Page 1

Tautinis kostiumas

Viršelio iliustracijos autorė Greta Balčiūnaitė / Motif Print Studio

2017 02


Kauno gatvės meno festivalio „Nykoka“ dalyvis Ignas Talalas tautiniais raštais išmargino Kauno parkomatus / Manto Matulionio nuotr.

Nėra ko slėpti – vasario numerio temą inspiravo kelios praėjusių metų pabaigoje pakilusios tikro ar tariamo tautiškumo bangos ir kiek anksčiau priimtas sprendimas 2017-uosius paskelbti tautinio kostiumo metais. Pernai vasarį skyrėme 2016 m. pagerbtoms bibliotekoms, tad šia prasme esame ištikimi tradicijai.

Postfolkloras ir kitos XXI a. tradicijos Taigi apie tradiciją šiandien. Kas yra tautinis kostiumas 2017-aisiais? Akivaizdu, kad dabar nebe tas laikas, kai būtų įmanoma ką nors visuotinio ir unifikuoto kurti, gaminti, liepti dėvėti. Juk, nebijo pripažinti net patys ryškiausi, viskas jau sukurta. O sutarus, kad sveika žadinti, cituoti, net – išlaikant vertę – kopijuoti ir dauginti, galimybių ribos gerokai išsiplečia. Nepamirštant, kad, norint taisykles laužyti, reikėtų jas bent perskaityti. Žvilgtelėję beveik 100 metų atgal, matome, kad interpretuojama ir cituojama buvo jau tada. Mūriniai Pirmosios Respublikos liudininkai apie tai primena kasdien, pakanka pakelti galvą žingsniuojant A. Mickevičiaus ar V. Putvinskio gatvėmis.

Tačiau, kalbėdami apie lietuviškąją, ar – baltiškąją, estetiką, negalime ignoruoti ir esančių šalia šios. Juk, nors šiandien Kaunas ir beprotiškai tautiškas, tautiškiausias Baltijos šalyse miestas, čia gyveno ir gyvena įvairias kitas kultūras puoselėjančių. O jei negyvena, galime labai greitai juos pasiekti. Kai numerį jau buvome beveik suruošę, į naują ekspoziciją renovuotose patalpose pakvietė Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius. Nuostabu, kad ekspozicijos akiratis nesibaigia kanklėmis ir sutartinėmis (nors gilintis į šį UNESCO paveldo objektą niekuomet nepabos – apie tai kalbame tolesniuose puslapiuose) – pristatytas ir postfolkloro niša. Tuo lyg pripažįstama, kad šiandien gyvenanti tradicija nėra tiesiog praėjusių amžių kopija.

2017

VASARIS

3


A M E T O I S E N Ė M

Fotografas Mantas Matulionis tautinių elementų ieškojo užvertęs galvą, užsukęs vidun ir tiesiog gatvėje. Nuo jau istorija tapusių pastatų iki XXI a. gatvės meno. Daugiau Kaunui atidaus M. Matulionio darbų, pavyzdžiui, jo seriją „35 milimetrai tarpukario“, rasite www.mantasmat.com.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

5


A M E T O I S E N Ė M 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

7


A M E T O I S E N Ė M

Melburno hipsterius šokdinanti klumpė

„Pamesta klumpė“, arba „The Lost Clog“, – neįtikėtino linksmumo Australijos lietuvių ansamblis, tradicinius mūsų kūrinius ir šokius interpretuojantis, žinoma, savaip, bet nuoširdžiai ir... taikliai.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė Grupės archyvo nuotr.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Nebūtume įsižeidę, jei po poros kūrinių publika būtų reikalavusi į jungti „Žalgirio“ ir „Lietuvos Ryto“ varžybų pakartojimą.

Į tautinį rūbą atlikėjai sugeba įvilkti net tokius popmuzikos hitus kaip kontroversiškasis Robino Thicke’o kūrinys „Blurred Lines“ – aha, lietuvišką jo versiją „Pamesta klumpė“ atliko nacionalinės Australijos televizijos ABC eteryje. Naujausią savo albumą jie pavadino „No Sleep Till Kaunas“, o reklaminėje šio fotosesijoje vietos rado ir jau senokai nebegaminamų rūkalų to paties miesto pavadinimu pakelis ir degtukų dėžutė su Soboro piešiniu. Kaip mums pasakojo vienas ansamblio įkūrėjų (atrodo, ir reklaminis jo veidas) Stepas Levickis, kolekcionuoti įvairias lietuviškas smulkmenas – labai populiaru tarp Australijos lietuvių, tad, ieškodami įdomių rekvizitų fotosesijoms, grupės nariai tiesiog užsuka į giminaičių palėpes. Verta atkreipti dėmesį ir į „Pamestos klumpės“ paskyrą feisbuke – įvairių asmenininių ir tradicinių švenčių proga jie į savo profilio paveikslėlį kelia vis naujus koliažus, kurių autorė, muzikantus vis susodinanti į psichodelinę klumpę, – artima grupės bičiulė Jazmina. Apie dar daugiau

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

netradiciškai tradicinių „klumpainių“ gyvenimo aspektų kalbamės su melburniečiu Stepu. Kaipgi susikūrė jūsų ansamblis? Aš, Stepas, ir mano bičiulė Gabrielle vis kalbėdavom apie tai, kad reikėtų suburti „post Soviet Lithuanian acapella pagan folk“ ansamblį. Galutinai apsispręsta buvo tradicinių pirmadienio pietų metu, idėją užtvirtinus takų porcija. Visi „Pamestos klumpės“ artistai gimę Australijoje, kai kurie turi ir itališko kraujo. Melburno lietuvių bendruomenė čia labai aktyvi, nuo mažų dienų buvome raginami mokytis tautinių šokių, dainų, garbinti bulves ir būti skautais Grupės narius rinkomės iš pažįstamų būrio – žinodami ar tikėdamiesi, kad jie gali dainuoti ir turi humoro jausmą. Esame lyg „Oušeno vienuoliktuko“ Melburno lietuvių versija, tik mūsų dešimt ir nesame vagys. Ar „Pamesta klumpė“ – užuomina į Pelenės istoriją? Iki šiol nebuvome apie tai pagalvoję, bet idėja apie palaidos kojos, kuriai tiktų mūsų klumpaitė, paieškas, mums patinka. Lietuvoje lankėtės prieš beveik dvejus metus. Kurie prisiminimai dar neišblėso? Naktinės maudynės ežere „Tundros“ festivalyje, Zitos Kelmickaitės, mūsų lietuviškosios mamos, meilė ir mūsų dievaitės Veronikos Povilionienės šiluma. Apskritai lietuviai mus priėmė neįtikėtinai karštai – turėkim omeny, kad atliekam šimtmečių senumo kūrinius, ir dar australiškai juos painterpretuodami. Nebūtume įsižeidę, jei po poros kūrinių publika būtų reikalavusi įjungti „Žalgirio“ ir „Lietuvos Ryto“ varžybų pakartojimą.

2017

VASARIS

1 1


Ne paslaptis, kad koncertavote ir Laisvės alėjoje – tiesiog balkone. Kaip šis neįtikėtinas koncertas įvyko? Tikiuosi, kad interviu neskaitys viešbučio „Metropolis“ darbuotojai… Žodžiu, balkonas buvo mūsų nario Alex’o kambaryje. Nesu tikras, ar jis buvo pakankamai didelis, kad sutalpintų dešimt žmonių, ypač po to, kai tris savaites maitinomės tik lietuviškais patiekalas. Na, bet niekas nepastebėjo, ir koncertas balkone tapo pirma stotele Kaune bei baigiamuoju turo Lietuvoje (ir šiek tiek Lenkijoje) įvykiu.

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Įdomu, kad „Pamestos klumpės“ kūriniai sukelti į lietuvišką platformą „Pakartot“. Ar taip randate naujų gerbėjų? Tai – grupės nario Jon’o idėja, ir platforma tikrai padeda mūsų muzikai sklisti plačiau. Pirmasis mūsų albumas „Lost in Transnations“ jau beveik išparduotas – na, mamos nusipirko po 20 kopijų, – tad taip galime sau leisti neperleisti jo iš naujo. Šiek tiek lietuvių atsiliepimų pasiekia mus per feisbuką, bet reikia pažymėti, kad iki šiol nesame sulaukę kvietimo atstovauti Lietuvai konkurse „Eurovizija“.

M

Kaip renkatės repertuarą? Iš pradžių jį diktavo mūsų tėvai, seneliai ir kiti tradiciniai Melburno lietuvių ansambliai, kuriuose mums yra tekę muzikuoti. Mokomės dainų taip, kaip tai darydavo senovėje, – iš klausos. Na, ir dėl to, kad nemokame skaityti natų. Taip pat negalime nepaminėti nuostabaus lietuviškų tradicijų lobyno – platformos „YouTube“. Mėgstame tokius kolektyvus, kaip „Kūlgrinda“, „Ugniavijas“, „Gilė“ ir, be abejo, didysis Antanas Fokas bei jo kapelija „Sutaras“. Ansamblio narė Jievutė į kiekvieną repeticiją atneša vis po naują instrumentą, kurį būna nusižiūrėjusi iš minėtų kolektyvų. Naujausias radinys – šerno odos būgnas.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Puošiatės tautiniais kostiumais. Ar pasisiuvote juos Melburne? Mūsų sceninis įvaizdis – tai įvairiais būdais gautų drabužių kolekcija. Kai kurie kostiumai labai seni, juos padovanojo mūsų tėvai ir seneliai. „Uber folk disco pancake cooking“ ansamblis „Sadūnai“ mums padovanojo vyriškų marškinių, kurių nenusivelkame jau metus. Nuotraukose pozuojate ir apsivilkę visai neliaudiškus marškinėlius su užrašu „Klumpė“. Ar juos galima įsigyti? Tai – riboto tiražo dovana, kurią mūsų ansambliui įteikė jo narys Jon’as. Nešiojame, nes vilkėdami juodai visi atrodo 10 proc. geriau. Dar turime oranžinius su pelėdomis, kuriuos labai mėgstame, nes su jais sunkiau pasiklysti Lietuvos giriose bei gintaro parduotuvėse. Ar jūsų gerbėjų Australijoje ratas – platesnis nei lietuvių bendruomenė? Mums pasisekė – Melburne gyvena labai daug ultramadingų hipsterių, kuriems dėl nesuvokiamų priežasčių mūsų muzika patinka. Jie ateina į koncertus ir festivalius! Grojame ir kitur Australijoje, publika susirenka tikrai įvairi. Mūsų mamos visiems pasufleruoja, kada ploti. Naujausią savo albumą pavadinote „No Sleep Till Kaunas“. Viršelis irgi vertas dėmesio! Šis pavadinimas – ne tik reveransas „Beastie Boys“ klasikai „No Sleep Till Brooklyn“, bet ir savotiška mūsų 2015-ųjų turo po Lietuvą santrauka. Skirtingai nei „Beastie Boys“, mums niekada nereikėjo kovoti už teisę linksmintis, tereikėjo pasiskirstyti, kas kada prižiūri vaikus. Viršelio nuotraukoje – viešbutis Šiauliuose, jame apsistojome prieš kelionę į Kauną, tad lovose niekas nemiegojo.

2017

VASARIS

1 3


Ė T E I N K

A

U

Vyresnioji lietuvių karta puikiai pažįsta Armėniją. Svetingumu garsėjanti šalis palikdavo neišdildomą įspūdį keliautojams. Tai galėtų patvirtinti ir kaunietė Ema Bojadžian, kurios istorija prasidėjo nuo mamos lietuvės ir tėvo armėno pažinties. Charizmatiška pianistė, dėstanti Juozo Gruodžio konservatorijoje, taip pat koordinuoja tautinį armėnų ansamblį „Hayrenik“ (liet. tėvynė), kuris veikia tarsi jungtis tarp dviejų skirtingų kultūrų. Ansamblio veikloje dalyvauja ne tik Kauno armėnai, bet ir lietuviai, ieškantys naujų potyrių. Noru pažinti armėnų kultūrą Ema užkrečia – po pokalbio ranka siekia internete ieškoti lėktuvo bilietų į Armėnijos sostinę Jerevaną.

Armėnija Pelėdų kalno papėdėje Pašnekovę kalbino Rokas Sutkaitis Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

1 5


Kaip kilo mintis įkurti ansamblį „Hayrenik“? Papasakok plačiau apie jo veiklą. Su jaunaisiais Kauno armėnais tiesiog nusprendėme kurti ansamblį, kur galėtume užsiimti šokiais, dainomis, puoselėti armėnų tautinę kultūrą. „Hayrenik“ jau skaičiuoja dešimtmetį, šį lapkritį švęsime jubiliejų. Tai ne profesionalus ansamblis, daug kas dainuoja iš klausos. Pati esu profesionali muzikė, tačiau kuriu ir šokius, užsiimu įvairia kita veikla.

K

A

U

N

I

E

T

Ė

Su Ema susitikome Kauno įvairių tautų kultūrų centre (jo direktorių Dainių Babilą žurnale kalbinome beveik lygiai prieš metus), antruose jos ir daugelio kitų Kaune gyvenančių armėnų namuose, esančiuose Pelėdų kalno papėdėje. Į susitikimą, perspėta apie vasario numerio temą, pašnekovė atsinešė net keturis armėniškų tautinių rūbų komplektus! Kai kurie jų – atsiųsti iš Armėnijos, kiti – siūti čia pat, Kaune, interpretuojant tradicijas šiandien.

1 6

Ar Kaune gyvenantys armėnai palaiko glaudžius ryšius? Ar daug armėnų puoselėja tautinę kultūrą, prisijungia prie ansamblio veiklos? Na, armėnai yra pietiečiai, taigi, jeigu žvelgsime į tautą bendrai, šeima, glaudūs ryšiai tarp giminės narių yra labai svarbu. Tačiau ne kiekvienas gali ir nori šokti bei dainuoti, todėl prie ansamblio jungiasi tikrai ne visi. Vyresni žmonės irgi yra bendruomenės nariai, jie čia susirenka, kalbasi, palaiko armėnų kultūrą. Švenčiame įvairias šventes, nemažai žmonių ateina ir į mūsų koncertus. Pačioje ansamblio veikloje, kaip minėjau, dalyvauja daugiau jaunoji karta. Senoji karta yra mūsų pagrindas, žinių šaltinis, tačiau, jei neinvestuosi į jaunimą, kaip žinia, nieko nebus. Mūsų ansamblyje yra dvylika narių, bet pusę jų sudaro lietuviai.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ansamblio veikloje dalyvaujantys lietuviai labai dažnai kalba apie šiltą priėmimą, artumą. Matyt, jiems to trūksta aplinkoje. Ką čia randa lietuviai, ko nėra lietuviško folkloro ansambliuose? Pastebėjome, kad ansamblio veikloje dalyvaujantys lietuviai labai dažnai kalba apie šiltą priėmimą, artumą. Matyt, jiems to trūksta aplinkoje. Bandome sukurti didelės šeimos atmosferą. Lietuvių pasitikėjimą reikia užsitarnauti, reikia iki jų kažkaip „prisikasti“. O armėnai atlapaširdžiai, kupini emocijų. Galbūt santūrius lietuvius traukia armėniški ritmai ir temperamentas. Čia jaunimas išsilaisvina, atsiveria jų kūrybiškumas, juos užkabina mūsų degimas. Ar su ansambliu teko koncertuoti Armėnijoje? Taip, kas dveji metai vyksta festivalis „Mano Armėnija“, į kurį susirenka armėnų folkloro ansamblių iš viso pasaulio. Kitais metais vėl planuojame dalyvauti, nors nuvykti į Armėniją su visu ansambliu tikrai nelengva. Kai matai armėnus, atvykusius iš įvairių planetos kampelių – Brazilijos, Rusijos, JAV, – jauti kiekvieno jų savitumą per kalbą, akcentą. Tai labai įdomu. Nori to ar ne, lietuviška aplinka veikia ir mus, čia gyvenančius armėnus.

Kiek ilgai gyvuoja armėnų tautinio kostiumo tradicijos? Tikrai sunku pasakyti. Armėnijos istorija prasideda dar gerokai prieš Kristų, ir, beje, tai pirmoji krikščioniška valstybė pasaulyje. Taigi atkasti, iš kurių amžių tiksliai yra kostiumų įtakos, nelengva. Armėnijos teritorija nuolat kito, ją formavo karai, tautų kraustysimasis. Tautinį kostiumą veikė tiek kaimyninių šalių (Gruzijos, Turkijos), tiek ir šiek tiek egzotiškesnių kultūrų tradicijos. Taigi jis kristalizavosi per amžius, veikiamas pačių įvairiausių reiškinių. O ar kostiumus, kuriuos jūs naudojate savo ansamblio veikloje, galime priskirti kokiam nors amžiui ar regionui? Ne, konkrečiam amžiui ar regionui priskirti tikrai negalime. Pavyzdžiui, Lietuvoje mes turime 4 etnografinius regionus, o Armėnijoje jų yra dvylika, ir kiekvienam būdingas kitoks tautinis kostiumas. Lietuvoje kostiumų skirtumai tarp regionų gana subtilūs. Armėnijoje skiriasi ne tik spalvos, raštai ar ornamentai, bet ir dizainas. Tarkime, šiaurės regionuose arba aukščiau kalnuose kostiume atsiranda daugiau sluoksnių, naudojamos šiltesnės medžiagos. Antrame pagal dydį Armėnijos mieste Giumri naktį būna labai šalta, o dieną kepina saulė – šiuos kontrastus atspindi ir kostiumas. Kokie simboliai dažniausiai sutinkami? Ką reiškia tautinių kostiumų spalvos? Tikriausiai dažniausias simbolis yra granatas, kuris simbolizuoja gyvybę ir vaisingumą. Nesvarbu, ar granatus matysime nuotraukose ar kostiumuose, juos dėvės ar laikys tik moterys, nes tik moterys gali duoti gyvybę. Pagal kostiumą galima atskirti ir

moters socialinę ar šeiminę padėtį. Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris nešiodavo prijuostę, o netekėjusi apsijuosdavo tik diržu ar juosta. Iš vyrų kostiumų taip pat galima nemažai pasakyti apie jo nešiotoją. Armėnijoje stiprus karybos kultas, vyras turėjo būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo galimų pavojų, tai atspindėjo ir jo apranga. Žinoma, socialinė padėtis irgi atsispindėjo gana aiškiai: piemenys, ūkininkai rengėsi paprasčiau, aristokratai dėvėjo puošnesnius rūbus. Nors spalvos skiriasi priklausomai nuo regiono, kostiume dažniausiai dominuoja raudona, Armėnijoje tradiciškai išgaunama iš vabalo karmino. Raudona spalva armėnų tautosakoje reiškia apsaugą, todėl sakoma, kad pirmiausiai būdavo rengiamasi raudonos spalvos pagrindu, o jau paskui derinamos įvairių spalvų detalės. Kaip dažnai tautiniu rūbu puošiamasi Armėnijoje? Kokiomis progomis jis apsivelkamas? Kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje vyksta tikrai nemažai įvairių folkloro renginių, šokių, dainų švenčių, jų metu dėvimas tautinis kostiumas. Tiek ir seniau, tiek ir dabar mėgstama naudoti įvairius tautinius motyvus šiuolaikiniame dizaine. Nors tai matome ir Lietuvoje, Armėnijoje šis reiškinys ryškesnis. Dizaineriai studijuoja įvairius tautinio kostiumo pavyzdžius, kuria rankines, papuošalus. Taip pat jokios armėnų vestuvės neapsieina be tradicijų puoselėjimo. Niekam nekyla klausimas, ar vestuvėse turėtų skambėti tradicinė muzika, šokami tautiniai šokiai ar dėvimi liaudiški kostiumai.

2017

VASARIS

1 7


A M E T O I S E N Ė M

Jei ne važinėjant dviračiu patempta ranka, šiandien Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės vardą galbūt matytume fortepijono koncertų afišose. Atsitiktinumų pynė, atvedusi etnomuzikologę ten, kur ji yra šiandien, vis dėlto labiau sėkminga nei skausminga – ir, tiesą sakant, prasidėjo daug anksčiau. Jau mūsų pašnekovės prosenelis, Panevėžio rajono raštininkas, savo krašte užrašinėjo liaudies dainas. Nereikėtų pamiršti ir dainingos Račiūnų giminės – bet kokia proga susirinkus, visuomet būdavo dainuojama iki paryčių.

…atsiduri nebe šioje erdvėje, nebe šiame laike Pašnekovą kalbino Kęstutis ir Kotryna Lingiai Manto Gudzinevičiaus nuotr. Fotografuota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

1 9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą D. Vyčinienė įstojo į tuometę LTSR valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), muzikologiją, kur pasirinko folkloristikos specializaciją. Kaip pašnekovė pasakojo, mums susėdus Martyno Mažvydo bibliotekoje, ypatinga patirtis studijuojant buvo folkloro ekspedicijos. „Keliauji keliolika kilometrų pėsčiomis, nešdamasi sunkų juostinį magnetofoną, ir niekada nežinai ką aptiksi. Matai trobą – beldiesi...“, – prisimena D. Vyčinienė. Matyt, toks artimas ir nuoširdus santykis su nematerialiuoju paveldu ir lėmė tai, kad etnomuzikologės gyvenime dainos, ir ypač sutartinės, šiandien yra viskas ir visur. Ir tai, greičiausiai, yra tikrasis, religinio pėdsako neturintis, dvasingumas, slypintis visai greta. Tas, kurio ne vienas šiandien ieško per toli. Teoriją D. Vyčinienė visuomet derino su praktika. 1986-aisiais buvo išleista jos vadovaujamo M. K. Čiurlionio meno mokyklos folkloro ansamblio sutartinių giedotojų grupės pirmoji vinilinė plokštelė. Dar po dešimtmečio buvusios „čiurlioniukės“ susibūrė į sutartinių giedotojų, besigilinančių į archajiškus atlikimo principus, grupę „Trys keturiose“, per erdvę ir laiką tekančią iki šiol. Kur dar sutartinių giedojimo kursai Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, sutartinių stovyklos, mokymai įvairiose Lietuvos vietose… Nevalia nepaminėti ir dar vieno svaraus įrašo D. Vyčinienės biografijoje. Ji savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie to, kad sutartinės 2010 m. buvo įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Na, bet it srauni upė gerą valandą tekėjęs pokalbis – apie asmeniškesnius dalykus.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Papasakokite apie tą laiką, kai baigėte mokyklą ir netrukus į ją sugrįžote jau kaip folkloro ansamblio vadovė. Buvo 9-ojo dešimtmečio pradžia, tiesa? Lyg ir nepalankus metas lietuvybei puoselėti. Įstojusi į akademiją, tiesiog „susirgau“ folkloru – buvo įdomu, svarbu kuo daugiau apie jį sužinoti, todėl lakstydavau į visus miesto renginius, paskaitas. Kai baigiau pirmą kursą, tuometis „čiurlioniukių“ ansamblio vadovas Kazimieras Kalibatas man pasakė, kad „jau esu gudri“ ir galėsiu pati vadovauti, nors jame būrėsi vos keleriais metais jaunesni moksleiviai. Tada gyvenome pilnakraujį gyvenimą. Švęsdavome įvairias šventes kartu, leisdavomės į žygius, persirenginėdavome per Užgavėnes. Įvairūs berniokai, kurie šiaip visur kitur buvo tokia rakštis: pankuojantys, parūkantys, kitaip tariant, neatitinkantys gero elgesio normų, – mano ansamblyje buvo patys šauniausi, didžiausi entuziastai. Tai visiems buvo lietuvybės palaikymo forma, savotiškas pasipriešinimas sistemai, čia mes galėjome būti iš dalies laisvi. Atrodo, 1987-aisiais tuometės valdžios buvo išleistas įsakymas viešose vietose nesigrupuoti, vaikščioti ne daugiau kaip dviese. Aišku, iš to mes pasijuokėme ir toliau darėme ką darę visuomet. Viena iš smagiausių ansambliečių švenčių būdavo Užgavėnės, per kurias, persirengę tradicinėmis, pačių pasigamintomis kaukėmis, eidavome dainuoti ir kelti triukšmo į Šilo gatvę. Su kauke, pakeitęs balsą, tu galėdavai daryti ką norintis, juokauti su ten gyvenusiais mokytojais, provokuoti juos nepatogiais klausimais ir pan.

Tada neatrodė, kad dalyvaujame kažkokiame dideliame pasipriešinimo judėjime. Tiesiog buvo toks vidinis jausmas, kad reikia tai daryti, kad nuo to mes esame stipresni.

Turėjome tradiciją per Vėlines eiti į Rasų kapines ir padainuoti prie Lietuvos šviesuolių, savo idėjomis prieštaravusių sovietinei ideologijai, kapų. Jausdavome, kad kažkas mus stebi, tačiau pati nesu nukentėjusi. Tiesa, pora prie kapų dainavusių bičiulių buvo sulaikyti ir vėliau pašalinti iš universiteto. Tada neatrodė, kad dalyvaujame kažkokiame dideliame pasipriešinimo judėjime. Tiesiog buvo toks vidinis jausmas, kad reikia tai daryti, kad nuo to mes esame stipresni. Ir tik paskui suvokėme, kad tai buvo pasipriešinimo dalis, savotiška jo forma.

Kada ir kaip įsigijote ar pasisiuvote pirmą jį tautinį kostiumą? Ar tuo metu buvo įmanoma siekti autentikos, atkartoti regionų tradicijas, ar vis dėlto visi vilkėjo vienodais „lietuviškais“ apdarais? Subūrę M. K. Čiurlionio mokyklos folkloro ansamblį, rūbų, padedami tėvų, ieškodavome visur, daugelis atrastų buvo gana prastos būklės. Kai kurios kostiumų dailininkės kostiumus – aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių – tuo metu atkurdavo istoriškai tiksliai ir, kadangi mokykla buvo laikoma prestižine, pavyko gauti pinigų jiems pasiūti. Niveliacija buvo ryškiau matyti per dainų ir šokių šventes, kur viskas suderinta, paruošta sceninei kultūrai bei masiškumui – ten tūkstančiai jaunuolių būdavo aprengti vienodais kostiumais. Folkloro ansambliai visuomet siekė autentikos tiek atlikimo, tiek sceninės laikysenos požiūriu. Šiandien man smagu, kai aprangai kurti pasitelkiami liaudies kultūros elementai, – yra tikrai daug vykusių bandymų derinti madą su tradicijomis. Vis dėlto kyla klausimas, ar interpretaciją galime laikyti tautiniu kostiumu, tinkamu iškilmingomis progomis. Kita vertus, istoriškai „teisingas“ kostiumas irgi ne visuomet dera – esu mačiusi vasaros saulėje kaistančių vaikų su sermėgomis, skrybėlėmis ir t. t., nors anksčiau, matyt, tokiu oru būdavo dėvimi lengvi marškiniai. Nereikia tapti kostiumo vergu. Būtent todėl mes kai kuriuose renginiuose, pavyzdžiui, knygų pristatymuose, apskritai atsisakome tautinių kostiumų. Mums svarbiausia dainavimas.

2017

VASARIS

2 1


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Pakalbėkime apie panašumus tarp sutartinių ir lietuviškų tautinių raštų – juk ir pokalbiui susitikome dėl to, kad esame skaitę Jūsų mokslinį straipsnį šia tema. Dabar apie tai galime šnekėti tik nuojautų lygmeniu. Skirtingai nuo tokių senųjų kultūrų, kaip Kinijos, Indijos ir kt., palikusių traktatus apie muziką, poeziją ar filosofiją, mes viską (pasakas, dainas, sutartines) paveldėjome iš lūpų į lūpas, tradicinius raštus – prijuostėse, lovatiesėse... Jokio aiškinimo apie visa tai nėra. Giedant sutartines, jei tai trejinė ar keturinė, tai yra giedama trise arba keturiese, visada girdimi tik du balsai, kiekvienas turintis savo muzikinę mintį ir savo skirtingus žodžius – lyg du skirtingi siūlai, nardantys vienas per kitą. Supratau, kad tai labai panašu į juostos pynimą, audimą. Akademijoje tuomet studijavo kompozitorius Dainius Valionis, bandęs dainas ir sutartines žymėti milimetriniame popieriuje. Tai jis atrado, kad sutartinės ten transformuojasi į geometrinius raštus, vėliau dar pritaikė simetrijos principus, dubliavo popieriuje atsiradusią struktūrą ir pastebėjo, kad visa tai labai panašu į tradicinius lovatiesių, staltiesių ir kitus raštus. Kaip sutartinėje neišskiriame vieno balso, taip ir tekstilės raštuose neieškome vienos smulkios figūros – simbolinio ženklo. Abiem dalykams yra būdinga begalybė, visumos kūrimas iš nuolatinio smulkių fragmentų pasikartojimo, t. y. kūrinius galime tęsti ir tęsti. Peršasi mintis, kad šie sutapimai turėjo reikšmę – sutartinės buvo ritualinės, apeiginės giesmės, vadinasi, jose turėjo slypėti kas nors nepaprasto, sunkiai suvokiamo šiandien. Sutartinės sudarytos iš smulkių segmentų (ritminių motyvų), vaizdžiai

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tariant, iš „plytų“, kurios, kuriant statinį, gali būti įvairiai sudėliojamos. „Plytos“ tos pačios, gali skirtis tik jų dėlionė. Tarkime, jeigu sudarysime vienos sutartinės pusės vaizdinį, tai ją, tik atvirkščiai, atkartos kitos sutartinės pusės vaizdinys. Tai veidrodžio atspindžio principas. Dėl šių savybių sutartines galime akivaizdžiai gretinti su tekstile. Iš šių įžvalgų gimė mano ir vaizdo menininkės Jurgitos Treinytės-Jorės ilgai brandintas garso ir vaizdo projektas „Lino laikas“. Kodėl lino? Ypač daug sutartinių yra apie linus. Pastudijavusi supratau, kad toks kalbėjimas apie augalą, visą jo gyvenimą, yra kodas, būdingas daugeliui kultūrų. Verpimas ar audimas mitologijoje suvokiamas kaip pasaulio harmonizavimas, tai sakrali deivių veikla. Sutartinių giedojimas – ritmiškas melodijų ir tekstų „audimas“ – irgi harmonizuoja mūsų dvasinę būseną. Taigi projektas suliejo tradicijas ir šiuolaikines technologijas į visumą. Jis 2008 m. išleistas DVD formatu. Galbūt tyrinėjant pavyko surasti kokių nors lietuvių folkloro paralelių su kitų kultūrų palikimu? Tik pradėjus studijuoti atrodė, kad ko nors naujo apie sutartines atrasti jau bus neįmanoma. Tačiau vėliau, kai atsirado galimybė keliauti po pasaulyje vykstančias įvairias konferencijas, įsiliejau į daugiabalsės muzikos tyrėjų grupę, kurioje dažnai sužinau ką nors nauja ir tikrai egzotiška. Įdomu buvo patyrinėti ainų, pirmųjų Japonijos gyventojų, kanoninį dainavimą, kai balsai įstoja vienas paskui kitą po labai mažo laiko tarpo. Pas mus daugiausia paplitusios trejinės, o ainų kultūroje vienas paskui kitą galėjo dainuoti ir keturi šeši žmonės. Buvo netikėta tai atrasti tokioje senoje kultūroje – dažnai

manoma, kad kanoną, kaip muzikinę formą, ištobulino profesionalioji polifonija, dėl to trejinės sutartinės turėtų būti vėlesnės, nes jos pagrįstos kanonu. Tačiau kai tokį kūrybos principą randi archajiškoje tautoje, supranti, kad kanono (imitacijos, arba tiesiog – mėgdžiojimo) šaknys kur kas giliau. Labai įdomios sąsajos ir su Balkanais. Kalbant apie juos, pirmiausiai reikėtų įsigilinti į etnogenezės problemas. Kaip žinia, esama nemažai baltų migracijos teorijų. Marija Gimbutienė yra teigusi, kad senosios Europos civilizacijos lopšys galėjo būti Viduržemio jūros pakrantėje. Keista, bet būtent ten ir randame daugiausia analogijų sutartinėms. Bulgarai, serbai, juodkalniečiai, kitos gretimos

tautos turi panašių elementų (visų pirma – sekundų sąskambių, kurie suvokiami kaip gražūs). Tai verčia susimąstyti, ar tai sutartinėms būdingų principų universalumas ir „atsitiktinis“ sutapimas ar etnogenetiniai ryšiai, kuriuos verta giliau tyrinėti. Naujų sutartinių niekas nekuria – ar tai reiškia, kad ansamblyje atliekate tik tradicines giesmes? Ar dažnai sulaukiate pasiūlymų bendradarbiauti su kitų žanrų atlikėjais? Anksčiau maniau, kad kolaboruoti nereikia, – galbūt per daug sutartines branginau. Radusis naujoms patirtims, keitėsi ir mano požiūris. Kai kam galbūt atrodo, kad atliekame „muziejines kopijas“, nieko

2017

VASARIS

2 3


savo nepridedame. Bet jei sutartinę suvokiame kaip priemonę medituoti ar kurti glaudžiam dvasiniam ryšiui tarp ansamblio narių, tuomet svarbiausia yra giedojimas čia ir dabar, dėl savęs, dėl neįkainojamo potyrio. Esu mąsčiusi: „Na va, jau mokame šimtus sutartinių. Kas bus, ką veiksime, kai išgiedosime visas užrašytąsias?“ Dabar suprantu, kad nesvarbu, kiek sutartinių moki, kaskart jas giedi vis kitaip. Tai priklauso nuo vidinės būsenos ir daugelio kitų veiksnių.

O

T

E

M

A

Dar vienas esminis dalykas sutartinėse yra sutarti. Tai reiškia ne tik derėti muzikaliai, bet ir justi tarpusavio dvasinį ryšį, sutarimą su savimi pačiu. Kai giedi, tu tarsi atsiduri nebe šioje erdvėje, nebe šiame laike. Labai įdomus dalykas. Kartais per repeticijas ar koncertus giedame ir nejaučiame, kaip greitai bėga laikas.

M

Ė

N

E

S

I

Taip pat sutartinėje balsai turi „susimušti“ arba „susidaužti“. Turi susidaryti tokia vibracija, kuri pereina skradžiai kūną. Ir tik tada, kai balsai „susidaužia“, pajunti visą malonumą. Bet jis ne visada įvyksta. Jeigu nebuvo to suvirpėjimo, tai nebuvo ir pačios sutartinės. Tai jauti ne tik pats, bet ir klausytojai. Tačiau kartais tie „susidaužimai“ tikrai pavyksta. Giedant susidaro tokia gyvybinga akcentuoto ritmo pulsacija, kad nejučia kojos pačios ima kilnotis – norisi šokti. Tai puikiai jaučia roko ir džiazo muzikos atstovai, kurie panaudoja sutartines savo kūryboje, gana dažnai siūlo bendradarbiauti. Taigi, jeigu kalbėsime apie patirtis su kitais menais, jau esame dalyvavę nemažai įvairių projektų. Man svarbi profesionali muzikos pusė, nesinori dirbti su pigaus roko (popso) kūrėjais, todėl dažniausiai bendradarbiaujame su kompozitoriais. Pradėjome nuo šiuolaikinės muzikos

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Svarbiausia yra giedojimas čia ir dabar, dėl savęs, dėl neįkainojamo potyrio.

festivalio „MaerzMuzik“ Vokietijoje (2013 m.) – ten sutartinės suskambėjo ir grynuoju pavidalu, ir specialiai festivaliui Algirdo Martinaičio sukurtame kūrinyje „Bienenmensch“, skirtame „Trys keturiose“ ir styginių kvartetui. Vėliau dar dalyvavome Mindaugo Urbaičio, Remigijaus Merkelio kūrybiniuose ieškojimuose, bendradarbiavome su Lenkijos džiazo muzikantais. Jungiant sutartines su kitais menais, reikia paklusti naujoms taisyklėms. Tai buvo ypač aktualu dirbant su elektroninės muzikos kompozitoriais Linu Rimša ir Linu Paulauskiu. Elektroninė muzika diktuoja griežtą ritmą, iš kurio negali išklysti, o kiekviena sutartinių giedotoja turi vidinį tempą. Giedant tradiciškai (a capella), pradžioje jis vienoks, įsigiedojus nusistovi. Primesti iš šalies jo negali. Tad dirbant su kitais patirtis įdomi, smalsu stebėti ir žiūrovų reakciją, tačiau sutartinėms būdingos unikalios būsenos nebelieka. Vis dėlto ir kitokias būsenas pajusti, įvertinti – svarbu. Tai padeda neužsistovėti vienoje vietoje.

2017

VASARIS

2 5


Prezidentas su prijuoste Teksto autorė Julija Račiūnaitė Iliustracijos © Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno fondas

Į

T

E

M

Ą

Prijuostė – buitinės ir dekoratyvinės paskirties drabužis – daugelyje Europos tautų, taip pat Lietuvoje, yra moterų tautinių drabužių dalis. Įdomu, kad šiam objektui XX a. pradžioje teko atlikti svarbų vaidmenį mūsų šalies kultūriniame ir net politiniame gyvenime.

Vienas iš prijuosčių, kaip kolekcinės vertybės, gerbėjų Lietuvoje buvo ne kas kitas kaip gydytojas, „varpininkas“, knygnešys ir trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius drauge su žmona Joana Griniene. Prezidentienė, kurią K. Grinius atsiminimuose vadina „doru kareiviu“, dar 1899 m. pradėjo savarankiškai rinkti prijuostes. Vėliau prie šio užsiėmimo prisidėjo ir jo ekscelencija. Būsimojo prezidento ir jo žmonos sukauptos prijuostės buvo eksponuojamos dar 1907 m. pirmojoje Lietuvių dailės parodoje. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, prisimindamas šią parodą, mini miestelių ir kaimų inteligentiją, kuri parodai atsiuntė keletą didelių maišų su puikiausiais kapsų ir zanavykų audiniais, kuriuos esą žmo-

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nės inteligentams gydytojams duodavo vietoj honoraro. Manoma, kad šie inteligentai ir buvo Grinių šeima, tuo metu gyvenusi ir nenuilstamai kaupusi prijuostes Marijampolėje. 1925 metais prijuostėms teko paragauti ir tarptautinio pripažinimo. Lietuva buvo pakviesta dalyvauti II tarptautinėje dekoratyvinio (taikomojo) meno parodoje Italijoje, Moncoje – tai buvo „Lietuvos Respublikos debiutas parodiniame Europos dailės gyvenime“. 1 Lietuvių ryžtas dalyvauti tarptautinėje parodoje dvelkė šiokia tokia avantiūra, nes Lietuvoje taikomojo meno tuo metu faktiškai nebuvo. Buvo nuspręsta prisistatyti Europai pasitelkiant liaudies meną, taigi ir prijuostes. Kartu turėjo būti

2017

VASARIS

2 7


Į

T

E

M

Ą

demonstruojamas Adomo Varno fotografijų rinkinys, skulptūros darbai. Pasak Pauliaus Galaunės, legendinio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus, iš tos parodos neteko grįžti su neišpakuotais eksponatais tik dėl to, kad mūsų liaudies meno originalumas papirko parodos rengėjus ir italų meno kritiką. XX a. pradžioje susidomėjimas primityviuoju menu, dariusiu įtaką modernioms meno srovėms, suteikė galimybę Lietuvai įžengti į pasaulinę meno areną, kuria parodos rengėjai (Lietuvių meno kūrėjų draugija) įžvalgiai pasinaudojo. A. Varnas, lydėjęs parodą į Moncą, visokeriopai rūpinosi šios sėkme: užmezgė reikiamus ryšius, dažė ir dekoravo sienas, taip pat uoliai rūpinosi, kad Lietuvai skirtuose dviejuose parodiniuose salonuose nestigtų ką tik priskintų gėlių. Pastangos ir investicijos atsipirko – tarp vienuolikos šalių parodos dalyvių, tokių kaip Prancūzija, Anglija, Vokietija, Šveicarija, Meksika ir, be abejo, Italija, Lietuva sulaukė didžiulio dėmesio. Iliustruoto italų savaitraščio „II Mattino Iliustrato“ įžanginiame skyriuje (1925, Nr. 37) rašoma: „Dvi apatinio aukšto salės Karališkoje Monzos viloje yra paskirtos Lietuvai ir sudaro vieną iš didžiausių atrakcijų Puošiamojo meno parodoje. Po savo nepriklausomybės atgavimo Lietuva pasireiškė pirmą kartą tarptautiniame meno pasaulyje su charakteringais savo audiniais, puošybos pavyzdžiais ir liaudies drožiniais.“ 2 O italų menotyrininkas Luigi Caglio, lietuvių liaudies meistrus pakrikštijęs šiaurės bemoksliais,

1 2 3

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

teigė, jog jie „savo jausmo aiškumu pateikia gražios medžiagos ir mūsų šių dienų dailininkų garbingam tyrimui“. 3 Prijuostės – gal siekiant atitikti nurodytas parodos kolekcijų temas – buvo eksponuojamos kaip kilimėliai. Suvalkietiškos kaišytinės prijuostės dėl savo geometrizuoto art deco stiliaus ornamentiką primenančio rašto sulaukė gausybės pagyrų. Ši paroda, be abejo, paskatino dar labiau sutelkti dėmesį į liaudies meno tyrinėjimą ir populiarinimą. Jau 1927 m. Laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje vyko prijuosčių paroda, kurioje buvo eksponuojamas ir 300 prijuosčių rinkinys, priklausantis Grinių porai. Tais pačiais metais lietuvių liaudies tekstilė eksponuota dekoratyviųjų menų parodoje Luvre, Paryžiuje. Vėlgi 1927 m. Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija pradėjo organizuoti liaudies meno ekspedicijas. Vienas iš prisiekusių ekspedicijų dalyvių buvo pirmasis profesionalus tautinio kostiumo kūrėjas bei tarpukario profesionaliosios tekstilės pradininkas Antanas Tamošaitis. Jo austiems kilimams lemiamą įtaką padarė kaip tik prijuostės – matyt, Moncoje pasirinktas būdas prijuostėms eksponuoti buvo prasmingas. Taigi tapybą siūlais primenantis lietuviško kostiumo elementas turėjo įtakos ne tik daugybei tarpukariu besiformuojančių menininkų, bet vienu metu netgi buvo susirangęs visai arti valstybės vairo.

Mulevičiūtė J . Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940. Kaunas, 2001, p. 167. Galaunė P. Muziejininko novelės. Kaunas: Varpas, 1998, p. 152–153. Opera Scelte II Mostra Internazionale delle Arti Decorative Villa Reale di Monza. 1925. G. E. A. Grandi Edizioni Artistiche. Milano, 1926.

2017

VASARIS

2 9


Vasarį „Merkurijaus“ lentynos persikraustė į Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrių, kuris taip pat pateko į naujausią kolekciją. Kadangi numerio tema laikui nepavaldi, tokie ir kolekcijos egzemplioriai.

1. Albumas „Free Music“, „Oak Birches“ 12 CHF oakbirches.bandcamp.com

Lietuviškai „Ąžuoliniais berželiais“ prisistatančio trio nariai – lygiaverčiai partneriai, kitaip tariant, visi trys – meno vadovai. Improvizacinės muzikos ansamblis albumų turi ir kompaktinio disko, ir kasetės formatais, o „šilelio“ grožis geriausiai atsiskleidžia, žinoma, gyvai.

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Merkurijus

2. Žurnalas Kaunui „Į“ 15 € Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2, www.kaunasgallery.lt

Vos per savaitę intensyviose dirbtuvėse sukurtas leidinys – tai įvairių Kaune ir Kaunui kuriančių žmonių minčių ir darbų sintezė. Lietuviškai ir angliškai apie ne visiems matomą miesto pusę kalbantis žurnalas žada tapti kasmetiniu ir tinka būti siunčiamas į užsienį.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

3. Žurnalas „Nemunas“ 3,5 € Įvairios prekybos vietos, www.nemunas.net

Į „auksinį“ kvadrato formatą grįžęs kultūros ir meno žurnalas virto mėnraščiu ir yra pasirengęs 2017-aisiais minėti... Auksinį jubiliejų. Taip, 50 metų! Iš anksto sveikiname ir rekomenduojame prenumeruoti.

4. Iliustracijų knyga „Kaunas. Tarpukario architektūra“, Tadas Bujanauskas 12 € tadasb.bigcartel.com

Vos 30-ies egzempliorių tiražu išleistoje, rankomis siūtoje knygelėje – Felikso Vizbaro, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir kitų Kauno architektų kūriniai. Ne jų fotografijos ar detalūs brėžiniai, o eskizus primenančios iliustracijos.

5. Foteliai, „NOA Vintage“

399 € www.facebook.com/vintagefromNOA Darbščios „NOA Vintage“ įkūrėjų rankos antram gyvenimui prikelia tai, kas dailaus sukurta prieš pusšimtį metų. Du samanų minkštumo foteliai – nepakartojami, bet tikrai ne vieninteliai verti dėmesio baldai.

6. Paveikslas „Perkrova“, Rūta Levulienė

Drobė, aliejus, 70 x 90 cm, 2015 m. 405 € www.gabrielegallery.eu Tapytojai, kurios ryškius, ekspresyvius, abstrakčius, simboliais ir metaforomis komunikuojančius darbus dažnai įkvepia gamta, atstovauja „Gabrielės meno galerija“. Virtualioje galerijos ekspozicijoje rasite ir daugiau lietuvių kūrėjų darbų..

7. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius Bilietas 1,8 € L. Zamenhofo g. 12, www.kaunomuziejus.lt

Dar vienas mėnuo, dar vienas kvietimas į rekonstruotą muziejų. XVI a. menančiame pastatų ansamblyje 1985-aisiais įkurdinta vieta, šnekamojoje kalboje dažnai vadinama „liaudies instrumentų muziejumi“, į kanklėms, įvairiems kitiems instrumentams, sutartinėms (galima dainuoti karaokė!) ir postfolklorui skirtą modernią ir interaktyvią ekspoziciją pakvietė sausio pabaigoje. Kiekvienoms kanklėms sukurti specialūs stendai verti aplodismentų.

2017

VASARIS

3 1


2 4 1

7

U

R

I

J

U

S

3

M

E

R

K

6

5

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

VASARIS

3 3


K

A U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L T

Ū

R

O

S

S

Teksto autorius Gunars Bakšejevs

Taigi šiandien skaitome apie graikų meilės ir grožio deivės Afroditės (ji čia minima visiškai neatsitiktinai) gimtinę, Kipro saloje esantį Pafą. Beje, šiltuoju sezonu, jau nuo kovo, į Pafą, taip pat vadinamą ir mitologiniu visatos centru ar net žemės įsčiomis, galima nuskristi tiesiai iš Kauno. Rengiant pajūrio miesto – kurorto ir žvejų uosto – renginių programą 2017-iesiems pasitelkta formulė „jungti žemynus, tiesti tiltus tarp kultūrų“ – juk Kipras, Europos Sąjungos šalis, geografiškai artima ir Vidurio rytams bei Šiaurės Afrikai. Nuo neolito laikų apgyvendintas Pafas, graikų-romėnų laikais buvęs Kipro sostine, 1980-aisiais įtrauktas į oficialų UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, šis įvykis sutapo su Pafo renesansu – iki 8-ojo dešimtmečio vidurio tai buvo prasčiausiai išsivystęs salos regionas, bet vyriausybei investavus į infrastruktūrą, o verslininkams – į nekilnojamąjį turtą, taigi, vaisingai bendrarbiaujant ir girdint vieniems kitų poreikius, miestas ėmė spurtuoti. Iškovotas Europos kultūros sostinės titulas – šio spurto dalis ir priminimas, kad kultūra čia kunkuliuoja jau gerus porą tūkstantmečių. Sostinės programos šūkis – „Open Air Factory“, arba lietuviškai – „Atviras fabrikas“. Į šūkį telpa noras, kad scena suplanuotiems renginiams – jų per 300 – taptų visas miestas, o ne atskiros ar uždaros jo dalys. Tik taip, anot programos rengėjų, rasis kontaktų tarp gyventojų ir atvykėlių, kūrėjų ir publikos, šiandienos bei istorijos.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Visi programos „Pafos2017“ projektai ir renginiai – tai ir kvietimai atsiverti, aktyviai įsitraukti į atviras veiklas atvirose erdvėse, kurios susiformavo dėl žmogaus kūrybiškumo“, – sako kultūros sostinės meno vadovė Georgia Doetzer, tikinti, kad 2017-ieji taps kelione, pakviesiančia pažinti Pafą per jo vietą istorijoje, dabartį ir jau šiandien sprendžiamus ateities iššūkius. Istorija Pafe slypi (tiksliau, visai nesislepia – tyko) už kiekvieno kampo, tad jai atriekta solidi programos pyrago dalis, pavadinta „Mitas ir religija“. Paskutinį sausio savaitgalį visame mieste vykusi Europos kultūros sostinės atidarymo ceremonija pažadino Pigmalijono ir Galatėjos mitą, kurį savo „Metamorfozėse“ interpretavo romėnų poetas Ovidijus. Anot legendos, kipriečiui skulptoriui Pigmalijonui pamilus savo kūrinį, deivė Afroditė skulptūrą pavertė nimfa Galatėja. Įsimylėjėliams gimė du vaikai, vienas kurių – Pafas, beje, Ovidijaus raštuose virtęs dukterimi. Šis ir kiti mitai, tapę visuotiniai, be abejo, pabrėžia Pafo, kaip žmonijos lopšio, simboliką, taip pat suteikia kūrybai universalią erotinę dimensiją. Pasitelkę simbolius kultūros sostinės architektai klausia, kokia mitų svarba XXI amžiuje, ir, iškart atsakydami, brėžia paraleles tarp, atrodytų, itin tolimų reiškinių. Akivaizdu, kad toks požiūrio kampas – ne (tik) kruopščiai nupoliruotas ir turistams pritaikytas miesto įvaizdis, bet ir būdas Pafui dar kartą pažinti save patį.

2017

VASARIS

www.pafos2017.eu

2 2 0 2 Ė N I T O

S

Pigmalijonui ir Galatėjai gimusi kultūros sostinė

Po kiek daugiau nei mėnesio ekspertai nuspręs, kuris gi Lietuvos miestas – Kaunas ar Klaipėda – vertesnis Europos kultūros sostinės titulo 2022-aisiais. Kitame numeryje skaitysime apie „planą B“, tai yra ką veiksime, jei titulu vis dėlto puošis Klaipėda. Sausį žvalgėmės po vienos iš dviejų šių metų Europos kultūros sostinių – Orhuso Danijoje – programą.

3 5


E

S

T A

S

Lietuviškojo architektūrinio stiliaus beieškant

N

O

M

I

Straipsnio autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis Manto Matulionio nuotr.

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

Šiandien „tautiniu“ architektūros stiliumi galime drąsiai pavadinti lietuvišką jį Kauno modernizmą. Konservatyvus ir išlaikantis tuomečių miesto statybos tradicijų tęstinumą, tačiau panaudojantis modernias formas bei išplanavimus. Atsirenkantis elementus iš naujausių architektūrinių tendencijų, tačiau išsaugantis savitumą. Tokiomis savybėmis jis puikiai atspindėjo ne tik to laikmečio dvasią, tačiau ir lietuvišką jį charakterį. Vis dėlto, iki jam pasirodant šalies fasaduose ir interjeruose, tuometinėje ką tik atsikūrusioje valstybėje „tautinio stiliaus“ paieškos vyko keliantis į Vytauto laikų Lietuvą bei tradicinį lietuvišką kaimą.

K

XIX a. viduryje per Europą pradėjusi ristis romantinio nacionalizmo dvasia davė pradžią daugybės būsimųjų nacionalinių valstybių pamatams. Natūralu, kad daugelis nepriklausomybės siekusių ar jau ją iškovojusių tautų siekė kuo įvairesniais būdais pabrėžti savo išskirtinumą nuo jas valdžiusių imperinių valstybių. O pastarosiose, savo ruožtu, taip pat kilo savitų tautinių judėjimų, buvusiame daugiataučiame darinyje siekusių atrasti vieninga praeitimi grįstą identitetą. Kuriantis valstybei reikalingas vienijantis naratyvas – tautinis mitas,

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

o viena pagrindinių tokio nacionalinio pasakojimo kūrimo formų visuomet buvo menas. Jis buvo ir viena esminių naujų XIX–XX a. sandūros valstybių identiteto formavimosi (bei senųjų transformavimosi) priemonių. Vis dėlto vienas įdomiausių laikmečio dvasios reiškinių buvo nacionalinių architektūros stilių paieškos: visoje Europoje atsirado galybė bandymų tuometėje statyboje panaudoti vizualius elementus, atliepiančius romantizuotus šalių praeities vaizdinius, buvusius ar įsivaizduojamus etnografinius motyvus ar net mitologiją.

2017

VASARIS

3 7


S T A S E I M O N I A Z K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Lietuva čia nebuvo išimtis – apie savito architektūrinio stiliaus poreikį buvo šnekama dar prieš I pasaulinį karą. Vos tik atgavus nepriklausomybę, tik pradėjus kalbas apie šalies atstatymą, šis klausimas buvo iškeltas dar plačiau. Skirtingai nei kitose Baltijos šalyse, galėjusiose savo nacionalinį pasakojimą statyti tik pagal etnografinius motyvus ar selektyvius pavienius istorijos elementus, Lietuva turėjo didelę paletę savų su valstybingumu susijusių istorinių įvykų. Tačiau, priešingai nuo kaimyninių valstybių, pasakojimas nebuvo naudojamas vien tik priešpastatyti savo istoriją valdžiusiai imperinei galiai ar išsiskirti iš bendro konteksto, tačiau ir atriboti savo istoriją nuo tuomet gana agresyvią Lietuvos atžvilgiu politiką vykdžiusios Lenkijos, kuri savo nacionalinį naratyvą rėmė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tęstinumu. Tad naujai susiformavusi Lietuva savo praeičiai reprezentuoti pasirinko gerokai mitologizuotą ikiunijinės LDK istoriją bei etnokultūrą. Pirmuoju nepriklausomos šalies dešimtmečiu tai atspindėjo ir architektūra, nors čia romantizuotųjų viduramžių pokrypį pakeitė nuo ATR konteksto atsietos barokinės formos. Tai leidžia įžvelgti tiek savotišką deklaraciją dėl prarasto „barokinio Vilniaus“, tiek ir siekį surasti kiek artimesnę bei konkretesnę laiko atkarpą, iš kurios būtų galima skolintis idėjų kuriant profesionaliąją architektūrą. Formose, kokiose jį įsivaizdavo trečiojo dešimtmečio architektai, ar pastatų fasaduose tautinis stilius pernelyg neišplito. Tai lėmė ne tik neturėta aiškiai apibrėžta bendra vizija, tačiau ir gana sunki to meto ekonominė padėtis. Nesigilinant į kiek kitokią „tautinio stiliaus“ interpretaciją kaimo statyboje, nedidelis kiekis miestietiškųjų pavyzdžių atsirado iš esmės tik laikinojoje sostinėje Kaune.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš medžio drožinių, pasižymi ir pirminiame projekte grynai modernistinis numatytas „Pažangos“ rūmų pastatas (1933–1934 m.), kuris, kaip ir Centrinis paštas, spaudoje susilaukė nemažai kritikos.

Ankstyvosiomis, gana tiesmukomis romantizuotų viduramžių manifestacijomis galima laikyti buvusios cerkvės bokšto rekonstrukciją į stilizuotos pilies formų senąjį Karo muziejaus bokštą bei šiek tiek vėliau kariuomenės atstovų išsakytą (ir meno atstovų griežtai sukritikuotą) viziją Žaliakalnio kalvose statyti naująjį pastatą, kurio „pilies išvaizda“ skirtinguose savo bokštuose atspindėtų skirtingus Lietuvos istorijos tarpsnius. Miesto dvasiai artimesnė barokinė „tautinio stiliaus“ pakraipa buvo išplitusi kone plačiausiai: gana skirtingais, bet chrestomatiniais jo pavyzdžiais tapo „Ragučio“ fabriko gyvenamasis namas, Valstybės teatro (dabar – Muzikinio) rekonstrukcija bei medinė architekto Antano Jokimo vila Vydūno alėjoje. Senõsios tarpukario architektų kartos žvaigždžių Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio kurtą „Ragučio“ pastatą galima laikyti vienu pirmųjų tarpukarinio neobaroko atmainos pavyzdžių, tačiau būtent Valstybės teatro (tuomet svarbiausio reprezentacinio šalies pastato) rekonstrukcija raiškiausiai iliustravo baroko vietą tuometėje Lietuvos architektūros padangėje. Barokiniu frontonu išsiskirianti A. Jokimo vila Vydūno alėjos ir Minties rato sankirtoje rodo, kad tautinio stiliaus paieškose architektas norėjo rodyti pavyzdį. Tačiau stiliaus universalumas atsiskleidžia per faktą, kad kone identiško pastato projektą A. Jokimas buvo parengęs ir kitam užsakovui, tik su fasade numatytu pastarojo religiją atspindinčiu Dovydo žvaigždės motyvu. Etnografiniai motyvai „lietuviškojo stilio“ paieškose dažniausiai buvo panaudojami gana tiesmukai – perkeliant tradicinėje medinėje architektūroje sutinkamą ornamentiką į mūrinę tuolaikinę statybą. Architektūrologas Vaidas Petrulis

ryškiausiu šios atmainos pavyzdžiu išskiria „Tulpės“ kooperatyvo pastatą, kuriame architektas Antanas Maciejauskas to meto miesto statyboje vyravusią iš carinio laikotarpio perimtą istoristinę architektūrą papildo liaudiškais ornamentais. Savotišku lūžio tašku tapo Felikso Vizbaro Centrinio pašto rūmai (pradėti statyti 1930 m.). Čia tautinių ornamentų motyvai pagrindiniame fasade (langų apvadai, skirsniai) bei interjere (lubų lipdiniai, grindų raštai) priešpastatomi tuomet dar tik besikuriančiai lietuviškojo modernizmo krypčiai: net tuometėje spaudoje pirminiais akcentais išskiriamos tiek tokios naujųjų rūmų savybės kaip „didelis moderniškumas; visur daug šviesos, daug erdvės, visur tiesios linijos, niekur jokių nereikalingų blizgučių bei papuošalų“, tiek ir „grindys plytelėmis išmargintos lietuviškų audimų rašto pavyzdžiu“. Panašiu tautiniu apvalkalu, besiskolinančiu savo tautinius motyvus

Tautiniu pagrindu sukurtoje tuometėje Lietuvos valstybėje praeities romantizavimas niekur nedingo ir vėlyvuoju ketvirtuoju dešimtmečiu. Tik architektūros atveju jis gana tyliai pasitraukė į pastatų interjerus ir tapo tik vienu iš galimų vidaus dizaino sprendinių. Tautiniai motyvai pradėti naudoti kur kas laisviau ir stilizuočiau: jie vis dažniau pasirodydavo restoranų, parduotuvių ar net kino teatrų interjeruose. Kauno įgulos karininkų ramovės erdvės – išlikęs to laiko dvasios pavyzdys: nors tuomet svarbų reprezentacinį vaidmenį turėjusių rūmų interjerai konservatyvesni už tai, ką tada būtų buvę galima sutikti privačiose įstaigose, tačiau vadinamoji Vytauto menė bei Prezidento kambarys vis dar atstovauja, atitinkamai, romantizuotajam viduramžių bei etniniam stiliams, tik jau laisviau interpretuojant. Nors tuo metu tai suprato tik nedidelė dalis apie architektūrą rašiusių meno pasaulio ir visuomenės atstovų, žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, de facto nacionaline stilistika statyboje tapo Kauno modernizmas. Vyravęs požiūris į architektūrą atspindėjo kone pagrindinę tuometės valstybės kryptį – modernizuoti šalį išlaikant savitumą. Nors pagrindiniai valstybiniai pastatai pasižymėjo kiek didesniu polinkiu į klasikinės architektūros kanonus, to meto visuomenės poslinkius simbolizuojantys gyvenamieji namai, švietimo sistemos prioritetizavimą menančios erdvios mokyklos bei ekonominį pakilimą rodę įmonių administraciniai pastatai ilgainiui įkūnijo tai, ką mes šiandien suprantam kaip tikrąjį XX a. pr. lietuviškumą. 2017

VASARIS

3 9


Vasario maršrutas Pirmadienis, 02 06, 17:00

Antradienis, 02 07, 16:00

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S.Daukanto g. 25

„Tęsiniai“: „Kaip juokauja čekai?“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, žemininko-lankininko, poeto, redaktoriaus Kazio Bradūno (1917–2009) 100-osiose gimimo metinėse pristatytas naujas leidinys „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (sudarytoja Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė). Pirmadienis, 02 06, 18:00

„Ąžuolinių berželių“ ir E. Kanevičiaus koncertas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Čekų humoras lietuvių visuomenėje – daugelio pažįstamas ir užima ypatingą vietą. Kaip pavyzdį galima paminėti gerai žinomus ir mėgstamus Hašeko Kareivio Šveiko nuotykius. Apie tai diskutuos Almis Grybauskas ir Egidijus Aleksandravičius.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Minėjimas „Kaziui Bradūnui – 100“

02 07 – 02 24

Leonido Alekseiko paroda „after‘days. walking“

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7 „Ąžuoliniai berželiai“ – Tomas Razmus, Nerijus Ardzevičius ir Arnas Mikalkėnas – tikriausiai yra multiinstrumentinis trio, kuriame kiekvienas narys yra meno vadovas. Analogų šalyje neturintis derinys be tradicinių instrumentų į savo sonoriką įjungia ir netradicinius arba labai netradicinius.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Jaunojo tapytojo“ konkurso antrosios vietos bei publikos prizo laimėtojo Alekseiko paroda kviečia dirstelti į miestą. Tokį, kokį jį mato tapytojas, sakantis: „Miestas man yra aplinkos formų paieškos dalis. Apgaulinga kasdienybės poetika - tas pats miestas, naujas miražas. Jis žiūri į mane, aš stebiu jį. Esu dalyvis, slėpiningo miesto fone“.

02 08 – 02 28

Lenkijos grafinių ženklų paroda

Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas, A. Mackevičiaus g. 27

2017 Trečiadienis, 02 08, 18:00

Linos Štalytės koncertas „From Paris with Love“ Klubas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Užaugusi apsupta folk, džiazo ir gospel muzikos, dainininkė ir dainų autorė Lina Štalytė šiuo metu kuria ir koncertuoja Paryžiuje. Programoje – prancūziškos aranžuotos meilės dainos, originalios kompozicijos prancūzų ir anglų kalba. Kaune – viena iš geriausių lenkų parodų apie dizainą ir grafinį projektavimą. Dvi parodos dalys leis palyginti skirtingas vizualinės kūrybos kultūras, ženklų ir tapatybės sistemas, kurios buvo sukurtos Lenkijoje skirtingu metu.

Trečiadienis, 02 08, 19:00

AURA+. Justinos Kiuršinaitės judesio spektaklis „Metamorfozė“ Studija AURA+, M. Daukšos g. 34

02 08 – 02 28

Judesio spektaklis „Metamorfozė“ – pirmasis pradedančiosios šiuolaikinio šokio šokėjos Justinos Kiuršinaitės choreografinis darbas. Spektalyje pasirodo ir šokio studijos „Aura“ pradedančiųjų grupės šokėjai.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58

Ketvirtadienis, 02 09, 16:00

Gabrielės Tervydytės fotografijų paroda „Palestinos žmonės“

Parodos „Lietuviškos operos ir jų kūrėjai. Nuo „Birutės“ iki „Dryžuotos operos“ atidarymas M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, K. Petrausko g. 31

Ilgalaikėje parodoje eksponuojamos įvairių operos spektaklių programos, fotografijos, scenografijų eskizai, autentiški kostiumai. Vaizdinė informacija praturtinta atsiliepimais iš spaudos, teatralų prisiminimais,

2017

VASARIS

4 1


Maršrutas Ketvirtadienis, 02 09, 16:00

Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pristatymas

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Prisistatyti į Kauną atvyksta sostinės underground muzikos kultūrą puoselėjanti vieta „Kablys“. Tarp atlikėjų – Vaiper, „Serial Experiments“ ir kt.

Tęstinis ambient, noise ir minimalistinės muzikos kūrėjos KiB ir choreografių Indrės Gin ir Ievos Gink projektas vyksta įvairiose erdvėse. Performanso metu sukurtas objektas bus eksponuojamas #menininkų galerijoje iki vasario 23 d.

U

S

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S. Daukanto g. 25

I

Penktadienis, 02 10, 17:00

O

R

Knygos „Sekmadienį lengva nešti“ sutiktuvės

N

D

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

A

L

E

Jurgio Buitkaus premijos laureatės Onos Jautakės knygą sutiks autorė, leidėjas ir knygos redaktorius Viktoras Rudžianskas, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, muziejininkas Edmundas Kazlauskas, savo kūrybos dainas atliks bardas Romualdas Miškinis.

K

Vakarėlis „Kablys Takeover: Lizdas“

Ketvirtadienis, 02 09, 18:00

Performansas „Interakcija @albumas.kmn“

Šeštadienis, 02 11, 21:00

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vietinis sunkiųjų beatų kalvis Kaseta pasidalins pastarojo laikotarpio kūrybinių kančių rezultatais, įprasmintais neseniai išleistoje audio kasetėje „The Name Obliges“ bei suteiks progą užmesti ausį į naujai gimusius ir dar niekam negirdėtus kūrinius, skirtus būsimam leidiniui.

Zitos-Virginijos Tarasevičienės tapybos paroda „Atgimimas“

Kauno miesto muziejaus, Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

„Uprising Tree“ – tai reggae/dub ansamblis, lyg taikos ir meilės medis, sudaigintas muzikos ir besistiebiantis aukštyn link klausytojų širdžių. Sekmadienis, 02 12, 18:00

Spektaklis „Miškinis“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Tapytojos drobėse – jausmai, nuotaikos ir emocijos, kurias išgyvena pati dailininkė. Dažnai darbuose vaizduojami urbanistiniai peizažai, abstraktūs vaizdai. Menininkė sako, kad tapo taip, kaip veda jos ranka ir širdis. „Kiekvienas paveikslas tarsi turi paslaptį, kurią įminti kiekvienas galime savaip…” Antradienis, 02 14, 18:00

Miuziklas „Adamsų šeimynėlė“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 9

Vakarėlis „Idreamofpads“

Baras „Dildė ir akvarelė“, Vilniaus g. 16

02 14 – 03 18

„Uprising Tree“ koncertas

Penktadienis, 02 10, 22:00 Leidyklos „Aukso žuvys“ išleistoje knygoje atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas ir atsiveria įvykių prisodrinta vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas.

2017

Penktadienis, 02 10, 23:00

Pirmadienis, 02 13, 18:00

„Kavos savaitė 2017“: „Kavos filmų vakaras“

„Vero Coffee House“, Maironio g. 7 Su kava žiūrime filmą „The Coffee Man“. Iš Jugoslavijos į Australiją persikraustęs Sasa filme keliauja iš kavos gimtinės Etiopijos į Sietlą, kuriame vyksta pasaulio baristų čempionatas.

Miuziklas apie antgamtiškai paslaptingą ir švelniai šėtonišką Adamsų šeimą sukurtas pagal Marshall Brickman ir Rick Elice knygą „Adamsų šeimynėlė“. Šios šeimos istorijos esmė – kiekvienų tėvų košmaras, kai duktė, netgi jei ji paskutinė Tamsos karalystės princesė Trečiadienė Adams, užauga ir įsimyli – o siaube, mielą, protingą jaunuolį iš respektabilios, gerbiamos šeimos.

2017

VASARIS

4 3


Maršrutas Antradienis, 02 14, 18:00

02 15 – 10 01

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

Šokio spektaklis „B ir B Dialogas“

Paroda „Išsaugota ateities kartoms“

Trečiadienis, 02 15, 12:30

Leonido Donskio bibliotekos atidarymas

VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras, V. Putvinskio g. 23

2017 Trečiadienis, 02 15, 21:00

Renginys „Industrial Night“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

S

Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, kolekcininko Zigfrido Jankausko daiktų ir meno kūrinių kolekcijos paroda skirta Napoleono I apsilankymo Lietuvoje 205-osioms metinėms paminėti. U

Antradienis, 02 14, 18:00

K

A

L

E

N

D

O

R

I

„Lithuania Concert Tour 2017“ prizo laimėtojų koncertas Jaunos choreografės ir šokėjos A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė pristato savo pirmąjį bendrą darbą. Po ilgų tyrimų ir žaidimų su B&B merginomis, kūrėjos žengia į sceną ne tik kalbėti apie tai, kas aktualu kiekvienai jaunai moteriai, kūrėjui, mokiniui, norinčiam tapti savarankišku menininku, bet ir galų gale sau ir kitiems atskleisti, kas šiandien tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir teatre trukdo būti atviru. 02 14 – 02 28

Dokumentų paroda „Vasario 16-oji J. Basanavičiaus gyvenime“ Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18.

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Prof. Leonido Donskio biblioteka, kurioje sukaupta per 25 tūkstančius atvirai prieinamų leidinių, yra centrinė naujojo modernaus VDU pastato, kuriuo siekiama įprasminti „Pasaulio lietuvių universiteto“ idėją – sutelkti viso pasaulio lietuvius, gyvenančius svetur, ne tik palaikyti, bet ir kurti bendrą, viso pasaulio lietuvių tinklą, šerdis. Trečiadienis, 02 15, 16:00

Poezijos ir muzikos vakaras „Kelionė arba Žodžiai ir vaizdai“ Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52 Trečiadienis, 02 15, 19:00

Šokio spektaklis „(Be)kulminacijų“ Studija AURA+, M. Daukšos g. 34

Lizos Beliasnajos performanse, remiantis dekonstrukcijos metodu, per atpažįstamas popkultūros formas yra tiriamas kūno simboliškumas. Vasarį šis spektaklis „Aurai“ atstovaus Berlyne. 4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Meksikos aggrotech grupės „Hocico“ vokalisto projektą Rabia Sorda, kuriame agresyvi elektronika per punk prizmę miksuojama su etniniais motyvais, apšildys latviai „Dark Nexus“. Trečiadienis, 02 15, 23:00

Vakarėlis „Lizdui Dveji: Martyn“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Martyn savo naktis kitoje šokėjų pusėje leidžia jau nuo 1996-tųjų. Ne vieno muzikos laikotarpio įkvėptas požiūris atsiveria plačioje geografijoje. Ketvirtadienis, 02 16, 15:00

Liaudiškų šokių kolektyvų koncertas „Vilčių nemunai“ Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Dalyvaus Kauno kultūros centro „Tautos namai“ liaudiškų šokių kolektyvai „Šėltinis“, „Suktinis“ ir „Ainiai“, Kauno technikos kolegijos kolektyvas „Pušynėlis“ bei Kauno kolegijos kolektyvas „Kaukas“.

2017

VASARIS

4 5


Maršrutas Ketvirtadienis, 02 16, 15:00

Tradicinės parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ laureato paskelbimas

Ketvirtadienis, 02 16, 18:00

„Kavos savaitė 2017“: „Kavos filmų vakaras“

„Vero Coffee House“, Maironio g. 7

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

S U N

D

O

R

I

Juosta „A Film About Coffee“ – tai lyg meditacija apie kavą, meilės laiškas šiam gėrimui. O kur dar filmo geografija – nuo Hondūro ir Ruandos iki Japonijos ir JAV.

E

Penktadienis, 02 17, 10:00

A

L

„Kūrybiškos Europos“ seminaras: „Kaip pritraukti rėmėjus kultūrai“

K

Nakties kuratoriai – Endie, Døkkaid, Sanarei, Eteris ir Khørd pakvies į savo garsų pasaulį. Laukia acid ir techno pūgos.

2017 Penktadienis, 02 24, 21:00

„Frank Fitts“ koncertas

„Punto Jazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Baras „Dildė ir Akvarelė“, Vilniaus g. 16

Šokio spektaklis šeimai „Sekretas“

Filmas „Karalių pamaina“

4 6

Vakarėlis „Arctic Stalkers“

Antradienis, 02 21, 18:30

Ketvirtadienis, 02 16, 18:00

Igno Miškinio darbas – trečiasis jo pilno metro filmas, po sėkmingai pasirodžiusių „Diringas“ ir „Artimos šviesos“. Filmas nominuotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“: aktorius Vidas Petkevičius už antro plano vaidmenį ir filmo garso takelis, kurį sukūrė latvių kompozitorius Edgars Rubenis.

Penktadienis, 02 17, 22:00

Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai scenoje kurs choreografinius raštus, kūnais šnabždėdami savo paslaptis. Koks malonumas nupūsti nuo „sekreto“ plunksnų sniegą ir aiktelėti iš nuostabos, tiesa? Spektaklio choreografija – Birutė Letukaitė ir šokėjai, gyvai atliekama muzika – Antanas Jasenka. Trečiadienis, 02 22, 18:00

Spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras, V. Putvinskio g. 23 Lėšų iš privačių rėmėjų pritraukimas kultūros organizacijoms, festivaliams, renginiams yra viena aktualiausių šio sektoriaus problemų, o naujų verslo ir vadybos modelių paieška bei kompetencijų didinimas yra vienas iš „Kūrybiškos Europos“ prioritetų. Seminarą Kaune ves Mindaugas Morkūnas, daugiau kaip 10 metų dirbantis su rėmimo partnerysčių inicijavimu kultūros projektuose.

„Frank Fitts“ savo muziką priskiria garage rock revival krypčiai. 2016-ųjų gegužės mėnesį Vilniaus klube „Pelėda“ grupė pristatė debiutinį EP „Everything‘s Fine“, 2017 pavasarį muzikantų planuose – pirmasis albumas. Šeštadienis, 02 25, 19:00

Paskutinis Marko Palubenkos koncertas

Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skg.

Režisieriaus Gintaro Varno spektaklis sukurtas pagal Henriko Ibseno pjesę. Tai vienas ryškiausių pasaulio dramaturgų; laikomas šiuolaikinės dramos pradininku ir moderniojo teatro įkūrėju. Jam priskiriama vieta „dramos piramidės“ viršūnėje, šalia Sofoklio ir Shakespeare‘o.

„Markas Palubenka“? Jo nebėra. Atlikėjas paskutiniais (tikėtina, šiuo vardu) koncertais užbaigia simbolinį išleistų albumų penketuką tam, kad deramai atsisveikintų su savo kūryba, kurią brandino ir vystė 2011 - 2016 metais. Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

VASARIS

4 7


Jei nerepetuoju vieną dieną, apie tai žinau tik aš. Po dviejų dienų sužino kritikai, po trijų – ir publika. Jascha Heifetz (1901-1987)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas, pilnas@kaunas.lt

Redekacijos adresas:

Vilniuje gimęs vienas garsiausių visų laikų smuikininkų. Pirmasis jo koncertas 1909 m. įvyko Kaune.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Dainius Ščiuka, Eglė Šertvyčūtė, Greta Balčiūnaitė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Mantas Gudzinevičius, Mantas Matulionis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rokas Sutkaitis, Tautė Bernotaitė Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

(17) 2017 Nr. 2 (18)


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.