Issuu on Google+

Paul van Loon

SiaubĹł autobusas 6


Paul van Loon

SiaubĹł autobusas 6


UDK  821.112.5-93                   Lo-127

Paul van Loon DE GRIEZELBUS 6 Leopold, Amsterdam, 2005

Hadžidžai ir visiems mano draugams Kitoje Tikrovėje

Remiantis Burny’o Boso ir Pieterio Kuijperso kino filmo scenarijumi, parašytu drauge su Paulu van Loonu

ISBN 978-609-441-390-2

© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2005 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016


Paul van Loon

Siaubų autobusas 6 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Vilnius 2016


Nonvalas tylutėliai žvelgia priešais save. „Mano knyga sunaikinta, – mąsto jis. – Knyga, kurioje viskas buvo surašyta. Ką man dabar daryti?“ Ūmai jis supranta. Liko tik viena išeitis. Jis turi viską surašyti iš naujo, kad Liselorė galėtų tai perskaityti. Gali keleri metai praeiti, iki jis bus viską surašęs... Siaubų autobusas 5, p. 241


77. Vampyras rėkia. Jo akys žioruoja kaip ugnis. Berniukas staiga atsisėda. Jo rankos ir kojos įsipainiojusios į aplink apsivijusią antklodę. Nublyškęs veidas, glotnūs juodi plaukai. Kairėje ausyje žybsi aukso žiedelis. Jis mieguistas apsižvalgo. Akimirką ant kambario sienų dar išvysta visokių paveikslų. Lyg ant jų būtų rodomas kino filmas. Keistas buvo tas sapnas. Jame Liselorė buvo suaugusi moteris. Net mokytoja. Chuuu, kas per košmaras! Trinktelėjęs per vampyro pavidalo žadintuvą, berniukas apsiverčia ir vėl įminga. Mirtinai tylu kambaryje, į kurį pamažu smelkiasi rytmečio prieblanda ir kuriame pasirodo dideli plaukuoti dirbtiniai vorai ir kone tikros gyvatės. Drakulos, Frankenšteino ir Vilkažmogio biustai tylomis dėbso nuo lentynos į berniuką, miegantį po antklode, ant kurios pavaizduotas karstas. Žadintuvo vampyras vėl suspinga. Berniuko ranka išnirusi lyg dvejodama pakimba viršum žadintuvo. Paskui jis atsisėdęs pažvelgia į laikrodį. – Velnias, jau taip vėlu. Privertęs nutilti vampyrą, jis šoka iš lovos. Ir skubinai rengiasi.

7


Netrukus jis jau sėdi virtuvėje prie stalo, paskubomis kimšdamas burnon sumuštinį. – Gal dar ką suvalgytum, Nonvalai? – klausia Sokas. Jau tokią ankstyvą valandą jis skimbčioja prie stiprintuvo neprijungta bosine gitara. Jo šūkis toks: repetuoti niekados ne per anksti. Arba ne per vėlu... Sokas baigia penktą dešimtį ir vis dar viliasi ūmai išgarsėti su savo grupe Rokas Su Majonezu (RSM). Tarpduryje pasirodo žmogysta su chalatu, nešina palete ir teptukais. Regis, kažkas nuo ankstaus ryto ketina tapyti. – Šit kaip! Labai skubi, Nonvalai? Nonvalas pilna burna linkteli. – Į mokyklą. Gerda nustebusi susijuokia. – Nuo kada pradėjai vaikščioti į mokyklą taip anksti? Dažniausiai turiu verste versti tave iš lovos. Niekad nenori lįsti iš savojo siaubų užkampio. Vadinasi, turėjo nutikti kažkas nepaprasta. Nonvalas gūžteli pečiais ir skubiai gurkšteli arbatos. Gerda atsiremia į durų staktą. – Ar yra kas nors, ką turėčiau žinoti, mažiau? Gal ką iškrėtei? Nonvalas apsimeta net neišgirdęs šio klausimo. – Gerai, tada ne. 8


Gūžtelėjusi pečiais, Gerda, purtydama galvą, eina koridoriumi, savo dirbtuvės link. Bet staiga stabteli ir apsigręžusi grįžta į virtuvę. – Pala! Gal čia dėl kokios mergaitės? Tą tai ramiai gali pasakyti. Nonvalas vis dar nieko nesako. Juk į tokius klausimus berniukas paprastai nelinkęs atsakinėti. – Taip! Matai. Mergaitė. Įsimylėjai ar ką? Nonvalas, dairydamasis pagalbos, pažvelgia į Soką. Nagi, padėk. Tegu ji liaujasi klausinėjusi, – mėgina jis perduoti Sokui mintimis. Bet Sokas tik persibraukia ranka ilgus, nubalintus plaukus ir vėl imasi brązginti bosine gitara taip, lyg nuo to priklausytų jo gyvastis. Jo antena išjungta. Pasidėjusi dažus, Gerda įžengia į virtuvę. – Eikš, mažiau, pasipasakok. Nonvalas atsidūsta. – Tiesiog turiu laiku būti mokykloje. Ir viskas. Atvažiuoja garsus rašytojas. Jis pasakos apie savo knygas. Tai labai įdomu. Juk žinote, užaugęs aš irgi noriu būti rašytojas. Gerda linkteli. – Tai kodėl mums tiesiog nepasakai, Nonvalai? Nori būti rašytojas? Tada turi išdrįsti rašyti ir apie savo jausmus. Kitaip niekas į tave rimtai nežiūrės. Taigi: esi įsimylėjęs, ar ne? Nonvalas purto galvą ir užsimerkia. 9


– Matai. Taip ir žinojau, – šūkteli Gerda. – Nenoriu, kad šiuose namuose būtų paslapčių, mažiau. Mes vienas kitam viską nuoširdžiai pasakojame. O jei ne... Gerda pasiima dažus. – Jei ne, grąžinsiu tave. Ten, kur radau... Šyptelėjusi ji patraukia į savo dirbtuvę. Nonvalas tylomis žvelgia jai įkandin. Iš tikrųjų ji neketina to daryti, mąsto jis. Ji taip nuolatos kalba, norėdama pakankinti. Jis ieško įtėvio pagalbos. Bet Sokas mintimis klaidžioja kažkur toli toli. – Einu repetuoti į daržinę, vaikine. Kitaip mūsų grupė niekad neišgarsės. Pasiėmęs bosinę gitarą, niūniuodamas, jis eina iš virtuvės. Tada stoja tyla. Nonvalas vienas sėdi virtuvėje tarp nebylių baldų. Staiga pasigirsta balsus kranksėjimas – lyg garsus šlykštus kvatojimas. Nonvalo žvilgsnis šauna virtuvės lango pusėn. Plasnodamas sparnais ant kaštono šakos nutupia juodut juodutėlis varnas. Varnas žvelgia į Nonvalą. Nonvalas tuo visai tikras. Jis sudreba nuo ledinio juodų akių žvilgsnio. Dar keistesnis dalykas, kad greta varno ant šakos užšoka baltut baltutėlė katė. Šiaip sau. Ji irgi žvelgia vidun. Į Nonvalą. Per nugarą jam nubėga šiurpas. Jis sumirksi. Kitą akimirką ir varnas, ir katė jau pradingę...


78. – Gerai, berniukai ir mergaitės, prašyčiau dėmesio, – sako mokytojas De Frindas. Jis stovi priešais klasę. Atsisėsti negali, nes prie jo stalo jau kažkas sėdi. Didelis, įspūdingas vyras. Ilgų, pečius siekiančių žilų plaukų lyg koks Viduramžių burtininkas. Juodi saulės akiniai, susiglamžęs baltas kostiumas. Jis sėdi mirtinai tylus ir dėbso priešais save, lyg ne į klasę žvelgtų, bet būtų paskendęs savo paslaptingose mintyse. Mokytojas De Frindas žvalgosi. Paskutiniai vaikai eina vidun ir sėdasi prie savo staliukų. Dvi kėdės lieka tuščios. Mokytojas gūžteli pečiais. – Gaila, kad nėra Nonvalo ir Liselorės. Gal susirgo. Pradėsim, vaikai, – jis atsikrenkščia. – Tikiuosi, neprisivalgėte netikusio maisto, nes šį rytą bus šiurpų. Kaip ir žadėjau! – Jėga, – sako vienas ilgšis. – Tas hipis atrodo cool. Įdomu, kas pirmas apsivems. Draugai skambiai juokiasi. Vyras su saulės akiniais vis dar nė nekrusteli. Mokytojas De Frindas nurausta. – Sakiau šiurpų, Ginai. Ne šlykštybių. Tikrai žinau, kad ponas van Paulas nepasakos istorijų, nuo kurių jums skrandis apsiverstų. O gal... ėėė?.. 11


Turinys 77. 7 78. 11 Rastinukas 16 79. 24 80. 29 81. 33 82. 38 83. 42 84. 47 85. 50 86. 55 87. 59 88. 64 89. 69 90. 74 91. 77 92. 83 93. 88 94. 94 Mokyklos iĹĄkyla 101 95. 105 96. 110 97. 115


98. 118 99. 121 100. 126 101. 128 102. 135 103. 140 104. 145 105. 148 106. 150 107. 155 108. 158 109. 161 110. 164 111. 168 112. 174 113. 178 114. 181 115. 186 116. 188 117. 190 118. 193 119. 196 120. 198 Paulas van Loonas apie „Siaubų autobusą 6“ 203


Loon, Paul van Lo-127 Siaubų autobusas 6 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 212 p.: iliustr.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Dangirutė Giedraitytė Maketavo Miglė DIlytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


Jis dirsteli į langą. Pro jį sklendžia miglos draiskanos. Migla sparčiai tirštėja ir ima plaktis į langą. Pro šalį kranksėdamas praskrenda šešėlis. Nonvalas atsiverčia knygelę, prideda rašiklio smaigalį prie pirmo puslapio ir jau susiruošia rašyti. Jo veide pasirodo sustingęs šypsnys. Paslaptingos Nonvalo vaikystės durys praveriamos šeštojoje „Siaubų autobuso“ dalyje. Užsisklendęs ir pažeidžiamas berniukas norėjo tapti rašytoju. Atidus skaitytojas ras visas priežastis, kodėl Nonvalas juo tapo. Žinoma, ir Ferliucis su tuo susijęs. O kas įvyko išvykos į Siaubų parką metu? Kokią paslaptį Nonvalas patiki Liselorei? Ar Ginui bus atkeršyta už visus piktus darbelius? Išvyka į Siaubų parką – šeštojoje „Siaubų autobuso“ dalyje!

Kitos serijos knygos: Paul van Loon

Jūsų rankose – ketvirtoji žymiosios „Siaubų autobuso“ serijos knyga!

K itos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-186-1

Siaubų autobusas 24

tikrai Šiurpių istorijų rašymas – tai ne juokas! Ir kartais Štai geriau nežinoti, iš kur rašytojas semiasi įkvėpimo… ir kuria, mokytojas Žakas naktimis sėdi prie kompiuterio tad nenuostabu, kad jis taip noriai dalijasi savo šiurpulinga baisios kūryba su klase. Tačiau kodėl tos istorijos tokios pats ir keistai susilieja su realybe?.. Kodėl mokytojas „Siaubų ima keistis? Ar tai tik nebus kaip nors susiję su nieko autobuso“ rankraščiu, kurį jis priglaudė niekam ekrano… nesakydamas, ir su Kita Tikrove, slypinčia anapus

Paul van Loon

skaito „Pūga vis smarkėjo. Zombis pasuko į sodo takelį, – prie Tonas. – Zombio veide sušvito šypsena. Pakėlęs ranką skambučio, jis spustelėjo mygtuką...“ Tonas Tą pačią akimirką per namuką nuaidi skambutis. išsigandęs pašoka nuo kėdės.

Siaubų autobusas 4

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

ISBN 978-609-441-390-2

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai


Siaubu autobusas 6