Page 1

mama liučija

17


18

• Mario Puzo

Tą vakarą, dar prieš saulėlydį, kai Laris Angelučis užsėdo ant arklio Šv. Jono parke, jo mama Liučija Santa Angeluči-Korbo, taip pat Oktavijos ir Vincento Angelučių motina, Entonio Angelučio našlė, dabar Frenko Korbo žmona ir jo trijų vaikų – Džino, Salvatorės ir Eilyn – mama ruošėsi išeiti iš savo tuščio buto, pabėgti nuo dusinančio vasaros karščio, praleisti vakarą su kaimynėmis kivirčijantis ir liežuvaujant ir, svarbiausia, saugoti savo vaikus, žaidžiančius miesto gatvių tamsoje. Liučija Santa tą vakarą jautėsi rami, nes vasara yra geras metas. Vaikai neserga peršalimu, nekarščiuoja, nereikia sukti galvos dėl šiltų paltų, pirštinių, žieminių batų ir papildomų pinigų mokyklos reikmėms. Visi po vakarienės skubėjo ištrūkti iš beorių kambarių ir įsilieti į gatvėse verdantį gyvenimą; nebuvo jokių vakarinių barnių. Bute be jokio vargo pavykdavo palaikyti švarą, nes jame visada būdavo tuščia. Liučija Santa džiaugėsi, kad jos vakarai laisvi; gatvė buvo susitikimų vieta, o vasara – geriausias laikas pabendrauti su kaimynais. Taigi dabar, tankius varno juodumo plaukus susišukavusi į kuodelį, su švaria juoda suknele, ji paėmė iš virtuvės taburetę, nulipo laiptais iš ketvirto aukšto ir atsisėdo ant šaligatvio. K i ekv i e n a s d a u g i a b u t i s turėjo savo „turgaus

aikštę“; ant kėdžių ar dėžių sėdėjo būrelis juodai apsirengusių moterų ir ne tik be saiko liežuvavo. Jos prisimindavo senas istorijas, diskutuodavo apie moralę ir visuomenės dėsnius, visada iliustruodamos pasakojimais apie įvykius iš pietų Italijos kalnų kaimelių, iš kurių jos prieš daugelį metų pabėgo, emigravo. Su kokiu malonumu jos duodavo laisvę vaizduotei! Pavyzdžiui: jei tik jų griežtieji tėvai per kokį stebuklą prisikeltų ir susidurtų su tomis problemomis, kurias joms tenka spręsti kasdien? O kaip jų motinos, nevengdavusios progai pasitaikius užploti sunkia ranka? Kokie riksmai aidėtų, jei jos, jų dukros, išdrįstų elgtis taip kaip vaikai amerikiečiai? Jei tik jos sau tai leistų! Moterys kalbėjosi apie savo vaikus tarsi jie būtų svetimi. Labiausiai buvo mėgstama diskutuoti apie tai, kaip Naujasis


mama liučija

19

žemynas išveda iš kelio nekaltuosius. Tarkim, Felicija, kuri gyvena už kampo, 31-ojoje gatvėje. Kokia ji dukra, jei nenutraukė savo medaus mėnesio gavusi žinią apie krikštamotės ligą, kai naujieną pranešė pati motina? Tikra kekšė. Ne ne, jos netirština spalvų. Felicijos mama pati pasakojo tą istoriją. Ir sūnus, begėdis, negalėjęs palaukti vedybų dar vienerius metus, kaip liepė tėvas. Ak, kokia nepagarba! Figlio disgraziato. Italijoje šitaip niekada nebūtų nutikę. Tėvas užmuštų savo pasipūtėlį sūnų; taip, užmuštų. O dukra? Italijoje – Felicijos motina prisiekė balsu, vis dar drebančiu iš susijaudinimo, nors visa tai nutiko prieš trejus metus, krikštamotė pasveiko, vaikaičiai yra jos gyvenimo šviesa – ak, Italijoje motina būtų ištempusi kekšę iš vestuvinio guolio ir už plaukų nuvilkusi ją prie ligonės lovos. Ak, Italija, Italija; kaip pasikeitė pasaulis į blogąją pusę. Kokia beprotybė buvo palikti tokią šalį? Ten tėvo žodis yra įsakymas, o motinas vaikai gerbia. Visos paeiliui papasakodavo istoriją apie akiplėšiškumą ir atvirą nepaklusnumą, o save vaizduodavo didvyrėmis, ištvėrusiomis ilgas kančias ir velnių apsėstus vaikus išgelbėjusiomis itališka drausme – diržu su geležine sagtimi arba tackeril **. Kiekvienos istorijos pabaigoje moteris pakartodavo savo rekviem: Mannaggia America! – prakeikta Amerika. Bet karštoje vasaros naktyje jų balsai buvo kupini vilties, gyvybingumo, kuris niekada neskambėjo jų tėvynėje. Čia pinigus buvo galima taupyti banke. Vaikai mokėsi skaityti ir rašyti, o vaikaičiai, jei viskas klostysis gerai, taps profesoriais. Jos kalbėjo apie kilnų papročių laikymąsi graužiamos kaltės, nors pačios sutrypė juos į dulkes. Tiesa: šios kaimietės iš Italijos kalnų, kurių tėvai ir seneliai numirė tuose pačiuose kambariuose, kuriuose jos gimė, šios moterys mylėjo žvangantį didžiulio miesto plieną ir akmenis, per gatvės vidurį nutiestais bėgiais pukšinčius garvežius, šviesas virš uolų virtinės tolumoje kitapus Hadsono upės. Vaikystėje jos gy  Sūnus begėdis (it.). ** Čia – kočėlas (vert. past.).


20

• Mario Puzo

veno nuošaliai, tokioje nederlingoje žemėje, kad žmonės išsibarstė pavieniui ant kalno šlaitų ieškodami geresnės vietos. Drąsa jas išlaisvino. Jos pirmosios praskynė kelią, nors niekada nevaikščiojo Amerikos laukais ir niekada nejautė tikros dirvos po kojomis. Jos atsikraustė į dar niūresnę dykumą, kur jų kalba buvo keista, kur vaikai tapo kitos rasės atstovais. Tokia buvo kaina, ir ji turėjo būti sumokėta. Aplink šurmuliuojant moterims Liučija Santa tylėjo. Laukė savo draugės, sąjungininkės Zijos Lučės. Ji ilsėjosi kaupdama jėgas ilgoms valandoms palaimingo ginčijimosi, kuris laukė priešaky. Vis dar buvo ankstyvas vakaras ir jos grįš namo tik vidurnaktį. Tik tada kambariuose bus vėsiau. Ji sunėrė rankas ant kelių ir atsuko veidą švelniam vėjeliui, kuris pūtė nuo upės, tekančios žemiau Dvyliktojo aveniu. Nedidukė, apvali, simpatiška Liučija Santa buvo pačiame protinių ir fizinių jėgų žydėjime; narsi, nebijanti gyvenimo ir jo pavojų. Bet ne naivuolė, ne beatodairiškai drąsi. Ji buvo tvirta, patyrusi, atsargi ir budri, gerai pasiruošusi atsakomybei išauginti didelę šeimą ir suteikti jiems laisvę. Jos vienintelė silpnybė buvo stoka natūralaus klastingumo ir gudrumo, kuris praverčia daug labiau nei dorybingumas. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai jai buvo vos septyniolika, Liučija Santa paliko gimtuosius namus Italijoje. Ji nukeliavo tris tūkstančius mylių per vandenyną į keistą šalį, pas keistus žmones, ir pradėjo gyvenimą su vyru, kurį pažinojo tik kaip ankstyvos vaikystės žaidimų draugą. Negalėdama atsistebėti savo beprotybe, tačiau su pasididžiavimu ji dažnai pasakodavo šią istoriją. Atėjo laikai, kai tėvas griežtai, bet su gailesčiu balse pasakė jai, savo mylimiausiai dukrai, kad nesitikėtų nei nuotakos kraičio, nei patalų. Jų ūkis buvo pernelyg skurdus. Jie buvo įklimpę į skolas. Geresnio gyvenimo prošvaisčių nesimatė. Tokiomis aplinkybėmis galėjai ištekėti nebent už apakusio iš meilės vyro. Tą akimirką išgaravo visa jos pagarba tėvui, savo namams, savo šaliai. Nuotaka be kraičio buvo gėda, ne mažesnė kaip atsikėlus iš


mama liučija

21

krauju nesutepto vestuvių guolio. Dar blogiau, nes nebuvo jokios gudrios išeities, jokios galimybės pasirinkti vestuvių naktį per mėnesines. Vyrai atleisdavo net šią gudrybę. Tačiau kuris vyras ves moterį su beviltiškos vargetos dėme, lyg įdeginta žyme? Tik vargšas gali suprasti gėdą dėl nepritekliaus, didesnę už paties didžiausio nusidėjėlio gėdą. Nes nusidėjėlis, ėmęs nuoširdžiai atgailauti, tampa lyg ir nugalėtoju. O beturčiai yra visiški nelaimėliai: nugalėti savo pasaulio, savo padrones, likimo ir laiko. Jie varguoliai, visada priklausomi nuo kitų malonės. Vargšams, kurie valgė beturčio duoną per amžius, sunkaus sąžiningo darbo kilnumas tėra legenda. Jų dorybės atnešė jiems tik pažeminimą ir gėdą. Liučija Santa buvo bejėgė tam pasipriešinti, nors jos pagiežingas, paaugliškas įniršis niekur nedingo. Tuomet atėjo laiškas iš Amerikos. Vaikinas iš kaimyninio ūkio, jos vaikystės draugas, kvietė atvažiuoti pas jį į Naująją žemę. Visa tai buvo padaryta korektiškai per abiejų jaunuolių tėvus. Liučija Santa mėgino prisiminti berniuko veidą, bet neįstengė. Ir štai vieną saulėtą itališką dieną raudantys tėvai, tetos ir seserys palydėjo Liučiją Santą ir dar dvi kaimo merginas į miesto rotušę, paskui į bažnyčią. Trys merginos, delnuose gniaužiančios nuotakos dokumentą, kuriuo tapo teisėtomis Amerikos pilietėmis, sėdo į laivą, plaukiantį iš Neapolio į Niujorką. K a i p pe r s a p n ą Liučija Santa pateko į akmens ir plieno

šalį, tą pačią naktį sugulė su nepažįstamuoju, oficialiu savo vyru, išnešiojo du to nepažįstamojo vaikus ir laukėsi trečio, kai jis dėl savo aplaidumo žuvo per nelaimingą atsitikimą, kurių dažnai pasitaikydavo Naujojo žemyno statybose. Ji su tokia lemtimi susitaikė be graužulio. Tiesa, skundėsi, bet tai buvo visai kas kita. Ji tik maldavo likimo pasigailėti. Taigi net tuomet nėščia našlė, vis dar jauna, neturinti į ką atsiremti, ji nepasidavė siaubui ir nevilčiai. Su nepaprasta tvirtybe, kuri šiaip jau būdinga moterims, ji ištvėrė visas negandas. Nors nebuvo akmeninė. Likimas nepavertė jos pagiežinga; pagie-

Mama Liučija  

Knygos Mama Liučija ištrauka

Advertisement