KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 12

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

GERBIAMAS KALĖDŲ SENELI,

rašome jums laišką iš Kauno, miesto Lietuvos centre, kurį dažnas pavadina šalies širdimi. Galbūt esi apie mus girdėjęs – turime istorinę krepšinio komandą, tarpukariu buvome Lietuvos sostinė, tada pristatėme tūkstančius modernistinių pastatų, kurie visai neseniai tapo UNESCO pasaulio paveldo dalimi. Vieni sako, kad mūsų miesto pavadinimas kilo nuo

žodžio „kautis“, kiti linkę garsinti legendą apie tai, kad Kaunas gimė iš Nemuno ir Neries upių meilės. Mes prie pastarųjų, nors kautis už savo miesto garbę esame pasirengę kiekvieną akimirką.

Artėjant šventėms nusprendėme parašyti jums bendruomeninį laišką, kuris taptų palinkėjimu ir mums patiems. Vietos turime vos vos, o svajonių ir vizijų – gal kiek per daug. Galbūt šis išrašymo aktas taps akstinu pagaliau pradėti veikti.

Taigi, gerbiamas Seneli, nors esate labai užsiėmęs, tikimės, kad per šias Kalėdas aplankysite mūsų miestą ir jo gyventojams atnešite pilną maišą empatijos, dėžutę įsiklausymo, dovanų čekį bendrystei, pakelį buvimo čia ir dabar, megztos dvasinės šilumos, antipavydo tablečių, į knygas supakuotos išminties, kelias tonas pastilių

nuo sužvėrėjimo ir, be abejo, vitamino D (dėl šio pasitarkite su gydytoju ar vaistininku).

Mainais pridedame jums su šeimyna tekstų rinkinį, kuriame pristatome per Kalėdas tokių svarbių Kauno pašto pastatų istoriją, tyrinėjame postcrossingo fenomeną, sklaidome šventinių nuotaikų, linksmų ir liūdnų, kupiną Čiurlionio korespondenciją, ieškome vilties pas tremtinius, skaitinėjame ant Kauno sienų visatos paliktas žinutes ir susiėmę už galvos klausomės paštu siuntinėjamos alternatyviosios muzikos legendų. Pabaigoje –vizualus pasakojimas apie niekada taip ir neišsiųstus laiškus, tebūnie suveiksiantis kaip paskatinimas susiimti ir nusipirkti tą pašto ženklą. Tekstais kviečiame dalintis su visais aplinkiniais.

Kalėdų Seneli, tikimės, kad iki galo perskaitėte šį laišką ir maloniai prisiminėte, kad Kaunas – tikra jūsų ambasada. Esame Kalėdų miestas, nes mus globoja Šv. Mikalojus, jūsų paties prototipas. Taip pat Mikalojus – jūreivių, pirklių, lankininkų, atgailaujančių vagių, vaikų, aludarių, lombardininkų, žaislų gamintojų, nesusituokusių žmonių ir studentų globėjas. Ir kauniečių. Gera žinoti.

Šiame žurnale publikuojamų M. K. Čiurlionio laiškų originalai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

O DABAR PASAKYSIU JUMS NAUJIENĄ

REDAKCIJA

Sunku besuskaičiuoti, kiek šimtų ir tūkstančių kartų šiemet ištartas, užrašytas, nupieštas ar kitaip ištransliuotas

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas. Norisi tikėtis, kad daugybė tekstų, paskaitų, laidų, filmų, spektaklių, skulptūrų ir kitų kūrinių Lietuvai ir pasauliui padėjo kiek geriau pažinti prieš 150 metų gimusią asmenybę.

Šios publikacijos, o ir daugelio pirmoje pastraipoje minėtų įvykių nebūtų, jei ne Čiurlionio laiškai. Vilniaus knygų mugėje vasarį įvyko ilgai laukto leidinio – „M. K. Čiurlionio korespondencija“ II tomo pristatymas. I tomas, pasirodęs dar 2019 m., apėmė 195 laiškus iš egzistuojančių 291, giminėms ir bičiuliams, taip pat mecenatams parašytus nuo 1892 iki 1906 m., o antrojoje knygoje – likęs nepilnas šimtas Čiurlionio laiškų ir paskutiniai keleri jo gyvenimo metai. Šis dvitomis, kurio sudarytojai – Radoslav Okulicz-Kozaryn, Nijolė Adomavičienė ir Petras Kimbrys, yra fantastiška medžiaga besidomintiems vidiniu Čiurlionio pasauliu, jo ieškojimais, santykiais. Prieššventiniam numeriui parinkome keletą kalėdiškesnių laiškų, kuriuose – su metais ilgėjančiuose, gilėjančiuose ir tampančiuose srautu – gausu kasdienybės detalių, darbų ir džiaugsmų. Ir humoro! Galbūt Kastuko pastebėjimai įkvėps ar pakreips net ir jūsų šventes.

Mykolui Oginskiui

Leipcigas, [1901] XII 2/15

Leipcigas, gruodžio 15 J. Š. Pone Kunigaikšti!

Prašom man dovanoti, kad be aiškaus leidimo drįstu kankinti savo laiškais, bet negaliu susilaikyti nepasigyręs. Praėjusią savaitę mano profesorius Reinecke, turbūt norėdamas suteikti man malonumo, liepė mokiniams sugroti konservatorijoje vieną didesniųjų mano kompozicijų – styginių kvartetą. Didelio malonumo nepatyriau, nes grota blogai, bet, šiaip ar taip, tai rodo, kad mano profesorius domisi manimi, pagaliau man pačiam atrodo, kad padariau gana didelę pažangą. Tačiau dirbau kaip reikiant. Dabar (nuo 23-os) turėsiu visas 10 dienų švenčių! Bus galima gerokai pailsėti. Tik, pagalvojęs, kad neturiu nieko pažįstamo, visi toli, ten, už kalnų, nelabai ir džiaugiuosi tomis šventėmis. Mano šeimininkė žydė, tad niekas man švenčių čia nė neprimins, ir praeis jos nepastebėtos. Pamokų čia gauti labai sunku; iki šiol jokios neturiu, bet tikiuosi, kad po Naujųjų metų gal ką išsirūpinsiu, nes juk tai nepakeliama, kad taip vis nieko ir nieko.

Baigdamas reiškiu gilią pagarbą ir prieraišumą žemiausias Tarnas

K. Čiurlionis

Stasiui Čiurlioniui

Leipcigas, [1901] XII 9/22

Leipcigas, gruodžio 22

Mielasis Brolyti! Linkiu Tau džiaugsmingų švenčių ir visa ko gero. Patariu Tau per šventes knygas atidėti į šalį ir paūžti kaip reikiant, paskiau dėl to su didesniu noru dirbsi.

Aš savo šventes jau pradėjau: šiandien nutapiau kažką panašaus į Druskininkų ežerėlį, bet nepavyko, nes dangus išėjo kažkoks vokiškas, ir man baisiai pikta. Tačiau nepraradau vilties, kad būsimi mano tapybos darbai bus geresni. O Tu, snargly, rašyk man per šventes, tiktai daug, nes kai parvažiuosiu, gausi ausų. Aprašyk man smulkmeniškai Kūčias pas ponus Markiewiczius, kurią valandą? kas buvo? kaip atrodė? apie ką kalbėtasi? Būsiu Tau labai dėkingas, kaip ir už visus Tavo laiškus. Turiu jų net 8 ir prisipažįstu, kad dar niekas tiek ir taip dažnai man nerašė.

Apkabinu Tave nuoširdžiai

Tavo Kastelis

Marianui Markiewicziui

Leipcigas, [1901] XII 9/22

Leipcigas, gruodžio 22 Džiaugsmingų Švenčių!

Paskaitas visas baigiau ir laisvas kaip paukštis (be sparnų). Nusipirkau šiek tiek dažų ir drobės! Nori turbūt pasakyti, kad drobė praverstų kam kitam. Mano brangusis, aš irgi jaučiu sąžinės graužimą, dėl to duosiu porą markių, bet juk turiu turėti per šventes kokią nors pramogą.

Visas Leipcigas šiomis dienomis pavirto vienais didžiuliais Varšuvos Geležies vartais. Gatvėse minios – nė nepraeisi; riksmas, triukšmas, sumaištis – baisu! Kur tik buvo didžiulis laisvos vietos gatvėje arba aikštėje, visur dabar stovi eglutės ir prekystaliai. Be žodžio „Weihnacht“ – nieko daugiau nematyti ir negirdėti. Pasiuto vokiečiai – jie tik dabar prisigeria ta intencija, kad „Weihnacht“ po poros dienų. Na, jau baigiu, dar kartą linkėdamas visiems džiaugsmingų švenčių ir visa ko gero.

Apkabinu Tave nuoširdžiai

Tavo Kastukas

Povilui Čiurlioniui

Druskininkai, 1904 XII 23 / 1905 I 5

Druskininkai, 23/XII 04, povakaris

Mielasis Pauliuk!

Nors Tu ir amerikietiška kiaulė, bet, kad tave perkūnas, rašau, ir tiek. Kodėl Tu, nevidone, visiem rašei, o man – ne, ar užmiršai jau, kaip mudu ne kartą gerai gyvenome? Ak, Tu! O aš apie Tave galvojau nuolat ir džiaugiausi, ir sielvartavau, ir planavau, kaip bus, kai aš pas Tave atvažiuosiu. O dabar tai nė nebežinau, ką galvoti, gal Tu pyksti dėl ko nors, o gal nebenori dėtis su manimi? Ką gi padarysi, valia laisva. Aš savo ruožtu labai patenkintas, kad Tu Amerikoje, nors jaučiu, kad ne taip Tau ten gerai, kaip turėtų būti. Bet pagalvok, brolyti, kaip buvo čia, o kaip būtų buvę, jei būtum paimtas į kariuomenę, blogai, baisu, kaip negerai. Iš karo mažai kas grįžta, o kas grįžta, tie jau niekam nebetikę; grįžta pražilę, o kai kurie ir visiški idiotai. O ten, nors ir ilgu, bet turi ramybę ir paprasčiau į gyvenimą žiūrėsi. [...]

Lorenso Tavo nepažįstu, bet spėju, kad tai vienas mažesnių miestų. Puiku! Tūnok jame kantriai ir spėriai mokykis angliškai, per pusmetį, kad ir kas, turi puikiai kalbėti angliškai. Tada dumsi sau į Bostoną arba į Čikagą ar kokį kitą Niujorką ir kaupsi dolerius, o juos mes paskui eikvosime. Aš jau pradedu ta intencija mokytis angliškai ir, norom nenorom, važiuoju pas Tave, o ten Tu išmokysi mane užsidirbti vikriai ir daug, o netrukus mūsų rankose kapitalas. Kapitalą dalijame į 2 dalis, vieną siunčiame namo, o kitą kemšamės į visas kišenes ir važiuojame pirmučiausiai apžiūrėti Vidurio Amerikos, Meksikos, neliestų Amazonės miškų, Misisipės pakrančių, truputį Pietų Amerikos, o paskiau keletą mėnesių pailsėti į Australiją. Iš ten į Ceiloną ir Rytų Indiją, kuriuos negreit norėsis mums palikti, desertui liks mums Afrika, Egiptas, piramidės, sfinksai, palmės, kupranugariai, datulės, krokodilai, o paskui, broliuk, Pariečė, Ratnyčia, Ratnyčėlė, Liamoriukas, ir vėl visi kartu. Tada aš sau eremą statausi su bokštu ir langais į keturias pasaulio šalis, o Tu tuokiesi. Na ką, gerai bus? Ak, Tu Broli, Broli, norėčiau dabar Tave pamatyti, bent šiaip sau žvilgtelėti į Tavo didelę makaulę, sulaužytą nosį ir geras akis. Na, nepyk! Pas mus dabar namie didelė suirutė. Mamulė išsisuodinusi tūpčioja prie viryklės, nes rytoj Kūčios, o čia dar svečių (Mariutė, Vikčiukas su sūnumis ir Julytė) iš Vilniaus turi atvažiuoti. Juzytė ir Valė taip pat pasikaišiusios, krosnyje spraga įsiliepsnojusios sauso medžio pliauskos, Stasiukas baigė aguonas malti ir rengia kryžmas eglutei, Pietrelis kankinasi su septakordo apvertimo užduotimi, o Tėtė prisiminė dar kažkokią ponią ir nunešė jai kalėdaičių. Kas valandėlę atsiveria durys, ir su žodžiais „Tegul bus pagarbintas!“ įžengia tai senolis, tai kokios dvi mergytės, tai boba kalėdaičių. „Turbūt Ponas Vargonininkas pamiršo mus šiemet“, – sako jie ir išriša iš skepetaitės didelį vario dešimtuką. Aš čia jau 6-ą dieną, apykaklės nesidedu, nesiprausiu ir turiu slogą, žodžiu, mėgaujuosi. Slankioju iš kampo į kampą, baruosi su Mama ir Juzyte ir ničnieko daugiau neveikiu. Jadzytė turi naują pravardę Australija nuo žodžio Tralija, kitaip sakant, mažiausioji iš visų šeimos dalių. Iš pradžių ji sielojosi, bet dabar jau apsiprato, ir kai tik aš sušunku: „Australija!“, iškart ima iš kišenės degtukus ir uždega man papirosą. Degtukai dabar jos išimtinė nuosavybė, ir ji stengiasi, kad niekur ir niekas daugiau jų neturėtų. Na, štai ir priplepėjau kaip turgaus boba! Tiesą sakant, neturėčiau rašyti Tau, nes pykstu, ir atmink, kad pyktis nepraeis, kol laiško iš Tavęs negausiu. O mano adresas: Warszawa, ul. Złota, N. 25, m. 28. Na, Broli, stipriai Tave bučiuoju ir linkiu Tau visa ko geriausio, o labiausiai, kad Tavo širdyje ir sieloje būtų gera

visada Tavo

Visi bučiuoja Tave stipriai.

brolis Kastelis

Jei atsiųsi laišką mažiau negu 8 puslapių, tai neskaitęs išsiųsiu atgal į Lorensą, Mas[ačusetso valstija].

Kitame laiške aprašysiu Tau savo akademijos istoriją. Stasiukas jau rūko papirosus, bet nerangiai – baisu!

Sofijai Kymantaitei

[Peterburgas,] 1908 XII 20 / 12

Šeštadienis, 08 m. # 20

Saulelė mano giedrioji. Nesijuok iš manęs – baisiai mėgstu kalėdaičio laužymo

paprotį – pusę siunčiu Tau – o kitą dalijuosi su maniškiais Druskininkuose. Dar 6 dienos!!!! O gal 7. Juk paskutinis terminas atsiųsti pinigams – Druskininkai, gruodžio 26 d. Jei kartais negalėčiau išvažiuoti 26 d. rytą, tai telegrafuosiu Tau 25, o Tu praneši Mariukei.

Staseliuko atvažiavimas priklausys nuo mamonos kiekio. Šiaip ar taip – viskas juda teisinga kryptimi, ir, Zosele visų meiliausioji, visų vienatiniausioji mano, būk rami ir nenusimink, viskas bus gerai, laiduoju tai Tau ir glaudžiu, ir globiu visą, ir bučiuoju aplinkui, aplinkutėliui, mano Tu Vienatine Baltoji Gėle.

Paskutinis terminas išvažiuoti – 27 d. rytas, o 12 pop[iet] būsiu Vilniuje. Kur su Mariuke susitiksime? Stotyje ar mieste? Rašyk į Druskininkus arba nerašyk, tik lauk, nes laiškas jau nespės tikriausiai.

Iki pasimatymo, lekiu išpažinties pas kun. Kavaliauską, kurį pažįsti. Tarp reikalų taip jaučiuosi dabar kaip delfinas tarp bangų – baisiai maloniai ir be galo laimingas

Tavo Kastukas

Adelei ir Konstantinui Čiurlioniams

[Peterburgas, 1909 XII iki 24 / 1910 I iki 6]

Brangiausieji Tėvai!

Pirmais savo laiško žodžiais tariu Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, ką tik gimęs. Tikiuosi, kad atsakysite Ant amžių amžinųjų amen, visi kaip vienas Čiurlionių šeima: Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus striukas storas plonas menkas silpnas, stiprus ligotas negaluojantis kurčias aklas nebylys, paikas išmintingas protingas kvailas mažakalbis ir liežuvingas gražus ir bjaurus dailus ir šlykštus kvepiantis ir smirdintis skylėtas ir užkamšytas sušlapintas ir išdžiovintas apsukruolis ir mėmė vienu žodžiu bet kokia dvasia šlovinanti Viešpatį Dievą ir bet kada iš kūno išleista visi taip pasakysite o aš tęsiu savo raštišką pokalbį ir šitaip sakau. Kas ten pas jus šiokie jūs tokie girdėti kodėl Kodėl neatsiliepiate kodėl laiško neparašote, argi turiu su Jumis savaip bylinėtis nepatarčiau byla bus trumpa Vadinasi taip, o dabar pasakysiu Jums naujieną, girdėjote jau tikriausiai, kad netrukus bus Kalėdos, tataigi juk kaip tik dabar sužinojau jog tikrai bus ir būtent šiomis dienomis tad bus daug džiaugsmo giedojimo kalėdaičių laužymo ir t. t., ir t. t. Džiaugiuosi labai ir džiūgauju, ir linkiu, kad ir Jums būtų taip linksma kaip man, ir taip džiugu kaip man, ir taip giedra ir gražu sieloje, kaip pridera per tokią Didelę Šventę. Tebus Jums taip gera kaip man, o man – kaip Jums, na taigi.

Na o dabar papasakosiu daug visokių dalykų ir naujienų šiek tiek Per šventes neparvažiuosime, bet nėra ko baimintis parvažiuosime vėliau truputėlį ir vis dėlto pasimatysime ir bus garsiau visur iš visur bus garsiau ir net labai garsu. O paskui tai jau visiškai kas kita bus pasakosime vienas kitam visokius dalykus ir džiaugsimės ir juoksimės iš džiaugsmo. Kai aš pavyzdžiui papasakosiu viena dalyką visi taip apsidžiaugs kad net baisu

Kalbu apie Petrelį jis vargšas prisikankino tūnodamas tuose Druskininkuose, tad nutarėme pasiimti jį į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tesimoko sau, tik reikia Petreliui imtis darbo daugiausia harmonijos nes reikės laikyti egzaminą o tai ne juokai, Peterburge baisiai kalama todėl reikia ir gerai pasirengti. Petrelis turi išlaikyti kontrapunktą ir turi išlaikyti gerai kad man gėdos nebūtų – na ir viliuosi kad išlaikys kuo gražiausiai –

Taigi po švenčių vadinasi iškart susirengiame ir važiuoja Petrelis Joneliukas Valė Tėtė Mama. O mama važiuos į Vilnių nors kartą tą akį ir dantis pasigydyti Ten yra l[abai] geras gydytojų ir dantistų Gimbutaitė tikriausiai už darbą nieko neims tik už medžiagas –tad kainuos tik keletą auksinų ir keliolika skatikų, o tai mažmožis. Dabar toliau siunčiame čia truputėlį valiutos Tėtė tuoj pat tepriperka medžiagos namo remontui. Reikia pasirengti, Pavasaris jau čia pat, skiedrų reikia nupirkti porą tūkstančių na ir statybinės medžiagos kadangi statysimės naują trobą. Na, taigi. O mano fraką nuo paveikslų prašau išnešti į balkoną išdžiovinti nes atrodo kad Tuoj jo prireiks O dabar pasikalbėkime apie ką kita Pavyzdžiui girdėjau jog Ponai Čiurlioniai nusipirko paršiuką arba veikiau kiaulaitę tad sveikinu žinoma kiaulė labai gerai bet karvė irgi dar geriau tad dabar pirmiausia trokštame karvės. Karvė kaip žinoma privalo būti gera graži meili simpatinga privalo turėti ir ragus galvą keturias kojas didelį pilvą, drėgną snukį šviesiai

rožinį liežuvį ir t. t. Viską labai lengva karvėje atrasti. Ta karvė turi nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir turėti bent vieną teisėtą veršelį, dailų, panašų į savo motiną. Paskui jis turi būti klusnus, gerai išauklėtas ir meilus, pagaliau veršiams šių dorybių nestinga, jie visada meilūs romūs ir simpatingi. Su motina karve jis turi gerai sugyventi sutarti ir pavyzdingai gyventi jokiu nesusipratimų niekada neturi būti. N[a] taigi Karvė manau kainuos kokius 80 rublių ir jau kartu su sūnumi ar dukterimi o jei ne tai ir 90 arba 100 įstengsime vienu žodžiu karvės kaina iki 150 rublių, na, taigi. O dabar šieno karvei pačioje pradžioje 10 maišų tik gražaus gegužės šieno Sėlenų 20 karčių taigi o paskui tai jau tik melžti reikės ir gerti pieną. Be to ir juo lengviau jei baltas ir riebus bei skanus Pieno padori karvė neturi gailėti ir turi duoti kasdien nuo 8 iki 16,60 gorčių kasdien. Pieną bus galima pardavinėti po 5 už kvortą ir brangiau arba daryti iš jo labai skanius sūrius varškėčius, išrūgas, įvairių rūšių sūrius – kaip antai šveicarišką, olandišką, lietuvišką žemaitišką Rockfort, Rozentovos Bri, vengrišką brinzq ir viską, kas tik įmanoma apskritai. Apskritai esant karvei, jau esama ir didelės įvairovės jau ir šio ir to ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus, tai turtas tai lobis, tai ištisas palivarkas, tai turtas tai lobis, ne, ką aš čia kalbu, Karvė yra Karvė net pats Nietzsche sakė kad Karvė yra gromuliuojantis padaras ir patarė žmonėms daugau gromuliuoti apskritai nes tai labai geras įprotis ir reikia būtinai pirkti karvę tatai. Taigi dabar reikia jos ieškoti atrasti važiuoti į Seirijus į Merkinę į Marcinkoni[s] į Varėną į Pariečę į Gardiną į Ratnyčią į Mizarus į Baltašiškę Janapolį ir t. t. Tai ne juokai. Taip o dabar vėl apie ką kita Apsukime karvę iš uodegos [pusės] ir pasižiūrėkime kas ten matyti Taigi krinta mums į akis pirmiausia tai, kas po uodega Nieko įdomaus ir vis dėlto geras dalykas. Vadinasi tik pasikalbėkime dar truputį Tai kai karvė jau yra viskas gerai, todėl įsižiūrėkime į viską iš arti Karvę aišku reikia prižiūrėti ir gerai šerti kai bus šieno tai jau viskas bus gerai –Taigi tada toliau sakau kad viskas gerai matome kaip viskas išeina į gera Reikia tik apsvarstyti Karvė jau nupirkta šieno užtektinai nieko netrūksta nebent paukščių pieno Bet tai čia tai ten matome kad dar trūksta to o tai negerai ir t. t. Tvarteliuką reikia gerai sutvarkyti, na, taigi Ką čia dar aha Tėtė pirmų pirmiausia gerai tesutvarko aptvarą paskui stogą paskui pamatus langus, ir t. t. Darbo bus oi bus bet darbas mielas nes s-vas sau kad palengvėtų buitis kad būtų gera nepaprastai gera kuo geriausiai geriau negu pas žmones ir t. t.

Parvažiavę mes padėsime ir žodžiu ir darbu. Prašau tik nesipykti su mumis nes mes to nemėgstame Na, taigi Šulinį irgi reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia imtis Tėtei tikrai netrukus atsiras kokia gera vieta rašiau kunigui Jarulaičiui žadėjo išrūpinti ką nors gera na, taigi o dabar prašau kai parvažiuosime geriau susitarsime o dabar prašau tik atminti jog mes iš visos širdies trokštame kad būtų gerai na ir suprantama kai parvažiuosime tuoj pat imamės darbo Kas kur o dirbti bus ką tas ten o tas kur kitur pamatysite net dulkės rūks. [...]

…šio Kastuko laiško pabaigą perskaitysite atsivertę leidinio „M. K. Čiurlionio korespondencija“ II tomą.

STOTELĖS IR NAMAI LAIŠKŲ

PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

Lapkričio 16 dieną suėjo 107 metai, kai prie Susisiekimo ministerijos buvo įkurta Paštų, telegrafų ir telefonų valdyba (nuo 1930 m. pradžios ji taps žinoma jau kuklesniu vardu – Pašto valdyba). 2025-aisiais, kai mus supa galybė priemonių, galinčių akimirksniu užmegzti ryšį su bet kuriuo pasaulio tašku, gal kiek sunkoka suprasti šios įstaigos svarbą. Kaip sako ir pats pavadinimas, Valdyba buvo atsakinga už bene svarbiausias to meto komunikacijos formas (nuo 1927 m. ir už radiją), be kurių informacijos sklaida valstybėje būtų sustojusi. Tarpukario nepriklausomybės metais Lietuvoje vykusi ryšių infrastruktūros evoliucija –įspūdinga. Bet mūsų žurnalas apie Kauną. Tad šįkart norėtųsi atkreipti dėmesį į kai kuriuos pašto (ir ne tik) pastatus, anuomet atsiradusius mūsų mieste.

Statomi Šančių pašto ir automatinės telefonų stoties rūmai, 1935 m. Nuotrauka iš žurnalo „Pašto pasaulis“

Kaunui staiga tapus sostine, po šiokio tokio chaoso 1919 m. sausį miesto paštas įsikūrė dabartinėje I. Kanto gatvėje. Tais pačiais metais šis centrinis miesto (o ir Lietuvos) paštas išsikėlė visai netoli – į pastatą, dabar pažymėtą Laisvės alėjos 100-tuoju numeriu. Tiesa, šiandienis pastatas visiškai nepanašus į tuometį, nes gūdžiu pokariu buvo transformuotas į stalininį daugiabutį. Telefonas ir telegrafas kuriam laikui įsikūrė pastate Miško ir Gedimino gatvių sankirtoje. Ankstyvosios nepriklausomybės spaudoje galima rasti daugybę skundų dėl tokio dydžio miestui neadekvačių pašto paslaugų.

Štai 1922 m. rudenį dienraštyje „Laisvė“ galima rasti skundą apie tai, kad 150 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui mažoka vieno pašto skyriaus. Nors tų eilučių autorius ir priėjo logišką išvadą, kad „reikėtų ir mūsų Kauno paštui pasirūpinti suorganizuoti visose Kauno miesto ir priemiesčių dalyse savo skyrius“, tačiau reali tuometė finansinė situacija tą daryti leido tik labai ribotai. Tiesa, istorikai Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis, tyrinėję Lietuvos ryšių raidą, pažymi, kad tais metais, be centrinio pašto ir telefonų stoties įstaigų, Kaune veikė ir Kauno geležinkelio stoties bei Šančių paštai. Pamečiui pašto infrastruktūra sparčiai gerėjo: 1926 m. iškilo naujas pastatas tai pačiai Kauno geležinkelio stoties pašto, telegrafo ir telefono įstaigai su valdybos medžiagų sandėliu; 1928 m. atidaryti pašto skyriai Žaliakalnyje bei Senamiestyje (pastarasis veikė Vilniaus ir Palangos gatvių sankirtoje).

Vis augant miesto poreikiams, senuosiuose centrinio pašto rūmuose Laisvės alėjoje darėsi ankšta. Ir nors jau buvo mąstoma apie naują pastatą, tačiau tuokart apsiribota ku-

klesniu sprendimu. Lietuvos bankui iš senojo pastato Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje kraustantis į naujuosius rūmus kitapus gatvės, į kai kurias atlaisvintas patalpas perkelta dalis pašto paslaugų. Šiaip ne taip susitarus su Finansų ministerija (pastate tęsusia savo veiklą), 1929 m. čia pradėta pašto veikla. Senuosiuose rūmuose liko telegrafas, užsienio perlaidų bei siuntų skyriai, periodikos ekspedicija ir kai kurios kitos funkcijos.

Pašto padalinimas per du pastatus ne itin pavyko. Juoba kad naujuosiuose rūmuose nepavyko gauti visų norimų patalpų. 1929 m. spaudoje rašoma apie nepatogumus buvusiose banko patalpose, kurias tenka dalintis su Finansų ministerijos skyriais: „tarnautojai sukimšti vienas ant kito taip, kad ir pralysti negalima. Pati korespondencija taip pat neapsaugota, nes pro tuos stalus, kur ji skirstoma, eina ir eina devynios galybės tarnautojų […] raštinė įgrūsta seifan, kur bankas pinigus laikydavo. […] Pilietis, turįs bet kokį reikalą pašto raštinėn, turi apvaikščioti visokius mokesčių inspektorius, finansų departamentą, kol galų gale patenka raštinėn.“ Turbūt nereikia nė sakyti, kad nei mokesčių inspektoriai, nei pašto tarnautojai pernelyg nesidžiaugė nuolat trukdomi kitų paslaugų ieškančių interesantų. „Korespondencija iki pareikalavimo ir abonentinės pašto dėžutės palikta senajame pašte. Pilietis […] abonentinėj dėžutėj randa pakvietimą pašto perlaidai arba registruotam laiškui pasiimti. Šios rūšies korespondencija išduodama antruose pašto rūmuose. Jeigu jis savo pakvietimą turėjo nelaimės tuojau po jo išrašymo pasiimti, tai jis atėjęs naujan paštan turi labai nustebti, kad valdininkas pasako jam, kad jo laiškas iš senojo pašto dar neatgabentas. Vadinasi, jeigu nori skubiai laišką gauti, tai eik

Naujieji Vilijampolės pašto rūmai, 1932 m. Nuotrauka iš laikraščio „Paštininkų žodis“

dar vėl atgal į senąjį paštą jo atsiimti“, – hipotetinėmis situacijomis dalinosi straipsnio autorius.

Jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų proga pagaliau buvo pradėti statyti naujieji pagrindiniai miesto (o ir šalies) pašto rūmai. Felikso Vizbaro projektuotas centrinis paštas ne tik žymėjo architektūrinę Laikinosios sostinės slinktį prie modernizmo formų, tačiau moderniomis priemonėmis išsprendė beveik visas egzistavusias problemas, su kuriomis įstaiga susidurdavo. Trys pastato korpusai talpino daugybę veiklų, kurias galima susumuoti į tris pagrindines funkcijas – klientų aptarnavimo, korespondencijos rūšiavimo ir administracinę. Vietos

pastate atsirado ne tik visoms pašto skyriaus reikmėms – rūmuose įsikūrė ir Pašto valdyba.

„Rūmai erdvūs, – rašė „Paštininkų žodis“. – Darbo patalpose pakankamai šviesos ir dienos, ir nakties metu. Tenka pažymėti, kad nepamiršta ir tarnautojų būtiniausi reikalai. Nusidirbusiems dulkėse ir sušilusiems yra trys dušai, kur galima nusiplauti. Be to, neblogai įrengta ir gerais baldais apstatyta arbatinė, kur už pigią kainą galima pavalgyti.“ Beje, dėl Centrinio pašto valgykloje masiškai besilankančių pašalinių asmenų, „trukdančių skubiai pavalgyti tarnautojams“, 1940 m. čia buvo uždrausta ateiti ne Susisiekimo ministerijos darbuotojams.

Pašto tinklas toliau sistemingai plėtėsi visame likusiame mieste. 1930

m. atidarytas Vilijampolės pašto skyrius jau po keleto metų kraustėsi

į specialiai paštui privataus asmens pastatytą dviejų aukštų pastatą su „centraliniu apšildymu ir kitais patogumais“. Pašto valdyba netgi prašė pervadinti naujojo pastato

Skerdyklų gatvę į Pašto, nors po keleto metų ši vis dėlto buvo perkrikštyta neseniai anapus išėjusio

Antano Kriščiukaičio vardu. 1936

m. vasarą į gydytojo Aleksandro Savickio pastatytą namą dabartiniame Savanorių prospekte persikėlė ir Žaliakalnio paštas (iki tol veikęs kitoje tos pačios gatvės vietoje).

Raiškų kaunietiškojo modernizmo pavyzdį suprojektavo architektas

Osvaldas Tylius. Daugelį žaliakalniečių džiuginę pašto rūmai susilaukė

šiokios tokios kritikos spaudoje dėl nedidelės salės ir prastos izoliacijos telefoniniams pokalbiams. „Lietuvos žiniose“ taip pat konstatuota, kad „tarnautojai šiuose rūmuose

neturi „būtiniausio kambarėlio“, todėl yra priversti bėgioti kitur, mat „kambarėliu, kuris yra prie viršininko virtuvės, naudotis nesmagu“.

Svarbiu žingsniu Kauno ryšių modernėjimui buvo automatinių telefono stočių įrengimas – lig tol kiekvienas skambutis turėjo būti sujungiamas rankiniu būdu. Taip Šančiuose atsirado vienas unikaliausių pastatų pagrindinėje rajono transporto arterijoje – saikingas trijų aukštų pašto ir automatinės telefono stoties pastatas, kurį suprojektavo ne vienų Lietuvos pašto rūmų tėvas, valdybos statybos referentas Klaudijus Dušauskas. Statybos užbaigtos vėlyvą 1935 m. pavasarį.

Vis dėlto dar svarbesnis pastatas tais metais išdygo miesto centre – tame pačiame sklype, kuriame jau stovėjo pagrindiniai miesto pašto rūmai; kaip ir pastaruosius, šį suprojektavo F. Vizbaras, tik šįkart – padedant

paštas, 1937 m. Nuotrauka iš žurnalo „Pašto pasaulis“

Žaliakalnio

K. Dušauskui. E. Ožeškienės gatvės išklotinę papuošė trijų aukštų, trijų korpusų pagrindinės Kauno automatinės telefono stoties pastatas. Viena pastato dalis, kuri buvo numatyta stoties ateities plėtrai, laikinai paskirta kitai Susisiekimo ministerijos įstaigai – čia įsikūrė Plentų ir vandens kelių valdyba; antroji paskirta telefono stoties raštinei, telegrafui ir pačiai automatinei telefono stočiai; trečioji – garažui bei tarnautojų butams. Pagrindinė telefono stotis potencialiai galėjo palaikyti 100 tūkst. abonentų, nors atidarant rūmus apsiribota 7 500 abonentų limitu (dar 700 abonentų palaikė Šančių stotis). Įdomu, kad čia taip pat įrengta ir nepriklausoma elektros stotis, kuri galėjo palaikyti gyvybę įrangai, jeigu nutrūktų tiekimas iš pagrindinės miesto elektrinės; šia energija taip pat būtų užtikrinamas šviesos tiekimas pašto rūmams.

Abi automatinės telefono stotys darbą pradėjo 1936 m. Atidarant pagrindinę stotį, iškilmingame ren-

ginyje buvo pagerbtos 26 atleistos ar kitur perkeltos telefonininkės, lig tol stropiai sujunginėjusios miestiečių skambučius.

Pabaigoje – citata, skelbta specializuotoje pašto periodikoje pristatant naujuosius centrinės miesto Telefono stoties rūmus: „naujieji laikai, iššifravę burtininkų paslaptis, bando nutraukti paslaptingumo skraistę nuo įvairių buvusių nesuprantamų stebuklų, o iš antros pusės gaubia mus naujais stebuklais – technikos galybių netikėtumais. Ši naujoji skraistė, nustebinusi mirštančius ir visiškai sužavėjusi šių dienų vyraujančią kartą, gaubia mus kas kartą vis plačiau ir plačiau. Bejėgiai esame šiauštis ir priešintis šiam naujam dievui, kuris, pasirodo, yra galingesnis už senąjį mūsų Perkūną ir jo bendrininkus. Neprasminga eiti prieš galingąją laiko srovę. Reikia nusilenkti tam, ką teikia mums Laiko dvasia, nes ji yra sąlyga mums „būti ar nebūti“, reikia nusilenkti, nors tai ir didelių aukų iš mūsų pareikalautų.“

Kauno užmiesčio telefono centrinė, 1938 m. Nuotrauka iš žurnalo „Pašto pasaulis“

VILTIS IR MEILĖ TARP EILUČIŲ

KOTRYNA LINGIENĖ

Šią vasarą į Kauną atvyko net 26 prezidento Aleksandro Stulginskio (1885–1969) palikuonys. Skaičius stebina ir džiugina turint omenyje, kad prezidentas su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene (1894–1962) spėjo susilaukti tik vienos dukters, jau daugelį metų gyvenančios JAV.

Šios šeimos, kaip ir daugelio lietuvių, likimas paženklintas tremties ir jos atneštų skaudžių netekčių, ilgų dienų ir metų ilgintis vieniems kitų. Būtent laiškai, nors rašyti skurdžiomis ir pavojingomis sąlygomis, ne visuomet pasiekę adresatus, nors cenzūruoti ir kitaip gniaužti, šeimoms tapo būdu susižinoti, perduoti nors menką vilties spindulėlį ar tiesiog patį faktą – esu. Šiame tekste –šiuolaikinių atminties institucijų saugomi likimai, apie kuriuos daugiau suprasti padeda laiškai.

Ranka pieštas atvirukas, 1956 m. siųstas iš Akčatan gyvenvietės Ksavero (pavardė nežinoma), sveikinant su Naujaisiais, 1957-aisiais, metais. Pavaizduota Juozo Zikaro skulptūra Laisvė, Gedimino pilis ir ąžuolo šakelės. / Kauno IX forto muziejus, KDFM KDFM-PF 9055

Visur žmonės gyvena Aleksandro ir Onos vienturtei

Aldonai – jau 104-eri, ji gyvena JAV ir savo mamą paskutinįsyk matė 1941-aisiais. Tuomet tėvai valdė ūkį Žemaitijoje, Jokūbave, o jauna mergina Kaune studijavo mediciną. Būtent vasaros pradžios sesija lėmė, kad birželį prasidėjus trėmimams Aldona liko Lietuvoje.

Iš pažįstamų sužinojusi, kad sovietai pradėjo vežti žmones, Aldona puolė skambinti į Jokūbavą, bet tespėjo sužinoti, kad tėvai jau išvežti. Kauno geležinkelio stotyje jų rasti nebepavyko, bet netrukus dvidešimtmetę pasiekė iš vagono Naujojoje Vilnioje išmestas laiškelis, kurį moteris saugo iki šiol. Dėkojame Istorinės LR Prezidentūros rinkinio kuratorei Erikai Drumelytei, pasidalinusiai laiško kopija.

Brangi Aldute,

Mudu su tėte išvažiuojam nežinoma kryptim. Dėjom pastangas, kad tu liktum ir galėtum mokytis. P. Lastienė žadėjo tavim rūpintis taip-pat ir p-lė

Teofilė. Jei liksi Lietuvoje, skaityk jas savo globėjom ir klausdama nurodyk jų pavardes, kad jos tave išlaiko. Pinigus gausi iš Domicelės. Nuvažiuok į namus.

Domicelė paduos didijį čemodaną ir medinę skrynelę su tavo daiktais. Geltonąją medžiagą tegul laiko pas save, Reikalui esant pasiimsi ir sunaudosi.

Kaip sunaudot – pasitark su p. Lastiene ar p. Teofile. Domicelė žino ką turi duoti iš Vlado. Močiutė tau ketino duoti kuparą, paketuką ir mano juodus kailinukus. Nuvykus reikalauk, kad

Tau atiduotų tavo fortepijoną, salionėlio baldus ir dviratį – mes padarysim žygius, kad tuos daiktus gautum.

Būk rami Aldute. Jei p. Lastienė pasižadėjo tavim rūpintis – tai bėdos nematysi. Mylėk ją ir klausyk jos patarimo.

Apie mus nesirūpink, mes nežūsim –visur žmonės gyvena. Mokykis, dirbk, kaip tik galėsim tau parašysim, kaip mums einasi.

Sudiev Aldute, atmink visur ir visuomet kad esi katalikė ir lietuvė. Laiminu Tave ir bučiuoju. Mamutė.

Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žnogus, aš nors toli gyvendamas mintimis visuomet su Tavimi, Tavimi džiaugsiuos ir didžiuosiuos.

Laiminu Tave, telaimina Tave aukščiausias. Tėtė.

Po Stalino mirties grįžusius iš tremties Stulginskius, jau buvusius senyvo amžiaus, globojo Aldona Starkutė-Šmatavičienė. Ši kaunietė gydytoja – Zigmo Starkaus, artimo Aleksandro Stulginskio bendražygio ir politinio veikėjo, dukra. Jos tėvas tremtyje buvo nužudytas. „Žinau, kad rizikuoju, gali ir išmesti iš darbo ir panašiai, bet… jaučiau, kad tai yra mano pareiga“, – yra sakiusi A. Starkutė-Šmatavičienė.

Kaune Stulginskiai gyveno varganai, vis keitė butus. Nelemta buvo Aldonai dar sykį pamatyti mamą, nes leidimą iš JAV atvykti į Lietuvą gavo tik praėjus porai metų po jos mirties, o su tėvu dar spėjo porąsyk susitikti, kai jam buvo jau 80.

Daugiau apie Stulginskius sužinosite užsukę į prezidento 140-mečiui skirtą parodą „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“, kuri Istorinėje LR Prezidentūroje veiks iki 2026 m. pabaigos. Būtent į jos atidarymą šiemet buvo atvykę jau minėti JAV lietuviai, tebeklausantys Onos Stulginskienės pamokymo.

Profesorius Štuthofe

Sukakčių šiemet ir daugiau. Minime 80 metų nuo knygos „Dievų miškas“ rankraščio parašymo. Šį faktą jautriu pasakojimu apie du Balio Sruogos kurortus, tiksliau, gyvenimą sutrumpinusį, dvasiškai ir fiziškai suluošinusį Štuthofo „kurortą“ ir Birštoną, kuriame ir gimė tekstas, mini Maironio lietuvių literatūros muziejus.

Maironio rūmų palėpėje įrengta patirtinė paroda „Dievų miškas“: sunaikinti žmogų žmoguje“ kviečia įsigilinti į rašytojo gyvenimo aplinkybes, lėmusias patekimą į koncentracijos stovyklą dabartinės Lenkijos teritorijoje (neva Sruoga agitavęs aplinkinius nestoti į lietuvišką SS dalinį), šio vyro išgyvenimus, (ne)prisitaikymą prie kraupių sąlygų, grįžimą namo, svarbiausios gyvenimo knygos rašymą ir… skausmingą suvokimą, kad to, ką jis patyrė, paviešinti taip, kaip pačiam rodosi teisinga, nebus leista. Parodoje „sutiktas“ išsišiepęs Cvirka – ne ką malonesnis vaizdas nei Štuthofo kalėdinė eglutė.

Kaip tik dabar baigiamas spaudai rengti naujas, sovietinės cenzūros nepaliestas „Dievų miško“ leidimas, kuris bus išleistas kitąmet. O parodoje

buvo įdomu aptikti ir Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai. Atsivertus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų B. Sruogos raštų 17-ąjį tomą paaiškėja, kad tokių profesoriaus laiškų, rašytų vokiečių kalba (būtent dėl kalbų mokėjimo lietuvis galėjo dirbti raštinėje), buvo per 60.

Tiesa, pirmasis iš šios „serijos“ rašytas dar pakeliui, lietuviškai, iš Tilžės, 1943 m. kovo 21 d., čia profesorius mini, kad „gestapas elgiasi gerai“. Žinutes, prašymus, pamintijimus, meilės žodžius žmonai rašytojas siuntė nuo tų metų balandžio iki 1945 m. kovo, o išlaisvintas ir grįžęs į Vilnių jau turėjo rašyti į Vokietiją, kur pasitraukė jį išlaisvinti besivylusi žmona… Savo gyvenimo meilės ir dukters Sruoga nebepamatė. Koks graudus siuntinys į JAV emigravusias moteris pasiekė po rašytojo mirties, sužinosite parodoje. Joje išgirsite ir Lale Andersen kūrinį „Es Geht Alles Vorüber, Es Geht Alles Vorbe“ – jai, „nematomai melancholiškai dainininkei“, rašytojas dėkoja vienoje žinučių. O čia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidimu publikuojame laišką, namo siųstą po 1943 m. Kalėdų.

Stutthofas, 1944 [m.] sausio 2 [d.]

Prof. dr. Balys Sruoga

Stutthofo lageris prie Dancigo XI blokas

Vanduk, Rūpintojėle miela! Šiandien atėjo Tavo gruodžio 12 d. laiškas, –ačiū, – ačiū! Negali net įsivaizduoti, koks brangus man kiekvienas žodis iš gyvojo pasaulio! Dieve mano, – kiek mažai mano laiškų Tave pasiekė!

Rašau Tau kiekvieną sekmadienį, ir vietoj 5 (penkių) laiškų Tu gavai tik vieno vienintelio laiško pradžią ir pabaigą. Labai apgailestauju, esu beveik pamišęs iš nevilties. Tavo mintis aplankyti mane nėra gera: 1) jei atvyksi, nežinau, ar Tau leistų mane pamatyti, 2) jei leis, susitikimas truks tik 10–15 minučių, dalyvaujant liudininkams, – aš nerasiu nė žodžio, 3) atsisveikinimas, esant tokiai nervų būklei, bus per daug skausmingas – nežinau, kas man gali nutikti. Geriau nevažiuok, – neverta liesti žaizdų. Praeitą savaitę gavau nuo Tavęs šiuos siuntinėlius: gruodžio 27 d. – 2 (ilgesnė dėžutė – su namie pagamintais papirosais) ir 1 – gruodžio 30 d. (su pyragaičiu) – ačiū!

Paaiškėjo, kad ankstesnės prielaidos dėl prasmingesnio mano likimo pasikeitimo pasirodė klaidingos: nežinau, kas ir kodėl išlaužė jas iš piršto. Nebetikiu protu ir teisingumu. Visuomet esu tarp žmonių, bet taip mažai kalbu, kad atrodo – visai užmiršiu kalbą. Kūčių vakarą buvau vienas – juk turėjai išgirsti mano balsą. Naujųjų metų vakarą apie 12 val. sėdėjau prie lango: danguje švietė daug žvaigždžių ir girdėjosi tolimos audringos jūros ūžesys. Tai buvo naktis! Štai ir prasidėjo 1944 metai! Taip. Kuo daugiau tyliu, tuo giliau grimztu į save, tuo labiau galvoju apie Jus. Jaučiu Tave, numanau Tavo rūpesčius ir mintis... Tokia nelaimė šiais laikais būti poetu, –ir iki šiol kalėti lageryje! Vanduk, Vanduk! Tikiu, juk turi girdėti mano balsą! Jei gali, atsiųsk man: 1) tabako (galbūt senojo iš Jono tėvo), 2) rūkomojo popieriaus, 3) savojo kavos mišinio, 4) akinius (tvirtesniais rėmeliais). Viskas būtų kitaip, jei mano nervai būtų geresni. Jei Tėvynės ilgesys yra liga, –sergu ja labai sunkia forma. Ji veikia visas mintis ir jausmus. Na, taip –nėra prasmės daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš Tėvynėje? Dabar žinau, ką reiškia liūdėti. Gana. Pabučiuok ir palaimink mūsų Dalią: nors ji tegul patiria geresnių išgyvenimų. Vanduk, ar Tu girdi mane?

Ech! – Bučiuoju Tave kuo nuoširdžiausiai!

Tavo Bal

P. S. Tavo laiškas su oficialiais dokumentais dar neatėjo.

Siuvinėta meilė

Kad popierius visai nėra privalomas laiško atributas, o keletoje žodžių kartais telpa daugiau jausmo nei ilgiausiuose traktatuose, nesunku įsitikinti dairantis po Kauno IX forto muziejaus fonduose saugomus eksponatus.

Beržo tošis, laikraščio ar medžiagos skiautelė – į atokias Sibiro vietas ištremti lietuviai namo žinutes siųsdavo pasitelkę atkaklumą ir kūrybingumą, kurie buvo stipresni už deficitą ir cenzūrą. Kaip ir iš Štuthofo, taip ir laiškai ar atvirukai iš Sibiro neretai būdavo rašomi ne gimtąja kalba, taip siekiant lengviau praslysti pro tikrintojų akis. Tiesa, lietuviški epistolikos kūriniai cirkuliavo ir tarp tremtinių.

Žurnale pateikiame keletą iš daugybės įdomių, vertingų, širdį gniaužiančių, nuo tėvynės atplėšto žmogaus savivoką bent kiek geriau suprasti padedančių muziejuje saugomų laiškų ir trumpas jų istorijas. Vienas darbas sukurtas čia, Kaune, bet jo laikmetis, kontekstas ir atlikimo būdas atitinka straipsnio temą.

Beje, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Ukraina yra pateikusios bendrą paraišką UNESCO įtraukti Sibire rašytus laiškus ant beržo tošies į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“. Svarbu paminėti ir tai, kad tremtinių rankdarbiai, įskaitant tekstilę, yra tapę įkvėpimu menininkams – Kauno IX forto muziejuje žemės meno kūriniai pristatyti prieš keletą metų vykusio, puikių įvertinimų Lietuvoje ir užsienyje sulaukusio renginio „Birželio sodas“ metu.

Atvirukas, pasiūtas iš juodo medvilninio audinio. Kraštai apsiūti pilkos spalvos siūlu, kairiajame kampe išsiuvinėtos gėlės su žaliais lapeliais. Gėlių žiedai žydros ir rožinės spalvų. Dešinėje pusėje rožine spalva išsiuvinėtas užrašas lietuvių kalba: „Sveikinu su šv. Kalėdomis. Janinai – Kazimiera. 1949-XII-25. Rusija“. Atvirukas pagamintas 1949 m. ir padovanotas politinei kalinei Janinai Babenskaitei.

Janina Babenskaitė gimė 1927 m. Vilkijos vlsč. 1948 m. buvo areštuota ir nuteista 10 metų lagerio. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1955 m. / Kauno IX forto muziejus, KDFM DE 1524

Atvirlaiškis, rašytas Juozo Enčerio Taišeto lageryje savo mamai į Lietuvą.

Rašyta ant pašto kortelės, kurios averse išspausdinti TSRS herbas ir pašto ženklas, gavėjo ir siuntėjo adresai, Betygalos, Lietuvos TSR ir Taišeto pašto antspaudai. Laiškas rašytas violetiniu rašalu. / Kauno IX forto muziejus, KDFM S 5086

Atvirukas, dovanotas politiniam kaliniui Raimondui Šilinskiui, 1947 m. spalio 15 d.

Kalinės Anelės (pavardė nežinoma) rankdarbis pagamintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Audinio skiautelėje išsiuvinėti žodžiai: „Atmink brangus mane šiam žiauriam likime, Raimundui – Anelė, KSDK“ / Kauno IX forto muziejus, KDFM DE 1468

Kalėdinis atvirukas ant beržo tošies.

Kairėje – įrėmintas į apibrėžtus keturkampio formos rėmus, gamtos vaizdelis žiemos metu, kuriame pavaizduota beržų kamienai, stirniukas, apsnigti laukai, tolumoje – miškas. Dešinėje užrašas „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų“. Atviruką pagamino ir kitoje atviruko pusėje sveikinimą tėvams užrašė Algirdas Petrusevičius.

A. Petrusevičius (g. 1937) už dalyvavimą Kaune veikusioje pogrindinėje organizacijoje „Geležinis vilkas“ 1956 m. areštuotas sovietinio saugumo. Kalėjo Mordovijos, Vladimiro lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo 1968 m. Vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, 1996–2000 m. – Seimo narys, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. / Kauno IX forto muziejus, KDFM KDFM-GEK 34102

VISATA JUMS TURI NEŠIMĄPRA-

GUNARS BAKŠEJEVS ASMENINIO ARCHYVO IR FEISBUKO GRUPĖS „STREETS OF KAUNAS“ NUOTR.

„Visa ką manai yra įmanoma“, – man kertančiam slaptą Kauno centro kiemą tarsteli animacinio filmo „Powerpuff Girls“ herojė Blossom. „Matau žmones, bet nematau žmogiškumo“, – primena anoniminis išminčius požeminėje perėjoje. „Meilės amžius“, –konstatuoja spalvinga žinutė netoli Sofijos Čiurlionienės namų.

Kauno, o ir kitų miestų, sienos – tai lyg decentralizuotas paštas. Šių vizualių laiškų miestiečiams turinys įvairus. Tai – ir kasdienybės proza, ir laiku įkvepianti poezija, ir turisto gidas, ir kalbos vadovėlis siekiantiems suprasti daugiau nei taisyklės. Anksčiau tai būdavo ir melomanijos paplitimo žemėlapis – iki šiol ant mūro rasite meilės SEL ar „Depeche Mode“ meilės išraiškų, bet, tarkime, „Solo Ansamblio“ ar Jessicos Shy tagų dar nesu matęs. Tikiuosi, šiuo tekstu nepaskatinsiu jokio vandalizmo akto.

Taip, taip – nors pastarąjį dešimtmetį kalbant apie gatvės meną dažniausiai turimos omenyje miesto, įstaigų ar verslų užsakytos, kruopščiai suderintos ir kokybiškai dienos metu atliktos neofreskos, bendrąja prasme tai, ką šneka miesto sienos, tikrai nebūtinai yra legalu, o dažnai ir ne visai padoru. Šia idėja vadovaudamasis leidau sau tekstą apie sienų laiškus, kurių adresatas – praeivis, iliustruoti ne tik savo telefono archyvu, bet ir feisbuko grupės „Streets of Kaunas“ dalyvių sufotografuotais lobiais. Ačiū kiekvienam, darote prasmingą darbą. Gatvės menas – reikalas efemeriškas, tad archyvuoti jį kiekviena pasitaikiusia proga tiesiog būtina.

Interpretacijos menas ir kaunietiška tapatybė

Jei mieste neliktų nei vieno tago ar grafičio, reikštų, kad miesto dvasia užgniaužta. Labai panašiai apie gatvės muzikantus, kaip svarbų miesto audinio siūlą, kalbėdavo architektas Audrys Karalius. Įdomu, kad jo biuro pastato Kauno senamiestyje fasadas ilgus metus išmargintas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gerbėjų nežabotos aistros protrūkio. Eidavo kalbos, kad architektas net periodiškai sumokėdavo baudą, kad nereikėtų šio autentiško gatvės meno pavyzdžio uždažyti. Kas dabar patikrins, bet legenda – išties kaunastiška. „Pažaiskime žaidimą. Žaidimas vadinasi gyvenimas“, – ir šiandien stoviniuojantiems Birštono g. kamščiuose siūlo Kurpių g. fasadas.

„Mano širdis žalia kada tu esi šalia“, –rėkia šaukia žaliai vilnijanti eilutė ant pilkos sienos. Tokia gaivališka meilės išpažintis man primena simpatiją krepšiniui, bet gatvės menas tuo ir įdomus, kad atviras interpretacijoms, – kauniečiui (tokiu save laikau jau dešimtmetį) žodžiai „žalia“

ir „širdis“ iškart galvoje įjungia Kauno „Žalgirio“ logotipą, bet vilniečiui galvoje bumbsi jau futbolo kamuolys.

„Turėk Kristų, matysi dar geriau“, –minėtam anonimui požeminėje perėjoje atsako kitas anonimas. Išties, religinis sluoksnis ant Kauno sienų gana ryškus. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kada jis tepamas ironiškai, kada – misionieriškai. Vėlgi, priklauso nuo tos dienos emocinio poreikio, nuotaikos, atvirumo. Bet atsakyti į provokuojančią žinutę neretam norisi. Ypač kai provokacija ateina iš šalies – galbūt prisimenate prieš keletą metų nuvilnijusį skandalą, kai viena sostinės aukštųjų mokyklų nuo reklamos stendų klausė: „Ar tikrai nori keturis metus praleisti Kaune?“ Pamenu, tada praeidamas pro tokią reklamą burbėjau: maždaug, net latvis žino, kad ne keturis, o ketverius, ir išvis kas čia per klausimai, pyko ir akademikai, ir baristos, o kažkas, teptuko kišenėje neieškantis, tiesiog paėmė ir atsakė: „Taip.“ Šis išprovokuotas dialogas – lyg internetinių forumų gyvas, autentiškas pratęsimas.

Nors jau sakiau, kad Jessicos Shy tagų mieste dar nemačiau, bet šiuolaikinės muzikos pėdsakų visgi yra, ir jie džiugina. Ne taip seniai „Kiemo galerijos“

įkūrėjas Vytenis Jakas šalia savo jau ikoniniu tapusio rožinio dramblio prirašė Žemaitijos divos Austiejos dainos žodžius. Kiek kartų dar tik eidamas link E. Ožeškienės gatvės ją įsijungiau pasiklausyti, jau nebesuskaičiuoju, taigi propaganda veikia, aš išties mokausi pirmiau suprasti, o tada jau ir kalbėti žemaitiškai. Beje, tai šios gatvės viena tarpuvartė man nuolat primena, kad reikėtų valgyti mažiau mėsos. O kalbant apie muziką, būdavo smagu perskaityti priminimą „Jungle music is still alive“, tik nebepamenu, kuri elektros skydinė šias vibracijas skleisdavo.

Poezija, aukštoji ir gatvinė „Gyvenimas yra dosnus ir begalinis nuotykis“, – skamba banaliai, bet kai riebiomis, hiphopu aidinčiomis raidėmis užrašyta, paslepiant nuobodžią statybų aikštelę, tampa kažkaip miestietiškai prasminga, lyg išplėšta iš

kokios gilios asmenybės dienoraščio. Intymu, bet vieša ir todėl artima. Beveik kaip kadaise Jurgio Gimberio sugalvota „Ir Kaune galima gyventi“. Sugalvota, beje, reklamos agentūros užsakymu, jos ir tiražuota, ir taip prilipo, kad jokios naujos kampanijos to dar ilgus dešimtmečius neišmuš. Sutikite, kad tokį trumpuką įsiminti daug lengviau, nei daug metų ilgiausiu lietuvišku žodžiu buvusį „nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“.

Bet ir šį kauniečiai išmoko – tik tada, kai ant, nepatikėsite, jau kokius du dešimtmečius tikrai tuoj nugriausimo viešbučio „Britanika“ užrašė vienas kaunietiškiausių Kauno gatvės menininkų Morfai. Timotiejus, kaip niekas kitas, yra išsiugdęs socialinio komentaro talentą ir geba palikti nedidelius, bet iš koto verčiančius pėdsakus ten, kur labiausiai to reikia.

Tikros, ne gatvinės, poezijos, ant Kauno sienų irgi rasite. Berods, jau uždažyta Kauno senamiestyje mirgėjusi legendinė Henriko

Radausko eilutė apie tikėjimą pasaka. Eilutė puiki, bet nebuvo legali, tad pasidavė tvarkai. O štai Henry Parlando, trumpai Kaune gyvenusio, ligos pakirsto jauno švedų-suomių poeto, eilėraštį „Pavasaris Kaune“ (apie purvą ir saulės balas) buvusiose Kauno senosiose kapinėse, kur jis palaidotas, Tadas Šimkus užrašė jau legaliai. Šis kūrinys – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimas. Parlando eilutės mezga prasmingą dialogą su greta esančiu 1956-ųjų Vėlines, kurių metu įvyko antistalininė demonstracija, primenančiu piešiniu. Vėlinių bruzdesys tapo pretekstu uždaryti kapines. Kai kurie kapai, įskaitant švedų poeto ar generolo Silvestro Žukausko, taip ir neperkelti kitur.

„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“, tiksliau – jos inicijuoto, vis dar tęsiamo „Istorijų festivalio“, palikimu tapo ir dar keletas poetinio gatvės meno pavyzdžių. Maždaug toje vietoje, kur gyveno Izraelio tautos daine vėliau tapusi Lėja Goldberg, netoli „Britanikos“ viešbučio, – Lino Kaziulionio perpieštas jos portretas, papildytas eiliuotu tekstu apie dvi gimtines. Greta esančiame A. Mickevičiaus g. kvartale – kauniečių Rosian ir Gertos Bagriansky portretai, iliustruoti jidiš kalba kūrusio poeto Hiršo Ošerovičiaus eilės. Poetas, kaip ir Bagriansky moterys, išgyveno Holokaustą, bet dešimtys jų giminaičių – ne. Šis taupus, bet daugiasluoksnis darbas – vieno ilgiausiai kuriančių Kauno gatvės menininkų Tado Vincaičio-Plūgo.

Lingvistinis kraštovaizdis

Ką tik aptartos keliakalbės freskos, kuriose vaizdai, spalvos, menininko intencija, netgi lokacija kalba ne mažiau nei tekstai, – jau ir mokslininkų tyrimo objektai. Ką tik studiją apie tai paskelbė Kauno technologijos universiteto mokslininkės Saulutė Juzelėnienė ir Saulė Petronienė. Anot tyrėjų, lingvistinis peizažas – tai visos

kalbos formos, matomos viešojoje erdvėje: ženkluose, užrašuose, reklamose, grafičiuose ir neofreskose.

Tyrime „Kauno lingvistinio kraštovaizdžio tapyba: daugiakalbių freskų viešosiose erdvėse studija“, 2025 m. rugpjūtį publikuotame žurnale „Journal of Multilingual and Multicultural Development“, mokslininkės analizuoja, kaip gatvės meno kūriniai tampa ne tik estetiniais objektais, bet ir aktyviais socialinio bei kultūrinio dialogo dalyviais. Įdomu, kad moksliniame straipsnyje akcentuojamas mano jau minėtas archyvavimo aspektas – tai yra, gatvės menas egzistuoja ne tik fizinėje, bet ir skaitmeninėje erdvėje.

Kaip teigiama tyrime, projekto „Atminties biuras“ svetainė, socialiniai tinklai ir interaktyvūs žemėlapiai suteikia papildomų prasmės sluoksnių. Pavyzdžiui, ant sienos esantis tekstas gali būti tik viena kalba, o internete pateikiamas jo vertimas, istorinis paaiškinimas, interviu. Taip sukuriama „atsietojo ir internetinio susipynimo“ (angl. offline/online entanglement) erdvė, kurioje freskos tampa prieinamos pasaulinei auditorijai.

Su miesto atmintį savo darbuose žadinančiais menininkais bendravusios mokslininkės pabrėžia, kad daugelio kalbintųjų tikslas nėra vien estetinis. Menininkai, išėję į gatvę, yra ir socialiniai aktyvistai. Manau, ne tik „Kaunas 2022“ palikimą aptariant, bet ir platesniame kontekste galima teigti, kad viešas piešinys yra dialogo katalizatorius ir bendruomenės tapatybės grynintojas.

Nejau galvoji, kad užmarštis Kas užmiršta tikrai nuplovė?

Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų.

Ir vėl jisai – gyva, ryški tikrovė.

Ir tartum rėmuose liks kiekvienoj iš būsimų dienų.

- Hiršas Ošerovičius, 1964 m.

PASAULĮ DALELĖ SAVĘS – Į

AGNĖ SADAUSKAITĖ

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Mano rajono paštininkė primena Didįjį Lebovskį.

Kai ryte bandau išskleisti vaiko vežimėlį, į daugiabučio kiemą įblerbia senas, dardantis, kone žeme besivelkantis pilkas „VW Golf“. Iš jo išlipa žilstelėjusia palaidų plaukų kupeta ir kvadratėliais išsiuvinėtu kardiganu pasidabinusi vyresnio amžiaus moteris. Ji išsiima glėbelį laiškų, siuntinių ir laikraščių, juos dėliodama juokauja ir šnekina.

Visada iš kur nors ištraukia „Kregždutės“ saldainį, įduoda mano dukrai, palinki geros dienos ir nublerbia į kitą gatvelę.

Neabejoju, kad daugiau progų sutikti savo kiemo paštininkę suteiktų atvirlaiškių mainų programa. Dažniau įvardijama postcrossing pavadinimu, ši programa skatina žmones keistis atvirlaiškiais visame pasaulyje. Visgi geriausiai apie šios veiklos grožį ir bendrystę gali papasakoti Aistė Plavinskaitė, „Postcrossing.lt“ bendruomenės bei komiteto narė ir atvirlaiškių entuziastė. Aistė ne tik papildė savo namus įspūdžiais ir vaizdais iš kitų šalių, bet ir susirado draugų bei naujų mylimų veiklų.

Aiste, pirma būtų įdomu išgirsti apie tave – kuo užsiimi gyvenime, kaip praėjo tavo 2025-ieji?

Šiuo metu esu optikos specialistė, taip pat socialinių tinklų turinio kūrėjų komandos dalis. Mano kasdienybė gana aktyvi, neįsivaizduoju jos be hobių. 2025-ieji tapo pokyčių metais – namuose ėmiau kurti augalų džiungles, daugiau laiko skiriu Kauno pažinimui. Vis dažniau pasineriu ir į kūrybą – vienas mieliausių pomėgių man yra skrebinimas. Į šį kūrybos pasaulį atvedė postcrossingas. Būtent čia sutikau bendraminčių, su kuriais dalinamės ne tik atvirukais, bet ir įvairiais kūrybiniais pomėgiais.

Postcrossingas – puikus būdas susipažinti su naujais žmonėmis iš viso pasaulio. Papasakok apie pagrindinius atvirlaiškių mainų principus. Bendravimas prasideda nuo registracijos oficialioje platformoje. Čia nuolat jungiasi daugybė žmonių iš viso pasaulio. Savo paskyroje reikia

pateikti adresą, trumpai papasakoti apie save, pomėgius ir nurodyti, kokius atvirukus norėtum gauti. Tada prasideda smagioji dalis – adreso traukimas. Gali pasitaikyti dažnos šalys, tokios kaip Vokietija ar Kinija, o kartais nusišypso sėkmė ir ištrauki adresatą iš rečiau girdimų kraštų, pavyzdžiui, Kalėdų salos.

Kad atvirukas nepasiklystų ir galėtų būti užregistruotas, jis žymimas specialiu ID kodu. Sistema automatiškai parenka tavo adresą kitam nariui. Po kelių savaičių pašto dėžutėje tavęs laukia netikėtumas – atvirukas nuo visiškai nepažįstamo žmogaus. Be oficialios platformos, egzistuoja ir daugiau panašių bendruomenių –žmonės mainosi atvirukais privačiai, per feisbuką ar instagramą. Lietuvoje taip pat veikia aktyvi grupė „Postcrossing Lietuva“.

Kada šis hobis atsirado tavo gyvenime? Kuo jis pasirodė įdomus?

Pandemijos metu, 2021-ųjų pradžioje, visai netikėtai perskaičiau straipsnį apie postcrossingą – prasmingą atvirlaiškių mainų veiklą, jungiančią žmones iš viso pasaulio. Netrukus atradau ir lietuvišką bendruomenę, kuri šia aistra gyveno jau seniau. Iki tol nebuvau siuntusi nė vieno atvirlaiškio, bet smalsumas nugalėjo. Vos po kelių dienų pradėjau ieškoti, kaip išsiųsti savo pirmąjį.

Kol laukiau pirmojo atviruko iš užsienio, prisijungiau prie vietinių mainų grupės Lietuvoje. Šis hobis labai greitai sužavėjo žmonių nuoširdumu,

draugiškumu ir bendryste. Šiandien ši bendruomenė man tarsi antra šeima. Dabar esu ir organizacinio komiteto „Panda Levanda“ dalis. Į jį buvau pakviesta po kelių sėkmingų savo iniciatyvų. Mūsų komanda kuruoja kasdienes veiklas bei renginius, siekdama, kad bendravimas tarp narių būtų gyvas, kūrybiškas ir įkvepiantis.

Papasakok daugiau apie postcrossing bendruomenę Lietuvoje. Kokias bendras veiklas vykdote?

Pirmasis oficialus postkroserių susitikimas Lietuvoje įvyko 2021 metais Vilniuje. Nuo tada vis dažniau organizuojami susitikimai, bendros veiklos, žaidimai ir mainai. Bendruomenėje rengiami įvairūs teminiai mainų žaidimai: Šv. Kalėdų, Velykų, Helovyno, Šv. Valentino dienos proga, taip pat sezoniniai mainai ir smagi tradicija „mėnesio draugas“. Šio žaidimo metu dalyvių pora bendrauja visą mėnesį, kas savaitę vienas kitam siųsdami atvirukus ir dovanėles.

Ar dažnai susiburiate draugėn?

Oficialūs susitikimai paprastai vyksta kelis kartus per metus. Prieš juos visuomet rengiami atviruko rinkimai, o išrinktas atvirukas būna antspauduojamas ir pasirašomas visų dalyvių. Kartu keliaujame po Lietuvą, dalyvaujame ekskursijose, edukacijose, pramogose, o ir susitikimai trunka visą dieną: pietaujame, dalijamės įspūdžiais, mainomės atvirukais ir apžiūrime vieni kitų kolekcijas.

Kita ypatinga proga, vienijanti viso pasaulio postkroserius, yra Pasaulinė atvirlaiškio diena, minima spalio 1-ąją. Šią dieną susitikimai Lietuvoje vyksta keliuose miestuose vienu metu. Visgi bene šilčiausi susitikimai – kalėdiniai. Skamba muzika, keičiamės dovanėlėmis, linkėjimais ir šypsenomis. Pastaraisiais metais itin pamėgta tradicija yra Advento kalendoriaus mainai, žinoma, su laiškais ir atvirlaiškiais. Dalis narių patys kuria atvirukus, o iš šio pomėgio atsirado net ir elektroninių parduotuvių, kurios siūlo unikalius, būtent postcrossingui kurtus dizainus.

Kaip galima prisijungti prie šios bendruomenės?

Tai labai paprasta – tiesiog prisijunkite prie „Postcrossing Lietuva“grupės feisbuke. Susipažinsite su postkroseriais, kurių kolekcijose dešimtys tūkstančių atvirukų, susitarsite dėl pirmųjų mainų. Šiuo metu grupėje jau daugiau nei 1 500 narių – nuo visiškai naujų entuziastų iki tikrų veteranų! Jei jau esate grupėje, užtenka parašyti paprastą žinutę, pavyzdžiui: „Norėčiau susirašyti su nauju žmogumi ir apsikeisti keliais atvirlaiškiais be temų.“ Taip natūraliai tampama atvirlaiškių mainų dalyviu. Daugelis postkroserių turi ir atskiras instagramo paskyras, skirtas būtent privatiems mainams su žmonėmis iš viso pasaulio.

Kokie kultūriniai atradimai ar įžvalgos aplankė per šį projektą?

Bendruomenėje dažnai diskutuojame apie įvairių šalių tradicijas, kalbų niuansus ar net pašto ypatumus. Atvirukai atkeliauja ne tik anglų kalba, kai kurie siuntėjai bando parašyti lietuviškai, kiti rašo savo gimtąja kalba. Ne vienas iš mūsų, lietuvių, taip pat yra pabandęs rašyti kiniškai –mokomės net kaligrafijos!

Man labai artima skandinaviška kultūra. Vienas labiausiai įsiminusių atvirukų atkeliavo iš Norvegijos. Jį siuntė atokiai gyvenantis žvejys, pasakojęs apie savo kasdienybę, darbą ir gyvenimą šalia jūros. Postcrossingas skatina pažvelgti ne tik į atviruką ar pašto ženklą, bet ir į patį žmogų – jo istoriją, pomėgius, pasaulio matymą. Dažnai iš atvirlaiškių sužinom apie tradicinius patiekalus ar šventes – pavyzdžiui, mūsų lietuviški šaltibarščiai ir jiems skirtas festivalis neretai tampa atradimu užsienio dalyviams.

Pakalbėkim ir apie pagrindinę šio hobio priemonę – atvirukus. Kaip juos išrenki adresatui? Ar bandai priderinti prie kiekvieno profilio, ar renki tai, kas pačiai atrodo artima?

Atviruko parinkimas – vienas svarbiausių žingsnių, norint nustebinti. Man svarbu atsižvelgti į tai, kas parašyta gavėjo paskyroje – kuo jis domisi, kuo gyvena, kas jam artima. Dažnai tenka ne tik paieškoti tarp

turimų atvirukų tinkamos temos, bet ir įsigyti naujų, specialiai tam žmogui.

Populiariausios temos – švyturiai, gėlės, kraštovaizdžiai. Tačiau yra ir itin įdomių, retų kolekcijų: įžymybės, komiksai, net specifinės kultūrinės temos. Kai kurie profiliai – tarsi spalvingas norų sąrašas, kiti labai konkretūs ir aiškiai apibrėžti. Man visada norisi atliepti žmogaus pageidavimą ir kuo tiksliau išpildyti jo temą. Yra tekę ir pačiai imtis kūrybos –maketuoti ir spausdinti atvirukus. Tokie tampa dar prasmingesni.

Jei ne paslaptis, kuo dažniausiai daliniesi savo atvirlaiškiuose? Ar turi susikūrusi ženklą ar ikoną, kurią palieki ant kiekvieno atviruko? Atvirlaiškiuose visuomet stengiuosi išlaikyti originalumą. Jei siunčiu į tolimas šalis, dažniausiai pasakoju apie mūsų šalies kultūrą, tradicijas ar kasdienybę. Daugelis postkroserių prašo parašyti ką nors asmeniško –apie įsimintiniausią dieną, svajonę, profesiją ar pomėgius. Kitiems įdomu sužinoti apie mūsų maisto kultūrą, todėl kartais pasidalinu ir lietuviškais receptais ar savo mėgstamais patiekalais. Lietuvoje vieni kitus jau pažįstame artimiau, todėl čia dažnai dalijamės atviresniais pasakojimais. Jei tik lieka vietos atvirukuose, juos dekoruoju, apipiešiu ar papildau smulkiomis detalėmis. Turiu ir savo asmeninį spaudą su vardu, pažymėtą mažu vokeliu – jis tapo tarsi mano parašu.

Labai įdomu, iš kokios tolimiausios šalies esi gavusi atvirlaiškį ir kur toliausiai esi siuntusi pati. Ar savo kolekcijoje galėtum išskirti gražiausią atvirlaiškį ir/ar mėgstamiausią siuntėjo(s) tekstą?

Paminėčiau Puerto Riką, Makao, Japoniją, Honkongą. O pati esu siuntusi atvirukus į Australiją, Braziliją, Ganą, Taivaną, Singapūrą ir Alžyrą. Dar negaliu pasigirti kolekcijomis iš šalių, kuriose registruotų postkroserių vos keliolika. Negaliu išskirti vieno gražiausio atviruko – jų temos ir formatai labai įvairūs: švyturiai, spalvingi Meksikos karnavalai, apleistų vietų fotografijos, egzotiškų šalių tautiniai kostiumai. Labiausiai mane stebina 3D atvirukai arba 3D pašto ženklai. Vienas įspūdingiausių – 3D pašto ženklas su T. rex dinozauru.

Didėjant kolekcijai, galbūt atsirado ir atvirlaiškių žemėlapis?

Ar yra vietų, iš kurių norėtum gauti atviruką?

Sekti šalių žemėlapį oficialioje „Postcrossing“ platformoje labai paprasta. Jame aiškiai matyti, kurie atvirukai jau išsiųsti ir kurie gauti, vedama statistika, kiek laiko, kiek kilometrų keliavo kiekvienas atvirukas. Kai kurie atvirukai keliauja ištisus mėnesius ar net metus.

Šiek tiek sudėtingiau kataloguoti atvirukus iš neoficialių mainų, tačiau namuose tam turiu savo sistemą: katalogus, dėžutes ir albumus. Kai kas

skirsto pagal šalis, kiti – pagal temas. Man kol kas užtenka keleto albumų su aiškiai pažymėtais skirtukais. Dažniausiai atvirukai atkeliauja iš šalių, kuriose daugiausia postkroserių, tarkim, Vokietijos. Tačiau ypač vilioja egzotiški kraštai, šilti regionai, Pietų Amerika ar mažos salos – pavyzdžiui, Kalėdų saloje registruotas tik vienas postkroseris, todėl toks atvirukas būtų tikras lobis! Labai norėčiau gauti atviruką iš Danijos, nes ši šalis man ypatinga dėl mylimos hygge filosofijos, tačiau čia taip pat postkroserių labai mažai, nes pašto išlaidos gana didelės.

Kaip manai, ką ši atvirlaiškių mainų programa tau suteikė?

Kaip padrąsintum norinčius prisijungti?

Neįsivaizduoju savęs be aktyvaus bendravimo su žmonėmis įvairiomis formomis – kalbėjimo, susirašinėjimo, dalijimosi patirtimis. Dalyvavimas šioje bendruomenėje suteikia puikias galimybes saviraiškai ir kūrybiškumui.

Norintiems prisijungti linkiu, kad kada nors, kaip aš, atrastų straipsnį apie postcrossingą, kuris padrąsintų ir įkvėptų žengti į ribų neturintį atvirukų pasaulį. Čia vis dar bendraujame paprastai – rašydami ranka, siųsdami dalelę savęs į kito žmogaus pašto dėžutę.

APIE DAILYRAŠTĮ ĮVALDŽIUSIUS METALISTUS

ALGIRDAS ŠAPOKA VYČIO MANTRIMO NUOTR.

Dabartinis pasaulis yra gan keista ir paradoksali vieta – kuo lengviau viską pasiekti, tuo sunkiau viską pasiekti. Informacijos amžius pakeitė viską. Kardinaliai pasikeitė ir muzikos vartojimas, kurio

virsmą į skaitmeninę erdvę dar spėjau patirti gimęs Nepriklausomybės aušroje.

Šio mėnesio mano pašnekovas – puikus pavyzdys muzikos eros, kuri praėjo ir nebegrįš, bet atsiminsime su nostalgija, lengvu pavydu ir susižavėjimu. Tais laikais, kai aš dar šliaužiojau grindimis, iškart po sovietinės armijos pasitraukimo iš Lietuvos, alternatyviosios muzikos kūrėjai jau mezgė ryšius visame pasaulyje. Apie visa tai – interviu su astrofiziku ir metalo muzikos ideologu Vytautu Stankumi.

Pogrindžio aidai

Nelįsiu gilyn į pasaulio metalo muzikos istoriją ar bendruomenę, kuri išsamiai aprašyta, turi milijonus fanų ir palaiko didelę, iki šiol nesilpstančią industriją. Atsisukime į XX a. 9-ąjį dešimtmetį. Metalas evoliucionuoja, poliarizuojasi į žanrus su savitomis ne tik muzikinėmis, bet ir filosofinėmis idėjomis.

Lietuva tuo metu pamažu atšyla, atsiranda daugiau laisvės. Ne tik pirkti, klausyti įrašus, bet ir turėti ilgus plaukus be perdėtai skausmingų pasekmių. Ir groti skandalingą vakarietišką, dažnai antisisteminę muziką, kuri įkūnija viską, kas nepakeliui okupantams: pasipriešinimą, energiją, originalumą, o dažnai ir tautines idėjas bei tradicijas.

„Būdavo tokios įrašų studijos, Kaune net kelios. Surašai sąrašą, palieki pinigų, tuščių kasečių, o rytoj gauni jau paruoštą. Senamiestyje buvo tokia „Našlaitė“, posūkyje tarp Laisvės al. ir Vilniaus g. Panašus taškas veikė ir prie Karininkų ramovės. Jie daugino viską, ir tuometį popsą. Tik turėjai rinktis iš jų katalogų, o tai reiškė, turėjai žinoti grupę, kad jos muzikos užsisakytum“, – prisimena Vytas.

O sekti ir žinoti buvo ką. Sako, kasmet atsirasdavo po naują (metalo) stilių. Buvo labai dinamiškas ir gyvas, naujas ir įdomus laikas. Atšilimo metu šį bei tą jau galėjai išgirsti ir per radiją. Ar perskaityti metalo albumo recenziją tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“.

Formavimosi etapas

Kaip sako pašnekovas, kuris scenoje jau daugiau nei 30 metų ir taip pat

yra žinomas lotynišku slapyvardžiu

Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous, jo gimtinėje Palangoje iš pradžių buvo trys metalistai. Vėliau jis liko toks vienas. Tačiau prasidėjo „Roko maršai“, sunkesnė muzika įgavo pagreitį. Į rankas pakliuvo „Sex Pistols“ ir „Motörhead“. Galiausiai viską pakeitė draugo parodytas „Metallica“ įrašas, kuris be perstojo sukosi visą mėnesį.

„Kūryba prasidėjo kaip įprasta –įstojau į universitetą, vasarą padirbau Palangoje kažkokį paprastą darbą, susitaupiau gitarai. Tuomet metalo draugai, bendruomenė, patalpos, repeticijos. Taip atsirado pirma grupė „Nemesis“, kuri gyvavo gal apie metus. 1993 m. ji iširo ir tapo pagrindu „Nahash“ bei „Poccolus“ –ankstyvosioms Lietuvos juodojo metalo grupėms“, – prisiminimais dalijasi Vytas.

„Nahash“ susiformavo įkvėpus pirmosios juodojo metalo bangos grupėms „Bathory“, „Darkthrone“ ir kt. Taip sutapo, kad tais pačiais metais būsimam fizikui pavyko aplankyti ir ryškėjantį juodojo metalo pasaulio centrą – Norvegiją. Atsidarius sienoms, po 4 dienų traukiniu per Rusiją, vyrukai pasiekė Skandinaviją.

„Pasiėmiau užrašų knygutę ir vietinėse metalo įrašų parduotuvėse nuo kompaktų nusirašiau leidybinių kompanijų pašto dėžučių adresus. Tuo metu tai buvo aukso vertės informacija. Grįžę į Kauną, kaip pirmasis juodojo metalo bendruomenės branduolys pradėjome aktyvią komunikaciją su užsieniu“, – dėsto pašnekovas.

Jo teigimu, Audrius Šimkūnas iš grupės „Poccolus“ tuo metu jau susirašinėjo su užsieniu, todėl pasidalino gerąja praktika. Beje, Audrius, vėliau, kaip ir daugelis šios scenos kūrėjų, pasukęs prie eksperimentinės muzikos, vis dar tebėra aktyvus muzikantas. Jis – bene geriausiai žinomas Lietuvos lauko įrašų kūrėjas, apie jį 2023 m. išleistas dokumentinis filmas „Dažnių žvejyba“.

O kokia ta praktika? Adresus turime, o ką ten siųsti? Įrašus pasidaryti studijoje dar kainavo neįmanomus pinigus. Todėl grupės rinkosi „pasidaryk pats“ kelią – platindavo su paprasta magnetola pasidarytą demo įrašą. Tačiau net ir kasetės dar buvo brangios, aklai niekas nesiuntinėjo. Todėl susiformavo visiškai unikali pogrindinė laiškų ekosistema, kurios pagrindu tapo fanzinai ir skrajutės.

Tūkstančiai laiškų

Į susitikimą „Nahash“ studijoje Vytas atkeliavo su dideliu maišu, tikriausiai neatspindinčiu viso korespondencijos masto. Viduje – šimtai laiškų iš viso pasaulio. Ir šiuo atveju tikrai viso pasaulio, nes, pokalbio metu pervertęs didelę dalį, mačiau platų geografinį paveikslą: visos Europos valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos, Peru, Argentina, Čilė ir net Kuba. Gal net ir Pietų Korėja šmėkštelėjo.

„Svarbiausia buvo skrajutės. Įrašai įrašą, padarai su kopijavimo aparatu jo reklaminių skrajučių, prikarpai ir į voką sudedi keliasdešimt vienetų. Tokius laiškus išsiunti, pvz., fanzinų autoriams, kurie tas skrajutes vėliau išplatina kartu su žurnalų užsakymais. Taip tavo skrajutę gauna užsienyje ir, jeigu susidomi, parašo tau laišką su įrašo užsakymu“, – paaiškina man sistemą V. Stankus.

Taip užsisuko tikra komunikacijos mašina. Vytas į paštą eidavo kasdien ryte ir stengdavosi visiems atrašyti. Taip paplitus įrašams ir žiniai apie grupę, pradėdavo plaukti interviu prašymai. O tokių būdavo šimtais –zinus su kopijavimo aparatais kepė kiekvienas didesnis Lietuvos miestas, o ką jau kalbėti apie užsienį. Pokalbio metu kaip tik vartome slovakišką 90-inių vidurio interviu su „Nahash“.

Arba susitari dėl recenzijos. Daugumos zinų antrosios pusės būdavo užpildytos naujų albumų aptarimais, kurie padėdavo grupėms reklamuoti savo kūrybą. Žmonės paskaitę autorių emocijas ir išvadas po albumų perklausų galėdavo užsisakyti tavo demūškę. Ar tiesiai iš autorių, jei tai maža grupė, ar iš leidybinės kompanijos.

„Nemažai tokių zinų veikė ir ekonominiais tikslais. Būdavo patogu iš leidėjų gauti įrašų, kurie tuo metu kainavo beprotiškus pinigus. Pvz., vienas CD galėjo kainuoti apie 25 dolerius, kas atrodė panašiai kaip dabar 200 eurų. Tuos kompaktus zinų redaktoriai vėliau parduodavo arba dar nelegaliai padaugindavo ir turėdavo pajamų šaltinį šalia nelabai pelningos žurnalistinės veiklos“, –sako pašnekovas.

Šioje ekosistemoje kiekvienas turėjo savo vaidmenį. Arba groji grupėje, arba esi fanas ir leidi ziną, arba turi įrašų platinimo tinklą, arba esi leidybinė kompanija, arba koncertų organizatorius. Tokių angažuotų ir atsidavusių žmonių pasauliniame voratinklyje pirmiausia pasklisdavo žinios apie naujausias grupes, tuomet tik beužgimstančius žanrus ir t. t.

Nepasiekiami ryšiai

Šio susitikimo mintis gimė prisiminus Vyto pasakojimą kitame interviu apie tai, kad anuomet susirašinėjo su gana žinomomis įrašų kompanijomis. Tuo įsitikinu rankose laikydamas

„Misanthropy Records“ įkūrėjos laiškus, skrajutes ir originalius to meto artefaktus su dviejų (bene žymiausių)

žanro grupių logotipais – „Burzum“ ir „Mayhem“.

Gaila, „Nahash“ su žymiomis to meto juodojo metalo grupėmis toje pačioje leidykloje neišsileido, tačiau ne tai svarbiausia. Paradoksalu tai, kad naršydami bene pirmosios tokios grupės istoriją matome, jog tuo metu Lietuvos grupės, net kuriančios nišinę muziką, įsiliedavo į pasaulinę subkultūros bendruomenę, užmegz-

davo ryšius, platindavo muziką ir ieškodavo leidybinių kontraktų.

Dabar ne tik įrašyti muziką, bet ir rasti kontaktus yra lengviau nei bet kada anksčiau. Tačiau esu beveik tikras, kad ryšių, ambicijų ir svarbiausio dėmens – tinklaveikos, turime mažiau. Net didžiosios roko grupės kaip „ba.“ iš esmės veikia lietuviškame burbule.

„Atsidarai laišką, o ten parašyta „Dear Vytas“, tavo vardas. Rašo iš tuo metu vienos garsiausių mūsų žanro leidyklų pasaulyje. Kvėpavimas sutankėja, pulsas padažnėja, širdis nusirita į kulnus. Tai būdavo stipru“, – prisimena V. Stankus. Ir visa tai vyksta praėjus porai metų po rusų karių išėjimo iš Lietuvos. O Kauną jie paliko paskutinį. Skamba neįtikėtinai.

Tie laikai praėjo

XX a. pabaiga – neįtikėtinų pasaulinių pokyčių metas, o svarbiausias to dėmuo – prasidėjusi masinė kompiuterizacija. Natūralu, kad atsiradę kompiuteriai, internetas, lengvai pasiekiama informacija sunaikino laiškų siuntimo kultūrą, prižadėdami technologinį proveržį, ranka pasiekiamą pasaulį ir greitesnę komunikaciją. Lietuvoje toks laikotarpis prasidėjo prieš tūkstantmečių virsmą.

„Kiekvieną rytą gaudavau iki 5 laiškų, ant kurių būdavo mano vardas ir pavardė. Kasdien kaip nuotykis – nežinai, ką gausi ir iš kur. Daug meilės, viskas buvo rašoma ranka, klijuojami pašto ženklai, o ir siuntimas juk kainuodavo. Pradedi megzti santykį, prasideda bendravimas, asmeniškumas. Tai turėdavo didelį poveikį, jautėm stiprią bendrystę ir bendruomeniškumą“, – prisimena Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous.

Iškilmingumo lygis tikrai buvo kitas. Dabar įprasta, kad organizuodamas koncertus pats dažniausiai tiesiog parašau greitą žinutę per „Messenger“ su užklausimu. Po valandos dažniausiai turiu atsakymą. O pokalbio metu mano rankose – dailyraščiu rašyti gerai žinomo organizatoriaus Ugniaus Liogės laiškai su kvietimais koncertuoti ar įrašyti kūrinį naujam leidiniui.

Buvo tokių, kurie į laiškus žiūrėjo taip, kaip dabar žiūrėtum į produkto pakuotės dizainą. Įvaizdžiui kurti kai kurie laiškai būdavo ypatingai apipavidalinti, pvz., parašyti plunksna ir užklijuoti vaško spaudu. Vytas pasakoja ir apie kolegą metalo faną, kuris pokštaudamas ir norėdamas pagąsdinti laišką surašė krauju. Sako,

kad išsigando pats, kai gavo savo laišką atgal, nors nebuvo nurodęs siuntėjo. Buvo išaiškintas pagal braižą.

„Su skaitmena pasikeitė viskas. Pirmiausia dėl prastos kokybės ir brangumo dingo kasetės. Jas pakeitė piratiniai kompaktiniai diskai. Man interesas atslūgo greičiau, kiti iš inercijos tokį bendravimą palaikė dar kelerius metus. Tai sutapo ir su scenos pokyčiais: juodasis metalas skystėjo, daugėjo grupių, žanras smarkiai komercializavosi. Tų laiškų gal net padaugėjo, bet jų kokybė ir turinys –nebepalyginamai suprastėjo.“

Taip atrašinėjimas nutrūko. Kaip sako Vytas, iš pradžių dar laiškus kaupė, kad atrašytų vėliau, bet ūpas mažėjo. Tai buvo 1996 m., jau turėjo ir pirmąjį kompiuterį, ir internetą per modemo ryšį. O tai sunaikino ir vieną pamatinių visos šios ekosistemos dėmenų –zinus. Kurie veikė ir kaip sklaidos, ir kaip reklaminė, ir kaip ekonominė subkultūros priemonė.

Nuo to laiko muzikos industrija pasikeitė neatpažįstamai. Ir pačiam dar teko matyti, kaip piratinius kompaktinius diskus pakeičia piratiniai MP3 įrašai iš „eMule“ ir „Soulseek“. Anksčiau, kai draugas pasakydavo „paklausyk to albumo“, juk laukdavome, kol grįšime namo ir galėsime jį atsisiųsti. Galiausiai piratavimą pakeitė „Spotify“, „Youtube Music“ ir „Soundcloud“. Vartoti ir pasiekti muziką niekad nebuvo taip paprasta. Tačiau ar išsirinkti, atrasti ir įsiminti nuo to lengviau?

Bet laikai keičiasi ir nėra čia ko verkt. Svarbiausia, kad tokie artefaktai kaip Vyto kada nors pasiektų muziejų.

NEIŠSIŲSTI LAIŠKAI

MEDA BAGDONAVIČIŪTĖ

Fotografijų projektas „Neišsiųsti laiškai“ gimė iš mano noro kalbėtis su tuo, ko nebegaliu pamatyti. Tai gimsta iš ilgesio, iš supratimo, jog su tuo žmogumi nebegali susisiekti. Tai nėra tik metafora –tai laiškai, kuriuos rašome ne tam, kad juos kas nors perskaitytų, o tam, kad išgirstume patys save.

Tokie laiškai dažnai skirti tiems, kurių šalia jau nebėra, – mirusiems, nutolusiems ar tiems, kuriuos tebemylime tyliai. Šios mintys kilo iš mano prarastų santykių Amerikoje. Tada supratau, jog praradimo jausmas toks garsus, jog „žymieji“ paleidimo būdai nepadės. Vieni rašo laiškus, kiti kuria filmus, treti bando išsikalbėti muzikos natomis. Bet kas iš tikrųjų padeda?

Kiekviena fotografija šioje serijoje yra tarsi laiškas be adreso. Vaizdais bandžiau užfiksuoti ne žmogų, o jausmą – tą trapią būseną tarp ilgesio ir susitaikymo.

Man buvo svarbu, kad fotografijos ne tik kalbėtų garsiai, bet ir kvėpuotų tyliai – kaip brangūs prisiminimai, paliekantys žymę mumyse.

Šis projektas tapo būdu stebėti kitus. Stebėti, kaip galima paleisti, bet kartu ir išsaugoti. Ne tik per žodžius, bet ir per šviesą, šešėlį, detalę. Nes kartais, kai labai skauda ir norisi, kad žodžiai padėtų, – nėra recepto, kaip tą išbūti. Bet su laiškais, daiktais ir laiku paleisti įmanoma.

Miglė

„Dvejus metus neišdrįsau ištarti savo jausmų ir dar vis jaučiu, kad tai neišspręsta byla“, – sako Miglė.

Jos neišsiųstas laiškas – akistata su savimi: „Rašydama supratau, jog pagaliau nebeteisiu savęs dėl to, kaip jaučiuosi.“ Fotografuodama Miglę tarsi patyriau tą patį. Jos žodžiai apie dvejus metus tylos tapo akimirkos svoriu, leidau sau priimti šiuos jausmus ir stebėti, kaip drąsa išsilieja per žodį.

Liepa Eva

„Mylėjau jį jam to nežinant“, – šie merginos žodžiai mane apkabino.

Tada Liepa Eva sakė: „Mano išsaugotas lapelis yra iš vieno pirmųjų, ir tą kartą tyčia kartu, aplankytų koncertų „Hogo“ bare, po kurio mūsų bendravimą pakeitė tyla.

Tikriausiai tada ir ėmiau suvokti, jog visgi šis jausmas niekur nedings, o jam išsakyti užtektų vos sakinio.“

Meilė, kuri yra tikra ir nebūtinai turi būti skaudi.

Martynas

Fotografuodama Martyną galvojau apie tai, kad laiškai kartais būna skirti ne ką nors pakeisti, o padėkoti. Šis – tarsi tylus dėkingumo laiškas žmogui, kuris buvo šalia. Už laiką kartu, už norą suprasti, už pokalbius, kurie augino ir leido pažinti.

Ieva

„Nusprendžiau praeities žmonėms tarti „Pasiilgau tavęs“. Nors turbūt jau esu kitame etape, kur net nerasčiau jiems vietos“, – sakė man Ieva. Galbūt tai tik nuoširdus pripažinimas, kad kadaise tie žmonės buvo svarbūs. Dabar jie nebeturi vietos gyvenime, bet prisiminusi vis tiek jauti šilumą. Ne viskas turi sugrįžti.

Inesa

Klausydamasi Inesos istorijos jaučiausi prisilietusi prie jos vaikystės. „Turiu per daug žodžių močiutei, kurių vienu laišku negalėčiau išsakyti – tai taptų knyga“, – sakė ji. Kiekviena akimirka leido stebėti, kaip meilė ir vaikystės prisiminimai išsilieja emocija, kurią žodžiai tik pripildo.

Mintimis, širdimi ir darbais nuo pat 2022 m. vasario esame su Ukraina, o šį rudenį atsliūkino tamsus metas, paraginęs tvirčiau pastovėti ir už save. „Piešiam kultūrai“ – Lietuvos iliustratorių inciatyva, prasidėjusi prieš spalio 5 d. vykusį kultūros bendruomenės įspėjamąjį streiką. Šio plakato autorius – A.Bran.

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

GERIAUSIA DOVANA – LAIKAS KARTU, TAD KVIEČIAME

RINKTIS IŠ GRUODŽIO RENGINIŲ SĄRAŠO IR BURTI

ARTIMIAUSIUS. DAR DAUGIAU ŠVENTINĖS

NUOTAIKOS – INTERNETINIAME KALENDORIUJE

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 12 21

Paroda „Pamėklių giesmės“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Justės Mocevičiūtės nuotr.

Pasitelkiant trijų Čiurlionio kūryboje atsiveriančių pasaulių – vizualinės muzikos ir sinestezijos, gamtos, folkloro ir mitologijos bei futurizmo ir kosmoso – temas, drauge su festivaliu „Audra“ pristatoma tarptautinė paroda kviečia tyrinėti, kaip šios idėjos rezonuoja šiandien.

Iki 12 31

Dainos Mattis paroda „Nuo vieno kvartalo prie kito“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Angliškas posakis „block-to-block“ apibūdina akimirką, kai vos perėjus gatvę pasikeičia viskas: kultūra, klasė, žmonių įvairovė. Menininkė Daina Mattis šį jausmą pasitelkia tyrinėdama egzistencijos trapumą ir saugumo iliuziją. Iš nereikalingų buitinių daiktų – apsauginių vokų, sirenų, kriauklių ir net musių –sukurti darbai primena, kad net tvarkingiausios struktūros yra laikinos, o stabilumas – tik miražas.

Iki 12 22

Medijų meno paroda „Arčiau einantieji“

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

Mildos Gineikaitės nuotr.

Paroda skiriama M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejui paminėti, suaktualintį šį kūrėją akademinėje bendruomenėje. Ja kviečiama per Čiurlionio kūrybą atrasti šių dienų kūrėjus paliečiančią prasmę keliant klausimą – kuo Čiurlionis aktualus jiems?

Iki 12 31

Laisvydės Šalčiūtės ir Marko Mäetamm paroda „Siaubo pasakos“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Kai susitinka du menininkai, kurie, nors gyvena skirtingose šalyse ir nebuvo asmeniškai pažįstami, seniai stebėjo vienas kitą ir atrado, kad jų „kūrybos DNR“ sutampa, gimsta… bendra paroda. Pirmą kartą duete susitinkantys lietuvė Laisvydė Šalčiūtė ir estas Marko Mäetamm, kuruojami Laimos Kreivytės, kviečia pasinerti į „Siaubo pasakų“ pasaulį.

Iki 12 31

Editos

Garmuvienės keramikos paveikslų

paroda „Iš Dausų“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Keramikė Edita Garmuvienė, gilindamasi į tradicinę lietuvių ornamentiką, atrado originalią techniką – paveikslus ji dėlioja ir klijuoja iš mažų keramikos elementų. Parodoje pristatomas darbų ciklas „Iš Dausų“, kuriame vaizduojami liaudies kūryboje pamėgti angeliukai, gyvulėliai ir medžiai, tampantys Kalėdų simboliais.

Iki 01 18

Fotogrãfijos salònas

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Vladimir Harmash nuotr.

„Šventes švęskime su šviesa – ir su fotografija, kurios vertė ne tik išlieka, bet ir auga“, – į trečius metus atveriamą salòną kviečia galerijos kolektyvas, pristatantis plačią Lietuvos fotografijos kolekciją, kurios eksponatus – taip pat knygas, atvirukus ir kitus autentiškus artefaktus – galima įsigyti.

12 04–01 06

Prano Griušio paroda „Ženklas.

Semantinis skaidrumas“

VDA Kauno fakulteto galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2

Ilgametis VDA dėstytojas prof. Pranas Griušys parodoje kviečia pažvelgti į šiuolaikinį miestą ir jo atspindžius per fotorealistinės tapybos prizmę.

12 04–01 04

Instaliacija „Awakening 150 | Pabudimas 150“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Lietuvių kilmės menininko

J. Kimo Arbas projektas – tai meditacinė kelionė per keturis pabudimo etapus – nubudimą, atbudimą, prabudimą ir atgimimą –atspindinti transformaciją, sąmonę ir atsinaujinimą. Įkvėptas Čiurlionio kosminės vizijos ir dvasinio jautrumo, Arbas tyrinėja nematomas jėgas, jungiančias gamtą, atmintį ir suvokimą.

KALENDORIUS

Nuo 12 05

Filmas „Siena“

Kino teatrai

Režisierius Ignas Jonynas nukelia į atšiaurų pamario kraštą, į teritoriją tarp žemės ir vandens, gyvenimo ir mirties. Pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius Šarūnas Zinkevičius už šį vaidmenį apdovanotas „European Shooting Stars“ apdovanojimu. Nusikalstamos grupuotės vadę vaidina choro dirigentė Danguolė Beinarytė, o pasienietį – filosofas Viktoras Bachmetjevas.

12 05–01 17

Paroda „Buitinė astronomija“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Marijos Jociūtės, Dalios Mikonytės, Linos Simutytės ir Adomo Žudžio parodoje analizuojamas juodosios skylės vizualumo fenomenas, jis interpretuojamas ir perkuriamas.

Menininkai savo asmenines kosmologijas fiksuoja pasitelkdami įvairias technikas, poetinės prozos bei garsinių peizažų elementus.

Tokiu būdu mus kasdien tarsi ozono sluoksnis supanti buities aplinka paverčiama nepažįstamais astronominiais artefaktais.

12 06–12 07

Kalėdinė meno mugė

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Šventės po truputį beldžiasi į duris, o kartu su jomis į Kauno menininkų namus sugrįžta ir tradicija jau tapusi

Kalėdinė meno mugė, kurioje susitinka kūryba, bendrystė ir žiemos jaukumas.

Šeštadienis, 12 06, 11:00 „Etnosodas“: meduolių

marginimo dirbtuvės

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos

Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

Cukraus pudros debesys, imbiero ir cinamono kvapas – kepėja Laima jau tradiciškai kviečia mažuosius

į smagias kalėdinių meduolių marginimo dirbtuves. Kol vaikai kurs savo gaminius, jų tėvai galės susipažinti su senomis meduolių kepimo tradicijomis ir receptais.

Registracija:

+370 37 22 56 47 arba el. paštu kuzmickis@kaunobiblioteka.lt

Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ VI“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Sekmadienis, 12 07, 18:00 Šventinis „Kaunas Blues“ koncertas

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Guillaume Malheiro nuotr.

„Kaunas Blues 2025“ žiemos tęsinyje –Gaelle Buswel iš Prancūzijos. Taip, bliuzas šiuo metu tikrai nebėra tik Amerikos kūdikis ir Gaelle yra puikus to įrodymas. Būdama galingo bei turtingo balso savininkė ši atlikėja lengvai įtikina ir sužavi klausytojus.

Sekmadienis, 12 07, 18:30 „Videokaukas

Romuvoje“:

„Jausmų galia“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Michel Gondry režisuotą šedevrą pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. Filmo centre – pora, kurios ryšį sukrečia radikali atminties ištrynimo procedūra. Kūrinys jautriai tyrinėja meilės, tapatybės ir žmogiško ryšio trapumą, palikdamas atvirą klausimą, ar įmanoma ištrinti tai, kas iš tiesų svarbu.

GRUODIS

KALENDORIUS

Pirmadienis, 12 08, 18:00

Vainiaus Bako knygos „Laikmenos“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Poetas, vertėjas ir daugelio literatūrinių premijų laureatas

Vainius Bakas pristato savo devintąją knygą „Laikmenos“, kurioje per poetinį žodį susijungia klasika ir modernybė. Autoriaus lyrinis herojus – tai tikrumo ieškotojas dekoracijų pasaulyje. Renginyje taip pat dalyvaus

aktorė Olita Dautartaitė ir bardas Vygantas Kazlauskas.

Antradienis, 12 09, 20:00

Raganų reivas

Kavinė „Kultūra“, K. Donelaičio g. 16

Baltojo kaspino festivalis kviečia į šokių vakarėlį. Tai saugi erdvė moterims ir transmoterims, kur garsas pakeičia teismo kitokiai nuosprendį, o šokis tampa pasipriešinimo aktu. Be mitų, be laužų – tik ritmas, prakaitas ir laisvė būti.

Trečiadienis, 12 10, 18:00 Filmas „Senio kelionės“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo Sukurti vaidmenys įsirėžė Juozo Budraičio atmintyje ne mažiau nei svarbiausi gyvenimo faktai, tad ir „Senio kelionės“ nuolat vedžioja žiūrovą tarp jo jaunystės prisiminimų bei reikšmingiausių patirčių kine. Po peržiūros vyks pokalbis su režisieriumi Nerijumi Mileriu ir aktoriumi Juozu Budraičiu.

Ketvirtadienis, 12 11, 18:00 Parodos „Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“ atidarymas ir knygos pristatymas

Kauno miesto muziejaus Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Kaip atsirado didelio formato, spalvotas XIX a. „Kauno vaizdas“?

Šiam klausimui ir pirmą kartą Lietuvoje pristatomam lenkų tapytojo Martyno Zaleskio paveikslui Kauno miesto muziejus skiria visą parodą. Kūrinio atsiradimo istorija primena detektyvą, o tapytojo vizito Kaune aplinkybės tyrinėjamos jau nuo 1979 m. Atidarymo metu parodos kuratoriai ir ją lydinčios knygos autoriai pasidalins savo atradimais ir įžvalgomis.

Penktadienis, 12 12, 19:00 Tango. Ariel Ramirez su orkestru

VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Į Lietuvą sugrįžta iš Argentinos kilusio bandonijos virtuozo Arielio Ramirezo tarptautinis tango kvintetas! Kartu su baritonu Giedriumi Prunskumi ir VDU kameriniu orkestru atlikėjai sukurs nepakartojamą atmosferą, kurioje virtuoziškumas susijungs su aistringomis argentinietiško tango melodijomis.

Penktadienis, 12 12, 19:00 punktò koncertas „Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

Elžbietos Danieliūtės nuotr.

Aktoriaus, kolektyvo „Solo Ansamblis“ nario Jono Šarkaus alter ego punktò Europos turas baigiasi Kaune. Kartu tai bus pirmasis šio sprogstamai smagaus atlikėjo solinis pasirodymas mūsų mieste.

Penktadienis, 12 12, 17:30

Folkloro ansamblių koncertas „Už girių girių“

Kauno Šv. Mergelės Marijos

Ėmimo į dangų bažnyčia, Aleksoto g. 3

Šv. Mišios ir po jų vykstantis koncertas „Už girių girių“ – tai kvietimas didžiųjų metų švenčių laukimą įprasminti dainuojant adventinį folklorą, giedant liaudiškas giesmes, puoselėjant gražiausius mūsų tautos papročius. Dalyvauja Kauno miesto ir rajono folkloro ansambliai.

12 12–12 30

Koncertų ciklas

„Retro Kalėdos“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Tradicija tampantį šventinių susitikimų ciklą pradės Virgis Stakėnas, o iki metų pabaigos „Romuvos“ scenoje spės pakoncertuoti Alina Orlova, Bjelle, filmą apie save ką tik pristatę „Bix“, Linas Adomaitis, Jūratė Miliauskaitė ir Aidas Giniotis.

GRUODIS

Atlikėjo archyvo nuotr.

KALENDORIUS

Penktadienis, 12 13

Mokslo salos gimtadienis

Karaliaus Mindaugo pr. 50

Pirmąjį gimtadienį švęsianti

„Mokslo sala“ žada įspūdingą dieną visiems, užsuksiantiems į Nemuno salą pasmalsauti, pasigrožėti ar padūkti. Be įprastinių veiklų ekspozicijoje, planetariume ir STEAM laboratorijose, laukia atskira nemokamų renginių programa. Dieną vainikuos grupės „Solo Ansamblis“ koncertas.

Šeštadienis, 12 13, 16:00

Koncertas „Kalėdinės muzikos valanda“

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

Martin North nuotr.

Kalėdiniu laikotarpiu Palangos orkestras tradiciškai kviečia į šviesos, bendrystės ir dėkingumo kupinus koncertus. Kaune šventinei programai diriguos Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas Egidijus Miknius.

12 13–12 21

Spektaklis „Alisa

veidrodžio karalystėje“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Svetlanos Baturos nuotr.

Tai nepaprasta kelionė, kurioje galioja keistos taisyklės, logika verčiasi aukštyn kojomis, o kiekvienas žingsnis veda į dar spalvingesnę, dar paslaptingesnę tikrovę. Čia pyragą pirma reikia išdalinti, o tik tada – supjaustyti. Čia pirštas suskausta prieš įsipjaunant. Čia šachmatų lenta tampa pasauliu, o pėstininkė Alisa – karaliene. Rež. Žilvinas Vingelis.

Šeštadienis, 12 13, 18:15 „Romuvos kinoteka“: „Geri vyrukai“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Ekrane – Rob Reiner režisuota teismo drama apie du jūrų pėstininkus, apkaltintus bendražygio nužudymu, ir jauną karinį teisininką, kuris imasi jų gynybos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta byla pamažu atsiveria kaip sudėtingas tinklas, persmelktas karinės hierarchijos spaudimo.

Antradienis, 12 16, 18:00

Kauno A. Kačanausko

muzikos mokyklos

fortepijono skyriaus kalėdinis koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Jaunieji pianistai klausytojams dovanos šventišką programą, kurioje skambės įvairių epochų ir žanrų kūriniai. Tai – šiltas muzikos vakaras, kviečiantis sustoti prieš šventes, pasidžiaugti bendryste bei artėjančiu Kalėdų stebuklo laukimu.

Trečiadienis, 12 17, 18:00

Koncertas

„Kalėdų džiazas“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Džiazo ritmų, gospelo intonacijų ir šventinės nuotaikos kupiname Kauno valstybinio choro ir Kauno bigbendo koncerte skambės žinomos, visame pasaulyje dainuojamos kalėdinės giesmės, nuspalvintos naujomis aranžuotėmis.

Antradienis, 12 16, 19:00

Koncertas „Vytauto Kernagio kodeksas“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Emocijų kupiname koncerte dalyvaus Jokūbas Bareikis, Linas Adomaitis, Lina Rastokaitė, Rafailas Karpis, Jurga Šeduikytė, „G&G Sindikatas” lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, choras „Vilnius Voices”, vadovaujamas Kristinos Žaldokaitės.

Trečiadienis, 12 17, 18:00 Sauliaus Petreikio koncertas

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

„Koncerto pavadinimas – „Ei, Kalėda, Kalėda“ – šaukinys, kuriuo mes kviečiame visus burtis, būti artimųjų rate ir drauge išgyventi džiaugsmą, nes Kalėdos yra džiaugsmas“, – sako Saulius Petreikis.

Trečiadienis, 12 17, 18:30 Kalėdinis IMPRO džemas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Laukia komiškas vakaras, kuriame atlikėjai lips ant scenos ir atliks vedėjo paruoštas kalėdines improvizacijos užduotis, pratimus ir žaidimus.

Martyno Garbačo nuotr.

KALENDORIUS

Nuo 12 19

Filmas „Smėlis tavo

plaukuose“

Kino teatrai

A. Solomino nuotr.

„Smėlis tavo plaukuose“ – šviesus pasakojimas apie brandžią meilę, primenantis, kad naujos pradžios įmanomos bet kuriame amžiuje. Manto Verbiejaus filme vaidina Jūratė Onaitytė, Juozas Budraitis, Liubomiras Laucevičius, Laima

Akstinaitė, Eglė Mikulionytė ir kt.

Sekmadienis, 12 21, 12:00

Operėlė vaikams ir jaunimui „Oginskio vaikystė“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Dažnai kalbame apie Mykolo Kleopo Oginskio nuveiktus darbus, išsakytas gilias mintis, vadovaujamės jo pamokymais, stebimės kūrybiniu palikimu. O nuo ko gi prasidėjo šio didžio žmogaus kelias? Atsakymą padės sužinoti kunigaikščio M. K. Oginskio Vaikystės Angelo vedama jungtinė atlikėjų komanda. Operėlės autorius – Vidmantas Bartulis.

Ketvirtadienis, 12 25, 20:00 „Saulės kliošo“ koncertas „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Shukowski nuotr.

„Kviečiame jaukiam, antistresiniam Kalėdiniam vakarui! Liudysime stebuklą ir džiaugsimės dovanomis. Atliksime kūrinius iš naujojo mūsų mini EP „Meilės mieste“ bei labiausiai klausytojų mėgstamas dainas“, – žada kolektyvas.

Penktadienis, 12 26, 20:00 Vakarėlis „Šaknys

Kalėdos“

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

Gamka, Lukas Pilkauskas ir didžėjai atrakins pagaliau miestiečiams atsiveriančio istorinio kino teatro duris kalėdiniams festivalio „Šaknys“ šokiams. 12 26–12 31

Koncertų ciklas „Nuo Šv.

Kalėdų iki Naujųjų metų“ Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Filharmonijos tradicija – žiemos švenčių laikotarpį užpildyti pakilia muzika. Šiemet programoje –lietuviška estrada, džiazas, sakralinė muzika, simfoninės salvės ir gražiausios operos arijos paskutinį.

Penktadienis, 12 26, 13:30, 16:00, 18:45

Kalėdos kine

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo „Tegyvuoja meilė“

Antrąją Kalėdų dieną „Romuva“ kviečia pratęsti šventinę nuotaiką su jaukia filmų programa. Žiūrovų lauks trys skirtingi pasakojimai: Martino Scorsese „Hugo išradimas“ – magiška istorija visai šeimai; Richardo Curtiso „Tegyvuoja meilė“ – romantiškų istorijų pynė; ir Haroldo Ramiso „Švilpiko diena“ –klasikinė komedija apie antrą šansą.

Antradienis, 12 30, 18:30 Giedrės koncertas „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Prieš pat Naujuosius metus –šventiškai, jaukiai ir prasmingai.

Apie muziką ir gyvenimą. Apie mus visus“, – kviečia Giedrė, į Kauną akustiniam vakarui atvyksianti su klavišininku A. Polevikovu.

Sekmadienis, 12 28, 16:00

Koncertas „Ainių

Kalėdos“

Kauno Švč. Mergelės Marijos

Ėmimo į dangų bažnyčia, Aleksoto g. 3

Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ kartu su solistais Martynu Beinariu ir Justina Tomkute-Petraitiene kurs jaukią šventinę atmosferą, pripildytą giesmių ir dainų, skelbiančių Kristaus gimimo džiaugsmą. Programoje – gražiausi Kalėdų kūriniai iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Trečiadienis, 12 31, 18:00

Magiška naktis „Mulen

Ruže“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Naujųjų metų vakarą „Romuva“ kviečia į renginį, kuriame susijungs muzika, magija ir kinas. Svečius pasitiks saksofono muzika, vėliau laukia užburiantis iliuzionisto Roko Bernatonio pasirodymas. Vakaro kulminacija – legendinis Bazo Luhrmanno miuziklas „Mulen Ružas“, nukelsiantis į bohemišką XIX a. pabaigos Paryžių.

Trečiadienis, 12 31, 18:00

Naujametinis koncertas

Kauno Arkivyskupijos kurijos didžioji salė, Papilio g. 5

Skambant išraiškingam Čiurlionio kvarteto muzikavimui ir soprano Astos Krikščiūnaitės balsui, šis vakaras taps jautria padėka M. K. Čiurlionio metams ir kvietimu pasitikti Naujuosius metus su įkvėpimu, šviesa ir harmonija.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Lena Klyukina, Meda Bagdonavičiūtė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Vytis Mantrimas.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: