KAUNAS PILNAS KULTŪROS
JEI MUZIKA TAVE PAŽINO KARTĄ…
DIREKTORĖS TURAS
YRA IR KĄ, IR KUR ŠVĘSTI
Jei šio numerio pavadinimas privertė jus kilstelėti antakį, nuraminsime, kad tai nebuvo pagrindinis mūsų tikslas. Bet kaip kitaip išvesti bendrą vardiklį tarp dviejų tokių skirtingų, bet Kaunui tokių svarbių kultūrinių darinių –bibliotekos ir muzikos festivalio, mininčių apvalias progas?
Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos sukaktis šiemet didžiausia – balandžio 24-ąją ji paminėjo šimtąsias įkurtuvių Laisvės alėjoje metines. Tiesa, 1925-aisiais biblioteka buvo priešingoje Laisvės alėjos pusėje, nei šiandien, ir vadinosi dar tik skaitykla. Ir knygų joje buvo tik keturios lentynos… Vėliau miestiečių skaitymo įpročiais besirūpinusi įstaiga veikė Ugniagesių rūmuose, Centraliniame žydų banke ir kt., kol 1960 m. įsikraustė į dabartines patalpas, kuriose iki Antrojo pasaulinio karo veikė brolių Vailokaičių įsteigtas Ūkio bankas.
Daugiau apie bibliotekos bei jos padalinių praeitį ir dabartį pasakojame trijuose numerio tekstuose. Susitikti pakvietė šimtametės įstaigos vadovė Nomeda Domeikienė, o į bibliotekos Parko padalinį nuvykome susipažinti su ilgiausiai čia dirbančia kolektyvo nare Rita Noreikiene. Taip pat pasidomėjome, kas ypatingo šiemet ir apskritai vyksta Šilainių, Šančių, Žaliakalnio, Senamiesčio bibliotekose.
O dabar metas pakelti patefono dangtį ir susirasti mėgstamiausią klasikos plokštelę. Tokio fono – ar bent „Spotify“ grojaraščio – prireiks pažindinantis su Pažaislio muzikos festivalio užkulisiais, menančiais 1995 metus. Trisdešimtąją vasarą šiemet švenčiantis festivalis užaugino jau ne vieną melomanų kartą. Tad žurnale kalbamės ne tik su jo vadovais, bet ir su lankytojais – tiksliau, viena jų šeima. Taip pat džiaugiamės galėdami publikuoti viso būrio festivalio bičiulių mintis apie tai, kas svarbiausia santykyje su muzika.
DIREKTORĖS TURAS PO FESTIVALIO UŽKULISIUS
KOTRYNA LINGIENĖ
JONO DANIELEVIČIAUS NUOTR.
Trisdešimt metų Pažaislio muzikos festivaliui – proga ne tik džiaugtis įspūdingais koncertais, bet ir žvilgtelėti į tai, kas dažnai lieka nematoma: darbą kavinėse, vadybinius iššūkius ir žmogiškas dramas. Apie visa tai pasakoja prieš devynerius metus festivalio direktore tapusi, iki tol kaip Ryšių istorijos muziejaus vadovė pažinota Giedrė Mikaitienė. Įdomu buvo išgirsti ir jos pačios, patyrusios strategės, karjeros istoriją.
Viskas prasidėjo
nuo tuštumos
Nors dabar vasaros neįsivaizduojame be koncertų dvaruose, bažnyčiose, senamiesčio kiemuose, prieš tris dešimtmečius šiltu oru
Lietuvoje klasikinė muzika lauke tiesiog neskambėdavo. „Filharmonijos sezonas – iki gegužės, tada visi išeidavo atostogų“, – prisimena G. Mikaitienė. Tokie koncertai
vykdavo tik visą Lietuvą ir tuomet, ir dabar sutraukiančioje Palangoje, Tiškevičių rūmų parke, – „Nakties serenadų“ tradiciją dar 1970 m. pradėjo Saulius Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru, ir pačią Giedrę mama į juos vesdavosi.
Europa įkvėpė, Domarkas netikėjo
Kai Lietuva atsivėrė pasauliui, o pasaulis – jai, gerieji pavyzdžiai, tokie kaip klasikinės muzikos koncertai Europos pilyse ir vienuolynuose, netruko įkvėpti. Idėja kilo Kauno valstybinio choro vadovui a. a. Petrui Bingeliui ir dabartiniam Kauno valstybinės filharmonijos vadovui
Justinui Krėpštai (jis – G. Mikaitienės svainis), o ypatingą vietą, uždavusią toną trims dešimtmečiams festivalio istorijos, pasiūlė filharmonijos ūkį prižiūrėjęs Juozas Gudzinevičius. Jis, restauratorius, kaip tik ir buvo dirbęs po sovietų okupacijos Šv. Kazimiero seserims grąžintame vienuolyne. Tačiau, kaip prisimena G. Mikaitienė, pirminė reakcija į siekį surengti čia koncertą buvo skeptiška. „Juozas Domarkas pasakė: ką jūs, vyrai, sau galvojat, į šitokias pievas simfoninį orkestrą atvežt. Žodžiu, labai skeptiškai žiūrėjo į tą idėją.“
Tradiciją pradėjo „Mesijas“ Nepaisant skepticizmo, 1995 m. įvyko pirmasis koncertas su Georgo Friedricho Händelio XVIII a.
parašyta oratorija „Mesijas“. Šis kūrinys, beje, atidarys ir 30-ąjį festivalį. „Ant fanerinės scenos, be stogo… Žmonių buvo tiek, kad netilpo ant suolų, visi plūdo kaip į atlaidus“, –prisimena dabartinė festivalio vadovė, tuomet koncerte apsilankiusi kaip žiūrovė.
Trys misijos
1996 m. į pirmąją „tikrąją“ savo vasarą pakvietęs festivalis nuo pradžių tebeturi tris kryptis: būti demokratišku (tai reiškia – frakas nebūtinas, galite ateiti su džinsais), gaivinti apleistą paveldą ir išlaikyti aukščiausią meninį lygį, net jei tai reiškia nepopuliarius sprendimus: „Kitaip tariant, jokio kičo, kad ir koks žanras tai būtų.“
Nesenstanti auditorija „Klasika yra tarsi svogūnas – lukšteni ir atsiveria vis nauji sluoksniai. Juk ir džiazas, fado, flamenkas, galiausiai net rokas jau yra tapę klasika. Todėl kiekvienais metais programoje turime bent keletą kitokio žanro, bet būtinai aukščiausio lygio koncertų. Būtent taip plečiame ir savo auditoriją. Nors klasikinė muzika visame pasaulyje dažniau traukia vyresnius klausytojus, džiugu matyti, kad mūsų festivalyje auga jaunimo dalis, – tai rodo ir apklausos. Kolegos stebisi ir klausia, kaip mums pavyksta juos privilioti“, – atvirauja G. Mikaitienė. Daugiau apie tai, ką festivalyje atranda jaunimas ir vaikai, kitame šio numerio tekste rašo mano kolegė Agnė Sadauskaitė.
Dėmesys paveldui
Ilgamečio festivalio vadovo rankomis restauruotas Pažaislio vienuolynas padiktavo vieną svarbiausių festivalio krypčių. Dabar retas susimąsto, kad Kauno pilies bokštas,
kuriame veikia Kauno miesto muziejaus padalinys, dar prieš keletą dešimčių metų buvo apleistas –nors pačioje miesto širdyje. „Pilyje išties gyveno benamiai, o į Šv. Jurgio bažnyčią įžengėme pirmieji po to, kai iškraustytas sovietmečiu joje veikęs farmacijos sandėlis“, –prisimena G. Mikaitienė. O, pavyzdžiui, Senojoje Zapyškio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ant fortepijono lašėdavo vanduo. Ir taip keletą metų: „Visi melsdavosi, kad geras oras būtų ne tik Pažaislyje, bet ir Zapyškyje.“
Bėgantys su vilkais
Dabartinė melomanų karta tikrai neprisimins, bet kadaise Pažaislio muzikos festivalis rengdavo teatro pastatymus Kauno pilyje. Jie būdavo skirti Valstybės dienai ir neapsieidavo be kuriozų. „Pilis tuomet būdavo lyg dekoracija. Atrodo, 2004 metais
Vytautas Grigolis statė tragediją pagal Maironį. Ten Vytautas Didysis joja su žirgais, o Grigolis sumano, kad pastiprinti medžioklės įspūdžiui reikia vilkų, ir jie atgabenami iš zoologijos sodo, bet tada pasibaido žirgai…“ – laikus, kai tokius įvykius dar stebėjo iš šalies, prisimena G. Mikaitienė.
Vėliau Pažaislio muzikos festivalis iškeliavo į kitus paveldo objektus, o šalia Kauno pilies įsitvirtino jau visai kitas, kito kolektyvo organizuojamas renginys – „Operetė Kauno pilyje“. „O mes tęsiame savo misiją, beveik kasmet atrandame apleistą perliuką, kuriam praverstų išbudinimas. Ir tikrai – kai tokioje erdvėje suskamba muzika, supranti, kad festivalis –ir socialinis reiškinys“, – mąsto kaunietė.
Akimirka iš 2023 m. baigiamojo festivalio koncerto, kuriame pirmą kartą Lietuvoje skambėjo koncertinis Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ variantas.
2023 m. baigiamajame festivalio koncerte dalyvavo ir choras „Ąžuoliukas“.
Nuo sporto klubo iki klasikinės muzikos
Kaip jau minėjau, mano pašnekovė festivaliui vadovauja devynerius metus, ir visą tą laiką neturi savo kabineto – su programą koordinuojančia pianiste, J. Krėpštos dukterimi Lina Krėpštaite susitinka padirbėti kavinėse, o su meno vadovu Edgaru Montvidu susisiekia nuotoliu. „Dar yra buhalterė ir dvi festivalio bičiulės, padedančios su komunikacija“, – nedidelę virtuvėlę pristato direktorė. Anksčiau jai teko ne vienas ambicingas verslo vadybos projektas, tarp kurių –vadovavimas sporto klubams, viešbučiams Kaune ir Palangoje ir net darbas televizijos bokšte Vilniuje. Galiausiai per ankstesnius ryšius su tuometiniu Lietuvos telekomu atkeliavo iki Ryšių istorijos muziejaus – jei jame ir nesate buvę, tai tikriausiai girdėjote apie „Ryšių kiemelį 837“, legendinę vasaros renginių vietą (ją iš dalies pakeitė „OLDMAN Kaunas“), ir ši legenda radosi ne be Giedrės palaiminimo. O kaip jai sekėsi pradėti dirbti su muzikais, atlikėjais ir kūrėjais? Ar jie leidosi vadovaujami?
„Iš tiesų patyriau didelį šoką, nes atsidūriau visai kitoje kultūroje, net rūkyti pradėjau – kitaip su menininkais apie, pavyzdžiui, biudžetus, nesusikalbėdavau. Pamenu, išeini į lauką ir per dešimt minučių viską susitari“, – juokiasi G. Mikaitienė. Į festivalį ją pakvietė svainis, vieną dieną tarstelėjęs: na, kiek tu gali važinėti į tas palangas ir vilnius? Taip moteris pakeitė pensijon susiruošusį J. Gudzinevičių. Beje, Pažaislio festivalio komunikacija su kolege dabar rūpinasi vieno iš festivalio įkūrėjų dukra Laura Gudzinevičiūtė.
Apie konkurenciją
Nors tiesioginių konkurentų nedaug, festivalis ir jo vadovė laikosi pozicijos, kad kokybiškas menas turi būti mokamas. „To, ką gauna nemokamai, žmonės nevertina, net jei tai labai aukšto lygio menas. Todėl profesionalioji kultūra turi būti mokama, tegu ir simboliškai, –tuomet susirenka suinteresuota publika.“ Kalbai pakrypus apie iš meilės klasikinei muzikai gimusius, o dabar ir kitiems žanrams atsiveriančius festivalius kitur Lietuvoje, ypač sostinėje, G. Mikaitienė patikina, kad Vilniuje festivalis koncertų rengti neplanuoja.
Horizonte – koncertų centras
Didieji festivalio koncertai vyksta, žinoma, Pažaislio vienuolyne. Kitos stotelės – bažnyčiose ir dvaruose. Šiemet koncertas vyks ir ant Pelėdų kalno. Labai svarbi festivalio erdvė yra ir Kauno valstybinė filharmonija. Tačiau kaskart joje apsilankius atrodo, kad pastatui reikėtų „grožio atostogų“. O kas vietoje jos? Kaip ir daugelio klasikinės muzikos puoselėtojų, taip ir festivalio akys ir ausys krypsta į būsimą M. K. Čiurlionio koncertų centrą. Kairiajame Nemuno krante, daugiau kaip 4 ha sklype Žemojoje Fredoje, Nacionalinės premijos laureato Rolando Paleko studijos suprojektuotas centras apims net 14 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Visgi kol kas nežinome centro atidarymo datos, ir, G. Mikaitienės manymu, tai nenutiks anksčiau nei 2029 m., tad konkrečių renginių ten jos komanda kol kas neplanuoja, nors 2028-iesiems keletą idėjų jau turi.
„Aš tikiu, kad miestas nepagailės investicijų akustikos sistemoms. O dėl publikos… Viskas priklausys nuo koncertų centro operatorių ir kainodaros“, – samprotauja pašnekovė.
TIK AUKŠČIAUSIA KOKYBĖ
KOTRYNA LINGIENĖ DAINIAUS ŠČIUKOS NUOTR.
Šį pavasarį Pažaislio festivalio meno vadovas
Edgaras Montvidas, duodamas interviu Elvinai
Baužaitei, pasidalino jautriu prisiminimu: „Pamenu, kai pats buvau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos moksleivis, ieškojau, domėjausi, taip atsiradau maestro Giedriaus Kuprevičiaus paskaitose Vytauto Didžiojo universitete, bet didžiausios įtakos man turėjo paskaitosmuzikavimai jo namų sode, Žaliakalnyje. Ten pirmą kartą išgirdau Aleksandro Skriabino „Ekstazės poemą“, kuri liko vienu mylimiausių mano kūrinių. Štai tokie susitikimai su muzika gali būti lemtingi gerąja prasme. Stengiamės šią misiją išpildyti.“
Šis tenoro sentimentas iš esmės sutampa su festivalio pradžios laiku, kai galimybių buvo nedaug, bet noro – per akis. Būtent noras ir tikėjimas, jog privalai dalintis tuo, ką pats esi sukaupęs, rodos, spinduliuoja iš šio itin užsiėmusio asmens akių ir širdies. Festivalio meno vadovu E. Montvidas yra pastaruosius penkerius metus, bet su likusia nedidelės komandos dalimi, esančia Kaune, jis dažniausiai bendrauja per atstumą, kadangi jau seniai gyvena Londone. O į mano jam atsiųstus klausimus atsakinėjo traukinyje pakeliui į Šveicariją.
Kuo jums pačiam artimas Pažaislio muzikos festivalis, kokių sentimentų jam turite?
Kurie koncertai įsiminę visam laikui?
Debiutavau Pažaislio muzikos festivalyje dar būdamas studentu. Nuo tada jau tapo tradicija beveik kasmet pasirodyti šiame festivalyje. Vėliau festivalio rengėjai tiesiog suteikė man laisvę pasiūlyti ir programą koncertui. Taip atvežiau ne vieną savo kolegą iš užsienio, pristatėme mažiau girdėtus Lietuvoje opusus, operų koncertinius atlikimus. Tad kažkaip logiška ir simboliška, kad tapau šio festivalio meno vadovu, tik pareigybės mano ne simbolinės.
Trisdešimt metų – solidus jubiliejus bet kuriai kultūros institucijai. Kas, jūsų manymu, lėmė Pažaislio muzikos festivalio ilgaamžiškumą ir sėkmę?
Pažaislio išskirtinumas – simbiozė tarp muzikos, architektūros, gamtos. Didžiųjų koncertų erdvė yra nuostabi. Festivalis, prasidėjęs kaip vidurio Lietuvos renginys, dabar peržengė Pažaislio vienuolyno sienas ir tapo vienu prestižiškiausių bei didžiausių festivalių Lietuvoje. Be to, sakyčiau, kad pagal apimtį tai ilgiausiai vykstanti meno šventė –koncertai trunka net tris mėnesius.
Per tris dešimtmečius užaugo kelios kartos, daugeliui tapo įprasta pasitikti ir palydėti vasarą su Pažaislio festivaliu. Tačiau nepasiduodame vien inercijai – nuolat ieškome naujų erdvių koncertams, naujų muzikinių formų, stengiamės sudominti naują auditoriją originaliu skambesiu. Festivalio dėka naujam gyvenimui prikeltas ne vienas architektūrinis objektas. Šiandien festivalį atranda vis daugiau tarptautiniu mastu žinomų atlikėjų, jis yra pastebimas ne tik Lietuvoje.
Beje, noriu pabrėžti, kad tai įvairios muzikos festivalis. Nors ir dominuoja klasikinė muzika, stengiamės į programą įtraukti ir kitokios profesionaliosios muzikos. Mūsų koncertinis meniu susideda tik iš aukščiausios kokybės gurmaniškų patiekalų.
Šiandien turime jau net per daug įvairios muzikos ir pramogų, o mados keičiasi pernakt. Kuo aktuali ir vertinga išlieka klasikinė muzika? Ką ji gali pasiūlyti XXI amžiaus klausytojui, ko galbūt neduoda kiti žanrai? Muzikos ir pramogų reikia, jų niekad nebus per daug. Kitas klausimas –kokybė. Lietuvos publika išprususi, jai neįsiūlysi bet ko. Teisybė, įvairiausių festivalių ir festivaliukų
kasmet atsiranda kaip grybų po lietaus, ir visi stengiasi rasti vietą po saule. Konkurencija stipri, ypač tokiai mažai rinkai kaip Lietuvos. Laikas – geriausias teisėjas, vieni išlieka, kiti ne...
Klasikinėje muzikoje glūdi visų dabartinių muzikos stilių (džiazo, elektroninės, pop, hiphopo ir t. t.) ištakos. Tai, kas išgyveno keletą amžių, yra daugiau nei laiko patikrinta. Gyvos muzikos, atliekamos, pavyzdžiui, orkestro, klausymas yra nepamainoma patirtis. Visi žanrai, mano galva, yra vertingi, tikrai nenuvertinčiau geros pop ar džiazo muzikos. Tačiau klasikinei muzikai reikalinga šiokia tokia branda, pasiruošimas. Ir čia mes taip pat turime atsakymą –rengiame koncertus visai šeimai, kad vaikai augtų apsupti muzikos, kad ji jų mažoms ausytėms nebūtų svetima. Ne brukame, bet švelniai kviečiame įbristi į klasikinės muzikos garsų vandenyną.
Vis dar gajus stereotipas, kad klasikinė muzika – uždaras, gal kiek elitinis pasaulis. Kaip Pažaislio festivaliui sekasi su šiuo stereotipu kovoti?
Kaip jau minėjau, auginame sau naują klausytojų kartą. Į įvairių skonių turinčią publiką prabylame jos kalba ir siūlome įvairias patirtis. Daugelis mano, kad opera, klasikinės muzikos koncertas skirti tik elitui. Na, kas yra tas elitas – klausimas platus. Pilnas Pažaislio vienuolyno kiemas koncerto metu – man tie žmonės yra elitas. Šviesių veidų, atviros sielos, kritiškai mąstantys, tolerantiški ir toliaregiški – mūsų publika yra elitinė.
Labai svarbu nebijoti, surizikuoti, išbandyti, paragauti. Ir, žiūrėk, susipažinus su klasikine muzika, ji taps tavo gyvenimo dalimi. Ji – ištikima guodėja.
Jūsų, kaip menininko, vaidmuo neapsiriboja scena. Kaip savo veikla prisidedate prie gilesnio klasikinės muzikos supratimo, jos vertinimo sklaidos? Kaip atsirenkate kūrinius ir būdus juos pateikti būtent Kauno, Lietuvos publikai?
Kaip meno vadovas vadovaujuosi savo meniniu skoniu, intuicija, neignoruodamas, bet ir labai nepataikaudamas publikai. Mano misija – paruošti tokią programą, kuri patenkintų ir senosios muzikos, ir operos ar popmuzikos mylėtojus. Stengiuosi į programą įtraukti dar negirdėtų opusų, tokiu būdu edukuodamas publiką. Pažaislio muzikos festivalyje nuskambėjo ne vienas mažiau ar dar išvis negirdėtas kūrinys.
Būdamas operos solistas, pristatau publikai ir operos koncertinius atlikimus. Matau, kad publika šiam žanrui, kaip, beje, ir flamenkui, yra neabejinga.
Apskritai publikos tikrai neskirstau pagal tai, iš kokio regiono jie yra, kokio amžiaus ar lyties. Dovanojame muziką visiems vienodai. Be to, turiu pasakyti, kad dirbdamas įvairiose šalyse skleidžiu žinią apie Lietuvą, kuri dabar yra tapusi labai stipria klasikinės muzikos atlikėjų ir kūrėjų importuotoja! Ne vienas mano kolega dainininkas, dirigentas jau pasirodė šiame festivalyje. Čia labai svarbu paminėti ir asmeninių ryšių svarbą. Jų ir idėjų koncertams turiu dar daug.
MANO TROŠKIMAS TIK
VIENAS – PO KONCERTO
MATYTI LAIMINGUS IR ŠVYTINČIUS PAKYLĖTŲ KLAUSYTOJŲ VEIDUS.
Kai žurnalas pasieks skaitytojus, dainuosite Don Chosė partiją „Karmen“ operoje Šveicarijoje. Tai labai sudėtingas, tragiškas personažas. Kaip jį prisijaukinate pats ir kaip siekiate jo veiksmus padaryti suprantamus, net jei ir nepateisinamus, XXI amžiaus auditorijai?
„Karmen“ istorija puikiai suprantama ir pažįstama XXI amžiaus klausytojams. Manau, dėl to ši opera tokia populiari ir mielai lankoma publikos visame pasaulyje (beje, atlikta ir Pažaislyje). Aistra, pavydas, meilė –žodžiai, suprantami visiems, tačiau interpretuojami skirtingai. Mano, kaip atlikėjo, misija – perteikti šio personažo spalvas, sudėtingą jo psichologiją, transformaciją. Muzikoje glūdi daug emocijų, belieka ją nepriekaištingai atlikti, ir sėkmė garantuota.
Pažaislio festivaliui žengiant į ketvirtą dešimtmetį, kokius didžiausius iššūkius matote siekiant išlaikyti aukštą meninę kokybę ir finansinį tvarumą?
Daug diskusijų šiemet sukėlė Kauno sprendimas festivaliui sumažinti finansinę paramą, argumentuojant, kad jam puikiai sekasi ir be šios paramos, kad koncertai yra gausiai lankomi, taigi esame finansiškai sėkmingi. Džiugu, kad Kaunas mato festivalio sėkmę.
Tačiau gaila, kad, užuot padėjęs jam dar labiau augti, reprezentuoti miestą ir pritraukti dar daugiau kultūrinių turistų, nusprendė sumažinti pagalbą.
Nesileisiu į smulkmenas pasakodamas, kiek kainuoja atsivežti orkestrą, pasikviesti pasaulinę žvaigždę, galų gale pastatyti sceną vienuolyno kieme... Juk kainuoja absoliučiai viskas. Ir daug. Tokie renginiai niekada neneša didelės finansinės grąžos. BET! Vertinga ne tik tai, kas neša materialinę grąžą. Miestiečių emocinė gerovė, išprusimas, intelektinis augimas prisideda prie miesto, visos šalies gyvenimo kokybės. Esu įsitikinęs, kad miestas, turėdamas tokio aukšto meninio lygio festivalį, tik laimi, yra ryškiau matomas, atrodo patikimesnis investuotojams. Solidumas – štai ką mes dovanojame miestui!
Žvelgiant už šių jubiliejinių metų ribų – kokia jūsų didžiausia svajonė šiam festivaliui? Kokį palikimą norėtumėte sukurti?
Mano troškimas tik vienas – po koncerto matyti laimingus ir švytinčius pakylėtų klausytojų veidus.
JEI MUZIKA TAVE PAŽINO KARTĄ…
GIE VILKĖS ILIUSTR.
…šis šūkis įprasmins ir lydės
30-tąją muzikinę vasarą Pažaislyje.
Gegužės 31 d. prasidės tris mėnesius truksiantis Pažaislio muzikos festivalis. Šiemet jo programoje –simboliškai – trisdešimt koncertų.
Pirmą kartą koncertai vyks istoriniame Kauno Pelėdų kalne ir Ąžuolyno bibliotekoje. Aštuoni koncertai bus nemokami. Festivalio renginiai taip pat vyks
Jiezne, Prienuose, Žiežmariuose, Rietave, Birštone ir Jonavoje.
Nors festivalis džiaugiasi kasmet grįžtančia publika, kuri
čia augina savo vaikus, būsimus koncertų lankytojus, kasmet atsiranda ir tokių, kuriuos jo muzika paliečia pirmą kartą. O kaipgi jubiliejinės muzikos šventės šūkį interpretuoja jos bičiuliai?
Violončelininkas, dirigentas
Davidas Geringas
„Rostropovičius man įkalė: „Kai išeini į sceną – tai šventė, gražiausia akimirka tavo gyvenime. Ir nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje.“ To ir laikausi.“
Pianistas Petras Geniušas
„Jei muzika tave pažino kartą – esi visada laimingas. Muzika niekada nesibaigia, nesenka, neišduoda. Tikiu, kad muzika yra begalinė, per ją pažįsti ir jauti visą Visatą.“
Smuikininkė
Dalia Kuznecovaitė
„Jei muzika tave pažino kartą, esi palaimintas, galėdamas bent pirštų galiukais prisiliesti prie to, kas yra amžina, pakylėja virš kasdienybės ir būčiai suteikia gilesnę prasmę.“
Dainininkė Jurga Šeduikytė
„Muzikos poveikis man panašus į veidrodžio atspindėjimo principą. Muzika tiek prasminga jos
klausytojui, kiek atliepia vidines jo aktualijas, būsenas ir jausmus. Vienas įsimintiniausių momentų koncerte yra tada, kai dainuojame kartu su publika. Po dainos atlikimo kartu visuomet stoja bendros kūrybos džiugesio pauzė. Man tai yra puikiausias pavyzdys, kaip muzika kuria bendrumo pojūtį tarp žmonių, pažadina jautrų įsiklausymą, padedantį keliems šimtams žmonių uždainuoti vienu balsu. Labai džiaugiuosi būdama to liudininke.“
Sopranas Aušrinė Stundytė
„Muzika – kaip oras. Ji apsupa mus nuo pat pirmos akimirkos šiame pasaulyje: mamos lopšinė, tyliai visą dieną murmantis radijas virtuvėje, pirmieji koncertai darželyje tėvams. Ji tokia natūrali, kad dažnai jos nė nepastebime – kaip nepastebime oro, kuriuo kvėpuojame.
Tik tada, kai oro staiga pritrūksta, kai imame dusti, kiekviena kūno ląstele pajuntame, koks jis brangus
ir būtinas. Lygiai taip ir su muzika. Ar kada nors bandėte įsivaizduoti pasaulį, kuriame ji staiga išnyksta? Jokios melodijos, jokio ritmo – tik automobilių gausmas ir beprasmis informacijos triukšmas. Aš taip gyventi negalėčiau.
Tačiau muzika – ne tik būtinybė, bet ir svaiginantis įkvėpimas. Kaip pirmas gilus oro gurkšnis pajutus jūros kvapą po ilgos kelionės automobiliu. Kaip rožės aromatas, į kurį norisi panirti visa siela. Tokį jausmą man sukelia geras koncertas ar mylimas įrašas, visu garsu paleistas per kolonėles.
Jei muzika tave pažino kartą – ji niekada nebepaleis.“
Pianistė Mūza Rubackytė „Jei muzika tave pažino kartą, ji palietė tavo širdį.
Tai tavo turtas, kuris padės pakilti nuo banalumo ir atneš tau žmogiškumo.
Mano senelis matematikas melomanas yra pasakęs: viskas, kas yra gražiausio, yra muzikoje, tarnauk jai.“
Smuikininkė Karolina
Beinarytė-Palekauskienė
„Jei muzika tave pažino kartą ir atskleidė tavyje tai, ko pats nežinojai turįs, belieka tik puoselėti ir nepaleisti šio jausmo, kuris giliai įprasmina pasirinktą kelią ir užčiuopia giliausias tavo savasties gelmes...“
Dirigentas
Robertas Šervenikas
„Jei muzika tave pažino kartą –tai pasiliks su tavimi visiems laikams...“
PO LIEPOMIS, SU DĖMISKREGŽ-
AGNĖ SADAUSKAITĖ
JONO DANIELEVIČIAUS NUOTR.
Kauniečių Kazakevičių šeima yra užkietėję Pažaislio muzikos festivalio lankytojai. Apie šią tradiciją papasakojusi šio straipsnio herojė Gitana Kazakevičienė, „Krepšinio namų“ direktorė, suskaičiavo, kad festivalyje su vyru Tomu lankosi jau dvidešimt trejus metus, į renginius visada pakviesdami ir savo tris dukras. Vyriausioji Gerda jame pirmąkart apsilankė būdama dvejų metukų, o jaunėlės Urtė ir Saulė į festivalį keliauja nuo pat gimimo.
Lankymasis festivalyje tapo svarbia šeimos tradicija, išsikerojusia ir įtraukusia ir draugų ratą, padedančia praplėsti akiratį, atrasti naujų vietų ir kurti prisiminimus drauge. Nusprendžiau išsiaiškinti, kokią magiją skleidžia šis festivalis, traukiantis šeimą apsilankyti jau daugiau nei dvidešimt vasarų.
Gitanai festivalis simbolizuoja vasaros renginių pradžią, ir jau prieš dvidešimtmetį jis pasirodė kaip patraukli vieta apsilankyti visai šeimai. Pirmąkart čia viešėjo kartu su vyru Tomu ir pirmagime – tuomet vos dvejų Urte. „Su vaikais norisi kur nors išeiti, pasiklausyti muzikos, pabūti tarp žmonių, bet vaikams sunku išbūti vienoje vietoje. Šio festivalio formatas, ypač vienuolyno aplinkoje, po liepomis, buvo idealus. Pasitiesdavome pleduką, atsinešdavome užkandžių, vaikai galėdavo palakstyti, pažaisti, pabendrauti su kitais žmonėmis, o mes – pasimėgauti muzika bei aplinka“, – prisimena Gitana. Bėgant metams šeima gausėjo, o noras lankytis festivalyje tik stiprėjo. Tarsi tęsdami nerašytą tradiciją plėsti festivalio mėgėjų ratą, šeima kvietė savo draugus, tėvus ir subūrė smagią kompaniją, su kuria aplanko ne tik renginius, bet ir skirtingas festivalio erdves.
Išties, Pažaislio muzikos festivalio repertuare visada galima atrasti netikėtų vietų muzikai. Gitanos nuomone, koncertai neįprastose erdvėse įsimena ir prideda patirčiai daug šarmo. Sinagoga, kluonas, BLC terasa ar Žiežmarių kultūros centras, į kurį paprastai nenuvyktum, – tai tik kelios vietos, kurias atrasti kartu su muzika pakvietė festivalis. Moteriai labiausiai įsiminė puikiai sukuruota erdvės ir muzikos simfonija viename iš Kauno aerodromų. Tačiau tai nėra vienintelis sugrįžti traukiantis aspektas.
Festivalis, nors ir asocijuojamas su klasikine muzika, siūlo ne tik tai, –lankytojai randa ir dainuojamosios poezijos, džiazo, bliuzo koncertų. Kiekvienais metais kviečia sugrįžti ir unikali vienuolyno erdvė. „Pažaislio teritorija didelė, tačiau vis tiek jauki. Absoliuti magija – klausytis muzikos apsuptiems liepų, aplink nardant kregždėms, stebint saulėlydį. Vienuolyno aplinka suteikia geros energijos visam festivaliui ir, manau, veikia kaip įsipareigojimas lankytis oriai, nepasiduoti populiariems įgeidžiams“, – pasakoja Gitana.
Nors atrodytų, kad lankytis klasikinės muzikos renginiuose paprasčiau be vaikų, tačiau Gitanai ir jos vyrui buvo svarbu supažindinti vaikus su įvairia muzika. „Norėjosi įveikti daug kartų, ypač iš paauglių, girdėtą išankstinę nuostatą, jog vienokia ar kitokia muzika yra nuobodi. Man visad kyla klausimas: ar tu ją girdėjai, ar esi buvęs koncerte? Švelniu būdu stengiausi klasikinę muziką pristatyti ir savo mergaitėms. Juk taip plečiamas akiratis, lavinamas skonis. Manau, vaikus turime kuo plačiau pažindinti su pasauliu, o tuomet jie galės pasirinkti, kas jiems patinka, o kas ne. Juk panašiai ir su maistu, tiesa? Turi bandyti naujus skonius, o su muzika – išgirsti, pajausti ir suprasti, kas patinka ir netgi kada patinka. Dabar mano dukros klausosi įvairios muzikos, bet vis dažniau pastebiu, kad neatsisako įsijungti ir klasikinės. Žinoma, būdavo, kai vaikai nenorėdavo eiti į renginius ir keliaudavome tik dviese su vyru. Svarbu vesti ne per prievartą. Prisiruošimas ilgas, tačiau kai vaikams sueina 17–18 metų, dalykai pradeda vykti savaime. Kartu turime daug atsiminimų, o vaikams visada smagu išgirsti apie save mažus, kartu patirtus nuotykius“, –teigia mano pašnekovė.
Kaip Gitanos dukros priimdavo šią patirtį? Juk iš esmės jų vasaros praleistos Pažaislyje ant žolės. Moteris nusijuokia, kad tikrai nevertėtų tikėtis, kad maži vaikai ramiai sėdės ir klausysis muzikos ar kad jiems patiks iš pat pirmo karto – vaikai patiria festivalį judėdami ir muzika tampa tik fonu veiksmui ir žaidimams. Visgi Gitana įsitikinusi, kad fonas ilgainiui tampa atpažįstamas pasąmoningai, nes vaikas jaučiasi gerai, mato smagiai laiką leidžiančius mamą ir tėtį, yra apsuptas geranoriškų ir dėmesingų festivalio lankytojų.
„Man itin gražu stebėti su vaikais ateinančius tėvus, matyti aplink lakstančius ir dūkstančius pyplius, kurie žaidžia apgaubti muzikos. Ką dar daugiau gali duoti vaikui?“ –šypsosi moteris. Pritariamai linksiu galva, visgi savo pašnekovei prisipažįstu, kad maži vaikai ir klasikinės muzikos festivalis iš pirmo žvilgsnio neatrodo darnus duetas. Ar festivalio lankytojai geranoriškai priima entuziastingus mažuosius svečius? „Palaikanti ir kviečianti festivalio atmosfera bei publika tikrai pakeitė lankymosi renginiuose patirtį“, –tikina moteris, pridurdama, kad tereikia pasirinkti šiai patirčiai tinkamą erdvę.
Kuo svarbi šita tradicija šeimai?
„Tradicijų laikytis svarbu, turime jų susijusių su metų šventėmis, jos suburia pasimatyti su draugais ir šeima, kartu praleisti vakarą.
Dauguma švenčių yra savaiminės, kaip kad Kūčios ar Kalėdos, tačiau susikūrėme kelias ir patys. Koncertai tapo viena jų ir, jei vyksta Pažaislio koncertas, niekam nekyla klausimų, kur laiką leidžia mūsų šeima“, – sako pašnekovė. Visgi Pažaislio muzikos festivalis nėra vienintelė vieta, kur galima susitikti visą Kazakevičių būrį, – pavasarį vykstantis festivalis „Kaunas Jazz“taip pat yra svarbi proga švęsti. Tradicija lankytis šiame festivalyje irgi prasidėjo vaikams esant dar visai mažiems. „Lankytis pradėjom nuo vaikų piešinių konkursų, kai vaikai kreidelėmis išpiešdavo visą aikštę, tėvams tuo metu klausantis muzikos. „Kaunas Jazz“ – nerealus
festivalis kauniečiams, jame visi džiazuoja, sutinka draugus, skamba skverai, aikštės – nuo šio festivalio nepabėgsi. Žinau žmonių, kurie pasiimdavo atostogas, nes per koncertus ir jam sessions nebelikdavo laiko dirbti. Visą vasarą besitęsiantis Pažaislio muzikos festivalis tikrai labiau pritaikytas dirbantiems žmonėms“, – juokiasi Gitana.
O kaip galėtume įsivaizduoti Pažaislio muzikos festivalio lankytoją? Gitana sako, kad prieš akis iškyla vyresnio amžiaus elegantiška damutė, kuri pasidažiusi lūpas ir pasiėmusi draugę į parankę kulniuoja į koncertus. Visgi bėgant metams Gitana ir jos šeima mato vis daugiau jaunų žmonių su vaikais – galbūt šis pastebėjimas ir nostalgiškas, primenantis jų pačių pirmus apsilankymus. Pašnekovės teigimu, jauni žmonės renkasi netradicinius ar
neįprastose lokacijose vykstančius koncertus, tad publika tikrai įvairi.
Ši vasara – puiki proga pasimatuoti festivalio rūbą, tad ko Gitana palinkėtų pirmąkart besilankysiantiems? „Klasikinė muzika yra plati, siūloma daug atlikėjų ir vietų, tad rekomenduočiau pasirinkti sau artimiausią variantą. Jei kas nors pakviečia, būtinai prisijunkite, manau, maloniai nustebsite. Ir nors festivalis skamba solidžiai, bet jis įvairiapusis ir vienoks būna Pažaislio vienuolyno kieme, visai kitoks kluone Rumšiškėse. Negaliu garantuoti, kad kiekvienas taps fanu, bet pabandyti tikrai verta.“
Tai, ką nuolat kartojame, kartais tampa savaime suprantama, tačiau be to būtume kitokie. Gitanos teira-
vausi, ar savo gyvenime pastebi dalykus, kuriuos į kasdienybę atnešė Pažaislio muzikos festivalis. „Mano viena dukra, dabar jau studijuojanti užsienyje, yra sakiusi, kad jos happy place – šiltas vasaros savaitgalio rytas, kai visos seserys atsikelia, namuose jau groja klasikinė muzika (dažniausiai pasirinkdavau Vivaldį ar Šopeną), aš terasoje mėgaujuosi rytinės kavos puodeliu, o vis dar miegeliu kvepiančios dukros atlinguoja pas mane ir susirango ant kelių. Tai ir mano laimingas kampelis“, – šviesiu prisiminimu dalijasi pašnekovė. Padėkojusi už pokalbį ir galvoje vis dar sukdama gražias Gitanos mintis apie pirmus apsilankymus, jau žinau, ką veiksiu šią vasarą, – mano dukrai kaip tik suėjo dveji, metas pradėti naujas tradicijas.
MAŽIEJI KULTŪROS CENTRAI
KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Šiuolaikiniam miestiečiui vieno mygtuko paspaudimu užsisakyti knygą iš kitame Lietuvos gale esančios bibliotekos ir atsiimti ją knygomate jau tapo įprasta. Kitaip tariant, užsimanęs vienos ar kitos knygos, nesi pririštas prie tokių smulkmenų kaip artimiausios bibliotekos darbo laikas ar kitų susidomėjimas joje esančiu egzemplioriumi.
Bet bibliotekos seniai nebėra vien knygų saugyklos – tai mažieji kultūros centrai, siūlantys parodas, koncertus, kino seansus, erdves bendruomenėms ir net vasaros skaityklas parkuose. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos tinklas –21 padalinys visame Kaune. Kai kurie įsikūrę daugiabučiuose, prekybos centruose, mokyklose. Nemaža dalis slepia (o kartais ir atvirai demonstruoja) savitą charakterį, architektūrą, istoriją. Bibliotekos šimtmečio proga keliauju į penkis kiekvieno mūsų laiko vertus padalinius.
Pabėgimo kambarys Žaliakalnio viloje
Raseinių gatvė Žaliakalnyje gal ir trumpa, bet joje telpa net du viešbučiai ir modernistinės architektūros perlas – apvaliu langu žavinti, autentiškų detalių nestokojanti į kultūros paveldo sąrašus įtraukta vila, kurioje įsikūręs Z. Kuzmickio bibliotekos padalinys. Nors pats lituanistas, pedagogas ir vadovėlių autorius Zigmas Kuzmickis (1898–1976) gyveno V. Putvinskio gatvėje, jo vardas šiai bibliotekai atiteko dėl įdomios paveldėjimo ir dovanojimo istorijos.
1938 m. šį jauno architekto Jokūbo
Udalovo projektuotą namą pasistatė farmacininkas Adomas Mačius, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Okupacijos metais viloje veikė vaikų darželis, vaikų sporto dviračių mokyklos administracija. Atkūrus Nepriklausomybę, paveldėtą namą atsiėmė jame vaikystėje gyvenusi Irena Mačiūtė-Linartienė. Jos vyras Vytautas buvo Zigmo Kuzmickio antrosios
žmonos Teresės, nuoširdžiai besirūpinusios sutuoktinio atminimu, pusbrolis. Taigi namas perduotas
Kauno savivaldybei su sąlyga, kad atminimas bus puoselėjamas, todėl šis bibliotekos padalinys ir turi
Z. Kuzmickio vardą. Kaip pasakojo čia dirbanti vyresn. bibliotekininkė
Vilma Mačiulaitytė, šiuo metu kaip tik rengiama lituanisto dokumentų ir daiktų ekspozicija.
Tačiau Z. Kuzmickio padalinys gyvas ne vien praeitimi. Jis neseniai atnaujintas, čia jau keletą metų veikia Žaisloteka, kurios lankytojai gali pasiskolinti stalo žaidimų į namus, taip pat – nemokamas pabėgimo kambarys. Žinoma, jo tema literatūrinė – Šerlokas Holmsas. Paklausta, ar atnaujinus biblioteką čia pagausėjo lankytojų, vyr. bibliotekininkė
Inga Dulinskienė sako, kad traukia ne sienos, o kultūrinės, edukacinės veiklos. Čia vyksta net savigynos užsiėmimai. Renkasi ir vietos bendruomenė.
Visgi Inga pastebi, kad reikia rūpintis ir „sienomis“: „Pavyzdžiui, įrengus pandusą atsirado nauja lankytojų grupė – galime priimti ir negalią turinčius asmenis. Jie puikiai pas mus jaučiasi, organizuojame šaškių, šachmatų turnyrus.“
Unikali padalinio paslauga – knygų pristatymas į namus senjorams bei negalią turintiems skaitytojams, „paveldėta“ iš kito bibliotekos skyriaus. „Tie, kurie knygas skaito namuose, dažnai nori istorinių knygų, klasikos, biografijų. O lankytojai, ateinantys į biblioteką, labiau renkasi šiuolaikiškas, naujai išleistas, pareklamuotas knygas“, –pastebi Inga.
Biblioteka su virtuve „Dirbame su visomis Šilainių mokyklomis, nuolat rengiame edukacijas moksleiviams, laukiame ir darželinukų“, – paklausta, ar tai, kad Šilainių biblioteka yra įsikūrusi „Santaros“ gimnazijoje, turi įtakos padalinio specifikai, atsako vyr. bibliotekininkė Ilona Gražina Paškevičiūtė
Tačiau ryškiausias šios bibliotekos bruožas – moderni mokomoji virtuvė. „Čia ne tik vaikų vasaros stovyklos ar Kauno visuomenės sveikatos centro paskaitos vyksta“, –pasakoja Ilona. Bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu,
rengiami kalbų mokymo užsiėmimai. Ukrainiečių, italų, net japonų kalbos skambesys maišosi su maisto kvapais – netikėtas, bet, panašu, sėkmingas kultūrinis receptas. Žinoma, kulinarinių knygų šioje bibliotekoje taip pat rasite.
Be to, Šilainių padalinys siūlo ir virtualios realybės akinius, įvairias parodas ir atvirą erdvę bendruomenės iniciatyvoms. Pavyzdžiui, būtent čia jau yra vykusi ne viena Evelinos Šimkutės inicijuoto „Šilainiai Project“ veikla. Šiemet didžiausiam Kauno mikrorajonui – 40, tad sulauksite kvietimų į proginius renginius.
Vinilai ir žydų paveldas
Bibliotekos padalinys A. Mapu gatvėje senamiestyje turi ypatingą aurą. Senas raudonų plytų pastatas glaudžia Meno ir muzikos skyrių, kuriame karaliauja ne tik knygos, bet ir vinilai. „Kai rengiu mėnesines ataskaitas, kaskart pastebiu kad daugiausiai išduodame ne filmų, ne kompaktinių diskų, bet būtent vinilo plokštelių“ – atskleidžia padalinio vedėja Edita Šilakauskienė. Ji sako, kad lankytojus domina platus spektras – nuo senos lietuviškos estrados iki ABBA.
Pati gatvė dar 1919 metais pavadinta
Vilijampolėje gimusio ir Kaune mokytoju dirbusio rašytojo Abraomo Mapu (1808–1867) garbei. Šiame pastate tarpukariu veikė žydų bendruomenės valgykla ir žydų karių savanorių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjunga. Kaip pasakoja Edita, pradėjus domėtis pastato istorija ją ypač sukrėtė tai, kad biblioteka veikė ir nacių oku-
pacijos metais, į ją buvo suvežtos nacių konfiskuotos žydų bibliotekų bei sinagogų knygos, kurias rūšiuoti iš geto buvo atvežti kalbų žinovai… Atversti istorijos puslapiai įkvėpė naują jos etapą. Šiandien Kauno žydų bendruomenės nariai – dažni bibliotekos svečiai, lankantys teminius renginius ir siūlantys savus.
Kita Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Meno ir muzikos padalinio specifika – parodos, kurios neretai rengiamos drauge su Kauno kolegija. Išties, juk jos Menų akademija, esanti ant Pelėdų kalno, visai čia pat. Padalinio vadovė patikina, kad tokia ir buvo bendrystės pradžia –kolegijos darbuotojai yra bibliotekos skaitytojai. Dar viena mane nustebinusi skaitytojų grupė – miestiečiai, keliaujantys iš vieno Kauno galo į kitą viešuoju transportu ir persėdantys „prie pilies“. Akivaizdu, kad A. Mapu gatvė – labai patogi vieta turint laisvą pusvalandį.
Šančiai – vyriausi už visus
Nors bibliotekos šimtmetį šiemet švenčia visas Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos tinklas, Šančių padalinys savo jubiliejų jau paminėjo prieš porą metų – jis yra seniausias mieste. Pamigravęs po rajoną, pakeitęs keletą nelabai patogių vietelių, galiausiai padalinys apsistojo 1939 m. pastatytoje Šančių pradžios mokykloje (dabar čia veikia Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras, kurio auklėtiniai į biblioteką užeina pasiskolinti programinės literatūros ar tiesiog praleisti laiko).
Šančių ypatybė – bendruomenė, kurios ryšiai akivaizdūs vos įžengus į šį margaspalvį rajoną. Biblioteka –
ne išimtis, čia vyksta bendruomenės susirinkimai, šančiškių knygų pristatymai, o pats padalinys dalyvauja kasmetiniame „Šančinių“ festivalyje. Šimtmetyje koncertavo garsus šančiškis Egidijus Sipavičius! Nors vyr. bibliotekininkė Giedrė Čeponienė juokiasi, kad norėtųsi persikelti dar arčiau pagrindinio prospekto, buvimas Sandėlių gatvėje irgi turi privalumų. Prie pat –Baltijos cirkas ir klounų muziejus, netoli ir „Drobės“ fabrikas su to paties pavadinimo dailės galerija. Na, o padalinyje – savi papročiai. Čia populiarių protmūšių lankytojai prašo net atšilus orams. Kiti renkasi šachmatų būrelį ar rankdarbių užsiėmimus.
Du seifai ir atviros durys visiems
Paskutinė maršruto stotelė –Laisvės al. 57, oficialiai – Vartotojų aptarnavimo skyrius. Ne centrinė biblioteka ir ne suaugusiųjų padalinys, kaip dažnai netiksliai įvardijama!
Kaip ir kituose Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos padaliniuose, taip ir šiame laukiami visų amžiaus grupių skaitytojaibei keturkojai jų palydovai. O ką slepia šio pastato sienos?
Kaip pasakojo bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika
Balsevičienė, į fontaną žvelgiantį pastatą dar 1865 m. pasistatė žydų tautybės pirklys Dovydas Ritenbergas. Šis mūrinis dviaukštis – vienas seniausių Laisvės alėjoje, kaip ir dabar, taip ir tada pirmame jo aukšte zvimbė verslai, o viršuje buvo butai. XX a. pradžioje pastate veikė mergaičių gimnazija. 1922 m. Arielio ir Šeinos
Ritenbergų valdą nusipirko Jono ir Juozo Vailokaičių valdomas didžiausias šalyje Lietuvos ūkio bankas, kurio kontora čia ir įsikūrė. Nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpį mena bibliotekoje esantys du seifai. Vienas atidarytas tik visai neseniai –jame rasta senovinių knygų, kurių spaudai liudija, jog jos įsigytos viename
antikvariatų. Deja, nelietuviškos, tad biblioteka negali pretenduoti į finansavimą joms restauruoti.
Įdomu, kad, 1941 m. nacionalizavus
Ūkio banko turtą, pirmiausia čia įrengta „Marginių“ parduotuvė, kuri priklausė liaudies meno ir namų pramonės rėmimo bendrovei, ir tik
1960 m. į antrą aukštą atsikėlė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka. Čia svarbu paminėti faktą, kad 1925 m. įsteigta biblioteka prieš tai buvo apsistojusi dar dviejose finansų institucijose – neišlikusiame Centraliniame žydų banke ir Lenkų kredito draugijos rūmuose
K. Donelaičio gatvėje (dabar ten URBO bankas). Po karo ir po to, kai šie buvo nacionalizuoti. Dar viena įdomi istorija apie laikotarpį Ugniagesių rūmuose – tokia kaimynystė, pasirodo, neapsaugojo bibliotekos nuo… gaisro.
Daugiau apie bibliotekos kraustynes, istoriją ir dabartį M. Balsevičienė gali papasakoti ir jums – ji dažnai veda temines ekskursijas, bibliotekos 100-mečio proga tokia vyko net tamsoje. Na, o ne ekskursijos metu Moniką sutiksite bibliotekos renginiuose, kuriuos pati ir organizuoja.
MISIJA – BŪTI NAUDINGAM
AUGUSTĖ NALIVAIKĖ
VYČIO MANTRIMO NUOTR.
Šimtmetį švenčianti Kauno Vinco Kudirkos biblioteka – tai vieta, kur susitinka praeitis ir ateitis, kur žinios ir kūryba susijungia su kasdieniu miesto gyvenimu. Su bibliotekos vadove Nomeda Domeikiene kalbamės apie bibliotekos vaidmenį pastaraisiais dešimtmečiais, jos iššūkius ir pasiekimus. Interviu metu Nomeda dalijosi ne tik savo patirtimi, bet ir vizija, kaip biblioteka tęs savo misiją ateityje, puoselėdama atvirumą, laisvę ir žinių prieinamumą.
Ką jums reiškia ši Laisvės alėjoje veikianti biblioteka kaip miesto erdvė?
Kai pradėjau dirbti, biblioteka nebuvo tokia ryški miesto kultūroje, ir skaitytojų sulaukdavome mažiau. O dabar matau, kad biblioteka tapo tarsi Laisvės alėjos tąsa – žmonės ateina, išeina, kartais net vietų atsisėsti skaitykloje pritrūksta, tad pagalvoju, kad dabar yra taip, kaip aš ir įsivaizdavau, kad turėtų būti: biblioteka yra ta vieta, kur tu gali užeiti, pasiimti, kas tau reikalinga, vėl išeiti, vėl ateiti, laisvai, be suvaržymų, gali sutikti žmones, tuos pačius, kurie vaikšto Laisvės alėja, –aktoriai, rašytojai, žurnalistai, kaimynai, bendradarbiai, valdžios at-
stovai. Man atrodo, biblioteka tapo labai svarbia Laisvės alėjos dalimi, ji gyva, judri. Aišku, viskas prasideda ir baigiasi žmonėmis.
Kaip prasidėjo jūsų kelias šioje
bibliotekoje ir kas jus iki šiol veda pirmyn?
Baigusi mokyklą nepatekau į pasirinktas studijas, tad tiesiog užėjau į biblioteką ieškodama darbo. Pradėjau dirbti Bibliografijos ir informacijos skyriuje. Pirmais metais atrodė, kad tai tiesiog darbas, – galbūt jaunystėje nesusimąstai apie jo prasmę. Nemėgstu užsisėdėjimo – nei asmeniniame gyvenime, nei darbe. Kitais metais pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Buvo
patogu – čia darbas, čia universitetas. Studijos nesusiklostė, nes pasirinkau programavimą, kuris nebuvo man artima sritis, tad jas nutraukusi tęsiau darbą bibliotekoje.
Per tą laiką, kol čia dirbu, keitėsi tiek mano pareigos, tiek ir pačios bibliotekos lankytojai, knygos, požiūris į biblioteką ir jos paslaugas. Bibliotekos veikla tapo dinamiškesnė, joje atsirado atsikūrusios valstybės naujai leidžiami teisės aktai, užsienio literatūra ekonomikos, teisės, politikos klausimais, ir šių informacijos išteklių prieiga tapo labai svarbi. Tada pradėjo lankytis studentai – mes įsikūrę dviejų universitetų sankryžoje – juk informacijos trūko, interneto ištekliai dar nebuvo tokie išsamūs ir gausūs. Pirmas kompiuteris mūsų lankytojams bibliotekoje atsirado turbūt 1997 m., Bibliografijos ir informacijos skyriuje. Pirmiausia reikėjo pačiam darbuotojui išmokti juo naudotis, kad galėtų pamokyti lankytojus.
Nuolatinis tobulėjimas, skaitymas buvo būtinas – patys perversdavome visas gautas knygas ir žurnalus, viską aprašydavome ranka, nes nebuvo nei kompiuterių, nei duomenų bazių. Atsimenu, kad net išvažiavusi atostogų visąlaik pirkdavau laikraščius ir net nemokėdavau skaityti atsipalaidavus, iš karto mintyse dėliodavosi bibliografinis aprašas. Mane visą laiką supo žmonės, iš kurių galėjau mokytis, drauge dirbo išsilavinę, profesionalūs kolegos.
Kokie momentai šiame darbe jums svarbiausi?
Man turbūt labai svarbu buvo tai, kad galėjau dirbti tai, kas patiko. Mano požiūris į darbą sutapo su bibliotekos poreikiais, ir tai tapo didžiausia motyvacija. Supratau, kad teikiame žmonėms naudą, – ir tai yra svarbiausia. Jei tavo socialinė
misija yra būti naudingam, tikrai rasi prasmę bet kokiame darbe. Nors kartais bibliotekos reikšmę lavinimosi procese sunku įvertinti, manau, kad protingas žmogus supras, jog nauda didžiulė. Žinios ir informacija neatsiranda iš nieko –bibliotekos funkcija šioje grandinėje neišvengiama.
Kokia, jūsų akimis, buvo šios bibliotekos reikšmė miestui tuomet, kai ji tik buvo įkurta? Kai 1925 m. balandžio 24 d. buvo įkurta Vinco Kudirkos vardo biblioteka-skaitykla, Lietuvos valstybė buvo neseniai atsikūrusi, Kaunas tapo sostine, ir bibliotekos reikšmė buvo didžiulė. Tuo metu knygos, periodika nebuvo taip laisvai prieinamos, biblioteka buvo itin svarbi visuomenės švietimui ir raštingumo ugdymui. Labai didelį darbą atliko bibliotekos įkūrėjas Vincas Ruzgas, rengdavęs knygų parodas, populiarinęs skaitymą. Vinco Ruzgo darbų reikšmė didžiulė ir visos Lietuvos mastu: jis organizavo bibliotekininkų rengimo kursus, buvo vienas iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos įkūrėjų. Jo veikla padėjo tvirtą pamatą ne tik mūsų bibliotekai, bet ir visos šalies bibliotekininkystei.
Per šimtmetį biblioteka keitėsi, kėlėsi iš vienų patalpų į kitas – kas išliko nepakitę ir reikšminga iki šiol?
Pradėję domėtis bibliotekos istorija sužinojome, kad ji buvo priversta daugybę kartų kraustytis iš vienų patalpų į kitas. Tačiau, mano nuomone, bibliotekos reikšmė visgi išliko nepakitusi: tai nėra tik lentynos ir knygos – tai tam tikra dvasia, tam tikras pulsas, kuriamas tiek čia dirbančių, tiek ir besilankančių žmonių. Manau, kad, nors fizinė biblioteka keitėsi, jos misija ir dvasia išliko nepakitusios..
Kokios iniciatyvos ar kasdieniai susitikimai jums rodo, kad biblioteka tebėra gyva ir miestui aktuali institucija?
Organizuodami daugybę renginių, edukacijų, mokymų ir kitų veiklų, matome, kad tai labai reikalinga mūsų bendruomenei, tačiau mane ypač džiugina tai, kad žmonės tiesiog skaito knygas. Anksčiau kalbėta, kad atsiradus elektroninėms knygoms žmonės nebeeis į bibliotekas, tačiau ši prognozė neišsipildė. Be to, nėra tiesa ir tai, kad į bibliotekas ateina tik senjorai, – visų amžiaus grupių žmonės ieško išminties ir atsakymų knygose. Skaitymas jiems yra būdas nusiraminti, o kartais netgi rasti išeitį iš sunkių situacijų. Tas gyvas procesas, kai žmonės ateina ir renkasi knygas, mane tikrai džiugina. Tada pagalvoji, kad tavo darbas turi prasmę. Stengiuosi nesinervinti, jei kartais knygos „dingsta“ ar grįžta į biblioteką jau „nuskaitytos“. Kaip sakė vienos mano kolegės dėstytojas, geriau knyga pas skaitytoją užsibuvusi, nei stovinti lentynoje ir nenaudojama.
Kokius horizontus šiandien matote – kaip gali atrodyti biblioteka dar po dešimties ar dvidešimties metų?
Nesvarbu, kaip biblioteka ateityje keisis ar vystysis, jos misija visą laiką bus ta pati – šviesti visuomenę. Norėčiau, kad žmonės galėtų užeiti į biblioteką be jokių kliūčių. Pavyzdžiui, žmogus su kūdikiu vežimėlyje – jam neturėtų reikėti kam nors skambinti, kad įleistų. Labai stengiuosi, kad žmonėms būtų kuo paprasčiau patekti į biblioteką. O pačioje bibliotekoje – būtų kuo daugiau laisvės.
Kas jums šiuo metu atrodo svarbiausios bibliotekos augimo kryptys? Mano nuomone, svarbiausios kryptys šiuo metu yra medijų ir informacinis raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas. Bibliotekos darbuotojai ne tik gali, bet ir privalo padėti žmonėms susigaudyti šiuose informacijos, kuri kartais būna ir klaidinanti, tinkluose. Neatsitiktinai Kultūros ministerija ypač skatina informacinio raštingumo iniciatyvas bei projektus – tai rodo, kad bibliotekos turi aktyviai dalyvauti šiuose svarbiuose procesuose.
Jei turėtumėte galimybę palikti žinutę bibliotekos skaitytojų ateities kartoms – kokie žodžiai tai būtų?
Kai šventėme bibliotekos 90-metį, su kolegomis sudėjome palinkėjimus ateities bibliotekai. Neatsimenu, ką tuomet parašiau, tačiau dabar linkiu žmonėms ieškoti tikros informacijos ir pasitikėti bibliotekomis.
Ką bibliotekos šimtmetis jums pačiai leidžia suvokti apie laiką, bendruomenę ir kultūrą?
Viso mūsų pokalbio metu nepalieka mintis – bibliotekos svarba nenuginčijama ir tas bibliotekos keitimasis pagal visuomenės poreikius rodo, kad jeigu bibliotekų nebereikėtų, jos tiesiog išnyktų. Bibliotekos gebėjimas keistis ir bendruomenės gebėjimas auginti biblioteką rodo jos naudą ir reikalingumą.
PUSĖ AMŽIAUSBIBLIOTEKOJE
ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Šis pavasaris man kaip niekada derlingas
įvairių bibliotekų patirčių. Šiuolaikinės knygų tvirtovės nebėra tik skaitymo malonumui ir kilometrinėms lentynoms skirtos erdvės: čia telpa ir bendruomenių ar kultūros namų funkcijos, įvairios parodos, susitikimai, o kai kurios perima net ir dalį kino teatrų lankytojų. Į Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinį, įsikūrusį Eiguliuose, buvusiame „Vitebsko“ prekybos centre, šįkart užsukau su svarbia misija. Susipažinti su Rita Noreikiene, dirbančia čia… ilgai. Ilgiausiai iš visų šimtmečio jubiliejų ką tik paminėjusios įstaigos kolegų.
Visas gyvenimas
mylimiausiame mieste
R. Noreikienė juokauja, kad niekada net nebandė bėgti: Kaune gimė, augo ir toliau gyvena. Didžiąją gyvenimo dalį pašnekovė padėjo atrasti skaitymo malonumą būtent Eigulių seniūnijos gyventojams. Neslepia –pirmiausia studijuoti ir siekti norėjo kitokios karjeros. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo į vietas.
„Pritrūko pusės balo, po nepavykusių stojimų į istoriją grįžau labai nusiminusi. Tuo metu į šią specialybę dažniau patekdavo vyrai. Man buvo pasiūlyta grįžti kitais metais, tačiau jau buvau supykusi, nenorėjau prarasti metų, todėl stojau į Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės ir
bibliografijos specialybę. Istorijos taip ir nestudijavau“, – pasakoja save atsitiktine bibliotekininke pavadinusi Rita.
Aš net ir neįsivaizduoju pašnekovės kitoje rolėje: būna tikrai sunkių pokalbių, tačiau šis toli gražu ne toks. Klausant Ritos sunku nesišypsoti, jos dėstymas, kalbos kultūra, energija atskleidžia tą 50 metų patirtį. Kaip pati sako, labai mėgsta bendrauti, yra aktyvi, atsakinga, organizuota. Ir nors pasijuokia, kad senjoro gyvenimas artėja, Rita spinduliuoja entuziazmą, kurio pats galėčiau pavydėti. Ką jau kalbėti apie gebėjimą jaustis savo vietoje ir tuo džiaugtis, ko mano kartai labai trūksta.
Pradžia – Laisvės alėjoje
„Pradėjau 1977 m. komplektavimo skyriuje, susipažindavau su naujausiais leidiniais. Paskui vis siūlė tapti vedėja, bet kuklinausi. Galiausiai tuometinis direktorius Zenonas Vaškevičius pasakė, kad siūlo paskutinį kartą. Teko pasiūlymą jau priimti, nebebuvo kur dėtis“, – tęsia šias pareigas tebeeinanti R. Noreikienė. Darbo pradžią pašnekovė prisimena šiltai: vaikus auginant patogus darbo grafikas, itin malonus ir emociškai lankstus kolektyvas, intelektuali aplinka ir nuolat sutinkami įdomūs, išsilavinę žmonės. O skaitė visi tuo metu itin aktyviai, juk kitokių pramogų trūko.
„Čia, į Eigulius, atėjau dirbti tik
1991 m., didelių pokyčių laikais. Darbo buvo daug, krūviai dideli: reikėjo atsisakyti visos raudonosios literatūros, fondai buvo tiesiog užversti. Bet darbas visuomet patiko. Atsiradus galimybei organizuoti visokius renginius, sutikau daugybę įdomių žmonių, nuolat teko bendrauti su įvairiomis bendruomenėmis. Gal tik, kaip visuomet, norėjosi, ir norisi, daugiau jaunimo, bet čia jau kita tema“, – pokalbį tęsia Rita.
Pavadinimą išsirinko patys
Pagalvojęs apie Nepriklausomybės aušrą spėju, kad bibliotekos turbūt nebuvo tarp naujos valstybės prioritetų. Pasirodo, klystu. Taip, kadaise šios organizacijos tinklas vienijo 39 bibliotekas, o dabar tik 21. Visgi po Nepriklausomybės atkūrimo Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys ne mažėjo, o tik augo: patalpos padidėjo bene dvigubai, išplėstas paslaugų asortimentas, padaugėjo darbuotojų, skiriama daugiau finansų veikloms.
„Atėjus čia dirbti teko galvoti ir nau-
ją pavadinimą, nes iki tol vadinosi „Vitebsko“ biblioteka. Demokratiškai, dalyvaujant bendruomenei, išrinktas Parko pavadinimas. Jis atspindėjo mūsų aplinką. Dabar šalia turime ir „Parko“ restoraną“, – pasakoja bibliotekininkė.
Ne vietiniams paaiškinu: šis bibliotekos padalinys įsikūręs šalia didžiausio Kauno parko, t. y. Kalniečių. P. Lukšio, S. Žukausko gatvių ir Savanorių prospekto kvartale. Prieš septynerius metus visi 21 ha buvo atnaujinti, čia nuolatos šurmuliuoja žmonės, tiršta net ir darbo metu, mums besikalbant. Beje, ne visi žino, kad iš pradžių galvota būtent čia, o ne Nemuno saloje, statyti „Žalgirio“ areną.
„Žmonės lankydavosi gal ir dažniau, bet ir knygų gaudavome daugiau. Ir šiuolaikinių technologijų, skaitmeninių pramogų nebuvo. Galbūt skaitančių kiekis nepakito, bet pasikeitė, kaip žmonės skaito. Visgi būtų sunku teigti, kad žmonės neskaito.
Pernai mūsų bibliotekoje apsilankė beveik 79 tūkst. žmonių. Esame vienas didžiausių Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių“, –džiaugiamės kartu.
Palyginimui vienas geriausiai lankomų valstybinių muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejus – per metus sulaukia apie 105 tūkst. lankytojų.
Panašiai ir Nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Paslaugų užtektų kelioms organizacijoms
Pats bibliotekas pastaruoju metu turbūt dažniau lankau ne dėl knygų, bet dėl renginių. Tačiau besikalbant supratau, kad nežinau, kokios iš tiesų svarbios šios įstaigos, kurias dažnai praeiname nepastebėdami.
„Turime mėnesinį knygų klubą. Skaitytojai susirenka aptarti sutartos ir įveiktos literatūros, padiskutuoti. Kita veikla, kuria didžiuojamės: anglų pamokos suaugusiesiems, kurias veda pats pasisiūlęs profesionalas savanoris. Be abejo, vyksta ir įvairių edukacijų, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vykdome ir neformalų vaikų švietimą, anglų ir dailės būrelius“, – turi kuo didžiuotis R. Noreikienė.
Po bibliotekos stogu telpa dar ir kelios bendruomenės, su kuriomis biblioteka raštiškai įsipareigojusi bendradarbiauti. Joms tai – reikalingi namai, erdvė bendraminčiams, laisvalaikiui, intelektualiam poilsiui bei socializavimuisi. „Bendruomeniškumo jausmas čia gyvuoja jau seniai. Sako, mums pasisekė, surenkame daug lankytojų, nes turime daug bendruomenių. Bet iš tiesų tai yra daugybės metų įdirbis, kurio vaisius dabar pagaliau skiname. Visos tos bendruomenės labai skirtingos, tokiems rezultatams reikėjo daug bendravimo ir bendradarbiavimo“, –pasakoja padalinio vedėja.
O kur dar didelės pagarbos vertos veiklos kartu su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, kurios nariams bibliotekininkės taip
pat veda įvairias edukacijas. Čia telpa ir koncertai, knygų pristatymai. Taip pat pagalba Ukrainos vaikams bei suaugusiesiems. Tiek visko – vieninteliame Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinyje, turinčiame atskirą salę renginiams.
„Skaitytojai ateina ne tik į renginius, dažnai tiesiog paskiria pasimatymus vieni kitiems. Sulaukiame ir daug moksleivių, kurie čia ateina ruošti namų darbų, čia jie randa ramybę ir visas reikiamas priemones. Yra ir žaidimų vieta. Vedame ir kompiuterinio raštingumo kursus. Jie skirti ir pažengusiems, ir pradžiamoksliams, dažnai senjorams“, – tęsia ilgametė darbuotoja.
Laukiniai laikai neaplenkė ir bibliotekos
„Per visą šį laikotarpį įsimintiniausias ir skaudžiausias įvykis –bibliotekos gaisras. Ryte gavom žinių iš direktoriaus, kad naktį gretimo daugiabučio gyventojai iškvietė gaisrininkus. Nors didelių nuostolių nebuvo, sienos apjuodo, išdužo langai, sulieta nemaža dalis fondo. Tai nutiko apie 2002–2003 metus. Padegimas siejamas su turgaviete“, –išduoda Rita.
Šiuos laikus aš jau pamenu ir galiu pasakyti, kad per tuos 20 metų padarėme šviesmečio ilgio šuolį į priekį. Privatizacijos šleifas tuomet dar buvo jaučiamas, dar net teismo nebuvo pasiekusi istorinė EBSW byla, tik neseniai praūžęs „Inkaro“ streikas. Tad įsivaizduokime, kas vyko tuose posovietiniuose turguose.
Dar ir dabar į biblioteką galima užeiti praėjus autentišką turgavietę. Sukrypę kioskai, atvira nelegali prekyba ant šaligatvio, ranka pieštų reklamų laikus menančios aludės, visiškai pervargusi infrastruktūra… Įdomu apsilankyti nebent kraštotyros ar sociologijos pagrindais.
„Pas mus vyko visų suinteresuotų atstovų, taip pat ir gretimos parduotuvės, susirinkimai. Diskutavome, ieškojome sprendimų. Žemė aplink buvo išnuomota 99 metams, buvo matuojamos ribos. Mes, kultū-
ros darbuotojai, stengėmės būti aukščiau viso šito, sakykime, karo. Ilgainiui ta įtampa kažkaip atslūgo. Kas valdė turgų nežinau, stengėmės nesikišti į intrigas“, – pasakoja Parko bibliotekos vedėja.
Akivaizdu, kad patalpas gali naikinti kiek nori, tačiau jei nepalauši aktyvių kultūros darbuotojų – viskas ne tik sugrįš į savas vietas, bet dar ir sustiprės. Mano pašnekovė, iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos šimtmečio mačiusi lygiai pusę, yra puikus to pavyzdys.
handsonpress.lt/shop
Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Kristina Petra. Parduotuvė:
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
GEGUŽĘ KAUNAS ŠVENČIA VISKĄ NUO LITERATŪROS
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
IR MUZIKOS IKI PATIES SAVĘS – TAIP, JUK MIESTO
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
GIMTADIENIS! DAR DAUGIAU RENGINIŲ – NUOLAT
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KAUNASPILNASRENGINIU.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
Iki 05 17
Grafo Stanislovo
Kazimiero Kosakovskio (1937–1905) fotografijų
paroda
VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7
Panelė Jadvyga Volikovska (Jadwiga Wolikowska) ir grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis varto knygas. Vaitkuškis, 1898
Paroda sudaryta iš Nacionaliniame
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtų parodų „Kasdienės gėlės. Moterų ir vaikų portretai iš grafo
S. K. Kosakovskio fotografijų rinkinio“ (kuratorė Jolita Mulevičiūtė, 2016) ir „Po Naktikovo ženklu: grafų Kosakovskių biblioteka“ (2019) fotografijų ir informacijos.
04 24–05 16
Viktorijos Kemeklės
paroda „Ribotas
matomumas II“
VDA KF galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2
V. Kemeklė. „My faith in you“, aliejus ant drobės
Per beveik dienoraštinius vaizdinius, juos aplankant iš naujo nusėdusius pasąmonės paviršiuje, tapant, yra leidžiama jiems keistis ir kartu stebimas jų virsmas nauja realybe drobėje. Tamsaus dažo sluoksniai sulipdo atskirus objektų kontūrus ir paverčia juos vientisa mase. Stebint erdvę iš šešėlio, čia tampama dalimi save supančios aplinkos. Tik protarpiais harmoniją sugriauna blyksinčios švieselės. Šios švieselės virsta pagrindiniu miesto požymiu, tarsi plėšrūnas švytinčiomis akimis stebintis iš paveikslo gilumos.
04 25–05 26
Irmanto Kovaliovo
paroda „(PPP) Pagirtinai pastabus pilietis: mobilografija tarp įpročio ir intencijos“
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Irmanto Kovaliovo nuotr.
Ar mobilusis telefonas – tai tik priemonė komunikacijai, ar naujoji kamera, keičianti ne tik vaizdo estetiką, bet ir jo suvokimą? Irmanto Kovaliovo darbai kviečia į tokius klausimus pažvelgti be išankstinių nuostatų.
05 02–05 31
Paroda „Svetimo skausmo nebūna“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Daumanto Levo Todeso kuruojama paroda kalba apie Holokaustą, bet apima ne tik žydų genocido temą. Meno kūriniais autoriai kalba apie išdavystę, mirtį, herojiškumą bei ryžtą kovoti ir apginti savo valstybę. Kūrinių autoriai: Dovilė Dagienė (Lietuva), Natalija Gerasimenko (Ukraina) ir Matvei Vaisberg (Ukraina).
Antradienis, 05 06, 18:30 Nepadorūs skaitymai II.
„Maskulinizmo politika“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Laukia Artūro Tereškino knygos „Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2004 m.) aptarimas su Aurelija Auškalnyte. Dar 2004 m. leidinyje pastebima, jog Lietuvoje ne itin daug dėmesio skirta vyrų ir vyriškumo problemų analizei. O kaip yra šiandien?
KALENDORIUS
Trečiadienis, 05 07, 18:00 „Susitikimas
su Žemaite“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Šis renginys – kvietimas kartu su muziejininke, knygos „Žemaitės paslaptis“ autore Aldona Ruseckaite literatūros klasikę Juliją Žymantienę-Žemaitę, kurios
180-ąsias gimimo metines šiemet minime. Renginys skiriamas Žemaitės metams bei Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.
05 07–05 10
Japonijos dienos Kaune „WA“ Įvairios vietos
Japonišką kultūrą švenčiantis festivalis grįžta ketvirtąkart. Kaligrafijos dirbtuvės, šokio pasirodymai, arbatos gėrimo ceremonijos – šie ir daugiau japoniškų akcentų gegužės pradžioje taps švente tiems, kuriems artima Tekančios Saulės šalies kultūra ir istorija.
Daugiau: japandays.eu
05 07–05 11 Kauno literatūros savaitė Įvairios vietos
Penktoji Kauno literatūros savaitė pristato išsamiausią iki šiol programą. Daugybė pokalbių su žymiais užsienio autoriais, kilusiais net iš trijų žemynų, aštrūs socialiniai ir kultūriniai pjūviai bei visa tai lydintis platus literatūrinių iniciatyvų spektras – tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis šiemet stebins ir tradiciniais renginiais, ir šviežiais formatais.
Daugiau: literaturossavaite.lt
Trečiadienis, 05 07, 19:00
Šiuolaikinės
elektroakustinės
muzikos ciklo NICHE
koncertas
Lietuvos sporto universitetas, Sporto g. 6
Elena Laurinavičiūtė. D. Umbraso nuotr.
Trijuose pasirodymuose LSU sporto salėje susitiks net keturi menininkai. Sholto Dobie ir Alanas Gurinas, Simonas Nekrošius, Elena Laurinavičiūtė atvers eksperimentinės, performatyvios muzikos laukus. Visi trys kūrėjai garsą pasitelkia kaip medžiagą, kurdami savadarbius instrumentus, garso skulptūras ir efemeriškas instaliacijas.
05 08–05 18
Spektaklis „Lygiosios trunka akimirką“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
„Lygiosios trunka akimirką“ – Justo Tertelio ir Daivos Čepauskaitės
spektaklis jaunimui, sukurtas pagal
Icchoko Mero romaną, nukelia į
Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakoja įvykius, nutikusius Vilniaus gete. Tėvas Abraomas priima geto komendanto Šogerio lemtingo
žaidimo sąlygas: jo sūnus Izaokas
žaidžia su Šogeriu šachmatais. Jei komendantas pralaimės, nebus sušaudyti geto vaikai, bet žus Izaokas; jei pralaimės Izaokas, jis liks gyvas, bet mirs vaikai.
GEGUŽĖ
KALENDORIUS
Nuo 05 09
Filmas „Paskutinė šou mergina“ (The Last Showgirl)
Kadras iš filmo
Tris dešimtmečius Šelė buvo
Las Vegaso scenos karalienė –blizgučiai, muzika ir šou buvo visas jos gyvenimas. Kai jos ilgametis pasirodymas netikėtai nutraukiamas, Šelė turi vos dvi savaites apmąstyti savo ateitį ir ieškoti naujos prasmės pasaulyje, kuris sparčiai keičiasi. Renesansą išgyvenanti Pamela Anderson jautrioje Gios Coppolos dramoje atskleidžia naują savo, kaip aktorės, pusę, o už šį vaidmenį ji buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“.
Sekmadienis, 05 11, 12:00 Šokio spektaklisekskursija „Pakopa po pakopos“
Susitikimo vieta: Žemaičių g. 8A
Lino Žemgulio nuotr.
Laukia performatyvus įvykis po tarpukario Žaliakalnį, kurį organizuoja šokio trupė „Ulna“. Jis tiesiogiai įtraukia šio nuostabaus rajono bendruomenės narius, jaunuosius ir profesionalius menininkus. Projektas ne tik supažindina su gyvąja Žaliakalnio gyventojų atmintimi ir istorija, bet ir įsuka į gausią simbolių ir legendų verpetą.
Kino teatrai
Sekmadienis, 05 11, 13:00
Festivalis „Broliai, sesės, uždainuokim“
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Kauno kultūros centro pagyvenusių žmonių mišrus choras „Ainiai“, kuris
šiemet švenčia gražų – 60-ties
metų jubiliejų, kviečia į jau tradicija tapusį festivalį.
Antradienis, 05 13, 18:00 Jūratės Sučylaitės istorinio romano „Imanuelio kelias“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Sekmadienis, 05 11, 14:00 / 16:00
Šiuolaikinės
muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertas „Čiurlionis. Slowed and Reverb“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
„Synaesthesis“. Armino Bižio nuotr. „Čiurlionis. Slowed and Reverb“ – tai požiūrio kampas, kuriuo į Čiurlionio fortepijoninę kūrybą žvelgtume lyg per mikroskopą. Šiai rekompozicijai pasirinktas M. K. Čiurlionio preliudas d-moll (VL239), kuris ekstremaliai ištęstas ir suinstrumentuotas ansamblio muzikantams. Kūrinį rekomponavęs kompozitorius Dominykas Digimas, pasitelkė savitą muzikinę kalbą, kuri grįsta lėto kismo principu.
„Imanuelio kelias“ – tai istorinis romanas, kuriame atsispindi XVIII amžiaus Prūsijos gyvenimas, Karaliaučiaus universiteto kultūrinė aplinka. Apie filosofo gyvenimą pasakojama remiantis tikrais biografijos faktais. Vis dėlto, tai –ne monografija, o romanas, nes jame nemažai fantazijos, meninės išmonės, – teigia autorė. Knyga skiriama 300-osioms I. Kanto gimimo metinėms. Pokalbį moderuos Gediminas Jankus.
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 05 15, 14:00
Parodos „Laisvės alėja. XIX a. vid. – XX a. KRVA dokumentuose“ atidarymas
Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B
Parodoje eksponuojami Kauno gubernijos Kauno miesto valdybos, Kauno gubernijos valdybos Statybos skyriaus, Kauno miesto Pasų skyriaus, Kauno miesto mokesčių inspekcijos, Kauno miesto savivaldybės, KMS Statybos skyriaus fondų dokumentai, atspindintys Laisvės alėjos raidą nuo 1847 m. Kauno projektinio plano iki pirmosios sovietų okupacijos, ir vėlesnio sovietinio laikotarpio Laisvės alėjos dokumentai.
Penktadienis, 05 16, 18:00
Spektaklis „Dviejų
Korėjų susijungimas“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Prancūzų dramaturgas Joël Pommerat pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ tyrinėja meilės jausmą, derindamas mokslininko smalsumą ir menininko aistrą. Šį azartišką žaidimą perėmė režisierius Artūras Areima, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Spektaklyje išvysite dvidešimt fragmentiškų istorijų, kuriose įvairiausiomis spalvomis ir apraiškomis skleidžiasi meilė/ nemeilė.
Šeštadienis, 05 17, 12:00 Putvinskio gatvės diena V. Putvinskio g.
Martyno Plepio nuotr.
„Jau devintą kartą kviečiame susitikti Putvinskio gatvės dienoje –festivalyje, kuriame miestas atgyja, o gatvė tampa ne tik keliu, bet ir susitikimų, atradimų bei kūrybos erdve! Šiais metais kviečiame patyrinėti, ką iš tiesų reiškia gyva gatvė. Ar ji atgyja tik tada, kai ją užpildo žmonės, juokas, garsai?
O gal jos gyvybė slypi istorijose, kurias saugo senieji pastatai, slapti kiemeliai ir net plytelės po mūsų kojomis?“, – kviečia Kauno menininkų namai.
Donato Stankevičiaus nuotr.
Šeštadienis, 05 17, 12:00
Gatvės muzikos diena
V. Putvinskio g.
Šių metų renginio tema kviečia
pažvelgti į muziką iš arti –pamatyti, kaip gimsta garsai, kaip muzikantai ieško tobulos melodijos ir ką reiškia kūrybos procesas be scenos blizgesio. Tądien gatvė virs improvizuota repeticijų erdve, kuriose kiekvienas galės tapti kūrybinio proceso dalimi.
Šeštadienis, 05 17 Muziejų naktis
Įvairios vietos
Beveik visi Kauno muziejai, o ir
keletas kitų kultūriškai šioms įstaigoms artimų vietų, pakvies lankyti ekspozicijas neįprastu metu – temstant. Laukia specialios parodos, žaidimai, ekskursijos ir kiti nuotykiai, kurie įmanomi tik kartą metuose.
Sekmadienis, 05 18, 18:00 Spektaklis
„Pažadink
savo vidinę deivę“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Naujame dramaturgės Kristinos
Marijos Kulinič ir režisieriaus Gildo Aleksos kūrinyje perdegę po bandymų savirealizuotis balionų įmonės darbuotojai vyksta į teambuilding’ą dvasinio tobulėjimo stovykloje. Juk bendradarbiai – kaip šeima, o dvasingumo stovyklos –religija ir terapija. Nušaunami du zuikiai vienu šūviu: ir suartėjama su kolegomis, ir apvaloma siela.
GEGUŽĖ
Donato Ališausko nuotr.
KALENDORIUS
05 18–06 01 „Poezijos
pavasaris“
Įvairios vietos
61-asis tarptautinis poezijos festivalis užsuks į kauniečių mėgstamas kultūros vietas ir sveikinsis su kiekvienu, pasirengusiu įsileisti poezijos paukštę į širdį. Svarbiausias renginys Kaune – Maironio premijos laureatės Erikos Drungytės pasveikinimas, įvyksiantis gegužės 30 d. Maironio sode.
Pirmadienis, 05 19, 18:30 OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis
„Šventoji“
Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinys, Kovo 11-osios g. 26
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Šioje premjeroje Oskaras
Koršunovas kviečia įžengti į dar vieną neištirtą ir šį kartą itin nepatogią, tačiau ypač svarbią X teritoriją. „Šventoji“ –tai prievartos teritorija, kurioje moteris, visą gyvenimą kentusi prievartą ir priklausomybę, atranda jėgų išeiti iš savo krizės ir pasirinkti kardinaliai kitokią gyvenimo kryptį. Tai spektaklis apie moters išgyvenimą radikalioje patriarchalinėje visuomenėje, kupinoje prievartos moteriai.
05 19–05 23
VDU kultūros dienos
Įvairios vietos
VDU Menų fakultetas plačiąją
visuomenę kviečia į nuo 2017 m. organizuojamą meno ir kultūros festivalį, kurio metu – atviros paskaitos, diskusijos, meno ir kultūros renginiai. Šiemetinės programos akcentai – filmo „Gardutė“ peržiūra, diskusija „Menas kaip ginklas: ar įmanomas šiuolaikinis patriotinis menas“, fakulteto studentų, absolventų ir dėstytojų kūryba parodose bei muzikiniai akcentai.
Daugiau: menufakultetas.vdu.lt
Antradienis, 05 20, 19:00 Filmas „Vaikai iš
„Amerikos“ viešbučio“ (rež. Raimundas
Banionis, 1990 m.)
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
1972-ieji metai, Kaunas. Nedidelė paauglių grupelė slapčia klausosi Liuksemburgo radijo ir svajoja. KGB agentai perskaito vaikų laiškus, siųstus į radiją. Netrukus drauge su milicija jie išdrasko šį paauglių būrelį. Tai filmas apie lietuvių „hipių“ kartą, apie metą, kai susidegino Romas Kalanta, kai prasidėjo menininkų emigracija, kai suaktyvėjo slaptųjų tarnybų veikla.
Ketvirtadienis, 05 22, 18:00 Nepadorūs skaitymai III.
„Videožaidimai keičia pasaulį“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
„Nepadoriems skaitymams“ pakvies Marijam Didžgalvytės knygos „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ vertėjas Tomas Marcinkevičius-Baronas. Analizuodama videožaidimų industrijos politinius, socialinius ir ekonominius aspektus autorė pastebi, kad žaidimai nėra vien tik pramoga, menas ar sportas, kartu tai yra galingas kultūrinis ir politinis įrankis.
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 05 22, 18:30
Premjera. Šokio spektaklis „Kailis“
Kauno miesto kamerinis
teatras, Kęstučio g. 74A
Auros Skulskytės nuotr.
Gabrielle Emily Aidulis spektaklis tyrinėja judesio prasmes, ieškodamas ne racionalumo, o intuicijos įgalinimo. Per judesį bandoma išsiaiškinti, kokios temos slypi mūsų kūne ir apie ką dažnai susimąstome. Tai kvietimas žiūrovui stebėti ne tiek protu, kiek pojūčiais – tarsi kuriant asmeninę psichologinę refleksiją.
05 23–05 25
Kauno gimtadienio savaitgalis Įvairios vietos
Jau 617 metų Nemuno ir Neries santaka yra geriausia vieta gyventi ir kurti. Jei pritariate, tikrai pasimatysime Kauno gimtadienio savaitgalio metu!
Programa: kaunas.lt
Šeštadienis, 05 24 Renginys „Švęskime upę“
Nuo Panemunės paplūdimio iki Santakos
Gražvydo Jovaišos nuotr. „Švęskime Kauno gimtadienį, švęskime savo, kaip kauniečių, tapatybę pasinerdami į kultūrinius upinius maršrutus Nemunu. Kviečiame irkluoti baidares, kanojas, irklentes, valtis, naviguoti plaustus, kurti kultūrinius ryšius. Pakrančių stotelėse įsikurs kultūrinės salos, čia vyks meninės, kūrybinės, sporto, pažintinės, bendruomeninės veiklos“, – žada organizatoriai.
Sekmadienis, 05 25, 12:00
Šokio spektaklisekskursija „Riboženkliai“
Susitikimo vieta:
K. Donelaičio g. 66
Garsų ir šokio spektaklio sintezė „Riboženkliai“ kalba apie Kauną, dar tais laikais vadintą mažuoju Paryžiumi, to laikmečio madą, žmones (Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Čijunė Sugihara, Magdalena Avietėnaitė ir kt.), jų gyvenimiškas istorijas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą architektūrą.
Antradienis, 05 27, 19:00
Slemas #83
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimo nuotr.
Slemas grįžta į Kauno menininkų namus, kur eilės nebijo būti garsios, o tylėjimai randa balsą. Čia galima būti jautriam, drąsiam, piktam ar juokingam – svarbiausia, kad tikram.
GEGUŽĖ
KALENDORIUS
Trečiadienis, 05 28, 10:00
Inovacijų paroda
„Technorama“
KTU Santakos slėnis, K. Baršausko g. 59
Jau du dešimtmečius „Technorama“ skatina inovatyvių technologinių sprendimų kūrėjų motyvaciją, populiarindama jų įgyvendintus mokslo laimėjimus plačiojoje visuomenėje, prisidėdama prie tolimesnio produktų vystymo finansine parama ir atverdama galimybę pristatyti savo sukurtas inovacijas investuotojų ir verslo atstovų bendruomenei.
Trečiadienis, 05 28, 19:00
Šiuolaikinės elektroakustinės
muzikos ciklo NICHE
koncertas
Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademija, Maironio g. 27
Artūro Arti I nuotr. NICHE sezoną baigs Martos Finkelštein ir Agnės Matulevičiūtės dueto pasirodymas. Jų programa „Dear, Dear“ – tai fortepijono ir sintezatorių meilės istorija, garsiniai meilės laiškai svarbiausiems kūrėjų muzikiniams įkvėpėj(a/o)ms. Programa tampa jų patirčių ir įkvėpimo žemėlapiu, kuriame naujai suskamba perkurti gerai pažįstami, mylimi ir jų muzikinę tapatybę formuojantys kūriniai.
Trečiadienis, 05 28, 19:00
Spektaklis
„Diletantas“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Teatro archyvo nuotr.
„Kosmos Theatre“ darbe, kurio režisierius – Žilvinas Vingelis, laisvai improvizuojama motyvais iš Jean’o Cocteau grafikos ir dailės darbų, eilėraščių, romanų „Opiumas“, pjesės „The Human Voice“ ir filmų „Poeto Kraujas“ ir „Orfėjo Testamentas“ bei biografijos.
Ketvirtadienis, 05 29, 18:00 Dainavos parko skaityklos atidarymas su afrikietiškais būgnais
Dainavos parkas šalia tvenkinio
Perkusininkas Gediminas
Mačiulskis atkeliauja į Dainavos parką, šalia tvenkinio, kad šimto būgnų garsais paskelbtų trečiojo
Dainavos parko skaityklos sezono pradžią. Renginio dalyviai galės susipažinti su skirtingais būgnais iš skirtingų pasaulio šalių, išgirsti jų skambesį ir patys pagroti populiariausiu afrikietišku būgnu –djembe.
GEGUŽĖ
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 05 29, 18:30 Kornelijos Skarolskytės parodos „Via sacrum“ atidarymas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Via sacrum – terminas, kilęs iš lotynų kalbos: via reiškia „kelias“, o sacrum – „šventa“. Anglų kalboje sacrum taip pat žymi kryžkaulio kaulą – stuburo pamatą, kuris nuo senų laikų buvo laikomas viena iš jungčių tarp fizinio ir dvasinio pasaulių. Parodoje pristatomi tapybos darbai ir piešiniai, kuriuose tarsi plūduriuoja perėjimo, transformacijos ir laikinumo įvaizdžiai.
Nuo 05 30 Filmas „Finikiečių schema“ (The Phoenician Scheme)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Naujausias Weso Andersono filmas pasakoja apie Ža-Ža Kordą (akt. Benicio del Toro), vieną turtingiausių Europos žmonių, užsiimantį ginklų ir aviacijos verslais. Po šeštojo lėktuvo katastrofos, kurią jis stebuklingai išgyvena, Žaža siekia atkurti santykius su savo dukra Lisle (akt. Mia Threapleton), vienintele jo turto paveldėtoja.
Šeštadienis, 05 31, 18:00
Asmik Grigorian koncertas „A Diva is Born“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Asmik Grigorian – vienas ryškiausių sopranų pasaulyje. Koncertinėje programoje „A Diva is Born“ galima išgirsti Georges Bizet operos „Carmen“ ariją „Habanera“ ir Giacomo Puccini „O Mio Babbino Caro“, tačiau, kai suskamba Lady Gaga „Shallow“ arba Stingo „Moon Over Bourbon Street“, publika tiesiog netenka žado. Savo lietuvišką ir armėnišką kilmę visada pabrėžianti Asmik į programą įtraukė ir armėnų liaudies dainą „Krunk“ bei lietuvių liaudies –„Pasvarcyk antela“.
Šeštadienis, 05 31, 20:30 Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncertas
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Šventinį sezoną Pažaislio muzikos festivalis pradės simbolišku kūriniu – Georgo Friedricho Händelio oratorija „Mesijas“, nuo kurios ir prasidėjo festivalio istorija. Oratoriją jubiliejinio festivalio pradžiai atliks rinktiniai atlikėjai: Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras bei garsūs solistai.
GEGUŽĖ
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė
Sadauskaitė, Agnė Survilaitė-Urbutė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Augustė Nalivaikė, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Jonas Danielevičius, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Vytis Mantrimas.
GLOBOJA: LEIDŽIA: