KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 07

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KAUNO LAIKAS

PANERIŲ GATVĖ DVIRAČIU

PO ŽEME, BET ARTI MIESTO

EKSKURSIJOS BE LAIKRODŽIŲ

NEBĖK NUO SAVĘS KAUNO PLANAI IR REALYBĖ

PASPIRTUKAS IRGI ŽMOGUS

PASIMĖGAUTI

Kad metas stabdyti arklius, viena mūsų redakcijos narių suprato, kai net draugų balso žinučių (nekalbant jau apie visokias tinklalaides ar filmus) ėmė klausytis 1,5x greičiu. Jei nebeturi laiko įsigilinti, ką tau sako artimasis, jei nenori pasimėgauti natūraliu jo balso tembru, kažkas tikrai nebegerai.

Vasara – puikus metas sulėtėti. Vakarai šviesūs ir ilgi, o jei dar nelyja, tuomet visas laikas – tavo, ir naudok jį kiek tinkamas poilsiui, skaitymui, atradimams, tiesiog slampinėjimui. Vyturiai jau šeštą ryto džiaugiasi galimybe netrukdomi padirbėti ar tiesiog pasibūti. Dar vasarą pravartu iš esmės peržiūrėti savo įsipareigojimus – gal kažko metas atsisakyti?..

Mes savo žurnale visgi neatsisakome nieko, ir liepą siūlome septynis skaitinius apie laiką ir jo vertę. Pavyzdžiui, kviečiame pažindintis su ilgas ekskursijas iš pažiūros mažame Kauno centre vedančiu gidu Laimonu Užomeckiu. Jo „Kauno

detalės“ – tikras lėto patyrimo fenomenas. Tokios būsenos tikrai nepasiektumėte elektriniu paspirtuku, kuris – tiksliau, kurie – tapo kito žurnalo herojaus Tautvydo Galkausko spektaklio veikėjais.

Einant Vienybės aikšte raginame kelti galvą aukštyn ir pasidairyti, ar kariljono bokšte nesimato į save atsigręžti išmokusios muzikės Robertos Daugėlaitės. Žinoma, paprasčiau bus ją tiesiog išgirsti. Su šalia esančio Kauno regioninio valstybės archyvo darbuotoja Nijole Ambraškiene sklaidome istorinius Kauno planus ir stebime, ar daug pasikeitė miestas.

Labai lėtai, dar ir dar kartą, keliaujame pirmyn atgal Panerių gatve ir raškome jos įdomybes. Gilinamės į laiko ženklus kapstančių archeologų profesiją. Taip pat stebime, ar gerai sureguliuoti Kauno laikrodžiai ir kokias istorijas jie slepia. O pabaigoje, kaip visuomet, renginių Kaune rekomendacijos. Lankykite, mėgaukitės. Lėtai.

PO BETŽEME, ARTI MIESTO

KĘSTUTIS LINGYS

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR. IR GIE VILKĖS ILIUSTR.

Povilas Gadliauskas gimė Kaune, bet užaugo Skirsnemunėje – mažame miestelyje prie Nemuno, kuriame istorija gyva, kur tik pasuksi galvą, netgi žemyn. Šiandien archeologas dirba Kauno miesto muziejuje. Iki metų pabaigos KMM Kauno rotušėje galite aplankyti jo su kolege Lina Mikalkėnaite kuruotą parodą „Miesto atmintis: archeologai“ apie Mindaugo Bertašiaus ir Dainiaus Balčiūno archeologinius darbus, o aš nusprendžiau apie gyvenimo kelią pakamantinėti patį Povilą.

„Galima sakyti, kad mano santykis su archeologija užsimezgė dar vaikystėje. Mūsų šeimos sklypas Skirsnemunėje yra buvusioje turgaus aikštėje, tad sodindami daržą ar kasdami lysves dažnai rasdavome monetų. Man, šešerių ar septynerių metų vaikui, tai atrodė tiesiog blizgučiai, bet kartu lydėjo ir nuolatinis atradimo jausmas. Tėvai irgi buvo linkę kalbėti apie istoriją. Be to, pats kraštas su gilia praeitimi – Skirsnemunė buvo reikšminga kryžiuočių laikų forpostų vieta, kupina archeologinių objektų.

Vienas esminių įkvėpimų – šeimos pažintis su Vytautu Urbanavičiumi, garsiu Lietuvos archeologu, atradusiu dalį Katedros lobių, tyrinėjusiu Valdovų rūmus. Jis buvo

mano senelio klasiokas. Kai man buvo keturiolika, Skirsnemunėje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir Urbanavičius. Mama liepė prie jo prieiti. Pribėgau ir pasakiau: „Dėde, noriu būti archeologu.“ Jis atsisukęs tarė: „Užtenka Lietuvoj ubagų.“ Tik vėliau supratau, kad tai buvo ne atstūmimas, o patikrinimas – ar tikrai esu pasiryžęs. Kai jau studijavau archeologiją, bendravome daug –vykdėme žvalgymus, dalinomės istorijomis, mus jungė bendra kilmė ir interesai.

Iš pradžių atsidūriau visai kitame kelyje – išvykau į Škotiją, Aberdyną, kur pusantrų metų studijavau ekonomiką ir finansus. Iš pradžių atrodė, kad sekasi, buvo įdomu, bet

jau antrame kurse supratau – ne mano rogės. Grįžęs į Lietuvą, būdamas dvidešimties, dar kartą laikiau geografijos brandos egzaminą – tam, kad galėčiau stoti į archeologiją. Iki studijų pradžios turėjau apie pusmetį laisvo laiko. Nusprendžiau pasitikrinti, ar tikrai noriu šio kelio. Susisiekiau su archeologu Vytautu Juškaičiu – taip pat iš mūsų krašto –ir prisijungiau prie jo komandos. Dirbome prie elektros linijos, tiesiamos į Lenkiją per Alytų. Sąlygos buvo sunkios: gyvenome vietoje, kartais miegodavome automobilyje, kepino 34 laipsnių karštis, o molį reikėjo tiesiogine prasme gliaudyti kaip plytas. Bet tas pusantro mėnesio manęs neatgrasė.

Įstojus prasidėjo praktikos. Pirmoji –Kernavėje. Ir ten ne tik fizinis darbas išbandė, bet ir dėstytojai stebėjo, kaip ištveri. Vėliau antrame kurse tyrinėjome unitų vienuolyno kriptą Vilniuje, šalia Aušros vartų, – ekshumavome palaikus, tarp šiukšlių ir betono luitų skaičiavome, kiek toje kriptoje žmonių palaidota, bandėme nustatyti, ar tarp jų galėjo būti šventasis. Trečioji praktika vyko Utenos rajone, prie piliakalnio. Kasėme perkasą, sijojome gruntą – radome tūkstantmečio senumo žuvų liekanų, senovinių ylų.

Bakalaurinį darbą rašiau apie Veliuonos mikroregioną. Magistrinis buvo skirtas žuvų archeologijai. Kadangi pats užaugau prie Nemuno, žvejyba man pažįstama, o per žuvų liekanas galima daug pasakyti apie mitybą: pagal kaulus, žvynus galima nustatyti žuvų rūšis – karpinės, lydekinės, ešerinės. Pagal dydį – kokios žuvys buvo valgomos. Vienas netikėtas atradimas buvo jūrinės žuvies –vadinamosios ožkos (Pelecus cultratus) – stuburo ir galvos jungiamojo kaulo fragmentas, rastas Kaune. Iki tol tokio radinio archeologinėje

medžiagoje Lietuvoje nebuvo – tai įrodymas, kad ši žuvis migravo iki Kauno.

Vasarą – darbymetis. Kai tik orai geri, o karštis neperžengia ribos, archeologai stengiasi kuo daugiau laiko praleisti laukuose. Darbas retai būna pririštas prie vienos vietos –važiuoji ten, kur atsiranda objektas. Tenka nemažai keliauti, bet kartu tai ir intensyviausias metų laikas.

Objektai dažniausiai atsiranda pagal užsakymus – tai gali būti privatūs asmenys ar įmonės. Pavyzdžiui, jei žmogus nori statyti namą kultūros paveldo teritorijoje, privalu atlikti žvalgomuosius tyrimus, o jei randama radinių – ir detaliuosius. Lygiai taip pat ir savivaldybės, renovuodamos gatves ar kitus žemės judinimo darbus, samdo archeologus. Aišku, statytojai retai būna suinteresuoti archeologo sėkme. Archeologas dažnai laikomas tuo, kuris stabdo procesus. Bet tai būtina – ypač iš senosios kartos archeologų dažnai išgirstame, kiek daug paveldo sunaikinta sovietmečiu. Tuomet kasimas dažnai būdavo vykdomas be jokio dokumentavimo: „Va, kasam ten, jei norit – nubėkit pasižiūrėti.“ Čia pat, prie Mindaugo prospekto galo, prie tilto, buvo gausu kapinynų, bet viskas iškasta. Liko tik fragmentai. Ir kai sunaikini tą sluoksnį, negrįžtamai prarandi ir galimybę atkurti dalį istorijos.

Archeologija – labiau detektyvas ar poezija? Tikrai detektyvas. Mūsų tikslas – ne pasakoti istorijas, o rasti faktus. Aišku, interpretacijos neišvengiamos. Istorikai remiasi rašytiniais šaltiniais, bet ir jiems reikia interpretacijos. Mes turime daiktą ir jo kontekstą, ir mūsų darbas – jį įsprausti į platesnį vaizdą. Būtina žinoti kuo daugiau, bet kartu išlikti blaiviam – ne poetui, o detektyvui.

Kartais, aišku, prisiliečiame prie labai žmogiškų dalykų. Tyrinėjant unitų kriptą, radome kaukolių su kirtimo žymėmis. Neišvengiamai pradedi galvoti apie tų žmonių paskutines minutes. Arba tyrinėdamas kaulus matai ženklus – artritą, netinkamai suaugusius lūžius, tuberkuliozės pėdsakus. Tada ir jauti ne šiaip istoriją, o žmogaus kančią. Paradoksalu, bet kančia iš praeities sklinda stipriau nei džiaugsmas.

Nors studijavau Vilniuje, Kaunas man visada buvo artimas. Panemunės kraštai, Nemuno linija, vos keliasdešimt kilometrų nuo Skirsnemunės –viskas labai sava. Įsidarbinęs Kauno miesto muziejuje pradėjau dar giliau pažinti vietinius archeologus, jų tyrimus, o dalis radinių iš Kauno miesto ar rajono per įvairius archeologinius tyrimus tiesiogiai patenka į mūsų fondus – pagal įstatymą jie turi būti perduoti muziejui. Taip po truputį pradedi matyti platesnį vaizdą, kas buvo tiriama, kur slypi dar neišanalizuoti sluoksniai.

Prieš keletą metų, ruošiantis Kauno rotušės ekspozicijai, pas mus pateko organinių radinių – odos dirbinių, rastų per archeologinius tyrimus Vilniaus gatvėje. Tai buvo įdomus procesas, nes organika paprastai žemėje nesilaiko –pūva, suyra. Šiuo atveju pasisekė –radiniai buvo rasti pagilėjime, kuris buvo užlietas vandeniu. Deguonies trūkumas leido medžiagai išlikti. Tačiau tokie radiniai yra labai jautrūs –vos pradėjusi džiūti, struktūra suyra. Todėl viską laikėme vandenyje, vėliau išsiuntėm konservuoti, o tada rašėm projektą, kad gautume pinigai restauracijai.

Po restauracijos didžiausias fragmentas – vyžos iš liepų karnų dalis – atsidūrė Rotušėje, kur dabar eksponuojamas. Tokių senų odos radinių Lietuvoje – vienetai, ir mes džiaugiamės, kad toks pavyzdys yra Kaune. Tarp įdomesnių eksponatų –

ir Santakos lobis, rastas dar mano darbo pradžioje. XV a. pradžios sidabrinių monetų lobis – Prahos grašiai, Vytauto denarai, iš viso 72 vienetai – taip pat dabar eksponuojamas Rotušėje.

Darbas muziejuje keičia archeologo santykį su radiniais. Visus radinius fiksuojame, tvarkome, bet ne visi tampa ekspoziciniais. Iš archeologinių tyrimų Lietuvoje labai dažnai randama vadinamosios miestietiškos juodosios keramikos, kuri turi mažą informacinę vertę – jos labai daug, o formos beveik nesikeičia dešimtmečiais. Tačiau kiekvienas radinys įtraukiamas į fondus, nes tai vis tiek archeologinė medžiaga. O eksponavimui ypač vertingi išskirtiniai, retesni daiktai, atveriantys naujų perspektyvų, – kaip minėti odiniai dirbiniai ar monetų lobis.

Kartu su šiuo darbu įvyksta ir lėtas, bet neišvengiamas „profesinis išsiskleidimas“ – einant gatvėmis, žiūrint į reljefą, nuolat veikia archeologinė vaizduotė. Matai žemės nelygumus, stebi, kur kas galėjo būti. Net einant mieste, žiūri po kojom – ar tai būtų monetos, ar fragmentai. Profesionali deformacija. Kaip fotografas mato šviesą, taip archeologas mato sluoksnius.

Kauno gatvės ir reljefas taip pat pasakoja daug. Pavyzdžiui, žinome, kad Vilniaus gatvė seniau buvo kalnuota. XIX a. ji buvo išlyginta – tai aišku iš kultūrinio sluoksnio tyrimų. Kai kur jis tiesiog nukastas iki įžemio, šalia išlikę fragmentai. Tai leidžia daryti išvadą apie miesto transformacijas. Kartais netikėti radiniai, tokie kaip išsaugota oda, suteikia unikalią progą parodyti plačiajai visuomenei, kaip organiniai objektai gali išlikti, jei susiklosto specifinės sąlygos.

Archeologija šiandien labai plati. Kiekvienas specializuojasi savo srityje, bet privalai suprasti ir platesnį kontekstą. Pats gilinausi į žuvų archeologiją –

analizavau kaulus, žvynus, pagal juos galima nustatyti žuvų rūšis, dydžius, mitybos įpročius. Kolegos dirba su gyvūnų likučiais, augalais, net šunų rūšių rekonstrukcija.

Technologijos archeologijoje keičia daug. Anksčiau viskas buvo fiksuojama ranka, o dabar turime 3D skenerius, fotogrametriją, bandoma net taikyti dirbtinį intelektą. Pavyzdžiui, naudojant LiDAR žemėlapius, DI bandoma aptikti potencialias gyvenvietes ar piliakalnius, analizuojant reljefą. Kol kas tai – papildomas įrankis, bet jis turi potencialo. Kita sritis – bandymai taikyti DI keramikos klasifikacijai, bet čia dar daug iššūkių: keramika labai individuali, daugybė formų, lūžių, niuansų, kuriuos tik žmogaus akis ir patirtis gali įvertinti.

Vis dar galioja archeologų principas – jei galima objekto netyrinėti dabar, geriau palikti ateities tyrėjams. Archeologinis tyrimas – tai kartu ir sunaikinimas: kasimo vieta tampa neperspektyvi antram tyrėjui. Tad viską reikia fiksuoti itin atsakingai. Ateityje metodai tikriausiai bus dar tikslesni, fiksavimas dar išmanesnis – bet vis tiek teks kasti, nes kai kurių duomenų kitaip negausi.

Ateities archeologai, žvelgdami į mūsų laikus, paliks sau interpretacijos teisę. Ką jie matys? Mūsų perteklinę produkciją? Statybos kultūrą? Ekologines krizes? Neaišku. Bet kad mes paliekame ryškų pėdsaką – faktas. Kaip ir visada, tik laikas leis suprasti, kas svarbu, o kas – tik triukšmas.

Kalbant apie pasaulinį kontekstą, kiekviena šalis turi savo tyrimų specifiką. Lietuvoje, pavyzdžiui, nėra romėniškojo laikotarpio likučių – todėl ir specialistų mažiau. Tuo tarpu Italijoje ar Vokietijoje, kur gausu romėnų paveldo, yra ištisos tyrimų kryptys. Lietuviai archeologai labiausiai remiasi vietiniu kontekstu – savo krašto istorija. Pats augau prie Nemuno, žvejyba visada buvo dalis gyvenimo, todėl ir žuvų tyrinėjimai tapo sava sritis. Asmeniškumas čia neatsiejamas nuo profesijos.

Kai kurie klausia – kas gi veža archeologijoje, jei tiek daug sunkaus, lėto ir monotoniško darbo? Veža smalsumas. Tas jausmas, kai eini į vietą nežinodamas, ką rasi. Kai radinys pasakoja istoriją. Kai gali savo tyrimais prisidėti prie to, kaip pasakojama apie tavo paties kraštą. Kai jautiesi esąs dalis proceso, jungiančio praeitį ir dabartį.“

EKSKURSIJOS BE LAIKRODŽIŲ

KOTRYNA LINGIENĖ

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Dvidešimt metų praleidęs įvairių korporacijų rinkodaros

skyriuose ir liudijęs ne vieną šiuolaikinio Ikaro istoriją, šiandien Laimonas Užomeckis gyvena visų pirma sau. Jis mėgsta lėtus rytus, gerą kavą ir kokybišką laiką su dvylikamečiu sūnumi, tarp kurio pomėgių – ir gastronomija. Po svarbiausių ritualų –naujų pažįstamų būrio sutikimas ir trys, keturios, kartais daugiau valandų atveriant, priartinant ir atpažįstant vis naujas Kauno detales.

Darbinė patirtis praverčia

„Kauno detalės“ – taip vadinasi prieš penkerius metus Laimono feisbuke sukurtas puslapis. Tiesa, pirmiausia tai buvo uždara draugų grupė, kurioje jis dalinosi atradimais ir pasakojimais apie savo gimtąjį miestą, jo pastatus bei žmones. Įgimtas pomėgis keliauti ir istorijos „tik draugams“ bei feisbuko sekėjams, kurių iš pradžių džiaugėsi surinkęs tūkstantį, o dabar turi jau beveik dvidešimtkart daugiau, netruko išvirsti į gido pažymėjimą. Taigi ir naują profesiją.

Žinoma, marketingisto patirtis padeda ir organizuojant, ir tobulinant naujuosius Laimono „produktus“ –ekskursijas, tekstus socialiniams tinklams ir vaizdo pasakojimus. Nenuostabu, kad į pasivaikščiojimus reikia registruotis gerokai iš anksto – tą pačią dieną vietos tikrai negausite. O įsigyjant butą Žaliakalnyje vieni NT vystytojai dovanų prideda kuponą pasivaikščiojimui su „Kauno detalėmis“. Na, kad žinotum, kur atsikraustai.

Esu ekskursijų formato mėgėja-testuotoja – neretai išbandau vis naują gidą ir maršrutą, tad galiu aiškiai įvardinti, kuo vienas ar kitas ekskursijų vedėjas pranašesnis už kitus. Laimonas turi keletą stiprybių, viena jų – fizinė. Tai balsas. Romus, žemokas, pasižymintis aiškia tartimi ir pagarba žodžiui. Pasirodo, dar dešimtoje klasėje kaunietis įsidarbino nepriklausomoje radijo stotyje „Titanika“ – kartu su pernai žurnale kalbintu Ramūnu Zilniu. Vėliau prasidėjo nutrūktgalviška kelionė radijo stoties „Ultra Vires“ bangomis, o po to jaunuolį nusičiupo ir šiandien veikiantis mažmeninės prekybos tinklas. Bet apie aną karjerą šiandien pakaks. Laimonas, aš ir du juodos kavos puodeliai aiškinamės ekskursijų magijos paslaptis.

Medikai ateina pailsėti

Prisipažįstu, kad pernai spalio pabaigoje „Kauno detalių“ ekskursijoje po Eigulių kapines atpažinau gydytoją, pas kurią yra tekę lankytis. Laimonas nusijuokia, kad po mediką ar kelis būna kone kiekviename pasivaikščiojime: „Eina ir skyriais, ir ne po kartą tuo pačiu maršrutu.“ Išties – po budėjimų serijos ar tiesiog sudėtingos darbo savaitės kardinaliai kitoks laisvalaikis yra puiki atsipalaidavimo priemonė. Nukreipti mintis padeda ir jau mano aptartas gido balso tembras, ir ekskursijos vedimo stilius –ramus, su lengvu humoru. Tikrai, geriausia rinkodaros priemonė –rekomendacija iš lūpų į lūpas.

„Yra tokia organizacija „Niekieno vaikai“ – jos savanoriams specialiai buvau sukūręs nemokamą turą, kad pailsėtų. Vaikščiodavom po Kauno miesto parkus“, – pasakoja Laimonas. Tiek šie, tiek kiti jo ekskursijų lankytojai pasiekę finišą dėkoja už ramybę ir prisipažįsta pamiršę pažiūrėti į laikrodžius. Kai kurie norėtų ir tęsti!

Tinkama introvertams

„Kauno detalių“ grupės nedidelės, kad visi jaustųsi komfortiškai. Be to, šiemet Laimonas investavo į specialias ausines ir mikrofoną sau, kad galėtų išlaikyti gerbėjų pamėgtą kalbėjimo toną, o pasivaikščiojimų dalyviai galėtų pasirinkti jiems tinkamą atstumą ir nesibrauti alkūnėmis. „Dabar mane girdi net 150-ies metrų spinduliu“, – šypteli pašnekovas.

Kaip jau išbandžiusi naujovę, pritariu, kad ji prasminga – juk ir iniciatyvos pavadinimas sufleruoja, kad reikės laiko patyrinėti naujiems atradimams. Palangės, gėlių rūšys, laiptų ir langų forma, sienų spalva, katinai ir šunys – net perėjus puikiai pažįsta-

ma centro gatve (ir užsukus į visus įmanomus jos kiemus) su Laimonu miestas prabyla kitaip, intymiau, reikliau tavo dėmesiui.

Sakau „prabyla“, nes Laimono pasivaikščiojimai išties žmogiški.

Juk būna gidų, kurie miestą atveria per gatvės meną, kiti – per istorijos sluoksnius, o Laimono pasakojime svarbiausi yra gyventojai, statytojai, kūrėjai – asmenybės. Pasakodamas apie tai, kas ką kada vienur ar kitur veikė, jis supina ištisus romanus, net sagas, kurios tęsiasi iki šios dienos. Neperdedu – pavyzdžiui, eidami pro Sugiharos namus, sužinosite, kad vilos projekto autoriaus, Birželio sukilimo dalyvio Juozo Milvydo anūkė – architektūros istorikė, profesorė

Marija Drėmaitė, atvedusi Kauno modernizmą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai tik viena detalė iš daugelio, kurios Laimono ekskursijos pabaigoje gal ir nebetilps į galvą. Dar ir todėl norėsis grįžti ir vėl užtrukti tris ar keturias valandas.

Maršrutai persipina

Laimoną ir jo vedamas grupes galite pamatyti šmirinėjant po centro kiemus, Žaliakalnio gatvelėmis, Šančiuose, „kitoje pusėje“ – Linksmadvaryje, kuris, jei ne Antrasis pasaulinis karas, galėjo tapti ne mažiau patraukliu rajonu nei Žaliakalnis. Taip pat kapinėse.

Ekskursijoms jis ruošiasi kasdien, ir net gerai žinomus maršrutus nesiliauja pildęs naujais faktais. Pirmiausia – skaito knygas, kurių sako sukaupęs bene visas, kurios parašytos šia tema. Nors ir pačiam siūlo parašyti savąją, sako dar nepasirengęs tapti rašytoju. Paklaustas, kurios iš asmeninės kaunistikos lentynos įsiminė labiausiai, sako, kad „kaip filmas“ jam buvo rašytojo Raimundo Samulevičiaus apybraiža „Balta obelis“ apie dėdę tapytoją Antaną Samuolį. Pribloškė – Kauno geto policininkų dienoraščiai.

Taip pat mėgsta vaikštinėdamas būsimais maršrutais pašnekinti vietos gyventojus – ne visi iškart atsiveria, bet neįkyriu dėmesiu Laimonas pasiekia savo. Patikimumo bendraujant prideda ir tai, kad gidas bendradarbiauja su žiniasklaida, taigi yra atpažįstamas ir nežygiuojantiems kartu. Jo videopasakojimus publikavo „Kauno diena“. Neretai vietiniai prisijungia ir į pasivaikščiojimus – tuomet, sako, nerimauja, kad ko nesupainiotų, ir visada smagu, kai ekskursijos pabaigoje gali įsirašyti naujų faktų ateities pasakojimams.

Anonsas – rudenį pasirodys ir televizijos filmas „Miręs Kaunas“ apie Petrašiūnų kapinėse knibždėte knibždančias istorijas. Ne ką mažiau jų ir Eigulių kapinėse, kur Laimonas atveria veterinarų, lakūnų, tremtinių, Pasaulio tautų teisuolių, Čiurlionių, cirko artistų ir daugelio kitų geriau ar mažiau žinomų šeimų albumus.

Į svečius pas Sofiją

„Su Baliu Sruoga“, – nė nemirktelėjęs į mano klausimą, su kuriuo istoriniu kauniečiu labiausiai norėtų susitikti kavos ar pietų, atsako Laimonas. Todėl, kad Sruogos buvo visur daug, jis buvo apsiskaitęs ir drąsus žmogus. Mano pašnekovas ima fantazuoti, kaip lėktų Laikinosios sostinės gatvėmis su Sruogos fiatu, prisėstų gėrimo Miesto sode su teatralais, kartu užsuktų į „Konrado kavinę“, kur Sruoga

galbūt supažindintų su geriausiu savo draugu Vincu Krėve-Mickevičiumi. „Norėčiau pamatyti jo puoselėtą sodą, tuometinę sodybą, kurioje šiandien veikia muziejus. Bet įdomiausia būtų drauge nueiti į Sofijos Čiurlionienės organizuotą šeštadienio arbatėlę. Man atrodo, tai buvo stebuklingi įvykiai. Ten klausyčiausi Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Vydūno, Vaižganto, Sruogos vertimų iš užsienio kalbų, diskusijų, su Čiurlioniene išgertume stiprios kavos puodelį. Juk sakydavo: reikia gert gerą kavą ir daug“, – tęsia Laimonas, neslėpdamas, kad būtent rašytojų kompanija jam atrodo mieliausia, kitaip nei, tarkim, karininkų, kurie išlikusiose fotografijose atrodo puikiai, bet, pasiskaičius daugiau apie istorijos verpetus, nustoja žavėti.

Įkvėpimai iš praeities

Mūsų pokalbio metu prasitarusį, kad žavisi tarpukario kauniečių daugialypiškumu, atsidavimu ir užimtumu – kai gydytojai spėdavo būti dar ir rašytojais, ir visuomenininkais, – Laimoną drįstu pavadinti tokios tradicijos tęsėju. Po keturiasdešimties išdrįsęs pakeisti profesiją jis neapsiriboja sausu faktų dėstymu, bet užkrečia smalsumo virusu ir meile aplinkai bei istorijai. Žinoma, gidas kuklinasi: „Mano misija – išsaugoti istoriją. Visi tie žmonės bus gyvi, kol apie juos bus kalbama, pasakojama, rašomos knygos, kuriami filmai.“

Kalbantis su Laimonu nejučia praskrieja valanda, o jis ir toliau niekur neskuba. Neslepia neturintis išmaniojo laikrodžio ir netgi telefone netikrinantis, kiek žingsnių per dieną surenka ruošdamasis ekskursijoms ir jas vesdamas. Nemadinga? Bet tikra.

P. S. Laimonas turi patarimą specialiai „Kauno pilno kultūros“ skaity-

tojams, siekiantiems dienos tempą sulėtinti, o įspūdžių – padauginti. Išlipkite iš automobilio. Jei keliaujate viešuoju transportu, išlipkite dviem stotelėm anksčiau. Kasdien darbą pasiekite vis kitu maršrutu. O mėgstamiausią pasivaikščiojimo trasą išbandykite naktį, kai tamsa leidžia atsiskleisti papildomai porcijai detalių. Kauno detalių.

Kauno rotušės laikrodis

KAUNO LAIKAS

KPK REDAKCIJA

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Gyvenant mieste tikrai galima apsieiti be asmeninio laikrodžio – net išsikrovus telefonui, visada žinosite, kiek valandų. Ir jei ne prasti mechaniniai ar istoriniai saulės, tai kas valandą grojantis Laisvės alėjos fontanas ir visuomet 19:44 prasidedančios „Žalgirio“ namų rungtynės „Eurolygoje“ (ir su tuo susijęs miesto triukšmo lygis) jums padės susiorientuoti paroje. Kad būtų lengviau, pristabdžiusi tempą „Kauno pilno kultūros“ redakcija parengė šią kaunietiškų laiko skaičiuotojų suvestinę. Joje – tikrai ne visi objektai, tad sąrašą pratęsti pakviesime jus.

Vytauto pr. 24

2017 m. atidaryta rekonstruota

Kauno autobusų stotis, o joje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu bei Lietuvos architektų sąjungos pirmininku vėliau tapęs Gintaras Balčytis suprojektavo ir rekordinį laikrodį. Taip, taip –keliautojus sveikina didžiausias elektromechaninis laikrodis šalyje. Jis yra 4 metrų skersmens, minutinė rodyklė yra 2,08 m ilgio, valandinė –1,33 m ilgio.

Rotušės a. 15

Jei jau apie „-iausius“, kviečiame atlošti galvą, nes šis laikrodis –aukščiausiame, 53 metrus siekiančiame Kauno senamiesčio bokšte. Rotušės laikrodis daug metų buvo prieinamas tik juo besirūpinusiam laikrodininkui, kadangi laiptai iki jo buvo avarinės būklės. Dabar, lankydami Kauno miesto muziejaus ekspoziciją, galite ir patys pasijusti laikrodininkais. Apskritai Kauno rotušės laikrodžio istorija mena XVIII a. pabaigą – tuometinis burmistras Henrikas Esenas įsakė perstatomam rotušės bokštui pagaminti laikrodį su varpais. 1907 m. laikrodis pakeistas nauju, pagamintu Peterburge. Vėliau jo mechanizmai, manoma, išvežti į Maskvos politechnikos muziejų, o juos pakeitė elektromechaninis laikrodis. Neseniai jis vėl atnaujintas. Valandas muša 2 kg sveriantis plaktukas!

Muitinės g. 6A

Neseniai atnaujintas Vilniaus universiteto Kauno fakulteto saulės laikrodis keliaujantiems šypsosi ir naktį, ir dieną. Jis taip ir vadinamas – besišypsančiu laikrodžiu. 1986 m., taigi dar sovietų okupacijos metais, jį sukūrę Antanas Balkė ir Ričardas Krištapavičius pasistengė, kad laikrodis rodytų ne Lietuvos, o tikslų Kauno laiką. Gotikinių figūrų įkvėptas simbolis primena langą – tarsi iš universiteto į miestą sklindančių žinių simbolį.

Studentų g. 48A

„Saulės laikrodžiai neprarado dekoratyvinės ir informacinės reikšmės, jie žmonėms įdomūs ne tik dėl dizaino, grožio, bet ir dėl galimybės praturtinti astronomines žinias, kai smalsuoliai bando išsiaiškinti, kodėl saulės laikas nesutampa su įprastiniu“, – yra sakęs KTU emeritas

Jonas Navikas, vienas iš didžiausio vertikalaus saulės laikrodžio Lietuvoje kūrėjų. 2006 m. ant tuometinio KTU Informacinių technologijų

plėtros instituto pietrytinės sienos įrengtas laikrodis – istorijos jungtis su šiuolaikinėmis technologijomis.

Maksimalus jo gnonomo – strypo, nuo kurio krinta valandas rodantis

šešėlis, – ilgis yra 8,597 m. Beje, KTU studentų miestelyje yra žmogaus

šešėlio saulės laikrodis, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 2009 m. įrengtas pievelėje šalia Cheminės technologijos fakulteto.

Vaižganto g. 30 Kauno muziejų ekspozicijose ir fonduose galima aptikti dešimtis laikrodžių, pasakojančių įvairiausias jų autorių ar savininkų istorijas. Be to, Lietuvoje juk net turime laikrodžių muziejų – ieškokite jo Klaipėdoje. Šįkart kviečiame atkreipti dėmesį į rankinį laikrodį, eksponuojamą Sugiharos namuose. Tiesa, pats olandų radijo imtuvų kompanijos „Philips“ atstovas, tapęs Nyderlandų garbės konsulu ir artėjant Holokausto šmėklai išrašinėjęs žydų pabėgėliams vizas į Nyderlandų kolonijas, Janas Zwartendijkas čia niekuomet nesilankė. Bet atnaujinant buvusio Japonijos konsulato ekspoziciją įrengtas šiam kukliam olandui, po mirties paskelbtam Pasaulio tautų teisuoliu, dedikuotas kambarys. Jame – ir keletas jo asmeninių daiktų. Iš pažiūros paprastas laikrodėlis šiandien simbolizuoja laiką, tirpusį išrašinėjant vizas, išgelbėjusias daugybę gyvybių.

Šv. Gertrūdos g. 2

Šitiek laikrodžių aptarėme, metas susipažinti ir su jų meistrais. Ši laikrodžių taisykla seniausia mieste ir veikia dar nuo tarpukario. Jos meistrai pluša beveik po pusšimtį metų! Joje laikrodininku iškart po Antrojo pasaulinio karo pradėjo dirbti Holokaustą išgyvenęs Iseris Šifris, Kaune gimusios, vėliau Izraelyje gyvenusios ir vėl pas mus sugrįžusios

„Kaunas 2022“ ambasadorės, veiklios optimistės Bellos Shirin tėvas. Šios

šeimos istoriją primena ant fasado šalia įėjimo esantis nedidelis piešinys, kuriame pavaizduota Bellos besilaukianti mama ir tėtis.

K. Donelaičio g. 64

Šį laikrodį ne tik mato, bet ir girdi daugelis dirbančių, kultūros renginius lankančių ar gyvenančių aplink

Vytauto Didžiojo karo muziejų, taip pat laisvalaikį leidžiantys Vienybės aikštėje. Nuo 1936 m. veikiantis vokiečių firmos „C.F. Rochliz“ laikrodis tarpukariu buvo nupirktas už suaukotus 100 tūkst. auksinų. Kiekvieną pirmadienį jį lanko laikrodininkas.

Laisvės al. 102

Simboliškai Kauno laiko maršrutą baigiame vienoje istorinių kauniečių pasimatymų vietų. Teks palūkėti, kol Kauno centrinio pašto laikrodis vėl ims rodyti tikslų laiką, kad prie jo lūkuriuojantys įsimylėjėliai žinotų, kada jų simpatijos pasirodys akiratyje. Čia įsikursiančio Nacionalinio architektūros instituto atstovai patikino, kad 1935 m. fasade įrengtas

elektrinis laikrodis saugomas kartu su visomis kitomis vertingosiomis Felikso Vizbaro projektuotos modernizmo ikonos savybėmis. To meto spaudoje, gyrusioje, kad jis „modernumo atžvilgiu Kaune bus vienintelis“ ir „nakties metu apšviečiamas“, pasirodė karikatūrų, išjuokusių itin aukštai pakabintą 75 cm diametro laikrodį – suprask, ne žemažiūriams.

NEBĖK NUO SAVĘS

AGNĖ SADAUSKAITĖ SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Menininkė Roberta Daugėlaitė po mūsų pokalbio pastebėjo, kad sukūrėme rondo. Interviu leitmotyvu ar, tiksliau, refrenu tapo frazė „Nebėk nuo savęs, ką geriau rasi“, ritmingai besimainiusi su atlikėjos pasakojimu apie savo veiklas, pomėgius, studijas ir gyvenimo atradimus, o muzikoje tai atrodytų kaip „a-b, a-c, a-d“ – gerai pažįstama rondo struktūra.

Nebuvo abejonių, kad Robertos gyvenimas –muzikoje, o ir pati minėjo, kad garsus nuolat analizuoja repeticijose, koncertuose, gatvėje, gamtoje, kartais nuo to sąmoningai pabėgdama į tylią piešimo sritį. Visgi ne tik ten – Robertą galima sutikti gėrintis architektūra, fotografuojant, giedant bažnyčiose arba išgirsti visame mieste gaudžiančiuose Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariljono koncertų ir repeticijų garsuose. Tikiu, jau supratote, kad šįkart kalbėsime ne apie įprastą lėtumą, o tokį, kuris sukuriamas tarp greit kintančių garsų, minčių ir patirčių, leidžiantį išgirsti save, net jei tai tik dešimt minučių.

Roberta, man įsiminė dar 2019 metais „Balta“ galerijoje surengtos jūsų piešinių parodos pavadinimas „Nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi“. Smalsu, kokiose vietose (at)randate save dabar. Kokia esate šiame gyvenimo etape?

Šiandien jau esu netoli savęs. Dar nesu pilnai aš, Roberta, nėra paroje išpildytas laikas visoms mane dominančioms sritims. Mane labai veikia emocija, jausmas, ir, jiems intensyviai veikiant, laikas nueina į trečią planą – nebejaučiu ribų veikloms. Su tuo susitaikiau, tik turiu stengtis prižiūrėti sveikatą, o svarbiausia nepamiršti mylimųjų, artimųjų, draugų bei kolegų, su kuriais kartais kavos puodelis vėluoja pusmečiais.

Jūsų veiklos sritys itin plačios – akompanavimas mokiniams, chorams, atlikėjams, dalyvavimas instrumentinės, vokalinės, eksperimentinės muzikos projektuose,

piešimas, animacija, fotografavimas. Kaip atsirado neblėstantis smalsumas pasauliui?

Mano prigimtyje visada buvo daug noro pažinti pasaulį. Mokantis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, fortepijono klasėje pas itin muziką mylinčią mokytoją Birutę Kumpikienę, neužteko dvylika metų vien šia kryptimi eiti ir siekti solo pianistės karjeros, nes didelį įkvėpimą pajutau imtis fortepijono koncertmeisterio specialybės (dėkoju šviesaus atminimo mokytojui Avenirui Ūsui). Mokykloje muzikinį pasaulį praplėtė chorinis dainavimas, kurį teko pažinti kartu su savo tėčiu chorvedžiu Rolandu Daugėla. Taip dar labiau artėjau prie ansamblinės, kamerinės muzikos.

O dailė buvo tylioji terapija – ji atsirado kaip kelias šalia muzikos, kur galėdavau save pailsinti. Gilinausi į egzistencinę filosofiją, filosofinę antropologiją, religijos ir dvasingumo paslaptis, architektūrą,

domėjausi zoologija, ypač roplių ir nariuotakojų paslaptimis, kad įveikčiau neaiškumus bei fobijas, siuvimo paslaptis (mano abi močiutės –siuvėjos). Juokingiausia, kad net pas dieduką garaže įdomių šaltkalvio ir staliaus stebėjimų turėjau, galvodama, jog kada nors būsiu dailiausių inkilų meistrė. Dabar svarstau, ką galime išgauti iš stiklo garso. Galbūt langas gali turėti savo natą ir visą jam sukurtą kūrinį? Šie keleri metai padovanojo drąsos, išdrįsau įgyvendinti senas svajones, drąsiau žengiu į alternatyvią, eksperimentinę muziką, o iki jos reikėjo užaugti.

Per šiuos dalykus bandau suprasti pasaulio esmę, o pažinimo noro tik daugėja. Tik labai dažnai pasimesdavau – visko noriu, nežinau, kaip tai aprėpti per vieną gyvenimą, perdegu ir galiausiai kuriam laikui užsidarau nuo pasaulio į savo kiautą. Bet mano pavardė, Daugėla, reiškia daug duoti arba daug imti. Tad frazė „nebėk nuo savęs, nes nieko geriau nerasi“ nuolat šalia.

Susidomėjote grigališkuoju choralu, tapote koncertmeistere, esate kelių ansamblių narė. Kaip pradėjote profesionalią karjerą?

Tai mano šeimos indėlis ir įtaka –abu tėvai muzikai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau koncertmeisterio specialybę pas profesorę Ireną Armonienę ir kamerinę muziką pas profesorių Petrą Kuncą. Man pasirodė labai artima koncertmeisterės patirtis – kartu su kitu atlikėju atlikti ansamblinę muziką, scenoje kalbėtis. Ypač gera atlikti kamerinę muziką su fleitininku broliu Romantu. Magistrantūroje pusę metų praleidusi Sibelijaus akademijoje Helsinkyje įsisąmoninau svarbiausią muzikanto psichologijoje atradimą, kad nereikia bijoti klysti, –

to linkėčiau ir tiems, kurie ugdo jaunus muzikantus. Klaida veikia kaip paskatinimas laisviau jaustis scenoje, suklydus reikia drąsiai išsisukti ir išmuzikuoti klaidą, bet neprisiimti kaltės jausmo. Po magistro studijų grįžau į Kauną. Ilgai svarsčiusi, ką daryti toliau, įstojau į Fotografijos studijas profesinėje mokykloje, o po jų – į VDU parengiamąsias džiazinio vokalo studijas. Tai patobulino mano techniką, išplėtė muzikinį mąstymą.

Ar buvo sudėtinga grįžti

į Kauną?

Persikrausčiau su mintimi, kad greitai grįšiu į Vilnių, – šis miestas mano širdyje, įkvepia jo aktyvus kultūrinis gyvenimas, erdvės, senamiesčio atmosfera. Bet tuomet sprogo meilė Kauno modernizmui, miestas atsivėrė iš kitos pusės ir viskas apsivertė, galiu vėl pakartoti: nebėk nuo savęs, ką geriau rasi (juokiasi). Esu trečios kartos kaunietė ir patriotiškai vertinu savo miestą. Grįžusi į Kauną taip pat buvau pakviesta prieš pavasario baigiamąją sesiją dirbti koncertmeistere su VDU klasikinio vokalo studentais, per savaitę teko išmokti 54 kūrinius. Piko metu pianistui sunku nuimti stresą nuo pečių, rankų srities ir, deja, pasitempiau rankas, iš esmės negrįžtamai pažeidžiau savo darbo įrankį. Vėliau vykusios džiazo studijos parodė technikas ir būdus, palengvinančius įtampą rankose, tai man leido vėl groti. Ironiška, bet tai atvėrė kelią naujiems techninio atlikimo ir kūrinių analizės būdams, daugiau gilinantis į kitus stilius, kad galėčiau būti ten, kur esu dabar.

Pasakojate apie didelį fizinį ir psichologinį krūvį būnant atlikėja. Kas visgi lemia, kad ir toliau einate šiuo keliu?

Negalėčiau gyventi neprisiliesdama prie klavišų ar nedainuodama.

Muzikos klausymas yra didelis menas – vienais metais girdim triukšmą, vėliau – jau liniją, dar po kiek laiko – suprantame stilistikos grožį, o tada – harmonijos linija sukelia tiek emocijų, kad sunku kvėpuoti. Visgi dažnai tenka atskirti darbą nuo laisvalaikio, nes muzikanto ausys visada dirba ir analizuoja muziką. Buvo metas, kai jokiame koncerte negalėjau atsipalaiduoti, galva dirbdavo ir analizuodavo, bet galiausiai išmokau išjungti kritinį mąstymą ir mėgautis koncertu.

Giedate, grojate vargonais krikštynų, santuokos sakramento metu ar netekties valandą. Ką teikia šios patirtys? Mane su šia patirtimi riša vaikystė. Nuo mažų dienų Kauno Vytauto

Didžiojo bažnyčioje stebėjau, kaip mama ir tėtis dar prie a. a. kunigo Ričardo Mikutavičiaus giedojo vestuvių ceremonijose.Giedojimas per ypatingus gyvenimo įvykius iš tiesų yra vienas jautriausių prisilietimų, taip padovanoji žmonėms dar stipresnę prasmę. Simboliškai man artimesnis tas niūresnis, liūdnesnis pasaulis, nes jame daugiau tikrojo grožio: minore ta viena nata, išsirišanti į mažorą, yra viso gyvenimo subtilus grožis ir šviesa.

Bažnyčia nėra vienintelė vieta, kuri kelia jūsų veiklą arčiau dangaus. Rugsėjo pirmąjį savaitgalį grosite ir Kauno menininkų namų pristatomame Kauno kariljono festivalyje. Festivalis jau tapęs tradicija su puikiausiais atlikėjais iš kariljono muzikos pasaulio. Taip pat raginu apsilankyti Karo muziejaus sodelyje sekmadieniais 16 valandą, kuriame iki pat spalio mėnesio skambės varpai, o programą kartu su manimi

gros kariljonierė Austėja Staniunaitytė-Proietta, bus atliekamas keturių rankų duetas su Raimundu Eimontu.

Aktorės Editos Niciūtės pakviesta bendradarbiauti, Šilainių bendruomenės poetams sukūriau muziką eilėraščiams, išleidome albumą „Virsmas“. Vienas iš eilėraščių buvo parašytas Kauno kariljonieriaus Raimundo Eimonto. Paprašiau kariljono pamokų, o kariljonierius, įžvelgdamas potencialą ir perspektyvą, perleido savo mylimą instrumentą. Tai buvo labai atsakinga dovana iš jo pusės, o man atvėrė naują instrumento pasaulį. Kaune turime puikų „Royal Eijsbouts“ kariljoną, kuriame skamba 49 varpai. Dėl techninių galimybių kurti ir aranžuoti gana sudėtinga, tačiau galima pritaikyti visus žanrus ir repertuarus. Tik reikia nepamiršti, kad kariljono repeticija tampa koncertu visam miestui.

Kokios praktikos ar ritualai padeda stabtelėti?

Taip į mano gyvenimą atėjo grigališkasis choralas. Kiekvienų metų rugpjūtį Kražiuose vykdavo grigališkojo choralo giedojimo ir filosofijos studijų savaitė „Ad Fontes“. Dalyviai gyvendavo vienuolių režimu. Tą akimirką, kai virš šimto žmonių gieda vieną vienintelę choralo liniją, manyje įvyko vidinis lūžis, išsivalymas nuo beprasmio bėgimo, streso, lūkesčių. Tai tikėjimo slėpiniai, įprasminti dvasinio ir muzikinio susivienijimo, skatinantys dėkingumą už viską, ką turime. Tą „Ad Fontes“ savaitę vainikavo galimybė prisidėti prie tarptautinio moterų vokalinio ansamblio „Graces and Voices“ koncertų Europoje. Dabar pabėgimai vyksta gamtoje. Ežeras, tyla, valtis,

stebėjimas, kaip auga žolė ar uodas sukasi ratu. Jautresnės sielos žmogui pabūti vienam yra būtina.

Kaip išlaikote jautrumą aplinkai ir smalsumą?

Padeda atsitraukimas, net jei tai –10 minučių, iš šono pamatant ir suprantant, kokių spalvų ar atspalvių trūksta tame idealisto paveiksle. Gyvenimas toks paprastas ir gražus, tik

reikia mokytis numesti nuo minčių sudėtinguosius chaosus. Nereikia važiuoti į kitą pasaulio kraštą, kartais visas pasaulio įkvėpimas yra po tavo bato nosyte. Šalia savęs turiu labai daug mylimų žmonių, man tai suteikia didžiausią laimę ir įkvėpimą. Branginu vertybes, kuriomis buvau auginta, tikiu, kad būtent šeima įkvepia neprarasti tikrumo, laisvės, sąžiningumo, pagarbos ir prasmės.

PANERIŲ GATVĖ DVIRAČIU

KOTRYNA LINGIENĖ AUTORĖS NUOTR. „Saugokis automobilio“.

Toks kelio ženklas mane pasitinka minančią dviratį nuo Lapių į Kauną. Jis yra Panerių gatvės... liežuvis sukasi sakyti pradžioje, bet numeracija sufleruoja, kad iki jos turėsiu dar šiek tiek paminti pedalus. Pasitikrinu – apie keturis kilometrus. Juos įveikusi sužinosiu, kad Panerių gatvė iš tiesų prasideda nuo 1936-aisiais atidarytos vaistinės, autoserviso ir ant silikatinių plytų sienos išpiešto „Žalgirio“ fanų grafičio.

Tik vėliau, jau nusprendusi, kad būtent Panerių gatvė taps šio lėtos, savarankiškos, eksperimentinės ekskursijos pradžia, sužinau, kad jos pabaigoje, šalia vegetariškų patiekalų restorano „Ganga“, esanti pėsčiųjų perėja yra susijusi su pirmuoju mano pamatytu kelio ženklu. Kaip pasakojo netoliese augusi mano pažįstama, pėsčiųjų perėja įrengta tuomet, kai joje nukentėjo ir vėliau mirė vyresnio amžiaus moteris, kurią partrenkė į simpatišką merginą užsižiūrėjęs jaunas automobilio vairuotojas.

Čia verta pastebėti, kad Panerių gatvė mena ne vieną skaudų istorijos etapą. Būtent ji ėjo per Kauno getą, ir ja gete uždarytiems žydams vaikščioti nebuvo galima, mat tai buvo kelias iš Kauno į kitus miestus. Būtent šalia jos, Demokratų aikštėje, 1941 m. spalio 29 d. prasidėjo „Didžioji akcija“. Ji baigėsi IX forte, kur per dieną nužudyta per 9000 žydų.

Šių istorijų pėdsakų gatvėje

šiandien nedaug. Tyliais vasaros vakarais praeivių vos vienas kitas. Visi automobiliuose ar namuose.

Galbūt dėl to kalti nenusakomos būklės Panerių gatvės šaligatviai. Šunys loja, bet tik už tvorų. Tai geras ženklas sumaniusiems šį lėtą maršrutą, kaip ir aš, įveikti dviračiu. Vieną vakarą, tuomet kitą, galiausiai dar ir ryte. Pabandysiu savo lėtą patirtį suskirstyti į kelis skyrius.

Architektūra

Panerių gatvė sena. Tai sufleruoja vienos iš ją kertančių gatvelių pavadinimas – Radvilų Dvaro gatvė. Jos gilumoje stūksantis kaminas primena čia dar XIX a. veikusį bravorą,

kurio istorijos tęsinys šiuo metu kunkuliuoja prie Kauno geležinkelio stoties.

Architektūros įvairovė gatvėje unikali. Nuo jau labai pavargusių medinukų iki ryškiausių kolūkinio baroko pavyzdžių, juosiamų milžiniškais tujų krūmais ar ne mažiau įspūdingomis tvoromis. Itin daug sodybinio tipo sklypų. Tvorų, beje, čia yra įvairiausių – praktiškai statybinių prekių parduotuvės ekspozicija. Kalbant apie Panerių gatvės architektūrą, čia reikia ją aiškiai padalinti į dvi dalis. Pirmoji –tai Panerių gatvė nuo jos pradžios, Jurbarko gatvės, iki Varnių gatvės ir Milikonių kalno. Tuomet nuo čia iki miesto pabaigos, galima sakyti, iki ženklo „Saugokis automobilio“.

Dalis nuo Jurbarko gatvės iki Varnių – daug įvairesnė. Čia, be gyvenamosios architektūros pavyzdžių, aptiksite ir sovietinių stambiaplokščių namų, ir tarpukario statinių. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą statytą, taip ir nebaigtą ješivą (tai judaizmo dvasinė seminarija). Senoji ješiva buvo netoliese jau nuo XIX amžiaus, o žydai Vilijampolėje gausiau apsigyveno nuo XVIII a. pirmosios pusės. Ne taip toli nuo Panerių gatvės aptiksite ir nebeveikiančias žydų kapines.

Naujoji, nebaigta ješiva šiandien beveik niekaip neatpažįstama ir visai nepažymėta. Yra ir ankstyvojo pokario modernizmo namelių, ir –jau šoninėse gatvelėse – menininkės Ingos Navickaitės-Drąsutės ištyrinėtų pusinių namų (tyrimas išleistas atskiru albumu).

Tuo tarpu dalis nuo Varnių gatvės iki miesto pabaigos iki pokario

buvo beveik neužstatyta. Ją kertančios gatvelės pagoniškais pavadinimais, lyg kokie Šančių „krantai“ į Nemuną, suteka į Milikonių kalno šlaitą. Taip akligatviais pasibaigiantys keliukai tampa saugiomis erdvėmis vaikų žaidimams – tokių stebėjau ne vieną.

O kvartalas nuo šios Panerių gatvės dalies link centro turi tokios kurortinės nuotaikos. Čia yra netgi svečių namai „Regina“, gausiai dekoruoti žydinčiais augalais. Lampėdžių ga-

tvėje esančios penkiaaukščius savo ūgiu lenkiančios pušys primena bent jau Kulautuvą. Žinoma, daug prie šios mano patirties prisideda emocijas sutirštinanti birželio vakaro saulė.

Gastronomija

Sotumo jausmas yra svarbus bet kurios ekskursijos atributas. Pradėti pasivaikščiojimą pilnu pilvu, žinoma, nerekomenduoju, bet iš Panerių gatvės neturėtumėte išvykti labai alkani.

Vegetariškų patiekalų restoranėlis „Ganga“ ir čia veikiantis Kauno vedų kultūros centras rūpinasi alkstančiais ir kviečia pietauti už auką. Ta pati pažįstama, kuri man atskleidė pėsčiųjų perėjos istoriją, dar pridūrė, kad jos teta, itin turtinga ir (galbūt dėl to) itin taupi moteris, labai mėgdavo čia pietauti. Bet apie jos aukas Krišnai ir kitiems dievams istorija nutyli.

Jei esate prabangos vengiantis keliautojas (ar pamiršote pasiimti gertuvę su vandeniu), nudžiugsite sužinojęs, kad netoli „Gangos“ yra maisto prekių parduotuvė „Express Market“, kurioje, kaip ir visame tinkle, galima lankytis ir su augintiniais.

Varnių ir Panerių gatvių sankryžoje pasirinkimų daugėja. Čia įsikūrusi kavinė-baras „Vyšnelė“, apdainuota aktoriaus Dominyko Vaitiekūno muzikiniame spektaklyje apie šią vietą įkūrusią jo tetą. Prisėdusių atsipūsti terasėlėje jūsų kelionių paslaptis nuo praeivių ausų saugos tankūs krūmai.

Jau septynerius metus šioje sankryžoje veikia ir gana vėlai dirbanti gėlių parduotuvė. Prie ko čia gastronomija, klausiate? Na, ji pakeitė čia anksčiau buvusius „juodvarnius“. Kas yra „juodvarniai“, turėtumėte žinoti, jei augote Vilijampolėje, Šilainiuose arba tiesiog mėgstate skaityti kriminalinius spaudos puslapius.

Techniškai jau Varnių gatvėje, bet prie pat sankryžos, taigi verta įtraukti tarp šios ekskursijos stotelių, yra saldumynų kompanija „Alkava“, nuo 1994 metų iš vieno aukšto namelio išaugusi į tikrą makarunsų ir tortų imperiją. „Alkava“ – tai puikus

kaunietiško verslumo ir atsparumo tinklams bei trendams pavyzdys.

Beje, čia pat yra iš kito Kauno galo persikraustęs dėmesio vertas kinų restoranas „Sunya“.

Toliau einant Panerių gatve galima sustoti netoli jau minėtos ješivos ir 1925 m. įkurto, bet neseniai bankrutavusio „Dobilo“ (greta veikia ir darželis „Dobiliukas“) tekstilės fabriko. Šis šiandien virsta, kaip netikėta, loftais ir studijomis. Belskitės į kioskelį „Lapė snapė“, siūlantį šimtalapius ir kitus gardumynus. Jei norisi dar saldžiau, čia pat įtekančioje

Linkuvos gatvėje veikia rankų darbo šokolado cechas „La Roche“.

Netoli „Lapės snapės“ aptiksite ir kaunietiško parduotuvių tinklo „Šilas“ padalinį. Visai šalia yra ir šio tinklo cechas, tai reiškia, kad balta mišrainė šioje parduotuvėje turėtų būti gana šviežia.

Dvasios reikalai

Ir vėl negaliu nepaminėti „Gangos“ ir religinių vegetariško maisto atributų. Žinoma, skanauti galite ir be dvasinių paskatų. O kitoje Varnių gatvės pusėje – daug didesnis dvasios reikalų simbolis, Šv. Juozapo bažnyčia. Įdomu, kaip jos parapijiečiai ir Karolio Reisono suprojektuotos bažnyčios statyba rūpinęsis klebonas Juozapas Dagilis, II Seimo narys, čia dirbęs iki 1944 metų, elgėsi per Antrąjį pasaulinį karą, kai regėjo Kauno gete įkalintų žydų tragedijas – jokios informacijos apie tai aptikti nepavyko. Bet sužinojau, kad sovietų okupacijos metais iš bažnyčios buvo atimta dalis šventoriaus ir šalia pastatytas kino teatras „Vilnis“. Šiandien grakščių formų pastate įsikūrę laidojimo namai –istorijos ratas sukasi.

Kita įdomi katalikybės apraiška atsiveria visai netoli, Linkuvos gatvės sklype (geriau ji matoma nuo Koklių gatvės), – tai Švč. Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčia. Nors savo architektūrinėmis formomis primena Šv. Juozapo bažnyčią, pastatyta ji vos 1994-aisiais. Liudviko Aksamitausko suprojektuota koplyčia stovi Juozo ir Stefanijos Stašauskų sklype. Jame tebeauga rožės, menančios šeimininkę Stefaniją, vadintą Rožių karaliene. Pasakojama, kad Juozas Stašauskas pasveiko, kai jo žmona meldėsi prie iš Lenkijos parsivežtos Marijos statulėlės. Dėkodama už tai, S. Stašauskienė kartu su kunigu Alfonsu Bulotu nusprendė savo kieme pastatyti Lietuvos laisvei pašvęstą koplyčią. Beje, A. Bulotas šioje koplytėlėje laikė mišias už prokurorų atsivertimą Drąsiaus Kedžio byloje.

Dar viena dvasinga stotelė – pačioje

Panerių gatvės pradžioje. Namelis nedidelis, pastelinio atspalvio, tad pražiopsoti jį nesunku, atkreipsite dėmesį tik į memorialinę lentą (retenybė šiuose kvartaluose, palyginti su kokiu Radijo rajonu Žaliakalnyje).

Bet visai prie pat – skverelis, o jame –atminimo ženklu Romui Kalantai virtęs akmuo. Manau, svarbu pamatyti, iš kur Miesto sode 1972-ųjų gegužę atsirado jaunuolis, nebepakentęs gyventi sovietinėje priespaudoje.

Įdomybės

Kokia ekskursija be pikantiškų smulkmenų, dalyviams padedančių atsipūsti ir sujungti istorinius pasakojimus bei gausybę faktų? Panerių gatvėje (ir ją kertančiose) tokių smulkmenų tikrai labai daug.

Man, pavyzdžiui, labai patinka žmonės, kurie gyvendami pirmuose aukštuose suvokia atsakomybę už

praeiviams kuriamą palangių patirtį ir ne tiesiog užtraukia žaliuzes, bet pasistengia įrengti mažus paslapčių kambarėlius. Panerių gatvėje tokių „palangių parodėlių“ apstu.

Kitas įdomus dalykas – sodybų papuošimai. Keletą pačių įdomiausių aptikau gatvės atkarpos nuo Varnių gatvės link Lapių pradžioje. Sutiktas jaunuolis paaiškino, kad Vytį primenančią metalinę skulptūrą (jų buvo dvi, bet vieną pavogė) ir man iki tol nematytus keraminius koplytstulpius sukūrė jo prosenelis Mickevičius. Kitoje gatvės pusėje slepiasi dar vienas įdomus padaras –nei slibinas, nei vienaragis.

Įdomybėmis galima laikyti ir jau minėto kolūkinio baroko detales. Tačiau ištisi paslapčių klodai, neregėti jokiame oficialiame pasakojime apie Kauną, atsiveria nusprendus pasižvalgyti gatvelėse netoli Jurbarko g. žiedo. Asfalto nematę takai, jokių šaligatvių, iš kelių epochų (ir rastų statybinių medžiagų) sulipdyta architektūra, viena seniausių Kauno vaistinių (ne mažiau nei tabletės ir piliulės joje įdomi augalija ir interjeras) ir daug kitų netikėtumų.

Eidami dar giliau, iš Panerių gatvės pasukę į Kernavės, o tuomet į J. Naujalio gatvę, priartėsite prie užkandinės „Pas Jadvygą“, kurioje cepelinus kerta tiek LSMU Veterinarijos akademijos, tiek LSMU gimnazijos auklėtiniai. Vaizdžiai tariant, prieš keliolika metų ir daugiau čia buvo populiari šios Vilijampolės dalies freelancerių, kartais painiojamų su medikais, coworkingo vieta. Gal visgi šį objektą vertėjo paminėti „Gastronomijos“ skyriuje?

Palinkėjimai

Panerių gatvėje turinio pakanka tikrai ne vienam pasivaikščiojimui ir šį maršrutą, kaip ir visą Kauną, galima skirstyti pačiais įvairiausiais pjūviais. Mano kelyje pasitaikė keletas solidžių atminimo ženklų-schemų, skirtų Kauno getui atminti. Visgi, pavyzdžiui, Vytenio Jako meno kūrinys „Degantys akmenys“ Linkuvos gatvės pradžioje –saulės atspindžius ir praeivių veidus gaudančios veidrodžio šukės – yra daug paveikesnis istorijos įprasminimas nei pirmiau minėti objektai. Čia reikia paminėti ir 2017 m. vykusią 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuruotą Paulinos Pukytės. Bienalėje dalyvavusi ir vėliau Kaune ne vieną įsimintiną darbą sukūrusi Kauno gete susipažinusios poros dukra

Jenny Kagan Demokratų aikštėje veikiančioje parduotuvėje pirkėjams siūlė maišelius, skirstančius juos „į kairę“ ir „į dešinę“ – visai kaip „Didžiosios akcijos“ dalyvius.

Taigi pirmiausia palinkėčiau

Panerių gatvės gyventojams, kurių nemaža dalis čia įsikūrė po to, kai neliko senųjų gyventojų, daugiau istorinio jautrumo. Antras, šiek tiek smagesnis palinkėjimas skirtas tiek visos Vilijampolės gyventojams, tiek ir kitiems kauniečiams kaip nors smagiai įprasminti faktą, kad šią vasarą eismui uždarytas Milikonių kalnas. Nors, kaip jau supratote iš šio rašinio, didžioji dalis Panerių gatvės gyventojų turi savo kiemus, kuriuose gali kepti šašlykus ir kitais būdais vasaroti, vis dėlto laisva nuo automobilių gatvė yra puikus pretekstas bendruomeninei šventei. Gal prisimenate „Flash Voyage“ koncertą ant uždaryto Petro Vileišio tilto? Aš maždaug apie tai.

P. S. Galbūt jau ne šiais metais, bet glaudesnį bendravimą tikrai paskatintų ir lygesni šaligatviai.

KAUNO PLANAI IR REALYBĖ

ALGIRDAS ŠAPOKA

Esame įpratę manyti, kad viskas aplink mus keičiasi labai greitai. Bet atsitraukime tolėliau ir pasižiūrėkime, ar tikrai Kaunas taip jau pasikeitė per šimtus metų. Jeigu neužtenka atsitraukti per gatvę, atsitraukime per kelias, pasižiūrėkime iš viršaus. Įkvėpti Kauno regioniniame valstybės archyve veikiančios parodos „Laisvės alėja XIX a. vid.–XX a. KRVA dokumentuose“, bandome pasižiūrėti į Kauną iš seniau, iš aukščiau, o svarbiausia – lėčiau.

Nedidelėje KRVA salėje susitarus iš anksto galima aplankyti kuklios erdvės, bet gilaus turinio parodą. „Visi žemėlapiai bei planai yra autentiški. Visi jie saugomi mūsų archyve“, – pabrėžia pašnekovė, viena iš parodos kuratorių, Kauno regiono valstybės archyvo vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė, čia dirbanti jau tris dešimtmečius.

KRVA. F. 218, ap. 1, b. 625 (Kauno miesto planas. 1929 m.

KRVA. F. I-61, ap. 1, b. 1728, l. 1 (Kauno miesto planas iki 1847 m.)

KRVA. F. I-61, ap. 1, b. 1725, l. 1 (Kauno miesto tikrosios būklės planas. 1863 m.)

Ar galima pasitikėti?

Išlikę bei žinomi Kauno žemėlapiai siekia XVIII a. vidurį. Pasak kuratorės, seniausią žinomą Kauno planą 1774 m. sudarė H. D. Schultzas, lenkiškai pavadinęs tiesiog „Plan miasta Kaun“. Tačiau už jį vyresnė puikiai pažįstama kartografo T. Makovskio graviūra, sukurta XVII a. pradžioje.

„Į ją, kaip ir į kitus planus bei žemėlapius, reiktų žvelgti atsargiai, nepasitikrinus nepasitikėti. Makovskis akivaizdžiai padaugino namų. Mums gal ir smagu, atrodo didelis miestas, bet realybėje jis tikrai buvo kuklesnis, apstatymas nebuvo toks tankus, kaip gali pasirodyti graviūroje“, – pasakoja N. Ambraškienė.

Neatitikimų pasitaiko ir vėlesniuose dokumentuose: dalis jų atvaizduoja planus, tačiau realybėje vaizdas būdavo kitoks. Kai kas likdavo neįgyvendinta, kai kas realybėje būdavo mažesnio mastelio. Tarkim, ar tikrai mano gimtojoje Rytų g. buvo Saulės aikštė, ar tai tebuvo gatvės išplatėjimas?

Keitėsi lėtai

Nors antras pagal dydį Lietuvoje, Kaunas nėra didelis miestas. Žiūrint į jo istorinius, architektūrinius sluoksnius, matyti, kad didesnė plėtra prasidėjo vos prieš nepilnus 200 metų, o aktyvesnė tik prieš kokį 100. Taigi Kaunas iki pat XIX a. vidurio buvo eilinis, nedidelis miestelis.

„Apie Kauno kaip miesto užuomazgas galime kalbėti maždaug nuo 1408 metų, kai jam suteiktos Magdeburgo teisės“, – tęsiame pokalbį. Iki tol Kaunas buvo labiau aplink pilį besisukanti gyvenvietė, turėjusi tik besikuriančio miesto požymius, pavyzdžiui, medinę bažnyčią.

Aišku, kad lėčiausiai kintanti dalis yra Kauno miesto senamiestis. Įspraustas

tarp dviejų upių, natūraliai atskirtas nuo Aleksoto (prijungtas 1932 m.) ir Vilijampolės (prijungta 1919 m.). Čia esanti Kauno rotušė bei Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, taip pat ir Kauno pilis, yra bene seniausi atskaitos taškai žiūrint į Kauną iš viršaus.

Iš esmės toks, vos 1,5 kvadratinio kilometro ploto, Kaunas ir išlieka iki pat kito etapo. Kelis šimtus metų dėl natūralių geografinių ribų Kaunas grūdasi aplink santaką, kur kertasi laivybos keliai, pirklių maršrutai. Prie krantinių natūraliai susiformuoja pirmasis miesto gatvių tinklas, urbanistinis audinys, nekintantis iki XIX a. vidurio.

Okupacinė plėtra ir pokyčiai 1795 m. Kaunas patenka į carinės valdžios sudėtį. Prasideda šiek tiek aktyvesnis miesto urbanizavimas, po truputį ryškėja naujamiesčio idėja, sudaromi keli plėtros planai. Kaip teigia archyvo specialistė, jie visgi nerealizuoti, liko popieriuje: žmonės senamiestyje toliau gyveno, kaip gyvenę, o Kaunas į priekį judėjo iš lėto. Didesniems pokyčiams nebuvo poreikio.

„Situacija kardinaliai pasikeičia 1847 m. patvirtinus naują Kauno miesto plėtros planą, kai Kaunas tampa gubernijos centru“, – pabrėžia kuratorė. Tuomet suformuotas centrinės Kauno dalies planinės struktūros tipas su stačiakampiu gatvių tinklu. Toks Kauno centras, kokį mes pažįstame ir dabar. Miestas augo į rytus nuo dabartinės I. Kanto gatvės iki Ąžuolyno dalies, vėliau pavadintos Vytauto parku. Tuo metu visu būsimojo Kauno naujamiesčio plotu driekėsi miškai ir smėlynai, Įgulos bažnyčios vietoje telkšojo pelkė, buvo medžiojamos antys.

Projektas parengtas pagal vadinamuosius rusų miestų planavimo principus, neatsižvelgiant į gamtos sąlygas.

Sakoma, kad Kauno, kaip ir daugelio kitų, modelis pritaikytas pagal Odesos planavimo principus. Šis planas tapo šablonu ir kitiems miestams Rusijos imperijoje – nuo Kaukazo iki Baltijos.

„Trys tuomet išryškinti atskaitos taškai išlieka iki šių dienų. Jau tuomet suformuota dabartinė Vienybės aikštė, miesto sodas bei Nepriklausomybės (Soboro) aikštė“, – tęsia pasakojimą kuratorė. Šios vietos tapo miesto simboliais, tautinių švenčių erdvėmis.

Kauno tvirtovės statyba Praeities tyrinėtojai teisingai sako, kad XIX a. pabaigoje Kaunas sulėtėjo. „1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune. Kaunas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių santakos kaip kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio tilto, tunelio, strateginių kelių ir kt.“, –pastebi archyvo darbuotoja.

Kauno plėtra sustoja. Prioritetas –kariniai poreikiai. Tai tęsiasi iki pat 1915 metų, kai Rusijos pralaimėjimas jau akivaizdus. Visgi, būtent tuo metu priimti ir esminiai miesto urbanistiniai sprendimai, kurie nulemia ne tik pagrindines susisiekimo arterijas, bet ir gretimų rajonų, pvz., Šančių, gyvenimą iki šių dienų.

Kaunas nebeauga natūraliai, jis įspraudžiamas į tvirtovės sienas, tvoras, griovius, ruošiamas kovai. Bet

tuo pačiu metu pastatoma šimtai, jei ne tūkstančiai, naujų pastatų. Nutiesiama daugybė kelių, kurie jau nepriklausomoje Lietuvoje taps transporto ašimis, aplink natūraliai toliau auga miestas.

Tvirtovės gatvių tinklas apėmė įvairius kelių tipus, įskaitant spindulinius kelius, rokadas ir specialius geležinkelius. Infrastruktūra, gatvių tinklas taikyti prie karinių poreikių, gynybos strategijų ir logistikos. Dauguma kelių buvo skirti pervežimams, komunikacijai tarp fortų ir kitų įtvirtinimų.

Manau, kad prie tvirtovės kelių, t. y. dabartinių gatvių, reikėtų specialaus žymėjimo, kad suvoktume miesto kismo lėtumą. Taip kasdien pamąstytume važiuodami K. Baršausko, Jonavos, Linkuvos gatvėmis, Rokų plentu ar dešimtimis kitų Kauno kelių. O kur dar žymieji „uošvės liežuviai“, apraizgę strategines vietas.

Auksiniai laikai

Kad ir ko paklausi, seno ar jauno, visi atsakys, kad geriausias Kauno laikas buvo prie A. Smetonos. Panegirikos tam laikui viešajame diskurse tikrai netrūksta. Laikotarpio unikalumą liudija ir faktas, kad visai neseniai Kauno modernizmas, kaip reiškinys, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Per tuos du trumpus dešimtmečius Kaunas iš provincijos tapo europine sostine.

Miestas augo greičiau nei įprastai. Padidėjo dvigubai. „Akivaizdžiausiu pokyčiu tapo A. Jokimo ir A. Frandseno sukurtas Kauno plėtros planas

su vis dar prestižiniu Žaliakalnio trapecijos rajonu. Šis, be jau minėtų prijungtų rajonų, tapo bene ryškiausiu įgyvendintu miesto plano pokyčiu“, –pasakoja mano pašnekovė Nijolė.

Kitaip nei Kauno gubernijos laikais, nepriklausomoje Lietuvoje Kauno miestas planuotas atsižvelgiant į reljefą, gamtines sąlygas, kitus veiksnius. Žaliakalnio gatvės kaip vėduoklė išsiskleidžia nuo centro į viršų, pritaikant gatves bei sklypus šlaito linkiams. Beveik visas gatvių tinklas nepasikeitęs per 100 metų.

Gatvės išlieka, keičiasi vardai ir numeriai

Kiekviena valdžia bando įtvirtinti save, užsiimti kolektyvinės sąmonės kontrole, ideologiniu perrašymu ir istoriniu revizionizmu. Vyresnės kartos kauniečiai puikiai pamena senesnius gatvių pavadinimus, kurie visi pakeisti atgavus nepriklausomybę.

Apie dar senesnį ir įdomesnį virsmo periodą įdomiai pasakoja Mindaugas Balkus savo knygoje „Kaip Kovno tapo Kaunu“. Tiesą pasakius, daugelio gatvių pavadinimai Kaune nuo XX a. pradžios keitėsi bent keturis kartus. O namų numeracija – tik sykį. Bent jau miesto centre.

Pasikeitusių namų numerių istorija tikrai įdomi: inventorizacija atlikta 1940 metais, pirmosios driskių okupacijos metu. Atliko ne kas kitas, o gimnazijų vyresniųjų klasių mokiniai. Tai buvo pažymėta net dienynuose – mokinių tądien nėra, nes inventorizuoja Kauno pastatus. Užmojis buvo didžiulis, reikėjo nacionalizuoti visą nekilnoja-

mąjį turtą, didesnį nei 220 kvadratinių metrų. Kaip viską sužinosi, jeigu mokesčių inspekcijos duomenų nėra?

Taip, pasitelkiant pigiausią raštingą darbo jėgą.

Visos namų valdos buvo inventorizuotos, surašytos, o tokioje vienoje valdoje galėjo būti ir ne vienas namas, ir ūkiniai pastatai. Buvo aktyviai keičiama valdų paskirtis, kuriamas naujas gyvenamasis plotas. Galiausiai viskas išparceliuota, padalinta gabalais, todėl ir numerių kai kuriose gatvėse padaugėjo.

Daugiasluoksnis ir lėtas

Pakeliui namo, besibraudamas pro vingiuotus tvirtovės kelius, bohemiškas modernizmo vitrinas ir siauras viduramžių gatveles, prisėdu ir galvoju: „Kaunas labai pasikeitė.“ Taip, per 600 metų šis miestas tikrai pasikeitė. Tik klausimas, kaip patys tą laiką skaičiuojame – ar toks skaičius miestui didelis ar mažas?

Tačiau gal svarbu ne tai, kiek jis pasikeitęs, o kiek mes norime jį pamatyti. Kauno regiono valstybės archyvas nuolat atveria savo lobius lankytojams, norintiems susipažinti su istorija iš arti ir per autentiškus artefaktus. Ne tik per fotografijas, bet ir per žemėlapius, planus, iš aukščiau ir lėčiau.

PASPIRTUKAS IRGI ŽMOGUS

KOTRYNA LINGIENĖ DAINIAUS PUTINO NUOTR.

Prieš dvejus metus tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ pasiūlė naujovę – eksperimentinę programą „Off“, kuruojamą „Kosmos Theatre“. Įsimintiniausiu jos akcentu man tapo Tautvydo Galkausko „How to Swim“, kuriame aktorius moko plaukti akmenį. Akmuo net turėjo savo instagramo paskyrą, kurią seku iki šiol. Objekto personifikacija jo neanimuojant buvo Tautvydo magistro baigiamojo darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tema. Džiugu, kad menininkas tęsia tyrimus ir šių metų „ConTempo“ programoje pristato spektaklį su daugelio dievinamais, o kitų – nekenčiamais paspirtukais. Griežtesni pasakytų: žaliais invaziniais objektais, drumsčiančiais šaligatvių ir dviračių takų taiką. Pozityvesni pasidžiaugtų, kad tik paspirtukas juos išsodino iš automobilio. Bet spektaklis „Coffee & Scooters“, pasirodo, ne visai apie tai.

Su sostinėje gyvenančiu, iš Meškuičių miestelio netoli Šiaulių kilusiu Tautvydu kalbamės internetu, nes jo vasara darbinga. Beveik iškart po mūsų pokalbio Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko Eglės Vertelytės spektaklio „Šok, Edita, šok“ (dramaturgas Rimantas Kmita) premjera, kurioje Tautvydas vaidina iš „Pietinia kronikų“ pažįstamos herojės svajonių objektą. Nuo objektų pradedame ir mes.

Nusprendei gerai atpažįstamam objektui suteikti balsą, netgi sukurti paspirtukų bendruomenę. Kas tave motyvavo tokiam kūriniui?

Tiksliai nepamenu aplinkybių, bet mieste atkreipęs dėmesį į paspirtukus pagalvojau, kad būtų įdomu ką nors apie juos sukurti. Paspirtukai man pasirodė gyvi, ypač dėl to, kad juos galima įjungti ir išjungti – tarsi kontroliuoti gyvybę. Net svarsčiau apie performansą, kurio metu pagrobčiau vieną paspirtuką ir atlikčiau egzekuciją, transliuodamas gyvai socialiniuose tinkluose, gal net skambinčiau kompanijai „Bolt“ dėl išpirkos. Tai buvo gana žiauri idėja, ypač geopolitinių įvykių kontekste, ir, nusprendęs dalyvauti „Menų spaustuvės“ paskelbtame spektaklių konkurse „Atvira erdvė“, jos atsisakiau. Pagalvojau: kodėl turėčiau juos kankinti, kai jie ir taip yra nuskriausti žmonių? Nusprendžiau elgtis priešingai – bandyti juos išteisinti, parodyti, kad paspirtukai tokie yra dėl žmonių poelgių. Juk dažnai paspirtukai nekenčiami, nes paliekami bet kur, jais lakstoma bet kaip.

Kai pats pradėjau nuomotis paspirtukus, pastebėjau, kad jų pilna visur, įvairiausiose pozicijose, kartais ir gerokai aplamdytų. Atrodė, kad kiekvienas jų turi savo istoriją, galėtų ką nors papasakoti. Tai man priminė populiaraus fotoprojekto „Humans of New York“ idėją. Svarsčiau net kalbinti kiekvieną paspirtuką ir dalintis jų bendruomenės istorijomis instagrame.

Spektaklio aprašyme, jau pačiame pirmame sakinyje, pabrėžiama, kad paspirtukai – tai miesto apendicitas, propaguojantis skubėjimą ir siūlantis nevaikščioti pėsčiomis. Ar manai, kad skubėjimas – yda?

Tie žodžiai ne mano. Dariau apklausą apie paspirtukus, ir vienas žmogus pavadino juos miesto apendicito, o kitas pasakė, kad jie propaguoja skubėjimą. Man šie posakiai pasirodė įdomūs ir juokingi.

Apskritai, manau, skubėjimas dažniau turi neigiamų pasekmių. Kai skubi, nerviniesi, bandai suspėti, viskas pradeda kliūti – ir tas pats paspirtukas, ir aplinkiniai, trukdantys pasiekti tikslą. Pats dažnai į miestą išsiruošiu tik tada, kai kur nors turiu skubėti. Retai išeinu tiesiog šiaip, be priežasties. Dažniausiai turiu nukeliauti iš taško A į tašką B ir, žinoma, iš namų išeinu kuo vėliau, o tada lekiu per visą miestą. Kartais net juokinga pasidaro: sugalvoju nuvažiuoti pasivaikščioti, o tada skubu į tam tikrą vietą, kad iš ten galėčiau eiti pasivaikščioti.

Paspirtukai tavo spektaklyje kovoja dėl savo vietos pasaulyje. Ką iš tiesų reiškia ši kova? Kokią žinutę koduoji žiūrovui?

Idėja apie kovą dėl vietos po saule taip pat kilo stebint internetinę erdvę. Susidaro įspūdis, kad paspirtukai gadina kraštovaizdį, pastatų aplinką. Tada

jiems kuriamos specialios stovėjimo vietos. Jie tarsi turi stengtis stovėti etiškai, nesusidurti su pėsčiaisiais, netrukdyti. Sukūriau fiktyvų pasaulį, kuriame jų kasdienybė – kova už būvį.

Spektaklio pasakotojas –jaunas vaikinas, kuriam reikia išsiblaivyti, bet jis kas vakarą užsimiršta. Ar prablaivėjimas turi gilesnę potekstę? Galbūt tai siekis tapti sąmoningesniam, pažvelgti plačiau? Vaikinas, su kuriuo ir aš pats kažkiek tapatinuosi, nori save įprasminti. Dažnai ta prasmė atsiranda už kažką kovojant. Bet neretai, kai neturi tvirtų įsitikinimų, kai esi pasimetęs ar tarsi neišsiblaivęs, sunku suprasti, kaip elgtis ir kam apskritai to reikia.

Grįžkim prie spektaklio „How to Swim“, kurį kauniečiai galėjo pamatyti prieš porą metų: mes visi kasdien praeiname pro įvairius objektus, tokius kaip paspirtukai ar akmenys, tačiau ne kiekvienas sugalvoja iš to sukurti spektaklį.

Su kiekvienu objektu vis kitaip. Kalbant apie akmenį, viskas prasidėjo nuo perskaitytos lietuvių liaudies patarlės: „Moko žmogus akmenį plaukti.“ Tuo metu dalyvavau „Kosmos Lab“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurias organizavo „Kosmos Theatre“ kartu su teatro trupe AKHE. Viena užduočių buvo kurti iš patarlių.

Nuo to ir pradėjau – bandžiau tiesiogine to žodžio prasme išmokyti akmenį plaukti.

Esu numatęs ir daugiau pasirodymų su kitais daiktais. Pavyzdžiui, dabar vystau idėją su unitazu. Kiekvieną dieną eini į tualetą, bet vieną kartą pagalvoji: „O, tualetas.“ Nors atlieka labai purvinus darbus, jis nepaprastai svarbus ir reikalingas, bet dažnai nematomas. Taip pat turiu idėją su grėbliu. Čia mane domina specifinis

dalykas – jei užlipi, jis trinkteli tau į galvą. Tai toks vaizdinys iš filmukų.

Ką tau, kaip aktoriui, duoda tokie kūrybiniai eksperimentai?

Pamenu, kad pirmą kartą parodęs dešimties minučių „How to Swim“ eskizą kūrybinėse dirbtuvėse pajutau didžiulį palengvėjimą. Supratau, kad ne aš esu svarbiausias, o tas daiktas. Ir galiu kalbėti ne apie save. Man svarbu atsiriboti, nemėgstu to visiško nuogumo, kai ateini ir pradedi kalbėti apie save, savo gyvenimą. Man geriau pasiimti kokį daiktą, o tie daiktai, matyt, užkliūva todėl, kad kažkuo yra su manimi susiję. Aš juos tapatinu su savimi, su tuo, kaip tuo metu matau pasaulį. Randu panašumų, ir mes abu vaidiname, kalbame tam tikra tema, bet aš tai darau per daiktą. Jis neša savo svorį, savo įsivaizdavimą. Tai nuo manęs nuima atsakomybę. Net nežinau, ar tai vaidybos, ar režisūrinis aspektas – kaip atrasti tą balansą, kad nė vienas iš mūsų nebūtų aukščiau, bet visą laiką tarpusavyje kovotume dėl dėmesio ir juo dalintumėmės.

Spektaklyje „How to Swim“ bandau akmenį išmokyti plaukti, užsiimu su juo įvairiausiomis veiklomis, bet iš tikrųjų nėra svarbu, ar man pavyks jį išmokyti, ar pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą. Iš pirmo žvilgsnio tai – motyvuoti, kryptingi veiksmai, bet galiausiai suvoki, kad pastangos beprasmės. Užuot vis bandęs kažko išmokyti akmenį, suprantu, jog man pačiam reikia tapti akmeniu. Būti akmeniu reiškia būti tikram ir tuo pačiu būti niekuo, būti užtikrintam tuo, kas esu, būti kantriam. Tada galėsiu būti amžinas ir nebereikės niekur skubėti.

Jausmą, kurį bandau nusakyti, geriausiai apibūdina „How to Swim“ pabaigoje skambantis Mahmoudo Darwisho eilėraštis „Norėčiau būti akmeniu“ (I Wish I Were a Stone).

Man, kaip Tautvydui, labai svarbu tikėti, kad galiu būti akmuo, todėl galbūt kažkaip taip ir nugyvensiu savo gyvenimą – bandydamas tapti akmeniu. Kiekvienas daiktas, atsirandantis mano spektaklyje ar kitoje būsimos kūrybos formoje, prisideda prie šio siekio. O kol dar nesu akmuo, manau, labai svarbu atkreipti dėmesį į nuomojamų elektrinių paspirtukų teises.

Aname atsakyme grįžai prie kovos temos. Išties, daugelis festivalio „ConTempo“ spektaklių, vykstančių viešose erdvėse, kovoja dėl praeivio dėmesio su automobiliais, oro balionais, ledais ir kitais trikdžiais. Kaip jautiesi tokiose situacijose?

Man patinka, kai spektaklio erdvė jau turi savo energetiką, savaime veikia.

Atrodo, kad tada nereikia scenografijos, iškart susiklosto kitoks santykis su erdve ir žiūrovu. Man pačiam tai kelia iššūkių, nes kiekvieną kartą reikia prisitaikyti.

Atrodo tikriau, kai spektaklis vyksta mieste, teatrui nepritaikytoje erdvėje.

„How to Swim“ daugiau rodydavau teatre, bet dabar jį pristatau ir kitur. Šiauliuose birželį atlikau jį garaže. O „Coffee & Scooters“ premjera pernai vasarą įvyko sostinės erdvėje „Utopia“. Kaune jį rodysime prie „Mokslo salos“ ir Lietuvos policijos mokyklos Mastaičiuose kieme. Tai gana ironiška,

nes mano veiksmai su paspirtukais nebūtinai šimtu procentų legalūs.

Tautvydai, kalbamės prieš naujo spektaklio, kuriame vaidini, generalinę repeticiją. Smagu, kad įterpei pokalbį į dienotvarkę. O ką veiki, kai neskubi?

Mėgstu pamiegoti, skaityti, žiūrėti filmus. Viską darau labai lėtai: ilgai valgau, ilgai geriu kavą, tada einu paskaityti, pažiūrėti filmą, pasivaikščioti. Tai tobula neskubėjimo diena. Galbūt iš šalies ji atrodo nuobodi, bet aš taip atsipalaiduoju.

Vadinasi, nuobodulio gyvenime reikia?

Kai nuobodu, pradedi galvoti, ką čia nuveikus, kad nebūtų taip nuobodu. Tada ir kyla idėjų. Kita vertus, dažnai kūrybinės mintys ateina ir labai intensyviai veikiant. Neretai daug daugiau pasidarai, kai trūksta laiko. Kai laiko nėra, pradedi labiau jį branginti, daugiau galvoji, ką nuveiktum, jei jo turėtum. Arba kaip tik stengiesi visur suspėti, nes laikas atrodo toks brangus ir bandai jį išnaudoti kiekvienai norimai veiklai.

7-asis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ Kaune ir Kauno rajone įvyks rugpjūčio 2–9 dienomis. Sekite naujienas: contempofestival.lt

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė –Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

VIDURVASARIS… RAŠYDAMI ŠIAS EILUTES VILIAMĖS, KAD ORAS LEPINA RENGINIŲ ORGANIZATORIUS IR

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

SVEČIUS – JUK PASIRINKIMAS PAVYDĖTINAS. DAR

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

DAUGIAU RENGINIŲ – INTERNETINIAME KALENDORIUJE

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 07 18

Paroda „Kas yra subnet“

VDA KF galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2

2021 m. JAV susikūrusio anoniminio meninio projekto „Sub Net“ paroda siekia atverti naują požiūrį į skaitmeninę erą ir jos fizines išraiškas.

Iki 07 19

Paroda „Jonas

Rustemas – dailininkas ir pedagogas (1762–1835)“

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Ignalinos krašto muziejaus parengta paroda skirta Jono Rustemo – žymiausio XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininko, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus – atminimui. Rustemo kūrybos sritys –tapyba, piešiniai, kortos, gyvieji paveikslai, architektūrinis švenčių apipavidalinimas.

Iki 07 27

Anos Rebordão paroda „Bučinyje“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Ana Rebordão kuria inscenizuotas situacijas, kuriose pati atlieka skirtingus vaidmenis, nagrinėdama moters tapatybę ir jos patirtis. Parodoje pristatomi videodarbai, sukurti 2018–2025 m., tyrinėjantys motinystės vaizdinius bei bandantys suprasti istorijos eigą per kūnišką žvilgsnį. Lėti, statiški kadrai perteikia traumų ir vidinio nerimo temas, o ironiškas menininkės žvilgsnis leidžia tyliai vaizduojamoms moterims „prabilti“.

Iki 07 27

Domo Mykolo

Malinausko paroda „Baubas“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje reflektuojama fantazijos kaita technologijų amžiuje – kai vaizdai ir garsai reaguoja į mūsų norus, o kasdienybė tampa greitų pasirinkimų lauku. Objektai, primenantys keistas būtybes, yra bandymas įkūnyti fantazijos likučius, kurių išlikimu vis labiau abejojama. Menininkas fantaziją stebi tarsi iš šalies, mėgindamas ją tyrinėti kaip seniai prarastą refleksą.

Iki 07 27

Paroda „Dvigubas pasas – „AŠ“ –supakuotas lagamine“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Vokietijoje gyvenanti japonų menininkų grupė, bendradarbiaudama su Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga (WKB), pristato tarptautinę parodą bei renginių ciklą. Projektas, kuris 2024 m. buvo pristatytas Hawerkamp parodų salėje Miunsteryje, Vokietijoje, atkeliauja į Kauną, o 2026 m. vyks Fukušimoje, Japonijoje.

LIEPA

KALENDORIUS

Iki 09 30 Paroda „Kazachės moterys stepių

kultūroje“

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

Kazachstano centrinio valstybinio kino, nuotraukų ir garso įrašų archyvo nuotr.

Parodoje pristatomos fotografijos, atspindinčios kazachių moterų kasdieninį gyvenimą XIX a. pab.–XX a. I p. Paroda pristatoma bendradarbiaujant kartu su Kazachstano centrinio valstybinio kino, nuotraukų ir garso įrašų archyvu.

Iki 12 31

Paroda „Miesto atmintis: archeologai“

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Archeologinių tyrimų akimirka, XX a. pab. Dainiaus Balčiūno asmeninis archyvas

Kauno miesto muziejus tęsia parodų ciklą, skirtą subjektyvioms Kauno istorijoms, kurios savaip papildo didįjį miesto istorijos pasakojimą. Šįkart parodos herojais tampa archeologai – Mindaugas Bertašius ir Dainius Balčiūnas, kurių kastuvai ne kartą buvo įsmeigti senąjį Kauno grindinį. Parodą kartu M. Bertašiumi ir D. Balčiūnu kuravo Povilas Gadliauskas ir Lina Mikalkėnaitė.

Antradienis, 07 01 / 08 / 15 / 22 / 29, 12:00

Literatūriniai priešpiečiai – tylieji skaitymai

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Tylieji skaitymai – literatūros renginys, kuriame dalyviai renkasi bendroje erdvėje, tačiau skaito individualiai, dalydamiesi ne žodžiais, o bendru buvimu, mėgaudamiesi procesu. Susitikimų metu 45 min. vyks tylusis grupinis knygų skaitymas, o likusias 15 min. aptarsime skaitomas knygas, reflektuosime. Vasaros skaitinius galite rinktis savarankiškai, sekti „Vasaros su knyga“ iššūkius arba pasinaudoti Ąžuolyno bibliotekos rekomendacijomis.

Penktadienis, 07 04, 19:00

Atviras sutartinių ratas

„Sutartinių magija“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Laurita Peleniūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Folkloro atlikėja Laurita Peleniūtė ir muzikantas Tadas Dešukas visus, kurie neabejingi protėvių palikimui, trokšta bendrystės, pažinimo, o galbūt ir nuotykio, kviečia į magišką sutartinių ratą. Čia laukiami tiek patyrę giedotojai, tiek ieškantys pirmųjų pamokų. Bendrame rate išnyksta dalyvių statusas, amžius, lytis, patirtis ir socialiniai sluoksniai, ten skamba viena kalba – sutartinių.

07 05–07 06

XXIV tarptautinis festivalis „Operetė

Kauno pilyje“

Kauno pilies loma

2025-ieji metai Lietuvos muzikinio teatro scenai itin reikšmingi: švenčiame profesionalaus baleto 100-metį, taip pat drauge su pasauliu minime 200-ąsias austrų kompozitoriaus Johanno Strausso gimimo metines. „Operetė Kauno pilyje“ šias dvi svarbias datas sujungs į vieną: festivalio scenoje skambės gražiausios „valsų karaliaus“ melodijos, persipinančios su elegantiška klasikinio baleto gracija.

LIEPA

KALENDORIUS

07 06–11 29

Paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“

Istorinė LR Prezidentūra

Kaune, Vilniaus g. 33

Aleksandras Stulginskis su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene. 1920 m. balandžio 24 d., Kaunas. ČDM IP 184

Prieš 140 metų gimęs prezidentas

Aleksandras Stulginskis –jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Jubiliejinės arodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą

Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros

Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro

Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“.

Pirmadienis, 07 07 / 14 / 21 / 28, 18:00

Literatūriniai piknikai

„Meilės istorijos parke“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Bibliotekos organizuojami meilės istorijų piknikai sugrįžta

į Kalniečių parko skaityklą – jau ketvirtą vasarą į literatūrinius pasimatymus čia kviečia lietuvių autoriai. Pokalbiai apie kūrybą, rašymą, knygų leidybą, naujausius romanus ir būsimų knygų ištraukų skaitymai – kiekvieną liepos pirmadienį.

Trečiadienis, 07 09, 17:30 „Dedikuota Čiurlioniui“: pokalbis su Anželika

Cholina

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Švęsdami Čiurlionio metus, patį

kūrėją ir jo palikimą galime pažinti per skirtingas meno formas.

Anželikos Cholinos ir jos 25-metį

šiemet mininčio A|CH šokio teatro

šiai progai sukurtas spektaklis

„Karalių pasaka“ tapo viena iš

šiuolaikinių dedikacijų šiam iškiliam kūrėjui. Renginio metu žiūrovai

turės galimybę užduoti klausimus, įsitraukti į diskusiją ir išgirsti apie Čiurlionio inspiracijas dabarties kūrėjams.

Trečiadienis, 07 09, 17:45 Ekskursija „Senamiesčio perlai“

Susitikimo vieta: J. Naugardo g. 2

Feisbuke susiraskite puslapį „Kaunietiškos įdomybės“ ir susipažinkite su jo autore, gide ir žurnaliste Karolina Stažyte. Pažadame, laikas su šia talentinga istorijų pasakotoja skrieja akimirksniu, kur bevaikščiotumėte, o ši konkreti ekskursija baigiasi… ledų degustacija.

Ketvirtadienis, 07 10, 18:00

Pažaislio muzikos

festivalis. Mūza

Rubackytė: nuo Baltijos iki Adrijos

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Koncerte skambės Mikalojaus

Konstantino Čiurlionio trys preliudai ir du noktiurnai, L. Godowskio Sonatos e-moll antroji dalis bei Ramintos Šerkšnytės „Pasakalija“ fortepijonui. Vakaro kulminacija taps F. Liszto opusai iš ciklų „Antrieji klajonių metai: Italija“ ir „Tretieji klajonių metai: Roma“, taip pat didingoji Sonata h-moll.

Dmitrij Matvejev nuotr.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 07 10, 20:00

„Guns N’ Roses“ koncertas

Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5

Viena garsiausių ir įtakingiausių visų laikų roko muzikos grupių

„Guns N’ Roses“ pakvies į vienintelį šou Baltijos šalyse. Kartu su „Guns N’ Roses“ turo „Because What You Want What You Get Are Two Completely Different Things“ koncerte Kaune pasirodys ir hiphopo klasikai „Public Enemy“.

Nuo 07 11

Filmas „Supermenas“ (Superman)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Į ekranus atkeliauja pirmasis „DC Studios“ filmas, kuriame „Galaktikos sergėtojų“ režisierius tik jam būdingu stiliumi pristato originalų puikiai pažįstamo superherojaus įsikūnijimą naujai perkurtoje DC visatoje, dovanosiančioje unikalų epinio veiksmo, humoro ir jaudinančių istorijų derinį.

Režisierius: James Gunn („Galaktikos sergėtojai“, „Savižudžių būrys: Mobilizacija“).

07 11–11 26

Paroda „Archeologiniai

radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę“

Kauno rajono muziejus, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.

Tai jau trečioji iš aštuonių planuojamų parodų, kuriose eksponuojami Pakaunės krašto archeologijos radiniai saugomi Vytauto didžiojo karo muziejaus fonduose. Šiomis parodomis siekiama pristatyti Kauno rajono istoriją nuo pat šaknų.

Archeologiniai tyrimai, kurių radinius matysite šioje parodoje, vyko 2017–18 ir 2021 m.

Penktadienis, 07 11, 12:00

Susitikimas su vaikų

rašytoju Tomu Dirgėla

Dainavos parko skaitykla

Mylimiausias vaikų rašytojas Tomas Dirgėla kviečia susitikti! Koks buvo pirmasis T. Dirgėlos apsilankymas Kaune? Ar rašytojas šiame mieste turi mylimiausia vietą? Kodėl T. Dirgėla į Kauną visada stengiasi atvykti su treningais? Ir svarbiausias klausimas – „Žalgiris“ ir „Rytas“? Atsakymai į visus (taip pat ir jūsų!) klausimus – susitikime su 70-ies knygų autoriumi ir jo keturkoje Mūza.

Penktadienis, 07 11, 19:00 Koncertas „150 Čiurlionio stygų – tarp dangaus ir žemės“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Albumo viršelio autorė – Armanda Klimavičiūtė

M. K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos pritaikymas gitarai – mūsų žurnale jau apsilankiusio muziko Roko Jurkaus (1999) projektas.

Gitaristo sukurtų aranžuočių fiziniai ir skaitmeniniai natų leidiniai, padedant Lietuvos muzikos informacijos centrui, pasiekiami visame pasaulyje, o netrukus pasirodys ir šiaip muzikai dedikuota vinilinė plokštelė. Koncerte Rokui kompaniją palaikys kartu albumą įrašęs kroatas Lovro Peretić.

LIEPA

Tomas Dirgėla ir Mūza. Asmeninio archyvo nuotr.

KALENDORIUS

Antradienis, 07 15 / 22 / 29, 18:00

Pasidainavimai su

folkloro ansambliu

„Slaunos su škarpetkutėm“

Kalniečių parko skaitykla

Ansamblio archyvo nuotr.

Folkloro ansamblis „Slaunos su škarpetkutėm“ kviečia į jaukius susibūrimus dainuojant senąsias lietuvių liaudies dainas ir visų mėgiamus romansus: „Kviečiame ateiti ir turiningai praleisti laiką su visa šeima ir nei karto nebandžiusius, ir jau pramokusius – jaukiame rate susipažinsime su dainavimo pagrindais, lavinsime savo balsus ir pajusime tradicinės liaudies muzikos grožį.“

Trečiadienis, 07 16, 18:40 Filmas „Akira“ (1988) „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Restauruota klasika didžiajame ekrane – tik vienas seansas. Praėjus trisdešimt vieneriems metams po Trečiojo pasaulinio karo, ant senojo Tokijo griuvėsių iškilusiame Neo Tokijuje ruošiamasi olimpinėms žaidynėms. Vieną naktį motociklininkų gaujos vadeivos Kanedos bičiulis Tetsuo susiduria su paslaptingu berniuku, ir abu pagrobia kariškiai… Režisierius: Katsuhiro Otomo.

Penktadienis, 07 18, 15:00 Nemuno plenerai

Panemunės ir Šančių paplūdimiai; Santakos parkas

Alinos Butrimės nuotr.

Vidurvasarį „Piešiame Nemuną“ plenerų organizatoriai jau penktus metus kviečia susitikti Nemuno pakrantėse, paplūdimiuose, po tiltais ar salose ir tapyti. Atviri ir lengvo, neįpareigojančio, piknikų ir bendrystės formato, vieną ir tą pačią dieną vyksta įvairiose vietose prie Nemuno.

Penktadienis, 07 18, 23:00

Vakarėlis „Prisukamas

Abrikosas: Vasarvidis“

„Pergalės“ fabrikas, Kaunakiemio g. 5

Vytenio Sidabro nuotr.

Mėgstamiausia kauniečių vasaros pasiutpolkė mieste – kasmet liepos viduryje vykstantis „Prisukamas

Abrikosas“. Tarp savaitgalių, kai visi arba kepinasi pajūryje, arba bėga kuo toliau nuo plento, į gilius miškus, esate kviečiami vieną jų praleisti

Kaune, didžiausioje įmanomoje jo šokių aikštelėje.

Šeštadienis, 07 19, 13:00 Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Nuo pirmo pamatų akmens trečiajame dešimtmetyje šio pastato sienos liudijo sakralines patalpas, virstančias ligoninės palatomis, o vėliau renginių salėmis su atgimimo nuotaikos roko koncertais bei Kauno bohemos pamėgtu baru. Ateikite pašniukštinėti po Kauno menininkų namų pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, prie kavos pasiklausyti audio įrašų – Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.

Šeštadienis, 07 19, 17:00 Pažaislio muzikos festivalis. „Kas parašė knygą apie meilę?“

Senoji Zapyškio bažnyčia, Zapyškis, Kauno raj.

Čiurlionio kvarteto programoje skambės ryškiausi F. Schuberto ir M. K. Čiurlionio opusai styginių kvartetui, J. Tamulionio kūrinio premjera, italų violončelės virtuozo ir novatoriško kompozitoriaus G. Sollimos siuitos styginių kvartetui dalis bei pirmą kartą Lietuvoje skambėsiantis britų kompozitoriaus J. Dove’o vokalinis ciklas „Kas parašė knygą apie meilę?“, sarkastiška muzikine kalba apdainuojantis įvairius požiūrius į šį visais laikais aktualų jausmą.

LIEPA

KALENDORIUS

Sekmadienis, 07 20, 19:00 Pažaislio muzikos

festivalis. Ansamblis

„Huelgas“

Lietuvos banko rūmai, Maironio g. 25

Antrą kartą Kaune koncertuosiantis ansamblis „Huelgas“ jau daugiau nei penkiasdešimt metų yra vienas garsiausių pasaulio kolektyvų, besispecializuojančių viduramžių ir Renesanso epochų polifoninės muzikos atlikime. Šioje programoje – polifoninė a cappella muzika nuo XIV a. iki mūsų laikų.

Trečiadienis, 07 23, 18:00

„Juodraštis“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

„Juodraštis“ – tai skaitymo ir performansų varžytuvės be taisyklių, chaotiškas, netikėtumų kupinas vakaras, kuriame viskas gali nutikti. Renginį ves „Juodraščio“ sumanytoja Karolina Černiavskytė.

Ketvirtadienis, 07 24, 15:00 Festivalis „Land Art“ Girionys, Kauno raj.

S. Petkaus nuotr.

Kaip žemės meno festivalis 2022-aisiais, kai Kaunas ir Kauno rajonas buvo Europos kultūros sostinė, prasidėjęs „Land Art“, šįkart kvies į „dykumą“ – šalia Kauno marių atsivers dykumų sodai, sekretai, smėlio paveikslai, sausų žolynų stebuklai ir kt.

Ketvirtadienis, 07 24, 19:30 Sauliaus ir Jokūbo Bareikių autorinių dainų vakaras

Marijonų vienuolyno kiemelis, įėjimas pro Laisvės al. 101

Du aktoriai, tėvas ir sūnus, visus bardų muzikos gerbėjus kviečia į autorinių dainų vakarą. „Mus sukūrė Virgis Stakėnas, pakvietęs į savo festivalį“, – yra pasakojęs Saulius Bareikis. Iš pradžių neįsivaizdavę savęs kartu scenoje, dabar aktoriai surengia kelis koncertus per metus.

Ketvirtadienis, 07 24, 20:00 „ba.“ koncertas

„Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

Adomo Kaikario nuotr.

Vasarą pradėjęs ūmiu koncertu sostinėje ir įstabiu klipu kūriniui „Kiek dar vargo“ Benas Aleksandravičius su grupe tradiciškai aplankys ir Kauną. Bus ašarų, prakaito, suplėšytų marškinėlių, praleistų paskutinių autobusų ir kitų įvykių, nutinkančių tik vasaros naktį skrodžiant gitaroms.

Šeštadienis, 07 26, 16:00

Bekkerio koncertas

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Šią Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirtą smuiko solo programą M. Švėgžda von Bekkeris pradės nuo Johanno Sebastiano Bacho, kurio kūrybą studijavo Leipcige savo jaunystės metais.

Sekmadienis, 07 27, 18:00 Pažaislio muzikos festivalis. Justina Gringytė ir Malcolm Martineau. Georges Bizet dainos

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Justina Gringytė. Asmeninio archyvo nuotr. Ne vieną prestižinį apdovanojimą pelniusi mecosopranas Justina Gringytė kviečia klausytojus į rečitalį, kuriame skambės nemirtingosios operos „Karmen“ autoriaus, prancūzų romantizmo genijaus Georgeso Bizet dainos.

Antradienis, 07 29, 19:00

Sauliaus Petreikio koncertas „PerKūno šokis“

Kauno kultūros centro terasa, Vytauto pr. 79

„PerKūno šokis – tai daugiau nei koncertas. Tai gyva, kvėpuojanti vasaros patirtis, kur garsas tampa kūnu, o kūnas – šokiu. Čia susitinka gamtos ritmai, laisvė, energija ir vidinis pulsas. Ateik pajusti muziką ne tik ausimis, bet visu savo kūnu“, –intriguoja S. Petreikis.

LIEPA

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Eglė Kirlytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Svetlana Batura.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: