KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2024 01 (101)

DEBIUTAI

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorius Justas Jelisejevas

2024 SAUSIS

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TURINYS DEBIUTAI

4

MENO VĖJUS KURUOJANČIOS JĖGOS

ŽAIDIMAS ANT RIBOS

8 16 24 TEKSTAS KAIP KATĖ MAIŠE

KELYJE VISAS GYVENIMAS

28 SNIEGUOLĖS 36 TARP IR ROMEO

IŠ STADIONO Į LAISVĖS ALĖJĄ GALIOS 44 ARKLIO ARKLIDĖJE

52 KALENDORIUS

SU NAUJA PRADŽIA! „Nereikia skubėti debiutuoti, kuo vėliau pradėsi, tuo bus geriau, nes tuomet turėsi daugiau patirties“, – apytikriai taip Jonas Jurašas prieš gerą pusšimtį metų sakė dar visai jaunam Gyčiui Padegimui, norėjusiam kurti spektaklius.

Padegimo režisūrinis debiutas įvyko 1973 m. lapkritį. Apie pirmąjį spektaklį „Karlsonas ir vėl pokštauja“ daugiau perskaitysite teatrologės Elvyros Markevičiūtės rengiamoje knygoje, skirtoje vienai ryškiausių Kauno teatro figūrų.

žurnale kalbinę Povilą Ventą Kuprį, edukologą, kuris rašytoju ir slemeriu „oficialiai“ tapo tik išėjęs į pensiją.

Arba, pavyzdžiui, žalgirietis Mantas Kalnietis, baigęs krepšininko karjerą, užsiima futbolu. O Kaune gerai žinoma aktualijų žurnalistė Karolina Stažytė žurnalistės karjeros nė nepristabdė – kaip tik, jos manymu, aistros gidauti ir rašyti apie aktualijas puikiai papildo viena kitą. Karolina – viena pirmojo 2024 m. numerio, simboliškai skirto debiutams ir pirmiems kartams, herojų.

Scenos debiutai paprastai neblogai dokumentuojami. Būna ir žiūrovų bei dalyvių, rašančių atminimų sąsiuvinius ar dienoraščius.

Apie vaizduojamojo meno debiutus – kita kalba. Kartais po autoriaus mirties praeina ne viena dešimtis metų, kol kur nors užkištas palėpėje ar kabantis kaimo bažnyčioje atrandamas pirmasis jo darbas. Pirmieji (o ir vėlesnieji) literatūriniai bandymai gi pasirašinėjami pseudonimais – kartais iš nedrąsos, o kartais tiesiog norint atskirti gyvenimus. Beje, kaip tik metų sandūroje debiutavo naujas literatūrinis žurnalas „Gegutė“ – jo autorių sąraše yra ir jau seniai įsitvirtinusių, ir naujų vardų.

Debiutuoja ir muziejai – vienas naujausių mieste, Kauno technikos muziejus, neseniai įkurtas buvusiose arklidėse, o ir jo šeimininkui daug kas šioje srityje nauja. Taip pat smalsaujame, kas lėmė meno galerijos „Baltic New Art“ įkurtuves verslo centre. Kodėl šie metai jam „ir vėl“ debiutiniai, atvirauja tapytojas Lukas Marciulevičius. Kiek visko nutiko per penkerius metus nuo akademijos baigimo, prisimena aktorius Mantas Bendžius. Kas svarbiausia leidžiant pirmąją knygą, šiame numeryje pasakoja jas itin mėgstanti literatūrologė Neringa Butnoriūtė. O Kauno fotografijos galerija suteikia galimybę žvilgtelėti 50 metų atgal, kai debiutavo Virgilijus Šonta ir Romualdas Požerskis.

Suvis įdomiausia, kai debiutas naujoje srityje nutinka jau daug ar net viską pasiekus kitur. Esame

Puikių jums naujųjų. Gal 2024-ieji pagaliau bus paženklinti ilgai atidėliotu debiutu?

3

4

MENO VĖJUS KURUOJANČIOS JĖGOS DAIVA JUONYTĖ JONO PETRONIO NUOTR.

Akylesni miestiečiai jau pastebėjo moderniame biurų komplekse BLC2 įsikūrusią naują meno erdvę. Trijų kauniečių įkurta meno agentūra „Baltic New Art“ Kauno kultūriniame gyvenime debiutavo ryškiai – baigiantis 2023-iesiems surengė prieš keletą metų iškeliavusios svarbios andergraundinio meno figūros, eksperimentatoriaus ir tapytojo Aurio Radzevičiaus-Radziaus tapybos darbų ir objektų parodą. Joje apsilankę ir panorome pakalbinti žmones, kurie į miesto kultūrą ketina atnešti naujų vėjų. Kaip sako vienas „Baltic New Art“ bendraįkūrėjų Vytis Papečkis, organizacijos tikslas – rengti įvairaus spektro parodas ir veiklas, į vyksmą įtraukiant įvairias miestiečių grupes.

5

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

6

Vyti, kaip gimė „Baltic New Art“? Koks lūkestis virto poreikiu atsirasti dar vienai meno erdvei mieste?

Idėja gimė draugų ir bendraminčių kompanijoje. Pirmiausia pamatėme nišą mieste atsirasti meno agentūrai.

Miestas plečiasi, auga, žmonių kultūriniai poreikiai didėja, todėl nusprendėme, jog tai palankus metas vystyti „Baltic New Art“ meno agentūros projektą, sykiu suprasdami dabartinę geopolitinę situaciją, darančią įtaką ne tik temoms, jausenoms. Taip pat matėme ir girdėjome pačių menininkų, ypač jaunų, atsiliepimus, jog trūksta tinkamos reprezentacijos ir viešumo.

miestas. Naujiems dalykams reikia laiko, kol žmonės apsipranta. Taip pat kauniečiai yra gana išrankūs – malonu stebėti jų gerą skonį, prisidėti prie jo puoselėjimo. Tikime miesto potencialu, čia vyksta daug gerų iniciatyvų ir tendencijos šiuo metu pozityvios. Ypač džiugina tai, kad mūsų atstovaujamų menininkų darbai randa jiems tinkamus namus, pelnome klientų ir menininkų pasitikėjimą.

Įsikūrėte pačioje Kauno širdyje – daugiafunkciame BLC2 verslo centre, moderniame biurų komplekse.

Tarptautinį architektūrinį pripažinimą pelniusiame pastate, esančiame Vienybės aikštėje, atsiradome gana atsitiktinai. O gal ir meno vėjus kuruojančioms jėgoms užsinorėjus. Kolegai išgirdus, jog atsilaisvino patalpos BLC2 centre, nedvejodami susisiekėme su administracija, kurie pozityviai vertina meno projektus, supranta meno suteikiamą vertę ir reverberaciją.

Jie maloniai davė išskirtines erdves ekspozicijai, jose mūsų eksponuojami kūriniai gali ypatingai atsiskleisti. Na, o mes savo ruožtu didžiuojamės įsikūrę kone moderniausiame biurų pastate Kaune, kuris generuoja didelius lankytojų srautus ir turi unikalią ekspozicinę erdvę.

Kokiomis nuotaikomis ir procesais šiuo metu gyvena galerija? Kokiame raidos etape esate?

Dabar baigiame savo pirmąją surengtą Aurio Radzevičiaus- Radziaus parodą „Vaizde yra grybų“, kuri susilaukė nemažai pozityvių įvertinimų.

Ruošiamės naujoms parodoms, tobuliname internetinę parduotuvę. Plečiame autorių ir kūrinių sąrašą – šiuo metu pas mus galima įsigyti daugiau kaip 20 menininkų kūrinių, tarp kurių – unikalus, 7 menininkų grupės (Andriaus Makare Makarevičiaus, Ingos Noir Mrazauskaitės, Dalios Juodakytės, Godos Lukaitės, Artūro Arce Rožkovo, Kristinos Asinus ir Sauliaus Kreišmono) judėjimas „SinThesis Gang“, Miglė Kosinskaitė, Jovita AukštikalnytėRadzevičienė, Artūras Rožkovas, Kristina Basurova ir kt.

Kaip jus – meno agentūrą ir jos ekspozicinę erdvę – priima miestas?

Kaunas yra santykinai konservatyvus

Koks jūsų paties santykis su menu, kultūra, miestu?

Visa komanda – Artūras Povilas Treikauskas, Deividas Preišega-

lavičius ir aš – esame gimę ir augę Kaune. Džiaugiamės, kad neseniai prie mūsų prisijungė Karolina Savičiūtė, jauna ir talentinga viešųjų ryšių specialistė ir kuratorė.

erdvėse, bandome ieškoti netradicinių sprendimų, aptikti skirtingų paties autoriaus bruožų, kurie sudomintų lankytojus ir priverstų pažvelgti į patį meną kiek kitu kampu.

Mylime savo miestą, norime prisidėti prie jo augimo ir subtilaus skleidimosi. Aš pats menu intensyviau pradėjau domėtis dar studijų metais Vokietijoje. Viena iš mano veiklos sričių yra grožio industrija. Nemažai keliauju, niekada nepraleidžiu progos apsilankyti galerijose ten, kur nuvykstu, patyrinėti skirtingų meno klasterių. Žinoma, tobulėjimui vietos apstu, bet augame kartu su miestu...

Kaip matote Kauno kultūrinį, meninį lauką?

Plati tema, tačiau Kaunas įdomus ir savotiškas miestas. Šiuo metu jame labai daug iniciatyvų, miesto kultūrinis gyvenimas auga. Renginiai, parodų gausa tą puikiai iliustruoja. Tai džiugina. Nemažai prisideda ir jaunoji karta, kuriai menas, kultūra tampa integralia ir neatsiejama gyvenimo dalimi.

O kas jums svarbu rengiant parodas?

Pirmas dalykas – tai autorius, jo kūrinių meninė vertė ir unikalumas.

Taip pat vertiname, kaip darbai geriausiai galėtų atsispindėti mūsų

Šio numerio tema „Debiutai“.

Kas jus labiausiai džiugina – o gal gąsdina – debiutuojant?

Labiausiai motyvuoja ir skatina judėti pirmyn tai, kad kultūra, menas įgyja vis didesnę reikšmę tiek miesto, tiek šalies ir mūsų pačių gyvenimuose.

Nerimaujame, ar atrasime tinkamiausią vietą meno mėgėjų poreikiams išpildyti. Kelia iššūkių ir naujųjų medijų brovimasis į mūsų gyvenimus, tarsi bandant išstumti tradicines menų formas, galvoseną. Tačiau kintantis grožio suvokimas išties yra daugiau nei gražus.

BALTICNEWART.COM

„Baltic New Art“ organizuojate paskaitas apie skirtingus kūno perteikimo mene aspektus, kūno meną (body art), viso kūno ir veido grožio standartus, kurie atsispindi paveiksluose ir tikrovėje, vykdote meno edukacijas skirtingo amžiaus vaikams drauge su tėvais. Kokie tolesni jūsų planai?

Norime organizuoti dar įvairesnio spektro parodas, vykdyti edukacijas, paskaitas, meno pristatymus atskiroms lankytojų grupėms. Iš esmės norime prisidėti prie kauniečių ir miesto svečių meninio skonio augimo.

Kaip norėtumėte, kad jus matytų lankytojai?

Labiausiai norėtųsi, jog lankytojai atkreiptų dėmesį į aukštą mūsų eksponuojamų kūrinių meninę vertę. Taip pat norėtųsi su lankytojais, klientais, menininkais užmegzti ne vienadienį, o ilgalaikį santykį. Siekiame suderinti meninę kokybę ir komercinius aspektus. Tai kelia iššūkių, tačiau tokia yra meno dalia.

7

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

8

ŽAIDIMAS ANT RIBOS AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Pokalbio vietai pasirinkau dūzgiančią, šurmulio ir pašnekesių kupiną vietą Kauno Naujamiestyje – kavinę „Kavalierius“. Erdvė puikiai rezonavo su intensyviu tapytojo Luko Marciulevičiaus gyvenimo etapu. Šiais metais jo darbus galėsite pamatyti Šiauliuose, Vilniuje ir, žinoma, Kaune – Lukas pristatys net kelias personalines ir dalyvaus grupinėse parodose. „Debiutų“ numeriui kaunietį norėjau pakalbinti būtent dėl jų – menininkas nebėra debiutantas, karjerą pradėjo 2019 metais, surengęs personalinę parodą „Įvykiai, daiktai ir vietos“. Visgi pokalbio metu prasitarė, kad dėl parodų masto ir darbų gausos iš tikrųjų jaučiasi taip, tartum 2024 metai būtų debiutiniai.

9

10

Lukai, studijas baigei 2019 m.

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, kuriame įgijai tapybos bakalauro diplomą, čia tęsi ir tapybos magistrantūrą.

Kodėl nusprendei grįžti į akademinę aplinką po kelerių metų pertraukos?

Padariau pertrauką norėdamas pasitikrinti, ar visgi tapysiu ir be akademinės aplinkos. Daugelis baigę studijas nebetapo, užsiima kitais dalykais. Tai dažniausiai nutinka dėl ritmo, tvarkaraščio ar vidinės disciplinos trūkumo. Pats tapybos neapleidau. Bakalaurą baigiau per pandemiją, tad nebuvo daug vietų, kuriose būtų galima rodyti savo darbus.

Ilgainiui pradėjau bendradarbiauti su galerija „THE ROOM“ (tiesiog gavau žinutę, kad domina mano darbai), susidarėme metų darbotvarkę, parodų planą. Nenorėjau stoti į magistrantūrą iš inercijos, o per kelerius metus šiek tiek pasikeitė ir mano tapyba.

Tapyba, kaip esi minėjęs, yra pagrindinė ir nepakeičiama tavo išraiškos forma. Ką svarbaus radai šioje srityje?

Nors piešiau nuo vaikystės, savo ateities su tuo nesiejau. Tam trukdė aplinka. Žinoma, galiausiai teko pasirinkti, kur padėti save ir savo laiką, – nusprendžiau, kad reikia daryti tai, ką darau geriausiai, ir pasirinkau vizualųjį meną.

Tapyba man yra streso ir atsipalaidavimo, baimės ir džiaugsmo šaltinis. Šiandien žiūriu į ją kaip į žaidimą, kuriame nėra jokių taisyklių. Kurdamas savo studijoje, galiu nepaisyti nieko, kas už jos ribų. Paveiksle gali įvykti bet kas, ką tik įmanoma įsivaizduoti, ir tu vienintelis esi už tai atsakingas. Taigi, iš vienos pusės, kūryba suteikia kontrolės jausmą, kurio kasdieniam gyvenime gali trūkti. Kontrolės jausmas gali išsirutulioti į pasitenkinimo arba laimės jausmą. Iš kitos pusės, kadangi viską

kontroliuoji, esi ir vienintelis atsakingas už tai, ką nutapei ir parodei. Todėl kyla ir stresas, ir baimė – atsakomybės jausmas prieš gilią tapybos tradiciją, kuri man yra svarbi.

Norisi išgirsti, iš ko susideda tavo dienos. Kada ir kur užsiimi tapyba?

Turėjau didelę studiją apleistoj erdvėj šalia tėvų namų, o įstojęs į magistrą tapau akademijos patalpose, nes paprasčiau viską daryti vienoje vietoje.

Laiką padalinau taip, kad pirmąją dienos dalį skiriu teorinei mokslų daliai, rašau, skaitau, o popiet važiuoju į akademiją ir iki pat vakaro tapau. Čia tam labai geros sąlygos.

Pirmąkart pamačiusi tavo kūrinius, užsigalvojau apie spalvas – kai kuriuose paveiksluose švelnūs pasteliniai atspalviai žaidžia tarpusavyje, kituose juos nukonkuruoja balta, juoda ar ryškiai raudona. Kiek reikšmės teiki spalvoms? Kaip pasirenki paveikslo paletę?

Spalva man labai svarbi – yra paveikslų, kuriuose be spalvos iš esmės nieko daugiau ir nėra. Prasmės, bent jau simbolinės, dažniausiai nepriskiriu.

Pradžioje pasiruošiu drobės paviršių ieškodamas tos spalvos. Taip kartais ir savaites prakabo drobė, ją dengiu viena spalva, po to kita, kol galiausiai pataikau būtent tai, ko norėjau, kas susisieja su nuotaika kuriant paveikslą. Šiais metais kelis paveikslus nutapiau pasteline koloristika, bet dabar vis labiau nukrypstu į natūralesnes spalvas. Tai vienas pokyčių, apie kuriuos užsiminiau pradžioje, taip pat naudoju kitokią tapybos plastiką.

Mano paveiksluose formos anksčiau buvo susintetintos, naudojau vientisą stilistiką, o dabar daugiau eksperimentuoju.

11

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

S A U S I S

Kas paskatino šiuos pokyčius?

Visada, iš esmės su kiekvienu paveikslu, jaučiu norą keistis ir atrasti kitų būdų tapyti. Nuo bakalauro iki magistro studijų vyko techninių ir technologinių sprendimų paieška, bet vizualinės, estetinės pusės neliečiau. Dabar pradėjau jausti, kad atėjo metas pasikeitimui, bet stilius nėra pakitęs drastiškai. Tiesiog norisi parodyti kitokius dalykus.

12

Akademija pokyčiui turi nemažai įtakos.

Su dėstytojais leidžiamės į ilgas diskusijas, analizuojam darbus, jie duoda daug gerų patarimų. Be to, studijose leidžiu sau daugiau eksperimentuoti, intensyviau dirbu ir tapybai galiu atiduoti visą laiką. Studijos tam ir skirtos, kad ieškotum, eksperimentuotum ir atrastum.

Gal esi eksperimentavęs ir su kitomis medijomis?

Užsiimu animacija ir videomenu. Juose pasitelkiu tokius pačius principus kaip ir tapyboje. Animaciją pateikiu kaip judantį paveikslą, ją projektuoju ant drobių. Tapydamas naudoju liniją, spalvą, kompoziciją tam tikro paveikslo pasaulio kūrimui, lygiai taip pat ir animacijoje, tik čia lengviau įtraukti žiūrovą, kadangi kartu pasitelkiamas garsas, judesys. Animacija glaudžiai susijusi su tapyba ir, man atrodo, pratęsia tai, ką darau drobėse. Taip pat esu kūręs kelias instaliacijas. Šiaip mane domina viskas, kas išeina iš tapybos, turi jos pagrindą.

Tavo kūryba dažnai apibūdinama keliais raktiniais žodžiais: abstrahuota, minimalistinė, paveiksluose daug kontrastų, aktyvių spalvų, erdvės klajoti žvilgsniui ir kurti istorijoms. Paveikslai dažnai nudaiktinti, nors tam tikras įkvėpimas ateina būtent iš jų – stebėdamas pasaulį sakei supratęs, kad žmogus juda nuo daikto prie daikto, iš vienos vietos į kitą. Tai gali skambėti ir kaip gana liūdna žmogaus egzistencija ir tuo pačiu pozityvi, matant žmogų kaip nuolat judantį ir ieškantį prasmės. O kas tau iš tiesų svarbu? Ką norisi įprasminti ir išskirti savo tapybos darbais?

Sudėtingas klausimas. Nepasakyčiau, kad tapyboje siekiu ką nors įprasminti, tiesiog stengiuosi įtraukti žiūrovą į savo kuriamą pasaulį. Į tapybą žiūriu kaip į žaidimą, kuriame nėra taisyklių, čia įmanoma viskas. Paveikslo stebėtojas įsitraukia į mano kuriamą žaidimą, kurio tikslas – išspręsti paveikslo mįslę. Apie ką ši mįslė, šis kuriamas pasaulis? Atsakyti negaliu.

Esu bandęs apibrėžti savo kūrybą, tačiau jau kitą dieną gimsta kitas apibūdinimas. Visada ieškau naujų būdų nutapyti paveikslą, kuris nustebintų mane patį, kuris būtų naujas man. Tai sudėtingas, varginantis procesas, bet kaita, atsinaujinimas kūryboje man yra svarbūs. Nenoriu vėl ir vėl iš naujo tapyti to paties – taip kartais tapyboje nutinka. Šiandien irgi eisiu tapyti ir nežinau, ar kažkas pavyks – dažnai nieko neišeina. Tapymas – tai tam tikras žaidimas ant ribos, viskas arba nieko. Šiais metais laukia paroda „Drobės“ fabrike. Ar galėtum apie ją papasakoti?

Jos atidarymas suplanuotas rugsėjo 27 dieną, tad daug kas dar tik teoriniame lygmenyje, nesu susidėliojęs plano, ką tiksliai eksponuosiu. Vasarį surengsiu personalinę parodą Šiaulių dailės galerijoje – tai bus interaktyvi paroda, kurioje pristatysiu ne tik tapybos kūrinius, bet ir videomeną, animaciją.

Galbūt „Drobėje“ bus šios parodos tęsinys. Tiesa, „Drobėje“ didelis plotas – tai tam tikras iššūkis. Be to, dar liko pusė metų iki studijų pabaigos, kurie neaišku kokius tapybos pokyčius atneš. Gynimai tikriausiai vyks „Meno parko“ galerijoje, kiek žinau, ekspoziciją planuojama rodyti savaitę ar dvi. Šalia šių planuojame ir parodą Vilniuje kartu su „THE ROOM“. Taip pat laukia „ArtVilnius“.

Ateinantys metai man atrodo tarsi debiutiniai, lyginant su tuo, ką esu daręs iki šiol. Tai bus pirmos rimtesnės parodos didelėse erdvėse, bus ir kuratorius, ir didesni formatai, ir įvairesnės medijos.

14

Esi minėjęs, jog „tapybos veiksmas yra atsitraukimo nuo pasaulio veiksmas“, ir iš tikrųjų dailininko būtis atrodo individualistiška. Kaip sekasi kurti kolektyve?

Grupėje kursime performansus ir interaktyvius kūrinius, visgi esminiai kūriniai bus individualūs. Atskleisime keturis požiūrio taškus, ką reiškia peizažas kūryboje šiandien, kuo jis mums įdomus, svarbus.

Buvau ir esu linkęs bendradarbiauti, kolektyvinė veikla man įdomi. Ateityje norėčiau imtis sudėtingesnių projektų su animacija, videomenu, įtraukti daugiau žmonių.

Kokių patarimų turėtum kūrėjams, nebūtinai tapytojams, pradedantiems kūrybinį kelią?

Naudotis bet kokia atsirandančia galimybe. Mano pirmoji paroda tik baigus akademiją buvo „Godo“ bare. Dalyvavau konkurse rengti parodą „Akademijos“ galerijoje ir iš pradžių nepatekau, tačiau vėliau buvau pakviestas. Tuomet susisiekė „Vartų“ galerija ir pakvietė prisijungti prie grupinės parodos.

Sniego gniūžtės efektas.

Taip. Baisu rengti pirmas parodas ir parodyti save, bet reikia tą baimę įveikti. Būčiau sakęs, kad reikia nebijoti keistis, bet šitas kelias ne visiems tinkamas. Aš turbūt visada pasitikėjau savimi ir tai atsipirko, tad toks būtų dar vienas patarimas – nenuvertinti savęs. Nieks nežino, kokia tapyba bus rytoj. Kartais pamąstau apie menininko karjerą Lietuvoje. Vienoje laidoje pasakojo, kad JAV menininkai dažnai turi dviejų, šešių mėnesių karjeras – susidomėjimą pavyksta išlaikyti labai trumpą laiką. Jaunojo menininko statusas suteikia daug privalumų – dirbame aplinkoje, kurioje nuolat reikia ko nors naujo, provokuojančio. Pastebiu, kad jaunųjų parodos lankomos, darbai perkami.

Manau, turim daug galimybių, ypač lyginant su ankstesne karta, tarkim, mano dėstytojų, kurių dalis baigę akademiją net nelabai turėjo kur eksponuoti savo darbus. Šiais laikais tikrai galima daug greičiau pasiekti platesnę auditoriją, bet ir iššūkiai visai kiti. Kad ir dėl tos pačios gausos – galbūt sunku nustebinti, kai jau viskas lyg ir parodyta. Gali būti, kad kiekviena karta šią idėją performuluoja iš naujo. Spėju, kad ir prieš impresionizmą buvo panašiai mąstoma.

Kartais, aišku, ir pats pagaunu save galvojant, ar sugebėsiu dar ką nors nutapyti.

INSTAGRAM.COM/NN.L.L.L

Užsiminei apie grupines parodas, tad paklausiu apie dar vieną tavo veiklą – kartu su tapytojomis Egle Marcinkevičiūte, Ligija Žilinskiene, Lilija Gotautaite-Smalinske konsoliduojatės į grupę „Kažką darom“.

Esame kurso draugai. Aš linkstu į tapybą, Ligija į instaliaciją, Lilija dirba su tekstile, Eglė kuria objektus.

Taigi, esame skirtingi, tačiau visus domina peizažas. Susibūrėme akademijoje, kai turėjome užduotį parašyti fiktyvų kultūrinį projektą. Pradėję rašyti supratome, kad turime daug bendrų idėjų, tad užpildėme ir tikrą paraišką, pradėjome ieškoti partnerių, rėmėjų ir ilgainiui ėmėm funkcionuoti kaip grupė. Rudenį planuojama mūsų paroda bus debiutinė, o darbai, kuriuos rodysime, bus sukurti Šilavoto davatkyne rezidencijos metu. Ją kuruoja dailininkas Petras Lincevičius. Paroda bus įvairi, darysime performansus, interaktyvias instaliacijas, animacijas.

15

Romualdas Požerskis, Virgilijus Šonta Kauno politechnikos institute 1974 m.

16

KELYJE VISAS GYVENIMAS KOTRYNA LINGIENĖ

Baigiantis metams Kauno fotografijos galerija transformavosi į fotogrãfijos salòną. Nors vizualiai pačioje galerijos erdvėje pokyčių nematyti, siekis atkreipti visuomenės dėmesį į fotogrãfiją kaip meno rūšį akivaizdus kirčiuose. Riestinis ir kairinis iškart kreipia žvilgsnį į šiuos du žodžius, išskiria juos likusio teksto apsuptyje. Salònas, kaip vieta nebūtinai vien profesiniams atsivėrimams, per ilgiems pokalbiams ir netikėtiems siužeto vingiams, – irgi šis tas pasiilgto viešojoje erdvėje.

17

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Planuojama, kad šventėms galerijoje surengta grupinė parodamugė veiks iki sausio 21-osios – jei po eglute neradote Antano Sutkaus, Violetos Bubelytės ar Romualdo Rakausko, galite artėjančio pavasario proga juos pasidovanoti. Arba Virgilijų Šontą ir Romualdą Požerskį, salone eksponuojamus kartu. Šontos iš pančių ištrūkusi laisvė, Požerskio sustabdytas, o šiandien ir nebeegzistuojantis senojo miesto laikas. Motociklai.

Tikėjimas. Keletą dešimtmečių judėjimo nepriklausomos Lietuvos link įamžinę kadrai – savita, lakoniška, paraštėse pasidairius surašyta mūsų laisvėjimo istorija.

Gruodžio 19-ąją sukvietęs visus į salòną galerijos vadovas Gintaras Česonis renginio pradžioje išsidavė, jog šis Šontos ir Požerskio sugretinimas neįvyko specialiai: „Tik po to sužinojom, kad lygiai prieš 50 metų, vakar, buvo surengta pirmoji jų paroda.“ Apie 1973-iuosius ir aplink pasakoti, prisiminti draugą ir bendražygį, ambicijas ir iššūkius salono svečiui Romualdui Požerskiui tąvakar padėjo Tomas Pabedinskas. Lyg itin svarbioje spaudos konferencijoje, kurioje pranešama visiems aktuali žinia, gyvo pokalbio metu vis spragsėjo fotoaparatai. Tai žavi fotomeno susibūrimų detalė – niekas neliks nedokumentuota, ir dar įvairiausiais rakursais bei technikomis.

Požerskis ir po pusšimčio metų nuo to lemtingo dvigubo debiuto yra aktyvus ir svarbus fotografijos lauke.

Rengia parodas, dėsto. Šontos karjera truko vos 19 metų (1992 m. nužudytas savo studijoje sostinėje). Šiandienos menotyrininkams akivaizdu, jog

18

per tą laiką jis fotografijomis pasakė gerokai daugiau nei daugelis per visą gyvenimą.

Du tuometinio Kauno politechnikos instituto studentus suvedė bendras pažįstamas – ketvirtakursio Romualdo grupės draugas. „Vieną dieną man grupiokas Skiparis pasakė: turiu draugą, kuris domisi fotografija. Buvo tarptautinė studentų diena (lapkričio 17 d., – red. past.).

Jis atvedė Virgį, ir padarėm namuose fotosesiją. Nusifotografavom kartu su savo mūzom.

Pradėjom kalbėt apie fotografiją – ką darom? Nes mums labai patiko ta meno sritis. Sako, darom parodą“, – gana detaliai 1973 m. įvykius prisimena Požerskis. Anot jo, KPI surengta paroda buvo „labai elementari“.

Vilniuje gimęs kaunietis apie gyvenimo virsmą pasakoja taupiai, bet prikaustančiai. Matyt, tai visų gerų

fotografų bruožas – vos trumpu akies mirksniu perduoti viską. „Mano turistinės kelionės, Šontos daugiau montažai. Keli žmonės atėjo, tie patys studentai, bendrakursiai.

Fotografijos paskui buvo išdalintos, padovanotos. Kiekvienas gyvenimo faktas yra įdomus.

Juk ir pirmas palydovas, kuris apskrido aplink pasaulį, tebuvo paprasčiausiai geležinis rutuliukas, tik vienas signalas pypsėjo. Šita paroda buvo startas tam, ką dabar turime.

Noras jai buvo. Noras ateina, kada žmogus subręsta. Gyvenime būna du gimimai – vienas gimimas yra fizinis, antras – dvasinis. Dvasinis tada, kada paklausi, o kam aš gyvenu. Dėl ko aš gyvenu, ką noriu pasakyt? Kodėl šiam pasauly esu?

Mūsų antrasis gimimas ir buvo, kai susitikom su Virgilijum Šonta.“ Į fotogrãfijos salòną auksiniam vakarui užsuko ir dar vyresnės kartos atstovas – Aleksandras Macijauskas.

Jis sutiko pasidalinti keletu pastebėjimų apie tai, kaip prieš penkiasdešimt metų pats jau įpusėjęs ketvirtą dešimtį matė tuometinius jaunuolius.

Pasirodo, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis vadovas Antanas Sutkus turėjo tokį nurodymą – remti kuo daugiau jaunimo: „O aš sakiau – mums nereikia jaunų ieškot. Tikras talentas susiras kelią ir ateis pats. Ryškiausi pavyzdžiai tokio atėjimo buvo Romas ir

Virgis. Pajutau, kad Požerskis bus didelis fotografas.“ Po pirmosios parodos Šonta ir Požerskis tapo bendrakeleiviais: „Pradėjom keliaut po Lietuvą ir fotografuoti viską, kas papuolė. Man su Šonta buvo gerai keliaut, kadangi tą, ką jis fotografavo, aš taip nemokėjau, o tą, ką aš fotografavau, jis irgi negalėjo“, – prisimena fotomenininkas.

Iš pradžių abu fotografavo atlaidus, bet galiausiai suprato, kad šią temą reikėtų pasirinkti vienam iš jų. Šonta nusprendė, kad jam per sudėtinga tuos žmones fotografuoti, ryšio ieškoti, tad atlaidai liko Požerskiui. „Macijauskas yra taip pasakęs: jei kas fotografuoja kokią temą, pavyzdžiui, judėjimą, tu nelįsk, leisk tam žmogui fotografuot. Nes, būna, Macijauskas nueina į turgų, o paskui kiti fotografai pamato, kad gerus darbus padarė, bėga į tą turgų ir fotografuoja.“ Kelio motyvas čia svarbus. „1972 metais nusipirkau motociklą, javutę.

Padėjo man draugas. Ir pradėjom gyvenimą kelyje. Kelyje visas mūsų gyvenimas – ir simboline, ir perkeltine prasme. Skaitėm Kerouaco „Kelyje“, tai buvo mūsų biblija.

Rašiau dienoraštį, kurį vėliau atrado Tomas Pabedinskas“, – žvelgdamas į jaunesnį kolegą, menotyrininką, vieną svarbiojo TV laidų ciklo „Perspektyva“ autorių, taria Požerskis. Čia vakaro vedėjui tenka įsijausti į pasakotojo rolę.

19

Romualdas Požerskis Kelionė prie jūros. 1973

Virgilijus Šonta. 1974

Virgilijus Šonta. 1973

Romualdas Požerskis Kelionė prie jūros. 1973

Romualdas Požerskis. KPK. 1974

Virgilijus Šonta. Kelyje. 1975

1973.12.13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.

Su Virgiu norim atidaryti savo parodą.

Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja.

Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.

1973.12.18.

Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!

1973.12.19.

Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę. „Man tos pirmosios nuotraukos pasirodė visai kitokios negu gerai pažįstama Romualdo kūryba, bet labai tikros ir autentiškos – buvo aišku, kad tuomet Romualdas fotografavo ne kaip menininkas, o savo gyvenimą. Labai įdomūs laikai su ryškiais įvaizdžiais ir kitokiu gyvenimo būdu nei įprastas šiandien, taip pat santykis su kita, jau žinoma Romualdo kūryba – kaip tai pasikeitė? Tiek dokumentiniu, tiek kūrybiniu požiūriu, kaip vyko ši kaita, man pasirodė labai įdomu“, – neslepia Tomas Pabedinskas. Šio domėjimosi rezultatus galėjote pamatyti parodose ar albume „Neramūs keliautojai“.

Smalsu, kaip nespalvotoje okupacinėje

realybėje gauti įkvėpimo, mokytis, sekti tendencijas. „Informacijos buvo beveik nulis, tik vienas žurnalas visoje Sąjungoje – „Sovetskoje foto“, kuriame 90 proc. buvo ideologinės fotografijos – kolūkiai, darbininkai ir panašiai“, – dėsto Požerskis. Daug kitokių žurnalų turėjo Šiaulių fotografijos muziejus – įleisdavo jaunimą į fondus, kuriuose buvo galima sėdėti kad ir visą dieną, nes informacijos alkis buvo didelis. Bet kai neturi daug informacijos, nematai tiek daug kitų sukurtų dalykų, tada yra didesnis stimulas ieškoti savo „dviračio“. Tokios mintys gerokai apsunkintų darbą šiuolaikiniams trendų sekėjams, dalyvaujantiems instagramo lenktynėse.

Ką dar Požerskiui ir Šontai davė pirmoji paroda, įvykusi vos po mėnesio nuo jų pažinties? „Pamatė mus „Nemunas“, publikavo šiek tiek informacijos. Mane Virginija įsimylėjo iš nuotraukos ir tapo mano žmona, mano vaikų motina. Tokia maža fotografija „Nemune“ pakeitė mūsų gyvenimą“, – nutęsia fotomenininkas.

Virginija Požerskienė žuvo 2017-aisiais.

Dar vienas pasiekimas, didelė pakopa ir įvykis Lietuvos fotografijoje – 1977 m. surengta pirmoji jaunųjų Lietuvos fotografų paroda. Požerskis važiavo jos atidaryti į Berlyną, tai buvo jo pirmoji kelionė į užsienį. Taip pat abu pradedančiuosius fotografus buvo pasamdęs „Inturistas“ – vienintelė oficiali TSRS kelionių agentūra. Jie važiavo per miestus, kuriuos buvo galima lankyti draugiškų šalių piliečiams. Suskraidė po Kazanę, Ašchabadą, Bucharą, Tianšanio kalnus, Užkaukazę: „Pilną tašę turėjom kodako medžiagos.

Buvom ir susipykę, ir vėl susidraugavę. Šontai buvo 24, man 25.“ Toliau – dvi savarankiškos dviejų fotomenininkų istorijos. Su Romualdu keletą jo gyvenimo etapų aptarėme 2021 m. birželį. Ieškokite „Kauno pilno kultūros“ archyvuose.

KAUNASGALLERY.LT

Iš R. Požerskio dienoraščio:

23

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

24

TEKSTAS KAIP KATĖ MAIŠE KOTRYNA LINGIENĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

2023-iųjų pabaigoje man gana atsitiktinai į rankas pateko dvi debiutinės poezijos knygos – Patricijos Gudeikaitės „Procesas“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Abi smelkėsi gilyn, ten ir pasiliko. Tad mąstydama, ką galėčiau pašnekinti žurnalo numeriui „Debiutai“, kiek nesąmoningai sumečiau apie tai, kuo svarbūs pirmieji tekstai, pakalbinti iš Kauno kilusią (ir čia dažnai grįžtančią, mat, be kitų veiklų, dirba Vytauto Didžiojo universitete) literatūrologę Neringą Butnoriūtę. Ji baigiantis metams Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apdovanota Vytauto Kubiliaus premija, skiriama už reikšmingus literatūros kritikos darbus. Jei konkrečiai, ji Neringai įteikta už „nuolatinį suinteresuotą dėmesį naujausiai lietuvių literatūrai“.

Nors „naujas“ nebūtinai reiškia „debiutuojantis“, mano pašnekovė sako, kad debiutas – savotiška paraiška tolesnei kūrybinei veiklai, ir akivaizdu, kad tas paraiškas vertinti jai patinka.

25

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Neringa, kodėl tau įdomu specializuotis būtent šiuolaikinių autorių ir jų tekstų lauke?

Kai dalyvauji kultūroje, įdomiausia atrodo tai, kas vyksta dabar ir kaip tai atspindima. Bet, manau, labai stipriai paveikė studijos Vytauto Didžiojo universitete, kur turėjome laiko moderniems ir postmoderniems procesams. Labai stipriai praplėtė mano akiratį ir tai, kas buvo anapus mokyklinio skaitinių burbulo, kai pradėjau tyrinėti kultūrinę spaudą, kurioje dažnai vyksta batalijos, aptariami naujausi reiškiniai. Tapusi nuolatine skaitytoja, pabandžiau rašyti ir pati, bet padrąsino būtent studijos. Studijuodama filologiją sutinki žmones, kurie veikia čia ir dabar, skaito naujausius tekstus, – įdomiausios diskusijos vykdavo būtent apie tai, kas nauja. O tas atsinaujinimo procesas niekuomet nesibaigia. Man ši sritis iki šiol atrodo aktuali, įdomi ir visada galinti nustebinti, o iš tavęs lygiai taip pat nuolatos reikalauja pasitempti, suprasti, prisitaikyti. Žinoma, nauja literatūra – tai nebūtinai nauji autoriai. Bet ar tau pačiai norisi ir šviežių vardų? Kaip jų ieškai?

Mano domėjimosi sritis nėra visa literatūra – tai poezija, o poezijoje, bent jau lietuvių, daugiausia debiutų.

Per metus sulaukiame net penkių, kai prozoje – vienas, du. Debiutą paprastai siejame su naujomis idėjomis, ir poezijoje tų idėjų greičiau pamatai.

Man poezijoje įdomu ir tai, kad pats laukas labai bendruomeniškas.

Daug festivalių, įvairiausių renginių.

Labai greitai gali gauti atgalinį ryšį. Žinoma, iš vieno skaitymo, vieno eilėraščio sunku spręsti, kas iš tiesų vyksta, tad man patinka knygos, kuriose pamatau visumą. Kasmet stengiuosi sąmoningai skirti dėme-

26

sio debiutams – kaip tik mane pagavai parašiusią vieną tokių apžvalgų.

VDU dėstai būsimiesiems filologams, tarp kurių tikrai yra ir rašančių. Ar jie kreipiasi į tave prašydami kritikos, gal paguodimo, o gal labai paprastų praktinių patarimų, kaip publikuotis?

Studijose mano darbas yra skatinti studentus analizuoti tekstus, pažinti kūrybos procesą ir įvairias sampratas, kuriomis remiantis yra kuriama. Taip pat kūrybinis rašymas, kuris pas mus yra labai specifinis, skirtas filologams.

Erdvės dalintis asmenine kūryba tikrai lieka nedaug, nes ir laikas labai riboja.

Bet man atrodo, kad pati didžiausia vertė yra atgalinis ryšys. Turbūt aš ir pati neužsiimčiau šitais dalykais, jeigu nebūčiau jo sulaukusi. Todėl išgirdusi iš studentų, kad jie rašantys, stengiuosi ne būti kritike, bet parodyti kultūrinę spaudą, nukreipti, kur skelbiamasi, kokios yra galimybės, kaip tas pasaulis atrodo.

Kaip yra su tais būreliais, grupėmis, judėjimais ir sąjungomis? Ar nėra pavojaus suvienodėti, kai visi skaito vieni kitų tekstus ir vieni tampa kitų palaikytojais bei kritikais? Gal geriau atsiriboti nuo visko ir kurti užsidarius miegamajame?

Man pačiai sąjungos nėra labai aktualios, bet, kalbant apie debiutus, gaila, kad universitetuose būrelių, klubų veiklos priblėsusios. Kiek tenka pasikalbėti su bendraminčiais, kurie studijavo skirtinguose universitetuose, atrodo, kiekviena karta turėjo savotiškus ratelius, kur rinkdavosi, diskutuodavo, net jeigu nerašydavai, vis tiek būdavo įdomu būti tokioje aktyvioje diskusinėje terpėje, kur visiems rūpi tas pats – ne tik rašyti, bet ir skaityti, dalyvauti kultūroje. Šiandien tokius darinius pakeitė „Slemas“ ar „Literatūrinis sprintas“ – vietos,

kurios labiau skirtos sceninei išraiškai, kur ateini su draugais, gauni atgalinį ryšį, bet nėra grynesnio literatūrinio saito su kūryba. Dar atsiradęs naujas dalykas – kūrybinio rašymo grupės, kur susirenka individualistai, siekdami labai konkretaus rezultato.

Kaip debiutantui ateiti pas skaitytoją?

Yra pagrindiniai renginiai: nuo 1980 m. vykstantis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginių ciklas „Filologijos ruduo“, keliuose miestuose vykstantis jaunųjų rašytojų ir dailininkų festivalis „Literatūrinės slinktys“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojami atviro mikrofono renginiai „Literatūrinis sprintas“. Į šias vietas ateini patirti jaunų žmonių, pamatyti, kas jie yra.

Ruošdamasi mūsų pokalbiui mąsčiau apie dalykus, kurie gali paskatinti aktyvesnį kūrybinį srautą. Karas Ukrainoje palietė poetų ir prozininkų, o ir kitų kūrėjų, gyvenimus, tad ir darbus.

Bet tai skaudi tema. Iš smagesnių pagalvojau apie Europos kultūros sostinės titulą. Pasiruošimas jam ir vyksmas bei finalas – tai net septyneri metai. Ar pastebėjai bent kokios šio titulo įtakos naujai išleidžiamai poezijai, prozai?

Galbūt dar per anksti to ieškoti?

Dėmesys literatūrai per tuos EKS metus buvo gana tendencingas. Viena programos dalių juk ir siekė sukurti mitą. Šiauliai ir Vilnius šia prasme lyg literatūriškesni. Tad kiek kritiškai manyčiau, kad buvo bandoma dirbtinai inscenizuoti mito auginimą. Kitaip nei architektūros srityje, kai žmonės iš tiesų atrado savo miestą, literatūroje niekas organiškai neužgimė. Bet, aišku, yra gražių dalykų. Pavyzdžiui, Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ – romanas apie Salomėją Nėrį, ir Inos Pukelytės romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame bandoma atrasti platesnius socialinius, psichologinius, istorinius

sluoksnius. Aišku, iki tol buvo, tarkime, Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“, kurio veiksmas vyksta tarsi Kaune, bet kūrinys nepagilina suvokimo apie miestą.

Kurie pastarųjų metų debiutai tau įsiminė labiausiai? Šioje vietoje gal pažiūrėčiau plačiau.

Literatūroje ieškau talpaus kalbėjimo ir labai mėgstu, kai autorius savo temas, idėjas pateisina. Kai žodžiai atitinka veiksmus. Jie mane gali šokiruoti, meilintis, ieškoti savo protėvių, rašyti apie Kauną, bet man svarbiausia, kad ta idėja kažkaip „išvežtų“.

Iš poezijos šiuo požiūriu labai įsiminė jau ir antras knygas parašę Greta Ambrazaitė (už 2018 m. pasirodžiusią debiutinę poezijos knygą „Trapūs daiktai“ autorei įteikta Jaunojo jotvingio premija; tai buvo geriausia poezijos knyga Metų knygos rinkimuose, – red. past.), Tomas Petrulis (2017 m. pasirodė jo debiutinė knyga „Triukšmo gyvatė“, nominuota Metų knygos rinkimuose bei Kūrybiškiausios knygos rinkimuose, – red. past.) ir Vaivos Grainytės pirmoji knyga „Gorilos archyvai“ (2019 m.).

Jos tokios savitos, išsiskiria tokiu nenuolankiu mąstymu apie pasaulį, kurio negali atkartoti. Autoriai labai skirtingi, labai įdomus jų savarankiškas mąstymas, kuris lieka anapus aktualijų ir nėra demonstratyviai maištaujantis, bet savaime maištingas. Tekstuose yra vaizduotės ir jausmo, tas labai įkvepia. Aš esu atviresnė tekstui kaip katei maiše, nes jeigu ir vyresniam, žinomam, patyrusiam, ir debiutantui būsi žmogus, kuris mano, kad viskas jau aišku, tada nei liksi nustebintas, nei norėsi patirti, ką tau norima pasakyti.

27

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

IŠ STADIONO Į LAISVĖS ALĖJĄ MONIKA BALČIAUSKAITĖ SVETLANOS BATUROS NUOTR. FOTOGRAFUOTA WORKLAND LAISVĖS CENTRE, LAISVĖS AL. 82

Kaune leidžiu aštuntus metus – kiekviename kampelyje užslėpti perlai mane reguliariai nustebina. Ar prieš keletą metų netyčiomis, lipant Kauko laiptais, atrasta kavinė „Kaukita“, veikianti apie trisdešimt metų, ar šviežiais kepiniais ir skania kava klientus traukiantys „Kavos kerai“, kuriuos pirmą kartą aplankiau vos prieš porą savaičių, nors praeinu kasdien.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

S A U S I S

Tikiu, kad dabar šie malonūs atradimai bus dar dažnesni, nes atradau „Kaunietiškų įdomybių“ ekskursijas, kurias veda „15min“ apie Kauno aktualijas pasakojanti žurnalistė Karolina Stažytė.

Pernai ekskursantus vedusi ieškoti didžiųjų žmonijos troškimų, susipažinti su „Vilties“ vaistinės istorija, fotogeniškiausiu kiemu bei išskirtiniais Kauno naujamiestyje ir senamiestyje esančiais maldos namais, šiemet Karolina žada dar labiau įsitvirtinti gidės pozicijoje ir žvelgti giliau į svarbius Kauno istorinius akcentus.

30

Karolina, ką dar, be to, kad esate žurnalistė ir gidė, turėtume žinoti?

Vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime – futbolas. Užaugau stadione, didžioji dalis giminės vyrų yra futbolininkai, treneriai.

Per futbolą atradau ir žurnalistiką, ir Kauną – viskas tarpusavyje susisiejo. Svarbios ir kelionės, kurios man, intravertei, davė ekstravertiškų bruožų. Prieš karantiną keliaudavau daugiau – būdavo, kad ir 8 skrydžius per metus turėdavau. Dar man labai malonūs pirmi kartai. Masažais galėčiau mėgautis kasdien. Maistas! Keliaudama visuomet sau surengiu maisto turą.

O visą pomėgių mišinį užpildo pagrindinės veiklos – rašymas ir gidavimas, kurios, manomis akimis, papildo viena kitą.

Esate kilusi iš Tauragės.

Dirbote Tauragės radijuje ir vietos laikraštyje. Vėliau studijavote teisę ir valdymą, bet nuo žiniasklaidos nepabėgote – kodėl?

Mokykloje buvau moksliukė ir atlikdavau visas pavyzdingos mokinės užduotis. Tuo metu jau mėgau rašyti – už dyką Tauragės laikraščiams vis parašydavau futbolo žinutes. Už paskatinimą tai daryti esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai, su kuria iki šiol

esame labai geros bičiulės. Tikiu, kad mano gebėjimas rašyti – jos indėlis, nes nebaigiau jokių žurnalistikos mokslų.

Kai aukščiausiais įvertinimais baigiau mokyklą, tėvai, mokytojai kėlė reikalavimą rinktis studijuoti teisę, ekonomiką arba mediciną. Pasirinkau teisę, nes tai labiausiai humanitarinis mokslas iš šių trijų, nors tuo metu labiau norėjau studijuoti psichologiją. Mokiausi ir gyvenau Vilniuje, bet sostinė man neprilipo, nors ir praleidau ten septynerius metus. Po studijų net gavau darbo pasiūlymą, tačiau supratau, kad ir miestas, ir pats darbas – ne mano.

Grįžau į Tauragę. Planas buvo vykti į Angliją, bet gyvenime prasidėjo nutrūktgalviškas periodas.

Tauragėje įsikūrė radijas, gavau pasiūlymą vesti autorinę laidą apie futbolą. Taip su futbolo treneriu tėčiu tapome vieninteliu Lietuvoje dukros ir tėvo duetu eteryje ir net trejus metus turėjome savo laidą, už kurią gavome apdovanojimą iš Lietuvos futbolo federacijos. Tuomet gavau žurnalistės darbą „Tauragės kurjeryje“ (pagrindiniame regiono laikraštyje, – red. past.) ir du rėmėjus savo radijo laidai.

31

Netrukus futbolas vėl nulėmė mano gyvenimo kryptį. 2015 m.

Londone vyko pirmosios istorijoje futbolo rungtynės Lietuva–Anglija, socialiniuose tinkluose pasidalinau įsigytų bilietų nuotrauka, o su manimi susisiekė „15min“ žurnalistė. Ji panoro pakalbinti apie mano entuziazmą futbolui, radijo laidą. Artėjant rungtynėms, paskambino tuometinis vyriausiasis „15min“ redaktorius Rimvydas Valatka ir paprašė susukti reportažą. Galiausiai buvau pakviesta prisijungti prie komandos Vilniuje, dirbti sporto skyriuje. Tąkart su pasiūlymu nesutikau, nes į sostinę grįžti nenorėjau, tačiau po kiek laiko gavau pasiūlymą prisijungti prie Kauno skyriaus, jau kaip miesto aktualijų žurnalistė.

Ar lengva buvo debiutuoti Kaune kaip žurnalistei? Ar kolegos maloniai priėmė?

Teko girdėti, kad Vilniuje jaučiama šiokia tokia konkurencija, būna ir pasistumdymo alkūnėmis. Kaune mes visi gražiai sutariame, bendrų vakaronių turime, o ir informacija dalinamės vieni su kitais. Kaskart pasidžiaugiu, kad man tikrai labai pasisekė su kolegomis, kai kurie net tapo artimais draugais.

Kaune gyvenate ir dirbate nuo 2015 m. rugsėjo. Kaip pasikeitė temos, apie kurias rašote, ar vis dar mėgstate įvairovę, turite galimybę rinktis?

Pavadinčiau save smalsiu žmogumi, tad labai džiaugiuosi savo redaktoriumi Raimundu Celencevičiumi, kuris duoda man daug laisvės, perpranta silpnybes ir stiprybes. Temų įvairovė man labai svarbi. Būna, rytas prasideda

nuo Kauno mero kalbinimo kokia politine tema, tuomet per pietus būnu nusiunčiama į universitetą, kuriame „CERN“ vadovą kalbinu apie tamsiąją materiją ar atomų greitintuvą, po to vykstu į teismą ir ruošiu tekstą apie rezonansinę nužudymo bylą, o vakarą užbaigiu nušviesdama naujo restorano atidarymą. Esu aktualijų žurnalistė, tačiau turiu galimybę palaikyti balansą ir paįvairinti rašomą turinį, įtraukti „šviesių“ straipsnių apie įdomias asmenybes, vietoves. Žinoma, būna šiame darbe ir tamsesnių dienų – neseniai parašiau pareiškimą policijai, nes sulaukiau grasinimo po vieno straipsnio publikavimo. Tokiais momentais stengiuosi nepamiršti gerųjų šio darbo akcentų – galimybės paragauti, pamatyti, pačiai pirmai ką nors išbandyti, nes dažnai žurnalistui durys būna atviros, galima pakalbinti daugybę įdomių žmonių.

Dabar pakalbėkime apie jūsų tapimą gide – 2022 m. pradžioje baigėte gidų kursus „Mūsų odisėja“, ir žmonės greitai ėmė jus pristatinėti kaip „pirmųjų kartų kolekcionierę“. Kaip kilo noras tapti gide?

Dalyvaudama ekskursijose visad stebėdavau, kaip gidai bendrauja su žmonėmis, kas užkabina, o kas ne. Prisidėjo ir tai, kad Kaune, dar prieš tapdama gide, ne vienus svečius pavedžiojau po miestą. O ir pats žurnalistikos darbas toks – sukaupiau daug žinių apie miesto erdves, pastatus, įdomius žmones.

Kai atsitiktinai pasiekė „Mano odisėjos“ pasiūlymas, iškart jį priėmiau ir pabaigiau gidų kursus.

33

Kaip pavyko įsilieti į konkurencingą aplinką?

Kiekvieną mėnesį susitinku su keletu kursiokių, su kuriomis kartu baigėme gidų kursus. Visada išsirenkame kokį naują restoraną ar nuvykstame ką nors smagaus išbandyti. Bendradarbiauju su „Gražinkime Kauną“ įkūrėjais, ilgamete Kauno gide Diana („Ekskursijos Kaune“). Konkurencijos tarp mūsų nėra – kiti gidai ateina į mano ekskursijas, o aš į jų.

Manomis akimis, visi turime savo akcentus, ekskursantus ir skirtingai vedame – vieni šmaikščiai, kiti istoriškai. Mano vedamose ekskursijose visuomet turi būti koks nors maisto akcentas – mėgstu pavaišinti, užeiti į pastatų vidų, todėl pačios ekskursijos yra ilgesnės. Visad prisiminsiu vieną savo ekskursantą iš Suvalkijos – tai 92 metų Bronius, gyvenantis, kiek pamenu, 12 kilometrų nuo Vilkaviškio. Jis iš savo sodybos mynė dviračiu iki Vilkaviškio, įsėdo į autobusą ir į Kauną atvyko

su visa kompanija, čia praleido visą dieną, – 3,5 val. trukmės ekskursija buvo tik dalis viso plano. Sužinojau, kad Suvalkijoje Bronius prižiūri šimtą rožynų, tad pavasarį vyksiu iš jo paimti interviu.

Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Kaune?

Mėgstu Šv. Gertrūdos bažnyčią, „Vilties“ vaistinę, „Spurginę“, Evangelikų reformatų bažnyčią. Taip pat vieną didelį meno kūrinį „Kiemo galeriją“, kuris įrodo, kiek daug gali vienas žmogus, net ne kaunietis. Vytenis Jakas atvyko gyventi į Kauną ir sukūrė fotogeniškiausią miesto kiemą, traukiantį tuntus turistų. Jeigu reikėtų išrinkti svarbiausią Kauno pastatą, manau, tai būtų Dariaus ir Girėno stadionas.

Viskas, kaip tikriausiai supratote, mano gyvenime susiję su futbolu.

Nuo stadiono iki autobusų stoties ar „Žalgirio“ arenos, kurioje organizuojami kone visi didžiausi sporto turnyrai ar koncertai. O kur dar sėkmingi turizmo projektai – Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, Vaižganto butas, Zikaro namai. Kodėl gi čia negyventi?

O kokių ekskursijų Kaune galime tikėtis 2024 metais?

Noriu neskubėti ir apdirbtus deimantus šlifuoti iki briliantų. Dabar turiu 5 ekskursijas ir man atrodo, kad pirmiesiems metams – tai pakankamas skaičius. Ateinančiais metais norėčiau parodyti ne tik gražųjį Kauno veidą, bet ir tamsesnį, kitokį. Iš žurnalistikos pusės matau, kad patys skaitomiausi pranešimai susiję su kriminalais, tad labai noriu paliesti tarpukario nusikaltimus. Ir, žinoma, maisto turai, su kuriais ir norėjau pradėti.

Dabar tik linkiu sau kitais metais atrasti visam tam laiko.

FACEBOOK.COM/KAUNASBYKAROLINA

Pirma mano ekskursija buvo įdomus blynas: administratorė laiku nesustabdė rezervacijos, atėjo virš 50 žmonių, buvo gana šalta, atvyko „Kauno diena“ manęs pakalbinti, filmavo, vieni žmonės atnešė puokštę gėlių, o kiti dar ir dovanų. Ten tiek visko vyko, kad buvau maloniame kosmose. Taigi pradžia buvo gera, sulaukiau šiltų atsiliepimų, bet paskui 5 mėnesius nieko nedariau, neradau laiko. Esu labai dėkinga vienai didelei Kauno įmonei, kurios atstovė vasarą man paskambino ir paprašė kolektyvui surengti ekskursiją – pasirodo, įmonės vadovas dalyvavo mano pirmame blyne. Tai paskatino pagaliau išsiimti individualios veiklos pažymą ir pradėti.

35

36

TARP SNIEGUOLĖS IR ROMEO KOTRYNA LINGIENĖ DR. GORAPARASIT NUOTR. IŠ SPEKTAKLIO „SNIEGUOLĖ“

„Kol pavyksta viską suderinti, tol ir derinu“, – sako Mantas Bendžius, paklaustas, ar nepavargsta balansuoti tarp darbų keliuose teatruose, muzikinės karjeros ir jauno žmogaus gyvenime gyvybiškai svarbių dalykų. Iš Jurbarko kilęs aktorius gerai pažįstamas Nacionalinio Kauno dramos teatro lankytojams, čia kartu su kurso draugais įsidarbino baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. „Paštininkas ir serbentai“, „Batsiuviai“, „Kaligula“ – jei šiuose spektakliuose lankėtės, žinote Mantą. Kauno miesto kameriniame teatre jis irgi savas – čia vaidina „Superherojuose“.

37

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

S A U S I S

Pastaruosiuose nacionaliniuose teatro apdovanojimuose „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausio jaunojo menininko kategorijoje Mantas apdovanotas už Berniuko vaidmenį OKT spektaklyje „Pirk dramblį“, režisuotame Eglės Kižaitės. Ir šiaip darbų (kaip ir draugų) sostinėje – daugiau. Šį teatro sezoną Kaune aktorių matėme estų režisieriaus Peeterio Jalakaso „Audroje“, o metus baigėme stebėdamiesi Manto suvaidinta Snieguole-Grimm kinematografiškame Gintarės Minelgaitės (Dr. GoraParasit) scenos meno kūrinyje „Snieguolė“.

Sausį Mantui sukanka 27-eri – tai aštri amžiaus briauna, kartu žyminti ir tai, kad jis jau pusę gyvenimo leidžia scenoje.

Mantai, tu pasirinkai teatrą ar jis tave?

Mokykloje buvau tas aktyvistas, kuris dalyvauja įvairiose meninėse veiklose. Grojau gitara. Keturiolikos metų įstojau į dramos būrelį, man ten labai patiko. Pastatę spektaklį su juo važinėjome po visą Lietuvą, į kitus jaunimo teatrus. Smagus laikas, daug žmonių. Pora metų vyresnis draugas Arnas Ašmonas, dabar irgi neblogai žinomas aktorius, vieną dieną sako: stosiu į aktorinį.

O, geras, yra tokia profesija, tai ir aš noriu. Nuo tada pradėjau į tai žiūrėti rimčiau, domėtis.

Pasiruošęs ir įstojęs nenusivylei akademija? Viskas buvo taip, kaip įsivaizdavai?

Pirmuosius metus vadinu Hogvartso metais – naujas miestas, nauji žmonės, nuo ryto iki vakaro akademijoje.

Praleidau gal tik kelis užsiėmimus, buvo taip nuostabu. Paskui po truputėlį ta magija išnyksta, pripranti prie režimo, jau tiek viskas nebestebina.

Apskritai laikas buvo geras, gal tik ketvirtais metais jau buvo nuobodu.

Atrodo, trūko paties iššūkio – gal pakaktų trejų metų studijų. Gal prie kino galėjome daugiau prisiliesti. Yra juk ir kitų aktorystės atšakų, kad ir klounada.

O kaip žiūrovą tave teatras dar tebestebina?

Pritrūksta laiko viską apeiti, retokai lankausi teatre kaip žiūrovas. Neseniai

38

buvau viename spektaklyje, jis labai nenustebino, nesukrėtė, bet pasakiau sau, kad reikėtų dažniau vaikščioti.

Ypač per apdovanojimus pasijunta – klausai nominacijų ir supranti, kad didžiosios dalies darbų nesi matęs.

Keistas jausmas. Reikia vaikščioti.

Pernai tapai geriausiu Lietuvos jaunuoju aktoriumi. Koks tai jausmas?

Buvau ceremonijoje, kalbėjomės su kolega Domantu, jis irgi buvo nominuotas toje pačioje kategorijoje. Ir jis manęs klausia, kur sėdžiu. Sakau, devintoje eilėje, o tu? Jis sako: na, aš sėdžiu pirmoje. Supratau, kad tikrai nelaimėsiu, nes kas gi sodins laimėtoją į devintą eilę. Atsisėdom su drauge, sakau, kaip gaila, prieš pat apdovanojimus sužinai, kad nelaimėsi, nelieka tos tokios intrigėlės. Tad išgirdęs savo vardą tikrai nustebau, ištiko lengvas šokas. Gal pats tiek neįvertinau to apdovanojimo, bet labai daug žmonių, kolegų, pažįstamų rašė, sveikino, tada supratau, kad Kryžius išties kažką reiškia. Leidau sau pasidžiaugti, kad gavau už vaidmenį, dėl kurio tikrai stengiausi. Vadinasi, esu savo vietoje, viskas gerai, judu toliau.

Atvirai sakant, tai po apdovanojimo negavau nei vieno specialaus pasiūlymo, alga irgi nepakilo. Niekas nuo to nepasikeičia, tiesiog vieną savaitgalį sulauki daugiau dėmesio. Aš tą sau pasakiau iš karto. Tada neturi kažkokių lūkesčių, neužrieti nosies.

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Esi aktyvus ir muzikinėje scenoje. Ar darai tai dėl to, kad patinka, ar visgi teatras neužtikrina gyvenimo kokybės ir užimtumo?

Taip, teatras nėra tokie dideli pinigai, lyginant su muzikine scena. Bet šiuo atveju finansai man tikrai paskutinėje vietoje. Prieš keletą metų mano kurso vadovas Vidas Bareikis pakvietė prisijungti prie jo grupės. Aktyviai su juo koncertavau, atgrojome per šimtą pasirodymų, ir tiesiog labai pamilau tą muzikinę sceną, išmokau joje būti.

Pagrindinis dalykas – tiesioginis bendravimas su žiūrovais. Nes teatre visgi yra ketvirtoji siena, nedaug tokių spektaklių, kur eini į žiūrovus ir kalbi su jais. Tuo tarpu muzikoje visą laiką žiūri tiesiai žmonėms į akis, jie žiūri į tave, šypsotės, bendraujate.

Man šito teatre labai trūksta.

Dar vienas dalykas. Kadangi pats kuriu dainas, muziką, man labai svarbu tai, kad nuo scenos galiu kalbėti savo, o ne kito parašytu tekstu. Žinoma, vaidinti man irgi patinka, tad, manau, derindamas dvi veiklas randu gražų balansą.

Kažkur skaičiau tokį tavo apibūdinimą – Deivido Bendžiaus brolis. Pagalvojau, įdomu – esi aktorius ir dainininkas, o tavo brolis – socialinių tinklų žvaigždė. Išeitų, kad jis už tave

40

žinomesnis. Koks tavo santykis su socialiniais tinklais? Ar jauti, kad jie padeda darbui? Gal paprasčiau būtų karjeros siekti tik juose?

Neturiu nieko prieš socialinių tinklų sėkmę. Manau, tai tik padeda kitoms veikloms. Vyresnioji karta galbūt mano, kad tai ne prestižas, ne lygis, bet aš elgiuosi, kaip man geriau.

Teatre, aišku, tas aktyvumas socialiniuose tinkluose nelabai svarbus, nes teatro žiūrovas šiek tiek kitoks. Bet muzikiniuose reikaluose jau kas kita.

Skleisti kūrybą, parduoti bilietus į koncertą čia gera vieta.

Pakalbinti tave nusprendžiau visgi dėl teatro – tai yra, dėl vaidmens režisierės Gintarės Minelgaitės „Snieguolėje“, kur sukūrei Grimm Everice vaidmenį. Tai drąsi Snieguolės personažo interpretacija. Grimm siekia išgelbėti pasaulį, sustabdyti ledynus nuo tirpsmo, bet piktoji pamotė, visai kaip pasakoje, padarys viską, kad sugadintų Grimm gyvenimą.

Gintarė pirmąkart kūrė lietuviškame instituciniame teatre, atsinešė daug kitokios patirties. Ką įsiminei iš šio proceso?

Man šitas spektaklis buvo turbūt pats išskirtiniausias darbo prasme.

Buvo daug filmavimo – ateini į teatro repeticiją, bet filmuojiesi. Sceninis veiksmas irgi buvo kitoks. Mažai draminės vaidybos, labiau veiksmiški

dalykai. Buvo labai įdomu. Tarkime, šiemet „Audroje“ analizavom ir repetavom, kūrėm vaidmenis. Čia buvo visai kitaip. Ir pats spektaklis NKDT yra toks išskirtinis, vienintelis. Man džiugu, kad toks atsirado. Tikiuosi kad ras savo žiūrovą. Labai patiko procesas dar ir todėl, kad beveik visa kompanija buvo jauni aktoriai, kolegos.

Juokaujant, gerai leidžiant laiką darbas irgi paprasčiau, lengviau dirbasi.

G. Minelgaitė sakė, kad jai asmeniškai svarbios temos, tokios kaip lyčių lygybė, ekologija, LGBTQ+ teisės, teatro žmonėms ne iš karto tapo aktualios, reikėjo jas prisipratinti.

Man pratintis nereikėjo. Gal tik etinis klausimas kilo – ar galiu vaidinti translytį perosnažą, pats juo nebūdamas. Gal reikėtų kviesti translytį asmenį? Šiandien ši tema jautri, nesinorėjo atsidurti kryžminėje ugnyje, tuo labiau nesinorėjo, kad vaidmuo virstų parodija.

Tad nusprendėme, kad aš tiesiog atstovauju tų žmonių pozicijai, jų nuomonei, perteikiu jų mintis.

Bet nesistengiu per daug vaidinti to personažo. Man pačiam toks sprendimas priimtiniausias, ir Gintarei jis patiko. Videodarbo uždavinys buvo kitoks, tai buvo šaržuotė, viskas ryškiau. Manau, derinys dėl to išėjo geras.

Žiūrėjau „Snieguolę“ trečiąją premjeros dieną, kai soc. tinkluose jau buvo nuvilnijusi kritiškų komentarų lavina. Dalis žmonių gana demonstratyviai paliko teatrą per pertrauką.

Kaip manai, kodėl spektaklis sukėlė tokią audrą?

Buvo atvažiavęs mano brolis su mergina, atėjo ir mano draugė.

Jiems nepasirodė, kad spektaklis per prievartą kažką grūstų, propaguotų.

Jie tiesiog į viską žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką. O kodėl žmonės išėjo, nežinau. Gal buvo nuobodu? Gal pasijuto įtikinėjami?

Bet tai reiškia, kad nesiklausė, kas kalbama. Visgi, net jei žmonės išeina, vadinasi, spektaklis sukėlė jausmus – tai nėra blogai.

Esi dirbęs su daug kitų įdomių kūrėjų – tai ir Gytis Padegimas, ir Agnius Jankevičius. Ką pasiimi iš kiekvieno jų? Kas tau svarbu dirbant su režisieriumi?

Man labai patinka darbo etika, kai viskas yra struktūruota, turiu omenyje, kai gali susiderinti grafikus ir planuoti savo laiką. Dar patinka, kai nebūna spaudimo, kai ant repeticijų nėra užėjęs pseudodramos debesis, neva darome didžiulį meną. Man priimtiniau, kai ateini, repeticijos pradžioje susidėlioji planą, kad šiandien darome tiek, ryt tiek, dirbi, o pasibaigus repeticijai eini toliau gyventi savo gyvenimo.

41

Jau galėtum patarimus debiutuojantiems aktoriams dalinti.

Galėčiau, bet turbūt kiekvienas matom šį darbą savaip ir atrandam savus metodus.

Kaip jūsų kursui sekėsi įsitvirtinti teatre? Kaip į debiutantus žiūri veteranai? Ar šiuo klausimu skiriasi muzika ir teatras?

Ko nors panašaus į „būkit savo vietoje“ nesu girdėjęs, gal kažkas kažką už nugaros yra pasakęs – nenustebčiau, tai normalu, ypač pirmais metais, kai buvome dar visai studentai. Dabar taip nėra, penkeri metai praėjo, spėjome su visais padirbėti. Bet aš nelabai kreipiu dėmesį, nesiklausau tų apkalbų. Laimingiau gyveni, kai nežinai.

O muzikoje irgi nesu nieko tokio girdėjęs, nebent iš kokių garsistų, iš kurių spinduliuoja toks: „Na,

atėjo čia jaunuolis, ko jis čia nori...“ Ir kai tau reikia, kad truputį kitaip padarytų, jau pyksta. Man atrodo, jie tiesiog tingi ir mano, kad labai gerai viską daro be mano pastabų. Bet čia, manau, klasika.

Visi turi svajonių vaidmenį. Koks tavo?

Kol kas geriausiu savo darbu laikau Berniuką, už kurį buvau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Bet tikiuosi, kad laukia kažkas dar didesnio, reikšmingesnio. O labiausiai norėčiau norėčiau suvaidinti Romeo.

Nežinau, ar pavyks.

Kodėl Romeo?

Tiesiog matau jį kaip vieną smagesnių ir labai įdomų vyrišką personažą.

Gal kitiems jis gali pasirodyti neįdomus, plokščias ir nuvalkiotas, bet man tikrai ne.

Mąstai apie režisūrą?

Taip, mąstau, ir visai aktyviai. Po truputėlį tam ruošiuosi. Per penkerius metus atėjo supratimas, ko norėčiau iš režisieriaus, kaip norėčiau dirbti pats. Galbūt pats tai išbandęs, geriau suprasiu kitus režisierius.

Tai kokie planai 2024-iesiems?

Muzikiniai planai pakankamai aiškūs.

Naujos dainos po Naujųjų ir pavasarį, koncertas Kaune, antrasis rudenį. O teatre niekada nežinai, neaišku, kas ką pasiūlys.

INSTAGRAM.COM/MANTASBEN

Suprantu, kad kiekvienam režisieriui jo darbas yra pats svarbiausias, bet kartais dėl to sureikšminimo ištinka atmetimo reakcija. Labiau vertinu balansą. Juk jei vieną repeticiją kažkas nepavyksta, pavyks kitą arba dar kitą. Aišku, kai esi jaunesnis, tik ką iš akademijos, labai jaudiniesi: viskas, pasaulio pabaiga, o dieve, nesukursiu to vaidmens. Iš tiesų viską tu sukursi ir suvaidinsi, ką tau reikia suvaidinti, tiesiog reikia mažiau stresuoti ir daugiau daryti.

43

S A U S I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

44

ARKLIO GALIOS ARKLIDĖJE ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Naujas muziejus mieste? Skirtas automobiliams (ir ne tik)? Imkit mano pinigus, atvarau, bet...

Apsilankymą atidėlioji, nes juk niekur nedings.

Galiausiai progą pasiūlo žurnalo redaktorė, nes naujiena (nors ir veikianti jau virš metų) tikrai ne kasdienė: ekspozicijos turinys – didelę vertę turinti istorinė technika, kuri ne tik nemažai kainuoja, bet ir retai sutinkama mūsų posovietiniame krašte.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

S A U S I S

Į nedideles prieš ketverius metus restauruotas Kauno tvirtovės laikų gaisrinės arklidžių patalpas prie pagrindinės Žemųjų Šančių arterijos – A. Juozapavičiaus prospekto – tilpo ir įspūdingo grožio automobiliai, ir motociklai, ir senos reklamos, ir karinė įranga, ir keletas dviračių, ir vaikiški žaislai, ir kt. Bet pats Kauno technikos muziejaus įkūrėjas Dalius Petrauskas sako, kad erdvės stengėsi nepergrūsti, nors dar daug įspūdingų eksponatų laukia namuose.

Kaunietis sako, kad kolekcionieriaus kelią pradėjo vaikystėje. Išsaugotas net ir bene pirmas rimtas kolekcijos eksponatas – legendinis motociklas „IZH-49“. Nors tai vokiečių karo laikų „DKW“ kopija, bet ausys iškart įsitempia: nėra labai retas, bet apie tokį ir pats paauglystėje svajojau, prisiklausęs tuo metu techniką laisvalaikiu restauravusio tėvo istorijų. „Grįžau iš tarybinės armijos, pradėjau važinėti motociklu, domėtis, kaip kas veikia. Ir ta sena technika, visi sprendimai inžineriniai man buvo gražu, įdomu. Lindau gilyn, domino vis kitokie aparatai. Po truputį tai išsirutuliojo į kolekciją, kurios paskutinis didelis etapas – visuomenei atviros nuosavos erdvės įkūrimas“, – pasakoja aistringas kaunietis kolekcionierius.

Pats jis kuklinasi ir pabrėžia, kad geriau kalbėti apie pačius eksponatus, šviesti žmones, o ne nagrinėti jo gyvenimą. Dalius mielai su visais dalinasi savo sukauptomis žiniomis bei eksponatais, ypač džiaugiasi dažnai apsilankančiais vaikais, jaunimu.

Ir mes į muziejų užklydome iškart po mokinukų ekskursijos, taigi, nors muziejus dar nėra plačiai žinomas, susidomėjimo netrūksta.

46

Didžiausias dėmesys – XX a. pirmajai pusei Apsižvalgius peršasi pirmi pastebėjimai: nematyti mums jau įprastos ir mažiau stebinančios sovietinės technikos, nemažai tarpukario Lietuvos automobilizmo bei technikos reliktų, daug dėmesio vokiškai produkcijai, daug ryšių įrangos. Žavu, nes žiguliuke dar man ir pačiam teko pasėdėti vaikystėje, o prezidentiniame pokario Vokietijos sedane – tikrai ne. „Tos tarybinės technikos aš turiu. Bet augdamas jos prisižiūrėjau; vokiškos ar kitų šalių tuo metu nebuvo. Ne veltui iki šiol giriama „vokiška kokybė“: to laikmečio technika itin įdomi, graži, kokybiška ir patvari, sukurta dar iki ištobulėjant medžiagoms, daug metalo. Manau, kad XX a. pirmoji pusė yra technikos aukso amžius“, – tęsia D. Petrauskas.

Klausiu, kokį pirmą įdomų eksponatą teko įsigyti po blogio imperijos žlugimo. Be abejo, tai buvo „Mercedes-Benz“: „Be šito stovinčio, dabar tokius dar du turiu. Jeigu atsimenate, buvo toks filmas apie Maksą Otą von Štirlicą – „17 pavasario akimirkų“. Tai šitas juodas 230-tasis mersas gavo jo pravardę. Senajai kartai pasakysite „štirlicas“ ir jie žinos, apie kokį automobilį kalbama.“ Ne tik hobis, bet ir investicija Beje, į pokalbį šviežiai keptas Kauno muziejininkas atkeliavo to paties jau minėto gamintojo automobiliu, tik, be abejo, naujesnio modelio. Galiu suprasti šią aistrą: daugeliui tos kartos vairuotojų „Mercedes-Benz“ pelnytai asocijuojasi su kokybe ir prabanga.

Ypatybėmis, kuriomis sovietinė technika tikrai negalėjo pasigirti. Ir pats užaugau ant galinės merso sėdynės.

48

„Aišku, yra ir geresnių automobilių už „Mercedes-Benz“, pvz., panašaus laikotarpio amerikietiški „Duesenberg“ ar prancūzų „Bugatti“. Vis dėlto tai yra mane dominantis minimumas, ką galėjau pasiekti, įpirkti. Dar turiu ir labai mėgstu „Horch“ – tai aukštos klasės automobilis. Bet iš horchų mano pats silpniausias, visi kiti kainuoja milijonus. Kolekcionuoju tai, ką geriausio pavyksta įsigyti turimomis galimybėmis“, – pasakoja verslininkas.

Be abejo, ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje rasti būtent tokios technikos nėra lengva, nes kai ši buvo kuriama ir pardavinėjama, mūsų kraštų nepasiekė. „Imkime šį, S klasės mersų pradininką, pagarbiai vadinamą pirmojo Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio pavarde – Adenauer. Tai pirmiausia susirenku visą literatūrą apie jį. Ir žiūriu, kaip man jį restauruoti, surinkti visas originalias dalis, važinėju po visokias muges ar parodas ir komplektuoju.

Surenku originalias dalis ir restauruoju.

Daug metų nekilnojamojo turto vystymu užsiimantis kaunietis neslepia, kad tai ne tik hobis, bet ir investicija.

Nors skaičiuoti tiksliai ar kasmet nustatyti vertę, spekuliuoti, aktyviai pirkti ir perpardavinėti kolekcionierius atsisako, tačiau žino – kolekcijos vertė auga, ir turbūt greičiau nei pinigų (šiais laikais).

Pats atlieku šaltkalviškus darbus.

Dažo specialistas, stogą, sėdynes siuva specialistas, kurių labai trūksta, o aš organizuoju darbus. Išrenku, išsiplaunu, nuvežu, smėliuoju, variklį nuvežu pas motoristą, greičių dėžę pas jų meistrą, pas tekintoją planuojam, ką gaminti, pas chromuotoją – ką dengti.“

„Mano kolekcionavimas, šis muziejus kol kas tikrai nėra verslo projektas, anaiptol. Pinigai yra itin svarbi sudėtinė šių procesų dalis, be jų nebūtų kolekcijos, bet atidarydamas muziejų tikrai neturėjau plano užsidirbti ar kažkaip atpirkti dalį šios kolekcijos.

Esu dėkingas gyvenimui, kad susiklostė situacija, kai galiu realizuoti savo pomėgius ir, jeigu tik kažkam įdomu, noriu tuo pasidalinti“, – atvirauja Dalius.

Ieškoti užsienyje, dirbti pačiam „Ne po visą pasaulį, bet aktyviausiai keliaujame į Vokietiją, Čekiją, Lenkiją, Latviją, Estiją. Ten, sakykime, randu kokį eksponatą, kuris man įdomus, kuris atitinka mano kriterijus, technikos apibūdinimą, ar randu detalių, kurių reikia restauruojant mašiną. O kitą kartą važiuoji pats paprekiauti“, – kaip vyksta tokios kolekcijos rinkimas bei restauravimas, pasakoja kaunietis.

Kolekcionierius neslepia, kad tam ypač padeda įvairūs per metų metus užmegzti ryšiai, automobilininkų bei technikos mėgėjų bendruomenės.

Vienos tokios, Lietuvos senovinės autotechnikos klubo, Dalius buvo ir steigėjas. Tiesa, dabar šios organizacijos veikla prislopusi, trūksta laiko. Beveik visą laisvalaikį suvalgo asmeninė kolekcija, naujas muziejus.

Dėmesys lietuviškai istorijos daliai Nors aplink daugybė gražių transporto priemonių, man bene įdomiausia – pirmosios Lietuvos Respublikos automobilizmo istorijai skirta ekspozicijos dalis. „Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Čia aliuminė serijinio numerio lentelė su lietuvišku tekstu nuo originalaus tarpukariu Kaune pardavinėto „Ford“ modelio. Ta pati akcinė bendrovė prekiavo mašinomis ir kursus vairuotojams vesdavo. Išklausai kursus, gauni štai tokį diplomą ir tada vairuoji. Šitie dideli lapai – tarpukario teisės.“

49

„Renku literatūrą, nuotraukas, kur Kaune buvo automobilių gamintojų atstovybės. Keista, nors „Mercedes-Benz“ atstovybė buvo, bet kalbama, kad pačių automobilių čia daug nenupirko, – nors ir patikimi, bet brangūs, sudėtingiau remontuojami. Be to, Lietuvos santykiai su Vokietija tarpukariu buvo komplikuoti. Lietuviai labiausiai mėgo amerikiečių bei anglų produkciją.“ Pats A. Smetona, teigiama, pirmiausia važinėjo trofėjiniu, po Pirmojo pasaulinio karo iš vokiečių perpirktu mersu. Vėliau į prezidentūros kiemą atriedėjo jau prancūziškas „Delaunay Belleville“, dar vėliau itališkas „FIAT“. Galiausiai prezidentas sėdo į prabangų amerikietišką „Lincoln“.

Tiek šis, tiek kiti minėti mūsų šalies istoriniai automobiliai dingo atėjus sovietams, jų likimas nežinomas.

Darbų ir toliau netrūksta Šiuo metu Dalius Petrauskas restauruoja „Daimler“ automobilį: didžiulį 7 vietų monstrą su 8 cilindrų varikliu. Tikėtina, kad tai pirmasis ir kol kas vienintelis šio jau nebeegzistuo-

jančio, istorinio ir automobilizmo raidai itin svarbaus prekės ženklo automobilis Lietuvoje. Į pabaigą ir anksčiau minėtas „Horch“: „Šio – itin įdomi istorija. 1945 m. iš Vokietijos į Kaliningradą kaip trofėjų jį parsivarė kažkoks KGB generolas, kurį matome šioje nuotraukoje. Ten keturiasdešimt kažkelintais metais norėjo visą tą techniką surašyti, inventorizavo. KGB kažkurioje struktūroje važinėjo su ja. Po to nurašė.

Po nurašymo iš Kaliningrado keliavo į Lietuvą. Lietuvoje pas vieną buvo, po to pateko pas mane.“ Kaip sako pašnekovas, jo darbas su nekilnojamuoju turtu labai panašus: domiesi, renki informaciją, perki, o tuomet restauruoji. Panašus scenarijus laukia ir gretimo pastato – caro okupacijos laikų gaisrinės, kurioje ilgus metus veikė geležinkelių administracija, antrame aukšte buvo įkurti bendrabučio tipo kambariai. Visas šias patalpas iš atskirų šeimininkų supirkti užtruko net 10 metų.

Ilgainiui, sutvarkius ir likusias erdves, čia įsikurs dar didesnė ekspozicija, technikos mylėtojams skirtas baras, jaukus įveiklintas kiemas su terasa, o buvę bendrabučio tipo kambariai taps viešbučiu miesto svečiams. Šiems, be abejo, bus siūlomos ir įvairios pramogos, susijusios su sena technika: pvz., turai po miestą išskirtiniais automobiliais. O kol kas, kaip sakė Dalius, galime pasidžiaugti, kad buvusią arklidę užpildė arklio galios.

TECHNIKOS-MUZIEJUS.LT

A. Juozapavičiaus pr. 58 rasite ir daugiau įdomių lietuviškų eksponatų: pvz., ankstyvo modelio Lietuvoje veikusią kuro kolonėlę, įvairių tarpukario varžybų trofėjų. Itin įdomus eksponatas – Kauno miesto savivaldybės išduotas originalus motociklo „BSA“ valstybinis numeris.

Pats motociklas, beje, kažkur irgi yra, bet čia netilpo.

51

Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Laimutė Varkalaitė. handsonpress.lt/shop.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS REAGUOJA SAUSIS TIKLAUKAS IŠ PIRMOJAUTRIAI ŽVILGSNIO TINGUS ĮIRKARĄ LĖTAS – UKRAINOJE. RENGINIAI, KINO GERBĖJAMS TIKRAISKELBIAMI NĖRA KADAŠIAME NUOBODŽIAUTI, AR ADAPTUOTI OKALENDORIUJE, IR MELOMANAIGALI TURIBŪTI DAUGPERKELTI PROGŲ IŠGIRSTI KLASIKOS Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ AR VISAI ŠVIEŽIOS MUZIKOS. METŲINFORMACIJĄ SANDŪRĄ ŽYMI IR RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME NAUJOS PARODOS. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

53

KALENDORIUS

Iki 02 18

Paroda „Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Iki 01 21

Rimvido Jankausko-Kampo paroda „Tapytojas esu, ir viskas.“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Galerijos archyvo nuotr.

„Apleista sinagoga“, 1993. Drobė, aliejus, 155 x 175. ČDM. Rimantės Ropytės nuotr.

Kaip rašo menotyrininkė Rasa Žukienė, „Rimvidas Jankauskas savo kūryboje be baimės išreiškė ryškias emocijas ir sudėtingus egzistencinius apmąstymus. Garsėjo nepalaužiamu atsidavimu tapybai kaip savo gyvenimo esmei, jis užėmė drąsią, bekompromisę poziciją. Per trumpą laiką po studijų Kampas išsiugdė giliai asmenišką ir filosofinį tapybos stilių. Jis ėjo abstrakcijos keliu kartu su kitais Lietuvos dailininkais, tačiau išsiskyrė tuo, kad jam nerūpėjo subtilūs prasminiai ir koloristiniai niuansai, jo abstrakcijos – lyg trumpas, tikslus sakinys be lyrizmų.“ Parodą lydi pirmas toks išsamus tapytojo darbų katalogas.

Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pirmos profesionalios pantomimos trupės įkūrėjas buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Jo spektaklių forma prasilenkė su tuometiniu oficioziniu meno supratimu.

Akstinu stabdyti veiklą tapo Kalantos susideginimas. Režisierius turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą.

Menininkui mirus, liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas.

Modrio sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu, tapo jo veiklos tęsėju.

Taip pat – šios parodos architektu, dizaineriu ir idėjos autoriumi.

01 11–02 11

Paroda „Žmonių muziejaus manifestas“ Jubiliejinė K. Dzimidavičienės keramikos meno paroda „Laiko aidai“ Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerija, A. Mackevičiaus g. 27

Organizatorių nuotr.

Konstancija Dzimidavičienė (g.

1943) priklauso tiems neramios dvasios menininkams, kurie nenuilstamai ieško naujų idėjų ir raiškos būdų. Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje bus pristatomas keramikos ciklas „Artefaktai“ (2013 m.) ir skirtingos keramikos plastikos kompozicijos, sukurtos 2013–2023 m. laikotarpiu. Parodoje galite susipažinti ir su keramikės kūrybinio kelio etapais, jų kaita, technologinių eksperimentų įvairove.

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Šis kolektyvinis manifestas kviečia pradėti pokalbį apie NAUJĄ MUZIEJŲ – saugantį Lietuvos pramonės atmintį ir pasakojantį industrinės bendruomenės darbo ir gyvenimo istorijas, muziejų, jungiantį skirtingas žmonių kartas ir kviečiantį diskutuoti apie demokratijos ateitį. Žmonių muziejaus manifesto idėja išaugo iš bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodų ciklo „Didžioji pramonė“, rengiamo nuo 2017 metų. Parodos siekė stumtelėti pramonės atmintį iš istorijos paraštės, sugrąžinti industrinės bendruomenės liudijimus ir kultūrą į kolektyvinės atminties žemėlapį bei tapti megafonu žmonių balsams.

SAUSIS

01 05–01 30

KALENDORIUS

01 11–03 24

Paroda „Edgar Degas.

Impresionizmas: atvira tiesa“ Švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52

Lietuvos švietimo muziejus tęsia bendradarbiavimą su Latvijoje įsteigta kompanija „Art Expo“ ir kviečia lankyti parodą, kurioje Parodoje bus eksponuojami 35 originalūs prancūzo Edgaro Degas (1834–1917) grafikos darbai.

Parodoje eksponuojami kūriniai iliustruoja grafinės saviraiškos svarbą impresionisto dvasiniam gyvenimui ir atspindi jo išraišką tapytojo sukurtuose šedevruose.

Ketvirtadienis, 01 11, 20:00

Grupės „Mood Sellers“ 15-asis gimtadienis „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Tomo Tereko nuotr.

„Laikas bėga greitai: jau laksto pirmieji mūdseleriukai (antrieji dar šliaužioja), ant lentynų dulka magistro diplomai, o grupėje keičiasi kartos. Tačiau tikslas lieka tas pats – pūst taip, kad aplink viskas kilnotųsi, o ypač klausytojų galūnės“, – rašoma kvietime į gimtadienį, kuriame skambės dūdom ir būgnais atliekama muzika, laviruojanti nuo Naujojo Orleano second line iki Balkanų ir disco motyvų.

Pirmadienis, 01 15, 17:00

Izraelio Eljaševo atminimo vakaras

Nuo 01 12

Filmas „Priscila“ (Priscilla) Kino teatrai

Kadras iš filmo

Naujausias Sofios Coppolos filmas šiek tiek primena šios režisierės „Mariją Antuanetę“ – nuostabūs kostiumai, fantastiška muzika, audringi vakarėliai, auksiniuose narveliuose įkalintas pagrindines herojes varstantys žvilgsniai ir supančios apkalbos… Nors šias tikras istorijas skiria 200 metų, kai kurie dalykai vis dar nepasikeitę. Filmas sukurtas pagal vienintelės oficialios Elvio Preslio žmonos Priscilos autobiografiją. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Cailee Spaeny Venecijos kino festivalyje apdovanota kaip geriausia aktorė.

Bal-Makhšoves (Izraelis Eljaševas).

Marko Šagalo piešinys

Biblioteka ir Kauno žydų bendruomenė kviečia į žydų rašytojo, pirmojo jidiš literatūros kritiko Izraelio Eljaševo atminimo vakarą, skirtą jo 100-osioms mirties metinėms. Bal-Makhšoves, lietuviškai – „Minties vyras“ arba tiesiog „Mąstytojas“. Tokiu literatūriniu slapyvardžiu XIX a. pab. – XX a. pr. Europos žydų kultūroje iškilo kaunietis Izraelis (Izidorius) Eljaševas. Renginyje dalyvaus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vyresnioji tyrėja Julijana Andriejauskienė, kuri supažindins su savo vykdomais Izraelio Eljaševo ir jo sesers Esteros Veisbartienės kūrybos ir veiklos tyrinėjimais, paremtais neseniai atrastais šeimos dokumentais.

Pokalbį moderuos Kauno istorijos tyrinėtoja dr. Marija Oniščik.

Muzikuos Robertas Lozinskis.

SAUSIS

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

57

KALENDORIUS

01 17–01 23

17-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis „Romuva“, Laisvės al. 54

Festivalis kvies pasinerti į įtraukiančias istorijas ir širdį virpinančius pasakojimus, kurie nukels į spalvotą ir pašėlusį trumpametražių pasaulį.

Repertuare – nuo juoką keliančių iki ašaroti verčiančių istorijų, taip pat temų nagrinėjančių pykti, meilę bei aistrą. Net 11-ka lietuvių kūrėjų darbų iš nacionalinių konkursinių programų varžysis dėl geriausio trumpametražio filmo titulo.

Programa: filmshorts.lt

Penktadienis, 01 19

Ąžuolyno bibliotekos atidarymas Radastų g. 2

Bibliotekos nuotr.

Daugelį metų ant Parodos kalno, Mažajame ąžuolyne ir jo prieigose esanti Kauno apskrities viešoji biblioteka, į naujus metus žengia atsiverdama po rekonstrukcijos prisistatydama kaip Ąžuolyno biblioteka. Šiuo sprendimu siekiama suteikti bibliotekai šiuolaikišką, patrauklų veidą ir lankytojų lūpose skambėti trumpesniu, lengviau įsimenamu, atpažįstamu pavadinimu.

Detalios atidarymo programos ieškokite: kvb.lt

Nuo 01 19

Filmas „Irklais per Atlantą“ Kino teatrai

Ekranuose – Aurimo Valujavičiaus pasakojimas apie save, pirmąjį lietuvį, kuris niekieno nepadedamas leidosi į vieną didžiausių savo gyvenimo iššūkių – 8500 km kelionę per Atlantą irkline valtimi „Lituanica“, siekiant paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines.

Susitikimas su J. Danielevičiumi „Indijos Himalajai. Nuo Rojaus iki Mėnulio...“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinys, Sandėlių g. 7 Nuo 01 19

Filmas „Prasti reikalai“ (Poor Things) Kino teatrai

J. Danielevičiaus nuotr.

Kadras iš filmo

Jonas Danielevičius, daug pasaulio šalių pamatęs ir išvaikščiojęs fotografas, pristatys fotopasakojimą apie regioną Indijoje, dar vadinamą Mažuoju Tibetu. Renginyje išgirsite įspūdžius iš kelionių nuo Kašmyro iki Ladako.

SAUSIS

Penktadienis, 01 19, 17:30

Išskirtinai vizualių filmų kūrėjas Yorgos Lanthimos ir prodiuserė bei aktorė Emma Stone pristato neįtikėtiną istoriją apie fantastišką Belos Bakster, jaunos moters, kurią sugrąžino į gyvenimą genialus ir neortodoksiškas mokslininkas daktaras Godvinas Baksteris (akt.

Willem Dafoe), evoliuciją.

59

KALENDORIUS 60

Antradienis, 01 23, 19:00

Lietuvos kino klasika bibliotekoje: „Suaugusių žmonių žaidimai“ Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Ketvirtadienis, 01 25, 18:00

Spektaklis „Snieguolė“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Kadras iš filmo

„Kad ir kaip jį pavadinsi – buitine komiška drama ar melodrama – atsiradęs greta tuometinių pripažintų „Laiptų į dangų“ ar „Jausmų“ filmas laikui bėgant subrendo ir netikėtai tapo geru vynu. <...> Dvi novelės natūraliai „kelionės filmo“ siūlais rišamos į „vieno miestelio kasdienybę“ (primenančią „Birželį, vasaros pradžią“) – tiktai moralizuojantis, cenzorių pertaisytas finalas šiandien atšoka nuo vientisai lengvabūdiškai nufilmuoto didelių žmonių žaidimo“, – apie 1967 m. pasirodžiusį filmą (rež.

Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys) yra rašiusi kino kritikė Jūratė Visockaitė.

Svetlanos Baturos nuotr.

Spektaklyje „Snieguolė“ režisierė Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė) žiūrovams pristato įtaigią ir gydančią Brolių Grimų pasakos interpretaciją, papasakotą ledynų mitologijos fone. Spektaklyje Dr. GoraParasit tyrinėja daugybę temų – ekologiją, klimato krizę, daugiakalbystę, migraciją, neapykantą ir socialinių lyčių dinamiką, kartu kviesdama svarstyti ir platesnius – egzistencinius dabarties ir ateities klausimus. Jungdama skirtingas medijas – twerk šokius, video žaidimų logiką, kompozitorės Sandros Kazlauskaitės garsovaizdžius ir klubinę muziką, režisierė atveria savo pačios, o kartu ir šiuolaikinės visuomenės psichologines pažeidžiamybes.

Penktadienis, 01 26, 18:00

Pavelo Bermano ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas Nuo 01 26

Filmas „Ferrari“ Kino teatrai

Pasaulinio garso smuikininkas su orkestru Kauno publikai atliks Richardo Strausso koncertą smuikui ir orkestrui. Šis kūrinys sukurtas 1881 m., kai kompozitoriui buvo vos 17 metų. Antrojoje koncerto dalyje nuskambės Johanneso Brahmso pirmoji simfonija, kurią kompozitorius tobulino 20 metų ir kuri yra laikoma vienu iš svarbiausių romantizmo laikotarpio simfoninių kūrinių. Šio vakaro koncertui diriguos Kauno publikai puikiai pažįstamas maestro Jonas Janulevičius.

Kadras iš filmo / Eros Hoagland nuotr.

1957-ieji. Enzo Ferraris (aktorius Adamas Driveris) gedi prieš metus mirusio vienintelio sūnaus Alfredo.

Jo santuokai su žmona Laura (akt. Penélope Cruz) taip pat iškilusi grėsmė. Prieš dešimtmetį sutuoktinių įkurta automobilių gamybos kompanija – ant bankroto slenksčio. Režisieriaus Michaelo Manno filmas – apie bene juodžiausią automobilių legendos Enzo Ferrario gyvenimo laikotarpį.

Penktadienis, 01 26, 23:00

Renginių erdvės „Auditorija“ atidarymas Nepriklausomybės a. 12

Kai vienu metu remontui uždaryta ir M. Žilinsko dailės galerija, ir po ja veikiantis klubas „Lizdas“, belieka surasti dar vieną vietą šokiams. Ji čia pat – galerijos kino salė virsta „Auditorija“, atvira įvairioms vakaro ir nakties kultūrų formoms. Pirmieji užsienio svečiai čia – įstabius gyvus pasirodymius rengiantys elektroninės muzikos kūrėjai „Paranoid London“.

SAUSIS

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

61

KALENDORIUS

Sekmadienis, 01 28, 14:00

Vizualinis koncertas „Žiemos pasaka“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Sekmadienis, 01 28, 14:00

Lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ kviečia keliauti laiku, kerinčiais žiemos vaizdais ir garsais. Pasaka prasidės laiko ratą atsukusi 300 metų atgal, kai italų kompozitorius Antonio Vivaldi užrašė paskutinius ciklo „Metų laikai“ dalies „Žiema“ taktus. Vėliau skrisite į Lietuvą – ten, kur ramiai krenta pirmosios snaigės, tolumoje boluoja apsnigtas miškas, o prie namų į žvaigždėmis šalčio išpieštus langus žiūri susimąstęs Senis Besmegenis.

Toliau – į Kanados miestą Kvebeką sužinoti, kokia gi ten būna žiema. „O kai dangus pamerks akį vakarui – vėl čiūžtelėsime per vandenyną į Lietuvą ir įkrisime į savo kiemo pusnį. Štai toks ir yra žiemos stebuklas – būti čia ir būti visur“, – rašoma koncerto anotacijoje.

Pirmadienis, 01 29, 18:30

„Pamatyk kine“: filmas „Popierinis mėnulis“ (Paper Moon) „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis pagal kultinę Astridos Lindgren knygą itin įdomus ir unikalus savo forma – tai lėlių opera visai šeimai, kurios melodijos dar ilgai lydės žiūrovus ir privers pamiršti visus rūpesčius. „Karlsonas į Mažylio kasdienybę atneša spalvų, džiaugsmo ir juoko. Norime, kad kiekvienam žiūrovui, ir ypač vaikui, šis spektaklis būtų it tas draugas, tas nenuorama skraidūnas Karlsonas, kuris užpildo širdį nuoširdžiu vaikišku džiaugsmu“, – sako režisierė Agnė Sunklodaitė.

Kadras iš filmo

„Popierinis mėnulis“ (rež. Peter Bogdanovich, 1973 m.) – tai komiškas kelio filmas, kurio veiksmas vyksta Didžiosios Depresijos metu Amerikoje.

Apsukrus sukčius Moses (Ryan O’Neal) netikėtai tampa 9-metės Addie (Tatum O’Neal) globėju kelionėje pas tetą, kai jiedu susitinka jos mamos laidotuvėse.

Nors kaimynai įtaria, kad Moses yra tikrasis Addie tėvas, jis tai neigia, bet sutinka nuvežti mergaitę iki tetos.

Trečiadienis, 01 31, 18:00

Spektaklis „Baseinas. Be vandens“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Ketvirtadienis, 02 08, 18:00

Kultinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo kūrinys atgimė Lietuvos teatre. Režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklis klausia, ar jaunas žmogus išties geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už kuriamus tarpusavio santykius – kiek tiesos nepasakome vieni kitiems ir kaip naudinga tą tiesą pasakyti, ją išgirsti bei kas nutinka, kai kas nors nutylima?

„Žaidžiame kiną“: filmas „Omaras“

„Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Penktadienis, 02 02, 18:00

KMSO gimtadienio koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Devynioliktą gimtadienį Kauno miesto simfoninis orkestras pasitinka su ypatingais svečiais ir įspūdinga šventinio koncerto programa. Orkestro vyriausiasis dirigentas Constantinas Orbelianas šiam ypatingam vakarui pakvietė Kauno valstybinį chorą ir pasaulinę smuiko žvaigždę Mihaelą Martin (Rumunija). Ji groja J. B. Guadagnini smuiku, kuris datuojamas 1748 m. Klausytojai išgirs vieną įspūdingiausių pasaulio muzikos šedevrų – vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ solistams, chorui ir orkestrui.

Šeštojo tarptautinio projekto „Žaidžiame kiną“ seanso metu „Romuva“ kviečia pamatyti graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos mokslinės fantastikos dramą „Omaras“, panardinančią į distopišką visuomenę ir nejaukią meilės istoriją.

Jau užsitarnavęs vizionieriško ir kiek keisto kino kūrėjo vardą, Y. Lanthimos pristatė tokius filmus, kaip „Iltinis dantis“ (2009), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), „Favoritė“ (2018) ir Venecijos kino festivalyje geriausia juosta išrinktą „Prasti reikalai“ (2023), kuri Lietuvos kino teatruose sukasi kaip tik šiuo metu.

SAUSIS

Modesto Endriuškos nuotr.

63

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daiva Juonytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė,, Gie Vilkė, Justas Jelisejevas, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2024 nr. 1 (101)