4
KAUNO FABRIKŲ VARDAI (IR PAVARDĖS)
10
16
SIMBOLIAI SAUGO VERTYBES
30
Į VARINĘ KARALYSTĘ
EMALIUOTA
KASDIENYBĖS
ISTORIJA
24
ŽMOGUS, ĮŽIEBĘS „DAINĄ“
36 KONFLIKTŲ SPRENDIMAS KAIP KŪRYBA
ŠIUOLAIKINIO KAUNO ŽENKLINTOJAS
44 KALENDORIUS
Rugsėjo 20-osios vėlyvą vakarą, Kaune siautėjant „Audrai“, miestą ir visą materialųjį pasaulį neįspėjęs paliko arkitektas Audrys Karalius. Jo mylimame Žoliakalnyje, Prisikėlimo bazilikos areale, iškart atsivėrė prasminė skylė, ir jokie žodžiai jos neužtaisys.
Nepatogaus (kaip pats autoironiškai sakydavo, nemalonaus)
žmogaus daug kam buvo patogu negirdėti, tačiau likus ketvirčiui metų iki 65-ojo gimtadienio iškeliavusio miestiečio Kaunas dar ne kartą pasiges. Labiausiai tada, kai pritrūks drąsos ar optimizmo.
Ženklų Audrys savo mylimame, nors ne gimtame, Kaune paliko daug. Nuo tūkstantmečių virsmui dedikuoto dvigubos Kalėdų eglės projekto, postmodernios kepėjo kepurę primenančios bandelinės (deja, kaip tik šiemet nugriautos) ar po 20-ies metų naujakurius tebeviliojančios fabriko konversijos Žaliakalnyje iki kultinio paminklo rutinai Muitinės gatvėje, kino teatro „Romuva“ išsaugojimo akcijos „Žmonės kavingais veidais“ ar feisbukinio, bet nepaviršutiniško vėliavos projekto „L ė t u v a“.
Apmaudu, kad, nors žurnalo puslapiuose esame aptarę gatvės muziką, taip ir nespėjome Audrio paklausti, ką reiškė būti Kauno vyriausiuoju architektu 1990–1991 metais. Įdomybių jo biografijoje būta ir daugiau, būtų puiku, jei kas nors užsiimtų jos užrašymu ir leidyba. Gal ir kokiu prasminiu akcentu Kaune? Tokie, lyg tyčia, kuriami ilgiausiai. Pavyzdžiui, vis dar neturime atminimo ženklo prieš devynerius metus išėjusiam Leonidui Donskiui, nors bendras jo ir A. Karaliaus bičiulis Linas Tuleikis per knygos „Donskis yra Donskis“ pristatymą išsidavė, kad planas įamžinimui paruoštas –tai simbolinis kėdžių ratas ant Kęstučio g. pastato, kurio palėpėje burdavosi santariečiai, portalo.
Šį, savo tema netikėtai artimą Audrio Karaliaus veiklos barams, numerį, kuriame aptariame herbus, iškabas, logotipus, urbanistines vizijas ir akcentus, dedikuojame jam – miesto sąžinei. Turbūt ne su visomis herojų išsakytomis mintimis jis sutiktų. Ir tai yra visų svarbiausia.
Stop kadras iš Auksės Petrulienės ir Dariaus Petrulio „Psilikono teatro“ spektaklio „Širdys ir kaminai“
AUKSĖ PETRULIENĖ Sakoma, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet istoriniams Kauno fabrikams vardas svarbus. Jau vien todėl, kad dažniausiai tik tiek iš
jų ir teliko – gamyba sustojo, darbuotojai išsivaikščiojo, teritorijas ir pastatus prarijo NT, bet fabrikų vardai – jie šiandien dar skamba. Nes atmintis mėgsta gražius vardus.
Mama fabrika
„Viską savo reikmėms pasigaminsim patys!“ – šiam atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės šūkiui Laikinojoje sostinėje aidu atsiliepė sparčiai dygstantys fabrikai. Tiksliau – fabrikos. Anuomet tai buvo moteriškosios giminės žodis, kaip ir daugelyje Europos kalbų lig šiol, – fabrika, produkuojanti ir dauginanti, gerovės gimdytoja, savo vaikus maitinanti ir rengianti motina. Gražuolių Kauno fabrikų vardais mirgėjo reklaminės iškabos ir laikraščiai: „Drobė“, „Silva“, „Jėga“, „Lima“, „Flora“, „Tilka“ ir net „Lituanica“, kai kurioms teko ir vyriški vardai – „Vilkas“ ar „Inkaras“.
Guminis vilties simbolis
Prieškario fabrikų vardų kilmė jau nebeatsekama, belieka tik spėlioti. Pavyzdžiui, įdomi mįslė – guminės avalynės fabrikas „Inkaras“. Jis įkurtas 1933 m., vėlokai, lyginant su artimiausių kaimynų gumos fabrikais –„Trikampis“ Peterburge veikė nuo 1860 m., „Keturkampis“ Rygoje nuo 1924 m. Kaimynų vardai visai minimalistiniai, pavadinti paprasčiausiai pagal ant avalynės pado išliejamą ženklą – trikampį arba kvadratą. „Inkaro“ konkurentė buvo „Guma“ – visai šalia, Vilijampolėje, 1938 m. išdygusi ir pusę darbuotojų geresniu atlygiu ir sąlygomis nuviliojusi. Bet koks vardo primityvumas!
Taigi, šalia trikampio, keturkampio ir, atsiprašant, smirdančios gumos, „Inkaro“ vardas ir logotipas atrodo kaip iš kito pasaulio – vaizdingas ir metaforiškas. Spėliojama, kad mintį tokiam vardui galėjo pakišti fabrikui statyti įsigytas žemės sklypas Vilijampolėje, ant Nemuno kranto, prie pat Žiemos uosto, kuriame inkarus nuleisdavo laivai. Neabejotina, kad fabriko įkūrėjai broliai Šragės vardy-
noms pasitelkė ir simbolinį inkaro svorį – vilties, stabilumo ir sėkmės ženklą. Ir vardas išties lėmė fabriko likimą visais trimis jo gyvavimo etapais.
Prieškariu „Inkaras“ tapo geresnio gyvenimo viltimi, ir ne tik fabriko darbuotojams. Tai buvo modernus šuolis iš vyžų į vietinės gamybos kaliošus, pagaliau įperkamus kiekvienam tautiečiui. Sovietmečiu –ir vėl „inkariukai“ tapo vakarietiška svajone ir laisvės viltimi. Galiausiai 2000-aisiais – „Inkaro“ bado streikas, kurio dalyviai vylėsi atstatyti teisingumą. Ir tikrai – jie ne tik atgavo savo uždirbtus ir porą metų neišmokėtus atlyginimus, bet ir inicijavo garantinio fondo sukūrimą – šis skyrė lėšas anuomet viena po kitos bankrutuojančių įmonių darbuotojams. Visa tai galėjo vykti tik po vilties ženklu.
Raudonas krikštas „Inkaras“ išlaikė savo prieškario vardą ir po sovietų okupacijos, po nacionalizavimo ir visą sovietmetį, kai jo giminės Rygoje ir Peterburge kaipmat virto „Raudonuoju kvadratu“ ir „Raudonuoju trikampiu“. Kai „Lituanica“ virto „Raudonuoju spaliu“, „Vilkas“ staugdamas mutavo į vieną iš keturių komunarų Kazį Giedrį, o ant Šilko-pliušo kombinato, tokio švelnaus ir minkšto, visu svoriu užgriuvo Pranas Zibertas, prieškario komunistinio judėjimo dalyvis, pusę gyvenimo už antivalstybinę veiklą praleidęs kalėjime ir todėl užtaisęs kalėjimą mums visiems – drauge su delegacija parvežęs Stalino saulę.
Gavę raudonus vardus fabrikai augo kaip pasiutę, stambėjo ir plėtėsi, o jų viduje virė planinės ekonomikos groteskas – daug, pigiai ir greitai.
Šančių „Drobei“ pavyko išsaugoti
lietuvišką vardą ir audinių kokybę, pasisekė su partorgu (už politinį klimatą fabrike atsakingas žmogus, dažniausiai rusas). Tai buvo vienintelis fabrikas Kaune, kurio partorgas išmoko lietuviškai! Ir visgi „Drobės“ vardas gavo papildymą – raudoną palydą, žodžius – kontrolierius, vardus – draugovininkus. Lyg parade, vienas, du – ir aplink „Drobę“ išsirikiavo keturi iš komunizmo žodynėlio iššokę žodžiai – darbo, raudonosios, vėliavos ir ordino. Kauno darbo raudonosios vėliavos ordino „Drobės“ vilnos gamybinis susivienijimas – taip iki 1989 m. vadinosi „Drobė“.
Mažoji Lietuvos istorija
Ko gero, vaizdingiausia ir labiausiai jaudinanti yra batų fabriko „Lituanica“ vardo drama. Lyg mažoji Lietuvos istorija.
1934 m. broliai Gothelfai su Dievo
padėjimu (vok. Gott (Dievas) ir helf (iš veiksmažodžio helfen – padėti) įsigijo patalpas senamiestyje, Jonavos gatvėje. Įrengę batų fabriką, sugalvojo jį pavadinti labai jaudinančiai ir iškilmingai – „Lituanica“, aiškiai inspiruoti Dariaus ir Girėno skrydžio. Nelabai norėta tokį vardą registruoti – visuomenei kilo klausimų, ar ne per daug iškilus vardas kažkokiam fabrikui, gaminančiam žemę mindančią avalynę...
Bet ir vėl su Dievo pagalba broliai tą vardą fabrikui gavo. Ir gamino, reikia pasakyti, puikius batus. Deja, viskas pasisuko tragiškai – užėjus karui vokiečiai pirmiausia iššaudė didžiąją dalį šio fabriko darbuotojų (kurie buvo žydai). Paskui bolševikai nacionalizavo fabriką. Ir pavadino „Raudonuoju spaliu“.
Fabrike „Inkaras“ pagamintas sportinis batelis – „inkariukas“. Kauno miesto muziejaus nuotr. / KMM BU 275
Batų fabriko „Raudonasis spalis“ logotipas (aut. Vytautas Krasauskas), kurį šiame numeryje kalbinamas dizaineris Rokas Sutkaitis atkūrė projektui „Soviet Logos“.
Po šiuo vardu gimstanti produkcija tapo prastos kokybės sinonimu ir netgi buvo apdainuota „Aliukų“ dainuškoje:
Tai gražūs bateliai „Raudonojo spalio“ –visi jie pasiūti ant vieno kurpalio.
O tie bateliai tai liuks kaip nešiojas, Praeini per Laisvę ir išlenda kojos.
Tai ne todėl, kad meistrai nemokėjo pagaminti gerų batų, – ne paslaptis, kad fabriko avalynininkai dažnai namuose siūdavo puikius batus pagal užsakymą. Kaltas planinės ekonomikos marazmas, trukdęs siekti gaminio kokybės.
„Lituanica“ savo vardą susigrąžino pati pirmoji – 1988 m., vos padvelkus atšilimo vėjams.
Deja, batus gamino neilgai –sumažėjus gamybos apimtims paliko
istorines patalpas, o 2020 m. galutinai bankrutavo. Fabriko pastatai ir teritorija, nors daugybę kartų žadinti kūrybiškomis idėjomis, kol kas tebemiega dar vis.
Pagrobtas poetas
Dvigubas apiplėšimas įvyko pervadinant Kauno popieriaus fabriką –ne tik pats fabrikas nacionalizuotas, bet, pervadinant jį Juliaus Janonio vardu, kartu atimtas ir poetas. Socialiai jautriomis temomis rašęs marksistas svajotojas, nieko bendro su revoliucija ir revoliucionieriais neturėjo – žuvo dvidešimt vienerių 1917 m., dar iki Spalio revoliucijos. Vardų dalintojams neužteko fantazijos ar nebuvo daugiau Lietuvoje 1917–1918 m. veikusių komunarų, kad teko griebtis Juliaus Janonio? Ar kiti nemokėjo rašyti – o visgi popieriaus fabrikas, juk ne šiaip kas, o kultūros bendradarbis!
Gražuolės didvyrės ir apatinis trikotažas
Vardų dalybose komunistų partija nebuvo labai išradinga, tačiau apatinio trikotažo fabrikai gašlūnams įkvėpdavo fantaziją. Jiems tekdavo amžinai jaunų didvyrių vardai. Tai turėjo būti merginos, dėl komunizmo idealų žuvusios kuo jaunesnio amžiaus. Jaunos odos švelnumas, formų stangrumas taip tiko kojinaičių, pėdkelnių ir kitokio tampraus trikotažo gamintojams. Konjako įmetę partiniai ilgai nesvarstė ir 1958 m. į gamybinį susivienijimą sujungtiems Kauno trikotažo fabrikams suteikė Adelės Šiaučiūnaitės vardą. Mergina išties buvo aktyvi komunistinio judėjimo narė, ne kartą Lietuvos specialiųjų tarnybų sulaikyta, bet pritrūkus įkalčių – vis paleidžiama. 1938 m. A. Šiaučiūnaitė rasta žiauriai nužudyta viename iš Žaliakalnio kiemų. 24-erių merginos žūties aplinkybės buvo aiškiai kriminalinio pobūdžio, tačiau kodėl to nepavadinus „žvėrišku fašistų žvalgybos darbu“?
Tokia makabriškai erotinė tradicija –jaunų žuvusių komunarių vardų dalijimas trikotažo fabrikams, vyravo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visame socialistiniam bloke. Pati jauniausia mergelė greičiausiai teko Zagrebo apatinio trikotažo fabrikui Jugoslavijoje. Jo herojė Nada Dimić žuvo būdama vos devyniolikos.
Tik perspėjimas – keliaudami Kroatijoje, ypač toliau nuo Zagrebo, geriau nevarinėkite juodo humoro apie Nadą Dimić ir trikotažinius apatinius. Josipas Titas lepino jugoslavus, todėl ir šiandien buvusio bloko gyventojai nėra tokie nepakantūs to meto didvyriams, kaip mes.
Ištikimybė fabriko vardui
Fabriko vardas tekdavo ir čia dirbančiai bendruomenei: drobiečiai, inkariečiai, janoniečiai, bangiečiai – tai ne šiaip sau kauniečiai, tai išdidūs savo gamyklų patriotai. Planinės ekonomikos katilas neužgesino jų išradingumo, o primesti raudoni fabrikų vardai – istorijos suvokimo. Bendruomenės savo fabriko amžių skaičiavo nuo prieškario – komunistai norėjo kitaip, tačiau ta gija nenutrūko. Pavyzdžiui, janoniečiai visą sovietmetį tęsė prieškario fabriko tradicijas. 1933 m. švedų įsteigtas fabrikas garsėjo moderniu požiūriu į darbuotojų aplinką, darbo ir gyvenimo sąlygas. Švedai suformavo fabriko teritorijos želdynus, kuriuos toliau puoselėjo janoniečiai. Tęsiama buvo pučiamųjų orkestro tradicija.
Sovietmečio fabrikuose vyko stebuklingų dalykų, kylančių iš pačios bendruomenės atsparumo, –išmintingi direktoriai, talentingi meistrai, inžinieriai, dizaineriai dažnai pramušdavo raudoną stogą. Nustebsite, bet po A. Šiaučiūnaitės vardu gaminamas trikotažas turėjo aiškiai vakarietišką kryptį – jau 7-ajame dešimtmetyje čia gamintas leopardinių raštų dirbtinis kailis! Tai atrodo taip pat neįtikėtina, kaip ir 1978 m. „Inkaro“ darbininkų streikas dėl neįmanomų darbo normų didinimo – jie nepanoro bet kokia kaina skubėti į komunistinį rytojų. Apie streiką viltingai pranešė „Amerikos balsas“. O Sovietų Sąjungoje, kur „viskas – dėl darbo liaudies gerovės“, apie tai niekas neturėjo sužinoti.
KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI VYČIO MANTRIMO NUOTR.
Į Juliaus Urbaičio įkurtą muziejų „Atominis bunkeris“ nusileidome Kaunui itin svarbią dieną –rugsėjo 18-ąją. Tądien 2023 m. miesto modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir tai ne tik pastatų grožio pripažinimas.
Tai ir pripažinimas fakto, kad Kauno Lietuva buvo Europoje matoma, laisva, autentiška valstybė, kurioje derėjo tradicijos ir modernybės siekis.
Tai priminimas, kad tokia Lietuva yra ir šiandien. Simboliška, kad rugsėjo 18-ąją Kaune, „Romuvoje“, vyko Europos paveldo dienų renginys – tiesiai iš jo ir atbildėjome Vilijampolėn. Tiesiai iš istorikės
Linos Häll paskaitos, kurioje aktualiai komentuotos tarpukario Lietuvos kronikos. Vienas ją sudominusių kadrų – kameros užfiksuota dantų pastos „Chlorodont“ lauko reklama.
Tos pačios pastos reklama pasitiko ir „Atominiame bunkeryje“ – pasirinkome tikėti ženklais ir nusprendėme, kad, norėdami susidaryti platesnį Kauno ženklinimo iškabomis, lentelėmis ir logotipais vaizdą, atvykome teisingu adresu. Tik gal laiko per mažai susiplanavome. Šis privatus, „Trip Advisor“ Kauno svečių geriausiai iš visų vertinamas muziejus –ne tradicinė, sterili ekspozicija, o gyvas archyvas, primenantis senovinį „įdomybių kabinetą“, kur kiekvienas daiktas turi savo istoriją, o istorijos sluoksnių eklektika tiesiog pribloškia. Tarpukario iškabos šalia KGB įrangos, o sovietiniai plakatai – netoli farmacijos reikmenų. Tarsi vaikščiotum po Lietuvos praeities sandėlį. Visi eksponatai su savo kaina, verte, įsigijimo istorija, kuri dažnu atveju prasilenkia su institucinėmis normomis. Tačiau juk todėl toks muziejus Kaune ir yra (bei jo filialas Niujorke, –daugiau apie globalias J. Urbaičio idėjas pasakojome 2020 m. rugsėjo numeryje).
„Mes aktyvuojame visus penkis žmogaus pojūčius: čia galima pauostyti, paliesti, išgirsti... Dabartinė muziejų mada viską skaitmeninti man neįdomi – kam į tokius eiti? Monitorių ir pats namie turiu“, – sušiuolaikiškėjusiems valstybiniams ar municipaliniams muziejams kritikos negaili J. Urbaitis.
Pašnekovas, pats asmeniškai įsigijęs visus 12 tūkst. savo muziejaus eksponatų, yra ne tik savininkas ir gidas, bet – pirmiausia – aistringas kolekcininkas, „medžiotojas“. „Mane
domina tik patys rečiausi daiktai, kurių neturi nė vienas muziejus. Todėl galiu ateiti ir pasakyti: mes geriausi, nes mes turim šitą“, – apibūdina savo kolekcionavimo principą. Jis – puikus pasakotojas, bet ir pragmatiškas verslininkas, gerai išmanantis rinką, derybų meną ir muziejaus strategiją. Tad vaikštinėjame su šeimininku šiomis miniatiūrinėmis gatvelėmis, kuriose telpa senieji verslai, amatai, cechai, fabrikai… ir iškabos.
Gero skonio tradicija
Dairantis J. Urbaičio „įdomybių kabinete“ veriasi išvada: laikmečio veidą ir estetiką geriausiai atspindi ne knygose aprašyti politiniai įvykiai, o paprasti daiktai: saldainių ir kavos dėžutės, degtukų ir cigarečių pakeliai, įvairi kita medžiaga, šiandien vadinama rinkodaros priemonėmis. „Pažiūrėkite, kokia estetika, – rodo šeimininkas į tarpukario pakuotes. –Mes turėjom gerą skonį, kuris buvo sunaikintas.“
Emaliuotos iškabos, nurodančios įstaigų pavadinimus, kabinetų „gyventojų“ pareigas, – kuklesnės, dažniausiai baltu ant juodo. „Atominiame bunkeryje“ sukaupta didžiausia tokių iškabų kolekcija Lietuvoje. Pasak vadovo, kiti muziejai tokių eksponatų beveik neturi. Apskritai dauguma tarpukario iškabų itin retos, nes sovietmečiu buvo masiškai naikinamos. Žmonės bijojo jas laikyti dėl lietuviškos simbolikos (Vyčio, trispalvės elementų), už kurią grėsė Sibiras. Tiesa, yra pokariu dar naudotų pavyzdžių, kuriuose Vytis tiesiog nudaužtas.
Gamyba ir medžiagos
Paskelbus Pirmąją respubliką ir ėmus kurti valstybę ant carinių pamatų, dauguma emaliuotų iškabų buvo importuojamos iš Vokietijos. Tik vėliau radosi artelių, kurios įvaldė šią techniką.
Apskritai iškabos gamintos iš įvairių medžiagų, pagal įmonės statusą ir finansines galimybes, – nuo emaliuoto metalo iki prabangesnių.
Pavyzdžiui, muziejuje eksponuojama bronzinė brolių Vailokaičių įkurto „Ūkio banko“ iškaba. Įdomu, kad gatvių pavadinimų lentelės tais laikais dažniausiai būdavo medinės. Tad, pastebi J. Urbaitis, prie muziejaus įėjimo pasitinkanti senoviškai atrodanti „raudonųjų žibintų“ alėjos, Nemuno g., emaliuota lentelė greičiausiai nėra autentiška.
Meninė vertė ir įdomybės
Nors didžioji dalis eksponatų kasdieniški, prie kai kurių tarpukario iškabų ir logotipų kūrimo prisidėjo garsūs to meto menininkai. Pavyzdžiui, Antanas Žmuidzinavičius ar Petras Kalpokas. Nors dizainas buvo svarbus, iškabose dažniausiai naudoti keli pagrindiniai, lengvai įskaitomi šriftai, kad informacija būtų aiški. Galima teigti, kad iškabos kokybė ir dizainas atspindėjo verslo turtinę padėtį – ar
norą ją parodyti. Turtingesni, kaip antai stomatologai, galėjo sau leisti brangesnes ir puošnesnes iškabas, ir to neslėpė.
Tarpukariu beveik nebuvo valstybinio lygmens reikalavimų ar apribojimų iškabų kalbai, dydžiui ar dizainui. Viskas priklausė nuo verslininko fantazijos ir finansų. Dar įdomu, kad prekės ženklai nebuvo griežtai saugomi. Tarkim, pavadinimą „Rūta“ naudojo ir „Pienocentras“, ir Šiaulių šokolado fabrikas. Nustebino ir faktas, kad tarpukariu vežimai turėjo specialias lenteles ne su numeriu, o su savininko pavarde ir kaimo pavadinimu, kurie kiekvienas savotiškai užrašyti, taigi gali būti laikomi naiviojo dizaino pavyzdžiais. Tai padėdavo policijai identifikuoti asmenis, pavyzdžiui, kilus ginčui turguje.
Šis fotografinis pasakojimas tesuveikia kaip kvietimas jums patiems aplankyti J. Urbaičio valdas ir įsitikinti, kad net menkiausios ir banaliausios buities smulkmenos yra svarbios didžiojo piešinio detalės, o tai, ką pasirenkame gaminti, tiražuoti, naikinti ar išsaugoti šiandien, tai, kaip skelbiame apie save ant pastatų sienų ar lauko reklamose, mūsų provaikaičiams atskleis praeities vaizdą.
KĘSTUTIS LINGYS ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Kai dar nebuvo gatvių pavadinimų ir nė iš tolo nekvepėjo reklaminiais stendais, jau buvo herbai. Ir šiandien herbas tebepasakoja apie istoriją, vertybes ir tapatybę. Apie šią simbolių kalbą ir jos kūrimą kalbamės su vienu žymiausių Lietuvos heraldikos dailininkų, pedagogu, Vilniaus dailės akademijos profesoriumi Rolandu Rimkūnu.
Susitinkame jo giminės bute Laisvės alėjoje. Už langų mirguliuoja ankstyvas ruduo, o viduje – Kauno istorijos ženklai. Senoviniai baldai, tarpukarį menantys albumai su išblukusiomis nuotraukomis ir pokalbis, kuris driekiasi nuo tėvo tremties iki moderniosios valstybės tapatybės iššūkių.
Aiškios vertybės
„Mano tėvas grįžo iš kalėjimo. Aštuonerius metus atsėdėjo“, – pradeda pasakojimą dailininkas. Šeima teisę gyventi Lietuvoje atgavo tik 1963-iaisiais, jam gimus, gavus atsakymą iš Maskvos po ilgų bandymų susirašinėti per geležinkelio darbuotojus. Vaikystė sovietiniuose daugiabučiuose – Petrašiūnuose, Draugystės rajone, Dainavoje – ir neapleidžiantis įtarimas, kad istorija yra sudėtingesnė, nei bandoma pateikti, suformavo aštrų teisingumo pojūtį. Ši patirtis paliko gilų įspaudą, kuris ir šiandien persmelkia R. Rimkūno požiūrį į praeitį ir jos simbolius.
„Kai kokia nors ponia ar ponas, kurio tėvai rusų laikais dirbo televizijoje, pradeda tave auklėti kaip kokį atsilikusį sovietinį žmogų, tai keistai atrodo, – sako jis. – Arba kai pasižiūri, kad kolaboravę dabar geriau gyvena negu tie, kurie kariavo, buvo tremti, šaudyti. Arba reabilituoja Nėrį. Man tai nepriimtina. Čia tarsi dukrą kas išprievartautų, o tau atneštų prievartautojo portretą, nutapytą žymaus menininko, ir sakytų grožėtis, nes tai menas. Gal jis ir meniškas, bet man to nereikia.“ Šis bekompromisis požiūris į vertybes taps Rolando, kaip heraldikos kūrėjo, profesiniu stuburu.
Kelias į menus sovietmečiu buvo išsigelbėjimas, „ten laisvesniu žmogum gali būt“. Tačiau net ir čia laisvė buvo ribota – į prestižines tapybos ar grafikos specialybes patekdavo tik „sąrašiniai“, sistema buvo griežtai kontroliuojama. „Jeigu tu nebaigęs to tarybinio instituto ir nepriklausai dailininkų
sąjungai, tai net dažų nenusipirksi.
Į saloną galėjai užeiti tik su pažymėjimu“, – prisimena sovietmečio realybę.
Pirmiausia – Prienams
Po tarnybos sovietų armijoje ir darbo „Centrolito“ ketaus liejykloje studijos Vilniaus dailės institute, net ir ne pačioje mėgstamiausioje stiklo specialybėje, į kurią pavyko įstoti tik iš trečio karto, kai nebuvo konkurso, atrodė „tiesiog pasaka“.Patiko ir tapyba, bet gyvenimas diktavo savas sąlygas – reikėjo išlaikyti šeimą. Taip atsirado grafika, kaip praktiškesnė sritis, o su ja ir taikomieji darbai: plakatai, skrajutės, iliustracijos. Ir galiausiai – heraldika.
„Dėstytojas Raimondas Miknevičius, tuo metu Heraldikos komisijos narys, pakvietė padaryt Prienų herbą. Valgyt tai reikia“, – šypsosi dailininkas. Taip 1996-aisiais, po aštuonių mėnesių darbo atkuriant XVIII amžiaus Šv. Jurgio simbolį, prasidėjo kelias, trunkantis jau tris dešimtmečius. Priežastis banali, bet sutapo su pašaukimu ir pomėgiu istorijai.
Daugelis įsivaizduoja, kad herbas yra tiesiog gražus paveikslėlis. Tačiau jo kūrimas – griežtai reglamentuotas, kolektyvinis ir gilaus istorinio išmanymo reikalaujantis procesas. „Visų pirma, bendruomenė – miestas, miestelis ar seniūnija – turi kreiptis į Lietuvos Respublikos heraldikos komisiją prie Prezidento“, – aiškina dailininkas. Būtent komisija, sudaryta iš istorikų ir menininkų, duoda leidimą pradėti darbus. Ji prižiūri visą procesą, kad būtų išlaikyta istorinė tiesa, heraldikos taisy-
klės ir bendras valstybės simbolikos kontekstas. Toliau prasideda pokalbis tarp dailininko, bendruomenės atstovų ir istorikų. Ieškoma idėjų, kurios geriausiai atspindėtų vietovės išskirtinumą: istorinius įvykius, geografinę padėtį, gamtos ypatumus, legendas.
Anksčiau tekdavo vežti ranka pieštus eskizus į Vilnių, dabar procesas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Kartais tenka paruošti dešimtis variantų, kol galiausiai priimamas sprendimas, kuris tenkina visas puses, bet nebūtinai pačiam dailininkui atrodo geriausias. Kartais gimsta ir mitinių būtybių, kaip Viešvilės herbe – pusiau žirgas, pusiau žuvis, simbolizuojanti sausumos ir vandens kelių susijungimą. Svarbiausia, kad simbolis būtų aiškus ir prasmingas pačiai bendruomenei.
Herbas atkūriamas arba sukuriamas. Atkūrimas, kaip Prienų ar Stakliškių atveju, reikalauja kruopštaus darbo su istoriniais šaltiniais. Tačiau dauguma Lietuvos vietovių istorinių herbų neturėjo, todėl juos teko kurti iš naujo. Čia atsiveria laisvė interpretacijai, tačiau ji taip pat remiasi aiškiais principais. Simbolikoje sugyvena ir pagoniški, ir krikščioniški motyvai, tačiau jie traktuojami pirmiausia kaip kultūrinis paveldas. „Pavyzdžiui, Zapyškio bažnyčia miestelio herbe nereiškia: būkit katalikai. Tai žinia, kad mes gerbiam istoriją, paveldą ir žmonių kūrybines jėgas, kurios sukūrė šį architektūrinį šedevrą.“
Įkvėpimas – iš
vėlyvosios gotikos
Herbo pagrindas – skydas – nėra tik estetinė forma. „Skydas – tai gynybinis daiktas, tad jame – vertybės, kurias ginsime. O jūs numirsit už tas vertybes, jeigu reikės? Jeigu ne, tada jūsų vertybės tik finansinės“, – aštrią ribą brėžia dailininkas. Šiuolaikinėje Lietuvos heraldikoje unifikuotai naudojama vėlyvosios gotikos skydo forma. Būtent šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis Lietuvos valstybės simbolika. Šis vertybinis pradas ir yra esminis skirtumas tarp herbo ir komercinio logotipo.
„Heraldika evoliucionavo į grafinį dizainą, miestai dabar turi vadinamuosius prekinius ženklus. Bet, pavyzdžiui, Kauno herbo tauras yra susiraukęs, piktas, ginantis. O kam verslui reikia tokio? Nori besišypsančio. Čia ir yra pagrindinė takoskyra“, – teigia R. Rimkūnas.
Tauras – simbolis, lydėjęs Kauną nuo senų laikų, sovietmečiu buvo pakeistas stumbru. Kai prezidentas Algirdas Brazauskas grąžino istorinį taurą, dalis kauniečių piktinosi – atima „galingą stumbrą“ ir kiša „karvę“. Tačiau tauro sugrąžinimas buvo pagarba tradicijai.
Nebėk nuo mūšio
Svarbi net figūros kryptis. Heraldinė dešinė – tai žiūrovo kairė, ta pusė, kur arčiausiai priešo ir arčiausiai Dievo. Todėl raitelis skyde visada juda į dešinę. „Negali herbo savininkas bėgti nuo mūšio. Jei pabėgdavo, ženklą apsukdavo, ir viskas – jis garbės neteko“, – dėsto dailininkas. Tokios taisyklės neleidžia laisvai „žaisti“, bet jos kuria tą unifikuotą, aiškią, visiems suprantamą ženklų kalbą.
Būna ir sudėtingesnių atvejų, kai reikia jungti kelias tradicijas ar kelias bendruomenes. „Tarkim, vadinamasis ispaniškas dalinimas, kai herbas dalijamas į keturis laukus. Taip buvo Abiejų Tautų Respublikoje: Lenkijos erelis, Lietuvos raitelis, Rusėnų šventasis Mykolas Arkangelas. Kartais širdyje dar atsiranda karaliaus ženklas, Poniatovskio ar Stepono Batoro. Tokiais atvejais neišvengsi sudėtingumo, nes vienos pusės simbolio neatimsi. Bet tai vis tiek sistema, kurioje kiekviena vieta turi savo reikšmę.“
Valstybiniai simboliai – raitelis su Jogailos kryžiais, Gedimino stulpai –yra neliečiami. Visa kita galima interpretuoti, nors ir ribotai. Be to, ne kiekviena bendruomenė gali turėti herbą. Miestai, miesteliai, rajonai –taip. Bet seniūnijoms ar pavienėms giminėms valstybė herbų netvirtina. Yra Bajorų sąjunga, kuri kuria savo ženklus, yra bendruomenės vėliavos, kaip Šančių atvejis, bet tai jau ne oficiali heraldika.
Dar viena taisyklė – spalvų deriniai. Heraldikoje galioja principas, kad spalva negali liestis su spalva, o metalas – su metalu. Vadinasi, raudona negali būti ant mėlynos, o auksas – ant sidabro. Yra išimčių, kaip Jeruzalės herbe, bet Lietuvoje laikomasi klasikinės sistemos. Geltona reiškia auksą, balta – sidabrą, raudona, mėlyna ar juoda – spalvas.
Dėl šių taisyklių herbai yra aiškūs ir kontrastingi. „Simbolis turi būti visiems suprantamas. Originalumas nėra vertė, jeigu niekas tavęs nesupranta.“
Kokios mūsų spalvos?
Nors heraldikos sistema Lietuvoje sukurta ir veikia, bendras valstybės vizualinis identitetas, pasak dailininko, patiria krizę. Problemos šaknys –dviejų valstybinių vėliavų (trispalvės ir istorinės) egzistavimas.
„Valstybės herbo spalvos yra raudona, balta (sidabras) ir geltona (auksas). Trispalvė turi geltoną, žalią, raudoną. Iš viso gauname šešias spalvas. Kiekvienas naudoja kaip nori. Kad tave atsimintų, rinkodaroj reikia naudoti kuo mažiau elementų. O mes turim šešis“, – kritiškai vertina R. Rimkūnas. Dailininkas rodo pavyzdžius kompiuterio ekrane. Štai Lenkija: valstybinis paštas, degalinių tinklas „Orlen“, ministerijos – visur nuosekliai dominuoja dvi spalvos, biała-czerwona (balta-raudona). Tai kuria vientisą, atpažįstamą, stiprų įvaizdį. Tuo tarpu Lietuvoje – chaosas. „Lietuvos paštas – geltonas su juoda, kaip Vokietijoje. Kitos institucijos – žalios, mėlynos, raudonos.“
Šis vizualinis blaškymasis, jo manymu, yra gilesnės problemos simptomas. „Tai iš dalies išduoda,
kad mes iki šiol nelabai suprantam savo tapatybės. Jeigu patys nelabai suprantam, tai kiti dar mažiau supranta. O kartais, jeigu nežinai, kiti dar ir padeda suprast“, – užsimena jis apie geopolitinį kontekstą.
Pabaigoje pokalbis pasisuka apie ateitį ir vizualinę ekologiją. Mus supa tiek daug vaizdų, kad jie praranda vertę. „Jeigu negali padaryti geriau už dirbtinį intelektą, tai gal ir nebepiešk?“ – provokuojančiai klausia R. Rimkūnas.
Vizualinio triukšmo eroje, kai net tualeto žymėjimas tampa nesuprantamu rebusu, heraldika išlieka stabilumo ir aiškumo sala. Ji primena, kad simbolis veikia tik tada, kai yra suprantamas visiems.
Pagrindiniai simboliai jau sukurti, beveik visi miestai, miesteliai turi savo ženklus. Bet tai nereiškia, kad darbo heraldikos specialistams nebeliks.
„Kiekvienas simbolis gali būti interpretuojamas iš naujo, pritaikomas, stilizuojamas. Tačiau esmė – vertybės, kurias sutariame saugoti – nekinta“, –baigia pašnekovas.
ALGIRDAS ŠAPOKA
Prieš keletą metų ant vieno iš Kauno modernizmo paminklų, šiuo metu baigiamo tvarkyti kino teatro „Daina“, atidengėme pastato vertingąją savybę – neoninę iškabą, kurios buvo belikęs tik rėmas. Tąsyk iš niekur į mano gyvenimą įkrito Vytautas Dlugoborskis, apie kurį niekaip nesiliauju galvoti. Ar gali būti, kad Kaunas visiškai užmiršo bene ikoniškiausią miesto ženklų, ryškių XX a. vidurio grafinio dizaino pavyzdžių Kaune kūrėją? Šis tekstas tebus pradžia istorinės kelionės, kuri dar laukia prieš akis.
Neono galia
Jeigu reiktų išrinkti įsimintiniausią XX a. miestų gatvių atributą, neoninės iškabos užimtų sąrašo viršūnę. Visiška naujovė – šviečiančios raidės; futurizmas, atliepęs modernizmo ir urbanistinės pažangos idėjas.
Tikras naktinio miesto parašas, net ir pasikeitus technologijoms išlaikantis įtaką populiariajai kultūrai, dizaino estetikai, kinui, fotografijai ir kt.
Kaip tai veikia? Elektros srovė eina per uždarą stiklinį vamzdelį, pripildytą žemo slėgio dujų, šios sužadina atomus ir priverčia juos šviesti. Grynos neono dujos skleidžia ryškią raudonai oranžinę šviesą; kitiems atspalviams naudojamas skirtingas dujų užpildas, nors šnekamojoje kalboje viskas įvardijama neonu.
Kiekviena neoninė iškaba yra rankų darbo: kruopščiai ir atsargiai lankstomi plonasieniai stikliniai vamzdžiai, jie kaitinami pučiant į vidų orą, siekiant išgauti taisyklingą lenkimo formą bei šiek tiek vėsinant. Ilgas, gana sudėtingas ir klaidoms nedraugiškas procesas, kuriame koja kojon žengia dizaineris su amatininku.
Tviskanti Laisvės alėja
Neono apšvietimas išrastas ir pristatytas visuomenei 1910 m. Prancūzijoje. Po dešimties metų ši technologija jau buvo smarkiai paplitusi abiejose Atlanto pusėse ir plačiau. Skysta ugnimi tuomet vadintos iškabos labai greit papuošė didžiųjų miestų prekybos centrus, kino teatrus ir naktinio gyvenimo vietas kaip kosmopolitiško modernumo simbolis.
Iki Antrojo pasaulinio karo šios iškabos spėjo papuošti ir Lietuvos didmiesčius; neonas kvietė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų naktinius gyventojus. Karas sunaikino bene visą šį trapų turtą, tačiau noras puošti miestą niekur nedingo ir jau XX a. 7 dešimtmetyje vardą atgavusi
Laisvės alėja vėl švytėjo švelniomis, atmosferinėmis spalvomis.
Tuo metu neono kultūra Lietuvoje
įgavo didžiausią pagreitį, kurį išlaikė du ar tris dešimtmečius, iki vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės aušros. Tuomet senųjų įstaigų reliktai, kaip praeito etapo simboliai, buvo agresyviai naikinami ir šiandien jų beveik nebeturime.
Išliko ne tik estetikoje, bet ir realybėje
Ryškiausias neono įvaizdžio palikimas mūsų dienoms – estetinė įtaka popkultūrai, kur pėdsakus paliko
įvairių medijų vizualiojo meno kūrėjai. Vieni ryškiausių pavyzdžių, aišku, yra kinas ir kompiuteriniai žaidimai: neonas tapo viso žanro simboliu, nuo „Blade Runner“ ir „Miami Vice“ iki „Cyberpunk“ ir „Grand Theft Auto“.
Garsiausiu neoninių iškabų pavyzdžiu pasaulyje tapo Las Vegasas, turintis net tam skirtą muziejų.
Tokių turime ir arčiau: daugeliui teko apsilankyti Varšuvos neono muziejuje ar Vroclavo atviro lauko galerijoje.
Mūsų šalis mažesnė, istorija šio krašto tektoninė, ekonomika silpnesnė, miestų mažiau ir jie smulkesni, todėl natūralu, kad ir išsaugoti buvo mažiau ką. Šiuo tekstu siekiu bent jau pradėti kalbėti, juk turime nuo ko atsispirti – nuo Vytauto Dlugoborskio. O žinančius daugiau labai prašau susisiekti.
Žmogus mįslė
Man prižiūrint kino teatro „Daina“ įveiklinimo projektą, kreipėsi architektė iš Kauno – Agnė Andriukaitienė,
kurios darbinė praktika puošiasi mums pažįstama šaknimi – „Dlugo“. Neslėpsiu, džiaugiausi kaip saldainį gavęs.
Agnė numetė žinutę-bombą: tai jos senelis sukūrė „Dainos“ logotipą, apie kurį taip ilgai ieškojau informacijos archyvuose. Iki tol buvo pavykę sužinoti tik tiek, kad jis atsirado apie 1959–1960 m. Ir sukūrė ne tik „Dainos“, bet ir daugybę kitų; ir ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje. Vienintelė bėda – Agnė senelio nespėjo sutikti, jo archyvai neišliko, todėl viskas tėra perpasakoti žodiniai atsiminimai.
Dar viena permaininga pokario asmenybė
Rudenėjant pavyko rasti pirmąjį Vytauto Dlugoborskio brėžinį – parduotuvės „Mėsos gaminiai“ iškabos originalų projektą, puošusį Laisvės al. 57 fasadą. Dabar čia, prie fontano, veikia visiems pažįstamas baras „RePUBlic“. Už sienos ilgą laiką veikė parduotuvė „Dailė“, kuri (jeigu klystu, pataisykite) įsikūrė žymiosios J. Tallat-Kelpšienės fotostudijos vietoje.
Taip sužinome daugiau: Vytautas gimė 1921 m. Laiko juostoje gali būti neatitikimų, bet, remiantis amžininkais, būdamas 15–16 metų Milane pradėjo studijuoti teologiją – ruošėsi tapti misionieriumi neturtingose šalyse. Visgi grįžo mokslų nebaigęs, nes prasidėjus akių ligoms gydytojai liepė pakeisti klimatą ir grįžti į gimtinę.
Pokariu studijavo Kauno taikomosios dailės institute; prisiminimuose kalbama, kad teko mokytis dar ir pas patį Antaną Žmuidzinavičių. Baigęs mokslus buvo išsiųstas į Jonavą, kur dirbo dailės mokytoju gimnazijoje, turėjo savo klasę, buvo auklėtoju.
Čia išdirbo tik metus ir jau netrukus grįžo į Kauną, kur ir prasidėjo esminis kūrybinis periodas.
Dlugoborskis įsidarbino Kauno miesto vykdomajame komitete, Statybos ir architektūros skyriaus Gamybinėje grupėje, kur dirbo su Anicetu Vaivada. Čia, kaip teigiama, užėmė vyriausiojo dailininko pareigas. Taip pat kūrė dekoracijas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o kažkuriame iš kino teatrų (galbūt dabartiniame Lėlių teatre ar „Kanklėse“) piešė plakatus.
1951–1952 m. Vytautas Dlugoborskis vadovavo tapybos studijai „Vaivorykštė“, kuri vis dar veikia dab. Kauno kultūros centre. Būtent jiems ir esame dėkingi už vienintelį šiuo metu surastą artefaktą – Kauno mėsos kombinato firminės parduotuvės reklaminės iškabos projektą, kuris įtrauktas kaip pavyzdys jubiliejiniame archyve apie buvusius vadovus.
Vėliau, kaip teigiama, Dlugoborskis perėjo dirbti į „Žaibo“ gamyklą Statybininkų gatvėje, kuri turėjo savo neono reklamų gamyklėlę Vilniaus gatvėje, ten, kur dar visai neseniai buvo įsikūrusi legendinė parduotuvė „Čekiški indai“. Dideliame kabinete ant ruloninio vaškinio popieriaus išdidindavo sukurtą logotipą ir atiduodavo meistrams išlankstyti stiklą.
Prieš pat 1980 m. dirbtuvėlės persikėlė į Aleksotą, netoli Kauno stiklo fabriko, priešais dabartinę Valstybinę mokesčių inspekciją. Tai paskutinė Vytauto darbo vieta, kurios archyvų aktyviausiai ir ieškome. Didelis katalogas menininko projektų turėjo būti čia, tačiau jų likimas po mirties, o juolab po Nepriklausomybės atgavimo, nežinomas.
Mirė Vytautas anksti, 1982 m., dėl netikėto infarkto. Kaip prisimenama, prastai pasijutęs pats nuėjo iki gydytojo kabineto ir susmuko.
Gydytojai davė 10 dienų, būtent po tiek mūsų istorijos herojus ir paliko šį pasaulį. Buvo birželio 29-toji.
Kaip gimsta neonas
Kaip prisimena Vytauto sūnus Alvydas, didelė darbo dalis vykdavo namuose, o čia svarbų vaidmenį atliko žmona. Dizaineris ilgai sėdėdavo, pripiešdavo pilną lapą eskizų ir nešdavo mylimajai įvertinti. Jei praeidavo jos filtrą – eskizas keliaudavo į darbovietę ant stalo, kur ant kartoninio popieriaus būdavo gaminamas 1:1 trafaretas neono lankstymui.
Artimieji prisimena, kad Vytautas
buvo specialiai pasigaminęs lazdą su guminiu bumbulu gale, kurią pastatęs ant grindų kruopščiai piešdavo iš viršaus – kad ranka nepavargtų, o rankovės neišteptų nesusigėrusio tušo. Na, o pavargęs piešti visas oficialias projektų lenteles su būtina informacija atiduodavo pabaigti vaikams.
Taip gimė daugybė žymiausių Kauno ženklų: archyvinių duomenų dar ieškome, tačiau amžininkai teigia, kad Vytauto Dlugoborskio ranka nupiešė ne tik „Dainos“, „Mėsos gaminių“ logotipus, bet ir žymiausiuosius: „Orbita“, „Pasaka“, „Kava-Ledai“, „Kanklės“, „Pienocentras“, „Tulpė“ ar „Romuva“. Atrodo, kad Vytauto rankos buvo bene pagrindinės miesto ženklintojos.
Ir ne tik Kauno. Akivaizdu, kad Alytaus kino teatro „Dainava“ ir Vilniaus restorano „Dainava“ iškabas kūrė tas pats žmogus, kaip ir Kauno kino teatro „Daina“. Be to, Vytautas tikrai sukūrė Alytaus „Alitos“ senąjį logotipą, kurį dar ir pats prisimenu.
Išnyko, bet nedingo
Nostalgija 80-iniams gyva kaip niekada, tiek muzikoje, tiek kine, tiek kituose popkultūros audinio
sluoksniuose. O neonas išgyvena renesansą, ypač interjeruose, –viskas dėl naujos „neon flex“ technologijos, leidžiančios sukurti tikro neono imitaciją, savotišką butaforiją, tačiau be visų blogiausių neono savybių.
O tų savybių buvo daug. Prisimena net patys veteranai reklamos gamintojai – visuomet kažkuri neono raidė mirksėdavo, silpniau šviesdavo, vamzdelius dažnai sunaikindavo tiek oro sąlygos, tiek paukščiai. Pavyko rasti net vieno žmogaus atsiminimą, kad (tikriausiai) to paties V. Dlugoborskio kurtą „Pasakos“ iškabą prieš miegą nulipęs išjungdavo, nes dėl zyzimo buvo sunku užmigti.
Kūrė iškabas ne architektai, kurių pavardės išsaugotos, bet dailininkai. Tvirtino projektus irgi kitos institucijos, tad dokumentacija nenuguldavo kartu su architektūrine dalimi. Ar prisimena Vytautą, klausinėjau ir senosios kartos architektų, kurių darbus papuošė dailininko iškabos, –sako, dažnai net keliai nesusikirsdavo su šios srities atstovais, dirbama buvo paraleliai.
Bet būtent dabar metas pradėti
šią temą nagrinėti giliau, kol dar įmanoma atsekti bent kokius galus. Kartu su Vytauto anūke Agne tikimės, kad ilgainiui tai galėtų tapti išvaizdžiu albumu ar katalogu. Tad visus ką nors žinančius kviečiu parašyti į redakcijos ar mano asmenines socialines paskyras.
Laisvės alėjos vaizdas naktį. 1968 m. Fotografas Stanislovas Lukošius / Kauno miesto muziejus, KMM KMM GEK 5585
KOTRYNA
LINGIENĖ
DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Naujas muziejus? Senamiestyje? Menininko dirbtuvėse? Palaikykite mano kavos puodelį, tariau į pašto dėžutę įkritus laiškui iš skulptoriaus Rimanto Šulskio (1943–1995) paramos fondo.
Bet apie viską nuo pradžių.
Šią gegužę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje veikė paroda „Fauna grįžta“ – taip apie šį, gerokai mažiau nei bendramoksliai šiandien žinomą skulptorių išgirdau daugiau. Tuomet apie muziejaus fasadui kurtas, bet taip jo ir nepapuošusias fantasmagorines Šulskio stelas man pasakojo parodos iniciatorė dailės istorikė prof. dr. Rasutė Žukienė. Ji –pati geriausia kompanjonė aptariant naująjį muziejų, kuris jums skaitant šias eilutes vis drąsiau veria duris.
Prieš užsukant į Rotušės a. 26A kiemą, tą patį, kuriame jau ketvirtą dešimtmetį veikia meniškasis „Skliautas“, – šiek tiek faktų.
Šulskis 1974-aisiais kartu su Stasiu Žirguliu, Virginija Babušyte-Venckūniene, Vladimiru Kančiausku ir kitais į Lietuvos skulptūros istoriją įrašytais menininkais baigė Vilniaus dailės institutą – ir gavo paskyrimą į gimtinę.
Kalbėdama apie Šulskį R. Žukienė visų pirma pabrėžia bekompromisę meninę poziciją – jis niekada nesitaikstė su sistema ir nekūrė ideologinių darbų. Jo atspirties taškas buvo klasikinis menas ir platus humanitarinis akiratis. Draugų minimas jo rimtumas, kuklumas ir nuoširdumas transformuodavosi į titanišką darbštumą. Būtent ši asmenybės ir talento dermė, anot jo profesorių, žadėjo išskirtinius rezultatus, kurie ir tapo atvira opozicija oficialiai pripažintai to meto skulptūrai.
Ciklą „Fauna“ Šulskis pradėjo kurti beveik prieš 50 metų, jis buvo skirtas tuomet naujam Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fasadui. Tačiau skulptorius spėjo įgyvendinti tik dalį kūrinio – keturias stelas. Jų turinys suglumino cenzorius (gal mitinėse figūrose jie pamatė save?), tad stelos taip ir liko gulėti sandėlyje. „Tik atkūrus Nepriklausomybę jos rado vietą prie Ąžuolyno, Radvilėnų plente“, – prisimena R. Žukienė. Priešais Lietuvos zoologijos sodą, paskendusias išmetamųjų dujų migloje, jas kad ir šiandien galite apžiūrėti.
Minėtoji paroda „Fauna grįžta“ buvo skirta pristatyti visuomenei nebaigtą idėją – ne tik jos brėžinius, eskizus, bet ir tentą su ciklo antspaudu, ištemptą ant muziejaus fasado. Atrodė gerai. Beje, dar 2011 metais architek-
tas Gintaras Balčytis buvo parengęs stelų įrengimo fasade projektą, jam pritarė Kauno architektūros ekspertų taryba – šie brėžiniai irgi eksponuoti parodoje. Detektyvinė stelų istorija neabejotinai verta ilgesnio straipsnio su daugiau pašnekovų (įskaitant sprendžiančius, kuriuos akcentus Kaune verta finansuoti), bet pravertos dirbtuvių durys ir kuklus, jau pradėjęs oksiduotis (tokia kūrybinė mintis) ženklas „Rimanto Šulskio fondas“ jau vilioja užsukti.
Mūro įvairovė sufleruoja, kad šiame Senamiesčio kvartale jau kokį ketvertą amžių verda gyvenimas. Okupacijos metais, kylant miegamiesiems rajonams, apšnerkšti senojo miesto kiemai ir skersgatviai visai nebuvo patrauklūs. Į geromis sąlygomis negarsėjusias erdves pasiūlyta kraustytis menininkams. Tiesa, vadinamoji menininkų komuna anuo laiku turėjo ir kitokią, griežtesnę „paskirtį“ – kaip ir kolektyviniuose soduose, vieni bendradarbiai pro krūmus stebėdavo, kaip, dėl ko ir su kuo linksminasi kiti.
„Šiame name, kuriame dabar esame, buvo įsikūrusi skulptoriaus Vytauto Naručio dirbtuvė, taip pat Virginijos Vobušytės-Venskūnienės ir paties Šulskio. Priešingoje gatvelės pusėje dirbo Stasys Žirgulis, kūrė tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Tai buvo išties svarbi vieta kūrybai – buvo, nes po kurio laiko atėjo kita epocha: pradėjo kurtis kavinės, kai kam rodėsi, kad artimiausia kavinė pernelyg triukšminga ir nepadeda kūrybai. Vienos dirbtuvės buvo parduotos, kitos liko tuščios“, – dėsto dailės istorikė. Ji patikslina, kad, nors sakome „dirbtuvės“,kurti didelius kūrinius ankštose senamiesčio erdvėse sąlygos nebuvo tinkamos.
Bet apribojimai juk gali virsti katalizatoriumi: „Būtent dėl to aštuntajame dešimtmetyje susiformavo toks reiškinys kaip mažoji plastika. Tai nedidelio formato kūriniai, pagal klasifikaciją dažniausiai iki 80 centimetrų aukščio, kuriuos įmanoma sukurti ir neturint gerų sąlygų.“ Taip neplanuotai skulptūra, nors ir nedidelė, tapo ne dekoratyviu, kameriniu menu ar papuošalu, o kalbančia, skelbiančia ar šnabždančia savo idėjas. Žvelgiant šiuolaikinėmis akimis jau akivaizdu, kad ji tapdavo ir opozicija monumentaliems laiko ženklams, kurie su valdžios palaiminimu rasdavosi gatvėse.
Rugsėjui baigiantis dirbtuvės dar tik pildomos Šulskio kūriniais – skulptūromis ir horeljefais, gimusiais čia ir Šančiuose, itin drėgnose (o tai negalėjo neturėti įtakos menininko sveikatai) patalpose. Bus grafikos, jau yra ir ankstyvųjų darbų – pavyzdžiui, granitinis žmogelis, ant kupros nešantis neproporcingai didelę kapeiką.
Ilgiausiai norisi užsibūti prie ciklo „Varinė karalystė“ darbų – jų dešimtys, šiuo metu naujajame muziejuje eksponuojami vos keli stambūs kūriniai, vaizduojantys lyg suvaržytas, lyg į laisvę besiveržiančias, kenčiančias būtybes ir besimainančias jų būsenas. Simbolių turtingi pasakojimai, akivaizdžiai negalėję būti patogūs ar skatintini socialistinio realizmo epochoje, pribloškia savo precizika. Pradėjęs nuo akmens, menininkas pasuko į metalą. Įvaldė vario kalstymo techniką. R. Žukienė sako, kad panaši buvo paplitusi pietinėse sovietų respublikose, tačiau dažniausiai buvo siejama su primityviais suvenyriniais dirbiniais. Dėl šios priežasties pati technika menkai vertinta, tačiau Šulskis sugebėjo ją reabilituoti ir pakylėti į visiškai naują lygmenį. Jo kūryboje varis – sena, mitais, biblinėmis istorijomis apipinta medžiaga – atgavo giluminę prasmę. Kalstyti reikia pasidėjus ant smėlio maišo, iš „blogosios“ pusės – vietos improvizacijai mažai, turi itin tiksliai nusimatyti procesą.
Šulskis mirė 1995-aisiais. Po to Kaune surengtos vos dvi jo kūrybos parodos, neskaitant čia minėtos
„Fauna grįžta“. R. Žukienė išduoda, kad kitų metų gegužę didelė paroda bus atverta Kauno paveikslų galerijoje.
Pokalbį baigiame, nes muziejų dar reikia baigti įrengti. O kas tada? Kultūriškai turtinga kvartalo aplinka – greta „Meno parkas“, muziejai, Kauno fotografijos galerija, VDU Menų fakultetas, VDA Kauno fakultetas – suponuoja, kad Rimanto Šulskio dirbtuvėse-muziejuje lankytojų turėtų netrūkti.
„Ne Luvrai, ne Orsė, bet menininko aplinka, namai ar buvusi, kad ir prieš 150 metų, studija, visokios slaptos vietelės įdomiausios meno gurmanams“, – įsitikinusi R. Žukienė.
Anot profesorės, šeimos sprendimas be didelių projektų ir valstybinių paramų atverti dirbtuves visuomenei – priminimas, kad nereikia nieko laukti ir tikėtis, kad kas nors ką nors duos – geriausiai veikia laisvo žmogaus iniciatyva. Laisvė – Šulskio kūryboje vis sutinkamas paukščio simbolis – juk užfiksuota ir R. Šulskio paramos fondo logotipe.
KOTRYNA LINGIENĖ
Su grafikos dizaineriais – kaip su architektais.
Gali neįsivaizduoti, kaip žmogus atrodo, net jo vardo nežinoti, bet jo kūrinių neišvengsi. Rokas Sutkaitis – vienas tokių žmonių. Tiksliau, tokie jie su kolega Juliumi Seniūnu. Duetas yra trijų šiuolaikinio Kauno idėjų – „Kaunas 2022“, „Mokslo salos“ ir Nacionalinio architektūros instituto –identiteto autoriai. Sakau „idėjų“, nes, kad ši taptų kūnu, projektu, objektu, kažkuo įsimenamu ir atpažįstamu, be logotipo – nė iš vietos.
Rokai, susipažinome 2017-ųjų pradžioje, kai buvai menotyros studentas, mūsų žurnalo praktikantas, besidomintis ir tekstais, ir vizualine jo dalimi. Rašei ir maketavai! Kaip tavo kelias pasuko prie logotipų ir ženklodaros?
Nuo pat vaikystės domėjausi logotipais, heraldika, ženklais ir simboliais. Vėliau pradėjau juos kurti pats, net nežinodamas, kad žmonės iš to gyvena. Kai atėjo laikas rinktis studijas, galėjau stoti į grafinį dizainą, bet įdomiau buvo plėsti kultūrines žinias, tad pasirinkau menotyrą Vytauto
Didžiojo universitete. Būtent taip ir atsidūriau KPK žurnale, kur galėjau sujungti ir tekstą, ir vizualumą.
Pamenu, teko imti interviu Kauno įvairių tautų kultūrų centre. O vėliau susipažinau su dabartiniu kolega, architekto išsilavinimą turinčiu Juliumi, su kuriuo kūrėme projekto „Kaunas –Europos kultūros sostinė“ identitetą. Šis darbas tapo atspirties tašku tolesnei karjerai – atsirado didesnių projektų ir platesnis suvokimas, kas yra ženklas.
Pamenu, laimėjote „Kaunas 2022“ skelbtą tarptautinį identiteto konkursą. Nors praėjo nemažai laiko, šis ženklas vis dar gyvas Kauno mieste ir rajone, žmonės tebenešioja juo papuoštą atributiką. Kaip manai, kodėl jis tapo toks ilgaamžis?
Kurdami identitetą 2017 metais, turėjome galvoti apie tai, kad jis nepasentų per penkerius metus iki pačių renginių, – tas pavyko su kaupu. Pagrindinė mūsų idėja buvo ta, kad Kauną atspindėti vienu konkrečiu simboliu labai sunku. Europos kultūros sostinės programa buvo labai plati – nuo šventinių festivalių iki jautrių atminties temų, nuo tarpukario modernizmo iki žydų paveldo.
Todėl nusprendėme sukurti ne statinį ženklą, o abstrakčią sistemą –savotišką rėmelį, kuris galėtų lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų kontekstų. Šventiniuose renginiuose jis gali būti spalvingas, su nuotraukomis, o kalbant apie atmintį –minimalistinis, juodai baltas. Pradžioje buvo ir neigiamų reakcijų, žmonės nesuprato, jiems nepatiko, sulaukėm net patyčių. Bet smagiausia, kad komanda jį prisijaukino, išmoko naudoti ir galiausiai ženklas pradėjo gyventi savo, kartais net mums netikėtą, gyvenimą.
Kitas svarbus darbas –Nacionalinio architektūros instituto identitetas. Institutas jau oficialiai įsteigtas, bet Kauno centriniame pašte įsikurs dar negreit. Vadinasi, (ne)senėjimo faktorius irgi esminis. Koks buvo šio projekto kontekstas?
Čia kontekstas buvo ypač svarbus. Viena vertus, turime patį pastatą –Felikso Vizbaro projektuotus Centrinio pašto rūmus, Kauno modernizmo flagmaną. Kita vertus – nacionalinio lygio instituciją, kuri turi apjungti visos Lietuvos architektūrinį lauką.
Atsispyrėme nuo pašto rūmų detalių, ypač nuo pagrindinės salės grindų plytelių. Jų ornamentas genialus: užsienietis, susipažinęs su modernizmu, jame matys Bauhaus ar de Stijl estetiką, o lietuvis atpažins tautinio rašto motyvus. Tai puikiai atspindi siekį sukurti lietuvišką modernizmo variantą. Iš tų plytelių gimė architektūrinis tinklelis, kuris ir tapo identiteto pagrindu. Sistema turi tris mastelius: nuo mažiausio, atspindinčio baldus ir interjerą, iki didžiausio, kalbančio apie pastatus ir urbanistiką. Kaip ir „Kaunas 2022“ atveju, tai atvira, dinamiška sistema, kuri gali prisitaikyti prie įvairaus turinio.
Trečiasis projektas, kurį noriu aptarti, – irgi dar šviežias darbas su „Mokslo sala“. Turėjote sukurti identitetą pastatui, kuris dar neegzistavo, bet jau turėjo stiprią architektūrinę idėją. Kaip sprendėte šį uždavinį?
Šį projektą sekėme nuo pat pradžių. Supratome, kad dirbame su kontekstų grandine: Nemuno sala kaip gamtinis elementas, tada pati mokslo populiarinimo idėja, tada įspūdinga „SMAR Architecture Studio“ ir biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ architektūra, tada būsima ekspozicija ir tik tada –identitetas, kuris visa tai turi apjungti.
Čia pradėjome nuo universalaus taško simbolio, kuris puikiai veikia daugeliu lygmenų. Tai ir kosminė skalė (planetos, žvaigždės), ir biologinė (ląstelės, atomai), ir žmogiškoji (Brailio raštas, Morzės abėcėlė), ir kūrybinė (menas, technologijos). Ši idėja tiesiogiai atliepia ir pačią architektūrą – pastatas yra diskas, taškas salos peizaže, o jo perforuotas stogas ir fasadas sudaryti iš tūkstančių taškelių.
Būtent tą fasado raštą pavertėme identiteto dalimi – sukūrėme vientisą juostą, kuri klijuojama ant stiklinių pastato vitrinų. Ji atlieka ne tik funkcinį, bet ir simbolinį vaidmenį. Juokaujame, kad tai galbūt ilgiausias logotipas pasaulyje – jis tęsiasi aplink visą pastato perimetrą.
Atrodo, kad dalyvavimas identiteto konkursuose reikalauja didžiulių laiko ir kūrybinių resursų, o rezultatas nėra garantuotas. Nesu tikra, kaip dėl atlygio konkurencingumo. Galbūt tai atbaido dalį kūrėjų?
Konkursai turi savo specifiką. Kitaip nei dirbant su įprastu klientu, čia nėra nuolatinio dialogo. Gauni užduotį ir dirbi gana izoliuotai. Tai turi ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, gali sukurti kažką labai gryno, necenzūruodamas savęs. Kita vertus, didesnėms studijoms tai didelė rizika – investuojama daug resursų, o rezultatas neaiškus. Vis dėlto manau, kad būtent todėl konkursai yra puiki proga jaunesniems kūrėjams. Dažnai tokie projektai būna labiau idėjiniai nei komerciniai. Mes patys juose dalyvaujame ne dėl finansinės naudos, o todėl, kad temos atrodo svarbios ir įdomios. Tai galimybė prisidėti prie reikšmingų miesto ar net šalies projektų.
Ar turi kokių nors moralinių apribojimų potencialiems užsakovams?
Teko kelis kartus atsisakyti projektų iš nedraugiškų šalių, kurių ideologija mums nepriimtina. O bendrai kalbant, norisi dirbti su žmonėmis, kurie supranta, ką daro, ir mato savo veikloje ilgalaikę vertę.
Deja, neturime galimybės visada dirbti tik su dideliais, įdomiais kultūriniais projektais. Imamės ir grynai komercinių užsakymų. Tačiau suprantame, kad bet kurio projekto vizualinis identitetas veiks viešojoje erdvėje. Turime gal kiek naivoką tikslą – kad Lietuvoje augtų vizualinės kultūros suvokimo lygis. Tad tikimės, kad kiekvienas mūsų darbas, net ir mažiausias, veikia kaip edukacinė priemonė.
Panašiai, kaip net visai paprastos senos iškabos pasakoja apie ano meto gyvenimą. Kalbant apie istoriją, nemažas tavo projektas buvo knyga virtęs vizualinis „Soviet Logos“, kur suradai, aprašei ir publikavai šimtus sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kitose panašaus likimo šalyse sukurtų logotipų. Paskutinis „Soviet Logos“ feisbuko įrašas –2022 m. kovą, jame išreiški absoliučią paramą Ukrainai. Koks šio projekto likimas?
Šis projektas suformavo nemažą dalį mano karjeros. Jis tapo organiška jungtimi tarp dviejų man svarbių krypčių –menotyros ir grafinio dizaino. Tiesa, šiandien į jį žiūriu šiek tiek ambivalentiškai. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos bet koks sąryšis su sovietine kultūra yra jautrus. Nors knyga labai kritiška ir pabrėžia sistemos atsilikimą, suprantu, kad daliai žmonių tai gali kelti nerimą. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad tai nėra projektas apie rusišką kultūrą, – didelė dalis ženklų yra iš Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių. Tai mūsų visų vizualinės kultūros ir istorijos dalis.
Kuo tie ženklai įdomūs šiandien?
Pirmiausia – iš estetinės pusės. Aš pats sau dažnai sakau, kad turbūt niekada gyvenime neišmoksiu taip gerai piešti ženklų, kaip žmonės piešė tuo metu. Ir ne be reikalo – juos dažnai kūrė aukščiausio kalibro menininkai: skulptoriai, architektai.
Antra – jie puikiai atspindi laiko dvasią. Kitaip nei kapitalistinėje sistemoje, kur ženklas tarnauja konkrečiai kompanijai ir konkurencinei kovai, sovietmečiu ženklas tarnavo visai „liaudies ekonomikai“, tai yra – valstybei. Kaip yra pasakęs Borisas Groysas, Sovietų Sąjunga gamino tik vieną produktą – komunizmą. Todėl net paprasčiausi grafiniai elementai tapo mikropropagandos įrankiais. Taigi į šiuos ženklus galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų. Galima
juose matyti ideologinį šleifą, galima ieškoti prieštaravimo jai arba skaityti kaip svarbią mūsų pačių grafinio dizaino istorijos dalį. Dėl to šis tyrimas ir buvo toks įdomus. Galbūt kas nors mano pradėtą darbą pratęs.
Kas dabar ryškiausiai šviečia tavo užduočių sąraše?
Visai neseniai su Juliumi restartavome savo veiklą ir įkūrėme naują studiją „Praktika“. Kitaip nei ankstesnė mūsų studija „Acid“, kuri veikė labiau projektiniu principu, „Praktika“ apjungia ne tik grafinį dizainą, bet ir architektūrą. Nes juk ženklas yra ne tik logotipas, bet ir architektūra ar net sunkiau apibrėžiami elementai, tokie kaip idėjos. Pavyzdžiui, man Kaunas dažnai asocijuojasi su Fluxus judėjimu ir Jurgiu Mačiūnu. Tai irgi yra miesto ženklai.
Stengiamės palaikyti kuo platesnį klientų spektrą. Dirbame tiek su kultūriniais projektais, tiek su technologijų kompanijomis, dirbtiniu intelektu, teatrais, fintech. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. Būtent tas darbas su skirtingomis industrijomis ir skirtingų šalių klientais leidžia mokytis, atrasti netikėtų jungčių ir plėtoti edukacinį aspektą – ieškoti bendrumų tarp, atrodytų, visiškai skirtingų disciplinų.
O koks tavo, Vilniuje besikuriančio marijampoliečio, santykis su studijų ir didelių darbų miestu?
Atvažiuoti tenka dažnai. Vienas įspūdingiausių pastarojo meto potyrių –apsilankymas tuščiame Kauno centriniame pašte. Studijuodamas dar siųsdavau iš ten laiškus, „Soviet Logos“ plakatus, o dabar suvokiau šį pastatą kaip didingus rūmus.
Labiausiai, matyt, dėl studijų Kaunas man asocijuojasi ne tik su tarpukario estetika, bet ir su tarpukario polėkiu. To optimizmo, kartais gal ir naivaus, šiandien tikrai norėtųsi.
KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Šių metų balandį Gedeminas Barčauskas tapo vyriausiuoju Kauno architektu. Jau anksčiau architekto išsilavinimą turintis kaunietis dirbo Administracijos direktoriaus pavaduotoju, o iki tol – Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotoju. Visgi būtent balandį daugelis miestiečių šią pavardę išgirdo pirmąsyk. Ir sukluso –ką apskritai veikia vyriausiasis architektas ir kodėl jis neprojektuoja? Pagūglinus Gedeminą pirmasis rezultatas veda į jo… tapybos puslapį. Paties architekto tapytas didelio formato abstraktus paveikslas pasitinka ir užsukus į jo kabinetą Kauno savivaldybėje, modernistiniame pastate, buvusiose valstybės kasose.
„1940 m., prieš pat valstybės okupaciją duris atvėręs Laisvės alėjos „dangoraižis“ tapo paskutiniuoju ryškiu architektūriniu akcentu ir aukštaūgiu Laisvės alėjoje, žymėjusiu tolimesnės miesto urbanistinės raidos gaires“, – svetainėje „Modernizmas ateičiai“ yra rašęs istorikas Žilvinas Rinkšelis. Modernizmo temos pokalbyje nebandėme išvengti, „dangoraižio“ stogas pasitarnavo fotosesijai, o štai tapybą teko atidėti kitiems interviu.
Kuo jus paviliojo architekto profesija?
Nuo pat mažens su menu nesipykau: mokėjau piešti, gerai sekėsi braižyba, net algebra ir panašios sritys. Vis dėlto iš pradžių apie architektūrą net nesvarsčiau – galvojau apie kareivio, mechaniko ar konstruktoriaus profesijas.
Viskas pasikeitė po pokalbio su amžiną atilsį tėvuku. Buvau gal devintoje ar dešimtoje klasėje, kai jis tiesiog pasakė, kad architektas – labai gera specialybė. Po to pokalbio pradėjau domėtis. Galiausiai, pildydamas stojimo dokumentus dvyliktoje klasėje, įrašiau tik vieną norą – architektūrą VGTU ir KTU.
Skirtingai nei daugelis, jokių vadybų ar atsarginių variantų nerašiau.
Praktiką pradėjau dar studijuodamas, nuo antro kurso dirbau architekto padėjėju. Vėliau mane pasikvietė įmonė, tad, galima sakyti, mokslus baigiau jau turėdamas nemažai patirties. Iškart po bakalauro įkūriau savo įmonę, kuriai vadovavau daugiau nei dešimt metų. Daugiausia dirbome su gyvenamąja statyba – daugiabučiais, vienbučiais, kotedžais. Tai buvo pats 2006–2008 metų bumas.
Kokiu savo suprojektuotu pastatu labiausiai didžiuojatės?
Galėčiau išskirti „Ąžuolio namų“ kvartalą Narsiečiuose. Manau, kad tuo metu, apie 2007-uosius, mes teisingai pasižiūrėjome į jo struktūrą.
Stengėmės suburti bendruomenę, kad būtų kuo mažiau tvorų ir šlagbaumų, kad atsirastų socialinis gyvenimas. Tais laikais tai buvo vienas šiuolaikiškesnių urbanistinių darinių. Taip pat galėčiau paminėti „Armija ir civiliams“ pastatą Pramonės prospekte. Savo laiku tai buvo gana drąsus biuro sumanymas.
Žinoma, per tuos metus būta visko – ir kotedžų, ir daugiabučių. Yra ir tokių projektų, kuriais visiškai nesididžiuoju. Manau, visi tokių turi. O šiaip teko rengti ir daug teritorijų planavimo dokumentų. Esu ir projektavęs, ir planavęs, tad save laikau gana universaliu kūrėju.
Nepasiilgstate aktyvaus projektavimo, važinėjimo po objektus?
Tiesą sakant, ne. Buvau priverstas pakeisti profilį dėl perdegimo –rutina tapo per daug intensyvi ir savotiškai atgrasi. Būtent tada didžioji urbanistika mane ir sužavėjo, gal net labiau nei smulkūs masteliai. Dabar jaučiu, kad esu savo vietoje.
Daugelis įsivaizduoja, kad vyriausiasis architektas tik tvirtina projektus. O iš tiesų? Pagrindinė mano pareiga – ne tvirtinti atskirus projektus, o formuoti bendrą miesto urbanistinę ir architektūrinę politiką. Tai reiškia ilgalaikės strategijos kūrimą, gairių
ir tam tikrų abstrakčių taisyklių nustatymą. Be šio pagrindo projektai mieste virstų chaosu, klaidomis ir nuolatiniais konfliktais tarp architektų, vystytojų ir visuomenės. Tik tada, kai strategija yra aiški, ateina antroji dalis – diskusijos dėl konkrečių projektų. Jų metu vertiname, ar projektas atitinka bendrą miesto viziją.
Koks, jūsų manymu, yra tikrasis Kauno identitetas? Kitaip tariant, kas daro šį miestą Kaunu, o ne Utena ar Kėdainiais?
Pirmiausia – tai upių miestas. Man Kaunas visų pirma asocijuojasi su dviejų upių santaka ir tuo ikoniniu vaizdu, kuris atsiveria nuo Aleksoto šlaito, – senamiesčio bokštai, kylantys iš rūko. Tai Kauno vizitinė kortelė.
Kitas neatsiejamas elementas – tarpukario modernizmo architektūra. Būtent tai ir yra Kauno identitetas. Aiškūs, minimalistiniai, geometriškai išreikšti tūriai ir šviesios spalvos. Charakteringi ir akcentai: užapvalinti balkonai bei kampai,
netaisyklingų formų langai ir savitas jų ritmas. Šiuo metu mes kaip tik analizuojame šį paveldą ir bandome jį paversti gairėmis būsimai kartai.
Apie tas gaires ir norėjau paklausti. Visą vasarą vyko diskusijos dėl UNESCO valdymo plano atnaujinimo. Ar išgirdote jose ką nors netikėto iš skirtingų interesų grupių, apie ką anksčiau nebuvote susimąstęs?
Tiesą sakant, didelių netikėtumų nebuvo. Aš ir anksčiau daug domėjausi ne tiek pačiu UNESCO statusu, kiek tarpukario Kaunu –kaip jis augo, kokia jo architektūra, net turiu senų nuotraukų kolekciją.
Kai žinai miesto kūrimosi pagrindus, supranti, kad jis daugiasluoksnis ir nevienalytis, formavęsis ant jau esamų struktūrų, tradicijų ir įpročių. Todėl nei gyventojų nuogąstavimai, nei jų norai nestebina. Kaunas – gyvas organizmas: kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Mūsų darbas – visas jas priimti ir ieškoti kompromiso.
Vienas iš Kauno architektūros festivalio organizatorių Dalius
Šarakauskas interviu man
yra sakęs, kad miestas – tai užprogramuotas konfliktas.
Kiek jūsų darbe yra nuoširdžios kūrybos, o kiek –kompromisų paieškos?
Mano pozicijoje konfliktų sprendimas ir yra savotiška kūryba. Tai miesto kūryba. Tai darbas su žmonėmis, kurie yra įpratę prie tam tikro vaizdo ir sunkiai pasiduoda pokyčiams vardan patogumo ar tvarumo. Jie galvoja: „Aš niekada nemačiau to tilto nuo Santakos, o dabar jis čia bus.“ Bet galbūt po 50 ar 100 metų ta pati vieta taps ikonine? Lygiai taip pat buvo ir su mūsų Naujamiesčiu. Architektai drąsiai statė jį ant carinės struktūros, o senbuviai piktinosi: „Kas čia per invazija?“ O šiandien mes turime UNESCO paveldą. Taigi, konfliktai – natūralus miesto augimo procesas. Miestas yra eksperimentų laukas. Turi praeiti laiko, pasikeisti tendencijos, kad pamatytume, kas prigyja ir tampa miesto ženklais. Tarpukario kūrėjai žiūrėjo į tai drąsiai ir per trumpą laiką sukūrė didmiestį. Manau, ir mums dabar reikia nebijoti eksperimentuoti. Istorija ir laikas galiausiai parodo, kas buvo teisinga.
Tapęs miesto vyriausiuoju architektu paveldėjote diskusijų nuolat keliančią „Kauno akcentų“ programą. Ar teko ją koreguoti pagal savo matymą? Labai smarkiai įsikišti dar neteko, daugiausia prisidedu savo nuomone
darbo grupėse. Ir vėlgi, grįžtu prie tos pačios minties – nereikėtų bijoti šių ženklų. Miestas yra didžiulis eksperimentų laukas.
Sutinku, yra tam tikrų proporcijų neatitinkančių kūrinių. Yra tokių, kurie man asmeniškai nepatinka. Bet vėlgi, yra žmonių, kuriems jie patinka. Ir galbūt aš esu neteisus – gal po 50 metų tai bus vertingiausias kūrinys?
Aš išsakau savo nuomonę, nors ne visada į ją atsižvelgiama, bet judame toliau. Vieni „Kauno akcentai“ yra kokybiški ir išliks ateities kartoms kaip duoklė istorijai ar garsiems žmonėms. Kiti, laikui bėgant, natūraliai bus pakeisti, kaip jau ne kartą nutiko su kūriniais, kurie tiesiog prarado aktualumą ir dingo.
Kokie urbanistiniai akcentai brėžiami ateities Kaunui?
Šiuo metu keičiame miesto bendrąjį planą, kuris nustatys kryptį mažiausiai dešimtmečiui. Mano vizijoje Kaunas visų pirma yra kompaktiškas upių miestas. Tai reiškia, kad per artimiausius 10–20 metų mes galėsime džiaugtis šiuolaikiškai įveiklintomis ir sutvarkytomis pakrantėmis, kad žmonės jaustųsi pilnavertiškai gyvendami prie vandens ir naudotųsi jo privalumais.
Vienas didžiausių būsimų ženklų ir akcentų, be abejonės, yra Žemosios Fredos konversija. „Nemunaičiai“ tėra pati šio didžiulio proceso pradžia. Šiuo metu rengiamas atskiros miesto dalies bendrasis planas – tai didžiau-
sia konversinė teritorija Lietuvoje ir didžiausias tokios rūšies planavimo dokumentas. Jau įvyko ir tarptautiniai architektūriniai konkursai, kurių rezultatai džiugina. Esu tikras, kad po 10–20 metų ten turėsime kokybišką centro plėtrą ir darnią, tvarią teritoriją, kuri stebins ne tik kauniečius, bet ir užsieniečius.
O kokiu Kaunas neturėtų tapti?
Manau, Kaunas neturėtų tapti dangoraižių ar didžiulių verslo centrų miestu. Jam tai nebūdinga. Tikiuosi, kad ekonominės ir estetinės tendencijos natūraliai sudėlios viską taip, kad Kaunas išlaikytų unikalų kompaktiško, bet žemo miesto įvaizdį.
Nemunaičiai – visam miestui atviras kvartalas. Ką manote apie priešingą tendenciją – iš konteksto ištrauktus priemiesčių rajonėlius su šlagbaumais?
Šis klausimas vertas atskiro pokalbio. Ta chaotiška suburbanizacija, arba miesto drieka, yra problema, kurios šaknys siekia sovietmetį, kai buvo ištrintos ribos tarp viešos ir privačios erdvės, o po nepriklausomybės atėjo nuosavybės bumas – visiems staiga prireikė žemės. Taip prasidėjo nevaldoma plėtra į laukus, kur nėra jokios infrastruktūros. Svarbiausia tapo asmeninė tvorelė, privatus kiemas ir požiūris: „Man niekas netrukdykit, aš pats sau šeimininkas.“ Tai buvo savotiška meškos paslauga. Tokia netvari urbanistika suformavo naujus įpročius: sumažino socialinius įgū-
džius, paskatino priklausomybę nuo automobilių ir atgrasė nuo viešojo transporto, kur juk reikia bendrauti su kaimynais.
Tai, ką matome dabar – tą socializacijos degradavimą – yra tiesioginė ankstesnio urbanistinio planavimo (arba jo nebuvimo) pasekmė.
Urbanistikos, kaip ir architektūros, mokoma ir mokomasi. Pats esate dviejų aukštųjų mokyklų absolventas. Kaip palygintumėte šias patirtis?
Sunku lyginti, nes tarp mano studijų praėjo beveik 20 metų, bet tam tikros tendencijos išliko. KTU suteikė labai stiprų technologinį pagrindą: konstrukcijos, įstatymai, techninė architektūros pusė. Manau, tai buvo labai taiklus pasirinkimas karjeros pradžiai. Į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą atėjau jau paragavęs tiek verslo, tiek darbo savivaldybėje. Ten pajutau, kad labiau gilinamasi į estetiką, meną – į tą „minkštąją“ architektūros pusę.
Koks didžiausias skirtumas tarp to, kaip buvo mokoma anksčiau ir kaip dabar?
Kai studijavau, teorija ir praktika buvo visiškai skirtingi pasauliai. Tuomet man labai trūko supratimo, kaip miestas veikia iš tiesų. Džiugu matyti, kad dabar studentams tos patirties suteikiama daug daugiau.
Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savilaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Evaldas Pauza. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
TAMSAI UŽIMANT VIS DAUGIAU PAROS, IŠSIGELBĖJIMO,
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
JAUKUMO IR ŠILUMOS KVIEČIAME IEŠKOTI
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
KULTŪROJE IR MENE. DAR DAUGIAU PROGŲ SKLAIDYTI ŠEŠĖLIUS – INTERNETINIAME KALENDORIUJE
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KAUNASPILNASRENGINIU.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
09 30–10 11
Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis
AVANTI
Įvairios vietos
Kamerinio orkestro nuotr
14-ojo festivalio programoje – penki koncertai, kuriuose pasirodys
žinomi Lietuvos kolektyvai: VDU ir Klaipėdos kameriniai orkestrai, ansamblis „Musica Humana“, Kauno styginių kvartetas. Kartu su jais gros solistai iš Lietuvos bei Latvijos, o festivalį uždarys koncertas, kuriame skambės Vivaldžio „Metų laikai“.
10 01–10 31
Spalis – senjorų mėnuo Įvairios vietos
Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena Kaune tradiciškai minima ne tik spalio 1-ąją, bet ištisą mėnesį. Senjorams dedikuotoje programoje tradiciškai suplanuota dešimtys nemokamų renginių. Garbaus amžiaus kauniečiai kviečiami į parodas, koncertus, paskaitas ir sporto bei sveikatingumo užsiėmimus. Programa: kaunas.lt
10 01–10 31
Spalis – lietuvių diasporos mėnuo
Įvairios vietos
Jau penktą kartą rengiama iniciatyva skatina visą spalio mėnesį aktyviai domėtis lietuvių diasporos istorija, bendruomenių, lituanistinių mokyklų veiklomis bei diasporos kūrėjų darbais. „Spalis – lietuvių diasporos mėnuo“ – tai renginių ciklas, kuriuo siekiama ugdyti ir stiprinti suvokimą, kad lietuvių diaspora yra Lietuvos dalis. Jis sujungia VDU, kitų organizacijų, institucijų ir pavienių mokslo ir kūrybos atstovų iniciatyvas. Programa: pasauliolietuviai.lt
„Outcast“
Tapybos parodoje pristatomi skirtingų tematikų darbai, kurie kompendiumo atmosferoje liudija sudėtingą santykį tarp menininko ir meninio motyvo.
Iki 12 21
Paroda „Pamėklių giesmės“
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Justės Mocevičiūtės nuotr.
Pasitelkiant trijų Čiurlionio kūryboje atsiveriančių pasaulių – vizualinės muzikos ir sinestezijos, gamtos, folkloro ir mitologijos bei futurizmo ir kosmoso – temas, festivalio „Audra“ metu atidaryta tarptautinė paroda kviečia tyrinėti, kaip šios idėjos rezonuoja šiandien. Čia Čiurlionio figūra iš vienišo genijaus transformuojasi į gyvą susitikimo erdvę, kurioje jo vizijos susilieja su šiuolaikinių menininkų darbais, pratęsiančiais, perkuriančiais ir kvestionuojančiais jo kūrybos palikimą.
Iki 01 25
Paroda „Trispalvė virš
Čiurlionio
kalnų Arktyje“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį taip pavadino 1913 m. ekspedicijos dalyvis dailininkas N. Pineginas.
10 01–10 31
Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis
Kęstučio g. 70
Sebastijono Petkaus nuotr.
Šių metų festivalio tema – „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“ – kvies apmąstyti idėjų galią ir įtaką mūsų kasdienybei. Festivalio metu –parodos, seminarai bei susitikimai su autoriais.
Programa: ipmafestival.lt
10 02–10 05
Tarptautinis šokio festivalis AURA 35 Įvairios vietos
Šokio teatro „Aura“ spektaklis „Jūra“. Jono Danielevičiaus nuotr.
Dar 1989 m. „Aura“ surengė pirmąjį modernaus šokio festivalį Lietuvoje, kuris per keletą dešimtmečių tapo reikšmingu šalies kultūrinio gyvenimo įvykiu. Šių metų programa – keturių dienų kelionė per jausmingas, intelektualias ir kartais net provokuojančias šokio patirtis. Programa: dancefestival.lt
10 04–10 12 Šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
Kadras iš filmo „Siratas“
Boutique tipo festivalyje – vos 14 preciziškai atrinktų filmų iš Kanų, Berlyno, Lokarno ir San Sebastiano kino festivalių. Pagrindinis šių metų programos variklis yra viltis, nuolat verčiantis filmų personažus judėti į priekį – eiti, važiuoti, plaukti, skristi. Tai padiktavo idėją ir pagrindiniam festivalio šūkiui „Kelias atsiveria einant“.
Nuo 10 03
Šokio spektaklis
„Karmen“
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Naujausiame Anželikos Cholinos režisuotame spektaklyje šoka teatro baleto trupės šokėjai bei Lietuvos tarptautinės baleto akademijos, ACH teatro Jaunimo trupės ir ansamblio „Lietuva“ artistai.
10 07–10 26
Dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“
Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
Sekmadienis, 10 05, 09:00
Labdaros bėgimas
„Pink Run“
Nepriklausomybės aikštė
Organizatorių archyvo nuotr.
Kasmetinis rožinio kaspino paramos bėgimas skirtas krūties vėžio prevencijai. Tai neilga, mėgėjiška bei smagi bėgimo trasa, džiaugsminga ir pozityvi sporto šventė, papuošta rožiniais kostiumais, dažais, balionais ir kaspinais.
Kadras iš filmo „Koyaanisqatsi“
„Kai kurių žmonių gyvenimai –įdomesni už filmus. Ir būtent tokius realybėje vykstančius trilerius, tragikomedijas ar romantines dramas užfiksuoja talentingų, kasdienybėje kino ieškančių kūrėjų kameros akis. Programoje nugulė daugiau nei pusšimtis tikrų istorijų, kurias žiūrovų patogumui suskirstėme į temines dalis, – pasakoja festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.
Trečiadienis, 10 08, 18:00
Povilo Ventos Kuprio paskaita „Kaip neprarasti gyvenimo ūpo senstant?“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiame renginyje lektorius dalysis gerąja sveikos gyvensenos patirtimi ir pasakos apie tai, kaip saviugda, bendrystė ir savipagalba, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje ir pozityvus nusiteikimas padeda išlaikyti gerą fizinę ir psichologinę būseną. Povilas Venta Kuprys –socialinių mokslų daktaras, andragogas, „Akademijos 60+“ idėjos autorius ir vadovas, psichikos sveikatos ambasadorius, bendruomenės „Poetų pievelė“ įkūrėjas.
Ketvirtadienis, 10 09, 17:00 Edukacija senjorams „Čiurlionio technika“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Eigulių padalinys, Šiaurės pr. 95
Edukacinė programa supažindina su Čiurlionio naudotomis priemonėmis: kuo piešė ir tapė šis dailininkas? Kodėl dauguma Čiurlionio paveikslų šiandien yra pakeitę spalvas? Kodėl jie tokie trapūs? Apžiūrėję originalius paveikslus ir sužinoję, kaip jie yra saugomi, užsiėmimo dalyviai visus atsakymus suras patys.
Biblioteka kviečia registruotis tel. +370 37 38 69 72 arba el. paštu eiguliai@kaunobiblioteka.lt.
Penktadienis, 10 10, 18:00 KMSO sezono pradžios koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
KMSO. Jono Danielevičiaus nuotr.
Naująjį sezoną Kauno miesto simfoninis orkestras pradeda išskirtiniu prancūziškos muzikos vakaru. Scenoje su orkestru pasirodys viena ryškiausių Lietuvos arfininkių Joana Daunytė, o diriguos svečias iš Prancūzijos Alain Paris. Koncerto programoje –prancūzų kompozitorių M. Ravelio, G. Bizet ir F. A. Boieldieu kūriniai.
10 10–10 11
Blues“
Kauno sporto halė, Perkūno al. 5
Grupės „Delgres“ archyvo nuotr.
Kauno sporto halėje dvi dienas griaudės trečiasis tarptautinis bliuzo festivalis „Kaunas Blues“. Programoje – pasaulinio garso atlikėjai iš JAV, Graikijos bei Gvadelupos, atstovaujantys įvairioms bliuzo kryptims: nuo autentiško Luizianos skambesio iki Karibų ritmų ir sunkaus bliuzroko. Taip pat – naktinės jam sesijos ir nemokama dieninė programa.
10 10–10 12
Kauno knygų mugė „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Mugė, skirta knygų skaitytojams, mylėtojams ir literatūros gerbėjams, pirmąkart Kaune į vieną vietą suburs knygų leidėjus, kūrėjus, knygų autorius, rašytojus, knygynus. Lauks knygų naujienos, susitikimai, jaukūs ir įtraukiantys kultūriniai renginiai.
Šeštadienis, 10 11, 13:00
Ekskursija „Gyvi namai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimo nuotr.
Šio pastato sienos mena nepaprastą praeitį: nuo trečiajame dešimtmetyje padėtų pamatų, šventų sakralinių patalpų, virtusių ligoninės palatomis, iki atgimimo nuotaikos renginių salių, kuriose skambėjo roko koncertai, o Kauno bohema rinkosi į jaukų barą.
„Ateikite ir atraskite šių namų gyvybingumą bei paslaptis!“, –kviečia Kauno menininkų namų kolektyvas.
Ketvirtadienis, 10 16, 18:00
Knygos „Adolfas Mekas. Raštai“ pristatymas
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Adolfas Mekas (1925–2011) –rašytojas, aktorius, pasaulinio pripažinimo sulaukęs alternatyvaus kino režisierius. 1944-aisiais su vyresniu broliu Jonu Meku išvyko į Vokietiją, 1949-aisiais persikėlė į JAV. Nuo vaikystės ne tik vaidino, bet ir rašė – eilėraščius, noveles, pjeses, romanus, kino scenarijus. Pirmąkart Lietuvoje išleistuose A. Meko „Raštuose“ skelbiamas įspūdingas menininko dienoraštis ir išlikę prozos kūriniai. ir energija.
Ketvirtadienis, 10 16, 19:00
Rūtos MUR koncertas „Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12
Ievos Jūros nuotr.
Rūta MUR koncerte – žemas, hipnotizuojantis balsas ir muzika, balansuojanti tarp synth-pop nostalgijos ir šiuolaikinių skambesių. Tai praeities ir ateities susidūrimas, kuriame susilieja melancholija ir šviesa, subtilumas ir energija.
10 17–10 19
Performanso
Įvairios vietos
Siekiant tęsti stiprią performanso meno festivalio tradiciją ir atliepti kylančias šiuolaikinio performanso meno tendencijas, Kauno menininkų namai kviečia į naują įvykį. Programoje siekiama pristatyti įvairius kūrinius, aktualiai ir įtraukiai pasakojančius apie opius šiandienos klausimus: ekologiją, klimato kaitą, fizinę ir psichinę sveikatą, taip pat sukurti erdvę kylantiems kūrėjams pristatyti savo kūrybą bei keistis praktikomis ir žiniomis.
Dalyvaujantys menininkai: Agnė
Bagdžiūnaitė, menininkų kolektyvas BEDS, Anna Fedoronchuk ir Beatričė Zaveckaitė, Hanna Iljas, Irina Kommisarova, Ana Lipps, Aidan Rolinson-Rainford, Ella Skinner.
Sekmadienis, 10 19, 18:15 „Videokaukas
Romuvoje“: „9-asis rajonas“ (District 9)
Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
Kadras iš filmo
Sekmadienis, 10 19, 12:00 Opera vaikams „Batuotas katinas“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Filharmonija kviečia visą šeimą į muzikinę popietę – dviejų veiksmų operą vaikams „Batuotas katinas“. Tai linksma ir pamokanti profesoriaus Vladimiro Prudnikovo režisuota istorija pagal žinomą
Charles‘o Perrault‘o pasaką, kurią scenoje atliks talentinga jaunoji operos solistų karta.
Filmą „9-asis rajonas“ pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. Kūrinį įkvėpė Pietų Afrikos apartheido istorija – jis tapo alegorija apie diskriminaciją ir santykį su „kitokiu“. Pasakojama apie pabėgėlius ateivius, apgyvendintus gete Johanesburge, ir jų priežiūrą perėmusią korporaciją MNU. Situacija pasikeičia, kai vienas jos darbuotojas užsikrečia paslaptinga medžiaga ir tampa tiek labiausiai ieškomu žmogumi, tiek raktu į ateivių technologijas.
Pirmadienis, 10 20 / 11 03
Biblioterapijos
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Bibliotekos nuotr.
„Biblioteka kviečia į tarptautinio „Emocijų bibliotekų“ projekto biblioterapijos užsiėmimus, kurių metu bus naudojama autentiško dalinimosi mintimis apie perskaitytą tekstą (angl. Shared Reading) metodika. Užsiėmimus ves bibliotekininkystės, informacijos ir komunikacijos srities ekspertė dr. Daiva Janavičienė.
Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2021–2027“ ir Lietuvos kultūros instituto.
Nuo 10 21
„Geriausios
Kanų
liūtų reklamos“
Kino teatrai
Reklamos meno šventė jau 17-ąjį kartą sugrįžta į Lietuvos kino sales. Žiūrovai išvys specialiai Lietuvai atrinktą dviejų valandų programą, sudarytą iš geriausių pasauliniame „Kanų liūtų“ festivalyje apdovanotų reklamų. Tai unikali galimybė vienoje vietoje pamatyti kūrinius, kurie šiemet užkariavo pasaulio auditorijas ir reklamos profesionalų širdis.
10 21–12 15
Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys, Baltų pr. 51
Lygiai prieš dešimt metų menininkė Evelina Šimkutė pradėjo kūrybines iniciatyvas Šilainių rajone, kurios prasidėjo fotografijos paroda „Šilainiams 30“. „Tuomet šventėme Šilainių rajono trisdešimtmetį ir projekto „Šilainiai Photo“ pradžią, o dabar kviečiu paminėti rajono (ir bibliotekos Šilainių padalinio!) keturiasdešimtmetį, prisiminti projekto veiklas ir atšvęsti „Šilainiai Photo“ pabaigą“, – į parodos atidarymą spalio 21 d. kviečia Evelina.
Trečiadienis, 10 22, 18:00 Poezijos vakaras
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Į susitikimą kviečia trys kauniečiai poetai – Tautvyda Marcinkevičiūtė, Edmundas Janušaitis ir Gvidas Latakas. Renginio metu bus pristatytos naujausios jų knygos: „35 profesijos ir vienos pareigos“, „Poetų sodas / Dangaus mana“ ir „Gavendos“. Vakarą ves leidyklos „Slinktys“ vyriausiasis redaktorius, literatūros kritikas Martynas Pumputis.
Ketvirtadienis, 10 23, 18:30 Dana Indáne performansas
„Moteriški balso archetipai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Šią vasarą rezidencijos Kauno menininkų namuose metu Dana Indáne kūrė performansą, kuriame balsu atgimsta aštuoni moteriški archetipai, paremti C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija. Dana atliks originalias balso kompozicijas/improvizacijas, kurių kiekviena atspindi vieną archetipų –karalienę, medžiotoją, mylimąją ir kt. – daugialypes figūras, gyvenančias tiek kolektyvinėje, tiek asmeninėje pasąmonėje. Renginyje akustinę programą balsui ir gitarai pristatys Yiorgis Sakellariou.
Ketvirtadienis, 10 23, 18:00
Koncertas „Violončelės
ir
orkestro dialogas“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Į Kauną sugrįžta viena ryškiausių tarptautinės muzikos pasaulio violončelininkių – Kristina Reiko Cooper (JAV). Jos draugystė su Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigentu Constantine Orbelian atvedė į ne vieną išskirtinį projektą. Klausytojų laukia aukščiausio lygio muzikinis dialogas tarp violončelės ir orkestro – nuo intymių, širdį paliečiančių melodijų iki galingų, emocijų kupinų kulminacijų.
Nuo 10 24 Filmas „Irena“
Kino teatrai
Kadras iš filmo „Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei (1928–2020). Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
Šeštadienis, 10 25, 12:00 Kūryba kaip edukacija: praktinės dirbtuvės su menininke Saule Noreikaite
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
S. Noreikaitė pasidalins savo pastarųjų dešimties metų menineedukacine praktika ir kvies dalyvius išbandyti metodus, užduotis, pratimus ir praktikas, kuriuos ji naudoja dirbdama su skirtingo amžiaus grupėmis. Dirbtuvės skirtos menininkams ir kitų sričių specialistams, kurie domisi kultūros edukacija ar dirba edukatoriais ir nori išbandyti skirtingus teatro, šiuolaikinio šokio, kritinio mąstymo, vizualaus meno bei antropologinius metodus.
Šeštadienis, 10 25, 18:15
„Romuvos kinoteka“: „Šeštasis pojūtis“
(The Sixth Sense)
Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
Kadras iš filmo
Tai kultinis Manoj Nelliyattu
Shyamalano filmas, tapęs vienu garsiausių psichologinių trilerių kino istorijoje. Jame pasakojama apie berniuką, regintį mirusiųjų pasaulį, ir jį gydyti bandantį psichologą. Įtampa auga palaipsniui, o netikėta atomazga tapo legenda, visam laikui pakeitusia žiūrovų lūkesčius šiam žanrui. Tai filmas apie baimę, paslaptį ir žmogiškojo ryšio svarbą, neprarandantis aktualumo iki šiol.
Pirmadienis, 10 27, 18:30 „Pasiklydę ekrane“: „Psichopatas“ (Psycho, 1960)
„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Legendinis britų režisierius ir „saspenso“ virtuozas Alfredas Hitchcockas kardinaliai pakeitė suvokimą apie siaubo filmus su vienu iš svarbiausių visų laikų žanro atstovų – šedevru „Psichopatas“ (angl. „Psycho“), kurio pavadinimas akimirksniu buvo įrašytas į kino istoriją, o kultinė dušo scena tapo neatsiejamu siaubo žanro filmų simboliu. Filmas įtrauktas į „Amerikos kino instituto“ visų laikų geriausių filmų sąrašą, kuriame jis puikuojasi 14-oje vietoje, o pagrindinis juostos antagonistas išrinktas kaip antras didžiausias antiherojus JAV kino istorijoje.
Antradienis, 10 28, 18:00
Spektaklis
„Motinos pienas“
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Birutės Mar monospektaklis
„Motinos pienas“ sukurtas žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos
Noros Ikstenos romano motyvais. Tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje, o ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta.
Antradienis, 10 28, 19:00 Slemas #88
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimo nuotr.
Kol spalio pabaigoje Vokietijos miestai gyvens slemo čempionato ritmu, Kaunas taip pat neliks nuošaly. Mūsų scena nebus tuščia –joje žodžiai kovos dėl vietos ore, o balsai spręs čia ir dabar. Europos mastu – čempionatas, Kaune – savo svorio kategorijos trenksmas. Kas šįkart nuskambės garsiausiai?
Penktadienis, 10 31, 18:30 „Pamatyk kine“: „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk Till Dawn, 1996)
„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Kadras iš filmo
Quentin Tarantino scenarijus ir Robert Rodriguez režisūra –duetas, kuris retai nuvilia. Kad būtų dar smagiau, pagrindinį vaidmenį atlieka pats George Clooney! Režisierius Ryan Coogler, kurio filmas „Nusidėjėliai“ šiemet karaliavo kino salėse, nurodė, kad „Nuo sutemų iki aušros“ buvo vienas iš įkvėpimų.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Algirdas
Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Auksė
Petrulienė, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Timotiejus
Norvila-Morfai, Vytis Mantrimas.