MONIKA IR VIDURAMŽIŲ TELEVIZORIAI
AŠ SUTEIKIU NUOGAM
SPEKTAKLIUI RŪBĄ SAULIUS,
Turbūt nė viename iš jau beveik šimto žurnalo numerių neskambėjo tiek sveikinimų! Nors kaskart surandame įdomiausių ir tikrai nusipelniusių būti pakalbintais Kauno herojų, šįkart nusprendėme atsiduoti ovacijoms. Juk apdovanojimai Lietuvoje veja apdovanojimus – jei ne organizacijos, tai miesto, o tuomet ir šalies, žiū, dar ir tarptautinis koks atskrieja. O gegužę dar ir Kauno miesto gimtadienis kasmet nutinka – argi ne puiki proga sveikinti mylimą miestą džiaugiantis jame kuriančių žmonių pergalėmis?
Žinoma, jau vien norint pakalbinti visus „Fortūnų“ laureatus nepakaktų 64 puslapių. Tad prireikė pasitelkti ir burtų magiją, ir atsižvelgti į įvairovės principus, o kai ką ir ateičiai pasilikti. Redakcijoje sutarėme taip: išsirenkame po laureatą, du, tris, o daugiau užduočių vienas kitam neskiriame. Ko norisi paklausti gerai žinomo, ką tik už kūrybinę veiklą įvertinto žmogaus, to ir
klausiame. Nebūtinai apie konkrečią statulėlę ar premiją, nors jos, neslėpkime, iš tiesų labai svarbios.
Kiek apdovanotųjų sąrašams įtakos turėjo praėję Europos kultūros sostinės metai, perskaičius visus pokalbius nesunku nuspręsti. Bene visuose straipsniuose viena ar kita forma šis titulas minimas, ne visuomet vien iš gerosios pusės. Tai irgi puiki proga pamąstyti, kiek tikras menininkas, nuoširdus kūrėjas turėtų skirti laiko šiuolaikiniams iššūkiams, trumpoms distancijoms, greitiems rezultatams, ir kiek – amžinosioms paieškoms, kurios nepriklauso nuo šūkių ir terminų.
Tad versdami puslapius negailėkime plojimų gerbiamoms ir gerbiamiems Rebekai Bruder, Monikai Žaltauskaitei-Grašienei, Marijai Arutiunovai, Gabrielei Bukinei, Jonui Janulevičiui, Vladimirui Šerstabojevui, Gediminui Jankui, Monikai Balčiauskaitei, Mantui Pakelčiui, Žilvinui Širkai, Šarūnui Šimaičiui, Sauliui Bagaliūnui.
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė, tapytoja, teisininkė ir atsargos leitenantė. Galėtų atrodyti, kad kalbu apie keletą skirtingų moterų, tačiau iš tiesų pristatau Rebeką Bruder, su kuria susitikome 1923 m. pastatytame buvusiame Kauno „Drobės“ fabrike, neseniai transformuotame į urbanistinio stiliaus erdves. Vienose iš patalpų pernai įsikūrė LDS Kauno skyrius bei atvėrė duris šiuolaikinio meno galerija „Drobė“ – plačiau apie tai rašėme „Kauno pilno kultūros“ 2022 m. kovo numeryje. Apie dabar galerijoje vykstančią parodą bei Rebekos kelionę meno link ir pasikalbėjome, o proga susitikti tapo naujas moters titulas – Metų kaunietė.
Rebeka, ką pristatydama jus praleidau, ką būtų privalu paminėti?
Esu baigusi teisę. Man tai vienas svarbesnių punktų biografijoje. Iš pradžių įgijau bakalaurą bei magistrą Vilniaus dailės akademijoje, tuomet studijavau teisę ir galiausiai priėmiau sprendimą stoti į Generolo J. Žemaičio karo akademiją.
O kas patraukė pirmiau – menas ar teisė, karo akademijos studijos?
Menas. Nuo pirmų klasių mokiausi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, o po to pakeičiau mokyklą – perėjau į Kauno dailės gimnaziją. Dabar drįsčiau teigti, kad menas mano gyvenime visuomet buvo prioritetas, nors minčių buvo visokių. Viena jų – iš ko reikės gauti pajamų? Natūraliai po pirmojo bakalauro supratau, kad meno srityje, ypač Lietuvoje, tie šansai ganėtinai kuklūs. Be to, man ėmė trūkti naujų žinių – esu smalsus žmogus, visad noriu su kuo nors nauju susipažinti, tad pasiryžau ieškoti alternatyvaus pragyvenimo šaltinio, jeigu su menu visgi nepavyktų. Taip atsirado teisė.
Teisės studijų metu pamačiau skelbimą: „Galbūt norite tapti karininku?“, ir man, žmogui, kuris nori visko, galvoje iškart suskambo: „Taip, noriu.“ Sakyčiau, sprendimas buvo priimtas ekspromtu, – iškart užpildžiau anketą. Paskui net ir pamiršau apie tai. Po kurio laiko paskambino iš kariuomenės komplektavimo skyriaus ir pranešė, kad esu pašaukta. Tik tuomet realiai suvokiau, kur papuoliau. Iš pradžių įsivaizdavau, kad ateisiu kaip civilis studentas,
pasimokysiu esminių dalykų ir keliausiu namo, bet taip nebuvo. Įkritau į tvarką, discipliną, tikrą kariuomenę su visomis rikiuotės aikštėmis, poligonais, pratybomis ir žygiais. O mano fizinis pasirengimas buvo toli gražu ne to lygio, kokio turėtų būti, ryžtingai nusprendus stoti į karo akademiją. Lengva nebuvo, bet atlaikiau.
O kodėl visgi nelikote teisės srityje ar nepasirinkote veiklos, susijusios su karo akademija?
Buvo tokių minčių. Ir teisininke dirbau, ir mąsčiau likti kariuomenėje, tačiau ilgainiui supratau, kad reikia rasti savą nišą, kur galėčiau duoti didžiausią naudą. O sprendimą nelikti kariuomenėje turbūt nulėmė ir tai, kad tuo metu, kai baigiau mokslus, ėmė rinkti šauktinius – kariuomenė tapo privaloma. Mane būtų paskyrę dirbti į kokią Ruklą, kurioje būtų tekę keliauti po kitus poligonus su dideliais svoriais. Sudvejojau – visgi esu moteris.
Buvo noro tapti teisininke, tačiau tuo pat metu būti ir karininke arba dirbti su viešaisiais ryšiais, o mano studijų pabaigoje jiems reikėjo žmonių, kurie eitų į miškus. Tuomet nusprendžiau, kad man tų miškų gana.
Kokioje aplinkoje užaugote?
Nuo vaikystės buvau užimtas vaikas – kiek save pamenu, lankydavau visokius būrelius. Abu tėvai ilgas valandas leido darbe, tad reikėjo mane kur nors palikti. Būreliai – puiki vieta. Būdama ketverių mokiausi groti fortepijonu, lankiau dailųjį čiuožimą, dailę, o pradėjusi eiti į pirmą klasę buvau pakviesta prisijungti prie gimnastikos
komandos. Tėvai man sudėliojo tokį maršrutą, kad viskas būtų netoli mokyklos bei mamos darbo – visur žygiavau savomis kojomis. Galima sakyti, užaugau Laisvės alėjoje, valgydama bandeles iš „Spurginės“.
Baigusi mokyklą net nenumaniau, kuo noriu būti. Pamenu, pildydama dokumentus surašiau krūvą skirtingų profesijų: nuo tapybos, veterinarijos, psichologijos iki teisės ir tos pačios kariuomenės. Dabar kartais pagalvoju, kad einu per gyvenimą ir pamažu pildau šį sąrašą (šypsosi).
Minėjote, kad dėl tapybos nenorėjote kraustytis iš Kauno į Vilnių. Kodėl? Nenorėjau, tačiau vėliau gyvenime vis tiek teko – įstojau į teisę. Tiesą sakant, nuo mažens gana daug keliavau – jeigu tėvai negalėdavo patys keliauti, tai siųsdavo mane su šeimos draugais, bendradarbiais ar giminaičiais, tad tas atsiskyrimo momentas man nebuvo sunkus. Vilnius visad atrodė kiek svetimas – būčiau turbūt kur kas mieliau emigravusi į Londoną. O nutiko taip, kad Vilniuje pragyvenau beveik dešimt metų ir vienu metu net nebesinorėjo grįžti į Kauną. Tuomet emigravau svetur ir grįžusi visai kitomis akimis pamačiau Kauną – supratau, kad tai mano miestas.
Kai pagyveni kitose vietovėse, suvoki, koks yra tas gimtasis miestas, koks jis savas. Čia kiekvienas akmenukas savas. Niekur kitur tokio sentimento nepajutau.
Koks buvo pirmasis jūsų susitikimas su profesionaliuoju menu? Kaip į tai įsitraukėte?
Mama visuomet vesdavosi mane į teatrą, muziejus ir visur kitur, kur tik tuo metu galėdavo. Bet vienas pirmųjų susitikimų su profesionaliuoju menu nutiko dar tuomet, kai buvau visai maža. Pavadinčiau tai šiokiu tokiu kuriozu. Rodos, Maskvoje, operos ir baleto teatre, žiūrėjome spektaklį, į kurį manęs nenorėjo įleisti – man tuo metu buvo kokie penkeri. Mamai teatro darbuotojos sakė, kad toks mažas vaikas tikrai neišsėdės tokiame rimtame spektaklyje, o ji garantavo, kad aš sėdėsiu tiek, kiek reikės. Jeigu neklystu, spektaklis buvo ilgas, gal keturių dalių, ir iš viso to pamenu tik šūvį ir nusileidžiančias užuolaidas. Bet labiausiai įstrigo, kai man mama pasakė: „Laikas eiti iš teatro“, o aš atsakiau: „Palauk, dar bus penkta dalis.“ Man atrodė, kad spektaklis tuo šūviu baigtis tikrai negali. Būtent šis nutikimas pats pirmas sušmėžavo galvoje. O viską susumuojant, man nuo mažų dienų menas buvo tikrai artimas. Negalėčiau pasakyti, kad šis paminėtas nutikimas – kertinis momentas, bet įtakos tikrai padarė.
Pernai buvote išrinkta LDS Kauno skyriaus pirmininke. Kokių įgūdžių, žinių, savybių reikia šiam vaidmeniui?
Dirbant su menininkais, kuruojant parodas, buriant aktyvią bendruomenę. Reikia pilno spektro savybių.
Kultūrinio lauko biudžetai – išties nedideli, tad negali būti siauro profilio žmogus, turi mokėti
viską: nuo staliaus darbų iki psichologinių gebėjimų, palaikant ryšį su bendruomene. Menininkai – išties jautrūs žmonės, tad reikia mokėti tinkamai pateikti informaciją, kad niekas neįsižeistų,
neįsiskaudintų. Žinoma, reikia ir teisinių žinių – tai neišvengiama, nes nuolatos susiduri su įvairiausiomis sutartimis.
Daug kolektyviškai dirbate su dailininkais – įdomu, kaip bendros iniciatyvos prisideda prie teigiamų pokyčių patiems menininkams. Pavyzdžiui, neseniai po ilgos pertraukos atidarėte metinę Kauno dailininkų darbų parodą.
Menininkai visgi yra individualistai, tad kartais vis kyla klausimas, kam reikalinga ta sąjunga. Atėjusi čia dirbti pamačiau, kad pati bendruomenė natūraliai diktuoja bendrų veiklų poreikį. Pamenu, klausydavausi kritikos, komentarų apie tai, ko norisi, ir vis girdėdavau, kad nebėra bendrų apžvalginių parodų, niekas nemato, ką sąjungos nariai daro.
Mane nustebino ir dalyvių aktyvumas – visi atsiliepė labai operatyviai ir prisijungė tikrai gana didelė dalis (sąjungai priklauso ne tik dailininkai, bet ir kitų meno sričių atstovai, kurie savo darbų pristatyti šįkart negalėjo). Tai parodė, kad to labai reikėjo – ypač po „Kaunas 2022“ metų, kai visas miestas buvo pilnas įvairiausių iniciatyvų, bet jose beveik nedalyvavo Kauno miesto menininkai. Atsirado didžiulė spraga, tad dabar norisi suteikti galimybę visiems parodyti savo kūrybą.
Rebeka, kovo pradžioje buvote išrinkta vienuoliktąja
Metų kauniete. Ką jums pačiai reiškia ši nominacija?
Atvirai pasakius, nors nuo tos kovo 8-osios, kai įvyko ceremonija, prabėgo beveik du mėnesiai ir viskas lyg turėjo susigulėti, tačiau įsisukau į tokį intensyvų laiką, kad dar nelabai supratau, kas čia nutiko. Per tą laiką atidarėme minėtąją parodą, Kauno tarptautinę grafikos bienalę „Mamutų grafika“, dalyvavome mugėje Ukrainai paremti ir rengėme metinę ataskaitinę konferenciją. Dar retrospektyviai neapžvelgiau ir nesuvokiau, kas tai yra, tačiau esu tikrai labai laiminga ir dėkinga visiems, kurie balsavo ir palaikė. Tai man išties netikėta. Šis laimėjimas, žinoma, nenutiko be sąjungos narių pagalbos.
Praėjusiais metais Metų kauniete tapusi gydytoja Milda Dambrauskienė džiaugėsi, kad šis titulas jai suteikė dar stipresnį polėkį, o valdininkų koridoriuose – svarumo jos balsui. Ar turite užsibrėžusi kokių nors tikslų sau?
Tokiu momentu pasijunti lyg po didinamuoju stiklu, tad norisi viską padaryti maksimaliai gerai, kiek tik leidžia tavo galimybės. Moralinis imperatyvas išties veda daryti daugiau, retkarčiais net ir netausojant savęs. Tikiu, kad žinomumas kai kuriuose koridoriuose ilgainiui tikrai gali atnešti naudos. Tai pravartu ir dirbant mene: paprasčiau kontaktuoti su žiniasklaida, atkreipti dėmesį į Kauno dailininkų asociaciją, galeriją – tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl sutikau dalyvauti šiame projekte. Ir, svarbiausia, ne aš viena esu Metų kaunietė – manau, kad visi menininkai yra metų kauniečiai ir tai mūsų bendruomenės triumfas, kuris tikrai atneš naudos.
Pavasarinis apdovanojimų lietus šiemet nė nebandė aplenkti Kauno valstybinio muzikinio teatro. Šimtametes tradicijas puoselėjanti institucija gali didžiuotis ir vienu gausiausių kolektyvų šalyje – nenuostabu, kad žvelgiant į pastarojo laiko premjeras ir kitus projektus didelėje kompanijoje sužiba ne vienas plojimų ir sveikinimų vertas talentas.
Marija Arutiunova miuzikle „Elizabet“. KVMT archyvo nuotr.
Kovą Kauno teatralams šypsojosi „Fortūnos“ – čia pasveikintos net dvi muzikinio teatro solistės. Apie Giuseppeʼs Verdi operą „Nabukas“, kurioje Abigailės vaidmenį sukūrė solidų apdovanojimų kraitį papildžiusi Gitana Pečkytė, plačiau netrukus pasikalbėsime su dirigentu Jonu Janulevičiumi, o dabar metas palyginti du iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus, bet visgi daug bendra turinčius spektaklius. Solistei Marijai Arutiunovai
„Fortūna“ įteikta už du 2022 m. sukurtus vaidmenis – Elizabet miuzikle „Elizabet“ (rež. Viktorija Streiča) ir Liną roko operoje „1972“ (rež. Kęstutis Stasys Jakštas).
„Roko operoje išgyvename trumpą laikotarpį, 1972-ųjų pavasarį, o „Elizabet“ atveju scenoje prabėga visas pagrindinės herojės gyvenimas. Sunku pasakyti, kuris darbas įdomesnis, – abu kėlė iššūkių. Įsivaizduokite, ta pati herojė vaikystėje ir jau brandžioje senatvėje – tai ne tik grimas, kostiumai, bet ir kūno kalba, balsas, teksto įprasminimas. Kai esi jaunas, viskas lengva ir smagu, o vyresnis žmogus turi skleisti patirtį ir išmintį“, – apie darbą teatre pasakoja M. Arutiunova. Jaunoji menininkė neslepia, kad per trejetą valandų neįmanoma „išvaidinti“ kiekvienos imperatorienės Elizabet gyvenimo dienos, tad svarbiausia jai buvo keliaujant per scenas išvengti didelių šuolių. O štai Linos vaidmuo roko operoje „1972“ jau leido gilintis į niuansus, detales.
Tiek Elizabet, tiek Linos personažai paremti tikrų moterų asmenybėmis ir gyvenimais. Anot M. Arutiunovos, tai irgi didelis iššūkis, nes nors teatras lieka teatru, bet vietos interpretacijai mažiau, tenka
atsispirti nuo to, kas iš tiesų vyko. „Kiekvienas vaidmuo tavyje atrakina vis naujas spalvas, naują savastį. Elizabet man leido pažvelgti į tą gyvenimo etapą, kurio dar nesu patyrusi, buvau priversta subręsti ne tik kaip aktorė ir dainininkė, bet ir kaip Marija, – tai labai vertinu. Kaip ir Elizabet, taip ir kaunietei Linai svarbiausia – laisvė: imperatorienė siekė ištrūkti iš uošvės ir konservatyvių rūmų tradicijų gniaužtų, o Lina su bendraamžiais svajojo apie Lietuvos laisvę. Elizabet praranda sūnų, Lina – Romą… Emocijos užvaldo abiejuose spektakliuose. Nemoku dainuoti „iš šono“, visuomet esu čia ir dabar, tikiu tuo, kas vyksta. Manau, lygiai taip pat ir visi kiti scenoje.“
Įdomu, kad M. Arutiunova „Fortūnų“ apdovanojimuose, kurie kovo 27 d. vyko kino namuose „Romuva“, dalyvavo kaip viena atlikėjų, tad pasirinkimo, eiti ar ne į ceremoniją, paprasčiausiai neturėjo. Vis tiek išvakarėse išgirdusi paraginimą „būtinai būti“ sudvejojo, galbūt gaus kokį diplomą: „Statulėlės nesitikėjau! Viena vertus, artistas visuomet svajoja būti įvertintas, bet aš scenoje esu dėl žiūrovo, dėl meno, o ne dėl apdovanojimų. Žinoma, tai be galo malonu – vadinasi, pasiekiau publiką, pasiekiau komisijos narius. Kartu tai ir atsakomybė. Sakau sau, kad būsimi vaidmenys savo įtaiga negali nusileisti šiems, kaskart noriu pranokti pačią save. Taip, tai visų pirma atsakomybė prieš save“, – mąsto M. Arutiunova.
Taip pat kovo pabaigoje paskelbti ir šių metų Kauno miesto kultūros premijų laureatai. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gabrielė Bukinė apdovanota už dvejų pastarųjų metų veiklą. Kalendoriuje
ryškiai šviečia du įvykiai, du sukurti vaidmenys – tai Violeta Anželikos Cholinos režisuotoje G. Verdi „Traviatoje“ ir Dona Fiorina Gioachino Rossinio operoje „Turkas Italijoje“. Solidų įvertinimų bagažą, kuriame ir vardinės stipendijos, ir „Metų kaunietės“ finalas, ir laimėjimai tarptautiniuose konkursuose, ir jai asmeniškai itin brangi pernai už šiuos du spektaklius atskriejusi „Fortūna“, sukaupusi jauna moteris neslepia, kad Violeta – daugelio sopranų svajonių vaidmuo. Jam teko atsakingai ruoštis ir dalyvauti atrankoje, o karantinas suteikė daug laiko pasirengimui. Su Dona Fiorila jau buvo kitaip: „Planuota kita sudėtis, bet likimas lėmė, kad prisijungiau ir aš. Teko dirbti greitai ir koncentruotai, įveikti muzikinę medžiagą, susigaudyti personaže.“
Kaip ir M. Arutiunova, taip ir G. Bukinė leidžiasi į apmąstymus, kuo du jai apdovanojimą atnešę vaidmenys papildė vienas kitą: „Jau ruošėmės „Traviatai“, kai įsiterpė
„Turkas Italijoje“, ir Rossinio muzikos lengvumas man atsakė į kai kuriuos klausimus apie Verdi muziką – taip, kūriniai labai skirtingi, bet man jie gražiai suderėjo.“
A. Cholinos pastatymas, anot Kultūros premijos laureatės, stebina savo elegancija ir turėtų sužavėti net abejingiausio menui žmogaus širdį, juolab kad vargu ar yra negirdėjusių „Traviatos“ muzikinių motyvų.
„Turkas Italijoje“ Lietuvoje statytas pirmą kartą, šiuolaikinio šarmo šiam spektaliui pridėjo estų operos profesionalai „Promfest“. „Nebuvome tikri, kaip žmonės reaguos į siekį klasikiniame kūrinyje įterpti ir šių laikų problemas, – spektaklis primena realybės šou, jame svarbios
technologijos, drąsūs įvaizdžiai. Bet publikai, ypač jaunimui, tai labai patiko“, – kolegų ir savo darbu džiaugiasi dainininkė.
Paklausta, ar beliko dar svajonių tapus Violeta, solistė juokiasi, kad niekada nežinai, kur slepiasi dar vienas svajonių vaidmuo. „Praėjusią vasarą „Operos akseleratoriuje“ statėme austrų kompozitoriaus Franzo Schrekerio ankstyvąją operą „Liepsnos“ („Flammen“). Rodėsi, aha, negirdėtas kūrinys, negirdėtas kompozitorius, kaipgi čia bus? Bėgant laikui, įsigilinusi į vaidmenį, pamaniau, kad kažin ar gali būti genialesnė muzika! Jei likimas nebūtų taip sudėliojęs, nebūčiau sužinojusi, kad „Flamen“ yra vienas svajonių vaidmenų. Žinoma, visi geidžia grandiozinių operų, bet yra begalė galimybių atskleisti save, kurios ne mažiau fantastiškos ir praturtinančios“, – tiki G. Bukinė.
Dar vienas pašnekovas, dar vienas titulas! Kauno miesto savivaldybės suburtos komisijos sprendimu, įsimintiniausiu 2022 m. Kauno menininku pripažintas Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janlevičius. Jis apdovanotas už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, aktyvų dalyvavimą profesionaliame kultūros lauke – o tai, be jokios abejonės, peržengia teatro sienas. Kažkada save „karvedžiu mūšyje“ pavadinęs J. Janulevičius nestokoja jo profesijos atstovams būdingo ypatingo humoro jausmo. Kai kalbinau jį praėjusią vasarą, juokėsi, kad atostogų metu nevengia remontuoti automobilio, mat tepalo terapija ypač naudinga rankoms! Bet šįkart – apie tikėjimą muzikos galia.
Gabrielė Bukinė operoje „Traviata“. KVMT archyvo nuotr.
Jonas Janulevičius. KVMT archyvo nuotr.
„Nominuotas šiam titului buvau ir anksčiau – kaip suprantu, įvertintos kelios mano indėlio
į Kauno kultūrą kryptys. Pavadinčiau tai miesto muzikiniu švietimu. Be pareigų teatre, daugybę valandų ir kūrybinės energijos esu investavęs į darbą su jaunimu. Tai VDU Muzikos akademijos simfoninis orkestras, J. Naujalio muzikos gimnazijos simfoninis orkestras, jau keletą metų su kompozitore Zita Bružaite vystomas projektas „Muzika pučia“ su pučiamųjų orkestru „Ąžuolynas“...“
Įdomu, kodėl su įdomiausiais klasikiniais ir drąsiais šiuolaikiniais pastatymais dirbančiam dirigentui atrodo prasminga ir ši veikla, reikalaujanti tikrai daug jėgų. „Galima ir asmeniškai pasižiūrėti – vyriausioji mano dukra baigusi 1-ąją muzikos mokyklą, antroji – Naujalio, jaunėlė pastarojoje dar mokosi. Pats joje dirbu jau beveik 25-erius metus. Turiu pakankamai žinių ir patirties, kad jaunimui galėčiau padėti žengti pirmuosius žingsnius orkestre, išsakyti pirmąsias pastabas. Man tai sekasi, o kas veža, ant to ir krauna – jei esi naudingas, privalai tai daryti, kitaip man neleistų profesinė sąžinė.“
Paklaustas, kokią muzikinę dovaną miestui norėtų įteikti, jei niekas neribotų, J. Janulevičius nurodo į Venesuelą. Šioje šalyje veikia unikali, ne vieną talentą pasauliui padovanojusi vaikų ir jaunimo orkestrų sistema, kuri taip ir vadinasi – „El Sistema“. Sunku ją trumpai pristatyti, bet iš esmės šansas muzikuoti suteikiamas kone kiekvienam. „Jei pavyktų surinkti gabiausius mokinius iš Naujalio
gimnazijos, muzikos mokyklų, J. Gruodžio konservatorijos, VDU Muzikos akademijos, parengti su jais programą ypatingai progai, ypatingoje vietoje... Įsivaizduokite, šimtas, du šimtai muzikantų, grandiozinis Kauno jaunimo simfoninis orkestras! Kiek su jais būtų galima nuveikti…“
Ar spėja užimtas menininkas įvertinti ir daugiau Kauno kultūros lauko įvykių, ne tik koncertus ir spektaklius muzikiniame teatre? Kalbėdamas apie praėjusius metus J. Janulevičius išskiria operą „Nabukas“, kurios į „Kaunas 2022“ programą įtraukta premjera įvyko Kauno tvirtovės IX forte. „Nepaisant atšiaurių gamtos sąlygų, mums pavyko, ir, nors nesinori pačiam savęs girti, man tai buvo labai svarbu“, – neslepia dirigentas. Jis pamini ir Rasos Žukienės kuruotą parodą „1972“ Kauno centriniame pašte, kurios nuotaika, priežastys, siužeto vingiai turėjo daug paralelių su to paties pavadinimo roko opera. „Buvau pajautrintas tuo klausimu“, – šypsosi pašnekovas.
Nesiimsiu spėlioti, kuriuose iš pokalbiuose aptartų spektaklių skaitytojams teko lankytis. Pati iš esmės spėjau – na, tik „Turką Italijoje“ reikėtų deramai pamatyti, nes dalyvavau tik repeticijos dalyje, ir „Traviatos“ spragos dar nesu užpildžiusi. Po to, kai pamačiau filmą „Korsažas“, nekantrauju dar kartą išvysti ir jautrųjį „Elizabet“, manau, ne veltui šis miuziklas sėkmingas daugelyje pasaulio šalių. Ir „Nabuką“, ir „1972“ taip pat aptiksite KVMT repertuare – o jei dar nešventėte Naujųjų metų iš tiesų kaunietiškai, su „Traviata“, galbūt artėja metas pagaliau tai padaryti? Eime kartu.
Kviesdama į savo namus Romainiuose Monika Žaltauskaitė-Grašienė, arba tiesiog Monika Žaltė, juokiasi, kad ten turi studiją, bet joje nebėra staklių: „Išardžiau. Gal į pensiją išėjusi vėl susirinksiu“. Tekstilės menininkės, dirbančios Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, Kauno bienalės tarybos narės vizitinė kortelė – kompiuterinio žakardo technika, o jos kūriniai iš skaitmeninio į realų būvį pereina „Audėjo“ gamykloje Vilniuje. Ir jei dabar nė dienos neapsieiname be žinių apie dirbtinio intelekto įgytus naujus įgūdžius, juokiamės iš jo sugeneruotos fotografijos pergalės konkurse ir patys mokome jį rašyti bakalauro darbus, tai atsidūrus akistatoje su M. Žaltės darbais tampa visiškai aišku, kad joks procesorius, jokios kompiuterinės staklės be to neapibrėžiamo menininko pajautimo niekuomet nesukurs nieko nė iš tolo panašaus savo gelme ir materija.
Prieš metus galerijoje
„Meno parkas“ vykusioje parodoje
„Tarp dviejų: Į(si)žiūrėjimai“ mane tiesiog panardino, pravirkdė ir tuo pačiu ištiesino dimo raštu (kaip sufleruoja Kauno bienalė, „raštas simbolizuoja kodų kalbą, kuri sudėta iš 1 – aktyvaus ir 0 – pasyvaus ir kuria paremta visa tekstilės audimo sistema ir kompiuterizacijos era“) išaustas Monikos kūrinys „WWW. Women oWn Writing“. Tuomet ir prasidėjo mūsų pažintis. Pamenu, tiesiog negalėjau jai nepaskambinti! Todėl visiškai nenustebau išgirdusi, kad būtent Monika Kauno menininkų namų suburtos komisijos išrinkta Įsimintiniausia 2022 m. Kauno menininke. Paskambinau vėl – pasveikinti ir pakviesti dar šiek tiek pasikalbėti apie tai, kaip gimsta įsimintini dalykai.
Kalbantis temos tiesiog vilnijo, ir tai – ne tik metafora. Menininkė šiuo metu pasinėrusi į vandens temą – tai signalizavo ir mano minėtas darbas, ir neseniai senamiestyje demonstruota instaliacija, apie kurią daugiau netrukus papasakos pati, o rudeniop apie vandenis išgirsime ir pamatysime daugiau. Taip pat rudenį laukia nemaža lietuvių ir japonų tekstilės paroda Kauno paveikslų galerijoje – lyg tęsinys to, ką vykstant Japonijos dienoms WA 2022 m. pavasarį mačiau „Meno parke“. Bet galerijos – ne vienintelis mano pašnekovės tikslas.
Kokiose įdomiausiose vietose yra atsidūrę tavo darbai?
Vienai užsienio kolekcionierei įsigijus darbą, paprašiau nuotraukos, – sako, žinok, negaliu atsiųsti, nes kūrinys skirtas mano miegamajam. Ir iš tiesų, kiek
pavyksta sužinoti, pavyzdžiui, ciklo „Marijos drapanos“ darbai dažniausiai atsiranda intymiose erdvėse.
Ar mąstai apie tai kurdama – na, kad vienas darbas ar serija galbūt tiktų vienokioms erdvėms, kitas – kitokioms?
Ne! Galbūt konkrečiai šis ciklas nesukelia tragizmo. Va, dabar kuriu (mosteli ranka į gimstantį kūrinį, – red. past.) apie Šv. Joną
Krikštytoją, jis pririštas virvėmis, tragiškesnis. Marijos – moteriškos, ramios. Bet kurdama tikrai negalvoju, kur kūriniai atsidurs. Dėl to visada įdomu sužinoti jų kelionę. Kurdama galiu tik dedikuoti mintį artimam žmogui, draugui ar situacijai.
Norėtum, kad daugiau tavo kuriamo meno puoštų viešąsias erdves, kad tos dedikacijos veiktų plačiau?
Šia prasme situacija tokia, kad menininkams anksčiau tikrai buvo daugiau darbo. Nors nedžiugino sovietinė cenzūra, galbūt tekdavo įterpti tam tikrų elementų, bet buvo veikianti sistema: va, visuomeninis pastatas, jam reikia sukurti keramikos pano. Skelbiamas konkursas, visi teikia idėjas. Skandinavai ir šiandien taip elgiasi, o Lietuvoje tokio požiūrio pasigendu. Jei visuomeniniuose pastatuose būtų daugiau meno, visuomenė lavėtų. Pavyzdžiui, meno kūriniai naujai statomose mokyklose – kur jie?
Esu Kauno klinikų Akušerijos skyriui padovanojusi du savo darbus iš ciklo „Šeši pojūčiai“, kurį ten ir sukūriau. Vis sulaukiu atgarsio iš kokių pažįstamų, kad buvo ten ar gimdyti, ar aplankyti, matė, sakė: „O, geras.“
Ar gali apie „Šešis pojūčius“ papasakoti daugiau?
Daug laiko ten praleidau – mano antrasis sūnus gimė neišnešiotas. Pamenu, vaikščiodama tais koridoriais to ir pasigedau – meno skleidžiamos energijos. Su klinikų atstovais sutarėme, o tada ir su šeimomis susitarėme, kad galėsiu dalyvauti šešių kūdikių gimdymuose. Galėsiu fotografuoti, o vėliau išausiu darbus, kuriuose ir bus vaizduojami kūdikiai. Pamenu, su akušere palaikėme kontaktą – skambina, jau 7 cm kaklelis atsivėrė, važiuok. Viską metu, lekiu, tyliai įslenku… Dvi moterys, kurių kūdikių gimime dalyvavau, buvo asocialios. Su keturiomis šeimomis artimiau pabendravau, sutarėme, kad jiems nuotraukas padovanosiu, o ir nedidelio formato darbą. Bet jie nesutiko tų darbų priimti, net nežinau kodėl. Klinikoje kabo du 3 m 30 cm dydžio darbai.
Galbūt tie vaikai, jei mergaitės, patys atvyks
į klinikas gimdyti ir pamatys save.
Jei atpažins (šypsosi). Bet, taip, tai buvo gražus ir intymus projektas. Negaliu net apsakyti, kaip labai. Vėliau dar išaudžiau tokį atviruką, sieninį, palikau siūlų, kad mamos, laukiančios vaikučių, galėtų išsiuvinėti jų vardus. Dabar jau labai daug prisiuvinėta. Iš dalies ir socialinis projektas.
Mąstydama apie naująjį tavo titulą – Įsimintiniausia menininkė – svarstau, gal šis intymumas, akimirkos grynumas, saugumas, užkoduojamas tekstilėje, ir lemia tą įsiminimą. Bent jau man asmeniškai tekstilės kūriniai būtent tokius
jausmus ir kelia. Bet ką žodis „įsimintinas“ reiškia tau? Juk tai nereiškia „geriausias“ ar „populiariausias“. Neįtikėtinas dalykas čia nutiko. Žmonių, nusipelniusių Kauno kultūrai, krūvos, ir tikrai daug vertingesnių ir vertesnių. Jau seniai rengiau čia personalinę parodą, pastaroji apskritai buvo Vilniuje, dabar dažniau dalyvauju grupinėse. Kita vertus, mano darbai Kaunui atstovauja keliaudami po užsienio parodas. Naujausia instaliacija „Jei tu gyvas, atplauk“, kurią atviroje galerijoje „Arterija“ įrengėme su kolega Lina Jonike (dabar ji eksponuojama Meko skersvėjyje sostinėje), iš tiesų daugiau susijusi su pačiu miestu, buvo smagu atsigręžti į Kauną ir jį patyrinėti. Nors, geriau pagalvojusi, randu ir daugiau tų įvaizdžių: pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo visą ciklą „Besišypsanti“ –aštuonis darbus, kuriuose pasakoju apie sudegusios Kulautuvos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Ciklas, beje, eksponuotas ir Ukrainoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Estijoje, Prancūzijoje. Arba „Sakramentas“, kuriame užfiksavau Švč. Sakramento bažnyčią karantino metu, jau sudalyvavęs tarptautiniame šiuolaikinės tekstilės festivalyje FITE, pagrindinėje parodoje „IMAGINE!“, ir 17-toje tarptautinėje šiuolaikinės tapiserijos trienalėje „Entangled State“, o dabar vyksta į „Arnolfini“ galeriją Didžiojoje Britanijoje.
Taigi, taip, jaučiu miestą ir esu su juo susijusi, tad gal nereikia gėdytis, kad mane pristato apdovanojimams? Tikiu, kad vieta, kurioje gyveni, turi labai daug įtakos. Tas kiekvienos dienos horizontas lemia spalvinį mąstymą ir apskritai būtį, padeda įsižeminti,
kas labai svarbu, net ir mąstant apie besitraukiančio pasaulio ir griūvančių sienų tendencijas mene. Svarbu turėti savo magiškąją vietą, kurioje mąstai ar meldiesi. Kai esi mieste, tokių vietų gali atrasti ne vieną. Vis sakau sau, kaip norėčiau į darbą važinėti dviračiu, nes automobilyje daug ko nepastebi.
O ką man reiškia „įsimintiniausias“?
Turbūt tai, kad tave prisimena net ir be didelių fejerverkų. Gal žmonės tiesiog įsimena tave per mene pasakojamas istorijas, potyrius, kuriuos perteiki? Kaip ir sakei, tai labai intymu.
Religiniai, dvasiniai motyvai
tavo kūryboje – tai tekstilės kaip žmonijos istoriją savyje talpinančios materijos
užduodamos temos ar tavo pačios vidiniai ieškojimai?
Įvaizdžiai ateina labai skirtingai. Dažniausiai net ir nesitiki, kad mintis kur nors nuves. Esu tikinti,
gal taip ir ateina motyvai? Žinai, turbūt visi kažkuo tiki, nesvarbu kuo. Taip, medžiagiškumas ir sakralumas susiję. Kai žiūri į kokio Mikelandželo skulptūras, kokia ten draperijų audra! Vaizduojamajame mene yra daug tekstiliškumo. Tai atėjo iš senųjų gobelenų, kurie, vaizdžiai sakant, buvo tų laikų televizoriai. Man tai gražiai susiję su skaitmeniniu mūsų pasauliu – taip tą tekstilę ir suskaitmeninu. Nulis ir vienetas, pasyvumas ir aktyvumas, tekstilėje tai pagrindas. Ji itin stipri fundamentalumo, veiksmo prasme. Nors seniausia technologija yra vėlimas, bet audimas – vos vos jaunesnė. Ir tas veiksmas sugalvotas žmogaus, jis sprendžia, kaip siūlas elgsis. Procesas nenutrūkstamas, ir jis mane žavi. Klasikinio mąstymo mene, aišku, rezultatas svarbiausias – neseniai apie tai diskutavome su viena studente. Man atrodo, šiuolaikinėje visuomenėje procesas daug reikšmingesnis. Aišku, yra ir
pavojaus, ypač jauniems, nes lengva užsisukti rate, juk procesas turi lemti tolesnę eigą.
Kokia būna tavojo audimo proceso pradžia?
Man labai svarbus dokumentavimas. Nesu dirbusi su fotografais, darau tai pati. Dokumentuoju nuotaiką, vėliau paverčiu ją į abstrakciją. Vien spalvų reikia sumažinti iki kokių 20. Na, daugiausiai 40, nes tai reiškia, kad turėsiu sukurti 40 pynimų ir sugalvoti siūlų sistemų, kurios per tas spalvas veikia.
Daug matematikos! Ar rinkdamasi profesiją, žinojai, kad reikės tiek skaičiuoti, ar tekstilę romantizavai?
Tekstilė buvo ne šiaip sau. Mano draugės tėtis buvo Vladas Rukša, keramikas, dirbantis archajinėmis technologijomis. Jo sesuo Aurelija Rukšaitė, žymi juostų audėja, mane išmokė pradmenų.
Mokyklą baigiau 1991-aisiais. Mokiausi Kauno rajone, Noreikiškėse, mano tėtis buvo hidrologas, dirbo dabartinėje VDU Žemės ūkio akademijoje. Mūsų kartai Nepriklausomybė reiškė… na, gali įsivaizduoti. Jau nuo dešimtos klasės vykdavom į įvairiausias ekspedicijas, domėjomės etnografija. Pamenu, savaitei išvažiavau su chebra po kaimus – mamai tik raštelį palikau. Vėliau ji sakė, kad buvo ištikta šoko! Varėm, rinkom visokius rakandus, tekstilę, buvo ir dainavimų, kostiumų, į mokyklą eidavau su tautine juostele.
Didžiulis tautinis pakilimas. Kaip ir tarpukariu, buvo daug patriotizmo ir nuoširdaus susidomėjimo praeitimi – dabar to nebematau. Nors vis tiek tikiu, kad mūsų tautinis identitetas labai specifinis ir apie jį tikrai reikėtų rėkti pasauliui.
Bet tu tą ir darai – tik gal nerėki, o intymiai šnabždi. Monika, o kaip manai, ar Kauną vis dar galima vadinti tekstilės miestu?
Jis tokiu tikrai buvo nuo tarpukario. Kol bus gyvi jau garbaus amžiaus tekstilininkės ir tekstilininkai, tradicija išliks. Bet šiandien? Nepasakyčiau. Kalbant apie pramonę, gal smulkių tekstilės įmonių ir daugiau nei Vilniuje, bet tokio proveržio, kokį savo laiku padarėme su tekstilės bienale, pasaulinio lygio, aš nebematau. Pamenu, Vita Gelūnienė sakė, va, negalim nuvažiuoti į Kiotą, tai pasidarom jį pas save. Ir pasidarėm, nors iš pradžių tai atrodė lyg utopija. Jokio biudžeto ir panašiai… Tuo periodu supratome, kad galime ne tik didžiuotis fabrikų skaičiumi, bet iš tiesų apie savo aplinką mąstyti tekstiliškai, medžiagiškai. Dabar laukiame jaunosios kartos.
Kiek turi studenčių?
Mūsų katedroje 12 bakalaurą studijuojančių ir 5 magistrantės. Dar nėra visai blogai. Nebevadovauju katedrai, aštuonerių metų, manau, pakanka. Su kolegėmis siekiame kreipti įvaizdį į madą, aprangą – matysime, gal tai pritrauks daugiau susidomėjusiųjų.
Žinoma, į tą pačią upę dukart neįbrisi. Ir dabar dar pasigirsta klausimų – tai kada darysite tekstilės bienalę? Na, nedarysim!
Bet Kauno bienalėje visuomet užčiuopsi tekstiliškumo. Va, dabar mano draugė kartvelė, kuri šiemet dalyvaus bienalėje, atlieka tyrimą apie iš tiesų egzistavusį Šilko kelią iš Tbilisio į Kauną, į „Kauno audinius“.
Tokių kaip Vladas mūsų krašte nėra daug. Vienas iš Nacionalinio Kauno dramos teatro dinozaurų savo specialybę apibūdina paprastai: tai gyvenimo būdas, o ne darbas. Kelis dešimtmečius jis dirba didžiausio mūsų miesto teatro šviesų dailininku ir savo rankomis yra nuspalvinęs bene 200 įvairių kūrinių. O kalbamės dabar, šį pavasarį, nes Tarptautinę teatro dieną tradicinėje
„Fortūnų“ įteikimo šventėje Vladimiras Šerstabojevas į
„Romuvos“ sceną lipo atsiimti savosios – padėkos „Fortūnos“ už
indėlį į Lietuvos scenos meną.
ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Keturios kartos kūrėjų ir žiūrovų
Prieš kelerius metus, dirbdamas
Kauno miesto muziejuje, padėjau išsaugoti vieną, mano akimis, Lietuvos technikos
paminklą – ilgaamžį NKDT
didžiosios salės šviesų pultą, prie kurio mūsų pokalbio herojus praleido didesnę dalį savo karjeros.
„Tuo metu tokie vengriški „Tungsram“ įrenginiai buvo tik
Kaune ir Maskvoje. Su juo buvo nuspalvinti daugybės grandų
kūriniai: dirbau su Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu
Masalskiu, Vytautu Balsiu ir kitais“, – pasakoja šviesų dailininkas.
Intensyviausiu savo gyvenimo etapu dramos teatro senbuvis per metus prisidėdavo prie bene 10 premjerų. Jo profesinę dosjė taip pat gausiai papildė ir daugiau nei 30 metų besitęsianti draugystė su Kauno šokio teatru „Aura“ bei jo vadove Birute Letukaite.
Į teatrą – netyčia
Pašnekovo mama gimė netoli
Užusalių kaimo, o tėvas Naujasodyje. Vėliau jie persikėlė į Kauną, o čia gimė Vladas. Prieš pusę amžiaus jis Kauno politechnikume (dabar – Kauno technikos kolegija)
Tvirtovės alėjoje baigė metalo apdirbimo bei pjovimo specialybę, vėliau išėjo į armiją, nežinodamas, ką veiks gyvenime.
„Teatran papuoliau per klaidą. Grįžau po karo tarnybos, šiek tiek padirbau tuometėje
„Elektronikoje“ (dab. Mituvos g.), bet man nelabai patiko jaunesniojo mokslinio bendradarbio rolė. Po
kelių mėnesių šią vietą palikau, o draugas pasiūlė ateiti į teatrą: kaip tik atsilaisvino vieta šviesų ceche. Na, galvoju, padirbsiu laikinai, kol rasiu geresnį darbą. Taip ieškau jau keturis dešimtmečius“, – juokiasi Vladimiras.
Jis neslepia, kad čia pateko visiškai žalias: nežinojo, nei kas ta šviesa, nei kam ji reikalinga, nei kaip naudotis prožektoriais, o ką jau kalbėti apie jų skirtumus.
Pasitaikė puikūs mokytojai Jaunam ir darbščiam Vladimirui, kaip pats sako, pasitaikė geri mokytojai. Techninis mokslas čia nėra ilgas: šviesos fizikos pagrindus, prožektorių skirtumus, laidų tipus, elektros žinias galima greit perprasti. Sunkesnė kūrybinė dalis, kurią lavinti padeda tik bendradarbiai, nes jokia mokykla to neišmokys.
„Mano viršininkas buvo šio amato grandas Dmitrijus Bojarinas, čia su juo pradirbau net 25 metus. Vėliau jis išėjo į „Girstutį“ ir ten pradirbo iki pandemijos pradžios, nors yra vyresnis už mane. Jo dėka greit perpratau techninę šio darbo dalį“, – pagarbą atiduoda Nacionalinio Kauno dramos teatro vilkas.
Kaip pats ne kartą mini, tuo metu teatras klestėjo. Egzistavo nuostabus tandemas: scenografė, dailininkė Janina Malinauskaitė ir režisierius Jonas Vaitkus. Iš jų Vladas teigia išmokęs labai daug, ypač iš Janinos: matymo, ko reikia scenoje ir kaip tai nutapyti. Ji jau pristatydama savo maketus žinodavo, kur ir kaip reikės pašviesti.
„Improvizacijos išmokau iš Birutės Letukaitės. Nė vienas „Auros“ šokis nerodomas taip pat du kartus. Viskas keičiama, nuolat tobulinama, gyva, juda. Dažnai viduryje spektaklio išgirstu, kad tam tikros vietos pakeistos. Ką dabar daryti – nerimauji, bet kaskart improvizuoji ir beveik visada pavyksta, nes jau pažįsti ir techniką, ir kolegas“, – šypsosi pašnekovas.
V. Šerstabojevas atvirauja: bene įsimintiniausios darbo teatre akimirkos – su Gintaru Varnu. Kiekvieną spektaklį puikiai prisimena, visus darbo procesus, kurie irgi buvo svarbi mokykla.
„Dirbom prie spektaklio „Nekalti“ ir gerokai po vidurnakčio baigiau spalvinti šviesas vienai iš pagrindinių scenų. Gintaras atsisuka ir sako, kad šviesa graži, bet – jokia. Tokia ir yra teatro šviesos paslaptis: ji turi atitikti veiksmą, emociją. Svarbiausia tai išmokti“, – tęsia Vladas.
Niekam negalima trukdyti
Garsą mes suprantam tiesiogiai: gražiai skamba arba nelabai. Šviesą suprantame intuityviai, mažiau kreipdami dėmesį ir nagrinėdami. Šviesa mus supa nuolatos, tai mums įprasta. Kartais net nesuprantame, kiek daug emocinio krūvio ji suteikia.
„Tie patys žodžiai skirtingai skambės tamsiame skersgatvyje ir paplūdimio mėnesienoje. Šviesos uždavinys – būti nematomai, bet jaučiamai. Jeigu šviesa pradeda išsiskirti, akinti, tu pameti aktorių, mintį, žiūrovo dėmesys
nukreipiamas. Šviesa turi būti „nematoma“. Aišku, būna lūžių, galima ir pagilinti, pridėti įtaigumo, bet tai – akcentai.“
Šviesų dailininkas stengiasi netrukdyti. Jo tikslas – aktoriaus komfortas scenoje. Pasirodydami žiūrovams artistai neturi galvoti, kur jiems atsistoti, ar nekrenta ant jų veidų šešėliai, ar spalviškumas dera prie norimo emocinio krūvio.
Koncertuose ar kituose pramoginiuose renginiuose – atvirkščiai: ten nėra vaidybos, todėl šviesa turi dar labiau paryškinti. Teatro apšvietėjai nori būti nematomi, o koncerto metu kaip tik siekiama didesnių efektų. Vaidinimo scenoje nėra tokios didelės dinamikos, žaidžiama su atmosferos architektūra.
„Stovi spektaklis, paruoštas scenai. Jis nuogas. Šviesa yra kaip rūbas, kuriuo aš aprengiu spektaklį ir vaidinančius žmones. Būtent tai, kokiom spalvom pašviesi dekoracijas, veidus, kaip formuosi šešėlius, nulems galutinį vaizdą. Dekoracija yra kaip eskizas, vienaip atrodo prie budinčio apšvietimo, o galutinę formą įgauna tik prisijungus mums“, – teigia Vladas.
Daugiau nei specialybė
Pašnekovas juokiasi, kad darbas teatre – diagnozė. Esi nuolat pririštas, patiri nemažai įtampos: dirbti reikia ir savaitgaliais, ir naktimis, ir per šventes.
„Dažnai ateiname pirmi, susijungiame techniką, o išeiname paskutiniai, viską išardę. Beveik visada turime aktyviai dalyvauti ir kūrybiniame procese, kartu
vaidinti, kartu šokti. Žmonės klysta, užsimiršta, pavyzdžiui, ne ten atsistoja ar praleidžia sceną. Mūsų darbas yra reaguoti realiu laiku ir tas žmogiškas klaidas lyginti“, – pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro šviesų dailininkas.
Visgi Vladimiras teigia, kad nepakeičiamų nėra, yra tik nepakartojami. Kiekvienas spektaklis turi savo užrašus, pravedimo partitūras, programines eilutes. Bet niekas nepakeis kiekvieno dailininko asmeninio stiliaus, lygiai taip pat kaip tapyboje.
Apdovanojimų netrūksta
„Atidaviau visą gyvenimą teatrui, bet turiu tris dukras – geriausią apdovanojimą. Visos jos perėjo šitą teatro košmarą. Dvi nebenori, o Monika dirba šviesų dailininke muzikiniame teatre. Talentingas vaikas, avinas, užsispyrusi. Jinai sakė įrodysianti, jog apšvietėja moteris yra ne prastesnė, o geresnė nei vyrai. Ir jai tai pavyks“, – didžiuojasi Vladimiras.
Tai kaip su ta „Fortūna“, su apčiuopiamais apdovanojimais?
„Dirbu tikrai ne dėl jų, o dėl žmogaus, išeinančio iš spektaklio. Dėl to, ką matau jo akyse prie durų. Dėl šypsenų, klausimų, dėmesio ar net ašarų. Apdovanojimai tėra būtinas stimulas, kuris geriau dažniau nugultų jaunesnių rankose ir juos skatintų kurti dar stipriau“, – sako apšvietėjas.
Nepaisant to, Vladimiras
Šerstabojevas – pirmasis Lietuvoje, gavęs apdovanojimą už šviesų dailę. Tokia nominacija atsirado tik 2010 m. Kaune – jis ir laimėjo už spektaklį „Sapnas Nr. 5“. Po trejų metų ši meno kategorija įtraukta ir tarp „Auksinių scenos kryžių“.
GEGUŽĖ
Už
ilgametę,
aktyvią ir reikšmingą
veiklą 2022-ųjų Kauno kultūros premija apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Toks įvertinimas – puikus pretekstas pagaliau išgerti kavos. Su pašnekovu tai darėme, kaip pats sakė, ant istorinių Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus fotelių – čia sėdėjo, diskutavo, rašė ir kūryba dalinosi daugybė žinomų Lietuvos rašytojų. Vienas jų – priešais mane. Ne tik rašytojas, dramaturgas, prozininkas, bet ir žurnalistas, politikas, visuomenininkas, laisvės gynėjas ir šaulys.
PILNAS 2023
KAUNAS KULTŪROS
Kaunietis iki panagių Gatvėje mane pasitinka nebohemiškos, inteligentiškos išvaizdos, jo amžiui nebūdingo tvirto kūno sudėjimo, nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs ir itin tvarkinga barzda bei ūsais pasipuošęs vyras. Nuo pirmų akimirkų nėra jokios nepatogios tylos ir iškart puolame diskutuoti. G. Jankus tikrai turi ką papasakoti.
Kaunas – jo savastis nuo mažumės. Kaip ir daugelio lietuvių, jo šeimos šaknys slypi sodžiuje, bet pats dabartinis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas augo, brendo, kūrė ten, kur susikerta dvi didžiausios Lietuvos upės.
„Gyvenau Senamiestyje, o lankiau komjaunimo vidurinę. Kai dabar mane kviečia į „Aušros“ gimnazijos jubiliejus, visuomet primenu, kad aš čia nesimokiau. „Aušra“ po karo buvo sunaikinta. Nepabėgsi nuo istorijos: čia tuo metu veikė komjaunimo vidurinė mokykla, ideologinė kalvė. Su visa pagarba, bet tik vieną kitą pedagogą galiu
paminėti geru žodžiu, o kitų geriau net neprisiminti. Vyravo tikras muštras“, – pasakoja rašytojas.
Pasak jo, ugdymo įstaigoje būta įtampos. Sovietinėje mokykloje jie su pora draugų mėgdavo išdykauti piešdami Gediminaičių stulpus, nors mokyklos direktorius grasindavo net ir milicininko bananu. Visgi pasitikėjimas draugais niekuomet nesubyrėjo.
Aistringas muzikos mylėtojas ir kolekcionierius
Be daugybės skirtingų epitetų, mano pašnekovui dera ir kolekcionieriaus etiketė. Gediminas Jankus plačiai žinomas ir kaip vienas iš kelių žmonių Lietuvoje, aktyviai renkančių senovines šelako plokšteles, gramofonus ir patefonus.
kultūrinę
vis dar pamenu matytus gyvus scenos grandus. Nuo mažens įskiepyta meilė muzikai smarkiai pasivijo daug vėliau ir tapo aistra kolekcionuoti“, – pasakoja Gediminas.
Viskas prasidėjo nuo netikėtai Utenoje prieš porą dešimtmečių nusipirktos vokiškos spintelės su integruotu gramofonu. Čia autorius netikėtai rado ir dailyraščiu surašytą katalogą su 100 vnt. šelakinių klasikos plokštelių. Dabar kolekcijoje apie 3 tūkst. leidinių iš viso pasaulio: lietuviškas plokšteles teko siųstis net iš Australijoje ir JAV gyvenančių išeivių.
Rašytojas tiki, kad meilę kultūrai, rašytiniam žodžiui ir lietuvybei paveldėjo iš tėvų, ypač iš mamos. Ji, sako, buvo labai smarki: net sovietmečiu nevyniojo žodžio į vatą, rėždavo nomenklatūrininkams tiesą į akis. Buvo nesmagumų, bet šeima atlaikė.
Vytis kabėjo ir sovietmečiu Gedimino Jankaus tėvai išvengė tremties į Sibirą. Tačiau nukentėjo kiti giminaičiai, ypač dėdė. Kaip pats sako – už niekalus, kurių nesuvokia iki dabar. Dėdė ir mirė nesupratęs, už ką buvo išvežtas.
„Mamą likimas buvo nubloškęs į Estiją, ten baigė Tartu universitetą ir iki 1940 m. dirbo Lietuvos ambasadoje sekretore. Prisimenu jos pasakojimą: Bronius Dailidė jai sakė, kad po mėnesio grįšim visi toliau dirbti. Gaila, bet neteko. Okupacija užsitęsė“, – pasakoja rašytojas.
Jos literatūrinė veikla ten ir prasidėjo, vertė estų poetus pažodžiui į lietuvių kalbą, o vietos poetai, pvz., Liudas Gira,
juos adaptuodavo lietuviškai sąmonei. Mama laisvai šnekėjo anglų, vokiečių, estų ir kitomis kalbomis, kurį laiką dirbo valstybės radiofone.
Tėvas buvo ne diplomatas, ne politinis veikėjas – atidavė gyvenimą sportui: Petras Jankus buvo lengvosios atletikos treneris, teisėjas. Visuomenininkas teigia, kad net sovietmečiu jo tėvo kabinete visuomet kabėjo Vytis, nepriklausomybės kovų medalis bei nuotrauka, kurioje
A. Smetona įteikia jam vėliavą tautinės olimpiados metu. Be to, mažai kam žinomas faktas: Petras Jankus įamžintas sėdinčio vyro skulptūroje Ąžuolyne, buvusios oranžerijos teritorijoje, prie Vydūno alėjos.
Kultūroje jau 40 metų Kultūrine veikla Gediminas Jankus pradėjo užsiimti
1983 metais: tada apsilankė LRS Kauno skyriuje bei įsidarbino dramos teatre kartu su Jonu Vaitkumi. Paskui kurį vėliau išėjo dirbti ir į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje, kur tęsė veiklą iki beprasidedančių Nepriklausomybės aušros įvykių.
Pasakoja, kad šitame kabinete, kur dabar sėdime, prieš 40 metų pradėjo rašyti ir pirmąją savo pjesę: „Nuo mažumės labai domėjausi Vydūnu, dar dabar turiu jaunystėje pirktus originalius leidimus. Ta mano drama rankraščiais vaikščiojo nuo 1983 m., buvo ir išspausdinta. Bet tuo metu dar buvo anksti, dar nekvepėjo jokia pertvarka, todėl su Jonu Ivanausku ją pastatėme tik 1988 m. per Vydūno 120-ąjį gimtadienį.“
Dramos apie istorinius Lietuvos veikėjus – autoriaus vizitinė kortelė. Sako, keista, bet net
sovietmečiu jas palaimindavo. Lietuvybė dar tyliai ruseno ir kai kurių funkcionierių kraujyje.
„Tikrai, galvodavau, nepraslysiu. Parašai pjesę, reikia ją vežti į meno reikalų valdybą, savotišką cenzūrą pereiti. Buvo toks Julius Lozoraitis, meno reikalų valdybos viršininkas. Atnešu jam pjesę apie V. Kudirką, ten apstu ir rusicizmų, patyčių, ir apie Trockį rašau. Bet jis visas mano istorines pjeses laimino. Tai stebino ir tada, ir dabar“, – teigia dramaturgas.
Politikas ir visuomenininkas su 20 metų valstybės tarnybos
Gediminas Jankus 1997–2003 m. buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2003 m. tapo vicemeru ir Kauno miesto mero pirmuoju pavaduotoju, o 2003–2011 m. dirbo savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriumi.
Be to, aktyviai prisidėjo kuriant nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos struktūras, tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadovu.
„Didelę dalį gyvenimo paaukojau mylimam miestui bei socialinių problemų sprendimams. Gaila, tačiau laikai buvo sunkūs: ne sykį teko nusivilti, ne viskam miestas turėjo pinigų, bet stengėmės, kaip galėjome. Daug kovojau už žmones, stengiausi priimti sprendimus, kurie būtų naudingi mažinant biurokratijos kuriamą atskirtį“, – dalinasi atsiminimais visuomenininkas.
Visgi vienas ryškiausių jo karjeros etapų – pirmojo Šaulių sąjungos pirmininko postas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Prie šios organizacijos atkūrimo Gediminas Jankus aktyviai prisidėjo nuo 1988 m. „Išgirdau iš lūpų į lūpas sklandant informaciją, kad bus atkuriama Šaulių sąjunga. Pagalvojau, nuostabu, juk ir mano tėvas buvo šaulys. Pirmiausia tam pritarė politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Audrius Butkevičius. Buvome pažįstami, ilgai nedvejojau, prisijungiau“, – prisimena G. Jankus.
Nebijojo mirti
„Dar iki Sausio įvykių buvo ilga preliudija, kurios negaliu pamiršti, kuri mane pastūmė į kovingą gyvenimo tarpsnį. Buvo daužomi mūsų žmonės pasienyje, deginami vagonėliai, įvyko Medininkų tragedija. Jau tada išspausdinau ilgą straipsnį, kad kompromisų kelias – didžiausia išdavystė. „Kauno diena“ surizikavo, išspausdino.“
Rašytojas tikina, kad jį pykino nuo tuščių deklaracijų, kai buvo terorizuojami Lietuvos piliečiai. Po truputį jis į šoną nustūmė visas kūrybines veiklas ir atsidavė Šaulių sąjungai. Įstatuose, kuriuos patvirtino G. Vagnoriaus vyriausybė, įrašė, kad gins Lietuvos nepriklausomybę, prireikus ir ginklu.
Atėjus naujiems 1991-iesiems jau buvo aišku, kad puolimas ne tik nuspėjamas, bet ir laukiamas.
Gediminas Jankus davė priesaiką ir ėmė vadovauti šaulių būriui, gynusiam parlamento rūmus.
„Laukėm ir ruošėmės mirti. Žinojom, kad priešas stipresnis, bet pasiduoti neketinome. Buvo daug visokių nesusipratimų, tarp jų ir įsakymas atsitraukti ginkluotiems budėtojams, bet mes likome, nes matėme aplink besivystantį chaosą“, – mena laisvės kovotojas.
Festivalis, kurio seniai reikėjo, bet niekada nebuvo, – taip buvo rašoma apie pernai pirmą kartą surengtą šiuolaikinį miesto festivalį „Audra“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje užgimusi iniciatyva miestą užliejo jau pripažintų ir perspektyvių jaunų atlikėjų koncertų gausa. Vis dėlto, kai 2021 m. vyko „Per_kūnija“ – įžanginis „Audros“ renginys, turbūt niekas neįsivaizdavo, į kokio masto iniciatyvą tai išaugs. Meno kūrėjų asociacijos „Freimas“ (stovinčios ir prie naktinio klubo „Lizdas“ vairo) ir „Kylančio Kauno“ komandos organizuotas festivalis sujungė per penkiasdešimt atlikėjų bei kelias dešimtis kultūrinių veiklų ir buvo įvertintas Kauno miesto kultūros premija kaip įsimintiniausia praėjusių metų iniciatyva.
Apie „Audrą“, nuveiktus ir dar planuojamus darbus pasakojo „Freimo“ ir „Lizdo“
komanda: Monika Balčiauskaitė, Žilvinas Širka-Roads, Mantas Pakeltis-Pakas ir Šarūnas Šimaitis.
„Audrą“ vadinate šiuolaikiniu miesto festivaliu. Kuo ji skiriasi nuo kitų festivalių?
Mantas: Dažniausiai dideli muzikos festivaliai Lietuvoje vyksta gamtoje, o pasaulyje ryškėja tendencija juos organizuoti pačiuose miestuose. Tuomet gali nueiti į vakarėlį, pašokti, aplankyti galeriją, nakvoti viešbutyje ir kitą dieną vėl patogiai sugrįžti – dalyvauti miestietiškame gyvenime su pridėtine verte.
Žilvinas: Mes siekiame, kad miestas būtų festivalyje, o ne festivalis vyktų mieste. Norisi, kad tos keturios dienos sukurtų programos ir miesto nedalomą visumą. Taip pat tai daugiabriaunis veiksmas, kurio programa peržengia muzikos, teatro ir vizualiųjų menų festivalių ribas. Tad žmogus, kuris domisi kultūros lauku, nesvarbu, gyvena mieste ar už jo ribų, ir yra mūsų festivalio lankytojas.
Šarūnas: Taip pat norime parodyti, kad festivalis nėra skirtas tik jaunimui. Kiekvienas programoje gali atrasti ką nors įdomaus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjome japonės Midori Takada, laikomos viena ambiento žanro pradininkių, koncertą, kuriame ji pasitelkė lietuviškas sutartines. Miesto festivalis reiškia, kad jis skirtas visiems, – tarsi miesto šventė, tik modernesnės formos.
Monika: Išties stengėmės, kad festivalis būtų įdomus ir tiems žmonėms, kurie nesiklauso elektroninės ar šokių muzikos. Pernai koncertavo ir alternatyvios muzikos atlikėjai: „ba.“, „Garbanotas“, „Flash Voyage“, vyko daug kultūrinių veiklų galerijose ir kitose erdvėse.
Kodėl tokio festivalio reikėjo Kaunui?
Žilvinas: Bėgant laikui keičiasi žmonių pomėgiai bei įpročiai, o kartu kinta ir pasilinksminimo tradicijos. Manau, Lietuvoje reikėjo festivalio, kuris vyktų urbanistinėje erdvėje, būtų patogus žmonėms, kurie nemėgsta palapinių, bijo uodų ir erkių (juokiasi). Pačiam Kaunui trūko festivalio, kuriame susivienytų daug kultūros šakų, joms neabejingų žmonių bei kūrėjų. Reikėjo iniciatyvos, kuri sukurtų trauką ne tik šalies, bet ir pasaulio mastu.
Mantas: Kaune vyksta puikių kultūrinių renginių – pavyzdžiui, scenos menų festivalis „ConTempo“. Tačiau tokio tipo festivalio, orientuoto į muziką, aktualią jaunimui ir papildytą kitomis kultūros sritimis, dar nebuvo.
Kaip pasirenkate, kurie kūrėjai pasirodys festivalyje? Kokia jūsų muzikinės programos vizija?
Mantas: Kai pradėjo rastis „Audra“, mėnesių mėnesius ieškojome tinkamos formos. Siekėme sukurti gerą patirtį, kad žmogus nepervargdamas ir išlaikydamas dėmesį galėtų festivalyje praleisti keturias turiningas dienas. Galiausiai Šarūnas mums perdavė atlikėjų sąrašą ir pradėjome atrankos procesą.
Šarūnas: Nors festivalio programa įvairiapusė, tačiau pagrindinė kryptis išlieka elektroninė muzika. Čia koncertavęs estų reperis Tommy Cashas ir pasirodžiusios gyvos grupės taip pat naudoja elektroninės muzikos instrumentus: sintezatorius, ritmo mašinas ir kitus. Tad nenuklydome nuo „Lizdo“ vystomos muzikinės vizijos. Elektronikos žanras labai platus, norime parodyti kuo įvairesnį jo spektrą. Svarbiausi kriterijai – kokybė ir profesionalumas. Siekiame, kad atliekama muzika būtų praturtinta prasmingomis meno išraiškomis, skatintų įsigilinti į tai, ką klausai, o ne tik atitrepsėti dešimt valandų šokių aikštelėje. Su „Audra“ norime muzikaliai praplėsti žmonių akiratį, atrinkti tai, kas dabar yra ir dar bus madinga, parodyti, kuo gyvena didžiausi pasaulio miestai. Mūsų tikslas – pademonstruoti, kad gana nedideliame Kaune galima suorganizuoti festivalį, kuris muzikiniu lygiu nenusileistų Amsterdamui, Londonui ar Berlynui.
Festivalio atlikėjų sąrašas – ilgo darbo su klubu vaisius. Paprastai ne visus norimus atlikėjus galime atsivežti į Kauną dėl miesto ir renginių dydžių. „Audra“ leido daugiau paeksperimentuoti, kurti naujas muzikines iniciatyvas, pasikviesti tokius kūrėjus, kurie Lietuvoje dar nesilankė.
Festivalio renginių sąrašą sudarė ne tik koncertai, bet ir perklausos, parodos, performansai, instaliacijos, spektakliai, skaitymai, mados šou, dirbtuvės ir daugybė kitų veiklų. Kaip šios iniciatyvos papildė festivalio programą?
Mantas: Šias veiklas kuravo „Kaunas 2022“ inicijuoto projekto „Kylantis Kaunas“ komanda. Jie ketverius metus generavo idėjas ir ruošėsi finaliniam renginiui, kuris tapo „Audros“ dalimi. Tam buvo skirta daug laiko, įsigilinta į jaunimo bei miesto problemas, trūkumus, norus, todėl turėjome tokį platų veiklų spektrą.
Monika: Mes rūpinomės muzikine dalimi, o jie užpildė kitą kultūrinį tinklelį. Pagrindinę jaunimo komandą sudarė apie dešimt žmonių ir jų veiklos koordinatorių. Džiaugiamės, kad ir šiemet, nors kiek mažesnės sudėties, šis kolektyvas prisideda prie festivalio ir pristatys savo idėjas. Numatyti devyni kultūriniai renginiai, iš kurių vienas bus visai naujas, o kiti tęs sėkmingiausias praėjusių metų iniciatyvas.
Žilvinas: Gal ir negalime superžvaigždžių pasirodymais prilygti Olandijos festivaliams, tačiau įdomių jaunosios kartos atlikėjų sąrašu, manau, nenusileidome. O būtent šiomis veiklomis, kuruotomis „Kylančio Kauno“ komandos, ir gerokai pranokome kitus miestus.
Festivalio programa buvo išdėstyta įvairiose Kauno erdvėse, taip pat ir netradicinėse. Kaip rinkotės vietas „Audros“ veikloms?
Mantas: Kauno miestas turi daug persidengiančių istorinių sluoksnių ir tuo man yra gražus. Buvo įvairių
apmąstymų planuojant festivalį, tačiau kaip organizacija ir klubas turime savo stilių. Įdomu išnaudoti erdves, kurias miestas retai pasitelkia. Pavyzdžiui, „Pergalės“ gamykla – Kauno centre stovintis industrinis palikimas, – džiaugėmės galėdami ją netradiciškai įveiklinti. Taip pat Ąžuolynas, didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolų parkas Europoje. Visuomet stebėdavausi, kodėl ten nerengiama daugiau veiklų, nors tai puiki vieta, galinti suburti žmones. O Kauno
taksi parkas išvis apipintas legendomis. Įdėję daug pastangų suorganizavome ten koncertą, ko iki šiol niekam dar nebuvo pavykę.
Monika: Ne vienerius metus „Lizdo“ organizuojamas
„Prisukamas abrikosas“ taip pat vyksta skirtingose industrinėse erdvėse, kurios renginių metu įgauna naują atspalvį. „Audros“ lokacijų pasirinkimą didele dalimi nulėmė ši praktika, nes mūsų komanda pamėgusi taip dirbti – rekonstruoti ir
perplanuoti renginių formatus. Tai kelia ir papildomą susidomėjimą, nes auditorija niekada iš anksto nežino, ką pamatys atėjusi į tokią erdvę.
Mantas: Norėjosi, kad „Audra“ vyktų ne vienoje miesto vietoje, o įveiklintų įvairias lokacijas. Tai paverčia „Audrą“ miesto festivaliu. Keliaudami iš vienos veiklos į kitą lankytojai gali ne tik dalyvauti renginiuose, bet ir susipažinti su Kauno istorija, architektūra bei kultūra.
„Audra“ šį pavasarį paskelbta įsimintiniausia 2022 metų Kauno kultūros iniciatyva, už jus balsavo ne tik komisija, bet ir kauniečiai. Ką jums reiškia šis apdovanojimas, kokiems siekiams motyvuoja?
Šarūnas: Apdovanojimas mums reiškia atsakomybę šių metų festivalį įgyvendinti taip pat gerai.
Žilvinas: Taip pat jį suvokiame ir kaip palaikymą. Komisiją sudarė tiek kultūros, tiek savivaldos atstovai, tiek visuomenės balsai. Todėl smagu, kad mus pasirinko žmonės iš įvairiausių sričių.
Mantas: Jau turime nemažai renginių organizavimo patirties, tad ir patys jaučiame, ar renginys geriau, ar prasčiau pavykęs. Tad smagu, kad „Audrą“ žmonės pastebėjo ir teigiamai įvertino. Tai papildomas ženklas, kad ne veltui aukojome savo mėnesius.
Monika: Pernai „Lizdą“ pavadinome „Naktinės kultūros namais“, nes labai norėjome parodyti, kad klubas taip pat gali
turėti kultūrinį aspektą, edukuoti žmones ir pristatyti įvairius kūrėjus. Todėl šis apdovanojimas veikia ir kaip pripažinimas, kad mūsų iniciatyvos yra kultūra. Kitiems galbūt tai nebūtų labai didelis laimėjimas, bet naktiniam klubai tai tarsi patapšnojimas per petį, sakant, kad mūsų veikla prasminga.
Ko galime tikėtis šių metų festivalyje? Kuo jis bus panašus ir kuo skirsis nuo praėjusios „Audros“?
Šarūnas: Stengsimės tęsti gerąsias festivalio praktikas. Jeigu kažkas gerai veikia, kam tai keisti? Tad planuojame išlaikyti panašią muzikinę liniją.
Mantas: Išliks platus spektras tiek muzikinėje, tiek kitų veiklų programoje. Vėl orientuosimės į tai, kad festivalis turi būti subalansuotas – negalima trečiadienį taip užgazuoti, kad šeštadienį nebegalėtum paeiti.
Žilvinas: Norime, kad žmonės spėtų į visas jiems svarbias dalis, tad stengiamės, kad nepersidengtų svarbiausių renginių laikai. Festivalyje negali būti per daug turinio triukšmo, reikia harmonijos. Tai chaosas, tačiau kontroliuojamas chaosas.
Mantas: Festivaliui stipriai plėstis reikėtų finansavimo. Galimybių ir žinių tam tikrai yra, tačiau su turimu biudžetu ne viską galime įgyvendinti. Jeigu niekas neribotų lėšų, kiekvienas galėtų suorganizuoti festivalį. Tačiau svarbu padaryti geriausia, ką gali, esamoje situacijoje. Manau, šiemet tą ir padarysim.
Jį girdėjo visa Lietuva, tačiau mažai kas matė veidą. Vienas žymiausių šalies televizijos balsų, bene ilgiausiai dirbantis šalies lėlininkas, aktyvus skaitovas ir poezijos mylėtojas Saulius Bagaliūnas šiemet tapo Kauno kultūros premijos laureatu. Pasikalbėti susitinkame Kauno valstybinio lėlių teatro muziejuje.
Prieš pat pokalbį Saulius apsižvalgo ir išskuodžia iš kambario: išgirdęs, kad kalbėsime labiau apie jo bendražmogiškąją pusę, o ne kūrybos kuluarus, išskuba paimti lėlės, kuri privalo pasirodyti pokalbyje.
„Ruošiame naują spektaklį „Slaptas lėlių gyvenimas“, intensyviai repetuojame. Vieną kartą, prieš spektaklį, teatro lėlės nusprendžia, kad nebenori būti valdomos kitų – aktorių-lėlininkų. Jos sukelia maištą ir perima visą kūrybinį procesą į savo rankas“, – trumpai apie spektaklį, į kurį teatras kviečia gegužės 20, 21 ir 27 d., prasitaria pašnekovas.
Apsisuko ratas
Ant kelių pasisodinęs akivaizdžiai pagyvenusį Pinokį, aktorius pasakoja, kaip nepatikliai iš pradžių į šią lėlę
žiūrėjo: „Dirbu čia 40 metų, bet nebuvau šios lėlės matęs. O kai praregėjau – net šiurpai nugara lakstyti pradėjo.“
Saulius Bagaliūnas buvo Vievio mokyklos antrokas, 8 metų amžiaus, kai pirmąsyk pamatė lėlių teatro pasirodymą.
„Ir staiga pamačiau robotą. Iš aliuminio folijos. Ir Pinokį. Bet svarbiausia, kad mačiau liūtą ir negalėjau patikėti: tikras žvėrių karalius iš pasakos. Grįžęs namo pranešiau mamai, kad mačiau liūtą. Tikėjau visiškai, kad tai tikra, kad nebuvo jokio teatro“, – atvirauja Kauno valstybinio lėlių teatro senbuvis.
Nuo tada jis pradėjo žaisti, manipuliuoti daiktais ir pats kurti šiokį tokį primityvų teatrą. Pavyzdžiui, pasiimdavo mamos rankinuką, atidarinėdavo jį virvutėmis, įsivaizduodamas nasrus. Tokia buvo karjeros pradžia.
„Pasakojau Rimui Driežiui, kad vaikystėje mačiau tokį spektaklį su liūtu, Pinokiu ir robotu. Jis iškart prisiminė,
kad tai spektaklis „Buratinas skrenda į Mėnulį“. Štai, ta pati lėlė, kuri vaidino tada Vievyje, kai man buvo 8 metukai. Po beveik 60 metų mes vėl drauge. Mano gyvenimo lemtis.“
Minėtasis liūtas tapo savotišku mūsų pokalbio atspirties tašku ir simboliu. Saulius neslepia, kad tąsyk pamatytas žvėrių karalius buvo daugiau nei šiaip vaizdinys. Tai – tikras katarsis, kažkas nepaprasto, bet pasikartojančio.
„Mano mama, manęs besilaukdama, vasarą buvo nuvykusi į Palangą, prie Tiškevičių rūmų, ten pasidarė nuotrauką prie liūto, kurią dar turiu. Kai atvykau į Kauną, nepažinodamas miesto, tiesiai po akademijos, atsidūriau prie Karo muziejaus ir pirmiausia pamačiau liūtus. Tai tie žvėrys mane, va, ir seka, padeda, augina, lydi iki dabar. Padėjo suprasti, kad turiu būti lėlių teatro liūtas“, – pasididžiuoja S. Bagaliūnas.
Baigusį studijas Saulių dirbti kvietė daug kas, tarp jų ir Donatas Banionis į Panevėžį, bet gavo paskyrimą į Kauną. Pradžioje nebuvo patenkintas, bet liūtas palaikė: davė tam tikros motyvacijos, garantijų, stiprybės, jėgos, stuburą, kad pavyktų užsiauginti liūto nasrus, karčius ir taip pat būti karaliumi.
Keičiasi ne teatras, o žmonės Šiuo metu Kauno valstybiniame lėlių teatre tik pora žmonių dirba ilgiau už
Saulių. Jis matė, kaip ši vieta keitėsi ir keičiasi: pradėjo čia dirbti dar tada, kai šiam teatrui vadovavo ir komandą būrė Stasys Ratkevičius.
„Pastatas tas pats, tarpukarinis, buvęs kino teatras. Išplanavimas kiek keitėsi, bet sienos tos pačios, paskirtis ta pati, tik laikas ir žmonės – kiti. Atėjo stiprus kūrybinis pokytis su jaunąja karta, kuri daug veržlesnė ir neramesnė“, – sako žymus lėlininkas.
Saulius pasakoja pradėjęs dirbti labai rimtame kolektyve. Tų laikų režisūrinė mokykla buvo griežta, aktoriams išaiškindavo viską, visą choreografinį piešinį, visą motoriką. Jiems nebūdavo paliekama erdvės savam kūrybiniam indėliui – aktoriai tebuvo objektų judintojai.
Tačiau išraiškingas aktorius džiaugiasi: „Tai keičiasi, ir man labai patinka. Aš visąlaik buvau tas neramuolis. Sakydavau: palaukit, nebijokim taip, pabandykim visai kitaip. Ir pastebėjau, kad repeticijų metu galima labai daug pakeisti. Repeticijose kartais pakeičiam visą spektaklio koncepciją.“
Naujoji karta tikrai nebėra režisieriaus įnorių vykdytojai. Jie ieško, dirba, bando pasiūlyti, rasti sprendimų. Toks pokytis atėjo per 40 metų: atsiranda trukdančių artistų, kūrybiškų. Vertų dėmesio.
Darbai už kadro
Ilgametis Kauno kultūrinio gyvenimo šviesulys neslepia, kad darbas televizijoje – bene labiausiai džiuginantis jo gyvenimo pasirinkimas.
„Kaip tai vadinti? Dubliažu, užkadriniu vaidmeniu, balso aktoryste, įgarsinimu? Tai atskira disciplina, neturinti jokios mokyklos, bet pilna savų taisyklių ir reikalaujanti visuomenėje gana retų įgūdžių“, – sako S. Bagaliūnas.
Profesionalus įgarsintojas negali trikdyti žmogaus, negali išlipti iš trijų tonų diapazono. Turi save apriboti. Be to, labai svarbu tekstą įskaityti laiku: kad originalus aktoriaus balsas spėtų pasakyti pradžią, tik tuomet pasigirstų dublis, paskui reikia palikti erdvės, kad klausytojas spėtų išgirsti dar ir originalo pabaigą.
Tokios smulkmenos padeda organiškiau žiūrėti filmą su invaziniu elementu. Labiausiai džiaugiuosi
dviem savo projektais iš šio profesinio kelio: „Be namų negerai“ ir „Pinkis ir Makaulė“. Abu užaugino atskiras kartas, auditorijas, bet pavyko profesionaliai ir įsirašė į kolektyvinę sąmonę su mano balsu.“
Už patekimą į LNK studiją, tuo metu įsikūrusią Lapėse, aktorius dėkingas dabartiniam Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriui Egidijui Stancikui. Tuomet pašnekovas darbui labai daug ruošdavosi, treniruodavosi namuose, pervargdavo. Neslepia, kad ilgainiui priprato ir dabar net išgirdęs televizijoje savo balsą kartais neprisimena tokio filmo garsinęs.
Meilė tautai – genuose Prieš pokalbį ieškodamas informacijos apie Saulių pastebėjau vieną dalyką – jam nesvetimos rolės, kuriose įkūnija mūsų šalies tėvus kūrėjus. Jis arba vaidino, arba skaitė, arba kitaip įsitraukė į kūrinius, kuriuose sutinkami J. Basanavičius, A. Smetona, A. Voldemaras.
„Turbūt į mane pažiūrėjęs nepasakytum to, ką pasakytum apie šiuos žmones. Įsivaizduoju, kad esu švelnokas, minkštokas. Net patekęs į naują kolektyvą, pas nepažįstamus žmones, greitai tampu Sauliuku. Turiu šilto ir jautraus žmogaus aurą, tinkančią vampyrams“, – juokiasi aktorius. Tačiau Elektrėnuose, prie bažnyčios, yra memorialas partizanams, žuvusiems miškuose. Ten iškalta S. Bagaliūno senelio, mamos tėvo, Pranciškaus Sindaravičiaus-Galinio pavardė. Lietuvos kovotojo už laisvę, brigados vado, nušauto 36-erių metų. Saulius jautriai prisimena, kaip mama pasakodavo apie savo tėvą: „Pasisodindavo ant kelių ir sakydavo, kad, kai užaugsi, tu vargo nematysi, stosi į universitetą, aš viską padarysiu, kad mano vaikai būtų išsilavinę. O mano mama sunkiausiai praleido visą savo jaunystę, tragiškai. Sibire. Atskirta nuo šeimos, nuo tėvų, pamesta viena. Tad mano meilę tautai užbrėžė genetika.“
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Milda Urbšytė. Įsigykite: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KAUNAS ŠVENČIA GIMTADIENĮ, ARTĖJANČIĄ VASARĄ, KULTŪRĄ IR MENĄ. DAUG VISKO PASISTENGĖME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
SUTALPINTI KALENDORIUJE! DDAR DAUGIAU RENGINIŲ
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
KAUNE VYKSTANČIŲ KIEKVIENĄ DIENĄ, KVIEČIAME
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
IEŠKOTI NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
03 31–05 30
Paroda
prabavimo rūmams – 100 metų“
Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33
04 12–05 26
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Lietuvos prabavimo rūmų nuotr.
Lietuvos prabavimo rūmai įsteigti
1922 m. Kaune, atkurti 1991 m. Druskininkuose, taip pat nuo 1995 m. veikia Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Parodos ekspozicija
išskirtinė savo specifika bei unikaliais šimtmečio senumo eksponatais iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Valdovų rūmų lobynų ir Lietuvos prabavimo rūmų saugyklų.
Sarah Mei Herman senelis su broliais. „Germano“ studijos nuotr.
2016 m. fotografė ir menininkė
Sarah Mei Herman rado dėžę su savo senelio Mordechajaus darytomis nuotraukomis. Kartu su jaunesniuoju broliu Jehuda jis Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą vadovavo fotografijos studijai. Ši studija buvo pavadinta „Germano“. Tyrimas nuvedė autorę pas Tonia Levin (1925–2019), savo senelio vyriausiojo brolio Solomono dukrą. Pasitelkdama archyvinius dokumentus, laiškus, multimedijos elementus, Tonios šeimos portretus, Herman kuria odę Levin ir jos stiprybei, padėjusiai po karo susikurti gyvenimą iš naujo.
04 13–06 11
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7
Nikiforas. „Vyskupas bažnycios prieangyje“, XX a. 4 deš.
Nikiforas – garsiausias Lenkijos savamokslis dailininkas, nenuilstantis menininkas, nutapęs daugiau nei 30 000 paveikslų. Praėjus pusei amžiaus po jo mirties, jo maži paveikslėliai, nutapyti pigiausiomis akvarelėmis ant nekokybiškų medžiagų, yra itin populiarūs tarp kolekcininkų ir brangiai įkainojami meno rinkoje. Parodoje eksponuojama apie 100 dailininko kūrinių iš Lenkijos nacionalinio etnografijos muziejaus Varšuvoje, kuriame sukaupta viena didžiausių šalyje dailininko darbų kolekcija.
Rimanto Šlipavičiaus-Šlipo, Arūno Kulikausko ir Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio kūrinių parodoje menininkai pristato kūrinius, įvairias meno formas ir medijas jungiančius darbus, įkūnijančius jų kūrybinius eksperimentus ir liudijančius šių menininkų maištavimą prieš kultūrines ir socialines normas bei politinius suvaržymus. Menininko nepaklusnumą politiniams režimams, vyraujančiai kultūrinei, socialinei tvarkai ar įsitvirtinusiam ekonomikos modeliui parodos kuratoriai Rasa Žukienė ir Tomas Pabedinskas pasirinko kaip parodos autorius siejančią bei skirtingomis aplinkybėmis ir laikotarpiais aktualumo neprarandančią temą.
04 27–05 26
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Intensyviai dirbanti tapytoja pastaruosius metus savo kūrybą vystė buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje esančio, šiuo metu nebeveikiančio vaikų darželio patalpose. Šiuos, persisluoksniavusių erdvių bei laikotarpių įkvėptus kūrinius autorė įkurdina visuose trijuose „Meno parko“ aukštuose.
05 03–05 31
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Iki 05 31
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115
Kaune gyvenanti dailininkė iš Ukrainos pristato paveikslų kolekciją „Motanka“, kurioje perteikia motinišką šeimos šilumą ir jautrumą, stiprybę ir meilę. Ryškūs, žavūs paveikslai iš nuoširdžios širdies ir trapios sielos. Žodis „Motanka“ kilęs iš „vyniojimo“ sąvokos. Tai lėlė, vaizduojanti žmogaus figūrą, dažniausiai moters ar vaiko, pagaminta iš audinio gabalėlių. Senovėje motanka atliko svarbią šeimos apsaugos ir talismano funkciją.
Parodoje eksponuojami dekoratyvinės tapybos ant medžio darbai – motyvai nuo skrynių. Tai tarsi pabandymas pajausti, rekonstruoti tapyba puoštų skrynių dekorus, sugrąžinant juos ant medžio plokštumų. Tai lyg žydintis sugrįžimas į simbolinį kraitinės skrynios egzistavimą. „Skrynių puošyboje esantys augaliniai motyvai, sudarantys gyvybės medžius, visada patraukdavo savo harmoninga estetika. Gal todėl juos dažnai komponuodavau ir turėdama laisvą valandėlę. Ir tai skatina mane skleisti ir dalintis etnine kultūra“, – sako parodos autorė.
Monikos Gineikienės dekoratyvinės tapybos paroda „Žydintys sugrįžimai“Mildos Gineikaitės nuotr.
05 03–06
Martyno Plepio nuotr.
2023 metais festivalis tęs „Kaunas 2022” renginių tradiciją, kviesdamas patirti tradicinės ir šiuolaikinės japonų kultūros sintezę. Daugiau nei 30 japonų menininkų bei atlikėjų per skaitmeninį meną, šiuolaikinį šokį, muziką, fotografiją, kaligrafiją ir kitas meno formas atskleis Tekančios Saulės šalies kultūros dvasią.
Programa: facebook.com/
JapanDaysWA
Šeštadienis, 05 06, 16:00–19:00
Kauno tvirtovės parko
sezono atidarymo šventė
Lakūnų pl. 63B
Kiekvieną pavasarį Kauno fortai atveriami lankymui, kuomet iš fortų požemių peržiemoję išskrenda šikšnosparniai. Šių metų Kauno tvirtovės parko sezono atidarymas
įvyks Aukštojoje Fredoje, Lakūnų plente, kur šiandien įsikūrusi Kauno tvirtovės būstinė ir dirbtuvės. Lakūnų plentas – tai tik viena iš
Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno
kranto centrinių artilerijos sandėlių komplekso dalių. Tvirtovės
laikotarpiu čia buvo tvarkomi pabūklai, o teritoriją perėmus
Lietuvos kariuomenei įsikūrė
05 05–05 31
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Kauno meno mokyklos pirmosios keramikų laidos absolventas dailininkas Vaclovas Miknevičius (1910–1989) buvo vienas Lietuvos profesionaliosios dailiosios keramikos pradininkų. Vilijampolėje 1942 m. įsteigė dirbtuves „Keramika“, kurios po karo tapo Kauno „Dailės“ kombinato pagrindine baze. Be vyr. dailininko pareigų, V. Miknevičius buvo ir technologas, naujų glazūrų kūrėjas ir eksperimentatorius. Atokvėpio minutėmis mėgo lieti akvareles. Parodoje susipažinsite nuo 1935 iki 1989 metų kurtais keramikos darbais ir šio laikotarpio akvarelėmis.
šarvuočių rinktinės štabas ir tankų garažas. Gegužės 6-ąją ši erdvė prisistatys kaip miestiečių ir vietos gyventojų susibūrimo, aktyvaus laisvalaikio ir šiuolaikinės kultūros erdvė.
Pirmadienis, 05 08, 18:00
knygos „Ant sraigtinių
laiptų“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos
skyrius, A. Mapu g. 18
„Prieš mus – pirmas tarpukario
Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol
nurodo Teofilio Tilvyčio romaną
„Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai“ – teigia knygos, kurią išleido „Hubris“, vertėja Goda Volbikaitė. Ją bibliotekoje kalbins kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė.
Antradienis, 05 09, 18:00
„Romuva“, Laisvės al. 54
05 08–05 12
Įvairios vietos
Jau septintą kartą vyksiantis meno ir kultūros festivalis kviečia pasinerti į įvairias kūrybines ir edukacines veiklas: dalyvauti atvirose paskaitose, apsilankyti VDU Menų fakulteto dėstytojų, studentų ir absolventų parodose, įsitraukti į intelektualines diskusijas, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir seminaruose.
Programa: menufakultetas.vdu.lt
Kadras iš filmo
Kauno kino centras „Romuva“ kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Adomo Mickevičiaus institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje kviečia į žanrinio kino filmų ciklą. Specialiai atrinkti seansai lydi muziejuje eksponuojamą parodą „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.
„Šokių aikštelės dukros“ – bravūriškas vaidybinis Agnieszkos Smoczyńskos, kuri atvyksta pristatyti filmo kauniečiams, debiutas. Pasakiška XX a. 9 dešimtmečio Lenkijos Liaudies Respublikos vizija, šokių aikštelių ir naktinių klubų pasaulis, atsiduodantis cigarečių dūmais ir degtine. Į šią šalį patenka dvi sirenos, kurios užkariauja Varšuvos muzikinę sceną. Tačiau sirenų vieta vandenyje, o ne sausumoje. Ar joms pavyks suderinti savo laukinę prigimtį su žmogiškais troškimai?
05 10–05 14
Įvairios vietos
Ketvirtadienis, 05 11, 18:00
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Aksominiu balso tembru ir dainavimo kultūra žavintis operos solistas Eugenijus Chrebtovas
šiais metais pasitinka 40-ąjį jubiliejų, kurį paminės išskirtiniu šventiniu koncertu kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestrui bei būriu scenos kolegų. Tiek klasikinės, tiek populiariosios muzikos gerbėjų širdis užkariavęs atlikėjas šiam koncertui ruošia ypatingą programą, kuri savo solidumu bei maloniomis staigmenomis klausytojams sukurs nepamirštamą vakarą.
Trečiąkart grįžtantis humanitarų inicijuotas festivalis bus pradėtas Nacionalinės premijos laureatės Danutės Kalinauskaitės pirmojo romano pristatymu, o baigsis bukinistų muge Laisvės alėjoje, savarankišku Vaikų knygų festivaliu, ekskursijomis, įvairiais literatūriniais žaidimais. Tarp starto ir finišo – pasimatymai su išeiviais, namiškiais, kaimynais (net iš Italijos, taip, taip, atvyksta „Pirminių skaičių vienatvės“ autorius Paolo Giordano), ryškiausių jaunųjų kauniečių, kaunastų ir Kauno bičiulių skaitymais „Nauji vėjai“… Dienų nedaug, bet, pridėjus vakarus ir naktis, viskas rodosi labai sodru ir įveikiama. Susiskaitykime.
Programa: literaturossavaite.lt
Ketvirtadienis, 05 11, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Šioje knygoje – dvi apysakos, nors ir nutolusios laike, bet abi savaip interpretuojančios tą pačią – lietuvių laisvės siekimo – idėją. „Liepsnojantis kalavijas“ pasakoja 1863 metų sukilimo vado Antano Mackevičiaus kovos istoriją, perteikiamą šių laikų berniuko akimis.. „Gėlių slenkstyje“ aprašomas paauglių gyvenimas gūdžiais 1972-aisiais trijų draugų mokykliniai nuotykiai, pirmosios meilės ir jaunatviškas maištas. Apysakos ašis – Romo Kalantos susideginimas Kaune ir šio įvykio sukeltas visuomenės sujudimas.
„Gėlių slenkstis“
Ketvirtadienis, 05 11, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Penktadienis, 05 12 17:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Tęsiasi koncertų ciklas, skirtas skleisti ir pristatyti jaunosios kartos lietuvių garso meninink(i) ų ir kompozitorių kuriamą gyvai atliekamą šiuolaikinę elektroakustinę muziką. Kompozitorės ir atlikėjos Jūros Elenos Šedytės sudarytoje ciklo programoje pristatoma Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių meninink(i)ų vokalinė, instrumentinė/kamerinė, elektroninė alternatyvioji kūryba, klubinė ir eksperimentinė muzika. Antrajame ciklo koncerte pasirodys Kamilės Dambrauskaitės ir Agnės Semenovičiūtės duetas (Vilnius) ir Adomas Palekas (Haga).
Projektu „Nepadorūs vakarai. Naglis“ siekiama sukurti erdvę dešimto dešimtmečio metu vykusių pasikeitimų seksualumo kultūros kontekste analizei, siekiant tyrinėti tuo metu besiformavusią queer kultūrą ir jos socialinę ir kultūrinę aplinką Lietuvoje ir regione. Ciklo programą sudarys plačiaformatė 8 renginių programa. Pirmajame renginyje – tyrėjos Rasos Navickaitės paskaita, Augusto Čičelio ir Viktorijos Kolbešnikovos queer archyvo pristatymas, menininko Karol Radiszewskio filmų programa.
05 12–05 13
Penktadienio rytą Maironio lietuvių literatūros muziejus festivalį kvies pradėti kaukėtomis eitynėmis „Būk personažas“ senamiestyje, o vėliau visi sugužės į muziejaus sodą, kur liesis eilės, atgys iliustracijos ir šoks fantazija. Šeštadienį laukia edukacinės dirbtuvės ir net stand-up tėvams ir vaikams su rašytoju Tomu Dirgėla!
Programa: maironiomuziejus.lt
Adomas Palekas. Akvilės Murauskaitės nuotr.„Qvintesencija“
„Gyvos raidės“
Penktadienis, 05 12, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
„XIV a. viduryje, besibaigiant Europą siaubusiam marui, G. Boccaccio parašo savo žymųjį „Dekameroną“. Tai virš šimto pasakojimų, kurių daugelis pasakoja apie seksą kaip apie malonumą, praktikuojamą visų – vyrų ir moterų. Įkvėpti šio popandeminio klasiko, surinkome įstabią kūrėjų komandą panašiam tikslui. Jokūbo Tulabos muzika, Kristinos Marijos Kulinič dramaturginis stilius, Agnietės Lisičkinaitės požiūris į scenoje judančius kūnus bei Gildo Aleksos režisūra susipina su puikiai žiūrovui pažįstamais – Milda Naudžiūnaite, Karoliu Kasperavičium, Kasparu Varanavičium, bei Roberta Sirgedaite. Scenoje išgirsim VISŲ šių žmonių bendrai parašytas dainas. Apie seksą. Viskas, apie ką kartais nejauku kalbėti, dabar virs malonumu niūniuoti“, – rašoma spektaklio anotacijoje.
Antradienis, 05 16, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Įvairios vietos
#NuitDesMusées – Europos muziejų nakties renginiai – visame kontinente vyks tą pačią dieną. Na, ir vakarą, o gal net naktį?
Įprastai atminties institucijos tą vieną gegužės šeštadienį muša lankomumo rekordus, pristato naujas iniciatyvas, parodas, ekskursijas, atveria įprastai neprieinamas erdves. Viso to ir dar daugiau linkime ir šiemet!
Asmeninio archyvo nuotr.
Knygos autorė – dviratininkų bendruomenės „Minam kartu“
įkūrėja, Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos narė, dviračių
žygių organizatorė. Ji yra „Like Bike Kaunas“ – iniciatyvos, siekiančios, kad Kaunas taptų pirmuoju miestu Baltijos šalyse, visiškai pritaikytu dviratininkams – ambasadorė.
Kelionių dviračiais vadovas „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“ pristato gražiausius dviračių maršrutus Lietuvoje su jų schemomis, koordinatėmis, sudėtingumo įvertinimais, maršruto danga, kelionės trukme ir patarimais žygių dviračiais mėgėjams. Po leidinio pristatymo autorė pakvies visus prisijungti prie specialiai paruošto žygio dviračiais po Kauną ir pasimėgauti įsibėgėjusiu pavasariu minant pedalus.
Renginys – gegužės 10–17 d. vyksiančio knygų ir žaidimų festivalio „RYŠ(K)IAI“ programos dalis.
Trečiadienis, 05 17, 18:00
balsai Kaune“, 18:00
Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia, Rotušės a. 8
Roberts Wesleyan kolektyvas
į Kauną vienam ir ypatingam koncertui atvyksta iš Niujorko valstijos. Savo repertuare choras jungia skirtingas muzikos epochas, kalbas ir kultūras. Jėzuitų bažnyčioje kolektyvas atliks įvarialypę, multikultūrinę programą nuo Bethoveno klasikos iki gospelo ir netgi iki giesmės lietuvių kalba. Koncertas nemokamas, ateikite anksčiau!
Trečiadienis, 05 24, 19:00
Lietuvos kino klasika
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Penktadienis, 05 19, 18:30
Rotušės a. 20
Buvusio Ryšių istorijos muziejaus kiemas, menantis šimtmečius įvairiausių nutikimų, vėl atsiveria muzikai. Naują jo veidą kurs klaipėdiečiai, iš pajūrio atsivežantys melomanams jau atpažįstamą vardą „OLDMAN“. Su didžiausiais Lietuvos reperiais pradėtą istoriją atidarymo savaitgalį toliau seks „Baltic Balkan“.
Kadras iš filmo
Negražią, šlakuotą mergaitę Ingą, gyvenančią su vieniša mama – mašininke mėgsta visi kiemo vaikai, ir žaidžiant (ratu susėdę vaikai vidury šokantįjį apipila pagyromis arba patyčiomis) ją visada išrenka „gražuole“. Ji – širdingiausia ir tiesiog spindinti mergaitė didelėje kiemo kompanijoje. Tik vienas berniukas atvirai pasako, kad ji negraži. Jis neseniai atsikėlė gyventi į šį kiemą, gavo „Nebylio“ pravardę ir nežada pripažinti nesuprantamas žaidimo taisykles. Inga išgyvena krizę. Viktoras, pastebėjęs Ingos pasimetimą, atneša jai gražią gėlę. Inga seniai apie tokią svajojo. Ji ir vėl laiminga.
Režisierius Arūnas Žebriūnas. Už galimybę rodyti filmą biblioteka dėkoja Lietuvos kino centrui.
„OLDMAN Kaunas“ atidarymas su „G&G Sindikatu“
„Gražuolė“
Ketvirtadienis, 05 25, 18:00 Spektaklis „Gyvuliai“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Penktadienis, 05 26, 17:00–20:00
Tomo Tereko nuotr.
„Kaip jaunam žmogui išmokti atsakyti už savo veiksmus? Kada reikėtų pastovėti už savo įsitikinimus, o kada nusileisti? Kada ir kaip tokias problemas spręsti galėtų padėti suaugę ir ar visada tėvų įsikišimas padeda?“, – klausia pjesės autorė ir spektaklio režisierė Goda Simonaitytė. Jos pjesėje „Gyvuliai” jaunuoliai yra atskleidžiami kaip instinktyvūs gyvūnai, kuriuos mokykla bando įstatyti į „žmogiškumo” rėmus. Tačiau jų drąsa, veržlumas, troškulys patirti kuo savarankiškesnį gyvenimą, noras patiems išspręsti savo problemas daro juos jautresniais, o kartais net ir brandesniais už suaugusiuosius.
Martyno Plepio nuotr.
Kiemų šventė – tradicija tapęs renginys, kuriuo siekiama puoselėti Kauno miesto gyventojų bendruomeniškumą, draugystę, paminėti artėjančią Tarptautinę kaimynų dieną. Renginio dalyviai – bendruomenės, organizacijos ir kaimynai – atsineša į miesto centrą savo kėdes, stalus, kuriuos papuošia baltomis staltiesėmis ir gėlėmis. Ilgiausia stalų linija Kauno centre simbolizuoja Kauno miesto žmonių draugystę bei vienybę. Renginio metu dalyviai dalinsis savo pagamintais patiekalais bei talentais, kadangi šventė yra kuriam pačių žmonių.
Penktadienis, 05 26, 18:00
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Euroradijo džiazo orkestras yra tarptautinis jaunimo bigbendas, kaskart buriamas vis kitoje šalyje iš geriausių muzikantų, deleguojamų visuomeninių transliuotojų. Orkestro gimimo data laikomi 1965 metai, kuomet Europos transliuotojų sąjungos (EBU) nariai pradėjo
kasmet siūlyti geriausius savo šalių džiazo muzikantus, iš kurių buvo sudaromas orkestras. 2023 metais pirmą kartą šio orkestro būstine tampa Lietuva, muzikantai įgyvendins Jievaro Jasinskio muzikines vizijas, o sklandų vyksmą užtikrina LRT.
Šeštadienis, 05 27, 10:00–15:00
Bendruomeninis
kultūrinis plaukimas
Nerimi ir Nemunu
upę“
Organizatorių archyvo nuotr.
05 27,
615-ąjį kartą turime progą švęsti! Švęsti ne tik savo mylimiausio miesto gimtadienį, bet ir jo turtingą istoriją, palikimą, šiuolaikinės Europos kultūros sostinės vertybių tąsą ir ateities vizijos kūrimą.
Trijų dienų kultūrinių renginių ciklas, skatinantis pasididžiavimą miestu, kuris išsiskiria turtinga istorija: šiuolaikinės Europos kultūros sostinės vertybių tęstinumu ir Kauno ateities vizijos kūrimu; Hanzos miestų sąjungos naryste, viduramžių kultūriniu palikimu, miesto gimtadienių šventimu. Nuo Nemuno ir Neries santakos iki intymiausių kiemų kampelių su muzika, šokiais ir kitais būtinais geros šventės atributais. Su visais miestiečiais ir jų bičiuliais!
Programa: kaunas.lt
Martyno Plepio nuotr.
Kvietimas švęsti Kauno upes, miesto gimtadienį ir bendruomeniškumą skamba jau ketvirtą kartą. Plaukdami Nerimi ar Nemunu baidarėmis, plaustais, valtimis ar kita vandens transporto priemone (gal net savadarbe?) įsiliekite į kultūrines salas upėje bei pakrantėse, kuriose laukia muzika, tapyba, pažinimas, sportas, improvizacijos. Maršrutai draugiški dviratininkams ir pėstiesiems.
Daugiau informacijos: facebook.com/sveskime.upe
Šeštadienis, 05 27, 12:00–17:00
Putvinskio gatvės diena
V. Putvinskio gatvė
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Ar kada susimąstėte, kiek teatre yra garso? O kiek garse teatro?
Šių metų festivalis kviečia nardyti garsų jūroje ir patirti, kiek daug galima papasakoti garsais, koks garsas gali būti išraiškingas, teatrališkas, paslaptingas. Laukia specialioji programa, kurioje rasite 6 garso teatro pasirodymus, sukurtus Lietuvos ir užsienio menininkų – ją pristato kompozitorius, garso menininkas, garso performansų ir instaliacijų
Organizatorių archyvo nuotr.
Septintus metus iš eilės paskutinį gegužės šeštadienį visi keliai, takai ir šaligatviai ves į Putvinskio gatvę. Pandemijos suvaržymų pastūmėti žaidėme, tyrinėjome gatvės detales ir kiemus individualiai, bet atėjo laikas grįžti į gatvę, pilną kūrybiško šurmulio.
Šiais metais Putvinskio gatvės diena kvies prisijungti prie daugiau nei 10 dirbtuvių, ekskursijų ir kitų kūrybinių veiklų, patyrinėti gatvės užkaborius ir atsidurti netikėtų meninių veiksmų apsuptyje. Dieną vainikuos poezijos slemas, pirmą kartą šiais metais vyksiantis po atviru dangumi.
kūrėjas Arturas Bumšteinas. Taip pat galėsite lankytis praktiniuose ir edukaciniuose užsiėmimuose vaikams ir jaunimui, kur patirsite, kaip garsas gyvena ir veikia teatre.
Įvairiose dirbtuvėse galėsite tyrinėti visus garso aspektus, jo virsmą į muziką, personažus, performansus, ir net į tylą.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Žiūkaitė, Algirdas Šapoka, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Monika Balčiauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė.