Kokia stilinga, tvari, šiuolaikiška ir jauki bebūtų pakuotė, ji pirmoji keliauja į šiukšlių dėžę. Bus surūšiuota ar ne, jau kitas klausimas – žinoma, aktualus. Bet svarbesnis faktas visgi tas, kad, palyginti su tuo, kiek investuojama į išorinį sluoksnį, jo teikiamo džiaugsmo galiojimas begėdiškai trumpas.
Žinoma, tokius pamąstymus kelia jau prasidėjęs švenčių bumas. Kasmet vis labiau priprantame prie rinkodaros specialistų į abi puses ištempto švenčių kalendoriaus. Vieni pasiduoda žaidimui ir apsirūpina tik ekrane apžiūrėtomis dovanomis kelioms progoms į priekį. Kiti stiprina valią ir gręžiasi į rankų darbą, vietos produkciją ar kitus (bent morališkai) tvaresnius sprendimus. Bet kai net lietuviška pankroko muzikos įrašų leidykla Šiaurės Amerikoje paplitusios šventės (tiksliau, jos pagirių) proga skelbia juodą išpardavimą, sutikite, yra apie ką pamąstyti. Ypač kai tamsų lapkričio rytą, kai rašome šį tekstą, elektros neturi apie 40 proc. Ukrainos gyventojų.
Puiku būtų, jei tokie kontrastai virstų šildančiomis diskusijomis prie švenčių stalo. Ne lyginantis, kiek kas kam ko nupirko (ar kiek pirkdami sutaupė) ir kurio dovana egzotiškesnė, bet gilinantis į tai, kas iš tiesų vertinga. Kada, jei ne baigiantis metams, kurie metė išbandymą po išbandymo, apie tai svarstyti?
Žinoma, šventinis žurnalo numeris nesiekia tapti pamokymų, kaip gyventi teisingiau, rinkiniu. Mes tikrai nežinome, kaip būti teisingiau. Bet, kaip ir kiekvieną mėnesį, pažinome keletą asmenybių (čia ir dabar esančių Kaune, taip pat – jame palikusių neištrinamą pėdsaką), kurios pasidalino mažomis, bet šviesiomis istorijomis apie dovanas. Nesavanaudiškomis, smagiomis, stebinančiomis istorijomis. Tokiomis, kurias visai norėtume patys rasti po egle.
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2022
GRUODIS
Garbės donoro ženklelį segintis Vytautas Damarackas jau metus kraujo nebeduoda. Priežastis žemiška – jam pernai sukako 65-eri, o tai viršutinė amžiaus riba kraujo donorams. Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbantis vyras sako, kad niekada neteko sužinoti, kam atiteko jo dovana, kam galbūt išgelbėjo gyvybę – tokių jau daug. Smagu, kad žurnalo puslapiuose galime herojų pasveikinti ir su artėjančiu gimtadieniu – į šį pasaulį kaunietis atėjo antrąją Šv. Kalėdų dieną. „Pamenu, amžiną atilsį mamulė sakė: tu ten spardais, o lauke taip gražiai sninga.“
Vytautai, teatras jūsų gyvenime pirmiau atsirado nei donorystė, tai gal pradėkim nuo jo?
Taip, donoras esu nuo 2003 ar 2004 metų, o teatre dirbu jau 48-ą sezoną. Esu vienas seniausių darbuotojų. Dabar kaip tik baigiu atostogas, ilsėjausi visą mėnesį – pagal stažą man priklauso 36 poilsio dienos per metus. O atsiradau čia paprastai. Neturėjau darbo, perskaičiau, kad reikia darbuotojų. Dar nelabai norėjo priimti, nes buvau lieknas, svėriau gal tik 59 kilogramus, o dekoracijos juk sunkios. Na, šiaip ne taip priėmė. Šešerius metus leidau muziką, dirbau ir kituose teatruose – pavyzdžiui, Kauno mažajame. Iki šiol mano pareigos skambėjo taip: scenos įrengimų baro viršininkas. Dabar pakeitė į vyriausiojo dekoracijų montuotojo.
Kas jums labiausiai patinka teatre? Žinoma, spektaklius visada įdomu pasižiūrėti. Nors mes su kolegomis juokiamės, kad esame jau sugadinti žiūrovai, – ypač jei kito teatro gastrolės vyksta, pastebime, kas ne taip padaryta. O apskritai galiu pasakyti, kad tai darbas be monotonijos. Spektakliai keičiasi, kur dar gastrolės. Vos ne visa Lietuva išvažinėta, o ir
užsienyje teko pabuvoti. Pavyzdžiui, Paryžiuje pusę mėnesio praleidome su Gintaro Varno spektakliu „Nusikaltimas ir bausmė“. Visi Varno pastatymai labai stiprūs. Agnių Jankevičių dar vertinu. Yra ir tokių spektaklių, kurių antrą kartą žiūrėti gal ir nesinori, bet dauguma geri.
Iš naujausių įsiminė „Dorianas“. Kai buvo jo premjera, atostogavau, tad nedalyvavau procese, bet pažiūrėjau. Darbo daug per jį, visas mūsų montavimo baras dirba ir paties spektaklio metu, pakeitimus daro prie žiūrovų.
Kiek kartų esate davęs kraujo? Gal 56 ar 57. Žinoma, yra daugiau už mane davusių – pavyzdžiui, mano brolis. Jis anksčiau pradėjo, spėjo per 100 kartų duoti.
Nusižiūrėjote nuo brolio? Gal ne taip tiesiogiai. Tiesiog mūsų tokia pati grupė – AB (IV), ji laikoma pačia jauniausia. Išgirdęs, kad brolis duoda, irgi nuėjau. Kiti, sako, blogai po to jaučiasi, man tikrai nieko nebuvo. Stipriau pavalgai, ir tiek. O dabar, kaip sakiau, tiesiog metai neleidžia, šiaip tikrai duočiau ir toliau, jaučiuosi puikiai. Vis paskaitau,
kad ligoninėse trūksta kraujo. Man atrodo, kad tai nesudėtingas geras darbas, malonu, kad kažkam padedi. O kam – nežinau. Gal ir jums?
Kraujo donorystė skatinama kaip savanoriškas veiksmas. Bet jums, kaip garbės donorui, juk garantuota didesnė pensija, tiesa?
Taip, aš donoro pensiją jau gaunu. Bet kai pirmąkart daviau kraujo, dar net nebuvo įstatymo, kuris tai garantuoja po, atrodo, 40 kartų. O dabar lyg vėl buvo svarstymų, gal nereikia tos pensijos. Spėjau įšokti į traukinį, porą kibirų kraujo atidavęs. Bet aš ne dėl atlygio tai darau.
Dabar nesudėtinga ir spontaniškai duoti kraujo, nes vis vyksta įvairios akcijos,
prie traukos taškų įrengiamos palapinės. O jūs turbūt ne spontaniškai tai darydavote? Duodavau kas 2,5 mėnesio, apie 5 kartus per metus. Vyrams galima 6, moterims – 4 kartus. Kol veikė, eidavau į Kraujo donorystės centrą I. Kanto gatvėje, vėliau į Kauno klinikas. Ten apie dvidešimt kartų lankiausi. Ilgainiui tai tapo įpročiu atsišviežinti organizmą. Ir kolektyvas mane pažindavo, sakydavo, o, nuolatinis klientas atėjo. Matydavau ir nemažai studentų, galbūt jie ir atlygintinai tai darydavo. Gulėdavo po to pabalę, gal iš baimės? Man, kaip sakiau, atlygis niekada nebuvo aktualus. Bet, aišku, priimdavau kaip padėką bilietus į kiną, dar būdavo ir talonų pietums. Jei duoda, ko neimti (juokiasi)
Esate gavęs, štai, ir garbės donoro ženklelį, tikiu, kad ir kitų garbingų įvertinimų. Malonu? Žinoma. Tuometinė Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, atrodo, 2014 metais įteikė man šį ženklelį, tai aukščiausias apdovanojimas. Jis pažymėtas 37-uoju numeriu, tai yra, aš Lietuvoje 37-as jį gavau. Prieš tai gavau žymūno ženklą, tuomet – nusipelniusio, o po 40-ies kartų tampi garbės donoru. Tokiomis progomis ir su kitais donorais įdomu susitikti, pabendrauti. Atskiro klubo neturime, bent jau nežinau, reiktų pasidomėti. Bet paprastai prieš Naujuosius metus sulaukdavome kvietimo susiburti, naujus donorus pasveikinti, apdovanoti.
Gal turėjote kokią tradiciją, ritualą prieš ar po duodamas kraujo?
Kai dar valgiau mėsą, nes jau nemažai metų to nedarau, užvalgydavau jautienos, kad geležies turėčiau. Dar ir geležies tablečių pagerdavau savaitę iki apsilankymo kraujo centre. Daugiau nieko.
Kaip manot, kodėl daug žmonių, kurie gali duoti kraujo, to nedaro?
Gal bijo adatų? Duria juk į veną, ne į pirštą. Kiti gal nenori, nes visokių pasakojimų prisiklausę, neva tai negerai. Neįsivaizduoju, nesu apie tai susimąstęs.
Dramos teatro kolektyvas nemažas, o jūs dar ir vienas seniausiai čia dirbančių. Teko paskatinti kolegas tapti donorais? Taip, bent du tikrai mano dėka jais tapo. Gal yra ir daugiau, bet už kitus negaliu atsakyti. Vienas jau čia
nebedirbantis garsistas ir dar viena kolegė, kuri dvejojo, ar jos kraujas bus tinkamas, mat buvo sirgusi gelta. Bet, ištyrus mėginį, paaiškėjo, kad viskas gerai.
Jūs apskritai gyvenime linkęs dalintis tuo, ką turite?
Na, žiūrint, kuom (juokiasi). Šiaip nesu skupydryla. Padedu kitiems, kuo įmanoma. Kad ir muziką paleisti galiu. Paprastai be atlygio, bet jei pasiūlo, neatsisakau.
Gimėte per Kalėdas, vadinasi, švenčių periodas jums ypatingas?
Oi, blogiausia data gimti. 26 dieną visi jau būna prisivalgę ir pavargę, niekas nenori ateiti į gimtadienį, sako, atsibaliavojome. Vargas (juokiasi). Bent jau finansų susitaupo. Būna, savaite vėliau švenčiu, kad ir per Vytautines, sausio 5-ąją.
Ko palinkėtumėte skaitytojams, laukiantiems švenčių? To, ko nenusipirksi, – sveikatos. Tik sveikatos. Būsi sveikas – viską turėsi, būsi laimingas.
O ko pats tikitės sulaukti dovanų? Cha cha, net nežinau – nesureikšminu, ką padovanoja, tas gerai. Man nieko nereikia. Nors, va, smagi dovana yra kvepaliukas automobiliui. Fainas ir naudingas dalykas. Ne per brangiausiai kainuoja.
Žmonės, perskaitę mūsų pokalbį, užvers jus tomis kvepiančiomis eglutėmis! Gali būti, tai ir gerai, išnaudoji vieną – kitą pasidedi, ir žmogų prisimeni.
Kitame šio numerio straipsnyje kolegė domisi, kokiais keliais į V. Putvinskio gatvę atskrieja velniai. Dar viena įstaiga Kaune, kurios kolekcijoms dovanojimo faktorius ypač svarbus, – Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM). Vien šiemet jis praturtėjo penkiais tūkstančiais dovanų. Didžiulė dalis jų nugula muziejaus saugyklose, kur yra saugomos ir tyrinėjamos. Eksponatų prieaugiu rūpinasi ne koks nors literatūrai neabejingas Kalėdų Senelis, bet dažniausiai patys lankytojai. Kokios dovanos slepiasi MLLM, pasakoja muziejaus direktorės pavaduotoja – vyriausioji fondų saugotoja Reda Rėklytė.
Jūsų pareigos – vyriausioji fondų saugotoja – skamba labai rimtai ir kiek gąsdinančiai. Gal galite plačiau pristatyti savo darbo specifiką? Už ką esate atsakinga?
Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei jo padaliniuose yra saugyklos, kurias prižiūri būrelis rinkinių saugotojų. Visi rinkinių saugotojai turi savo skyriaus vedėją. Padedu planuoti jos darbą. Taip pat domiuosi, kaip muziejuje saugomi eksponatai, kaip jie tvarkomi, prižiūrimi, ar laikomasi visų taisyklių. Stebiu, kad eksponatai būtų teisingai priimami į fondus. Kai jie palieka saugyklas, prižiūriu, kad muziejininkai nepažeistų eksponatų laikymo taisyklių, naudojimo sąlygų. Jei trumpai, tai mano darbas – prižiūrėti, kad visi eksponatai būtų saugūs ir laimingi (juokiasi)
Didžioji muziejaus fonduose saugomų eksponatų dalis yra dovanota ar įsigyta?
Daugiausia eksponatų yra dovanoti. Tiesa, dovanojimas yra sudėtingas ir įvairus. Kadaise buvo tokia sistema, kad, rašytojui mirus, valstybė perima jo turtą, kaip, pavyzdžiui, Ievos Simonaitytės atveju. Tuomet valstybė šį turtą perduoda sau pavaldžiai įstaigai – muziejui. Kitus eksponatus gali dovanoti konkretus žmogus – tų kelių yra įvairių. Procentiškai, sakyčiau, devyniasdešimt procentų dovanotų, dešimt įsigytų. Eksponatų perkame nedaug, nes tam muziejus neturi lėšų.
Jei skaitytojas turi vertingą eksponatą, kur turėtų kreiptis, norėdamas jį padovanoti muziejui?
Norintis padovanoti kokį nors daiktą žmogus yra siunčiamas pas mane. Aš apžiūriu siūlomą dovaną, pasitariu su kolegomis. Jei daiktas tikrai įdomus, atitinka mūsų kryptį, tuomet prasideda etapai, kai jis tampa eksponatu. Pirmiausia, susirenka 8
žmonių Rinkinių komplektavimo komisija, kuri apžiūrėjusi nusprendžia, ar daiktas gali tapti eksponatu, bei įrašo jį į protokolus. Tuomet surašomas priėmimo aktas, įtraukiame jį į apskaitos knygą. Tik tada daiktas tampa pilnateisiu eksponatu. Iki tol jis būna tik daiktas.
Svarbu paminėti, jog mums visuomet svarbu sužinoti, kaip žmogus su atneštu daiktu susijęs. Prašome patvirtinimo, jog tai tikrai vieno ar kito rašytojo daiktas, bandome sužinoti, iš kur jį žmogus gavo, ar daiktas jam priklauso teisėtai. Mat muziejus gali įsigyti ar priimti tik tas dovanas, kurios gautos teisėtu keliu.
Ar tenka susidurti su rašytojais, kurie patys atvyksta į muziejų ir nori padovanoti savo daiktų? Taip, į muziejų rašytojų užsuka, dažniausiai nešinų savo knygomis. Štai Rimantas Kmita neseniai išleido knygą apie Sigitą Gedą („Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“, – aut. past.). Prieš tai jis buvo pas mus atėjęs, apžiūrėjo mūsų turimas S. Gedos nuotraukas ir už šį bendradarbiavimą per leidyklą padovanojo knygą. Todėl mums dažnai net nereikia įsigyti eksponatų, jie pas mus patys ateina.
Kartais rašytojai paskambina ir sako išleidę naują knygą ir norintys egzempliorių palikti muziejui. Šiuo metu ant mano stalo guli krūvelė knygų su įvairiomis dedikacijomis muziejui. Visos jos taps eksponatais. Tiesa, pastebėjau, kad rašytojai nelinkę manyti, jog jų rankraščiai vertingi, tad vengia juos dovanoti, lieka prie išleistų knygų.
Ar dažnai tenka įtikinėti rašytojus, kad pasidalintų asmeniniais daiktais?
Kartais paraginti tenka, bet tiesmukai neįtikinėjam, bendraujam su rašytojais, jų artimaisiais. Tampame, na, ne draugais, bet gerais pažįstamais. Žinome, kuo rašytojai gyvena, pasveikiname su šventėmis. Būna, rašytojai sako, jog dar nieko neatiduos, nori pagalvoti. Sukūrus abipusį ryšį ir pasitikėjimą, pamatę, jog mūsų įstaiga saugi, nusprendžia vieną ar kitą daiktą padovanoti. Tik dažnai rašytojai gana skeptiškai vertina savo vaikystės daiktus – tuomet padrąsiname, jog tai svarbūs, vertingi daiktai, kuriuos norėsis rodyti ateityje.
Sakoma, jog dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tačiau kaip dažnai tenka atsisakyti dovanų?
Retkarčiais pasitaiko atvejų, kad atneštas daiktas būtų kur kas prasmingesnis ir tikslingesnis kitame muziejuje, o pas mus tik nugultų saugyklose ir būtų retai naudojamas, pavyzdžiui, kokia Kauno miesto fotografija ar paveikslas labiau tiktų Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui. Dažnai ir kolegoms skambinu, teiraujuosi, gal domina potencialus eksponatas. Kodėl tokiu atveju nepasidalinti daiktu su kitu muziejumi? Juk visi priklausome tai pačiai valstybei, o kitame muziejuje žmonės galės tuo eksponatu džiaugtis.
Visiškai atsisakome nebent tada, kai žmonės atneša knygą, kurios ne vieną egzempliorių jau turime. Bet ir tada pasiūlome kopija pasidalinti su kitu muziejumi.
Koks neįprastas eksponatas slepiasi MLLM fonduose?
Dar daug eksponatų turime neparodytų. Iš viso muziejuje yra virš 300 tūkstančių eksponatų. Rodoma tik nedidelė dalis, manau,
apie penkis procentus. Ne todėl, kad jie labai slepiami, tačiau jų paskirtis kita. Pavyzdžiui, laiškai – jų visų rodyti nėra tikslinga ar prasminga, tačiau jie labai įdomūs tyrinėtojams. Viskas, ką turi muziejus, su labai nedidelėmis išimtimis, yra prieinama lankytojui. Išimtys susijusios būtent su dovanojamais eksponatais. Jei dovanojęs asmuo nenori, jog tas daiktas būtų matomas, jo ir nerodome. Ir visai nesvarbu, kas tai: laiškai, dienoraščiai ar knygos.
Trečiasis LDK Statutas, spausdintas Vilniuje 1588 m. karališkojo spaustuvininko Leono Mamoničiaus spaustuvėje. Statutas tuo metu buvo įstatymų rinkinys, savotiška konstitucija. Du pirmieji leidimai buvo rankraštiniai, o trečiasis jau spausdintas. Ši knyga priklausė Jonui Mačiuliui-Maironiui, buvo jo bibliotekoje, o dabar saugoma mūsų muziejuje ir šiuo metu yra ekspozicijoje („Literatūra keičia“, – aut. past.). Tiesa, eksponuojamas bus neilgai, nes eksponatai, kaip žmonės, turi pailsėti, nemėgsta šviesos, temperatūros, drėgmės pasikeitimų, todėl leisime jam pailsėti, pakeisime kitu eksponatu. Jei atėję į muziejų pasigedote kokio nors eksponato, galbūt jis tuo metu ilsisi.
Kokią įdomią dovaną šiemet gavo muziejus? Raktą, tačiau ne paprastą, o su paslaptimi. Šis raktas jokių durų neatrakina, tačiau, galima sakyti, jog atrakina žmonių širdis. Šį raktą Lietuvos tautodailininkė Stasė Samulevičienė padovanojo Danutei Marcinkevičienei, sakydama, jog kada nors jos kartu išgers vyno. O apie vyną kalbu neatsitiktinai, nes šitas raktas yra kamščiatraukis. Taigi tikrai
atrakina draugystę (juokiasi) Šis būsimas eksponatas turi ir dar gilesnę istoriją. Maždaug 1970–1980 m. kažkur iš Europos raktą parsivežė ir savo motinai padovanojo Raimundas Samulevičius, tad raktas susijęs net su dviem rašytojais. Šioje vietoje kyla ir tokia dilema: kuriam rinkiniui eksponatą priskirti – Samulevičienės ar Samulevičiaus? Galiu atskleisti, jog nusprendėme priskirti Stasės Samulevičienės fondui, tačiau nepamiršime ir istorijos apie jos sūnų. Šiuo metu jau pasirašytas dovanojimo aktas, raktas bus įrašytas į apskaitą ir netrukus taps eksponatu. Kaip nustatoma eksponatovertė?Arjinustatoma ir dovanotiems eksponatams? Jei eksponatą perkame, arba mokame, arba ne, kiek už jį yra prašoma, priklausomai nuo to, ar biudžete turime tam pinigų. Viskas priklauso nuo daiktą atnešusio žmogaus. Žinoma, galime ir derėtis, bet tik tiek. Tokiu atveju vertė nėra nustatoma.
Na, o jei eksponatai dovanojami, turime vertinimo metodiką, pagal kurią rinkinių komisija nustato vertę. Tačiau ši vertė sąlyginė, labiau susijusi su tuo, jog valstybė nori žinoti, kiek turto ji turi.
Eksponato vertė nustatoma pagal daug kriterijų: svarbi, pavyzdžiui, daikto būklė. Taip pat svarbu, ar daiktas retas. Kai kurių rašytojų daiktų išliko daug, o kai kurių – vos vienas kitas. Tų eksponatų, kurių turime nedaug, vertė didesnė. Maironio lietuvių literatūros muziejuje mažiau turime Motiejaus Valančiaus ar Antano Baranausko eksponatų, tad jie yra
gan vertingi, o štai Maironio ar I. Simonaitytės daiktų turime daug, tad jų ir vertė santykinai mažesnė. O štai Maironio portretus tapė dailininkai, tad jie vienetiniai ir nepakartojami, o jų vertė didelė.
Eksponatų draudimo atveju, vertę nustato draudėjai, bet draudžiame tik tuomet, kai eksponatai yra išvežami.
Ar yra buvę atvejų, kai sužinojęs daikto vertę žmogus nori dovaną atsiimti? Daikto vertės žmogus nesužino. Muziejus eksponatus įsivertina sau, tai tokia vidinė praktika, o ir įvertinimas nėra vien piniginis. Toji vertė nereiškia, jog už tam tikrą sumą eksponatą parduotume. Pavyzdžiui, Maironio daiktai. Jie juk nėra pardavinėjami. Muziejuje nepamatysite eksponatų kainos. Jų vertė nustatoma, bet rinkoje tų daiktų nėra, niekas jų nenusipirks.
O susidurti su žmogumi, kuris nori atsiimti dovaną, man dar neteko. Žinot, dovanotas daiktas jau yra atiduotas. Prieš pasirašydamas dovanojimo aktą, žmogus dar gali pagalvoti. Visuomet perklausiame, argerai apgalvojo savo sprendimą.
Muziejus šiemet gavo arti penkių tūkstančių naujų eksponatų.
Taip pat esame įsigiję nemažai įdomių daiktų, pavyzdžiui, ankstyvuosius Jono Strielkūno rankraščius. Mes visi J. Strielkūną žinome kaip poetą, bet jaunystėje jis rašė ir prozą, bandė net romanus rašyti. Įsigijome ir labai įdomią Juozo Tumo-Vaižganto fotografiją, kurioje jis šventina Kauno ugniagesių rūmus.
Vargu ar kažkur carinės Rusijos imperijos pakraštyje gyvenęs paprastas žemaitis, įteikdamas šmaikščiam atvykėliui paties išdrožtą velnią, galėjo tikėtis, kad po gero šimtmečio tų velnių bus jau tūkstančiai, o kolekcija įkvėps dailės kūrinius ir net kino filmus.
Autorius nežinomas. Žemaičių velnias. 1906. Medis, drožyba. 32x18x15. Pirmasis dail. Antano Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos velnias.
Po šimts, Velnių muziejus, oficialiai vadinamas Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejumi, jau seniai yra vienas populiariausių turizmo taškų Kaune. Įsibėgėjus rudeniui muziejų apspito pastoliai, ir šis priverstinės rimties metas yra puiki proga susėsti su šio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriaus vedėja Jurgita Rimkute-Vainiuviene. Juk šioje daugiaplanėje istorijoje apie velnius, kurioje gėris visuomet nugali blogį, kaip ir mūsų gruodžio žurnale, aktualių dovanų ne viena. Pirmiausia dovanos Žmuidzinavičiui, tada jo dovanos valstybei, turistų dovanos muziejui…
Taigi 1906 m. lietuviai dailininkai nusprendė, kad jau atėjo laikas atidaryti savo dailės parodą. „Visi mūsų iškilieji, tiek Antanas Žmuidzinavičius, tiek Petras Rimša, tiek Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jau buvo pabuvoję užsieniuose, matę tarptautinį kontekstą, muziejus. Jie suprato, kad lietuviams reikia turėti kažką savo. Svarbūs buvo ir profesionalusis, ir liaudies menas. Pastarasis suvoktas kaip savastis, nuo kurios negalima atsiriboti. Buvo tikima, kad be dailės nėra tautos“, – pasakoja Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė. Anot jos, Žmuidzinavičius liaudies meno artefaktus pirmajai parodai rinko pats: „Jo charakteris buvo ypatingas, greitai rasdavo kalbą su visais. Gali būti, kad kažkur Žemaitijoje, pokštaudamas su vietos drožinėtoju, ir gavo dovanų tą pirmąjį velniuką.“ Pirmasis tūkstantinės kolekcijos eksponatas turi kanapinę uodegą, ragiukus ir šakes. Kaip menininkas
rašė atsiminimuose, šios buvo reikalingos dūšiai pradurti. „Manau, draugai suprato, kad Žmuidzinavičius – žmogus, kuriam galima tokius dalykus dovanoti“, – teigia muziejininkė. Kunigo Juozo Tumo-Vaižganto įteiktas velniukas, kartais vadinamas rinkinio pradininku, iš tiesų buvo „tik“ vienas pirmųjų. Tiesa, kalbame dar apie Vilniaus etapą, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo.
„1914 metais Vaižgantas, prieš kurį laiką sutuokęs menininką su medike Marija Putvinskaite, būsimojo Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio seseria, atvežė Žmuidzinavičiui dovanų skulptūros detalę, velniuką, iš Laižuvos bažnyčios. Dailininkui paklausus, kur šventasis, atsakė, kad anas buvęs didelis, traukiniu vežti nepatogu, teko nupjauti.“ Vaižgantas irgi buvo žinomas dėl mokėjimo pokštauti, net apie sudėtingus dalykus.
Pirmiausia Žmuidzinavičius išsikėlė tikslą surinkti velnio tuziną – 13 kipšų. Šį rezultatą pasiekti pavyko jau atsikrausčius į Kauną. Tiesa, pirmiausia ne į Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotą namą tuometinėje Kalnų gatvėje, bet į paprastą medinuką. Naujuose 1928 m. pastatytuose namuose, dirbtuvėje, net įrengtos specialios lentynėlės augančiai kolekcijai. Žinoma, tuo niekas nesibaigė ir tęsiasi iki šių dienų. Namuose gausėjanti raguota kompanija jo negąsdino. Kaip pats yra rašęs, reikia pažinti tamsą, kad žinotum, kas yra šviesa. O kad tapytojas žinojo, klausimų nė negali kilti. Juk šeima 1913 m. gimusią vienturtę pavadino Giedre ir taip pradėjo šio gražaus lietuviško vardo tradiciją.
Čia Žmuidzinavičiaus prisiminimus cituoja J. Rimkutė-Vainiuvienė: „Gimus mums dukrytei, mes ją pavadinome Giedre. Tai buvo iš viso pirmoji mergaitė, pavadinta tuo vardu. Kad tas vardas išsilaikytų, pasirūpinome įtraukti jį į kalendorių. Redaktoriams sutikus, tas vardas buvo pirmą kartą įrašytas 1916 metų „Lietuvos ūkininko kalendoriuje“ kaipo lietuvių vardas. Apysakos autoriui (čia minimas Vladas Gerardas Putvinskis, kuris ir yra šios romantinės legendos autorius) nepasiūlius kurios nors kitos dienos, Giedrės vardą prirašėme prie kovo 5 dienos.“ Ši diena buvo Giedrės Žmuidzinavičiūtės gimtadienis, o legendą, kupiną atgimimo idėjų, laisvės siekio ir didžiavimosi Lietuvos praeitimi, Putvinskis sukūrė apie 1907 m. būdamas tremtyje. Joje atskleistos atgimimo idėjos, laisvės siekis. Didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. 1914 m. knygelė išleista, ją iliustravo pats Giedrės tėtis. Mielas tėtis, tikrai ne vien velnių priėdęs.
Kalbant apie vardus, tai artimieji, kolegos, inteligentijos atstovai ypač mėgo velnius Žmuidzinavičiui dovanoti per Antanines, birželio 13-ąją. Kad tokios dovanos laukiamos, nesunku buvo suprasti užsukus, o užsukti, žmonės žinojo, buvo galima kasdien vidurdienį. Tik ne „šiaip sau“, o kokio klausimo aptarti, – tuštiems plepalams čia buvo ne vieta. Interesantus pasitikdavo jau minėtoji Vaižganto dovanėlė (beje, irgi Antaninių proga įteikta), įkurdinta tambūre.
J. Rimkutė-Vainiuvienė patvirtina, kad namų šeimininkas apskritai mėgęs kolekcionuoti – rinko įvairiausią liaudies meną, net medinius šaukštus, lazdas, švilpukus, taip pat kolegų
darbus, fotografijas, plakatus. Skaičiuojamos 23 atskiros kolekcijos! Bet velniai viską nukonkuravo. Ar prasidėjusi kaip lietuvių liaudies meno kolekcija greitai tapo tarptautine? Pasirodo, taip. Įdomių eksponatų surasdavo keliaudavę kolegos ir artimieji. Japonišką velnią vienas toks kapitonas atplukdė dar pačioje pradžioje, taip pat gana anksti dovanų gautas Amerikos autochtonų ritualinis stulpas su išdrožinėtu paukščiu. Apskritai didžioji dalis pirmosios, paties dailininko rinktos kolekcijos yra dovanota (yra ir specialiai sukurtų lietuvių menininkų darbų, pavyzdžiui, Nikodemo Linkevičiaus velnias visai panašus į Žmuidzinavičių, o Rygos profesūra 80-mečio proga lietuviui įteikė netgi nelabaisiais dekoruotą arbatos servizą), nors kai ką įsigijo ir pats.
XX a. 7 dešimtmečio pradžioje apie 260 velnių nebetilpo nei dirbtuvėje, nei kitur namuose. „Jis manė, kad būtų smagu, o ir tikslinga, viską pristatyti vienoje vietoje, su galimybe visiems pamatyti.“ 1961 m. menininkas su tuometiniu kultūros ministru Juozu Banaičiu pasirašė susitarimą, pagal kurį savo kūrinius ir rinkinius paliko valstybei, tiesa, ministerija įsipareigojo saugoti ir eksponuoti darbus. Visgi tuometiniai valdininkai sumojo, kad geriausia būtų neišdraskyti visko iš pačių namų, be to, tuo metu kūrėsi daug kitų memorialinių muziejų, tad sprendimas buvo organiškas: „Ir labai gudrus, juk buvo supratusių, koks tai vertingas pastatas, kieno projektuotas, kokioje Kauno gatvėje jis yra (nors tuomet ji vadinosi Salomėjos Nėries). Palaipsniui prasidėjo kūrinių
Kazys Dereškevičius. „Tai mano Lietuva. Pasidalijo“. 1975.
Autorius nežinomas. Sutryptas velnias. XVIII a. I pus. Medis, drožyba, polichromija. 48x36x30. Tai vienas įspūdingiausių dail. Antano Žmuidzinavičiaus kolekcijos eksponatų. Gautas Antaninių proga 1914 m. iš kunigo, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto. Manoma, jog skulptūra buvusi atvežta iš Laižuvos bažnyčios. Šis eksponatas įkvėpė menininkę iš Kanados Shary Boyle sukurti Kauno bienalei specialų video darbą.
ir rinkinių perėmimo darbai. Muziejus oficialiai lankytojams atidarytas 1966 m. kovo 22 d. Nuo šios datos jis yra vienas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialų. Menininkas mirė po mažiau nei pusės metų, jis palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Muziejus iškart buvo populiarus. Buvo sukurta net karikatūra, vaizdavusi ant stogo šokančius velnius, o gatvėje besiraizgančią eilę. Žmones pirmiausia domino Žmuidzinavičiaus peizažai. Tam įtakos turėjo ir jo paties aktyvumas, dėmesys jaunajai kartai, gausios kelionės per Lietuvą, ieškant gražiausių kampelių. O pasigrožėjus paveikslais, žinoma, akį patraukia ir pikantiškoji muziejaus dalis: „Jokių nusistebėjimų nebuvo, lankytojai vertino visumą, atsiliepimų knygose daug gražių žinučių.“
Prieš 4 dešimtmečius, kai ir vėl nebetilpo nei eksponatai, nei lankytojai, visa velniava perkelta į priestatą. Kyla klausimas, ar nieko neteko nugriauti statant priestatą? Laimei, ne, joks modernizmas nenukentėjo. Senasis namas su autentišku interjeru paliktas Žmuidzinavičiaus kūrybai ir keičiamoms parodoms.
Kaip jau minėjau, šiuo metu lankytojai neaptarnaujami, vyksta energetinės klasės kėlimo darbai. Priestatas statybininkų neliestas nuo pat atidarymo! Tad tobulėti tikrai yra kur. Muziejininkė ginkluojasi Mona Lizos šypsena ir nepasiduoda mano tardymams, ar turėtume laukti ir ekspozicijos atnaujinimo.
Žmonės tikrai laukia, kada galės grįžti į muziejų, skambina, teiraujasi. Čia užaugo ne viena karta, atsivedami vaikai ir anūkai,
grįžtama vėl ir vėl apžiūrėti kadaise įsimintų eksponatų. Ir jų vis daugėja. Kai kurie dovanų atneša supratę, kad namie laikyti velnio nesinori, o būna ir tokių, kurie apsilankę ir grįžę namo, dar neapleidus pozityviai gerai emocijai, į Kauną išsiunčia dovanų. „Įvairiausių siuntinių būna, galima ginčytis dėl meninio lygio, bet vertiname padovanotą širdies šilumą“, – šypsosi mane Žmuidzinavičiaus bute priėmusi moteris, dirbanti čia per dešimt metų. Pavyzdžiui, iš Pietų Korėjos atkeliavo marškinių sąsagos, ant kurių pavaizduotas net ne velnias, bet „nuo piktos dvasios“ sauganti būtybė. „Jūs dirbate tokiame muziejuje, tad jums reikia apsaugos“, – maždaug tokio turinio raštelis buvo pridėtas.
Pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje rodoma apie pusė tūkstančio raguotųjų iš viso pasaulio. Penkiskart tiek saugoma fonduose. Įdomu, ar šitiek įvairių velnio versijų mačiusius muziejininkus dar kuri nors dovana stebina? „Kolekcijoje turėjome tautodailininko Gedimino Jurėno kūrybos, ji muziejaus buvo įsigyta dar 1973 metais. Prieš keletą metų jo žmona padovanojo visą namuose laikytą autoriaus darbų kolekciją. O jis turėjo itin lakią vaizduotę“, – džiaugiasi muziejininkė.
Legenda apie tai, kad toks velnių muziejus vienintelis pasaulyje, yra tiesa. Bent jau J. Rimkutei-Vainiuvienei jokio kito aptikti nepavyko. Bet privačių kolekcijų yra. Kai kurios, sako, net įkvėptos apsilankymo čia, Kaune. O unikalumas ir eksponatų įvairovė žavi, pribloškia ir įkvepia net visko mačiusius menininkus. Būtent todėl velnias tapo tokiu svarbiu
Gediminas Jurėnas. Velnias. 1985. Medis, drožyba. 27x10
Gediminas Jurėnas. Velnias. 1985. Medis, drožybas. 92x27
filmo apie Kauno modernizmą „Klostės“ herojumi. Filmo autorė Aideen Barry žadėjo į muziejų atsivežti ir vaikus, ir vyrą, ir tėvus!
Man teko susipažinti ir su itale Beatrice Celli, atvykusia į Kauno menininkų namų ir „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ rezidenciją „DeMo“.Iš nedidelio, bet misticizmu galingo kaimelio Abrucų regione kilusią menininkę apie velnienas kalbinau žavingame Žmuidzinavičiaus sode. Jame, terasomis kylančiame į Žaliakalnį, galima rasti ir menininką menančių augalų. J. Rimkutė-Vainiuvienė šypsosi, kad sode yra ir ramių užuovėjų pasimokyti, ir vietelių kauniečiams pasibučiuoti. Landšafto dizaino festivalio „Magenta“ kvietimu visoms progoms tinkamą medinę terasą suprojektavo netoli gyvenantis architektas Algimantas Grigas. Taigi pats sodas – irgi dovana, nors visiems atvira ir esanti pačiame centre, bet magiška ir intymi.
Kad jau pasisekė pakliūti į remontuojamą muziejų, ir dar pirmadienį, šventą šioms institucijoms dieną, nusprendžiau išsiaiškinti ir visada rūpėjusio eksponato istoriją: kaip čia atsirado dviejų tikrų velnių, Hitlerio ir Stalino, skulptūra? „Ji, pavadinimu „Tai mano Lietuva. Pasidalijo“, 1975 m. sukurta agronomo, biomedicinos mokslų daktaro Kazio Dereškevičiaus. Jis mėgo vaikščioti gamtoje ir rinkti
įdomias medžių šaknis, iš vienos ir gimė šis kūrinys sunkia istorine tema. Žmogus jį laikė virtuvėje, niekada neslėpė, vėliau padovanojo muziejui, darbas eksponuojamas nuo 1992 m.“
Na, okupacijos metais toks darbas ekspozicijoje kažin kokią peklą visam kolektyvui galėjo užkurti. Bet lietuvybės ženklų čia, žinoma, buvo. Pašnekovė patikina, kad Vytis raudoname fone Žmuidzinavičiaus dirbtuvėse kabojo visą laiką. Net delegacijoms iš Maskvos lankantis niekas jo nenukabindavo. Kaip ir 1942 m. Žmuidzinavičiaus nutapyto paveikslo „Po Lietuvos vėliava“.
Beje, pats dailininkas, rengiantis skelbti nepriklausomybę, siūlė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Būtent dvispalvė, įkvėpta tautinių drabužių ir juostų (pravertė ekspedicijos po Lietuvą), buvo pakabinta Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 metais. Bet kažko susirinkusiems trūko. Geltoną juostą, kuri simbolizavo aušrą, pridėjo Tadas Daugirdas. Bet tai jau kita tema, žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasarį aprašyta Julijos Račiūnaitės.
Atrodo, kad visam ilgam ir nenuobodžiam Žmuidzinavičiaus gyvenimui nupasakoti ir asmenybei atrasti prireiks dar ne vienos istorijos. Naujų atėjus pavasariui eisiu ieškoti į sodą. Labai knieti sužinoti, ką tokio augino Žmuidzinavičiai.
patalpos orientuotos į vidinę kvartalo pusę. Tiksli pavadinimo genezė nėra aiški, tačiau manoma, kad dėl painaus pastatų tinklo, vidinių kvartalo gatvių sukimosi ratu jame lengva paklysti, ir tai kelia asociacijas su Atlanto vandenyne esančiu Bermudų trikampiu (Kauno žodynas). A. Čiukšio nuotr.
Esu kilusi iš Raseinių krašto, tačiau vasaras praleisdavau kur nors kitur – tai Kelmėje, tai Jurbarke, o retkarčiais net ir Mažeikiuose ar Šventojoje. Ir kiekvieną kartą, kai po trijų ilgų mėnesių grįždavau tėviškėn, šeima vis pastebėdavo, kaip smarkiai pasikeitė mano žodynas. Ir pati jausdavau, kad savo kalbėseną papildau vis naujais, dar negirdėtais žodžiais. Kai atsikrausčiau į Kauną, apsigyvenau Žaliakalnyje, ir ten mane pasitiko pirmoji iš daugelio dviprasmybių – gatvių kompotas. „Kauno žodynas“ – tokias kalbines įdomybes tyrinėjanti iniciatyva. Antrus metus internete gyvuojantį žodyno projektą aptarėme su Kauno menininkų namų (KMN) kultūros vadybininku Edvinu Grinkevičiumi ir miesto tyrinėtoja Agne Sadauskaite.
„Kauno žodynas“ – miesto žodžių, asociacijų, dviprasmybių rinkinys, Kauno simbolių, vietų ir įvaizdžių permąstymas. Kas įkvėpė šią idėją?
Edvinas: Prieš kokius ketverius metus sėdėjome šiame kabinete su komanda bei kolegomis iš Kauno miesto muziejaus. Kalbėjomės apie dviejų panašiu laiku atsinaujinusių įstaigų bendradarbiavimą ir projektus, kurie galėtų prisidėti prie pasakojimų apie Kauno miestą bei istorinių miesto kontekstų sklaidos. Galvose sukosi „Kauno enciklopedijos“ pavadinimas. Bet tuomet prasidėjo intensyvus KMN atsinaujinimas, kuriam visas laikas, dėmesys, energija ir buvo sutelkti.
O pernai, atėjus KMN 50-mečio jubiliejui, prisiminę šią idėją, nutarėme, kad tinkamas laikas šį projektą realizuoti kaip mūsų įstaigos dovaną miestui. Ilgainiui supratau, kad nesijaučiu turintis pakankamai reikiamų kompetencijų, tad stengiausi įtraukti žmonių, kurie vienaip ar kitaip galėtų apčiuopti šio projekto esmę ir formą. O Agnė gerai valdo žodį, tad net nedvejodamas kreipiausi su pasiūlymu prisijungti.
Agnė: Kūrybiniam branduoliui priklauso ir istorikas, mokslų daktaras, Kauno žinovas Paulius Tautvydas Laurinaitis, kuris kartu su Edvinu plėtojo pirminę „Kauno žodyno“ idėją. Man prisijungus „griaučiai“ jau buvo sukurti – tad sprendėme, kaip žodynas turėtų atrodyti, skambėti ir, žinoma, reikėjo sukurti materialinę projekto bazę: atrinkti žodžius, pateikti jų aprašymus, pavyzdžius bei papildančius tekstus, plėtoti komunikaciją, vystyti sklaidą.
Ilgainiui „Kauno žodynas“ ėmė priminti klasikinį žodyną. Pirma, nurodėme, ką žodis reiškia Kauno kontekste – kartais tai gali būti ir keletas reikšmių, pavyzdžiui, žodis „laisvė“ turi kelias asociacijas. Tuomet pateikėme pavyzdžių, kokiame kontekste žodis gali būti vartojamas, ir pristatėme bendrinę žodžio reikšmę lietuvių kalboje.
Ar teko paskaičiuoti, kiek žmonių prisidėjo prie žodyno atsiradimo? Edvinas: Kreipėmės į Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skaityklą. Jos darbuotojai noriai sutiko prisidėti ir per savo turimą bazę ieškojo įvairiausių sukauptų žodžių. Iš jų gavome tikrai daug įvairių prieigos taškų – kai kurie žodžiai bus skirti kitam projekto etapui.
Agnė: Kaunistikos skyrius pateikė visą šūsnį įdomių, tačiau jau retai begirdimų žodžių, vartotų tarpukariu ar ankstyvuoju sovietmečiu, o mums daugiausia buvo prieinami žodžiai, vartoti vėlyvuoju sovietmečiu ar jau Nepriklausomybės laikotarpiu. Šis bendradarbiavimas praplėtė žodyno laikotarpį ir pagilino retrospektyvą. Pirmuoju etapu neįtraukėme daug žmonių, nes, kaip ir minėjome, daug informacijos gavome iš archyvų bei savo antropologinių ir lingvistinių stebėjimų. Tolesniais etapais planuojame platesnės auditorijos įtraukimą – paleidome elektroninį „Kauno žodyną“, kuriame rasite mygtuką „Susisiekti“. Jį paspaudus, galima siūlyti savo vartojamus žodžius ar tuos, kurie asocijuojasi su miestu ir jo genius loci. Tokiu būdu jau gavome tikrai labai daug pasiūlymų!
Keičiantis kartoms, senieji terminai blunka iš miestiečių atminties. Galbūt galėtumėte pasidalinti pačiais rečiausiais terminais, kuriuos teko išgirsti? Agnė: Galiu įvardyti keletą: „Cimbruvka“ – granitu grįsta dešinioji Nemuno krantinė nuo Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios link Santakos. Cariniu laikotarpiu ji buvo vadinama Bulvarnaja, vokiečių okupacijos laikotarpiu – Uferstraße, tarpukariu – Nemuno krantine, Prieplaukos krantine, sovietmečiu – J. Janonio gatve, Pergalės krantine, o nuo 1991 m. – Karaliaus Mindaugo prospektu.
„Komunarkė“ – vietovė su dviem tvenkiniais K. Baršausko gatvėje, buvęs Kauno tvirtovės centrinių įtvirtinimų redutas. Po Pirmojo pasaulinio karo atoki vieta buvo naudojama mirties bausmėms vykdyti. 1926 m. už antivalstybinę veiklą čia buvo sušaudyti keturi komunistinio judėjimo veikėjai (komunarai), todėl sovietmečiu ši vieta turėjo simbolinę ideologinę reikšmę.
„Petrovka“ – cariniu laikotarpiu Petro kalnas, dabar – Vytauto. 1872 m. oficialiai buvo atidarytas poilsio parkas, pavadintas caro Petro I-ojo garbei.
„Italjanka“ – kai kur randama, kad tai gyvenamasis kvartalas Žaliakalnyje, besiribojantis su Brazilija (Brazilka). Teritorija apima Pelėdų kalno teritoriją, A. Mackevičiaus gatvę ir Limos taką. Dabartinė A. Mackevičiaus g. tarpukariu pavadinta Italijos vardu, nuo kurio ir kilo kvartalo pavadinimas.
Ir labiausiai mane nustebinęs „Centrinis purvynas“ – vis galvodavau, kur čia tas centras ir purvas? Dabartinis V. Krėvės prospektas Dainavos mikrorajone vadintas centriniu bulvaru. O sovietmečiu vietinių gyventojų jis pramintas Centriniu purvynu. Naujakuriai į naujai pastatytus daugiabučius buvo keliami nesutvarkius aplinkos, neįrengus šaligatvių ir pėsčiųjų infrastruktūros, tad teritorijoje telkšojo balos, namus supo purvynai, o dalis teritorijos buvo naudojama senųjų gyventojų ganykloms.
Kokie dažniausiai pasikartojantys žodžiai padės užčiuopti tą miesto identitetą per kalbinius kodus? Agnė: Pačius populiariausius žodžius ir dabar esame įkėlę į „Kauno žodyną“, nors tai ir labai maža dalis. Ten tikrai rasite šiuos žodžius: laisvė, santaka, prisikėlimas, kaunastika.
Edvinas: Iš tų žodžių, kuriuos siūlė žmonės, labai populiarus buvo „Merkurijus“ – tai turbūt liudija kolektyvinę nostalgiją, nes daugeliui kauniečių ar Kaune gyvenančių žmonių ši vieta likusi lyg sentimentas, vis dar esantis pilkojoje zonoje dėl savo nesibaigiančių statybų. Dar labai daug žmonių minėjo „Slabotkę“, istorinį Vilijampolės pavadinimą, – šis žodis seniau skambėdavo kaip „Slabada“.
Daugelis minėjo susitikimų vietas ar tarpukario kavinių pavadinimus. Vienas populiaresnių – „Tulpė“. Dar svarbu, iš kokio rajono yra žodį siūlantis žmogus. Nors, tiesą sakant, svarbu suvokti, kad seniau miestas veikė visiškai kitu principu, ne tokiu
Kompotas – Žaliakalnyje esantis kvartalas, ribojamas Kriaušių, Obuolių, Vyšnių bei Vaisių gatvių. Dėl gatvių pavadinimų ir jose gausiai augančių medžių tarpukario tapytojas Jonas Šileika šį kvartalą žaismingai pakrikštijo Kompotu (Kauno žodynas). A. Čiukšio nuotr.
centralizuotu. Beveik kiekvienas gyvenamasis rajonas turėjo savo kino teatrą ar kitas susibūrimų vietas, tokias kaip legendinis Kauno restoranas „Pasimatymas“, taip pat labai populiarus tarp kauniečių siūlomų žodžių. Įdomu, kad šis projektas tarsi atveria tam tikrą istorinį žemėlapį, kuriame matyti, kaip per istoriją keitėsi miestas, kas pranyko, kas naujo atsirado.
Sentimentaliausi žodžiai žodyne?
Agnė: Nesu kilusi iš Kauno, tad kalbėti kaunietiškai mokiausi pamažu, o į šį miestietišką kalbinį tinklą pirmąkart įkliuvau su žodžiu „Skalsa“ – net neįsivaizdavau, ką tai gali reikšti ar kur ši Skalsa gali būti. Po kiek laiko „prie Skalsos“ man buvo paskirtas pasimatymas ir nusprendžiau žodį iškoduoti. Jis kauniečiams reiškia 1970–2005 m. veikusią maisto prekių parduotuvę, kuri dėl strateginės vietos Laisvės alėjos sankirtoje su Vilniaus gatve ir Savanorių prospektu tapo svarbiu neformaliu vietos ženklu skiriant susitikimus bei pasimatymus.
Kitas nostalgiškas žodis yra „fontanas“. Dabar prie šios vietos Laisvės alėjoje visada paskiriu pasimatymus, taip pat susikūriau tradiciją prie jo nufotografuoti mane aplankančius draugus ir šeimos narius – taip kaupiu šios vietos prisiminimų kolekciją. Kauno senbuviai vis pajuokauja, kad su tokia tradicija pavėlavau bent 20 metų, – anksčiau prie fontano buvo galima nusifotografuoti kartu su dideliais pliušiniais žaislais.
Edvinas: Aš labai dažnai vartodavau žodį „Skalsa“. Paauglystėje daug laiko aplink ten praleidau, nes visai šalia lankiau
muzikos mokyklą. „Skalsoje“ pirkdavau mėgstamų muzikos atlikėjų kompaktinius diskus. KMN daug dirbame su jaunesne auditorija, turime savanorių, kurie tebėra moksleiviai, ir kiekvienąkart, kai pasakau „prie Skalsos“, jie nežino, apie ką kalbu, – kodas neveikia. Jie jau tą vietą vadina „prie teismo“.
Taip pat man pačiam sentimentaliai skamba „25-mečio turgus“. Jis veikė netoli namų – turėjome tradiciją ten apsilankyti. Šalia šio turgaus iki šiol veikia Gulbinienės tortų kepyklėlė, kur kaskart nusipirkdavome skanėstų.
Mano akimis, vienas žaviausių žodžių – „Kompotas“. Aš pats niekad iki tol nebuvau girdėjęs kaunietiškos šio žodžio reikšmės. Taip vadinamas Žaliakalnyje esantis kvartalas, kuris susideda iš gatvių vaisių pavadinimais. Šį pavadinimą kvartalui suteikė tarpukario tapytojas Jonas Šileika.
Įdomu, kokias gaires ar platformas naudojate tobulindami žodyną? Ar pasikliaujate tik žmonių prisiminimais? Agnė: Tarkim, analizuodami frazę „Centrinis purvynas“, tikrinome ar toks terminas tikrai buvo vartojamas, tuomet šifravome tikslią vietą bei šios asociacijos istoriją. Didžioji darbo dalis –paieška narpliojant informacijos šaltinius, kurių spektras platus: draugai, pažįstami, seni šaltiniai, laikraščiai, knygos apie Kauno istoriją. Visus sukurtus aprašymus dar patikrindavo ir užtvirtindavo Paulius Tautvydas.
Edvinas: Buvo labai įdomu išgirsti terminus, kuriuos ir pats vartoji draugų rate. Tuomet prasideda
Kauno žodynas prisistatė neįprasta reklamine kampanija. Luko Mykolaičio nuotr.
Menkė – šalia Kauno menininkų namų pastato esantis skveras, kuriame įkurdintos tėvo ir sūnaus Antinių skulptūros. Dažna susirinkimų, pasisėdėjimų, pagulėjimų vieta (Kauno žodynas). A. Čiukšio nuotr.
diskusijos, ar aprašytoji reikšmė tikrai yra tokia. Atsimenu, su kolegomis net teko susiginčyti, kur tiksliai yra „Menkė“ – vieni taip vadina Karo muziejaus sodelį, kiti – prie KMN esantį tėvo ir sūnaus skulptorių Antinių skverą. Tai puikus pavyzdys, kaip per skirtingas kartas žodžiai pasiklysta kasdienio gyvenimo žodyne.
Kokį pavidalą galiausiai įgaus „Kauno žodynas“? Knygos?
Edvinas: Iš pradžių minties apie knygą nebuvo – norėjome aktyvuoti virtualią platformą, prie kurios žmonės galėtų prisidėti. Norisi, kad žodynas regeneruotųsi, bet tam reikia komandos, laiko ir resursų. Tikimės, kad projekto tinklapis gyvuos ir toliau, netrukus jį papildysime.Būtų malonu publikuoti leidinį ar žodyną, bet, manau, tam šis projektas dar turi pereiti tam tikrus laiko išbandymus.
Agnė: Norisi pateikti žodžius platesnei auditorijai ir gauti dar daugiau pasiūlymų bei nuomonių apie jau parengtus įrašus. Šiuo metu žodynas indikuoja daug vietovardžių, todėl atrodo, kad tai puiki medžiaga sukurti kaunietiškų žodžių žemėlapį. Nebūtinai pagal chronologiją, tiesiog žymint konkrečias vietas ir pasakojant jų istoriją. Po Kauną galima keliauti ne tik laikotarpiais, bet ir vietovardžiais.
Edvinas: Galbūt tai ir yra atsakymas, kad ilgainiui šis projektas turi įgauti ne knygos pavidalą, o tapti kažkuo interaktyvesniu. Man atrodo, Kaunas didžiuojasi „Kaunas IN“ leidžiamais spalvingais teminiais
maršrutais. Galbūt „Kauno žodynas“ galėtų tapti puikia atspirtimi dar vienam maršrutui – esame atviri bendradarbiavimui.
Kaip manote, ar pavyko atrakinti miesto žargoną, užkoduotą kauniečių patirtyse?
Edvinas: Manau, kad pavyko, nes į projekto kūrimą įsitraukė tikrai daug žmonių – sulaukėme virš 500 žodžių pasiūlymų!
Agnė: Kai parengėme bandomąją versiją, o kitos versijos nugulė ateičiai, jaučiausi išties stipriai paauginusi savo kaunietiškąjį raumenį. Tad viliuosi, kad ir kitiems tai bus naudinga, praplės supratimą apie miestą ir atvers kiek kitokį Kauno pjūvį. O galbūt tiesiog sukels gražių prisiminimų.
Istorikas ir gidas Žilvinas Rinkšelis buvo sukūręs „Kampų kirtimo schemą“ (ji publikuota žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2021 m. vasario numeryje, – red. past.) – alternatyvų judėjimo Kauno Naujamiestyje žemėlapį, išvengiant pagrindinių gatvių, trumpinant kelią per bromas ir kiemus, kad greičiau (ar įdomiau) patektum iš taško A į B. Manau, kad su „Kauno žodynu“ darome kažką panašaus – taip pat kertame kampus, tik lingvistinėj perspektyvoj. Įdomu stebėti, kaip gyventojai pa(si)daro miestą patogesnį naudoti ir gyventi. Alytuje, kuriame užaugau, beveik nežinojau gatvių pavadinimų – jų tiesiog neprireikdavo. Kaune – taip pat.
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2022
GRUODIS
„K-totem“. A. Čiukšio nuotr.
Nuo diplomatinių gestų iki humanitarinių linkėjimų ir miesto simboliais tampančių siuntinių – įvairiausių dovanų sulaukia Kaunas. Klausydama Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojo Manto Jurgučio, Užsienio reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto Raimundo Šmito ir Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiosios specialistės Rasos Markauskaitės istorijų nustebau – daugelį objektų esu mačiusi miesto erdvėse, bet niekad nepagalvojau, kad šis ar kitas akcentas – kitų šalių įteiktas visiems kauniečiams.
Galvodami apie pirmąją dovaną Kauno miesto istorijoje, su pašnekovais nusijuokėme, jog tai galėjo būti miesto teisės. Sunku atsekti, koks buvo pirmas apčiuopiamas objektas šioje gausioje dovanų kolekcijoje, tačiau galima pastebėti įdomų pjūvį, rodantį tolygų šalies bei miesto progresą: Nepriklausomybės atgavimo pradžioje didžioji dalis gaunamos paramos ir dovanų buvo materialios / humanitarinės paskirties – tai būtinosios prekės, kurių, dar tik klojant valstybės pagrindus, trūko labiausiai. O dabar, pasak M. Jurgučio, dauguma dovanų yra simbolinės.
Pasak vicemero, dovanos Kauno miestui yra įteikiamos oficialių vizitų, miestų-partnerių ar kituose susitikimuose, jubiliejų ir ypatingų progų metu. Dovanos būna įvairių tipų: personalizuotos: asmens naudojami daiktai, tarkim, kaklaraištis ar rašiklis, padėkos raštai ir diplomai, suvartojamos dovanos: skanėstai, tradicinis krašto maistas, ir skirtos miestui: paveikslai, skulptūros, koncertai, vardo suteikimas gatvei ar kitam objektui, ženklo atidengimas bei kiti. Tokios dovanos yra pagarbos ženklas, siekiant įprasminti svarbią progą, sustiprinti ryšius ar perteikti diplomatinę žinutę. Materialus aspektas čia nėra dominuojantis.
Ar žinojote, kad Kauną galima rasti ir 5000 m aukštyje Pamyro aukštikalnėse? 1977 m. į Pietvakarių Pamyro Šugnano kalnagūbrio kalnus įkopė alpinistai Eugenijus ir Romas Bajorai, Kęstutis Virbalis ir latvis Valdis Kikanas. Vieną iš atrastų trijų bevardžių – 5400 metrų aukščio viršukalnių alpinistai pavadino Kauno vardu. Jų dovaną galima pamatyti savivaldybėje kabančioje viršukalnės nuotraukoje arba, žinoma, nuvykus
į Pamyro kalnus Tadžikijoje. Ši kalnų užkariavimo istorija nėra baigtinė – šiais metais ekspedicija pakartota ir vėliavos iškilo ne tik Kauno viršukalnėje, bet ir dar trijose Pamyro aukštumose, iškilusiose virš 5000 metrų. Trys bevardės viršukalnės buvo pavadintos KTU Ąžuolų, Kauno Vyčio, Lietuvos universiteto 100-mečio vardais.
Keliaudami arčiau žemės ir lygumų, bet nepabėgdami iš Azijos žemyno, galime pakalbėti ir apie Dainavos mikrorajone esančią Mohando Gandhi skulptūrą. 2019 m. Indijos viceprezidento Venkaiah Naidu vizito Kaune metu buvo nuspręsta dviejų šalių draugystę įprasminti Gandhi skulptūra. Anot R. Markauskaitės, tuo metu kaip tik artėjo Baltijos kelio trisdešimtmetis, o M. Gandhi įkūnijo nesmurtinio, taikaus pilietinio pasipriešinimo idėjas, tad dovana įgijo simbolinę reikšmę. Simboliška ir tai, kad biustas iškilo Draugystės parke, – pats parko pavadinimas yra nuoroda į bendradarbiavimą tarp šalių ir netgi kontinentų. Čia planuojama įkurdinti ir daugiau dovanų iš kitų šalių.
Iš Dainavos nusigavę į Laisvės alėjos atkarpą netoli Soboro tikrai pastebėsite švieselių žaismą apskritimo formos instaliacijoje. Ji skirta olandų diplomatui Janui Zwartendijkui atminti. 1940 m. Nyderlandų garbės konsulu ir kompanijos „Philips“ atstovu Kaune dirbęs J. Zwartendijkas išdavė 2400 vizų į Kiurasao salą Lietuvos ir Lenkijos žydams, kurios Kaune sudarė galimybę Č. Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas. Giny Vos instaliacija – tai Nyderlandų konsulato ir „Philips“ atstovų dovana, atidengta 2018 m. Joje žybsinčios lempelės simbolizuoja visas J. Zwartendijko dėka išgelbėtas gyvybes.
Galbūt mieste ir neturim besišypsančios bei sėkmę nešančios Budos skulptūrėlės, bet ją kuo puikiausiai atstoja Lenkijos miesto Vroclavo, Kauno miesto-partnerio, atsiųsta gero linkinčio nykštuko skulptūra. Ją galime rasti meiliai į miestiečius žvelgiančią ant Nemuno salos tilto. Vroclavas gerai žinomas dėl spalvotų namų ir nykštukų, kurie miesto simboliu tapo dar gūdžiu sovietmečiu. Nykštukas Lenkijos gatvėse atsirado kaip pasipriešinimo komunistų valdžiai judėjimas „Oranžinė alternatyva“. Studento Waldemaro Fydrycho sukurtas nykštukas, paišomas ant sienų, tapo šio judėjimo ir laikmečio absurdiškumo simboliu. Kaip sufleruoja R. Markauskaitė, galbūt panašias emocijas sukelia ir Kauno katinas, randamas įvairiuose miesto kampuose?
Na, o viena naujausių gautų dovanų, įrengtų po atviru dangumi, yra Steigiamojo Seimo aikštėje stovinti erdvinė skulptūra „K-totem“. Šią „K“ raidės instaliaciją Kaunui padovanojo Belgijos miestas-partneris Kortreikas, kuriame, beje, tokia instaliacija ir buvo originaliai įrengta. Abu miestai ne tik partneriauja kultūros srityje, bet priklauso ir UNESCO Dizaino miestų tinklui. Kūrinys „K-totem“ nėra baigtinis ir veikia kaip dizaino kūrybinė erdvė, jau prigijusi tarp vietos grafikos dizainerių ir iliustratorių.
Miestui skirtos dovanos turi rasti ir joms tinkamą vietą. M. Jurgutis pažymėjo, kad netinkama lokacija gali pakenkti simbolinei žinutei, tad atsakinga užduotis – ne tik priimti dovaną, bet ir tinkamai ją įkurdinti. Jei dovanojama skulptūra – visuomet atsižvelgiama
į paties dovanotojo valią, tariamasi ir su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi. Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo parinktos vietos M. Gandhi ir Vroclavo nykštuko skulptūroms, J. Zwartendijko šviesų instaliacijai. Konsultuojamasi ir su Architektūros, Urbanistikos skyriais, kultūros srities atstovais.
Dovanojimas visgi prasmingiausias tada, kai yra abipusis. Šiame diplomatiniame kontekste dovanų įteikimas yra apibrėžtas susitikimo protokolo: dovanos dažniausiai įteikiamos susitikimų pabaigoje ir parenkamos pagal daugybę kriterijų, o miestas dovanas adaptuoja pagal tuo metu svarbias bei atstovaujamas kryptis. Štai šiais, 2022 metais Kauno miesto vardu yra įteikiamas Mitinio Žvėries kiaušinis, dažnai dovanojami ir su tarpukario modernizmo architektūra susiję daiktai: fotografijų albumai, knygos ar UNESCO Pasaulio paveldo centrui įteikta nominacinė byla „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ Taip pat viena dažniausiai Kauno vardu įteikiamų dovanų yra ir Laisvės kario (Vyčio) skulptūrėlė – sumažinta pagrindinės skulptūros, sukurtos lietuvių skulptoriaus Arūno Sakalausko su ukrainiečių autoriais Borisu Krylovu ir Olesiu Sidoruku, versija. Tokiu būdu miesto simbolis persikėlė ir į miesto diplomatijos sritį, o Ukrainos karo įvykių fone įgavo ir dar stipresnį simbolinį krūvį.
Paklausus, kuri Kauno miesto įteikta dovana pastaruoju metu sulaukė daugiausia dėmesio, pašnekovai sutarė, kad tai skulptūra
„Gervių sūkurys“, padovanota Japonijos miestui Jaocu. Pastarasis yra ne tik Kauno miestas-partneris, bet ir Čiunės Sugiharos gimtinė. Per pandemiją Kaune, šalia buvusio „Metropolio“ viešbučio, buvo atidengta Martyno Gaubo skulptūra Japonijos diplomatui Č. Sugiharai, kurio išduotos vizos Kaune Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo daugybę gyvybių. Nors skulptūros atidengimo proga buvo planuotas Japonijos delegacijos atvykimas į Kauną, tačiau, pandemijai pakoregavus planus, diplomatiniu paštu išsiųstas Kaune stovinčios skulptūros motyvas – besisukančių gervelių fragmentas. Kaip teigė R. Markauskaitė, japonams tai – ypatinga dovana. Jaocu mieste surengtos oficialios šios skulptūros atidengimo iškilmės. Tai, beje, nėra vienintelis tiltas tarp Japonijos ir Lietuvos, kaip paminėjo R. Šmitas, kadangi Nemuno saloje galime rasti ir japonų dovanotų sakurų.
„Visgi svarbiausias aspektas – užmegzti žmogiškieji ryšiai“, – susumuodamas istorijas apie dovanas, pabrėžė R. Šmitas. Pirmieji ryšiai su miestais-partneriais Vakarų šalyse buvo užmegzti dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, apie 1989 metus – tai įgalino skleisti žinią iš pirmų lūpų apie tikrąją padėtį Lietuvoje Sausio 13-osios įvykių ar ekonominės blokados metu. Pašnekovas taip pat pridūrė, kad kitų šalių atstovai vieni pirmųjų praneša bei dalijasi žiniomis apie Kauną ir dabar, o kartais juos galima sutikti ir mieste – tiesiog atvykusius pasisvečiuoti ir laikančius Kauną dar vienais namais.
Kaune sukurtų daiktų, objektų, leidinių rubrika „Merkurijus“ išties kurį laiką gyvavo šiame žurnale. Nėra ką slėpti, kas mėnesį surasti pakankamai kokybiškų kūrinių pasirodė ne tokia ir lengva užduotis. Bet per 2022-uosius vertų turėti namuose ar dovanoti artimiesiems dalykų sukurta per akis. Aš savo krepšelį bičiuliams namo, į Latviją, jau surinkau.
(Ne dar viena) knyga apie Kauną
Šiemet ištisą lentyną galima užpildyti neseniai pasirodžiusiais leidiniais, įvairiais kampais pristatančiais Kauną. Nemažą dalį leidybos inicijavo „Kaunas 2022“: tai ir Vaivos Grainytės fragmentuoti svarstymai apie laimę „Rožės ir bulvės“, ir apdovanojimu už dizainą įvertintas Williamo Kentridge’o parodos katalogas (dizaineris Gytis Skudzinskas), ir Jenny Kagan ekspoziciją „Iš tamsos“ papildžiusi knyga. Žinoma, ir džinsuotą ilgaplaukį
8 dešimtmetį netikėtai pristačiusią parodą „1972: pramušti sieną“ palydėjęs leidinys.
Sulaukėme ir komiksų. Džiaugiasi mano širdis, kad Istorinės LR Prezidentūros lapkritį išleistos „Rūmų istorijos“ turi ir anglišką (ir taktilinę!) versiją.
Atskiro paminėjimo vertas Kauno miesto muziejus, metų pabaigoje pristatęs net dvi knygas. Pirmiausia tai antrasis leidinys iš Stanislovo Lukošiaus fotografijų
archyvo – „Tarpukario architektūra“. Beje, pirmajai, „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“, skirta 2021 m. Gražiausios metų knygos premija. Abiejų dizainerė – Ona Bričkutė.
Dar naujesnis reikalas – „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“, į kurį telpa net 700 metų ir 33 istorijos, kurias surašė Giedrė Milerytė-Japertienė ir jos suburti Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė.
Žurnale šiemet jau rašiau apie storąjį „Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų sąrašą“, kurį vis dar primygtinai rekomenduoju. Na, o užsukus į Kauno fotografijos galerijos knygynėlį jau tik nuo jūsų atsparumo kokybiškam popieriui, leidybos subtilumams ir šviesos menui priklauso, kokia šūsnim nešini išeisite.
kaunomuziejus.lt kaunas2022.eu shop.kaunasgallery.lt
Albumas iš laivo garsų ir kitų naujadarų
Kol žydinčiu kultūros laivu tapusi čekoslovakiška žemsiurbė ilsisi žiemos uoste ir laukia naujo sezono Zapyškyje, vieną sėkmingiausių tvarių „Kaunas 2022“ projektų galite tiesiog išgirsti. Na, gal ne viskas taip paprasta. Dar pavasarį muzikine kompozicija ir koncertu užgimęs projektas viniliniu (12” / 180 gr) formatu pasirodė spalį. Muzikos kūrėjai Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas (padedant perkusininkui Viktorui Rubežui) plėtoja „Nemuno7“ vertybes, skelbiančias vandens, tvarumo ir dialogo būtinybę. Šiuokart – dialogo, kuris įvyksta tarp industrinio paveldo istorijos ir šiuolaikinio klausytojo, tarp tradicinės lietuvių liaudies dainos ir garsinių naujadarų, tarp vietos bendruomenės ir profesionalių meno kūrėjų. Įsigyti galite parašę gediminas@kaunas2022.eu.
Kalendorius, kurį norisi rėminti
Jau ne pirmus metus kas mėnesį iš naujo nustembu ir šypteliu atvertęs vis naują Gabrielės Gudaitytės iliustraciją. Kalendorininkės karjerą pradėjusi nuo kūrinio mamai kaunietė pernai į kompaniją pasikvietė Ingą Navickaitę-Drąsutę. Viskas piešta, spausta ir kitaip ruošta rankomis, o tiražas labai mažas. Jei gausite tokį dovanų – žinokite, kad esate ypatingas. O jei kalendorių nebeliko, kol atspausdinome šį numerį, priminsiu, kad spaustuvė „Hands on Press“ turi Ukrainai remti skirtų plakatų bei rengia įvairias dirbtuves, kurias taip pat galima pasidovanoti.
handsonpress.lt/shop
Nuo geltono kačiuko iki funikulieriaus, nuo rožinio dramblio iki mėlyno ir geltono pergalės ženklo – jau visą kuprinę galima nusagstyti „It’s Kaunastic“ serijos ženkleliais. Jie atkartoja miesto simbolius, o mano mėgstamiausias yra Petro Mazūro „Žmogaus“, sergstinčio M. Žilinsko dailės galeriją, siluetas. Kur nors ne Kaune sutikęs jį įsisegusį žmogų žinai, kad tikrai rasi bendrą kalbą. Dar labai subtilus – velniukas iš šiame numeryje aptariamo muziejaus, tik jį jau išleido pati institucija, o #kaunastic žyma paženklintus, kaip ir daug kitų suvenyrų, rasite „Kaunas IN“ turizmo informacijos centre Laisvės al. 36.
visit.kaunas.lt
Agnės Survilaitės-Urbutės nuotr.
Vilijampolėje jau ne pirmus metus dirba šokolado ir kitų saldėsių meistrai „Laroché“, o Laisvės alėjoje veikiančio kultūros baro „Godo“ šeimininkai per karantiną atrado naują deginančią aistrą ir pristatė kaunietiškos receptūros padažų liniją „Kaunas Sauce“. Kakava ir pipirai – žiemai ypač tinkamas derinys, kalbu iš patirties. Tokia plytelė (klauskite „Godo“ barmeno, tereiks išsirinkti iš trijų aštrumo lygių) tiks ne tik po egle, bet ir į kuprinę išėjus į keliasdešimties km žygį. Aš be tokių žygių savo kalėdinių atostogų neįsivaizduoju. Be šokolado – irgi.
Termovizoriai, o gal termorūbai. Jie šią žiemą bus paklausūs. Taip ir nesugebėjau įprasti prie naujienų iš Ukrainos. Ir nors ne kiekvieną mėnesį galiu pervesti tiek pinigų, kiek norėčiau (laisvai samdomo veikėjo realybė), Kalėdoms jau kaupiu. Yra keli fondai ir iniciatyvos, kurių veiklą palaikau, kuriais pasitikiu. Neišskirsiu jų, nes visa informacija viešai prieinama, visi galime pasirinkti, padėti šalia, Lietuvoje, esantiems ar ten kovojantiems ir šąlantiems. Tik norisi priminti, kad vos vienu skanėstu mažiau ant jūsų stalo kažkam gali tapti gyvybiškai svarbia paskata. Liūdna, bet tokiu scenarijumi kaip filme „Linksmų Kalėdų“ („Joyeux Noël“, 2005) šiemet netikiu. Tačiau būtent jį, o ne „Vienas namuose“, gruodį pasižiūrėsiu.
48 Įvairūs menininkai
„Hands in Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Paulius Petrauskas. Įsigykite: handsonpress.lt/shop.
dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami
Iki 12 15
Luko Kolmogorcevo personalinė paroda „Trauma“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Lukas Kolmogorcevas yra šiuolaikinio meno kūrėjas, baigęs Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą. Jis dirba prie meninių projektų, dalyvauja tarptautinėse parodose, taip pat yra meno pedagogas, vizualiųjų menų studijos „Kūrybos sala“ vadovas. Parodoje eksponuojamų kūrinių pagrindinė idėja siejama su asmeninio laiko tėkmės ir laikinumo pajautos patirtimis.
Iki 12 30
Paroda
„Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“
Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B
Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose atsiranda XIII a. pradžioje, vėliausiai krikščioniškoje istoriografijoje. Žemėlapiuose istorinė žemė pirmą kartą randama 1507 m. kardinolo Mikalojaus Kuziečio žemėlapio perdirbinyje. Nuo XV a. antros pusėsŽemaitija jau žymima visuose Vakarų Europos kartografų darbuose, kaskart su vis tikslesniu kartografiniu vaizdu.
Šiuo metu vertingiausi Lietuvoje senosios kartografijos rinkiniai saugomi Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Parodoje eksponuojami žemėlapiai nuo XVI a. pradžios iki XIX a. vidurio.
Iki 12 31
Filip Markiewicz paroda „Ultrasocialinis popsas“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
F. Markiewicz. „EuroHamlet“, 210 x 180 cm, 2019 m.
Filip Markiewicz yra Lenkijos-Liuksemburgo vizualaus meno atstovas, kurio kūrybinė raiška apima įvairiausias medijas – nuo piešimo, tapybos, muzikos, videokūrinių iki instaliacijos. Paroda „Meno parke“ yra nuosekli tebetęsiamo projekto „Ultrasocialinis popsas“ dalis, čia į unikalią instaliaciją susijungia tapyba, objektai ir garso performansai. Pagrindinis viso to tikslas – išsiaiškinti, kaip veikia šios šiuolaikinės propagandos sistemos.
Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis.
Iki 12 31
Paroda „The Family of Man“ (fragmentas) Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Šeštadienis, 12 03
51-asis
namų gimtadienis V. Putvinskio g. 56-1
Vienos žymiausių fotografijos parodų (1955, MoMA) meno istorijoje fragmentas atkeliauja į Kauną ir kviečia susipažinti su humanistinės fotografijos ištakomis. Galerijoje – pagrindinės jos dalies reprodukcija, susidedanti iš šeimos fotografijų, sukurtų Roberto Carringtono, Nato Farbmano, Vito Fiorenzos, Ninos Leen, Carlo Mydanso.
Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis.
„Liudmila“. Gedvilės Tamošiūnaitės nuotr.
51-ojo gimtadienio šventę atidarys specialiai šiai progai sukurtas tarpdisciplininio meno kūrėjos Saulės Noreikaitės performansas, kur, jungiantis vizualiam menui su šokiu, naujai pažvelgsite į Kauno menininkų namus. „Muzika rūpinsis pirmą kartą Kaune koncertuosianti grupė „Liudmila“ – KMN salėje suskambs miegamojo estrados garsai, saldžiarūgštis popsas po skyrybų, šiek tiek blaškysimės tarp ‘teenage cool’ ir dėvėto haipo, slėpsimės terapinėje užuovėjoje ir gausime sintetinio detokso nuo apmaudo. Gimtadienio kulminacija – menininkės Marijos Nemčenko sukurtas objektas-tortas. Jis žymės pokyčius, kurie vyksta ne tik Kaune, bet ir visame pasaulyje“, – intriguojama kvietime.
Kauno menininkų
Leonoros Kuisienės meninės knygrišystės paroda „Polymnijos įkvėptieji“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Pirmadienis, 12 05, 18:00
Pokalbis „Dingusi
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Organizatorių nuotr.
Paroda skirta 500 metų, kai buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė ir išspausdinta humanisto Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, sukakčiai paminėti. Parodoje pristatomos oda trauktos Kaune gyvenančių rašytojų ir poetų (Donaldo Kajoko, Vilmos Kilinskienės, Vytauto Balsio, Algio Antano Žukausko ir Gvido Latako) autorinės knygos iš ciklo „Polymnijos įkvėptieji“, taip pat dėklai ir fotografijos.
Autorinės knygos – tai 4–6 numeruotų egzempliorių tiražo menininkės išleistos ir meniškai įrištos rankų darbo kolekcinės knygos. Didžiąja knygų viršelių dalimi menininkė stengiasi atskleisti ir parodyti odininkystės technikų grožį, plastiką ir įvairovę. Parodą papildo ir vieno eilėraščio knygos – objektai, kurie yra tęstinė kūrybinė knygų ciklo „Polymnijos įkvėptieji“ gija.
Parodos atidarymas – gruodžio 8 d. 18 val.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Vertėjo Markus Roduner ir redaktoriaus Roland Begenat pokalbio metu išgirsite apie Ievos Simonaitytės dienoraščiuose aprašytą Šveicariją, jos gydymąsi Vo kantono kalnuose, santykį su vokiečių kultūra ir vokiečiais. Vakaro svečiai papasakos apie žymiausio Ievos Simonaitytės kūrinio „Vilius karalius“ vertimą į vokiečių kalbą ir atskleis daug įdomių rašytojos gyvenimo detalių.
Renginys skirtas Ievos Simonaitytės metams paminėti.
Penktadienis, 12 09, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Šeštadienis, 12 10, 12:00 Žaislotekos gimtadienis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26
Miglės Kirklytės nuotr. „Superkoloritas“ – tai Giedrė Nalivaikaitė iš grupės „shishi“ ir Adomas Koreniukas, grojantis „Planeta Polar“. Kartu jie kuria naująją lietuvišką estradinę muziką. Tai – šilta, pozityvu ir romantiška. „Superkolorito“ muzikinį žanrą galima pavadinti „elektrine estrada“. Elektrine, nes joje nemažai retro futuristinio skambesio, jaukių elektrinių garsų, šiltų sintezatorių, pukšinčių ritmo mašinų, senoviškų vargonėlių, aidų ir aidelių.
Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.
Žaislotekos ketvirtojo gimtadienio proga biblioteka kviečia susipažinti ir pažaisti su senaisiais vaikų žaislais. Lietuvos liaudies buities muziejaus parengtoje ekspozicijoje „Senieji vaikų žaislai. Pamatykite ir pažaiskite“ pamatysite senuosius namų darbo, meistrų padarytus, ir pirktinius, fabrikinės gamybos žaislus, su kuriais iki pat XX a. vidurio žaidė vaikai Lietuvoje.
Parodą, kuri veiks iki sausio 14 d., parengė monografijos „Lietuvos vaikų žaislai“ autorė, muziejininkė dr. Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė.
Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas: senieji žaislai ir žaidimai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Šeštadienis, 12 10, 18:00
konkursas „Injekcija“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102
Mados talentų konkursą „Injekcija“ jau keturioliktąjį kartą rengia festivalis „Mados infekcija“. Jaunatviško maksimalizmo, unikalumo ir drąsos pripildytas renginys šiemet skelbia temą „Protestas“. Tokį pasirinkimą padiktavo konkurso lokacija. 1972 m. šalia Kauno centrinio pašto, Miesto sode protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę valdžią susidegino Romas Kalanta. Dizaineriai savo darbais protestuos prieš abejingumą, kalbės apie emocinius sunkumus bei privers susimąstyti: degti ar rusenti?
Šeštadienis, 12 10, 18:00
54
Mica Dubini / „Pexels“ nuotr. 30-ąjį sezoną džiuginantis Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ toliau stebina savo klausytojus netikėtais projektais – šį kart pasitinka klausytoją šokio ritmu ir neįprastu – argentinietišku tango, gimusiu Argentinoje, dviejų amžių sandūroje. Naujoje programoje – pluoštas tango klasika vadinamų kompozicijų. Joms aranžuotes sukūrė ansamblio koncertimeisteris ir birbynininkas Narimantas Murauskas. Renginys dedikuojamas Pasaulinei tango dienai, minimai gruodžio 11 d.
„Argentinietiškas tango“ „Romuva“, Laisvės al.
Šeštadienis, 12 10, 18:00 Sekmadienis, 12 11, 18:00
Premjera. Spektaklis „Žemė“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Spektaklis „Žemė“ – kvietimas susipažinti su Ukrainos literatūros klasika ir šiuolaikiška jos interpretacija teatre. Menininkų komanda iš Kijevo pristato Olhos Kobylianskos (1863–1942) romano inscenizaciją. Romanas sukurtas remiantis tikra XIX a. Dymtsi kaime nutikusia tragedija – brolis nužudė savo vyresnįjį brolį, siekdamas paveldėti tėvų žemę. Spektaklis pasakoja intrigų kupiną šeimos istoriją, kurioje persipina meilė ir išdavystė, karas ir mirtis, tėvų ir vaikų santykių problemos bei kitos amžinos bendražmogiškos temos.
Pirmadienis, 12 12, 18:00 Antradienis, 12 13, 18:00
Claire Martin archyvo nuotr.
Scenoje susitikę atlikėjai pakvies į melodingą džiazo muzikos puotą. Rampų šviesoje skambės visiems atpažįstamų džiazo dainų rinktinė, skleisis paslaptingas Claire Martin balso tembras, čia pat gimstančios improvizacijos ir Kauno bigbendo pasažai.
Antradienis, 12 13, 18:00
Tomo Dirgėlos stand-up vaikams ir tėvams
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Antradienis, 12 13, 18:00
Forumo teatro dirbtuvių uždarymas. Spektaklis
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Asmeninio archyvo nuotr.
Kviečiame ateiti į biblioteką susitikti su vienu mylimiausių Lietuvos vaikų rašytojų Tomu Dirgėla, nes yra bent dvi progos. Pasirodė dešimtoji detektyvų Domo ir Tomo knyga – „Dingusio sniego byla“. Ir tai – pirmoji T. Dirgėlos kalėdinė knyga.
Bet ar tikrai skaityti ją ar kitas knygas naudinga? O gal atvirkščiai – iš skaitymo jokios naudos ir tiesiog kenkiate medžiams? Bus daug juoko – nuo T. Dirgėlos vaikystės iki neskaitymo naudos. Tiek vaikams, tiek jų tėvams (o jie, pasirodo, irgi skaito T. Dirgėlos knygas, kai tik vaikai užmiega).
Organizatorių nuotr.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į baigiamąjį Forumo teatro dirbtuvių vakarą – spektaklį „Be sienų“. Jo metu išvysite projekte dalyvavusio ukrainiečių jaunimo sukurtas scenas ir patys galėsite įsitraukti į vaidybines situacijas bei keisti spektaklio eigą.
Projektas grįstas žymiojo Augusto Boalio Forumo teatro metodika, leidžiančia žiūrovui būti ne tik pasyviu stebėtoju, bet ir spektaklio kūrėju, lygiaverčiai su aktoriais įsitraukiančiu į diskusijas, vaidybines situacijas, vienaip ar kitaip keičiančias tolimesnę vyksmo eigą. Užsiėmimų metu dalyviai aktyviai įsitraukia į veiksmą, analizuoja ir mokosi spręsti juos supančias problemas. Spektaklis užbaigs prieš tai vykusį dešimties repeticijų kursą, kuriame dalyvavo Kaune gyvenantis įvairių tautybių jaunimas. Dirbtuvių vadovas – režisierius, aktorius, pedagogas Vytautas Gasiliūnas.
Spektaklis vyks rusų kalba. Projektą „Forumo teatro dirbtuvės „Be sienų“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Trečiadienis, 12 14, 18:00 Spektaklis
Trečiadienis, 12 14, 17:30
Aldonos Ruseckaitės knygos „EMMI“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
KOLONIALIZMAS! Su šia tema dažnai susiduriame per vėlai, todėl Teatronas šįkart surenka visą savo kūrybinį bagažą ir ruošiasi į teatro ir šiuolaikinio cirko nuotykį – kalbėti apie kolonializmą Lietuvos vaikams. Spektaklio pagrindą sudaro trys įkvėpimo šaltiniai: J. Verne knyga „Aplink pasaulį per 80 dienų“, A. Chamisso filosofinis romanas „Peter Schleimihl“, kuris minimas kaip alegorinę apysaką apie žmogų be tautybės, bei šių laikų siekis išnaudoti kosmoso ir jo kūnus mūsų naudai. Teatro ir cirko dramaturgiją jungia Kristina Marija Kulinič ir Džiugas Kunsmanas. Režisierius – Gildas Aleksa.
Spektaklis skirtas 5-8 klasių moksleiviams, rodomas su titrais ukrainiečių kalba.
„EMMI“ – penktasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Intriguojantis knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos – vardų raidžių. Autorė remiasi archyvine medžiaga, ją nuosekliai ir atidžiai tyrinėja, romane panaudota ir nemažai niekur neskelbtų faktų, kurie kartu su literatūrine išmone dar labiau priartina prie sudėtingos iškilaus klasiko asmenybės.
Fleita gros Gabrielė Popovaitė.
vaikams „80 pasaulių per vieną dieną“
Ketvirtadienis, 12 15, 18:00
Koncertas „In memoriam Vidmantas Bartulis“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Be V. Bartulio muzikos, taip pat išgirsite Ludwigo van Beethoveno ir Vilhelmo Čepinskio kūrinius. Koncertinio žanro opusus kartu su Šiaulių kameriniu orkestru „Camerata Solaris“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro artistais atliks trys solistai: klaipėdiečių kolektyvo meno vadovas Mindaugas Bačkus (violončelė), šiauliečių orkestro lyderis Vilhelmas Čepinskis (smuikas) ir pianistas Motiejus Bazaras.
Ketvirtadienis, 12 15, 18:00
Knygos „Kaunas:
apie miestą ir jo žmones“ pristatymas „Pienocentro“ rūmai, Laisvės al. 55
Muziejaus nuotr.
700 metų ir 33 istorijos. Kaip atrodė kauniečio pasaulis skirtingais laikotarpiais? Kuo jis gyveno, ką valgė, kuo tikėjo, ką dirbo, kas buvo svarbu ir ką paliko šiems laikams? Viskas – Kauno miesto muziejaus pristatomoje knygoje. Šis Kauno istorijos pasakojimas yra kolektyvinis darbas, kuriame išlikę istoriniai faktai ir pavienės biografinės detalės panaudojami kuriant nedidelius apsakymus apie daugiau nei septynis amžius siekiančią miesto istoriją su skirtingais personažais, įvykiais, darbais ir buitimi.
Knygos, kuri yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, autorė – dr. Giedrė Milerytė-Japertienė. Bendraautoriai: dr. Laima Bucevičiūtė, dr. Simonas Jazavita, dr. Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, dr. Inga Puidokienė, dr. Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė.
pasakojimai
Penktadienis, 12 16
Projekto „Bendrakūryba“ rezultatų paroda-instaliacija Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Organizatorių nuotr.
Baigiasi tris mėnesius trukęs projektas „Bendrakūryba“, kuris sujungė šiuolaikinio meno kūrėj ir kūrėją ir jaunuosius aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narius Kaune. Meninink Ana Lipps (an/anuo) ir menininkė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha (ji/jos) pasitelkiant darbo su bendruomenėmis principus kūrė erdvę pokalbiui, abipusiam pažinimui, naujų žinių kūrimui ir dalijimuisi, kompetencijų tobulinimui, viešai diskusijai.
Ana Lipps yra lietuvių-vokiečių kilmės meninink. Didelės apimties instaliacijomis, kuriose derina garsą, vaizdą, kvapą, skonį ir kitus interaktyvius elementus, an kuria alternatyvias realybes. Laužo nusistovėjusias skulptūros tradicijas, paremtas dvinare žiūrov(i)ų-objekto sistema, atskleidžia gausybę galimų būsenų, kuriančių sąlygas įvairiems potyriams.
Ieva Bertašiūtė-Grosbaha –menininkė, keramikė, besigilinanti į medžiagiškumo, rankų darbo, procesų ir virsmų, vykstančių su medžiagomis temas. Kuria objektus, instaliacijas, bendradarbiauja su bendruomenėmis, vykdo edukacijas.
Projektą „Bendrakūryba“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Penktadienis, 12 16, 18:30 Klounados monospektaklis „Lelijos laisvės mokymai“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Režisieriaus Žilvino Beniušio spektaklis, kuriame vaidina Indrė Lencevičiūtė, komiškai reflektuoja šiandienines dvasinio turizmo ir nuomonės formavimo tendencijas. Čia komedija susipina su tragedija ir apie rimtus, ar net graudžius dalykus kalbama lengvai, bet iki sielos gelmių. „Kauno miesto kameriniame teatre aktyvizuojasi labai stipri energija. Visos jūsų problemos gali išsispręsti akimirksniu. Tai pati galingiausia investicija į save šių laikų žmogui! Išsilaisvinkite iš visko, kas jus riboja, pamilkite save ir būkite geriausia savo paties versija sau“, – rašoma kvietime į šį patyrimą.
Šeštadienis, 12 17, 17:00
Sauliaus
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Sekmadienis, 12 18, 18:00 „GM
„Oazė“, Baltų pr. 16
Asmeninio archyvo nuotr. Saulius Petreikis – vienas ekspresyviausių Lietuvos kūrėjų, kurio koncertuose stebina gebėjimas sutalpinti gaivališką pirmapradiškumą ir sielos kūrybą. Visi atlikėjo instrumentai – tai tik didingo medžio šakos, kurio šaknys tvirtai siejasi su viso pasaulio tautomis, todėl muzika skleidžia vienybę. Kartais tai eksperimentas, o kartais tvari struktūra, nes atlikėjas kuria nuo archajiško folko iki modernios world muzikos.
Renginys nemokamas, būtina registracija telefonu (8 37) 20 64 14.
Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas: senieji žaislai ir žaidimai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Sugar Blue archyvo nuotr.
Sugar Blue – „Grammy“ pelnęs lūpinės armonikėlės maestro, geriausiai žinomas už savo firminį rifą ir solo partiją „Rolling Stones“ single „Miss You“. Naujausias jo albumas „Colors“ atskleidžia bliuzo kelionę nuo Misisipės, Niujorko ir Čikagos iki pat savo šaknų Afrikoje. Scenoje išvysite ir ribas peržengiantį multiinstrumentalistą iš Burkina Faso Ousmane Koulibaly, meistriškai jungiantį bliuzo estetiką ir džiazo kalbą su Afrikos garsais ir tradicijomis.
Antradienis, 12 20, 19:00
„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Penktadienis, 12 23 / 12 30, 18:00
Opera „Traviata“
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Prokadras.lt nuotr.
Antrasis ilgiausiai Brodvėjaus istorijoje rodomas miuziklas „Čikaga“ (1975) – muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra reporterės Maurine Dallas Watkins pjesės (1926) motyvais, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes. į Kauną miuziklą atvežančiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatymą režisavo Rūta Bunikytė.
Ketvirtadienis, 12 22, 19:00
„Teatro klubas“, Vilniaus g. 22
Scenos burtininkas Domantas Razauskas iškalbės, užkalbės ir išdainuos poeziją. Akustinės improvizacijos, dainos, eilės. Be fejerverkų, be šou ir be „kur jūsų rankos“. Tik viena netobula gitara, vienas netobulas balsas ir netobulos netobulo autoriaus dainos. Visiškai naujos ir visiškai senos. Jaukiai.
M. Aleksos nuotr.
„G. Verdi opera „Traviata“ – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai yra malonumo muzika. Šio pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta Verdi muzika“, – mintimis apie klasikinį kūrinį dalinasi pernai naują jo versiją Kaune pristačiusi režisierė ir choreografė Anželika Cholina. Koks gi gruodis be „Traviatos“?
Pirmadienis, 12 26, 16:00
Retro muzikos koncertas „O buvo taip“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kauno valstybinė filharmonija pristato tradicinį ciklą „Nuo Šv. Kalėdų iki Naujųjų metų…“. Skaidrią šventinę nuotaiką antrąją Šv. Kalėdų dieną sukurs dainininkų Aistės Pilibavičiūtės (sopranas), Kęstučio Alčauskio (tenoras) ir Dainiaus Puišio (baritonas) ir instrumentinio trio (Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas)) atliekamos populiariosios senosios estrados dainos, peno akims suteiks ne kartą televizijos ekranuose matytų tarptautinės klasės sportinių šokių šokėjų pasirodymai, o visą programą į vientisą džiaugsmo ir svajų akvarelę sulies šmaikštūs vakaro vedėjo Viktoro Gerulaičio komentarai.
Trečiadienis, 12 28, 20:00 Monikos Liu koncertas „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Sujungti tai, kas sena ir nauja, kurti ir dalintis sentimentais – tai dainininkės ir dainų autorės Monikos Liu savitumas. Ji neabejotinai išsiskiria savo skambesiu, o jos muzika nukelia į svajingą, bet tuo pačiu dramatišką atlikėjos pasaulį. „Iš to, kaip žmonės reaguoja į mano muziką – jie šypsosi, juokiasi ar nubraukia ašarą, suprantu, kiek daug visi esame patyrę meilėje ir koks tai mus vienijantis dalykas,“ – sako atlikėja. Ji šventine nuotaika ir jaukumu pripildytu skambesiu dalinsis su pianistu Dmitrij Golovanov.
Ketvirtadienis, 12 29, 19:00
„Baltos Varnos“ ir styginių kvartetas „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Šeštadienis, 12 31, 16:00 Šventinis koncertas „Naujuosius pasitinkant“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Paul Butkus nuotr.
Skambesys šįkart išskirtinis, kadangi akustiniam duetui pritars styginių kvartetas, o senos ir naujos seserų dainos nuskambės dar negirdėtu lengvumu.
Javon Swaby / „Pexels“ nuotr.
Kauno valstybinė filharmonija kviečia pasitikti Naujuosius metus ir pajusti tikrą šventinę nuotaiką skambant nuostabiausioms melodijoms, chorams, arijoms bei duetams iš operų ar operečių. Linksmai žengti link Naujųjų metų slenksčio klausytojus pakvies Roberto Šerveniko diriguojami Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Publika galės mėgautis išskirtiniais dainininkų Joanos Gedmintaitės, Agnės Stančikaitės ir Karolio Kašiubos balsais.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Aura Baltrušaitytė, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė.
