KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 06 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

ĮMUZIEJINTI PIKNIKAI

PIETŪS SU VAIZDU

ĮKAUŠIMO ARCHITEKTŪRA

GERIAUSI PIRMADIENIAI KAUNE

ŠEFO ARTŪRO MONOLOGAS FERMENTUOTAS GYVENIMO KELIAS

ŠVĘSTI MAISTĄ SU JONU PALEKU

SKANAUS

Mes jau buvome sunerimę, gal šiemet ji neateis, bet bent jau kalendoriuje pagaliau prasidėjusi vasara neabejotinai keičia kiekvieno įpročius. Žinoma, pasijuoks tie, kurie augina šunis, kuriems nesvarbu, lyja ar sninga, ar žemė su dangumi maišosi. Bet, tarkime, miesto švenčių organizatoriai gerai žino, apie ką mes.

Viena aišku – geras oras skatina lauke praleisti daugiau laiko. Iš dalies dėl to šiemet Kaune, o ir visoje Lietuvoje, pirmą kartą minima Lauko ofiso diena. Birželio 12-ąją visi raginami darbo stalą kabinete iškeisti į… darbo suoliuką ar pleduką artimiausiame žaliame plote.

Į lauką tradiciškai veržiasi ir kultūra. „Vasaros Olimpas“, „Oldman“, „Laukas“ ir kitos muzikalios Kauno vietos jau tapetuoja miestą koncertų po atviru dangumi tvarkaraščiais. Paskutinėmis pavasario dienomis kino po atviru dangumi sezoną pradėjo ir „Romuva“. Išties, dramos teatro kiemelis tarp Kęstučio gatvės ir Laisvės alėjos yra nuostabi vieta bet kokiam kultūriniam veiksmui. Su nostalgija prisimename ten veikusias meno galeriją ir koncertų erdvę. Gal dar kada nors?

Mes kultūriškai piknikauti (ir safariauti) kviečiame ne tik skaitant šį žurnalo numerį, bet ir visą vasarą, ir rudens pradžioje. Taigi įkvėpimų šįkart nepritrūks. Pradedame nuo įdomiausių su šia tema susijusių radinių Lietuvos muziejų fonduose.

Taip pat bičiulius ir praeivius gatvėje iškamantinėjome, kokios gi vertingiausios iškylų vietos Kaune.

Apie tai, ar tikrai skaniau valgyti lauke, klausinėjame maisto mokslininkės Paulinos Štreimikytės. Vienas sumaniausių Kauno šefų Artūras Naidenko kviečia žvilgtelėti į savo žaidimų aikštelės „Uokso“ virtuvę.

Tikru maisto menininku galime vadinti dar vieną šio žurnalo herojų Joną Paleką, kurį Kaune šią vasarą tikrai dažnai sutiksite, o visu gražumu jo idėjos atsiskleis jau rudenį šiuolaikinio miesto festivalyje „Audra“.

O ar kiekvienas išėjimas į lauką jau yra piknikas? Tereikia pasistengti. Ne viskas turi būti apibrėžta ir sankcionuota, – taip mano Julija Račiūnaitė, į mūsų puslapius grįžtanti su kaip visuomet šmaikščiai taikliu savo meniniu tyrimu. Pabaigai – šildantis skaitinys apie kiekvieną pirmadienį iškylaujančius Kauno senjorus.

Skanaus ir gerų potyrių. Birželį ir visą likusią vasarą.

ĮMUZIEJINTI PIKNIKAI

GUNARS BAKŠEJEVS

Man iškyla – tai pabėgimas. Mini nuotykis, kutenantis kasdienio gyvenimo monotoniją, siūlantis gaivų aplinkos ir tempo pokytį. Pasistengus – ne tik pigiau nei geras restoranas, bet ir gražiau nei eiliniai pietūs namuose. Akivaizdu, kad piknikas – ne mūsų kartos atradimas, mes, kompiuterių ir telefonų vergai, bijantys menkiausio debesėlio, kaip tik turėtume šį malonų paprotį atrasti iš naujo. Tad rengdamas šį tekstą, skirtą įkvėpti iškylauti dažniau, skyriau laiko panaršyti LIMIS (Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos) aruodus. Ir labai tikiuosi, kad jei ne šią, tai kitą vasarą kuri nors įstaiga pakvies į iškylos menui ir tradicijai skirtą parodą. Turiu idėjų, susisiekite!

© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inv. nr. ČDM M 2-29-8/22

Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, knygų ir meno kūrinių kolekcininkas charizmatiškasis Vladas Daumantas-Dzimidavičius (1885–1977) – svajonių bičiulis. Čia publikuojame vieną iš daugelio jo ir bičiulių iškylas, prilygstančias mažiems karnavalams, įamžinančių fotografijų. Kodėl ir jūsų piknikas negalėtų turėti temos? Pavyzdžiui, Kennetho Grahame’o knyga „Vėjas gluosniuose“ turėtų įkvėpti bent jau iškylos krepšio turinį.

…o gal kurį nors žymų paveikslą, vaizduojantį iškylą? Įdomu, kad garsusis Édouard'o Manet paveikslas „Pusryčiai ant žolės“ (1862–1863) sukėlė skandalą. Nuoga moteris, neregėta technika… Įdomu, kokį poveikį toks gyvasis paveikslas turėtų kuriame nors miesto parkų. Gal ramiau bus atkuriant kauniečio litvako Neemijos Arbitblato (Arbit Blato; 1908–1999) „Pikniką Džiudekoje“?

Ši fotografija, nežinomo autoriaus užfiksuota apie 1970 m., primena, kad šventę ir žaidimą galime susikurti lygioje vietoje, išmaniai panaudodami tai, ką randame aplink. O jei niekaip nebeprisimenate, kodėl vaikystėje būdavo taip smagu, užsukite į Lietuvos švietimo muziejų, kurio fonduose ir radome šį kadrą.

Jūsų užimamos pareigos ir dėvima uniforma nereiškia, kad neturite teisės poilsiauti ir iškylauti – žinoma, su atitinkama pagarba ženklams ir rangams. Kuo puikiausiai tai iliustruoja Lietuvos aviacijos muziejaus saugoma fotografija, kurioje Karo aviacijos vyresnysis puskarininkis Vladas Šupinis poilsiauja kartu su keturiais tarnybos draugais – žaidžia kortomis ir klausosi muzikos.

Skaitymas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų! Girios paunksnėje, šildant saulei, puslapiai tirpsta it ledai. Labai įdomu būtų sužinoti, ką šiame apie 1936 m. užfiksuotame kadre skaito poilsiaujantis Kazys Binkis…

Rašytojai skaito, o tapytojai gamtoje… tapo! Nežinia, ar Antanas Žmuidzinavičius šiame 1947 m. sukurtame paveiksle užfiksavo save, bet pafantazuoti galima. O jūs į iškylos krepšį galite įsimesti planšetę. Gal po medžiu sukursite komiksą?

Kauno IX forto muziejaus fonduose galima rasti daug vizualinės informacijos apie nelengvą mūsų tautiečių gyvenimą tremtyje. Nors XXI a. žmogui sunku suvokti tą skurdą, šaltį ir kitas aplinkybes, malonu atkapstyti ir džiugesio akimirkų. Bičiulių būrys ir armonika – kartais šypsenai reikia visai nedaug, tiesa?

Juozas Tumas-Vaižgantas ir jį supantys poilsiautojai primena, kad gyvendami Kaune vis dar per retai gręžiamės į upę ir jos privalumus bei teikiamus malonumus. Karštomis dienomis nieko nėra smagiau už pasiplaukiojimą laivu – į Birštoną, kaip šiame kadre, ar į kokią Kačerginę. Pietūs pušyne skamba itin kurortiškai.

Įmuziejintų piknikų topą baigiame simboliniais linkėjimais Kauno kultūros bendruomenei. Jau kelerius metus jos atstovai susitinka vis kitoje bičiuliškoje įstaigoje, pasidalina naujienomis ir godomis, pasivaišina bandelėmis ir ką nors nauja sužino. Pasirodo, panašios tradicijos gyvavo ir anksčiau – šis kadras užfiksuotas Kauno mariose 1985 m., po Kauno rajono dainų šventės, Kulautuvoje iškylaujant kultūros skyriaus darbuotojams.

PIETŪS SU VAIZDU

KPK REDAKCIJA

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Kamantinėjome šeimos narius, bendradarbius ir praeivius gatvėje. Brovėmės į įstaigas ir klebenome vartų užraktus. Testavome lokacijas anksti rytą ir leidžiantis saulei, o dėl fotogeniškiausių vietelių tekdavo ir pakovoti. Viskas tam, kad sudėtume šį kultūringų iškylų vietų Kaune gidą.

Funikulieriai

Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriuose greiti pietūs gali tapti kelione laiku, kuri jau savaime yra nuotykis, nors triukšmingas ir kainuojantis (tiek, kiek bilietėlis). O viršutinėse aikštelėse – vaizdai ir atradimai, verti atskiro straipsnio. Žaliakalnyje aptiksite ir kavinaitę „Funikulierius“, o Aleksote – visą apžvalgos aikštelę. Minusas – funikulieriaus darbo laikas dažnai baigiasi anksčiau nei norėtųsi, ypač jei esate nusiteikę romantiškam vakarui.

Rašytojų sodai

Balio ir Vandos Sruogų, Juozo Grušo, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejai – kultūros oazės, alsuojančios literatūros ir Kauno istorija. Piknikas čia gali virsti intelektualiu susitikimu su praeitimi. Bet ar tikrai galima – girdim, kaip klausiate.

Pasidomėjome – taip, prašom, bet pasiskambinkite į konkretų Maironio lietuvių literatūros muziejaus

padalinį ir informuokite, kad ateisite su iškylos krepšiu. Žinoma, užsibūti ilgiau, nei konkretus muziejus dirba, nebūtų mandagu, tad ši idėja – tik pietums.

Antano Žmuidzinavičiaus

kūrinių ir rinkinių (Velnių) muziejaus sodas

Nors pačiame miesto centre, šis sodas stebėtinai atokus ir ramus.

Priešpiečiauti ar popiečiauti modernistinių pastatų apsuptame tapytojo sode, kuris po šeimininko mirties

kartu su namais virto muziejumi, todėl yra maloni ir net intymi patirtis. Vienintelis pavojus – status nuolydis. Saugokite savo sumuštinius, kad nenusiridentų pas pačius raguotuosius!

Panaktinėti su velniukais nepavyks, nes muziejus įprastai dirba iki 17 valandos, tik ketvirtadieniais kiek ilgiau.

Meilės įlanka

Prireiks automobilio, dviračio ar jachtos, bet, jei norite pradėti rašyti savo meilės istoriją, pasistengti verta. Pietums čia gali būti kiek per šilta, bet vaizdai į Kauno marias atpirks ir tai, svarbiausia į pikniko krepšį įsimesti ir apsaugą nuo saulės. O vakare… Na, negadinsime jums siurprizo – viską patirsite patys.

VDU Botanikos sodas

Botanikos sode gera visus metus, o vieni šio numerio herojų atskleidė, kad piknikauti čia įmanoma ir sningant. Mes tokiu atveju gal slėptumėmės oranžerijoje… O pavojus čia slypi tik vienas – po tokių vaizdingų pietų nesudėtinga užsimanyti pačiam tapti sodininku ar bent jau balkono daržininku. Jei turite sklypą, žinokite, kad šimtamečiame botanikos sode veikia medelynas.

Pelėdų kalnas

Užkopę iki istorinės Kauno ir visos Lietuvos menininkų kalvės, prieš klestelėdami ant pievelės, užsukite į Kauno kolegijos Menų akademijoje veikiančią (net pirmadieniais) galeriją

apžiūrėti naujos parodos. Taip pat prieš pikniką rekomenduojame užsukti į Juozo Zikaro namusmuziejų neįpareigojančios ekskursijos ir dar malonesnių vaizdų iš medinuko terasos. Tikrai bus ką aptarti taršant sumuštinius ir gurkšnojant fermentuotus gėrimus.

Kauko laiptai

Dar iki renovacijos Kauko laiptų viršutinėje aikštelėje yra vykęs net kultūros festivalis. Šiandien įsitaisę viršuje rizikuojate būti apipurkšti fontano, bet aplink laiptus – ir daugiau patogių vietų poguliui ar prisėdimui su bičiuliais. Tiesa, laiptais vyksta gana intensyvus eismas, bet Žaliakalnio šlaitai juk atviri kiekvienam. Jei pamiršote pietus pasiimti su savimi, apsilankykite čia pat veikiančioje šeimyninėje kavinaitėje „Kaukita“.

Geležinkelio stotis

Mieli kelionių išsiilgę romantikai, žinokite, kad pakanka prisėsti ant suoliuko geležinkelio stotyje, palydėti akimis išvykstantį ar pasitikti atvykstantį traukinį, ir nuotaika bemat pagerėja. Idėja žaidimui –gurkšnodami arbatą ir kramtydami salotas (jų teks atsinešti iš namų ar miesto – po veganų kavinės „Ridikas“ užsidarymo stotyje nieko skanaus nebeatsirado) stebėkite keleivius ir kurkite istorijas apie jų likimus. Nuaidėjus paskutinio traukinio sirenai jau būsite parašę savo svajonių scenarijų!

Šančių pliažas

Galbūt kalbininkų labiau rekomenduojamas terminas yra „paplūdimys“, bet šios vietos niekas taip nevadina. Tai pliažas, kuriame nerasite dar vieno madingo baro, kokių tūkstančiai pasaulio kurortuose, ar būrio įdegusių gelbėtojų, prižiūrinčių identiškus poilsiautojus. Anaiptol. Čia susipažinsite su Šančių senbuviais ir šios Kauno dalies genius loci atradusiais naujakuriais, Nemuną pasiekiančiais it pirštai link upės tįstančiomis gatvelėmis –„krantais“. Čia klausysitės gamtos simfonijų, gėrėsitės žemės meno kūriniais ir kitoje upės pusėje stūksančiu Napoleono kalnu. Čia – tikrasis Kaunas, jo plaučiai ir siela.

Trys parkai

Taip, parkas iškylai yra akivaizdus pasirinkimas, ir tokių pasirinkimų Kaune – pora dešimčių. Kiekvieno vis kiti privalumai. Bet tik Santaros, Dainavos ir Kalniečių parkuose vasarą veikia Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skaityklos, kurios mielai paskolins knygą popietei. O kartais šalia jų vyksta ir šokių vakarai ar koncertai (programos ir darbo laiko ieškokite internete). Tiesa, apie šašlykus teks pamiršti – Kauno parkuose ir kitose viešose erdvėse grilinti negalima. Bet kas sakė, kad šaltibarščiai termose ar sumuštinis su egzotišku įdaru yra prasčiau?

Pavilnių regioninio parko apylinkės Vilniuje

ĮKAUŠIMO ARCHITEKTŪRA

JULIJA RAČIŪNAITĖ

„Įkaušimo architektūra“ – tai fotografijų ciklas, kurį plėtoju nuo 2020 m. Cikle fiksuojami savadarbiai utilitarinės mažosios architektūros ir dizaino objektai įvairiose poilsinėse erdvėse (upių pakrantėse, parkuose, soduose) Kaune ir Vilniuje. Vietinių gyventojų atokvėpiui ar iškylai pritaikyti statiniai, baldai yra tinkami, o dažnai ir skirti kaušimui gamtos prieglobstyje, o ir patys yra estetiškai kauštelėję – šleivi, linksmi, tiesmuki ir vos nusilaikantys ant kojų. Taigi, apie juos.

Įkaušusi arba girta architektūra nėra naujiena – apstu gerai žinomų ir įtartina, poliarizuojančia estetika pasižyminčių statinių, kaip antai „Girtas namas“ Sopote, „Šokantis namas“ Prahoje arba svirduliuojančius, pečius surėmusius lėbautojus primenantys „Šokantys namai“

Amsterdame. Tiek šiems žinomiems pavyzdžiams, tiek anoniminių tautodailininkų sukurtiems statiniams Kauno ir Vilniaus apylinkėse yra būdinga asimetrija ir laikysenos disbalansas, kuris veikia kaip įtaigi svaigulio asociacija.

Nemuno pakrantė Šančiuose

Filosofas ir meno kritikas Denis Duttonas savo veikaluose jungė darvinistines evoliucijos ir estetikos filosofijos idėjas – esą meno vertinimas yra giliai įsišaknijęs biologijoje ir išsivystė kaip natūrali žmogaus prigimties dalis. Žmonių polinkis kurti ir vertinti meną nėra vien kultūros padarinys – tai savybė,

susiformavusi natūralios atrankos būdu. Duttonas teigė, kad žmonės turi „meno instinktą“ – įgimtą polinkį kurti, vertinti ir jausti emocinį ryšį su menu. Šis instinktas išsivystė iš poreikio stiprinti socialinius ryšius, skatinti bendravimą ir netgi turėdavo įtakos partnerio pasirinkimui.

Nemuno pakrantė Šančiuose

Išties, įkaušimo architektūra atspindi prigimtinį, pirmykštį instinktą, radus įdomesnį medgalį ar akmenį, šį tą su juo nuveikti, o kartu bent kiek sukultūrinti, prisijaukinti ir savo poreikiams pritaikyti bet kurią aplinką, kurioje esame linkę užsibūti. Smagiausia, kad dalis minėtųjų statinių yra to paties išradingumo ir meistrystės lygio, kokiu pasižymėjo priešistorinių mūsų giminai-

čių dirbiniai. Tai sukuria malonų tradicijos tęstinumo pojūtį – mes, kaip ir jie, nepraeiname pro jaukią užuovėją prie upės, kaip ir jie – radę gerą pagalį, čiumpame jį ir kažin ką renčiame.

Mąstant apie šiuos savadarbius statinius ar baldus, galima būtų neperžengti utilitarinės jų paskirties ribų ir toliau nebesileisti į miglotus

Nemuno pakrantė

Nemuno pakrantė Šančiuose

asociatyvinius svarstymus. Vis dėlto smagesnį mintinį nuotykį patirtume priskirdami šiems objektams kūrybinius užmojus. Juos priskyrus atsiveria tautodailės, ready-made, arte povera judėjimų bruožų klodai, ką jau kalbėti apie aktualų antrinio dizaino, ekologiško daiktų pernaudojimo aspektą. Tautodailei būdingas variantiškumas ir bendruomeniškumas atsiskleidžia taip aršiai vietinių gyventojų ginamoje Nemuno kran-

tinėje, Šančių mikrorajone, kur medžių ir krūmynų šešėliuose slepiasi medinių atokvėpio vietelių įvairovė. Oficialumu ir „Excelio“ lentelėmis atsiduodančios biuro kėdės atranda save Vilniaus soduose ir kiemuose su ready-made objektams būdingu svetimkūniškumu – ištrauktos iš natūralios aplinkos jos trikdo, o iš šių ir kitų daiktų nuolaužų sumeistrauti statiniai ar baldai turi skurdžiojo meno įtaigos.

Nemuno pakrantė Šančiuose

Galiausiai, įkaušusios architektūros atsiradimui svarbus grožėjimosi faktorius, t. y. suoliuko ir peizažo santykis. Pasak D. Duttono, tai, ką laikome grožiu gamtoje – ypač kraštovaizdžiuose – nėra atsitiktinumas. Tai atspindi milijonus metų trukusią žmonijos adaptaciją. Grožis šiuo atveju – tai gamtos būdas nukreipti mus į aplinkas, kurios padeda išlikimui. Skirtingose kultūrose gražus peizažas vertinamas panašiai – jis primena Afrikos savanas, kuriose žmonės evoliucionavo ledynmečio (pleistoceno) laikotarpiu. Šis idealus peizažas apima atviras erdves su žema žole, medžių grupeles (giraites), ypač tokių medžių, kurie šakojasi žemai, – kilus pavojui į juos būtų galima įlipti, taip pat matomą vandens šaltinį – ežerą, upę ar bent jau tolumoje regimą mėlyną atspalvį, gyvūnų ar paukščių buvimo ženklus, kelią, taką ar pakrantę.

Miesto vietose, kurios turi šį grožio ir užuovėjos potencialą, bet yra pamirštos miesto planuotojų, visada praminami takeliai, medžių pavėsyje atitempiami rąstai pasisėdėjimui, sukalami suoliukai. Miesto paupių, parkų kampeliai nusėti savadarbių atokvėpio vietelių – tai rekreacinių erdvių savireguliacija.

Be abejo, įkaušavietes dažnai lydi šiukšlių kalnų ir įtartinų kompanijų grėsmės, bet tai atperka svaiginantys dizaino ir inžinerijos sprendimai. Nemuno pakrantė Šančiuose

ŠEFO ARTŪRO MONOLOGAS

KĘSTUTIS LINGYS SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Su Artūru Naidenko esu pažįstamas, ko gero, nuo 2007-ųjų. Tada kibau į pirmąjį tikrą darbą tikrame restorane – „Senieji rūsiai“, o jis ten buvo šefas. Gerai atsimenu: kai ateidavau pasiimti užsakymo, virtuvėje skambėdavo drum and bass, o vienas iš barmenų buvo aštroko hard techno / schranz didžėjus – Steriavas iš tuometinio „Kaunas Urban Beats“.

Vėliau mudviejų keliai vis susikirsdavo gastronominiuose kontekstuose. Man jis visada atrodė kaip vienas iš virtuvės kūrybos avangardo Kaune. Dėl to mąstant apie maisto ir žmogaus santykį norisi sužinoti jo požiūrį į miestą kaip platformą gastronominei kultūrai. Susitinkam sekmadienio ryte „Uokse“ – restorane, kuris šiandien ilsisi, ir aš klausau Artūro monologo.

Restoranų gyvenimas visada eina savo vaga. Pas mus – aiškus sezoniškumas: po švenčių, ypač balandį, ateina trumpa stagnacija, o vėliau viskas vėl išjuda. Tai ciklas – su bangomis, kurios mums jau puikiai pažįstamos. „Uoksui“ šią vasarą bus vienuolika metų. Skamba gan keistai, nes atrodo, kad viskas prasidėjo vos vakar.

Esu kaunietis, iš Eigulių. Mano santykis su virtuve turbūt užsimezgė tada, kai mečiau konservatoriją. Tėvas svajojo, kad tapsiu muzikantu. Grojau saksofonu, baigiau muzikos mokyklą, bet įstojęs į pirmą kursą

supratau: ne mano kelias. Nebuvo ten manęs. O dabar saksofonu turbūt nebepagročiau.

Virtuvė visada traukė, mėgau gaminti, o tada tiesiog nusprendžiau lįsti į šitą sritį – visiškai intuityviai, be didelių planų. Tiesiog buvo noras kurti. Čia esu nuo aštuoniolikos. Tai jau daugiau nei pusė gyvenimo. Pradžioj viskas buvo labai įdomu – lendi, mokaisi, nori viską išbandyti. Kaip kempinė – siurbi viską. Vėliau tapau „samdiniu“ šefu – gerai apmokamas darbas, bet kūrybine prasme labai ribotas. Kai nori įgyvendinti savo viziją, dažnai

atsitrenki į sieną – savininkai nenori rizikuoti, prašo Cezario salotų ir ramybės. Tada natūraliai ateina tas lūžis: arba kuri savo vietą su visa atsakomybe, arba lieki įstrigęs.

Maisto kultūra Lietuvoje keitėsi

kartu su manimi. Istoriškai buvom užstrigę – sovietinis obščepitas paliko gilų pėdsaką, restoranų kultūra tiesiog nesivystė. Tai buvo užšalęs laikas. 90-aisiais atėjo laisvė, bet kiekvienas dirbo kaip mokėjo. Realesni pokyčiai įvyko po 2000-ųjų –daugiau keliavom, parsiveždavom idėjų, prasidėjo pirmieji bandymai eksperimentuoti, ieškoti savito balso. Juk Kaunas prieš 20 metų ir dabar – du skirtingi miestai, o tą patį galim pasakyti ir apie restoranų sceną. Ir ta transformacija – labai gyva, vis dar vykstanti.

Apie kūrybą kalbant – ji visada buvo. Bet jai reikia sąlygų. Šefai, kurie domisi, kurie yra smalsūs, stumia šitą sceną į priekį, o kartu su jais ir valgytojai tampa reiklesni. Tai dvipusis procesas – mes siūlom, o žmonės mokosi ragauti. Kaip su apranga: yra laisvalaikis, yra vakariniai deriniai. Tas pats ir su maistu – ne kiekvieną dieną eini į fine diningą, bet kai eini, tikiesi kažko daugiau. Ne tik maisto – patirties.

Ar restoranas yra prabangos prekė? Nebūtinai. Italijoje ar Prancūzijoje šeimos eina pietauti į miestą – tai kultūros dalis. Pas mus ekonominiai veiksniai, ypač PVM, padaro tą patirtį brangesnę. Bet ir mes nuo pat pradžių norėjom laužyti stereotipus – jokių staltiesių, jokių pingvinukų su varlytėm.

Ąžuolo masyvo stalai, šiek tiek punk – toks 2014 metais buvo mūsų „Uoksas“. Norėjom parodyti, kad kokybė nebūtinai turi būti su kaklaraiščiu.

Virtuvė kaip kūrybos aikštelė?

Aha, bet reikia balanso. Čia ne tik apie kūrybą, čia ir apie sąskaitas, komandą, svečius. Pradžioj buvom užsivedę – meniu keisdavom beveik kas mėnesį, kuo sudėtingiau, kuo daugiau tekstūrų. Dabar einam „keep it simple“ kryptimi. Ne primityviai, bet be perspaudimo. Kūryba neturi peržengt sveiko proto ribų –reikia žinot, kada sustot.

Ar šefas gali maistu ištransliuoti žinutę, kuri būtų daugiau nei skonis?

Kartais netgi pasakymas „ne“ yra pozicija – pavyzdžiui, kai kas nors užsimano degustacinės vakarienės ir išvardija visą liturgiją, ko nevalgo. Na, seni, čia yra mano restoranas, čia nėra iškabos „vegan friendly“ ir „vegan menu“, mes taip nesispecializuojam. Gal yra tokių vietų –viskas gerai, eik. Bet kodėl tu savo poreikius kažkam bandai užkrauti?

Gerbiu pasirinkimus, bet negali ateit į teatrą ir sakyt, kaip reikia vaidint. Lygiai tas pats – ateini pas mus, valgai tai, ką kuriame. Aišku, kažkiek lankstumo turim – vegetarams, peskatarams, bet nenoriu daryti virtuvės pagal užsakymą.

Lietuviškas, tautinis motyvas mūsų virtuvėje atsirado kaip atsakas į madą. Kai Danija iššauna su „New Nordic Cuisine“, kai Redzepis (René Redzepi – restorano „Noma“ Kopenhagoje įkūrėjas ir vyriausiasis

šefas, – red. past.) ima savo „El Bulli“ žinias ir pritaiko jas vietiniams produktams – tai įkvepia. Mes irgi paklausėm savęs: kodėl darom kažkokias sepijų pastas? Kodėl ne savi produktai? Aišku, nesam „ultristai“, kad viskas būtų 100 % lietuviška –kartais įtraukiam šukučių, jei labai geros. Bet žuvis mūsų krašte –problema. Todėl po diskusijų apsibrėžėm: Šiaurės jūra mums yra sprendimas.

Taip bandai laviruoti tarp to, kas autentiška, ir to, kas įmanoma.

Bendradarbysčių per tuos metus buvo nemažai – kaip šefą svečią buvome atsivežę palangiškį Martyn Meid, kai jis dar D. Britanijoj rezidavo, su Vilniaus restoranu „Sweet Root“ darėm vakarienių „swapą“ –jų komanda pas mus, su savo meniu, o mes tuo pačiu metu visas kolektyvas pas juos. Kitas kolega Matas Paulinas turėjo Kopenhagoj „Soil“ projektą – bandė transliuoti fine dining idėją iš maisto vagonėlio. Ten irgi įvyko kultūrinių mainų: vienam savaitgaliui atvariau pas jį į Kopenhagą, gaminom kartu, savo temą kūrėm tiesiai vagonėlyje.

Vienas įdomesnių tarptautinių projektų buvo „Sumiksuoti“ –elektroninės muzikos ir kulinarijos susitikimai, vykę pernai rudenį

Lietuvos kultūros sezono metu Prancūzijoje, Nanto mieste. Kelis vakarus praleidom su „Lizdas Sound Institute“ didžėjais Mantu (Paku) ir Žilvinu (Roads). Tokie mainai gerai pravėdina galvą – išeini iš komforto zonos. Tik tada supranti, kur tavo ribos.

Tiekėjai, ūkininkai bėgant metams tapo kaip šeima. Yra sentimentų: žinai, kad tas anties kiaušinis – tos konkrečios moters ranka atrinktas. Lietuvos ūkininkai drąsėja, bet tas darbas sunkus – ne visi atlaiko. Pats gal kada nors turėsiu darželį, bet kol kas ne. Mes turim šiltnamį – auginam žoleles. Kai kurie restoranai ėjo

toliau – žalia „Michelin“ žvaigždė parodo, kad tai veikia. Urban gardening? Kodėl ne. Jei turi laiko, noro ir žmonių – puiku.

Restoranas – ne tik maistas. Tai potyris. Nuo to, kaip tave pasitinka, kokia muzika groja, iki to, kaip tau įpila vandens. Pavalgyt gali ir namie, bet restorane turi įvykti kažkas daugiau. Skaičiau knygą „The Art of the Restaurateur“ – labai gerai sudėliotos mintys apie tai, kaip kiekviena detalė kuria visumą. Tai –atmosfera. Nematoma, bet tikra.

Muzika svarbi – groja tai, ką pats surenku, indie, elektronika, daug jaunystės įtakų ir švieži atradimai. Tai nuotaika, fonas, tonas. Kaip garso takelis filmui.

Komanda – penki žmonės. Nedaug, bet tiek ir reikia. Išsigryninom. Pradžioj viskas buvo pagal kanoną –pamainos, ilgos, trumpos savaitės. Bet po skaudžiai pasibaigusio projekto „Snobas“ (2018–2019 m. komanda buvo atidariusi restoraną „Snobas“ – jis veikė Kauno verslo centre „Arka“, – red. past.) supratom, kad reikia dirbt kitaip. Be dienos pietų, be brunchų. Tik esmė. Tik tai, ką patys norim gaminti.

Pandemija taip pat buvo išbandymas – vieni restoranai užsidarė, kiti neatgavo kvapo. Kai kurie padarė klaidą – gavę įvertinimą, užkėlė kainas dvigubai. Bet tu tas pats šefas, su tuo pačiu meniu – kas pasikeitė? Mes to nedarėm.

„Uokso“ pagrindinis klientas vis dar lietuvis – turistų Kaune mažiau nei Vilniuj. Kai Vilniaus oro uostą remontavo, Kaune jautėsi antplūdis –įsivaizduok, kiekvieną savaitgalį pilnas restoranas. Vasara, kaaaršta, komandoje visi atostogauja – tada supratom, ką reiškia srautas. 2016 m. mus įtraukė į skandinavų kulinarijos gidą „White Guide“, tai buvo svarbus įvykis – kartu su „Monte Pacis“ buvome pirmieji iš Kauno. O pernai su keliais kitais Kauno restoranais buvom įtraukti į „Michelin“ gidą. Tai buvo mūsų svajonė. Jaunystėj pirkom jų knygas, bandėm suprast, kas ten per pasaulis. Ir tapom jo dalimi. Didžiulis pasiekimas. Ir kartu – didelė atsakomybė.

Gal kažkam ta atsakomybė gali pasirodyti kaip apribojimas, bet man tai reiškia laisvę. Dabar galiu gaminti patiekalus, kurie anksčiau gal būtų atrodę per drąsūs. Kauno publika – konservatyvi. Pradžioj, kai dirbom Vilniaus gatvėje, pas mus teatralai švęsdavo po gastrolių ar premjerų, tai jie sakydavo: „Pagarba, kad taip drąsiai varot, Kaune tai sudėtinga.“ Ir tikrai, net spektakliai čia kitaip priimami – jei gerai, tai „taip ir turi būti“, bet padaryk klaidą – sulauksi komentarų. Ir viskas pasidaro labai trapu.

Kaunas, kaip miestas, vis dar laikosi konservatyvesnės linijos. Bet per tiek metų jau gerai žinau savo publiką. Žinau, ko jie iš manęs tikisi. Kartais paruošiu kokį kon-

troversiškesnį patiekalą – bet turiu argumentą: „Michelin“ lentelė ant fasado atriša rankas.

Pats kelionėse restoranų „Michelin“ gide neieškau – tiesiog einu ten, kur įdomu. Daugiausiai – Kopenhaga. Jų kryptis man iki šiol labai artima.

Apskritai nebeseku tendencijų kaip anksčiau. Daugiau skaitau knygas. Mėgstu gyvas knygas, kolekcionuoju – kaip kiti vinilus. Viena mėgstamiausių – Christiano F. Puglisi „Relæ“. Labai paprasta, bet labai stipru. Ir dar Alainas Passard’as –jo maistas padarė įspūdį. Tikras meistras.

Jeigu sekmadienį eitume ant bordiūro papiknikaut, pasiimčiau skrudintos duonos ir daug mažų dalykėlių kaip antipasti. Ne dėl įspūdžio, o dėl dalinimosi. Nes visur vis tiek svarbiausia žmonės. Su kuo valgai – svarbiau, nei ką.

Kalbant apie piknikus – jų idėja labai gera, bet Lietuvoj kažkaip neveikia. Tarpukariu tai buvo mada, žmonės piknikaudavo, ypač mieste. Sovietmetis tai užmušė. Buvo bandymų, kaip „Open Kitchen“, bet tai labiau dirty food vibe’as nei tikras piknikas. Pats valgau gamtoj, jei yra sąlygos – per žygius, išvykas. Tik tiek, kad kultūriškai dar neturim to įpročio. O norėtųsi.

GERIAUSI PIRMADIENIAI KAUNE

ALGIRDAS ŠAPOKA

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Yra žmonių, kurie bijo senti. Matyt, aš visai kitokį gyvenimą gyvenu, nes kol kas, kiek daugiau nei 30 metų mindžiojant lietuvišką žemę, atrodo, kad kuo amžyn – tuo tik geryn. Daugiau proto, daugiau suopračio, galbūt šiek tiek lėtesnė regeneracija po fizinių traumų, bet iš esmės – mieliau būčiau vyresnis nei jaunesnis. Na, o po tokių susitikimų kaip šis tik vėl prisimenu, kad su vyresniais man visuomet buvo įdomiau.

Šįkart su fotografu pirmadienio rytą sutinkame pakeliui

į vienuolyną su grupe vyresnių, bet neįtikėtinai linksmų kauniečių – „Akademija 60+“. Čia mus atvedė žurnale jau kalbintas Povilas Venta Kuprys. Susitinkame Aleksoto funikulieriaus pašonėje ir tilteliais keliaujame į Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Švč. Jėzaus Širdies namus.

Piknikauja be atostogų

Kiekvieną pirmadienį, be pertraukų. Dažniausiai gamtoje, o tiksliau –VDU Botanikos sode, bet nebūtinai. Ir mes kaip tik papuolėme į tą dieną, kai nebūtinai: einame Linksmadvario šlaitu, renovuotu takeliu, kuriuo nesu ėjęs. Visuomet maniau, kad ką jau ką, o šitą miestą pažįstu puikiai, tačiau jis vis dar nustebina. Nustebina ir tai, kad pakeliui praeiname Maironio vilą – kaip aš galėjau nežinoti? Alio? O tai Maironis ne prie Rotušės gyveno?

Sveikuoliškai nusiteikusių kauniečių iniciatyva „Akademija 60+“ taip veikia jau 5 metus. Iš jų ketverius, „kol baigėm bakalaurą“, jai vadovavo minėtasis Povilas – žinomas Kauno visuomenininkas, mokytojas, poetas ir rašytojas. Dabar „rektoriaus“ kėdę jis perleido kitiems: kiekvieno pokalbio ar išvykos temą galvoja vis kita pora akademijos aktyvistų.

Nesutrukdys ir orai

Ar netrukdo susitikti prasti lietuviški orai? Kitaip nei aš, šie žmonės nebijo nei lietaus, nei šalčio. Gurkšnojant arbatą prisimenama, kad vieną pirmadienį buvo stipri pūga, atėjo mažai žmonių, bet du akademijos dalyviai vis tiek susėdo pasimėgauti arbata, net ir aplink pustant baltas paklodes. Reikia atkreipti dėmesį, kad arbata šioje kompanijoje itin svarbi; prie to dar sugrįšime, nes tokios arbatos nebuvau ragavęs.

Buvimas gamtoje – viena esminių šios organizacijos veiklos krypčių. Akivaizdu, kad šių žmonių negąsdina judėjimas: visi su turistiniais žygiavimo batais. Be to, nemažai dalyvių atvyko minamomis transporto priemonėmis.

Čia turiu retrospektyviai pareflektuoti. Atsimenat, kaip vaikystėje, kai Nida dar buvo vokiečių turistų, o ne naujalietuvių kolonija, susiformavo germaniško senjoro stereotipas? Lygindavome juos su mūsų bočiais: akį traukdavo švarūs, modernūs sportiniai rūbai, patogi turistinė avalynė, lygesnė veido oda, rankose –išmaniosios technologijos. Tą vaizdinį prisiminiau iškart čia atėjęs, nes mes jau irgi Vokietija. Džiugu. Atrodo, dauguma atvyko net išsiblizginę, nepamiršę ir kvepalų.

Ir nuostatos, ir principai, ir tradicijos

Kiekviena organizacija turi savo taisykles. Ir nors ši yra gan laisvos formos, susitikimai neprivalomi ir savanoriški, viskas čia tvarkingai apibrėžta – tą galima pamatyti ir internete. Steigiamajam susitikimui buvo paruoštos veiklos kryptys, vidinės taisyklės, nuostatos ir principai. Neabejoju, kad čia reikšmingas jau minėto Povilo indėlis: jis ilgai dirbo ne tik švietimo sistemoje, bet ir Kauno miesto administracijoje.

„Akademija 60+“ vienija vyresnio amžiaus žmones, siekiančius išlikti žvaliais, sveikais ir emociškai stipriais. Veiklos apima keitimąsi sveikatinimosi žiniomis, saikingą ir tikslingą judėjimą, intelektinių galių ugdymą, buvimą gamtoje bei kitus pasaulyje pripažintus saviugdos būdus. Tikslas – stiprinti kūną ir protą, išlaikyti gyvenimo džiaugsmą bei mažinti priklausomybę nuo artimųjų ar visuomenės. Kaip sakė, vengia ir alkoholio, ir saldumynų. Užtat visi ateina su savo arbata.

Akivaizdu, kad ta arbata čia yra tam tikras ritualas.. Ar labai skani? Man teko atsigaivinti iš gerb. Povilo termoso ir turiu pripažinti, kad skonis buvo... tikrai sveikas. Gyvenime nesu ragavęs nieko kartesnio. Jaučiu, kad man tai tikrai naudinga, bet turiu pripažinti, kad paskui visą dieną troškino. Visgi – kartočiau. Kad ir kas tai buvo.

Jei ne piknikas – tai ekskursija ar paskaita

Kaip minėjau, mūsų tikslas –pasiekti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Švč. Jėzaus Širdies namus. Šios kongregacijos istorija siekia jau šimtmetį ir yra siejama su puikiai žinomu vardu –palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Įdomu tai, kad dalis šių seserų vis dar veikia ir Šiaurės Amerikoje: dėl istorinių peripetijų keletas jų pasitraukė už vandenyno, tačiau ši tradicija, pasišventimas neblėsta.

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija Kaune veikia nuo XX a. pradžios. Švč. Jėzaus Širdies namai Kaune –dvasinės atgaivos, pagalbos ir maldos vieta, kurioje seserys darbuojasi ugdydamos tikėjimą, teikdamos paramą ir skleisdamos krikščionišką meilę. Jos darbuojasi gražiame sode Amerikos Lietuvių gatvėje; šis, beje, įkurdintas ant karinio pylimo. Irgi nežinojau, patinka.

Klausomės vienuolių Onutės ir Teresėlės pasakojimų, aplankome koplyčią, prisėdame valgykloje, pasivaišiname sausainiais. Seserų atmintyje išlikusios net smulkiausios detalės iš bendruomenės istorijos XX a. pradžioje, sovietmečiu ir vėliau. Jos aktyviai prisidėjo prie beglobių vaikų ugdymo, jaunimo edukacijos. Dauguma dirbo mokytojomis, tam ir buvo ruošiamos.

Taip pat aplankome ir greta stovinčią įspūdingą vilą: čia įkurdinta seserų biblioteka, kur žinios kaupiamos nuo XX a. pradžios. Dalis pastato, berods, tapo prieglobsčiu ir tiems, kuriems jo reikėjo po 2022 m. plataus masto driskių invazijos į Ukrainą. Tad seserys ir šiandien padeda, ugdo, skaito, gyvena asketiškai. Tik, kaip pačios sako, deja, jų vis mažėja – liūdna, kad krikščioniškosios vertybės nebepasiekia jaunuolių, pirmiausia, iš šeimos.

Pirmas principas –savanorystė

Gyvenime teko nemažai savanoriauti. Nemažai tų pažinčių peraugo į įvairius projektus, darbo pasiūlymus, ilgalaikes draugystes. Savanorystės svarbą supranta ir akademijos dalyviai – prie puodelio arbatos pasidalinam patirtimis, kurios aprėpia ne tik savanorišką dalyvavimą pirmadienio piknikuose, bet ir pagalbą kultūros sektoriuje.

Savanorystė – pirmas ir turbūt svarbiausias „Akademijos 60+“ principas. Kaip vieną ryškiausių prisiminimų aplinkiniai įvardija dalyvavimą Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operoje „Saulė ir jūra“, kai ši buvo rodoma Kaune. Pats ten buvau, pats žiūrėjau, pats dar savo antros pusės klausiau: įdomu, iš kur jie surinko vyresnių savanorių?

Taip pat svarbiausiems principams susirinkusieji priskiria dalijimąsi patirtimi, saviugdą ir bendrystę –tuo remiasi „Akademija 60+“. Čia skaitomi, aptariami ir interpretuojami sveiko gyvenimo šaltiniai, mokomasi teorijos bei praktikos – nuo kvėpavimo pratimų iki meditacijos gamtoje. Nariai vadovaujasi saiku, sveiku protu ir patikimais šaltiniais. Skatinamas atvirumas, kviečiami specialistai, o idėjas gali siūlyti kiekvienas bendruomenės narys.

Viso mūsų susitikimo metu bene dažniausiai akcentuota sinergija, bendrystė. Ugdymo ir ugdymosi procese akademijos dalyviai visuomet remiasi trimis esminiais elementais – kūnu, siela ir intelektu. Skatinama judėti sveikai ir saikingai, atrasti naujų laimės bei įkvėpimo šaltinių, lavinti kūrybiškumą ir ugdyti vidinį poreikį ieškoti, pažinti, tobulėti. Kaip sakė Povilas, tik visiems gerai veikiant, ir tu pats veiki gerai.

Nori įstoti?

Atsisveikindamas su naujais draugais šiek tiek liūdėjau, kad esu per jaunas ir negaliu įstoti į tokį šaunų klubą. Bet gal bus pritaikyta išimtis?

Sakė, jų būna, bet šiaip akademija laikosi taisyklių, kurios patvirtintos prieš penkmetį steigiamojo pikniko VDU Botanikos sode metu.

„Akademijos 60+“ nariu gali tapti 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenys. Kandidatas turi turėti minimalų fizinį pajėgumą – gebėjimą bent 30 minučių vaikščioti ar važiuoti dviračiu du tris kartus per savaitę, arba tokį lygį pasiekti per 3 mėnesius, nes tai būtina programos vykdymui (išimtis taikoma žmonėms su negalia). Į bendruomenę privalai ateiti su požiūriu: pirmiausia – ką gali duoti kitiems, o paskui – ką gali gauti pats.

Pabrėžiama, kad visi čia patys prisiima atsakomybę už save. Taip pat narys turi mokėti naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis – mobiliuoju telefonu, el. paštu ar kita nuotolinio bendravimo programa (gali padėti ir artimieji).

Nors taisyklių daug, manau, nuo to tik geriau – panašu, kad puikus lyderis Povilas užkūrė tokį klubą, be kurio dalyviai nebeįsivaizduoja pirmadienių.

O ką iš to išmokau aš? Kad senėjimas manęs nė kiek nebaugina, anaiptol: turėsiu laiko toliau tyrinėti mėgstamiausią savo miestą, kurį, pasirodo, ne taip jau gerai ir pažįstu. Turėsiu laiko susitikti su įdomiais, išsilavinusiais, inteligentiškais, sportiškais žmonėmis. Jau nekalbu apie juokelių kiekį, kurį gausiu iš gyvenimo užgrūdintų inžinierių, mokytojų, edukologų, IT specialistų ir kitų puikių kauniečių.

FERMENTUOTAS GYVENIMO KELIAS

KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

Yra toks posakis „Į Garliavą per Kanadą“. Šio straipsnio herojei nutiko labai panašiai –per Kaliforniją į Babtus. Paulina Štreimikytė buvo biologijos mokytojos numylėtinė ir, kaip pati pamena, buvo „programuojama“ medicinos studijoms. Gyvenimas nusprendė kitaip, ir ten kaunietė neįstojo, bet atrado maisto technologijos studijas KTU Chemijos fakultete. Vėliau sekė stažuotė ledų fabrike Los Andžele, po kurios šio deserto nebevalgė gal penkerius metus. Tuomet – laiškas į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutą, kur parengta bei apginta daktaro disertacija apie… avižų pieną. Šiandien LAMMC ir VDU Botanikos sode besidarbuojanti Paulina prisidėjo net prie kombučios atsiradimo Lietuvos parduotuvių lentynose.

Smagu sekti šios mokslininkės instagramą, kuriame ji dalinasi netikėčiausiomis ir visai nesausomis detalėmis iš maisto mokslo pasaulio. Vieną dieną būtent jos instagrame aptikusi konferencijoje nugirstą įžvalgą apie tai, kodėl lauke valgyti skaniau, supratau, kad Paulina tiesiog privalo tapti iškylų žurnalo heroje.

Paulina, gal nuo to ir pradėkime – kodėl iškylaujant maistas atrodo skanesnis?

Gamtoje jaučiamės geriau, būtent todėl ir maistas skanesnis. Prisideda žalia spalva, ramuma ir garsai. Ne tik gamtos – svarbu girdėti, ką valgai. Treškėjimas labai svarbus! Konferencijoje, apie kurią pasakojau instagrame, ir buvo atskleista, kad traškumas – vaikystėje vienas pirmųjų su maistu susijusių pojūčių. Būtent todėl jis asocijuojasi su skanumu, gėriu, malonumu.

Esi mokslų daktarė, bet įdomu išgirsti apie studijų pradžią Kauno technologijos universitete.

Planavau studijuoti mediciną – patiko biologija, mokykloje dalyvaudavau konkursuose. Bet nutiko taip, kad atsiradau KTU Chemijos fakultete. Susipažinau su moduliais ir nusigandau: daug inžinerijos, koloidų chemijos, mašinų elementai... Žodžiu, biologijos praktiškai nebuvo iki trečio kurso, kai maistą tyrinėjome ląsteliniu lygmeniu.

O po bakalauro išvažiavau į Kaliforniją – ten startuolyje dirbau ledų įmonės gamybos vadove. Žinai, Amerikoje supratau, kad, nors turiu diplomą, nieko nežinau apie maistą. Magistrantūroje pasinėriau į maisto mokslą, dirbau su baltymų virškinamumu – tai aktualu sportininkams ar po operacijų. Pradėjau virti avižų

pieną, nes... taip išėjo. Supratau, kad labai trūksta žinių, tad atsidūriau LAMMC ir parašiau disertaciją.

Disertaciją apie avižų pieną? Geras!

Ir grikių! Dar dirbau su kombučia, probiotiniais gėrimais. Tie projektai pasiekė žmones, bet greta vyko ir gilus mokslinis darbas: ką jie suteikia organizmui, ar yra funkcinių komponentų. Pavyzdžiui, su kombučia ir beržų sula buvom parašę projektą apie priešvirusines savybes. Nagrinėjome augalines žaliavas: aronijas, sausmedį. Ką jie turi, kad pagerina organizmo imunitetą?

Nebuvo taip, kad viskas sektųsi. Sproginėjo buteliukai! Turėjau daug klausimų, buvo tretieji disertacijos metai, kankino apmąstymai, ką apskritai veikiu savo gyvenime. Ką toliau veiksiu? Į didelę įmonę eiti nenorėjau, nors Lietuvos maisto pramonėje tokių tikrai daug. Pamaniau, gal NASA norėčiau pasistažuoti, bet sužinojau, kad ten maisto laboratorija tokia, kokioje dirbu Babtuose... Galiausiai radau UC Davis universitetą Kalifornijoje, o jo puslapyje –įrašą „brewing sciences“. Galvoju, hm, man patinka alus... Fermentacija... Kodėl gi neparašius? Tai ir parašiau laišką su antrašte „Why not?“ Profesorius atrašė, ir vėl išvažiavau į Ameriką – metams. Grįžau čia ir toliau esu LAMMC, dabar vėl darau visokius gėrimus, fermentuotus dalykus, kuriuosi savo kelią.

Papasakok apie savo „daktarišką“ avižų pieną. Kuo jis pranašesnis už populiariuosius?

Pagrindinis dalykas – pati technologija. Augaliniai pienai parduotuvėse dažniausiai yra su įvairiais priedais: cukrumi, aliejumi, sintetiniais priedais, kvapiosiomis medžiagomis. O aš kūriau alternatyvą, kuri būtų saldi, skani (skoniu nenusileistų esantiems rinkoje), turėtų ilgą galiojimo laiką ir dar vieną funkciją –virškinamumą. Atlikau produkto virškinamumo tyrimus, tiksliau, aiškinausi, į ką jį skaido žarnynas. Fermentavau su probiotinėmis kultūromis – gerosiomis bakterijomis. Taigi mano kūrinys pasižymi prebiotinėmis savybėmis – jis augina gerąsias bakterijas mūsų žarnyne. Beje, produkto atsirado ir parduotuvėse, bet išvykau į JAV ir nebegalėjau jo vystyti.

Pakalbam dar apie rauginimą, senovinį, bet „trendinantį“ maisto ruošimo ir saugojimo būdą. Kuo jis geras?

Rauginant dažniausiai veikia bakterijos ir mielės. Jos gamina acto, pieno rūgštį, įvairias kitas organines rūgštis, komponentus, junginukus ir rūgština virškinamosios terpės pH. Ką tai reiškia? Kad blogosios bakterijos neįsigali, todėl ilgiau išsaugome daržoves ar kitus produktus.

Mano minėti „junginukai“ vadinami postbiotikais. Tai lyg žymenys, kurie gali inicijuoti procesus mūsų organizme, net iki molekulinio ar genetinio lygio – paveikti ląstelių pažaidas, pagerinti jas, sugrąžinti

į vietas. Taip maistas apsaugo nuo įvairių ligų arba palengvina esamus simptomus.

Dabar dirbu ir su grybų fermentacija: paimame iš alaus daryklų salykloją, panaudotus grūdus, ir ant jų užveisiame grybą. Jis suvalgo, kas liko, ir gamina baltymus ar kitus junginius.

Ir baltymai paskui tampa maistu?

Taip, taip! Vienas populiariausių (ir tarp „Michelin“ šefų) tokių grybų, tiksliau, pelėsis, yra Aspergillus oryzae, arba kōji. Tai labai įvairiapusiškas grybas, su juo viską galima fermentuoti: ir mėsą, ir morką, ir burokėlį, ir tą patį salyklą – ką tik nori. Jis sukuria ir umami, kurį visur gali panaudoti, kad paryškintum skonius. Kōji naudojimas tikrai prisideda prie maisto švaistymo mažinimo. Tai vienas iš mano kaip mokslininkės tikslų.

Minėjai, kad anksčiau mėgai picas ir kitus nebūtinai sveikus dalykus, bet studijuojant nuomonė pasikeitė. Koks yra maisto mokslininkės Paulinos racionas?

Subalansuotas. Apskritai žmonės į sveikesnes alternatyvas pradeda žiūrėti tik tada, kai supurto gyvenimas. Tas supurtymas man įvyko sulaukus gal 25-erių. Norėjosi sau padėti ir prisiminiau, kad turėjau funkcinio maisto modulį. Taip ir prasidėjo avižų gėrimai, probiotiniai limonadai… Jų nebuvo galima įsigyti parduotuvėje, tad ėmiausi darbo. Galiausiai supratau, kad tie dalykai išties veikia. Aišku, svarbu sveikas protas. Tikiu, kad maistu ar net papildu gali pagerinti save, produktyvumą, organizmo funkcijas. Jei reikia susikaupus rašyti, pasidarau arbatos iš citrinvyčio arba 100 % kakavos. Tai susitelkimui tikrai padeda. O apskritai tiesiog klausau organizmo, ir jei kas ne taip, žinau: aha, svogūno metas.

Svogūnas – vaistas nuo visų ligų?

Žaliame svogūne yra sulfojunginių, kurie naudingi kvėpavimo takams ir plaučiams. O žaliame česnake, pavyzdžiui, yra alicino, kuris, valgant kartu su raudona mėsa, užkerta kelią kancerogeninių medžiagų susidarymui. Taigi iškyloje galit šašlyką užsikąsti žaliu česnaku. Arba tiesiog įsispausti česnako, arba pasigaminti morkų mišrainę su česnaku.

Kokių produktų į tradicinį iškylos krepšį (ar bagažinę) vertėtų įsidėti daugiau?

Daržovių! Tų pačių morkų – jos labai skanios šiek tiek pafermentavus apelsinų sultyse. Apskritai, jei pafermentuosi, tai bus geras priešnuodis nutukimui, padės kognityvinėms funkcijoms. Jei pakepinsi aliejuje, tai riebaluose tirpūs vitaminai –A, D, E, K – ištirps, kas irgi gerai. Tik pasidomėk ir mokėk paruošti. O grįžtant prie krepšio, tai kuo daugiau daržovių, kuo spalvotesnis maistas – tuo geriau.

Dirbi ir VDU Botanikos sode. Ką iš jo kolekcijų įtrauktum į iškylos meniu?

Turime labai piknikiškų uogų –šilauogių – kolekciją, kurioje – 67 veislės. Jos ten auginamos mokslo ir tyrimų tikslais. Galima ir įsigyti!

Turi mėgstamą pikniko vietą?

Ąžuolyne, Panemunės šile, Santakoje smagu.

O kur tave sutiksime mieste?

Kaip tik parašė mano dėstytojas iš

JAV – gal rudenį atvažiuos. Aš jau ir galvoju: oh my god, kur jį reikės vestis (juokiasi). Nesu labai išranki, bet visada skaniai pavalgau „Mokshoje“, skani pica – „Piccola Italia“. Po vakarienės – „Kultūra“, „Vingiu Dubingiu“, „Kamerinis“.

SU JONU PALEKU ŠVĘSTI MAISTĄ

AGNĖ SADAUSKAITĖ

VYTAUTO PAPLAUSKO NUOTR.

Prie šio interviu norėčiau pridėti ir garso takelį – foną, lydėjusį visą pokalbį. Jame pintųsi paukščių čiulbėjimas, po kojomis traškančių šakų garsas ir kartkartėmis telefono ragelyje prašvokščiantis vėjas. Su virtuvės šefu, maisto teoretiku ir edukatoriumi Jonu Paleku kalbėjomės jam žygiuojant „kažkur Švenčionių rajone“. Gamta ir maistas – dvi sritys, užimančios daugiausia vietos Jono gyvenime, tad buvo prasminga apie maisto kultūrą, jos kontekstus ir reikšmes kalbėtis būtent gamtos apsuptyje. Rudenį, festivalio „Audra“ metu, Jonas Palekas kvies kauniečius prisijungti prie projekto „Piliečio sumuštinis“ bei reflektuoti maisto kultūrą mieste.

Jonai, papasakok, kaip gyvenime sujungei šefo ir maisto teoretiko bei edukatoriaus sritis.

Maistas mane domina nuo vaikystės, visad buvo aišku, ką norėsiu veikti baigęs mokyklą. Esu dėkingas savo šeimai ir supančiai bendruomenei, kurie mane visada priėmė ir palaikė. Kai buvau paauglys, šefo karjera neatrodė romantiška, tai buvo suprantama kaip tiesiog sunkus darbas. Aplinkos dėka įsitraukiau į kultūrinį pasaulį ir dvi sritys – maisto ir meno – susiliejo. Maistas ir jo praktika bei teorija papildo vienas kitą. Maistas – labai fizinis dalykas, patiriamas empiriškai, tačiau jį visada supa ir teorija. Domiuosi maisto antropologija, platesniu istoriniu kontekstu, supančiu maisto procesus, tuo, ką valgome ir ką galbūt valgysime ateityje. Maistas, jo gaminimas ar eksperimentavimas su juo veikia kaip praktinė medija, o teorija leidžia drauge ir mąstyti, savo veiksmus virtuvėje papildant politinėmis idėjomis, filosofija.

Tau labai svarbus sąmoningas vartojimas. Kada tai supratai?

Seniai, o dabar atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Sezoniškumas, lokalumas yra vieni pirmųjų aspektų, kuriuos suvoki pradėjęs bent kiek rimčiau domėtis gamtai ir mums sveiką maisto sistemą formuojančiais veiksniais. Šie komponentai fundamentalūs, o su jais egzistuoja ir platesnis kultūrinis, istorinis kontekstas. Šie principai, nors tarsi savaime suprantami,

visgi nėra lengvai įgyvendinami. Neišvengiamai valgome tai, kas yra parduotuvėje ar restorane. Sezoniškumas ir lokalumas dėl kainos dažnai lieka prieinami tik elitui. Taip pat ir tokį maistą tiekiantys restoranai (fine dining) didžiajai daliai nėra kasdienė mityba.

Rugsėjį bendradarbiaudamas su VšĮ „Kultūros dirbtuve“, iniciatyva „Šilainių sodai“ ir menininku bei fermentacijos specialistu Seanu Roy'umi Parkeriu Kaune pristatysi eksperimentinį maisto meno projektą „Piliečio sumuštinis“. Kokių skonių ir idėjų galime tikėtis?

Tai didelis projektas. „Audros“ festivalio metu Kaune atidarysime menininkų vadovaujamą kavinę-valgyklą-kepyklą-restoraną, o apskritai – vietą skirtą eksperimentinėms maisto praktikoms. Dabar tiesiog bandome susigaudyti Kauno maisto kontekste ir išsiaiškinti, kas mieste vyksta. Man kaip lietuviui tai nėra tiek nauja, nes Kaunas nėra išskirtinė sala, o greičiau vienas svarbių didelių dėmenų Lietuvos maisto paveiksle, bet Roy’ui daug kas nauja ir įdomu. Kartu keliavom po ūkius, ragavom, leidom laiką turguose, pažindinomės su produkcija, žmonėmis. Į šį projektą įtrauksime daug talentingų žmonių, pristatančių maisto praktikas, o dirbtuvių ir edukacijų metu tikimės įtraukti ir bendruomenę, bandydami atsakyti į klausimus, koks yra Kauno maistas, koks (ne) turi būti, ką turėtume valgyti Lietuvoje ir visame regione.

Evelina Šimkutė, Sean Roy Parker, Jonas Palekas, Tautvydas Urbelis, Rūta Lukošiūnaitė

Kokia yra tavo minėta ir dabar tyrinėjama Kauno maisto kultūra?

Tiksliai atsakyti sunku, ji ir gerąja, ir blogąja prasme labai lietuviška.

Kaip ir visas mūsų regionas, ji turi didžiulį potencialą, nes esame išsaugoję daug elementų ir procesų, reikalingų sveikai maisto sistemai.

Štai Roy’us, atvykęs iš Didžiosios Britanijos, labai tuo žavisi. Jis teigia, jog britai prieš 300–400 metų prarado ryšį su žeme ir savo maistu –nei jo tėvai, nei seneliai negali papasakoti, kaip, pavyzdžiui, auginti vaisius ar daržoves, sunku rasti tikrą turgų, kuris paprastai būna

svarbi maisto sistemos dalis. Kai britus pasiekia tam tikros maisto mados, tarkim, kompostavimas ar natūralaus raugo duonos kepimas, jiems tai būna labai nauja ir iš šono stebint atrodo, kad visuomenė tai priima labiau kaip žaidimą, nei kaip tikrą, realią sąveiką su savo mityba ir savo krašto maisto tradicijomis. Mes Lietuvoje nuo to nesame nutolę ir tai rodo didelį potencialą.

Jį švęsime ir „Piliečio sumuštinio“ projekto metu. Kaune reikia vertinti vietinius rajono ūkius, šeštadieniais vykstantį Pilies ūkininkų turgų.

Maisto kultūrą mieste formuoja ir neigiami procesai, labiausiai

konkurencinga rinka. Negalima tikėtis, kad keli restoranai, kaip „Nüman“ ar „Uoksas“, suformuos visą miesto maisto veidą, ir tik pasikartosiu: tai, ką daro jie, nors labai vertinga, visgi yra labiau prabangos, o ne kasdienio vartojimo paslaugos.

Tavo restoranas „Delta Mityba“ veikė menininkų ir meno erdvėje „Autarkia“, o rudenį vyksiantis „Piliečio sumuštinis“ keliaus per festivalio „Audra“ erdves. Kuo alternatyvios vietos atrodo patrauklios? Itin vertinga tai, kad alternatyvios ir kultūros pasauliui priklausančios erdvės leidžia tai, ko neleistų dažniausiai maisto procesus pasisavinantis komercinis kontekstas, –eksperimentuoti ir jaustis drąsiems. Kai maistas pakviečiamas į kultūros pasaulį, priimamas kaip kultūros procesų dalis, jam nebereikia kankintis įprastinėje, komercinėje formoje ir konkurencinėje kovoje už išlikimą. Tarkim, restorane gali gaminti kokybiškai, bet turi parduoti brangiai arba taupyti ir gaminti taip, kad maistas būtų įperkamas, tačiau tada negalime tikėtis gerų ingredientų. Tokie žiaurūs finansinės realybės mechanizmai nužudo daug dalykų ir labai suprimityvina miesto maisto veidą, o štai kultūrinis kontekstas ir investicijos į maistą kaip kultūros produktą leidžia šito išvengti, suteikia tam tikrą saugumą, o tai gali įkvėpti ir pakeisti įprastinį maisto pasaulį.

Ar maistas ir visas su jo gamyba susijęs procesas –auginimas, ruošimas, dalinimasis – gali atgaivinti sutrūkinėjusius ryšius, sustiprinti esamas bendruomenes? Be abejo. Kalbėdamas apie bendruo-

menes išskirčiau tris sluoksnius. Pirma, mes suvokiame bendruomenę kaip tuos, su kuriais valgome ir sėdime prie bendro stalo, maistas suburia per valgymo procesą ir ritualą. Kartais pamirštame, koks tai labai stiprus ir reikalingas dalykas. Antra, bendruomenės kaip kultūriniai objektai kuria maisto tradicijas, papročius ir tai, kas atnešama kartu su maisto kultūra. Štai atvyksta bendruomenė iš kitos šalies, per maistą mes su ja šnekamės, bendraujame, tad ir kebabinė gali tapti proga susipažinti su žmogumi iš Artimųjų Rytų. Trečia, tai maisto grandinė. Esame bendruomenė: štai aš, gaminantis maistą, tu, rengianti interviu apie maistą, valgytojas, valgantis maistą, ūkininkas, auginantis maistą, ir netgi avis, dažnai tampanti maistu, taip praplečiant bendruomenę už žmogiškojo elemento. Tai ryšys tarp skirtingų veikiančiųjų tinkle ir sistemoje. Šie bendruomenių modeliai duoda nemažai peno mintims, todėl būtent tokie maisto ryšiai mums yra itin svarbūs.

Galbūt pastebi ir kitas sritis, kuriose maistas gali būti pritaikomas kaip socialiai pripildanti patirtis?

Maistas tuo mane ir sužavėjo – galimybe jungti sritis bei daugiaveidiškumu. Per maistą galime daug nuveikti, daryti įtaką, ypač ekologinių problemų kontekste. Tai pasaulis, prie kurio visi prisidedame, tarkim, rinkdamiesi, ką valgysime kiekvieną dieną, o juk per dieną valgome kelis kartus, sprendžiame, kokia tai bus produkcija ar netgi kurios kultūros maistas tai bus. Šie sprendimai politiški. Maistas turi milžinišką galią ir turbūt tuo tampa patrauklus meno ir kultūros pasauliui.

Jis dažnai gali atrodyti nematomas, bet tai labai svarbus elementas, į kurį galime žiurėti per daugelio disciplinų prizmę. Dar nuo Descartes'o laikų tai, kas racionalu ar dvasiška, buvo stipriai atskirta nuo kūniško pasaulio, taigi ir maistas, lyg tai būtų žemesnės vertės klausimas išaukštinto žmogaus proto valdomame pasaulyje. Dabar toks požiūris kvestionuojamas ir kritikuojamas. Svarbu galvoti, kaip elgsimės toliau.

Galime ugdyti skonį, keisti įpročius, rinktis sąmoningiau. Nuo ko prasideda maisto edukacija?

Esu iš šefų kartos, sakančios, kad svarbiausia pradėti su kokybišku ingredientu ir jo tiesiog nesugadinti su savo dideliu ego, o kaip tik jį gerbti ir leisti atsiskleisti. Atsimušame į tuos pačius dalykus: ingredientų kilmę, norą domėtis, ar maistas, kurį valgome, yra gruzdintas pusfabrika-

tis, ar kažkas kokybiško, ar lankomės turguje, ar formuojame įpročius, ar ragaujame. Santykis su maistu ir domėjimasis juo neturi būti prabangos reikalas. Dažnai manoma, kad geras maistas yra, pavyzdžiui, austrės ar triumai. Mūsų regione geras maistas yra vietinės daržovės, grybai, uogos, vietinė pieno produkcija, duonos, rūkytų gaminių ar rauginimo tradicija. Taip pat tai, ką atsiveža ir ištobulina žmonės iš svečių kraštų, bet tai visiškai nebūtinai turi būti kažkas prabangaus. Dažniausiai šie dalykai mums puikiai pažįstami, tik su laiku turėsime išmokti jais didžiuotis.

Viename interviu esi pasakojęs, kad nuo mažens sukaisi savo tėvų architektų studijoje.

Kokią įtaką ši vaikystės patirtis padarė tavo dabartinei veiklai?

Tėvų darbo studijos, komandos, procesai tikrai įsiminė. Visada turėjau

svajonę suaugęs dirbti panašiose struktūrose, kūrybinėse komandose, žavėjo architektūros pritaikomumas, įtaka visuomenės kasdienybei. Maistas su tuo turi daug bendra. O taip pat erdvės – daržai, krosnys, laužavietės ir kiti maisto erdvių komponentai man irgi labai svarbūs, nuo jų pradedu mąstyti, kuriuosi infrastruktūras, kuriose gimsta maistas. „Audroje“ irgi tai pamatysime, džiaugiuosi, kad šiuo klausimu turiu su kuo bendradarbiauti.

Iš ko sudarytas tobulas Jono pikniko krepšio turinys? Kur mieliausiai su juo keliauji?

Dažnai keliauju pėsčiomis ar dviračiu gamtoje, tad ir maistą renkuosi vertingą, po kurio turiu daug energi-

jos. Dažnai ruošiu kultinį sumuštinį: ruginės juodos duonos riekė, ant jos – storas sluoksnis gero lietuviško sviesto ir tuomet storas gabalas balto sūrio. Tokį sumuštinį būtina užgerti arbata arba kefyru. Dar rinkinyje galėtų būti aukštaitiškos rūkytos mėsos ir gera sauja džiovintų abrikosų ar slyvų – vaisių iš mums taip pat per maistą pažįstamo Kaukazo. Visa tai geriausia valgyti sėdint ant upės kranto su gražiu vaizdu į tekantį vandenį, laukiant, kol iššoks pro šalį plaukianti žuvis.

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Martyna Ratnikaitė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

ŠĮ MĖNESĮ LINKIME NUOŠIRDŽIAI PASIDŽIAUGTI ATVIRO

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

ORO RENGINIAIS, BET NEPAMIRŠTI IR „KLASIKOS“ PO STOGU. DAR DAUGIAU RENGINIŲ – ATNAUJINTAME

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

INTERNETINIAME KALENDORIUJE

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 06 28

Paroda „Motina ir vaikas“

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Muziejus kviečia į jautrią ir prasmingą parodą, kurioje susitinka šiuolaikinis menas, tarpukario Lietuvos istorinis palikimas ir vaikų kūryba. Parodoje pristatomi šešių menininkių darbai apie motinystės intymumą, ryšio su vaiku trapumą, stiprybę ir tylų kasdienybės stebuklą. Greta eksponuojama dokumentinė medžiaga, atskleidžianti, kaip motinystė buvo vaizduojama ir suvokiama beveik prieš šimtmetį.

Iki 12 31

Paroda „Laisvės alėja.

XIX a. vid. – XX a. KRVA dokumentuose“

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

Parodoje, veikiančioje darbo dienomis, eksponuojami Kauno gubernijos Kauno miesto valdybos, Kauno gubernijos valdybos Statybos skyriaus, Kauno miesto Pasų skyriaus, Kauno miesto mokesčių inspekcijos, Kauno miesto savivaldybės, KMS Statybos skyriaus fondų dokumentai, atspindintys Laisvės alėjos raidą nuo 1847 m. Kauno projektinio plano iki pirmosios sovietų okupacijos, ir vėlesnio sovietinio laikotarpio Laisvės alėjos dokumentai.

Iki 10 31

Paroda „Neabejingos“

Istorinės Lietuvos Respublikos

Prezidentūros Kaune sodelis, Vilniaus g. 33

Pirmoji lietuvė moteris dirigentė Adelė Galaunienė. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondai

Istorinė Prezidentūra kviečia pasidomėti, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Lauko parodoje eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.

2025 06 03–14

VDA Baigiamųjų darbų paroda Įvairios vietos

VDA Baigiamųjų darbų paroda sujungia ir visuomenei parodo skirtingas studijų programas baigusių bakalaurų ir magistrų meno projektus, supažindina su ateinančia karta. Kaune parodos vyks VDA KF, Kauno menininkų namuose, galerijoje „Balta“ ir IV forte.

Antradienis, 06 03, 18:00

Santarvės parko skaityklos atidarymas.

Jono Baltoko koncertas

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos

Santarvės parko skaitykla

Bibliotekos nuotr.

Antrąjį sezoną skaitykla pradės

Jono Baltoko pasirodymu visai

šeimai „Stebuklinga pasakų dėžutė“. Lauks koncertas, spektaklis, žaidimai mažiems ir dideliems.

Atlikėjas pasakos istorijas iš pasakų dėžutės, kurioje gausu įdomiausių veikėjų.

06 05–07 05

Tado Medelio paroda „Pankai dar nemirė (Punk Is Not Dead)“

Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Trečiadienis, 06 04 / 11, 19:00

Premjera. Šokio spektaklis „Dausos“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Naujas šokio teatro „Aura“ spektaklis „Dausos“ – ne papasakota istorija, o patyrimas. Choreografas Jacek Przybyłowicz nesiekia apibrėžti aiškios dramaturgijos – jis kviečia žiūrovus patiems atrasti prasmes, kylančias iš šokėjų kūnų susitikimų, garso ir judesio.

Tadas Medelis (1974-2023) –menininkas, kūrėjas, atstovavęs pankišką gyvenimo stilių, 10 metų gyvenęs ir kūręs Londone. Dalyvavo keliose parodose Londone, Mančesteryje bei Kaune. Menininką dažniausiai įkvėpdavo kasdienis, socialinis gyvenamasis pasaulis su konkrečias funkcijas atliekančiomis erdvėmis: Londono parkai, gamta, senos kapinės, hipsterių rajonai, turgūs, gatvių elgetos, apšiurę barai bei nemokami koncertai

Camden Town’e. Kūryboje vertino nepriklausomybę nuo socialinių normų, Londono gyvumą, urbanistinę aplinką, gatvės meną.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 06 05, 18:00

Kalniečių parko

skaityklos atidarymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos

Kalniečių parko skaitykla

Bibliotekos archyvo nuotr.

Ketvirtąjį skaityklos sezoną atidarys solinis Aido Giniočio autorinių dainų koncertas. Režisierius ir aktorius – visiems gerai pažįstamas tekstų bei dainų kūrėjas. Koncerto metu atvirai ir nuoširdžiai, šmaikščiai ir betarpiškai skambės dainos iš Keistuolių teatro legendinių spektaklių, visiems gerai žinomų bardų šlageriai ir Aido Giniočio autorinės dainos.

06 06–06 08

39-asis tarptautinis

folkloro festivalis

„Atataria lamzdžiai“

Įvairios vietos

Festivalis – ne tik proga susitikti meilės tradicinei kultūrai vienijamiems bičiuliams, bet ir didelė, graži, visą Kauną folkloru užliejanti šventė. Lietuvių ir kitų tautų folkloras skleisis per liaudies dainą ir smagų šokį, per tautodailę ir meną, per autentiškas papročius ir naujas kūrybos formas. Neišsemiamus prigimtinės kultūros klodus geriau pažinti padės ir speciali festivalio tema – „Žemė“.

Sekmadienis, 06 08, 18:00 Liucės albumo „Šviesi naktis“ pristatymas

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

E. Vinžanovaitės nuotr.

„Šių koncertų laukiu su ypatingu jausmu – jie žymi mano ilgiausio iki šiol kūrybinio etapo viršukalnę. Albumo įrašai truko keletą metų ir pavirto į tikrą kelionę, kurioje net mažiausi dalykai tapo nepaprastai svarbūs, o tamsios naktys virto šviesa“, – į debiutinio albumo pristatymą kviečia muzikantė.

Sekmadienis, 06 08, 20:00

Pažaislio muzikos

festivalis. Jurgos

koncertas „Svajonių dirbtuvės“

Pelėdų kalnas

Vakaro pradžioje dalyviai mėgausis pikniku, kurio metu „Kauno detalių“ gidas Laimonas Užomeckis pasidalins intriguojančiais pasakojimais apie Pelėdų kalną. Vėliau scenoje pasirodys viena ryškiausių Lietuvos muzikos atlikėjų Jurga Šeduikytė kartu su talentingu pianistu, džiazo bei improvizacijos meistru Kęstučiu Pavalkiu.

Trečiadienis, 06 11, 18:00

Sauliaus Bareikio knygos „Odė lūzeriui“

pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

Pirmadienis, 06 09 / 16 / 23 / 30, 18:00

Sutartinių giedojimo mokymai

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

„Kadujo“ archyvo nuotr.

Lietuvių sutartinės – tai užburianti magija, kurios neužtenka vien klausytis iš šono. Norint patirti ypatingą giesmių darnos ir sutarimo pojūtį, reikia išdrįsti pačiam įsitraukti į giedotojų ratą. Tai visai nesunku padaryti kartu su sutartinių grupe „Kadujo“, kuriai vadovauja etnomuzikologė dr. Laura Lukenskienė.

„Odė lūzeriui“ – prozos etiudų knyga. Šioje knygoje autorius aprašo kurioziškas istorijas iš savo gyvenimo ir vaikystės prisiminimus, į pasakojimus įsiterpia vadinamieji „lūzerio monologai“ ir „istorinės fikcijos“ – drąsiausių etimologijos teorijų verti vietovardžių kilmės aiškinimai. Knygos pristatymą aktorius, bardas S. Bareikis paįvairins savo autorinėmis dainomis. Renginį ves leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 06 11, 19:00 Pasišokimai

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos

Kalniečių parko skaitykla

Į Kalniečių parko skaityklą grįžta smagūs pasišokimai su folkloro muzikos duetu „Medetka“. Praėjusiais metais subūrusi šaunią šokėjų bendruomenę, šiemet biblioteka šiek tiek keičia pasišokimų formatą, kad jis būtų patrauklus tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems šokių mylėtojams. Nuo 19 val. – šokių mokymai, o nuo 20 val. –vakaronė, kurioje laukiami visi šokėjai.

06 11–08 31

Adolio Jono

Krištopaičio paroda „Pats

sau žemė ir

pavasaris“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Menininko šimtmečiui skirta paroda – kvietimas iš naujo pažinti žmogų, praturtinusį modernistinį XX a. Lietuvos dailės peizažą. A. J. Krištopaičio tapyba –elegantiška intelekto ir vaizduotės sąjunga, skatinanti naudoti ne tik fizinės, bet ir dvasinės regos akis. Ši paroda – viena iš septynių jubiliejinio parodų ciklo dalių, tačiau, be abejonės, intymiausia. Ji kviečia ne tik žiūrėti, bet ir jausti, ne tik matyti tapybą, bet ir patirti tylą, sklindančią iš krištopaitiškos estetikos, kurioje dailininko tapatybė jungiasi su eksperimentatoriaus drąsa ir vaiko žvilgsnio atvirumu.

Ketvirtadienis, 06 12 Lauko ofiso diena

Jūsų pasirinkta vieta

Lauko ofiso diena yra iniciatyva, kviečianti žmones švęsti gamtą net ir darbo metu. Ji prieš 8 metus pradėta švęsti kaip atsakas į klausimą, kodėl darbo metu esame taip atsiskyrę nuo gamtos. Birželį Lauko ofiso diena minima visame pasaulyje. Iniciatyva „9 zuikiai“ kviečia pradėti ją švęsti ir Lietuvoje.

Nuo 06 13

Filmas „Pats brangiausias krovinys“

(The Most Precious of Cargoes)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Tai naujausias lietuvių kilmės prancūzų režisieriaus Michel Hazanavicius filmas. Penkis „Oskarus“ pelniusios juostos „Artistas“ režisierius grįžta į didžiuosius ekranus su ypatingu animaciniu filmu, kuris jautriai atskleidžia žmogiškumą Holokausto akivaizdoje.

Penktadienis, 06 13, 13:00 Meninis vakaras

„Birželio sodas 2025“

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Martyno Plepio nuotr.

Šių metų programa sujungs literatūrą, šiuolaikinį šokį ir muziką: vyks naujausios Algio Vyšniūno knygos pristatymas, pasirodys Kauno šokio teatras „Aura“, skambės grupės „Baltos varnos“, Kazimiero Likšos ir kitų atlikėjų kūriniai.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Trečiadienis, 06 18, 18:00

KTU studentų parodos „Tvarumo istorijos“ atidarymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KTU Architektūros mokyklos paroda kviečia pažvelgti į tvarumą kaip į švelnų, jautrų ryšį su istorija, žmonėmis ir mus supančia aplinka. Parodoje skambės tvarumo manifestai ir meditacijos, o eksponuojami studentų darbai atskleis architektūrą kaip gyvą procesą, pristatydami naują požiūrį į architektūros ir gamtos sąsajas, miestų socialinę atsakomybę ir praeities išsaugojimą, pritaikant ją ateičiai.

Ketvirtadienis, 06 19, 18:00

Spektaklis „Balta drobulė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

NKDT archyvo nuotr.

„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nitezsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…“, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius

Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo.

Ketvirtadienis, 06 19, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. LKO, Sergej Krylov ir Andrius Žlabys

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Lietuvos publika visada entuziastingai pasitinka pianisto Andriaus Žlabio atliekamą Johanno Sebastiano Bacho muziką, o šį vakarą klausytojai turės galimybę išgirsti ne tik šio baroko genijaus, bet ir paties pianisto sukurtą kompoziciją, kuri Kaune bus atliekama pirmą kartą. Ne mažiau intriguoja legendinė Giuseppe Tartini „Velnio trelių“ sonata, kurią su Lietuvos kameriniu orkestru atliks jo meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas.

Ketvirtadienis, 06 19, 18:00 Grupės „New Age“ koncertas

KKC terasa, Vytauto pr. 79

Visą vasarą Kauno kultūros centro terasoje (jei ką, ji turi stogą) vyks įvairūs muzikos renginiai.

Šįkart scenoje – „Lietuvos balso“ sekėjams pažįstama grupė „New Age“. „Dalinsimės meile, šiluma, džiaugsmu, nuoširdžiomis emocijomis ir gražia muzika“, –žada kolektyvas.

Ketvirtadienis, 06 19, 20:00 Koncertas „Vasarvidžio džiazo žvaigždės“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Prancūzijoje gyvenanti vokalistė

Viktorija Gečytė muzikos atlikime ne tik akcentuoja Niujorko džiazo tradicijas, tačiau ir kuria išskirtines improvizacijas, leidžiančias pasinerti į emocijų kupiną balso kelionę. Šįkart V. Gečytės balsas unikaliame atlikime suskambės kartu su pianistu Vytautu Straižiu.

KALENDORIUS

Penktadienis, 06 20, 20:00

Roko Yan koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

Atlikėjo archyvo nuotr.

„Jaučiu, kaip pamažu prasideda naujas etapas, ir nekantrauju viską, kas kunkuliuoja viduj, perkelti į sceną. Pasirinkome ikonišką vietą su ypatinga istorija – būtent čia įsivaizduoju tą patirtį, kurią jums sukursime vieną vienintelį vakarą. Labai jūsų visų lauksiu“, – džiaugiasi Rokas Yan.

Šeštadienis, 06 21, 11:00 Vizijų festivalis

„Pérkūnija“

Įvairios vietos Kauno senamiestyje

Ar kada nors pastebėjai vietą mieste, kuri atrodo apleista ar praradusi savo gyvybę? O jei galėtume jai suteikti naują veidą, naują istoriją? „Pérkūnija“ sukvietė menininkus ir kultūros kūrėjus pripildyti šias erdves naujomis idėjomis, šviesa ir netikėtais sprendimais – kad pamatytume, kaip jos gali atgyti iš naujo. Iki pat sutemų!

Šeštadienis, 06 21, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ekskursija „Gyvi namai” –galimybė ne tik pašniukštinėti po Kauno menininkų namų pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, bet ir prie kavos pasiklausyti audio įrašų –Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.

Šeštadienis, 06 21, 19:00

Gamkos ir grupės

„jautì“ koncertas

VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

R. Krilavičiaus nuotr.

Kodėl botanikos sodas? Nes Gamka savo kūryboje pabrėžia ryšį su gamta ir harmonijos paieškas. Prie jo prisijungs grupė „jautì“ –keturių bičiulių kolektyvas, pelnęs publikos meilę dėl savo autentiško skambesio, atviro požiūrio ir gyvų, emocingų koncertų.

Pirmadienis, 06 23, 19:30

Joninės

P.A.R.A.K.A.S., L. Ivinskio ir Prancūzų g. sankirta

„Laukais ateina vasara, o su ja ir gražiausia vasaros šventė –Joninės. Susitinkam trumpiausią metų naktį paparščio žiedo ieškoti šokyje“, – rašo reivo, kuris prasidės sutemus, organizatoriai. Bet jau vakaro pradžioje P.A.R.A.K.A.S. laukia mažų ir didelių – laukia „Superkolorito“ muzika ir šokiai, užsisėdėti neleis įvairiaspalvės veiklos ir dirbtuvės, į pažintinį nuotykį įtrauks ekskursija, akis džiugins meno reiškiniai, širdis šildys laužas, lauks ir šančiškio Manto Mackevičiaus sukurta mados kolekcija „Perversmas“.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Trečiadienis, 06 25, 12:00

Susitikimas su rašytoju

Pauliumi Norvila

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Bibliotekos archyvo nuotr.

Jeigu atrodo, kad parašyti eilėraštį yra neįmanomai sudėtinga užduotis, tuomet jūs klystate. Kiekvienas gali parašyti eilėraštį, svarbiausia –nebijoti. Juk eilėraštis nebūtinai turi būti rimtas – jis gali būti ir išprotėjęs! Kūrybinė edukacija vaikams vyks pagal pagal knygą „Išprotėję eilėraščiai“.

Penktadienis, 06 27, 19:00

Slemas #84

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Vasara – kai žodžiai tampa lengvesni, bet mintys gilėja. Kai naktis ateina lėtai, o pokalbiai tęsiasi ilgiau nei saulėlydis. Slemas #84 kviečia susitikti ir pasidalyti tuo, kas liko tarp eilučių, širdies dūžių ir neatsiųstų žinučių.

Penktadienis, 06 27, 20:30

FC Baseball koncertas „Noriu, kad tau

pasisektų“

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

FC Baseball archyvo nuotr.

Nauja grupės kryptis, naujas nuotykis, patikrintoje aikštelėje.

Jūsų laukia dvi valandas trunkanti fiesta, kurios metu išgirsite ne tik naujausias grupės dainas, tačiau ir anksčiau išleistus FC Baseball kūrinius.

Sekmadienis, 06 29, 19:00 Pažaislio muzikos festivalis. Šokio spektaklis „Jūra“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

„Auros“ archyvo nuotr.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio

metams paminėti festivalyje atgims

šokio teatro „Aura“ įkūrėjos Birutės

Letukaitės sukurtas spektaklis

„Jūra“, kuriame dalyvauja ir Kauno miesto simfoninis orkestras.

Choreografei kompozitoriaus

kūrinys tapo pagrindine metafora, siekiant kalbėti apie pakitusį

šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį, apie šių dienų skaudulius: toksinėmis medžiagomis užterštą

Baltijos jūrą ir visuomenę, kuri užteršta fobijomis, egoizmu ir apatija.

BIRŽELIS

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kęstutis

Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Reda Tomingas.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: