Issuu on Google+


2

anne rice


Inter viu su vampyr u

Anne Rice

Interviu su vampyru Pirmoji Vampyrų kronikų knyga

l349! Romanas

Iš anglų kalbos vertė vilma vaičiūnienė

3


4

anne rice


Inter viu su vampyr u

l349!

5

– Suprantu, – mįslingai tarstelėjo vampyras ir lėtai nužingsniavo per kambarį link lango. Kurį laiką stovėjo iš Divisadero sklindančioje prieblandoje gatvės, kurią sudrumsdavo pravažiuojančių automobilių šviesos. Kambario baldai dabar vaikinui atrodė aiškesni: apvalus ąžuolo stalas, kėdės. Prie sienos buvo pritvirtinta kriauklė su veidrodžiu. Jis padėjo lagaminėlį ant stalo ir laukė. – Kiek kasečių atsinešei? – pasiteiravo vampyras ir pasisuko taip, kad vaikinas dabar galėjo matyti jį iš profilio. – Užteks visai gyvenimo istorijai? – Žinoma, jei tai bus nebloga istorija. Kartais man pasiseka ir pavyksta paimti interviu iš trijų ar keturių žmonių per naktį. Bet istorija turi būti gera. Sąžininga, tiesa? – Tikrai sąžininga, – atsakė vampyras. – Tad norėčiau tau papasakoti savo gyvenimo istoriją. Labai norėčiau. – Puiku, – pasakė vaikinas. Iš lagaminėlio skubiai ištraukė nediduką magnetofoną ir patikrino kasetę bei baterijas. – Labai noriu išgirsti, kodėl jūs įsitikinęs, kodėl jūs... – Ne, – netikėtai pertraukė vampyras. – Negalime šitaip pradėti. Ar įranga jau parengta? – Taip, – atsakė vaikinas. – Tuomet prisėsk. Įjungsiu šviesą. – O aš galvojau, kad vampyrai šviesos nemėgsta, – tarė vaikinas. – Jei manote, kad tamsa pridės žavesio... – Jis nutilo. Vampyras jį stebėjo atsukęs nugarą lango pusėn. Dabar vaikinas negalėjo nieko išskaityti iš jo veido. Tas tylus padaras


6

anne rice

atitraukė jo dėmesį. Pamėgino vėl kažką pasakyti, bet neištarė nė žodžio. Tik su palengvėjimu atsiduso, kai vampyras ėmė artėti prie stalo ir palietė viršuje esantį laidą. Kambarį iškart užliejo ryškiai geltona šviesa. O vaikinas, pakėlęs smalsias akis į vampyrą, negalėjo susilaikyti neaiktelėjęs. Jis pirštais bandė nusitverti už stalo krašto. – Dieve! – sušnabždėjo ir netekęs žado įsistebeilijo į vampyrą. Šis atrodė baltutėlis ir glotnus lyg būtų išskaptuotas iš balto kaulo, o veidas, regis, buvo negyvas – kaip statulos, išskyrus dvi žvilgančias žalias akis, kurios žvelgė į vaikiną įdėmiai, tarsi būtų liepsnos kaukolėje. Bet tada vampyras liūdnai nusišypsojo ir balta, lygi veido masė pavirto lanksčiomis, šykščiomis karikatūros linijomis. – Matai? – tyliai paklausė jis. Vaikinas suvirpėjo ir kilstelėjo ranką bandydamas prisidengti nuo ryškios šviesos. Jo akys lėtai slydo dailiai pasiūtu juodu apsiaustu, kuris sušmėžavo priešais, ilgais apsiausto skvernais, juodo šilko kaklaraiščiu, suveržtu prie kaklo, ir pasiekė baltą apykaklę, kuri buvo tokios pat spalvos, kaip ir vampyro oda. Vaikinas spoksojo į storus, juodus padaro plaukus, sušukuotus atgal virš ausų, ir garbanas, kurios šiek tiek lietė baltą apykaklę. – Ar vis dar nori šito interviu? – paklausė vampyras. Vaikinas sėdėjo išsižiojęs. Linktelėjo, tada atsakė: – Taip. Vampyras lėtai atsisėdo priešais, pasilenkė į priekį ir švelniai bei patikimai tarstelėjo:


Inter viu su vampyr u

7

– Nebijok. Tiesiog paleisk kasetę. Tada jis persisvėrė kone per visą stalą. Vaikinas atšoko, jo veidu žliaugė prakaitas. Vampyras spustelėjo jaunuolio petį ir tarė: – Tikėk manimi, aš tavęs nenuskriausiu. Noriu pasinaudoti šia galimybe. Tu net neįsivaizduoji, kaip man tai svarbu. Noriu, kad pradėtum. – Jis atitraukė ranką ir sėdėjo susikaupęs. Lūkuriavo. Vaikinas akimirksniu nusivalė kaktą ir lūpas nosinaite, mikčiodamas išstenėjo, kad mikrofonas įjungtas, spustelėjo mygtuką ir tarstelėjo, jog magnetofonas veikia. – Jūs ne visada buvote vampyras, taip? – pradėjo jis. – Ne, – atsakė tasai. – Vampyru tapau dvidešimt penkerių, tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais. Vaikiną apstulbino tokia tiksli data. Pakartojęs ją paklausė: – Kaip tai nutiko? – Atsakymas paprastas. Bet aš nenoriu atsakinėti paprastai, – pasakė vampyras, – noriu papasakoti tikrąją istoriją... – Taip, – skubiai tarstelėjo vaikinas. Jis vis gniaužė savo nosinę ir vėl šluostėsi lūpas. – Tai buvo tragedija... – vampyras pradėjo pasakoti. – Mano jaunėlis brolis... mirė, – jis nutilo. Vaikinas atsikrenkštė ir dar kartą persibraukė veidą nosine. Tada nekantriai įsibruko ją į kišenę. – Skaudu, taip? – baikščiai pasiteiravo vaikinas. – O kaip tau atrodo? – klausimu atsakė vampyras. – Ne, – jis papurtė galvą. – Šitą istoriją jau pasakojau vienam žmogui.


8

anne rice

Tai buvo taip seniai. Ne, visai neskaudu... Tada gyvenome Luizianoje. Gavome žemės ir įsteigėme dvi augalų, iš kurių gaminamas indigas, plantacijas prie Misisipės, netoli Naujojo Orleano... – O, koks akcentas... – pastebėjo vaikinas. Akimirką vampyras žvelgė abejingomis akimis. – Akcentas? – jis ėmė juoktis. Sutrikęs vaikinas skubiai atsakė: – Jis pasigirdo tuomet, kai paklausiau, ką veikėte, kad užsidirbtumėte pragyvenimui. Šiek tiek skardesni priebalsiai, nieko daugiau. Niekada nepagalvočiau, kad tai prancūziškas akcentas. – Nieko tokio, – patikino vampyras. – Nesu toks apstulbęs, kaip atrodau. Kartais primirštu tą akcentą. Bet leisk man tęsti... – Prašom... – pasakė vaikinas. – Kalbėjau apie plantacijas. Jos susijusios su visu tuo reikalu, su mano pavirtimu į vampyrą. Bet apie tai dar kalbėsiu. Mūsų gyvenimas buvo ne tik prabangus, bet ir primityvus. Mums jis atrodė nepaprastai mielas. Supranti, ten mes gyvenome geriau negu kada nors Prancūzijoje. Viskas taip atrodė dėl absoliučiai laukinės Luizianos, bet tikriausiai taip ir buvo, kaip atrodė. Prisimenu, kaip atsivežėme baldų ir jais užgriozdėme namus. – Vampyras šypsojosi. – Ir klavesiną prisimenu – jis toks gražus. Sesuo mėgo juo skambinti. Vasaros vakarais ji sėsdavosi prie klavišų nugarą atsukusi į stiklines duris. Ir dabar pamenu tą trankų muzikos ritmą ir vaizdą, kuriame jai už nugaros suraibuliuodavo pelkė, o dangaus fone išryškėdavo samanomis apkibę kiparisai. Pasigirsdavo


Inter viu su vampyr u

9

garsai, sklindantys iš pelkės – kažkokių padarų choras ir paukščių rauda. Manau, mums ta muzika patikdavo. Nuo jos net raudonmedžio baldai atrodydavo brangesni, o pati muzika – subtilesnė, patrauklesnė. Net kai prabėgus mažiau nei metams kininė visterija prasiveržė pro mansardos langines ir jos ūseliai sulindo į nubalintas plytas... Taip, net ir tai mums patiko. Patiko visiems, tik ne broliui. Nepamenu, kad kada nors būčiau girdėjęs, kaip jis skundžiasi, bet žinojau, kaip jis jaučiasi. Tėvas tada jau buvo miręs, o šeimos galva buvau aš, tad teko jį nuolatos ginti nuo motinos ir sesers. Jiedvi norėjo brolį vežtis pakeliauti, nusitempti į vakarėlius Naujajame Orleane, bet jis tiesiog nekentė tokių dalykų. Jie liovėsi kartu važinėti, berods, jau iki tol, kai jam sukako dvylika. Malda jam tapo svarbiausiu dalyku, malda ir odos viršeliu apgaubti šventųjų gyvenimai. Galiausiai toliau nuo namų įrengiau jam koplytėlę, kur jis leisdavo kone kiekvieną mielą dieną ir ankstyvus vakarus. Išties tai – likimo ironija. Brolis buvo visai nepanašus į mus, nepanašus į nieką kitą, o aš buvau paprastas! Apie mane nebuvo galima pasakyti visiškai nieko ypatinga. Vampyras šypsojosi. – Retkarčiais pavakare eidavau jo ieškoti. Rasdavau sode, netoli koplytėlės, jis nepaprastai ramiai sėdėdavo ant akmeninio suolo, o aš jam išsipasakodavau savo problemas, sunkumus, kurių pridaro vergai. Pasakodavau, kaip nepalankiai žiūriu į prižiūrėtoją, orą ar savo tarpininką... visas bėdas, kurios prisideda prie mano kvėpavimo ir egzistavimo trukmės. O jis išklausydavo. Kartkartėmis įterpdamas kokį komentarą. Visada suprasdavo. Kai nueidavau palikdamas jį, man atrodydavo,


10

anne rice

kad jis išspręsdavo už mane visas tas problemas. Negalėjau jam nieko uždrausti, tik prisiekiau, kad nesvarbu, kaip liūdėsiu praradęs brolį – atėjus laikui leisiu jam tapti dvasininku. Aš, be abejonės, klydau... Vampyras nutilo. Akimirką vaikinas žiūrėjo į jį įsmeigęs akis, tada krūptelėjo lyg pažadintas iš gilių minčių ir nežinojo, ko griebtis. Atrodė, kad negali rasti tinkamo žodžio. – O... jis nenorėjo tapti kunigu? – paklausė vaikinas. Vampyras tyrinėjo jį, tarytum mėgindamas ką nors suprasti iš veido išraiškos. Tada tarė: – Norėjau pasakyti, kad suklydau dėl savęs, dėl to, kad maniausi negalėsiąs jam nieko drausti, – jis akimis perbėgo tolimesnę sieną ir sustojo ties lango stiklu. – Brolis ėmė regėti vaizdus. – Tikrus? – pasitikslino vaikinas, bet ir vėl, atrodo, ėmė abejoti, lyg galvotų visai ką kita. – Maniau, kad ne, – atsakė vampyras. – Tai nutiko, kai jam buvo penkiolika. Tada jis buvo labai gražus. Jo oda buvo pati glotniausia, o akys – pačios didžiausios ir mėlynos. Brolis buvo sveikas, ne toks kaip aš dabar arba anuomet... Bet jo akys... Kai pažvelgdavau į tas akis, atrodė, kad stoviu pasaulio gale vienut vienutėlis... vėjo išpustytoje vandenyno pakrantėje. Nematyti nieko daugiau, tik švelniai garmančios bangos. Na, – kalbėjo vampyras, o akys vis dar buvo įsmigusios į lango stiklą, – jis ėmė regėti vaizdus. Iš pradžių tik užsimindavo apie juos ir nustojo valgyti kartu su visais. Brolis gyveno koplytėlėje. Kiauromis dienomis ir naktimis rasdavau jį klūpantį priešais


Inter viu su vampyr u

11

altorių. Liovėsi rūpintis žvakėmis, nekeitė altoriaus staltiesės ir net neiššluodavo lapų. Vieną naktį aš nuoširdžiai persigandau. Stovėjau už rožių krūmo ir stebėjau jį gerą valandą. Visą tą laiką brolis praklūpojo iškėlęs rankas, kurios buvo sudėtos kryžiumi. Visi vergai galvojo, kad jis išprotėjo, – vampyras iš nuostabos kilstelėjo antakius. – O aš buvau įsitikinęs, kad brolis pasidarė pernelyg... nuolankus. Jo meilė Dievui, atrodė, peržengė ribas. Tada jis ir papasakojo apie regėjimus. Šventasis Dominykas ir Švenčiausioji Mergelė Marija apsilankė jo koplytėlėje. Jie liepė jam parduoti visą mūsų turtą Luizianoje ir gautus pinigus panaudoti geriems Dievo darbams Prancūzijoje skleisti. Mano brolis galėjo tapti puikiu tikėjimo vadovu, galėjo sugrąžinti savo šaliai ankstesnį klestėjimą ir ateizmo bei revoliucijos potvynį nukreipti kita linkme. Tik, žinoma, jis neturėjo pinigų. Buvau priverstas parduoti plantacijas ir namus Naujajame Orleane ir tuos pinigus atiduoti jam. Vampyras ir vėl nutilo. Vaikinas net nekrustelėjo, sėdėjo apstulbęs. – O... atleiskite, – sušnabždėjo jis, – ką jūs pasakėte? Pardavėte plantacijas? – Ne, – pasigirdo atsakymas. Vampyro veidas atrodė toks pat ramu, kaip ir iš pradžių. – Aš šaipiausi iš jo. Ir jis... įsiuto. Atkakliai tvirtino, kad iš pačios Švenčiausiosios Mergelės gavo įsakymą. O kas aš toks, kad leidžiu sau nepaisyti to įsakymo? Išties, kas aš toks? – ramiai paklausė savęs, tarytum iš naujo išgyventų tai, kas nutiko. – Kas aš toks? Ir kuo daugiau brolis man aiškino, tuo daugiau aš kvatojausi. Tai tikra nesąmonė, sakiau jam, tai tik nebrandžios ir liguistos sąmonės vaisius. Ir


12

anne rice

šita koplytėlė – tikras nesusipratimas. Tada taip ir pasakiau jam. Turėjau ją tuoj pat ištaškyti. Brolis lankė Naujojo Orleano mokyklą, bet jo galvoje gimdavo tokios kvailos mintys. Dabar neprisimenu visko, ką tada pasakiau. Tik negaliu pamiršti jausmo. Be nepagarbos, dar jutau užslėptą pyktį ir nusivylimą. Jaučiausi skaudžiai nusivylęs. Nustojau tikėti savo broliu. – Aišku, – vampyrui nutilus skubiai įsiterpė vaikinas. Jo nuostaba kiek atlėgo. – Noriu paklausti, ar bent vienas žmogus juo tikėjo? – Tikrai aišku? – vampyras žiūrėjo į vaikiną. – Manau, tai buvo žiaurus pasipūtimas. Tuojau paaiškinsiu. Aš mylėjau savo brolį – jau sakiau. Kartais įtikėdavau, kad jis yra gyvas šventasis. Kaip minėjau, pritariau jo maldoms ir apmąstymams, norėjau, kad taptų dvasininku. Jeigu kas būtų papasakojęs apie šventąjį, kuris regi vizijas, būčiau patikėjęs. Juk buvau katalikas ir tikėjau šventųjų gyvenimu. Bažnyčiose prie šventųjų altorių degindavau žvakes. Man buvo pažįstami jų paveikslai, simboliai ir vardai. Tačiau netikėjau, negalėjau patikėti savo broliu. Na, aš tikėjau, kad jis regi vizijas, bet tą akimirką tiesiog negalėjau susitaikyti su ta mintimi. Įdomu, kodėl? Todėl, kad jis – mano brolis. Gal jis ir šventas ar – greičiau – keistas, bet jis – ne Pranciškus iš Asyžiaus. Ne. Tik ne mano brolis. Nė vienas mano brolis negalėtų toks būti. Tai tik išpuikimas. Supranti? Vaikinas akimirką pagalvojo apie tai ir linktelėjo galva, o tada pasakė, kad taip, jis supranta. – Galimas daiktas, kad jis regėjo vaizdus, – pasakė vampyras.


Inter viu su vampyr u

13

– Vadinasi, jūs... jūs negalite patvirtinti ar paneigti, kad... na... kad jis regėjo tuos vaizdus? – Ne. Bet žinau, kad jis nė sekundei nesuabejojo savo įsitikinimais. Bet ir dabar, ir tuomet buvau tikras, kad brolis iš mano kambario išėjo pamišęs iš sielvarto. Nė akimirkai nesudvejojo. O po kelių minučių mirė. – Kaip? – Išėjęs pro stiklines duris stabtelėjo galerijoje ant betono laiptų. Tada parkrito. Kai nusileidau į apačią, radau jį negyvą. Jam buvo lūžęs kaklas. Pasibaisėjęs vampyras papurtė galvą, bet veidas vis vien išliko ramus. – Matėte, kaip jis parkrito? – pasidomėjo vaikinas. – Gal paslydo? – Aš nemačiau, bet du tarnai matė, kaip viskas įvyko. Jie pasakojo, kad brolis pažvelgė į dangų taip, lyg būtų ką nors išvydęs. Tada jo kūnas pajudėjo į priekį it pastūmėtas vėjo gūsio. Vienas tarnų sakė, kad atrodė, jog griūdamas brolis norėjo kažką pasakyti. Aš irgi pamaniau, kad jis norėjo kažką pasakyti: man taip pasirodė tą akimirką, kai nusisukau nuo lango. Triukšmą išgirdau dar žiūrėdamas pro langą, – vampyras užmetė akį į magnetofoną. – Negaliu sau atleisti. Jaučiausi kaltas dėl jo mirties, – pasakė jis. – Visi galvojo, kad tai įvyko dėl mano kaltės. – Bet kodėl jie taip galvojo? Sakėte, kad jie matė, kaip parkrito jūsų brolis. – Tai nebuvo atviras kaltinimas. Jie paprasčiausiai žinojo, kad tarp mudviejų įvyko kažkas negera. Kad prieš minutėlę


14

anne rice

mudu riejomės. Ne tik tarnai, bet ir motina girdėjo. Ji nesiliovė klausinėjusi, kas nutiko ir kodėl brolis, kuris buvo toks tylus, tada šitaip šūkavo. O kai prie jos prisidėjo sesuo, aš, žinoma, atsisakiau kalbėti. Jaučiausi nepaprastai sukrėstas ir nelaimingas. Neturėjau kantrybės aiškinti ir buvau įsitikinęs, kad jos neturi sužinoti apie brolio „vizijas“. Neturi žinoti, kad jis buvo ne šventasis, o... fanatikas. Sesuo nusprendė verčiau pagulėti lovoje nei dalyvauti laidotuvėse, o motina visai parapijai paskelbė, kad mano kambaryje įvyko kažkas baisaus, todėl aš nenoriu apie tai kalbėti. Net policininkai mane kamantinėjo dėl to, nes taip norėjo motina. Galiausiai pasirodė kunigas ir pareikalavo papasakoti viską, kas nutiko. O aš su niekuo nesikalbėjau. Tos kalbos būtų buvusios tik spėlionės, aiškinau tada. Juk nebuvau galerijoje tuo metu, kai jis parkrito, tvirtinau aš, bet visi į mane spoksojo taip, lyg būčiau užmušęs brolį. O aš kaip tik taip ir jaučiausi. Dvi dienas sėdėjau prie jo karsto ir galvojau, kad jį nužudžiau. Žiūrėjau į brolį, kol po akimis atsirado ratilai ir aš vos nepraradau sąmonės. Jo pakaušis buvo skilęs nuo smūgio į kietą grindinį, todėl galva ant pagalvės įgavo keistą formą. Negalėjau atitraukti akių nuo to vaizdo. Tyrinėjau jį, nors sunkiai galėjau pakęsti skausmą ir yrančio kūno kvapą. Negalėjau atsikratyti pagundos praverti jo akis. Beprotiškos mintys ir impulsai man nedavė ramybės. Viena tų beprotybių buvo ta, kad aš vis galvojau, kaip iš jo šaipiausi, kaip netikėjau juo ir negarbingai elgiausi. Dėl mano kaltės jis ir parkrito. – Bet kaip tik taip ir buvo, tiesa? – pašnibždomis paklausė vaikinas. – Jūs sakote... tiesą...


Inter viu su vampyr u

15

– Taip, – atsakė vampyras. Jis žvelgė į vaikiną be jokios nuostabos veide. – Noriu tęsti savo pasakojimą. Bet akimis perbėgęs vaikino kūną pasisuko į langą. Jis, atrodo, nelabai domėjosi svečiu, kuris tyliai kovojo pats su savimi. – Bet jūs minėjote, kad nieko neišmanėte apie brolio regėjimus, kad jūs, būdamas vampyras... negalėjote garantuoti, jog... – Noriu viską sustatyti į savo vietas, – pasakė vampyras. – Noriu papasakoti viską taip, kaip buvo. Ne, aš nieko nežinojau apie regėjimus. Iki šios dienos, – jis ir vėl nutilo. Vaikinas tarstelėjo: – Taip, prašau, prašau, tęskite. – Na, sumaniau parduoti plantacijas. Nei namų, nei koplytėlės nenorėjau matyti akyse. Galiausiai išnuomojau jas agentūrai, kuri turėjo rūpintis plantacijomis ir tvarkyti viską taip, kad man nereikėtų daugiau ten rodytis. Seserį su motina perkėliau į namelį Naujajame Orleane. Aišku, kurį laiką man nesisekė pabėgti nuo brolio. Mintys sukosi vien tik apie žemėje pūvantį kūną. Jį palaidojo Naujajame Orleane, Švento Luiso kapinaitėse. Kaip įmanydamas stengiausi vengti kelio pro jas, bet negalėjau atsikratyti minčių apie brolį. Nusigėręs ar išsipagiriojęs – visąlaik regėjau jo kūną, pūvantį karste, ir negalėjau šito pakęsti. Nuolat sapnuodavau, kaip jis stovi laiptų viršuje, o aš laikau jį už rankos, švelniai kalbuosi su juo, bandau įkalbėti, kad sugrįžtų į miegamąjį, kad tikiu, jog jis turi melstis už mane. Tuo metu vergai Puant du Lake – tai mano plantacijos pavadinimas – ėmė taukšti, kad regi brolio šmėklą galerijoje,


16

anne rice

o prižiūrėtojui nepavyksta palaikyti tvarkos. Žmonės seseriai ėmė pateikinėti įžeidžiančių klausimų, susijusių su incidentu, ir ji virto isterike. Nors išties nebuvo tokia, tik sugalvojo, kad šitaip reikia reaguoti į tuos klausimus. Aš visąlaik gėriau ir namie praleisdavau kiek įmanoma mažiau laiko. Gyvenau kaip žmogus, kuris tetrokšta mirties, bet neturi pakankamai drąsos pasidaryti galą. Vienas slankiodavau tamsiomis gatvėmis ir alėjomis, kol įsmukdavau į kokį naktinį barą. Du kartus nepriėmiau iššūkio eiti į dvikovą – vien dėl apatijos, o ne dėl to, kad nedrįsau. Aš išties norėjau, kad mane kas nors užmuštų. Ir tada mane užpuolė. Tai galėjo būti bet kas, nes laukiau bet kokio kvietimo – iš jūreivių, vagių, maniakų ir panašiai. Bet jis buvo vampyras. Vieną naktį pasigavo mane, kai man buvo likę vos keli žingsniai iki namų durų, ir paliko mane numirti... Bent jau aš taip maniau. – Norite pasakyti... jis iščiulpė jūsų kraują? – paklausė vaikinas. – Taip, – nusikvatojo vampyras. – Jis čiulpė mano kraują. Viskas taip ir vyksta. – Bet jūs išgyvenote, – įsiterpė jaunuolis. – O sakote, kad paliko jus numirti. – Na, jis iščiulpė mane kone iki paskutinio lašo – tiek, kiek jam pakako. Kai mane rado – iškart nunešė į lovą. Buvau sutrikęs ir nesuvokiau, kas atsitiko. Tada maniau, kad alkoholis sukėlė priepuolį. Norėjau tuoj pat numirti. Manęs nedomino nei valgis, nei gėrimas, nei pokalbis su gydytoju. Motina pakvietė kunigą. Tuomet jau karščiavau. Kunigui papasakojau viską apie brolio regėjimus ir tai, ką padariau. Prisimenu, kaip


Inter viu su vampyr u

17

įsitvėriau jo rankos ir maldavau, kad niekam to nepasakotų. Žinau, kad jo nežudžiau, galiausiai pasakiau kunigui, bet negaliu gyventi, kai brolis nebegyvas. Negaliu gyventi, nes baisiai su juo elgiausi. Tai kvaila, pasakė jis man. Žinoma, gali gyventi toliau. Kaltas tavo nuolaidžiavimas silpnybėms. Esi reikalingas ne tik seseriai, bet ir motinai. O jūsų brolis buvo velnio apsėstas. Kai kunigas tai pasakė, pasijutau priblokštas ir negalėjau net paprieštarauti. Piktoji dvasia sukėlė vizijas, toliau aiškino jis. Šėtonas karaliauja, jis valdo visą Prancūziją, o revoliucija yra didžiausia jo pergalė. Niekas kitas, tik piktųjų dvasių išvarymas, malda ir pasninkas galėjo išvaryti velnią iš mano brolio, kurio kūne siautėjo ir šėlo piktoji dvasia. Kunigas pripažino, kad šėtonas pastūmėjo jį nuo laiptų, ir tai ganėtinai akivaizdu. Ir pasakė, kad savo kambaryje kalbėjausi su velniu, o ne su savo broliu. Bet kunigo kalbos mane įsiutino. Maniau, neteksiu kantrybės, tačiau klydau. Kunigas toliau kalbėjo apie piktąją dvasią, apie vergų pamėgtus burtus ir apsėdimus kituose pasaulio kraštuose. Aš pasiutau. Ištaškiau daiktus ir vos nenudėjau kunigo. – O kaip jūsų galios... na, vampyro?.. – paklausė vaikinas. – Aš krausčiausi iš proto, – paaiškino vampyras. – Dariau tai, ko nedarydavau būdamas sveikas. Dabar visa tai atrodo painu, keista ir neįtikėtina. Gerai pamenu, kaip išstūmiau kunigą pro galines duris į kiemą ir daužiau jo galvą į mūrinę sieną šalia virtuvės, kad vos jo neužmušiau. Kai mane sutramdė, pasijutau išsekęs ir visai arti mirties. Jie nuleido man kraują. Puspročiai. Bet ketinau dar kažką pasakyti. Tada supratau,


18

anne rice

koks išpuikėlis esu. Pastebėjau savo pasipūtimą kunigo veide. Jo panieka mano broliui atspindėjo manąją: skubotą ir paviršutinišką šėtono pėdsakų paiešką bei nenorą suvokti, kad šventumas tūno kažkur labai arti. – Bet jis tikėjo piktosiomis dvasiomis. – Tai labai žemiškas suvokimas, – tuojau atsakė vampyras. – Žmonės, nustoję tikėti Dievu ir gėriu, ima tikėti šėtonu. Nežinau, kodėl. Ne, išties žinau, kodėl. Blogis visur įmanomas. O su gėriu situacija amžinai kebli. Turėtum suprasti, kad „apsėstas“ gali būti pakeistas žodžiu „pamišęs“. Aš tą jaučiau būdamas šalia kunigo. Tikiu, kad jis regėjo pamišimą. Gal stovėjo kažkur visai netoli beprotybės ir skelbė apie apsėdimą. Neturėtume matyti šėtono tuomet, kai jis išvaromas. Bet stoti priešais šventąjį... Patikėti, kad jis mato vizijas... Ne, tai pasipūtimas – tas nenoras patikėti, jog tai vyksta tarp mūsų. – Niekada taip negalvojau, – pasakė vaikinas. – O kas nutiko jums? Sakote, jie nuleido kraują, kad pagydytų, ir tai jūsų vos nepražudė. Vampyras nusikvatojo. – Taip. Taip ir buvo. Bet tą naktį vampyras sugrįžo. Supranti, jis norėjo mano plantacijos – Puant du Lako. Atėjo labai vėlai. Kai sesuo jau buvo užmigusi. Prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar. Jis išniro iš kiemo pusės, be garso atvėrė stiklines duris. Blyškiaodis, šviesiaplaukis vyras sėlino grakščiai kaip katė. Švelniai išskleidė šalį ant mano sesers akių ir nuleido lempos dagtį. Ji nekrustelėdama snaudė iki pat ryto po tuo šaliu, šalia dubens, kurio vandeniu šlakstė man kaktą. Bet iki ryto aš nepaprastai pasikeičiau.


Inter viu su vampyr u

19

– Kaip pasikeitėte? – susidomėjo vaikinas. Vampyras atsiduso. Jis loštelėjo atgal ir įbedė akis į sieną. – Iš pradžių pamaniau, kad jis – dar vienas gydytojas arba, mano šeimos siųstas, bandys su manimi pasikalbėti. Bet abejonės greitai dingo. Jis atsistojo pernelyg arti mano lovos ir pasilenkė taip, kad lempa apšviestų veidą. Tada pastebėjau, kad jis nepaprastas. Degančios akys ir ilgos, nukarusios rankos rodė, kad susidūriau ne su žmogumi. Tą akimirką man atrodė, kad viską žinau, o tai, ką jis papasakojo, yra tik rezultatas. Noriu pasakyti, kad vos jį išvydęs pajutau keistą atmosferą ir supratau, jog tokio padaro dar nebuvau regėjęs. Jaučiausi esąs visai menkas. Mano egoizmas, kuris negalėjo pripažinti keisto gyvio egzistencijos, buvo sutryptas. Mano suvokimas – net kaltė ir noras numirti – atrodo, neteko prasmės. Visiškai pamiršau, kas esu! – pasakė vampyras ir sugniaužtą kumštį prispaudė prie krūtinės. – Pamiršau save. Ir tą akimirką supratau, ką visa tai reiškia. Mano nuostaba vis augo. Kol jis kalbėjo, pasakojo apie savo gyvenimą – koks jis buvo ir dar bus, pasakė, kuo aš galiu tapti – tuomet mano praeitis virto pelenais. Žiūrėjau į savo gyvenimą tarsi į kieno nors kito: tuštybė, savanaudiškumas, nuolatinis bėgimas nuo vieno nusivylimo prie kito, pataikavimas Dievui ir Švenčiausiajai Mergelei, daugybė šventųjų iš maldaknygių ir ničnieko, kas bent kiek paveiktų ribotą, materialistinį ir egoistišką gyvenimą. Pamačiau tikruosius savo dievus... daugelio žmonių pasirinktus dievus. Maistas, gėrimai ir saugumas. Pelenai. Vaikinas atrodė įsitempęs, šiek tiek sumišęs ir nustebęs. – Ir jūs nusprendėte tapti vampyru? – paklausė jis.


20

anne rice


Interviu su vampyru