KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2023 12 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorius Gabrielis Žvirblis

ŠIMTAS!

2023 GRUODIS kaunaspilnas.lt

TURINYS ŠIMTAS!

DVYLIKA 2023-IŲJŲ SĖKMIŲ

KAUNAS KAIP DUOMENŲ BAZĖ

12 18 26 PAMATYTI MIESTĄ NEMATANT

SMURFAI, ZIKARAS IR KALANTA

MIESTO GATVĖMIS JUDANTIS SPEKTAKLIS

ŽALIOS LESYKLĖLĖS 36 NUO IKI SUGIHAROS DURŲ

KAD 42 AČIŪ, SKAITOTE

48 KALENDORIUS

PRIIMAME SVEIKINIMUS! Kokia gera mintis buvo pirmąjį „Kauno pilno kultūros“ numerį išleisti būtent rugsėjį! Žinoma, baigiantis 2015-ųjų vasarai niekas nesitikėjo, kad po aštuonerių metų sveikinsimės jau šimtąjį kartą. Dabar norisi ir dviejų šimtų! Kas žino, kaip viskas susiklostys? 2015-aisiais Kaunas dar tik ruošėsi pretenduoti tapti Europos kultūros sostine, ir naujas žurnalas (labiau bukletas) apie tai, kiek mūsų mieste visko daug vyksta ir kiek čia puikių kūrėjų, turėjo padėti pripratinti miestiečius prie tos minties. Paraiška pateikta, konkursas laimėtas, kultūros sostine tapta ir pabūta su kaupu! Bet ar mes jau pakalbinome visus puikius Kauno žmones? Tai išvis neįmanoma, nes jie atvyksta ir gimsta, auga ir plečia savo galimybes. Mes augame kartu su jais. Šimtajam numeriui pasiruošti buvo sudėtinga. Kokių tik variantų neapsvarstėme. Bet galiausiai supratome, kad tokia sukaktis – geriausia proga parašyti apie tai, kam iki šiol neradome laiko ar tinkamos temos. Taip pagaliau gavome progą susitikti su gatvės menininku Morfai ir istorinių durų bei langų gelbėtoju Kęstučiu Cikanu ir papasakojome apie du ypatingus būdus patirti ne visai turistinį Kauną. Taip pat ko

iki šiol nedrįsome, tai pakalbinti dvi ištikimas mūsų skaitytojas ir atsargiai pasiklausti, kuo gi mes joms patinkame. Viena jų, Viktorija, pasiūlė protingą įžvalgą – ankstesni žurnalo numeriai tarnauja kaip laiko mašina, kaip archyvas. Vartant juos įdomu prisiminti, kas atsidarė ir užsidarė, kas norėta ir įgyvendinta, kas spėta ir pataikyta, kas planuota, bet visgi nepateisino svajonių. Tad ačiū pirmiausia tiems, kurie prieš tuos aštuonerius metus nusprendė, kad pasakoti apie kultūrą verta. Ačiū visiems šimtams herojų, mūsų puslapiams patikėjusiems savo istorijas, planus, patarimus, atradimus. Ačiū skaitytojams, tikintiems, kad popieriniai žurnalai apie miesto kultūrą – vertingas dalykas. Ačiū dešimtims vietų, mielai priimančių nemokamą žurnalą ir dalinančių jį savo lankytojams. Ačiū prisidedantiems idėjomis. Ačiū redakcijai, kurios branduolį sudaro įvairių nuostabių sričių specialistai! Ar žinojote, kad mūsų bendradarbiai sudarinėja kino teatro repertuarą, populiarina muziką ir renginius, tyrinėja architektūros istoriją, projektuoja pastatus, kuruoja parodas, kuria interneto puslapius, užsiima verslu, dirba banke, rašo knygas, jas verčia… Žodžiu, mes pilni kultūros, bet ir toliau jos alkani. Linkime jums to paties. Su artėjančiomis šventėmis.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

DVYLIKA 2023-IŲJŲ SĖKMIŲ Ų SĖKMI Sudėtinga apie laimę kalbėti absoliučiomis kategorijomis, kai virusai nesiliauja plitę, miškai – nykę, vietoje vieno karo sielojamės jau dėl dviejų, palūkanos auga, infliacija, nors ir apslopo, vis dar neleidžia gyventi taip laisvai, kaip nusipelnome dirbdami viršvalandžius. Ypač kultūros srityje atotrūkis tarp norų ir galimybių niekaip nemažėja – kalbant tiek apie projektus, tiek apie laisvalaikį. Rasti porą šimtų (ar daugiau – viršutinės ribos čia nėra) eurų kiekvieną mėnesį, kad aplankytum visus norimus renginius ir parodas, pamatyti visus tuos -iausius filmus, gali būti iššūkis.

Pirmojoje „AX-Y“ parodoje buvo galima apžiūrėti architekto Šarūno Petrausko eksperimentą – čia pat išaugusį grybą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

G R U O D I S

Bet faktas vienas – 2023-ieji jau tuoj bus buvę. Įvykę, praskrieję, palikę vos keletą įsimintinų pėdsakų. Ir jei kas baiminosi, kad po 2022-ųjų maratono Kaune bus jaučiamas štilis ir nuovargis, stabtelėjus ir įvertinus pastaruosius 11 mėnesių taip nebeatrodo. Tai vienas svarbiausių Europos kultūros sostinės palikimo elementų – mes atviresni vienas kitam ir tiesiog nuoširdžiai ištroškę kokybiškos kultūros, meno, turinio, veiksmo. Gero buvo daug, tad šiame tekste įsivedame apribojimą ir koncentruojamės tik į naujus ar sugrįžusius dalykus. Taip pat ruošiamės 2024 m. sausio numeriui – jau mąstome apie temą „Debiutai“, kurioje dalis šių iniciatyvų tikrai atsiskleis plačiau. Geri dalykai mojuoja horizonte – jau sausį pakvies atnaujinta Kauno apskrities viešoji biblioteka ant Parodos kalno (čia bus surengta ir šio numerio herojaus Morfai paroda, bus ir daug žaliuojančių augalų), vėliau kitąmet tikimės ir Lietuvos aviacijos muziejaus „re-atidarymo“. Galbūt ir M. K. Čiurlionio koncertų centro reikalai pajudės? Jau labai reikėtų. Visgi turbūt pirmiau bus atidarytas šiuo metu intensyviai tvarkomas istorinis kino teatras „Daina“, kuriame filmai dalinsis erdvę su koncertais ir kitais renginiais. O dabar metas patikrinti, ką gero atsinešame iš 2023-iųjų. Amsterdamo mokyklos muziejus Kaip tik praėjusiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje plačiau apžvelgėme šio erdviame tarpukario bute įrengto privataus muziejaus spalvinį kodą. Muziejus lankomas tik ekskursijų metu arba susitarus privačiai, ir bent jau socialiniuose tinkluose dar nė metų neturintis objektas yra vienas populiariausių Kaune, kartu su savo pirmtaku Art Deco muziejumi. Paslaptis? Nuoširdumas. Meilė. Tas kaunastiškas genas, kurį vieni turi, kiti – ne, ir tai nesusiję su dokumentuose nurodyta gimimo vieta. „Jazz Academy“ festivalis Esame pasakoję apie improvizacijos meistro Arno Mikalkėno ir vienos iš jo

studenčių mamos Daivos Masaitytės bendromis pastangomis puoselėjamą nedidelę, bet didžius talentus auginančią džiazo akademiją. Ne kur nors madinguose loftuose, o tiesiog Šilainiuose. Pernai su malonumu plojome tarp Šilainių ir Klaipėdos suburtam Lietuvos jaunimo džiazo orkestrui – fantastiškai skambi iniciatyva, padedanti plėsti muzikos pažinimo ribas. O šį pavasarį akademija pakvietė į trumputį, bet ambicingą festivalį, kuriame pasirodė labiausiai užsidegę studentai. Koncertų salė čia kamerinė, vietų vos pora dešimčių, tad nieko keista, kad visi koncertai buvo anšlaginiai. Tikimės papulti ir kitąmet. Kaunas – džiazo miestas, Šilainiai – džiazo rajonas.

„Hands on Gallery“ Erdvių parodoms trūksta, bet kas sakė, kad galerijos negalite įkurdinti tiesiog savo lange? Ypač jei jis – į gatvę, pusrūsyje, ir todėl gali būti patogiai apžiūrėtas tiesiog stabtelėjus. Sudėtingiausia užduotis tenka menininkams – savo kūrybą reikia sutalpinti į mažiau nei kvadratinį metrą. Ši mažutėlė, bet visą parą akis maloninanti galerija – čia pat, K. Donelaičio g. 26, veikiančios savilaidos studijos ir spaustuvės „Hands on Press“ iniciatyva. Spaudos, iliustracijos ir grafinio dizaino meistrės Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė-Drąsutė šiemet surengė jau tris parodas, o prieš pat Kalėdas įrengs ir šventinę ekspoziciją.

„OLDMAN Kaunas“ Išsiilgę „Ryšių kiemelio“ Kauno melomanai taip ir neprisipratino po pertraukos atvertos erdvės reinkarnacijos, ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol radosi drąsuolių, pasiryžusių tęsti kokybiškos gyvos muzikos sklaidos misiją. „Solo Ansamblis“, „Kamanių šilelis“, „FC Baseball“, Giedrė, Lukas Pilkauskas turi kur pakviesti savo kauniečius gerbėjus. „OLDMAN Kaunas“ renginių organizavimo patirtis siekia pajūrį, Klaipėdą ir Palangą, tad ištvermės kolektyvas tikrai turi. Palinkėsime pakankamai energijos šaltajam metų sezonui bei kuo geriausio nusiteikimo kitų metų vasarai.

Pirmosios „Hands on Gallery“ parodos (aut. Julija Račiūnaitė) atidarymas. Jono Vaikšnoro nuotr.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

„Kita galerija“ ir „Teatro kiemas“ „Kiek laisvos erdvės yra Kaune?“ – toks pat retorinis klausimas, kaip ir „Ar Kaunas tikrai pilnas kultūros?“ Čia kaip pasižiūrėsi: laisvų patalpų yra, bet ne visos jos patogios, įperkamos ar adaptuojamos konkrečiai kūrybinei idėjai. Prie kamerinio, muzikinio ir lėlių teatrų jau keletą metų veikiantis kultūros baras „Godo“ nusprendė prisijaukinti dar ir dramą. Sutarė su nemažą pastatų ir kiemų kompleksą tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės valdančiu Nacionaliniu Kauno dramos teatru, kad vasarai įrengs barą kieme, kuriuo patenkama į ilgąją salę, o kitame gale vyksta „Romuvos“ lauko kinas. Už to kino – dar patalpų, kuriose „Godo“ programos kuratorė ir vizualinio identiteto kūrėja Agnė Urbutė nusprendė įrengti galeriją. Kitokią, dirbančią tik vakarais, atvirą žanrams ir vardams, kurie kitur nebūtinai telpa. Pirmąjį sezoną surengtos grupinės iliustracijos ir tapybos parodos nuteikė viltingai – tikimės, 2024ųjų grafikas jau pildomas. UNESCO titulas Jei Nemira Pumprickaitė į savo laidą kviečiasi architektūros istorikę Mariją Drėmaitę, žinok, kad reikalas tikrai aktualus ne tik kauniečiams, bet ir visai tautai. Kauno modernistinė architektūra UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui pasiūlyta jau prieš kelerius metus, dar tiek pat truko nominacinės bylos suruošimas, taigi tikrai „pagaliau“. Buvimas tokiame pasauliniame sąraše savaime dar neužtikrina didesnio rūpesčio paveldu, bet jam įkvepia, o ir turistus apžiūrėti, kas čia naujo įtraukta, vilioja. Visi galime iš to išlošti, jei pasistengsime. Velnių muziejus Atrodytų, anokia čia naujiena – daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Antanas Žmuidzinavičius savo velnių kolekciją nusprendė atverti smalsuoliams. Bet kol tapytojo namai ir jų priestatas buvo tvarkomi, šios institucijos, kurią būtų galima palyginti su kalendra (dievini arba nesupranti), tikrai buvome pasiilgę. Kol kas pokyčiai daugiau išoriniai, bet

muziejaus bendrosios erdvės rugsėjį pasitiko pripildytos efektingų instaliacijų, kurias taip ir norisi transliuoti į socialinius tinklus. „Šiemet dar tikrai veiksime“, – pašnibždėjo mums vienas velniukas, paklaustas, kada muziejus bus uždarytas ekspozicijos atnaujinimui. Suspėkite pasikartoti, kuri pasaulio kultūra kaip nelabąjį vaizduoja, o ir Miglės Kosinskaitės bei Peeterio Krosmanno kaunietiška paroda buvusiose tapytojo valdose – verta bent jau pietų pertraukos. Galerija AX-Y Terminas „Architektūros galerija“ Kaune atpažįstamas – sostinės iniciatyvos „Nulinis laipsnis“ filialas, nors gana neapibrėžtai, veikia po architekto Audrio Karaliaus biuru Kurpių gatvėje. O AX-Y – tiesiog biure. Drąsių, jaunų, kolegas eksperimentuoti pakvietusių architekčių biure, kur šį rudenį jau spėjo išaugti grybas (interviu su būdų išauginti pastatus ieškančiu architektu Šarūnu Petrausku ieškokite mūsų „YouTube“ paskyroje), o gruodį ištiks architektūros teatras. Ką tik prabėgo ir pirmasis Architektūros festivalis vaikams, kurį inicijavo viena iš AX-Y įkūrėjų – Eglė Januškienė. Šiam tęsinys tiesiog būtinas – juk tokie renginiai augina jei ne būsimus architektus, tai jų klientus ir miesto mylėtojus. Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis (IPMA festival) Vasarą pirmąkart fotografuoti mūsų žurnalui pakvietėme scenos menų pasaulyje labai vertinamą fotomenininkę Svetlaną Baturą. Netrukus po to susitikome jos darbovietėje ant Pelėdų kalno – Kauno Kolegijos Menų akademijoje. „Su kolegija organizuojame naują fotografijos ir medijų meno festivalį. Atsivešime tokį Borisą Eldagseną. Jis „Sony World Photography“ apdovanojimą šiemet laimėjo ir jo atsisakė, o pas mus surengs savo naujo projekto pasaulinę premjerą. Ateisit?“ – lyg tarp kitko tuomet tarstelėjo nauja pažįstama. Žinoma, atėjom – debiutinis festivalis fokusavosi į dirbtinio intelekto temą (nors ja neapsiribojo), tad išėjom dar ir gerokai pagilinę žinias bei atsivėrę naujiems požiūrio kampams. Festivalis tikrai grįš 2024-aisiais.

„Kita galerija“. Gretos Vainauskaitės nuotr.

Velnių muziejus. Muziejaus nuotr.

IPMA festivalio organizatorė Svetlana Batura. Tamaros Pathak nuotr.

„Kaunas Blues“ koncertas. Jono Kaminsko nuotr.

Festivalis „Kaunas Blues“ „GM Gyvai“ – fenomenas, į Kauną ir kitus Lietuvos miestus atvežantis niekada Europoje nekoncertavusius dykumų muzikantus, besisukančius dervišus, neregėtus instrumentus. Nesibaigiančio pasaulio muzikos festivalio ištakos – iniciatyvos vado Žilvino Švarplio meilė bliuzui. Gana daug laiko praleidęs JAV, ten, kur nesiekia pop kultūros gniaužtai, šiemet Žilvinas prisiminė savo aistrą ir Kaune surengė bliuzo šventę. Nuostabūs buvo koncertai Kauno sporto halėje (tęsinys – gruodžio 9 d.), bet dar puikesnė idėja – juke jointais paversti stoties rajono užeigas. Bliuzas čeburekinėje, bliuzas šašlykinėje – jau laukiame kitų metų meniu. Leono Striogos medžio skulptūrų lauko galerija 2022 m. rudenį miręs skulptorius Leonas Strioga daug metų gyveno jaukiuose namuose greta ūžiančio Savanorių prospekto Kaune, o jo darbų galerija gana greitai rado vietos Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, po atviru dangumi. Šiemet galerija iškilmingai pakrikštyta. Kauno miesto muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pats tuo rūpinosi. Rodosi, tokie dalykai nutinka labai daug iš anksto neplanuojant ir nerašant grandiozinių projektų. Jie nutinka, nes taip turi būti. Jei važiuosite specialiai dėl L. Striogos, nepatingėkite siektelėti ir iki Zapyškio – čia dar pernai rugsėjį atidaryta fotomenininko Antano Sutkaus darbų galerija po atviru dangumi.

Galerija „Baltic New Art“ Kai Kauno modernaus meno fondas paskelbė apie grupės „Angis“ narių ir jų mokinių parodą traukinių vagonų remonto dirbtuvėse Šančiuose, daugelis nudžiugo. Išties, didelės apimties (ir darbų skaičiumi, ir jų matmenimis) tapybos parodos nėra tokios dažnos kultūros kalendoriuje. Kol laukiame, kad pajudėtų darbai M. Žilinsko dailės galerijoje, kur yra šiek tiek tam tinkamos vietos (o gal tiesiog laukiame Godo), reikia suktis iš padėties. Viename BLC verslo centro pastatų jau kuris laikas veikia privati galerija „Aukso pjūvis“, parodoms sumaniai išnaudojanti ir viešas pastato erdves. Čia visada įdomu stabtelėti prie, tarkime, Sigito Straigio abstrakčių medžio skulptūrų ar pastovėti po originaliu Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės šiaudiniu sodu. O dabar pravartu ir kirtus Vienybės aikštę užsukti į kitą verslo centro korpusą. Jame kurį laiką veikė galerija pavadinimu „Meno ministerija“, o iki gruodžio 8 d. pirmąją parodą eksponuoja iniciatyva „Baltic New Art“. Paroda ypatinga – tai prieš keletą metų mirusio ir skausmingą tuštumą Kauno meno bendruomenėje palikusio Aurio Radzevičiaus kūriniai. Su galerijos kolektyvu tikimės netrukus susipažinti artimiau, o tuomet ir jums papasakoti apie „Baltic New Art“ misiją bei tikslus.

KAUNAS KAIP DUOMENŲ BAZĖ AGNĖ SADAUSKAITĖ ELIJAUS KNIEŽAUSKO NUOTR.

Aplinka, kurioje gyvename ir veikiame, gali būti pats plepiausias mūsų draugas, kelias valandas čiauškantis apie netikėtus urbanistinius patyrimus, ar nuolat į ausis įdomiausias pastatų istorijas transliuojanti tinklalaidė. Nuo studijų laikų geriausias tokios miesto tinklalaidės „bangas“ gaudau KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) duombazėje www.autc.lt. Joje skelbiama jau virš tūkstančio architektūrinių objektų aprašymų (ir vis pildoma!), bibliografijos kolekcija, Kauno miesto maršrutai, tarpukario Lietuvos ir Kauno senamiesčio istorijos. Kolekcija įkvepia tyrinėti ir sužinoti daugiau. Apie ją kalbėjomės su centro mokslo darbuotoju Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu. Pauliaus veikla neapsiriboja AUTC, jis taip pat yra architektūros istorikas, dėstytojas, o svarbiausia, jog kasdienėje aplinkoje geba atrasti įdomiausias istorijas ir įkvėpti šalia esančius.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Pauliau, papasakok šiek tiek apie save. Kaip atsidūrei Architektūros ir urbanistikos centre? Nuo ankstyvų dienų jaučiau ypatingą ryšį su architektūra, o tiksliau – jos istorija. Prie to prisidėjo subtili Kauno architektūra, kuri supo augant. Tiek pasirinkimai, tiek ir atsitiktinumai gyvenime nuvedė būtent ten, kur prasidėjo Lietuvos architektūros istorija – Architektūros ir statybos institutą, kuriame ir veikia mūsų padalinys. Čia ilgesniam laikui užsukau dar studijuodamas bakalaurą – 2010 metais.

svarbus Kauno modernistinės architektūros tyrimas bei siekis atkreipti į ją dėmesį. Tuo metu tyrimų nebuvo gausu (nors jokiu būdu neteigiame, kad buvome pirmieji), dar mažiau buvo visuomenės supratimo apie reiškinio unikalumą ir svarbą. Manau, kad nemažai prisidėjome ir padarėme įtaką tam, kaip mes, visi kauniečiai ir ne tik, šiandien matome tarpukario architektūrą. Juk prieš 15 metų netgi dalis šios srities specialistų į Kauno modernizmo reiškinio atsiradimą UNESCO sąrašuose žiūrėjo ganėtinai skeptiškai.

AUTC veiklų spektras itin platus, tad įdomu sužinoti, kas slypi už visų darbų ir projektų. Kaip atsirado jūsų tyrimų centras? AUTC savo pradžią gali atsekti turbūt iki pat šeštojo dešimtmečio, kai buvo įkurtas Architektūros ir statybos institutas, o jame atsirado architektūros istorijos sektorius. Šis tapo bene svarbiausia vieta, kurioje buvo tiriama ir kataloguojama Lietuvos architektūra. Mūsų centro siela – turbūt visiems architektūros entuziastams puikiai žinomas tyrėjas Vaidas Petrulis, Architektūros ir urbanistikos centro vadovas. Būtent jo iniciatyva prieš beveik penkiolika metų atsirado ir AUTC duomenų bazė. Ji buvo pirmas nuoseklus bandymas sukurti platformą, kurioje galėtų būti pristatoma visokia architektūra. Iš esmės tarsi architektūros enciklopedija mūsų laikams, skirta ne tik architektūros profesionalams, bet visiems ja besidomintiems.

AUTC internetinėje duombazėje skelbiate architektūros objektų aprašymus. Sukaupta kolekcija įspūdinga – virš 1500 aprašymų, pasakojančių apie pastatus nuo LDK iki pat šių laikų. Kaip atrenkate objektus, kurie patenka į AUTC duombazę? Net nepastebėjome, kaip tiek prisirinko, ogi tikrai! Dažniausiai atrenkame tematiškai, pagal tai, kokią temą tuo metu tiriame, dėl to galbūt jaučiamas kiekybinis disbalansas tarp skirtingų epochų ir ne tik. Tačiau disbalansai taip pat tampa papildomu įkvėpimu renkantis naujas temas.

Iš tiesų mokslo populiarinimas yra svarbi jūsų centro veikla. Kokią auditoriją stengiatės pasiekti? Stengiamės, norime ir tikime, kad AUTC duombazė yra įdomi ir vertinga tiek profesionalams, specialistams, tyrėjams, tiek kiekvienam besidominčiam architektūra. Pradedant kurti duomenų bazę buvo

Papasakok plačiau, kaip vyksta objekto aprašymas. Nors turime tam tikrus kriterijus, stengiamės išlaikyti akademinius standartus, tačiau kiekvienas mums rašantis turi ir savo rašymo stilių. Prie kūrimo prisidėjo daugybė kviestinių autorių. Kiekvienam įrašui stengiamės surinkti kuo gausesnę ikonografijos kolekciją. Daugeliu atvejų visų pirma orientuojamės į pastato istoriją ir stengiamės rasti tai, kas jį daro išskirtinį. Esame surinkę ir dalies lietuviškos tarpukario spaudos, susijusios su architektūra, bibliografinę duombazę, kurią nuolat pildome.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Šiais metais AUTC komandoje koncentravotės į kelių knygų parengimą. Vieną jų – „Lietuvos miestų ir miestelių atstatymas 1918–1925 m.“ jau išleidote, o Urbanistikos dienos proga spėjote ir pristatyti. Kita jau beveik paruošta spausdinimui. Papasakok apie jas plačiau. Taip jau išėjo, kad pastaruoju metu bandome kastis gilyn į tokius Lietuvos architektūros istorijos užkaborius, kurių lig šiol buvo patyrinėtas tik paviršius. Kolegės Brigitos Tranavičiūtės inicijuota ir sudaryta monografija apie miestelių atstatymą visų pirma turėjo paliesti mažai tyrinėtą periodą mūsų architektūroje ir urbanistikoje, tačiau radome kur kas daugiau negu tikėjomės – ištisus negirdėtus pasakojimus apie to meto Lietuvos raidą, daugybę nepažintų mūsų architektūros momentų. Tarpukario Lietuvą architektūros atžvilgiu dažnai prisimename dėl to, kas vyko daugiausia ketvirtuoju dešimtmečiu, – nors trečiasis gal nėra toks fotogeniškas, tačiau jis taipogi labai įdomus ir svarbus. Kitų metų pirmoje pusėje pasirodys mūsų tyrimų centro knyga apie Joną Muloką – vieną produktyviausių išeivijos architektų. Į Lietuvą buvo parvežtas visas didžiulis architekto archyvas, kurį, gavę prieigą, nuosekliai ištyrėme. Tai išties įspūdinga kolekcija, turint omeny ir tai, jog Lietuvoje turime nedaug išlikusių pilnų asmeninių tos kartos architektų archyvų. Iš tiesų nedaugelis žino, kokiais įdomiais lietuviškais pastatais vis dar galime džiaugtis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pažadame, kad knyga bus pilna atradimų ir netgi šiokių tokių intrigų.

Tu intriguoji, o aš tuomet paprovokuosiu. Štai autc.lt atsidarau objekto aprašymą, jame rašoma, kad pastato statybos užbaigtos 1932 metais, funkcinė schema suskirstyta į zonas, balkonuose buvo šaltspinčių langeliai, bet… dažnas galbūt ir paklaustume, na ir kas iš šių žinių? Kam mums reikalingi architektūros ir urbanistikos tyrimai? Su miestu (ar kaimu), jo išplanavimu, pastatais ir erdvėmis susiduriame beveik kiekvieną dieną. Mums nebūtina žinoti kiekvienos detalės apie supančią aplinką, tačiau bent truputį išmanydami tai, kaip miestai ir jų dėmenys veikia, patys turbūt to nė nepastebėdami juos kursime smagesnius, jaukesnius ir patrauklesnius gyventi. Svarbiausia, ne tik nepamiršime praeities pasiekimų, tačiau ir nekartosime klaidų. Taip, kai kurie faktai yra visų pirma tiesiog istorinės žinios – žinojimas apie šaltspintes mums turbūt nepasitarnaus kuriant naują aplinkos kokybę, tačiau labiau padės įvertinti tai, kad dabar kiekvienas namie turime po šaldytuvą. AUTC dirbi jau virš dešimt metų. Ar vis dar aplanko atradimo džiaugsmas? Dauguma mūsų komandos orientuojasi į istorinius tyrimus, kurių nemaža dalis yra būtent archyvinio pobūdžio. Visada labai didelė laimė atrasti tai, kas iki tol nebuvo atrasta. Nuo užmiršto statybos įstato projekto iki kokio nors žavaus pastato projekto, kuris buvo neįgyvendintas ir lig šiol dūlėjo archyvuose. Toks štai pavyzdys iš paties darytų tyrimų – dar visai neseniai daug kur buvo teigiama, kad Lietuvoje modernioji ur-

Tokie atradimai iš esmės gali pakeisti, kaip suprantame vieną ar kitą istorinį periodą. Dar norisi išgirsti apie Kauno slėpinius. Kokius pastatus mieste išskirtum kaip įdomius, tačiau gal kiek mažiau žinomus? Kaune pilna tokių užslėptų netikėtumų – pavyzdžiui, man ypač imponuoja Kauno miesto savivaldybės autobusų garažas Šančiuose, ketvirtojo dešimtmečio gale žymėjęs miesto siekį į savo rankas perimti iki tol chaotiškai veikusį miesto viešąjį transportą. Įspūdingų konstrukcijų statinys, prie kurių prisidėjo tarpukario statybos inžinerijos žvaigždės Prano Markūno ranka. Ir prisidėjo, ilgainiui, ne itin maloniomis aplinkybėmis – pastato stogas statybos metu įgriuvo, o tai miesto statybos skyriaus vedėjui Karoliui Reisonui kainavo postą (ir ne tik). Beje, kolegos mūsų tinklalapyje yra labai įdomiai aprašę visą šią istoriją. Nors ir atsiradęs su nesklandumais, tačiau

tai įspūdingas monumentas mūsų miesto anuomečiam modernėjimui. Iš labiau užslėptų architektūrinių momentų Kauno miesto audinyje man taip pat labai įstrigęs rezidencinėje ir dviaukštėje Žaliakalnio teritorijoje, giliai Žemaičių gatvės apylinkėje, įsispraudęs stambus to paties P. Markūno suprojektuotas modernistinis seserų pranciškonių vienuolynas. Galima visai rimtai pajuokauti, jog Kaune žinai kiekvieną plytelę ir gali papasakoti apie daugelį mieste esančių pastatų. Ar Kaunas tave dar nustebina? Kaunas visada nustebina. Galbūt dėl to, kad jis toks daugiasluoksnis. Taip, Vilnius gali pasigirti įspūdinga savo, kaip esminio regiono administracinio centro, istorija, lėmusia ne ką mažiau įspūdingą daugiakultūrio miesto susiformavimą. Tačiau Kauno istorijoje man atrodo ypatingas tas bangavimas tarp vaidmenų bėgant metams: lietuvių placdarmo kovose su kryžiuočiais, svarbaus prekybinio mazgo bei uostamiesčio, svetimos imperijos tvirtovės, nepriklausomos Respublikos sostinės, planinės ekonomikos programuoto sovietinės industrijos miesto, taip ir neužmiršusio laisvės skonio, galų gale – akademinio centro. Visi šie amplua miesto audinyje paliko savo žymes ir, mano nuomone, Kauną paverčia įdomiausiu šalies miestu.

AUTC.LT

banistika formavosi sovietmečiu su sporadiškomis išimtimis tarpukario metais. Dar iki rašydamas disertaciją apie Lietuvos miestų planavimą tarpukariu numaniau, kad tai nėra tiesa, tačiau nė neįsivaizdavau, kiek daug pavyks rasti medžiagos, kad nepriklausomoje Lietuvoje tikrai buvo daugybė įdomių miestų planavimo iniciatyvų, minčių, apie tai rašiusių žmonių ir netgi realaus judėjimo link to, ką galima pavadinti urbanistika, neatsiliekančia nuo tuomečių europietiškų tendencijų. Gaila, kad visa tai pačiu netinkamiausiu laiku nutraukė sovietmetis.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SMURFAI, ZIKARAS IR KALANTA KOTRYNA LINGIENĖ

„Visi taip sako“, – šypsosi Timotiejus Norvila, išgirdęs mano nuostabą, kad jam netrukus sukaks 38-eri. Taip, Morfai slapyvardžiu pasirašinėjantis gatvės menininkas atrodo patogiai jaunai. Jei, neduok tu dieve, kada būtų pripiešęs nelegaliai, tikrai niekas neįtartų, kad šis gero veido jaunuolis ką nors panašaus galėjo iškrėsti.

„Skliautas“ Sąjungos aikštėje. Arvydo Čiukšio nuotr.

Studijoje gimsta mažesnio formato darbai. Arvydo Čiukšio nuotr.

Sunku būtų gyvenant ar dažnai lankantis Kaune teigti nemačius nė vieno Morfai darbo. Jo kūriniai atrakina fasadus, kuria naujas dimensijas, atgyja nakčia, kinkosi kalbą, kviečia įsikurti paukščius (taip, Timas turi sukūręs net modernistinių inkilų kolekciją) švelniai baksnoja pirštu ir kviečia iš kasdienybės norėti daugiau. Nors nedaug pagražinimo sakant, kad jo drobė – visas miestas, visgi savo studijoje „Pergalės“ fabrike šis meistras purškiamais dažais (geriausi jam – „Montana“) kuria ir mažesnių išmatavimų paveikslus. Tik, sako, dar neatrado būdo juos tinkamai pristatyti būsimiems pirkėjams. Gal per šias šventes rasis ir būdas? Iš tiesų keista, kad iki šimtojo numerio „Kaunas pilnas kultūros“ plačiau nepristatė vieno aktyviausių Kauno sienografų bendruomenės narių. Jis jau seniai pametė savo darbų skaičių ir nespėja švęsti naujų piešinių pabaigtuvių. Nemaža dalis Morfai kūrinių – Kauno savivaldybės projekto „Kauno akcentai“ dalis, jų įgyvendinimas finansuojamas iš miesto biudžeto. Bet Kaune yra ir senesnių, kartais autoriaus ir nepasirašytų. Žodžiu, specialų žemėlapį, kuriame – vien Timo darbai, tikrai būtų galima sukurti. Mūsų žurnalas eina devintus metus, kai pradėjome, jau buvai žinomas piešėjas, bet labiau pogrindiniuose sluoksniuose. Kuris darbas buvo tas, nuo kurio apie tave pradėjo šnekėti garsiau? „Žvaigždžių sėjikas“, Bernardo Bučo skulptūros tęsinys, apie 2008 metus labiausiai „pramušė“. Bet tada dar kurį laiką stengiausi būti incognito, kaip koks Banksy, visgi misterija susigadino. Kaunas mažas ir visi vieni kitus pažįsta, ypač piešiantys. Nuo mažens pieši? Šiaip aš mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, tik baigiau kitą mokyklą. Pažymiai buvo prasti, tai į akademiją įstoti šansų neturėjau, bet patekau į kolegiją. Metus praleidau sostinėje, nors rimčiau vaikščiojau į paskaitas tik pirmą pusmetį.

Buvo gaila laiko, pamaniau, kad geriau darysiu kažką savo. Mečiau, grįžau į Kauną ir pradėjau užsiimti tuo, kas man iš tiesų įdomu. Daugiau nieko ir nestudijavau. Taip, sėdėjau tėvams ant sprando, bet toks mano kelias. Tavo amžiną atilsį mama Vitalija daug padėjo, tiesa? Taip, pastaraisiais metais dirbome kartu, dabar man sunkiau. Administracinė pusė – tikras vargas. Su mama per metus įgyvendindavome 3–4 projektus, aš kurdavau ir piešdavau, nesukdavau galvos dėl čekių ir ataskaitų. Dabar įstengiu įgyvendinti vieną, nenorėdamas per daug išvargti. Noriu daugiau kurti. Ir vlogą apie gatvės meną filmuoti – buvau išleidęs keletą epizodų, kuriuos filmavau eidamas piešti, užkulisius rodžiau, dabar ruošiuosi naujam, apie „Knygų sieną“, kuri čia pat, prie mano studijos. Aha, „Knygų sienos“ procesą teko stebėti – apsaugines sienas, skiriančias namus nuo triukšmingos gatvės, ėmė pamažu dengti knygų nugarėlės. Papasakok daugiau apie šį darbą. Aš čia netoli gyvenu, Žemojoje Fredoje. „Kaunas 2022“ finalo metu netoliese piešiau, tuomet greta buvusiam barui „O kodėl ne?“, o dabar – ši siena. Smagu savo rajone dirbti. Anksčiau gyvenau Trakų gatvėje, esu centrinis. Netoli namų, prie mečetės, yra vietoje seno fontano mano sugalvotas batutas. Svarbu savo aplinką prižiūrėti. Bet, va, ir Joniškyje dirbau šiemet – ten mane pasikvietė, pats neinicijavau. Taigi „Knygų siena“. Knygų nugarėlės – aliuzija į tvoros lenteles, nes ta siena – tarsi tvora. Nupiešiau tris lentynas – šiuolaikinė lietuvių literatūra, ji mažiausia. Tada lietuvių klasika, Žemaitė, Vydūnas ir visa kita, ir tada ilgiausia – pasaulinė klasika. Tai „Kauno akcentų“ projektas, miestas jį finansavo. Ta siena kadaise buvo legali, viena iš trijų tokių, ten oficialiai buvo galima piešti grafičius. Tiesa, sudėtinga ten dirbti, intensyvus eismas.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Vyras man besiruošiant interviu priminė apie milžinišką ugnies mėnulį, kurį tu „pavogei“ ir įdėjai į viešbučio „Respublika“ langų ertmes. Atrodo, apie 2015 metus. Viešbutis seniai nugriautas, vietoje jo stovi verslo centras, bet mėnulį ir šalia jo tavo sukurtą sraigę daug kas pamena. Kaip pats vadini tokius tarpdisciplininius eksperimentus? Galbūt tiesiog medijos. Tas mėnulis „Respublikoje“ nebuvo legalus, pastatas buvo avarinės būklės, viskas buvo laikina. Kaip ta idėja gimė? Norėjosi ką nors nuveikt tuose „niekiniuose“ pastatuose. Inspiracijos radau ir per Vėlines Kauno centre rengiamoje „Sielų upėje“, kai išrikiuojamos žvakutės, lyg koks pakilimo takas. Apskritai visada įdomu, kai su minimaliom priemonėm gali sukurti maksimalų efektą. Tavo kūriniai visuomet įvietinti. Kiek kartų reikia eiti ta pačia gatve, kad pastatų fasadai ar tarpuvartės padiktuotų idėją? Daug. Na, bet fotografai ar architektai tą patį pasakytų. Tu irgi! Eini, stebi miestą, atidirbinėji žvilgsnį, ir ta tavo perspektyva ima diktuoti turinį. Pavyzdžiui, dabar senamiestyje, vietoje, kurioje dažnai būnu, nuo vieno namo nuėmus skelbimų lentą atsivėrė labai gražios senovinės durys. Iškart ėmė suktis mintys, ką gi toje vietoje galima nuveikti. Neseniai lankiausi Prancūzijoje, Ruano mieste. Sunkoka buvo ieškoti, už ko užsikabinti, – akims viskas nauja. Arba toks Joniškis, kur neseniai piešiau darbą, – visiškai jo nepažįstu, iki tol nebuvau net buvęs. Mane pakvietė, apsižiūrėjau internetu ir važiavau iškart dirbti. Ir ką – nenumačiau, kad suoliukas prisuktas prie žemės, nepatrauksiu, turėjau po juo lįsti.

Kai, tarkime, Karo muziejaus sodelyje piešei pirmąjį „Žvaigždžių sėjiką“, turbūt gerai suvokei, kad tai nelegalu ir dėl to laikina. Kaip sekasi susigyventi su tuo savo kūrinių laikinumu? Taip jau yra. Naujoji „Knygų siena“ jau dabar purvinoka, juk ten labai intensyvus eismas. Pasaulinio garso kūrėjai su tuo seniausiai susitaikę. Atvyksti kur nors, išpieši didžiulę sieną, po poros metų grįžti, to pastato jau nebėra. Tai ir architektų galima klausti, kaip jie dėl to jaučiasi (juokiasi). Šiaip, manau, svarbiausia visada yra pasidaryti gerą dokumentaciją, o atėjus laikui leisti albumus. Taip, būti internete svarbu, bet tinklalapiai dingsta, o popieriniai albumai išliks ilgam. Vis dažniau gatvės menas tampa fonu fotosesijoms. Ypač vestuvininkai buvo pamėgę Vytenio Jako „Rožinį dramblį“, taip pat siena prie geležinkelio tilto labai populiari. Žinoma, piešiniai yra miesto audinio dalis, tad smagu, kad žmonės renkasi taip išreikšti savo stilių. Bet ne visi nurodo autorius, kai fotografijos – komerciniais tikslais. Arba nurodo tik fotografo... Ką apie tai manai? Taip, piešiniai atsiduria turistiniuose bukletuose, gidai veda ekskursijas. Aš manau, kad kol tai nėra komercija, tai viskas fainai. Smagu, kai darbas gyvena savo gyvenimą. Bet jei piešiniai naudojami siekiant uždirbti ir su tavim nepasitarus, tuomet negerai. Man yra taip nutikę – Vilniuje vienas automobilių importuotojas nufotografavo naują modelį prie mano kompozicijos su geležinkeliečiais, įsikėlė į feisbuką. Esu LATGA narys, taigi susisiekiau su jais. Siūlė kaip kompensaciją pasivažinėti tuo automobiliu, bet aš net negyvenu Vilniuje, ir šiaip. Galiausiai sumokėjo, tiesa, simboliškai. Beje, JAV, kai filmuoja kiną gatvėse, grafičius uždengia – tiesiog užklijuoja savo piešinius, kad niekas nereikštų jokių pretenzijų.

Pavogtas mėnulis nebaigtame „Respublikos“ viešbutyje. Morfai archyvo nuotr.

„Žvaigždžių sėjiko“ pirmoji, nelegali versija buvo uždažyta, o po kelerių metų atkurta jau metalo žvaigždžių pavidalu. Luko Mykolaičio nuotr.

Morfai archyvo nuotr.

Pamenu, Kaune uždažė „Pompėjos“ laiptus, kai filmavo istorinį filmą, – tagai būtų prasilenkę su laikmečiu. Bet dabar tie laiptai vėl numarginti. O kaip tu žiūri į tagus? Man labiau patinka platesnės vizijos nei padriki pamarginimai. Anksčiau esu pats jų nemažai palikęs, beje, neseniai mačiau vieną, bet dabar nesu tagų gerbėjas, labiau estetas. Iš tiesų esu klasikinio mąstymo, konservatyvus. Aišku, tas mano suvokimo virsmas neįvyko per naktį, bet įvyko. Palaipsniui ėmiau suprasti, kas iš tiesų yra grožis, kas yra aukšti jo standartai ir kanonai. Norėčiau, kad mano piešimas linktų į klasikinio realizmo pusę. Dabar vis pagalvoju: norėčiau, kad visas miestas būtų neoklasicistinis. Aišku, architektai gal mane pasmerks, bet... (šypsosi)

Ar daugiabučio siena Vilijampolėje, Sąjungos aikštėje, įprasmina šį tavo norą?

Ten labiau karikatūra, sulyginimas dviejų kardinaliai priešingų laikmečių ir architektūros išraiškų. Gal gyvenamiesiems pastatams tiek dekoro, kiek matoma piešinyje, nereikėtų, bet kontrasto dėlei, šaržui – kodėl gi ne? Manai, šiuolaikinis Kaunas galėtų būti puošnesnis? Turėtų būti, taip. Žinoma, kalbant apie didžiuosius mieste kylančius objektus, puiku, kad jie apskritai atsiranda. Būtų ilgai galima diskutuoti apie vizualinius dalykus, fasadus, bet ar kam nors būtų geriau, jei jų išvis nebūtų? Su kolegomis aptariate vieni kitų darbus? Turime mažesnę grupę feisbuke „Sienografų draugija“, ten aptariam svarbesnius piešinių klausimus. Žinoma, su draugais ir gyvai pasišnekame. Platesni darbų aptarimai vyksta ir didesnėje grupėje „Streets of Kaunas“, tik ji dabar aprimusi. Aš pats daž-

Įdomu, kaip į tave piešiantį reaguoja žmonės. Šiaip tikrai labai domisi ir smalsauja. Sustoja, klausinėja, sako, va, pagaliau pamačiau, kaip tie piešiniai atsiranda. Vietos gyventojai pasidomi, kas gi čia naujo bus kaimynystėje. „Knygų sieną“ piešiant šiaip ne taip moteris rado, kaip prieiti, sako: fainai, kad čia piešiate. Dailininkai turi savo ritmą – vieni rytais mėgsta dirbti, kiti naktį. Gatvėje tempą turbūt diktuoja pati gatvė, metų laikas? Taip, kiekvienam darbui skirtingas grafikas. Čia, Čiurlionio gatvėje, sunkoka visą dieną išbūti, didelė oro tarša. Apskritai fizinis darbas išvargina, tad, jei yra galimybė, geriau po mažiau valandų ir daugiau dienų piešiu. Pamenu, kai su Karoliu Grubiu piešėme Kazio Varnelio piešinį Vilniuje, turėjome tik 7 dienas, buvome išsinuomoję keltuvą (su kopėčiomis ar pastoliais būtų tikrai pigiau) ir oras pasitaikė labai geras, nelijo, tai daugiau nieko ir neveikėme. Pietūs, vakarienė, miegas ir piešimas. Prieš keletą metų tavo idėją – Lidijos Meškaitytės akvarelę – ant sienos Vilijampolėje perkėlė estiškas robotas. Ar manai, kad tokių palengvinimų ateityje bus daugiau? Tuomet vieną kartą pasibandyti buvo įdomu. Visiškai pakeisti rankų darbą jis yra per brangus. Per keletą metų neatpigo (juokiasi). Bet, aišku, jei tik galėčiau sau leisti, tai tikrai patikėčiau techninį darbą kitiems. Tada juk gali daugiau sukurti. Kaip sekasi su dirbtiniu intelektu? Labai įdomu! Gana greitai supratau, kad

turi įdėti labai daug savęs, kad jis tau padėtų sukurti tikrai įdomų, originalų darbą. Pavyzdžiui, turiu svajonę sukurti Romui Kalantai skirtą darbą. Būtent čia man padėtų dirbtinis intelektas, tik dar norėčiau, kad pagelbėtų žmogus, tikrai mokantis su juo susikalbėti. Jei toks neatsiras, teks pačiam pramokti. Įsivaizduoju sceną – hipis Kalanta eina Laisvės alėja. Laimingas, su gėlėmis... Nėra tokios nuotraukos, jo portretų labai mažai, bet juk galėtume sukurti tokį siužetą. Jau turiu jam vietą numatęs – netoli Miesto sodo. Žinai, aš iki šiol nežinau, kaip kirčiuoti tavo slapyvardį. Sakyčiau – MorfAI, nes man primena grupę „Mogwai“, bet gal MOrfai? Tau „Mogwai“, kitiems smurfai. Šiaip buvo MorfAI, bet kažkas ėmė sakyti MOrfai. Maniau, kad blogai skamba, bet galiausiai ir pats taip pradėjau sakyti. Tiesiog ieškojau žodžio, kuris nebūtų labai daug kartų paminėtas internete – na, kad guglinant būtų sudėtinga sumaišyti. Pavyzdžiui, yra grupė „The Internet“. Tai kaip tu surasi jų gabalą internete? Rinkodaros požiūriu visiškai prastas sprendimas! Tai va, turėjau tokią strategiją (juokiasi). Šiaip gali pasirodyti, kad čia grupė morfų, neva daugiskaita. Kokiu savo darbu labiausiai didžiuojiesi? Dabar mano mėgstamiausias yra „Pervažos epas“ Vilniuje. Į jį įdėjau daug meilės ir visas procesas buvo tiesiog puikus. Ei, o Kaune? Galiu pasakyti savo favoritą – „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ ant „Britanikos“ viešbučio. Visada rodau jį svečiams iš užsienio ir su visais bandome rasti šio žodžio atitikmenį jų kalboje. Juk visi turi ilgiausių žodžių ir ilgiausiai nenugriaunamų pastatų. Aha, tas geras. Vykęs. Jaukus tas žodis, apie augalą – taip ir įsivaizduoji, kad kažkas eina rinkti kiškio kopūstų. Galiu pasakyti mėgstamiausią Kaune, bet ne savo ir ne piešinį, o viešojo meno objektą. Tai Juozo Zikaro „Laisvė“. Nr. 1 Lietuvoje. Viskas, ką Zikaras sukūręs, yra super.

MORFAI.BLOGSPOT.COM

niausiai tiesiog sveikinu viską, nes vis dar prisimenu liūdną metą, kai tokio dydžio mieste kaip Kaunas nieko nevyko. Ta sraigė ant „Respublikos“ ir buvo kritinė žinutė vakuumui, pašaipa, kad miestas taip lėtai slenka. Dėl to man dabar gerai, net jei naujas viešas objektas nevisiškai atitinka mano skonį ar pasaulėžiūrą. Taip, galėtų įdomiau būti, bet tegul tiesiog būna. Geriau nei tuščia vieta, kuriai niekas iki šiol nieko gero nepasiūlė.

PAMATYTI MIESTĄ NEMATANT DAIVA JUONYTĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

Jei kartais atrodo, kad Kaune (o ir apskritai gyvenime) matėte viską, kviečiu užsimerkti. Ir tą sakau be jokios ironijos – perfrazuodama iki banalumo nutrintą Antoine'o de SaintExupéry frazę, galiu patvirtinti, kad, nematant akimis, atsiveria daugybė kitų potyrių. Būtent juos išmėginti ir siūlo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pietvakarių centro projektas „NeRegĖjimo galia“ – iki šiol dar niekur pasaulyje nevykdyta edukacija-pasivaikščiojimas, kai gidu tampa ir po įvairias miesto erdves veda neregys.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

G R U O D I S

Nors organizacija pojūčių turizmo veiklą vykdo nuo 2021 m., o praėjusių metų pabaigoje pelnė iniciatyvos „Lietuvos galia“ apdovanojimą, apie unikalų pasivaikščiojimą Kauno centre sužinojau tik dabar. Iškart kilo noras pasimatuoti neregio batus, o pasimatavus – ir šiek tiek jais pavaikščioti. Nei daug, nei mažai – apie 5 km. Pačiame miesto centre. Nematant. Neslėpsiu – nors esu dalyvavusi ne viename projekte, stiprinančiame meno prieinamumą visoms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, „(NE) matoma architektūra“ ir „ECHOtektūra“, artėjanti ekskursija kėlė nemažą nerimą. Pasaulyje, kuriame, anot mokslininkų, 90 % informacijos gauname akimis, savo noru išjungti vieną svarbiausių pojūčių, pasitikėti likusiais keturiais ir atsipalaiduoti nėra lengva. Juolab leistis į atvirą erdvę vedamam nepažįstamo žmogaus. Apie pusantros valandos trunkanti kelionė su neregiu gidu prasideda Ąžuolyne, prie D. Matulaitės skulptūros „Stumbras“ – čia dalyvis susipažįsta su gidu, sužino, kaip naudotis neregio lazdele bei išgirsta visą kelionės maršrutą. Galiausiai matančiajam uždedami specialūs simuliaciniai nepermatomi akiniai, į dešinę ranką įteikiama baltoji neregio lazdelė, įsikimbama į parankę ir pradedama žygiuoti (arba, mano atveju, tipenti). Gidas dalyviui eina iš kairės, taip pagal visas taisykles tapdamas matančiuoju, ir per pusę žingsnio priekyje – tam, kad, kelyje pasitaikius netikėtai kliūčiai, spėtų informuoti ekskursijos dalyvį. Nors maniau, kad tamsos baimės atsikračiau dar vaikystėje, teko galvoti iš naujo – žengiant pirmuo-

sius žingsnius slegia nejaukumas ir keistas erdvės pojūtis. Sunku pajudėti nežinant, kas laukia kitame žingsnyje (o gal priešingai, dar vos prieš kelias minutes mačius, kiek visko tame žingsnyje gali būti). Būtent tamsos baimę kaip didžiausią nepatogumą dažnam ekskursijos dalyviui įvardija ir gidas. Pasak jo, stipriausia ji būna kelionės pradžioje, vėliau, suvokus, kad kliūtis reikia tikrinti suteiktais įrankiais – šiuo atveju, balta lazdele, – sutrikimas mažėja. Tą tikrai galiu patvirtinti. Žinoma, ne mažiau padrąsina ir įsikibimas žmogaus, kuris taip gyvena visą arba didžiąją dalį savo gyvenimo. Neabejoju, kad dažnas regintysis, kad ir koks atviras, smalsus ir empatiškas būtų, akistatoje su neregiu yra pasijutęs nejaukiai: kaip prie jo prieiti, kaip pasiūlyti pagalbą neįžeidžiant, ar išvis reikia tą daryti – gal čia tik reginčiųjų įsivaizdavimas, kad reikia padėti? Neslėpsiu, šie klausimai prieš ekskursiją man irgi kėlė nerimą. Žinoma, kaip vėliau pasirodė, visiškai be reikalo – visi nepatogumai dingsta vos susitikus. Gidas nuoširdžiai stengiasi užmegzti ryšį, skatina klausti, padeda dalyviui jaustis patogiai, o kai reikia – nuramina. Nematydamas jautiesi toks pažeidžiamas, kad šalia tavęs esantis žmogus per tą trumpą laiką tampa labai artimu. Juk ką tik nusimetei kaukes ir parodei savo baimes – ne kiekvienam draugui lemta tai pamatyti, tiesa? Ir būtent ši akimirka tampa vienu gražiausių ekskursijos potyrių – kai dingsta būdvardžiai ir lieka tik žmonės, siejami bendrų pomėgių ir smalsumo, turintys svajonių, varginami kasdienybės, neįdomaus darbo, pikto kaimyno, einantys į teatrus, muziejus, keliaujantys, besidžiaugiantys įveiktais iššūkiais ar išmoktais naujais

Ir kai jau, regis, apsipranti su naujomis aplinkybėmis bei pamažu pradedi atsipalaiduoti, maršrutas veda Parodos kalnu žemyn Laisvės alėjos link, kur šalia zuja automobiliai, o garsų gausa ir intensyvumas nori nenori priverčia vėl šiek tiek sulėtinti žingsnį. O aš dar net nepaminėjau dviračių ir paspirtukų, kuriuos neregiai įvardija kaip vieną didžiausių pavojų! Ir turiu galvoje ne tik tuos, kurie dideliu greičiu lekia pro šalį, bet ir tuos, kuriuos nuovargis ištiko vidury dviračių ir pėsčiųjų tako, kurie stebuklingai pakilo ir užlipo ant elektros skydinės, nukrito ant laiptų ar prigulė pagulėti prie kavinės durų. Jus irgi tai erzina? Na, jūs bent jau galite juos pamatyti ir išvengti galvos ar kitos kūno dalies sutrenkimo.

Tačiau viską užglaisto patyriminę kelionę vainikuojantis arbatos puodelis vienoje miesto kavinių. Tamsoje susiurbčiotas šiltas gėrimas ir ką tik visiškai palaidoti stereotipai sušildo labiausiai. Visi mes panašūs: norime būti pastebėti, reikalingi, mylimi ir mylintys. Todėl labai linkiu kiekvienam miestą ir žmones pamatyti kitaip – kaip gražiai sako patys neregiai: matyti pasaulį ne akimis, o kitais pojūčiais. Todėl ir oksimoronas šio teksto pavadinime – neatsitiktinai. Galiausiai, juk niekas ir nežino, kuris matymas geresnis.

NEREGIAI.LT

Nežinau, ar teko pastebėti, tačiau matančiojo paprašius papasakoti, ką bus galima patirti vienoje ar kitoje vietoje, pirmiausia išgirsime tai, ką galima pamatyti. Visai kitaip kalbės neregintysis – paklaustas, ką veiksime Ąžuolyne, pasakys, jog galėsime išgirsti giedančius paukščius, apeiti augančius ąžuolus, pasisemti ramybės, jaukumo. Suprantu: nematydamas pradedi labiau klausytis. Ne tik klausytis – girdėti. Čirškiantys žvirbliai, čiurlenantis upelis, riedlentininkai ir bėgikai, kažkur tolumoje ūžiantys automobiliai ar garsiai pralekiantis motociklas padeda orientuotis erdvėje. Panašiai ir su lytėjimu – gauni progą netgi šiek tiek pasidžiaugti savimi, jog palietęs medį, gali identifikuoti ąžuolą (nors nežinau, kiek tai sąžininga, kai esi jau anksčiau matęs jo žievę…). Galiausiai, imi suprasti, kokiais orientyrais naudojasi neregintysis, kam reikalingi vieni ar kiti iškilimai šaligatvio dangoje ir nejučia užsinori jų daugiau ir patogesnių…

Būtent apie kliūtis labiausiai pradedu galvoti įžengus į Laisvės alėją, trečiąjį kelio etapą, kuris pasitinka žmonėmis, kavinių, restoranų šurmuliu, skirtingomis nuotaikomis, kvapais, garsais ir muzika. Daugiau gyvenimo ir daugiau iššūkių. Kaip nereguliuojamoje perėjoje žinoti, kada sustoti ir neįeiti į važiuojamąją dalį? Kaip įsitikinti, kad galima saugiai tą padaryti? Kokie objektai slepiasi grindinyje ir kaip juos surasti? Kaip atrodo Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kai ją matome rankomis? Ir kaip neišsigąsti, kai žmonių minioje staiga visiškai iš niekur šalia išdygs dviratis? Jeigu pirmąsias dvi zonas (Ąžuolyną ir Parodos kalną) įveikiau ramiai, Laisvės alėjoje pamažu pradėjau pykti, supratusi, kad didžiausią diskomfortą susikuriame mes patys, žmonės, – skubantys, susikoncentravę į save arba, priešingai, išsiblaškę, nejautrūs. Kitaip sakant, žiūrintys, bet ne visada matantys ir kuriantys kliūtis ten, kur ir šiaip jų netrūksta. O aš su tuo susiduriu dar tik vos vos ilgiau nei valandą!

BIT.LY/POJUCIU-TURIZMAS

dalykais. Sesė, brolis, draugė, bičiulis, kolegė, artimasis, mylimoji, mylimasis, sūnus, dukra. Žmogus.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MIESTO GATVĖMIS JUDANTIS SPEKTAKLIS KOTRYNA LINGIENĖ

Ar kada savo noru pasirinkote taksi važiuoti ne trumpiausiu įmanomu keliu? Galbūt leidote, kad jūsų maršrutą sudėliotų vairuotojas? Ar prisimenate šnekiausią sutiktą taksistą? Ir ar esate susimąstę, kaip jie prisimena mus?

Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.

Vytauto Paplausko nuotr.

Taksistai mūsų gyvenimuose figūruoja epizodiškai, bet intensyviai. Kelias ar keliolika minučių dalinamės uždara salono erdve, klausomės jų parinktos muzikos, riedame jų pasirinktu greičiu. Bet… Lietuvoje gausėjant invazinių priusų populiacijai jau net automobilio markė nebeidentifikuoja į tą lemtingą pasimatymą, gyvenimo koncertą ar skrydį vežusio Mindaugo, Virgilijaus, Natalijos. „Tyzenhauzų gatvė, liepos 18 diena. Tai buvo baisu. Kai penktadienį ryte atvažiuoji į Rinktinės gatvę, tai tikiesi, kad kas nors važiuos iš baliuškos. Laukiau dešimt minučių, susinervinau, skambinau. Tada ramus balsas vyriškio – netikėtai ramus ir blaivas – sako: „Tuoj ateisim.“ Ir aš nepasižiūrėjau, kur važiuosim. Kai atėjo, tai pats pamačiau. Ateina su besilaukiančia žmona. Siaubas. Sako: dabar važiuojam į Tyzenhauzų gatvę, į gimdymo namus, skubam, bet lėtai, ir išvengiam duobių. Man tai buvo baisu, jam tai nelabai. Supratau, kad tai

antras jo vaikas. Įjungiau Mozartą, iškilmingai davažiavom. Bet kiek buvo skaitliuke, penki eurai, tiek ir paliko, žmotas. Keturios žvaigždės.“ Tai balso žinutė, kurią meniškos sielos vilnietis Laurynas, laisvalaikiu dirbantis pavežėju, paliko sau. Refleksijas apie „įdomesnius variantus“, kuriuos vertina nuo penkių iki net minus penkių žvaigždučių, jis kolekcionuoja jau keletą metų. Su Laurynu vėžinausi ir jo refleksijų popuri klausiausi dar 2022 m. sausį – išlipdama palinkėjau išleisti knygą, sakė pamąstysiąs. Ką vilnietis pavežėjas veikė Kaune? Tą savaitgalį čia išties buvo visi – vyko „Sukilimas“, atidarėme Europos kultūros sostinės metus. Pamenu, sekmadienio vakarą buvau nuoširdžiai išvargusi, bet negalėjau sau leisti nesudalyvauti dramaturginėje avantiūroje – tuomet dar tik būsimo menų agentūros „Artscape“ spektaklio repeticijoje, kuri vyko kavinėje

„Mažasis Paryžius“ (šimtojo žurnalo numerio proga atskleisiu paslaptį – tai geriausias baras galaktikoje). „Dokumentiniame teatre darbas panašus kaip žurnalisto – reikia kalbinti žmones, susirinkti informaciją, o juk ne visi iškart puola atsiskleisti. Be to, reikia ir sugalvoti, ką su tais pasakojimais daryti, į kokią formą juos įvilkti. Kol kas esu užčiuopęs arterijas, bet dar nesu užčiuopęs pagrindinio nervo, į ką norėtųsi viską pakreipti“, – tuomet parimęs „Mažajame Paryžiuje“ man atviravo dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Iki premjeros buvo likę mažiau nei pusmetis. Šiuo teatriniu eksperimentu, sutalpintu į taksi automobilius, agentūra „Artscape“ siekė užfiksuoti laiką, kai šiandienos kategorijomis familiarokus senuosius taksistus keičia kontakto vengiantys pavežėjai. Taip pat – įveikti atstumą tarp vairuotojų ir keleivių. Taip ir vadinosi projektas – „Bandymai įveikti atstumus“. Rimantas užduoties ėmėsi su režisiere iš vokietijos Kristina Werner ir būriu kūrybinių talkininkų. Vėliau, 2022 m. birželį, kai buvusios kareivinės Šančiuose virto centriuku, o į tikrąją „Taksų“ premjerą gužėjo ir labai rimti meno pasaulio veidai, per vieną vakarą patyriau keletą tokių dramatiškų reisų. Aleksoto plynėje susitikę pavežėjas ir taksistas repo tekstais galynėjosi, kuris kietesnis, vėliau su Linos meistriškai vairuojamu bolidu po siaurutėles Vilijampolės gatves gainiojomės auksaspalvį BMW ir bandėme išspręsti galvosūkį, kas jį vairuoja ir kur lekia. Galiausiai atsidūriau Panemunėje, įspūdingo kolūkinio baroko stiliaus pastato paunksnėje, kur anksčiau taksi parke dirbusi, bet jau tris dešimtis metų pati taksuojanti Jolanta savo spektaklį baigė pačioje įdomiausioje vietoje. Anuomet likau nepasisotinusi, bet ši trumpa patirtis įsitvirtino aukštai asmeniniame 2022-ųjų, bene turiningiausių metų mano gyvenime, sąraše.

Visiems tai pasakojau – jei praleidot, gailėkitės, nes „Taksai“ buvo kažkas tokio. Tad pamačiusi skelbimą, kad „Taksai“ vyks ir šį rudenį, o po premjeros Kauno menininkų namuose patyrimą bus galima užsisakyti sau patogiu metu, cyptelėjau iš laimės. Jolanta grįžta! Ir jos bus daugiau. Jei tuomet į Šančius grįždavome vos po 20 minučių, dabar esu įspėjama turėti bent pusantros valandos laiko. Spektaklio-ekskursijos „Taksai“ scena – uždara automobilio erdvė, pagrindinis ir vienintelis aktorius – vairuotojas. Jo išgyvenimai, pasirinkimai, jam ir keleiviams nutikę netikėtumai, tragedijos, komedijos ir detektyvai tampa pjese. Jo gyvenimas diktuoja muzikinį takelį. Garsinis sluoksnis „Taksuose“ ypač svarbus – jis priverčia scenarijui atsiduoti tiek, kad dairydamasis pro automobilio langus imi dvejoti, ar šalikelėje pamiršta sidabrinė audi nėra šio spektaklio rekvizitas. Tarp su „Taksais“ dirbusių kompozitorių – Andrius Šiurys, Dominykas Digimas, Jūra Elena Šedytė. Tai jums ne pagroti šlagerio iškarpą iš „YouTube“, stabtelėjus prie kokio žymesnio Kauno pastato. Nors Jolanta pasidalino ir savo mėgstamu kūriniu – sakė, jau daug metų AC/DC „Hells Bells“ yra jos telefono melodija. Nesąžiningiausia, ką galėčiau iškrėsti šiuo tekstu, – detaliai aprašyti Jolantos maršruto stoteles ir nupasakoti, ką jose veikėme. Tiesiog žiauru būtų viską išpasakoti ir apie antrąją šio lapkričio kelionę su „Taksais“. Bet jei paminėjau „Hells Bells“, tai turiu pasakyti, kad su buvusiu kelių policininku, dirbusiu ir vėliau sprogusioje „Vilijoje“, nuvažiavę prie jo mokyklos klausėmės „Snap!“ kūrinio „Rhythm Is a Dancer“. Mėgstama muzika ir reakcija į ją padeda identifikuoti ne tik herojų amžių, bet ir sielos spalvas. Juk dažniausiai matai tik taksisto ar pavežėjo pakaušį. Jei pasiseka, žvilgsniai susiduria veidrodėlyje.

Vytauto Paplausko nuotr.

Galiausiai – geros žinios Rimanto Ribačiausko talento gerbėjams. Jis ir režisierius Mantas Jančiauskas jau žinomi dėl jaudinančios garsinės patirties Vilniaus gete – „Glaistas“. Tarp naujausių tandemo darbų – šiemet „Sirenų“ programoje pristatytas teatrinis eksperimentas „Vedami“, vykstantis Pravieniškių kalėjime. Čia lankytojai patiria gluminančias, o gal ir turtinančias akistatas su nuteistaisiais. Toliau – Kaunas. 2024 m. birželį Nacionaliniame Kauno dramos teatre planuojama premjera „Pelkė“. Žadama, kad šis spektaklis vyks už scenos ribų ir bus įtraukus. Vasarai baigiantis vykusioje spaudos konferencijoje režisierius minėjo: „Ši idėja gimė atsitiktinai, vartant straipsnius internete ir pastebėjus tekstą apie šnipus, jų padaugėjimą Baltijos šalyse – pasirodė kaip įdomi, nes plačiai neaptarinėjama tema.“ Visiškai pritariu ir į premjerą važiuosiu taksi.

VISIT.KAUNAS.LT

Norėčiau, kad „Taksai“ niekada nesibaigtų. Tikiu, kad šnabždančių, alsuojančių, pašėlusių kaunų skaičius nėra baigtinis. Ar galėtų kiekviena kelionė priusu tapti mažu spektakliu? Gal man visai nereikia kaskart važiuoti trumpiausiu keliu? Negi ištarus kodinį žodį bet kuris pavežėjas taps potyrių dirigentu? Gal turiu tik įsiklausyti ir pasitikėti? Argi galėčiau nepasitikėti žmogumi, kuris nešioja „Žalgirio“ kepuraitę ir yra pasirengęs man parodyti vaizdingiausią Kauno panoramą?

KMN.LT

Prabėgus beveik dvejiems metams nuo susitikimo „Mažajame Paryžiuje“, galiu drąsiai konstatuoti: Rimantui ir Tinkai tą anksčiau minėtą nervą pavyko užčiuopti. Jei ekskursija gimtame mieste jums atrodo net įdomiau nei nepažįstamame, jei žinote, kad kuo siauresnė tema, kuo mažesnė grupė žmonių, kuo vėlyvesnis paros metas, kuo ilgiau užtrunkate trumpoje atkarpoje – tuo geriau, jei nutuokiate, kad tikroji autentika ir laiko ženklai slypi ne turistiniuose pėsčiųjų bulvaruose, tuomet „Taksai“ – jums. „Kauno šnabždesiai“ su Jolanta – mistiški ir išties intymūs, „Laukinis Kaunas“ su Rimvydu – nutrūktgalviškas, vietomis primenantis „Farus“ ar Dailiaus Dargio knygas. Jolanta neduos jums rinktis, pati neklausinės, bet įvilios į apmąstymus apie gyvenimo trapumą. Rimvydas smalsesnis (gal kiek labiau jaudinosi), tuo pačiu ir šelmiškesnis. Pala, dar yra ir Egidijus, siūlantis pasivažinėti po „Kvėpuojantį Kauną“ ir prisiminti ryšį su gamta. Šią išvyką pataupysiu. Visas tris rasite užsukę į visit.kaunas.lt, čia pat ir užsisakysite, kaip bet kurią

kitą ekskursiją, – puiku, kad spektaklio kūrėjai ir aktoriai rado visiems patogų būdą idėją palaikyti, o už miesto įvaizdį turistų akyse atsakinga „Kaunas IN“ komanda gerai supranta, kas iš tiesų žavi nuotykių ieškotojus.

ARTSCAPE.LT

„Vairuotojai yra tie žmonės į kuriuos paprastai nekreipiame daug dėmesio, – gal ir pasišneki kelionės metu, bet uždarai automobilio duris, ir viskas. Norim atkreipti į juos dėmesį ir pakviesti pamatyti save juose“, – 2022 m. sausį man sakė Rimantas. Nežinau, kokiais metodais dirba visų Tinka vadinama režisierė Kristina, bet jie tikrai veikia. Jei sugebi į pareigūnų pensiją jau išėjusį penkiasdešimtmetį įtikinti šokti ir užsakinėti degtinę, o mersedeso karalienę – vėl ir vėl eiti ant tos pačios Kauno garsenybės kapo, keleiviams burti kortomis ir dalintis magiškais patarimais – tu kažką darai itin gerai.

NUO ŽALIOS LESYKLĖLĖS IKI SUGIHAROS DURŲ ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Būna, kad sutinki žmogų ir jo entuziazmas, užsidegimas, aistra, idėjinis polėkis nori nenori paliečia ir įkvepia. Taip atsitiko man, kasdieniams profesiniams reikalams spaudžiant ir per bendrą pažįstamą sutikus Kęstutį Cikaną – medžio meistrą, amatininką, mokytoją ir restauratorių, kurio rankose atgimsta senosios miesto durys ir langai. Todėl pasitaikius galimybei pasirinkti 100-ojo numerio pašnekovą, teko vykti į Ežerėlį, Kauno rajoną, kur veikia jo dirbtuvės.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

G R U O D I S

Pradėjo nuo būrelių Apie meistro asmeninį gyvenimą daug nesužinosime, išskyrus vieno sakinio apibendrinimą, kad mama iš Aukštaitijos, Anykščių krašto, o tėvas iš Dzūkijos. Išsyk jis primena: „Juk čia apie mano profesiją, o ne mane. Ir ta profesinė veikla prasidėjo gan anksti: dar būdamas 5 metų padariau pirmąjį gaminį, medinę lesyklėlę, nudažiau žaliai. Prisimenu tą modelį ir šiandien, jau tada pagalvojau, kad mėgstu medieną“, – pasakoja kaunietis. Tėvai buvo tolerantiški įvairioms jaunuolio veikloms, todėl jau greitai namuose metalo šlifavimo dildės tapo medžio apdirbimo dildėmis. Vėliau buvo pasinerta į analoginę fotografiją – dabar jau belikusią hobiu, nors rūsyje dar daug technikos.

Iš dvejetukininko Kęstutis greitai tapo pirmūnu. Neslepia, kad lengva nebuvo: reikėjo ir pakovoti, nes tuo metu visi profesinių mokyklų stereotipai dar buvo gajūs. Nuo kitų neklaužadų spaudimo padėjo tik brolio „stogas“. Nepaisant to, mokytojus gerbė visi. „Mes dar buvom posovietiniai vaikai, žiauriai pareigingi, visko bijojome. Neateiti į praktinį mokymą – neįmanoma. Tas žmogus, kurį gerbėm, dar dabar ten dirba, jau 42 metus. Dabar aš dalyvauju jo mokinių egzaminuose. Mokytojai mums buvo autoritetai, nors ir buvome padaužos“, – tęsia stalius.

„Prie namų, kur dabar VI forto valgykla, buvo fotografijos būrelis. Jį lankiau 6 metus, tuomet perėjau pas medinukus prie T. Masiulio mokyklos – ten buvo didelis užklasinės, neformalios veiklos centras. Ilgai ten tekinau, net įstojęs į profesinę mokyklą“, – tęsia dabar jau pats mokytoju dirbantis Kęstutis.

Kaip sako pats, niekas nebuvo nuo nieko atleistas. Net sportininkai, patekę ten labiau dėl prastų pažymių nei dėl motyvacijos tapti staliais, būdavo priverčiami gaminti daiktus specialiai sportui. Tuo metu mokykloje tvarka buvo tikrai griežta, niekas nenorėjo būti išmestas.

Sužibėjo atradęs mylimą veiklą K. Cikanas neslepia, kad mokykloje jo pažymiai buvo prasti, trūko motyvacijos, susikaupimo. Kai jau atėjo laikas galvoti apie profesinį kelią, po 9 klasių nutarė rinktis profesinio ugdymo įstaigą, kurioje galima baigti ir vidurinio ugdymo programą. „Tai buvo renesansas, atgimimas, pasakysiu taip. Man buvo žiauriai įdomu, jaučiau begalinę motyvaciją, kuri nesiatslūgo ir dabar. Įstojau ten 1996 metais, nieko nepažinojau, visiškai nauja aplinka. Ta mokykla tebėra, renovuota, veikia“, – tęsia stalius.

Kodėl medis? Į klausimą, kodėl pasirinko medį, o ne metalą, K. Cikanas sako atsakymo neturįs. Ar tai Dievas, ar likimas, galima tikėti kuo nori, bet kažkas žinomą kaunietį meistrą pastatė būtent ten, kur jam ir vieta. Ir tai akivaizdu tiek iš jo darbų, tiek iš dešimtmečius neatvėstančios aistros.

Kaip tik tais metais įstaigą pasiekė vieni pirmųjų paramos paketų – neseniai nepriklausomybę paskelbusioje šalyje, posovietinėje mokykloje, atsirado visiškai naujos vokiškos staklės, nauji

įrankiai, įskaitant ir elektrinius „Festo“. Kaip sako pašnekovas, tai buvo „kosmosas“.

„Dažnai sutinku mokinių, įvairaus amžiaus, kurie sako nežinantys, ką norėtų veikti, eksperimentuoja, ieško. Kiekvienam pasiseka skirtingu laiku. Man tiesiog pasisekė anksčiau – aš jokių klausimų niekada neturėjau. Ir kasmet tik dar didesnis azartas, augantys projektai“, – tęsia restauratorius.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MEISTRAS GALI PASAKYTI PAGAMINTŲ DURŲ LAIKMETĮ NET IR PALAIŽĘS MEDIENOS GABALIUKĄ. Kęstutis neslepia dėl to esąs labai laimingas. Galbūt ne visuomet lengva jo artimiesiems, tačiau jis stengiasi laviruoti. Juokauja, kad dėl to ir nesikrausto į Ežerėlį, kur pokariniame vaikų darželyje dabar įsirengė dirbtuves, – darbas tuomet išvis nesibaigtų, geriau grįžt į Kauną. Moksluose nežibėjo, bet kaip mokytojas žiba Pirmą kvietimą dirbti mokytoju Kęstutis gavo vos baigęs profesinę mokyklą ir įstojęs į ką tik suformuotą kolegiją. Visgi tuo metu nepatiko vadovybė, struktūra, todėl atsisakė. Baigdamas kolegiją pasiūlymo sulaukė antrąsyk, tik ne iš profesinės mokyklos, o iš savo kolegijos administracijos.

„Tiesiog pamatė, kad galiu ne tik gerai dirbti, bet ir neblogai plakti liežuviu. Tą dariau metus, buvau laborantas, o tuomet į mane kreipėsi vienas svarbiausių medžio įrankių gamintojų „Festool“. Kai pamačiau jų sandėlį – net nereikėjo įkalbinėti. Nors ir nebuvo mano sritis, pirmiau reikėjo žmogaus prie automobilių dažymo“, – prisimena K. Cikanas. Nors sąlygos buvo idealios, bet ilgai techniniu konsultantu neišdirbo. Grįžo prie įvairių gamybinių bei edukacinių veiklų. Ir toliau tokias planuoja: galvoje mezgasi, kaip plėsti mokymų pasiūlą prieš trejus metus įgytose patalpose pušyno apsuptyje, įkuriant edukacijų kompleksą, priartėjant prie gamtos. Užsidegimą nelengva paslėpti Kęstučio rankose atgimė ir praėjusiame žurnalo numeryje kalbintų Petro Gaidamavičiaus bei Karolio Banio įkurto Amsterdamo mokyklos muziejaus durys bei langai. Anksčiau teko restauruoti ir pirmesniame jų projekte, daugelio jau pamėgtame Art Deco muziejuje. „Aš tik atėjau pas juos pirmąsyk, pamačiau duris, nežinau, ar pastebėjo patys verslininkai, bet aš tai viduje užsidegiau. Iškart pamačiau, kaip jos atrodė anksčiau, kaip atrodys po restauracijos. Komercinei veiklai ši aistra nebūtinai naudinga, bet sunku save varžyti“, – atvirauja Kęstutis. Į šiuos ir kitus paveldo darbus ilgainiui stalius įsiliejo žinomos architektės, architektūrologės Rasos Bertašiūtės dėka. Juos supažindino kitas bendras draugas Bangutis Prapuolenis, bene žymiausio Lietuvos baldininko Jono Prapuolenio sūnus, kai buvo nutarta įkurti Medžio meistrų draugiją. „Viskas prasidėjo nuo mokymų. O kaip mokyti, jeigu pats nemoki? Tada

įsivažiavo: pradžioje kaip individuali veikla, tuomet įkūriau UAB, nes be jos negalėjau gauti neformalaus ugdymo licencijos. Taip kartu įsisuko ir restauravimas, ir darbas su Užimtumo tarnyba“, – prisimena mokytojas.

atlaužtą senos medienos gabaliuką – tam tikru metu pasitelktos tik tam tikros medžio apdirbimo priemonės, pvz., tarpukariu naudoti specialūs aliejai, turintys specifinį ilgalaikį aromatą.

Geriausias mokytojas – praktika Konkrečiai medžio restauracijos aukštojo mokslo programos Lietuvoje neturime, todėl ir mokytis pašnekovui nelabai buvo iš ko. Pašnekovas neslepia, kad geriausias jo mokytojas, liečiantis prie istorinių miesto reliktų, buvo ir tebėra praktika bei savamokslis skaitymas. Ir, be abejo, techniniai staliaus įgūdžiai.

Be minėtų Art Deco bei Amsterdamo mokyklos muziejų, Aleksandros Iljinienės namo, Kęstučiui Cikanui teko prikišti rankas ir prie kitų žymių modernistinės Kauno architektūros paminklų. Dažnai tokiuose objektuose tenka ir įtikinti kitus savo žiniomis, nors planai iš pradžių būna kitokie.

„Turime baldininkų, Bangutis Prapuolenis dabar dėsto Telšiuose. Be to, Vilniuje veikia stiprus Prano Gudyno restauravimo centras. Bet restauruoti stalių darbus, t. y. langus bei duris, plačios praktikos anksčiau nebuvo. Anksčiau į tai nežiūrėjome kaip į didelę vertybę“, – pasakoja K. Cikanas. Prieš įsitraukiant pačiam Kęstučiui, bene pirmoji į specializuotus stalių restauracijos mokymus pradėjo kviesti jau minėta R. Bertašiūtė, mokydavo švedų meistrai. Vėliau mokymus pradėjo organizuoti ir patys: vaizdo medžiagą internete gali pasižiūrėti kiekvienas norintis, jeigu sugalvotų restauruoti pats. „Visi žino Aleksandros Iljinienės namą Kaune, Donelaičio gatvėje, jame irgi teko dirbti. Vieną dieną gaunu skambutį, sako, radom žalią spalvą, dažysim. Pašokau, atvykau, nes praktika rodo, kad tokių spalvų tuo periodu buvo mažai. Pažiūrėję atidžiau radome autentiškus sprendimus“, – prisimena stalius. Dirbo žymiausiuose Kauno pastatuose Kaip pats mačiau, meistras gan tiksliai gali pasakyti pagamintų durų laikmetį net ir palaižęs skalpeliu

„Buvome gavę užduotį išrinkti duris, vėl perdažyti juodai. Nesigilintum, taip ir darytum, bet architektai irgi nebūtinai viską žino. Esam sulaukę kritikos ir dėl metalinių paviršių, sako, kad kažkokias sovietines skardas atkūrėm. Ne, gilinamės, skrodžiam istorinius sluoksnius ir atkuriam tik autentą. Restauruodamas Kęstutis labiausiai kovoja, kaip pats sako, dėl dviejų dalykų: spalvinės gamos ir furnitūros. Jei tik randamas originalus spalvinis motyvas, siekiama jį atkurti ir neklastoti istorijos. Taip pat ir smulkias detales, kurios sukuria autentiškumo įspūdį. Pats meistras pripažįsta, kad apdailoje naudojamos ir šiuolaikinės medžiagos. Pagrindinis tikslas – kad restauruotas objektas būtų užkonservuotas ir kuo ilgiau liktų sveikas. Todėl medžiagiškumo sprendimai gali būti pasirenkami laisviau, atsižvelgiant į modernias technologijas. Jei norite pamatyti ar pačiupinėti kauniečio restauruotas duris bei langus, galite apsilankyti Sugiharos namuose, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijoje (dab. KTU), Algirdo Sliesoraičio name V. Putvinskio gatvėje ir kitose tekste minėtose vietose.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

AČIŪ, KAD SKAITOTE MONIKA BALČIAUSKAITĖ

Prieš keletą savaičių prisėdau vienoje Kauno kavinių, kurioje visuomet galima rasti „Kaunas pilnas kultūros“ žurnalus. Belaukdama kavos, išvydau merginą, skaitančią mano straipsnį. Turiu pripažinti, veide kaipmat atsirado šypsena. Taip kilo mintis 100-ajame numeryje skirti meilės ir eterio tiems, kurie mus nuolatos skaito ir palaiko. Akiratin papuolė dvi moterys – Kauno kultūros laukui puikiai pažįstama kaunietė Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė ir vilnietė Ingrida, trumpai prisistačiusi tiesiog kaip skaitytoja. Jų žurnalo skaitymo patirtys gana skirtingos, bet jubiliejinis palinkėjimas redakcijai beveik toks pats – įkvėpimo tęsti darbus. Prisipažįstu, žinant, kad turime tokių skaitytojų, rašyti kur kas maloniau.

Svetlanos Baturos nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

G R U O D I S

Kaip jus pristatyti? Viktorija: Aš – Kauno kultūros lauko veikėja, aktyviai šiame lauke dirbau jau tada, kai atsirado „Kaunas pilnas kultūros“. Jeigu tiksliau, kultūriniame gyvenime dirbu apie 10 metų, bet šiuo metu esu motinystės atostogose. Tiesa, labai džiaugiuosi, kad pasikalbėti pasikvietėte būtent dabar, kai esu truputį nuo visko atsitraukusi. Vakar, prieš susitinkant, kaip tik peržvelgiau visus namuose turimus numerius ir supratau, kad kolekcijoje ėmė trūkti žurnalų nuo 2022 metų rugsėjo iki pat dabar – ir tai yra metai nuo tada, kai gimė Jurgis. „Kaunas pilnas kultūros“ man patvirtino ištikusį atotrūkį. Žinoma, nebuvo taip, kad nieko neskaityčiau – visgi žurnalo straipsniai randami ir internete. Ingrida: Esu vilnietė „Kaunas pilnas kultūros“ skaitytoja. Ar pamenate, kada pirmąkart teko išgirsti apie šį žurnalą? Viktorija: Jeigu neklystu, pirmąkart apie „Kaunas pilnas kultūros“ išgirdau iš kuratorės Vaidos Stepanovaitės – ji užsiminė, kad planuojamas naujas kultūrinis leidinys. Tuo metu kaip tik dirbau Tarptautiniame medijų meno ir muzikos festivalyje „Centras“ ir ieškojau būdų skleisti apie jį žinią. Žurnalas pasirodė tam puiki vieta. Taip ir nutiko – jau antrame numeryje pasirodė straipsnis apie „Centrą“. Pamenu ir tai, kad 2015 metais tokio formato žurnalas buvo išties netikėtas – visgi tuomet pats Kaunas dar buvo truputį kitoks. Įdomu ir tai, kad pačiame pirmame numeryje minimos problemos šiandien yra išspręstos – nuo kultūrinių ini-

ciatyvų sklaidos stokos ar kauniečių nepasitikėjimo savimi iki optimizmo trūkumo. Ir dabar, paskaičius po 8 metų, atrodo, kad daug kas tikrai pasikeitė. Mano akimis, numeriai tapo laiko mašinomis, padedančiomis prisiminti, kaip viskas miesto kultūriniame gyvenime pamažu kito, gerėjo. Lengviausia tai pastebėti peržvelgiant renginių kalendorių žurnalo gale – jis primena apie kai kurias visai pamirštas, dabar net nebeveikiančias vietas ar sudėtingai startavusius renginius, kurie dabar kuo puikiausiai įsitvirtinę. Ingrida: Dabar, praėjus tiek metų, sunku prisiminti. Tikriausiai patraukė dėmesį per vieną iš viešnagių Kaune. O kai Kaunas ruošėsi Europos kultūros sostinės metams, padidėjo ne tik mano, bet ir kitų dėmesys miestui, jo architektūrai, istorijai, dvasiai – tada žurnalas tapo išsamiu informaciniu bukletu. Abi kaupiate žurnalų kolekcijas. Ar teko suskaičiuoti, kiek numerių turite? Viktorija: Turiu 68-is nesikartojančius numerius – maniau, kad bus arčiau 100-to, tačiau, kaip ir sakiau, iškrito apie 12 mėnesių po Jurgio gimimo. Numerius reguliariai perverčiu ir internete, kartu su kultūrinių maršrutų pasiūlymais, kuriuos peržvelgiu kiekvieną savaitę. Ingrida: Skaičiuoti neteko, bet ta krūva atrodo tikrai įspūdingai. Nemėgstu skaityti elektroninės žurnalo versijos, visad laukiu, kada gi žurnalas pasieks Vilnių. Radusi kavinėje ar bibliotekoje čiumpu du egzempliorius – vieną sau, kitą draugei. Karantinmečiu žurnalo kelionė į Vilnių buvo negalima, tad leidinio kolektyvas, reaguodamas į mano klausimus „Kada gi? Kada bus?“, atsiųsdavo man tuos du egzempliorius paštomatu.

Svetlanos Baturos nuotr.

Martynos Bakaitės-Burokienės nuotr.

G R U O D I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kuo šis žurnalas skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio leidinių? Viktorija: Mane žavi tai, kad kaskart yra vis kita tematika. Visuomet viskas skamba labai paprastai, kad ir naujausias numeris, pavadinimu „Spalvos“ – iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip ne itin iškalbinga tematika, tačiau redakcijai kaskart pavyksta papasakoti įdomiausių dalykų. Žinoma, dar svarbu ir tai, kad žurnale visuomet pasirenkama kalbinti tokius žmones arba kalbėti apie tokius dalykus, kurie nebūtinai yra ant bangos. Visada kalbama plačiau. Juk tai mėnesinis kaunietiškas leidinys – būtų galima paprasčiausiai kalbėti apie artimiausius renginius, bet dažniausiai taip nėra. Taip, yra kalendorius, nuolat skelbiami maršrutai, bet žurnalo turinys siūlo kur kas daugiau – neapsiriboja miesto aktualijomis ir kalbina rečiau girdimus žmones. Ingrida: Sunku žurnalą lyginti su kitais miestų kultūros leidiniais. Kaunas mane domina, todėl „Kaunas pilnas kultūros“ tapo vienu pagrindinių informacijos apie miestą šaltinių. Vilnius – mano gimtasis miestas – irgi turi nuostabų žurnalą „Neakivaizdinis Vilnius“, kuris pasirodo kartą per sezoną, jame randu informacijos apie miesto įdomybes ir nepažintas, neatrastas vietas. O galbūt kuris nors numeris labiausiai įstrigo? Dėl temos, pašnekovų ar viršelio. Viktorija: Prieš atsakydama norėčiau paminėti, kad patys pirmi šio žurnalo numeriai buvo visai kito dizaino. Jeigu neklystu, sudėlioti iš to meto Kauno miesto vizualinio identiteto elementų, kurie ilgainiui visgi pakito. O ir temų gal iki kokių 2017 metų

nebūdavo arba tiesiog tai nebuvo minima. Žodžiu, žurnalas tikrai keitėsi. Tarp mėgstamiausių viršelių – iliustratorės ir buvusios jūsų bendradarbės Julijos Račiūnaitės „Saikas“, Agnės Žiūkaitės „Užkulisiai“. Man labai patinka, kad kiekvieną mėnesį viršelius piešia vis kitas dizaineris, tad yra daug įvairovės. Kalbant apie pokalbius, retrospektyviai sunku atsiminti visus, kuriuos yra tekę perskaityti. Ypač dabar, žinant, kad išleidžiate 100-tąjį numerį. Bet ką tikrai visuomet labai gerai atsimenu – tai įžangos. Ne visuomet yra laiko visiems tekstams perskaityti, o su įžangomis viskas kur kas paprasčiau – jos pristato ir bendrą žurnalo tematiką. Labai džiaugiuosi ir tuo, kad beveik kiekviename numeryje būna pašnekintas kuris nors pažįstamas kaunietis. O kartais, būna, skaitau tekstus ir mąstau: „Oho, niekad neteko apie šį žmogų girdėti, o tokiais įdomiais dalykais užsiima, kažin kaip redakcija apie jį sužinojo.“ Ingrida: Kiekvienas žurnalo numeris yra unikalus ir laukiamas. Pasitikiu žurnalo redakcija, kuri puikiai išmano Kauno kultūrą bei dvasią ir pasidalina su skaitytojais tuo, kas yra įdomu ir aktualu. Neatsimenu tikslaus numerio pavadinimo, galbūt „Dviračiai“, kuriame buvo paminėtas suremontuotas dviračių takas iš Kauno iki pat Zapyškio. Šiuo taku galima lengvai pasiekti vieną iš nuostabiausių Kauno rajono vietų – Kačerginę ir jos pušyną, man tapusį viena iš atostogų vietų. Tad viskas, ką atrandu žurnale apie Kačerginę, išskirtinai džiugina. Ne kartą „Kaunas pilnas kultūros“ buvo skaitomas po pasivaikščiojimo magišku Šaltinių taku, sėdint kavinėje „Kačerga“ ir valgant dangiško skanumo bulvinius blynus.

Kur mus skaitote? Galbūt turite skaitymo įpročių? Viktorija: Mėgdavau skaityti per dienos pietus. Nuolat valgydavau kažkur senamiestyje ar, kai ten dirbau, netoli Kauno menininkų namų, tad kaskart stengdavausi su savimi pasiimti šį žurnalą. Jeigu nepavykdavo per pietus – tuomet viešajame transporte. Stengdavausi skaitymą įterpti tarp darbų, nes vakarais laukdavo įvairiausi kultūriniai renginiai. Ingrida: Žurnalo skaitymo vieta priklauso nuo to, kada pavyksta gauti žurnalą. Paprastai jį pasiimdavau Vilniaus centre įsikūrusioje kavinėje per pietų pertrauką arba Mažvydo bibliotekoje savaitgaliais. Kai tik žurnalas mano rankose – greitai perverčiu turinį ir, kada tik turiu laiko, skaitau prie kavos puodelio. O koks pašnekovas dar iki šiol nepakalbintas, bet, jūsų akimis, turėtų būti? Viktorija: Pamenu, pačioje žurnalo pradžioje, vis būdavo pakalbinamas koks nors Kaune gyvenantis užsienietis – buvo labai įdomu išgirsti, kaip jų akimis atrodo Kaunas. Drauge su vyru Žilvinu Rinkšeliu daug metų dirbame Kauno kultūriniame lauke, o ir pati esu pastebėjusi, kad visuose mano darbuose ir projektuose yra žodis „Kaunas“, taigi tikrai dažnai tarpusavyje kalbamės apie miesto aktualijas. Dėl to man nuolat galvoje kirba mintis, kaip tiems žmonėms, pirmąkart čia atsidūrusiems, atrodo mūsų miestas. Ingrida: Kaip ir minėjau, dėl turinio pasitikiu žurnalo kūrėjais. Jeigu pašnekovas dar nepakalbintas – jis bus pakalbintas kitame

numeryje. Visada malonu paskaityti žmogaus, mačiusio jau dingusį Kauną, atsiminimus apie Kauno pastatus, gamyklas, bendruomenes ir pan. Tad kuo daugiau kalbinkite gyvą istoriją! Niekada nieko to nesame klausę, bet… Ko palinkėtumėte redakcijai ir skaitytojams? Viktorija: Komandai linkiu nesustoti. Tikiu, kad ilgainiui šis žurnalas gali tapti legenda. Žinau, kad gali būti sunku rasti motyvacijos, kantrybės ir užsispyrimo tęsti – visgi tai nėra ketvirtinis leidinys, rašote kiekvieną mėnesį ir tai išties sunkus darbas. Dėl to linkiu nesustoti – lauksime kitų jubiliejų ir 200-tinio numerio. Šiais laikais, kai viskas taip greit kinta, žmonės mėgsta viską keisti ir nuolatos bėgti. Žinoma, kartais kai kurių dalykų gal ir nereikia tęsti, bet pripažinkime – visada įdomu sutikti žmogų, kuris kokiame teatre dirba 50 metų. Norėtųsi, kad „Kaunas pilnas kultūros“ gyvuotų dar ilgai. Dėl to skaitytojams palinkėsiu palaikymo. Tokius leidinius, kaip ir bendrai visą kultūros spaudą, reikia skaityti. O čia dar labai geras turinys, tad nežinau, kodėl išvis galima neskaityti. Jeigu taip nutiktų – neliktų redakcijos, o tai iškart būtų blogas ženklas Kauno kultūros laukui. Tad, skaitytojai, mėgaukitės ir gal net susikurkite lėto skaitymo ritualą. Žinoma, su žurnalu „Kaunas pilnas kultūros“. Ingrida: Redakcijai norisi palinkėti įkvėpimo toliau tęsti savo darbą, nes žurnalas, tikiu, džiugina ir kauniečius, ir miesto svečius, ir visus kitus Kauno ir Kauno rajono kultūros gerbėjus. Ačiū, kad kiekvieną mėnesį parengiate tokį įdomų skaitinių rinkinį. O skaitytojams linkiu sėkmės ieškant žurnalo: radę – imkit ir sau, ir draugui!

Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Herman Drowning. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS REAGUOJA Į KARĄ TAI BENT – DAR VIENIJAUTRIAI METAI SPRŪSTA IŠ RANKŲ. UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME GRUODĮ KVIEČIAME SKIRTI SENIAI ATIDĖLIOTIEMS KALENDORIUJE, KULTŪROS GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI SUSITIKIMAMS IR MENO APSUPTYJE. Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄRENGINIŲ INFORMACIJĄ PROGŲ – Į VALIAS. DAR DAUGIAU KVIEČIAME RASITE NUOLAT IEŠKOTI NUOLATATNAUJINAMAME ATNAUJINAMAMEINTERNETINIAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS 50

Nuo 11 24

Filmas „Gurmaniška aistra“ (Pot au feu) Kino teatrai

Iki 01 06

Lengvos Kalėdos Kaune Rotušės a.

Kauno savivaldybės archyvo nuotr.

Kai į rankas paėmėte šį numerį, Kauną jau buvo apglėbęs Kalėdų angelas. Kaip visuomet, žiemos švenčių epicentras mūsų mieste – Rotušės aikštėje. Atėję pasigrožėti eglute užsukite ir į meno dirbtuves, pasiklausykite šventinių giesmių, parašykite Kalėdų seneliui laišką, išsikepkite blynų ar apžiūrėkite, ką įdomaus siūlo rankdarbių kūrėjai. Žinoma, ypatingą programą gruodį pasiūlys ir visur mieste įsikūrusios kultūros įstaigos.

Kadras iš filmo

Į 1885-uosius žiūrovą nukelsianti estetiška, subtili ir rafinuota „Scanoramą“ atidariusi Anh Hung Tran juosta pasakoja neprilygstamo virtuvės šefo Dodeno Bufano (akt. Benoît Magimelis) ir jo mokinės bei kolegės Eugenijos (akt. Juliette Binoche) istoriją. Liudininkai rekomenduoja į seansą eiti pavalgius, o vegetarams ar veganams siūlo rinktis kitą filmą.

Nuo 11 24

Filmas „Roberta“ Kino teatrai

Daugiau: kaledos.kaunas.lt

Kadras iš filmo

Elenos Kairytės dokumentinis filmas – „coming out of age“ istorija apie merginą vardu Roberta, gyvenančią Vilniuje ir ieškančią savo vietos pasaulyje. Robertai reikia nedaug – ji nori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Stebint Robertą vis naujame gyvenimo etape, išryškėja jos kartą lydintis ekonominio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinio judėjimo jausmas.

Nuo 12 01

Filmas „Čiulbanti siela“ Kino teatrai

Nuo 12 01

Spektaklis „Snieguolė“

Svetlanos Baturos nuotr.

Spektaklyje „Snieguolė“ režisierė Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė) žiūrovams pristato įtaigią ir gydančią Brolių Grimų pasakos interpretaciją, papasakotą ledynų mitologijos fone. Spektaklyje Dr. GoraParasit tyrinėja daugybę temų – ekologiją, klimato krizę, daugiakalbystę, migraciją, neapykantą ir socialinių lyčių dinamiką, kartu kviesdama svarstyti ir platesnius – egzistencinius dabarties ir ateities klausimus. Jungdama skirtingas medijas – twerk šokius, video žaidimų logiką, kompozitorės Sandros Kazlauskaitės garsovaizdžius ir klubinę muziką, režisierė atveria savo pačios, o kartu ir šiuolaikinės visuomenės psichologines pažeidžiamybes.

Kadras iš filmo

Video ir instaliacijų menininkas bei kino režisierius Deimantas Narkevičius, tyrinėdamas XIX a. pabaigoje Dzūkijoje nutikusią istoriją iš šių dienų perspektyvos, sutelkia dėmesį į ano laiko žmonių jausenas ir vaizduotę. Pirmajame lietuviškame ilgo metro 3D filme jis jungia faktus, folklorinius pasakojimus, ritualus ir gilų gamtos pajautimą į psichodelišką pasaką apie laikus, kurie nulėmė dabartinį pasaulį. O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume darnesniame pasaulyje?

GRUODIS

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

KALENDORIUS 52

Iki 12 22

Socialiai įtraukaus meno paroda „Bendrystės link / Bridging the Gap“ VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

Nuo 12 01

Filmas „Napoleonas“ (Napoleon) Kino teatrai

Kadras iš filmo

Naujoji legendinio režisieriaus Ridley Scotto juosta pasakoja apie intrigų, žiaurumo, drąsos ir įžūlumo pilną Napoleono (Oskaro laureatas aktorius Joaquinas Phoenixas) kelią į šlovės viršūnę jo mylimos žmonos, imperatorės Džozefinos (akt. Vanessa Kirby) akimis. Šiurpą varančius negailestingus politinius žaidimus lyg kaleidoskope keičia kvapą gniaužiantys imperatoriaus mūšiai neabejotinai viename įspūdingiausių šių metų didžiojo ekrano filmų.

Severinos Venckutės nuotr.

Tarptautinės meno rezidencijų platformos „Magic Carpets“ ir negalią turinčių asmenų centro „Korys“ socialiai įtraukaus meno paroda siekia paryškinti socialinės atskirties mažinimo bei kultūrinės sąmonės kitimo procesus. Tai paroda apie bendrystę, siekį auginti solidarumą, tarpusavio supratimą. Paroda nėra baigtinė – jos eksponavimo metu vyks dirbtuvės, pokalbiai, galerijos erdvę papildys nauji kūriniai. Šiuo parodos formatu siekiama atkreipti dėmesį, jog kelias į atviresnę bei solidaresnę visuomenę, neturi baigties taško. Iki 01 07

Miglės Kosinskaitės ir Peeterio Krosmanno paroda „Miesto hegzametras“

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 Menininkų pora dėlioja savo patirtis, rašo dailininko dienoraštį, savotišką epą su specifiniu ritmu, pasikartojimais ir pauzėmis, pasakodami savo istoriją. „Kaip eilėraštis yra daugiau nei žodžiai jame, arba partitūra yra daugiau nei taškų ir linijų junginys, taip paveikslas yra daugiau nei dažų dėmėmis padengta drobė. Kiek muzikos toje partitūroje įžvelgs žiūrovas, priklausys nuo jo įgūdžių, pasirinkimo ir atsakomybės“, – sako Peeteris Krosmannas. Miglė Kosinskaitė savo hegzametrą raizgo tarp sociumo ir abstrakcijos, nuo užaštrėjusių santykių reflektavimo iki noro užsidaryti nuo išorinio pasaulio.

Iki 02 29

Paroda „Apie žalių bromų miestą“

Iki 02 18

Paroda „Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Ekspozicijoje – arti 200 kūrinių iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, Vilniaus ikonografinės raidos fragmentus. Romantiška, nostalgiška, mitologizuota, įtampos ar nacionalinio naratyvo pagrindu konstruota Vilniaus vizualinė tapatybė skleidžiasi ir tarp žalių miesto bromų veda mus sostinės erdvių ir laiko labirintais pro neatsitiktinai parodos vizualiniam dizainui pasirinktas arkas, simbolizuojančias minčių ir dvasios kilimą link aukštesnių idealų, stiprybę, siekį, virsmą tarp būtojo ir būsimojo laiko. Tai pasveikinimas Vilniui 700 metų sukakties proga.

Galerijos archyvo nuotr.

Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pirmos profesionalios pantomimos trupės įkūrėjas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jo spektaklių forma prasilenkė su tuometiniu oficioziniu meno supratimu. Akstinu stabdyti veiklą tapo Kalantos susideginimas. Režisierius turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą. Menininkui mirus, liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. Modrio sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu, tapo jo veiklos tęsėju. Taip pat – šios parodos architektu, dizaineriu ir idėjos autoriumi.

Šeštadienis, 12 02, 14:00

Tautinio meno festivalis „Žiemos ratelis“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

GRUODIS

A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2

Festivalio metu bus minimas Kauno technikos kolegijos tautinių šokių kolektyvo „Pušynėlis“ 70-ties metų kūrybinės veiklos jubiliejus bei kolektyvo vadovo Kęstučio Pušinaičio 45 metų choreografinio darbo sukaktis. Dalyvaus pats „Pušynėlis“, taip pat – Kauno kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvas „Suktinis“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos tautinių šokių kolektyvas „Džigūnas“ ir Kauno kolegijos tautinių šokių kolektyvas „KauKas“.

KALENDORIUS 54

Pirmadienis, 12 04, 17:30

Sigito Gedos knygos „Jotvingių mišios“ sutiktuvės

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

12 04–01 04

Paroda „ArchiTextura: Unchanged & Evolving“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Rinkinyje „Jotvingių mišios“ spausdinami žymaus lietuvių poeto ir vertėjo Sigito Gedos (1943–2008) eilėraščiai, parašyti 1985–1996 m. „Geda nesiremia meno kalba, išvystyta iš visuotinės literatūros pavelde jau nusistovėjusių prasminių struktūrų ir jų santykiavimo taisyklių. <…> Žodžiai ir žodžių iškraipos, daiktai ir daiktų groteskos knibžda ir murdosi toje pakrantės zonoje tarp tobulos vizijų jūros ir jau tvirtai pasakytos žemės, ieškodami prasmingų tarpusavio santykių, iš kurių ir išaugtų nauja poezijos gyvybė“, – teigia slavistikos profesorius Rimvydas Šilbajoris. Renginyje dalyvaus poetė ir prozininkė Aldona Ruseckaitė, aktorė Virginija Kochanskytė, fotomenininkas Algimantas Černiauskas, leidyklos „Andrena“ vadovė Nijolė Petrošienė.

Autorių archyvo nuotr.

Rasos Chmieliauskaitės (Lietuva) ir Tomomi Homma (Japonija) paroda-sensorinė instaliacija yra 2022 m. Kaune vykdytos nevizualios architektūros kūrybinės rezidencijos ir Kauno centriniame pašte pristatytos parodos tąsa. Menininkės tyrinėja tradicinės architektūros reiškinius abiejose valstybėse, bandydamos tarp šalių megzti tarpkultūrinį dialogą, įveikiantį tiek kalbinį, tiek vizualinį barjerus ir leidžiantį per įvairius pojūčius – lytėjimą, uoslę bei klausą – atpažinti universalią abi kultūras atliepiančią architektūrinę gramatiką. 2023 m. rezidencija persikėlė į Japoniją, čia lapkritį atidaryta paroda. Antroji jos dalis gruodžio mėn. pasiekė Kauną. Kuratorius – dr. Justinas Kalinauskas.

Trečiadienis, 12 06, 18:00

Projekto „Kauno uostamiesčio kontūrai“ pristatymas LAS Kauno skyrius, Vilniaus g. 22

Kultūrinė upių tyrimų platforma TeKA ir Lietuvos architektų sąjungos ñ Kauno skyrius kviečia giliau pažvelgti į Kauno uostamiesčio fenomeną ir susipažinti su jo turtinga urbanistine bei architektūrine istorija. Projektu siekiama populiarinti istorinio Kauno uostamiesčio atmintį ir upių kultūros paveldą, taip pat miesto laivybos istoriją, virtualioje aplinkoje pristatant atkuriamą senojo Kauno uosto maketą. Visus metus vykdyto istoriniourbanistinio tyrimo metu projekto komanda rinko įvairią su Kauno uostamiesčiu susijusią ikonografinę informaciją, vykdė archyvinius tyrimus, fiksavo išlikusių pastatų situaciją ir atliko sunykusių pastatų architektūrinius apmatavimus, pagal kuriuos buvo braižomi įvairūs istorinio uostamiesčio statiniai. Daugiau: upynes.lt

Penktadienis, 12 08, 19:00

Grupės „sacréblue“ gimtadienis Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1 Ketvirtadienis, 12 07, 19:30

Koncertas „Balti žiemos sapnai“

KKC neoklasikinio šokio teatras „Releve“ pristatys jau tradiciniu tapusį, žiemos sezonu šokiais sušildantį koncertą, kuriame karaliaus šokis ir klasikinė muzika. Pasak teatro vadovės Rasos Butrimavičiūtės, šokis ir muzika yra neatsiejami. Muzika diktuoja ir veda scenoje esančius šokėjus, kurie judesiu ir emocijomis perteikia ir atspindi joje užslėptus, nepasiekiamus lobius, atgaivina ir įkvepia gyventi vėl ir vėl.

Visuomet alternatyvi, sykiais psichodeliška Kauno grupė „sacréblue“ kviečia į antrąjį savo gimtadienį: „Žinom, kad dingę buvom netrumpam, tad parodysim viską, ką sukūrėme per tą laiką. Na, o kad šalta tikrai nebūtų, į pagalbą pasikvietėme vilniečių grupę „Aktu“.“

Šeštadienis, 12 09, 12:30 / 13:30

Penktadienis, 12 08, 17:00

Literačių vakaras

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Muziejus kviečia į šventinį metų renginį – literatūros moterų rašytojų ir poečių kūrybos skaitymus. Šio ypatingo vakaro tradicijos siekia XX a. 4-ą dešimtmetį, kuomet tarp menininkų moterų būdavo mažuma ir joms įvairiose meno srityse, taip pat ir literatūroje „reikėjo įrodyti“, kad gali kurti ir kuria lygiai gerai bei stipriai kaip vyrai. Šių metų šventėje savo tekstus skaitys Akvilina Cicėnaitė, Eglė Frank, Indrė Valantinaitė, Jurga Tumasonytė, Lina Buividavičiūtė, Marija Mažulė, Sara Poisson, Vita Zaman, Jurgita Jasponytė, Daiva Molytė, Aldona Tüür, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Dovilė Zelčiūtė, Eglė Murauskaitė, Ida Povilaitė, Egidija Šeputytė, Patricija Gudeikaitė, Nijolė Raižytė, Vitalija Maksvytė.

Susitikimas su ekspozicijos „Pabėgimas iš IX forto“ autoriais

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73 „Aš nežinojau, ar Jėzus tikrai gimė per Kalėdas. Tačiau mes, lavonų degintojai, – taip“, – rašė Aleksas Faitelsonas. Kartu su kitais šešiasdešimt trimis kaliniais 1943-ųjų gruodžio 25-osios naktį jis pabėgo iš IX forto. Praėjus 80-čiai metų nuo legenda tapusio įvykio, lankytojams atveriama nauja ekspozicija „Pabėgimas iš IX forto“ ir meninė instaliacija, kurios autoriai – architektas Džiugas Karalius ir menininkas Mindaugas Lukošaitis. Į susitikimą su jais muziejus kviečia registruotis iki gruodžio 7 d. (nuorodą rasite internete), o ekspoziciją galite lankyti jums patogiu laiku.

GRUODIS

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

KALENDORIUS

Šeštadienis, 12 09, 14:00

Penktasis Žaislotekos gimtadienis. Grupės „Knygų vaikai“ koncertas

Šeštadienis, 12 09, 19:00

Big Daddy Wilson koncertas Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

Atlikėjo archyvo nuotr.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Pirmoji Kaune Žaisloteka švenčia jau penktąjį gimtadienį, kurį kviečia paminėti nuotaikingame grupės „Knygų vaikai“ koncerte. Elektroninių instrumentų, balso efektų rankenėles, klavišus ir mygtukus scenoje sukinėja ir spaudinėja populiariausias vaikų rašytojas Tomas Dirgėla ir jaunimui rašantis Justinas Žilinskas, kurių duetas koncertų metu mielai išduoda ir visas savo rašytojiškas paslaptis.

„Gali daug ko išmokti iš įvairių muzikantų, bet bliuze svarbiausias dalykas yra tai, ką tu jauti. Kalbu ne apie koncertą ar stilių. Bliuzas yra jausmas“, – įsitikinęs festivalio „Kaunas Blues“ rengėjų į Žaliakalnį priviliotas atlikėjas, pakviesiantis į unikalią muzikinę kelionę – nuo protėvių bliuzo iki klasikinio soulo, nuo folko iki šiuolaikinių ritmų.

Šeštadienis, 12 09, 20:00

Rūtos MUR koncertas „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Ievos Jūros nuotr.

Savito stiliaus muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR vis dažniau gali pasidžiaugti klausytojų dėmesiu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nors mūsų mieste mylima ir visuomet karštai sutinkama, į šio klubo sceną muzikos kūrėja žengs pirmą kartą, dėl to žada, kad jis bus išskirtinis.

Antradienis, 12 12, 19:00

Trečiadienis, 12 13, 18:00

Gregory Porter koncertas

„Muzikos ruduo“: „Chordos“ ir Mike Svoboda koncertas

Senoji Zapyškio bažnyčia, Muziejaus g. 1, Zapyškis, Kauno raj. Šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis pristato jau ne pirmą kartą kartu scenoje pasirodan2ius styginių kvartetas „Chordos“ ir šiuolaikinės trombono muzikos virtuozą Mike Svoboda (JAV / Vokietija). Programoje išgirsite šiuolaikinės muzikos klasikų kūryąa – britų kompozitoriaus Benedict Mason ir vieno didžiausią įtaką Europos muzikai padariusių XX amžiaus kūrėjų vokiečio Karlheinz Stockhausen opusus. Taip pat premjerą: kompozitoriaus Mariaus Baranausko festivalio ir Lietuvos kompozitorių sąjungos užsakytą kūrinį.

Erik Umphery nuotr.

Lietuva dainininko širdyje užima ypatingą vietą – prieš dešimtmetį „Kaunas Jazz“ pirmą sykį apsilankęs atlikėjas iškart pelnė publikos simpatijų prizą, pamėgo šio renginio atmosferą ir nuo to laiko visada džiaugiasi kvietimais sugrįžti. Šiandien jo kolekcijoje – jau du „Grammy“ apdovanojimai, vokalistas – itin populiarus, bet rado laiko mylimam Kaunui pristatyti elegantiškos kalėdinės muzikos albumui „Christmas Wish“.

Ketvirtadienis, 12 14, 18:00

Parodos „Arch teatras: kaip žmonės ir gyvuliai gyvena visą dieną“ atidarymas

Pop-up architektūros galerija A-XY, Maironio g. 2 Rugsėjį duris atvėrusi pop-up galerija kviečia į antrąjį veiksmą – naujoje parodoje architektas Vytautas Baltus pristato tikrais faktais paremtų multifunkcinių erdvių projektavimo 22-jų spektaklių seriją. Modeliuojant scenas nenukentėjo nė viena architektūra, nenaudotas [dirbtinis] intelektas. „Įspėjimas: vaizdai gali neigiamai paveikti interjeristo akis, demonstruojama grafika estetiškai pavojinga naujakurių skoniui“, – rašoma skelbime. Paroda galerijoje truks iki gruodžio 16 d., tuomet kelsis į KTU biblioteką.

GRUODIS

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

KALENDORIUS

Nuo 12 15

Filmas „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario) Kino teatrai

Kadras iš filmo

Ketvirtadienis, 12 14, 17:00

Paskaita „Nuo kovų dėl šventinės frizūros iki forširuotos lydekos iššūkių“ Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Jei ieškote idėjų ar įkvėpimo, kaip paįvairinti savo šventes – šis vakaras kaip tik jums! Istorikė Justina Minelgaitė-Plentienės skaitys paskaitą, kurioje sužinosite apie kalėdinę karštinę, šventinių dovanų „topus“, eglutės papuošimo idėjas, 12 patrovų ir kitokias šventines tradicijas laikinojoje sostinėje. Gastronominės valandėlės metu galėsite pajusti kalėdinio piernykėlio kvapą ir susipažinti su Kūčių ir Kalėdų vaišių tradicijomis. Jūsų lauks žaidimai, loterija ir net vakaro karaliaus ir karalienės rinkimai.gyvenimą, noras patiems išspręsti savo problemas daro juos jautresniais, o kartais – net ir brandesniais už suaugusiuosius.

Situacija nekasdieniška – milijonus žmonių visame pasaulyje suvienija… niekam neįdomus dėstytojas. Itin stiprų vaidmenį, tituluojamą komedijos grynuoliu, čia sukūrė žiūrovų pasiilgtas Nicolas Cage. Jo herojus staiga ima visiems sapnuotis – netgi į nuobodžias jo vedamas paskaitas ima plūsti apsimiegoję, bet susidomėję studentai. Ypač studentės! Visgi, pernakt tapus garsenybe, šlovė pasirodo ne tokia saldi, kaip rodosi per televizorių. O kur dar ta vienintelė, kuriai nuosavas vyras taip ir neprisisapnuoja? Socialinės kritikos nestokojanti norvegų režisieriaus Kristoffer Borgli komedija ypač aktuali tiems, kurie svajoja išgarsėti bet kokia kaina – taip pat tiems, kurie tiek pat mokėtų už galimybę išlikti anonimais.

Penktadienis, 12 15, 18:00

Tomo Dirgėlos stand-up „Kaip išleisti daugiau: patarimai visai šeimai“ Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Jono Petronio nuotr.

Populiariausias lietuvių vaikų rašytojas Tomas Dirgėla rengia jau antrąjį stand-up turą vaikams bei tėvams ir šį kartą nuo skaitymo temos pereina prie visiems aktualių finansinių klausimų! Kaip kuo greičiau išleisti gimtadieniui gautus pinigus? Kodėl taupymas kenkia tėvų sveikatai? Kaip pradėti verslą nuo penkerių metų? Ar verta leisti pinigus knygoms? Visi atsakymai ir naujausia kalėdinė „Domo ir Tomo“ serijos knyga apie dingusius mandarinus lauks tiek mažų, tiek didelių finansų eksperto T. Dirgėlos gerbėjų.

Penktadienis, 12 15, 18:00

Koncertas „Kosmosas ir muzika“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Kauno miesto simfoninis orkestras šįkart atliks dirigento Dainiaus Pavilionio parinktą programą. Vakarą pradės meilės pareiškimu mojuojanti Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonata“, programą tęs lenkų kompozitoriaus Adamo Wesołowskio „Dangaus sferų šokis“, sukurtas iškilaus astronomo Mikalojaus Koperniko 550 gimtadieniui paminėti. Antrąją koncerto dalį užpildys anglų kompozitoriaus Gustavo Holsto septynių dalių orkestrinė siuita „Planetos“ – muzikinis šedevras, kylantis iš susižavėjimo astronomija.

Roko opera „Jūratė ir Kastytis“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Kompozitoriaus Roko Radzevičiaus roko opera (libreto autorius Rimvydas Stankevičius) su Marijonu Mikutavičiumi ir Aiste Smilgevičiūte pagrindiniuose vaidmenyse šiais metais priima patį rimčiausią iššūkį. Kūrinys pirmą kartą istorijoje skambės visiškai gyvai: akompanuojamas orkestro ir su choru. Specialias aranžuotes roko operai sukūrė Jievaras Jasinskis. Jas atliks Kauno bigbendas diriguojamas to paties Jievaro Jasinskio. Dainuos mišrus choras „Vilnius Voices“, vadovaujamas Kristinos Žaldokaitės.

GRUODIS

Penktadienis, 12 15, 19:00

KALENDORIUS 60

Sekmadienis, 12 17, 11:00

Kalėdinė meno mugė Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Antradienis, 12 19, 19:00

KMN archyvo nuotr.

Artėjant šventėms, Kauno menininkų namai pristato naują iniciatyvą – Kalėdinę meno mugę, kurios lankytojai galės ne tik įsigyti meno kūrinių, bet ir susipažinti su jų autoriais, sudalyvauti įvairiose dirbtuvėse, pasisemti geros energijos, pasilepinti gardžia kakava, na ir, žinoma, palinkėti vieni kitiems gerų švenčių.

Lietuvos kino klasika bibliotekoje: „Maža išpažintis“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kadras iš filmo

Svetimas – toks jaučiasi aštuoniolikmetis Arūnas. Kūrybinės laisvės troškusi mama dailininkė juodu su tėvu paliko, o tėvo ir sūnaus santykiai eina vis šaltyn – Arūnas negali suprasti tolimo tėvo pasaulio. Mokykla ir klasės draugai jaunos širdies taip pat neguodžia. Nuolatinės išdavystės ir nesuprantamos sistemos prievolės veda vienintelės išeities link – viską mesti ir pradėti dirbti. Bet baimė stipresnė už laisvės troškimą. Net draugas Benas, muzikantas ir nepriklausomo gyvenimo propaguotojas, negali padėti ištrūkti. Tad kas padės? Tam tereikia vieno švelnaus prisilietimo. Filmą Vytauto Bubnio apysakos „Arberonas“ motyvais režisavo Algirdas Araminas.

Trečiadienis, 12 20, 18:00

Koncertas „Ennio Morricone filmų muzika“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Trečiadienis, 12 20, 19:00

Grupės „Laiminguo“ koncertas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Grupės archyvo nuotr.

Grupė „Laiminguo“ – tai post folk trio, sujungiantis tris artimus muzikinius bendražygius, menininkus, kūrėjus: Rytį Girską (sitaras, sarodas, bansuri fleita), seses Dorotę Girėją (vokalas, būgnas) ir Agotą Zdanavičiūtę (vokalas, kanklės). Šiame koncerte išgirsite ne vieną seną lietuvių liaudies kalėdinio laikotarpio dainą, savitai interpretuotą atlikėjų, taip pat būsite kviečiami dainuoti kartu.

12 21–12 31

Koncertų ciklas „Retro Kalėdos“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune, Evelina Sašenko, tango garsai, „Baltasis Kiras“ su styginių kvartetu „Academicus“, svingas, operetė ir kiti puikūs dalykai seniausią Lietuvoje kino teatrą per šventes pavers jaukiu muzikos klubu. Repertuaras ir bilietai: kcromuva.lt

GRUODIS

Italų kompozitorius, dirigentas, trimitininkas, vienas žymiausių kino muzikos kūrėjų Ennio Morricone užburiančiai veikia savo melodijomis. Pluoštas skambančių kino istorijų filharmonijos scenoje nušvis Karolio Bratkausko sukurtomis vizualizacijomis, į matytas ir išgyventas kino teatruose muzikos keliones pasinerti kvies sopranas Marija Arutiunova, choras „Vilnius“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir dirigentas Jonas Janulevičius.

Koncertas skirtas projekto „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ IV“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, uždarymui.

KALENDORIUS

Antradienis, 12 26, 18:00

A. Grigorian, E. Montvido ir LVSO koncertas „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Timofej Kolesnikov nuotr.

Asmik Grigorian – ugninga, tačiau trapi. Jos dramatiškas sopranas pakeri iki pat širdies gelmių. Edgaras Montvidas – artistiškas, itin subtilus ir intelektualus, demonstruojantis nepriekaištingą tenoro vokalinę techniką. Gintaras Rinkevičius – legendinis dirigentas, maestro, kurio vadovaujamas simfoninis orkestras pristato patį aukščiausią profesionalumo lygį. Šių talentų ryšys pavers pasirodymą ne tik tobulų vokalų paradu, bet ir jaukiu, kupinu nesuvaidintų emocijų vakaru.

12 26–12 31

Koncertų ciklas „Nuo Šv. Kalėdų iki Naujųjų metų“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Tradicinis šventinės muzikos maratonas šiemet pasiūlys susitikimus su Lietuvos kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Neda Malūnavičiūte ir grupe „U‘Elements“, kameriniu orkestru „Modus“, Kauno valstybiniu choru, Kauno miesto simfoniniu orkestru… Laimingi tie, kurie kiekvieną programos vakarą turi galimybę būti Kauno valstybinėje filharmonijoje!

Sekmadienis, 12 31, 19:00

Naujametinis vakaras. Spektaklis „Auksinis drakonas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Los Secretos de Pablo“ koncertas „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Teatro archyvo nuotr.

Per vieną vakarą apkeliauti visą P. Amerikos žemyną – įmanoma! Tokie vakarai, vienijantys pasiilgusius namų ir kelionių bei nuotykių ištroškusius, užgimė jau prieš keletą metų. Mėgstantys salsa, cumbia, bachata, reggae ar ska stilių muziką ar šokius čia jausis puikiai.

Teatras kviečia į 2024-uosius – Žaliojo drakono metus – žengti… drakoniškai. Agniaus Jankevičiaus spektaklis – tai tragikomedija pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphennigo pjesę. Personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo: „Nėra dokumento – nėra žmogaus“.

GRUODIS

Šeštadienis, 12 30, 20:00

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daiva Juonytė, Donatas Stankevičius, Elijus Kniežauskas, Emilija Visockaitė, Gabrielis Žvirblis, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2023 nr. 12 (100)