Issuu on Google+

Nepažįstamoji iš Paryžiaus

nosios kartos, kuriai buvo savaime suprantama dėl visko inkšti, taškytis ašaromis ir aimanuoti. Smerkė tokius už įsitikinimą, kad viskas jiems turi atsirasti be pastangų, ir ypač mėgaudamasi pasakojo savo vaikaičiams, kad jos laikais žmonės buvo oresni. Antuanetei buvo aišku, kad be pertrūkio kūkčiodama tik susilauks Margaretos paniekos, tačiau liautis nepajėgė – net kad įsiteiktų anytai. Vis dėlto dar neišlipusi iš automobilio nusišluostė akis ir giliai įkvėpė, nes senoji ledi Frampton nepakęsdavo viešai rodomų jausmų. Antuanetė žengė taku su sūnumis iš šonų ir galvojo, kaip Džordžas didžiuotųsi savo berniukais. Tomas  – toks patrakęs gražuolis tankiais šviesiais tėvo plaukais ir dangaus žydrumo akimis, ir Deividas, iš išorės visiškai nepanašus į tėvą, bet aukštas ir kerintis, kaip niekas kitas tinkąs prisiimti titulą ir valdyti turtą. Į priekį nuėję Džošua su Roberta išnyko bažnyčioje. Vidurinėlis buvo protingas, trokštąs daug pasiekti, Sityje savarankiškai susikurti ir vardą, ir gerovę. Džordžas gerbė sūnaus polėkį, nors ir nesuprato, kodėl tas karjerą pasirinko taip neišradingai. Jis pats mėgo laukinę, neprijaukintą aplinką, jo siela būtų džiūte sudžiūvusi betoninėje Kvadratinėje mylioje*. Antuanetės žvilgsnis nučiuožė akmeninėmis bažnyčios sienomis, ji prisiminė daugybę džiugių čia patirtų akimirkų. Berniukų krikštynos, Džošua santuoka, jo dukters Amberės krikštynos tik prieš metus... bet ji nesitikėjo čia dalyvausianti dėl šito. Bent jau ne artimiausius trisdešimt metų. Juk Džordžui tebuvo penkiasdešimt aštuoneri. Ji pasisveikino su Džordžo giminaičiais ir, kadangi atvyko paskutinė, įžengė į bažnyčią jiems iš paskos. Viduje oras, regis, buvo sutirštėjęs nuo kūnų šilumos ir kvapų. Ant plačių palangių virpčiojo žvakių liepsnelės, iš gausybės pavasarinių gėlių puokščių po bažnyčią sklido lelijų, frezijų ir narcizų kvapai. * Square Mile – istorinis Londono centras. Kitas pavadinimas – The City – Sitis (vert. past.).

15


Santa Montefiore

Kunigas Morlis pasisveikino kupina užuojautos šypsena. Suėmė jos ranką – tarytum suvoždamas sumuštinį – abiem delnais, minkštais kaip tešla, ir sumurmėjo paguodos žodžius, tačiau Antuanetė nieko negirdėjo  – nuo nervinės įtampos jai ausyse spengė, lyg griežtų nesuderinti smuikai. Sutramdžiusi ašaras prisiminė, kaip jis apsilankė iš karto, kai ji sužinojo baisią naujieną. O kad galėtų atsukti laiką atgal... Atrodė, kiekviena paskutinių dešimties dienų akimirka buvo skirta kaip tik šiai valandai. Reikėjo tiek daug visko atlikti. Deividas su Tomu išskrido į Šveicariją pargabenti tėvo kūno. Džošua ir Roberta užsiėmė laidotuvių rūpesčiais. Antuanetė, abejodama, ar marti, Londono gyventoja, skiria gerberas nuo gardenijų, gėlėmis rūpinosi pati, o jos sesuo Rozamunda padėjo parinkti giesmes. Ir štai atėjus tai dienai Antuanetė pasijuto tarytum žengianti į kitą gyvenimą – į gyvenimą be Džordžo. Įsitvėrė Tomui už parankės ir jo prilaikoma nuėjo taku altoriaus link. Girdėjo, kaip parapijiečiai nuščiūva jai artinantis; buvo nedrąsu pagauti kieno nors žvilgsnį, ji baiminosi, kad užuojauta ją vėl sutrikdys. Kol Tomas sveikinosi su tėvo tetomis, Deividas pasodino motiną pirmame klaupte ir apžvelgė parapijiečius. Daugumos veidai buvo pažįstami – giminaičiai ir draugai, apsitaisę juodai, su privalomo liūdesio išraiška. Tada iš visų tų pilkšvų, išblyškusių veidų išsiskyrė vienas skaistus, gaivus veidelis, lyg prinokęs persikas ant belapio medžio šakos. Ji žiūrėjo tiesiai į jį, jos nuostabios pilkos akys atrodė kupinos supratimo. Prikaustytas jis nebegalėjo atitraukti akių. Žvelgė į neklusnias šviesias garbanas, svariai krintančias ant pečių, į lygią rausvą jos odą, ir jo širdis plastelėjo. Tarytum kas sielos tamsybėse būtų uždegęs šviesą. Turbūt šypsotis nederėjo, tačiau Deividui norėjosi, nepaprastai norėjosi. Ir jis pats to nesitikėdamas nuolankiai nusišypsojo, o ji atsakė tuo pačiu, nebyliai pasidalindama užuojauta dėl netekties. Vėl išeidamas iš bažnyčios su broliais ir pusbroliais įnešti karsto, atsigręžęs jis nužvelgė paslaptingąją šviesiaplaukę, spėliodamas, kas ją siejo su jo tėvu. Kodėl jie nebuvo susitikę

16


Nepažįstamoji iš Paryžiaus

anksčiau? Jam sukirbėjo jausmas, kad iš klampaus sielvarto yra keliamas į šviesą ir džiaugsmą. Ar tai ir vadinama meile iš pirmo žvilgsnio? Juk tai būtų galėję nutikti bet kurią dieną, o tėvo laidotuvės tam mažiausiai derėjo. Fedra Čanseler žinojo, kas tas Deividas Framptonas, nes jau buvo išsiteiravusi. Vyriausiasis sūnus, dvidešimt devynerių, nevedęs, gyvena savo name Ferfildo dvare ir vadovauja jo ūkiui. Išsimokslino Sairensesterio Žemės ūkio mokykloje ir, nors tėvas kaimo dvarininko gyvenimą laikė nuobodžiu, Deividas jame jautėsi, lyg įsodintas į tinkamą dirvą. Fedra tebuvo mačiusi Džordžo sūnų nuotraukas. Be abejo, Tomas pats gražiausias. Paveldėjo žydras tėvo akis ir šelmiškai užlenktus lūpų kampučius. Tačiau Deividas gyvai atrodė puikiau, nei ji įsivaizdavo. Ne toks išsipuoselėjęs kaip Tomas, nešukuotais tamsiais plaukais, tamsiaakis, nuotraukoje nekaip atrodančia kumptelėjusia nosimi. Iš tikrųjų jo bruožai buvo netaisyklingi, keistoki, ir vis dėlto darė sunkiai apibūdinamą įspūdį  – jis paveldėjo tėvo charizmą, tą netikėtą, akį traukiantį žavesį. Kita vertus, Džošua buvo paprastesnis, taisyklingai gražaus ir todėl lengvai pamirštamo veido. Ji nuleido žvilgsnį į pamaldoms parengtus lapus, ir akis jai aptraukė ašaros, nes ant viršelio buvo atspaustas Džordžo veidas. Jo būta dar puikesnio nei visi trys jo sūnūs kartu sudėjus. Nuvijusi skausmingus prisiminimus, ji įsižiūrėjo į vyrą, kurį buvo pradėjusi mylėti. Jo bruožuose įžiūrėjo ir Tomą, ir Džošua, tačiau Deivido nematė, – tas buvo panašus į motiną. Ji šniurkštelėjo ir nusišluostė nosį vienkartine nosinaite. Greta sėdintis Džordžo advokatas Džulijus Bičeris patapšnojo jai per kelį. – Tau negera? – sušnibždėjo. Ji linktelėjo. – Jaudiniesi? – Taip. – Nusiramink, tu ištversi.

17


Santa Montefiore

– Nesu tikra, Džulijau, ar tai tinkama diena triuškinančiai naujienai, – sušnabždėjo ji, kai po bažnyčią ėmė sklisti muzikos garsai. – Deja, tai neišvengiama. Anksčiau ar vėliau jiems teks sužinoti, be to, norėjai čia dalyvauti. – Žinau. Jūs teisus. Be galo norėjau čia būti. Bet kad nebūtų reikėję susitikti su jo šeima. Bažnyčios viduriu lėtai žengė choristai, giedantys Mocarto „Lacrimosa“. Jų angeliški balsai atsimušė į akmenines sienas ir pakilę veržliu crescendo virpėjo palubės skliautuose. Žvakių liepsnelės supleveno nuo oro gūsio, kurį sukėlė staigus judesys, netikėtai sutvisko spindulys, prašvitęs pro vitražinius stiklus, ir krito tiesiai ant karsto, lėtai nešamo giedotojams iš paskos. Antuanetė vos tvardėsi, jai regėjosi, tarytum širdis patrūks nuo sielvarto. Nužvelgė klauptą, kur stovėjo Džordžo tetos Molė ir Hestera  – viena tiek liesa, kiek kita nutukusi  – kaip ir ledi Frampton, šaltakraujiškai susikaupusios. Net Mocartas nepajėgė prasiskverbti pro jų plieninės savitvardos šarvą. Antuanetė buvo dėkinga seseriai Rozamundai, kuri klaupte jai už nugaros, naudodamasi viduriniosios klasės teise, bliaute bliovė. Antuanetė pajuto, kaip krūtinę suspaudė rauda. Galvoje netilpo mintis, kad jos vyras, veiklus ir pilnas gyvybės, dabar uždarytas tarp tų ankštų ąžuolinių lentų, netrukus bus palaidotas šaltoje žemėje vienui vienas ir jau niekas jo nebepriglaus, ji niekad nebepajus, kokia šilta jo oda ir švelnus prisilietimas. Nuo šių nepakeliamų minčių ašaros nevaldomai plūdo jai iš akių. Metė žvilgsnį į šoną, į kaip iš titnago išrėžtą anytos profilį. Bet jau neberūpėjo, ką pagalvos ta senė. Ji prisilaikydavusi dėl Džordžo, o dabar jo nebeliko, tad galėtų širdį kad ir visą išverkti – jei tik panorėsianti. Pamaldoms pasibaigus, parapijiečiai sustojo, laukdami, kol išeis šeima. Antuanetė žengė su Tomu, sunkiai remdamasi į jo ranką, Deividas lydėjo senelę. Praėjo klauptą, kuriame šluostėsi akis paslaptingoji šviesiaplaukė, tačiau jis neleido sau nė žvilgsnio sulaikyti. Iš visų jėgų troško, kad ji atvyktų gerti arbatos.

18


Nepažįstamoji iš Paryžiaus

Lauke rūkas jau buvo pakilęs, properšose melsvas dangus švietė atgimusia viltimi. Žolė žvilgėjo judančiuose saulės lopuose, aukštai ant šakų vėl čirpė paukščiai. – Kas ta šviesiaplaukė? – paklausė prisigretinęs Tomas. – Kokia šviesiaplaukė? – abejingai atsiliepė Deividas. Tomas sukrizeno. – Labai daili panelė gal už šešių klauptų, negalėjai jos nepamatyti. Labai žavinga. Diena netikėtai taisosi. – Eikš, brangusis. Nestoviniuokim prie bažnyčios, – pakvietė Antuanetė, trokšdama pasišalinti, užsiglausti automobilyje. Abudu broliai dairėsi atgal, tačiau žmonės neskubėjo eiti lauk. Margareta nekantriai šnirpštelėjo. – Deividai, palydėk mane į automobilį, – paliepė. – Pasisveikinsiu su žmonėmis namie. Ji nudrožė pirmyn, ir Deividas nebeturėjo kitos išeities, tik sekti jai iš paskos. Kai ji atsargiai nutupdė savo plačią sėdynę automobilio gale, Deivido akys vėl nukrypo į bažnyčią, iš kurios pasipylę tikintieji būriavosi ant žolės. Tamsioje jūroje jis tuščiai ieškojo šviesių garbanų. – Čionai, čionai, negaiškit. Puiku, štai ir Džošua su Roberta. Pasakyk jiems, kad paskubėtų. Man reikia ko išgerti. – Gražios pamaldos, – tarė Roberta, sėsdamasi šalia Margaretos. – Mielos, – sutiko ši. – Vis dėlto kunigas Morlis nesikeičia, ar ne? – Jiems visiems patinka klausytis savo pačių balso, – pasakė Džošua. – Todėl jie ir yra šventikai, – pridėjo Roberta. – Man dingtelėjo mintis: jis labai pataikė sakydamas, kad tėvelis buvo visų draugas, – kalbėjo toliau Džošua, taisydamasis priekyje. – Jis mylėjo žmones. Roberta linktelėjo. – Ak, jis buvo nepaprastai nuoširdus. – Be abejonės, mes padovanojome jam puikias išleistuves, ar ne, senele?

19


Santa Montefiore

– Taip, jam būtų patikę, – pasakė tyliau Margareta, nusigręždama į langą. Deividas grįžo į Ferfildą su motina ir Tomu. Dabar saulė jau buvo nušildžiusi rūką, ir namas atgavo ankstesnį puošnumą. Bertė ir Vusteris, didieji danų dogai, lūkuriavo ant laiptų. Saulė, regis, pakėlė nuotaiką ir jiems, nes abu atšuoliavo prie automobilio vizgindami uodegas. Haris atidarė duris, o Marija, ledi Frampton kambarių tvarkytoja, su dukterimi Džeine atsistojo vestibiulyje, laikydamos padėklus su taurėmis vyno. Patalpa pagaliau įšilo nuo židinio, saulės spinduliai sruvo pro plačių langų pinučius. Namas buvo visiškai pasikeitęs per tas dvi valandas jiems išvykus, tarytum susitaikęs su šeimininko išėjimu ir pasirengęs priimti naujus nurodymus. Deividas su Tomu stovėjo prie židinio mažojoje svetainėje. Deividas buvo įsipylęs viskio, Tomas iš taurės gurkšnojo burgundiškąjį ir slapčia traukė cigaretę – motina ir senelė nepakentė rūkymo viduje, bet tai buvo bene vienintelė išimtis, kai jodvi nesiginčijo. Pamažu į kambarį prigužėjo svečių, ėmė darytis karšta ir tvanku. Iš pradžių tvyrojo slegianti nuotaika, tačiau po vienos kitos taurės vyno pokalbiai nuo Džordžo ir per ankstyvos jo mirties nutolo, pasigirdo juokas. Abu broliai žvalgėsi paslaptingosios šviesiaplaukės. Deividas ne tik buvo pranašesnis ūgiu ir galėjo dairytis virš minios, bet ir pareigingesnis už brolį, tad pakliuvo į pokalbio pinkles  – iš pradžių su tėvelio teta Hestera, paskui su kunigu Morliu. Tomas, nusviedęs nuorūką į židinį, atsišliejo į atbrailą, akiplėšiškai žvilgčiodamas tėvelio tetai Molei per petį, o ta bandė išsiteirauti apie jo vadovaujamą naktinį klubą Londone. Galiausiai akiratyje pasirodė paslaptingoji viešnia – nelyginant gulbė tarp nendrinių vištelių. Tomas paliko Molę teįpusėjęs pokalbį, Deividas iš paskutiniųjų stengėsi sekti nuobodų kunigo Morlio pasakojimą, kartu trokšdamas kaip nors jo atsikratyti. Fedra nelauktai labai susijaudino. Nugėrė didelį gurkšnį vyno ir žengė į minią. Džulijus, nutaręs nuo jos nesitraukti, suėmė jai

20


Nepažįstamoji iš Paryžiaus

už alkūnės ir atsargiai stumtelėjo toliau į grūstį. Ji apmetė akimis patalpą. Tai, ką įstengė pamatyti, buvo itin gražu. Aukštos lubos su didingais lipdiniais, įspūdingas krištolinis sietynas kaustė dėmesį ir žybsėjo nelyginant tūkstančiai ašarų. Ant šilku trauktų sienų auksuotuose rėmuose kabojo paveikslai, ant stalų buvo sudėlioti iš pažiūros brangūs niekniekiai. Spurguoti gaubtai švelniai žioravo virš kinų porceliano lempų, ant fortepijono greta sidabrinių rėmelių su šeimos fotografijomis puikavosi skaisčiai violetinės orchidėjos. Atrodė, lyg visos Framptonų kartos iš viso pasaulio rankiojo šiuos puikius daiktus ir krovė juos čia pagal spalvą ar tematiką. Grindis pervien klojo kilimai, ant sofų – kaugės pagalvėlių, vienas prie kito sukabinti paveikslai sudarė kompozicijas, knygų biblioteka kilo iki pat lubų, emalio puodeliai ir žalvarinių šukų kolekcijos stiklinėse etažerėse kūrė Viktorijos laikų nuotaiką. Niekas nederinta ir viskas kartu tarpusavy neapsakomai derėjo. Džordžo gyvenimas buvo štai čia, su šeima, o ji nebuvo jo dalis. Pasijuto vėl bepravirkstanti, tik šalia tarytum Češyro katinas* atsirado išsišiepęs Tomo veidas. – Labas, aš Tomas, – pasakė tiesdamas ranką. Žvilgsnyje sužybsėjo flirto kibirkštėlė. – Spėliojau, kas jūs. Ji nusišypsojo, pamaloninta draugiškumo. – Aš Fedra Čanseler, – atsakė. – Amerikietė, – tarė jis ir nustebęs kilstelėjo antakius. – Iš tiesų – kanadietė. – Ak, kanadietė. – Ar tai taip jau blogai? – Ne, po teisybei, man patinka kanadietės. Ji nusijuokė – taip lėtai jis nutęsė balses. – Vadinasi, pasisekė. – Sveikas, Tomai, – įsiterpė Džulijus. Vyrai paspaudė vienas kitam ranką. – Puikios pamaldos. * Luiso Kerolio knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ personažas, turintis tik galvą, kūnas ištirpęs migloje.

21


Santa Montefiore

– Taip, jos tikrai buvo puikios, – sutiko Fedra. Tomui dingtelėjo, kad tokių stulbinamai gražių akių jam dar neteko matyti. Tyros, pilkšvai melsvos, beveik žalsvos, su tankiomis blakstienomis, plačiai įsodintos, jos veidą darė žaviai nekaltą. – Taigi, jūs pažinojote mano tėvą? – paklausė jis. Fedra metė neramų žvilgsnį į Džulijų. – Na... – prabilo ji. Jau ketino atsakyti, bet šalia išdygo Deividas, ir žodžiai užstrigo neištarti. – Štai kur tu, Tomai, – tarė Deividas, tačiau žvilgtelėjo į Fedrą ir šyptelėjo, tarytum visai atsitiktinai susidūręs. – Aš Deividas, – ištarė. Galiausiai jo akys apsistojo, gerte gerdamos jos grožį nelyginant dievų gėrimą. – Fedra Čanseler, – atsiliepė ji, paduodama ranką. Jis paėmė ją, akimirką mėgaudamasis jos odos šiluma. – Sveikas, Deividai, – sukliudė jam Džulijus, ir tas nenoriai paleido ranką. – Kur ledi Frampton? – A, Džulijau, sveiki. Nepamačiau jūsų. – Na, aš čia esu, – irzliai atšovė šis. Buvo tik kiek aukštesnis nei metro septyniasdešimties ir kaipmat užsigaudavo, įtaręs užuominą dėl ūgio. – Man reikia su ja pasikalbėti. Jūs, Deividai, aukštas. Pažiūrėkite iš savo didingų aukštumų, gal kur užtiksite ją. Deividas pažvelgė žemyn į blizgančią plikę, raudoną prakaituotą kaktą ir jam dingtelėjo, kad su juodu kostiumu ir kaklaraiščiu tas atrodo kaip iš Dikenso romanų. – Jos čia nėra. Turbūt salėje. – Tad eime, susiraskime. Noriu supažindinti ją su Fedra. Ir Tomas, ir Deividas vylėsi, kad Džulijus eis ir susiras motiną pats, tačiau orusis advokatas apkabino Fedrą per liemenį ir nusivedė ją į salę. Spėliodami ir niršdami abudu nusekė iš paskos. Galiausiai jie aptiko Antuanetę bibliotekoje su seserimi Rozamunda. Jos stovėjo prie Džordžo rašomojo stalo su taurėmis rankose ir negarsiai kalbėjosi.

22


Nepažįstamoji iš Paryžiaus

– Ak, suradot mane besislapstančią, – ištarė Antuanetė mėgindama susivaldyti. Akivaizdu, ji vėl verkė. – Atėjome, nes čia truputį ramiau. Visur tiek šurmulio, – aiškino Rozamunda sodriu, stipriu balsu, vildamasi, kad jie supras užuominą ir pasišalins. Antuanetė tarp jų išvydo nepažįstamąją ir įsitempė. – Sveiki, – ištarė pridėjusi nosinę prie akių. – Ar mudvi pažįstamos? – Ne, nepažįstamos, – atsakė Fedra. – Fedra Čanseler, – įsikišo Deividas, svaigdamas nuo jos žavesio galios. – Ak, – Antuanetė mandagiai nusišypsojo. – Ir kuo... – Ji suraukė antakius, vengdama pasirodyti nemandagi. Džulijus griebėsi patogios akimirkos. – Brangioji ledi Frampton, nebuvau tikras, kad dabar tinkamas laikas jus supažindinti. Tačiau žinau: lordas Framptonas labai troško, kad judvi susitiktumėte. Tiesą sakant, jis jau ketino, bet... na... – Jis atsikrenkštė. – Žinau, kad kaip tik to jis ir būtų norėjęs. – Nesuprantu. – Antuanetė atrodė suglumusi. – Kaip panelė Čanseler susijusi su mano vyru? Fedra nukreipė akis į Džulijų, ieškodama pagalbos. Giliai įkvėpė, nesąmoningai pajutusi, kad jos atsakymo nei tikimasi, nei laukiama. Tačiau pagalvojo apie savo karštai mylimą Džordžą ir nėrė stačia galva. – Aš jo duktė,  – ištarė priešindamasi troškimui pabėgti.  – Džordžas buvo mano tėvas.


Nepažįstamoji iš Paryžiaus