Issuu on Google+


Turinys

Pasaka apie tris paršiukus

Pasaka apie tris paršiukus 5 Iš anglų k. vertė Donatas Sauka

Dangus griūva! 17 Snieguolė 23 Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis

Aukso obelėlė 41 Brėmeno miesto muzikantai 51 Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis

Erškėtrožė 57 Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis

Auksinė žuvelė 67 Iš rusų k. vertė Kazys Boruta

A n g l ų pasa k a


Seniai, seniai, l abai seniai, Kai kiaulės skraidė padebesiais, Tabaką kr amtė beždžionytės, O vištos lesė jį po l apą Ir narsios jos nuo šito tapo, O antys garsiai kry-kry krykė!

Buvo kadaise sena kiaulė su trim paršiukais. Ji nebegalėjo

išmaitinti savo paršiukų ir išleido juos į pasaulį laimės ieškoti. Išėjo pirmas paršiukas ir beeidamas sutiko žmogų su šiaudų glėbiu.

– Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, šiaudų, – paprašė paršiukas. – Aš statysiuos namą. Žmogus davė jam šiaudų, ir paršiukas pasistatė iš jų namą. Kiek trukus, kiek netrukus atėjo prie jo namo vilkas, pabeldė į duris ir sako: – Paršiuk paršiuk, įleisk mane! O paršiukas sako: – Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu. Tada vilkas sako: – Tai kad trenksiu, kad duosiu – kaipmat nugriausiu tavo namą! Ir vilkas kad trenkė, kad davė – kaipmat nugriovė visą namą ir prarijo paršiuką.

6

7


Antrasis paršiukas sutiko žmogų su žabų ryšiu ir paprašė jį: – Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, žabų, aš statysiuos namą. Žmogus davė jam žabų, ir paršiukas pasistatė namą. Atėjo vilkas ir sako: – Paršiuk paršiuk, įleisk mane! – Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu.

– Tai kad trenksiu, kad duosiu – kaipmat nugriausiu tavo namą! Ir vilkas kad trenkė, kad davė, ir dar trenkė, ir dar davė, ir galop nugriovė visą namą ir prarijo paršiuką.

8


Trečias paršiukas sutiko žmogų su vežimu plytų ir paprašė jį: – Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, plytų, aš statysiuos namą. Žmogus davė jam plytų, ir paršiukas pasistatė namą. Ir pas jį taip pat atėjo vilkas ir sako: – Paršiuk paršiuk, įleisk mane! – Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu.

10

– Tai kad trenksiu, kad duosiu – kaipmat nugriausiu tavo namą! Ir vilkas kad trenkė, kad davė, kad trenkė, kad davė, ir dar sykį kad trenkė, kad davė  – o namas vis stovi kaip stovėjęs. Mato vilkas: kiek trenksi, kiek duosi, vis vien namo nenugriausi, ir sako: – Klausyk, paršiuk, aš žinau, kur auga saldžiosios ropės. – Kur? – klausia paršiukas. – Pono Smito darže. Rytoj atsikelk ankstėliau, aš ateisiu tavęs pasiimti, ir mudu prisirausim ropių pietums. – Gerai, – sako paršiukas. – Aš tavęs palauksiu. O kada tu ateisi? – Šešiomis. O paršiukas atsikėlė penktą valandą ir prisirovė ropių, dar vilkui neatėjus. Juk tas pasirodė šešiomis. 11


Pasakų skrynelė