ir atsargiai kyštelėjau galvą į koridorių. – Į praeitį? Manai, galėčiau iš ten paskambinti? – Kvailystė! Bet gali nufotografuoti, tos nuotraukos mums padėtų. O, labai norėčiau pamatyti to Gideono nuotrauką. Jei jo 183


ausys neatlėpusios. Ausys baisiai daug pasako apie žmogų. Ypač ausų speneliai. Pasigirdo žingsniai. Uždariau duris. – Viskas. Iki pasimatymo, Lesle. – Tik būk atsargi, – dar spėjo pasakyti Leslė, kol išjungiau telefoną ir įsimečiau į iškirptę. Tuštuma po krūtimis buvo kaip tik mobiliajam telefonui. Ką senovėje damos slėpdavo toje vietoje? Nuodų buteliuką, revolverį (labai mažą), meilės laiškus? Pirma mintis, šovusi man galvon, kai į kambarį įėjo Gideonas, buvo: kodėl jam nereikia dėvėti skrybėlės? Antroji  – kaip galima gerai atrodyti vilkint raudoną liemenę, mūvint tamsiai žalias kelnes iki kelių ir dryžuotas šilkines kojines? Ir dar būgštavau: ar nematyti, ką aš galvoju? Žalios akys probėgšmais nužvelgė mane. – Žavinga skrybėlė. Šiknius. – Nuostabi, – tarė ponas Džordžas, įžengęs paskui jį į siuvyklą. – Ponia Rosini, jūs nuveikėt didžiulį darbą. – Taip, žinau. – Ji pasiliko koridoriuje, nes siuvykla buvo per ankšta mums visiems, mano sijonui reikėjo pusės laisvo ploto. Gideonas buvo ant sprando susirišęs garbanas ir man pasitaikė proga atsikeršyti. – Koks gražus aksominis kaspinas, – tariau su didžiule pašaipa. – Mūsų geografijos mokytoja ryši lygiai tokį pat! Užuot supykęs, Gideonas nusišypsojo. – O, kaspinėlis dar visai nieko. Jei tik pamatytum mano peruką. Tiesą sakant, kartą jau mačiau. 184


– Monsinjore Gideonai, aš gi jums parinkau citrinos geltonumo kelnes, o ne tamsias,  – pasipiktino ponia Rosini, dabar jos prancūziškas akcentas dar labiau išryškėjo. Gideonas atsigręžė į ponią Rosini. – Geltonos kelnės prie raudonos liemenės, dryžuotų kaip Pepės Ilgakojinės kojinių ir rudo surduto geltonomis sagomis? Man tai pasirodė pernelyg spalvinga. – Rokoko epochos vyrai dėvi spalvingus drabužius!  – ponia Rosini žvelgė į jį griežtu žvilgsniu. – Čia aš esu ekspertė, o ne jūs. – Taip, ponia Rosini,  – mandagiai atsakė Gideonas.  – Kitą kartą paklausysiu jūsų. Pažvelgiau į jo ausis – visai neatlėpusios. Lengviau atsidusau. Nors man buvo visiškai vis vien. – O kur geltonos zomšinės pirštinės? – Ak, pamaniau, jei jau nemūviu geltonų kelnių, apsieisiu ir be pirštinių. – Na žinoma! – Ponia Rosini pliaukštelėjo liežuviu. – Gerbiu jūsų skonį. Bet čia kalbam ne apie skonį, bet apie autentiką. Nedėkingas berniuk, juk, šiaip ar taip, aš labai stengiausi, kad visos spalvos jums tiktų. Burbėdama ji mus paleido. – Ponia Rosini, labai jums ačiū, – padėkojau. – Ak, gulbele! Man buvo tikras malonumas! Bent tu moki įvertinti mano pastangas. Aš nusišypsojau, man patiko būti vadinamai gulbele. Ponas Džordžas mirktelėjo man. – Malonėkite sekti paskui, panele Gvendolina. 185


– Pirmiausia mes jai užrišim akis, – tarė Gideonas ir pamėgino nutraukti skrybėlę man nuo galvos. – Daktaras Vaitas reikalauja, – apgailestaudamas teisinosi ponas Džordžas. – Bet tai sugadins jos šukuoseną!  – ponia Rosini nustūmė Gideono rankas. – Nevėkšla! Negi būtina nutraukti galvą kartu su skrybėle? Argi nieko negirdėjot apie skrybėlės smeigę? Štai taip! – Ji padavė skrybėlę ir smeigtuką ponui Džordžui. – Imkit, tik atsargiai! Gideonas užrišo man akis juodu raiščiu. Nenoromis sulaikiau kvėpavimą, kai jis ranka brūkštelėjo per skruostą, deja, vis tiek iškaitau. Laimė, jis nematė, stovėjo man už nugaros. – Oi! – surikau, kai Gideonas man peštelėjo plaukus. – Atsiprašau, ar ką nors matai? – Ne. – Priešais akis buvo neįžvelgiama tamsa. – Kodėl man neleidžiama matyti, kur einam? – Kad nesužinotum, kur saugomas chronografas, – paaiškino Gideonas. Jis uždėjo ranką man ant nugaros ir stumtelėjo į priekį. Buvo neįprasta štai taip žingsniuoti tuštuma, o Gideono ranka dar labiau jaukė mintis. – Tai niekam nereikalinga atsargumo priemonė. Pats namas yra labirintas. Aš niekada gyvenime nerasčiau tos patalpos. O ponas Džordžas sako, kad dėl tavo sąžiningumo nekyla jokių abejonių. Koks malonus tas ponas Džordžas, nors aš ir nevisiškai supratau, ką tai reiškia. Kas turėtų domėtis chronografo buvimo vieta ir kodėl. 186


Petimi užkabinau kietą daiktą. – Oi! – Paimkit ją už rankos, Gideonai, jūs tikras vėpla, – subarė ponas Džordžas netekęs kantrybės. – Juk ji – ne pirkinių vežimėlis! Krūptelėjau, kai jo šiltas, sausas delnas suspaudė manąjį. – Nebijok, – nuramino Gideonas. – Juk čia tik aš. Dabar keli laipteliai žemyn. Kurį laiką tylėdami žengėm greta, tai tiesiai, tai vėl laiptais žemyn arba sukom už kampo, o aš iš paskutiniųjų stengiausi suvaldyti rankos virpulį. Ir neprakaituoti. Tegul Gideonas nemano, kad šalia jo sutrikau. Ir nepastebi, kaip daužosi mano širdis. Staiga mano dešinė koja žengė į tuštumą, ir aš užkliuvau, tikrai būčiau parkritusi, jei Gideonas nebūtų pagavęs abiem rankom ir tvirtai pastatęs ant žemės. Jis stipriai spaudė man liemenį. – Dėmesio, slenkstis, – įspėjo. – Ak, dėkoju, aš jį jau pastebėjau, – pasipiktinau. – Kai atsitrenkiau koja! – Dieve mano, Gideonai. Būkit atidesnis,  – subarė ponas Džordžas. – Paimkit skrybėlę, aš padėsiu panelei Gvendolinai. Laikantis pono Džordžo rankos, eiti buvo lengviau. Galbūt todėl, kad galėjau sutelkti dėmesį į žingsnius ir ranka taip nevirpėjo. Mūsų pasivaikščiojimas truko visą amžinybę. Pagalvojau, kad nusileidom giliai į rūsį. Kai pagaliau sustojom, toptelėjo, kad buvau tyčia kelis kartus apvesta ratu, kad nesusivokčiau, kur esu. Vienos durys buvo atidarytos ir vėl uždarytos, pagaliau ponas Džordžas nurišo raištį. – Štai ir mes. 187


Sutrikusi spoksojau į ranką. Grafas stovėjo nuo manęs daugiau nei už keturių metrų. Kaip galėjo spausti man kaklą? Ir kodėl girdėjau jo balsą galvoje, jei jis tylėjo? – Nežinau, kokį vaidmenį tu vaidini, mergaite, ar tu iš viso esi svarbi. Bet aš nepakenčiu, kai nusižengiama mano taisyklėms. Tai tik įspėjimas. Ar supratai? – Gniaužimas sustiprėjo. Iš baimės buvau kaip paralyžiuota. Galėjau tik žiūrėti ir žiopčioti. Negi niekas nemato, kas man daroma? – Ar supratai? – Taip, – sušnabždėjau. Gniaužtai atsileido. Laisvai įkvėpiau. Grafas perkreipė lūpas ir papurtė riešą. – Mes dar pasimatysim, – pasakė jis. Gideonas nusilenkė. Trys vyrai atsakė į jo nusilenkimą. Tik aš likau stovėti kaip įkalta, neįstengdama pajudėti. Gideonas čiupo mane už rankos ir ištempė iš kambario. Net sėdint karietoje įtampa neatslūgo. Jaučiausi suglebusi, bejėgė ir nešvari. Kaip grafas sugebėjo su manimi kalbėtis, kad kiti negirdėjo? Ir kaip jam pavyko mane paliesti, nors stovėjo už keturių metrų? Mama buvo teisi: jis moka įsigauti į žmogaus sielą ir kontroliuoti jo pojūčius. Užliūliuota jo tuščių, padrikų plepalų ir seniokiškos išvaizdos, aš apsigavau. Be reikalo jį nuvertinau. Kaip kvaila. Nesupratau, į kokią kebeknę įsivėliau. Karieta pajudėjo, siūbavo lygiai taip pat smarkiai kaip ir važiuojant čia. Gideonas paliepė sargybiniui geltonu švarku pasku225


bėti. Tarsi to būtų reikėję. Šis jau ir anksčiau varė arklius kaip savižudis. – Ar tau viskas gerai? Atrodai, tarsi būtum sutikusi vaiduoklį? – Gideonas nusivilko švarką ir pasidėjo šalia. – Kaip rugsėjį labai karšta. – Ne vaiduoklį,  – atsakiau, nedrįsdama pažvelgti vaikinui į akis. – Tik grafą de Sen Žermeną ir vieną iš jo menų. – Su tavim jis buvo ne itin mandagus,  – pripažino Gideonas. – Bet to galima buvo tikėtis. Turbūt jis laukė ne tokios merginos. Aš nieko neatsakiau, o Gideonas tęsė savo mintį: – Pranašystėje dvyliktasis keliautojas laiku ypatingas. Apdovanotas varno magija. Kad ir ką tai reikštų, grafas nepatikėjo mano žodžiais, kad esi paprasta mokinė. Keista, bet ši pastaba akimoju išvadavo nuo suglebimo ir išsklaidė prastą savijautą, kurią sukėlė grafo klaikus prisilietimas. Silpnumas ir baimė dingo. Pasijutau nepagrįstai įžeista. Ir įsiutusi. Tad prikandau lūpą. – Gvendolina? – Ką? – Nenorėjau tavęs įžeisti. Juk sakydamas „paprasta“ neturėjau galvoje „vidutinybė“, ar supranti? Dabar jau geriau. – Tiek to. – Piktai pašnairavau. – Man vis tiek, ką apie mane galvoji. Jis atrėmė mano žvilgsnį. – Tu dėl to nekalta. – Tu juk visiškai manęs nepažįsti! – sušnypščiau. 226


– Gali būti, – sutiko Gideonas. – Bet aš pažįstu būrius tokių mergaičių kaip tu. Jūs visos vienodos. – Būrius mergaičių? Cha! – Tokios mergaitės kaip tu domisi šukuosenomis, skudurais, kino filmais ir popso žvaigždėmis. Jūs nuolat kikenat ir būreliais einat į tualetą. Ir apkalbat tą, kuri Markso ir Spenserio prekybos centre už penkis svarus nusipirko marškinėlius. Nors buvau baisiai įsiutusi, turėjau jam nušluostyti nosį. – Nori pasakyti, kad visos tavo pažįstamos mergaitės apkalba tą, kuri Markso ir Spenserio prekybos centre nusipirko marškinėlius? – Juk žinai, ką turiu omenyje. – Taip, jau žinau. – Neketinau daugiau nieko pasakyti, bet žodžiai tiesiog išsprūdo iš burnos: – Tu manai, kad visos nepanašios į Šarlotę mergaitės yra paviršutiniškos ir kvailos. Ir tik todėl, kad mes, normalūs vaikai, nelankėm nuo kūdikystės fechtavimo ir mistikos pamokų. Iš tikrųjų tu neturėjai laiko susipažinti su normalia mergaite, todėl esi susidaręs tokią netikusią išankstinę nuomonę. – Nagi! Aš lygiai kaip ir tu lankiau vidurinę mokyklą. – Na, žinoma!  – žodžiai liejosi iš manęs srautu.  – Esi lygiai taip pat gerai pasiruošęs keliautojo laiku gyvenimui kaip Šarlotė, todėl neturi draugų, – nei mergaičių, nei berniukų, – o tavo nuomonė apie vadinamąsias vidutinybes susidarė vienišam vaikštinėjant po mokyklos kiemą ir iš tolo stebint kitus. O gal mėginsi mane įtikinti, kad tavo bendraklasių internate laisvalaikio užsiėmimai buvo lotynų kalba, gavoto pamokos ar arklių traukiamos karietos vadelėjimas? 227


Užuot įsižeidęs, Gideonas nusijuokė. – Dar pamiršai smuiko pamokas. – Jis atsilošė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Smuiko? Tikrai?  – Mano pyktis akimirksniu išgaravo.  – Smuiko – nieko sau! – Ką gi, matau, tavo skruostai bent truputį paraudo. Ką tik buvai išblyškusi kaip Rakočis. Teisingai, Rakočis. – O kaip, tiesą sakant, rašoma ši pavardė? – R-a-k-o-č-i-s, – atsakė Gideonas – O kodėl klausi? – Noriu paieškoti guglyje. – Ak, jis tau taip patiko? – Patiko? Jis yra vampyras, – atkirtau. – Kilęs iš Transilvanijos. – Jis kilęs iš Transilvanijos. Bet – ne vampyras. – Iš kur taip gerai žinai? – Nes vampyrai neegzistuoja, Gvendolina. – Nejaugi? Jei egzistuoja laiko mašina...  – Ir žmogus, kuris sugeba pasmaugti kitą, šio nė nepalietęs,  – ...kodėl negali būti vampyrų? Ar kada matei jo akis? Kaip juodos skylės. – Taip būna tiems, kurie eksperimentuodami geria šunvyšnių antpilą, – paaiškino Gideonas. – Tai nuodingas augalas, tariamai padedantis išplėsti sąmonės galias. – Iš kur tai žinai? – Tai aprašyta sergėtojų užrašuose. Rakočis juose vadinamas juoduoju leopardu. Jis du kartus apsaugojo grafą nuo pasikėsinimo. Jis labai stiprus ir neįtikėtinai gerai valdo ginklą. – Kas gi norėjo nužudyti grafą? Gideonas gūžtelėjo pečiais. 228


– Toks žmogus kaip jis turi daug priešų. – Sutinku, – tariau. – Bet man susidarė įspūdis, kad jis puikiai moka savim pasirūpinti. – Be abejonės, – sutiko Gideonas. Svarsčiau, ar turėčiau jam papasakoti, ką padarė grafas, bet nusprendžiau patylėti. Gideonas ne tik elgėsi su juo mandagiai, man pasidingojo, kad jis atsidavęs grafui kūnu ir siela. Niekuo nepasitikėk. – Ar tu iš tikrųjų buvai nukeliavęs į praeitį pas visus tuos žmones paimti kraujo? – paklausiau. Gideonas linktelėjo. – Su manim ir su tavim į chronografą vėl įtraukti aštuoni iš dvylikos. Kitus keturis aš dar rasiu. Prisiminiau grafo žodžius ir pasmalsavau: – O kaip tau pavyko nusikelti iš Londono į Paryžių ir Briuselį? Maniau, praeityje galima išbūti vos kelias valandas. – Tiesą sakant – iki keturių valandų, – patikslino Gideonas. – Per keturias valandas tu nieku gyvu nenukeliautum iš Londono į Paryžių ir nespėtum pašokti gavoto, ir iš ko nors paimti kraujo. – Teisingai. Kvailiuke, prieš tai mes su chronografu nuvykom į Paryžių, – nusijuokė Gideonas. – Tą patį padarėm ir keliaudami į Briuselį, Milaną ir Batą. Kitus man pavyko rasti Londone. – Suprantu. – Iš tikrųjų? – Pašaipiai nusišypsojo Gideonas. Šį kartą aš į jį nekreipiau dėmesio. – Taip, pamažu man šis tas paaiškėjo.  – Aš pažvelgiau pro langą.  – Keliaudami pirmyn mes nevažiavom pro šitas pievas, ar ne? 229


– Tai Haid Parkas,  – tarė Gideonas, staiga suklusęs ir sunerimęs. Jis iškišo galvą pro langą. – Ei, Vilburai, ar koks dar ten tavo vardas, kodėl važiuojam pro čia? Mums reikia tiesiausiu keliu į Templį! Aš nenugirdau vežėjo atsakymo. – Kuo greičiau sustokit, – paliepė Gideonas. Kai jis pažvelgė į mane, buvo baltas kaip drobė. – Kas atsitiko? – Nežinau, – atsakė jis. – Tas žmogus tvirtina gavęs nurodymą nuvežti mus į pietinę parko dalį, į susitikimą. Arkliai sustojo ir Gideonas atidarė karietos dureles. – Kažkas čia ne taip. Netrukus mudu persikelsim. Aš sėsiu į vežėjo vietą ir nuvešiu mus į Templį. – Jis išlipo iš karietos ir uždarė dureles. – O tu liksi karietoje, kad ir kas atsitiktų. Tą akimirką pasigirdo pokštelėjimas, aš nejučia pasilenkiau. Nors šį garsą pažinojau tik iš filmų, bet iš karto supratau, kad tai šūvis. Pasigirdo šūktelėjimas, arkliai sužvengė, karieta šoktelėjo į priekį, bet netrukus siūbuodama sustojo. – Pasilenk! – sušuko Gideonas, ir aš kritau ant suolo. Nuaidėjo antras šūvis. Po jo stojo nepakeliama tyla. – Gideonai? – Atsisėdau ir apsidairiau. Pievoje priešais langą Gideonas išsitraukė špagą. – Sakiau, pasilenk! Ačiū Dievui, jis dar gyvas. Bet galbūt neilgam. Tarsi iš niekur išniro du vyrai, abu juodais drabužiais, trečiasis artėjo iš medžių šešėlio ant žirgo. Jo rankoje blizgėjo pistoletas. Gideonas fechtavosi iš karto su tais dviem, jie nieko nekalbėjo, buvo girdėti tik šnopavimas ir susikryžiuojančių špagų 230


žvangėjimas. Kelias sekundes žavėjausi, kaip vikriai kaunasi Gideonas. Visa tai priminė kino filmo sceną, kiekvienas išpuolis, kiekvienas kirtis, kiekvienas šuolis buvo klasikiniai lyg kaskadininkų, dienų dienas šlifavusių scenos choreografiją. Bet kai vienas vyras riktelėjo ir suklupo, o iš jo gerklės čiurkšle kliūstelėjo kraujas, aš atsitokėjau. Tai buvo ne filmas, o tikrovė. Špaga buvo mirtinas ginklas (perdurtas žmogus gulėjo tampomas traukulių ir siaubingai aimanavo), bet, regis, prieš pistoletą ji nedaug ką gali. Tai kodėl Gideonas nesinešioja pistoleto? Būtų nesunku atsinešti iš namų tokį praktišką ginklą. O kur dingo vežėjas, kodėl jis nesikovė Gideono pusėje? Tuo tarpu raitelis prijojo arčiau ir nušoko nuo žirgo. Mano nuostabai, jis irgi išsitraukė špagą ir puolė Gideoną. Kodėl jis nepasinaudojo pistoletu, o nusviedė ginklą į žolę. – Kas jūs esat? Ko jums reikia? – Nieko daugiau, tik jūsų gyvybės, – atsakė žmogus, paskutinis stojęs į kovą. – Gerai, bet jūs jos negausit! – Mes ją pasiimsim! Patikėkit! Kova vėl priminė gerai išmoktą baleto šokį, tik sužeistasis dabar gulėjo be gyvybės ženklų, o kiti kovėsi aplink jo kūną. Gideonas atmušdavo visus smūgius, tarsi iš anksto būtų žinojęs, ką užpuolikai ketina daryti, bet tuodu, be jokios abejonės, taip pat nuo vaikystės mokėsi fechtuotis. Pamačiau, kaip priešininko špaga švystelėjo Gideonui į petį, kai šis atmušinėjo antro priešininko smūgį. Tik grakštus posūkis į šalį sutrukdė pataikyti, antraip ji tikriausiai būtų nuplėšusi pusę rankos. Kai špaga pataikė į karietą, išgirdau skylant medį. 231


Tai negali būti tiesa! Kas šie tipai ir ko jie iš mūsų nori? Skubiai nuslydau ant suolo ir pažvelgiau pro langą į kitą pusę. Negi niekas nemato, kas čia dedasi? Negi iš tikrųjų galima būti užpultam Haid Parke vidury šviesios dienos? Man atrodė, kad kova vyksta visą amžinybę. Nors Gideonas puikiai kovėsi su gausesniu priešu, neatrodė, kad jis paims viršų. Tuodu vis labiau spaudė jį į kampą siekdami nužudyti. Nežinojau, kiek laiko prabėgo nuo šūvio ir kiek liko iki mūsų persikėlimo. Tikriausiai daug, kad būtų galima užpuolikų akyse išnykti ore. Negalėjau sėdėti karietoje ir žiūrėti, kaip tuodu žudo Gideoną. Galbūt išlipti pro langą ir kviesti pagalbą? Akimirką pabūgau, kad platus sijonas neįstrigtų duryse, bet netrukus jau stovėjau ant smėlio takelio ir mėginau susiorientuoti. Iš kitos karietos pusės girdėjosi tik šnopavimas, keiksmai ir negailestingas metalo žvangėjimas. – Geriau pasiduokit, – sušvokštė vienas nepažįstamasis. – Niekada! – atsakė Gideonas. Atsargiai nutipenau prie arklių. Tik nesuklupau užkliuvusi už geltono daikto. Vos sulaikiau riksmą. Žmogus geltonu švarku buvo nuslydęs nuo karietos pasostės ir aukštielninkas gulėjo ant žemės. Su siaubu pamačiau, kad pusės veido nėra, o drabužiai permirkę krauju. Sveika akis plačiai atmerkta žvelgė į tuštumą. Pirmas šūvis kliuvo jam. Vaizdas buvo kraupus, pajutau, kaip susitraukė skrandis. Dar niekada nebuvau mačiusi negyvėlio. Daug būčiau atidavusi, kad šią akimirką sėdėčiau kine ir galėčiau tiesiog nusisukti. 232


Bet tai buvo tikrovė. Šis vyras negyvas, o Gideonas anapus karietos kaunasi dėl savo gyvybės. Žvangėjimas pažadino mane iš stingulio. Gideonas suvaitojo, ir aš galutinai atsipeikėjau. Negalvodama, ką darau, prie žuvusiojo diržo pastebėjau špagą ir ištraukiau iš makšties. Ji buvo sunkesnė, nei tikėjausi, bet iš karto pasijutau geriau. Nors nemokėjau kautis, bet tas daiktas buvo aštrus ir smailus. Kovos garsai netilo. Išdrįsau pažvelgti iš už kampo ir pamačiau, kad priešininkams pavyko Gideoną priremti prie karietos. Kelios plaukų sruogos išsipešė iš kasos ir krito ant veido. Jo rankovė buvo smarkiai perplėšta, bet, laimė, nekruvina. Jis vis dar buvo nesužeistas. Dar kartą apsidairiau, bet neišvydau žmonių, galinčių padėti. Pastvėriau špagą ir ryžtingai žengiau į priekį. Tikėjausi, kad mano pasirodymas nukreips tųdviejų dėmesį ir taip suteiksiu Gideonui pranašumą. Bet nutiko priešingai. Tuodu atgręžę nugaras manęs nematė, bet Gideono akys išvydus mane iš siaubo išsiplėtė. Sekundės dalį jis uždelsė, ir vienam vyrų juodais drabužiais pavyko kirsti į tą vietą, kur buvo perplėšta rankovė. Šį kartą trykštelėjo kraujas. Gideonas fechtavosi toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. – Ilgai neišlaikysit!  – triumfuodamas sušuko vyras ir dar smarkiau puolė Gideoną.– Melskitės, jei galit. Netrukus būsit nusiųstas pas Kūrėją. Suspaudžiau špagą abiem rankom ir leidausi bėgti, nekreipdama dėmesio į kupiną pasibaisėjimo Gideono žvilgsnį. Vyrai pastebėjo mane tik tada, kai špaga dūriau vienam pro juodus 233


drabužius į nugarą, be jokio pasipriešinimo ir beveik be garso. Išsigandau, kad pataikiau pro šalį, galbūt tarp kūno ir rankos, bet tas žmogus gargaliuodamas paleido iš rankos špagą ir griuvo ant žemės kaip nukirstas medis. Tik tada, kai jis sudribo, paleidau špagos rankeną. O Viešpatie! Gideonas pasinaudojo antrojo vyro nustebimu ir kirto. Šis irgi susmuko. – Ar išprotėjai? – sušuko jis man, nuspyręs priešininko špagą į šalį ir prispaudęs ginklo smaigalį šiam prie kaklo. Vyras suglebo. – Prašau... palikti mane gyvą, – sušnabždėjo jis. Mano dantys ėmė kaukšėti. To negali būti. Aš ką tik špaga pervėriau žmogų. Tas žmogus sugargaliavo. Antrasis atrodė taip, tarsi ketintų pravirkti. – Kas jūs esat ir ko iš mūsų norit? – šaltai paklausė Gideonas. – Aš tik padariau, ko iš manęs buvo reikalaujama. Meldžiu! – Kas iš jūsų šito reikalavo? – Ant špagos smaigalio pasirodė kraujo lašelis. Gideonas stipriai suspaudė lūpas, tarsi jam būtų sunku tvardytis. – Aš nežinau jokių vardų, prisiekiu. Baimės perkreiptas veidas išskydo man prieš akis, žalia pieva ėmė suktis aplink, ir aš, pajutusi palengvėjimą, atsidaviau sūkuriui ir užsimerkiau.

234


Rubinė