Page 1

Istorijos

2019 SPALIS VirĹĄelio iliustracijos autorius Gediminas Skyrius

1

2019 10


Šių metų Istorijų festivalio veidai – Helene Holzman, Henry Parland ir Rosian Bagriansky. Tai trys skirtingų tautybių kauniečiai, palikę savo pėdsaką Kauno istorijoje. Kartu jie mums primena, koks turtingas ir įvairus buvo mūsų miestas ir rajonas. Vyborge gimęs Henry Parland (1908–1930) greitai pasinėrė į bohemišką Laikinosios sostinės gyvenimą. Švedijos konsulate dirbęs jaunuolis Kaune ėmė kurti savo pirmąjį romaną „Sudužo“, tačiau baigti jo nespėjo – mirė nuo skarlatinos būdamas vos 22 metų. Palaidotas Kauno senosiose kapinėse, liuteronų sektoriuje. XX a. 3 deš., Kaunas. Autorius nežinomas. „Wikimedia Commons“ nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Mes bijome to, ko nepažįstame, ir priešinamės su tais, su kuriais nekalbame. Nesusikalbame arba net nepradedame kalbėtis. Savinamės kiemą, gatvę, kvartalą, miestą, tveriamės tvoromis ir izoliuojamės nuo kitokio. Minties autonomija, žodžio ir saviraiškos laisvė, žinoma, yra svarbiausia, bet kodėl gi tai turi šaukti į kovą?

Pyktį naikinantys atradimai Šį mėnesį ir vėl turime progą padiskutuoti apie tai, ar iš tiesų Kaunas – lietuviškiausias, tautiškiausias miestas ir ką apskritai reiškia „lietuviškas“. Jei gimė, susikūrė, pritapo, prigijo čia, respublikos teritorijoje, tai ir yra mūsiškas. Kibinas mūsiškas. Šimtalapis mūsiškas. Žodis „bachūras“ mūsiškas. Ir visų šių dalykų autoriai, šimtai, tūkstančiai jų, čia gyvenusių ir tebegyvenančių, yra vieni iš mūsų, šiuolaikinės Lietuvos, šiuolaikinio Kauno dalis. Atradus nepažintus miesto istorijos (istorijų!) klodus gyventi įdomiau. Žinios išlaisvina, suteikia įrankių plačiau žvelgti į aplinką, ją naudoti kaip įkvėpimą ir net lengviau kvėpuoti žinant, kad viskas, kas tave supa, iš tiesų yra tavo. Visų ir tavo. Klausytis, kalbėti, atrasti ir primti spalį kviečia pirmasis Istorijų

festivalis. Jį inicijavusios „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda nuveikė didelį darbą – programą kartu rengė net pora dešimčių pačių įvairiausių įstaigų ir institucijų. Visi turi ką papasakoti. Pasipasakoję supranta, kad viskas yra susiję. Taigi šiame numeryje Europos žemėlapį tyrinėjame su britų fotografu Marcu Wilsonu, Kauno gete skambėjusią muziką girdime su režisiere Agne Dilyte, miestą kaip herojų kalbiname su rašytoju Herkumi Kunčiumi. Suradome įkvėpimo tašką daugeliui kūrėjų ir pasakotojų – jis pačiame Kauno centre, ant Parodos kalno. Prisiminėme vieną užimčiausių Kauno burmistrų. Ir labai intymiai pasikalbėjome su kelias kartas įkvėpusiu ir tebeįkvepiančiu jo kolega iš Bogotos, Kolumbijos. Gerų atradimų.

2019 SPALIS

3


O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Su britų fotografu Marcu Wilsonu susipažinome dar vasarą. Liepą jis dešimt dienų rezidavo Kaune. Tai buvo tik trumpa stotelė jo ketverių metų kelyje, kuris pavadintas „Sužalotu kraštovaizdžiu“ – „The Wounded Landscape“. Tiesa, menininkas pripažįsta, kad šios dešimt dienų buvo labai patogiai intensyvios. Į Kauną jį pakvietusios „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda pasistengė, kad susitikimas sektų susitikimą. Žinoma, tai nebuvo „iš aukščiau nuleistas“ planas. Su kauniečiais Marcas susipažino prieš porą metų pirmąkart viešėdamas Lietuvoje, kur jį ir atvedė „Sužalotas kraštovaizdis“. Dvidešimt keturias Holokaustą išgyvenusių jų ir jo metu žuvusių jų istorijas tyrinėjantis kūrybinis projektas – tai beveik trys dešimtys Europos šalių ir daugiau nei 160 stotelių. Visos istorijos vienaip ar kitaip susijusios. Būtų keista, jei čia nebūtų įsipainiojusi Lietuva.

K

A

U

N

A

S

E

U

R

Visos svarbiausios istorijos Kotryna Lingienė Marc Wilson nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaip viskas prasidėjo? Pirmoji istorija buvo mano paties šeimos. Mano prosenelio istorija, kurią man pasakojo mama. Ji prasidėjo Rumunijoje, tuomet – Prancūzija, Lenkija. Antroji istorija – mamos draugės, paryžietės. Trečioji – šios draugės. Ir taip toliau – šiandien užfiksavau dvidešimt ketvirtąją. Nebuvo taip, kad baigčiau vieną istoriją ir imčiausi kitos – visus ketverius metus dirbau su visomis. Man svarbu, kad jos nebūtų izoliuotos. Taip, kiekviena istorija – tai atskiras žemėlapis, individuali kelionė, bet viskas persipynę. Kai kurie susipažino per karą, kiti – jam pasibaigus, bet daugiausia ryšių – geografinių. Pavyzdžiui, du herojai yra iš gretimų kaimų Transilvanijoje. Dešimt kitų istorijų susipynė toje pačioje koncentracijos stovykloje. Du ar trys ėjo

Mirties žygyje evakuojant Štuthofą. Tie ryšiai mane ir domina. Kokius darbe?

metodus

taikote

savo

Fotografuoju daugiau nei du dešimtmečius. Pradėjau baigęs sociologijos studijas. Iki šiol nieko panašaus nebuvau kūręs, nors jau seniai domiuosi kraštovaizdžiais ir juose slypinčiomis istorijomis. Netgi buvau už savo darbus apdovanotas. Bet dabar, kai žiūriu į tas fotografijas, man jos, nors labai vizualios ir pasakoja istorijas, atrodo šaltos. O šio projekto metu apskritai pakeičiau požiūrį į fotografiją. Kai vykau į pirmąją projekto stotelę, koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje, tiksliai žinojau, ką noriu padaryti. Rėmiausi ankstesniu

2019 SPALIS

5


I

N

Ė

2

0

2

2

projektu. Visgi nebuvau tikras, ar mano fotografijos pakankamai jautriai ir pagarbiai kalbės apie Holokaustą ir ar apskritai pasakys ką nors nauja. Žodžiu, su savimi pasiėmiau keletą fotoaparatų, trikojų. Užlipau ant kalvos, padariau kadrų – ir skaitmeninių, ir juostoje. Peržiūrėjęs skaitmeninius supratau, kad jie baisūs. Gal negerai taip sakyti, bet tokia tiesa. Fotografijos gražios, bet neturėjo jokio ryšio su istorija, neturėjo sielos. Grįžau į butą nusiminęs, nes ilgai planavau šį projektą, turėjau grandiozinę idėją. Ką dabar daryti?

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

Kitą rytą, prisiminęs istoriją apie vieną stovyklos baraką, kuriame buvo laikomi vaikai, o jiems kažkas atnešdavo priemonių piešti, kad bent taip praskaidrintų kasdienybę, grįžau į vietą. Barakas buvo apgriuvęs, be stogo. Ant grindų pamačiau suskilinėjusias plyteles, kuriose vis dar galėjai įžiūrėti pušeles, traukinukus, mėlyną dangų. Vaikų gyvenimus iki patenkant čia, o po to – į Aušvicą. Ant vienos netyčia užmyniau – pasigirdęs garsas priminė vaiko riksmą. Lyg nutvilkytas išbėgau iš pastato. Lauke išvydau pievą, pilną smulkių žiedų. Visai kaip tie vaikai, pamaniau. Nufotografavau vieną gėlę. Ėjau tolyn, vėl sustojau. Kaip galiu užfiksuoti tik vieną gėlę, vieną vaiką, vieną istoriją? Privalau nufotografuoti visas ir taip užfiksuoti atmintį. Bėgau it pamišęs atgal ir puoliau fotografuoti gėles. Žinote, anksčiau mėgau dirbti lėtai, metodiškai, prie vieno kadro praleisti valandų valandas. Ir tik tada, pievoje, viską supratau.

K

A

U

„Sužalotas kraštovaizdis“ – tai ir portretai, tiesa? Taip. Kraštovaizdis, portretai, natiurmortai. Techniką renkuosi pagal situaciją, priklausomai nuo

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

to, ko reikia istorijai papasakoti. Tikiu, kad baigtas projektas – knyga, parodos – bus daug daugiau nei vizualus darbas su šiek tiek teksto. Žinoma, tai vis dar fotografija, bet ji prisodrinta istorijų. Ji tyli ir jautri. Žiūrovas turi rasti priėjimą prie to, ką mato. Kaip sekasi bendrauti su žmonėmis, kuriuos fotografuojate? Kiekviena istorija, kurią tiriu, yra tokia pat svarbi kaip visos kitos. Dirbu tokiu principu: susitinku su žmonėmis, praleidžiu su jais penkias ar šešias valandas. Jie išpasakoja man savo gyvenimus. Išpasakoja viską, ką tik nori papasakoti. Aš nieko neklausiu. Kai kam tai atrodo gana keistas informacijos rinkimo būdas. Bet aš mieliau sėdžiu ir geriu kavą, valgau pyragą, leidžiu pašnekovams pradėti toje vietoje, kur jiems atrodo tinkama. Kartais jie pasitikslina, nuo kur pradėti pasakoti, duodu užuominą, bet tik tiek. Neturiu plano, neieškojau istorijų konkrečiose vietose, apie konkrečias koncentracijos stovyklas, kaimus, keliones. Fiksuoju tai, ką randu pakeliui. Kokios emocijos vyrauja tragediją išgyvenusių jų atsiminimuose? Gal pasirodys keista ar neįprasta, bet iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę. Kai kurie minėjo pyktį. Bet individuali ar tautos kaltė nebuvo minima. Daugelis pašnekovų minėjo atsakomybę, ir tai nuostabu. Išgirdau net kelis pasakojimus apie tai, kaip mano herojai savo istorijas pasakojo moksleiviams, kurie buvo to sujaudinti. Pašnekovams teko vaikus apkabinti, raminti ir sakyti: ei, tu nekaltas, bet tu turi jausti atsakomybę, papasakoti apie tai savo tėvams,


Gal šešis… Juokinga, nes papildomas projektas jau yra. Pirmosios projekto kelionės į Prancūziją metu nufotografavau savo viešbučio kambarį. Nuotrauka kažkodėl pasidalinau tviteryje – sekėjams patiko. Taigi pastaruosius ketverius metus fiksuoju visus kambarius, kuriuose tenka apsistoti. Kai kada medžiagą paviešinu. Aš tiesiog norėjau padaryti kvailą, beprasmį, nesvarbų, draugišką kadrą. Tai buvo reakcija į tai, ką dariau projekto rėmuose, ką mačiau, girdėjau, kaip dėl to jaučiausi. Kartu ir neblogas būdas parodyti sekėjams, kur esu, neišduodant projekto detalių. Žmonėms tikrai patinka, vis paklausia, kada bus mano viešbučių nuotraukų albumas. Tai gal reikia išleisti? O ar projektas turėjo įtakos jums kaip žmogui? Manau, taip. Kai tik pradėjau ir papasakojau apie savo planus mamai, ji pasidalino jais su pusbroliu. Jis gyvena Šveicarijoje ir daug dirba šia tema – pavyzdžiui, organizuoja Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus su moksleiviais. Abu pasisodino mane ir bandė atkalbėti – ne dėl to, kad nenorėjo, jog tuo užsiimčiau. Tiesiog papasakojo apie tai, ką pamatysiu ir išgirsiu, kokio galingumo emocijas tai kels. Taigi buvau nusiteikęs tam, ką jausiu dirbdamas. Žmonės, su kuriais kalbuosi, tampa draugais. Neretai pasakodami savo istorijas jie verkia. Kad ir dėl to, jog pirmąkart tai pasakoja ar prisimena įvykius iš naujo. Viena 98-erių sulaukusi moteris, su kuria susitikau, buvo

Koks jums Kaunas?

spėjo

pasirodyti

Visi puikiai kalba angliškai, nori kalbėtis, ir tai man gerokai lengvina gyvenimą. Miestas pasirodė ramus ir draugiškas. Lietuva, atrodo, sparčiai žengia pirmyn ir nori būti bendro konteksto dalimi, ką nebūtinai galiu pasakyti apie dabartinę situaciją Didžiojoje Britanijoje. Galbūt, kai išleisime žurnalą, jau žinosime, ką bendros ateities klausimu nusprendė Didžioji Britanija. Kaip manote, ar menas ir kultūra gali sėkmingai kovoti su politikų sprendimais? Manau, tai gali turėti įtakos žmogui, tą meną patiriančiam. Gali suteikti vilties, edukuoti. Pasėti sėklą mintyse. Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Ypač jei kūrinys kalba apie istoriją, kuri buvo nutylėta ar pamiršta. Jis gali pakviesti ieškoti bendrumų tarp to, ką pamatei ir sužinojai, ir tavo paties, tavo šeimos, šalies istorijos.

2019 SPALIS

marcwilson.co.uk

Kiek skirtingų pyragų išragavote viešnagės Kaune metu? Galbūt laikas pagalvoti ir apie pyragų receptų projektą?

akla. Besikalbant ji pamanė, kad esu jos miręs vyras – jį jai priminė mano balsas. Ne vienas mano pašnekovas mirė jau po pažinties. Jaučiuosi lyg praradęs draugus. Visgi pozityvu tai, kad galiu dalintis jų istorijomis, mane palaiko jų šeimos. Tai, ką išgirstu, niekur nedingsta ir kartais surezonuoja būnant visai kitoje šalyje, pavyzdžiui, išgirdus per radiją liūdną dainą apie meilę. Tenka, jei tuomet vairuoju, sustabdyti automobilį ir kelias minutes paverkti. Nėra lengva savyje tiek nešiotis, bet juk viskas gerai, aš gyvas, sveikas, esu laisvas daryti šį darbą. Istorijos daug svarbesnės nei ašaros, kurias išlieju.

Istorijufestivalis.eu

draugams ir galų gale pastovėti už tuos, kuriems norima pakenkti.

7


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R K

A

U

N

A

S

E

U

Kaune Marcas tyrinėjo tris tarpusavyje susjusias kauniečių istorijas – Frumos, Julijanos ir Jaroslavo. Parodoje „Palimpsestas“ – fotomenininko žvilgsnis į šių žmonių vaikystes prieš ir per karą, įvykius, nulėmusius jų ateitį. Portretai, kraštovaizdžio ir dokumentinės fotografijos parodoje papildomos interviu ir diskusijų ištraukomis. Instaliacijai garsą sukūrė Mikas Zabulionis. Istorijų festivalio metu „Palimpsestas“ bus eksponuojamas Vytauto pr. 58.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 SPALIS

9


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E K

A

U

N

A

S

Spalio 20 d. Kauno kultūros centre įvyks vienas reikšmingiausių Istorijų festivalio renginių „Paskutinis koncertas“, skirtas atminti Kauno gete maždaug 1942–1943 m. veikusį orkestrą. Renginyje išgirsite ne tik anuomet Kauno geto policijos namuose skambėjusį repertuarą, bet ir autentiškus to meto liudijimus, atskleisiančius itin sudėtingą istorinį kontekstą, kuriame menas ir muzika vis dėlto sugebėjo išlikti. „Paskutinio koncerto“ libreto autorė, režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė pasakoja apie šį projektą ir savo kūrybinę kelionę jo link.

Paskutinio koncerto aidas Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaip atsirado, buvo vystoma „Paskutinio koncerto“ idėja? Istorijų festivalio komanda (man teko dirbti su Daiva Citvariene, Agne Buroviene, Justina Petrulionyte-Saboniene) prisijungti prie šio projekto mane pakvietė labai netikėtai. Tuo metu apie žydų geto istoriją žinojau gana mažai, ji mane labai sudomino. Be abejo, ši tema labai sudėtinga, veikianti įvairiausiomis prasmėmis, atmintis dar labai gyva, todėl su tokia medžiaga reikia dirbti labai subtiliai, su atjauta, nešant tam tikrą šviesą, viltį. Jaučiame didelę atsakomybę, juolab kad koncerto klausytis atvyks ir labai glaudžiai su to meto įvykiais susiję žmonės, pavyzdžiui, orkestro dirigento Michelio Hofmeklerio anūkė. Siekiau, kad būtų išlaikytas tam tikras solidumas, taigi naudojama tik dokumentinė medžiaga ir realūs faktai – aš kaip autorė neprikūriau jokių savo tekstų, asmeninių interpretacijų, fantazijų šia tema ar panašiai. Galų gale tai yra koncertas ir svarbiausia jame yra muzika. Pažintis su istorine medžiaga šiuo atveju man tapo tikru iššūkiu. Viena yra formaliai žinoti tam tikrus faktus apie karą ir genocidą, kuriuos gal esame matę filmuose, skaitę knygose, mokėmės mokykloje. Visai kas kita, pasitelkus pagrindinį menininko įrankį – vaizduotę, įsijausti į tvyrojusią atmosferą, jos šaltį, baimę, kvapus, išgyventi tuos įvykius per konkrečių žmonių patirtį. Vienas pagrindinių šaltinių, kuriais rėmiausi, buvo Arūno Bubnio knyga „Kauno getas“. Šią gana ploną, faktine kalba parašytą knygelę man užtruko perskaityti bene savaitę. Vėliau, susitikusi su kūrybine komanda aptarti idėjų, jaučiausi tartum visą savaitę būčiau tiesiog praverkusi, kadangi teko išgyventi tiek koncentruotos, slegiančios informacijos.

Perskaičius knygą pirmoji užduotis buvo sugalvoti renginiui idėją. Sumanymas atsispyrė nuo Kauno gete apie metus veikusio orkestro, kuriam vadovavo Kaune tuo metu garsus smuikininkas, lietuvių pramoginės muzikos populiarintojas Michelis Hofmekleris – išskirtinis charakteris, stipraus tikėjimo, gyvybingas, optimistiškas. Jis, beje, išliko gyvas. Mane labai paveikė tai, kokiomis aplinkybėmis žmonės sugebėjo rasti savyje jėgų ir suburti okestrą, eiti groti ar klausytis koncerto. Juk kiekvienas jame dalyvavęs žmogus suvokė, kad jam ar jo artimiesiems tai gali būti paskutinė diena, paskutinis koncertas, koncertas prieš mirtį. Pasirodo, kad patys geto gyventojai orkestro veiklą taip pat vadino „koncertu prieš mirtį“. Beje, kai kurie geto kaliniai prieštaravo koncertų ir orkestro idėjai. Kodėl? Visų pirma, daugeliui netekus šeimos narių, artimųjų, toks sumanymas atrodė lengvabūdiškas, nesuderinamas su gete tvyrančia itin sunkia emocine būsena. Kaip galima linksmintis tragedijos akivaizdoje? Antra, to tarytum neleido ir religiniai įsitikinimai, pagal kuriuos bent metus po artimojo mirties reikia gedėti, negalima linksmintis. Vis dėlto pavyko tarpusavyje susitarti ir orkestras buvo suburtas. Jis buvo nepilnos sudėties, sąlygos – neidealios, be to, saugumo sumetimais buvo įformintas kaip policijos orkestras. Apie metus veikęs orkestras buvo labai aktyvus, surengė apie 80 koncertų – beje, pats pirmas šio orkestro koncertas bus svarbi mūsų renginio dalis. Manau, kad šių koncertų tikslas buvo atitraukti bendruomenę ir pačius muzikus nuo tragedijos, bent valandėlę pabūti kitame pasaulyje, trumpam sugrąžinant gyvenimo

2019 SPALIS

1 1


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

Kauno geto orkestro nariai. George Kadish / Zvi Kadushin nuotr. „Yad Vashem“ archyvas.

1 2

normalumo iliuziją. Bet kuriuo atveju tai buvo bandymas pakelti žmonių dvasią. Nors užduoties ėmiausi labai azartiškai, tam tikras sąmoningumas vis vien vertė savęs paklausti: kodėl aš dirbu šį darbą? Kodėl likimas atsiuntė tokią užduotį? Kodėl reikia taip giliai nerti, čiupinėti tokius sudėtingus klausimus? Atradau sau atsakymą supratusi, kad iš esmės juk rašau libretą apie menininkus. Apie menininkus, kurių išgyventa tragedija tarsi sulaužė jų pašaukimą, jie nežinojo, ar dar kada galės kurti, užsiimti tuo, ką labiausiai brangina. Ir visgi atrado dvasinių jėgų šioje baisioje situacijoje susiburti ir tą savo pašaukimą įvykdyti, realizuoti. Apie tai galvodamas, tu tarsi patikrini savo sąžinę: ar taip sugebėtum, ar turėtum tiek vidinės jėgos ir stiprybės kurti?

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ne paskutinėje vietoje šioje istorijoje yra ir žydų tautos muzikalumas – daugelis šeimų siekė, kad jų vaikai gautų muzikinį išsilavinimą, tarp jų buvo labai daug muzikų, lengvosios muzikos atstovų, grojusių klestinčiuose prieškarinio Kauno restoranuose. Teko girdėti įdomią istoriją, kurios faktų, deja, negaliu patvirtinti, kad orkestre smuiku grojo ir nepaprastai gabus 13-metis berniukas, vunderkindas. Istorijos esmė buvo ta, kad į getą jis pakliuvo per nelaimingą atsitiktinumą, atvykęs pasisvečiuoti pas gimines. Šiaip ar taip, vienas iš svarbiausių šiam pasakojimui šaltinių, kuris yra naudojamas ir „Paskutinio koncerto“ librete – jaunos paauglės Tamaros Lazerson-Rostovsky, aprašiusios Kauno geto gyvenimą, dienoraštis. Kiek žinau, ji vienintelė


iš savo šeimos išliko gyva. Lietuvių kalba dienoraštis nėra išleistas, skaičiau jį perfotografuotą. Mergaitė augo inteligentiškoje aplinkoje ir rašyti dienoraštį pradėjo paraginta tėčio, suvokusio, kokių istorinių aplinkybių sukūryje jie atsidūrė. Įdomu tai, kad fiksuoti to meto įvykius buvo draudžiama, taigi šios mergaitės dienoraštį galima prilyginti pogrindinei veiklai. Pirmoji perskaityta knyga man padėjo susidėlioti koncerto struktūrą, įvedė į bendrą kontekstą, o šis dienoraštis buvo labai stiprus liudijimas, jo padedama galėjau pamatyti, kaip žmogus jautėsi, ką išgyveno. Labai verta paskaityti, nes šiame tekste atsispindi visas žmogiškųjų savybių spektras. Rasime ten ir šiek tiek gražaus vaikiškumo, humoro, pasiutimo, šmaikštumo. Taip pat matyti, kaip ji kovoja su įvairiais jausmais, stengiasi nepasiduoti neteisybės pojūčiui, kerštingumui – pavyzdžiui, randu įrašą apie tai, kaip visi džiaugiasi nukovus kažkokį vokiečių karininką, bet tas įrašas perbrauktas, tarsi bandant nepasiduoti kerštingoms, nuodingoms mintims. Dienoraštyje aprašyta, kaip ji stengiasi kovoti su alkiu ir šalčiu skaitydama, žaisdama ir t. t. Kai pagalvoji – koncertas suaugusiesiems buvo tokia pati priemonė užsimiršti kaip vaikams žaidimai. Vieną mergaitės eilėraštį taip pat naudosime renginyje – jis nors naivus ir vaikiškas, vis dėlto yra šviesus, skaidrus ir apibendrinantis, ieškantis vilties. Dienoraštyje vidinė kelionė, tai pasiduodant, tai vėl kabinantis į gyvenimą, labai aiškiai matoma.

Pakomentuokite „Paskutiniame koncerte“ skambėsiančią muziką. Koncerte skambės būtent tie kūriniai, kurie buvo atliekami geto orkestro. Tai pasaulinės klasikos kūriniai, išskyrus, žinoma, draudžiamų austrų ir vokiečių kompozitorių kūrybą. Taip pat bus atliekamas simfoninis veikalas „Geltonoji fantazija“1, sukurtas pačiame gete. Ruošdamiesi jį atlikti pastebėjome, kad mūsų turimoje partitūroje trūksta kelių puslapių, bet visai neseniai iš Izraelio atkeliavo pilna partitūra ir renginyje išgirsime „Geltonosios fantazijos“ premjerą. Už šią galimybę koncerto rengėjai dėkoja Izraelio istorikui Rami Neudorfer. Beje, visą tekstinę informaciją padės ištransliuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto aktorinio studentai, kurie užims tarsi graikų tragedijos choro vaidmenį. Kadangi kalbame apie tragediją, šiam renginiui parinkau labai seną, archajinę struktūrą. Galbūt sunkiausia dirbant ir buvo atrinkti bei sudėstyti tekstą į struktūrą, išlaikant jo lakoniškumą ir užleidžiant pirmą vietą muzikai. Dirbate plačiame žanrų spektre – ar lengva pereiti iš vieno žanro, sakykime, komedijos, į visiškai priešingą stovyklą? Jau kurį laiką tolau nuo lengvųjų žanrų – pavyzdžiui, kūrybą vaikams esu sąmoningai nutraukusi. Ne todėl, kad nepatinka ar nesiseka, o tiesiog užimu tam tikrą poziciją, kuri rodo, kad imuosi kitų temų, skleidžiu kitą

„Tarp dainas gete kūrusių profesionalių muzikų buvo Percy Haidas (1913–1977), Dortmunde studijavęs kompoziciją ir fortepijoną. 1930 m. apsigyvenęs Kaune, jis grojo fortepijonu ir akordeonu kavinėje „Monika“ . P. Haidas dalyvavo geto orkestre ir kameriniuose ansambliuose, laisvalaikiu kūrė muziką ir eiles. Jo daina „Mamele“ („Motinėlė“) buvo sukurta 1944 m. po žydų žudymo akcijos, kurios metu žuvo apie 1 300 vaikų iki 12 metų amžiaus. Tais pačiais metais buvo deportuotas į Dachau; ten sukūrė simfoninį veikalą „Geltonoji fantazija“, pagrįstą dainos „Mamele“ melodija. P. Haidas išgyveno visas negandas ir mirė Čikagoje.“ (D. Petrauskaitė, „Muzika Kauno žydų gete. Lietuvos muzikologija“, Vilnius, 2006, p. 112.)

1

2019 SPALIS

1 3


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N K

A

U

Kauno geto orkestro nariai. Už Michelio Hofmeklerio, Boriso Stupelio (jis po karo emigravo į Australiją) ir Šmajos Stupelio (jis žuvo Dachau) – trylikametis smuikininkas Yankale. George Kadish / Zvi Kadushin nuotr. „Yad Vashem“ archyvas.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kokius savo projektus ir darbus laikytumėte kertiniais, lūžiniais? Sunku pasakyti. Savo kūrybą nei menkinu, nei aukštinu. Žiūriu į ją savikritiškai, bet iš kitos pusės myliu kiekvieną savo darbą. Kiekvienas jų yra tam tikra prasme iškovotas, pareikalavęs daugybės jėgų – taip tu ir lūžti. Gal 2014 m. Šiauliuose stačiau spektaklį „Gražuolės“. Buvo labai sunkus procesas, bet man tas spektaklis labai brangus, nes juo tarsi priartėjau prie visų elementų vienovės ir tokios teatro kalbos, kurią norėčiau vystyti. Pats geriausias spektaklis visada yra tas, kuris vieningai apjungia visus elementus: dramaturgiją, aktorinį darbą, scenografiją, muziką, režisūrą. Pakomentuokite dabartinę lietuvišką dramaturgiją. Na, ką gi, šiuo metu matoma tendencija, kad labai daugėja vadinamosios dokumentinės dramaturgijos – pasakojamos tikros istorijos, kūrybiniame procese dalyvauja jų herojai ir t. t. Iš esmės aiškiai juntama, kad lietuviškos dramaturgijos niša po truputį pildosi, daugėja įvairių tam skirtų iniciatyvų, pavyzdžiui, Gabrielės Labanauskaitės organizuojamas festivalis „Dramokratija“.

Buvo etapas, kai visi labai verkė, jog trūksta lietuviškos dramaturgijos, bet dabar tikrai justi pagyvėjimas. Aišku, kiek toje kiekybėje kokybės, parodys tik laikas. Sėkmės istorijas išgirstame dažniausiai platesniuose vandenyse, užsienio festivaliuose, kai kūrinį atpažįsta kas nors iš svetur. Gal tai toks mažos šalies fenomenas – nesame linkę pastebėti, kad kas nors sukūrė ką nors vertinga, kol negauname pripažinimo iš šalies. Aišku, ir pati dramaturgija – labai įvairi ir sudėtinga meno rūšis. Štai teko kalbėti su kolegomis, kad daugumai labai sunku parašyti gyvai skambančius, tikrus dialogus. Panašu, kad atsiranda nemažai tokios dramaturgijos, kurioje teksto ar, tiksliau, sąmonės srauto yra daug. Kartais mane šiek tiek glumina, kodėl mes matome tiek puikių filmų ir gerų kino scenarijų, bet nemažai prastų spektaklių?

Muzika yra vienijanti gija mano spektakliuose.

Kokį projektą svajojate įgyvendinti? Mozarto „Užburtoji fleita“ yra viena iš mano svajonių. Aš mėgstu dirbti su muzika. Muzika yra vienijanti gija mano spektakliuose. Beje, turiu ir artimai ateičiai pakankamai stiprų sumanymą, bet jo neišduosiu jokiu būdu!

2019 SPALIS

Istorijufestivalis.eu

žinutę ir nenoriu nieko supainioti. Tiesa, kartais netgi jausdavau tam tikrą aplinkos spaudimą likti praeitame etape. Bet pati jau seniai norėjau tų sunkiasvorių temų, taigi šis projektas atėjo labai laiku. Savo „Instagrame“ kaip tik neseniai esu aprašiusi tą momentą, kai prisilietus prie labai sudėtingų temų, vadinkime, tragedijų, kyla klausimas: „O ką gi aš veiksiu toliau?“ Daug kas jau atrodo šiek tiek paviršutiniška, smulkmeniška, banalu.

1 5


A M E T O I S E N Ė M

Jeigu rašyčiau knygą, statyčiau spektaklį ar norėčiau sužinoti istorinių įdomybių apie Kauną ar savo gimtą ją gatvę, kur pirmiausia reikėtų traukti? Turbūt – ant Parodos kalno, į raudonų plytų pastatą, kurio trečiajame aukšte galima rasti Kaunistikos skaityklą. Keletą dešimčių metų atkakliai augančiam miesto archyvui padėka yra išreikšta ne kartą. Pavyzdžiui, skaityklos pėdsaką atrasime sekdami Tilmansų šeimos istoriją, kuriai skirta šiuo metu M. Žilinsko dailės galerijoje vykstanti paroda, arba versdami daugelį Kaunui dedikuotų knygų. Regis, be Kaunistikos skaityklos žinios ir jos rašytinių bei vaizdinių lobynų apie miestą iš pagrindų nedaug ir papasakosi.

Kauniškiausia Kauno vieta Vaida Stepanovaitė Luko Mykolaičio nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 SPALIS

1 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaunistikos pradžia ir palikimas 1987 metais ant Parodos kalno įsikūrusi Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB) laukia atnaujinimo, masyviam bibliotekos archyvui netrukus teks atrasti laikiną prieglobstį kitur – tai pats metas apsilankyti Kaunistikos skaitykloje. Migravusi tarp K. Donelaičio ir Radastų gatvėse esančių pastatų, skaitykla vis mainė savo pavadinimą. 1971 metais skaitytojai lankėsi KAVB Lituanistinės literatūros skyriuje, nuo 1979 metų – Kraštotyros. O persikėlus į Mažojo ąžuolyno prieglobstį, 1993 metais, įsikūrė šiandien ir kauniečiui, ir svečiui iš kito miesto ar šalies pažįstama Kaunistikos skaitykla. Neretam kyla klausimas apie tokį neįprastą vardą, kurio Lietuvoje dažnai nesutiksi – ir patiems skaityklos specialistams dėl jo įtvirtinimo yra tekę kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Tačiau šiomis dienomis kaunistika jau yra atradusi vietą savo skaitytojų šnekose bei rašytiniuose darbuose (ne be Vytauto Didžiojo universiteto istorikų pagalbos) ir tapusi tikrų tikriausia Kauno vizitine kortele. Kaip giminingą pavyzdį skaityklos specialistai nurodo Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešąją biblioteką, kuri internetinę kraštotyros svetainę pakrikštijo „Raseinistika“, tačiau, pavyzdžiui, vilnistikos juk neaptiksi. O ir ne visų miestų, apskričių bibliotekos tokias miestui ir jo apylinkėms dedikuotas skaityklas išvis beturi. O kodėl Kaunas turi? Kiekvienas pasakojimas apie Kaunistikos skaityklą prasideda nuo dviejų iškilių jo darbuotojų – Elenos Stankaitienės ir Chuano Viktoro Spitrio, sukūrusių aukštus bibliotekinius standartus savo miesto istorijai kaupti

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir skleisti. Už begalinį dėmesį detalėms ir lyg neypatingiems, tačiau Kauno tyrimams aktualiems šaltiniams, tokiems kaip renginių lankstinukai, Kraštotyros skyrius kolegų dar būdavo pravardžiuojamas Krapštotyra. Dėl tokio bibliotekininkų atsidavimo skaitykla žinota ir kaip Spitrio Kaunistikos institutas, taip pažymint skaityklos vadovu 1961–1993 metais buvusio Urugvajaus lietuvio vaidmenį. Su ilgamete kolege E. Stankaitiene jiedu bibliotekai paliko visa kam pradžią davusią Kaunistikos kartoteką, specialistų kruopščiai dabar jau elektroniniuose žinynuose pildomą iki šiol. Iš medinių į skaitmenines lentynas Skaityklos pavadinimai kito, tačiau per tiek metų jos tikslai išliko tie patys – kaupti ir skleisti informaciją apie Kauną. Nors, kaip mini skaityklos specialistai, naudojamos priemonės visgi kinta bėgant metams. Kaunistikos popierinė kartoteka buvo „užkonservuota“ dar 2003-iaisiais, ir nuo tol tos lentynose sutalpintos stalčiukų eilės, pilnos popierinių kortelių su rašytinėmis nuorodomis į šaltinius, tampa įrašais elektroniniame kataloge ir žinynuose. Bibliotekai, kaip ir kitoms atminties institucijoms, patiriant skaitmenizaciją, kyla klausimas apie tokių skaityklų kaip Kaunistikos poreikį ateityje. Atsakymas ateina pats, kai prireikia sužinoti daugiau, tarkim, apie keistus radinius Laisvės alėjos kasinėjimų vietoje, bevardes skulptūras Žaliakalnyje ar sudominusius istorinius pastatus J. Gruodžio gatvėje. Ar kai tampa aktualios įdomybės apie miesto laiptus, kurortus ir paplūdimius, praeitame amžiuje tarp Senamiesčio ir Panemunės puš-


kavusį Kauno siaurąjį geležinkelį „kukušką“ ar karuseles Mažajame ąžuolyne. Ne viską pavyks atrasti vien įprasta paieška internete, o apsilankius skaitykloje informacijos ieškojimo būdų įvairiuose žinynuose dažnam teks mokytis iš naujo, padedamam darbuotojų.

Kaunas atrodo kaip niekada didelis, kai kiekvienas pastatas, skulptūra, gatvė perskaitomi giliau matančiomis, daugiau žinančiomis akimis – Kaunistikos skaityklos specialisto ar lankytojo.

Galiausiai kuo daugiau pasikliauti, jeigu ne Kaunistikos skaityklos specialistais, kasdien atrenkančiais patikimiausią informaciją apie rūpimą miestą? Bibliotekininko darbas reikalauja ne tik specialybės žinių, bet ir spartos bei nuojautos, kur tarp sukauptų šimtų tūkstančių įrašų galėtų slėptis atėjusiam skaitytojui reikalingas faktas. Lankytojui atnešus laikraščio iškarpą, ilgamečio darbo skaitykloje ištreni-

ruota akis pažins konkretų šaltinį net iš popieriaus spalvos, faktūros, storumo ir senumo. Kiek sunkiau gali būti nebent pateikus kartą bibliotekininkų iš tiesų gautą užklausą – surasti „viską apie Kauną“. Atmintis pildoma kasdien „Negalime blogai dirbti“, – sako Kaunistikos skaityklos vadovė, KAVB Kaunistikos grupės vyriausioji bibliografė Dalia Giniuvienė. Išties ant skaityklos darbuotojų pečių gula nemaža atsakomybė už tai, kiek ir koks Kaunas bus matomas lankytojų darbuose bei pasakojimuose. Todėl šaltiniai nuolat atnaujinami – peržiūrimi svarbiausi miesto įvykiai, kuriuos būtų galima nušviesti Kaunistikos skaityklos kuriamuose el. ištekliuose. Specialistai žinos ir tai, kas tuo metu yra svarbiausia miesto aktualija ir kuo skaitytojai domėsis ateityje, bei visuomet turės ką pasiūlyti besidominčiajam. Patys tai akylai fiksuoja tiek darbo metu, tiek laisvalaikiu – tad ir mieste praūžusi, Ąžuolynui žalos padariusi audra pateks į bibliotekininko objektyvą. Kaunistikos skaitykloje ne tik renkama bei skleidžiama informacija, tačiau ir prisidedama prie jos išteklių kūrimo, ir ne tik rašytine forma. Besidominčius skaitykla pakvies į savo parengtas virtualias ir gyvas parodas apie Kauną – upių miestą, Kauno ąžuolyną, karikatūras iš tarpukario kauniečių gyvenimo ir daugelį kitų temų, taip pat – į ekskursijas, pristatymus, edukacinius žaidimus. Skaityklos iniciatyva, bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe, ant poros pastatų sienų pasirodė dvi naujos atminimo lentos. V. Putvinskio gatvėje 2011 metais įamžintas kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas Pranas Juozapavičius – jo žmonos

2019 SPALIS

1 9


A M E T O I S E N Ė M 2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 SPALIS

2 1


A M E T O I S E N Ė M 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaunistikos skaitykla – ir sau, ir bendruomenei Kokį lankytoją Kaunistikos skaitykloje būtų galima sutikti, pavyzdžiui, įprastą trečiadienį? Vieno tipažo tikrai nėra – per daugelį metų popierinę kartoteką ir elektroninius žinynus vartė tiek mėgėjai, tiek specialistai. Mokslo metais, žinoma, padaugėja lietuvių ir užsieniečių studentų, rašančių akademinius darbus apie Kauną ar jo apylinkes. Dar iki jų atėjimo apsilanko dėstytojai, pagal skaityklos turimus šaltinius parengiantys studentams užduotis – taip prisidedama prie tam tikrų istorinių laikotarpių ar temų aktualizavimo. Bibliotekos archyvuose žinių bagažą pildo kraštotyrininkai, tarp kurių yra ir nuolatinių garbaus amžiaus lankytojų, ir kraštotyros būrelių vadovų. Skaityklos specialistai pastebi, jog skaitytojai pradeda labiau domėtis savo gyvenamosios aplinkos istorija, ieško gimtosios gatvės ir joje esančių objektų istorijų. Neseniai, pavyzdžiui, grupelė Žaliakalnio senjorų rinko informaciją apie savo mikrorajoną, kuria remdamiesi rengė sau ir besidomintiems ekskursijas. Bendradarbiavimas su tokiomis iniciatyvomis kaip „Ekskursas“, „Kaunas 2022“ į Kaunistikos skaityklą atveda ir specialistų, ir savanorių, leidžiančių čia savo vasaras. Kaunistika domina ne tik Kaune gimusius ar augusius žmones. Apie

pusę milijono įrašų aštuoniomis kalbomis turinti skaitykla užklausų gauna ir iš kitose, artimesnėse ar tolimesnėse šalyse gyvenančių asmenų, kalbančių angliškai, vokiškai bei kitomis kalbomis. Žinia gali atskrieti, kaip neseniai nutiko, ir iš Brazilijos. Dažnas domisi savo giminės genealogija, tačiau jeigu ieškomas žmogus nebus pasižymėjęs vieša veikla, užfiksuota bibliografiniuose šaltiniuose arba viename pirmųjų Lietuvoje tokių elektroninių žinynų „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ (atminimas.kvb.lt) – teks keliauti į archyvą ir ten ieškoti nepublikuotų šaltinių. KAVB Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupės vyresnysis bibliografas Mindaugas Balkus, kurio disertaciją „Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.“ galima rasti skaityklos lentynose, mini Kaunistikos kaitą keičiantis visuomenei. Kaunui turtėjant gyventojų iš vis įvairesnių šalių, gali būti, jog po dvidešimties ar trisdešimties metų skaitykla bus pildoma įrašais, aktualiais besidomintiems ryšiais tarp Kauno ir, pavyzdžiui, Afrikos šalių. Pasiteiravus, ar visgi nepabosta tas pats miestas, kuriame ir gyvenama, ir apie kurį kasdien darbe galvojama, atsakymu atskrieja perfrazuota citata iš grupės „Fojė“ repertuaro: „Niekada man Kauno nebus per daug.“ Be to, Kaunas atrodo kaip niekada didelis, kai kiekvienas pastatas, skulptūra, gatvė perskaitomi giliau matančiomis, daugiau žinančiomis akimis – Kaunistikos skaityklos specialisto ar lankytojo. Už pasakojimus nuoširdžiai dėkojame Kaunistikos skaityklos darbuotojams D. Giniuvienei, M. Balkui, A. Skrockaitei, R. Vaitilavičienei.

2019 SPALIS

kvb.lt

skaityklai dovanoti rankraščiai yra vienas išsamiausių tekstinių ir vizualinių šaltinių besidomintiems Kauno mikrorajonais. Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, bendra iniciatyva dar 2008 metais pagerbtas istorikas, filosofas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Bonos universitetų profesorius Zenonas Ivinskis.

2 3


Dialogai su stereotipais

A M M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

Pasikalbėti su rašytoju Herkumi Kunčiumi susitikome Vilniuje, kuriame jis gyvena jau beveik 40 metų ir kurį šiandien vadina savo namais. Tačiau prozininko ir dramaturgo mokyklos laikai prabėgo Kaune. Tiek Vilnius, tiek Kaunas ir dar ne vienas kitas miestas H. Kunčiaus kūryboje užima svarbią vietą. Kalbant apie urbanistines erdves, rašytojas primena: „Miestas – tai visų pirma jame gyvenantys žmonės.“ Kad ir kokia būtų vieta, jos charakterį neabejotinai formuoja žmonių pasakojimai, o H. Kunčiaus kūrybą (pavyzdžiui, romaną „Dervišas iš Kauno“) dažnai norisi pavadinti miesto istorijomis. Su rašytoju kalbėjomės apie miestus, istoriją ir kasdienybę.

Justė Vyšniauskaitė Kipro Štreimikio nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 SPALIS

2 5


Mano dienotvarkė prasideda anksti ryte – keliuosi apie 6 valandą. Tada išgeriu puodelį kavos, surūkau cigaretę ir sėdu prie kompiuterio. Dirbdamas niekada negeriu vyno ar kitokių stimuliuojančių gėrimų. Rašymas dažniausiai tęsiasi iki 14–16 valandos, o per šį laiką atsiranda maždaug du ar trys puslapiai. Bėda atsitinka tada, kai tą pačią dieną pradedi taisyti tekstą ir jo nebesupranti. Todėl kartais reikia nuo kompiuterio bėgti greičiau ir užsiimti visai kitais reikalais. Antroje dienos pusėje pradedu mąstyti, ką rašysiu kitą dieną, ir susidėlioju planą. Tolesnis etapas yra knygos redagavimas, kai tenka daug ką išmesti. Yra autorių, kuriems savimeilė trukdo išbraukti teksto dalis, nes kiekvienas žodis atrodo genialus ir kertinis. Vis dėlto kiekvienam rašytojui šiuo momentu tenka nugalėti save ir pažiūrėjus kritiškai susitvarkyti tekste.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kokia yra Jūsų kaip rašytojo dienotvarkė?

2 6

Skaitytojų mažėja ir jų įpročiai yra pakitę. Aš to nelaikau tragedija – manau, tai natūralus poslinkis kintančios aplinkos kontekste.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Minėjote, kad vakarais nerašote. Tačiau žmonių sąmonėje vis dar išlikęs romantiškas įkvėpimo pagauto rašytojo, kuriančio per naktis, įvaizdis. Ar anksčiau Jums teko išgyventi šį scenarijų? Tai, ko gero, išliko nuo romantizmo laikų, kai rašytojai buvo vaizduojami mąslūs, su vyno taure rankoje. Mano visi tekstai parašyti dienos metu, kai galva yra šviesi. Jeigu pabandau parašyti vakare, visa tai tenka išmesti. Poetai gali dėliotis savo darbą kitaip, tačiau prozininkai gyvena tam tikra rutina, nes privalu rašyti kiekvieną dieną. Jei tarp rašymo atsiranda poros dienų ar savaitės pertrauka, būna labai sunku iš naujo įeiti į kuriamą tekstą, į jį įsigyventi, išlaikyti intonaciją ir panašiai. Kaip į šią rutiną įsipina įkvėpimas? Ar išvis laikote jį svarbiu savo darbui, o gal tai tik pernelyg išaukštintas pramanas? Išties šiuo dalyku nelabai tikiu. Visada kažkurios darbo dalys pasiseka geriau, kitos prasčiau, bet tai priklauso nuo emocinės, psichinės būsenos bei rūpesčių, kurie gali erzinti ar dirginti. Manau, kad įkvėpimas – labai sąlyginis dalykas. Žinoma, galima romantizuoti, kad menininkai jo laukia, bet man tai veikia labiau praktiškai, kai dėlioju kitos dienos darbo planą. Taip pat įkvėpimas reiškiasi tuomet, kai stengiuosi pasakojime perteikti tai, ką esu pasižymėjęs užrašų knygelėje. O kokią psichinę būseną laikote tinkamiausia darbui? Kaip sako mano draugas lenkų rašytojas ir poetas Jacekas Podsiadło, svarbiausia yra gerai išsimiegoti. Kartais atsitinka taip, kad užsikuria kažkoks vidinis motoras ir net pabaigus dienos darbus mintys apie rašomą tekstą neleidžia ilsėtis, pa-


bėgti nuo to konteksto. Kartais tai net trukdo išsimiegoti – vis skubi užsirašyti idėjas į kitos dienos planą. Tačiau neišsimiegojus ir nepailsėjus darbo kokybė tikrai krinta. Jūsų tekstuose persipina realūs istoriniai faktai ir išgalvoti elementai, tačiau dažniausiai pasakojimus vystote tikrose erdvėse. Kodėl? Man svarbi istorija, o ją norisi pririšti prie konkrečios lokacijos. Stengiuosi vietas savo tekstuose sukurti kiek įmanoma realistiškai, remdamasis tam tikrais šaltiniais ir istoriniais faktais, kurie man yra svarbūs, o skaitytojui – atpažįstami. Vėliau, šiose erdvėse vystant siužeto liniją, galiu pakreipti veiksmą netikėta kryptimi. Tai vienas didžiausių rašymo teikiamų džiaugsmų – kurdamas tu esi laisvas. Literatūra, ko gero, yra viena mažiausiai finansinių sąnaudų reikalaujančių kūrybos sričių, nes fiziškai nepajudėjęs iš vietos gali aprašinėti vieną ar kitą pasaulį, peršokti nuo istorinių momentų iki utopijos ir panašiai. Kine ir teatre tai sukurti daug sunkiau. Kodėl savo pasakojimus dažniausiai vystote miesto aplinkoje? Pats esu išaugęs šioje aplinkoje ir ne pirma mano šeimos karta gyvena mieste. Kitos aplinkos tiesiog nepažįstu. Miestas man yra savas, artimas, ir noriu tikėti, kad jo gyvenimo specifiką išmanau. Todėl, ar tai būtų Vilnius, ar Kaunas, ar Paryžius, miestas atsiranda mano pasakojimuose. Ar istorijos elementų panaudojimas Jums suteikia daugiau kūrybinės laisvės, ar, priešingai, gali šiek tiek suvaržyti? Laisvės yra labai daug, nes tu gali istoriją interpretuoti kaip nori. Suvaržymas gali atsirasti nebent iš to, kad pasakojimai turi išlaikyti tam tikrą

logiką – tai gali būti absurdo logika, bet ji privalo egzistuoti. Rašytojas turi pagrįsti, kodėl ir kaip atsitinka visi istorijos įvykiai. Vis dėlto kažkokio didelio suvaržymo aš čia neįžvelgiu ir nelabai įsivaizduoju, koks jis galėtų būti. O ar nekyla noras pabandyti įsivaizduoti ir aprašyti, kas galėtų atsitikti ateityje? Istorinius momentus ašįsivaizduoju kaip ateitį, nes tai, kaip mes juos interpretuosime šiandien, nulems jų įsivaizdavimą bėgant metams. Mes savo visuomenėje ir istorijoje turime juodų skylių, kurios yra atviros ir tiesiog šaukiasi, kad apie jas kalbėtume. Man asmeniškai svarbu į įvykius pažvelgti ironiškai ar kitu kampu, o futurologija literatūroje manęs netraukia. Kokiems istoriniams pasakojimams, Jūsų akimis, yra skiriama per mažai dėmesio? Kaip pasirenkate, apie kuriuos momentus rašyti? Kur tik besi pirštu, ten dėmesio bus per mažai. Taip jau atsitiko, kad lietuviškai rašoma literatūra yra dar jauna, todėl galima pasirinkti praktiškai bet kurį laikotarpį: pagonybės laikus ir Pilėnų susideginimą arba visai neseną Atgimimo laikotarpį, jį tirti ir aprašyti. Laikotarpio pasirinkimas paprasčiausiai yra nulemtas tavo domėjimosi srities bei intencijų – svarbu, ką sieki perteikti savo pasakojimu. Man asmeniškai svarbus tapatybės klausimas, valdžios ir žmogaus santykis, prievartos problema ir individo lūkesčiai totalitarinės valstybės akivaizdoje. Šias temas galima įsivaizduoti ir analizuoti įvairių laikotarpių kontekste. Vis dėlto toks rašymo būdas reikalauja aktyviai kaupti istorinę medžiagą ir skaityti šaltinius – tiesiog atsisėsti prie stalo ir rašyti neišeitų.

2019 SPALIS

2 7


2 8

Jūsų pasakojimuose istorinės asmenybės gali atsidurti visai joms nebūdingame laikotarpyje ir situacijoje. Kodėl Jūsų netenkina istorijos citavimas, o renkatės ją interpretuoti? Ar tai galima laikyti tam tikru dialogo su skaitytoju mezgimu?

menybės mums gali tapti realesnės nei būdamos savo laiko kontekste. Taip pat tai gali atrodyti komiškai, nes kiekvienas veikėjas iš savo laiko atsineša specifiškų vertybių ir elgsenos modelį, kuris kitame kontekste atrodo labai keistas, o gali ir taip tikti, kad plaukai ant galvos šiaušiasi.

Gyvename postmodernizmo laikotarpiu, kai nemažai faktų yra susipynę suvokėjo sąmonėje. Šiuo pagrindu perkeliu istorinius asmenis į jiems nebūdingą aplinką – žmogus, gyvenęs XVIII amžiuje, gali atsirasti šiandienoje. Manau, kad taip istorinės as-

Tai gali būti dialogas su skaitytoju ir su pačiais stereotipais. Antra vertus, visi istoriniai faktai gali būti kvestionuojami, juos vertinant iš skirtingų pusių. Istorija irgi didesne dalimi nėra tiesa – tikros tiesos mes neatrasime. Savo tekstuose tiesiog bandau

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


į istoriją pažiūrėti naujai, galbūt iš kitos perspektyvos bei parodyti kitą tiesą, kuri išspausdinta virsta pasakojimu. Ar mąstote apie savo skaitytoją, kai rašote knygas? Anksčiau apie skaitytoją galvodavau nedaug, tačiau dabar mano mintys apie tai sukasi vis dažniau. Stengiuosi atsižvelgti, kad nemaža dalis skaitančiųjų yra jaunesnės kartos, todėl pasakojimo elementus tenka paaiškinti, nors tekstui tai nieko neprideda. Taip pat tenka paprastinti sakinius, kad tekstas būtų skaitomas lengviau ir dinamiškiau, nes šiais laikais skaityti yra labai sunku (juokiasi). Žmogus skaitymui gali skirti vis mažiau laiko, o perskaitęs pirmą puslapį ir nesusidomėjęs knygą gali išmesti bei daugiau neprisiliesti ne tik prie jos, bet ir prie kitos. Galima pažvelgti į knygynus, kurie šiandien verčiami kavinėmis, o knygos tampa jų dekoracijomis. Taip pat iškalbingi ir sumažėję knygų tiražai. Skaitytojų mažėja ir jų įpročiai yra pakitę. Aš to nelaikau tragedija – manau, tai natūralus poslinkis kintančios aplinkos kontekste. Todėl, žinoma, visada galvoju apie skaitytoją, kuriam knyga yra skirta. Visgi mano knygos reikalauja tam tikro konteksto pažinimo, nes be jo negali užsimegzti joks dialogas. Nevengiate teksto užaštrinimo, spalvų sutirštinimo. Ar tai neišvengiamas įrankis šiandienos literatūroje, norint prisibelsti iki įspūdžių perpildytos skaitytojo sąmonės? Manau, kad tekstas turi kelti emocijas arba prieštaravimus bei skatinti susimąstyti. Aš mėgstu literatūrą, kuri yra ironiška ir kontroversiška.

Vis dėlto, ar autorius naudos spalvų sutirštinimą, priklauso nuo jo asmenybės bei individualaus požiūrio. Yra daugybė gerų rašytojų, kurie to nedaro, nes jų individualus balsas susiformavo visai kita linkme. Kokią įžvelgiate rašytojo funkciją dabartinėje visuomenėje? Ar užtenka saviraiškos, o gal rašytojas privalo užimti edukatoriaus arba provokatoriaus vaidmenį? Saviraiška man išvis nėra įdomi. Man aktualu, kokie svarbūs naratyvai gali būti papasakoti. Manau, juos pasakoti yra rašytojo atsakomybė, ypač dabar, gyvenant pasaulyje, kuriame yra daugybė įtampų ir grėsmių, be to, vyksta istorinės atminties karai. Būtent čia įžvelgiu nišą, kurioje rašytojas turi ką veikti. Gimėte Vilniuje, tačiau mokyklos metus praleidote Kaune, o vėliau sugrįžote gyventi į sostinę. Ar šiuo metu jus sieja koks nors ryšys su Kaunu? Ryšys kaip mozaika susidėlioja iš prisiminimų, o jie iš Kauno man išliko dar nuo paauglystės laikų. Iš Kauno buvo kilę mano tėvas ir senelis. Taip pat čia turiu mėgstamą vietą – Santaką, kur visuomet stengiuosi nueiti. Vis dėlto stipriausią ryšį jaučiu su Vilniumi, nes čia gyvenu jau daug metų, todėl šeima, draugai, svarbiausi prisiminimai ir mėgstamos vietos yra čia. Ko palinkėtumėte Lietuvos miestams? Puoselėti savo miestietišką kultūrą. Tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek kituose miestuose yra begalė istorijų, kurias aktualizuojant ir pasakojant miestas taps daug spalvingesnis.

2019 SPALIS

2 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C S K

A U

N

A

S

U

N

E

1942 m., pirmosiomis vasaros dienomis, vokiečių okupuotame Kaune tvyrojo slogios nuotaikos. Be akivaizdžių kitų to meto negandų, mieste pasklido žinia, kad anapilin iškeliavo Jonas Vileišis. Taip miestas ir Lietuva neteko paskutiniojo iš trijų brolių Vileišių, palikusių gilų spaudą visuomeniniame gyvenime.

Burmistrassignataras Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


J. Vileišis. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

2019 SPALIS

3 1


S T A S E I M O N I A Z I K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

1930 m. atidarytas Vytauto Didžiojo tiltas © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

3 2

J. Vileišis daugeliui kauniečių buvo anuomečio modernaus Kauno patriarchas – pirmasis burmistras, iš visų jėgų siekęs, kad Kaunas taptų ne tik gyvenimui patraukliu miestu, bet ir atitiktų, kad ir laikiną, Laikinosios sostinės titulą. Ir vis dėlto miesto galvos vaidmeniu jo gyvenimas neapsiribojo – pažvelgus į jo biografiją, daugialypis J. Vileišio gyvenimas, atrodo, nusipelnė kur kas daugiau pripažinimo.

pagrindinių opozicinės minties leidinių – „Lietuvos Žinias“. Kartu su broliu Petru jie buvo vieni iš Didžiojo Vilniaus Seimo – svarbaus tautinio atgimimo taško – organizatorių. Vėliau tapo Lietuvos Tarybos nariu; kartu su M. Biržiška, S. Kairiu ir S. Narutavičiumi būsimos svarbiausios Lietuvai dienos išvakarėse J. Vileišis parengė Vasario 16-osios akto projektą ir tapo vienu iš dvidešimties jį pasirašiusiųjų.

Kai 1921 m. rudenį penktą dešimtį bebaigiąs J. Vileišis tapo miesto burmistru, jam tai buvo dar viena atsakinga pareiga, tačiau ne savitikslių karjeros ambicijų rezultatas. Įspaudą šalies istorijoje J. Vileišis jau buvo palikęs tokį, kad būtų galėjęs išeiti užtarnauto poilsio. Jo vardą buvo galima matyti dar „Varpo“ puslapiuose; lietuvių kultūros sklaida per leidybą ir toliau išliko svarbus jo gyvenimo komponentas – būtent jis 1909 m. įsteigė tarpukariu vieną

Valstybės kūrimo pavasarį jis kurį laiką ėjo Vidaus reikalų, o vėliau – Finansų ministro pareigas. Galiausiai jam buvo patikėta atsakinga diplomatinė misija užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą iš JAV bei megzti ryšius su vietos lietuviais šalies atstatymo ir finansinės paramos tikslais. Po karo itin prastos būklės Lietuvos reikmėms buvo gauta apie pusantro milijono dolerių (tolygių šiandienos 20 mln.) paskola ir užmegzti potencialūs verslo kontaktai.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaip J. Vileišis atsidūrė miesto burmistro pareigose? Kone trejus metus po nepriklausomybės atstatymo miestas burmistro neturėjo – tą lėmė politiniai nesutarimai šiuo klausimu tarp miesto tarybos pagrindą sudariusių didžiausiųjų lenkų, žydų ir lietuvių frakcijų atstovų. J. Vileišis buvo neseniai grįžęs iš savo misijos JAV, miesto savivaldoje jis buvo „žmogus iš pašalės“, kurio demokratiniais principais remta pasaulėžiūra ir organizacinio darbo patirtis buvo puikus kompromisas. Be tokių ne kartą spaudoje aprašytų J. Vileišio laikotarpio projektų kaip miesto vandentiekis bei kanalizacija ar autobusų susisiekimo vystymas, tuo metu buvo kuriama ir socialinė infrastruktūra. Itin didelis dėmesys skirtas švietimui ir priešgaisrinei apsaugai: mokyklų statyba ir skaityklų įrengimas bei priešgaisrinės apsaugos stiprinimas mieste buvo itin aktualūs, prisimenant, kad, J. Vileišiui atėjus į postą, Kaunas buvo nuolatos kamuojamas didelių gaisrų, o neraštingumas siekė 30 procentų. Tiesa, kai kurie J. Vileišio norai atsimušdavo į finansinius niuansus ar interesų grupių sustatytas sienas: Kaune taip ir neatsirado elektrinis tramvajus, o burmistro ne kartą akcentuotas miesto perplanavimas vyko labai lėtai. Burmistro darbai svarbūs ir vystant administracinį aparatą: 1924 m. įsteigtas pradinių mokyklų statybos fondas, daug dėmesio skirta medicinos ir sanitarijos skyriaus vystymui, o itin svarbiu klausimu laikyta socialinė rūpyba. Nors nusistatyti aiškūs prioritetai, tačiau visus miesto funkcionavimo aspektus stengtasi tobulinti kuo tolygiau. Vadovavimą J. Vileišis derino ir su veikla kultūrinėse, socialinėse ar kitose organizacijose, kurių spektras buvo labai platus: nuo kartu su bendraminčiais įkurtos Gyvulių globos draugijos,

skatinusios humanišką elgesį su gyvūnais, iki jo iniciatyva atsiradusio Lietuvos automobilių klubo. Svarbiu J. Vileišio pasiekimu laikytinas Lietuvos miestų sąjungos įkūrimas. 1924 m. įkurta organizacija vienijo visų šalies miestų bei miestelių burmistrus. Ji ne tik funkcionavo kaip platforma, skirta apsikeisti įvairia patirtimi ar numatyti bendras trajektorijas, bet ir stiprino tuomet silpnas vietos savivaldos pozicijas. Pažymėtina, kad organizacija ilgainiui tapo pakankamai įtakinga ir smarkiai veikė šalies miestų vystymąsi. Be to, dalyvavo ir svarbiausių tarptautinių miesto administravimo bei planavimo federacijų veikloje, kur jai dažniausiai atstovavo J. Vileišis. Anuomečio miesto burmistro charakterį puikiai atskleidžia faktas, kad jis itin vertino objektyvią kritiką – pavyzdžiui, 1929 m. žurnalistams teigė, kad „plati ir bešališka informacija ir nuosekli Savivaldybės darbuotės kritika – tai geriausioji Savivaldybių darbuotojaus pagalba“. Nors valstybės politikoje vyravusios politinės nuostatos beveik po dešimties burmistravimo metų J. Vileišį 1931 m. privertė pasitraukti iš savo posto, tačiau jis išliko įtakinga figūra ne tik Kauno, bet ir valstybės gyvenime. Nuo 1933 m. tapo Lietuvos tarybos nariu, 1934 m. išrinktas į Kauno miesto tarybą, 1935 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos „Rotary“ klubą, be to, aktyviai dalyvavo įvairiose organizacijose, dirbančiose su tarptautiniais ryšiais. Pasakojimą turbūt derėtų užbaigti bendražygio pastebėjimu apie Jono Vileišio kūrybingumą: „[...] toj srity su juo negali susilyginti nė vienas Kauno burmistras [...] išugdęs Kauno miestą, jis visose srityse yra palikęs didžiausius savo kūrybinio genijaus pėdsakus.“

2019 SPALIS

3 3


S T A S E I M O N I A Z K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

J. Vileišis arklinio tramvajaus uždarymo iškilmėse 1929 m. © VDKM.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


1930-1931 m. Kauno miesto savivaldybės pastatytos pradinės mokyklos lietuvių ir žydų vaikams.

2019 SPALIS

3 5


. S . P

Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje komendanto valandą vyrams, kad moterys galėtų saugiai jaustis gatvėse – ir pasijuto? Ar kai eismą reguliuoti pakvietė mimus – ir tai suveikė? Bogota vis dar nėra pats patogiausias gyventi miestas pasaulyje, bet tai, kad prie geresnio sugyvenimo jame prisidėjo lietuvis, lietuvių emigrantų sūnus, įkvepia. Kai ką gal įkvėpė ir mokslininko drąsa parodyti nuogą užpakalį universiteto auditorijai, o ir televizijos žiūrovams. Žinoma, tai buvo simbolis. Simboliai padeda susikalbėti. Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas – toks pilnas Kolumbijos prezidentu taip ir netapusio herojaus vardas. Jo mama – Nijolė Šivickas – ypatinga menininkė. „Dirbu su moliu“, – ne kartą ji sako kamerai, už kurios stovi italas Sandro Bozzolo. Ir dar sako, kad Antanas irgi moka dirbti (Nijolei darbas – būtinai rankomis) viską, tik ne lyginti. Na, drabužių gal ir nemoka, bet svietą?

Antanas (ne)moka lyginti Kotryna Lingienė

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kadras iš filmo „Nijolė“.

2019 SPALIS

3 7


3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kadras iš filmo „Nijolė“. Antanas su Nijole ruošiasi jos kūrybos pristatymui Vilniuje.

2019 SPALIS

3 9


P

.

S

.

Filmo „Nijolė“ istorija prasidėjo Kaune – ne, čia negimė nei Antano mama, nei tėvas. Čia pagal „Erasmus“ programą atvyko studijuoti Sandro. „Lygiai prieš trylika metų šiandien, rugsėjo 23-iąją“, – sėdėdamas prieš auditoriją sausakimšoje laikinojoje „Romuvos“ kino salėje sako režisierius. Jam tai pirmasis tokios apimties darbas, filmuotas ir Kolumbijoje, ir Lietuvoje. Apie Antano šeimą jis sužinojo atsitiktinai, ieškodamas įdomių istorijų. Rado ne tik istoriją, bet ir… naują šeimą. Su Nijole Bogotoje gyveno, leido jai prisijaukinti kamerą taip, kad šios nejaustų. Normalu, kad būnant garsaus politiko mama nuo objektyvų pavargsti. Vos baigus filmą ir parodžius jį pagrindinei herojei, pernai Nijolė mirė. Ji palaidota Bogotoje. Filme kapinių – lietuviškų ir kolumbietiškų – scenų tikrai yra. Bet daug daugiau to jokiomis technologijomis nepagaunamo mamos ir sūnaus ryšio, stipresnio už rankos paspaudimą, gilesnio už žvilgsnį. Atrodo, nemaža dalis „Nijolę“ žiūrėjusių mamų filme pamatė save. Gal dėl to taip spaudė rankas Antanui ir dėkojo už meilę, šilumą, buvimą. Visą savaitę bendravęs su žiūrovais visoje Lietuvoje, tądien dar atlaikęs susitikimą „Kaunas 2022“ biure, prieš seansą Antanas atrodė pavargęs. Mėnesį medžiojusi interviu (jau buvome susiskambinę su Sandro Bogotoje, bet, bet, bet), maniau, kad nebeturiu jokių šansų, nors filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė („Just a moment“) labai stengėsi man padėti. Šansas radosi Ryčio Zemkausko automobilyje, pro stiklus vis dar mojuojant žiūrovėms. Buvo jauku. Kaip jūs sapnuojate? Lietuviškai ar ispaniškai? Man atrodo, kad abiem kalbom. Daugiau vis tiek ispaniškai. Prieš pirmą kelionę į Lietuvą sapnuodavau

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ją. Iš knygų, iš atsiųstų nuotraukų. Tos nuotraukos būdavo nekokios kokybės rusų laikais. Būdavo toks ritualas – rašyti laiškus seneliams. Mes parašom juodraštį, motina sukoreguoja, perrašom ir siunčiam paštu. Niekada nekilo klausimas, ar viskas, ką jums sako mama, yra teisybė? Visada ja pasitikėjot šimtu procentų? Ji mokėjo taip stipriai privilegijuoti vaikų perspektyvą, kad jei jinai ką nors slėpdavo, tai dėl mūsų gero. Jai būdavo aišku, kad turi būti taip ir taip. Ji neplepėjo. Kalbėdavo labai rimtai. Pasikalbėjimo rimtume buvo dalis mūsų gero sugyvenimo. Žiūrint filmą man įstrigo scena, kurioje jūs atvažiuojate pas tėčio giminaičius Lietuvoje. Jie labai džiaugėsi jus su mama matydami, glėbesčiavo, grojo armonika, vaišino. Net verbą degino. Jūs abu ten atrodote gana sutrikę, gal net išsigandę. Buvo labai stiprios emocijos. Net Nijolė verkė, kas yra labai reta. Tai parodyta filme. Emocijos yra svarbus, nors pavojingas dalykas. Žmogus gali apsirikti su emocijomis. Bet be jų gyventi yra neįmanoma. Tai reikštų prarasti gyvenimo spalvas. Jus neretai pristato kaip ekscentrišką asmenybę, skandalistą. Mamą – kaip sudėtingą asmenybę. Man kaip tik filme jūs pasirodėt labai paprasti, tiesūs ir aiškūs. Jo, labai daug žmonių sako: „Aš jaučiu, kad aš suprantu tave.“ Aš tikiu, kad kiekvienas kolumbietis save mato kaip žmogų, kuris gali su manimi kalbėtis, iš mano patirčių pasimokyti. Tiesioginė komunikacija yra pats


svarbiausias dalykas, kai nori diriguoti žmones. Ar galima taip sakyti? Diriguoti? Ar reikia sakyti „valdyti“? Ar filmo režisierius Sandro per tuos kelerius metus tapo jūsų šeimos nariu? Galima taip sakyti. Teisingai. Tas santykis išsivystė neįtikėtinai. Aš dar kartais prabundu ir galvoju, kas čia įvyko. Gražus suartėjimas vos per keletą metų. Kaip jūs galvojat, kodėl lietuviai taip šiltai priima šitą filmą ir jus patį? Nenori paleisti, fotografuojasi. Mes juk jus pažįstam tik iš žiniasklaidos. Nebuvote politiku Lietuvoje.

Jūsų mama filme sakė kažką panašaus į tai, kad nemėgsta būti tarp žmonių. Kaip manot, ar tai jai galėjo padėti išsaugoti lietuvybę? Jo, turbūt, toks jos buvo supratimas. Bet ji tikėjo, kad žmogų gali saugoti jo kraštas. Nežinau, kiek kartų kolumbiečiai man yra padėję, net išgelbėję gyvenimą. Esu tikras, kad lietuviai irgi padėjo, kad mano motina pragyventų tuo metu, kai liko be vyro. Daug dalykų nežinom. Bet žmogus gali sulaukti pagalbos iš ten, iš kur niekada nesitikėtų.

O Nijolė niekada negalvojo grįžti gyventi į Lietuvą? Arba jūs pats? Ji keletą kartų buvo atvažiavusi. Aš pats jau esu labai toli, ir profesine prasme. Vienu metu svajojau čia dėstyti, bet buvo toks ginčas – Kaune ar Vilniuje. Jaučiausi tarp dviejų ugnių. Bet... Toks lietuvis kadaise man yra pasakęs: jei nori tyrinėti, važiuok į tyrimų centrus. Į Londoną, Paryžių, Bostoną. Bet jei pasilieki čia – jis turėjo omenyje Kolumbiją – tai turi kažką padaryti dėl šito krašto. Matote, kai kurie lietuviai buvo didesni Kolumbijos patriotai negu patys kolumbiečiai.

Filmo „Nijolė“ pasaulinė premjera įvyko pernai 61-ajame tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Aplankiusi gimtinę, „Nijolė“ keliauja toliau. Spalį filmą galite pamatyti „Romuvoje“, taip pat – Vilniaus „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“, Klaipėdos „Arlekine“. Ir Kolumbijoje – „Nijolės“ laukia premjera tarptautiniame dokumentikos festivalyje Bogotoje. Bus anšlagas – dukart miesto meras mylimas iki šiol.

facebook.com/nijolefilm

Gal tai kaip tik ir padeda, kad aš neturiu čia interesų. Lietuviai dabar laisvi. Jie išsilaisvino ne tik kaip kraštas, su konstitucija ir taip toliau, bet ir nuo kaltės ir gėdos jausmo. Turbūt aš prie to prisidėjau kažkiek. Nebūtinai lietuviai eina ta pačia linkme kaip aš, bet jie mato kažką bendra. Lietuvoje yra tokia grupė – „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Man ta muzika labai labai patiko. Apie juos sužinojau iš kolumbiečių. Geras ratas apsisuko. Ilgai jų klausiau ir kitus raginau klausytis. „Į Venesuelą“ – gražiai sukurta.

2019 SPALIS

4 1


Maršrutas SCENA Ketvirtadienis, 10 03, 19:00

Tarptautinis šokio festivalis AURA29

Penktadienis, 10 04

Tarptautinis šokio festivalis AURA29 Įvairios vietos

U

S

Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62/V. Putvinskio g. 53

K

A

L

E

N

D

O

R

I

„Žvėrių karnavalas“. Vojtech Brtnicky nuotr.

„Auros“ nuotr.

Kultinis renginys šiemet prasidėjo dviem satelitiniais įvykiais Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje ir Raudondvario dvare. Spalio 3 d. nepraleiskite šokio teatro „Aura“ premjeros „OH-2“ – tai bus ir proga susipažinti su nauja tarptautine trupe. Spektaklio pavadinimas reiškia „Tik žmogus“ (angl. „Only Human“). Jo choreografę Christine Bonansea, pirmąją projekto dalį jau pristačiusią Niujorke ir Berlyne, ypatingai domina žmogaus santykis su erdve: tiek vidine, tiek mus supančia.

Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ketvirtą popiet Nacionaliniame Kauno dramos teatre – šokio trupės „ Barbora Látalová & Col.“ (Čekija) spektaklis vaikams „Žvėrių karnavalas“. Vakaro pirmieji, teatro didžiojoje scenoje – estai „Roona & Flak“ ir jų „Pagrindinis variklis“, pernai nominuotas Estijos šokio apdovanojimams. Naktinis spektaklis BLC salėje – Izraelio kritikus sujaudinęs poros scenoje ir gyvenime Niv Sheinfeld ir Oren Laor pasirodymas „Trečiasis šokis“. Spektaklyje šokėjai apmąsto meilės, mirtingumo ir poreikio būti pripažintam temas. „Trečiasis šokis“ prasideda romantiškomis klišėmis, bet palaipsniui atsiskleidžia pagrindiniai žmogaus poreikiai, kurie slypi šiuose simboliuose.


Spalis Šeštadienis, 10 05

Sekmadienis, 10 06

Įvairios vietos

Įvairios vietos

Tarptautinis šokio festivalis AURA29

Tarptautinis šokio festivalis AURA29

„Vienas, Vienas ir Vienas“. Rune Abro nuotr. „Ateivių ekspresas“. Borut Bučinel nuotr.

Vidurdienį mažuosius šokio gerbėjus vėl kvies čekų „Žvėrių karnavalas“. Vakare dramos teatre Ben J. Riepe šokio trupė iš Vokietijos parodys spektaklį „Be pavadinimo: Persona“, nukreipsiantį mus į kitokį kūno suvokimą. Naktinis susitikimas Kauno miesto kameriniame teatre – su slovėnais Žigan Krajnčan ir Gašper Kunšek. Jų „Ateivių ekspresas“ – tai nuolat besikeičiantis spektaklis arba dar tiksliau: struktūrizuota improvizacija, kurios sandara yra pritaikoma ir keičiama su kiekvienu pasirodymu.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Penkios minutės iki vidurdienio Kauno rotušėje startuos festivalio šokio ekskursija „4x4“. Per tris valandas netikėtose erdvėse pamatysite Ulos Liagaitės „Silpnybės praktiką“, Jānis Putniņš ir Evos Kronbergos (Latvija) „Idealią moterį“, Kyrie ir Love (Švedija / Japonija) „KaGaMiToMiMi“ ir Maya Yogel (Izraelis) „Almost a Mensch“. 29-ojo festivalio uždarymo vakaras vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Čia stebėsite Izraelyje 1992 m. Adi Sha’al ir Noa Wertheim įkurto šokio teatras „Vertigo“ spektaklį „Vienas, Vienas ir Vienas“. Tai spektaklis apie kiekvieno žmogaus vidinį poreikį būti užpildytu, nuolat patiriant fragmentuotos realybės iššūkius, egzistencinėse ir socialinėse sferose.

2019 SPALIS

4 3


Maršrutas Penktadienis, 10 11, 18:00

Spektaklis „Žemės ar moters“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Spektaklis „Žemės ar moters“ – daugelį metų Nacionalinio Kauno dramos teatre rodomos pirmosios lietuviškos komedijos „Amerika pirtyje“ tradicijos tąsa. Kaimo žmonių kasdienybė, alsuojanti paprastumu, harmonija bei meile savai žemei, vaizduojama pasitelkiant tradicinį lietuvišką humorą, spalvingus veikėjų charakterius bei nuo seno ašaromis ir juoku apipintą situaciją – piršlybas. Skiriama kūrinio autoriaus Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms. Spektaklis pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems – su surtitrais. Penktadienis, 10 11, 18:00

Spektaklis „Gero humoro dozė“

„Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26 10 metų meilės, patirties, azarto, praktikos, aistros, kūrybos Lietuvos, Anglijos, Danijos, Ukrainos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Airijos, Rusijos scenose ir festivaliuose sukaupęs „Kitas Kampas“ kviečia ir vienuoliktą sezoną įsitraukti į jų kuriamą nuotykį: „Mums rizika, o tau – pramoga / Mums meistrystė, tau – šventė / Tavo žodžiai – mūsų įkvėpimas / Tavo smalsumas – tai mūsų kuras / Dar nežinom kas, bet tau bus juokinga.“

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sekmadienis, 10 13, 10:00 / 12:00

Spektaklis „7 ratai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Ernestos Lankauskaitės nuotr.

Skambant gyvai atliekamai lietuvių liaudies vokalinei, sutartinių bei tautinių instrumentų muzikai, kartu su spektaklio mažieji jungiasi į apeigas ir žaidimus. Ievos Jackevičiūtės „7 ratai“ – tai kelionė per 7 skirtingas spalvas, garsus, kokybes, būsenas, ritualines apeigas. Tai smagumas drauge su aktoriais patirti, kaip paprasti kasdieniai ritualai, žaidimai, dainos ir pasakos gali tapti nekasdieniškais patyrimais ir bendryste. Ketvirtadienis, 10 17, 18:00

„Sombras“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Šimtąjį teatro sezoną pradedantis režisieriaus Gintaro Varno eksperimentas – tai pamąstymas apie teatro prasmę ir vertę, kvietimas diskusijai apie teatro meną ir menininką, siekiantį nepasiekiamos tiesos. Dramaturginį koliažą sudaro ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos tekstai bei ištraukos iš italų dramaturgo Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“. Tai intelektuali


Spalis kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis.

Ketvirtadienis, 10 24, 18:00

Spektaklis „Getas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Penktadienis, 10 18, 18:00

Spektaklis „Nacionalinės daržovės“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Tai spektaklis toksinių santykių, priklausomybės, negalėjimo priimti sprendimą, strigimo sau paspęstuose spąstuose temomis, kurios kaip niekad tapo aktualios „atsiveriančių galimybių“ pasaulyje. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, besitikintys stebuklo. Jie įstrigę sekinančiuose santykiuose, kamuojami priklausomybių ir niekaip negalintys priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Tai situacija, kurią spektaklio režisierė Agnė Dilytė vadina „mirties šokiu uždaroje erdvėje“. Penktadienis, 10 18, 18:00

Spektaklis „Nutolę toliai“ „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Cezario Graužinio ir „cezario grupės“ aktorių parengtas spektaklis buvo gana netikėtas posūkis šių menininkų kūrybiniame kelyje – tai poezijos spektaklis, besiremiantis poeto Pauliaus Širvio kūryba. Spektakliu režisierius siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę P. Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką. Spektaklio kūrybinė grupė 2011 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, o režisierius – Boriso Dauguviečio auskaru. Tais pačiais metais spektaklis įvertintas ir Dalios Tamulevičiūtės vardo premija.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. Gintaro Varno režisuotas „Getas“, dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms – tai pasakojimas apie tuos, kurie sukūrė unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. Tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 SPALIS

4 5


Maršrutas Šeštadienis, 10 26, 19:55

Tiesiogiai iš „Metropolitan Opera“: „Manon“

„Forum Cinemas“ tęsia didelio pasisekimo kasmet sulaukiančias transliacijas iš „Metropolitan“ operos Niujorke. Šįkart ekrane – Jules’o Massenet opera „Manon“. Dirigentas: Maurizio Benini. Atlikėjai: Lisette Oropesa, Michael Fabiano, Carlo Bosi, Artur Ruciński, Brett Polegato, Kwangchul Youn. Sekmadienis, 10 27, 18:00

Spektaklis „Senos damos vizitas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Antradienis, 10 29, 18:00

Spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti. Pastatyme režisierius Gildas Aleksa ir „Teatrono“ trupė mėgins Kandido nepasiduodančiomis akimis pažvelgti į šias skaudžias temas per komiškumo prizmę.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kiek kainuoja teisingumas? O galbūt tai tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir silpnybes?

MUZIKA Šeštadienis, spalio 5, 18:00 Donato Stankevičiaus nuotr.

„Senos damos vizitas“ – pjesė, atnešusi šveicarų dramaturgui Friedrichui Dürrenmattui (1921–1990) pasaulinę šlovę. Rašytojas priverčia juoktis ir liūdėti, kvatotis ir baisėtis. Režisierius Aidas Giniotis mėgina išryškinti svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė, kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė, kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai?

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Koncertas „Eduardo Balsio muzika“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras parengė koncertinę programą iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919–1984) jubiliejiniams metams paminėti. Koncerte skambės 1954 m. E. Balsio parašytas Pirmasis koncertas smui-


Spalis kui ir orkestrui. Jį atliks klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras. Antroje koncerto dalyje klausytojai išgirs Siuitą simfoniniam orkestrui iš vienintelio E. Balsio sukurto baleto „Eglė žalčių karalienė“.

Trečiadienis, 10 09, 19:00

„Metallica & San Francisco Symphony: S&M2“ Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Šeštadienis, 10 05, 21:00

„Molchat Doma“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„Metallica“ nuotr.

Grupės archyvo nuotr.

Post-punk perlas iš gudų žemės, kurių albumas „Etazhi“ post-punk.com pripažintas geriausiu 2018 leidiniu ir perleidžiamas vokiečių „Detriti Records“ jau penktą kartą, atvyksta į Kauną. Kitur Europoje į grupės koncertus bilietų nebelieka, tad nepasikuklinkim. Šeštadienis, 10 05, 23:00

„Digital Tsunami: Nastya Muravyova“

Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Pakeitęs įėjimo vietą, klubas nekeičia krypties ir šį sezoną toliau rikiuoja stipriausius elektroninės muzikos įvykius. „Digital Tsunami“ trijulė į Kauną atsiveža Kijevo reivo fenomeno atstovę.

Dvigubas koncertinis „Metallica“ ir San Fransisko simfoninio orkestro albumas „S&M“ buvo išleistas 1999 lapkričio 23 d. „Master of Puppets“, „Sad but True“, „Enter Sandman“, „For Whom the Bell Tolls“, „The Call of Ktulu“, „Nothing Else Matters“ ir kiti žymiausi „Metallica“ kūriniai jame suskambėjo visiškai naujai – netikėtas metalo ir klasikos lydinys užbūrė ir privertė užgniaužti kvapą muzikos mylėtojus visame pasaulyje. Po 20-ies metų pertraukos „Metallica“ vėl dalinasi scena su šiuo orkestru. Net pustrečios valandos seansas, kuris bus rodomas viso pasaulio kino teatruose, sujungtas iš dviejų pasirodymų, rugsėjo 6 ir 8 dienomis vykusių naujoje San Fransisko sporto arenoje „Chase Center“.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 SPALIS

4 7


Maršrutas Lietuvos vardo paminėjimo 1100-mečiui skirtame koncerte dalyvaus VDU kamerinis orkestras (dirigentas Jonas Janulevičius) ir solistai Žygimantas Galinis, Nerijus Noreika, Gitana Pečkytė, Živilė Lamauskienė.

Ketvirtadienis, 10 10, 18:00

Ciklo „Muzikiniai dienoraščiai“ koncertas

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Cikle kartą per mėnesį dainuojamosios poezijos atstovai kvies pasiklausyti autorinės kūrybinės. Pirmąjį ciklo koncertą surengs dainuojantis aktorius, unikali asmenybė, daugiasluoksnis artistas Kostas Smoriginas. Jis pristatys retrospektyvinę geriausių savo dainų programą. Scenoje K. Smoriginui pritars ištikimas bendražygis, jo dainų aranžuotojas, kompozitorius Audrius Balsys ir gitaros virtuozas Martynas Kuliavas.

Kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno autorinis vakaras Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Algimantas Kubiliūnas (g. 1939) – vienas produktyviausių Kauno kompozitorių, įvairių muzikos žanrų autorius, kurio kūryba išsiskiria puikia formos pajauta, gausius kontrastus, lyrikos ir audringų proveržių momentus, liudijančius romantišką kompozitoriaus prigimtį, suvaldo racionalūs kūrybiniai sprendimai. Koncerto programoje, be kitų kūrinių, skambės ir staigmena – 1961 m. parašytas kūrinys „Beržas“, kuris dar iki šiol neatliktas, bet, autoriaus žodžiais tariant, „neprarado savo meninės vertės, nežiūrint į prabėgusius daugiau nei penkiasdešimt metų…“

Sekmadienis, 10 13, 14:00

Muzikinė pasaka „Džiazolendas“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Kauno bigbendo atliekamos muzikinės pasakos „Džiazolendas“ išskirtinumas – trombonininko ir kompozitoriaus Jievaro Jasinskio džiazo stilistikos kūrinys su improvizaciniais, informatyviais ir žaismingais epizodais. Muzikos kalba prabils kuriami personažai Misteris Svingas ir Miss Bosanova, tampriai siejami su džiazo istorijos raida. Sekmadienis, 10 13, 15:00

Koncertas „Sakralinės muzikos šedevrai“

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

4 8

Antradienis, 10 15, 18:00

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Penktadienis, 10 18, 20:00

Eros Ramazzotti

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Keliolikos solinių albumų, iš kurių daugelis tapo auksiniai ir platininiai, autorius taip pat gali pasigirti ne vienu prestižiniu apdovanojimu ir įspūdingais duetais su Joe Cocker, Adriano Celentano, Luciano Pavarotti bei kitais legendiniais atlikėjais. Italų dainininkas Kaune pristatys pernai išleistą albumą „Vita ce n‘è“, kurio turas aprėpia penkis kontinentus.


Spalis Penktadienis, 10 25, 18:00

Jubiliejinis Kauno valstybinio choro koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Vienas ryškiausių prestižinių ir reprezentacinių Lietuvos kolektyvų – Kauno valstybinis choras, vadovaujamas savo įkūrėjo, meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Petro Bingelio, švenčia 50-ąjį jubiliejų. Išskirtine garso kokybe ir itin plačia dinamine raiškos skale pasižyminčio choro repertuaro apimtys jau artėja link dviejų šimtų pasaulinės muzikos klasikos lobynui priklausančių didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių partitūrų. Jubiliejaus proga choras klausytojus kviečia į šventinį vakarą pasiklausyti įspūdingosios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“, kurios atlikimas didžiuliame Berlyno stadione 1992 m. chorui tapo vienu iš įsimintiniausių koncertų, kada jam plojo 75 tūkstančių klausytojų minia. Dalyvaus Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai.

KINAS 09 26 – 10 06

Tarptautinis Kauno kino festivalis Įvairios vietos

tamsioms galerijų salėms skirtų juostų iki filmų, kuriems žadami Oskarai – Tarptautinis Kauno kino festivalis ir toliau vykdo savo pažadą žiūrovus supažindinti su kino pasaulio naujienomis. Po dviejų savaičių Kaune festivalis aplankys ir kitus Lietuvos miestus. 10 01 – 10 31

Filmų programa „Sidabrinė sruoga“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo „Damų laimė“

Spalis – senjorų mėnuo. Visus senjorus, mylinčius kiną, „Romuva“ kviečia džiaugtis specialia filmų programa. Įėjimas į šiuos seansus nemokamas, tačiau būtina atsiimti kvietimą kasoje, parodžius senjoro pažymėjimą.

Įdomiausius savaitės maršrutus pilnas.kaunas.lt sekite

Festivalis šiemet jau 12-ą kartą kauniečius kviečia atrasti nekomercinį kiną, skatinantį žiūrovus klausti, nebijoti reaguoti ir diskutuoti. Nors festivalis visuomet skyrė ypatingą dėmesį menininkų filmams, šįkart jo programą nušviečia ir daug žymiausių pasaulio kino festivalių favoritų. Nuo

2019 SPALIS

4 9


Maršrutas 10 03 – 10 13

Lenkų kino festivalis

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 6

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kadras iš filmo „Dar viena gyvenimo diena“.

Spalį penkiuose Lietuvos miestuose vyks Lenkijos instituto Vilniuje rengiamas 19-asis Lenkų kino festivalis. Jo programoje – rinktiniai filmai iš Kanų, Berlyno, Sandanso ir kitų pasaulio kino festivalių. Kai kurių pagrindinės programos filmų premjeros vos prieš kelias dienas įvyko didžiausiame lenkų filmų festivalyje Gdynėje, o visai netrukus apdovanojimus pelnę darbai pasieks ir Lietuvos žiūrovus.

PARODOS 09 06 – 10 06

Festivalis „Kaunas Photo“ Įvairios vietos

10 11 – 10 20

Festivalis „Nepatogus kinas“ Įvairios vietos

Kadras iš filmo „Labas, Robote“ (Hi, AI).

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomerci-

5 0

nis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu dvylikoje Lietuvos miestų pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Karolinos Krinickaitės nuotr.

16-asis tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ šiemet pristato temą „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“. Festivalio teminė programa pristatoma M.Žilinsko dailės galerijoje, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje ir VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre, taip pat keliose senamiesčio erdvėse ir lauko parodose miesto aikštėse.


Spalis 09 12 – 12 01

„Paroda „Veidu į Kauną“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15 Paroda skirta Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos kūrybinės veiklos šešiasdešimtmečiui paminėti. Konceptualią mokinių darbų parodą daugiausia sudaro piešiniai, skulptūros ir keramikos kūriniai. Parodos kuratorės, mokytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės sumanymu čia pristatomi įvairaus amžiaus Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos mokinių erdvinės plastikos darbai, atspindintys ne tik mokymo programos uždavinius, bet ir tuos meninius įgūdžius bei gebėjimus, kuriuos vaikai įgijo mokydamiesi. 09 14 – 10 13

Paroda „Miestelis sodo pakrašty, pakrašty miestelio“ POST galerija, Laisvės al. 51A

Evitos Vasiljevos (LV/NL) ir Danielio Walwino (GB/NL) dueto kūriniai pasižymi skirtinga menine raiška, o jų kūryba kartu pristatoma pirmą kartą (o Lietuvoje – pirmą kartą apskritai), parodoje šių menininkų darbai intuityviai susilieja į vientisą pasakojimą, kurdami alegorišką santykį tarp gamtos ir architektūros, atminties ir lūkesčio motyvų. „Town at Edge of Garden at Edge of Town“ – tai koliažas, kuriame nuolatinis pasikartojimas leidžia skleistis vis naujoms reikšmės užuomazgoms, o nutylėjimas tampa iškalbingesnis, nei tai, kas ištariama balsu.

10 04 – 10 19

KAFe2019: Paroda „Architekto herbaras“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

A. Ambrazevičiūtės iliustr.

Kaunas – dizaino miestas, modernizmo architektūros perlas, būsimoji Europos kultūros sostinė. Šiame Kaune pastatų fasadai sparčiai renovuojami, parkų pievos šienaujamos, o paupiai dunkso įrėminti betono apvadų. Tačiau architektė Aistė Ambrazevičiūtė siūlo žvilgterėti į kitokį Kauną, kuris kiekvieną dieną kuria savo raštus ir generuoja simbiotiškus dizaino sprendimus. Parodoje šie išraiškingi gamtiniai raštai ir medžiagiškumo pavydžiai, užfiksuoti šiuolaikinių technologijų pagalba, persipina su žmogaus kuriamo pasaulio artefaktais. Spalio 15 d. 18 val. vyks ekskursija po parodą su autore. Spalio 17 d. 17 val. ekskursija vyks ir gestų kalba.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 SPALIS

5 1


Maršrutas 10 31 – 11 15

KAFe2019: Paroda „Architektas Erikas Bryggmanas“

Erikas Bryggmanas (1891-1955) – vienas svarbiausių Suomijos architektų, kartu su Alvaru Alto šioje šalyje pradėjęs funkcionalizmo erą. Jo kūrybą pristatanti paroda parengta pagal Mikko Laaksoneno knygą „Architect Erik Bryggman: Works“. 10 10 – 11 09

Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Dariaus Petrulio nuotr.

Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapimas atsakingu išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi – mamos Numeris vienas. O mamos iki tapdamos mamomis, irgi gyveno savo gyvenimus, stengėsi save išreikšti, realizuoti. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šiuolaikinės menininkės Vaidos Tamoševičiūtės viena pagrindinių kūrybos sferų jau kurį laiką yra performanso menas. Menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performanso metu sukurtoje realybėje. 2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyvena transformacinę būseną ne tik kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito, dar bejėgio mylimo mažo žmogaus, parengimą gyvenimui. Kartu, tai neišvengiamai turėjo įtakos kūrybai – jos galimumui ir temai. Bandydama neprarasti kūrybos autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenka Clayton. Įsigilinusi į šiuolaikinės menininkės mamos temą, Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno institucijas, menininkų rezidencijų programas ir tai yra viena jos kūrybos temų. 10 14 – 10 28

KAFe2019: Studentų baigiamų jų darbų paroda-konkursas „Studijų KAFe“

Vilniaus g. 1 (erdvė prie Arkikatedros Bazilikos) Kauno architektūros festivalis prieš kurį laiką kvietė dalyvauti tarptautiniame aukštųjų mokyklų architektūros studentų – bakalaurų ir magistrų baigiamųjų darbų parodoje-konkurse. Šioje ekspozicijoje galėsite pamatyti geriausiuosius.


Spalis 10 14 – 11 11

KAFe2019: „Feedback“

LAS Kauno skyrius, Vilniaus g. 22 Ši Kauno architektūros festivalio paroda pakvietė penkis užsienyje studijas baigusius jaunuosius architektus pristatyti savo darbus ir užmegzti grįžtamąjį ryšį su Lietuva. Parodoje darbus eksponuos Mantas Gipas (Umeå University, Švedija), Dalia Puodžiūtė (KU Leuven, Belgija), Julius Seniunas (KU Leuven, Belgija), Kotryna Urbonaitė (Delft University of Technology, Olandija) ir Gabrielius Varnelis (Delft University of Technology, Olandija). Eksponuojami darbai palies platų spektrą temų – nuo teismo ekspertizės centro Bukarešte iki heterotopinių enklavų Bankoke.

KITI RENGINIAI 09 18 – 10 15

Ekskursijos „Modernėjančios Lietuvos ženklai“ Įvairios vietos

Kauno menininkų namų inicijuotas projektas „Modernėjančios Lietuvos ženklai“ – tai siekis Kauno architektūrą pristatyti kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Rugsėjo ir spalio mėnesį bus surengtos 12 žmonėms su klausos negalia pritaikytos ekskursijos po Europos paveldo ženklą gavusius ir UNESCO Pasaulio paveldo statuso siekiančius modernizmo pastatus. Ekskursijas ves gidai Paulius Jurjonas ir Jurgita Jankutė-Meškinė. Norintys dalyvauti ekskursijose turėtų registruotis Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre arba el. paštu kaunokrc@gmail.com.

10 04 – 10 26

Projektas „Puota: audiokultūra. Pojūčiai“ Autobusai nr. 23 ir 6A

„Puotos“ nuotr.

Kiekvieną spalio šeštadienį riedėti autobusais nr. 23 ir 6A bus mažų mažiausiai įdomu. „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ alumnų idėja – kad miestiečių keliones lydėtų studijoje skaitovų įrašyta poezija – siekia priartinti kultūrą prie žmogaus. Girdėsite jaunųjų į atvirą kvietimą atsiliepusių autorių kūrybą – gal toks netikėtumas pakvies su poezija susipažinti artimiau? Šeštadienis, 10 12, 18:00

KAFe2019: „Mediniai centre [NE]reikalingi“ Vieta bus patikslinta

Trečiajame Kauno architektūros festivalio ciklo „Mediniai centre [NE] reikalingi“ renginyje bus pristatytas specialus žemėlapis skirtas medinei architektūrai Kauno centre. Renginio metu bus apžvelgti jau įvykę etapai – kartu su „Architecture of Shame“ (Italija) organizuotos dirbtuvės ir Kauno ekspozicija Materoje vykusiame festivalyje „Birthday of Shame“. Vėliau dalyviai bus pakviesti į vakarinę ekskursiją, pasakosiančią apie medinės architektūros praeitį, dabartį ir galimą ateitį.

2019 SPALIS

5 3


Maršrutas Šeštadienis, 10 12, 18:15

Ekskursija „Operacija „Vanagas“

Kalniečių ir Kampo g. kampas

Susitikę prie paminklo Vanagui pasivaikščiosite po vietas, kurios buvo įtrauktos į sulaikymo operacijos planą, sužinosite kurioje vietoje stovėjo namas, kuriame buvo apsistojęs šis garsus žmogus, ir pažinsite jo asmenybę. Ekskursiją ves gidas Deimantas Ramanauskas. 10 17 – 10 24

Istorijų festivalis Įvairios vietos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

1956 m. spalio 12 d., Kaunas, Kalniečių mikrorajonas. Į gatvę su dviračiu išrieda antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, LLKS prezidiumo narys A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona. Diena graži, saulėta, pučia kiek žvarbokas vėjas. Nuvažiavus kelis šimtus metrų juos sulaiko KGB agentai.

„Kaunas 2022“ nuotr.

Pirmąjį Istorijų festivalį inicijavo projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Atminties biuras“. Prie šios idėjos prisijungė daugiau nei kelios dešimtys partnerių ir bendraminčių – muziejai, teatrai, bendruomenės, menininkai, istorikai – visi

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tie, kurie tiki, kad šis miestas ir rajonas pilni nepaprastų istorijų. Didysis Istorijų festivalio atidarymas spalio 18 d. vyks senosiose Kauno kapinėse, vadinamajame Ramybės parke. Šios ypatingos vietos istorijas išdainuos „Istorijų choras“. Ramybės parkas festivalio dalyvius kvies visą savaitę – čia, keturių konfesijų sankryžoje, veiks iš Kauno kilusios britų menininkės Jenny Kagan šviesos ir garso instaliacija „Pavėjui“, bus pristatyti interaktyvūs maršrutai, gatvės meno kūriniai, atvirų durų dienas bei ekskursijas rengs musulmonų ir stačiatikių bendruomenės, Kauno bienalės menininkas pristatys interaktyvią papildytos realybės skulptūrą. Vienas pagrindinių, kartu ir jautriausių festivalio renginių – „Paskutinis koncertas“ – laukia spalio 20 d. Nedaug kas žino, jog Antrojo pasaulinio karo metu Vilijampolės gete talentingi muzikantai susibūrė į orkestrą. Apie jo atminimui skirtą renginį šiame numeryje pasakoja režisierė Agnė Dilytė. Per savaitę festivalio istorijos pasklis ne tik po visą miestą, bet ir Kauno rajono gyvenvietes. Kauno miesto muziejus kvies prisiminti verslius 90-uosius, ragins atnešti tuos laikus menančių daiktų bei dalintis šio dešimtmečio istorijomis. Be to, festivalio istorijos užklups ir „Caffeine“ kavinėse, kurių lankytojai ant specialių festivalio atvirukų galės užrašyti ir savo atsiminimus. Šeimos, jaunimas ir senjorai bus kviečiami dalyvauti profesionalių istorijų pasakotojų pasirodymuose, ieškoti Kauno slibino, belstis į tarpukario butus, vartyti dulkėtas knygas, tyrinėti ne tik miesto, bet ir kitų šalių kvapus ir skonius. Naujai į savo istoriją pažvelgs Istorinė Prezidentūra, pasitelkusi profesionalius


Spalis aktorius, Maironio literatūros muziejus dalinsis pasakojimais, menančiais ne tik Maironį, bet ir vaikų darželį ir barą „Pegasą“, o Kauno moksleiviai pakvies jaunimą į „Istorijų slemą“. Programa: www.istorijufestivalis.eu

Penktadienis, 10 25, 18:00

„Blyksniai“. Videomeno peržiūros Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Trečiadienis, 10 16

KTU „WANTed“ karjeros dienos „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Planuojama, kad penkioliktus metus KTU organizuojama didžiausia Baltijos šalyse studentų, absolventų ir įmonių atstovų kontaktų mugė sutrauks daugiau nei 140 darbdavių atstovų ir apie 9 tūkst. lankytojų. Ketvirtadienis, 10 17, 20:00

Eurolyga. Kauno „Žalgiris – Madrido „Real“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Rimas Sakalauskas. „Sinchronizacija“.

Medijų meno ir kultūros tyrinėtojas Prof. dr. Remigijus Venckus pristatys penkių lietuvių autorių videokūrinius. Tai – Rimo Sakalausko „Sinchronizacija“, Kristinos Inčiūraitės „Šešėlio aidas“, Eglės Rakauskaitės „Gariūnai“, Andriaus Kviliūno „Genesis“ ir „Sapnas apie Iraną“ bei Anastasijos Sosunovos „Tainstvo“ Renginio metu R. Venckus videofilmus aptars iš socialinių, technologinių bei geopolitinių perspektyvų, žiūrovus supažindins su videomeno raida. Projektą organizuoja Kirtimų kultūros centras.

„Žalgirio“ nuotr.

Sausakimša arena, žaliai baltos širdys, nuoširdūs šūksniai ir viltys populiariausiai krepšinio komandai Lietuvoje. Naujas „Eurolygos“ sezonas kėsinasi būti ir vėl rekordinis, o kauniečiai prie to tikrai prisidės. Svečiuose – karališkasis Ispanijos klubas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 SPALIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„ Kaunas visai nėra skylė, kaip jūs galvojote, o gražia gamta ir begaline erdve pasižymintis miestas su elektra, autobusais, žydais ir gausybe prastos kavos.“ Iš rašytojo Henry Parland (1908–1930) laiško tėvams. Kaune gyvenęs Henry Parland yra vienas pirmojo Istorijų festivalio veidų.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gediminas Skyrius, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Teodoras Biliūnas, Vaida Stepanovaitė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017Nr. Nr.102 (50) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 spalis  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 spalis  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded