KAUNAS PILNAS KULTŪROS
ŠILAINIAI PHOTO
PAS
MIESTAS © PULSU PELKĖ, ŠLAITAS IR STOTELĖ
ŠILAINIAI NOIR
GIMTADIENIS TARP DAUGIABUČIŲ
Keturiasdešimt – pati branda žmogui, bet visai nedaug miestui ar jo daliai. Visgi stovint Jotvingių gatvės pradžioje ir mąstant apie devintojo dešimtmečio vidurį, kai įkasta Šilainių mikrorajono kapsulė, matosi, kiek toli nuėjome kaip Kaunas ir Lietuva.
Pirmieji Šilainių naujakuriai žiguliukais lėkė į Baltijos kelią, suplukę grįžo namo po „Roko maršų“, 1991-ųjų sausį jiems arčiausia buvo į Sitkūnus. Jau paaugusi pirmoji Šilainiuose gimusi karta stebėjo, kaip kyla „Mega“. Ta pati karta iš Šilainių spruko į Kauno centrą, sostinę, berlynus ir londonus. Kai kurie – su visam, kiti – kad apsisuktų ant kulno ir grįžtų.
Prieš gerą dešimtmetį tokį suktuką –taip, Londone – padariusi Evelina Šimkutė yra viena pastoviausių žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ herojų. 2016-ųjų pabaigoje lipome ant jos daugiabučio stogo, vėliau ne kartą šmirinėjome Kauno tvirtovės VIII forte įsikūrusiuose Šilainių
soduose, jos kūrinių sutinkame vis kitoje Lietuvos galerijoje. Ne be jos iniciatyvos žinome, kad šiemet Šilainiams – keturiasdešimt, ir nors niekada nesame šventę miesto rajono gimtadienio, kodėl gi to nepadarius?
Šventiniame numeryje tyrinėjame šiemet dešimt metų mininčios Evelinos iniciatyvos „Šilainiai Photo“ archyvus. Rašytoja Jurga Tumasonytė kviečia pafantazuoti, kas vietoje Šilainių buvo anksčiau, o urbanistas Saulius Lukošius dėsto, kaip pavyko vietovę urbanizuoti. Šilainių gyventoja klaipėdietė
Giedrė Mozūraitienė pasakoja, kaip rajoną pavertė savu, o čia užaugę įvairių sričių menininkai atskleidžia slapčiausias ir mėgstamiausias vietas. Rūta Lukošiūnaitė savo tekste piešia galbūt utopinę, o gal ranka pasiekiamą rajono ir viso miesto ateitį. Galiausiai laukiame rugsėjo, kai kino teatruose pasirodys šiame rajone filmuotas Romo Zabarausko „Aktyvistas“!
ŠILAINIŲ ŠIKŠNOSPARNIS ŠIKŠ
JURGA TUMASONYTĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.
Į Šilainius atsikraustėme lapkričio pradžioje – mūsų penkiaaukštis stovėjo ramioje vietoje, apsuptas kitų daugiabučių. Iš pažiūros nelabai įkvepianti vieta, bet vylėmės, kad bėgant laikui namai bus renovuoti ir viskas atrodys jaukiau. Truputį glumino tik tai, kad įsikraustę ir pagyvenę bene mėnesį nesusipažinome su nė vienu kaimynu – tik kelis kartus prasilenkėme su mergina, galbūt studente, ir vedžiodami kieme šunį pastebėjome pro antro aukšto langą besidairančią senutę.
Vieną tamsų ir žvarbų gruodžio vakarą į laiptinę įskrido šikšnosparnis –pastebėjome jį nešdami šiukšles. Grįžus jis tebesiblaškė ketvirto aukšto aikštelėje, kol galiausiai nusileido virš elektros skaitiklių ir įskrido pro praviras mūsų buto duris. Šuo nepaliovė ant šikšnosparnio loti, vaikai ploti rankomis ir šaukti – kilo nemenkas erzelis. Sugavome jį koridoriuje, skubiai pasikonsultavę su bičiuliu gamtininku, suradome tuščią batų dėžę, padarėme joje kelias skyles ir, įkišę jon gyvį, sutarėme ryte nuvežti šikšnosparnį bičiuliui. Šis žadėjo pasirūpinti, kad šikšnosparnis užmigtų žiemos miegu ir saugiai sulauktų pavasario. Šuo pasiliko saugoti dėžės, o mes nuėjome gulti.
Atsibudus ryte, mūsų laukė nemaloni staigmena – niekur neberadome šuns, jis tarsi išgaravo. Drauge su šikšnosparniu – batų dėžė buvo tuščia. Per Kalėdas tebeliūdėjome, nes ilgėjomės dingusio šuns, kaimynai, kuriuos kalbinome sutikę laiptinėje, taip pat sakė gyvūno nematę.
Po švenčių, prieš pat Tris Karalius, užsitrenkiau laiptinėje kartu su savo trimečiu – ėjome pasiimti žurnalo iš pašto dėžutės, o grįžę nebegalėjome įeiti – telefoną buvau palikusi namuose, tad negalėjome pasiskambinti vyrui, kad grįžtų iš darbo ir įleistų. Sėdėjome ant laiptų ir žvarbome įsisiautę į plonus megztinius. Tada ir susipažinome su penktojo aukšto kaimynu – aukštu, vidutinio amžiaus tamsiaplaukiu, jo oda buvo blyški, kone popieriaus baltumo. Jis
užkalbino mus leisdamasis žemyn. Papasakojome, kad užsitrenkėme, – kaimynas maloniai pasiūlė paskambinti iš jo telefono, o kol lauksime rakto, išgerti pas jį arbatos ir sušilti.
Petro, toks buvo jo vardas, namai atrodė gal kiek per stilingai paprastam daugiabučio butui. Madingais baldais apstatyta erdvė sykiu rodėsi keistoka, o tą keistumą pabrėžė ant sienų sukabinti paveikslai, senos nuotraukos, kaukės ir kitokie dalykėliai, kurių pavadinimų nežinojau. Kaimynas pasiūlė nuvesti sūnų į svetainę, kurioje laikė dėžę su senoviniais žaislais. Sakė, kadaise juos kolekcionavo, o dabar gaila išmesti.
Kol vaikas žaidė, įsitaisiau ant žalio aksomo minkštasuolio. Kaimynas atnešė juodosios arbatos, atrodė kiek ekscentriškai, bet jo veidas traukė akį, pamaniau, kad tokius žmones atrenka pagrindiniams vaidmenims kine. Paklausiau, kiek metų jis čia gyvena, nes mes atsikraustėme visai neseniai ir nieko nepažįstame. Atsakė, kad gyvena nuo neatmenamų laikų. Pajuokavau, kad gal dar matė dinozaurus. Petras paprieštaravo, sakydamas, kad šiose apylinkėse jų niekada nebuvo. Tada ir atkreipiau dėmesį į jo kalbėseną – jis šnekėjo neįprastai, lyg vaidindamas spektaklyje.
„Seniai, labai seniai čionai bangavo šilta ir rami jūra, kurios dugną dengė įvairiaspalviai koralai ir tankūs dumblių sąžalynai. Joje gyvavo ir knibždėjo jūrų ežiai, kirminai,
žuvys. Tarsi vaisiaus vandenys šie sūrieji glėbiai nešiojo savyje istorijos užuomazgą, ruošė ją, brandino, kaip motinos įsčiose, naują gyvastį. Ir tada tartum koksai kosminis sprigtas – bum! – iš visatos gelmių prasivėrė plyšys, ir pradėjo rastis tai, ką šiandien vadiname pasauliu. Galėjo visa tai net neprasidėti, bet štai nutiko. Ir po to, per daugelį amžių, šį kraštą užklojo ledynai –šaltas, nuobodus, gyvybei svetimas pasaulis.
Ir vis dėlto, kai tie ledai ėmė tirpti, kai saulė vėl sušvito virš šios žemės, viskas atgijo. Ėmė augti miškelis, tarp jaunų pušelių bei berželių išdygo pirmosios laukinės žemuogės. O tos uogos buvo ne tokios kaip dabar –smulkios, bet saldžios, kvapnios, tartum pati vasaros esmė sustingusi raudoname laše...“ – kalbėjo jis.
Pertraukiau Petrą, pasiteiraudama apie jo profesiją – kuo jis šiuo metu užsiima. Jis tik mostelėjo ranka:
„Dabar kaip tik keičiu profesiją“, –ir, lyg niekur nieko, toliau tęsė apie žemuoges. Pasakojo, kad labai seniai čia rinkdavosi žmonės – ne tik uogauti, bet ir atlikti tam tikrų ritualų. Apsistodavo kelioms dienoms, susiręsdavo laikinus stogus, kūrendavo laužus. Sakė, kad šokdavo, aukodavo pirmąsias uogas, kartais net susitepdavo rankas pelenais ar krauju, kad „žemė žinotų, jog ateini su pagarba“. Visi šie veiksmai turėjo užtikrinti žemuogių derlių ir palaikyti ryšį su tuo, ką jie vadino gyvybės šaltiniu.
Tada Petras mostelėjo į sieną – prie odinės kaukės, kabančios tarp senų fotografijų ir keistų amuletų, sunertų iš kaulo, džiovintų uogų ir šaknų. Jo balse nebuvo jokios ironijos – tik keistas ramumas, lyg kalbėtų apie kažką, kas dar tebėra.
Vėl nesusilaikiusi paklausiau, apie kokius laikus jis kalba ir iš kur žino, kas šioje vietoje plytėjo. Petras šyptelėjęs tęsė:
„Po daug daug metų miškas buvo iškirstas ir uogienojų vietoje žmonės pastatė gryčią. Gyveno toje gryčioje ne viena šeima – karta po kartos. Senieji atsigabeno rąstus, sutvėrė sienas, susiklojo stogą iš šiaudų ir gyveno. Langeliai buvo mažyčiai, dengti karpių pūslėmis –pro juos šviesa ėjo vos vos, bet žmonės nemurmėjo. Žinojo, kad svarbiau ne ką matai, o ką girdi – o girdėdavosi visko: vaikų čiauškesys, vėjas pro kaminą...
Gimdavo ten vaikai – vieni tyliai, kiti su riksmu. Augo, bėgiojo, pamesdavo pieninius dantis, vėliau jau patys savo vaikus gimdydavo. Kai po kelių šimtų metų gryčia ėmė sėsti į žemę, kai stogas suglebo, o molinės grindys apaugo samanom, žmonės pamažu pasitraukė – kas į didesnį kaimą, kas pas vaikus. Troba liko viena. Iš pradžių dar ateidavo kas šieno pasidėt ar pernakvot, bet ilgainiui vis rečiau. Galiausiai nugriuvo viena siena, paskui kita. Stogas suvirto. Tik kertinis rąstas dar ilgai styrojo.“
KARTAIS, KAI ILGAI GYVENI, NEBEAIŠKU, KĄ SU TA ATMINTIMI DARYTI.
Apsidariau aplink – norėjosi iš ten dingti. Vaikas tuo metu įsijautęs konstravo medinį traukinuką.
„Vėl dūminė pirkelė ten išdygo, kai netoliese įsikūrė dvaras. Iš pradžių tik ponas su savo važiuotiniu pravažiuodavo, paskui ir takas išsimynė – žmonės iš tos gryčios kasryt keldavosi prieš saulę, traukdavo prie dvaro darbų. Vieni šieną vartė, kiti plūkė linus, treti virtuvėje stovėjo nuo aušros iki tamsos. Ir jų vaikai taip gyveno – dėl pono, dėl pono žirgo, pono šuns ar pono žąsies. O kai tie vaikai užaugo, jų vaikai darė tą patį. Dūmai gryčioje kabojo visą dieną. Akys ašarodavo, drabužiai prisigerdavo tvaiku. Dabar visai pasiilgstu...“
Aš pasimuisčiau kėdėje – reikėjo eiti, bet tebesėdėjau.
„Pro tą vietą ėjo ir imperatoriaus kareiviai – buvo metas, kai Napoleono orda traukė prieš carą. Buvo jie čia pasistatę karčemą, nelabai toli nuo šios vietos, – gėrė ten, lošė kortomis, šaukė, pliekėsi. Nepratę buvo prie lietuviško šalčio – į batus kišo šiaudus, bet vis tiek šalo kaip šunys. O kai išėjo – kas į rytus, kas į kapą – tai vietinės mergos pradėjo dangstyt pilvus po skarom, priperėjo kaimui prancūziukų.
Vienam iš tokių benkarčiukų visai neblogai susiklostė – dar visai mažas pakliuvo į dvarą, ten ponui arklius prižiūrėjo. Nors buvo vienišius, niekam neužkliuvo. Niekas neatkreipė dėmesio, kodėl vis krisdavo vienas kitas iki tol sveikas buvęs gyvulys, tarsi kas jo krauju mito. O kai dvarą išparceliavo, viskas išsibarstė kaip pupos per slenkstį – išvyko kažkur toli, o sugrįžo tik tada, kai jau niekas jo nė nepažino. Buvo jau du didieji karai praėję.
Tada jau kolūkyje vėl prie arklių jį pastatė – o jis žinojo, ką daro, rankos prie gyvulio tiko. Visa tai buvo dar prieš pradedant statyt Šilainius – kai visur tik pievos dar buvo, uogienojai ir dulkėtas vieškelis... Paskui jis ir vėl išvyko, bet dabar naujakuriu vadintis negalėtų.“
Tada jis pažvelgė į mane savo skvarbiomis mėlynomis akimis ir pridūrė atsiprašantis, kad tiek pripasakojo: kartais, kai ilgai gyveni, nebeaišku, ką su ta atmintimi daryti. Jam pasirodė, kad mėgstu istorijas. Tarstelėjau, kad galėtų rašyti pasakas vaikams.
„Mama, žiūrėk!“ – šūktelėjo sūnus. Apmiriau pamačiusi, kad vaikas iš žaislų dėžės traukia raudoną antkaklį. Ant antkaklio tebebuvo mano ranka užrašytas telefono numeris ir šuns vardas.
PAS ŠILAINIŲ TĖVĄ
ALGIRDAS ŠAPOKA
Pakalbinti ilgametį Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektą, vėliau Kauno miesto savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėją norėjau jau seniai, ir geresnę progą nei Šilainių sukaktis būtų sunku rasti. Juk būtent Sauliaus Lukošiaus ir jo kolegų rankose šis šiaurinis Kauno kampas įgijo dabartinį vaizdą, kurį matę visi, bent sykį įveikę pagrindinį šalies magistralinį kelią A1.
Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.
Kelias urbanistikos link
Apie S. Lukošiaus asmeninį gyvenimą sužinosime nedaug: kaip pats sako, žmogus kuklus, nemėgstantis dėmesio. Visgi teigia esąs pritvinkęs tarpukario. Jo tėvai buvo pedagogai, nepolitiški. Tačiau ypač didelę įtaką padarė vaikystės vasaros pas tetą, kur perskaitė nemažai nepriklausomos
Lietuvos žurnalų. Saulius neslepia, kad tautinis romantizmas, kurio dabar nebėra, jam paliko didelį įspūdį ir žymi jo mąstymą iki dabar.
Architektūros studijas 1971 m. pašnekovas baigė Kaune, tuometiniame Politechnikos institute. Susitinkame netoli jo alma mater – vos už gatvės nuo dab. KTU studentų miestelio esančioje garsioje Plieno g. architektų kolonijoje. Jei tiksliau – pirmuosiuose šalies „kotedžuose“, sublokuotuose namuose.
Beje, Saulius yra baigęs ir vakarinę piešimo mokyklą. Tai akivaizdu peržvelgus jo piešinius, urbanistines perspektyvas ir Šilainių siluetus. Jie –preciziški, detalūs, bet nestokojantys ir kūrybiškumo. Dabartinių, dažnai apgaulingų 3D vizualizacijų laikais tai – atgaiva akims. Dar vienas faktas – pašnekovas grojo bigbito ansamblyje „Kertukai“.
„Pamačiau, kad mane labiau traukia urbanistika. Architektūros dėstytojai tuo metu man buvo ne autoritetai. Trūko asmenybių, o skaičiuoklių institute buvo užtektinai. Žinių troškome nepaprastai, bet ta sistema buvo tokia, kad neleisdavo. Ilgainiui pamačiau, kad urbanistika yra visiškai atskiras dalykas: architektūra yra realizacija po urbanistinio projektavimo. Nenorėjau būti daugiakovininku, norėjau susikoncentruoti“, –pradedame pokalbį S. Lukošiaus darbo kambaryje.
KPI tuo metu buvo dvi aiškios kryptys – architektai, vadinti tūrininkais, ir planuotojai. Architektai, nori nenori, yra labiau menininkai. Kaip teigia Saulius, jis – ne toks. Jis – racionalistas, galvotojas. Jį visuomet labiau traukė ūkinio žmogaus gyvenimo optimizavimas, gyvenimo kokybės gerinimas, miesto metaklausimų sprendimų paieškos ir laviravimas tarp to, kas galima, kas įmanoma ir kas – reikalinga.
„Urbanistika nematoma. Nejaučiame jos, lygiai kaip nejaučiame ir oro. Tačiau kaip pablogėjus orui, taip ir pajutę prastą urbanistinį audinį, pastebim, kad kažkas ne taip. Architektūrą matome, bet urbanistika esame mes patys. Su savo ir aplinkinių gyvenimo suma bei jos infrastruktūrine išraiška“, – dėsto ilgametis Kauno miesto planuotojas, iš spintos traukdamas „Šilainių albumą“.
Pavadinimų džiazas
Dabartinių Šilainių teritorija iš esmės buvo tuščia ir labai tiko masinei statybai. Ji apėmė Milikonių, Smėlių kaimelius ir Linkuvos, Vytenų, Sargėnų dvarų likučius; statyta į pietus nuo Kauno šiaurinio lanksto, dabartinio Islandijos plento, ir į rytus nuo Žemaičių plento. Tai – paskutinis sovietinis Kauno miegamasis rajonas, pradėtas ruošti 1981 m. ir gyventojų sulaukęs 1985 m. Dabar tai didžiausia Kauno miesto seniūnija, kurioje –penktadalis visų miesto gatvių.
Liko nepaminėtas dar vienas kaimelis – Šilainė, buvęs netoli Romainių. Jis buvo ne dabartinėje Šilainių teritorijoje, o už Veršvos slėnio, į Romainių kapinių pusę. Ir dabar tebėra: maždaug tarp griovos ir vakarinio aplinkelio. Būtent ta 20–30 namų gyvenvietė tapo įkvėpimu
Šilainių aikštės fragmentas
visam naujam, didžiausiam Kauno rajonui, kurio statyba užsitęsė net iki 1994-ųjų.
Pašnekovo teigimu, būtent tuometinis miesto vyr. architektas Algimantas Sprindys „kaltas“ dėl to, kad net ne artimiausios ir net ne didžiausios buvusios gyvenvietės vardu, pvz., Smėlių ar Milikonių, pavadintas visas naujas rajonas. Pavadinimai architektui nepatiko, tad pasirinktas tolimesnio kaimelio vardas. Nuoroda į šilą – pušų mišką – tiko ir prie pasirinktos gatvių pavadinimų temos.
Šias gyvenvietes vadinu kaimeliais, nes tai buvo vos keli nameliai, kuriems, beje, parodyta pagarba: senosios sodybos su sklypeliais ne nugriautos, o integruotos į mikrorajoną. Todėl ir šiandien Šilainiuose galima rasti senųjų medinukų, menančių praėjusias epochas. Stambiausias pavyzdys – Mosėdžio gatvė, kuri, pasak pašnekovo, išvis neliesta ir nenušluota, kaip buvo įprasta „prie ruso“.
O kaip gimdavo gatvių pavadinimai? „Kadangi Šilainiai buvo link jūros, nutarta suteikti jūriškus pavadinimus.
Taip atsirado Vėtrungės, Šarkuvos gatvės, Baltų prospektas ir t. t. Vykdomasis komitetas į tai žiūrėjo laisvai. Su tokia pačia jūros mintimi atsirado ir pušaitės šlaituose – norėjome pritraukti Baltijos jūrą arčiau naujausio Kauno užstatymo.“
Komandos nebuvo
Pasiteiravęs Sauliaus, kur vizijos šaknys, kas buvo komandoje, atsakymą gaunu gan griežtą: „Komandos nebuvo. Tokių žodžių nebuvo tuometiniame žodyne. Miesto vykdomajame skyriuje kilo mintis konkursui. Už to stovėjo didelis konkursų šalininkas Juozas Putna. Aš, po dviejų sėkmingų konkursų, Taikos ir Eigulių, nutariau dalyvauti Smėlių konkurse. Laimėjau.“
Kauno masinė gyvenamoji statyba visuomet vėlavo. Miesto projektuotojai, urbanistai, architektai dirbo greičiau nei statybininkai: planuota greičiau nei miestas nutiesdavo reikalingus tinklus. Daugeliu atvejų jie atsirasdavo paskutinę akimirką ar jau gyventojams atsikrausčius. Todėl nuo konkurso iki statybų pradžios spėjo praeiti nemažai laiko.
Muzikos mokykla rajoniniame centre
aikštės vaizdas nuo Žemaičių plento
Šilainių
Konkursą Saulius laimėjo 1976 metais, tačiau pirmasis daugiabutis pradėjo kilti tik 1984 metais. Strigo Kauno statybos teritorijų įsisavinimas. Dėl komunikacijų vėlavimų rasdavosi net ir naujos miesto dalys: tarkim, vadinamasis Saulėtekis išdygo todėl, kad nebuvo nutiesti tinklai į kitas miesto vietas, o butų reikėjo. Tas pats ir su Eigulių 4-uoju mikrorajonu – ten turėjo būti miesto stadionas, net 50 tūkst. vietų, tačiau vėlavo Šilainių tinklai, todėl pastatyti daugiabučiai.
Daugelis tuometinių tarybinių rajonų projektuoti aptarnauti gamybinėms ar industrinėms zonoms: pvz., Dainava aptarnavo dab. Pramonės pr. ir Elektrėnų pl. pramonės įmones, o Vilijampolė – dab. Raudondvario pl. gamyklas. O ar Šilainiai irgi turėjo kažką aptarnauti, tenkinti vėlyvojo sovietmečio pramonės užmojus ir užtikrinti patogų, nuo centro atitrauktą proletariato gyvenimą? Kodėl jiems pasirinkta būtent ši vieta? Kodėl nesiplėsta į pietus?
Šilainių rajoninio centro fragmentas
„Kaunas projektuotas kaip Maskva, svogūno principu. Šios po karo kilusios idėjos autorius – Petras Janulis, žymios architektų dinastijos pradininkas. Mano nuomone, tai nėra labai geras planas, nes jame daug nepatogių, neapgalvotų vietų, jaučiamas nenatūralus, maskvietiškas centrizmas. Todėl apstačius Kauno rytus, pietus ir vakarus atėjo metas ir šiaurei. Gamybinių įmonių čia neplanuota, tai jau vėlyvasis sovietmetis, kuris jau buvo kitoks.“
1984 m., prie kylančio pirmojo daugiabučio statybų aikštelės, įkasta kapsulė: „Pirmasis, aišku, 1-ajame Šilainių mikrorajone. Penkiaaukštis.
Arba Jotvingių g. 1, arba Jotvingių g. 3, šalia gatvės. Ribojantis kiemą nuo automobilių triukšmo ir magistralinio eismo link miesto aplinkkelio.“
Ne viskas taip, kaip planuota
Jeigu pažiūrėtume į planą, pvz., 3-iojo Šilainių bloko išdėstymo, pamatytume, kad ir čia, o ir daug kur kitur, realybė nuo jo skiriasi: buvęs dinamiškas pastatų išdėstymas su-
paprastintas, schema primityvesnė. Tiesa tokia, kad daugybė originalių, protingų ir reikalingų urbanistinių idėjų nebuvo įgyvendinta. Nuolat pynėsi interesai tų, kurie sugalvoja idėjas, ir tų, kurių rankose galia jas įgyvendinti.
„Matot, nurodinėjo namų statybų kombinatas. Ateidavo į Miestprojektą jų atstovas, pamosikuodavo pirštu ir liepdavo keisti. Statyba tuo metu rėmėsi kvotomis – tūkstančiais kvadratinių metrų per metus. Jeigu pradėsi eksperimentuoti – prarandi rodiklius. Politiniai dalykai“, – tęsia S. Lukošius.
„Visas pagrindines gatves planavome įgilintas – siekdami sulaikyti triukšmą, taršą, atskirti eismą nuo žmonių gyvenimo. Prie gatvių planuotos požeminės aikštelės, parkingai. Nieko nepavyko įgyvendinti, nors net grunto balansą suskaičiavau. Statybininkai buvo galingi, nulėkė į komitetą ir prisakė, kad čia mes nesąmonių prisigalvojome. Taip dingo viena esminių detalių, gatvių ekranavimas, kurią gyrė ir nusižiūrėjo Estijos urbanistai“, – prisimena projektuotojas.
Siekta sukurti gyvenamąsias erdves, iš kurių visiškai eliminuotas automobilių eismas. Automobilis turėjo tik įvažiuoti ir mikrorajono dienos šviesoje nepasirodyti. Virš gatvių buvo planuojami tiltukai bei promenados, vedančios į visuomenines erdves: prekybos centrus, polikliniką ir t. t. Šiandien tai tapo viena iš Šilainių problemų: automagistralės išsidėstė šalia namų, trūksta parkviečių, sunaikintos žaliosios erdvės, vargina didelė triukšmo tarša.
Neįgyvendintas liko ir Šilainių parkas, tiksliau, didžiausia jo dalis: „Jis turėjo būti trigubai didesnis
nei išliko dabar. Tuomet statybos kombinatas visiškai nebuvo suinteresuotas žaliųjų erdvių statyba, nes jos netenkindavo kvotų. Taip vietoje žmogiškumui reikalingų erdvių dabar turime sutankintą užstatymą, neatspindintį pirminės mikrorajono vizijos. Liūdna, kad tankinimas vyksta ir toliau, o žaliosioms zonoms vietos nebeliko.“
Dabartis ir ateitis
Šilainiai – kontroversiškas rajonas. Vieni ji lygina su filmu „Likimo ironija“, kurio (ačiū Dievui) mūsų televizijos per naujametines šventes neberodo. Kitiems tai – patogiausias Kauno rajonas, plataus aptarnavimo sektoriaus, patogaus susisiekimo, neapkrautų gatvių. Tretiems, pravažiuojantiems, tai lyg Kauno karūna: įkvėpta garsiųjų liftų šachtų virš daugiabučių ir panoraminių vaizdų į senąjį Kauną.
Ketvirtiems – tai įkvėpimo šaltinis. Šilainiai sparčiai modernėja, o bendruomeniškumą skatina įvairios kultūrinės ir socialinės iniciatyvos, aptartos ir ankstesniuose, ir šiame žurnalo numeryje. Daugelio nuomone, tai geriausias rajonas auginti vaikus. Šalia mokyklos, prekybcentriai, galimybė pabėgti iš miesto, poliklinika, ligoninė, darželiai.
Artimiausiais dešimtmečiais Šilainiai turėtų smarkiai atsinaujinti –planuojamos naujos žaliosios erdvės, dviračių takai, modernūs pastatai. Darni daugiabučių renovacijos programų plėtra gali paversti Šilainius vienu pažangiausių Kauno rajonų, derinančiu patogumą, ekologiją ir gyvenimo kokybę. O pokyčių pilkiems Šilainių atspalviams jau tikrai reikia, ypač taisant sugadintus planus, turėjusius užtikrinti darną tarp žmogaus ir automobilio.
Kuršių kiemas. Artūras Morozovas, 2024.
ŠILAINIAI PHOTO
KPK REDAKCIJA
Prieš kurį laiką, Kauno miesto muziejui įrenginėjant nuolatinę ekspoziciją Kauno rotušėje, išryškėjo opi problema. Kuratoriai ir jų aplinka netruko su(si)vokti, kad esame visiškai abejingi naujajai kasdienybės istorijai. Fotografijų, pageidautina –buitinių, kuriose būtų užfiksuota naujakurystė Šilainiuose, teko ieškoti su žiburiu. Kauną fotografijoje tyrinėjantis menininkas ir kuratorius Donatas Stankevičius kaip tik ruošiasi naujam savo tyrimo etapui – peržvelgimui, ką apie dabartį turi sukaupę neprofesionalūs fotografai. Taip, greitas pykštelėjimas telefonu gali tapti jei ne muziejine, tai galerine vertybe. O jei šiek tiek pakoreguotum techniką ir žvilgsnį? Ne tik apie mėgėjų profesionalizavimą, bet ir apie tai yra „Šilainiai Photo“.
Šiemet Šilainiams – 40, o Evelinos Šimkutės inicijuotam fotografijos projektui, kuris yra daugiau nei projektas ir daugiau nei fotografija, spalį sukaks dešimt. Ilgi pasivaikščiojimai ir ne ką trumpesni pokalbiai tarp tų, kuriuos vienija galbūt tik gyvenamoji vieta – Šilainiai. Spalį „Šilainiai Project“ pakvies į didesnę parodą, o kol kas – keletas kadrų vaikystės tema iš gausaus per dešimtmetį sukaupto archyvo. Fotografuokite.
Mašinoje. Lina Mickevičienė, 1992.
Kieme ant akmens. Lina Mickevičienė, 1994.
Pienių pievose. Lina Mickevičienė, 1992.
Laukas. Evelina Šimkutė, 2010.
Betoninė žaidimų aikštelė. Evelina Šimkutė, 2015.
Būk kuo nori bet nebūk. Evelina Šimkutė, 2024.
Futbolas. Vytenis Čėsna, 2024.
„Ryto“ pradinė mokykla. Romas Šimkus, 1998.
Evelina Šimkutė su broliu. Romas Šimkus, 1997.
Rūtos Lukošiūnaitės nuotr.
MIESTAS © PULSU
RŪTA LUKOŠIŪNAITĖ
Vieną rytą Kaunas pabudo ir suvokė, kad jis nebe toks, koks buvo. Jis pastebėjo, kad nebeliko pakrūmiais besislapstančių senjorų, baugiai žvelgiančių į kiekvieną, jų slaptą lysvę nužiūrėjusį praeivį. Jis pastebėjo, kad kauniečiai nebeturi įpročio mesti kas nebereikalinga per tvorą, į „niekieno“ teritoriją. Jis nebegalėjo rasti „tuščių“ vietų. Vieną rytą Kaunas pabudo ir suvokė, kad jis visas valgomas ir kvėpuoja kažkaip kitaip. Jis pagaliau suprato, kad valgomas jis buvo ne visada.
Vytauto Paplausko nuotr.
Egidijaus Bagdono nuotr.
Nuo tada, kai pirmoji aktyvistinė daržininkystės iniciatyva Šilainiuose iš mirties gniaužtų ištraukė didžiausią neformalią ir iki šiol saviorganizacinę sodų bendruomenę, daug kas pasikeitė. Iniciatyvos „Šilainių sodai“ cikliškas ritmas, iš pradžių atrodęs lyg keistas meninis performansas, ėmė įsitvirtinti spontaniškai besiplėsdamas. Pakeltos lysvės daugiabučių rajonuose, apleistose sporto aikštėse, po balkonais ir vietoj mašinų pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Kur vienais metais atsirado viena, kitais aplink jau išdygo dešimt.
Tuo metu Kaunas panikavo. Prunkštavo. Vartė akis. Spardėsi kaip mažas vaikas, bandantis išsireikalauti to, ko desperatiškai, visa esybe troško: balto, languoto planavimo lapo – „tuščių“ vietų, kuriose nieko nėra, – galimybės kurti savo išsvajotus parkus nuo nulio. Kiekvienas Kauno paprunkštimas, lyg vėjas, valgomo miesto sėklas skleidė vis plačiau, o jos dygo vis gajau. Šalia paprastų medinių lysvių pradėjo rastis informacinės lentos, kauniečiai susirentė patogias viešąsias erdves. Jose užgimė įvairiausios socialinės veiklos.
Kiekviena viešoji erdvė pradėjo kvėpuoti savaip. Kiekvienoje iš jų saulė tekėjo tarsi šiek tiek kitokiu kampu. Kauno stotelėse vietoje reklamų atsirado kvietimai. Ne pirkti makburgerius ir kolas, o nuimti ridikėlių derlių, pasportuoti talkoje kuriant naują daržą ar pasidalinti žiniomis dirbtuvėse. Studentai ėmėsi lauko tyrimų čia pat mieste, siekdami suprasti ir paaiškinti, kas čia vyksta. Tyrėjai nuolat stebėjo ir žemėlapiavo besikeičiantį gyvenimą viešosiose erdvėse. Rajonų identitetas pamažu atsirišo nuo istoriškai užkonservuojančių architektūrinių formų. Sveikata ir bendruomeniškumas tapo lygiaverte jų atsvara.
Iš viešųjų erdvių pokyčiai prasiskverbė ir pro pastatų sienas. Daržo terapija tapo integralia ligoninių pacientų
rutinos dalimi. Kiekvienuose namuose atsirado virtuvės žolelių darželiai. Miesto turgūs virto skonių laboratorijomis su reguliariomis maisto gaminimo edukacijomis. Kiekviename rajone pagaliau buvo rasta erdvė bendruomenės svetainei – visais metų laikais atvirai nekomercinei vietai būti ir bendrauti. Net švietimo sistema prisitaikė: vietoje standartizuotų pamokų kartą per sezoną vyksta Rėdos savaitės – kartų, žemės, laiko ir įgūdžių sintezė.
Kaunas pagaliau suprato, kad jį kuria ne tik investuotojai, architektai ir politikai. Kaunas suprato, kiek daug nematė žiūrėdamas vien į brėžinius. Kai ○ aktyvavo visus Kauno pojūčius ir privertė pakelti akis nuo vizualizacijų, miestas pradėjo smalsauti. Gal ○ – tai miesto pulsas ir nuolatinis virsmas, kurį suplanuoti ant popieriaus neįmanoma? Gal su tuo dirbti reikia kažkaip kitaip? Taip Kaunas mokėsi – ne išvalyti nelegalius daržus, bet būti sodu. Jo kvėpavimas tapo cikliškas: nuo sėklos iki derliaus, nuo žvilgsnio iki bendruomenės. ○ tapo miesto laikrodžiu, ne elektroniniais skaičiukais ekrane, o besikeičiančio dirvožemio kvapo užuodimu.
Vytauto Paplausko nuotr.
Ir tada atsitiko šis tas netikėto. Į miestą pradėjo plūsti žmonės – ne tik iš kitų Lietuvos vietovių, bet ir iš užsienio. Pirmieji atvažiavo švedai. Jie sukluso išgirdę apie tai, kad miestas savo viešąsias erdves planuoja ne pagal želdynų normas, o pagal tai, kas įsišakniję bendruomenės kasdienybėje. Jie norėjo išsiaiškinti, kaip gali atrodyti „visai ne skandinaviškas, bet labai valgomas miestas“. Tada pasirodė suomiai – tylūs, bet akyli. Jie kalbėjo mažai, bet vaikščiojo daug. Domėjosi, kaip įmanoma, kad kadaise nelegalūs, gėdingi daržų šabakštynai tapo miesto garbės reikalu.
Visi svečiai suko galvas, kaip gali būti, kad miesto daržininkystė ne centralizuota, o organiškai auga iš apačios? Viena danų kraštovaizdžio architektė apsilankiusi pareiškė, kad Kaunas galbūt esąs pirmasis miestas, kuris atsisakė „diktatoriškos vizualinės harmonijos“ siekiamybės bet kokia kaina ir vietoj to pasirinko „sensorinę pilnatvę“ – kvapą, skonį, lytėjimą, bendruomenės dūzgesį ir tylą. Ir tada Kaunas pats pajuto šį miesto kultūros fenomeną – ○ – ne grandiozinį vieno vakaro koncertą ir ne savaitės trukmės, visas jėgas išsunkiantį festivalį.
○ nebuvo sugalvotas ar sukurtas –jis buvo užčiuoptas kaip pulsas. Iš lėto, lyg miestas atsimerktų po ilgo sapno ir ne iškart suprastų, kad jau rytas. Ne planuotas, o išjaustas. Ne iš viršaus nuleistas, bet kaip rūkas pakilęs nuo šiltos žemės. Jis neprasidėjo nuo scenos – jis prisikėlė nuo gesto. Nuo dirvožemin susigėrusio lietaus, sudrėkinusio ką tik įbestą sėklą. ○ –tai šventė, kuri neturi kulminacijos, nes kiekvienas jos momentas – ir pradžia, ir tęsinys. Čia nėra afišų su laikais ir vietomis – vietos pačios suranda laiką, o žmonės ateina ne
todėl, kad buvo pakviesti, o todėl, kad kažkas viduje pašaukė. Taip, be jokių fanfarų, Kaunas ėmė gyventi gyvybės šventėje.
○ – nebe simbolis, o miesto būvis. Festivalis, kuris netampa produktu. Šventė, kuriai nereikia pradžios šūvio. Ciklas, kuris pažadina kūno atmintį. Tarsi Kaunas būtų prisiminęs, kaip gyventi ne pagal grafiką, bet pagal saulės kampą. Ne pagal statybų projektus, bet pagal ridikėlių traškesį tarp dantų. Ir kai Kaunas taip gyvena, net jo asfaltas atrodo minkštesnis. Net jo tyla pilna prasmės. Net jo naujakuriai jaučiasi ne atėję, o atgimę. Ir taip ○ sukasi – ne tam, kad kartotųsi, o tam, kad grįžtų.
Vakariečiai norėjo parsivežti tai pas save. Jie klausė: „Ar turite vadovą? Metodinę medžiagą? Proceso planą?“ Kaunas šypsojosi: „Mes turim derlių. Turim pokalbį. Galime kepti kartu bandeles ir papasakoti.“ Tai neeksportuojama – tik patiriama. Nes ○ negyvena dokumentuose. Jis gyvena elgsenoje. Vakariečiai negalėjo patikėti, kad tai, ką jie sistemino šimtą metų per planus, tvarkas ir infrastruktūras, Kaunas virpino per dvasią, ritualą ir bendrystę. Ir tada Kaunas atsisuko į praeitį – ne nostalgiškai, bet su dėkingumu. Jis prisiminė tuos senjorus, kurie kadaise sodino slaptai, tyliai, pažeisdami skubotai primestas taisykles, kad tik žemė nenustotų duoti. Dabar jų vardais pavadinti daržai, sodai ir svetainės.
Ir šitaip, ○ pulsu, Kaunas gyvena –ne tobulumo vardan, o gyvybės. Net trumpiausią ir tamsiausią metų dieną Kaunas žino: jis gyvuos toliau. Pilnas skonio. Pilnas kvapo. Pilnas žmonių, žiūrinčių vienas kitam į akis.
ŠILAINIŲ JŪRA
AGNĖ SADAUSKAITĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.
Po pokalbio su Giedre Mozūraitiene pagalvojau, kad mano pašnekovė kalba apie Šilainius visai
kaip apie perskaitytas knygas. Jos knygų apžvalgos – ne analizės, o istorijų sukeltos emocijos ir patyrimai, tad ir pasakojime apie Šilainius – jautrūs prisiminimai ir atradimai.
Giedrė Mozūraitienė yra vaikų odontologė, bookstagramerė, bet taip pat ir solidžią rajono patirtį sukaupusi šilainiškė. Jos gyvenime
Šilainiai pirmąkart atsirado dar 1996 metais, o pamažu prisijaukinti tapo namais – savais ir saugiais, su tarp daugiabučių karūnų atrasta Kaune tyvuliuojančia jūra.
Giedre, kada apsigyvenote Šilainiuose?
Šilainiuose atsidūriau nežinodama, kad ten Šilainiai, kai tėvai 1996 metais ieškojo buto persikelti iš gimtosios Klaipėdos. Į Kauną atvažiavau studijuoti, sukūriau šeimą ir pasilikau gyventi, taip pat pasielgė ir brolis. Padėdami tėvams ieškoti gyvenamosios vietos, atvykome į atokų rajoną ir apžiūrėjome vieną iš butų. Mama atsigręžusi tepasakė: „Man tinka“, ir išėjome jau sumokėję rankpinigius. Nors gyvenau atskirai, ši vieta man tapo antraisiais namais. Šį jausmą stiprino tėvų atsivežti baldai ir mano vaikystės daiktai.
Vėliau, kai teko ieškoti naujos gyvenamosios vietos, abejonių nekilo –tėveliai jau buvo išėję, butas laisvas. Nors visada tvirtindavau, kad gyvensiu senamiestyje, kur verda gyvenimas ir gausu veiksmo, tačiau pirmą kartą apsistojusi tuščiame bute Šilainiuose pajutau ramybę –naktį miegojau be baimės, nors paprastai taip nebūna.
Su kuo jums asocijuojasi
šis rajonas?
Šilainiai man siejasi su namų jausmu, ne tiek su konkrečiomis vietomis, kiek su pojūčiais. Čia man kvepia tėčio ruoštu kugeliu ir pirmą kartą pačios išvirta uogiene. Iš pradžių Šilainiai atrodė tipiškas daugiabučių rajonas, vėliau tapo laisva ir saugia aplinka. Palaipsniui ėmiau tyrinėti rajoną, daug vaikščiojau. Viena įsimintiniausių patirčių tapo konkurse laimėtas boulingo kamuolys. Jis paskatino užsukti į vietinį boulingo klubą ir atrasti naują pomėgį visai šalia namų. Tuomet cinktelėjo, kad rajone galima rasti
bendraminčių, nesijausti vienišai ridenant kamuolį ir leisti laiką nevykstant į centrą ar senamiestį. Šilainiai man tapo išridentu strike'u Dabar nebenoriu nei vienkiemio, nei centro, man gera čia.
Aš esu jūros vaikas, ją vaikystėje matydavau pro langus. Pirmo apsilankymo Šilainiuose metu nustebau pastebėjusi daugiabučius su karūnomis, kurie iškart priminė pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Jau atsikrausčiusi į Šilainius pastebėjau, kad aplinkui esančios gatvės pavadintos Žiemgalių, Baltų ir Jotvingių vardais. Dalyvaudama ekskursijose ir skaitydama, sužinojau, jog šis rajonas buvo projektuojamas kaip pajūrio rajonas. Daugiabučių karūnos simbolizuoja žalčio karūnas, o pats rajonas turėjo būti apsodintas pušynais. Vienos ekskursijos metu gidas Jonas Oškinis pasakojo, kad Baltų prospektas turėjo būti nutiestas žemiau, o šaligatviai pakelti aukščiau, primenant ėjimą jūros link. Matyt, nuojauta neapgavo: Šilainiai – jūra Kaune.
Kaip bėgant metams keitėsi rajonas?
Jis tapo gyvesnis. Vietoj senų, tuščių, merdinčių žaidimų aikštelių atsirado naujos, kuriose smagu matyti žaidžiančius vaikus, skaitančius ar sportuojančius paauglius. Atradau ir senas vietas, apie kurias nežinojau. Tarkim, VIII fortas atrodo primirštas, tačiau mane pritraukė renginiai netradicinėse erdvėse. Ten supratau, kad forte galima klausytis muzikos, skaityti poeziją, pirmąkart išgirdau Aistį Žekevičių, vieną savo mėgstamiausių poetų. Jaunimą vis tiek traukia centras, bet keli pakalbinti jaunuoliai man išdavė paslaptį,
kad gražiausią saulėlydį Kaune galima pamatyti visai prie pat – užlipus ant Kėdainių kalno.
Tiek pat knieti sužinoti ir apie jūsų laisvalaikį Šilainiuose. Ar randate čia įtraukių veiklų, ar visgi dažnai sukate link centrinės miesto dalies?
Labai mėgstu renginius, koncertus, knygų aptarimus, festivalius, bet mano išvykos į centrą labai suretėjo, nes iniciatyvų Šilainiuose atsiranda vis daugiau. Menininkė Evelina Šimkutė parodė naujus
Šilainius, jos dėka atradau Šilainių radiją ir Šilainių sodus. Pernai vyko projektas „Gyvasis mikrorajono archyvas“, kurio metu fotografavome rajoną. Sužinojau, kad kartą per mėnesį paryčiais Šilainiuose renkasi balandininkai, kad Šilainiai turi savo džiazo akademiją. Tokių mažų bendruomenių yra, bet jų nedaug ir jos labai lokalios. Manau, trūksta vietinių gyventojų iniciatyvos ir tęstinumo. Štai knygų klubą randu Ąžuolyno bibliotekoje, bet atradusi tokį Šilainiuose, tikrai prisijungčiau.
KUO LABIAU PAŽĮSTU RAJONĄ, TUO LABIAU SUPRANTU,KAD GYVENU IDEALIOJE VIETOJE.
Kokia yra Šilainių bendruomenė? Ar gyventojai mezga ryšius, buriasi į bendras veiklas, gražina aplinką?
Vaikystėje jaučiau kaimynystę, bet Šilainiuose – ne visada. Su kaimynais sutariu draugiškai, tačiau santykis nėra toks, kad galėčiau nueiti pas bet kuriuos ir paprašyti druskos, palikti buto raktus ar paprašyti palaistyti gėles, kol būsiu išvykusi.
Nematau kiemuose lakstančių vaikų, kurie anksčiau veikdavo kaip jungiamoji grandis tarp namo gyventojų. Nors štai mano draugė šilainiškė su kaimynais bendrauja, rengia talkas ir gražina aplinką. Manau, bendruomenė dažniausiai buriasi aplink iniciatyvius žmones, dažniausiai suvienija bendra veikla ar idėjos. Puikus pavyzdys – mano jau paminėti projektai. Visgi Šilainiuose didelė gyventojų kaita, galbūt rajonas atrodo nepatogus, galbūt nėra tradicijos įleisti šaknis.
Kaip manot, kas paverstų gyvenimą Šilainiuose idilišku?
Ko labiausiai trūksta jums?
Kuo labiau pažįstu rajoną, tuo labiau suprantu, kad gyvenu idealioje vietoje. Anksčiau manydavau, kad trūksta šio ar ano, bet, pasirodo, tiesiog to dar nebuvau atradusi. Dabar susisiekimas su likusiu miestu tikrai geras, todėl iš esmės atsisakiau mašinos ir renkuosi visuomeninį transportą. Tai ne tik mane išgelbėja nuo spūsčių, bet ir suteikia galimybę praleisti tą laiką skaitant. Visgi išgir-
dus klausimą šovė mintis – norėčiau ryte su šlepetėmis nueiti iki kepyklėlės ir nusipirkti šviežią bandelę. Taip pat trūksta erdvių, kur būtų galima rinktis bendroms veikloms –jaukių, mažų vietelių prisėsti kavos puodelio, pasikalbėti apie orą, apie knygas arba pasiklausyti muzikos.
Įsivaizduokite, kad skaitytojai susirenka į ekskursiją „Giedrės takais Šilainiuose“. Per kokius objektus vinguriuotų šis maršrutas?
Šilainių sodai, Vytenio Jako pieštas „Vienaragis“, meno projekte „Ateik ir piešk“ menininkų ir šilainiškių ištapyti garažai, keletas labai gražiai sutvarkytų kiemų, Santarvės parkas, kuriame būtinai paskaityčiau šilainiškės Rūtos Vyžintaitės-Lajienės eilėraščių (galbūt pakviesčiau ir pačią). Tuomet nuvesčiau į Linkuvos dvarą, o ekskursiją užbaigčiau karūnomis pasipuošusiais daugiabučiais, kurių niekur kitur nėra.
Giedre, esate Ąžuolyno knygų
klubo narė, turite bukinistės paskyrą socialiniame tinkle, o ir skaitote, rodos, visur: namie, traukiniuose, kavinėse, parkuose, netgi sėdėdama
Nevėžio upėje. Kuo magiškas knygų pasaulis? Kokie jūsų šių metų atradimai?
Skaitau visą gyvenimą. Turėjau du gerus mokytojus – savo mamą ir vyresnį brolį, kurie man pateikdavo du skirtingus, bet privalomus litera-
tūros sąrašus. Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tad jos sąraše buvo klasikiniai kūriniai, o brolis supažindino su Jules'iu Verne'u, Alexandre'u Dumas, Conan Doyle'iu ir atvedė į fantastikos ir detektyvų pasaulį. Pajutusi, kad nespėju sekti naujai leidžiamų knygų, ir ieškodama rekomendacijų atradau „Instagramą“. Sekdama kitų bookstagramerių anketas supratau, kad skaitau ne ką mažiau, tuomet susigrupavau mėgstamus žanrus, autorius, rašymo stilius ir pati susikūriau anketą. Skaitymas mane moko sklandžiau kalbėti, plačiau mąstyti, aiškiau matyti ir suteikia galimybę persikelti bet kur ir bet kada. Knygos man leidžia atitrūkti ir persikrauti. Tam tikrus autorius renkuosi tam tikrais gyvenimo momentais, be proto mėgstu poeziją, ypač džiaugiuosi atradusi jaunuosius lietuvių poetus.
Noriu padėkoti leidyklai „Kitos knygos“ už šiemet perleistą Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ – tai man buvo vienas pirmųjų netradicinio žanro kūrinių vėlyvos paauglystės metais, jį iš naujo atradau šiemet. Labai džiaugiuosi mažomis leidyklomis, kurios leidžia mažiau populiarią literatūrą. Pastaroji palikusi didelį įspūdį buvo „Raros“ leidyklos Claudios Pineiro knyga „Elena žino“. Niekada nerekomenduoju knygų ir nevertinu jų žvaigždutėmis, nes tikiu, kad dėl skonio nesiginčijama. Mano bookstagrame nerasite profesionalių analizių, bet rasite mano emocijas ir meilę skaitymui.
PELKĖ, ŠLAITAS IR STOTELĖ Š
REGVITA KALINAUSKAITĖ
ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Kokie žmonės augo Šilainiuose ir kokių sentimentų kelia šis rajonas? Įvairių kūrybinių specialybių atstovų paklausėme, kuri vieta Šilainiuose jiems kelia daugiausia jausmų, – ir štai, prieš jūsų akis labai neturistinis, bet visiškai autentiškas maršrutas pasivaikščiojimui ar dviračiui.
Tomas Pavilionis
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas
„Man pati gražiausia Šilainių vieta –panorama nuo Šilainių šlaito. Iš ten atsiveria platus vaizdas į kone pusę Kauno – ypač įspūdinga ten per Naujuosius metus, kai dangų nuspalvina fejerverkai. Prie pat šio šlaito ir užaugau, todėl ši vieta kelia ypatingus sentimentus. Vaikystėje dažnai čia stebėdavome saulėlydžius, o žiemą leisdavomės rogutėmis nuo kalno. Ši vieta man iki šiol išlieka savotišku ramybės tašku – grįžus į Šilainius visada traukia bent akimirką sustoti, pažvelgti į miestą iš viršaus ir prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.“
Gabrielė Gudaitytė iliustratorė, spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėja
„Nors keletas populiaresnių, aplink mokyklą buvusių susibūrimo taškų ir išliko atminty (dramblys, kuris visai ne dramblys, – ten leisdavom „langus“ ir pabėgtas pamokas; baltas kioskas, kuris dabar perdažytas juodai, – sveriamų guminukų meka ir pan.), daugiausia sentimentų, paradoksaliai, kelia Milikonių stotelė, kurioje laukdavau autobuso tam, kad išvažiuočiau iš Šilainių. Čia sutikdavau draugus, su kuriais vykdavome į senamiestį, nes tuomet rajone, be darželio pavėsinių, nelabai ir tebuvo kur prisėsti. Stotelėje susitikdavau su dailės mokyklos klasioke Ieva, su kuria kelerius metus ten keliaudavau. Ši stotelė man lyg vartai į tuomet, paauglystėje, įdomiau ir įvairiau atrodžiusį pasaulį ir savotiškas lakmuso popierėlis ieškant bendraminčių, kuriems tais laikais Šilainiuose savą vietą surasti taip pat buvo sunkiau.“
Mantas Valentukonis tapytojas
„Tokia vieta, ko gero, būtų Linkuvos dvaro apylinkėse esanti žalia pelkė. Taip sakau todėl, kad vaikystėje ten gaudydavau žalius driežus, o prieš metus dariau kūrinį „JCDecaux“ premijos parodai „Ruduo“, atkurdamas tą vietovę virtualios realybės simuliacijoje. Toje vietoje man pinasi vaikystės atsiminimai ir dabartis su vaizdo žaidimais ir vaiduokliais juose. Pati pelkė augina neaiškius organizmus – tarsi gyvates, tarsi vikšrus, kurie tai išnyra iš žalio pelkės paviršiaus, tai vėl nunyra, kurdami tokią ritmišką melancholiją. Ten ir daugiau personažų galima aptikti, šiaip marozai ten renkasi parūkyti
žolės, policija atvažiuoja jų patikrinti ir t. t. Labai patinka siena, ant kurios parašyta „Mariuk storas“, kas reiškia „Mariukai, tu storas“.“
Živilė Šimkutė
urbanistė, „MASH Studio“ urbanistikos ir strateginio planavimo biuro partnerė
„Man daugiausia jausmų kelia dvi vietos: pirmoji – požeminis perėjimas prie J. Basanavičiaus mokyklos, po Šarkuvos gatve. Ši vieta man svarbi dėl to, kad tai buvo kryžkelė, kurioje su klasiokėmis susitikdavome pakeliui į mokyklą (visos sueidavom iš skirtingų rajono pusių), ten daug valandų praleidom tiesiog būdamos, plepėdamos, sunkiai išsiskirdavom. Ten visos ir užaugom. Vietą vadinom „prie tuneliuko“. Antra vieta –dešimtmečiui užstrigusios statybos kitoje Kuršių gatvės pusėje. Ten, apleistoje aikštelėje, valandoms dingdavau stebėti į varles išaugančių buožgalvių, tai buvo mano „Džiunglės“. Dabar ši vieta užstatyta.“
Irma Jurgelevičiūtė grupės „Dinamika“ vokalistė
Vieta, kuri man siejasi su ryškiausiais prisiminimais, yra Rasytės gatvei paraleliai nusidriekęs ir su nuostabia Kauno panorama susiliejęs šlaitas. Čia, Vėtrungės gatvėje, išgyvenau mokyklos baigimą ir studijas. Kolega Gintas ir šiandien mina dviratį savo numylėtomis gatvėmis. Pamenu, kaip ankstyvais rudens ir žiemos rytais dažnai bėgiodavau šlaitu ar laiptais, taip pat į kalną, į savo tikslą –sveiką ir sportiško kūną. Ši vieta man taip pat kelia nuostabius nostalgiškus prisiminimus, kai, susiskambinę su gerbėjais, visi prie šlaito susirinkdavome sutikti Naujųjų metų. Ir ne vienų. Čia prabėgo nemažai metų. Šlaitas – tai vieta, kur dabar vakarėjant gali stebėti, kaip suvešėjusios medžių šakos leidžiantis saulei apačioje, ant namų stogų, žaidžia su gražiausių gyvenimo akimirkų įvairove.“
Milda Gailiūtė tapytoja
„Jei reiktų išrinkti vieną, greičiausiai tai būtų vadinamieji Antrieji Šilainiai. Ši vieta yra tarp Šarkuvos, Jotvingių ir Kuršių gatvių. Ten užaugau, mokiausi, o iki senamiesčio, iki dailės mokyklos, važiuodavau tik po pamokų. Visi mūsų kiemo vaikai buvo labai draugiški. Iki šiol smagu šioje vietoje pasivaikščioti ir stebėti jos pokyčius. Prisimenu, ten, kur už plento dabar prekybos centras, pirmos klasės pabaigoje surengėme pikniką. Tuo metu ten buvo nuostabi raudonų dobilų pieva. Studijų laikais Šilainiuose turėjau studiją garaže. Iki dabar Šilainių mikrorajonas man labai mielas ir jaukus, kai kur ir naktį atmintinai žinau keliukus, todėl ir dalis mano kūrybos dedikuota šiai vietai.“
ŠILAINIAI NOIR
KOTRYNA LINGIENĖ
Kad Kaunas – kinui draugiškas miestas, įrodinėti nebereikia. Pažaislis, modernistinės architektūros interjerai ir eksterjerai jau ne kartą įsiamžino tarptautiniuose projektuose. Šįkart kelionei po didžiuosius ekranus ruošiasi Šilainiai. Veiksmo vieta naujausiame kino režisieriaus Romo Zabarausko filme „Aktyvistas“ tokia svarbi, kad jis nusprendė Kaune surengti ir nacionalinę premjerą. Ši –rugsėjo 16-ąją, o rugsėjo 20-ąją „Romuvoje“ po seanso Romas ir pagrindinis filmo aktorius Robertas Petraitis atsakys į žiūrovų klausimus.
Filmavimo aikštelėje – režisierius Romas_Zabarauskas, scenarijaus tęstinumo vadovė Jelena Grišina-Harold ir aikštelės dailininkas Nerijus Vieta. Luko Šalnos nuotr.
Į „Aktyvistą“ lengva įkristi – aštri įvykių seka ir tamsoje boluojančios betoninės Šilainių karūnos sėkmingai kontrastuoja su fone skambančiu minkštu džiazu ir žmogiškosiomis dramomis. Kaunietiškas detektyvas pasakoja apie… ne, įvykiai nerealūs, bet panašumų su tuo, kas prieš keletą metų išties įvyko Kaune – turiu galvoje „Kaunas Pride“ eitynes – tikrai atrasite. „Aktyvistas“ pasakoja apie Šilainių gyventoją, kuris, ieškodamas savo vaikino žudiko, infiltruojasi į neonacių grupuotę. Intrigas ekrane mezga tokie jaunosios kartos aktoriai kaip Lukas Malinauskas, Teklė Baroti ir Elžbieta Latėnaitė. Ši istorija – ne tiesiog dinamiškos nusikaltėlio paieškos, bet ir pamąstymas apie realiame gyvenime vis ryškesnį susiskaldymą. Tai ir klausimas, ar tiesa verta kainos, kurią tenka už ją sumokėti. Daugiau apie „Aktyvistą“, uždarantį „Advokatu“ ir „Rašytoju“ pradėtą trilogiją, pasakoja Romas Zabarauskas.
Visada džiugu, kai žmonės renkasi kurti Kaune, bet vis dėlto – kodėl būtent Kaunas? Kodėl būtent Šilainiuose Andrius ir jo vaikinas kuria jaukius namus, kuriuose lieka tik vienas gyventojas?
Iš tiesų Šilainiuose gyveno mano seneliai – bet trumpai. Kai buvau paauglys, jie gana netikėtai persikraustė, bet vėliau sugrįžo Vilnių. Tokiu būdu aš susipažinau su Šilainiais, man jų architektūra visuomet darė įspūdį. Dabar Kaunas jau neblogai parodęs savo modernistinį veidą, bet sovietinė brutalistinė architektūra kultūroje atskleidžiama vis dar retai. Žinoma, neapvažiavau visos Lietuvos miegamųjų rajonų, bet man atrodo, kad Šilainiai labai tinka film noir estetikai. Taigi su filmo operatoriumi Narvydu Naujaliu išsyk sutarėme, kad eksterjerus filmuosime Šilainiuose, taip filmas įgis daugiau autentiškumo ir išskirtinumo. O interjerus, tiesa, filmavome sostinėje, nors filmo veiksmas daugiausia plėtojasi Kaune. Ar galėtume Šilainius filme
matyti ne tik kaip fizinę vietą, bet ir kaip būseną? Gal net tiktų sąvoka „vidiniai Šilainiai“ kaip vidinės emigracijos, užsi-
sklendimo, baimės būti savimi metafora?
Interpretacijų gali būti įvairių, bet tavoji man skamba labai dramatiškai. Tikrai nemąstau apie Šilainius neigiamai. Filme jie atlieka labai svarbią estetinę funkciją. Sakyčiau, man ši situacija labiau asocijuojasi su mažu žmogumi dideliame mieste. Juk jau po Antrojo pasaulinio karo kine susiformavo grėsmingo miesto įvaizdžiai, susiję ir su pokarine nuotaika, ir su atsigręžimu į tokias darbininkų klasės istorijas. Štai čia tikrai matau paralelių.
Ar tai, kad esi ne kaunietis, suteikė daugiau kūrybinės laisvės analizuoti opias miesto problemas?
Ar turi galvoje valdžios institucijų veiksmų, kai neleidžiama rengti eitynių, kritiką? Bet juk esu sukūręs filmų, kritikuojančių dalykus, kurie vyksta Vilniuje, – kad ir tas pats „Streikas“. Nemanau, kad „Aktyvistas“ šiuo požiūriu išskirtinis. Galbūt paradoksas tas, kad bendradarbiavome su „Kaunas IN“ filmų biuru, o jis irgi yra savivaldybės įmonės dalis. Beje, galiu biurą pagirti, jie mums tikrai padėjo ieškant geriausių lokacijų ir derinant filmavimų detales.
Romas Zabarauskas ir Robertas Petraitis. Luko Šalnos nuotr.
Naktiniai filmavimai Šilainiuose. Luko Šalnos nuotr.
Kauno centro ir Žaliakalnio gyventojai prie filmavimų jau įpratę, istorinė miesto dalis nuolat „vaidina“ tarptautiniuose projektuose. O kaip sekėsi Šilainiuose?
Daugiausia filmavome naktį, gyventojus apie tai informavome iš anksto – tiek per žiniasklaidą, tiek kabindami plakatus laiptinėse. Juk trukdėme, buvo ir į langus su prožektoriais paspiginta. Neapsiėjome ir be pareigūnų! Pirmą filmavimo dieną vieną pagrindinių vaidmenų sukūręs Vaclovas Gumuliauskas, dar žinomas kaip Vaslov Goom, bėgdamas išdaužė automobilio žibintą. Iškvietėme policiją, jie pagal registracijos numerį surado šeimininkę, ši dar nemiegojo ir netrukus atėjo pasikalbėti. Pavyko susitarti draugiškai, žalą atlyginome. Aišku, tai mums pamoka, turėjome imtis rimtesnių saugumo priemonių –esu dėkingas ir pačiam Vaclovui už supratingumą. Kita vertus, visko nutinka filmuojant tokio pobūdžio kiną, ir įvykis suteikė progą įvertinti Šilainių gyventojų draugiškumą.
Pagrindinį veikėją Andrių vaidina po „Pietinia kronikas“ žvaigžde tapęs, Nacionaliniame Kauno dramos teatre neseniai dirbti pradėjęs Robertas Petraitis. Kaip jį atradai? Klasikiniu būdu – per atrankas, kaip ir kitus aktorius. Visuomet taip dirbu. Ir tikrai dažnai nutinka, kad pastebiu talentus dar iš anksto. Kažkada, kai buvo nežinomi, ir Marius Repšys, ir Beata Tiškevič filmavosi mano filmuose! Robertą atsirinkome ir testinę sceną kūrėme dar 2021 metais, ir tik po to jis filmavosi pas
Igną Miškinį. Pats vėliau sakė, kad „Aktyviste“ patirtis visai kita. Mano filmuose esmė yra stambus planas, sutelkta, veikėjų mintis perteikianti vaidyba.
Pirmasis ir kol kas vienintelis „Kaunas Pride“ įvyko 2021ųjų rugsėjį. Kiek filme, kurio personažai kiekvienas savaip ruošiasi eitynėms Laisvės alėjoje, yra paralelių su tikrais įvykiais?
Pradinė idėja kilo dar 2018 m., tada pradėjau vystyti istorijos struktūrą. Tuo metu viešai apie „Kaunas Pride“ dar nekalbėta. Iš tiesų daug visko įvyko vėliau, nei mes sugalvojome, bet suprantu, kad gali atrodyti, jog įvykius nusirašėme (juokiasi). Bet „Aktyvistas“ tikrai nėra filmas-komentaras apie realias eitynes ir su jomis susijusius įvykius. Visgi net smalsu, kaip reaguos ir filmą vertins „Kaunas Pride“ organizatoriai.
Ar kino kūrimas tau yra aktyvizmo forma?
Nesu aktyvistas, nors turiu su aktyvizmo lauku susijusių autentiškų patirčių. Taip pat nelaikau šio filmo aktyvistiniu. Manyčiau, tai netgi atstumtų žiūrovą, nes aktyvistinio kino šiandien jau labai daug. Žinoma, aš nekuriu vakuume – ir vėl galiu pakviesti atsigręžti į kino istoriją. Film noir klasika neišvengiamai susijusi su to meto socialiniu ir politiniu kontekstais. Pavyzdžiui, fatališkos moters personažas –savotiškas kino atsakas visuomenės baimei dėl feminizmo paplitimo. Naudoju tą patį kino žodyną, tik kalbėdamas jau apie LGBT+ bendruomenės baimes.
Reduktyvu būtų pasakyti, kad pažiūrėjęs „Aktyvistą“ pakeisi savo požiūrį, bet apskritai man įdomus kino kompleksiškumas, globalios politinės temos. Taip pat įdomu galvoti apie pozityvaus pokyčio visuomenėje (ne)galimybę. Pats esu optimistas ir manau, kad pokytis įmanomas, bet sudėtingas. Būtent tą sudėtingumą man ir įdomu parodyti. Vis dar gryninu savo kūrybinę liniją, ir „Aktyvistas“ yra jos kulminacija, bet noriu patikinti skaitytojus, kad einant į šį filmą nebūtina būti mačius ankstesnes trilogijos dalis.
Viskas, apie ką kalbi šiemet, yra „Aktyvistas“, o kas bus toliau?
Kai kalbu apie „Aktyvistą“, jau kalbu apie praeitį (juokiasi). Pamažu siekiu atsitraukti nuo prodiusavimo ir susitelkti į kūrybą. Tapo sunku suderinti visas roles, taigi dabar vystau naują filmą, kuriame nebesu pagrindinis prodiuseris. Kaip tik šiuo metu dirbame prie testo filmavimo, bet filmas pasirodys gal tik 2028-aisiais. Toks tas kūrėjo kelias – mąstau ir planuoju penkmečiais.
Teklė Baroti ir Simas Kuliešius. Kadras iš filmo „Aktyvistas“.
Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – A. Bran. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
TOLUMOJE JAU GIRDISI NAUJOJO KAUNO KULTŪROS
SEZONO DUNDĖJIMAS, O KOL KAS LEPINAMĖS
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
RENGINIŲ PO ATVIRU DANGUMI GAUSA. DAR
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
DAUGIAU PROGŲ – INTERNETINIAME KALENDORIUJE
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KAUNASPILNASRENGINIU.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
08 01–08 31
Paroda „/tapyba.30y_log“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Grupinė paroda skirta paminėti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos programos trisdešimtmetį. Per šį laikotarpį programą baigė gausus būrys tapytojų aktyviai kuriančių, dalyvaujančių rezidencijose, parodose ir bienalėse, pelnančių reikšmingus apdovanojimus už kūrybinę veiklą. Jovitos Varkulevičienės kuruojama „/tapyba.30y_log“ – tai kolektyvinis pasakojimas apie asmenines trajektorijas, besitęsiančias už institucinių rėmų, bet kartu nuolat grįžtančias į tą pačią bendrą pradžią – tapybos kaip mąstymo, suvokimo ir buvimo būdo.
Iki 08 24
Winfriedo Bullingerio paroda „Struktūros gyvenimui / Vietinė architektūra Afrikoje“
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Winfriedo Bullingerio nuotr.
Bullingerio juodai baltose fotografijose fiksuojami pastatai iš Rytų ir Centrinės Afrikos, sukurti be architektų, bet ne be architektūros: iš vietinių medžiagų, rankomis, per kartas perduodant žinias. Šios struktūros, statomos klajoklių ir pusiau sėslių bendruomenių, liudija išlikimo strategijas atšiauriomis sąlygomis – be pertekliaus, be griuvėsių, bet su tikrumu, išmintimi ir santykiu su aplinka.
08 02–08 09
Tarptautinis scenos menų
festivalis „ConTempo“
Įvairios vietos Kaune ir Kauno rajone
Spektaklis „The Weight of Water“. Panama Pictures“ archyvo nuotr.
Svarbiausia „ConTempo“ misija –suteikti galimybę žiūrovams patirti aukštos meninės vertės scenos meną iš arti. Šiemet programoje –18 kruopščiai atrinktų pasirodymų netikėtose erdvėse. Spektakliuose iš pasaulio ir Lietuvos susijungia eksperimentinės formos, drąsios temos ir išsiskirianti vizualinė raiška.
Iki 08 31
VDA KF Tapybos paroda
„Peizažo estafetės“
Lietuvos sporto muziejus, Sandėlio pastatas, Muziejaus g. 9
Kristina Padleckienė, peizažas aliejine tapyba, 50x50 cm, 2025 m.
Ši paroda – tai savotiška estafetė, kurioje I–III kurso studentai ir dėstytojai „perduoda“ peizažo motyvą, žvilgsnį, idėją vienas kitam, tyrinėdami Panemunės pilies kraštovaizdį. Tapyba čia tampa ne tik menine, bet ir disciplinine praktika – kaip sporte, čia svarbus nuoseklumas, dėmesio koncentracija, o kartais ir ištvermė bei komandos jausmas. Kiekvienas darbas – tai sustabdytas bėgimas per šviesą, spalvą ir formą, kviečiantis žiūrovą tapti šios kūrybinės estafetės liudininku. Kuratoriai – doc. dr. Jovita Varkulevičienė, doc. Andrius Zakarauskas.
KALENDORIUS
08 06–09 17
Paroda „XX a. farmacijos istorija vaistininko, visuomenininko, karikatūristo Adomo Mačiaus akimis“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios
bibliotekos Z. Kuzmickio
padalinys, Raseinių g. 26
Adomo Mačiaus iliustracija
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus parengta paroda veiks bibliotekos padalinyje – buvusiame vaistininko, visuomenininko ir karikatūristo
Adomo Mačiaus (1882–1974) name, kurį jo dukra Irena padovanojo
Kauno miestui. Tai ne tik paroda –tai gyva istorija, atverianti duris į
XX a. Lietuvos farmacijos, kultūros ir šeimos gyvenimo pasaulį.
Ketvirtadienis, 08 07, 18:00 Pažaislio muzikos festivalis. „Grand Trio Vilnius“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Klausytis išskirtinio koncerto kviečia į darnų trio susibūrę pripažinti muzikantai: bene žinomiausias lietuvių pianistas Petras Geniušas, visame pasaulyje gerbiamas violončelininkas Davidas Geringas ir didžiausiose Europos, Azijos bei Amerikos scenose koncertuojanti smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Jų parengta programa atspindi puikiausius fortepijoninio trio repertuaro puslapius.
Ketvirtadienis, 08 07, 20:00 „Lapkričio
dvidešimtosios orkestro“ ir grupės „Masė“ koncertas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Dar pavasarį naujausią savo albumą „Autoerotinis Portretas” pristatęs ekspresyvusis orkestras po metų pertraukos sugrįžta į Kauno menininkų namų amfiteatrą. Tuo tarpu „Masė“ jo betono ir plytelių tvirtumą tikrins pirmą kartą. Bet tai – ne taip svarbu. Svarbu nusiteikti ryškiai eklektikai, šokti ir šaukti, ploti ir loti (šunys nebijantys garso – welcome), absurdiškai prasmingiems tekstams ar beprasmiam absurdui medžių apsuptyje.
Nuo 08 08
Filmas „Drakula“
(Dracula. A Love Tale)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino kūrėjų, režisierius Lucas
Bessonas sugrįžta į fantastinio
kino žanrą - į didžiuosius ekranus jis žengia su ambicingu, vizualiai stulbinančiu, emocionaliai užburiančiu projektu pagal kultinį vieną geriausių visų laikų mistinį Bramo Stokerio siaubo romaną.
Antradienis, 08 12, 18:00
Rag’n’Bone Man koncertas
Kauno Dainų slėnis, Tunelio g.
Harriett K. Bols nuotr.
Rory Graham išpopuliarėjo dar 2016 metais su kūriniu „Human“. Pastarasis laikomas atlikėjo vizitine kortele, tačiau ne mažiau žinomi ir jo kūriniai „Skin“, „Anywhere Away from Here“ ir kartu su Calvin Harris sukurtas „Giant“. Unikalus, gilus ir sodrus balsas ir muzikos stilius –po atviru Kauno dangumi.
Trečiadienis, 08 13, 18:00 Susitikimas su rašytoja Vaiva Rykštaite
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla
Asmeninio archyvo nuotr.
Biblioteka kviečia į susitikimą su rašytoja Vaiva Rykštaite, su šeima Havajuose gyvenančia dvylikos knygų autore, daugiamete LRT skiltininke, Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Vaiva lauks jaukiam pokalbiui apie jos naują knygą „Mama namuose. Trys valandos iš rytojaus“ ir gyvenimą. Ateisit?
KALENDORIUS
Trečiadienis, 08 13, 20:30
Grupės „Katarsis“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Naujų gerbėjų prisiauginęs ansamblis mėgaujasi šia banga, išnaudoja ją prasmingai ir kviečia į itin paveikius vasaros koncertus svarbiausiuose šalies taškuose. Žinoma, ir Kaune.
Ketvirtadienis, 08 14, 12:00
Suburtynė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Organizatorių archyvo nuotr.
„Jau šeštus metus iš eilės buriamės į „Suburtynę“ – 24 valandas giedosime sutartines. Kviečiame visus, mylinčius ir praktikuojančius sutartinę – junkimės giedoti! Kilstelėkim save ir visą Kauną vėl, taip, kaip dar niekada nebuvome pakilę! Jei ieškote draugijos –rašykite, sutelksime į grupes“, – į unikalų renginį kviečia jo idėjos autorė Skaidra Jančaitė su palaikančiu kolektyvu.
Penktadienis, 08 15, 15:00
Pažaislio muzikos festivalis. Žolinės atlaidai
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Pažaislio muzikos festivalis kartu su Lietuvos Šventojo Kazimiero seserų kongregacija kviečia švęsti Žolinę –Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Tai – tradicinis gražaus vienuolyno ir festivalio bendradarbiavimo pavyzdys. Kaip įprasta, Žolinės atlaidai Pažaislyje vyks mišių metu giedant Kauno valstybiniam chorui, kuriam diriguos Mindaugas Radzevičius.
08 18–08 28 „Kultūra į kiemus“ Įvairios vietos
Martyno Plepio nuotr.
Kaip ir kiekvieną pastarąją vasarą, menas, muzika ir šokis nuspalvins Kauno mikrorajonų kiemus. Šis renginių ciklas kasmet primena, kad kultūrai nereikia sienų – ji gyva ten, kur esame mes. Kiemuose sklindantys garsai, tarp daugiabučių atgyjantys vaizdai ir besisukančios šokėjų figūros sujungs erdves ir žmones, kur net ir praeinantis kaimynas taps žiūrovu.
Trečiadienis, 08 20, 17:00
Ekskursija
Inos Loretos Savickienės piešinys
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia po istorines
Panemunės vietas pakeliauti kartu su knygų „Aukštosios Panemunės istorija“ ir „Dviračiais po Aukštąją
Panemunę“ autore Daiva Nevardauskiene. Ekskursija skirta Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės
Birutės draugijos metams. Ekskursija nemokama, reikalinga registracija: +370 37 34 62 98 arba el. paštu panemune@kaunobiblioteka.lt.
Trečiadienis, 08 20, 20:00 „Elektroniniai ritmai parke. Groja Moteris“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla
Asmeninio archyvo nuotr.
Moteris kviečia į elektroninės muzikos ritualą po atviru dangumi. Savo parenkama muzika ji kuria garsines erdves, kuriose moterys tampa centrine ašimi. Elektronikos takeliai supins house, indie, dark disco ritmus, šnabždesius, sintezatorius į muziką, o Kalniečių parkas taps vieno vakaro muzikos scena.
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 08 21, 17:00
Post Malone koncertas
Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Hitu „White Iverson“ išpopuliarėjęs JAV reperis garsėja išskirtiniu muzikos stiliumi ir energija spinduliuojančiais pasirodymais.
Šis renginys – dalis atlikėjo pasaulinio turo „Post Malone Presents: The Big Ass World Tour“, kurio metu jis surengs 11 pasirodymų Europoje.
Ketvirtadienis, 08 21, 17:30
Camino Lituano muzikos
festivalis: „Mitai ir legendos“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Viena keliaujančio festivalio rengėjų smuikininkė Lina Juknevičiūtė ir pianistė Sara de Ascaniis atliks programą, kurią sudaro keturi XX a. kompozitorių programiniai ir virtuoziniai kūriniai, įkvėpti mitinių pasakojimų.
Nuo 08 22 Filmas „Materialistai“ (Materialists)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Laikais, kai kiekviename telefone galima rasti pažinčių programėlę, sėkmingai susirasti porą, atrodo, tapo dar sunkiau. Įvairių psichologinių triukų žinanti Liusė šį paradoksą išnaudoja tobulai – iki
šiol ji jau suvedė daugybę Niujorko grietinėlės porų ir atšventė begalėje vestuvių. Bet kaip gali surasti tinkamą partnerį kitiems, jei nesi tikra net dėl tinkamo partnerio sau?
Režisierė – Celine Song, vaidina
Chris Evans, Dakota Johnson, Pedro Pascal.
Penktadienis, 08 22, 18:00 „Romansiška vakaronė“ su Ramune ir Vytautu V. Landsbergiais
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla
Asmeninio archyvo nuotr.
Skaityklos sezono uždarymo vakare išgirsite liaudies dainų, netgi liaudiškų žiauriųjų romansų. Žiaurieji romansai – tai kupini žavaus naivumo, sentimentalumo, aistringumo kūriniai. Daugumoje jų dominuoja fatališkos neištikimybės ar nelaimingos meilės istorijos, pasibaigiančios kruvinomis dramomis. Pavakarojimų metu kūrinius atlikėjai „pagardina“ Vytauto eilėmis ir anekdotais apie jo kultinį personažą Rudnosiuką.
Antradienis, 08 26, 19:00
Sezono uždarymo vakaronė
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla
„Piliarožės“ archyvo nuotr. Paskutinį kartą šią vasarą biblioteka kviečia pasišokti su folkloro muzikos duetu „Medetka“, prie kurio vakarui prisijungs ir Kauno rajono Raudondvario kultūros centro folkloro ansamblio „Piliarožė“ šokėjai.
KALENDORIUS
Antradienis, 08 26, 20:30
Angelou koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Vakaras bus kupinas naujų garsų ir pažįstamų melodijų. Angelou pristatys savo naują albumą „Rodeo“ – muzikinę kelionę per gilias emocijas ir istorijas. Skambės tiek naujos dainos, tiek jau pamilti kūriniai.
08 29–08 31
Festivalis „Trenksmas“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Trečiadienis, 08 27, 20:30
Grupės „Lemon Joy“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Retai naujomis dainomis muzikos gerbėjus lepinanti grupė šiame koncerte pristatys visiškai šviežią kūrinį. „Lemon Joy“ kūryba visuomet tampa reikšmingu įvykiu Lietuvos muzikos pasaulyje, o šios premjeros teko laukti net šešerius metus.
Tai ne tik poezijos renginys. Tai trijų dienų festivalis, suburiantis slemo bendruomenę iš visos Lietuvos: nuo pradedančiųjų iki profesionalų, nuo smalsių klausytojų iki kūrėjų. Programoje – paskaitos, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, performatyvumo praktikos, nacionalinė slemo atranka ir koncertas.
KMN archyvo nuotr.
Šeštadienis, 08 30, 10:00
Būrelių mugė „Renkasi vaikai“
Kauno sporto halė, Perkūno al. 5
Ši mugė – tai ne tik galimybė susipažinti su būreliais, bet ir atradimų erdvė, kurioje vaikai galės patys išbandyti, pasimatuoti ir pasirinkti tai, kas jiems įdomiausia –nuo sporto iki meno.
Pirmadienis, 09 01, 20:00 Grupės „Solo Ansamblis“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Sekmadienis, 08 31, 19:30
Pažaislio muzikos
festivalio uždarymo
koncertas: „Toska“
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Ryškios melodijos, dramatiniai vingiai ir įtempta atmosfera pavertė šį Giacomo Puccini kūrinį neatsiejama klasikinės muzikos repertuaro dalimi, o šįkart laukia koncertinis operos atlikimas. Dalyvaus sopranas Aušrinė Stundytė, tenoras Edgaras Montvidas bei pasaulio operos scenas užkariavęs bosas Kostas Smoriginas. Juos lydės Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, o muzikos šventei diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.
Anetos Urbonaitės nuotr.
„Lietuvos širdyje niekada nebūna nuobodu. Vienoje scenoje oda kalba eilėmis, kitoje – juda sukasi meilės mašina. Personažai palieka tekstus ir užrašus ant šermukšnių kamienų parke, tarsi bandydami
įspėti apie pamirštas tendencijas.
Švelnūs jausmai apima visus“, –tradicinį sezono pradžios koncertą manifestuoja „Solo Ansamblis“.
09 05–09 06
Kauno kultūros mugė Nepriklausomybės a.
Jau tradiciškai Kauno kultūros organizacijos ir iniciatyvos bei svečiai iš visos Lietuvos kvies į pažintį su naujuoju kultūriniu sezonu. Smalsaukite, ieškokite ir rinkitės jums patogiausią būdą patirti kultūrą. Beje, specialia diskusijų programa mugėje paminėsime mūsų žurnalo dešimtmetį.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Evelina Šimkutė, Gie Vilkė, Giedrius Šakalys, Jurga Tumasonytė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Regvita Kalinauskaitė, Rūta Lukošiūnaitė, Svetlana Batura.
GLOBOJA: LEIDŽIA: