KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 11

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TRANSFORMACIJOS, KURIOS ĮKRAUNA

BENDRYSTĖ INTENCIJOJE

KAIP BŪTI ĄŽUOLYNE

AMŽINAI LIEPSNOJANTI PAGARBA

NUOLATINIS SANTYKIO KŪRIMAS MEZGIMAS KAIP PAREIŠKIMAS

KAŽKUR ČIA

Spalio pabaigoje Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Irena“. Pagrindinė jo herojė Irena Veisaitė vyksta į Estiją aplankyti Arvo Pärto. Prieš keletą dešimtmečių kompozitorius, liudydamas bičiulę gaubusį emigravusios dukros ilgesį, parašė kūrinį, tapusį vienu žymiausių jo darbų. Seni bičiuliai, atrodo, nė nepastebėdami kameros, šnekasi apie seną juodu abu palietusį įvykį.

„Arvočka, pameni, kai buvome Lenkijoje, bažnyčioje, ir tu skambinai „Für Alina“? Buvai su paltu, mes visi buvome su paltais. Buvo taip šalta, o tu skambinai taip lėtai, tas kūrinys toks lėtas, nesigirdėjo net kvėpavimo.“ – „Ir ką, visi užmigo?“ – „Ne, tu ką, visi buvo tarsi užburti.“ A. Pärtas paliečia savo krūtinę kairėje pusėje. „Kažkur čia.“ – „Taip, čia.“

Būtent šį sunkiai įžodinamą jausmą kairėje krūtinės pusėje bandome išrašyti šiame nume-

ryje. Tai jausmas, galintis apimti slampinėjant senesnėje už Kauną girioje, esančioje pačiame miesto centre, ar apžiūrinėjant vaikinų aktus, eksponuojamus Žaliakalnio turguje. Žiūrint į amžinai liepsnojančią ugnį ar pačiam degant žvakę, kol šalia stovinti vienuolė kalba maldą. Mosuojant virbalais į taktą su dar tuzinu bendraminčių. Pabandžius susikalbėti su nepažįstamuoju ar vidury nakties stebint šiuolaikinio meno kalba prabilusį industrinį objektą.

Sušilus lengviau būti kartu. Atsiverti kito nuomonei. Svarbu tik prižiūrėti vidinę ugnelę, kad ji netaptų pavojingu gaisru. O čia į pagalbą ateina sena gera bičiulė kultūra. Niūriausiu metų laiku kalendoriuje mirga „Scanoramos“ hitai, šiuolaikinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai ir išties nurauti koncertai. Taip pat ir Kauno kultūros asamblėja, pirmąsyk susibūrusi spalio pabaigoje. Kur šis šildantis sambūris nuves? Prisijunkite ir darykite įtaką.

KAIP BŪTI ĄŽUOLYNE

KOTRYNA LINGIENĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

Šį pasakojimą pradėkime nuo pratimo. Užverskite galvą ir stebėkite dangų pro medžių šakas. Po kelių minučių jus turėtų užplūsti nuostaba ir įkvėpimas. Kaip išgirdau iš archeologo prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Anglijos psichoterapeutai patvirtino, kad toks paprastas veiksmas išties giliai atpalaiduoja.

Apie 2011 m. Nacionalinės Jono

Basanavičiaus premijos laureato, Klaipėdos universitete dirbančio

V. Vaitkevičiaus vedamus žygius išgirdau iš šalia Ąžuolyno prieš keletą metų įsikūrusios bičiulės. Ji baltų šventvietes tyrinėjančio mokslininko dėka apie gyvąjį lobį, gerokai senesnį už patį Kauną, sužinojo daugiau nei eilinis praeivis. Tiesa, žodis „žinoti“ čia nebūtinai tinka – pats Vykintas, norint iš tiesų užmegzti su Ąžuolynu ryšį, siūlo į jį eiti „suskliaudus visus įsitikinimus ir stereotipus“.

Gimtinė ir brangenybė

„Aš čia gimiau, Ąžuolyne, Perkūno aikštėje, – tai mano gimtinė, čia augau“, – sako Vykintas. Sąmoningas jo kelias į Ąžuolyno istoriją prasidėjo dar paauglystėje, kai tėtis, fotografijos istorikas, nusivedė pas ankantį fotografą Stanislovą Lukošių. „Po pamokų eidavau jam padėti tvarkyti archyvus. Aš pasakodavau, kas matyti senuose negatyvuose, o jis, vedamas atminties, atpažindavo vietas ir žmones. Būtent S. Lukošius, nuolat lygindamas Kauną seniau ir dabar, man atskleidė istorinę miesto raidą.“ Baigdamas mokyklą Vykintas jau tvirtai suprato: Ąžuolynas nėra šiaip parkas ar miškas. Nors vėliau studijos Vilniuje ir šeimos kūrimas atitraukė, grįžti teko prieš kelerius metus, prireikus slaugyti tėtį.

„Ir tas grįžimas tapo ne tik fiziniu buvimu, bet ir savęs atradimu. Vėl pradėjau sapnuoti Ąžuolyną, pajutau, kad mano paties tapatybė yra tiesiog persmelkta tų ąžuo-

lų, – pasakoja mokslininkas. – Šis asmeninis ryšio atkūrimas sutapo su profesiniais pasiekimais: turėjau parengti bylą, kuria tradicinis žmogaus ir miško ryšys buvo įtrauktas į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Supratome ir įvardijome, kodėl ši vieta yra mūsų tautos brangenybė.“

Šiek tiek istorijos

Tai, ką šiandien vadiname Kauno Ąžuolynu, – miesto parkas, beveik 90 ha teritorija, iš kurios kiek daugiau nei trečdalyje dominuoja ąžuolai. Dabar tai pats Kauno centras, supamas prestižinių tarpukario vilomis nusagstytų Žaliakalnio kvartalų. Bet, kaip rodo archeologiniai tyrimai, Girstupio slėnis, esantis istoriniame Ąžuolyno branduolyje, dar iki pradedant rašyti istoriją buvo laikomas šventviete.

Vėliau šis, kaip ir kiti miškai, tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybe. 1463 m., kunigaikščiui Kazimierui leidus, kauniečiai galėjo ganyti gyvulius ir šienauti pievas nuo miesto iki pat Girstupio upelio, taip Ąžuolynas tapo oficialiomis ganyklomis. XVI a. dalis Ąžuolyno perėjo Šv. Kryžiaus bažnyčiai, kuri su visomis valdomis savo ruožtu ilgainiui atiteko karmelitų vienuoliams.

Nuo tada, kai miškas oficialiai tapo Kauno miesto nuosavybe ir netrukus pradėjo transformuotis į miestiečių laisvalaikio erdvę, urbanizacija Ąžuolyne juntama. 1872 m. čia įkurtas Miesto sodas. XIX a.

pabaigoje dalį miško sunaikino

Kauno tvirtovės statybos. Ąžuolyną šiandien juosia triukšmingos transporto ašys, jo pašonėje veikia periodiškai Žaliakalnį užkemšantis stadionas. Apie miesto plėtrą kitąsyk, o dabar neriam gilyn į mišką.

Kas pelningiau?

Taip, mišką galima iškirsti ir greitai pasipelnyti. Tačiau Ąžuolyno istorija kelia kitokį klausimą: ar miškas yra vienkartinis resursas, ar vertybė, galinti džiuginti visą gyvenimą?

„Šiandien visas pasaulis kalba apie nematerialias miško paslaugas. Pabandykime įkainoti, kiek žmonės, stiprindami sveikatą Ąžuolyne, sutaupo ligonių kasoms. Turtingos valstybės jau seniai suprato, kad investuoti į sveiką gyvenseną yra pigiau nei gydyti ligas“, – sako mano pašnekovas, dirbantis Klaipėdos universitete.

Anot Vykinto, ne mažiau svarbi ir egzistencinė miško vertė. Daugeliui žmonių vien žinia, kad jiems brangus miškas tiesiog YRA, suteikia psichologinį saugumą ir pusiausvyrą: „Kai miškas iškertamas, visa tai virsta trauma, kurią žmonės kartais prilygina karui.“

Profesorius prisimena, kaip atlikdamas istorinį Ąžuolyno tyrimą (beje, Lietuvos istorikų miškai šia prasme nedomina – nebent iš miškininkystės perspektyvos) atsivertė Vrublevskių bibliotekoje saugomą

XVIII a. karmelitų vienuolių pajamų ir išlaidų knygą: „Tikėjausi rasti įrašų apie pelną iš Ąžuolyno medie-

nos. Bet nieko panašaus neradau. Vienuoliai Ąžuolyno nekirto, pirko malkas iš kitur, o patį Ąžuolyną tik nuomojo ganykloms ir šienavimui. Tai padarė didžiulį įspūdį. Įsivaizduokite: tu turi galimybę, bet dėl mums šiandien nežinomų priežasčių ja nesinaudoji. Taip Ąžuolynas sulaukė mūsų.“

Jautė ir Mickevičius Ąžuolyne esantis Girstupio upelio slėnis jau senokai vadinamas Adomo Mickevičiaus vardu. Pakalbėjus apie sąmoninguosius karmelitus norisi klausti Vykinto – turbūt ir poetas ne atsitiktinai čia mėgdavo būti?

„Be abejo, jis buvo jaunas, iki kaulų smegenų romantikas ir idealistas. Pirmą kartą į slėnį jį atsivežė Romainių dvaro savininkas, bet vėliau poetas čia ėmė lankytis savarankiškai – tiek vienas, tiek su mylimąja Karolina Kovalskiene“, – pasakoja kaunietis. Karolina ir pasiūlė slėnį pakrikštyti Kauną po kelerių metų mokytojavimo palikusio poeto vardu. Čia pamatysite ir akmenį su inicialais A. M. bei poeto bičiulių įrėžtais metais – 1823.

Pasak mokslininko, A. Mickevičius galėjo ne tik intuityviai jausti ypatingą šios vietos dvasią, bet ir perimti vietinę tradiciją. Pavyzdžiui, artimai bendravo su tuometiniu Ąžuolyno eiguliu Joakimu Čelkevičiumi, kuris, tikėtina, žinojo senąsias slėnio istorijas. O ir gelbėjo poetui perduodamas slaptus laiškelius.

PIRMĄ KARTĄ.

PASLĖPKITE TELEFONĄ IR SEKITE SAVO POJŪČIUS.

„Savo poezijoje A. Mickevičius rašė apie undines – taip verčiama, bet iš tiesų tai laumės“, – teigia V. Vaitkevičius, atkreipdamas dėmesį į aplink plytintį mitologinį kraštovaizdį: Nemune yra Mergelių sala, kitame krante – Laumėnai. Tai rodo, kad poetas puikiai jautė ir fiksavo senąjį, mitinį vietovės klodą.

Šiandien mums pažįstamas slėnis tėra buvusios didžiulės teritorijos likutis. Jame aptikti archeologiniai radiniai – bronzos amžiaus kirveliai –liudija seniausius šventumo pėdsakus. „Ir ši byla dar nebaigta, –intriguoja Vykintas. – Neseniai viena moteris papasakojo radusi dar vieną reikšmingą akmenį, kuris galbūt minimas senuose archeologiniuose aprašuose. Nespėjau patikrinti, bet panašu, kad Ąžuolynas dar turi paslapčių.“

Akivaizdu, kad žmonės – itin svarbūs Ąžuolyno istorijos nešėjai ir tęsėjai. „Dar ekskursijos metu vyresnės kartos kaunietis papasakojo, kaip vaikystėje mama jį veždavosi prie Girstupio slėnio šaltinio atsigerti ar tiesiog parsivežti vandens namo, – prisimena Vykintas. –Man tai buvo labai svarbus, nors ir netiesioginis patvirtinimas. Šis šaltinis teka tiksliai į rytus, į saulę, tad beveik neabejoju, kad jo vandeniui anksčiau buvo priskiriamos ypatingos savybės.“ Tikiuosi, ši istorija pateks į kada nors tikrai

išleisiamą Ąžuolyno istorijos knygą. Paklausiau, ar Vykinto Vaitkevičiaus svajonėse ji yra. Taip!

Praktiniai patarimai

Prisimenate teksto įžanga tapusį pratimą? Iš tiesų Vykinto paklausiau, kaip patirti Ąžuolyną, jei jis iki šiol buvo tik parkas, per kurį pasiekiamas universitetas ar stadionas.

„Į Ąžuolyną eikite taip, lyg eitumėte pirmą kartą. Paslėpkite telefoną ir sekite savo pojūčius. Nebijokite pasiklysti – Ąžuolyno ribos labai aiškios. Eikite tiesiog ieškodami santykio su šia vieta. Jei turite šunį – puiku, leiskite jam būti jūsų vedliu. Jis gali nuvesti ten, kur jam tuo metu atrodo svarbiausia. Pasirinkite laiką, kai žmonių mažiau, – ankstyvą rytą ar vėlesnį vakarą, kad būtų kuo mažiau trikdžių. Ir tada tiesiog būkite. Paieškokite savo medžio, pakelkite akis į jo viršūnę. Jei ruduo – paimkite nukritusį lapą, jei pavasaris – stebėkite bundantį pumpurą. Šis paprastas dėmesio sutelkimas yra labai svarbus. Tai ir miško terapijos pagrindas. Jau turime pirmuosius diplomuotus šios terapijos specialistus, o kai kurie gydytojai net išrašo receptą – tiek ir tiek kartų per savaitę nueiti į mišką. Jei trūksta jėgų tai daryti savarankiškai, galima jungtis į „miško maudynių“ grupes, kurios moko, kaip būti miške ir megzti su juo ryšį. Tai atveria mums visai kitokį, dažnai nepažintą pasaulį.“

Lietuvos pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Nežinomo kareivio kapas / Lietuvos jūrų muziejus. LJM F 5609

AMŽINAI LIEPSNOJANTI PAGARBA

ALGIRDAS ŠAPOKA

Aš iš tos kartos, kuri net neįsivaizduoja, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis seniau atrodė visiškai kitaip. Nors vos porą metų prieš man gimstant tai buvo visuomenės diskusijų, susitelkimo ir pilietinių iniciatyvų centras. Šįkart žurnale iš liudijimų ir rašytinių šaltinių dėliojame pasakojimą ne apie visą sodelį, bet apie vieną kertinių jo ansamblio dalių, vieną žymiausių Kauno paminklų ir memorialų – Nežinomo kareivio kapą ir šalia jo liepsnojančią amžinąją atminimo ugnį.

Karo muziejaus sodelis

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – tarp labiausiai pilietiškai įkrautų ir įsimintiniausių Kauno miesto vietų. Čia itin didelė koncentracija ikoniškų miesto audinio istorijų ir objektų. Net neminint ceremonijų, kariljono ir kt.

Mano karta galėtų daug pripasakoti apie bohemiško gyvenimo interpretacijas ir imitacijas čia paauglystės laikais. Kur susitinkam? Karmūškėje. Įprotį, matyt, įskiepijo tvarką čia prižiūrintys muziejaus liūtai iš Biržų, ant kurių užlipti ir įsiamžinti teko 99 proc. šio miesto vaikų populiacijos.

1988 m. spalį istorinėje nuotraukoje įamžintas trispalvės iškėlimas kariljono bokšte. Tuo pačiu čia randame ir vieną įsimintiniausių tarpdisciplininių kūrinių – Bernardo Bučo skulptūrą „Sėjėjas“, perinterpretuotą Kauno gatvės menininko Morfai.

Sodelį dažniausiai įsivaizduojame kaip žydintį, kvepiantį, atpalaiduojantį kaimo vaizdelį, tačiau čia kitaip. Šis sodelis – itin monumentalus ir savo formomis, ir turiniu, ir medžiagiškumu, ir spalvomis.

Tačiau gana kuklus Nežinomo kareivio kapas su visada plazdančia liepsna grąžina ant žemės. Jis apsieina be aukštų pjedestalų, aštrių kampų, valstybinės megalomanijos ir šaltumo.

Idėja plačiai paplitusi

Nežinomo kareivio kapas – po Pirmojo pasaulinio karo paplitęs memorialinis žanras. Dėl mūšių masto ir naujų karinių technologijų tūkstančiai kariavusių vyrų liko neatpažinti. Pirmieji tokie kapai įrengti 1920 m. Jungtinėje Karalystėje, Vestminsteryje, ir Prancūzijoje, po Triumfo arka. Gan greitai tokie memorialai iškilo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Portugalijoje, Italijoje, Serbijoje ir kitur. Kai kurios

šalys, pvz., Kanada, Japonija, turi netgi po kelis tokius monumentus skirtingiems karams ir jų aukoms pagerbti.

Vienas esminių šių kapų bruožų –aukurai su amžinąja ugnimi, pradėti diegti pagal prancūzų pavyzdį. Liepsna niekada neužgęsta, kaip tauta niekada nepamiršta savo didvyrių. Taip pat tai –laisvės šviesa, už kurią kovota nežinomybės, blogio ir tironijos tamsoje.

Vienas įspūdingiausių matytų memorialų Nežinomiems (ir ne tik) kariams buvo bene arčiausiai – Rygoje. 9 hektarų teritorijoje apie 5 km nuo miesto centro palaidoti ir įamžinti keli tūkstančiai latvių, žuvusių per Nepriklausomybės kovas ir Pirmąjį pasaulinį karą.

Čia tokių kareivių kapų – apie 300. Visus juos žymi įrašas „Nezināms“. Jiems atminti skirta amžinoji ugnis yra viso memorialo centrinė ašis. Prie jos, paradinės alėjos pabaigoje, vyksta įvairūs minėjimai. Šią vietą rekomenduoju aplankyti visiems, vykstantiems į Rygą.

Didžiausias Baltijos šalių memorialas buvo statomas 12 metų, o jo autorius –Mažeikiuose gimęs latvių skulptorius Kalis Zalė. Jis taip pat sukūrė ir žymųjį Laisvės paminklą Rygos centre, kuris tapo neatsiejama miesto vizitine kortele ir svarbiausių demonstracijų, protestų, kitų istorinių įvykių vieta.

Kaip tyki vargingoji senovė

1921 m. Kaune atidengiamas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Tai pats pirmasis šio sodelio paminklas, pradėjęs formuoti dabar puikiai atpažįstamą ansamblį. Kuklus, nors sukurtas dviejų žinomų Pirmosios Lietuvos Respublikos meistrų: skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio.

Paminklą pašventino pats Jonas Mačiulis-Maironis. Kita įdomi detalė –iškilmių metu karinis orkestras pristatė

šiai progai sukurtą kompozitoriaus

Juozo Tallat-Kelpšos Gedulingą karinį maršą, giedojo choras.

Turbūt geriausiai patį paminklą apibūdino tuometinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis: „Patsai paminklas žymėtinas savo originalumu: nežiba puikumu ar išdidumu, bet paprastas ir liūdnas, kaip mūsų tyki vargingoji senovė.“

Nežinomo kareivio kūnas čia palaidotas tik po daugiau nei 10 metų. Statant aukurą primenantį Kauno simbolį apie tai dar negalvota. Visgi 4-ajame dešimtmetyje karo muziejaus vadovybė ėmė svarstyti galimybę papildyti sodelio ansamblį.

Kario palaikai pirmiausia palaidoti prie Lietuvos ir Latvijos pasienio, Červonkos karių kapinėse – latvių ūkininkų laukuose, kovų su bolševikais vietose. Nežinomas kareivis pargabentas į Lietuvą 1934 m. ir lapkričio 23 d. iškilmingai perlaidotas muziejaus sodelyje priešais paminklą.

Iškilmėse kalbą sakė prezidentas

Antanas Smetona. Jis Nežinomą kareivį ceremonijos metu apdovanojo III laipsnio Vyčio kryžiumi. Dalyvavo ir Vyriausybės nariai, kariuomenės vadovybė, kariai, savanoriai, visuomeninės organizacijos ir daugybė piliečių.

Sulygintas su žeme

Atėjus antrajai sovietinei okupacijai, komunistiniai funkcionieriai okupavo administracinius postus.

Viena ideologija keitė kitą, okupantų simboliai – lietuviškus. Nežinomo kareivio palaikai buvo ekshumuoti, o dviejų legendinių kūrėjų darbas –sulygintas su žeme.

Neilgai trukus pradėtas ruošti naujas pjedestalas raudonųjų didvyriams.

Vieną garbingiausių – Nežinomo kareivio kapo ir paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ – vietą užėmė ypatingais gabumais nepasižymėjęs lenkų šlėktos sūnus, nusikaltėlis, saugumo aparatūros pradininkas

Feliksas Dzeržinskis. Tai įvyko 1951 m.

Birželio sukilimo dalyviai, Vyčio kryžiaus kavalieriai Pilypas Narutis, Mykolas Naujokaitis, Jonas Algirdas Antanaitis ir Adolfas Damušis prie Nežinomo kareivio kapo, 2001 m. birželio 23 d. Alfonso Žaldoko archyvas / Vytauto Didžiojo karo muziejus. VDKM Fa 22163/27

Atgimimas įsisiūbuoja

Stiprėjant tautinėms nuotaikoms stiprėjo ir žmonių dėmesys sugriautoms vertybėms. Labai greitai atsigręžta ir į Pirmosios Lietuvos Respublikos panteoną. Tuometinei

Juliaus Janonio aikštei atėjo reikalingų permainų metas.

Čia didžiausią vaidmenį gavo

Lietuvos kultūros fondas, įsteigtas 1987 m. pabaigoje, likus daugiau kaip pusmečiui iki Sąjūdžio. 1988 m. vasarą įkūrus jo Kauno padalinį, pirmininku paskirtas netoliese „Miestprojektą“ suprojektavęs buvęs vyriausiasis Kauno architektas Algimantas Sprindys.

Jis tampa vienu iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio atkūrimo, buvusių paminklų atstatymo iniciatorių, o vėliau ir architektūrinės projekto dalies autoriumi. Kartu su juo, LKF įsikūrus netoliese, Kauno menininkų namų pastate, į veiklą įsijungia ir mano pašnekovas, dabar –galerijos „Meno parkas“ vadovas, Arvydas Žalpys.

Reikėjo visiškai pertvarkyti ir pačią sodelio teritoriją. Pirmiausia atkurta Juozo Zikaro „Laisvė“. Grąžinti Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai. Atkurti Vlado Putvinskio, Povilo Lukšio, Antano Juozapavičiaus biustai. Darbai vyko greitai, neatlygintinai, susitelkus visuomenei, įstaigoms ir menininkams.

Galiausiai atėjo metas surasti ir tiksliai nustatyti Nežinomo kareivio palaidojimo ir paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvusias vietas. Kartu su Sąjūdžio Kauno skyriaus vadovu Česlovu Vytautu Stankevičiumi surasti ir atkasti seni pamatai bei keletas senojo paminklo akmenų su skiedinio liekanomis.

Organizuojamos grupės „LKF įsikūrė Kauno menininkų namuose, bet prie pačios meninės veiklos daug neprisidėjau. Mano tiesioginis darbas nuo pradžių buvo to paminklo atstatymas“, – prisimena menininkas, kuratorius Arvydas Žalpys.

Paskui aktyviai įsijungė Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejus ir tuometinis jo darbuotojas, dabar jau generolas leitenantas Vytautas Jonas Žukas. Kaip sakė A. Žalpys, būsimo Lietuvos kariuomenės vado patriotiškumas ir organizaciniai sugebėjimai tiesiog spindėjo; atrodė, kad jam „tokios veiklos ir reikėjo“.

Atstatyti paminklą nuspręsta taip pat, kaip jis ir buvo pastatytas –surenkant akmenis iš Lietuvos nepriklausomybės kovų vietų. 1989 m. rugsėjį mobilizuota 16 akmenų rinkėjų grupių net 50 mūšių vietų. Tarp jų 3 Latvijoje ir 4 Lenkijoje. Akcijoje dalyvavo iki 200 savanorių.

„Karo muziejus gal turėjo paslėptos medžiagos. Juk rasti Nepriklausomybės kovų žemėlapį – ne taip paprasta. Remiantis ikonografija pradėtas rengti paminklo atstatymo projektas“, – tęsia A. Žalpys.

Prisidėjo ne tik žmonės, bet ir įvairios įstaigos. Pašnekovas prisimena, kad „Kauno tiltai“ suteikė transportą iš visos Lietuvos akmenims parsivežti. Rašytiniuose šaltiniuose minima ir ritualinių paslaugų įmonė, vėliau tapusi UAB „Akmelita“ ir vis dar veikianti Jovarų gatvėje.

Atsiminimuose rašoma, kad paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ projektą atkūrė Paminklų projektavimo ir restauravimo instituto Kauno filialo architektai, kuriems vadovavo Kęstutis Žalnierius.

Nežinomo kario aukurą projektavo taip pat šio instituto architektas kaunietis Vytautas Liaudanskas. Nors daug ką pavyko suorganizuoti nemokamai, tačiau pats atkūrimas –ilgas ir brangus procesas. Lietuvos kultūros fondo užsakymo atkurti paminklą už gana nedidelę 13 000 rublių sumą ėmėsi susivienijimo „Struktūra“ mūrininkų grupė Piramidė buvo sumūryta per mėnesį dirbant uždaroje palapinėje.

Simbolinis tiltas su praeitimi

„Po pirmos ekspedicijos parvežėme akmenis ir išpylėme sodelyje, už tvorelės Donelaičio gatvėje. Ateinam kitą dieną – akivaizdu, kad akmenų trūksta. Buvo nemalonu. Visi kiti akmenys buvo vežami į mano kiemą Vičiūnuose“, – pasakoja pašnekovas.

Vis dėlto, ryškiausiais atsiminimais tapo ne nedidelės vagystės, bet susitikimai ir bendravimas su amžininkais. Buvo ieškoma dar gyvų liudininkų, prisimenančių skulptūros atidengimą tarpukariu? Po ilgų bandymų rastas lakūnas Simonas Stanaitis.

Arvydas sako: „Žmogus jau buvo metuose, radau jį Panemunėje, slaugos namuose. Teko nemažai bendrauti, vežiau jį į visas iškilmes.

Jis buvo skraidęs net su pačiu Steponu Dariumi. Tai buvo toks mūsų simbolinis tiltas, ryšys su nugriautu paminklu.“

Archyvai kitoms kartoms

Pasak A. Žalpio, viskas buvo nuosekliai katalogizuojama, archyvuojama ir saugoma Lietuvos kultūros fondo archyve. Norintiems plačiau domėtis Kauno panteono atkūrimo tema tai turėtų būti nepaprastai vertingas dokumentų rinkinys.

„Visi turi savo šaliai atiduoti tam tikrą duoklę. Man atrodo, aš ją labai sąžiningai atidaviau. Reikia dėkoti likimui, kad suvedė gyvenimas su visais tais nuostabiais iniciatyviais žmonėmis, – atsisveikindamas taria Arvydas. – Baigiant paminklą, į jo vidų įleista kapsulė su atstatymo organizatorių, akmenų rinkėjų, kitų prisidėjusių sąrašais. Ateities kartos suras. Būtų įdomu surasti ir senąjį archyvą“, – priduria.

Mintyse jau rašau užklausą. Tikiuosi, surasiu, nes paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir Nežinomo kareivio kapo, mūsų paminklinės savasties, atkūrimas – tik dalis šio nuostabaus sodelio iniciatyvos, kuri verta atskiro lapo Kauno istorijoje.

Nežinomo kareivio kapo atidengimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, 1990 m. Fot. Edmundas Katinas / Kauno IX forto muziejus. KDFM F 17323

TRANSFORMACIJOS, KURIOS ĮKRAUNA

GUNARS BAKŠEJEVS

2023 m. vasarą „Kauno energija“, įmonė, užtikrinanti, kad kauniečių butuose žiemą būtų šilta, pakvietė į festivalį. Tai buvo daug kam netikėtas ir puikiai suveikęs ėjimas – vietos nemokamose ekskursijose užsipildė akimirksniu, o žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėjo instaliacijos „Lengvai pakylėtas slėgis“ vaizdais. Tad ilgus metus skaičiuojančios, uždaros, atokiame industriniame rajone įsikūrusios įmonės atsivėrimą, inicijuotą jos rinkodaros vadovo, galima traktuoti ir kaip sėkmingą viešųjų ryšių akciją.

Luko Mykolaičio nuotr.

„Lengvai pakylėtas slėgis“ / Luko Mykolaičio nuotr.

Pats vaikštinėdamas senosios

šiluminės elektrinės Petrašiūnuose teritorijoje sužinojau, kad šiltuoju

metų laiku čia išties mažiau darbo –spaudžiant šalčiui, suprask, tokių atsivėrimų suorganizuoti nepavyktų.

O taip įdomu – tiek leidimas įsmukti ten, kur paprastai negalima, tiek istoriniai faktai apie šildymą tarpukariu ir okupacijos metais, beriami

„Gražinkime Kauną“ iniciatyvos gidų, tiek pati instaliacija, kviečianti prisiminti fizikos pamokas. Vos tris dienas eksponuoto kūrinio „Lengvai pakylėtas slėgis“ autoriai – menininkas

Jurgis Paškevičius, garso inžinierius, kompozitorius Antanas Dombrovskij ir šviesų dailininkas Julius Kuršis.

Akcija pavyko ir 2024 m., kai šiluminė elektrinė virto naktiniu klubu. Petrašiūnų „Berghain“, kodėl gi ne? Kelioms dienoms ir naktims čia įsikūrė kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko ir šviesų menininko Eugenijaus Sabaliausko duetas, istorinį pastatų kompleksą pavertęs ritmingai pulsuojančiu, vaitojančiu ir mirgančiu kūnu. Vietų ekskursijose ir vėl pritrūko, o vėlų rugpjūčio penktadienio vakarą su minia slinkdamas link „Transformacijų“ jau dairiausi tradicinių muzikos festivalio atributų – marškinėlių, maisto ir gėrimų kioskelių. Vingiuojant maršrutu teritorijos viduje efektą stiprino prožektorių žaismė, meno objektu pavertusi net, rodytųsi, tokią banalią čia pat ruošiamo biokuro krūvą.

Manto Repečkos nuotr.

Tadas Černiauskas. „Pagalba metant kailį“ / Martyno Plepio nuotr.

Aistė Ambrazevičiūtė. „Rūdys“ / Martyno Plepio nuotr.

2025 m. „Transformacijos“ vėl permąstė ne tik industrinio paveldo santykį su šiuolaikine visuomene, bet ir paties festivalio formatą.

Kūrybinių idėjų kompanija „Salto“, ne vienai stambiai įmonei padėjusi atsiverti kultūrai, šįkart grįžo prie pirminės idėjos šiluminės elektrinės teritorijoje įkurdinti meno objektus, tačiau nepamiršta ir garsinė patirtis, taip smarkiai rezonavusi praėjusiais metais. Jau savaime įdomius vamzdynų rezginius kerpių mikropasaulio dalimi vertė Aistė Ambrazevičiūtė.

Tadas Černiauskas su savo instaliacija „Pagalba metant kailį“ kreipė dėmesį į medžio virsmą šiluma. Arturas Bumšteinas ir „Kala Sound System“ pristatė vietai pritaikytą garso sistemą, o „Transformacijos“, anksčiau buvusios tiesiog „Kauno energijos“ festivaliu, oficialiai pava-

dintos šiuolaikinio meno festivaliu. Vasaros pabaigos savaitgalis tapo organiška įžanga į „Audros“, Kauno bienalės ir kitų meninių pareiškimų pripildytą Kauno rudenį.

Ar kitąmet rugpjūčiui artėjant vėl planuoti budėjimą prie „Transformacijų“ registracijos sistemų? „Salto“ atstovė Irutė Tumaitė tikisi, kad taip. Specialiai šiam festivaliui įkurta viešoji įstaiga nuojautas sustiprina. Na, ir paskutinis klausimas – galbūt panašus formatas, skatinantis idėjų mainus, atsivėrimą ir vertybines transformacijas, įmanomas ir kitose didelio masto įmonėse, kurios rūpinasi itin svarbiais kauniečių gyvenimo aspektais? Nesvarbu, kalbame apie šildymą, šaldymą, žaliavas ar atliekas, atvirumas – nuostabi savybė.

Martyno Plepio nuotr.

NUOLATINIS SANTYKIO KŪRIMAS

KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Su fotografu Donatu Stankevičiumi prieš keletą

metų leidomės į kultūrinį žygį po dvasininkų namus – jų, paverstų muziejais, Kaune galite aplankyti trejus, ir visi tame pat Senamiesčio gale.

Netoli šio maršruto atklydome ir šįsyk, tik Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas priėmė ne savo bute, bet vienu aukštu žemiau esančioje menėje.

Karolio Reisono tarpukariu projektuoti Kauno arkivyskupijos rūmai – didingas, bet slaptas brangakmenis, besislepiantis už Rotušės aikštės. Okupacijos metais čia veikė J. Naujalio muzikos mokykla, kurioje užaugintas ne vienas šiandienos talentas. Kultūringa aura lėmė, kad architektūrinės detalės išliko. Pavyzdžiui, juodos vidaus durys – neįprasta šiandien, bet itin stilinga. Su Donatu garsiai pasvajojame, kad kurija galėtų duris kultūrai atverti plačiau. Arkivyskupo prie sienos neremiame, bet jis pats, rodydamas vieną kaip tik baigiamą tvarkyti salę, panašią idėją išsako. Gal jau kitąmet?

Nedaug liko šių metų, kokie jie buvo Kauno arkivyskupijai?

Kadangi švenčiame Jubiliejaus metus, jaučiamas didelis pakilimas, gausu renginių. Metų pradžioje surengėme didžiulę piligriminę kelionę į Romą. Tūkstančiai lietuvių atvyko lėktuvais, autobusais, Šv. Petro bazilika tiesiog drebėjo nuo mūsų chorų ir orkestrų. Vatikano pareigūnai sakėretai girdintys tokio aukšto lygio muziką. Tai buvo didžiulis mažos tautos pasididžiavimas – gauti tokį pagyrimą centrinėje pasaulio šventovėje.

Panašus pakilimas lydėjo ir neseniai pasibaigusius Šiluvos atlaidus, o vasarą tūkstančiai žmonių susirinko į Vilties šventę Kauno sporto halėje.

Tačiau Bažnyčia – tai ne tik šventės, bet ir kasdienybė. Kartais ji nematoma, bet joje skleidžiasi nuostabūs dalykai. Pavyzdžiui, Benamystę patiriančiųjų dienos centras „Ateik“, kur žmonės gali ne tik pernakvoti, bet ir pasikalbėti. O organizacija „Gerumo rankos“ Vilijampolėje įgyvendino unikalų projektą – nupirko visą daugiabutį. Jame metus gali gyventi ir gauti socialines paslaugas tie, kuriems reikia atspirties taško gyvenime – tiek jauni, tiek vyresni. Tai ne tik stogas virš galvos, bet ir namų šiluma, įkvepianti pradėti iš naujo.

Ar arkivyskupija tokiuose projektuose labiau globėja, ar partnerė?

Bendradarbiaujame įvairiais formatais. Kai kurias organizacijas, pavyzdžiui, „Caritą“, arkivyskupija yra įsteigusi pati. Su kitomis, taip pat ir su miesto savivaldybe, esame partneriai. Pavyzdžiui, kartu veikia vaikų dienos centras senamiestyje –labai jauki vieta, kur mums smagu, nes vaikams smagu.

Viena mano paties pareigų – koordinuoti. Daug iniciatyvų ateina iš kurijos, kuri Bažnyčios struktūroje yra tarsi savivaldybė – ji duoda toną, kuria planus. Tad vyskupas yra iniciatorius, judintojas: klausia, kaip sekasi, ko trūksta, ką galime padaryti geriau. Žinoma, neišvengiama ir formali pusė – įvairios valdybos, tarybos ir posėdžiai yra mano kasdienio darbo dalis.

Kartais tie posėdžiai ir patiems įgrįsta, bet į juos einame vedami tikėjimo, kad pasaulis dėl to taps geresne vieta gyventi. Juk galiausiai didžiausias įdirbis lieka ne popieriuose, o žmogaus širdyje. Tai, kas sukuriama per santykį, per emocinę atmintį, per ištiestą pagalbos ranką. Žmogus, kuriam nepažįstamieji padarė gera, niekada to nepamirš.

Tarp gausybės reikalų, ar jums lieka laiko asmeninei refleksijai?

Refleksiją privalau suplanuoti. Jei ji neatsiranda dienotvarkėje, tai tiesiog neįvyksta, nes tave neša susitikimų ir reikalų banga. Nėra lengva įterpti tokį laiką, bet save guodžiu, kad šis stabtelėjimas yra įsakytas. Tai mano pareiga.

Refleksija yra esminė dvasinės, psichologinės ir fizinės sveikatos dalis,

tačiau šiandieniame pasaulyje mes per mažai vertiname pauzės svarbą. Kaip sako Juozas Erlickas, tiesiog „lekiam laukais plevėsuodami plaukais“.

Tą laiką vadinu „dykumos diena“ –stengiuosi minimaliai naudotis telefonu, atsiriboti. Dažniausiai važiuoju į Palendrių vienuolyną. Ten neturiu jokių pareigų ar atsakomybių, ir man tai labai patinka, nes esu lygus, bendruomenės narys, o dėmesio centre yra Dievas, ne žmogus.

Minėjote, kad jums svarbu klausti žmonių, kaip jie jaučiasi. Tad kaip šiandien jaučiasi kauniečiai?

Kauniečiai – ypatingi žmonės, man jie labai patinka. Jie praktiški, ūkiški, su geru humoro jausmu, kartais nevengiantys aštresnio žodžio. Bet tas jų praktiškumas labai žavus, nes nukreiptas ne tik į save ar savo šeimą, bet ir į visą miestą.

Miestas tiesiog pulsuoja gyvybe. Labai džiaugiuosi matydamas, kiek visko vyksta, kiek atidaroma naujų erdvių. Per pastaruosius porą mėnesių, regis, dalyvavome bent šešiuose atidarymuose: baseinas, tiltas, arena, naujas pastato korpusas, pamatas… Jaučiasi, kad patiriame didelį materialinį pakilimą, kurio žmonės taip ilgai siekė. Žinoma, didžiausias iššūkis –augant materialiai, nepamesti dvasinės gerovės. Bet panašu, kad ir čia viskas juda į priekį. Pabandykite nusipirkti bilietą į Nacionalinį Kauno dramos teatrą – aš pats vis

dar laukiu eilėje į spektaklį „Kai buvome jauni“. Kauno valstybinis muzikinis teatras taip pat nuolat pilnas. Neseniai mokytojams parodytas šio teatro miuziklas „Aida“ „Žalgirio“ arenoje buvo aukščiausio lygio. Teko lankytis ne viename Brodvėjaus šou, ir turiu pripažinti –tai, ką mačiau čia, kokybe nenusileidžia, o gal net ir lenkia.

Ar Lietuva šiandien religingas, ar visgi sekuliarus kraštas?

Lyginant su Amerika, kurią geriau pažįstu dėl studijų, bažnyčių lankomumas Lietuvoje gerokai žemesnis. Tam neabejotinai turi įtakos sovietinėje priespaudoje augusi karta, kuri mokykloje buvo mokoma, kad Bažnyčia – tai „tamsybininkai“. Dėl to jie ir šiandien labai atsargiai žiūri į visus bažnytinius reikalus.

Tačiau stebiu vieną įdomų reiškinį. Nors patys tėvai yra atsargūs, vaikus į bažnyčią jie vis tiek leidžia. Ir būtent per vaikus neretai užsikabina

ir patys. Šiemet viena pora pasidalino nuostabia istorija. Ruošiant vaikus Sutvirtinimo sakramentui, į katechezės pamokas kviečiami ir tėvai –kad suprastų, ką patiria jų vaikai, kad galėtų susikalbėti. Pirmiausia įsitraukė mama, vėliau ir tėtis. Galiausiai jie pasakojo: „Negalime patikėti, kas per metus įvyko mūsų šeimoje. Santykiai sušilo, atradome tikėjimą, o juk buvome ant skyrybų slenksčio.“

Kaip vertinate vadinamuosius „proginius“ katalikus – tuos, kurie į Bažnyčią ateina tik per Kalėdas, Velykas ar svarbiausiais gyvenimo momentais? Ar tai geriau nei nieko?

Į juos žiūrime labai gerai. Jie –mūsų šeimos nariai, saviškiai. Man jie primena emigravusį brolį ar seserį. Susitinkame retai, bet dėl to nenustojame to žmogaus mylėti –kartais jis tampa net dar brangesnis. Į juos žiūrime su viltimi, kad vieną dieną jie plačiau atras tai, ką turime. Juk ši šeima gyvuoja jau 2000 metų. Tai lobis, kuriame sukaupta daugybė apmąstymų, kaip gyventi, kad būtum laimingas, kad jaustum pilnatvę.

Iš šalies atrodote labai atviras, mėgstantis bendrauti žmogus. Kunigo pašaukimas atliepia jūsų būdą?

Tiesą sakant, save atradau ne iš karto. Norėjau būti garso režisieriumi, siejau gyvenimą su muzika, planavau dirbti teatre ar kine. Grojau akordeonu, net įgyvendinau vaikystės svajonę – grojau vestuvėse.

Viskas ėjosi puikiai, kol manęs neištiko nuotykis, vadinamas kunigo pašaukimu. Tai buvo visiška staigmena, nes per visą vaikystę ir paauglystę net minties tokios neturėjau. Iš pradžių mane tai gąsdino, jaučiau didelį stresą. Mano galvoje kunigas buvo kaip Liudas Vasaris – žmogus, nusivylęs meile, kuriam seminarija

lieka vienintelė išeitis. Kaipgi aš galėčiau taip keistuoliškai gyventi? Po metų stiprių svarstymų pradėjau save bandyti: važinėjau į stovyklas, įvairius susitikimus. Ir pamačiau, kad man visai patinka kalbėtis su žmonėmis, kurti santykį, pralinksminti. Galiausiai supratau: „Ei, gal aš ir galėčiau būti kunigu.“

Vėliau suvokiau, kad galbūt prigimtyje visada glūdėjo bendrystės ilgesys. O kunigystė iš esmės ir yra nuolatinis santykio kūrimas.

Ar niekada neabejojote pasirinkimu?

Jei nėra abejonės, nėra ir tikėjimo –tuomet viską tiesiog žinai. Tikėjimas reikalauja nuolatinio pertikrinimo. Abejojimas yra sveikas procesas, nuolatinis svarbiausių egzistencinių klausimų kėlimas.

Viskas susiveda į tai, kaip mes matome pasaulį. Pasaulėžiūra – kaip aš mąstau apie pasaulį – tiesiogiai virsta pasaulėjauta – kaip aš jį jaučiu. O tai veikia viską, net fizinę sveikatą. Juk nuolatinė egzistencinė įtampa sėda į visą mūsų sistemą. Gydome kraujo spaudimą vaistais, bet kartais priežastis glūdi kur kas giliau – pasaulėžiūriniuose klausimuose, baimėje, kad šis pasaulis nėra saugi vieta.

Kokių praktinių, bet kartu ir dvasinių patarimų turėtumėte žmonėms, kuriems atėjus tamsiajam metų laikui darosi tiesiog per sunku?

Pirmiausia – nepameskite ritmo, kurį turėjote vasarą. Vasarą išeiti pasivaikščioti aštuntą valandą vakaro atrodo natūralu. Lapkritį tai jau primena vidurnaktį, ir tokia mintis nebekyla. O turėtų. Kol žmonės kalba apie liūdesį, aš siūlau pirmiausia pažiūrėti į kūną. Susitvarkykite su fizika – išsimiegokite, grįžkite į ritmą ir tik tada žiūrėkite, kas toliau. Į savo prigimtį turime žiūrėti su didele pagarba.

Antras dalykas – sąmoningai investuokite į santykius su artimaisiais. Neleiskite, kad viską pasiglemžtų rutina ir buitis. Suplanuokite pasimatymą su sutuoktiniu, skirkite laiko paskaityti knygą su vaikais. Jei reikia, sąmoningai sustabdykite gyvenimo tėkmę, kad ji vėl įgautų poetinį ar net romantišką atspalvį.

Ir trečia – laikykitės ištikimybės trims esminiams dalykams: dirbti, melstis ir ilsėtis. Į maldą telpa viskas –savišvieta, refleksija, meditacija. Svarbiausia išlaikyti dienos ritmą, minčių tvarką ir puoselėti santykius, kurie mus maitina. Turėti ne tik darbinius ar buitinius, bet ir tuos ryšius, kuriuose su kitu žmogumi galime pabūti kitaip nei įprasta.

(Klausia fotografas Donatas)

Dažnai kalbame apie taip reikalingą pozityvumą. Tačiau ar nereikia čia sveiko balanso?

Natūralu, kad žmogus keliauja per sezonus. Yra vasara – pakilimas ir optimizmas. Ateina ruduo – abejonių laikas. Ištinka žiema – krizė, kai reikia ieškoti, kaip statyti gyvenimą iš naujo. Ir galiausiai vėl sugrįžta pavasaris.

Bandyti visada išlikti „vasaroje“, tame nuolatiniame pozityvume, yra nesveika. Juk tuomet reikia prisiversti. Dirbtinis optimizmas galiausiai atveda į gilų pesimizmą ar net depresiją.

Principas paprastas, kaip ir visur kitur, – nieko ne per daug. Viskas su saiku. Jei esi pakilime, turi leisti sau ir nusileisti – atsisėsti ant sofos ir tiesiog pažiūrėti į vieną tašką.

Kai matome, kad kieno nors gyvenimas tėra vien gražios nuotraukos ir

įrašai su šūksniais „mano gyvenimas nuostabus!“, natūraliai kyla įtarimas. Arba žmogus bando pasirodyti, slėpdamas puikybę, arba tiesiog dirbtinai laiko save toje aukštumoje.

Vidinė šiluma tampa vidiniu gaisru.

Tikrai taip. Ir šalia tokio „degančio“ žmogaus kitam būti sunku, tempas gali būti tiesiog per smarkus.

Todėl reikia būti jautriam – ir sau, ir kitam. Svarbiausia eiti kartu: su savimi, su savo širdimi ir su šalia esančiais žmonėmis. Juk jie galbūt

šiuo metu yra kitame etape, ir aš neturiu teisės jų prievartauti būti nuolatiniame pakilime.

Minėjote Palendrių vienuolyną kaip vietą, padedančią sugrįžti į save. Bet jis toli, Žemaitijoje, o kokios vietos Kaune jums yra brangiausios, kur galima stabtelėti ir pasikrauti?

Pirmiausia – čia pat esanti Santaka. Nuostabi vieta pasivaikščioti. Taip pat Nemuno pakrantė su nauju dviračių taku, Pažaislis ir, žinoma, Kauno jachtklubas. Po sutvarkymo jis atrodo kaip Monakas. Sunku patikėti, kad esame Lietuvoje, prisiminus, koks raistas ten buvo anksčiau. Aplink Kauną taip pat gausu nuostabių vietų: Kadagių slėnis, Paštuvos vienuolyno teritorija, Raudondvario pilis. Man asmeniškai labai patinka nauji dviračių takai, ypač tas, kuris veda link Kulautuvos, – atsiveria nuostabiausi slėniai.

Tokia gamta visai šalia miesto yra didžiulė dovana, Lietuvoje esame palaiminti. Kiek pasaulio didmiesčių gali tuo pasigirti? Paryžiuje ar Londone turi valandų valandas važiuoti, kad pamatytum gamtą. O mes ją pasiekiame per kelias minutes.

Mėgstate dviratį?

Taip, važinėju, nors norėtųsi ir dažniau. Viena mylimiausių trasų –palei Nemuną per mano gimtuosius Žemuosius Šančius iki pat Panemunės tilto.

Šis maršrutas man labai mielas, nes primena vaikystę – pravažiuoju pro savo senąją mokyklą. Labai džiugu matyti, kaip viskas keičiasi, kaip stipriai gražėja dabar jau sutvarkyta pakrantė ir patys Šančiai. Čia puiki, stipri bendruomenė – kaip ir, tarkim, Aleksote.

Bet Aleksotas – jau kita vyskupija!

Taip, tikrai, perėjęs tiltą atsiduri Vilkaviškio vyskupijoje, kitoje administracinėje teritorijoje. Dėl to kartą nutiko smagus nesusipratimas. Savivaldybė pakvietė pašventinti būsimo pėsčiųjų tilto, kuris ves į naująją M. K. Čiurlionio koncertų salę, statybvietę. Ir tik ten stovėdamas staiga suvokiau, kad esu jau kitoje vyskupijoje! Ką daryti? Teko skambinti Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai ir atsiprašyti, kad įžengiau į jo teritoriją. Jis, žinoma, atleido, bet su šypsena priminė: „Būk akylas.“

BENDRYSTĖ INTENCIJOJE

AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Foje“ dainoje „Žvakių šviesoje“ suskamba

eilutės: „Tiktai žvakių šviesoje / savo veidą aš randu.“ Ausinukuose skambant kiek prikimusiam Andriaus Mamontovo balsui, šie žodžiai kaip kelrodė veda per miestą.

Priartėju prie Šv. Gertrūdos bažnyčios ir jos Žvakių šventovės, pasiekiamos per bromą Laisvės alėjos pabaigoje arba iš J. Gruodžio gatvės. Švelniai besibadantis spalio pradžios šaltis pamažu atsitraukia man žvelgiant į dešimtis spingsinčių žvakių. „Savo veidą aš randu“, – toliau skamba ausinėse. Gal žvakių šviesoje tikrai lengviau pamatyti esmę?

Ši vieta – unikali ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Bažnyčios kriptoje ir gretimame pastate dideliais vitrininiais langais įsikūrusi šventovė priklauso Maldos vienybės akcijai. Šią organizuoja vienuoliai marijonai –tai pasaulinė iniciatyva, vienijanti žmones maldoje už taiką, artimuosius ir asmeninius troškimus. Šioje vietoje galima uždegti žvakę, degančią septynias paras, ir melstis už savo bei kitų intencijas.

Šventovę kūrė prie Kauno marijonų vienuolyno veikęs Marijonų talkininkų centras. Ji pašventinta ir atverta bendruomenei jau prieš daugiau nei du dešimtmečius – 2002-aisiais. Tuo metu šventovė buvo įsikūrusi tik vienoje patalpoje – po presbiterine bažnyčios dalimi esančioje Šv. Gertrūdos kriptoje. Dalis šventovės ten veikia ir dabar. Ši kripta – tiesiai po Nukryžiuotojo skulptūra, didžiausia sakraline bažnyčios vertybe. Šventovės atidarymo dieną buvo uždegtos 28 žvakės tikinčiųjų intencijoms simbolizuoti. Dabartinę formą – patalpas kriptoje ir pastate šalia bažnyčios –šventovė įgijo kiek vėliau.

Šventovę išplėsti nutarta dėl dviejų priežasčių. Pirmos dienos kuklus

žvakių kiekis eksponentiškai augo –Žvakių šventovė tapo traukos vieta, ir mažoje kriptos erdvėje visų

norinčiųjų žvakės ilgainiui nebetilpo. Plėtimąsi lėmė ir tai, kad į bažnyčios pusrūsyje esančią kriptą sudėtinga nusigauti judėjimo sunkumų turintiems žmonėms. Kiek vėliau pati leisdamasi laiptais į kriptą susigūžiu, saugodamasi gotikinių akmens luitų, kabančių vos aukščiau nei 1,40 metro. Mane lydinti sesuo Teresė tarsteli, kad tai tikrai nuolankumo vartai, paskatinantys kiekvieną nusilenkti.

Bet užbėgau įvykiams už akių. Pirmiausia apsilankau tame pat kieme esančioje Maldos pagalbos tarnyboje, kurioje ir priimamos intencijos. Kabinete mane pasitinka šviesus sesers Teresės veidas. Papasakojusi, kad rengiu straipsnį, bet noriu ir užrašyti intenciją maldai, sulaukiu kelių dalykiškų klausimų. Pasakau savo vardą, intenciją – ši informacija suvedama į kompiuterinį dokumentą. Paaukoju penkis eurus. Patvirtinu, kad noriu pasimelsti už kito žmogaus intenciją ir gaunu mažą lapelį su Vaidos šeimai skirtomis mintimis bei nurodytu laikotarpiu maldai atlikti. Sesuo pasakoja, kad nėra svarbu, kada ir kur melsiuosi, pataria sukalbėti „Tėve mūsų“ arba pasinaudoti Maldos tarnybos atspausdinta „Malda į Dieviškąjį gailestingumą prie Stebuklingojo kryžiaus Šv. Gertrūdos (Marijonų bažnyčioje)“.

Žvakių šventove bei intencijomis rūpinasi keturi žmonės – centras darbo dienomis atviras nuo 9 iki

18.45 val., o savaitgaliais – nuo 10 iki 13.45 val. Intencijas galima pateikti keliais būdais. Vienas jų – tiesioginis, kurį aš ir pasirinkau. Kitaip tariant, reikės atvykti į Maldos pagalbos tarnybą adresu Laisvės al. 101A, priešais Šv. Gertrūdos bažnyčios įėjimą esančiame pastate. Taip pat galite paskambinti telefonu arba parašyti elektroninį laišką. Jeigu prašymą pateikiate nuotolinėmis priemonėmis ir norite uždegti žvakę, turite atlikti banko pavedimą, mokėjimo

paskirtyje nurodydami žvakių kiekį. Auka už vieną žvakutę – penki eurai.

Intencijos, pateiktos nuotoliniu būdu, renkamos visą savaitę ir bendra tvarka pradedamos penktadieniais – tuomet uždegamos intencijų žvakės, o bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios, per kurias meldžiamasi už visų Žvakių šventovės lankytojų prašymus. Maldininkų bendruomenė kasdien sukalba rožinį už visų pateiktas intencijas.

Intencijas gali pateikti ne tik katalikai, bet ir kitų religijų atstovai ar net netikintys žmonės. Svarbiausia –nuoširdus noras ir maldos ketinimas, o ne priklausymas konkrečiai konfesijai. Kaip pasakoja sesuo Teresė, atvyksta žmonių, kurie intencijos užsiprašo, bet nesimeldžia, nes yra netikintys. Visgi sutariame, kad tai jau mažas žingsnelis tikėjimo link.

Kadangi intenciją pateikiu gyvai, iškart keliaujame į Žvakių šventovę. Įsitikinau, kad ši vieta mylima ir lankoma, o Maldos pagalbos tarnyba gauna didelį kiekį intencijų – mums nusileidus į kriptą, suskaičiuoju, jog daugiau nei pusė žvakių yra uždegtos. Sesuo Teresė pasakoja, jog daugiausia intencijų sulaukiama prieš Vėlines, Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ir Motinos dieną. Kartais intencijų tiek daug, kad tenka pristatyti daugiau stovų, paliekant tik siaurus tarpus praeiti.

Už paaukotą sumą įsigyjamos specialios žvakės, kurios dega net septynias paras. Dėl saugumo lankytojai negali uždegti savo atsineštų žvakių – šventovėje naudojamos tik specialios, esančios tam pritaikytuose stikliniuose induose. Kaip elgtis tiems, kurie aukos žvakei įsigyti neturi? Maldos pagalbos tarnybos darbuotoja akcentuoja, kad žvakė tėra vaškas, patalpa – mūras, ir savaime stebuklų nedaro, o svarbiausia – intencija ir nuosekli malda visą savaitę.

Tam jokios finansinės aukos nereikia. Būtent intencijas ir bendrą maldą marijonai, įkūrę šią šventovę, labiausiai vertina. Maldos pagalbos tarnyba užtikrina, kad tikintieji galėtų palaikyti vieni kitus ir melstis už kitų intencijas taip pat karštai, kaip ir už savo norus bei troškimus.

Kriptoje pati uždegu žvakę, pasirinkusi iš mėlynos, baltos ir raudonos spalvų žvakidžių, nors tai iš tikrųjų visiškai nesvarbu. Sesuo Teresė meldžiasi už mano intenciją. Šiek tiek susigraudinu – nors nesu giliai tikinti, tokiose vietose visada prisimenu savo mylimos močiutės veidą. Jautriai veikia maldos intymumas stovint kriptoje, girdint žodžius, prašančius išklausymo ir intencijos patvirtinimo. Po maldos persižegnojame, sesuo Teresė leidžia padaryti kelias nuotraukas, apsidairyti, dar kiek šnektelime ir atsisveikinusi užlipu pro nuolankumo vartus. Lauke sutinku kitą moterį, lūkuriuojančią savo eilės uždegti žvakę.

Stoviniuoju Žvakių šventovės antžeminėje dalyje – dar nenoriu keliauti į pasaulį iš šios miesto centre esančios, bet visgi atokios vietos. Čia būdama visada piktinuosi šalia esančia automobilių aikštele, kuri verčiau galėtų būti bažnyčios kiemo tęsinys, bet šįkart ir tai neerzina.

Dairausi po sakralią vietą: čia rudenį savo apdarą iš vaiskiai žalio į ramiai banguojančią geltonai raudoną vijoklių jūrą keičia viena gražiausių miesto sienų. Bažnyčia, nors pačiame miesto šurmulio epicentre, suteikia užuovėją nuo skubėjimo ir klegesio. Apsupta pastatų, ši bažnytėlė suformavo plyšį laike. Jos mūrai, beje, iškilo XV amžiuje, kai

ši vieta tebuvo Kauno priemiestis. Pati bažnyčia išliko beveik nepakitusi, nors per šimtmečius keitėsi jos šeimininkai, o kartą – ir paskirtis. Sovietų okupacijos metais, tuo vieninteliu tarpsniu, bažnyčioje nevyko pamaldos – pastatas paverstas medicininės įrangos sandėliu. 1988 m. birželio 25 d. būtent prie šios bažnyčios vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Kultūros bendruomenė su architektais priešaky susirinko protestuoti prieš užstatymo šalia bažnyčios planus.

Žvakės simbolis patyrė ne vieną transformaciją. Knygoje „Jaujininkas“Andrus Kivirähkas, aprašydamas turtingų dvarininkų ir vargšų kaimiečių gyvenimus, mini, jog „jie ten, rūmuose, nė nenutuokia apie mirtiną pavojų. Toliau sau linksminasi ir degina nesuskaitomą gausybę žvakių, o prie jų vartų jau galanda dalgį maras alkanu žvilgsniu“, – nurodydamas, kad žvakės buvo tiek būtinybės, tiek prabangos prekė. Šiandien žvakės šios reikšmės nebeturi, tačiau simbolinis aspektas išliko. Jų šviesa simbolizuoja vidinę šviesą, ramybę, susitelkimą, religiniuose ritualuose – gyvą tikėjimą.

Kartu tai tylos, pagarbos ir bendrystės ženklas, neatsiejamas nuo vestuvių, protestų, gimtadienių, namų jaukumo, įsimylėjėlių vakarienės stalo, laidotuvių apeigų – tad žvakė lydi žmogų per visus gyvenimo ciklus.

Man gražiausia tai, kad ši trapi, virpanti liepsna visada nugali tamsą ir išryškina tai, kas iš tikrųjų svarbu.

Taip ir Žvakių šventovėje žvakė –tik žvakė, tačiau per intencijas ir maldą išryškinanti tai, ko mums labiausiai reikia, kokie mes esame.

MEZGIMAS KAIP PAREIŠKIMAS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Atrodo, kad naujų hobių paieška rudenį suaktyvėja – gal dėl noro greičiau paleisti vasarą, gal dėl pasiilgtos rutinos, o gal tiesiog dėl naujų potyrių ir pradžių troškimo. Tie, kurie sugrįžta, nejučia vėl tampa itin populiarūs: nuo jogos ar pilateso iki keramikos ar mezgimo, prikausčiusio ne vieną – tiek ramybės, tiek ir nekuklaus iššūkio beieškantį.

Viena aktyviausių šio nuostabaus, lėto amato – mezgimo – populiarintojų šiandien yra Gintarė Murauskienė, socialinėse platformose geriau žinoma kaip „Knitomanija“. Nors Vilniuje gyvenanti moteris pagal profesiją – vertėja, ji yra ir atsidavusi šilumos ieškotoja, save mezgime atradusi prieš trejus metus. Šis užsiėmimas jai tapo ne tik kasdienybės dalimi, bet ir platforma, padedančia kalbėti apie svarbius dalykus, – tai drauge ir aptarėme.

„Gana pilku pandemijos laikotarpiu, kai metus teko ir dirbti iš namų, ir prižiūrėti savo tris mokyklinio amžiaus vaikus, perdegiau. Ilgainiui supratau, kad pati turiu susikurti džiaugsmą, spalvas, šilumą – taip ėmiau megzti“, – apie pradžią pasakojo Gintarė. O kiek vėliau, prasidėjus karui Ukrainoje ir sustiprėjus patriotiniams jausmams, tekstilės menininkė sumanė numegzti megztinių seriją su ją įkvepiančių Lietuvos kultūros veikėjų portretais: nuo Vinco Kudirkos, Žemaitės, Barboros Radvilaitės iki Jono Meko ir M. K. Čiurlionio.

Bendraminčių beveik neturėjo, o dalytis patirtimi, procesais ir pačiais kūriniais visgi norėjosi – taip atsirado „Knitomanijos“ socialinių tinklų paskyra, į Gintarės gyvenimą atvedusi daug naujų veidų: verpėjų, audėjų, mezgėjų, kurie, užsiimdami šiais lėtais hobiais, stoja į akistatą su greituoju vartojimu ir renkasi tvarų bei atsakingą kelią.

Kalbėdama apie pradžias, mezgėja patikslino, kad, nors virbalų iš rankų nepaleidžia pastaruosius trejus metus, megzti išmoko dar vaikystėje – iš močiutės: „Vasaras dažnai leisdavau Dzūkijos kaime, kur vakarais penkios

kaimo moterys susirinkdavo žiūrėti serialų, kartu megzti ir aptarti kaimo gandų. Joms mezgimas visuomet reiškė bendrystę – jei ne per mezgimą kartu, tai per megztų rankdarbių dovanojimą artimiesiems, rūpestį, švelnumą. Man – taip pat. Tai nėra tik drabužių gamybos būdas – veikiau priemonė skleisti žinią apie Lietuvos kultūros veikėjus, lėtą gyvenimo būdą kaip priešpriešą greitajai madai, tvarius pasirinkimus.“ Be to, Gintarė aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos verpėjomis, kurių likę vos keletas. Ji dažnai įsigyja jų rankomis verptų ir dažytų siūlų. Be paties mezgimo kaip tvaraus amato, pokalbio metu Gintarė ne kartą pabrėžė ir bendruomenės svarbą – tos, kuri susibūrė būtent dėl mezgimo, nes megzti nebėra būtina vieniems, namuose.

„Prieš porą metų į pirmą mezgėjų susitikimą Vilniaus kavinėje suplūdo daugiau nei šimtas žmonių – tai parodė, kad žmonės nori burtis į bendruomenes pagal širdžiai mielus užsiėmimus. Kaip dviratininkai ar bėgikai steigia sporto klubus ir kartu treniruojasi, taip ir rankdarbių entuziastai susitinka, kartu kuria, dalijasi džiaugsmais ir siūlais. Kavinės ir meno įstaigos – pavyzdžiui, MO muziejus – netgi rengia specialias mezgėjų popietes“, – sako pašnekovė.

Gintarė tikina, kad šiuo metu mezgėjų susitikimai kartą per mėnesį vyksta daugelyje Lietuvos miestų – aišku, ir Kaune. Šį spalį kauniečių mezgimo entuziasčių Ingos ir Agnetos kvietimu Kauno kavinėje „Coco“ susirinko apie trisdešimt mezgėjų – tarp jų ir šio straipsnio herojė, ir mūsų fotografė Svetlana. „Buvo smagu matyti, kad daugelis jų dėvėjo pačių megztus M. K. Čiurlionio megztinius.

Ten susirinko įvairiausia publika: nuo pervargusios daugiavaikės mamos iki ambicingos „Rotary“ klubo prezidentės. Visos paliekame savo socialinius ar profesinius vaidmenis, pamirštame kasdienius rūpesčius ir panyrame į siūlus – konsultuojamės, dalijamės pastebėjimais. Taip mezgasi ne tik megztiniai, bet ir draugystės“, – pasakoja Gintarė.

Šios istorijos kaltininkė M. K. Čiurlionio megztinius paminėjo neatsitiktinai – vasaros pradžioje, vieno mezgėjų susitikimo metu, tuometinė jų organizatorė ir aktyvi bendruomenės narė Daumantė Strelčiūnienė pasiūlė pradėti bendrą iniciatyvą: megzti M. K. Čiurlionio įkvėptus megztinius. Socialiniuose tinkluose ji pasklido su grotažyme #mezgamČiurlionį. „Sukūriau paprastą ir aiškią mezgimo instrukciją, o kiek vėliau, liepos mėnesį, pakvietėme bendruomenę iki Čiurlionio gimtadienio nusimegzti po prasmingą megztinį iš turimų siūlų likučių – neperkant nieko naujo. Tikėjomės, kad atsiras keliasdešimt entuziastų, bet jau pirmąją dieną

prie uždaros „Facebook“ grupės prisijungė per šimtą žmonių, pasiryžusių megzti tokį megztinį. Dabar jų – daugiau nei 1500. Grupėje ir šiandien verda intensyvios diskusijos apie siūlus, virbalus, intarsijos mezgimo techniką“, – šypsosi tekstilės menininkė.

Ilgainiui ši iniciatyva įgavo dar daugiau prasmės – rugsėjo pabaigoje daugiau nei 70 mezgėjų, pasidabinusios Čiurlionio megztiniais, apsilankė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Muziejus jas priėmė labai šiltai ir net padovanojo edukacinę programą. „Tikiu, kad po apsilankymo muziejuje mezgėjos savo megztiniuose įžvelgs naujų, gilesnių prasmių. Juk vietoj marškinėlių su užrašu „Whatever“, galima dėvėti megztinį su Čiurlionio portretu. Ir kiekvienam smalsiam praeiviui papasakoti apie šį kultūros genijų“, –priduria Gintarė.

Besistebėdama suburta bendruomene ir numegztais grožiais, pasiteiravau, kuo mezgimas taip traukia

jaunus žmones. Pašnekovė pastebėjo, kad pastaruoju metu daugelis renkasi lėtąjį kūrybinį procesą kaip atsvarą vartotojiškoms tendencijoms ir skaitmeniniam triukšmui, o svarbiausia – patys sprendžia, kokį drabužį dėvėti, kokią žinutę nešti. „Vienam mezgimo džiaugsmas –galimybė atsitraukti nuo kasdienio tempo ir patirti viską čia ir dabar, o kitam – galimybė išreikšti savo vertybes. Be to, pasaulis vis aktyviau atsigręžia į tvarumą ir atsakingi žmonės supranta, kad nebūtina turėti dešimt megztinių, užtenka vieno, bet paties geriausio. Ypač jei pats išsirenki pluoštą, švelnumą, spalvą, apykaklės tipą, ilgį, rankovių formą ir dar daug savybių. Atrodo, įgyji kūrėjo supergalių“, – teigia Gintarė.

Ne paslaptis, kad, be galimybės skleisti vertybes ir tradicijas, stiprinti bendruomeniškumą ar skirti dėmesį paveldui, kuriantys žmonės ne mažiau meilės ir pastangų skiria tam, kad apsaugotų savo pačių išpuoselėtą turinį. Pastarąjį mėnesį tai puikiai demonstravo visa šalies kultūros bendruomenė, susibūrusi į asamblėjas. Mezgėjai, audėjai ar kiti lėtojo amato pasekėjai – tikrai ne išimtis. Gintarė pasakojo, kad mezgimas ne kartą yra tapęs protesto ar aktyvizmo įrankiu: „Prancūzijos revoliucijos laikais garsiosios tricoteuses moterys megzdavo prie giljotinos, tyliai stebėdamos įvykius ir taip išreikšdamos savo poziciją. 1970-aisiais Danijoje raudonos megztos kojinės tapo feministinio judėjimo simboliu, o 1980 m. „Greenham Common“ protestuose mezgimu buvo kovojama prieš branduolinį ginklą. Šie pavyzdžiai rodo, kad mezgimas nėra tik močiučių užsiėmimas – jis gali būti visuomeninės laikysenos išraiška.“

Sekdama šiais pavyzdžiais, prie kultūrinio protesto judėjimo ranką pridėjo ir Gintarė su bendramintėmis – jos dalyvavo performanse Elektrėnuose, kur taikiai dainavo lietuviškas sutartines. „Kasdien išdidžiai dėviu megztinį su Čiurlionio portretu. Be to, esu sukūrusi skaros mezgimo instrukciją su ženklu „Kultūra pavojuje“ ir kviečiu visus mezgančius žmones išreikšti savo poziciją per mezgimą“, – pridūrė Gintarė.

Sekdama šiais pavyzdžiais, prie kultūrinio protesto judėjimo ranką pridėjo ir Gintarė su bendramintėmis – jos dalyvavo performanse Elektrėnuose, kur taikiai dainavo lietuviškas sutartines. „Kasdien išdidžiai dėviu megztinį su Čiurlionio portretu. Be to, esu sukūrusi skaros mezgimo instrukciją su ženklu „Kultūra pavojuje“ ir kviečiu visus mezgančius žmones išreikšti savo poziciją per mezgimą“, – pridūrė Gintarė.

Kalbėdama apie ateitį, istorijos herojė pasakojo ir toliau planuojanti per mezgimą kalbėti platesnėmis temomis, tačiau svarbiausia jai –skatinti bendruomeniškumą ir nepamiršti nei savęs, nei senųjų lietuviško mezgimo tradicijų.

Pavyzdžiui, šiuo metu Gintarė stengiasi atkurti senuosius tradicinių pirštinių raštus pagal Balio Buračo fotografijas, renka medžiagą apie lietuviškų mezginių savitumą ir išskirtinumą, svarsto apie mezgimui skirtas parodas. Žinoma, tokias, kurios taptų dialogo forma – jose dalyvautų ir kitų disciplinų menininkai, ir mezgėjos iš atokiausių Lietuvos kampelių. Nes, kaip juokaujama, lietuviais esame… mezgime.

TIK KASTAI, SVARBU

KOTRYNA LINGIENĖ

Tik įpusėjus mano ir Gerdos Paliušytės pokalbiui supratau, kad dvi, rodos, atskiros jos kūrybos kryptys, kurių susitikome aptarti, susijusios net geografiškai. Iki lapkričio 25-osios jos ir Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijų paroda „Lepus“ veikia šalia Zanavykų turgaus, buvusioje vaistinėje. Jei eisite ten iš miesto centro, tai tikriausiai pro prekybos centrą IKI, kuris stovi restorano „Žalias kalnas“ vietoje. Būtent jame, veikdavusiame iki ryto, savo legendą kurti pradėjo šokėjas ir choreografas Algirdas Stravinskas. Jis – šį mėnesį kino teatrus pasieksiančio filmo „Laivas“ pagrindinis herojus, ašis. Bet filmas ne visai apie jį. Tiksliau, tai ne tokia dokumentinė apybraiža, kokios gal tikėtųsi vidutinis televizijos žiūrovas. Ji intymi, šilta, atidi ir atvira. Tokios ir fotografijos – aktai, niekuomet neperžengiantys vulgarumo ribos, viliojantys spėlioti ir šildantys iš vidaus.

Kadrai iš filmo

Gerda, ar galėtum papasakoti, kaip tavo fotografijų ciklo „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ darbai atsidūrė vaistinėje prie turgaus?

Iš Agnės Bagdžiūnaitės, Kauno menininkų namų renginių serijos „Nepadorūs vakarai: B.M.W.“ kuratorės, sulaukiau kvietimo. Serijoje tyrinėjamos įvairios vyriškumo formos, standartai. Manau, Agnė siekė palyginti, kaip apie vyriškumą, lyties politiką kalba dviejų skirtingų kartų menininkės. Iškart sutarėme, kad būtų įdomu ekspoziciją surengti ne pačiuose Kauno menininkų namuose, t. y. ne galerinėje erdvėje, nes jau pats mūsų suporavimas žymi tam tikrą klasikinę, muziejinę prieigą. Po ilgų paieškų Agnė atrado šias nuomojamas patalpas – iš jų išsikėlus vaistinei, liko lyg tuščias kiautas, kuris ir byloja apie vietą, laikmtį, ir ieško savo funkcijos.

Anksčiau šiemet lankiausi tavo parodoje Šiuolaikinio meno centre – tas sufokusuotas, išgryninantis savybes ir detales pasaulio matymas pasirodė įdomus kontrastas tuomet pagrindinėse erdvėse veikusiai didelei parodai. Įprastai pro aktą ar gėlės fotografiją galbūt tiesiog prabėgtum akimis, bet tavosiose norisi tyrinėti perregimą žiedlapio faktūrą, kūno plaukelius. Atrodo, kad iš didelio vaizdo ištraukdama mažą fragmentą ir jį išdidindama tu tarsi sulėtini laiką. Labai panašius jausmus kelia ir filmas „Laivas“, kuriame kamera, sekanti šokančius kūnus tartum atsiriboja nuo viso likusio pasaulio. Įdomu, kaip išsivystė tavo makrožvilgsnis ir noras stebėti dalykus iš arti.

Makrofotografijoje, ypač fotografuojant su juosta, esant siauram ryškumo gyliui, susifokusavus į pirmąjį planą ir jį priartinus, antrasis planas neišvengiamai tampa abstraktesnis, išsilieja.

Tai man primena šiuolaikinės ekonomikos esmę, t. y. pastovų geismą turėti daugiau, skatinamą nuolatinio trūkumo. Fotografijoje man svarbu, kad jos forma ir turinys veiktų išvien, kaip visuma.

Filme „Laivas“ artimas žvilgsnis veikia keliomis kryptimis. Viena vertus, tai kvietimas įsižiūrėti į Algirdą Stravinską – figūrą, atsidūrusią istorijos paraštėse. Tuo pačiu tai ir vizualinis stilius. Kartu su operatoriumi Vytautu Katkumi ieškodami tinkamiausios stilistikos šiam filmui, supratome, kad būtent stambūs planai geriausiai perteikia skirtingų kūnų, materijų ir tekstūrų santykį. Kuriant filmą apie šokį, ypač apie skirtingų kartų susitikimą, tai atrodė labai tinkama strategija – kurti pasaulį per pustonius ir medžiagiškumą.

Nors tie „vaikinai“ tavo fotografijose bevardžiai, teko išgirsti poros jų refleksijas –susidarė įspūdis, kad jie jautėsi labai gerai ir patogiai, pasitikėjo tavimi. Tai ypač svarbu kalbant apie aktus, nes čia riba tarp intymumo, jaukumo ir vulgarumo yra labai trapi.

Panašu, kad ir filme pavyko išlaikyti tą pačią pagarbą herojui, nesubanalinti jo istorijos.

Kaip tau pavyksta?

Ačiū už komplimentą. Bet koks artimas kontaktas neša savo atsakomybę. Manau, kad daug kas priklauso nuo intencijos, su kuria ateini.

Jeigu intencija nėra vujaristinė, jei nesistengi apgauti ar apeiti to, kurį fotografuoji ar filmuoji, tuomet natūraliai pavyksta išvengti ir tavo minėtų

pavojų. Kalbantis atsiveria daugiau galimybių suprasti vienam kitą ir, jei reikia, iš naujo apsibrėžti tarpusavio lūkesčius ir ribas. Taip atsiranda ir tarpusavio pasitikėjimas.

Vienas žmogus gali jaustis visiškai patogiai būdamas nuogas, o su kitu intymumas atsiranda pokalbyje, su kava virtuvėje. Taigi, intymumas nebūtinai yra tiesiogiai susijęs su

nuogumu. Be to, aš nesiekiu išprovokuoti žmogų atskleisti daugiau, nei pats nori. Jei atvirai, šiame fotografijos projekte ir aš pati kai ko išmokau – kaip nueiti į betarpiškesnį kontaktą, kaip išeiti iš savo pačios išankstinių nusistatymų. Iš pradžių buvau drovesnė už kai kuriuos savo modelius, nes vis atrodė, kad tik neperžengčiau kažkokių ribų, kažko nesugadinčiau.

Gerda Paliušytė. „Mėlynos gėlės“, 2022

Algirdas Stravinskas (g. 1953) – kaunietis, disko ir breiko šokių pradininkas Lietuvoje. Šiuo metu jis, vis dar nešiojantis charakteringą skrybėlę ir mūvintis pirštines, gyvena sostinėje, kur ir susipažino su Gerda. Per bendrą draugą – kuratorių Raimundą Malašauską. Menininkė prisimena, kad Algirdas norėjo bendravimo, išeiti į miestą, pažinti naujus žmones, pabūti, kartais užsukdavo į jos rengiamų parodų atidarymus. „Kuriant ryšį, atsivėrė ir jo sukaupti archyvai –dokumentinė medžiaga, kurioje pasirodo jo šokių kolektyvas – taip pradėjau kurti filmo juodraštį“, –prisimena mano pašnekovė, galiausiai tapusi ir Algirdo kaimyne.

Pokalbiai gilėjo, filmo idėja ryškėjo –ryškėjo ir Algirdo auksinio laikmečio paveikslas, kuriame buvo daug spalvų ir psichodelikos, prieštarų. „Laivas“ –filmas, kurtas kartu su Algirdu, jo figūra – svarbiausia filme, bet ne vienintelė. Tai filmas apie epochos pokytį ir santykį tarp skirtingų kartų ir laikmečių, kuriame Gerdos kaimynas dalyvauja kaip jungiamoji grandis. Filme kalba Algirdą į disko pasaulį kadaise palydėję Česlovas ir Jūratė Norvaišos, o jo legendą atranda „Low Air“ šokio mokyklos komanda, vadovaujama Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės-Žakevičienės.

*

Algirdas filme atrodo kaip simbolinė, laike sustabdyta figūra iš praeities. Įdomus tas kontrastas – jis pats galbūt jaučiasi nepasikeitęs, bet šiuolaikiniame kontekste išryškėja didžiuliai skirtumai.

Šį susidūrimą įkūnija „Low Air“ šokėjai. Kaip kilo idėja pakviesti būtent juos? Pirma mintis buvo rasti šokėjų komandą, kuri galėtų, dalyvaujant pačiam Algirdui, interpretuoti ir iš naujo pastatyti vieną iš senų jo kolektyvo pasirodymų. Kai kartu su filmo prodiusere ir kastingo režisiere susitikome su Airida ir Laurynu, iškart supratome, kad darbas su „Low Air“ būtų organiškiausias sprendimas. Jų veikloje susijungia keli mums labai svarbūs aspektai. Pirma, jie, kaip ir Algirdas, savo kūryboje laisvai jungia skirtingus šokio stilius. Antra, jiems, kaip mokyklai ir teatrui, labai svarbi edukacija, darbas su skirtingomis kartomis ir požiūriais. Trečia, tiek Algirdo kolektyvui, tiek „Low Air“ svarbi auditorija, žiūroviškumas. Tai skirtingos plotmės, kuriose jų ir Algirdo patirtys galėjo prasmingai susitikti. O svarbiausia – Airida ir Laurynas yra puikūs pedagogai. Jų pagarba Algirdui, jo praeičiai ir vaidmeniui Lietuvos šokio istorijoje labai palengvino visą procesą ir padėjo sukurti tarpusavio pasitikėjimą.

Filmas vadinasi „Laivas“, ir kulminacinė jo scena – dviejų kartų šokėjų susitikimas – iš tiesų vyksta laive. Atrodo, kad ta neapibrėžta, atvirų vandenų erdvė irgi padeda ištrinti nereikalingas detales ir fokusuotis į pačią esmę – judesį. Kaip jauteisi, kai filmavote šią sceną?

Kai sukuri situaciją, kurioje turi įvykti susitikimas, niekada iš tiesų nežinai, kaip viskas galiausiai įvyks, ar atsiras viena ar kita tavo įsivaizduota emocija. Bet dokumentikoje taip ir būna – įsivardiji intenciją, o tada leidi aplinkybėms dėliotis savaime ir jas stebi, fiksuoji. Galvojau, kad bet kas,

kas nutiks, bus vertinga, nes tai ir parodys, ką iš tiesų reiškia šis kartų susitikimas. Tokioje situacijoje nėra vieno teisingo, išankstinio atsakymo. Bet šokėjai, būdami labai skirtingo amžiaus, patirčių ar požiūrių ir vieni kitus matydami pirmą kartą, visgi rado bendrą kalbą, juos kelionei laivu suvienijo šokis. Filme perteikti laiką, praleistą laive, buvo iššūkis, nes tai reikalavo jau visai kitų priemonių ir prieigos. Montavome „Laivą“ kartu su Gintare Sokelyte, ir, manau, padėjo ne tik tai, kad panašiai jaučiame ir matome, bet kad ji pati dalyvavo filmavime laive. Juk filmas nesiūlo išvadų, tik emocinį momentą, kuris ir tampa filmo kulminacija.

„Laivą“, kaip pati sakei, filmavo Vytautas Katkus. Visgi tavo vizualinis braižas labai ryškus – tiek fotografijoje, tiek kine. Ar nekyla noras pačiai paimti kamerą į rankas ir viską kontroliuoti?

Taip, toks noras kyla (juokiasi)

Būtent dėl jo ir pradėjau fotografuoti. Sukūrusi savo pirmą filmą 2015-aisiais, jaučiausi nepatogiai, kad iki galo nesuprantu, nejaučiu savo pačios pasitelkiamos vizualinės kalbos.

Todėl pradėjau fotografuoti, ir tai padėjo geriau suprasti savo santykį su vaizdu, geriau susitarti su operatoriais dėl filmavimo stiliaus. Bet fotografavimas nėra filmavimas – tai atskiros meninės kalbos. Matydama Vyto profesionalumą, galiu tik žavėtis ir mėgautis mūsų bendradarbiavimu. Be to, man svarbu, kad rengiantis filmavimams su Vytu galima tartis, svarstyti, gan tiksliai apsibrėžiame, koks turi būti žvilgsnis, kaip komponuojamas kadras, kokią nuotaiką kuriame. O filmavimo metu visiškai pasitikiu Vyto akimis. Jis labai

lankstus, jautrus ir konceptualiai mąstantis kūrėjas. Todėl dažniausiai tiesiog malonumas paleisti kontrolę ir džiaugtis darbu kartu.

Gerda, esi dirbusi Kauno menininkų namuose, ten kadaise ir susipažinome. Dabar Kaune –tavo paroda, o ir filmas – apie ryškią Kauno asmenybę. Koks tavo santykis su šiuo miestu?

Man atrodo, kad tai labai svarbus miestas Lietuvos istorijai ir dabartinei kultūros sanklodai. Mūsų šalis per maža, kad galėtum ignoruoti tai, kaip vieno ar kito miesto istorija veikia bendrą kultūrinį lauką, todėl jaučiuosi praturtinta kiekvieną kartą, kai mūsų su Kaunu keliai susikerta. Tiek bendradarbiaujant su žmonėmis, kurie daug daro savo miestui, tiek tiesiog sutinkant juos pakeliui. Kaunas tikrai sugeba nustebinti. *

Gerdos Paliušytės filmo „Laivas“ išankstinė premjera – lapkričio 21 d. „Romuvoje“. Tai Kauno bienalės uždarymo programos dalis. Gerdos fotografinės kūrybos pamatysite ir pačioje bienalėje – „Stumbro“ gamykloje ir laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. O parodą „Lepus“ rasite Zanavykų g. 25A.

Filmą prodiusavo kino gamybos kompanija „Smart Casual“, kurią įkūrė prodiuseriai Rūta Petronytė ir Justas Pocius. „Laivą“, lapkričio 27 d. atidarysiantį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, į tolimesnę kelionę po kino teatrus palydės kompanija „Taip toliau“.

Mintimis, širdimi ir darbais nuo pat 2022 m. vasario esame su Ukraina, o šį rudenį atsliūkino tamsus metas, paraginęs tvirčiau pastovėti ir už save. „Piešiam kultūrai“ – Lietuvos iliustratorių inciatyva, prasidėjusi prieš spalio 5 d. vykusį kultūros bendruomenės įspėjamąjį streiką. Šio plakato autorius – Pijus Čeikauskas-Pidžin.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

ŠĮ LAPKRITĮ NETURĖTŲ SUŠALTI NEI KAUNIEČIŲ KŪNAI, NEI SIELOS. KALENDORIUS NET ŽAIŽARUOJA NUO IDĖJŲ, O DAR DAUGIAU JŲ – INTERNETINIAME KALENDORIUJE KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 11 16

Tarptautinis šiuolaikinio

cirko festivalis „Cirkuliacija“

Įvairios vietos

Festivalio svečiai Louise Bjurholm von Euler ir Henrik Agger. Donato Ališausko nuotr.

Festivalio tema – „Sugrįžimai (ir atradimai)“ – kvies susitikti su jau pažįstamais menininkais, kurie sugrįžta pristatyti savo naujausių darbų. Tai proga ne tik atrasti naujas spektaklių formas, bet ir iš naujo pažvelgti į šiuolaikinį cirką kaip į gyvą, nuolat kintančią meno formą. Programoje – trupės iš Kanados, Belgijos, Švedijos ir kitų šalių, kurios aplankys aštuonis Lietuvos miestus.

Daugiau: cirkuliacija.lt

Iki 11 23

15-oji Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“ Įvairios vietos

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Adomo Narkevičiaus kuruojama bienalė, kurios tema – „Gyvenimas po gyvenimo“, kviečia pažvelgti į permainingą dabartį ir meno vaidmenį nežinomybės laikotarpiu. Daugiau nei 30 menininkų iš viso pasaulio kūriniai eksponuojami netikėtose miesto erdvėse, tarp kurių – istorinė „Stumbro“ gamykla, Kauno menininkų namai ir Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija.

Iki 11 25

Paroda „Lepus“

Zanavykų g. 25

Kauno menininkų namų programos „Nepadorūs vakarai I B.M.W.“ parodoje (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė) susitinka dviejų skirtingų kartų menininkių –Snieguolės Michelkevičiūtės ir Gerdos Paliušytės – kūryba, kurioje skirtingi žvilgsniai susilieja į jautrų pasakojimą apie kūną, vyriškumą ir artumo patirtis. Pats pavadinimas „Lepus“, reiškiantis ir laukinį kiškį, ir trapumą, atspindi parodos idėją –tyrinėti vyrišką kūną ne kaip idealą, o kaip jautrumo ir įtampų erdvę.

Iki 11 28

Igno Maldaus paroda „LSD (Lietuvos sodininkų draugija)“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Ignas Maldus. Iš ciklo „LSD“

Kauniečio menininko darbai tyrinėja žmogaus ir aplinkos santykį, buvimo ir nyksmo temas, perteikia egzistencijos pėdsakus erdvėse, kuriose žmogaus jau nebėra, tačiau tas buvimas vis dar jaučiamas. Menininko kūrybai būdingos monumentalumo ir trapumo jungtys, jautri dramaturgija bei minimalistinės kompozicijos estetika. Autoriaus gebėjimas derinti emocinį jautrumą su konceptualiu mąstymu leidžia jį laikyti vienu ryškiausių Lietuvos metamodernizmo fotografijos atstovų.

Iki 11 28

Paroda „Kismas: Santykiai“

VDA Kauno fakulteto galerija

„Muitinė“, Muitinės g. 2

Kismas – neologizmas, atspindintis nepaliaujamą pasaulio raidą. Jaunųjų menininkų parodoje šis žodis tampa atspirties tašku svarstymams apie santykius: su miestu, jo statybomis ir griuvėsiais, su paukščiais ir žmonėmis, su šeima ir likimu. Pasitelkiant įvairias medijas – nuo subtilių kongrevų iki video meno – šiuolaikinės permainos tampa ne našta, o kūrybine atspirtimi, kviečiančia sustoti ir reflektuoti savo vietą nesutramdomame laiko sraute.

KALENDORIUS

Iki 11 30

Psichikos sveikatos menų

festivalis „Ryšiai“

Įvairios vietos

Šių metų festivalis nagrinėja laiko ir psichikos sveikatos ryšį – parodoje ir kituose renginiuose organizatoriai kviečia reflektuoti, kaip šias sąsajas formuoja platesni darbo, švietimo ir visuomenės kontekstai.

Programa: rysiaifest.lt

Iki 01 10

Žygimanto Augustino paroda „Vaizdo poreikis“

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Ž. Augustinas. „Autoportretinis K. Donelaitis“, 2014.

Kaip sukurti portretą žmogaus, kurio niekas nėra matęs? Šį klausimą savo parodoje gvildena menininkas Žygimantas Augustinas. Pristatydamas du meninius tyrimus – „K. Donelaičio atvejis“ ir „Palikuonio projektas“ – autorius tyrinėja atvaizdo „tikrumo“ ribas ir kvestionuoja Vakarų portreto tradiciją, derindamas subjektyvų menininko žvilgsnį su mokslinio objektyvumo pretenzija.

Iki 02 28

Kazimiero Sigito Straigio paroda „Medžio ritmas“

Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Vienas ryškiausių Lietuvos medžio skulptorių Kazimieras Sigitas Straigis kviečia įsiklausyti į medžio ritmą. Parodoje eksponuojamuose naujausiuose darbuose menininkas ne primeta medžiui formą, o atskleidžia jo vidinį pulsą, natūralų gyvybingumą ir archajišką simboliką. Tai unikalus dialogas tarp menininko ir medžiagos, kuriame modernizmo paieškos persipina su lietuviškos tradicijos refleksija.

11 04–11 29

Lėlių paroda iš V. ir S. Ratkevičių

lėlių muziejaus

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejus atveria savo fondus ir kviečia susitikti su kelias kartas išauginusiais personažais. Parodoje –lėlės iš legendinių spektaklių, tokių kaip „Stebuklingasis Aladino žibintas“ ar „Eglė Žalčių karalienė“. Tai unikali proga pamatyti, kaip keitėsi lėlių teatro estetika –nuo pirmųjų realistinių lėlių iki šiuolaikinių stilizuotų personažų.

11 07–11 16

Europos kino festivalis

„Scanorama“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 „Forum Cinemas“, Karaliaus

Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo „Fjumė arba mirtis!“

Jau 23-ą kartą vykstanti kino šventė kvies atrasti ryškiausius Europos režisierių kino pasakojimus. Pasak festivalio įkūrėjos Gražinos

Arlickaitės, šių metų programa sudaryta taip, kad paliktų gilų emocinį pėdsaką, joje –filmai, kalbantys apie skirtingų likimų žmonių vidinį pasaulį ir išgyvenimus.

Programa: scanorama.lt

Šeštadienis, 11 08, 12:00 Dirbtuvės „Kūryba kaip edukacija“ su Saule

Noreikaite

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Menininkė Saulė Noreikaitė kviečia į praktines dirbtuves, kuriose pasidalins dešimties metų meninės-edukacinės patirties atradimais. Dalyviai galės išbandyti įvairius teatro, šiuolaikinio šokio, kritinio mąstymo ir vizualaus meno metodus, pritaikomus darbe su skirtingomis auditorijomis.

11 10–11 16 Šiaurės šalių literatūros savaitė

Įvairios vietos

Tamsiausiu metų laiku – žvakių šviesa ir Šiaurės šalių literatūra. Tai tarptautinė iniciatyva, puoselėjanti garsinio skaitymo tradiciją. Visą savaitę Kauno bibliotekos kvies į specialius skaitymus vaikams („Auštant“) ir suaugusiems („Sutemų valanda“). Tai proga jaukiai susiburti ir atrasti naujų autorių bei istorijų iš kaimyninių šalių.

KALENDORIUS

Antradienis, 11 11, 19:00 Dedikacija

M. K. Sarbievijui

„Sarmatų Horacijus“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Minint Motiejaus Kazimiero

Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, biblioteka kviečia į poetinįmuzikinį vakarą. Aktorė Virginija Kochanskytė, baritonas Andrius

Apšega ir pianistė Beata Vingraitė atliks M. K. Sarbievijaus kūrybą bei baroko epochos kompozitorių muziką, atspindinčią laikmetį, kupiną kūrybiškumo, ambicijų ir įmantrumo.

Trečiadienis, 11 12, 18:00

Spektaklis „Kaip žvejys

į dangų ėjo“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Organizatorių nuotr.

Pagal Jono Basanavičiaus tautosakos lobyną sukurtas spektaklis visai šeimai pasakoja amžiną istoriją apie meilę ir išbandymus. Pasakotoja Saulė Degutytė ir muzikantas Gediminas Žilys pasitelkia minimalistines lėles, pagamintas iš jūros išplauto medžio, ir gyvą muziką, kad primintų apie protėvių išmintį ir pamokytų, kaip svarbu nepamiršti pasakų patarimų.

Ketvirtadienis, 11 13, 17:00 Knygos

„Lietuvių

Golgota Revučyje“ pristatymas

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Remdamasi faktais, dokumentais ir gyvais liudijimais, žurnalistė Virginija Skučaitė atskleidžia stalinizmo nusikaltimus pragariškame Revučio lageryje Sibire. Ši knyga – tai rašytinis paminklas aukoms, kurių kančioms, pasak vieno liudininko, atminti „viso geležinkelio bėgių neužtektų“.

Ketvirtadienis, 11 13, 18:00 Susitikimas su rašytoju Jauniumi Petraičiu

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Kaip statyti namą, santykius ir gyvenimą? Apie tai – pokalbis su rašytoju Jauniumi Petraičiu, „15min“ Metų knygų rinkimuose nominaciją pelniusio romano „Tu kažką turi“ (išleido „Lapas“) autoriumi. Diskusiją moderuos literatūrologė Donata Bocullo, o vakaro dalyviai bus kviečiami įsitraukti į savotišką literatūrinį teismą – teisti arba išteisinti ryškius knygos personažus.

Penktadienis, 11 14, 16:00

Kūrybinis vakaras „Elysium“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Elysium“ – tai atvira erdvė, kurioje susitinka Lietuvos ir Ukrainos muzikos pasauliai, o scena priklauso visiems – tiek pradedantiems, tiek patyrusiems atlikėjams. Renginys, skirtas kūrybai, bendrystei ir muzikos galiai sujungti žmones, kviečia tiesiog ateiti, pasiklausyti ir palaikyti.

11 14–03 01

Rūtos Katiliūtės

paroda „Atmosfera“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Rūta Katiliūtė, kurios kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija. Parodoje pristatomi daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.

Šeštadienis, 11 15, 12:00

Spektaklis vaikams „Kudlius ir miško broliai“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Siekdama vaikams papasakoti apie partizanų kovas, viltį ir laisvės kainą, spektaklio autorė ir režisierė

Agnė Sunklodaitė pasirenka netikėtą herojų – partizano Juozo Lukšos-Daumanto ištikimą draugą, šunį Kudlių. Jo akimis vaikai ir suaugusieji pamato sudėtingą pokario metą, kai svajonės apie taiką sudužo, o geriausi draugai išėjo į mišką.

Šeštadienis, 11 15, 18:00 Koncertas

„Pučiamųjų klasika su saksofono vanile“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ kartu su jaunosios kartos saksofono talentu Kristupu Glinsku kviečia į elegantišką kelionę per XX–XXI a. pučiamųjų muziką. Klasikinės tradicijos ir jaunatviškos energijos kupiname vakare laukia ir staigmena – prie orkestro prisijungs džiazo trio, praturtinsiantis programą netikėtomis spalvomis.

Donato Stankevičiaus nuotr.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 11 15, 18:00

„Šetenių skaitymai“: susitikimas su Krzysztof Czyżewski

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Rudeninis festivalio „Kauno literatūros savaitė“ renginys, skirtas Czesławo Miloszo palikimui, šiemet sulauks ypatingo svečio.

Į Kauną atvyksta žymus lenkų eseistas ir poetas Krzysztof Czyżewski, kuris pristatys specialiai „Šetenių skaitymams“ parašytą naują esė „Mnemosinės sodas. Meditacija apie atminties kultūrą“.

Sekmadienis, 11 16, 18:30 „Videokaukas

Romuvoje“: „Godzila -1“ (Godzilla Minus One)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Šeštadienis, 11 15, 20:00

Metalo vakaras: „Juodvarnis“, „Phrenetix“, „Nrcssst“

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Sunkiosios muzikos gerbėjų

laukia galingas vakaras, kuriame jėgas suvienys trys skirtingų stilių kolektyvai. Scenoje pasirodys tamsiojo metalo meistrai

„Juodvarnis“, pristatysiantys ir dar niekur negirdėtų kūrinių, lietuviško thrash metalo vėliavnešiai

„Phrenetix“ bei po ilgos pertraukos su nauja programa sugrįžtantys urbanistinio juodojo metalo atstovai „Nrcssst“.

Filmą „Godzila -1“ pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. Režisieriaus Takashi Yamazaki kūrinys sugrąžina legendinį monstrą į pokario Japoniją – šalį, jau patyrusią milžinišką sukrėtimą. Kai pasirodo Godzila, nusiaubta tauta turi rasti jėgų ne tik išgyventi, bet ir atgauti savo orumą. Filmas jungia įspūdingus specialiuosius efektus ir jautrų žvilgsnį į žmonių stiprybę katastrofos akivaizdoje.

Antradienis, 11 18, 18:00

Viktorijos Vitkauskaitės

knygos „Namai ir

likimai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr.

Žurnalistė ir gidė Viktorija

Vitkauskaitė kviečia į kelionę po dešimt tarpukario Kauno namų. Tai neidealizuotas pasakojimas apie laikinąją sostinę, jos gyventojus, viltis ir skaudžius likimus, Lietuvai praradus laisvę. Knyga atveria duris į įvairiapusį jaunos valstybės gyvenimą ir skaudžiai primena, „ką jie mums padarė“.

11 18–11 22

Tarptautinis

šiuolaikinės muzikos festivalis „IŠ ARTI“

Įvairios vietos

Šiuolaikinės muzikos festivalis „IŠ ARTI“ jau seniai tapo neatsiejama Kauno scenos dalimi, o ruduo neįsivaizduojamas be jo skambesių.

Šį lapkritį, bendradarbiaudamas su profesionaliais kūrėjais ir partneriais – Kauno valstybine filharmonija, Kauno menininkų namais bei Ąžuolyno biblioteka –festivalis surengs penkis koncertus.

Programa: isarti.lt

11 20–04 22

Paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Daugialypis parodos pavadinimas –talpus ir provokuojantis: tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius; kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 11 20, 19:00

Koncertas

„Dainos teatrui – 40“

Kauno kultūros centras,

Vytauto pr. 79 / Kęstučio g. 1

Praėjus 40 metų nuo legendinio

Vytauto Kernagio „Dainos teatro“ įkūrimo, žinomi šalies aktoriai ir atlikėjai – Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Gediminas

Storpirštis ir kiti – susibūrė atiduoti duoklę šiam unikaliam reiškiniui.

Tai proga prisiminti ir naujai išgirsti teatralizuotas dainas, tapusias

Lietuvos muzikinio pasaulio fenomenu.

Penktadienis, 11 21, 19:30

Filmas „Laivas“

„Romuva“, Laisvės al. 54

Kauno bienalę palydintis išankstinis seansas! Gerdos Paliušytės sukrutame dokumentiniame portrete jungiasi archyviniai kadrai iš Algirdo Stravinsko kolektyvo pasirodymų 9-ame dešimtmetyje, to meto restoranų spindesys ir šiuolaikinio miesto naktinės panoramos, kurių fone šoka vis dar grakšti ir gyvybinga choreografo figūra. Daugiau apie filmą ir autorę –šiame žurnalo numeryje.

Nuo 11 21 Filmas

„BIX: beveik Nirvana“

Kino teatrai

Kino chuliganas Emilis Vėlyvis ir grupės BIX lyderis Saulius Urbonavičius-Samas suvienijo jėgas, kad papasakotų neįtikėtiną grupės istoriją. Po Berlyno sienos griuvimo Šiaulių pankai, savame krašte laikyti nuorūkomis, prasiveržė į pasaulinę sceną: jų klipus transliavo MTV, jie laimėjo apdovanojimus Kanuose, o viename festivalyje juos apšildė karjerą dar tik pradedanti grupė „Nirvana“. Tai filmas apie vaikinus iš provincijos, kuriems pasaulis atsivėrė, ir tai buvo beveik nirvana.

Kadras iš filmo

11 21–11 30

„Pasiklydę ekrane“:

Hario Poterio maratonas

„Forum Cinemas“, Karaliaus

Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Kino blogeriai „Pasiklydę ekrane“ kviečia sugrįžti į magijos kupiną pasaulį – didžiuosiuose ekranuose bus parodytos visos Hario Poterio dalys. Nostalgijos kupinas maratonas, padalintas į du savaitgalius, suteiks progą iš naujo patirti visą J. K. Rowling sukurtą istoriją.

Šeštadienis, 11 22, 19:00 „Nepadorūs

vakarai

I B.M.W.“: I. Szostak performansas

„Skaj is the limit“ Ąžuolyno biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Programos „Nepadorūs vakarai I B.M.W.“, kurios tikslas – analizuoti 10-ojo dešimtmečio vyriškumo aspektus ir jų poveikį visuomenei, uždarymo performanse lenkų choreografė Iza Szostak į šį klausimą atsako per netikrų prabangos prekių prizmę. Čia „dangus“ (angl. sky) dažnai tebuvo dirbtinė oda (skaj), o kūnas, kaip ir visa visuomenė, išgyveno keistą transformacijos būseną.

Šeštadienis, 11 22

Kauno Kalėdų eglės įžiebimas Rotušės aikštė

Į atnaujintą Rotušės aikštę sugrįžta Kalėdų miestelis, kurio centru šiemet taps natūrali, mažiausiai 15 metrų aukščio žaliaskarė. Tradicinė eglės įžiebimo šventė oficialiai paskelbs kalėdinio laikotarpio pradžią mieste.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 11 22, 18:00 Sekmadienis, 11 23, 18:00

Šokio spektaklis

„Prisirišimas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Įkvėptas Platono mito apie amžinas antrosios pusės paieškas, judesio spektaklis „Prisirišimas“ tyrinėja prigimtinį žmogaus troškimą priklausyti bendruomenei ir atrasti artimas sielas. Ypatingą kūrinio jautrumą kuria unikali atlikėjų komanda – scenoje susitinka profesionalūs šokėjai ir skirtingas negalias turintys atlikėjai.

Šeštadienis, 11 22, 19:30

BA. koncertas

„Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

Metų pabaigai grupė BA. renkasi intymumą: „Šiuos metus norėjome užbaigti erdvėje, kurioje negrojome jau daug metų. Pasiilgome artimo kontakto ir jūsų akių. Šiai patirčiai išsirinkome Lietuvos širdį.“

11 22–11 23

Architektūros festivalis vaikams „Miestas kaip

„Mokslo sala“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Miestas – tai milžiniška dėlionė. Iš

kokių detalių ji susideda? Trečiasis

Architektūros festivalis vaikams kviečia šeimas leistis į atradimų kelionę po miestą. Visą savaitgalį nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse, žaidimuose ir ekskursijose kartu su architektais bei edukatoriais bus galima ne tik tyrinėti architektūros paslaptis, bet ir pasvajoti, koks turėtų būti miestas, kuriame gera gyventi visiems.

Pirmadienis, 11 24, 18:30 „Pamatyk kine“: „Tūkstantmečio aktorė“

(Millennium Actress, 2001)

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Legendinės japonų kino žvaigždės Čijoko interviu virsta siurrealia kelione per jos gyvenimą ir kino istoriją. Asmeniniai prisiminimai nebeatskiriamai susipina su vaidmenimis, kuriuos ji atliko, o realybė susilieja su kino magija. Tai poetiška ir vizualiai įspūdinga anime istorija apie amžiną meilės paiešką, atmintį ir aistrą, peržengiančią ekrano ribas.

11 25–12 10 Baltojo kaspino festivalis Įvairios vietos

Jau dešimtąjį kartą labdaros ir paramos fondas FRIDA Kaune organizuoja Baltojo kaspino festivalį. Ši iniciatyva yra pasaulinės „16 aktyvizmo dienų prieš smurtą lyties pagrindu“ kampanijos dalis. Festivalio metu kultūros ir meno renginiais, diskusijomis ir kt. siekiama atkreipti visuomenės ir institucijų dėmesį į smurto problemas, didinti sąmoningumą ir vykdyti prevenciją.

Antradienis, 11 25, 19:00

Slemas #89

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Metas trenksmingai užbaigti metus – paskutinis šių metų slemas! Kaip visada, scena bus atvira visiems, norintiems kalbėti garsiai, o publika – pasiruošusi spręsti. Trys raundai, dešimtbalė sistema ir nulis abejingumo – kas šįkart nuskambės garsiausiai?

Trečiadienis, 11 26, 18:00 Poezijos vakaras

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Vienas vakaras – trys skirtingi poetiniai pasauliai. Susitikime dalyvaus Vytautas Kaziela, pristatysiantis atvirą ir drąsų žvilgsnį į savo liūdesį, aukštaičių tarme rašanti Regina KatinaitėLumpickienė ir su Šventojo Rašto bei tautosakos simboliais diskutuojanti Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Vakarą moderuos poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 11 26, 18:00

„Can a sound still surprise u? || Ar garsas dar gali nustebinti?“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Įkvėptas avangardo, Fluxus judėjimo ir Johno Cage’o idėjų, šis renginys klausia – ar garsas dar gali nustebinti? Po filmo peržiūros ir muzikinės programos lankytojai patys galės kurti garsą interaktyviame kambaryje, pasitelkdami radijo imtuvus, pianinukus, kaktusus ir kitus netikėtus objektus.

Ketvirtadienis, 11 27, 17:00

Knygos-albumo

„Partizanų Vytautas“ pristatymas

Istorinė Lietuvos Respublikos

Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Minint 71-ąsias partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto žūties metines, istorikas dr. Darius Juodis pristato naują knygą-albumą. Leidinys per nuotraukas ir kitus vaizdus atskleidžia partizanų vado asmeninį bei visuomeninį gyvenimą – nuo jaunystės ir tarnybos tarpukario kariuomenėje iki lemiamų kovos metų, nepamirštant ir jo bendražygių.

Ketvirtadienis, 11 27, 19:00

SH koncertas

„Erdvė“, M. Valančiaus g. 11

Anksčiau šiemet legendinė 90-ųjų alternatyvaus roko grupė SH išleido senų kūrinių vinilą, o dabar kauniečiai sugrįžta porai koncertų. Hito „Sumaišyk mane su cukrum“ autorius apšildys kolektyvas „Cats in Grass“.

Nuo 11 28

Premjera. Spektaklis

„Lietuviškos Vėlinės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Vienas ryškiausių šiuolaikinio lenkų teatro kūrėjų Jakubas Skrzywanekas imasi lietuvių ir lenkų klasiko Adomo Mickevičiaus dramos

„Vėlinės“. Savo spektakliuose visuomenei svarbias temas tyrinėjantis ir aštrių diskusijų nebijantis režisierius kviečia naujai pažvelgti į gerai žinomą kūrinį.

Penktadienis, 11 28, 18:00

Kauno menininkų namų gimtadienis

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai švenčia 54-ąjį gimtadienį ir kviečia visus –ištikimus lankytojus ir tuos, kurie dar nespėjo užsukti – švęsti kartu! Šventinėje programoje atsispindės KMN veiklų įvairovė: laukia Dominyko Digimo muzikinio kūrinio premjera, menininkės Gintautės Siniakovaitės parodos pristatymas ir kitos staigmenos.

Penktadienis, 11 28, 20:00 Gamkos albumo „Amžinai dabar“ pristatymas

Erdvė, Valančiaus g. 11

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Kaunietis Gamka pristato savo trečiąjį albumą. „Muzika, kuri gimė kuriant šį albumą, atrakino manyje daug durų, apie kurių egzistavimą net neįsivaizdavau“, – sako atlikėjas, kviesdamas koncerte kartu atverti tolimiausias sielos kerteles.

Šeštadienis, 11 29, 18:15

„Romuvos kinoteka“:

„Reikalai Briugėje“

(In Bruges, 2008)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Išradingas ir juodu humoru pulsuojantis režisieriaus Martino McDonagho filmas, tapęs modernios kino klasikos pavyzdžiu. Du samdomi žudikai po nesėkmingos misijos slepiasi pasakiško grožio Briugėje, kur laukimas pamažu virsta moraliniu išbandymu. Filmas meistriškai derina niūrų humorą, kaltės temą ir netikėtai jautrų žvilgsnį į žmogaus sąžinę.

Sekmadienis, 11 30, 17:00

Koncertas

„Kamertonui – 30“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Kauno kultūros centro mišrus choras „Kamertonas“ (Meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas) kviečia į iškilmingą 30-mečio jubiliejinį koncertą. Šventinėje programoje kolektyvas scenoje pasirodys su iškiliais svečiais – Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir būriu žinomų solistų. Vakaro kulminacija taps pasaulinė kompozitoriaus

Antano Jasenkos oratorijos „Trys Kristaus pokalbiai“ (tekstas Erikos Drungytės) premjera – ypatingas susitikimas, kuriame susilies choro istorija ir nauji muzikos skambesiai.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Svetlana Batura, Urtė Becker.

GLOBOJA: LEIDŽIA: