KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 09

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

PASKUI ŠALČIŲ IR POŠKĄ

REZISTENCIJA BE PYKČIO

TARP REIVO, ČIURLIONIO IR MAISTO

ŽAIDŽIANČIOMS

BŪTYBĖMS

DU BANANAI IR BLOKADA KŪNAS KAIP DOVANA

JUDANTI KAUNO KULTŪRA

UŽ POKALBIUS

„Tikiu, kad galima sukurti priežastį gyvai bendrauti, kalbantis atrasti vienam kitą. Didžiausias mano noras – žmogų „ištraukti“ iš kompiuterio ekrano į tikrovę. Meno idėja gali tai padaryti ir, tikiu, jungia mus visus šiam bendram tikslui“, –pirmajame leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje 2015 m. rugsėjį kalbėjo tuometinė Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė.

2025-ųjų rugsėjį, pradėdami 11-uosius savo metus, ir vėl kalbame apie reiškinį, kuris vis dar Kauno, vis dar bienalė, vis dar kviečia į tikrovę. Metodai pasikeitė, vietos, asmenybės, bet ne idėja. Prie V. Vitkienės pareigų ir nuopelnų prirašytas vadovavimas projektui „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, be kurio ambicijos, gimusios gero savo miestui linkinčių bendraminčių galvose, nebūtų ir šio žurnalo.

Kaip tik šį mėnesį Virginija, dar spėjusi padiriguoti Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje, pradeda vadovauti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Tikimės žurnalo puslapiuose netrukus papasakoti ir apie tai. Bet šįkart – apie drąsiu muziejaus bendradarbystės projektu tapusią festivalio „Audra“ meno programą. Festivalio, kurio kuklios mikroskopinės užuomazgos 2015-aisiais

ėmė dunksėti M. Žilinsko dailės

galerijos rūsyje. Klubo „Lizdas“ gal oficialiai ir nebėra, bet jo dvasia –stipriausia, ką Kauno naktis turi.

Jei norite, grįžti atgal galime ir daugiau nei dešimtmečiu – juk istorija kartojasi ciklais ir taip vis išjudina užsistovinčius vandenis. Ir šiandien aktyvus kaunietis Saulius Pikšrys dalinasi ekologinio judėjimo „Atgaja“ užgimimo detalėmis. Vytautas Jakelaitis pasakoja, kaip jam sekėsi motociklu riedėti tarpukario nuotykiautojų Mato Šalčiaus ir Antano Poškos keliais – ir pats tai iliustruoja šimtamečiu fotoaparatu. Dar vieni numerio riedėtojai pasikliauja vien savo raumenų jėga –ir bananais, daug bananų. Apie dėkingumą savo kūnui už visas, net skausmingas, patirtis atvirai kalba šokėja Oksana Griaznova, rugpjūtį „ConTempo“ žiūrovams pristačiusi spektaklio „Po saule“ eskizą.

Užsimotyvavusiems nebesustoti, pervertus visą žurnalą, – patarimų, kaip Kaune judėti kultūringai, rinkinys. Taip pat ir tradiciškai itin gausus rugsėjo, kai beveik visi pradeda sezonus, kalendorius.

Drąsiai žymėkitės jame savo planus ir priežastis bendrauti, o linkėjimų 11-ąjį sezoną pradedančiai redakcijai galite perduoti feisbuke, instagrame ar sutikę mus gyvai

Kauno kultūros mugėje, bienalėje, filharmonijoje, galerijoje, muziejuje, teatre ar gamykloje.

REZISTENCIJA BE PYKČIO

AGNĖ SADAUSKAITĖ

„Pykčiu nebūtume nieko pasiekę. Mūsų rezistencija rėmėsi ironija, humoru, pašaipa ir nestandartiniais veiksmais“, – pasakoja Saulius Pikšrys, ekologinės organizacijos „Atgaja“ ir Lietuvos žaliųjų judėjimo kūrėjas bei lyderis. Paklausus, ar stebint sovietmečiu niokojamą Lietuvos gamtą ir kultūros paveldą nekilo pyktis, Saulius prisipažįsta, kad tokie vaizdai iš tiesų keldavo stiprias emocijas, tačiau jos virto kūrybine energija, sklidusia visoje šalyje, – vienos pirmųjų Lietuvoje aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos „Atgaja“ organizuoti mitingai sutraukdavo tūkstantines minias.

Taikos žygis. Sauliaus Pikšrio asmeninis archyvas.

Mūsų pokalbio herojus Saulius

Pikšrys, paskutinės hipių bangos atstovas, gamta, žygiais, ekologija ir kultūra susižavėjo dar universiteto laikais. Studijų metais jis vadovavo Kauno technologijos universiteto žygeivių klubui „Ąžuolas“. Šioje organizacijoje susitiko ir būsimi „Atgajos“ nariai.

„Kiekvieną savaitgalį keliaudavom po Lietuvą, šiuos žygius vadindavom „poilsiukais“ – nesvarbu, žiema ar vasara, lyja ar saulė šviečia, eidavom į gamtą, netgi per Kalėdas švęsti Saulėgrįžos šventės. Prieš žygius ruošdavom literatūrą, maršrutus, lankydavom piliakalnius, bažnyčias, kitus kultūrinius objektus“, – prisimena Saulius. Tačiau žygeiviai matydavo ir niokojamą gamtos, kultūros paveldą –

agresyviai vykdomą industrializaciją kaimuose ir sodybose, chemizaciją, pievose besimėtančius trąšų kamuolius, kolektyvizaciją, silikatinių plytų fermas gražiausiuose Lietuvos kampeliuose, į upelius bėgančias nuotekas ir melioraciją, nusausinusią pelkes, sunaikinusią raistus ir miškelius.

„Lig šiol pamenu viename sovietiniame žurnale skaitytą frazę, kad žemdirbiui kalvotas peizažas yra nepriimtinas ir reikia viską nulyginti“, – juokiasi Saulius. Šie žygiai ir jų metu pamatyta destruktyvi politika tapo stipriu idėjiniu pagrindu „Atgajos“ judėjimo pradžiai, tačiau siekis įkurti organizaciją kilo tik vėliau.

Juk pirma reikėjo surinkti patikimų žmonių grupę, o tai būsimi atgajiečiai irgi darė savitai – naujokus vesdavo į sudėtingus žygius.

Baltijos jūros diena. Sauliaus Pikšrio asmeninis archyvas.

„Per pelkę, iki juosmens įgrimzdus, per arimus, kur kiekvienas batas aplimpa purvu ir prideda penkiolika kilogramų papildomo svorio. Išlikdavo tik patikimi ir nusiteikę spartietiškai, o kompanija stipriai susicementavo – su daugeliu ryšius išlaikėm iki dabar“, – džiaugiasi mano pašnekovas, o aš suskaičiuoju, kad šie žmonės pažįstami daugiau nei 45 metus – klampojimas po arimus pasirodė esantis ilgalaikės draugystės receptas.

Nuo „Atgajos“ judėjimo neatsiejamas Sauliaus bendražygis, bičiulis Saulius Gricius – būsimas judėjimo lyderis, nors pats pirmas susitikimas vieno iš „Ąžuolo“ susirinkimų metu draugystės nežadėjo – Gricius įžūliai elgėsi, daug komentavo ir tuometiniam „Ąžuolo“ vadui Sauliui paliko įkyraus vaikino įspūdį.

„Visgi kitą dieną susitikome fakultete, kartu parūkėme, tada nuėjome į auditoriją, susirinkome daiktus ir nuvažiavę į Sauliaus rūsį ėmėmės klijuoti skyles plauste. Savaitgalį kartu leidomės į pirmą žygį ką tik sutaisytu plaustu. Nuo tos dienos tapome neišskiriami“, – draugą prisimena vyras. Baigę studijas ir pradėję dirbti gamyklose, abu Sauliai ir kiti žygeivių grupės nariai savo aistros neapleido –žygiavo, plaukiojo upėmis, generavo idėjas dar studijų laikais pradėtose „Mėlynųjų naktų“ sesijose.

„Trečiadieniais po susirinkimų žygeivių kompanija rinkdavosi pas vieną iš narių svečiuose. Susėsdavom ant kilimo, užsiplikydavom labai stiprios arbatos ir rūkydavom. Geriant čefyrą ir šniaukščiant cigaretes, nuo dūmų būdavo mėlyna, nors kirvį kabink. Šių mėlynųjų naktų diskusijai susigalvodavom ekologinę, kultūrinę ar moralinę temą, filosofuodavom iki paryčių. Kartais aptardavom ką tik

išleistą vinilinę plokštelę ar knygą. Tai buvo intelektualinė veikla kiek kitokia forma“, – jaunystę prisimena Saulius.

„Atgajos“ narių būrys – idealistai, siekę keisti pasaulį ir rengti grandiozines akcijas, protestus ir mitingus. Tinkamos aplinkybės oficialiai įkurti organizaciją susidėliojo tik 1987 metais. Tuo metu išleistas potvarkis, skelbiantis, jog galima steigti organizacijas „pagal pomėgius“: „Ai, galvojam, kodėl nepabandžius? Parašėm į tuometinę „Kauno tiesą“, kad prie Kauno pilies rengiam steigiamąjį susirinkimą, pagrindiniais tikslais paminėdami paminklosaugą ir ekologiją – juk matėm, kaip griaunami ir niokojami paveldo objektai.“ Steigėjai buvo Saulius Pikšrys, Saulius Gricius, Deivis Urbonas ir Džiugas Palukaitis.

Saulius prisimena, kad kaip vėlesnių protesto žygių repeticiją dar 1985 metais surengė eksperimentinį kelių dienų pankišką festivalį prie Bražuolės upės. Keli šimtai žmonių įkūrė kaubojiško stiliaus stovyklą, vyko koncertai, žaidimai ant žemės, ore ir vandenyje, plevėsavo vėliavos, tvyrojo laisvės pojūtis. Vėliau Saulius Gricius ir Saulius Pikšrys kartu su aktyviais atgajiečiais rengė planus, organizavo akcijas, vystė strategijas, steigė iniciatyvines grupes.

„Buvo sudėtingų dalykų – logistika, idėjų sklaida, finansavimas, rūpinimasis inventoriumi, svečiais. Būdavo, atvažiuoja į žygį žinomas profesorius skaityti paskaitos, apsirengęs kostiumu, pasirišęs tautinę juostelę, tada tekdavo jam rasti palapinę, miegmaišį...“ – netikėtumus prisimena Saulius ir pritariamai linksi galva man besistebint, kad visa tai, ypač tarptautinės akcijos, pavykdavo be „Google“, asmeninių telefonų ir interneto.

Viena tokių – 1989 metais surengtas „Baltijos apkabinimas“, ją Saulius pamena kaip Baltijos kelio repeticiją.

Į akciją buvo įtrauktos visos šalys, besiglaudžiančios aplink Baltijos jūrą. „Laiškais, faksais ir telefonais sugebėjom suorganizuoti žmones išeiti

į pajūrį konkrečią dieną konkrečia valandą. Tuomet kilo idėja pirmą rugsėjo savaitgalį paskelbti Baltijos jūros diena, ir tai pasiekėm“, –pasakoja Saulius.

„Atgaja“ buvo Sąjūdžio avangardas, pasitelkusi taikias, drąsias ir iškalbingai tylias protesto formas ji žadino tautinę savimonę. Klausiau Sauliaus pasakojimų žavėdamasi jaunuolių gebėjimu kovoti su sovietine sistema kūrybingai, pasitelkiant stiprius simbolius. Štai 1988 metais Ekologinio protesto žygio metu „Atgajos“ nariai nešė Lietuvos trispalvę per atokiausius šalies kampelius. Saulius pamena, kaip tai buvo įspūdinga, ypač kaimo vietovėse, žygeivius pamatę žmonės verkė.

Vienas įspūdingiausių renginių tiek turiniu, tiek įgyvendinimu – taiki tylos akcija karinėje sovietų bazėje Kėdainiuose. Pradžioje aktyvistai planavo mitinguoti prie dalinio vartų, bet pasiuntę žvalgą sužinojo, kad gan lengvai galima patekti į karinio oro uosto teritoriją. Ar galit patikėti –maždaug 800 žmonių minia perėjo karinio oro uosto pakilimo taku it podiumu, skanduodami šūkius ir plevėsuodami vėliavomis, iš šono stebint kareiviams. „Tai buvo labai drąsu. Kareiviai turėjo teisę įspėti, o nepaklusus įspėjimams šaudyti, fone kaukė sirenos, tačiau stovėjo pasimetę, nesiryžo nieko imtis.“

Akcijos dalyviai buvo susitarę nepasiduoti provokacijoms ir surengti tylos mitingą prie aerodromo štabo, laikydami plakatus „Red army, go home“. Protestuotojai objekte pra-

leido valandą, tuomet skanduodami gėdos šūkius išėjo iš karinio objekto –pro plačiai kareivių atidarytus vartus.

Sauliui viena svarbiausių akcijų buvo Kėdainiuose, ant fosfogipso kalnų. Tais laikais ši vieta atrodė kiek kitaip nei dabar: viršuje buvo nutiestas lynas, kuriuo judantys vagonėliai teritorijoje išpildavo gamybos atliekas – fosfogipsą. Peizažas išties priminė aštriaviršūnių kalnų nusėtą lauką. Šiame fone per „Taikos žygį“ buvo surengtas koncertas, pasirodė bent šešios sunkiojo roko grupės. „Atgajos“ nariai pasirūpino scena, garso įranga, netgi apšvietimu.

„Atgajos“ nariai taip pat įkurdavo palapinių miestelius šalia abejotiną veiklą vykdančių objektų. Vienas tokių – kodiniu pavadinimu „Nieman“, netoli Kadagių slėnio. „Mes ten įkūrėm stovyklą ir sustabdėm statybą, užblokavom praėjimus. Sklido gandai, kad ten bus KGB radiolokacinė stotis, spinduliuosianti pavojingas elektromagnetines bangas. Todėl blokavom objektą, kol nebus išsiaiškinti šių statybų tikslai. Atvažiuodavo su juodom volgom kostiumuoti dėdės ir mus fotografuodavo. Praleidom ten bent kelias savaites“, – pasakoja Saulius. Tuo metu vyko ir Baltijos kelias, tačiau, negalėdami palikti objekto, nariai metė burtus. Saugoti objekto pasiliko Saulius ir keli bendražygiai. Visgi tądien iš dangaus mėtomų gėlių nukrito ir jiems – „Baltijos apkabinimo“ sumanytojai tapo ir Baltijos kelio dalyviais. „Atgajos“ nariai panašų palapinių miestelį buvo įkūrę ir prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, surengę kelių dienų bado protestą prie Kauno savivaldybės.

Saulius Pikšrys – protestų ir mitingų veteranas. Radikalūs protestai, institucijų kvestionavimas ir derybos buvo išskirtiniai „Atgajos“ bruožai to meto kontekste. Nariams buvo svarbi nesmurtinė komunikacija, jie visi buvo „aršūs antimilitaristai“. Ką Saulius mano apie šių laikų protestus? Sako, kad šis klausimas jam neduoda ramybės jau daug metų. Sovietmečiu buvo aiškus priešas ir jo veikimo mechanizmas, todėl ironija tapo galingu ginklu. Dabar Saulius pasigenda pasipriešinimo ir svarsto, ar revoliucingumo neužgožė konformizmas. Visgi priduria, kad ir „Atgajos“ judėjimas gyvavo tol, kol buvo aiškus priešas, kol į priekį vedė galingos idėjos. „10-ojo dešimtmečio pradžioje sugriuvus ekonomikai, ekologinės idėjos tapo nepopuliarios, juk gyvenimas ir taip sunkus, o žalieji kviečia dar mažiau vartoti. Šios krizės neatlaikėm“, – pripažįsta Saulius. Vieno iš lyderių Sauliaus Griciaus mirtis 1991-aisiais taip pat tapo riboženkliu judėjimo istorijoje. „Buvo „Atgaja“ iki ir po Griciaus“, –

sako Saulius, o net ir praėjus keliems dešimtmečiams bendražygiai susitinka prie kapo. Didžioji dalis prisiminimų apie „Atgają“ gyvena amžininkų atmintyje, judėjimą įamžino ir 2015 metais išleistas filmas „Žalieji muškietininkai“ (režisierius Jonas Öhman).

Žygiai, festivaliai, diskusijos bei gilus rūpinimasis aplinka virto stipriu aktyvistiniu organizacijos branduoliu. „Atgajos“ nariai buvo radikalūs, bet nesmurtiniai antimilitaristai, ryžtingai stoję prieš prievartą, taršą ir biurokratinį absurdą. Šio judėjimo istorija parodo, kiek daug gali pakeisti idealizmas ir ypač –bendrystė. Juk būtent ji apsaugojo „Atgajos“ vadus nuo išpuolio sovietų kariniame objekte, būtent ji įkvėpė rengti festivalius ir groti roką ant fosfogipso kalnų. Jei vienas žmogus gali sugeneruoti dūmą, tai grupė žmonių – visą mėlynų naktų tirštumą, už kurio taip stipriai užsikabino laisvės ir pasipriešinimo idėjos.

Taikos žygis. Sauliaus Pikšrio asmeninis archyvas

MENAS ŽAIDŽIANČIOMS BŪTYBĖMS

KOTRYNA LINGIENĖ LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.

Kauno bienalė kaskart tampa nauju, šiuolaikiniu, tarptautiniu gūsiu, sujudinančiu inertišką miesto kultūrinį gyvenimą. Šiemet šis sujudimas patikėtas Adomui Narkevičiui. Šiuo metu Londone gyvenantis vilnietis kuratorius anksčiau dirbo „Rupert“ meno centre ir kuravo parodas MO muziejuje, Šiuolaikinio meno centre, užsienyje…

…o dar anksčiau Adomas grojo grupėje „Without Letters“. Bet tai buvo seniai. Dabar metas panarstyti 15-jai Kauno bienalei jo sugalvotą temą „Gyvenimas po gyvenimo“. Rugsėjo 12 d. atidaroma paroda ne tik tyrinės virsmo ir neapibrėžtumo temas, bet ir, regis, tęs tai, kas nepratęsiama, – eksperimentuos su pačiu bienalės formatu.

Bienalės tema – „Gyvenimas po gyvenimo“ – gali skambėti kaip dar viena sudėtinga meno sąvoka. Kokį jausmą ar klausimą vidutinis lankytojas galėtų išsinešti iš parodos?

Norėčiau pakviesti žmones ateiti į šią parodą atvira širdimi. Reikėtų turėti omenyje, kad mano paties principas ir metodas ruošiant šią parodą buvo darbas iš nežinomybės ir neužtikrintumo būsenos. Nors tai galima analizuoti per sudėtingą filosofinę prizmę, manau, kad mes visi dabar vienaip ar kitaip patiriame nežinomybę: nežinomybę dėl mūsų regiono ateities, dėl savo šeimos ateities, galiausiai – globaliu lygmeniu, nes keičiasi pasaulio ekonomika ir politinė kryptis, vyksta įvairūs labai negeri dalykai, karai, okupacijos, klimato griūtis.

Jei politikai ir ekonomistai tokiomis sąlygomis privalo siūlyti konkrečius atsakymus ir mus nuraminti, tai menas gali mums leisti tiesiog pabūti su ta nežinomybe. Tad ir kviečiu į atvirą pokalbį apie šį baugų laiką – kur mes einame, kokios ateities norime, kaip galime ją kartu mąstyti ir kurti. Galų gale, bienalėje šiemet – ne tik menininkai įprasta prasme, yra ir mados dizainerių darbų, muzikos, amatų, kitų sričių.

Ar ši koncepcija ateina iš to, kuo gyveni Londone, ar labiau iš to, ko nepatiri ir ko tau trūksta kalbant apie šiuolaikinį meną bei dirbant šioje srityje?

Manau, labiau iš to, ko nepatiriu. Norisi sukurti tai, ką pats kaip lankytojas norėčiau patirti dažniau, taip pat ir Londone. Kartu ir iš to, ką patiriu: matau daug parodų,

kurios, mano manymu, apsimeta žinančios ir bando įteigti tą žinojimą. Londone jaučiu tam tikrą nuovargį –ne todėl, kad šiuolaikinis menas pernelyg sudėtingas, o todėl, kad pernelyg didaktiškas. Sudėtingo žargono ir didaktiško aiškinimo, kaip mąstyti, miksas yra tiesiog neįdomus ir nepatrauklus.

Todėl užduotis sau, kurią man leido išsikelti be galo atvira Kauno bienalės komanda, buvo kitokia. Londone yra daug politinių, korporatyvinių ir kitokių sumetimų, dėl kurių viską reikia daryti taip, o ne kitaip. O čia pajutau tą pasitikėjimą, galimybę visai komandai pasileisti į bendrą nuotykį, laisvai dirbti, abejoti ir žaisti. Tai labai reta. Manau, kad Lietuvos meno laukas vis dar turi tokią laisvę, todėl ir jaučiuosi jo dalimi. Su šia bienale gavau progą padaryti tokią parodą, kokios man pačiam, kaip parodų lankytojui, pritrūksta.

Kauno bienalės kontekste daug kalbi apie tai, kad senos meno formos ir taisyklės nebeveikia. Kaip tai atrodys praktiškai?

Iškart noriu nuliūdinti tuos, kurie tikisi totalinio eksperimento, – paroda vis tiek primins bienalę. Tačiau į standartinį parodos formatą norėjau įnešti tam tikro laisvumo, tarsi improvizuoti džiazo standarte.

Tai reiškia, kad tarp kūrinių gali atsirasti nekūrinys, menininkai gali apsikeisti vietomis su amatininkais, o mados objektas tapti šiuolaikinio meno objektu ir kartu išlikti preke. Meno erdvėje, skirtingai nei politikoje, turime malonumą ir laisvę žaisti su dvilypėmis prasmėmis.

Pavyzdžiui, jaunosios kartos dizainerė Patricija Baronaitė pristatys palaidines-šarvus „Lietuva Votum“, kurie bus ir performatyvus kūrinys, ir objektas, ir prekė, kurią galima nusipirkti. Galbūt tai skamba vulgariai, bet juk visos bienalės tam tikra prasme atlieka meno rinkos „sutepimo“ funkciją. Šis kūrinys tiesiog daro tai atvirai, kartu kritiškai svarstydamas, kas esame, ką dėvime ir kaip suprantame Lietuvą.

Taip pat bus kūrinių, komplikuojančių įsigalėjusius vaizdinius, –Lulua Alyahya tapybos darbai

žvelgia į Persijos įlankos arabų vyrų vyriškumą, taip plėsdami mūsų suvokimą apie mitologizuotą arabų pasaulį.

Galiausiai, bus kūrėjų, pasirodančių skirtingais amplua – ir kaip šiuolaikinio meno kūrėjai, ir kaip muzikantai. Manau, pačiai meno bendruomenei svarbu prisiminti, jog tokiais nežinomybės laikais nereikia persitempti su hiperprofesionalizacija. Galima būti visokiam ir grįžti prie to, kas svarbiausia, –kūrybinio proceso, kylančio iš egzistencinio poreikio kurti.

Vis pamini muziką, ir negaliu nepastebėti, kad bienalėje dalyvaus ir tavo buvusios grupės „Without Letters“ nariai Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė, dabar kuriantys kaip duetas „Liudmila“. Kiek menui svarbios bičiulystės? Ar jos neprisideda gatekeepinant šiuolaikinio meno lauką, kuriame ir taip, atrodo, sukasi tie patys vardai?

Apie santykį tarp nuoseklaus kūrybinio dialogo ir bičiulystės daug mąsčiau. Pavyzdžiui, Anastasios Sosunovos projektas Ignalinos sporto ir kultūros centre buvo ir jos pirmoji solinė, ir mano pirmoji kuruota paroda. Rengdamas šią parodą, bendrauju su nemažu būriu tarptautinių kūrėjų, su kuriais pastaruosius keletą metų dirbau mano kuruojamoje „Cell Project Space“ Londone. Kartais tai ir bičiulystės su kūrėjais, kurios kol kas neišvirto į dideles karjeras meno lauke. Juk „Liudmila“ anksčiau nėra dalyvavusi jokioje Lietuvos bienalėje ar trienalėje.

Nors šioje bienalėje kylančių Lietuvos menininkų procentas vienas didžiausių per pastarąjį dešimtmetį, norėčiau, kad tos durys būtų varstomos dar dažniau. Jaunų menininkų idėjų aštrumas ir kokybė tikrai nenusileidžia nuolat cirkuliuojantiems vardams.

Matau, kaip įdomiai plečiasi Lietuvos kūrybinis laukas, kiek daug kuriančių jaunų žmonių. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad jiems trūksta infrastruktūrinių sąlygų ir, kas dar svarbiau, institucinės bei kuratorinės drąsos dažniau dirbti su naujomis perspektyvomis ir balsais.

Bienalė, kaip ir kiti didieji Kauno kultūros renginiai, tradiciškai vyksta netradi-

cinėse, istoriškai įkrautose erdvėse. Kiek „Stumbro“ gamyklos istorija, dulkės, įtrūkimai, formos veikia tavo, kaip kuratoriaus, mąstymą? Negali neveikti. „Stumbro“ gamykla –labai įdomus architektūrinis reiškinys, nes ji plėtėsi per visus sudėtingus Lietuvos moderniosios istorijos laikotarpius. Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, kaip reakcija į pirmąją revoliuciją ir bandymas centralizuoti valdžią, stiprinti iždą – alkoholis, be abejo, tam yra gera priemonė. Vėliau atsirado tarpukario, pokario, o galiausiai ir vėlyvojo sovietmečio priestatai, kurie imituoja tarpukarį, bet yra sovietiniai. Visas šis „nuoseklus nenuoseklumas“ jaučiasi architektūriškai.

Be to, bendradarbiavimas su „Stumbru“ nėra neutralus – tai privataus verslo ir viešos organizacijos partnerystė. Turiu sumanymą, kaip tai galėtų atsiskleisti parodoje, bet kol kas paliksiu intrigą.

O kalbant apie pačius „Stumbre“ pristatomus kūrinius, nemažai jų vienaip ar kitaip apmąsto industrinės modernybės ir modernizmo palikimą. Juk visos šiuolaikinės aktualijos –nuo dirbtinio intelekto ir ChatGPT iki socialinių tinklų poveikio – yra padiktuotos to paties „konvejerio“ principo ir modernybės, kai viskas pamažu tampa automatizuota.

Nesi kaunietis ir nedeklaruoji aklos meilės šiam miestui. Visgi kas tau čia atrodo savotiška, įdomu, tikra?

Vieno pirmųjų mano kaip kuratoriaus vizitų metu pasivaikščiojimas su bienalės menininkais „Paveldo institutu“ padėjo pajusti, kaip tankiai čia pulsuoja istoriniai sluoksniai.

TARP KŪRINIŲ GALI ATSIRASTI NEKŪRINYS, MENININKAI GALI APSIKEISTI VIETOMIS SU AMATININKAIS, O MADOS

OBJEKTAS TAPTI ŠIUOLAIKINIO MENO OBJEKTU IR KARTU IŠLIKTI PREKE.

Ta istorija tiesiog visur kyšo. Tai miestas, kupinas estetinės, finansinės išmonės, kūrybingumo ženklų, bet man susidaro įspūdis, kad, pavyzdžiui, Vilnius yra labiau save „apdainavęs“ miestas.

Bet tai atvedė ir prie ne tokio džiugaus klausimo. Kodėl tiek daug stipriausių Lietuvos menininkų ir kuratorių yra kilę iš Kauno, bet retai čia kuria? Kodėl jų kūryboje retai jaučiamas Kauno lokalumas? Atrodo, kad yra įvykusi kažkokia schizma. Todėl viena iš mano, kaip kuratoriaus, užduočių ir buvo tiesiog pakviesti kauniečius ateiti į šiuolaikinio meno parodą nesusivaržius, gerai praleisti laiką.

Bus, pavyzdžiui, „interaktyvių“, žaidybinių kūrinių. Anastasios Sosunovos ir Tomo Kažemėko atkurtame „Destrukcijos parke“ lankytojai bus kviečiami daužyti realybės medijavimo prietaisus – spausdintuvus, televizorių ekranus, planšetes. Kitas pavyzdys – amerikiečio Alexo Mackino Dolano kūrinys „Untitled (Brain Nourishment)“. Tai žaidimų automatai, siūlantys laimėti beverčius žetonus. Panašiai kaip socialiniai tinklai, kabliuoja be jokios priežasties, visai kaip socialinių tinklų naršymas. Pats užsikabinau ir valandą prie jo praleidau. Pamaniau, kad Kaune, turinčiame striptizo klubu paverstą modernistinį kino teatrą, tai labai tiktų.

Taigi bus daug asociatyvių, lygiai tiek pat rimtų, kiek ir neįpareigojančių komentarų, kuriuos kiekvienas galės

priimti pagal savo vaizduotės dažnį. Tai mano intuityvios refleksijos ne vien apie globalius, bet ir apie Kauno paradoksus: apie modernizmo ir kapitalizmo sandūras bei relikvijas ir kaip jos vis dar veikia dabartyje.

Pranešime spaudai sakai, kad šiuolaikinis menas įdomiausias tada, kai sukuria sąlygas „jaustis laisviems, smalsiems, žaisti, abejoti ir pasijuokti iš savo pačių išankstinių nuostatų“. Ar šiandien, kai pasaulis toks poliarizuotas ir rimtas, juokas ir žaidimas nėra tiesiog prabanga ar pabėgimas nuo realybės? O gal atvirkščiai – tai pats radikaliausias pasipriešinimo būdas?

Būtent. Politinės poliarizacijos, o ir didėjančio autoritarizmo metu, viskas privalo turėti tik vieną, griežtą prasmę. Daiktas, žmogus ar tapatybė turi reikšti viena, o ne kita. O kai nebelieka dviprasmybių, iš esmės nebelieka ir galimybės žaisti. Taigi, mūsų dabartinė visuomeninė būsena yra antižaidiminė.

Bet juk žmogus yra žaidžianti būtybė. Kaip rašė Donaldas Winnicottas, žaidimas sukuria tarpinę erdvę tarp mūsų ir pasaulio – erdvę, kurioje galima išgyventi nežinomybę, ir išbandyti naujus būdus būti kartu. Ir tai nėra rimtų ir skaudžių dalykų neigimas. Turėti tokias kerteles yra gyvybiškai svarbu. Kur daugiau, jei ne meno aplinkoje, galime jas sau leisti?

POŠ

PASKUI ŠALČIŲ IR POŠKĄ

KĘSTUTIS LINGYS VYTAUTO JAKELAIČIO NUOTR.

Vytautas Jakelaitis, kaunietis iš Aukštųjų Šančių, „emigravęs“ į Vilnių – gidas ir motokeliautojas, technikos istoriją iš knygų perkeliantis į gyvus maršrutus. Dieną jis –Energetikos ir technikos muziejaus darbuotojas, o vakarais ir savaitgaliais – laisvai samdomas vedlys po automobilių muziejų, elektrinę ir miesto užkaborius. Kai nekuria maršrutų savo asmeniniame gido ir motokeliautojo projekte „VyTours“, dar groja trombonu mėgėjiškame pučiamųjų orkestre. Motociklizme jis renkasi ne „baikerystę“, o mototurizmą – ramią, smalsią eigą, kur svarbiau matyti, o ne nutrūktgalviškai lakstyti. Šią vasarą Vytautas, sekdamas tarpukario nuotykių ieškotojų Mato Šalčiaus ir Antano Poškos pėdsakais, nuturistavo nuo Žaliakalnio iki Atėnų.

Pirmasis Vytauto kelias buvo muzikinis: smuikas, paskui birbynė, vėliau – chorinis dirigavimas ir daug fortepijono. Buvo ir armija. „Atrodė geriau ne kalnuose su modžahedais kariauti, o kariuomenės orkestre groti“, – prisimena jis. Vis dėlto labiau traukė technika, automobiliai ir to meto kompiuteriai. „Pradėjau nuo pardavėjo, po truputį kilau laiptais, vadovavau vidutinio dydžio įmonei.“

Vėliau – aviacija, IT. O tada?

„Žinot, pagal naujas teorijas mes gyvenam ilgiau, negu mums skirta fiziologiškai ir psichologiškai. Todėl profesijos keitimas pailgina susidomėjimą tuo, ką darai, apskritai pačiu gyvenimu.“ Galiausiai Vytautas sau pasakė: užtenka, noriu pensijos – ir taip prasidėjo gidavimas.

„Pardavėjas visada moka papasakoti istoriją“, – teigia Vytautas. Jam tėvas įskiepijo smalsumą technikai, istorijai, mokslui. Todėl ir ekskursijų kryptys ne klasikinės: „Vilniaus tiltai per Nerį“, geležinkelio istorija, Pavilnys. „Nesistengiu konkuruoti, kur visi, –senamiestyje. Man miestas įdomus kaip infrastruktūros organizmas.“

Bet grįžkim prie motociklo.

Automobilio šeimoje neturėjo, bet buvo motociklas. Su juo važiuodavo į sodą Gervėnupyje, į mišką grybauti. „Esu labiau nuotraukose užfiksuotas su tuo motociklu, nei atmintyje“, –šypteli jis. Vėliau tėvas pateko į avariją, ir mama ilgam „uždraudė“ motociklą. Tik 1988-aisiais kieme vėl atsirado raudona „Jawa“ – su ja Vytautas ir išmoko važiuoti, kartais neoficialiai pasiimdavo. Automobilio vairuotojo pažymėjimą jis gavo, bet motociklo kategorijos – ne: „Grynas tingumas. Reikėjo pasiskolinti motociklą egzaminui, Vilniuje trūko

draugų, iš Kauno vežtis tingėjau –taip ir baigėsi.“ Dvirãtis variklis iš gyvenimo dingo ilgam ir grįžo tik prieš penkerius metus. „Žmona nesidžiaugė. Kartą pasakė: „Na, gerai, apsidraudi penkiems milijonams ir daryk, ką tu nori“, – juokiasi Vytautas. Bet noras nugalėjo – motociklas vis tiek atsirado.

Šiandien garaže – du motociklai ir motoroleris. Mieste patogiausias –pastarasis. „Man motociklas –priemonė keliaujant įveikti ilgesnį maršrutą ir daugiau pamatyti.“ Vos išsilaikęs teises, jis iškart sėdo ir važiavo. Nuosavo dar neturėjo – draugas Raimondas Biguza paskolino pirmos kartos „Royal Enfield Himalayan“. Maršrutas ne grandiozinis, bet tikras: Baltijos šalys, Lenkija, palapinės, nakvynės. Vėliau, jau su savuoju, –Vilniaus apylinkės, Lietuva, vėl Lenkija, kitos Baltijos šalys. Atsirado priekaba motociklui gabenti: „Man labiau patinka žvyrkeliai, šalutiniai keliai. Priekaba leidžia nesikankinti –atsiveži ten, kur įdomu, ir važinėji.“

Į Vytauto gyvenimą Matas Šalčius įvažiavo netikėtai. Per savitarnos garažą „Rūdys nemiega“ pažįstamas žurnalistas Viktoras Jakovlevas laimėjo Prienų rajono savivaldybės Mato Šalčiaus premiją. „Pamačiau – ir nusikėliau Šalčiaus knygą iš lentynos. Skaitydamas žymėjausi taškus žemėlapyje: per kuriuos miestus važiavo, kurie tiltai, kurios sienos.“ Prisidėjo Rimo Bružo ir Aurimo Mockaus filmas „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, paskui – bibliotekos ir archyvai. Iš to gimė idėja pakartoti jų kelionę: „Taip ir padariau. O toliau – realu tęsti iki Teherano, gal ir iki Indijos.“

Šalčius ir Poška – du skirtingi, bet vienas kitą papildantys charakteriai.

Matas Šalčius buvo trylika metų vyresnis ir iki tos kelionės jau apkeliavęs aplink pasaulį: 1914 m. pasitraukė į Rusijos imperiją, nusigavo į Vladivostoką, persikėlė į Ameriką, 1918–1919 m. grįžo į Lietuvą. Jis – vienas Šaulių sąjungos steigėjų, ELTOS antrasis vadovas, Turistų sąjungos iniciatorius. Po 1926-ųjų perversmo susikivirčijo su tautininkais – kelionė jam tapo nauju startu.

Antanas Poška – gimęs 1903 m., jo raktas – esperanto. Berniukas iš Saločių Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas vienuolikos ar dvylikos, jau vertėjavo vokiečių daliniams ir padėjo išlaikyti šeimą. Paauglystėje susirašinėjo su pasaulio esperantininkais (net su Berlyno policijos viršininku), konfliktavo su kunigu dėl neaiškių knygų (tas bandė jas sudeginti), išvykęs į Kauną glaudėsi „Žiburėlio“ bendrabutyje ir dirbo statybose. 1926 m. startavo Kauno radiofonas: esperanto laidas turėjusiam vesti kanauninkui

Dambrauskui-Jakštui susirgus, Poška jį pavadavo taip gerai, kad laidos liko jam. Jos buvo skirtos ne vien Lietuvai – transliacijos sklido

Centrinėje Europoje, mezgėsi ryšiai Skandinavijoje. Esperanto veikė kaip socialinis tinklas – su kontaktų paieškomis, biurokratijos mazgais, nakvynėmis ir tiesiog galimybe susikalbėti, kai anglų dar nebuvo lingua franca.

1929 m. lapkričio 20 d. Matas Šalčius ir Antanas Poška išvyko iš Kauno. Iki Atėnų – motociklu, iš ten – laivu į Egiptą, toliau vėl motociklu. Ties Teheranu jų motociklas FN pradėjo irti – problemos pasipylė jau artėjant prie Graikijos.

Antanas sunkiai susirgo. Matas, jau nuvažiavęs į Teheraną, grįžo, pardavė Poškos motociklą ir tęsė kelionę vienas. „Įsivaizduoju, kad Matas svarstė paprastai – kam geram daiktui prapulti?“ – sako Vytautas. Bet abu pasiekė Indiją: Šalčius – greičiau (apie 1930 m. vasarą), Poška –vėliau (apie 1931-uosius). Poška ten baigė universitetą, dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, įgijo autoritetą; ryšius su Indija išlaikė iki mirties 1992-aisiais.

Kodėl šiandien – „Enfieldas“, o ne istorinis FN? Šalčius su Poška važiavo FN M67B (500 cm³) – belgiško ginklų giganto motociklu. „Jie buvo drąsūs ir technikoje – pirmieji pasigamino keturių cilindrų motociklą“, –pasakoja Vytautas. Būtent M67B jis ieškojo muziejuose ir kolekcijose: Lenkijoje žinomas egzempliorius tuo metu buvo pilnai išardytas kapitaliniam remontui; po vieną „gyvą“ esą turi Vokietija ir Olandija. „Royal Enfield Himalayan“ Vytautas pasirinko dėl dviejų priežasčių: „Pirma – „Enfieldas“ motociklus gamino tada ir dabar, tad istorinė paralelė sąžininga. Antra – Šalčius su Poška važiavo nauju motociklu; tad važiuoti šiandienos technika ne apgaulė, o logiška tąsa.“

Kasdienybė aniems buvo sudėtinga: degalų trūko, jų kokybė buvo prasta. Artėdami prie Graikijos užpylė netinkamo tepalo ir sugadino pompą –variklis kaisdavo, kas pusvalandį reikėdavo stoti, išsukti žvakę, į cilindrą per žvakių angą įpilti tepalo. Per dieną pavykdavo įveikti vos 30 kilometrų – ir tai būdavo pasiekimas.

Vytautas savo kelionę sąmoningai derino prie istorinio ritmo:

35 dienos iki Atėnų, su „stotinėmis“ Prahoje ir Sofijoje. Atgal – per 2,5 dienos. „Tai ir yra didžiausias skirtumas: sienos šiandien beveik nematomos, biurokratijos mažiau, kalbos barjeras nyksta.“ Maršrutas šiuolaikiniam keliautojui tapo kitoks – greitesnis, paprastesnis, bet ne prastesnis.

„Norėjau pajusti, kaip tarpukaris skamba ore, – sako Vytautas. –Todėl, be žemėlapių, tyrinėjimams pasitelkiau ir spaudą. Per ją atsivėrė istorinis fonas – nuo Georges’o Clemenceau mirties iki Lenkijos vyriausybės krizės; nuo Trianono šleifo Vengrijoje iki Osmanų imperijos palikimo Bulgarijoje ir Graikijoje.

Patiri ne tik tai, kur jie važiavo, bet ir per ką važiavo. Juk apie Lietuvai netolimų šalių istoriją žinome nedaug, tad ši kelionė dar ir užpildė mano istorinių žinių spragas.“

Keliaudamas jis netroško tiesiog „prabirbti“ – norėjo artefaktų. Iš čia sprendimas fotografuoti juostomis, šimtamete „Agfa“. Fotografas Romualdas Vikšra padėjo rasti veikiantį aparatą, fotomedžiagų įmonė padovanojo juostų. „Išfotografavau 20 juostų po 8 kadrus – savo kelią ir vietas, kur laikosi tarpukario faktūra: tiltai, pakelės, pastatai. Tai kitas ritmas – pirmiau apsisprendi, po to spaudi.“

Ieškant vaizdų iš istorinės kelionės, paaiškėjo, kad nuo Kauno iki Atėnų išlikusi vos viena nuotrauka; Mato Šalčiaus archyvuose – daugiausia Indijos ir Indokinijos kadrai. Dar liūdniau su Antano Poškos palikimu: dalis jo fotoarchyvo, regis, pražuvo (perkėlus iš esperantininkų patalpų į Vilniaus savivaldybės sandėlį, o vėliau, ko gero, į Kariotiškių sąvartyną).

„Vis dar tikiu stebuklu – kad galbūt kažkam nekilo ranka visko išmesti ir tos dėžės guli kur nors palėpėje.“

Vytauto nakvynės buvo įvairios: daugiausia ekonominės klasės viešbučiai, kelios naktys pas motociklininkus Lenkijoje (kontaktus rado rašydamas į miestus, kuriuose nakvojo Šalčius ir Poška). Vienoje per „Bunk-a-Biker“ apsistojo pas vietinį motociklininką: mažas butas, kilimas ant grindų – ir durys atviros, nes abu važiuoja dviem ratais. Vengrijoje suveikė esperanto – miestą aprodė bendruomenės narys, buvęs banko vadovas, nuvedė į šiltuosius baseinus. Planuotos viešos paskaitos motociklininkams ir esperantininkams šįkart neįvyko –atostogų metas. Tačiau atsivėrė Lietuvos ambasados Prahoje, Vienoje, Budapešte ir Atėnuose: „Žmonių nebūdavo minios, bet priėmimas –labai šiltas. Ir svarbiausia – kalbi ne tik apie maršrutą, bet ir apie Lietuvą šiandien.“

Šios kelionės paskutinis taškas –Pirėjo uostas. „Iš čia noriu tęsti, –sako Vytautas. – Idealu būtų atsigabenti motociklą ir laivu persikelti į Egiptą. O toliau prasideda administracinės realijos: Izraelis, Sirija, Irakas, Iranas – jau ne Europa. Teks nukrypti nuo istorinės trajektorijos ir rimčiau pasiruošti. Bet įmanoma.“

Ko išmokė kelias? Pirma – pasiruošimas kuria kokybę: archyvai, spauda, kontaktai. Antra – improvizacija dovanoja atradimų: nakvynės ant kilimo, atsivėrę baseinai ir ambasados. Trečia – šiandien keliauti gali kiekvienas: sienų mažiau, biurokratija traukiasi, o kalbų barjerą įveikia technologijos. „Reikia tiesiog sėsti ir važiuoti.“

Paklaustas, ar Šalčių su Poška laikytų pirmaisiais nomadais (baikerių žargonu, individualistais atskalūnais), Vytautas papurto galvą: „Apaštalai – taip juos vadinčiau. Žinios nešėjai. Ėjo į nesaugų, nežinomą kelią ir kalbėjo apie Lietuvą tada, kai mažai valstybei dar reikėjo išmokti būti girdimai.“

DU BANANAI IR BLOKADA

GUNARS BAKŠEJEVS

EGLĖS JASIUKAITYTĖS NUOTR.

Sekmadienis. Šešta ryto. Spraudiesi į šortus, valaisi dantis, į keptuvę suleidi tris kiaušinius ir supranti, kad šortai visgi atbulai. Prasuki čiurnas, kelius, riešus, pamojuoji miegantiems namiškiams. Cakteli klipsai, dar kartą pasirąžai ir tik važiuodamas per tiltą prisimeni, kad neįsijungei „Stravos“. Vėsoka. Ir vėl raudona. Kilometrai sukasi lėčiau, nei įsivaizdavai vakar vakare… Ypač jei esi vienas.

Tas nerangus jausmas – lėtas startas, kova su savimi ir galiausiai būryje atrandamas ritmas – gerai pažįstamas

Simui Gendvilai, vienam iš dviračių klubo „Laikra“ įkūrėjų.

Antrą sezoną gyvuojančio klubo pagrindas – bendruomenės pasivažinėjimai, arba social ride’ai, plento ar gravel tipo dviračiais pirmadieniais ir trečiadieniais. Ir ne tik. Bet būtinai –pusšimtį ar panašiai kilometrų užkandant bananais.

Čekiškas dviračių polas

Paties Simo kelias į dviračių bendruomenę prasidėjo… Čekijoje. Sociologiją studijavęs vaikinas „Erasmus“ pusmečiui į Brno nusivežė Aleksoto turguje pirktą dviratį, o šis lėmė pažintį su bendraminčiu vokiečiu. Minimalistinis fixas Birštone augusiam kauniečiui tapo ne tik transportu, bet ir bilietu į alternatyvią bendruomenę. Priemone ne tiesiog riedėti nuo baro iki baro, bet, pavyzdžiui, žaisti dviračių polą.

Simo romaną su dviračiu pristabdė jėgos aitvarai. Tiksliau, tik bandė. „Žinai, kaip Lietuvoje su vėju – kai nepučia, o sportuoti norisi, reikia plano B – taip atradau gravel dviračius“, – pasakoja jis.

„Baikos“ krikštas ir trečiadienių klasika

Esminis Simo atsivertimas įvyko grupinio dviračių žygio (bikepack) „Baika Tour“ metu. Išvažiavo vienas, nieko nepažinodamas, pasitreniravęs viso labo 30 ir 50 km distancijas –o tikslas buvo Klaipėda–Vilnius, žinoma, su nakvyne. „Per pirmą dieną nuvažiavau 286 km ir nebegalėjau paeiti – tik minti toliau“, – juokiasi prisiminęs. Peržengęs galimybių ribą, sako, patyrė, kaip bendras tikslas ir iššūkis sukuria tolyn stumiantį bendrystės jausmą.

Tolesnės dopamino paieškos Simą nuvedė iki Panemunėje veikusios dviračių parduotuvės ir serviso

„Bikespot“, iš kurio trečiadieniais startuodavo tradiciniai bendruomeniniai pasivažinėjimai – „Coffee Ride“. Nors yra ekstravertas, iš pradžių, neslepia, jautėsi stebėtoju ir tik pamažu tapo savas. „Bikespot“ jis suvokė, kokia svarbi yra tradicija.

Galimybė krizėje, arba du bananai

Kai bendruomenės namais tapęs „Bikespot“ užsidarė, social ride’ų tradicija prisnūdo. Tiesa, čia svarbu paminėti „Gruntadienius“ – tai bendruomeniniai riedėjimai kiekvieną antradienį iš Šančių. Bet antradieniai – tai ne trečiadieniai.

Sutapo, kad Simo gyvenimo draugė Bernadeta Buzaitė ir viena aktyviausių Kauno dviratininkių Eglė Jasiukaitytė vienu metu dirbo toje pat bendradarbystės erdvėje. Taip laisvu nuo excelio ir photoshopo metu Simas, Bernadeta, Eglė ir jos tituluotas draugas Mantas Januškevičius nusprendė burti naują dviračių klubą. Taigi, jokios konkurencijos, tik poreikis užpildyti atsiradusią tuštumą. Ir… aktyvus darbas socialiniuose tinkluose – ne tik „Stravoje“, bet ir paprastiems mirtingiesiems įprastuose.

Nors „Laikra“ – šiuolaikinis klubas, praverčia ir tradicinės reklamos galimybės. Pavyzdžiui, „Kavalieriuje“ prilipintą plakatą pamatė pro Kauną aplink Baltijos jūrą mynęs britas ir su visu daiktais apkrautu dviračiu drauge su kauniečiais tyrinėjo Kauno marių apylinkes.

O kodėl „Laikra“? Nieko čia stebuklingo – pavadinimas gimė čiupinėjant savo aprangą. „Minkštai skamba, lietuviškai atrodo, o grafinę pusę patikėjome dizaineriui Tadui Bujanauskui“, – pasakoja Simas. Du bananai logotipe reiškia „C C“, arba „cycling club“ – dviračių klubą. Juos piešdamas logotipą smėlyje vizualizavo pats Simas. Piešti bananai, tiesa, netruko virsti tikrais energijos mainais – „Laikra“ garsėja tuo, kad kiekvieno social ride’o metu klubo organizacinis komitetas dalyviams atveža bananų. Per praėjusį sezoną jų nupirkta kokie 200 kg… Ir ne visi būna suvalgyti, tad bent jau dėl nemokamo maisto prie klubo tikrai verta jungtis.

Išsikalbame apie vidutinio bananų mėgėjo portretą. Hm, su šalmais, akiniais ir laikra visi atrodo panašūs. „Norisi nevirsti uždara gentimi“, –patikina Simas. Amžiaus ribų nėra, vienas aktyviausių Kauno mynėjų – anūkų jau turintis autobuso vairuotojas, laisvalaikiu viršijantis 10 tūkst. km per metus. Taigi, slenkantis grafikas – tikra dovana dviratininkui. Prisijungia ir jaunesnių, o vidurkis – maždaug 28–38 metai. Yra įvairiausių profesijų atstovų, net LEZ’e dirbantis ir kasdien keliasdešimt kilometrų commute’inantis poetas, kiekvieną finišą papuošiantis ketureiliu.

Nuo klubo iki judėjimo

Pradėję nuo trečiadienio susirinkimų prie geležinkelio stoties veikusiame „O kodėl ne?“, šiemet „Laikra“ klubo nariai („nariai“ – tik skambus žodis, stojimo ar narystės mokesčio nėra – užtenka atvažiuoti) renkasi „Pratęsime“, esančiame Krepšinio namuose, netoli Nemuno ir Neries santakos. Čia pat trečiadieniais buriasi ir nedidelė Kauno merginų dviratininkių bendruomenė

„SheSpresso“, kurią Simas vis kviečia minti kartu – tai kas, kad greičiai nevienodi, visada galima pasidalinti grupėmis. Kuo daugiau dalyvių –tuo daugiau grupių, tuo didesnis dėmesys ir palaikymas kiekvienam, kuriam to reikia.

Nei ten pat, nei bet kur – „Laikros“ maršrutai dėliojami atsakingai, Simas tam skiria ištisas dienas. Dabar kaip tik sudėliojo planą savaitgalio išvykai į Dzūkiją – sako, ties 120uoju kilometru imi labai mylėti Lietuvą. Linksiu galva – tik dviratis atveda į vaizdingiausias proskynas, ant netikėčiausių skardžių, į kvapniausias pievas. Kuo daugiau tiltelių, tuo smagiau – papildo Simas ir manifestuoja naują tiltą per Nevėžį. Dar jis didžiuojasi paties sužymėtu „Blokados“ maršrutu. „Blokada“ –per karantiną Vilniuje užgimusios varžybos, kurios laukais ir miškais trunka porą savaičių. Ta prasme, keliasdešimties kilometrų maršrutą dalyviai ima kiekvienas savarankiškai ir rezultatus gali gerinti kiek tik nori sykių.

Kritinė masė

Tai Vilnius sugalvoja, mes pritaikom? Sostinėje dviratininkų bendruomenė keliskart didesnė, tad ir įvairių sportinių-subkultūrinių iniciatyvų daugiau. „Kaunas – kamerinis miestas, minti čia smagu, tik daug kas tai daro po vieną“, – pastebi Simas, nepailstantis visus vienišius kviesti prisijungti prie „Laikros“ bent jau virtualiai.

O kuo klubas skiriasi nuo judėjimo?

Tiksliau, ar „Laikra“ turi ambicijų tapti kuo nors daugiau nei tik renginys feisbuke? Simo manymu, judėjimu tampi prisiėmęs atsakomybę: ne tik už save, bet ir už kitą – lėtesnius narius, saugumą, atmosferą. Bananus, sausainius, vandenį. Svarbi ir

edukacija: noras ne šiaip minti, bet ir dalintis žiniomis apie važiavimo kultūrą, saugumą, mitybą, motyvaciją. Tokių bandymų jau buvo, kitą sezoną gal bus ir daugiau.

Prisimename ir istorija (gal tik kol kas?) tapusius „Kritinės masės“ penktadienius, kuriuos iš dalies pakeitė social ride’ai kitomis savaitės dienomis. Tai globali tradicija paskutinį mėnesio penktadienį dviračiais užtvindyti miestų gatves, taip primenant apie šią transporto priemonę. Politinių ambicijų Simas neturi, jis norėtų, kad „Laikra“ išliktų bendruomenės klubu ir nesiveltų į projektų rašymus bei ataskaitų pildymus. Bet pritaria, kad už miesto praverstų ženklai, automobilių vairuotojams primenantys apie jau kuris laikas galiojančią dviračių lenkimo taisyklę. Čia grįžtame prie

važiavimo kultūros – „Laikra“ mina su žibintais ir šalmais, o be šalmų mina… na, mėgėjai. Susimąstykite, jei jūs tokie.

Vietoje epilogo

Pats Simas šiemet sezoną jau baigė –likus 7 km iki „Baikos“ finišo įskrido į bordiūrą, susilaužė raktikaulį, o vėliau paaiškėjo, kad ir mentę. Tad vietoj asmeninių pasiekimų aptariame planus ir svajones.

Daug patirties restoranų versle sukaupęs pašnekovas neslepia, kad jo vizija – stilingas, kokybišką aptarnavimą, prekes, bendruomenės palaikymą, gerą kavą siūlantis spotas. Yra ir svajonių vieta – tas žavus, pagaliau renovuotas tarpukarinis autoservisas Kęstučio gatvėje, netoli S. Daukanto tilto: „Aš galvoje jau viską susipaišęs, tik reikia investuotojo.“

„Laikros“ komitetas – Bernadeta, Simas, Mantas ir Eglė.

TARP REIVO, ČIURLIONIO IR MAISTO Č

EMILIJA ŠNEIDERYTĖ

Šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ jau ketvirtus metus kuria Kauno kultūros žemėlapį, o šįkart jo meno programa atveria naujas erdves ir netikėtas sąsajas. Apie miesto transformaciją, Čiurlionio interpretacijas ir maisto sinergijas kalbamės su meno programos vadovu – Tautvydu Urbeliu.

Eve Stainton performansas „Impact Driver“. Anne Tetzlaff nuotr.

Festivalis siekia perrašyti miesto kultūros žemėlapį. Nuo 2023 m. esi meno programos vadovas – ar jau matyti pokyčiai ir ar festivalis gali tapti ilgalaikės miesto transformacijos įrankiu?

Taip, manau, kad festivalis tikrai koreguoja šį žemėlapį nuo pat savo atsiradimo. Realūs pokyčiai matosi –auga žiūrovų susidomėjimas, o svarbiausia – tvirtas įsitikinimas, kad Kaunas gali turėti pasaulinio lygio festivalį. Didelis festivalis nedideliame mieste leidžia pasiekti realų pokytį. Tam svarbios ir erdvės: „Pergalės“ fabrikas, Šilainių sodai Kauno tvirtovės VIII forte ir kt. Plečiantis programos geografijai, atsivėrė ne viena erdvė, kuri iki tol buvo neprieinama ar nematoma kaip erdvė menui ir kultūrai. Neabejoju, kad miestas kupinas potencialo, o mes stengiamės jį aktyvuoti.

Viena labiausiai intriguojančių meno programos inovacijų – bandymas tapti inkubatoriumi. Esame numatę dvi kryptis. Viena – festivalio inicijuojami projektai. Šiemet tai „Piliečio sumuštinis“, kuris kyla iš šių metų

konteksto ir veikia festivalyje, bet vienas jo tikslų – autonomija. Noriu, kad ilgainiui jis veiktų savarankiškai, kaip tam tikras festivalio satelitas.

Kita kryptis – meno programos investicijos į egzistuojančias iniciatyvas mieste. Šiais metais bendradarbiavome su VšĮ „Kultūros dirbtuvė“, kuri veikia Šilainių soduose ir visame VIII forte. Prisidedame prie veiklų finansiškai, integruojame jas į festivalį, bet taip pat paliekame daug autonomijos.

Mūsų lūkestis – turėti įdomią programą ir drauge inovuoti, prisidėti prie teigiamų miesto pokyčių.

Pristatykime skaitytojams programos struktūrą. Bazinė struktūra – paroda ir performansai. Šiais metais bendradarbiaujame su Nacionaliniu

M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, suteikusiu Kauno paveikslų galerijos patalpas. Performansų programa –dinamiška, aktyvuojanti skirtingas erdves. Performansai vyks ir Lietuvos banko rūmuose. Labai džiaugiuosi šia tarpsektorine partneryste – noriu matyti meną tiek galerijose, tiek apleistose gamyklose, tiek bankuose!

Billy Bultheel performansas „A Short History of Decay“. Festivalio archyvo nuotr.

Projektai „Piliečių sumuštinis“ ir „Valgomas miestas“ atliepia šių metų kontekstą – maistą. Kiekvienais metais tema diktuoja ne tik turinį, bet ir formą, kaip tas turinys galėtų būti pristatytas. Pavyzdžiui, „Piliečio sumuštinis“ – kaip pop-up kavinė, o „Valgomas miestas“ – kaip bendruomeninė vietokūros iniciatyva. Žvelgiant iš organizacinės perspektyvos, kompleksiškumo nestinga, bet dedame visas pastangas, kad žiūrovo patirtis būtų aiški, suprantama ir įtraukianti.

Kiekvienais metais „Audros“ festivalis kviečia žiūrovus nagrinėti skirtingas temas. Šiemet festivalį lydi sąvoka „Aukščiau“, kurią papildo šūkis „Pakilus aukščiau – matyti daugiau“. Ji susijusi su Čiurlionio kūrybos interpretacija. Ar ieškodamas temų labiau remiesi intuicija, aktualijų pajauta, o gal metodiškai struktūruoji teminį karkasą nuo pat pradžių?

Man svarbus klausimas – kas apskritai yra tema? Dirbant mažesnėje institucijoje „Rupert“, temos buvo aiškiai išreikštos, jas buvo lengviau suvaldyti. „Audros“ festivalio meno programa ilgainiui tapo per didelė, kad veiktų vienos temos kontekste. Kilo idėja temą keisti kontekstu. Kontekstas – šiais metais „maistas“ –man atrodo labai platus terminas. Maistą kaip kontekstą sudaro debesis raktažodžių, pagal kuriuos kuratoriai pasirenka tai, kas jiems atrodo įdomiausia, aktualiausia. Kontekstas leidžia festivaliui veikti plačiai, bet turėti aiškų fokusą.

Šiais metais buvo dar vienas papildomas dėmuo – muziejaus kvietimas bendradarbiauti. Nepaisant to, kad institucija suteikė laisvę ir nekėlė sąlygos būtinai nagrinėti Čiurlionį ar remtis jo kūryba, mums patiems

tai pasirodė įdomu. Bendradarbiavimas su muziejumi paskatino kelti klausimą, ką tai gali atnešti ne tik šiais metais, bet ir žvelgiant strategiškai. Šių metų šūkį matau kaip tam tikrą paraginimą. Iš pradžių jis buvo nukreiptas į mus pačius – pasižiūrėti, kas yra už tų ribų, kurias esame strategiškai ir konceptualiai nubrėžę šiuolaikiniam miesto festivaliui. Ilgainiui tas šūkis atsisuko į žiūrovą –kviečiame pasižiūrėti, kas yra aplinkui, ten, kur galbūt nesitikėjai.

Jei atėjai į reivą – nueik ir į parodą ar pasiklausyti apie miesto sodininkystę.

Tai vienas maloniausių tokio festivalio kuravimo aspektų – kai publikos persipina, žmonės atranda netikėtus dalykus arba bent jau trumpam išeina iš komforto zonos.

Kokius sąlyčio taškus šių metų parodoje pamatysime tarp Čiurlionio ir šiuolaikinių menininkų?

Į šį klausimą atsakyti norėčiau iš kiek toliau. Kai pradėjau dirbti su didelio masto festivaliu, buvo aišku, kad nemaža dalis meno lauke įprastų kuratorinių strategijų čia neveikia.

Tai paskatino mąstyti apie renginio atmosferą, vaibą – tam tikras internetinės kultūros formuojamas socialines gijas, nesankcionuotą bendrumą, ribines būsenas, suburiančias labai skirtingas žmonių grupes. Kodėl mes kolektyviai suprantame, ką reiškia memai? Kas paskatina šokti kartu su šimtais nepažįstamųjų? Kaip veikia šis bendrumo, dalinimosi mechanizmas? Galima tai apibūdinti kaip bendrai juntamą neapibrėžtumo malonumą.

Vaibas veikia ir Čiurlionio atveju.

Tačiau mano pirmas žingsnis buvo struktūriškas – įsivardinti tam tikrus kontekstus, kuriuose veikė Čiurlionis, nagrinėti, kaip juose veikia šiuolaikiniai menininkai.

Billy Bultheel performansas „A Short History of Decay“. Festivalio archyvo nuotr.

Išryškėjo šie: vizuali muzika ir sinestezija; gamta, folkloras, mitologija; futurizmas ir kosmosas. Šie kontekstai, o ypač jų įtampos, man pasirodė geras atspirties taškas ir kartu tam tikras filtras, kaip pradėti menininkų atranką ir kaip šią logiką iškomunikuoti kitiems kuratoriams. O toliau vien vaibai. Nėra kaip pasakoti, reikia patirti.

Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi kurdamas „Audros“ festivalio meno programą?

Man svarbūs keli dalykai: pirmiausia, gebėjimas dirbti skirtinguose kontekstuose ir kūrinio modalumas. Noriu dirbti su menininkais, kurie mato savo kūrinį ne kaip fiksuotą, bet kaip kintantį kūną. Svarbu, kad menininkas gebėtų reaguoti aktyviai, siūlytų savo erdvinius scenarijus. Iš to išplaukia kita vertybė –veržlumas ir aktyvus dalyvavimas šiuolaikybėje. Noriu suburti žmones, kurie betarpiškai, autentiškai dalyvauja šio pasaulio suirutėje ir daro tai aistringai.

Paroda atvers iki šiol nematytas Kauno paveikslų galerijos erdves. Atsisakoma erdvinės hierarchijos.

Džiaugiuosi, kad iš karto sutapo mano ir architektų vizija. Susidūrėme su gerai pažįstama, istorijos kupina erdve, kurią galėjom atverti, išeiti už jos ribų, įeiti į įprastai nepasiekiamas pastato vietas ir pasiūlyti galimą scenarijų šiai galerijai bent parodos laikotarpiu. Kalbant apie hierarchiją, man yra tapę savaime suprantamu procesu – integruoti kūrinius į nestandartines lokacijas, aptikti erdvines užuominas ir veikti jų kuriamoje scenografijoje. Niekada nesu dirbęs balto kubo erdvėje,

esu pratęs klausti, kur prasideda ir baigiasi paroda, kaip tai veikia infrastruktūriškai, kaip dera skirtingos institucijos.

Šiemet festivalyje – tarptautiniai vardai. Ar festivalis ir miestas jau pasiruošę tokio lygio programai?

Neabejoju, kad Kaunas yra pasiruošęs viskam. Tas pokytis, nuo kurio pradėjom, jaučiasi visame mieste. Vienas toks lakmuso popierėlio buvo momentas, kai 2023 m. į Kauną pakviečiau „Young Boy Dancing Group“ su iššaukiančiu performansu. Tuomet buvo daug diskusijų, nerimo, kaip žmonės reaguos ir pan. Bet mano pozicija buvo tokia, kad jei nėra aiškių indikatorių, dėl kurių reikėtų to performanso nerodyti, o yra tiesiog neaiškumas, turime rodyti. Mano asmeninė ambicija ir noras – visada žengti žingsnį už saugios teritorijos ribų.

Šių metų netikėtumas – kūrybiška maisto sinergija. Kaip kilo idėja įtraukti maistą į meno programą? Ko žiūrovai gali tikėtis iš šių patirčių? Žiūrovai gali tikėtis skaniai pavalgyti (juokiasi). Juk parodų atidarymams reikia gero maisto. Ir reikia gero vietinio maisto. Galiausiai, kas istoriškai yra festivalis? Tai puota. O nuo puotos neatsiejamas maistas, apsirijimas, perteklius. Žvelgiant filosofiškai, tai įprastos realybės perviršis. Atsiduriame kažkur, kur nesitikėjome būti, – tiek šokio momentai, tiek tikrai geri meno kūriniai leidžia išgyventi perteklių, perviršį, kurį galima patirti ir ragaujant tikrai gerą maistą. Tai ne vien apsivalgymas – labiau tam tikras išėjimas į nepažintas teritorijas.

KŪNAS KAIP DOVANA

KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

Su šokėja Oksana Griaznova susitinkame sostinėje, kavinėje netoli Lukiškių aikštės. Gedimino prospektu zvimbia žmonės –akivaizdu, rudens tempas jau čia. O pokalbį pradedame ne nuo tempo ar scenos, bet nuo Kauno vietų, kurias Oksana prisimena nostalgiškai. „Man tokia vieta yra Ąžuolynas“, –sako Oksana. „Gyvenau šalia, tad tai buvo ne tik gražus parkas – jis man primena pokalbius ir pasibuvimus su kolega Mantu Stabačinsku, kuris buvo mano kaimynas. Kartais ten pasijusdavau kaip Manto virtuvėje.“

Šiemet tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristačiusi savo kūrinio „Po saule“ eskizą, Oksana vardina ir jau pasikeitusias miesto erdves. „Dar labai pasiilgstu senosios Santakos, kurios tolumoje dabar statomas tiltas, ir Nemuno salos – tokių, kokios buvo maždaug iki 2016-ųjų. Anksčiau Nemuno saloje takai buvo tiesiog iš žvyro ir žemės, nebetonuoti. Buvo tikras gamtos lopinėlis pačiame miesto centre.“

Susitinkame vos pasibaigus septintajam festivaliui „ConTempo“. Man įdomus tavo santykis su šiuo festivaliu. Kadangi Lietuvoje scenos menų švenčių nėra tiek daug, stengiuosi eiti visur, kur galiu. Būna metų, kai pavyksta pamatyti visą „ConTempo“ programą! Turiu taisyklę – niekada neskaitau aprašymų, kad išvengčiau išankstinių lūkesčių. Juk kartais darbas, kurį pagal aprašymą praleistum, pasirodo esąs pats geriausias.

Apskritai „ConTempo“ – šventė Kaunui. Kadangi festivalis vyksta visame mieste, atvirose erdvėse, matai, kaip metai po metų auga žiūrovų skaičius. Žmones menas tiesiog ištinka – jie netyčia pamato, netyčia užsuka, o kitais metais jau ateina sąmoningai. Matai, kai visi netelpa į pasirodymus, laukia eilėse po valandą. Tai parodo, kad meno poreikis yra, tik gal ne visada žmonės gali už jį susimokėti.

Kai žiūrėjau „Po saule“, priėjo viena iš tavo kolegių – pasisveikinti su greta manęs sėdėjusiu tėčiu. Jis paklausė, kodėl ji blizgučiais pasidažiusi akis, o ji atsakė, kad taip palaiko tave. Susimąsčiau apie dabartinę scenos menų bendruomenę. Atrodo, kad joje daug bendrystės, bet juk neišvengiamai egzistuoja ir konkurencija?

Tai labai sunkus ir nevienareikšmis klausimas. Man atrodo, kad mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko vienas kitą, nepaisydami skirtumų. Būdamas profesionalas, tu gali matyti, ar kolegos darbas kokybiškas, net jei jis nėra tavo skonio. Tačiau tuo pat metu, kadangi priklausome nevyriausybiniam sektoriui, neišvengiamai tarpusavyje konkuruojame. Dėl stipendijų, dėl finansavimo, dėl visko. Galiausiai, manau, viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio. Ar kito pergalę matai kaip savo pralaimėjimą, ar tiesiog kaip laimėjimą, kuris prisideda prie viso lauko augimo?

Esi iš Pabradės, gyvenai užsienyje, Klaipėdoje, Kaune, dabar jau Vilniuje. Kokį sentimentą jauti Kaunui?

Grįžus iš užsienio atrodė, kad jei jau į Lietuvą, tai tik į Vilnių. Tačiau susiklostė taip, kad gavau darbo pasiūlymą šokio teatre „Aura“. Nors pirmuosius metus teko nuolat važinėti, nes turėjau darbų ir Vilniuje, įvyko netikėtas dalykas –Kaunas tapo namais. Vėliau išvykau dirbti į Klaipėdą, patyriau traumą ir sekė sudėtingas atsistatymo bei blaškymosi laikotarpis. Galiausiai nusprendžiau grįžti būtent į Kauną. Iš dalies tai buvo praktinis sprendimas – čia laukė operacija, čia gyveno artima draugė, galėjusi po jos padėti. Bet tuo pačiu jaučiau ir didelę trauką.

O pastaruoju metu beveik visi mano darbai tiesiog persikėlė į Vilnių.

Teko po kelias savaites ar net mėnesį kasdien važinėti, ir supratau, kad tas laikas kelyje – po keturias valandas kasdien – tiesiog išsunkia visas jėgas.

Šiais metais neturėjau nė vieno darbo pasiūlymo Kaune, o Vilniuje jų buvo penki ar šeši – ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip choreografei dramos spektakliuose.

Šiuolaikinio šokio spektakliai

neretai parodomi vos po keletą kartų, nes tiek finansuojama jų sklaida. Jei tavo darbai, pavyzdžiui, su kauniečiais

„Nuepiko“, virstų repertuariniais, gal Kaune leistum daugiau laiko?

Tai visos Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus finansavimo realybė. Galbūt tai galima sieti ir su vartotojiška kultūra, kur nėra didelio intereso rodyti tai, kas jau sukurta, – geriau nuolat kurti kažką naujo. Būna, nešiojiesi projektą ilgus metus, jis turi savo kelią, yra rodomas ir sulaukia pasisekimo. O kiti darbai tiesiog niekur nenueina.

Papasakok apie savo naujausią kūrinį. Jame kontrastuoja griežtas vieno kvadratinio metro pakylos apribojimas ir tavo beribis, lengvas judesys, įsupantis į begalybę. Kas tau pačiai yra tas kvadratinis metras?

Apribojimų ir laisvės tema mane domina jau seniai. Norėjau ką nors sukurti vieno kvadratinio metro erdvėje ir pradėjusi eksperimentuoti supratau, kad tame plote įmanoma padaryti beveik viską. Pavyzdžiui, ėjimas vieno metro erdvėje sukuria paradoksą: tu tarsi eini, bet niekur nenueini. Taip judėjimas vyksta, bet kartu ir neįvyksta.

Iš šio paradokso ir išaugo visas kūrinys, pradėjo lįsti psichologiniai momentai – apie tai, kaip mes patys save patalpiname į rėmus ir dėl to kankinamės. Kaip ir gyvenime: pasirenki kažką ir tada kankiniesi. Na, bet šiame kūrinyje sąmoningai palieku daug erdvės žiūrovo mintims, nenaudoju gestų ar ženklų, kurie susiaurintų interpretacijų lauką.

Banalu klausti apie pavadinimą, bet… Šis darbas ir jo pavadinimas man siejasi su „Mažuoju princu“. Kaip jis keliauja po skirtingas planetas –skirtingus pasaulius su savomis taisyklėmis, kurioms gyventojai tiesiog paklūsta, kartais net nesusimąstydami kodėl. Labiausiai įstrigo žibintininko istorija. Jis kas minutę privalo uždegti ir užgesinti žibintą greitai besisukančioje planetoje, nes „tokia pareiga“, nors iš tikrųjų norėtų tiesiog pailsėti.

Ir čia viskas susipina su mano asmenine patirtimi.

Dabar mano kūno galimybės yra kitokios, bet esu tiesiog dėkinga už tai, ką jis gali. Žinau, ką reiškia penkerius metus gyventi su nuolatiniu, chronišku skausmu, ir žinau, koks džiaugsmas yra jo nejausti. Supranti, kad tavo kūnas yra dovana.

Ar turėjai planą B? Kas būtų, jei nebegalėtum šokti?

Dar prieš traumą daug svarsčiau apie tai, kas bus toliau. Man šokis visada buvo būdas mokytis – nebūtinai apie patį šokį, bet apie pasaulį. Tai buvo įrankis, per kurį jaučiu, suprantu, apmąstau.

Buvau sau pasakiusi, kad jei šokis nustos būti mokymosi šaltiniu, greičiausiai pasitrauksiu į antrą planą, imsiuosi kažko kito – gal filosofijos. Bet tai visada likdavo ateities „galbūt“.

Po traumos viskas pasikeitė. Praėjus pusmečiui nuo pirmos operacijos gydytojai pradėjo sakyti: „Gal pasvarstyk apie ką nors kitą.“ Pirmus šešis mėnesius buvo atmetimo reakcija. Bet laikas ėjo, niekas negerėjo, ir teko susitaikyti.

Po dešimties mėnesių nedarbingumo teko grįžti į „Šeiko šokio teatrą“ tebesant visiškoje nežinioje. Tiesiog ėjau ir bandžiau. Būtent tuo metu į teatrą atvažiavo Dalija Aćin Thelander, kurianti instaliacijas kūdikiams. Atėjau į šokėjų atranką negalėdama nei bėgioti, nei pritūpti. Buvau tikra, kad manęs nepaims, bet vis tiek ėjau vedama judesio džiaugsmo ir baimės – kaip mano koja ištvers šešių valandų darbo dieną? Mane priėmė. Tai buvo lūžis. Supratau, kad net ir tokios būklės galiu dirbti.

Tad gal svarbiausias įrankis yra smegenys?

Kūnas taip pat yra protingas. Net jei jis negali daug daryti, jis komunikuoja. Ilgametė praktika niekur nedingsta. Galbūt dėl to, kad nesitikėjau būti priimta į projektą, buvau labai atsipalaidavusi ir tiesiog pajutau džiaugsmą judėti, net jei ir ne taip, kaip anksčiau – kur kas atsargiau ir sąmoningiau. Mano charakteris gana veržlus, linkęs į tobulumą, o čia staiga atsirado apribojimai. Turi būti atsargus, išmokti abejoti, ieškoti pagalbos.

Kad ir kaip mane tai tuomet siutino, pirmais metais po traumos keli kolegos pasakė, kad dabar judu net geriau, nei būdama sveika. Galiausiai supratau, kad tam tikra prasme esu už šią patirtį dėkinga. Nenorėčiau dar kartą to patirti ir niekam nelinkėčiau, bet esu dėkinga.

Esi ekspresyvi asmenybė, scenos žmogus, bet tavęs mažai socialiniuose tinkluose. Juk dabar daug kas karjerą daro per „TikToką“.

Taip, bet tai ne man. Gal paauglystėje kažkiek rūpėjo, bet tas etapas baigėsi maždaug septyniolikos.

Teko filmuotis ir muzikiniuose klipuose, ir reklamose – jau tada labai aiškiai supratau, kad tai ne man.

O ko pritrūko? Kontakto su žiūrovu?

Tikrumo. Tiesiogine to žodžio prasme. Kai filmuojama, kažkam padarius klaidą, viskas kartojama iš naujo. Supranti, koks tai netikras procesas. O mane domina gyva žmogaus komunikacija –sėdint, stovint, būnant vienam su kitu. Ekranas vis tiek nuima dalį tikrumo, uždeda filtrus. Suprantu žmones, kurie taip gyvena, taip dirba. Bet lygiai taip pat suprantu, kad aš taip negalėsiu. Šiuo etapu renkuosi nedaryti to, kas prieš mano natūrą.

JUDANTI KAUNO KULTŪRA

KPK REDAKCIJA

GIE VILKĖS ILIUSTR.

„Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“, – šią citatą mokate mintinai, jei lankotės Kauno paveikslų galerijoje ir kavinėje „Kultūra“. 2017 metais frazę įamžino Kauno bienalėje dalyvavęs menininkas Alberto Garutti. Tad, šiame numeryje apžvelgus svarbiausius rudens pradžios akcentus Kaune, svarbu atkreipti dėmesį ir į nuolatines „judančias“ iniciatyvas, kurios leidžia ne tik užpildyti sielą kultūra, bet ir judesiu pradžiuginti savo ištikimąjį kūną. Nuo ekskursijų iki orientacinių varžybų ir unikalios kaunietiškos sporto šakos – pristatome judančios kultūros pavyzdžius Kaune.

Vienintelis pasaulyje: į kalną kopianti idėja

Įsivaizduokite judrią miesto sankryžą, kurioje automobilių gausmą vienam vakarui pakeičia tūkstančių kojų, letenų ir kanopų trepsėjimas. Tai – „Fluxus“ festivalis, bene kūrybiškiausia (nors, deja, dar ne olimpinė) sporto šaka, gimusi Kaune. Kaip ir kasmet, rugsėjo 13-osios vakarą eismui uždarytas Parodos kalnas taps trasa, kurioje svarbiausia ne greitis, o idėja. Nėra blogo būdo užkopti į Parodos kalną – svarbu tai daryti su fantazija.

Ši tradicija, įkvėpta Kaune gimusio menininko Jurgio Mačiūno ir jo įkurto „Fluxus“ judėjimo, maino rimtumą į žaismę bei humorą. Būtent todėl į kalną čia keliauja gigantiški cepelinai, Sizifas su savo akmeniu ar net krepšinio varžybos karutyje. Neatsitiktinai paminėjome kanopas – šių metų festivalio tema kviečia išlaisvinti savo vidinį žvėrį. Todėl nesvarbu, ar į viršūnę sliuogsite, šuoliuosite ar šlepsėsite –šiame festivalyje pralaimėjusių nėra. Laimi kiekvienas, tapęs šios judančios, kvatojančios ir idėjomis trykštančios srovės dalimi.

Kryptingi kilometrai

Kultūra, kuri įkvepia judėti? Bene geriausias to pavyzdys – ekskursija pėsčiomis. Mieste gausu žmonių, kviečiančių į jaukius pasivaikščiojimus. Ne vieną jų jau esame pristatę savo žurnale – pavyzdžiui, Viktoriją Vitkauskaitę („Vienos dienos atostogos“) ar „Kauno detales“ tyrinėjantį Laimoną Užomeckį. Bet galbūt dar nesate atradę iniciatyvos „Gražinkime Kauną“? Gidai Jonas Oškinis ir Deimantas Ramanauskas pastaraisiais metais surengė dešimtis teminių pasivaikščiojimų, kurių didelė dalis –atviri, nereikalaujantys registracijos. Tiesiog pamatai ir prisijungi!

„Gražinkime Kauną“ temų spektras stebina įvairove. Tarkim, ar kada atkreipėte dėmesį į Naujamiesčio duris? O gal norėtumėte minti pedalus dviračių sporto istorijos Kaune takais? Gidai nebijo sudėtingų temų – pasivaikščiojimai skiriami ir Kauno geto istorijai. Nuo karinių įtvirtinimų gynybos planų iki iškilių, bet primirštų asmenybių – kiekvienas pasivaikščiojimas čia yra ir istorijos pamoka, ir puiki mankšta. Tereikia sekti jų feisbuko puslapį.

Muziejų iššūkiai: atmintis kojomis Kas galėtų pagalvoti, kad Kauno muziejuose – tiek daug orientacinio sporto gerbėjų? Miesto gimtadienio ar Tarptautinės muziejų nakties proga kone visada galima ne tik ramiai apžiūrėti ekspoziciją, bet ir priimti adrenalino kupiną iššūkį. Puikus pavyzdys – šiemet Istorinės LR Prezidentūros surengtas orientacinis žaidimas, kurio tikslas buvo „atmoterinti“ Kauną. Skamba keistai? Panašiai kadaise reikėjo miestą atlietuvinti. Muziejus atkreipė dėmesį, kiek nedaug atminimo ženklų skirta nusipelniusioms moterims. Žaidimo „Neabejingos“ maršrutas vedė ne tik per tarpukario moterų pasiekimų vietas, bet ir per... tuštumą. Daugumoje punktų jokio ženklo tiesiog nebuvo. Ir šis kvietimas buvo išgirstas – žaidime dalyvavo per šimtą komandų.

Tačiau iššūkiai nebūtinai turi būti organizuoti. Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Kultūros ministerijos inicijuotas nemokamas muziejų lankymas gali virsti kultūriniu maratonu. Tai puiki proga susidaryti asmeninį maršrutą ir per kelias valandas aplankyti kuo daugiau ekspozicijų. Nuo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

V. Putvinskio gatvėje iki Kauno pilies ar Lietuvos aviacijos muziejaus, gal net Kauno IX forto muziejus –laiku pradėję, visas įstaigas galite pasiekti pėsčiomis, taip sujungdami meną, istoriją ir sveiką pasivaikščiojimą.

Menininkų takais

Ką matė Antanas Samuolis, žvelgdamas į upės vingį, ir kur įkvėpimo sėmėsi Rimvidas JankauskasKampas? Tokius klausimus užduoda ir iškart atsako Kauno modernaus meno fondo parengtas maršrutas „Modernaus meno keliais“. Tai ne tradicinė ekskursija po galerijas, o savarankiška kelionė po vietas, kurios įkvėpė žymiausius XX a. Kauno dailininkus. Maršrutas veda po simbolinius taškus –namus, panoramas, takus –kurie menininkams buvo svarbūs kūrybiniai atspirties taškai. Keliauti galima savarankiškai. Specialiuose stenduose esantys QR kodai atveria virtualų žemėlapį ir garso įrašus, kuriuose menininkų istorijos atgyja jų įkvėpimo vietose. Tai – lėtas ir įkvepiantis pasivaikščiojimas, leidžiantis pamatyti miestą vėlyvojo modernizmo kūrėjų akimis ir suprasti, kad kartais didžiausias menas slypi ne drobėje, o pačiame kelyje.

Miesto paslaptys ausinėse

Audiogidas – gera išeitis tiems, kurie laisvalaikiu nori pabūti vienumoje ir pasivaikščiojime užtrukti tiek, kiek norisi šiandien, o ne kiek suplanavo ekskursijos vadovas. Kaip tik rugsėjį lietuviškai prabyla naujas audiogidas „Iš Laisvės alėjos į Laisvę“, pristatomas kaip įtraukianti garsų kelionė po karo meto Kauną. Du diplomatai – Janas Zwartendijkas ir Čijunė

Sugihara – išdavė tūkstančius Gyvybės vizų, padėjusių nuo pražūties išgelbėti daugybę žydų pabėgėlių.

VšĮ Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ kvietimu britų menininkės

Jenny Kagan ir Louise Wilson kviečia startuoti prie Laisvės alėjos fontano, žingsniuoti tolyn per liepų alėją, sustojant prie buvusio Nyderlandų garbės konsulato, ir kopti link Sugiharos namų Žaliakalnyje. Ieškokite sugiharahouse.com

Dar vienas mūsų pasiūlymas – jau beveik prieš dešimtmetį sukurtas „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Jis įtraukia į XX a. pirmos pusės istoriją, kurios personažai gyvena, kuria, kenčia ir myli čia pat – mūsų miesto gatvėse, kiemuose ir namuose. Kasdienybės istorijos ir miestiečių likimai kartu su audiovizualiniais elementais ir šiandienio senamiesčio peizažo fragmentais susijungia į savotišką asmeninį filmą, patiriamą fiziškai ir emociškai. Ieškokite atmintiesvietos.lt

Turistams – ne tik Soboras

Kauno miesto turizmo, verslo ir investicijų plėtros bei tarptautinės miesto rinkodaros agentūra „Kaunas IN“ jau ne vienerius metus Kauną lankantiems svečiams iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio siūlo teminius iliustruotus maršrutus. Juose – ne tik tradiciniai miesto simboliai, bet ir kvietimas atrasti nefasadinę Kauno kultūrą. Serija „It’s Kaunastic“ – tai modernistinis, žydiškas, skandinaviškas, japoniškas, žvėriškas, čiurlioniškas, tautiškas, viduramžiškas, kinematografiškas, sportiškas, literatūriškas, teatrališkas, grafičiais išpaišytas Kaunas. Jei popierinio žemėlapio nerasite ar nenorite imti, žinokite, kad visi maršrutai patogiai skaitmenizuoti laukia jūsų adresu kaunastika.lt

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Kissi Ussuki. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

AR ŽINOJOTE, KAD DAUGIAUSIAI RENGINIŲ KAUNE VYKSTA RUGSĖJĮ IR GEGUŽĘ? DABAR JAU ŽINOTE, GEGUŽĖ NETRUKS ATEITI, O DAR DAUGIAU VISKO

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

ŠĮ MĖNESĮ – INTERNETINIAME KALENDORIUJE

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 10 12

Paroda „Nuo gintarų

iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

150-osioms žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms skirta paroda kviečia naujai pažvelgti į menininko kūrybą ir jo mėgstamiausių temų –jūros ir kosmoso – sąsajas.

Ekspozicijoje pristatomi M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų bei šiuolaikinių menininkų, kuriems svarbios šios dvi temos, kūriniai, atskleidžiamos mokslo ir meno sąsajos.

09 04–10 11

Ciklas „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Kadras iš filmo „Grand Tour“

Ciklo, skirto kino menui, programoje – devynios kritikų pripažintų filmų peržiūros (programoje – tokie pavadinimai, kaip „Drive My Car“ (rež. Ryûsuke Hamaguchi), „Komivojažierius“ (rež. Asghar Farhadi), „Samsara“ (rež. Lois Patiño), „Grand Tour“ (rež. Miguel Gomes) ir kt.), keturios paskaitos su žinomais kultūros tyrinėtojais bei kūrybinės scenarijų rašymo ir kino kritikos dirbtuvės jaunimui.

09 05–09 06

Kauno kultūros mugė

Nepriklausomybės a.

Martyno Plepio nuotr. Jau penktoji Kauno kultūros mugė kvies susipažinti su daugiau nei 30 kultūros organizacijų planais ir projektais. Tai puiki proga susiplanuoti kultūrinį kalendorių ir įsigyti bilietus į renginius su išskirtine nuolaida. Mugės metu taip pat bus švenčiamas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 10-metis, o renginį papuoš Timotiejaus Norvilos (Morfai) meninė instaliacija.

Šeštadienis, 09 06, 11:00

Meno piknikas

Pelėdų kalnas

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius jau septintąjį kartą kviečia į atvirą ir nemokamą renginį. Piknike laukia išskirtinė edukacinė programa, kurioje susipins jau pamėgtos veiklos su naujomis kūrybinės raiškos formomis: vyks tekstilės, žemės meno, keramikos, stiklo, akvarelės bei begalė kitų veiklų ir žaidimų. Šiemet renginio dalyviai taip pat išvys ir keramikos performansą – tikrą meno spektaklį.

09 06–09 07

Tarptautinis Kauno kariljono muzikos

festivalis

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis

Nuo 09 06 Šokio spektaklis

„Ikaras“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Martyno Plepio nuotr.

Keista pagalvoti, kad vos prieš pusantro šimto metų pasaulyje nebuvo nei lėktuvų, nei kino, nei elektroninės muzikos. Skrydis geležiniu paukščiu buvo… paprasčiausiai neįmanomas. Apie žmogaus bandymą skristi, kitaip tariant – siekti neįmanomo, mūsų kultūroje pasakoja nuo antikos laikų žinoma „Ikaro“ istorija, į kurią itin kūrybiškai pažvelgė šiuolaikinio cirko menininkas Džiugas Kunsmanas. „Ikaras“ 2024 metais laimėjo festivalio „Išeities taškas“ eskizų konkursą. Tai – pirmasis savarankiškas autorinis Džiugo spektaklis.

Festivalis sugrįžta devintąjį kartą ir kviečia rudenį sutikti apsuptiems unikalių garsų, vizualių potyrių ir netikėtų muzikos formų! Šių metų programa – kupina pasaulinio lygio kariljonininkų, tarpdisciplininių pasirodymų, improvizacijų ir premjerų. Skambės klasika, šiuolaikinė kariljono muzika, improvizacijos ir netgi paukščių balsus primenantys varpų garsai.

RUGSĖJIS

Ernesto Lylaus nuotr.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 09 07, 12:00

Vasaros palydėtuvių šventė „Į Pasakų šalį!“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį teatras kviečia į tradicinę vasaros palydėtuvių šventę, kurios metu teatro kiemelis pavirs margaspalviu Stebuklų ir Pasakų miesteliu. Lankytojų lauks mylimiausių spektaklių lėlės, spalvingi personažai ir šventinė fotosesija, skelbianti naujojo, 68-ojo sezono pradžią. Po šventės žiūrovai kviečiami į spektaklį „Karalių pasaka“ (bilietai parduodami atskirai).

Trečiadienis, 09 10, 18:00

Nijolės Raižytės knygos „Florentina“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Trečiadienis, 09 10, 18:00

„Sengirės kinas“: „Sugrįžimas“ (Wilding)

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Kadras iš filmo

David Allen filmas pasakoja apie jauną porą, paveldėjusią šimtus metų neefektyviai kultivuotą šeimos dvarą. Supratę, kad konkuruoti su industrializuotais ūkiais nebepajėgs, jie nusprendžia išgelbėti merdintį kraštovaizdį ir jo atkūrimą patiki pačiai gamtai. Išardę akmenines tvoras ir atkūrę laukinių gyvūnų populiaciją, jie tikisi, kad į dvaro žemes sugrįš seniai išnykusios rūšys.

Naujajame romane „Florentina“ pasakojama apie miestelio bibliotekininkės gyvenimą, jos gebėjimą išlaikyti žmogiškąjį orumą nepaisant visų likimo negandų. Knygoje paliečiamos tremties, emigracijos ir santykio su gimtine temos, o Florentinos akiratyje pasirodžius naujam žmogui, ima megztis dramatiška meilės istorija. Renginyje dalyvauja knygos autorė Nijolė Raižytė, literatūrologė dr. Alma Lapinskienė ir leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

09 11–09 13

Paskaita ir dirbtuvės: „Miestai žmonėms“

pagal Jano Gehlo

metodiką

Įvairios vietos

Sidnėjus. GEHL nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visame pasaulyje pripažinto danų urbanisto Jano Gehlo metodika, aiškinanti, kaip kurti gyvybingas ir žmonėms patogias viešąsias

erdves. Programoje – vieša paskaita „People, Places, and the Planet“ ir visos dienos meistriškumo

mokymai specialistams. Renginius

KTU erdvėse ves Kopenhagos

GEHL studijos ekspertas Leonas Legelandas.

Rugsėjo 13-ąją renginius pratęs mini konferencija „Valgomas miestas“, kuri vyks Šilainių soduose. Daugiau informacijos: kulturosdirbtuve.lt 09 12–11 23

Alex Mackin Dolan kūrinys „Brain Nourishment“. Autoriaus archyvo nuotr. Šiame numeryje kalbinamo Adomo Narkevičiaus kuruojama bienalė, kurios tema – „Gyvenimas po gyvenimo“, kviečia pažvelgti į permainingą dabartį ir meno vaidmenį nežinomybės laikotarpiu. Daugiau nei 30 menininkų iš viso pasaulio kūriniai bus eksponuojami netikėtose miesto erdvėse, tarp kurių – istorinė „Stumbro“ gamykla, Kauno menininkų namai ir Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS

Nuo 09 13

Paroda „Dievų

miškas“: sunaikinti žmogų žmoguje“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“ kalba ne tik savo turiniu, bet ir komplikuota leidybos istorija. Minėdami 80-ąsias memuarų knygos sukūrimo metines, muziejininkai kviečia pamąstyti apie kūrybinę laisvę ir jos sąlygiškumus. Parodoje lankytojai įžengs į paskutinį B. Sruogos gyvenimo periodą. Jame – du „kurortai“: Štuthofas, „pajūrio kurortas“, kur rašytojas išgyvena tikrą siaubą, tačiau nesustodamas rašo komedijas; ir saulėtas Birštonas, kur jis paniręs į tamsius „Dievų miško“ rankraščius. Fone – „išlaisvintas“ pokario Vilnius ir aklina vidinė tamsa.

Šeštadienis, 09 13, 10:30

Kauno pilies diena Kauno pilis, Pilies g. 17

Arvydo Čiukšio nuotr.

Pirmą kartą vyksianti Kauno miesto muziejaus organizuojama šventė kvies nusikelti į viduramžius. Programoje – rekonstruktorių klubo pasirodymas, pažintis su karių ginkluote ir galimybė ją išbandyti, šaudymo iš lanko bei kvirkato turnyrai. Renginį taip pat papildys paskaitos apie kryžiuočių pilis pakaunėje ir to meto apgulties įrenginius.

Šeštadienis, 09 13, 20:30

Fluxus festivalis

Jurgio Mačiūno aikštė, Parodos g. 1

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Festivalis kviečia visus išlaisvinti savo vidinius gyvūnus ir kopti į Parodos kalną. Belieka sugalvoti originalų judėjimo būdą – šliaužti pasišokčiojant, riedėti trepsint ar žygiuoti atbulomis – ir pasigaminti kostiumą, kuris atspindėtų jų vidinį žvėrį. Tai kvietimas bėgti, ropoti ir skrieti kartu, išsilaisvinus iš kasdienybės rėmų.

Sekmadienis, 09 14, 18:00

Dovilės Zelčiūtės romano „Radybos“ sutiktuvės

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Naujajame poetės ir dramaturgės romane persipina trys pagrindinės temos – teatro kūrėjų gyvenimas, egzortų dalyvių patirtys ir vaikų pasaulis. Autorė kelia klausimus: su kuo sutinkame – su šviesa ar tamsa, ir kas yra mūsų tikrovė? Renginyje dalyvaus Dovilė Zelčiūtė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis, aktorė Rasa Samuolytė ir leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

Trečiadienis, 09 17, 10:30

„Etnosodas“: dirbtuvės šeimoms su mažyliais

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Biblioteka kviečia šeimas su mažyliais iki 3 metų mokytis lopšinių, žaidinimų, dainelių ir ratelių, kurie žadina vaizduotę, padeda pažinti pasaulį ir lavina kalbą. Šie užsiėmimai stiprina ypatingą ir intymų šeimos narių ryšį. Dainuoti ir žaisti kvies Nijolė Grivačiauskienė, šeimos mokyklėlės „Tindi rindi triuška“ įkūrėja.

Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ VI“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos ir registracija: kaunobiblioteka.lt.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 09 18, 18:00

Koncertas „Fortepijono

žvaigždės skambina

Čiurlionį“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Charles Parker / „Pexels“ nuotr.

Filharmonija rudens sezoną pradeda koncertu, skirtu M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Scenoje pasirodys du pasaulinio garso fortepijono virtuozai – Gustavas Piekutas ir George‘as Li. Programoje, greta danų, čekų ir lenkų kompozitorių kūrinių, skambės gražiausi genijaus kūriniai fortepijonui.

Ketvirtadienis, 09 18, 20:00

Grupės „jautì“ koncertas

Grupės „jautì“ koncertas

Kauno kultūros centro terasa, Vytauto pr. 79

Grupės archyvo nuotr.

Tai bus paskutinis grupės „jautì“ koncertas Kaune šiais metais.

Renginiu grupė simboliškai užbaigs šiltąjį sezoną ir pradės ruoštis naujam kūrybiniam etapui.

09 18–09 26

Europos paveldo dienų renginiai

Įvairios vietos

Minint UNESCO Pasaulio paveldo titulo gavimą ir Europos paveldo dienas, kurių tema šiemet –„Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“, Kaunas kvies iš naujo atrasti modernistinius pastatus, išgirsti istorijas apie juos ir čia gyvenusius žmones. Laukia ekskursijos su gidais, pokalbiai apie tarpukario kasdienybę ir net įtraukiantys žaidimai su prizais. Programa – kaunas.lt

09 18–10 11

Tarptautinis vaikų ir jaunimo

folkloro festivalis „Baltų raštai“

Įvairios vietos

Festivalio tikslas – skatinti Lietuvos visuomenę, ypač vaikus ir jaunimą, domėtis senąja ir šiuolaikine baltų regiono kultūra, istorija, ugdyti jų meninius ir socialinius gebėjimus, plėsti ansamblių partnerystės tinklą, gaivinti, tyrinėti, saugoti ir skleisti baltų kalbas, tradicinę muziką, gyvenseną, amatus, autentišką folklorą, stiprinti šiuolaikinių baltų – latvių ir lietuvių – ryšius bei tapatybę.

Nuo 09 19

Spektaklis „Alisa

Veidrodžio karalystėje“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Svetlanos Baturos nuotr.

09 18–09 20

Festivalis „Audra“ Įvairios vietos

Alinos Pasiuk nuotr.

Minint M. K. Čiurlionio gimimo

150-ąsias metines, šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ jungia klasiko vizijas su šiuolaikine kultūra. Tris dienas vyksiančio renginio programa išsidėstys nuo M. Žilinsko dailės galerijos iki industrinio „Pergalės“ fabriko. Festivalio svečių laukia pasaulinio lygio elektroninės muzikos žvaigždės, tarp kurių – Berlyno techno ikona Ellen Allien, britų šokių aikštelių sensacija Shanti Celeste, Midland bei daugelis kitų. Programoje – ir nemokami renginiai, šiuolaikinio meno paroda ir kt.

Teatras 106-ąjį sezoną pradeda premjera visai šeimai. Pagal Lewiso Carrollio literatūros šedevrą režisieriaus Žilvino Vingelio kurtas spektaklis, statomas kartu su šiuolaikinio cirko trupe „Kanta Company“, įtrauks žiūrovus į greito fizinio veiksmo teatrą.

KALENDORIUS

Nuo 09 19

Filmas „Aktyvistas“

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Nužudytas jaunuolis. Kas – žudikai? Vaikino draugas įtaria, kad tai –skustagalvių neonacių ir homofobų gaujos darbas. Keršto ir tiesos vedinas, jis nusiskuta plaukus, užsiaugina raumenis ir tampa vienu iš jų. Romo Zabarausko režisuotas detektuvas žiūrovą veda klaidžiais keliais: įtariamųjų ratas plečiasi, o tiesos ieškotojui vis sunkiau atskirti, kas šioje kovoje yra draugai, o kas – priešai. Ir tiesos ribos išsitrina. Pagrindinį vaidmenį filme atliko šių metų „Sidabrinės gervės“ laimėtojas iš „Pietinia kronikų“ Robertas Petraitis.

Šeštadienis, 09 20, 11:00

Ekskursija

„Nuo plytos iki milijono: ką pasakoja tarpukario namai?“

Susitikimo vieta bus patikslinta

Juliano Trofimovo nuotr. Europos paveldo dienoms skirtos ekskursijos metu jos dalyviai, lydimi gido Algimanto Grigo, susipažins su didžiausiomis Kauno vystymo ambicijomis ir modernaus gyvenimo siekiu I Respublikos sostinėje. Daugiau informacijos ir registracija: kaunobiblioteka.lt

Šeštadienis, 09 20, 12:00

OS festivalis

Ąžuolynas

Eglės Jasiukaitytės nuotr.

Orientavimosi sporto šventės šūkis „Ne pasiklysti, o atrasti“ atspindi jos esmę: tai kvietimas atsikratyti baimės nežinoti, išdrįsti bandyti ir pasitikėti savimi.Ryškų akcentą tarp visų trasų ir iššūkių įžiebs grupė „8 KAMBARYS“. Daugiau: osfestivalis.lt

Šeštadienis, 09 20, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Ekskursija „Gyvi namai“ –galimybė ne tik pašniukštinėti po Kauno menininkų namų pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, bet ir prie kavos pasiklausyti audio įrašų – Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.

Šeštadienis, 09 20, 17:00 3-asis pagarbinimas Čiurlioniui „Džiazas. Kanklės. Vizijos“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Kas nutinka, kai M. K. Čiurlionio muziką paliečia džiazo improvizacija ir senųjų kanklių skambesys? Į šį klausimą atsakys trečiasis „Kauno santakos“ ciklo renginys, kuriame susitiks Kauno bigbendas ir ypatinga viešnia iš JAV – džiazuojanti kanklininkė, dainininkė ir kompozitorė Simona Smirnova. Kompozitoriaus Jievaro Jasinskio globojamame projekte džiazo orkestro ir solistės aljansas leis naujai išgirsti Čiurlionio vaizdinius, kuriuose atsispindės simfoninės poemos „Miške“ ir fortepijoninių preliudų motyvai.

KALENDORIUS

Pirmadienis, 09 22

Kultūros diena Įvairios vietos

Gausios visų metų M. K. Čiurlionio jubiliejaus renginių programos kulminacija taps rugsėjo 22-oji –150-asis menininko gimtadienis. Šią

dieną Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu pirmą kartą minėsime ir Kultūros dieną, įtrauktą į Atmintinų dienų sąrašą. Programos „Čiurlioniui 150“ organizatoriai kviečia kultūros bendruomenę kartu kurti naują tradiciją ir rugsėjo 19–21 d. dalyvauti visoje Lietuvoje vyksiančioje kultūros edukacijų programoje.

Daugiau: ciurlioniui150.lt

Antradienis, 09 23, 21:00

Grupių „Brighter Death Now“, „Raison d’Être“ ir „Desiderii Marginis“ koncertas

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Klubas kviečia į išskirtinį Švedijos „industrial“ scenos vakarą, jau vadinamą pragaro giesmių ir triukšmo liturgijų naktimi. Vienoje scenoje pasirodys trys žanro grandai: aštraus „power electronics“ atstovai „Brighter Death Now“, ritualinio „dark ambient“ projektas „Raison d'Être“ ir į gilią meditaciją panardinantis „Desiderii Marginis“.

Antradienis, 09 23, 18:00 Knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ pristatymas

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

L. Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė, tad ir ši knyga peržengia įprastas biografijos ribas. Tokios bus ir knygos sutiktuvės. Pristatyme dalyvauja knygos sudarytoja Jolanta Donskienė, architektas Linas Tuleikis, fotografas Artūras Morozovas. Susitikimą moderuoja teatrologė, rašytoja Ina Pukelytė.

09 23–10 05

Festivalis „Išeities taškas“

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Jau dešimtą kartą rengiamas tarptautinis jaunimo teatro festivalis kviečia pažvelgti į jaunų žmonių pasaulį jų pačių akimis. Dvi savaites truksiančioje programoje – drąsūs, jautrūs ir eksperimentiniai Lietuvos bei užsienio jaunųjų kūrėjų spektakliai, atspindintys jaunimo kasdienybę ir rūpimas temas. Lankytojų taip pat laukia eskizų konkursas bei kūrybinės dirbtuvės su menininkais.

Trečiadienis, 09 24, 18:00 Koncertas

„Džiazuojantis Čiurlionis“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Iki šiol negirdėtame duete Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) atliks originalias

M. K. Čiurlionio dainas, kurios taps įkvėpimo šaltiniu ir improvizacijų pagrindu brolių Bazarų džiazo trio. Tai bus naujas ir netikėtas žvilgsnis į genialaus menininko kūrybą.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 09 24, 18:00

Annos Auziņos knygos

„Buveinė“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Latvijos literatūros įvykiu tapęs romanas „Buveinė“ dienoraščio forma pasakoja apie jaunos moters tapsmą, kūniškumo bei lytiškumo atradimus ir santykius su Dievu. Tai iš fragmentų sudėstyta moters seksualumo enciklopedija, kurioje ši patirtis nėra nei tabu, nei pornografijos objektas, o svarbi gyvenimo dalis, apie kurią literatūra retai kalba. Pristatyme dalyvauja knygos autorė Anna Auziņa, vertėjas Audrius Musteikis, literatūrologė dr. Kristina Vaisvalavičienė ir leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

Trečiadienis, 09 24, 19:00

Videografinis koncertas „Dangaus konstruktorius“

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato naują sezono premjerą–videografinį koncertą, skirtą lėktuvo ANBO šimtmečiui. Renginys, pasitelkiantis vaizdo, technologijų ir muzikos sintezę, pasakos ne tik apie aviacijos pradininką Antaną Gustaitį, bet ir apie universalų žmogaus troškimą atsiplėšti nuo žemės – atrasti, kurti ir peržengti ribas.

Nuo 09 26 Filmas „Svečias“ Kino teatrai

Kadras iš filmo

Geriausio režisieriaus apdovanojimą prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje pelnęs debiutinis Vytauto Katkaus ilgametražis simboliškai palydės į rudenį ir primins apie vietas, kuriose augome.

Penktadienis, 09 26, 18:00

Gastrolės: spektaklis

„Mein Kampf“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Magdos Hueckel nuotr. Svečiuose – vieno įdomiausių jaunosios kartos lenkų režisierių Jakubo Skrzywaneko ir Varšuvos „Powszechny“ teatro spektaklis. Kūrėjai tyrinėja A. Hitlerio knygą, siekdami išsiaiškinti, kiek joje užrašytos idėjos išlieka aktualios šiandien. Spektaklyje keliami klausimai apie neapykantos kalbą, fašizmo atgimimą ir priežastis, kodėl nacionalistinės idėjos vėl tampa patrauklios vieningoje Europoje.

09 28–09 29

„Kaunas Art Book Fair“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Andriaus Staniulio nuotr.

Kauno meno leidinių mugė –meninės knygos turinio ir dizaino vertę kuriantis ir tinklaveiką skatinantis renginys, orientuotas

į meno leidinių kultūrą, bendruomenės kūrimą ir esamos palaikymą ir pasaulinių tendencijų inicijavimą. Šių metų programoje –ir olandų serijinės fotografijos leidinių paroda, kuruojama „BOOKS at“.

Antradienis, 09 30, 19:00

Slemas #87 x festivalis

„Išeities taškas“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Į Kauno menininkų namus grįžta slemas – gyvas sakytinio žodžio ringas, kuriame laimi ne vardai, o tai, kas iškalbėta iki galo. Renginys su atvira scena ir dešimtbale vertinimo sistema šįkart įsilieja

į Kauno miesto kamerinio teatro festivalio „Išeities taškas“ programą kaip nepatogus, bet būtinas klausimas, kurio negalima nutylėti.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Aglaja Ray, Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Emilija Šneiderytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Lukas Mykolaitis.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: