Page 1


Paulius Mačiulevičius Berta Tilmantaitė Andrius Jančiauskas


Ką reiškia keliauti „be sienų“? Paulius Mačiulevičius Gruzinas Gigo yra trisdešimtmetis piemuo, daugiau nei pusę savo amžiaus kasmet su dviem broliais 5 mėnesius praleidžiantis Šatilio kalnuose ganydamas avis. Kasdien jis surūko po 40 karčių rusiškų cigarečių be filtro ir išgeria puslitrį čiačios (gruziniška degtinė – red. past.). Cigarečių su filtru jis nemėgsta, nes reikėtų rūkyti labai daug, o tai nesveika. Čiačią geria irgi dėl sveikatos  – kad užmuštų bacilas ir nesušaltų. Net ir vasarą pasitaiko naktų, kai negelbėja iš brezento ir kailių pasiūtas miegmaišis, apie kurį lomoje viename iš Kaukazo slėnių sutemus susispiečia keli šimtai avių. Jokia avis nešildo taip, kaip gruziniška naminė. 8


9


Indija


Per kiek laiko sudega žmogaus kūnas? Paulius Mačiulevičius Basas kaulėtas tamsiaodis vaikinukas, sėkmingai vengdamas ugnies liežuvių, strikinėja aplink didžiulį laužą. Ilgu bambuku mažutis žmogelis verčia perdžiūvusias tikmedžio šakas į liepsną, kuri godžiai čiumpa grobį ir šokteli aukštyn. Neliečiamųjų kastos atstovas atsitraukia nuo kaitros, atsitūpęs delnais suima kelius ir pasidėjęs galvą ant sukryžiuotų rankų drumzlinomis pageltusiomis akimis abejingai žvelgia į savo darbo rezultatą – vartus, pro kuriuos keliauja moters siela. Girdėjau, kad ant šventosios upės pakrantės pamatysiu siluetus tų, kurie amžiams palieka materialųjį pasaulį, tačiau šiam atradimui dar nesu pasirengęs. Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo vaikiško dydžio apsvilusios pėdos apanglėjusiais ir trupančiais pirštais. Žvelgiu į negyvą kūno dalį ir regiu, kaip nyksta žmogus. Ne, ne žmogus, tik jo kostiumas, apvalkalas, indas. Laikinas molekulių rinkinys, kuriuo naudojamės gyvendami Žemėje. Laimingoji, kurios kūnas baigia sudegti ant Gango pakrantės, susilies su visata ir išsilaisvins iš reinkarnacijos ciklo. Tai  – kiekvieno induisto svajonė. Šiva atidarė vartus, todėl tikintiej­i 88


89


čia plūsta prieš gyvenimo pabaigą ir svajoja numirti Varanasyje. Man ši stotelė taip pat paskutinė – dviejų mėnesių meditacija dievų šalyje eina į pabaigą, tačiau prieš išvykdamas noriu patirti mistišką šventojo miesto atmosferą. Saulei leidžiantis sėdžiu ant purvinų akmeninių laiptų Manikarnika prieplaukoje (ghat). Man iš kairės – didžiulis simetriškas karvės pyragas, dešinėje – raudona ką tik iš užnugario spjauta kramtomojo tabako masė. Šlykštoka, tačiau apsaugo nuo įkyrių „gidų“ ir „valdiško“ hašišo pardavėjų, kurie dažniausiai būna vienas ir tas pats asmuo. Švaresnės vietos nerasi. Vingio parko estrados dydžio teritorijoje stoviniuoja pusė tūkstančio marškiniuotų vyriškių. Didžioji dalis be vietos trinasi ant laiptų, o mažesni būreliai – apstoję tuziną laužaviečių. Ką tik užkurtos liepsnos tik kandžioja kūnus dengiantį audinį, kitos dega galinga liepsna, akyse tirpdydamos mažučius indulius. Smilkstančias žarijas šventikas užgesina Gango vandeniu ir sudaužęs paskutinį ąsotį lazdele knibinėja pelenus tikrindamas, ar liko nesudegusių kaulų. Kaip tik dabar apkūnus vienuolis su balta skara per strėnas ir apsauginiais ornamentais kaktoje dviem pagaliais bando suimti nespėjusią sudegti kaukolę ir stuburkaulį. Vyriškiui pagaliau pavyksta ir jis švysteli kaulus į gretimais liepsnojantį laužą. Vos tai padarius, laužavietėje vėl sukraunama šakų krūva ir ant jos paguldomas kitas velionis. Per kiek laiko žmogaus kūnas virsta pelenais? Maždaug per pusantros valandos. Konvejeris sukasi nesustodamas. Keliolika žmonių giedodami atneša numirėlį, paguldo ant malkų krūvos, pastoviniuoja, kol laužas įsidega, ir eina savais reikalais. Jokio iškilmingumo, raudų, gedulo. Stebiu veidus tų, kurie į liepsnas atiduoda savo artimųjų kūnus, ir jaučiu jų abejingumą. Jiems mirtis – ne tragedija, ne pabaiga. Tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Sukryžiavęs kojas po savimi, tiesia nugara giliai traukiu orą į plaučius kvėpuodamas pilvu, kaip mokė meditacijos mokytojas. Pasiklystu tarp įvairiausių kvapų, nuo vimdančios atliekų smarvės iki intensyvios smilkalų egzotikos, tačiau galų gale užuodžiu salsvą svylančios mėsos kvapą. Jaučiu karštį, girdžiu procesijų giesmes. Vieną akimirką visomis juslėmis fiksuoju aplinką, ir šis momentas išsitęsia iki amžinybės. Minčių nelieka, tik jausmas. Čia ir dabar. Beveik sąmoningai patiriu, kaip mano kūnu srūva energija, susidedanti iš tamsių seno miesto skersgatvių niūrumo, tūkstančių gėlėmis puoštų šventyklų auros, pakrantės maldininkų tikėjimo ir šventosios upės, kuri savyje saugo kiekvieno indo esybę. Mano tuščiaviduris it plastikinės lėlės kūnas prisipildo šviesos ir aš išnykstu. 90


Kudli paplūdimyje pilna atsipalaidavusių žmonių.

Hipių rojus Įsivaizduokite savo svajonių paplūdimį. Dabar atkirpkite jo kilometrą ir iš abiejų pusių pastatykite po 50 m aukščio uolą. Smėlį supilkite į platų pusmėnulį, kurio pakraštį apsodinkite didžialapių augalų džiunglėmis su egzotiškais vaisiais, apgyvendinkite išdykėlėmis beždžionėlėmis ir banda draugiškų karvių. Miško prieigose pabarstykite šiaudinių užeigėlių, kurių nykštukinėse virtuvėlėse sukasi po indišką Džeimį Oliverį. Palmių ir bananmedžių pavėsyje suręskite dailių trobelių su patogiomis lovomis ir tinkleliais nuo uodų. Dalyje namelių apgyvendinkite ramius, protingus, atsipalaidavusius žmones iš viso pasaulio, tarp kurių, jums nežinant, įsimaišys keletas keistuolių. Nuo to bus tik įdomiau. Pudruodami žydrą dangų debesimis, nepersistenkite, tačiau nakčiai sidabro dulkių negailėkite, o mėnulis lai būna šiek tiek didesnis nei likusiame pasaulyje ir visą mėnesį kabo pilnas. Kai tapysite saulėlydžius, perleiskite teptuką Klodui Monė. Visiems bus geriau. Likusias detales palieku fantazijai, tik perspėju – kelio tiesti nereikia – jūs žinosite, kaip patekti, o kiti atras patys. Prieš dešimtmetį pernakt prarijau Oldo Hakslio „Salą“. Mintimis gyvenau Paloje savaitę, o tada, jau lėtai ir besimėgaudamas, novelę perskaičiau dar kartą. Patikėjau, kad aprašytas pasaulis egzistuoja. Nežinojau, kur ir kaip, 91


Nepala


as


Žmonės skruzdėlės Beveik pusę paros kratausi skardiniame cepeline be amortizatorių. Linksmai klegantys mažučiai tamsiaodžiai ant dviejų kėdžių sėdi po tris, tarp sėdynių suguldyti kopūstų ir bulvių maišai, o ant autobuso stogo sukrauta kupeta kuprinių. Ant jų sukritęs tuzinas nepaliečių laikosi už sutvirtinimo diržų ir nepastebimai krausto turistų kuprines. Užsieniečiams ne tas galvoje: vieni dūsta nuo salone tvyrančių dulkių, kiti riaumoja, sukišę veidus į plastikinius maišelius, o prie lango sėdintys perbalę stebi, kaip vairuotojas nestabdydamas šalia prarajos įveikia aštrius kalnų posūkius. Man šiek tiek ramiau, mat sėdžiu prie vairuotojo ir regiu jo akmeninį veidą situacijose, kuriose plaukai stojasi piestu. Vyriškis, vežantis pusšimtį gyvybių pavojingais Himalajų serpantinais, šypteli tik kartą – kai netikėtai priešaky išnyra kitas autobusas, tenka staigiai stabdyti, o priekiniai ratai atsiduria per kelis centimetrus nuo skardžio krašto. Dar nenutilus keleivių išgąsčio šūksniams, vairuotojas pavaro vos daugiaviečiu karstu netapusią transporto priemonę atgal, pamoja pravažiuojančiam situacijos kaltininkui ir su nauju užsidegimu spusteli akseleratorių. 182


Nepavykęs flirtas ir pirmieji žygiavimo vargai Andrius Jančiauskas Pauliui aktyviai mojant ranka tekinas bėgu į judantį autobusą. Delnuose riebaluotos spurgos ir šeši virti kiaušiniai – lauknešėlis dvylikos valandų kelionei. Apsidžiaugiu užimdamas paskutinę vietą šalia simpatiškos trumpaplaukės brunetės. Vingiuotais kalnų takeliais kratomės lyg barškutis vaiko rankoje, vis pažeisdami vienas kito asmeninę erdvę. Užsimezga šiltas pokalbis, padedantis nepastebėti iš po ratų į bedugnę lekiančių akmenų, važiavimo upės brasta, posūkyje nuo stogo nusiritusio bagažo. Staiga regiu, kaip žavusis veidas pradeda žaliuoti, ir riteriškai siūlausi surasti išeitį. Vos tik plastikinis išsigelbėjimo planas pasiekia nebe tokią žavią žydaitę, su trenksmu laukan išsiveržia jūros liga. Mūsų abiejų kelnių, kuprinių ir sėdynių nelaimei – maišelis kiauras. Likusias penkias valandas važiuojame beveik tylėdami ir smagaus flirto nelikę nė kvapo. Pirmoji diena išsyk pasiūlo palypėti kilometrą į viršų. Užsimetu penkiolikos kilogramų naštą ir žingsnis po žingsnio kylu aukštyn. Susidūrus su sunkumais mintys priekaištauja: „Kuriems galams aš čia įsivėliau, kuprinė sunki, kalnas status, šalta ir kodėl aplinkui ne smėlis, saulė, pusnuogiai kūnai ir bangos?“ Ima kamuoti neurotiški neišsprendžiami klausimai: „Ką daryti su studijomis, karjera, moterimis?“ Nuotaikai pasiekus dugną stabteliu atsikvėpti prie gaivinančio ošimo. Nuo žiedų svyrančiose medžių šakose naują meilės romaną rezga neregėtas giesmininkas. Iš užsilikusio ledo gniaužtų sprunka šniokščiantis upelis krioklys. Vėjo išsigandę debesys į pirmą planą išleido saulę ir sušilęs oras persismelkė pušų spygliais. Vos nepražiopsojau akimirkos. Įprotis galvoti trukdo pabūti čia ir dabar. Stabtelime pailsėti, pirmą kartą išvydę snieguotas viršukalnes. Pro šalį traukia septyni ilgokai šiame pasaulyje gyvenantys žygeiviai. Vienas prieina arčiau ir globėjiškai padrąsina: „Šaunuoliai, kad pasirinkote kalnus, tik neskubėkite. Geriau lėtai, bet užtikrintai.“ Žvelgiu į mielą akiniuotą veidą, blizgantį viršugalvį, liesą buvusio atleto kūną ir netyčia išsprūsta klausimas: „Atsiprašau, kiek jums metų?“ „Ne už kalnų septyniasdešimt penkeri, trečia jaunystė“, – juokiasi nė kiek neįsižeidęs australas Tonis ir palinkėjęs sėkmės 183


Įpusėję pirmos dienos žygį pamatėme autobusą – galėjome čia atvažiuoti juo, bet sunku įsivaizduoti, kokia būtų buvusi ta kelionė stačiais kalnų šlaitais.

dumia pirmyn. Gido ir nešikų padedami sportiški seneliukai skuodžia ne lėčiau nei mes, tik žilas pilvočius valandėlę atsilieka nuo draugų. „Aš prižiūriu nešikus, kad mano viskio neišgertų“, – raudonas veidas, vešlios žandenos, papurtusi nosis, užkritę antakiai ir kandus humoro jausmas – geras prižiūrėtojas. Paskutinę dieną Paulius nužygiuoja į priekį, kad iš anksto nupirktų bilietus skrydžiui į Katmandu. Aš prisitaikau prie Bertos tempo ir pėdinu aukštyn žemyn. Bertai trina koją, skauda nugarą ir mums nepavyksta pasiekti tikslo su šviesa. Tamsoje pagaliau suprantame gido vertę. Kryžkelėse sunku pasirinkti teisingai, vietiniai konsultantai miega, o retų kelrodžių nebesimato, nes nė vienas neturime žibintuvėlio. Laimei, nenusiritame nuo skardžio ir po kelių valandų vienatvės sutinkame su „San Miguel“ skardine vakarojantį pusamžį vyriškį. „Gal žinote, kur yra Cheplungas?“ „Jūs vietoje“, – rėžia mūsų kvailumu netikintis olandas, ir belieka paskutinė užduotis... Vidurnaktį ramiai snaudžiantį kaimelį prikėlė siauroje gatvelėje aidintis vietiniams nesuprantamas garsų junginys „Paaauuuuliaaauuu“. Išgirdo. 184


Vyrai kalnuose daugiausia dirba gidais ir nešikais, o moterys rūpinasi namais ir dirbama žeme.

Kelionės tikslą, paskutinį kalnų miestelį, į kurį važiuoja transporto priemonės, aš ir du bendrakeleiviai pasiekiame išvarginti adrenalino fontanų ir apsalę nuo Himalajų grožio. Ryt pradedame dviejų savaičių žygį iki Everesto bazinės stovyklos. Nepalas yra trekkerių rojus, o maršrutas iki aukščiausio pasaulio kalno papėdės – vienas populiariausių. Dauguma skrenda iš Katmandu į 2,9 km aukštyje esantį miestą Luklą. Pagrindine „autostrada“ per savaitę pasiekia tikslą ir tuo pačiu keliu grįžta atgal. Mūsų pasirinkimas – senasis kelias, kuriuo traukdavo žygeiviai prieš įrengiant vieną pavojingiausių oro uostų pasaulyje su 12° nuolydžio ir 460 m ilgio pakilimo taku. Pirmoji diena pasveikina 1 km aukščio įkalne. Pradžia nelengva ir jau per pirmąsias 10 minučių esu kiaurai šlapias nuo prakaito, tačiau netrunku pagauti ritmą ir visa esybe geriu pavasariu pasipuošusių Himalajų žavesį. Slėnių šlaitai nusidažė įvairiausiais žaliais atspalviais, laukinės obelys aplipusios kumščio dydžio žiedais, įvairiaspalviai drugeliai poromis plevena vėjyje, o ilgakojės kalnų avelės išdykaudamos strikinėja ir ieško sultingesnės žolės. Čiulbančių paukščių melodijas papildo kalnų upelių čiurlenimas, o šią kompoziciją kartais užgožia upės šniokštimas. Romantiškai užsisvajojęs stabteliu išgerti puodelį žolelių antpilo nedidukėje iš moliu sutvirtintų akmenų suręstoje arbatinėje. „Nemaste“, – sveikinasi 185


Terasos kalnų šlaituose tarp Taktoko ir Ringmu kaimų. Šitaip įrengus terasas sumažėja erozijos ir žemės nuošliaužų galimybė. Be to, tai puikiausias būdas auginti žemės ūkio kultūras, reikalaujančias daug drėgmės.

apkūni moteris su masyviu auksiniu auskaru nosies pertvaroje (vadinasi, ištekėjusi) ir kviečia sėstis ant suolo namo pavėsyje. Vos tik paklusus užpuola ketvertas pyplių. Išsišiepę iki ausų murziai kaulija šokolado ir balionų. Lauktuvių neturiu, tačiau atsilygindamas fotografuoju jų nušalusius veidukus ir rodau nuotraukas. Prie fotosesijos netrukus prisijungia ir mamytė bei kelios kaimynės. Visas kolektyvas džiaugsmingai klega, kol aš ieškau gerų kompozicijų ir derinu parametrus. Paprastai žmonės gėdijasi, slepiasi, reikalauja pinigų ar net supyksta, kai nori juos įamžinti. Nepale priešingai – čia profesionalių modelių šalis. Šlaite žemyn nuo namelio begaliniais laiptais išsidėsčiusios nedidukės terasos, kuriose šeimininkai augina pasėlius. Kaip iš menko žemės ploto pavyksta išmaitinti tiek daug burnų? Reikia dėkoti šeimos galvai, kuris vienintelis uždirba pinigus. Eidamas kalnų takais nuolat prasilenkiu su žmonių pasaulio skruzdėlėmis – liesais nykštukais, tempiančiais už save didesnius krovinius. Kupinas pintines žmogeliai tvirtina plačia juosta prie kaktos ir palinkę eina nuo ryto iki vakaro. Nelygu svoris, vieni žengia sparčiai, kiti vos kruta ir dažnai stabčioja tiesiog vidury kelio perkeldami naštą ant specialaus „T“ formos stovo. „Šios profesijos atstovai ilgiau kaip 50 metų negyvena“, – skaudžią tiesą rėžia pusmetį Nepale savanoriaujantis belgas Jo-Fransua. Pasitraukę iš 186


Nešikais kalnuose pradedama dirbti vos sulaukus paauglystės. Sunkius nešulius tempia ir neištekėjusios mergaitės, taip padėdamos savo šeimoms. Kasdien jie neša 20–40 kg sveriančius nešulius iš vieno kaimo į kitą. 187


kelio stebime virtinę nešikų, kurie greitai dėliodami trumpas kojytes leidžiasi siauru ir stačiu taku. Žmogeliai atrodo geros nuotaikos, pliurpia nesustodami, skambant nuotaikingoms melodijoms iš mobilių radijo aparatų. Nemaloniai pasijunti tik lenkdamas mergaites, kurios iki ištekėdamos taip pat nešioja krovinius, ar dešimtmečius berniukus, velkančius keliskart didesnį nešulį nei tavo kuprinė. Transporto kompanijos šiam darbui dar „samdo“ asilus ir jaučius, tačiau nei vieni, nei kiti nepakelia tiek, kiek ištvermingiausi kalniečiai. Ypač liūdnai su kuprinėmis atrodo ilgakailiai Himalajų aristokratai jakai, kurių giminaičiai laisvėje „ganosi“ net 6 km aukštyje. 188


„Balloons! Balloons!“ – prašydami balionų šaukė vaikai pakelės kaimeliuose. Iš pradžių nesupratome jų prašymo, bet šie mikliai paaiškino ko norintys – prie lūpų priglaudė pirštus ir imitavo balionų pūtimą. Kitą kartą balionų prisikrausime pilnas kišenes.

189


Kinija


Berta ir Kidžunas ilsisi pusiaukelėje. Siena lyg didžiulė gyvatė vingiuoja kalnų viršūnėmis.

Nakvynė ant pasaulio stebuklo Apie Didžiąją kinų sieną girdėjau daugiau įvairiausių faktų ir istorijų negu apie Gedimino pilį. Atsimenu, niekaip negalėjau suprasti ir įsivaizduoti, kaip tokia ilga ir gigantiška siena galėjo būti pastatyta vidury kalnynų. Su modernia technika žmonės namą pastato per metus, o čia – tūkstančiai kilometrų, pradėti dėlioti dar prieš mūsų erą. Tiesą pasakius, sunkiai suvokiu ir dabar. Didžioji siena, pradėta statyti dar VII a. pr. Kr., iš tikrųjų yra kelių sienų, statytų skirtingais laikotarpiais, junginys. Apskaičiuota, kad visos sienos ilgis viršija 21 tūkst. kilometrų. Ji pastatyta iš akmenų, žemės, medžio, plytų ir įvairių kitų tuo metu naudotų medžiagų. Didžiosios sienos paskirtis – apginti istorinę Kinijos teritoriją šiaurinėje dalyje, taip pat prekes, keliaujančias Šilko keliu, ir kontroliuoti migraciją. Dabar Didžioji kinų siena – vienas populiariausių ir lankomiausių architektūrinių paminklų pasaulyje, per metus pritraukiantis milijonus turistų. Kelios sienos dalys yra rekonstruotos ir atrodo lyg naujai pastatytos. Šalia įrengtos modernios kėlimo kabinos tiems, kurie tingi laiptais kopti patys. O nusileisti nuo sienos galima vingiuota trasa ant rogučių su ratais. Žinoma, viskas už tam tikrą mokestį. 232


Į stačias griūvančias sienos dalis įlipti sunku ir pavojinga – saugant sieną ir save reikia apgalvoti kiekvieną judesį.

233


Azija be sienu istrauka  

Knygos „Azija be sienų“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you