Page 1

Virselis

Ekspedicija Prie nilo ištakų

Chartumas

1861–1865

ly Mė si na s ila sN

Baltasis Nilas

Sudanas,

anglų ir egiptiečių kondominija

Balta

Maršrutas

sis Nil

Š

as

Gondokoras

Turkanos ež. Alberto ež.

Uganda

Kenija

Viktorijos ež.

tanzanija


Pirmas skyrius

I

šgirdusi rakinamos spynos tarkštelėjimą Florensa pagalvojo: šiąnakt arba niekada. Danguje spindėjo sidabrinis mėnulio pjautuvas. Toks pat pjautuvas buvo ant vėliavų ir minaretų. Kažin, ar šviečiantis Suleimano mėnulis padės man pabėgti, ištrūkti į laisvę? Suleimanas krestelėjo metalinių durų virbus, patikrino, ar narvas uždarytas. Patenkintas pliaukštelėjo liežuviu, sumurmėjo, prikabino raktą prie diržo, už kurio styrojo lenktas durklas, pistoletas, parakinė. Nueidamas įsimetė į burną saują saulėgrąžų, ėmė kramtyti ir spjaudyti lukštus. Nuo Dunojaus krantų padvelkė vakaro vėjas. Florensa pašiurpo. Suleimanas keliskart šniojo rimbu per bato aulą. Pašaukti šunys bidzeno šalia šeimininko – perkarę, nušiurusiais kailiais. Žemė čia buvo raudona, visai kaip raudonųjų burokėlių sunka. Florensa atsirėmė į narvo virbus ir užkliudė netoliese gulinčią moterį. Ši pro miegus sumurmėjo ir palindo po sudriskusiu apklotu. Kažin, kiek šiame narve moterų ir merginų, mėgino spėti Florensa. Gal keturiasdešimt, penkiasdešimt? Kai kurioms pasisekė gauti geresnę vietą narvo vidury, arčiau židinio. Kitos šildydavosi viena nuo kitos. Florensa nenorėjo miego. Ji laukė savo valandos. Šiąnakt arba niekada, pagalvojo ji. Tai paskutinė proga. Ne tiek bijau bėgti, kiek likti čia, Vidine, ir laukti savo lemties. 7


Tarp debesų draiskanų danguje sužibo vakarė žvaigždė. Ji atrodė be galo vieniša. Staiga vakaro tylą suvirpino dainos. Gretimame narve uždainavo vyrai. Dainos buvo graudžios, nors Florensa nesuprato nė vieno žodžio. Daugelis čia atvarytų vergų buvo kilę nuo Nilo pakrančių. Juodi jų kūnai žvilgėjo kaip juodvarnių plunksnos. Juodvarniai čia buvo aptūpę visus medžius aplink stovyklą ir tykojo savos vakarienės dalies. Dainos mišo su šauksmais ir kvatojimu. Kaip tie vyrai dar gali juokauti, ištikti tokios nelaimės, stebėjosi Florensa. Turbūt džiaugiasi likę gyvi.

Netoli Vidino miesto jie apsistojo prieš savaitę. Dienas skaičiavo pagal įrantas ant medinių narvo baslių. Po dviejų savaičių su trupučiu Vidine bus didžiausias metturgis. Todėl Florensa čia atvaryta kartu su ilgiausia vergų vilkstine. Jai ant kaklo buvo užmauti mediniai pavalkai su nukarusiomis grandinėmis. Tomis pačiomis grandinėmis surakintos ir rankos. Po ilgo žygio skaudėjo kojas. Ant jų iššoko pūslės. Nors pavalkai trukdė pasilenkti, Florensa jas vis perdrėksdavo, kad atsivertų žaizdos. Buvo pasiryžusi viskam, kad tik užlaikytų vilkstinę, kad tik jos neparduotų turguje. Tačiau Suleimanas nenuleisdavo nuo jos akių ir niršdavo. – Jei ir toliau išsidirbinėsi, su tavim bus kitokia šneka. Noriu, kad už tave pasiūlytų gerą kainą, ar supranti? Juk tokios prekės kaip tu, išskyrus mane, daugiau niekas neturi. Jei man nusišypsos laimė, galbūt pats sultonas atsiųs pirklius! Jei ausys manęs neapgauna, šiame turguje nėra kitos baltaodės šviesiaplaukės merginos. Keliskart jo stipriai papurtyta Florensa susmuko purve. Suleimanas nespardė, tik grasindamas užsimojo šautuvo buože. Tačiau ir to pakako, kad mergina paklustų. Florensa 8


negalėjo pakęsti šautuvų. Šautuvai išginė ją iš gimtųjų namų, šautuvai įkalino Suleimano namuose, šautuvai atvarė į Vidiną kartu su kitais vergais. Tarsi jie būtų gyvuliai, o ne žmonės. Suleimanas vėl užsimojo, ir Florensa suprato, kodėl jos nemuša: kas gi norėtų išstatyti turguje vergę su mėlynėmis ant kūno. – Stokis! Gal, manai, dėl tavęs čia gaišime laiką? Prisiekiu Alachu, jei nepasiskubinsi, parduosiu pirmam pasitaikiusiam susmirdusiam avių piemeniui! To pakako, kad ji nužingsniuotų toliau. Tada jis užšoko ant kuprio ir nujojo į vilkstinės priekį. Florensą suėmė baisus įniršis. Įniršis, sumišęs su baime. Ją kankino nežinios baimė: kas gi manęs laukia? Ne, nesutiksiu po dviejų savaičių būti parduota turguje nei kokiam susmirdusiam avių piemeniui, nei sultonui. Tada jau būsiu laisvėje ir toli nuo Vidino. Laisvė! Ji šiek tiek baiminosi apie tai galvoti. Ką gi ji darys ištrūkusi iš nelaisvės? Šiąnakt arba niekada. Turiu nuslopinti neapykantą Suleimanui, dingtelėjo jai. Kam be reikalo eikvoti jėgas, įkalbinėjo save. Turiu sutelkti visas mintis ir galvoti tik apie šį vakarą – apie nieką daugiau! Prisispaudusi veidu prie narvo pinučių stebėjo, kaip sutemos pamažu gaubia plynaukštę. Pievose aplink miestą išdygo stovyklos, tiesiog tarp kviečių laukų ir Kosovo Lauko vynuogynų, kur netrukus turėjo prasidėti derliaus ėmimas. Jose įsikūrė pirkliai iš daugybės šalių. Vidine tikriausiai jau užimtos visos užeigos, jas užplūdo pirkėjai iš Turkijos ir iš Vidurio Rytų, kaip pasakojo vienas pirklys. Iš varžytynių bus parduodami visų rasių įvairaus amžiaus vyrai, moterys ir vaikai. Prie Dunojaus vingio įsikūręs miestas atrodė įspūdingai. Miesto sienos buvo sumūrytos iš raudono molio ir uolienų 9


luitų, į dangų stiebėsi daugybė bokštų, minaretų ir dantytų kuorų. Vidino užkariautojams turkams iš čia buvo matomos tolimiausios Balkanų apylinkės. Kažin, koks gyvenimas verda už tų sienų? Florensa buvo tikra, kad ten, kaip ir kitose Osmanų karalystės paribio šalyse, klesti nedora ir savivalė. Pakeliui į Vidiną jų vilkstinė susitiko su patruliuojančiais savanoriais. Tų vyrų išvaizda kėlė šiurpą: ilgi nukarę ūsai, iš po raudonų turbanų styrantys suvelti plaukai. Albanai, pasakė Suleimanas ir nusispjovė. Florensa pašiurpo. Pečius dengianti antklodė beveik nešildė ir dvokė visai kaip ežere išsimaudę Suleimano aviganiai. Ji dar tvirčiau susisiautė. Tačiau negalėjo suvaldyti vidinio drebulio. Florensa apsidairė. Nakties vėjelis rideno žeme klajojančių krūmokšnių kuokštus. Ji išgirdo piemenų varomų avių ir ožkų skambalėlius. Nakčiai gyvuliai būdavo suleidžiami į aptvarus prie miesto vartų, kad neužpultų vilkai, lokiai ir ereliai. Piemenys ragino gyvulius švilpaudami, pliaukšėdami liežuviais ir vytinėmis. Netrukus iš miesto minaretų muedzinai garsiai pakvietė maldos. – Alachas didis. Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pranašas. Jai patikdavo šiurkščiu gomuriniu balsu monotoniškai kartojamas kvietimas. Galbūt pasimeldusi ji nusiramintų. Nuleidusi galvą Florensa klausėsi muedzinų šauksmų... Paskui jų aidas pamažu nuščiuvo tyloje ir gyvenimas aplink vėl užvirė. Panaktinis papūtė ragą, ir miesto vartai užsivėrė. Po maldos pirkliai kėlėsi nuo žemės. Juokdamiesi, šurmuliuodami vyniojo maldos kilimėlius ir vėl lenkėsi į Mekos pusę. Stovykloje suliepsnojo pirmieji laužai. Pakvipo aviena, sūdytomis valgomosiomis ybiškėmis ir šviežiais papločiais. 10


Florensai pilvas gurgėjo iš alkio. Ji buvo ragavusi visų šių skanėstų, kai triūsė Suleimano virtuvėje. Į narvą suvarytos moterys šįvakar gavo tik sužiedėjusios duonos ir airano. Florensą purtė nuo rūgusio sūraus avių pieno. Narve pravirko kūdikis. Žindydama motina niūniavo. Florensa nusuko akis. Prisiminė, kaip ją sužalojo daktaru pasivadinęs Suleimano bičiulis. Dabar ji niekada neturės vaikų. Greitai temo. Šalia vakarės žiebėsi ir daugiau žvaigždžių. Danguje kybojo violetinės debesų garankštys, visai kaip aksominės pagalvės Suleimano rūkomajame. Pirklių kalbos pagyvėjo. Iki soties pavalgę ir atsigėrę, jie kaip visada pradėjo lošti kauliukais ir nardais. Turbūt ir šįkart neapsieis be peštynių. Man tai į naudą, pagalvojo Florensa. Jų žaidimas truks neilgai, ir tada Suleimanas ateis pasiimti manęs į palapinę. Ji užsimerkė, nuleido galvą ant liaunų rankų ir ėmė kuždėti primirštus maldos žodžius. Gal malda paguos šią nelengvą akimirką? „Tėve mūsų, kuris esi danguje...“ – Ji užsikirto. Debesys aptraukė dangų ir paskandino aikštę į akliną tamsą. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien...“ Pagalvojusi apie varganą vakarienę, net nusipurtė. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ Suleimano palapinėje mirgančių žvakių šviesoje šmėkštelėjo šešėlis. Nei Dunojaus, nei Bosforo vandenų jam nepakaks nuodėmėms nusiplauti. Florensa toliau bandė prisiminti maldos žodžius. Gyvendama tėvų namuose Vengrijoje ji kasvakar prieš miegą poteriaudavo kartu su tarnaite Maja. Paslėpusi po sijonu mažąją Florensą Maja tyliai meldėsi ir per 1848 metų 11


neramumus. Mažylė tupėjo tamsoje, tarsi palapinėje, ir jautėsi saugi. Majos sijonas kvepėjo bulviene su rūkyta dešra ir drabužinės kamparu. Florensa girdėjo prislopintą tarnaitės maldą ir tada, kai įsiveržė partizanai. Į jos atmintį įsirėžė ne tik moters kūkčiojimas, bet ir šūviai, klyksmas, peilių žvangėjimas, lavonai, gaisrai. Paskui – nesibaigianti kelionė ant Majos rankų, namai ir miestai, kur ji tarnavo, kol galiausiai pabėgėles vėl pasivijo karas ir jos atsidūrė Suleimano rankose. Mają netrukus perpardavė. Florensa tada dar buvo maža, todėl dabar nežinojo savo tikro amžiaus. Gal šešiolika ar septyniolika metų? Mėgino palyginti save su kitomis mergaitėmis, tačiau jos nebuvo baltaodės ar bent kiek į ją panašios. Florensa mėgino prisiminti maldos pabaigą. „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Amen.“ – Baigusi melstis su palengvėjimu atsiduso. Ji gerai prisiminė, kaip staiga sugriuvo jos pasaulis, tik pats pasaulis jau išsitrynė iš atminties. Kartu su juo – ir geraširdiškas platus Majos veidas, paženklintas gyvenimo negandų. Prisiminė vien savo vardą ir pavardę: Florensa Finjan fon Zas. Dirstelėjo į Suleimano palapinę, paskui į dangų. Žiūrėk man, mėnuli! Rytoj pasimatysime su tavimi jau būdamos laisvos. – Ei, Bezena, ar nemiegi? – kuštelėjo turkiškai Florensa, pramokusi šios kalbos. Ištiesė ranką per gulinčią moterį ir palietė Bezenai petį. Toji atsimerkė. Florensa užjausdama paglostė jai plaukus. Praėjusią naktį Suleimanas buvo parsivedęs Bezeną į palapinę, ir dabar jos viena akis buvo užpurtusi.

12


y – Ar pasiruošusi? – tyliai paklausė Florensa. Bezena linktelėjo. Pabandė šyptelėti, tačiau šypsena užgeso lūpų kampučiuose. – O tu? Juk žinai, kas mūsų laukia, – įspėjo. – Prisiekiu Dievu, šįvakar jis mane lies paskutinį kartą. Paskui prisisiurbs iki sąmonės netekimo. Kai užmigs, paimsiu iš jo raktą. Žiūrėk, neužmik, lauk manęs! – įspėjo draugę Florensa. Bezena nusijuokė. – Kai pagalvoju apie varžytynes, visi miegai išsilaksto! Nebijok, lauksiu tavęs! Florensa meiliai perbraukė jai plaukus. Tą pačią akimirką išgirdo švilptelėjimą. Suleimanas atsikėlė nuo laužo, ir šunys kaipmat atsidūrė šalia. Priėjęs prie narvo plūsdamasis ilgai barškino raktų ryšulį. Buvo taip nusitašęs, kad tik iš trečio karto pataikė raktu į spyną. Durims prasivėrus kelios merginos pakėlė galvas. Gal pergulėjusios su pirkliais tikisi kokios nors naudos? Juk rytoj mus visas parduos, pagalvojo Florensa. Suleimanas pliaukštelėjo liežuviu ir smakru parodė į Florensą. Ji tučtuojau atsikėlė, linktelėjo Bezenai ir žergė per kitas moteris, – tos murmėdamos traukėsi iš kelio. Suleimanas čiupo merginą už rankos ir nusitempė. Kai ji atsisuko, nakties tamsa jau buvo prarijusi narvą su Bezena ir kitomis.

Ant beržinių kuolų buvo ištempta vaškuotos drobės palapinė su ugniakuru viduryje. Nors ugnis baigė degti, maloni šiluma glamonėjo Florensai kūną. Ant kelioninės skrynios, kuri Suleimanui atstojo stalą, žalvariniame žibintuve degė 13


trys žvakės. Florensa pamatė išskleistą popieriaus lapą ir plunksną su pridžiūvusiu rašalu. Laiškas buvo apibarstytas smėliu. Šalia pastatyta medinė lėkštė su saldumynais, turbūt pistacijomis cukraus sirupe... Garavo pilvotas vario kavinukas ilgu snapeliu, kuriame ką tik išvirė kava. Florensa traukė į šnerves aromatą – kaip ji pasiilgo karštos karčios kavos! Sena tarnaitė priešais ugniakurą tiesė kilimą. – Nešdinkis iš čia!  – riktelėjo Suleimanas ir paragino ją kojos spyriu. Florensa stabtelėjo palapinės angoje. Nudelbusi akis slapčia sekė kiekvieną Suleimano judesį. Stebėjo, kaip jis nusijuosia diržą, prie kurio prikabintas durklas, pistoletas ir raktų ryšulys, ir pasideda šalia pagalvės ant žemutinio gulto. Nusiriša juostą, velkasi susiaučiamą palaidinę. Pilvo rinkės nudribo virš kelnių juostos. Suleimanas pagavo jos žvilgsnį ir nusikvatojo. – Eikš vidun, juk nebe naujokė! Tiesą sakant, man gaila tave parduoti. Pripratau prie tavęs, Florensa. Nors esi per sena. Man patinka jaunos ir stangrios merginos. Florensa nė nekrustelėjo. Suleimanas nuėjo prie kelioninės skrynios, paėmė nuo padėklo gabalėlį saldėsio ir padavė jai. – Štai, imk. Žinau, tu juos mėgsti. Florensa sutriko, bet paėmė ir susigrūdo į burną. Nebegalėjo ilgiau laukti. Kąsnis akimirksniu ištirpo burnoje, akyse pašviesėjo. Suleimanas vėl nusijuokė. Griebė už plaukų ir krestelėjęs atlošė jai galvą. – Juk seniai žinojai, kad vieną dieną tave parduosiu, ar ne? Negaliu sau leisti geradarystės. Florensa linktelėjo. Apgirtusio Suleimano akyse šokinėjo velniukai. Turkų dievas teisingai daro drausdamas vartoti alkoholį. Blaivas Suleimanas dar būdavo pakenčiamas. O gal 14


ji pati tapo kantresnė? Ji puikiai prisimena tą vakarą, kai Suleimanas pirmąkart nuėjo į krikščionių kvartalą ir prisilupo. Tą dieną jo mažasis sūnelis pateko po turgaus vežimo ratais. Berniukas liko tysoti ant žemės. Po apsilankymo krikščionių kvartale Suleimanas labai pasikeitė. Jis dar skaudžiau trūktelėjo ją už plaukų. Florensa vos ištvėrė nesurikusi. Suleimanas kalbėjo toliau: – Tačiau aš tave vertinu, Florensa. Išties vertinu, nes už tave tikiuosi gauti gerus pinigus. – Jis trumpai nutilo. – O tu mane ar vertini? – Net susigraudino. Florensa vėl linktelėjo ir nurijo ašaras. Jis sako tiesą. Kad ir koks nepakenčiamas, bent neblogai jį pažįstu, žinau, ko galima iš jo tikėtis. O kas manęs laukia, jei pavyks pabėgti? Koks bus mano tolesnis likimas, jei mane parduos turguje? Ar mums su Bezena pakaks jėgų tam, ką sumanėme? Suleimano lūpos užspaudė jai burną. Florensa užuodė aštrų svaigalų dvoką. – Nenoriu, – tarė ji. Suleimanas ją parklupdė. Kad ir kas tau nutiktų, Florensa, žinok: jie gali išsityčioti iš tavo kūno, bet ne iš nemirtingos sielos. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos atsisveikindama jai pasakė į vergiją paimta Maja.

Kai Suleimanas pagaliau atšlijo, Florensa aukštielninka išsitiesė ant kilimo. Ji nedrįso net išspjauti. Įtūžęs Suleimanas būna nuožmus, negalima rizikuoti. Turiu likti gyva, kad galėčiau pabėgti, – šiąnakt. Suleimanas priėjo prie skrynios, atidarė. Išsitraukė ropinę su slyvine, užsivertė ir vienu gaistu kone visą ištuštino. – Velnio lašai, – sumurmėjo statydamas ropinę atgal. 15


Atsidusęs išsitiesė lovoje ant lapių kailių ir vilnonių apklotų, tarsi Florensos čia nebūtų nė kvapo. Paskui atsigręžė ir ištarė ilgai lauktus žodžius: – Gulk šalia manęs, mergaite. Bus šilčiau. – Ir ranka pliaukštelėjo per patalus. Florensa pakluso. Suleimanas apglėbęs ją prisitraukė. Ji nesipriešino, uodė laužo dūmų ir prakaito kvapą, nors tą rytą jis maudėsi Vidino pirtyje. Netrukus jau knarkė prasižiojęs. Per smakrą nutįso seilės. Florensa pritūpė ant lovos. Dirstelėjo. Kažin, ar jau bus užmigęs? Nedrįso net kvėpuoti. Atsargiai nukėlė nuo peties jo ranką. Jis tik sukriuksėjo ir apsivertė ant kito šono. Žiūrėjo į jo veidą, kuriame buvo atsispaudusios pagalvės žymės. Prieblandoje veidas atrodė tarsi sugurintas, kaip tų peštukų, kurie už pinigus lupa vienas kitą turgaus aikštėje. Luktelėjo ir pamažu, atsargiai ištiesė per Suleimaną ranką prie raktų ryšulio, kurį buvo pasidėjęs prie sienos. Pirštai sugniaužė šaltą metalą. Pagaliau! Suleimanas apsivertė ant kito šono, ir Florensa atšlijo. Sėdėjo sustingusi. Kai jis vėl užknarkė, pabandė dar sykį. Šįkart drąsiau. Atkabino nuo diržo raktus ir tyliai atsistojo. Žvilgtelėjo į saldumynų padėklą. Dabar reikia tausoti jėgas. Iš pradžių Florensa paėmė vieną, paskui dar du gabalėlius. Galiausiai pirštų galais ištykino iš palapinės, nė nedirstelėjusi į Suleimaną. Debesys tuo tarpu visiškai užklojo žvaigždes ir mėnulį. Aptvaruose greta vienas kito panarinę galvas stovėjo kupranugariai ir arkliai. Florensa matė tamsoje žybčiojančią panaktinio pypkę, išgirdo, kaip jis juokiasi. Visoje stovykloje jau baigė degti laužai. Žioruojančioje šviesoje įžiūrėjo šalia 16


laužų miegančių pirklių nugaras. Puiku. Į galvą šovė mintis: gal dabar pat imti ir pabėgti? Vienai, be Bezenos, kad nereikėtų grįžti prie narvo. Florensa tučtuojau sugėdino save: juk draugė laukia. Ji suvalgė gabalėlį saldėsio, kitą nuneš Bezenai. Kai ištrūksime į laisvę, kasdien gardžiai valgysime, pagalvojo. Tik medų ir pistacijas! Paskui leidosi bėgti per sutryptą žolę. Aštrios viksvos raižė basas pėdas. Turbūt Bezena dar nebus užmigusi! Florensa priėjo prie narvo, tamsoje apčiuopė skląstį ir spyną, Suleimano kadaise užsakytą Konstantinopolio meistrui. Ji buvo gerai sutepta: Florensai dukart pasukus raktą, liežuvėlis lengvai spragtelėjo. – Bezena! Pabusk! Eikš greičiau, ką gali žinoti, ar jis dar ilgai miegos! – sušnibždėjo ji tamsoje. Dar kelios akimirkos, ir jos bus laisvos! Florensa atkišo rankas į tamsą, kur numanė esant Bezeną. – Eikš, jau metas! – paragino draugę. Nespėjo Bezena atsiliepti, kai Florensa išgirdo tylų šnarėjimą, tarsi gyvatė šliaužtų aukštoje žolėje. Tą pat akimirką Bezena šūktelėjo. Florensa išsigandusi atsisuko. Rimbas skaudžiai nudilgė kojas ir apsivijo kulkšnį. Suleimanas trūktelėjo rimbą, ir Florensa išsitiesė kniūbsčia. Į burną prilindo žemių, Suleimano fakelo apšviestas raudonžemis aplink priminė jai sukrešėjusį kraują. – Niekur tu nekeliausi, nebent į pragarą!  – šaukė Suleimanas. Iš miego pakirdo pirkliai, stovykla sujudo, sušurmuliavo. Nuaidėjo šauksmai, subruzdo gyvuliai aptvaruose. Suleimanas šūktelėjo per petį: – Įkaitinkite geležį! 17


– Ne! – suklykė Florensa, bet po smūgio į smilkinį netrukus prarado sąmonę.

– Kažin, ar Nilo apylinkės irgi panašios? – balsu svarstė Semas, kai šiaip taip pavyko užsisegti krakmolytą marškinių apykaklę. Paskui pasirišo naują kaklaskarę. – Ar Nilo apylinkių vaizdas toks pat? Kažin, ar kada nors jį pamatysiu? Žvilgtelėjo pro langą. Melsvas vakaro sutemų šydas, primenantis povo kaklą puošiantį plunksnų apdarą,  – daugybė tų paukščių skardenosi kieme, – leidosi ant negyvenamo plokščiakalnio, kur stovėjo Atolio hercogo šeimos pilis. Miškingos kalvos tolumoje liejosi su horizontu, saulė leidosi vis žemiau. Nejaugi ir Afrika atrodo panašiai? Virš lauko į vakaro dangų pakilo dar vienas fazanas. Tikriausiai šiam paukščiui pavyko pasprukti nuo medžiotojų. Semas instinktyviai sulenkė ranką per alkūnę, kitą ištiesė, tarsi laikytų šautuvą, ir akimis nusekė paukščio skrydį. Nuo dažnos atatrankos maudė petį. Medžiodamas su hercogu ir jo kompanija šiandien jis nupylė šimtus sparnuočių. Jėgeriai sukabino laimikį kieme ant ilgų vielų, ištemptų tarp aukštų stulpų. Tikriausiai pusryčiams patieks fazano, pagalvojo Semas. Arba dar blogiau – su popiečio arbata. Nusisukęs nuo lango užtraukė užuolaidas. Kaip malonu likti vienam, be tarnų, nes tie neleidžia nė piršto pajudinti! Jis pasisuko į veidrodį ir patenkintas šyptelėjo. Hercogas per tarną šįryt atsiuntė jam kaklaskarę ir kiltą, pasiūtus iš tartano melsvais ir žalsvais langeliais. Tai buvo hercogų šeimos spalvos. Semą nudžiugino svetingas hercogo priėmimas. Kiltas tebegulėjo patiestas ant lovos su keturiais masyviais stulpeliais, stovinčios menės viduryje. Pasigirdo beldimas į duris. – Luktelkit! – šūktelėjo Semas. 18


Vienomis kojinėmis perbėgo grindimis iki lovos. Mikliai įsirangė į kiltą, susagstė ant šono. Diržą su medžioklės krepšiu, vadinamuoju sporanu, prisijuos vėliau. – Užeikit! – pakvietė pritildęs balsą. Šaukti nebuvo jokio reikalo. Patarnautojai visada prideda ausį prie durų ir žvilgteli į spynos kiaurymę. Į kambarį nudelbusi akis įžengė jauna tarnaitė. Rankose laikė varinę gorę su žioruojančiomis anglimis. Padariusi reveransą atvertė sulankstytą paklodę ir pastatė indą prie šoninės lovos atramos. Rūpestingai pataisė paklodę, paskui suskleidė baldakimo užuolaidėles. Semas smalsiai sekė akimis kiekvieną merginos judesį. Ji buvo daili, nors ir ne ypač graži. Stamantraus kūno sudėjimo, kaip tik tokios jam patiko. Ir krūtininga! Tikriausiai gėrė nemažai riebaus škotiško pieno. Mielai būtų pasiguldęs ją lovon vietoj prakeiktos varinės gorės. Juk gali netyčia nudegti, jei per vakarienę padauginsi vyno ir puikaus Atolio viskio. Mergina vėl nusilenkė ir atatupsta išėjo pro duris, vis taip pat nudelbusi akis. – Dėkui, – tarė Semas ir ilgiau jos nesulaikė. Tarnaitėmis jis per daug nesižavėjo. Tikram džentelmenui nepadoru naudotis tokių merginų priklausoma padėtimi. Žinoma, ši mergina mane jaudina, prisipažino pats sau, nes juk senokai našlauju. Semas pasitaisė kiltą, pasikabino sporaną, durklą – skean dhu*  – už keliaraiščio, prilaikančio baltas vilnones kojines iki kelių. Paskutinį kartą priekabiai žvilgtelėjo į atvaizdą veidrodyje, papureno vašku suteptus tamsius plaukus. Pagyvenęs Ceilone ir Mauricijuje, dažnai medžiodamas gryname * Juodasis peilis – škotų tautinio kostiumo detalė. Čia ir toliau – vertėjos pastabos.

19


ore, jis buvo gražiai įdegęs, žvalus ir sveikas. Mėlynos akys spindėjo. Prieš išeidamas pridengė grotelėmis židinį, kad nešokinėtų spragsinčios žiežirbos. Paskui nužingsniavo į žaliąją menę, kurioje prieš vakarienę buvo pilstomi gėrimai. Akmeniniuose pilies koridoriuose buvo žvarbu, nors kiekviename kampe stovėjo gorės su žioruojančiomis anglimis. Semo žingsniai aidėjo po aukštais skliautais. Be jo, čia daugiau nebuvo nė gyvos dvasios. Regis, mane vis dažniau užvaldo mintys apie Afriką. Afrika mane traukia, pagalvojo Semas. Kandeliabrų šviesoje nuo sienų į jį žvelgė medžioklės trofėjų ir hercogo protėvių portretų galerija – visų jų akys vienodos, kiek išsprogusios, pavandenijusios, tik nosies forma skiriasi. Tikiuosi, man nereikės sėdėti šalia ledi Beatrisės, pagalvojo žiūrėdamas į tauro ragų karūną. Netrukus kamerdineris jam atvėrė žaliosios menės duris.

Viename ir kitame didelės pailgos patalpos gale liepsnojo židiniai. Vieni svečiai stoviniavo prie langų su rūpestingai užtrauktomis užuolaidomis. Kiti būriavosi aplink grakščios formos stalus, ant jų stovėjo Limožo vazos su puošniomis gėlių puokštėmis, padėklai su žvėrienos paštetu įdarytu keptu kumpiu. Tarp svečių it šešėliai nardė Atolio pilies tarnai, apsivilkę mėlynų ir žalių spalvų livrėjomis, ir linkčiodami siūlė šampano, chereso, portveino. Krėsluose ir iš palmių plaušų pintose grakščių formų kušetėse su šilko apmušalais ir prabangiomis pagalvėlėmis sėdinėjo moterys ir šildėsi apnuogintus pečius priešais židinį. Jos koketiškai mojavo vėduoklėmis, jų spalvingos suknios mirguliavo tarsi gėlės. 20


Žybčiojo brangakmeniai, šalta šviesa tviskėjo perlai, šurmulys vis didėjo. Nelaukę vakarienės pabaigos vyrai užsirūkė cigarus ir ėmė dalytis šviežiausiais dienos medžioklės įspūdžiais. Semas džiaugėsi, kad vilki smokingo švarką. Jis žengė kelis žingsnius į priekį. Išgirdo, kaip jo bičiulis Montgomeris šnekučiuojasi su jaunuoju Pandžabo radža. – Tai bent šūvis, sakau jums, jūsų kilnybe. Vienu šūviu partiesiau tris fazanus! Pykšt pykšt pykšt! Ir jie sugulė vienas šalia kito kaip perlai mano žmonos vėrinyje! Semas prisigretino prie tų vyrų ir jų palydovių. Iš tolo nusilenkė damoms, tarp jų, žinoma, sėdėjo ir ledi Beatrisė. Ar Semui tik atrodo, ar iš tikrųjų ta vištelė tyčia pinasi jam po kojomis? Nors jos tėvas grafas ūkininkaudamas susikrovė didelius turtus, Semui nė kiek nesinorėjo pešioti jos auksinių plunksnų. Iš liemenės kišenėlės jis išsitraukė susuktą cigarą, nupjovė ir prisidegė nuo sakingos balanos, paslaugiai atkištos tarno. Ledi Beatrisė sukikeno ir prisidengė nosį vėduokle. Tikra nuoboda, pagalvojo Semas. Veikiausiai lovoje guli aukštielninka ir užsimerkusi svajoja apie Angliją. Gal jis ir klysta, tik jam pačiam gyventi šiame krašte darosi nuobodu. Kai pradėjo valdyti karalienė Viktorija ir tasai saksas, regis, visi net pamiršo juoktis. Tuo tarpu šnekos ūžė kaip bičių avilyje. Jis apsimetė susidomėjęs pokalbiu ir ėmė žvalgytis tai į vieną, tai į kitą pašnekovą. – Mano amžinatilsį tėvas kartą vienu šūviu partiesė du tigro jauniklius, – staiga prisiminė jaunasis radža. Semas susidomėjęs jį apžiūrėjo. Tviskantis prabangiais apdarais jaunasis indas stovėjo Škotijos didiko pilyje priešais židinį. Ant melsvai žalsvo šilko turbano, papuošto iki pečių nukarusiais perlų vėriniais, spindėjo karvelio kiaušinio dy21


džio rubinas. Dar gerai, kad karalienė malonėjo radžai palikti nors kelis papuošalus, kai pasisavino jo šeimos brangenybę Koh-i-Noor*, pagalvojo Semas. Bet tučtuojau save sudraudė: nedora įžeidinėti jos didenybę! Koh-i-Noor priklauso Indijos karalienei Viktorijai. – Jūsų aukštybe, ar jūs irgi dalyvavote toje medžioklėje? – norėdamas įsitraukti į pokalbį paklausė Semas. Dulipas Singhas papurtė galvą. – Tada dar buvau mažas. Žinoma, kai tėvas susiruošdavo į medžioklę, visada sėdėdavau priešais ant jo mylimiausio dramblio. Bent iki tos dienos, kai turėjau laimės išvykti į Ang­liją mokytis. Tiesą sakant, apie tą nutikimą su tigrų jaunikliais man pasakojo motina. Semas dirstelėjo moterų pusėn, tos dar smarkiau sumosavo vėduoklėmis. Ledi Beatrisė ir jos motina reikšmingai susižvalgė. Nesunku buvo atspėti, ką tos moterys galvoja: kad ir kas jie būtų, visi tie indai laukiniai – ir radžos, ir nekilmingieji, ir studijuojantieji Itone. Semas prikando šypseną. Radžos motina garsėjo kaip Rytų mesalina. – Esu išbandęs vieną medžioklės būdą, kuris teikia daugiausia malonumo, – tarė Semas žiūrėdamas į radžą ir išpūtė dūmų ratilus į sieną. Ten kabojo paveikslas. Mergina su pieno ąsočiu. Tikriausiai vėl to paties olando Vermėjerio, už kurio drobes hercogas nepagailėtų didžiausių turtų, spėjo Semas. – Kokį gi? – pasmalsavo Dulipas Singhas neįprastai laibu balsu. – Mes irgi nekantraujame išgirsti! – įsiterpė ledi Beatrisė ir nepadoriai arti prisigretino prie Semo. * Penkių tūkstantmečių senumo 108 karatų deimantas.

22


Šis pajuto, kaip jam į ranką įsirėmė į baltą damastą supakuota jos krūtinė. Ji nusijuokė. Juokas skambėjo kaip sidabro karoliukai, išsiuvinėti ant aptempto korsažo ir pūstų markizeto rankovių. Gal prieš mane atsivėrė dangus, dingtelėjo Semui. – Akis į akį su persekiojamu žvėrimi. Be jokio ginklo, tik su peiliu rankoje, – atsakė jis ir vėl užtraukė dūmą. Ledi Beatrisė iš nuostabos prarado amą. Dulipas Singhas susiraukė ir prikando viršutinę lūpą. Tuo metu prie jų priėjo hercogas. Vyrai atsisuko ir linktelėjo galvomis, damos pasiruošė reveransui. Hercogas mostelėjo ranka, atseit prašom nesivaržyti. – Ką aš girdžiu, Beikeri?  – Jis uždėjo ranką Semui ant peties.  – Atrodo, jūs žadate nepakartojamą reginį! Galime jau rytoj išbandyti su elniu. Kiek žinau, nesišvaistote tuščiais pažadais! Ledi Beatrisė spindinčiomis akimis pažvelgė į Semą. – Na, ir kas čia tokio, kad ponas Beikeris negavo leidimo surengti Afrikos ekspediciją! Širdyje jis yra ir bus nuotykių ieškotojas, moterų numylėtinis! Pašėlęs, bet patikimas!  – garsiai pareiškė ledi Beatrisės motina. Semas pasipiktinęs pažvelgė į ją. Žinoma, neigiamas Karališkosios geografų draugijos atsakymas užgavo jo savimeilę, įskaudino ir Livingstono atsiliepimas, neva jis „dykūnas“. Dabar jau kiti žmonės keliaus į Vidurio Afriką ieškoti legendomis apipintų Nilo ištakų. Nejaugi upė išteka iš didžiulio kalnų masyvo žemyno gilumoje? O gal jo versmės plyti neįsivaizduojamo dydžio ežere? Dabar jau nesvarbu. Jis niekada neįeis į pasaulio tyrinėjimų istoriją. Ši mintis skaudžiai nudiegė širdį, vargais negalais jis nurijo nuoskaudą. – Abejoju, ar jums pavyks!  – atsiliepė radža į hercogo žodžius ir palietė auksu ir deimantais inkrustuotą balzganą perlą, kabantį ant kairiojo lezgelio. 23


– O jei man vis dėlto pavyks pasivyti ir nudobti elnią apsiginklavus vien peiliu? Iš ko lažinamės? – pasiūlė Semas. Jaunuolis jam patiko. Veikiausiai nesmagu, kai tave nuverčia nuo sosto ir turi taikytis prie kitokių papročių. Dulipas Singhas išties laikosi narsiai ir oriai. – Iš ko siūlote lažintis, jūsų aukštybe? – darsyk paklausė Semas. Dulipui Singhui taip lengvai nepavyks išsisukti. – Jūs, Beikeri, siūlykite,  – paragino radža ir spragtelėjo pirštais. Nuo židinio pašoko nykštukas, iki šiol tyliai ten tupėjęs, ir atidarė portsigarą. Juodmedžio dėžutės dangtelyje buvo išgraviruotas karališkasis Pandžabo herbas. Dulipas Singhas pasiūlė vyrams cigarų, paskui atsargiai suėmęs pirštais ištraukė ir sau. – Gal lažinamės iš Havanos cigarų pristatymo iki gyvos galvos? – paklausė jis Semo uostydamas cigarą, paskui padavė nykštukui nupjauti. Semas papurtė galvą ir gurkštelėjo subtilaus skonio škotiško viskio iš Atolio rūsių. Maloni šiluma užliejo gerklę. Semas mėgavosi staiga stojusia tyla. – Argi dėl tokio menkniekio verta lažintis?  – galiausiai pasakė. – Artimiausiu metu ketinu vykti į Turkiją medžioti šernų ir lokių. Jei rytoj, kaip susilažinome, partiesiu elnią plikomis rankomis, tik su peiliu, pasiimsiu ir jus. Radža linktelėjo, aiškiai patenkintas, kad pavyko pigiai susilažinti. – Puiku, su mielu noru! – tarė jis. – Bet, jūsų aukštybe, – šyptelėjęs pridūrė Semas, – už kelionę mokėsite jūs. Padengsite visas su ja susijusias išlaidas. Radžai neliko nieko kita, tik linktelėti, nes hercogas su damomis ėmė audringai ploti.

24

Ilgesio upė  

Knygos Ilgesio upė ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you