__MAIN_TEXT__

Page 1

Vojažai

Viršelio iliustracijos autorė Ula Rugevičiūtė Rugytė

2019 06


Prieš ketverius metus Kauno bienalė buvo trumpam pažadinusi Felikso Vizbaro projektuotą Kauno centrinį paštą. Žiūrint į bienalės atidarymo nuotrauką sunkoka patikėti, kad iki šiol diskutuojame, ką ir kaip tame pašte veikti, tiesa? Daugiau, apčiuopiamesnių, bienalių reliktų Kaune – jau kitame puslapyje. K. Čyžiūtės nuotr.


Ar ne paradoksalu, kad vos prieš kelias dešimtis metų buvusi ypatinga, šventinė, jaudinanti ir materialiai nepigi, o kartais ir skausminga, jei be atgalinio bilieto, kelionės būsena šiandien daugeliui kosmopolitų yra neišvengiama, ne tik užvedanti, bet ir sekinanti? Kalbame apie prabangą stabtelėti, įsiklausyti, išjausti, įvertinti ir tik tada judėti pirmyn. Arba atgal. Omenyje turėti ne tik finišo tašką, paskutinę stotelę, bet ir pradžių pradžią – būtinybė, jei nori, kad ši tarpinė būsena taptų ne dar vienu, tik instagramo pasakojimuose pafiltruotu etapu, o prasminga patirtimi.

Po išvykimo. Po kiek mažiau nei dvejų metų grįžtanti Kauno bienalė „naudoja Kauno istoriją kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste, – rašoma bienalės anotacijoje, kurią galima priimti ir kaip receptą, ir kaip viziją. – <…> dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities režimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, <…> ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės“. Rašant šį redakcijos žodį jau žinoma bienalės

atidarymo data – birželio 7-oji. Žinoma ir jos judėjimo ašis – Vytauto prospektas. Jau bendravome su keliais bienalei kuriančiais menininkais. Visgi nei jie, nei mes galutinės stotelės kontūro nesiimame brėžti. Savo vietos Kaune ir pasaulyje šį birželį ieško ir dar du migruojantys miesto kultūros įvykiai – tai šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, iš Šilainių persikraustęs į Dainavą, ir teatro festivalis „Namas Nr. 2“, atrakinantis mokyklos Žaliakalnyje duris. Nežinomybė abiem atvejais – ne tik iššūkis, bet ir įkvėpimas. Pokalbiai apie tai – taip pat žurnale, kaip ir pažintis su būsimojo Kauno ambasadoriais iš psichodelinio roko pasaulio. Pradžių pradžią irgi rasite – publikuojame Vytauto prospekto istorinę analizę. Prieš atvykstant.

2019

BIRŽELIS

3


A J I R O T S I O T

Buvo vienuolika. Kas liko?

F

O

Nors jau 22-ejų metų, Kauno bienalė kiekvienąkart iš naujo išranda save ir požiūrio į šiuolaikinį meną kampą. Visgi dar 1997-aisiais šis vienas didžiausių tokio tipo renginių Baltijos šalyse buvo pradėtas kaip į tekstilės fenomeną Kaune dėmesį kreipęs vyksmas. Birželį pasitinkame jau 12-ą ją Kauno bienalės versiją, kuri vienu ar kitu būdu amžiams įsisiūs į miesto audinį. Nes įsisiuvo ir visos ligšiolinės – pirmosios gal labiau užmegztais kūrybiniais ryšiais ir nutiestais tiltais. Neabejojam, kad ne vienas ir ne du bienalėse eksponuoti kūriniai nukeliavo į privačias kolekcijas. O kas iš tų vienuolikos intensyvių periodų liko viešo? Su juostiniu fotoaparatu ratą aplink Kauną apsuko Lukas Mykolaitis ir rado keturias kadro vertas stoteles.

Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.

Broliai brazilai Otavio ir Gustavo Pandolfo, meno pasaulyje geriau žinomi kaip „Os Gemeos“, turi ir lietuviško kraujo. Pasaulio kauniečiai Kaune bienalės kvietimu lankėsi ne kartą, o pirmasis jų vizitas įprasmintas ryškiaspalviu piešiniu ant Kauno paveikslų galerijos sienos. Per daugiau nei dešimtmetį geltonas siužetas tapo įprastu fonu „Kultūros“ kavinės lankytojams. O broliai… Na, prieš trejetą metų Rio olimpinių žaidynių proga jie dekoravo lėktuvus. 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Giedrius Bučas, ekologiško dizaino ir ne tik dirbtuvių „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjas, savo principams ištikimas ir darbe, ir namuose. Įsirengdamas savuosius stilingai perdirbo kitų nurašytus ar nepastebėtus lobius. Į Giedriaus akiratį pateko ir 2015 m. vykusios Kauno bienalės informacinio stendo detalės, atlikusios stendą perdarius. Pietūs su šiuolaikinio meno prieskoniais – nors ir kasdien.


2019

BIRŽELIS

5


A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2015 m. Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams menu ir žmonėmis pripildžiusi bienalė turi ir dar vieną reliktą, pasklidusį gana plačiai – net po pasaulį. Tuomet aktyvi, o dabar lyg ir vėl bruzdanti Kauno grupė „Candee Train“ pašte įsirengė atvirą repeticijų studiją ir įrašė albumą, kurio dainos paremtos bienalės menininko Saâdane Afifo sukuruo-

tais tekstais iš viso pasaulio. Viskas atrodo gal labai komplikuotai, bet skamba daug elegantiškiau ir sapniškiau. Fantasmagoriškiau! Albumas taip ir pavadintas – „Threads: A Fantasmagoria about Distance (The Record)“. Lukas jį rado Kęstučio gatvėje esančioje „Plokštelių parduotuvėje“ – užsukite pas Česlovą Lesevičių, jis žinos, apie ką jūs.

2019

BIRŽELIS

7


A J F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

Naujausias, 2017-aisiais itin efektingai įpaminklinimą tyrinėjusios Kauno bienalės reliktas jūsų tyko A. Mapu gatvėje. Atrodo. Ant 11-uoju numeriu pažymėtos namo sienos dar likusi įbrėžta instrukcija: „Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada. O mano vardą pakeitė, kad mane išgelbėtų. Todėl ir Adinos nėra. Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie mano tėvo durų.“ O ką daryti, jei akmenėlių nėra? Teisingai – eiti atsinešti. Juolab kad akmenėlių paupyje rasti pasirodė lengviau nei instrukcijoje minimą gatvę. Neris amžina, o ugniagesiai keičiasi.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019

BIRŽELIS

9


A M E T O I S E N Ė M

Berlyne gyvenantis, performansus bei konceptualų jį meną kuriantis ir visame pasaulyje jį rodantis Christianas Jankowskis (g. 1968) yra kilęs iš vidurio Vokietijos miesto Getingeno. Turbūt itin daug panašumų tarp šio miesto ir Kauno nerastume, bet, bendraudama su Kauno bienalėje šiemet dalyvaujančiu menininku, vieną spėjau išsiaiškinti – tai krepšinis. Nesakau, kad 5 procentai getingeniečių laisvalaikį leidžia krepšinio arenoje, bet jų miesto komandai sekasi tikrai geriau nei vietos futbolininkams. Krepšinis buvo vienas iš pirmosios Christiano idėjos, pasiūlytos Kauno bienalei, akcentų. Kitų išduoti nevalia, nes idėja menininkui pernelyg patinka, kad būtų tiesiog palaidota. Gal kada nors? Žodžiu, kūrinys, kuriuo vokietis prisistato Kauno bienalėje, pavadintas „Norėtume paprašyti jūsų pagalvoti apie kitą idėją“. Kodėl taip – sužinosite jau netrukus. Visgi kalbantis su tokiu įvairialypiu kūrėju, dukart dalyvavusiu Venecijos bienalėje, taip pat kuravusiu šiuolaikinio meno bienalę „Manifesta“ ir susikalbančiu su Vatikanu, nesinorėtų apsiriboti viena tema. Tad pradedam nuo esmės.

Kita Christiano idėja Kotryna Lingienė Joerg Reichardt nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019

BIRŽELIS

1 1


A M E T O I S E M

Ė

N

Christianai, mes čia, Lietuvoje, turime tokią citatą, prancūzo Pierre’o Bismutho užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ Kada jūs sužinojote, jog tai, ką veikiate, yra menas? Norėjau įstoti į meno mokyklą, taigi ėmiau lankyti tapybos kursus. Tuomet pasitaikė proga išsinuomoti studiją su vitrininiu langu – jis iškart patraukė mano dėmesį. Nusprendžiau pažaisti – su privatumo ir viešumo sąvokomis, taip pat ir meno ar ne meno sampratomis. Prisiminiau, kad vaikystėje mane domino „paslėptos kameros“ formatas. Tuomet nemąsčiau, ar kuriu meną, bet kai dabar atsigręžiu atgal, kai kurie veiksmai atrodo meniniai. Į meno mokyklą manęs nepriėmė, sakė, neturiu talento ir verčiau studijuočiau ką kita, bet lankiau paskaitas kaip laisvas klausytojas, taigi sužinojau apie performanso meną – Vienos akcionistus, Josephą Beuys, Mariną Abramovič. Tai ir videomedija – mat galėjau naudotis mokyklos filmavimo kamera – man tapo įdomu.

1 2

O kada kritikai suprato, kad tai, ką kuriate, yra menas? Kaip jau sakiau, studijuoti meno manęs nepriėmė, bet tas vitrininis studijos langas tapo puikiu būdu apeiti visas jėgos struktūras, sprendžiančias, kas gali tapti sėkmingu. Taigi ne meno kritikai, o tiesiog žurnalistai buvo pirmieji, apie mane parašę. Kartą atlikau performansą „Die Jagd“ („Medžioklė“) prekybos centre: ten produktus šaudžiau lanku ir strėlėmis ir patekau į Hamburgo dienraštį – įdėjo didelę mano nuotrauką ir parašė: „Menininkas valgo tik tai, ką nušauna.“ Į „Spiegel“ patekau, kai 1992 m. studijos lange įkūriau „Shamebox“ („Gėdos dėžutę“) – kviečiau žmones atsisėsti lange ir rankose laikyti lapą su užrašyta savo gėda. Laikraščiai vadino tai

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Neseniai sužinojau, kad Lietuvoje negalima kabinti reklamų, kuriose tekstas parašytas nevalstybine kalba.

hepeningais. Perskaitę „Spiegel“ į studiją atėjo ir kuratoriai. Kaip jaučiatės, jei žmogus prisipažįsta visai nesupratęs, ką norėjote pasakyti savo kūriniu? Aš irgi ne visada suprantu, ką noriu pasakyti. Jei suprasčiau – pasakyčiau, nereikėtų kurti meno. Menas – tai, kas išeina už kalbos ribų. Tai situacijos refleksija, bandymas sukurti dar nematytą vaizdą, kuris gali būti žmonėms nuobodus, įdomus ar įžeidžiantis. Manau, gerai, jei neįmanoma interpretuoti mano kūrinių vienu būdu – taip randasi priežastys diskutuoti. Menas turi stimuliuoti, iššaukti, o ne tiesiog padvelkti ir išgaruoti lyg kvepalų debesis. 2005-aisiais išleidote knygą „Everything Fell Together“, kurioje pristatomas žiedinis darbo principas, kai procesas tampa kūriniu, o vėliau Liverpulyje surengta to paties pavadinimo


Mane bene labiausiai suintrigavęs jūsų darbas – „Casting Jesus“ („Jėzaus atranka“, 2011 m.) – Romoje iš tiesų vykdėte į Jėzų panašiausio aktoriaus atranką , ir jums padėjo realūs Vatikano atstovai. Pavydėtini jūsų diplomatijos sugebėjimai. Lietuvoje tokio performanso neįsivaizduoju, turbūt todėl, kad mes norime atrodyti didesniais katalikais ir už patį Jėzų. Įdomu, ar yra temų , kurios jums tabu? Temos tėra temos, kontroversijas kelia ne jos, o išraiškos priemonės. Nekurčiau neonaciams reklamos, žinoma. Bet liesti politiką, konfliktų istoriją yra įdomu. 2013 m. sukūriau darbą „Heavy Weight History“ („Sunkiasvorė istorija“), kuriuo siekiau kalbėti apie komplikuotus Vokietijos ir Lenkijos santykius. Jei trumpai, sunkumų kilnotojai nešė Antrojo pasaulinio karo memorialus. Ši idėja sukėlė

Bet neuždraudė? Ne. Na, tai pakalbėkime ir apie Kauno bienalę, kurią jūsų darbas iš esmės pradės Vilniuje – kūrinys „We would like to ask you to have another idea“ („Norėtume paprašyti jūsų pagalvoti apie kitą idėją“) bus eksponuojamas reklaminiuose stenduose magistraliniame kelyje A1. Nesigilinant į pirmosios idėjos realumą ir kitas priežastis, norisi paklausti – kaip jautėtės, kai ji buvo atmesta? Buvo liūdnoka. Visgi pats esu kuravęs bienalę „Manifesta“, taigi žinau, kad tai – gana politiškas procesas, ne visada gali būti menininkų, norinčių provokuoti, pusėje. Tačiau man tai primena TV programos sudarymą, kai galvojama, jog reikia kvailų laidų ir filmų, kad pasiektum didesnę auditoriją. Bet kuriuo atveju aš turėjau planą, kurio nepavyko įgyvendinti, ir tai suprantama, nes bienalėje dalyvauju ne vienas – yra daug menininkų, kuriems reikia dėmesio. Ko gi tikėtis važiuojantiems magistraliniu keliu A1? Gal savo darbu pritrauksite daugiau žiūrovų į bienalę? Ne, kūriniu nesiekiau kurti reklamos bienalei. Procesas susideda iš dviejų dalių – performatyviosios ir reflektuojančios. Iškeliauji iš Vilniaus, pamatai reklamą, prašančią sugalvoti naują idėją. Sugalvoji, kol beveik privažiuoji Kauną, ir tada – bam – vėl prašymas galvoti iš naujo. Ciklas. Antroji dalis lauks Kaune – tai bus fotografija. Beje, neseniai sužinojau, kad Lietuvoje negalima kabinti reklamų, kuriose tekstas parašytas nevalstybine kalba.

2019

BIRŽELIS

bienale.lt

Esate dirbęs kuratoriumi. Ar glaudus santykis su kitų kūryba turi įtakos savam menui? Apskritai – ar daug meno vartojate? Man patinka kitų žmonių menas, tikrai nemanau, kad juo domėtis žalinga. Jei neįdomu, tiesiog praeini, neprivalai stovėti ir žiūrėti. Svarbu nebūti izoliuotam, orientuotis, kas vyksta dabar ir kas vyko anksčiau, ir, žinoma, visa tai gali tapti įkvėpimu.

kalbų ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje – man iš Kultūros ministerijos buvo grasinama atimti biudžetą, nes niekas nenorėjo prisižaisti.

christianjankowski.com

retrospektyvinė jūsų paroda – „Everything Fell Together“. Taigi ar jūsų darbai ir toliau įkvepia vieni kitus? Neturiu parengęs detaliojo plano, kad štai, dabar man mėlynasis periodas, o tuomet bus oranžinis. Tai daugiau kategorizuoti mėgstančių meno istorikų prerogatyva. Visgi, kai žiūriu retrospektyviai, neretai pastebiu, kad mano darbai formuoja sakinį. Tai yra, jie visi lyg žodžiai, turintys savo reikšmes, bet sudėti kartu įgauna dar daugiau prasmės.

1 3


A M E T O I S E N Ė M 1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Traukiniai, lėktuvai, greitkeliai – visi šie modernūs reikalai gerokai palengvina ne tik keliavimą, bet ir bendravimą. Įsivaizduojate, senų senovėje pasaulį pažinti norėję žmonės galėjo kliautis tik skraidančiais kilimais. Aišku, juokauju, bet malonu žurnalo numeryje, dedikuotame šiemetinės Kauno bienalės (at)kuriamai kelionės būsenai, pakalbėti ir apie šią fantastinę transporto priemonę.

Tarp Šančių ir Sremska Mitrovicos Gunars Bakšejevs Dainiaus Ščiukos nuotr.

22001 199 B I R Ž E L I S

1 5


A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Sonjos ir šančiškio pokalbis apie Jugoslaviją. Vykinto Bliumkio nuotr.

1 6

„MagiC Carpets“ arba „Stebuklingi kilimai“ – tai keturmetis tarptautinis projektas, kuriam vadovauja Lietuva, atstovaujama Kauno bienalės. Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti. Pirmaisiais projekto metais įvykdyta 20 rezidencijų, įtraukti 22 kylantys menininkai, 41 vietinis menininkas bei 16 skirtingų vietinių bendruomenių. Įsibėgėjus antriesiems „kiliminiams“ metams Kaune vieši dvi menininkės, kurių darbai bus pristatyti bienalėje. Kroatė Ana Kovačic domisi Tadu Ivanausku, tad bus progų užsukti į jo sodybą Obelynėje, o serbė Sonja Jo savo kūrybinį kilimą prišvartavo Šančiuose. Ją, kaip kūrėją, domina komunizmo ir kapitalizmo akistata, kuri ypač ryški pramoninėse vietovėse. O Šančiai juk turi ir daugiau veidų, ne tik suskeldėjusias fabrikų sienas.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tarėmės su jau antrąkart į Kauną atvykusia Sonja susitikti Šančiuose ir pasikalbėti vaikštinėjant, bet audringai tropinis gegužės penktadienis grasino išmaudyti, tad likome centre. „Nieko, aš ir taip kasdien būnu Šančiuose, ateinu paupiu iš Kęstučio gatvės“, – sako serbė ir juokauja, kad taip Kaune bando suderinti meninę praktiką ir mankštą. 27-erių Sonja yra baigusi skulptūros studijas Novi Sado dailės akademijoje, kurioje dabar dėsto. Toje pačioje, kurios žymiausia visų laikų dėstytoja yra Marina Abramovič. Sonja pripažįsta, kad Abramovič ne tik geriausiai pasaulyje žinoma Serbijos menininkė, bet ir išties daugiausia įtakos šiuolaikiniam Serbijos menui turėjęs žmogus. Pati mano pašnekovė prisistato kaip netoli Novi Sado, žymaus savo „Exit“ festivaliu ir tuo, kad 2021-aisiais bus Europos kultūros sostinė (nors


Įdomu tyrinėti šiandienį Šančių tempą. Taip pat susitikti su vietos gyventojais ir išsiaiškinti, kaip jie prisimena savo darbą Šančių fabrikuose, kaip jaučiasi dabar. Sako, vyko puikios diskusijos bibliotekoje, liejosi asmeniniai prisiminimai apie fabrikuose sutiktas žmonas, švęstas šventes. Visa tai padėjo susidaryti tą, lokaliai globalų, Šančių vaizdą. Ir tada jau kurti instaliaciją, kurią sudaro dvi dalys – Šančiuose ir Kauno paveikslų galerijoje. Šančiuose – įvairiomis priemonėmis išreikštas asmeninių istorijų lydinys, kviečiantis susitvarkyti atmintį, o Paveikslinėje – tarpdisciplininis klausimas, kaip mus ilguoju laikotarpiu veikia ideologija ir politikų retorika, kartu ir receptas nuo nostalgijos laikams, kai visi turėjo duonos ir darbo. Nostalgija, žinoma, žavinga, bet ne visada sveika, ypač prisimenant realią sovietų okupacijos kasdienybę. Serbai šios okupacijos nepatyrė, bet turėjo diktatorių Tito, o Jugoslavijos žlugimas, vykęs, kai Lietuva jau džiaugėsi atkurta Nepriklausomybe, privirė daug kruvinos košės Balkanuose. Todėl kalbai pasisukus apie tai, kad 2019 m. kaip tik minime Laikinosios sostinės šimtmetį ir bandome įvairiais būdais pasimokyti gerų dalykų

Egzotikos ieškantys „senosios“ Europos, o ir JAV gyventojai vis dar neretai – ypač kelionių kontekste – kalba apie kelis dešimtmečius nebeegzistuojantį Rytų bloką. Visgi, net ir būdami už uždangos, Balkanus juk matėme kaip užsienį su visomis šios sąvokos egzotikomis ir privalumais. Sonja džiaugėsi susitikimo su šančiškiais metu sutikusi vieną ypatingą pašnekovą – vyresnio amžiaus vyriškis jai papasakojo istoriją, kaip dar sovietų okupacijos laikais keliavo prekiauti į tuometinę Jugoslaviją ir uždirbo dolerių. O ieškant bendrumų tarp Baltijos ir Balkanų, menininkė pamini, kad lietuviai jai atrodo tokie patys atsipalaidavę kaip serbai. Čia jau komplimentas. Apie savo meninės praktikos ateitį Sonja kalba optimistiškai, tai yra, mato didelę tokio projekto kaip „MagiC Carpets“ vertę ir įtaką būsimiems darbams, rezidencijoms, kelionėms. Malonu girdėti, kad lietuvių sumegztas (reveransas bienalės mamai tekstilei!) kilimas jau turi tarptautinę vertę. Gal tik kiek apmaudu, kad serbė savo, kaip menininkės, ateities nemato gimtojoje šalyje – visa tai, sako ji, dėl politinio klimato, valdžioje esančiųjų nesiskaitymo su žmonių vizijomis ir poreikiais. Tiesa, kurlink Sonją neš stebuklingas meno kilimas, ji dar nežino. Grįžusi namo iš Lietuvos visą vasarą ketina praleisti valtyje Savos upėje ir pamąstyti, ką veikti toliau. Tarp starto ir finišo, visai kaip mes Kaune, kur Nemune ėmė ir nutūpė iš praeities grįžusi „Raketa“. Šis greitaeigis komunizmo ir kapitalizmo lydinys irgi galėtų tapti meno kūrinio objektu, tiesa?

2019

BIRŽELIS

bienale.lt

Įdomu, kad yra Aukštieji ir Žemieji, lyg ne tik socialinė, bet ir geografinė takoskyra tarp okupacijos metais privilegijuotųjų ir darbininkų. Įdomūs gyvenamieji namai. Įdomūs ir fabrikai, kurių pastatų fasaduose galima pamatyti net kelių periodų plytų, lyg istorinį kapitalą. O kapitalas juk egzistuoja bet kokiuose režimuose, klausimas tik – kieno rankose.

iš neramaus, bet itin derlingo Kaunui tarpukario, Sonja sako, kad serbai tokio įkvepiančio „aukso amžiaus“ neturi. Istorija – skaudi tema pokalbiams, todėl tokia įdomi menui.

behance.net/JoSonja

Sonja sakė, kad jos akademijoje apie tai kalbama nedaug), esančio miesto Sremska Mitrovicos gyventoja. Apie „Stebuklingus kilimus“ ji atsitiktinai išgirdo iš bičiulio Dejano Jankovo. O kas viešniai įdomu Šančiuose?

1 7


A M E T O I S E N Ė M

„Aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“, – būtent taip, nė kiek ne plačiau ar abstrakčiau, savo praktiką įvardija vilnietis Robertas Narkus. Menininkas? Na, žinoma. Bet ir pseudomokslinės mąstymo krypties – ‘patafizikos sekėjas, ir mes dar nežinome, kuris labiau. Į Kauno bienalę, tiksliau, Vytauto prospekto šerdį – parku paverstas Senąsias miesto kapines, Robertas atsiveža šį tą vilnietiško ir kartu labai tarptautinio – lempų iš Vilniaus oro uosto. Iš jų bus konstruojama pavėsinė, o elektros energijos, tikimasi, paskolins aplinkiniuose kvartaluose gyvenantys kauniečiai. Neatmetu galimybės, kad jums skaitant šį pokalbį koncepcija jau pasigrynino ir galbūt pasislinko į vieną ar kitą pusę, – nieko kito ir nereikėtų tikėtis. Migruodami iš geležinkelio stoties į paveikslų galeriją, tarp dviejų šiemetinės bienalės atramos taškų, pavargti turbūt nespėsite, visgi į Ramybės parką užsukti priežasčių dabar yra viena daugiau.

Roberto Narkaus pasaulis be nesėkmių Kotryna Lingienė Manto HeadShooter Gudzinevičiaus nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

22001 199 B I R Ž E L I S

1 9


A M E T O I S E N Ė M

Skaitant tavo CV akys bėga per karštus šiuolaikinio meno taškus – ŠMC Vilniuje, „Kim?“ Rygoje, „Whitechapel“ galerija Londone, „Stedelijk“ muziejus Amsterdame. O Kaune – parkas. Ar kaip nors dėsninga tavo meninėje praktikoje yra ši lokacija? Parkas – susitikimų vieta, vieta, kur žmogus bando sukultūrinti, organizuoti jam nepavaldžią gamtą, krūmus, priversti vandenį tekėti fontanais, o gėles susodinti taip, kaip jam gražiau ar tuo metu madinga. Meno kūriniai tokiame kontekste galbūt įtvirtina tą žmogaus viršenybę, o galbūt kaip tik, priešingai, atskleidžia bendrą žmogiškos ir kosmiškos kūrybos pradą. Tad parkas – viena pirmųjų meno institucijų, dar iki atsirandant šiuolaikiniams muziejams. Vis dėlto tavo klausimas dvejopas, kaip ir mano santykis su meno institucijomis, kurios legitimuoja ir pasako, kad štai, dabar tu su savo CV jau esi menininkas, o tai, ką tu darai, yra meno kūrinys. Mano parodos prasidėjo tarpuvartėse, parke, bare, limuzine... Kaip tik tada, kai ėmiau daryti dalykus be institucijų pagalbos, man grįžo noras kurti, o ne daryti karjerą. Nors dabar daugiausia kuriu normalioms parodoms, vis dėlto mano veikla yra platesnė, kartais sunkiai perkeliama į meno centrą. Nuolat sprendžiu vidinį konfliktą: viena vertus, mąstau apie menininką kaip išradėją, privalantį tiesiog būti progresyviu, neabejingu, judinančiu piliečiu, antra vertus, man norisi užsidaryti studijoje, žaisti, būti savanaudiškam ir nemėginti pakeisti pasaulio. Norisi pakalbėti ir apie ‘patafiziką. Skaičiau, kad kartą pasakei sau, jog ateinančio mėnesio pirmą sekmadienį važiuosi į Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejų ir ten sutiksi ką nors, kas padiktuos, ką turėtum daryti toliau. Kas

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

padiktavo tokią startinę poziciją? Kodėl ne, tarkim, Kryžių kalnas? Iš esmės aš klausiu, ar viskas vyksta pagal planą. Esu gyvenimo būdo menininkas, ieškau lengvų sprendimų, noriu, kad viskas, ką darau, slystų, tekėtų kaip vanduo ir šio principo bandau laikytis nuosekliai. Net darydamas projektus, kurie kartais reikalauja itin didelių pastangų, stengiuosi nesuprakaituoti, nenoriu priešpastatyti savo valios – nesvarbu, ar tai būtų likimas, ar molis, noriu atrasti vagas, silpnas vietas, ertmes, vėjus. Aš esu laimės kūdikis, man tiesiog sekasi, 2012 metais nusprendžiau įrodyti, kad mano kaip menininko sėkmė tėra atsitiktinumų virtinė, todėl pasakiau sau, kad šie metai bus likimo eksperimentas, kurį pavadinau programa „Dvylika su puse šanso“. Kas mėnesį inicijavau po įvykį, kurie tapo šio eksperimento pavyzdžiais. Niekada nebuvau buvęs tame muziejuj. Jame sutikau batsiuvį, kuris pagamino batus, o kitą mėnesį atidariau batų parduotuvę Helsinkyje ir taip toliau, ir taip toliau. Per metus mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai, ėt! Privalau išleisti savo savipagalbos metodo knygą! Ėmiau naudotis atsitiktinumais ir taip atsidūriau Paryžiuje, Collège de Pataphysique. ‘Patafizika – menamų sprendimų mokslas, hermetiška akademinė subkultūra, siekianti atskleisti didžią žmonijos, ką ten žmonijos – tarpgalaktinės kvailybės teoriją. Šansas, atsitiktinumas, serendipija, klinamenas – tai vieni iš daugelio šiam mokslui svarbių diskursų. Ieškodamas atsakymų radau daugiau, nei tikėjausi, atsidūriau srovėje, kuri mane nunešė į kažkokius keistus vandenis, iš kurių neišplauksi. Ramybės parkas tėra okupacijos metais Senosioms miesto kapinėms primestas pavadinimas. Kaip manai, kuris terminas


„Pasitikėjimas“ Kaune yra naujas darbas, kalbantis apie kitus klausimus, bet jis taip pat yra apie žinojimą ir susitarimą.

XXI a. Kaune yra tikslingesnis – parkas ar kapinės? Nuolat stebiuosi savo paviršutiniškumu ir neišmanymu, kaip greit kapinės be pėdsakų gali pavirsti parku. Kaip galbūt galėjai suprasti, mano kūriniai dažnai yra šalutinis efektas, mano gyvenimas tykšta kaip tušas ir užkrenta ant vietų, žmonių – galbūt atsitiktinai, o gal pagal planą. Ramybės parke ramybės nėra. Man rodos, tai vieta, kuri ieško atsakymų ir nenori būti pamiršta. Noriu pastatyti pavėsinę, rotondą iš oro uosto pakilimo tako apšvietimo sistemos, kuri apšvies ne tik medžius, velėną, bet ir parko praeitį, o galbūt ir ateitį. Ši vieta istoriškai įdomi tuo, kad čia valdžios nurodymu sugyveno kelios konfesijos. Dabar tu čia atveži sostinės gabalėlį. Ar tau įdomu, kaip bando sugyventi Vilnius ir Kaunas? Ar tame galbūt tik krepšinio palaikomame konflikte yra meninės ugnies? Projektas vadinasi „Dependance“. Tai dviejų žodžių – dependence (priklausomybė) ir dance (šokis) darinys. O

lietuviškam pavadinimui pasirinkau žodį „Pasitikėjimas“. Šis projektas turi ambicijų jungti, atskleisti mūsų visų ir kiekvieno ryšius. Visatos diskotekoje visi esame susiję mirtiname šokyje, bet tai nėra kova. Jeigu norime tęsti, turime išmokti pasikliauti vieni kitais. Kauno ir Vilniaus perskyra neegzistuoja, kaip ir neegzistuoja kosmopolitizmas, – savasties neatimsi, ir dėl to nereikia pernelyg nerimauti. Tirpsta ledynai, tautos, jeigu nori išgyventi, išlikti, negali panikuoti, užsidaryti, lįsti į rūsį, o turi eiti ieškoti naujų būdų išsilaikyti virš vandens, todėl kultūra, meno politika, soft power yra kaip niekad svarbu. Mes bijome to, kas nepažįstama, mes visada matysime „kitą“, svetimą – ar tai būtų kita konfesija, mažuma, „runkelis“ ar inteligentas. Mes bijome priešo, galinčio išlįsti iš krūmo, bet tai yra pirmykščiai instinktai, kuriuos galime įveikti. O kalbant apie kultūrinę ugnį – nežinau, būtų nuostabu, jeigu atsirastų

2019

BIRŽELIS

2 1


A M E T O I S E N Ė M 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kiek tau apskritai svarbi ne meno pasaulio, ne kultūros senbuvių, o atsitiktinių žmonių nuomonė apie tavo veiklą? Jaučiu nuoskaudą, kai kas nors pagalvoja, kad tai, ką aš darau, yra kažkaip nesuprantama, nesvarbu, – ar tai būtų lauko profesionalas, ar atsitiktinis žiūrovas. Būti menininku visada reiškia būti vienokioje ar kitokioje opozicijoje, gyventi kitaip negu daugelis. Viena vertus, menininkus gerbiame būtent už drąsą turėti kitokią nuomuonę, bet taip pat su dideliu malonumu juos už tai linčiuojame. Ar lempas iš oro uosto ėmei jau su konkrečia vizija, ar tiesiog todėl, kad tai įdomus objektas? Lygiai taip pat paklausiu, ar sulaukęs Kauno bienalės kvietimo iškart žinojai, kad jas naudosi, tik ieškojai kur? Šis sumanymas turi priešistorę. Dirbau su lempomis kitame projekte, tačiau jis neišdegė, tad, susitikęs su Kauno bienalės kuratoriais, jau turėjau pasiūlymą, kuris puikiai atliepė bienalės keliamus klausimus. Iš oro

Tavo ilgalaikis projektas Vilniuje, Naujamiestyje, – menininkų dienos centras „Autarkia“. Kaip jam sekasi? Man įdomi pati koncepcija. Dienos centrai kuriami vaikams, ligoniams, kitoms jautrioms socialinėms grupėms. Ar tokia terminologija turėtų leisti suprasti, kad menininkams reikia globos? Čia viskas vyksta pagal planą. Menininkų dienos centras – sąvoka, pabrėžianti pastangas atrasti kitokį veiklos modelį. Dažna galerija po atidarymo būna tuščia, o „Autarkijoje“ nuolatos verda gyvenimas, čia gali sutikti daugybę įvairių žmonių. „Autarkijoje“ veikiantis restoranas „Delta Mityba“ įdarbina menininkus. Kartais iš tiesų jiems reikia atramos, saugios aplinkos, bendraminčių. Taip, tai yra darželis be auklėtojos. Nesame kolektyvas, visi turi savo nuomones – tai turbūt ir yra stiprybė. Po dvejų metų veiklos ir įvairiausių įvykių gegužę atidarėme pirmąją parodą su šešiasdešimt menininkų. Būtinai užsukite, veiks iki pat rugsėjo pabaigos.

2019

BIRŽELIS

bienale.lt

Gal jau teko bendraut su parko kaimynais dėl elektros? Kaip jie į tave žiūri – duos ar teks statyti generatorių? Elektra – tik viena iš energijos formų, manau, ją pavyks atvesti. O visus kitus, norinčius susitikti, išsakyti savo nuomonę, kviečiu taip ir padaryti. Neketinu burti bendruomenės. Kaip, atleiskit už banalią metaforą, elektros lemputė, šviesa traukia gyvastį, taip, tikiu, aplink „Pasitikėjimą“ susiburs ūžesys.

uosto lempų norėjau pastatyti nenacionalinį paviljoną Venecijoje, skvere, Giardini parke, bei nutiesti elektros kabelius, lyg diplomatinius tiltus, iš greta esančių nuolatinių Lenkijos, Brazilijos, Graikijos paviljonų. Mano pasaulyje nesekmės neegzistuoja, tiesiog vienas įvykis veda prie kito. Džiaugiuosi užleidęs vietą projektui, kuris Lietuvai atnešė „Aukso liūtą“. Galbūt neišmintinga apie tai kalbėti, galbūt tai blogi viešieji ryšiai, galbūt to neturėčiau minėti interviu, man nesvarbu – esame pernelyg konkurencinga, pernelyg ambicinga ir progresyvi visuomenė, tai veda į menamą priekį, tačiau naujoje epochoje turėsime išmokti pralaimėti. „Pasitikėjimas“ Kaune yra naujas darbas, kalbantis apie kitus klausimus, bet jis taip pat yra apie žinojimą ir susitarimą.

robertasnarkus.com

dvi scenos, kurias būtų galima apibrėžti kaip skirtingas, kurios, kaip krepšinio komandos, tarpusavyje kovotų idėjomis, todėl aš esu už mėgėjų meną, už elitistinį meną, meną, kuris yra politinis, ir meną, kuriam niekas nerūpi.

2 3


A M E T O I S E N Ė M

Prieš daugiau nei metus Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė feisbuke paviešino skelbimą apie ieškomą namą. Ne gyvenimui, ne biurui – festivaliui. Teatro. Pasiūlymų suplaukė daugiau, nei moterys galėjo tikėtis, o festivalis „Namas Nr. 1“ įsikūrė V. Putvinskio gatvėje, name, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima, o prieš keletą metų jį įsigijo čia pat esančių P. Mažylio gimdymo namų direktoriaus Tomo Biržiečio šeima. „Namas Nr. 2“ jau visai kitoks, bet apie keliaujančio festivalio idėją ir tai, ką nebeveikiančioje mokykloje Žaliakalnyje veiksime birželio 15–liepos 10 dienomis, geriau tegu pasakoja Renata ir Paulina.

Po teatrą kiekviename name Kotryna Lingienė Elijaus Kniežausko nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22001 199 B I R Ž E L I S

2 5


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip gimė Renatos ir Paulinos duetas. Ar suėjusios į duetą nusprendėte daryti teatro festivalį , ar abi po tą norą atsinešėt? Renata: Su Paulina susitikome 2016–2017 m. Žaliakalnio turgaus teatro festivalio metu. Kartu susidirbome, požiūriai sutapo, pradėjome svajoti apie bendrą projektą. Pirmaisiais metais neradome formos: kažko norisi, bet nežinia ko. Viena buvo aišku: abi traukia netradicinis – įtraukiantis, interaktyvus, įvietintas – teatras. Vieną rudens vakarą tiesiog ieškojome idėjos, kuri turėtų potencialo ir galėtų išaugti į ilgalaikį projektą. Mane įkvėpė „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės žodžiai: „Po galeriją kiekviename kieme.“ Pagalvojau: tai gal tuomet po teatrą kiekvienuose namuose. Toks festivalio konceptas pasirodė lyg neišsenkantis aruodas. Paulina: Labai gerai pamenu tą kartą, kai susitikome išgryninti idėjos ir viskas vyko taip lengvai ir paprastai, kad atrodė, jog festivalis jau suorganizuotas. Mums tereikėjo apsispręsti, kad jį darome. Labai lengvai sutarėme dėl idėjos, pavadinimo, programos ir, svarbiausia, visi menininkai, kuriuos norėjome pasikviesti, sureagavo ne tik teigiamai, bet ir operatyviai. Žaliakalnyje buvo turgaus teatro festivalis, o dabar, po pernykštės stotelės V. Putvinskio gatvėje, atkeliaujate į šiame rajone esančią mokyklą. Ar turėjot tokį norą grįžti į Žaliakalnį , ar tai atsitiktinumas? Renata: Tikrų tikriausias atsitiktinumas. Pirmiausia sugalvojome antrojo festivalio temą, numatėme kryptį. Kilo noras daugiau dėmesio skirti edukacijai: mokymuisi pažinti

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

netradicinį teatrą, mokymuisi tokį teatrą kurti. Neturėjome mintyje konkrečios mokyklos. Iš pradžių dairėmės ir į kitas įstaigas: tiek jau uždarytas, tiek veikiančias. Tik pačiu paskutiniu momentu prisiminėme uždarytą buvusią V. Bacevičiaus mokyklą. Tai labai kamerinė, ilgą ir turtingą istoriją turinti erdvė, puikiai tinkanti mūsų festivaliui. Paulina: „Namas Nr. 1“ taip pat nebuvo labai nutolęs nuo Žaliakalnio. Domintis namo V. Putvinskio gatvėje istorija teko geriau susipažinti su ten gyvenusios Tarabildų šeimos gyvenimu, kuris glaudžiai siejosi su Žaliakalniu. Panašu, kad nors ir neplanuojame, bet nutolti nuo Žaliakalnio mums nepavyksta. V. Bacevičiaus mokyklos uždarymas buvo aštrokas procesas, palikęs nemažai įskaudintų žmonių. Ar nebijote neigiamų nuomonių apie dar neįvykusį renginį? Renata: Kaip jau sakiau, šių metų festivalio idėja gimė dar toli iki to momento, kai pradėjome ieškoti konkrečios erdvės. Apžiūrėjome keletą nebeveikiančių mokyklų, išsirinkome ir kreipėmės dėl nuomos. Apsidžiaugėme, jog Kauno savivaldybė sutiko ją išnuomoti mėnesiui, kol pastatas stovi tuščias ir jame nieko nevyksta. Mes pačios su mokyklos uždarymu neturime nieko bendra. Kad ir kaip toliau klostysis šios mokyklos likimas, mes džiaugiamės, jog festivalis taps trumpu istoriniu blyksniu turtingo pastato istorijoje. Paulina: Pritariu Renatai. Šimtametis V. Bacevičiaus mokyklos pastatas yra ypatingas ir nežinia, kokia ateitis jo laukia. Manau, įvietinto teatro festivalis šioje situacijoje yra tikrai graži galimybė įamžinti istorinį Kauno pastatą, kol jis stovi tuščias ir nenaudojamas.


Centrinis Vekšės parkas. Mats Samuelsson nuotr.

Teatras gali pakeisti tavo gyvenimą.

Kokios mintys jus, o ir kūrėjus, apima tyrinėjant šį istorinį pastatą? Renata: Šiemet daugiau dėmesio skiriame mokyklos funkcijai nei paties pastato istorijai. Žinoma, pastato kontekstas ir jo istorija taip pat labai svarbi, bet ne tiek, kiek pernai, kai pati premjeros idėja sukosi apie konkretaus pastato, jame gyvenančių žmonių gyvenimus. Šiemet mes kalbame apie mokymąsi pažinti netradicinį teatrą, galbūt pirmą kartą pamatyti ir sudalyvauti interaktyviame spektaklyje, kuris vyksta ne teatre. Dėl to programa sudaryta ne tik iš spektaklių, bet ir iš kūrybinių veiklų vaikams bei teatro profesionalams, kurių metu jie taip pat mokysis tokį teatrą kurti, susipažins su įtraukiančiojo teatro technikomis ir metodais. Paulina: Atvykstančius menininkus informuojame apie mokyklos istoriją, nes įvietinto teatro kūrėjams visada svarbu žinoti vietos, kurioje vyks pasirodymas, kontekstą, juk tai koreguoja ir patį pasirodymą.

Kokių pamokų gavote praėjusiais metais V. Putvinskio gatvėje? Įdomios tiek meninės-teatrinės patirtys, tiek gyvenimiški įsibrovimo į mažą erdvę ir trumpo apsistojimo joje niuansai. Paulina: Kūrybinis ir organizacinis įvietinto teatro procesas visada yra paremtas meniniu tyrimu. Bandydami pažinti namo kontekstą, jo istoriją pernai praleidome labai turiningo ir įdomaus laiko bendraudami tiek su dabartiniais savininkais, tiek su Tarabildomis, tiek su namo kaimynais. Pamažu prakalbo kiekvienas namo centimetras. Žinom, kur miegojo Tarabildai, kur stovėjo Tarabildienės darbo stalas, kuriame namo kampe aplink stalą rinkosi to meto bohema. Jautriausia akimirka, kai pasibaigus festivaliui reikėjo išsikraustyti… Dabar jau tas namas ypatingas: praeinant pro šalį alsuoja ne tik savo istorija, ten

2019

BIRŽELIS

2 7


A M E T O I S E N Ė M

gyvenusiųjų prisiminimais, dabartinių savininkų ateities planais, bet ir festivalio organizavimo, spektaklio kūrimo prisiminimais. Žinote, kai išsinuomoji butą, pagyveni jame kurį laiką, jis visada pasilieka atmintyje kaip truputį savas ir visada rūpi, kaip dabar laikosi. Taip pat ir su V. Putvinskio g. 5 – atrodo, kad namas truputėlį ir mūsų. Visada rūpi, kuo ir kaip jis gyvena. Renata: Kai pradėjome ieškoti namo, labai tikėjome, kad tikrai toks atsiras, nors buvo ir skeptiškai nusiteikusių: kas gi norės įsileisti. Galbūt tai pradedančiuosius lydinti sėkmė. Negalėjau atsistebėti Biržiečių šeimos geranoriškumu. Kita vertus, kartais mąstau, kad tokių erdvių aura pritraukia reikalingus žmones. Juk ir dabartinis savininkas Tomas Biržietis svajoja ten, šalia gyvenamosios erdvės, įkurti lėlių muziejų. Su iššūkiais vis naujoje erdvėje, kuri nėra pritaikyta teatrui, susiduria tiek visa festivalio komanda, tiek menininkai. Viena vertus, turi rasti sprendimus, kurie atlieptų tą erdvę, kita vertus, tos erdvės unikalumas

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir sprendimų ieškojimas dažnai ir yra didelio kūrybinio kelio dalis. Tas festivalio trumpalaikiškumas, vietos konteksto, žmonių įtraukimas sukuria stiprų bendruomeniškumo jausmą. Festivalis juk dar tik žengia pirmuosius žingsnius, pernai pakvietėme vieną užsienio trupę, šiemet jau tris. Matome, jog žmonėms smalsu. Jeigu žiūrovas anksčiau nėra dalyvavęs tokiame renginyje, jis išeina su nuostaba, šypsena, kartais iki galo nesupratęs, kas čia įvyko. Tačiau pamatyti ir sudalyvauti bent keliuose tokiuose spektakliuose visiems labai rekomenduoju. Tai labai skiriasi nuo to, ką mes įpratę matyti tradiciniame teatre. Kaip į festivalio programą patenka užsienio artistai? Kaip mezgate ir palaikote ryšius? Ar, jūsų manymu, Kaunas turi tvirtą vardą tarptautiniame teatro pasaulyje? Renata: Kol kas šio festivalio kontekste matau dvi ryškias kryptis. Pirma, tai menininkai, su kuriais jau anksčiau teko susidurti ir turėti įvairių bendrų patirčių: kartu dirbti, dalyvauti jų pasirodymuose,


Kuo pastovios lokacijos neturėjimas jus, kaip organizatores, įkvepia? Galbūt toks festivalio formatas – geras būdas pačioms pabėgti nuo kasdienės rutinos? Bet negi jūs joje įsisukusios? Renata: Kauno kontekste toks įkvėpimas gana savotiškas. Diskusija apie netradicinio teatro arba tiesiog teatro erdvę, kurioje galėtų kurti nepriklausomi menininkai, nuolat gyva ir pulsuojanti. Šios erdvės neturėjimas ne tik tiems, kurie kuria, bet ir tiems, kurie domisi teatru, myli teatrą, yra atviras skaudulys. Vietos neturėjimas festivalio kontekste – tarsi šiek tiek ironiškas žvilgsnis į šią situaciją: na ir gerai, mums ir nereikia tokios vietos, teatras gali pasibastyti po miestą, teatras gali būti bet kur. Bet juk taip nėra, tai nėra tiesa. Tokios erdvės būtinybė yra nekvestionuojama. Kauno kultūrinis laukas šia prasme labai skursta. Jeigu atsiribotume nuo lokalaus konteksto, vietos neturėjimas ne tik atveria naujų iššūkių, bet ir labai

įkvepia. Temos diktuoja erdves, erdvės diktuoja temas. Bet tai nėra tiesiog žaidimas lokacijomis. Norime pakviesti su tokiu teatru susipažinti žmones, kurie galbūt niekada tokiame pasirodyme nedalyvavo. Jeigu keliauti dar toliau, dažnai iš jaunų žmonių, savo studentų, kurie studijuoja kūrybines industrijas ir bus tiesiogiai susiję su meno lauku, girdžiu, kad į teatrą jie neina, nes jo nesupranta, jis nuobodus, neaktualus, nekabinantis. Ir aš juos suprantu. Tradicinis teatras gyvena savo gyvenimą, yra auditorija, kuri jį dievina, myli, semiasi įkvėpimo, išminties, išgyvena katarsį, jiems patinka režisūrinis, draminis teatras, kurį patogiai it atviruką gali saugiai stebėti iš žiūrovo kėdės. Bet visam tam norisi atsvaros. Pirmą kartą dalyvavau įtraukiančio teatro „Punchdrunk“ pasirodyme „The Drowned Man: A Hollywood Fable“ Londone prieš 8 metus. Tas patyrimas buvo toks stiprus, paveikus ir įsimenantis, kad grįžusi namo iš karto nunešiau dokumentus studijuoti teatro kritikos magistrą, nors jau turėjau žurnalistikos, fotografijos ir kultūros vadybos diplomus. Norėjau suprasti, kas ten įvyko, kokiais žodžiais galėčiau tą patirtį apibūdinti. Tokios patirtys pakeičia tavo gyvenimą. Teatras gali pakeisti tavo gyvenimą. Tad labai noriu bent maža dalimi prisidėti prie tokio teatro sklaidos ir Kaune. Paulina: Manau, kiekvienas turime kažkokią savo rutiną. Tačiau jei išlaikai vaikišką žvilgsnį į pasaulį, tuomet niekada į ją neįsisuksi. Gali būti, kad jos ir nepastebėsi. Rodos, a. a. Saulius Mykolaitis sakydavo: „Stebėk ir stebėkis.“ Jei tokiu žvilgsniu žvelgsi į pasaulį, tai ir 100 metų keliantis tuo pačiu metu ir žiūrint pro tą patį langą atrodys, kad kasdien viskas yra kitaip.

2019

BIRŽELIS

namaskurti.lt

mokymuose. Jeigu jie negali dalyvauti patys, rekomenduoja kitas trupes ir menininkus, nes žino, ko ieškai, kas galėtų tikti. Kita dalis – tiesiog ieškoti virtualiai, kas tokį teatrą kuria, tikrinti panašaus pobūdžio festivalių programas ir tokiu būdu atsirinkti, kas mums yra įdomu, kas atitiktų festivalio temą. Žinoma, visuomet yra šiek tiek rizikos, tenka pasikliauti filmuota medžiaga, kritikų atsiliepimais, komentarais, apžvalgomis. Šis kelias labai įdomus: tarsi atlieki tyrimą. Ne vienas spektaklis tokiu būdu buvo atrastas ir padėtas į ateities stalčių. Matai bendras tendencijas, vietas, kurios kartojasi įvairių trupių kūryboje, tokiu būdu ir pasufleruodamos vietas, į kurias festivalis galėtų judėti kitais ar dar kitais metais.

2 9


A M E T O I S E N Ė M

Jei Kauno bienalė šiemet startuoja geležinkelio stotyje ir kviečia išmedituoti tarpinę būseną, paverčiant ją meno vyksmu, tai šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“ būtų galima palyginti su filmo „Pašėlęs Maksas“ kelione. Velnišku greičiu, bekele, nenuspėjama, bet labai galinga mašina. Tikslas? Šiemet – Dainava. Pernai Šilainiuose lankęsis festivalis nenori užsisėdėti vienoje vietoje ir, sutikit, Kaune dar daug rajonų ir kvartalų, kuriems labai reikia cirko palapinės. Tik jie patys apie tai gal nežino. Kai nežinai – baisu. Apie kelionių, šįkart – lėktuvu, keliamą baimę ir kaifą , apimantį išdrįsus pažvelgti nežinomybei į akis, kalbamės su festivalio „Cirkuliacija“ debiutantėmis klounėmis Džilda ir Rože, kai kam galbūt pažįstamomis iš organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“. Tiesa, jos spektaklyje „Skrydis GR20190614“ virs stiuardesėmis Grilda ir Rąža. Na, gerai, Džilda – tai Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė, o Rožė – Justė Liaugaudė. Jų spektaklį – nemokamą – Dainavoje pamatysime birželio 14 d.

Skrydis į Dainavos nežinomybę Gunars Bakšejevs DJ YUNG ŽIŽEK nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019

BIRŽELIS

3 1


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Sveikos. Pirmiausia įdomu, kaip tapote klounėmis? Justė: Tai yra mano pagrindinis darbas ir kartu džiaugsmas, tik šiuo metu esu motinystės atostogose. Prieš aštuonerius metus mane pakvietė į klounados dirbtuves. Nieko apie tai nežinojau, bet atrodė, kad bus smagu. Ir kilnu – po keturių intensyvaus darbo dienų turėjome lankytis ligoninėje ir pritaikyti įgytas žinias, paprasčiau tariant, dalintis džiaugsmu su ten esančiais vaikais, tėveliais, ligoninės personalu. Tai buvo labai ypatingas patyrimas, kurio nei vienas iš dalyvių nenorėjo paleisti. Tad visa komanda nutarė tęsti apsilankymus vaikų ligoninėse ir kartu ieškoti galimybių mokytis šio žanro bei kurti profesionalios klounados tradiciją Lietuvoje. Tai buvo organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ pradžių pradžia. Šiuo metu organizacija vienija grupę profesionaliai parengtų aktorių – klounų, kurie nuolat tobulina savo įgūdžius ir žinias tarptautiniuose klounados seminaruose bei lanko vaikus ligoninėse, specialiosiose mokyklose, sanatorijose, o prieš daugiau nei metus pradėjo lankyti senjorus. Indrė: Dalyvavau atrankoje, patekau, organizacijoje esu jau šešti metai. Esu aktorė, tad visada džiaugiuosi turėdama galimybę kurti vaidmenis teatre ir televizijoje, dalyvauti kituose kūrybiniuose projektuose. Viskas, kas susiję su profesija, teikia didelį malonumą. Dabar, po dviejų vaikeliukų auginimo, esu ypač to pasiilgusi. Kaip atsidūrėte „Cirkuliacijoje“? Kaip suprantu, nesate kaunietės. Ar jau teko susipažinti su Dainavos rajonu? Ką apie jį manote, ko tikitės? Justė: Aš vis svajojau apie klounados spektaklį, bet idėją stumdavau

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ateičiai, kol vieną rytą supratau, kad nėra ko laukti, reikia tiesiog kurti ir rodyti. Idėja pasidalinau su festivalio „Cirkuliacija“ vadovu Gildu Aleksa. Jis, laimei, mus labai palaikė ir įtraukė į festivalio programą. Tada supratau, kad trauktis nėra kur, ir netgi dabar kalbant mane užplūsta malonus jaudulys ir entuziazmas. Vadinasi, esame gerame kelyje. Pati esu iš Jonavos, nors jau senokai gyvenu Vilniuje. Tad Kaunas, nors ir netolimas miestas, man taip ir liko iki galo nepažintas. Dainavos rajono visai nežinau, man pačiai įdomu, kas ten lauks. Esu linkusi nieko nesitikėti, nes kai tikies, praktiškai viskas būna ne taip. Keliausime atviromis širdimis ir pasitiksime nežinomybę, kas klounadoje ypač svarbu. Festivalis eina pas žmones, klounai irgi negali gyvuoti be žmonių, tad pati festivalio idėja mums labai artima. Indrė: Kaune nemažai mano giminių, tai mamos gimtinė, tačiau Dainavoje neteko lankytis. Taigi vienu šūviu nušausim du zuikius – pagaliau pristatysim klounados spektaklio eskizą ir dar susipažinsim su Dainavos rajonu. Puiku. „Raudonos nosys“ žinomos ir mylimos dėl to, kad padeda vaikams sveikti ir veikia specifinėse vietose – ligoninėse. Ar „Skrydis“ jums pirmas toks spektaklis už ligoninės sienų? Indrė: Yra buvę bandymų pristatant organizaciją viešoje erdvėje, tačiau su spektakliu, nepriklausomu nuo organizacijos, startuojam pirmą kartą. Vis pasijuokiu, kad dvi mamos nori į sceną. Na, o jausmas toks, kaip ir prieš tikrą skrydį lėktuvu – ir norisi, ir baisu, ir įdomu, kas laukia, ir nesimiega, ir džiugu, kad pagaliau kilsim.


Skrydžio metafora mene, na, ir gyvenime, itin dažna. Įdomu, kokią tiksliai reikšmę interpretuodamos jam suteikėt jūs? Galbūt vaikams norite papasakoti, kad augant neverta baimintis pasikeitimų – mokykloje, drauguose, namuose? Galbūt kažkas visai kito?

Tai laužantis bet kokias normas ir standartus vyksmas.

Justė: Su Indre esame dalyvavusios ne vienoje „Emergency smile“ misijoje Ukrainoje. Jų tikslas buvo per cirko priemones ir klounados grožį emociškai palaikyti pabėgėlių bendruomenes. Tad ne vieną išbandymą turėjome atlaikyti kartu. Ši patirtis mūsų partnerystę tik sutvirtino. O su tokia partnere nesunku nerti į nežinomybę. Be to, visada ateina laikas, kai norisi išbandyti ką nors nauja, plėsti savo ribas, keisti aplinką, kurioje kuri. Ir visa tai darai, kad kūryba toliau gyvuotų ir tu taptum geresniu kūrėju.

Justė: Ši idėja man kilo visai netikėtai. Mąsčiau, apie ką norėčiau kalbėti spektaklyje, ir supratau, kad geriausia kalbėti apie tai, ką jauti šiuo metu. O jaučiau vidinę baimę pradėti kažką naujo, bet kartu ir tokį didelį entuziazmą. Tai lyg ir vidinis skrydis į naujus išbandymus, kurie, tikėtina, tau atneš daug gražių dalykų, bet prieš kylant visada užplūsta toks nerimas ir kartais jis nugali, atidėdamas skrydžius ateičiai. Be to, pačiai teko daug keliauti, ir visi skrydžiai man keldavo panašius jausmus. Kiekvienas krestelėjimas lėktuve buvo lydimas įtampos. Ieškodavau tų palaikančių žvilgsnių, kurie galėtų nuraminti. Manau, daug kas su tuo susiduria, ir niekada apie skrydžius nejuokauju, nes „o jeigu“. Taigi klounada yra puikus būdas mums visiems susitikti su savo baimėmis, skaniai pasijuokti ir jas paleisti. Spektaklis skirtas visiems nuo 7 metų, – visada gera vaidinti vaikams, bet šį kartą tegul vaikai nepamiršta suaugusiųjų, kad šie irgi galėtų pajusti klounados džiaugsmą. Indrė: Man asmeniškai skrydis – tai susitikimas su savim, su savo baime. Po truputį su tuo tvarkausi, bet nerimo dar yra. Tad jei yra šalia kažkas, kam galiu įsikibti į ranką, tą būtinai ir padarysiu. Gal kažkam mes ir būsim ta ranka. Norisi pasakyti, kad tame skrydyje tu esi ne vienas. Ne tu vienas bijai, ne tau vienam nesaugu,

2019

BIRŽELIS

3 3


A M E T O I S E N Ė M

ne tau vienam baisu išeit iš saugumo zonos. Klounada – puikus būdas į visa tai pažiūrėti su humoru. Dar svarbus momentas yra susitikimai – lėktuve tiek nepažįstamų žmonių. Ir taip smagu juos stebėti. O būnant kloune gali ne tik stebėti, bet ir drąsiai, tiesmukai užkalbinti.

visa širdim, negali neatiduot viso savęs. Jie yra puikūs žiūrovai, nes be galo atviri. Beje, sakyčiau, kad mūsų auditorija yra vaikai ir tėvai. Skrendant lėktuvu nepilnamečiui juk reikia lydinčio asmens? Tad tikrai kviečiam vaikus su tėvais – kartu skristi, juoktis, tiesiog būti akimirkoje.

Beje, kodėl būtent skrydis, o ne, tarkime kelionė traukiniu ar laivu?

Justė: Klounadoje negali apsimetinėti nei prieš mažą, nei prieš didelį. Jei taip darytum, meluotum ir sau, ir žiūrovui. Taip, vaikai atviresni. Jie gali tau greitai pasakyti, patinka ar nepatinka. O vyresni žiūrovai nėra linkę taip greitai atsiverti. Tu turi būti labai atidus, jei nori iš tiesų suprasti, ką jis jaučia, o ne ką rodo jaučiantis.

Indrė: Nejausti pagrindo po kojom – puiki būsena, kai gali ištikti daug netikėtų situacijų ir reakcijų, kurios nustebina net mus pačius. Praleisti šiek tiek laiko tarp debesų – pasvajoti, kartu pasijuokti, kodėl gi ne? Apie jūsų spektaklį jau spėjau pasikalbėti su „Cirkuliacijos“ vadovu Gildu Aleksa. Jis sakė, kad jaudinatės, nes klounada nerepetuojama be žiūrovų! Kaip pavyko išspręsti šį dalyką? Justė: Taip, kurti klounados pasirodymą be žiūrovų yra labai sudėtinga. Lyg veiktum užrištomis akimis – nežinai, gera linkme eini ar ne. Tai mes filmuojam savo repeticijas, rodom draugams, taip pat kviečiamės į repeticijas žmones, su kuriais galime diskutuoti apie tolesnį darbo procesą. Tad šis spektaklis bus kuriamas kartu su žiūrovais ir pirmi, tie tikrieji, žiūrovai mūsų lauks Dainavos rajone Kaune. Ar vaikai jums yra geriausia auditorija? O gal kaip tik – sunkiausia, nes prieš juos juk neapsimesi? Indrė: Turbūt vis dar yra nemažai galvojančių, kad spektakliai vaikams – nieko sudėtingo, ko ten stengtis, nerimta ir panašiai, galima vaidint puse kojos. Nieko panašaus. Aplankius tiek vaikų ligoninėse ir matant, kaip jie visas kuriamas istorijas tiesiog sugeria ir priima tave

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Abi esat šviežiai iškeptos mamos. Ar jomis tapusios į vaikus žiūrit kitaip ir kaip aktorės, klounės? Indrė: Atsirado dar daugiau jautrumo ir supratimo. Anksčiau lankydama vaikus ligoninėse apie daugelį dalykų nesusimąstydavau. Dabar grįžusi namo po vizitų visada apkabinu savo vaikus, pabučiuoju ir sakau, kad myliu. Kartais tikrai matai sudėtingų situacijų, kurios dabar, esant mama, daug stipriau paliečia nei prieš tai. Justė: Man motinystė davė mažo vaikelio gilesnį pajautimą. O klounaujant tokio amžiaus vaikams – didesnę laisvę bandyti įvairesnius priėjimo prie vaiko būdus. Daugiau suprantu ir tėvus, esančius šalia sergančių mažylių. Tad motinystė man atnešė daugiau žaidybinės laisvės ir pasitikėjimo savimi. Kaip apskritai vertinat šiuolaikinio cirko sceną Lietuvoje, ar jaučiatės jos dalimi? Justė: Labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie naujojo cirko festivaliai kaip „Cirkuliacija“ Kaune ar „Naujojo cirko


savaitgalis“ Vilniuje. Jie auga ir stiprėja keisdami visuomenės požiūrį į patį cirką, parodo jo platumą, įvairiapusiškumą. Keičia tradicinį jo įsivaizdavimą. Verta paminėti prieš metus įkurtą cirko asociaciją. Tai padarė jauni Lietuvos menininkai, mokęsi skirtingų cirko disciplinų užsienyje ir žinantys, kad kitoks cirkas Lietuvoje irgi gali turėti savo žiūrovą. Jaučiu, kad ir mes priklausome Lietuvos cirko bendruomenei, tik mūsų scena labai specifinė. Anksčiau mus pamatydavo tik tie

žmonės ligoninėse ar kitose socialiai jautriose vietose. Dabar puikus šansas pasirodyti plačiau. Ką patartumėt cirko skeptikams, kurių nuomonė apie cirką greičiausiai suformuota traumuojančių patirčių vaikystėje? Justė: Svarbiausia būti atviram naujovėms. Cirkas seniai jau nebe toks, kokį prisimename iš vaikystės. Tai laužantis bet kokias normas ir standartus vyksmas.

2019

BIRŽELIS

facebook.com/cirkuliacija

Kauno keleivinė prieplauka. Edmundo Katino nuotrauka. [Kauno apskrities viešoji biblioteka, paroda „Kaunas ir kauniečiai X penkmetyje“. – [Kaunas] : [s.n.], [1981]. – Lap. 14, nuotr. 40.]

3 5


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Jaunos psichodelinio roko grupės iš Kauno „Flash Voyage“ (Regimantas Visockis, Germanas Daškevičius, Karolis Pročkys ir Rytis Baranauskas) laukia viena geriausių vasarų: 17 koncertų, 5 festivaliai, debiutinis albumas, vėliau ir jo pristatymo koncertai.

Ieškai pasaulio, ieškai savęs, o grįžti į Kauną Paulina Kuzmickaitė Donato Stankevičiaus nuotr. Fotografuota VDU Botanikos sodo oranžerijoje

22001 199 B I R Ž E L I S

3 7


K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Pirmojo flešų hito peržiūros „YouTube“ jau siekia 850 tūkst., o skaitant žiūrovų komentarus atrodo, kad tai yra grupė, gebanti sukelti stiprių emocijų ir užtikrintai gausinti savo gerbėjų gretas:

3 8

Milda Deltuvaitė Bernai, aš jus pirmakart išgirdau vakar prieš King Krule konca. Sugražinot mane trumpam į vasarą <3 Labai afigena ką jūs darot, nesustokit!!! ir varykit į spotify. Cheri On Top best anti-anxiety meds <3 Jurgita Eina sau, kodėl aš tik dabar atradau tokį masterpiece? Loving the chill vibes <3 Šį pavasarį „Flash Voyage“ buvo pakviesti tapti „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ ambasadoriais, įsijausti į organizacijos veiklą ir skleisti žinią apie Kauno kultūrinesbendruomenines iniciatyvas. Dar iki oficialaus paskelbimo, kad Kaunas 2022-aisiais taps kultūros traukos tašku, prasidėjusi ambasadorių programa vienija įvairių sričių lyderius ir ne tik kauniečius, kurie nori atstovauti miestui Europos kultūros sostinės kontekste. Juos siekiame priartinti prie organizacijos veiklos, leisti pajusti projekto vyksmą. „Turėjome galimybę išvažiuoti į Vilnių, bet norime kelti muzikos sceną čia, savo namuose. Negerai, kai viskas koncentruojasi viename mieste. Man atrodo, kad Kauno atsigavimas, kurį patiriame dabar, gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitiems miestams“, – sako grupės vokalistas Regimantas Visockis.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kultūros sostinė irgi yra tarsi viso miesto kelionė.

Pagiriamasis žodis Kaunui „Matome Kauną kaip labai sparčiai iš pelenų kylantį feniksą. Galima pasidžiaugti ir infrastruktūros tvarkymu, ir renginiais, didėjančia kultūros pasiūla. Žmonės darosi europietiški, ryškūs. Smagu, kad mieste jaučiasi bendruomeniška dvasia. Tokio jausmo pasigendame, pavyzdžiui, Vilniuje, kur veiksmo daug, bet daugiau ir skirstymosi į „mes“ ir „jie“, – pastebi „Flash Voyage“ bosistas Germanas Daškevičius. Grupės nariai pripažįsta, kad anksčiau miesto vaizdas buvo gerokai liūdnesnis. „Būdavo baisu išeiti į gatvę, žmonės vengė išsiskirti – ryškiau apsirengti ar susišukuoti, nes galėjai sulaukti daug piktų žvilgsnių ar netgi pasiūlymo „į dantis“.


Linksmą pokalbio toną palaikantys „Flash Voyage“ geruosius Kauno pokyčius sieja su įstojimu į Europos Sąjungą, globalizacija, internetu ir savivaldos pasikeitimu. O kas jums yra Europa? Germanas: Mes visi esame Žemės gyventojai, todėl reikia vienytis, o ne skirstytis. Europos Sąjunga tą ir daro, ardydama sienas tarp valstybių. Europa jaučiasi ir Kaune, kur šiandien galima sutikti daug kitataučių. Dar Europa skatina atrasti kažką naujo... Voyage yra kelionė. Kiek jums svarbu keliauti? Regimantas: Be kelionių nebūtų gera grįžti namo, į Kauną, kur jaučiamės jaukiausiai. Vojažai yra labai svarbūs, o keliavimas per muzikos žanrus ir ieškojimas kažko naujo irgi su tuo susiję. Ieškai pasaulio, ieškai savęs, o grįžti į Kauną... Kultūros sostinė irgi yra tarsi viso miesto kelionė.

Regimantas: Kaune gamta dažnai persipina su miestu. Svarbu, kad pastarasis išlaikytų ir savo žaliąją pusę, kad viskas nebūtų užstatyta, kad išliktų tos oazės, kur ir dabar kauniečiai gali atsigauti: Nemuno sala, Ąžuolynas, Vytauto parkas, Santaka... Svajojame, kad Kaunas būtų toks, kuriame visi randa savo vietą: ir sportas, ir menas... Ateities Kaunas – tai laimingas ir draugiškas miestas, kuriame gyvena drąsūs žmonės, o neapykantos lieka vis mažiau. Kaip vertinate tai, kad Kaunas 2022 m. tampa Europos kultūros sostine? Grupės būgnininkas Rytis Baranauskas atvirauja, kad sužinojus apie kultūros sostinės titulo suteikimą Kaunui aplankė jausmas, jog tai įvyko pačiu laiku – kartu su miesto sužydėjimu. Regimantas: Būsimi pokyčiai Kaunui bus tik į gera: sulauksime daug turistų, be to, vis dar daug žmonių nedalyvauja kultūriniame gyvenime, todėl tikimės, kad kultūros sostinės programa išjudins ir juos. Norime, kad kultūra pasklistų iš centro į kitus rajonus ir ten žmonės taip pat galėtų mėgautis kultūriniu gyvenimu. Karolis: Žinoma, po labai didelio bumo gali įvykti ir nusileidimas, bet mūsų dar laukia labai gražūs augimo metai!

2019

BIRŽELIS

kaunas2022.eu

„Būdami Kaune jaučiame didelį kauniečių entuziazmą. Šis miestas turi daug potencialo: neišnaudotų erdvių, kur gali vykti parodos, koncertai. Anksčiau atrodydavo, kad čia tiek daug galimybių, bet niekas nieko nedaro, o dabar reikia suspėti, kol kiti nenugvelbė iš panosės“, – sako G. Daškevičius.

Apie kokį Kauną svajojate? Germanas: Be remontų! Miestas turi daug projektų – tikiuosi, kad jie bus įgyvendinti. Svarbu išlaikyti senąjį Kauną, senus tarpukario pastatus.

facebook.com/flashvoyage

„Alternatyvesnė kultūra mieste buvo išsislapsčiusi pakampėse ir tokiose vietose kaip „Suflerio būdelė“, o dabar viskas plečiasi ir auga. Džiugu, kad keičiasi miesto požiūris ir į gatvės meną – tai, kas anksčiau buvo uždažoma, dabar gali būti vieša, matoma“, – vienas kitam linkčioja R. Visockis ir gitara bei sintezatoriumi grojantis Karolis Pročkys.

3 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U –

Patiktų ir pačiam Vytautui

N

A

S

Tuometinio Michailo (dabar – Vytauto) prospekto projektuotojai nė nesapnavo, kad vieną dieną jam teks „vaidinti“ JAV televizijos kanalo HBO 2019 m. sukurtame seriale „Černobylis“. Prieš daugiau nei 150 metų suprojektuotas prospektas šiame seriale virto Maskvos gatve, o namas nr. 58 – vieta, kur paskutines dienas leido aktoriaus Jaredo Harriso įkūnytas dr. Valerijus Legasovas. Nors ir XIX a. viduryje Kauno miesto projekto autorių galvose Michailo prospektui buvo numatytas svarbus vaidmuo.

K

A U

Arvydas Pakštalis

1843 m., Kaunui tapus Rusijos imperijos naujai suformuotos gubernijos centru, prasidėjo miesto plėtros planavimo darbai. Pagal 1847 m. patvirtintą „Naujojo plano“ projektą prie Kauno prijungtoje Karmelitų vienuolyno jurisdikos teritorijoje ir prieš tai buvusiose tuščiose žemėse suplanuotas miesto centras su naujais taisyklingais kvartalais bei stačiakampiu, reguliariu gatvių tinklu. Suformuota Rumšiškių gatvė, būsimasis Michailo prospektas, žymėjo

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno teritorijos miesto pusėje.

ribą

rytinėje

„Naujojo plano“ įgyvendinimo metu projektas kiek keitėsi ir XIX a. viduryje buvo sugalvota Rumšiškių gatvę paversti bulvaru. Planuota, kad dviem medžių eilėmis apsodintas bulvaras, turėjęs prasidėti ties Karmelitų bažnyčia, tęsis Rumšiškiu gatve ir kils į Žaliakalnį. Tačiau šį sumanymą veikiausiai pakoregavo per Kauną nutiestas geležinkelis.


XX a. 3 dešimtmečio pradžioje dauguma viešųjų skelbimų bei gatvių pavadinimai Kaune buvo spausdinami trimis vietos kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš. Daugiau apie tai sužinoti galite aplankę parodą „Kauno (ne)laikinumai“, šiuo metu veikiančią Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

Bulvaru buvo paverstas Nikolajaus prospektas (dabar – Laisvės alėja), o Rumšiškių gatvė virto Michailo prospektu ir tapo svarbia arterija, jungiančia miestą su geležinkelio stotimi. 1889 m. Kaune pas rabiną Izaoką Elhananą Spektorą lankėsi britų-žydų teisininkas Elkanas Natanas Adleris. Atvykus į geležinkelio stotį ankstyvą rytą, jam vieta pasirodė tvarkinga, tačiau apsnūdusi. „Tik keletas žmonių aplink ir tie nemokantys vokiškai. Du rusiški žodžiai, kurie sudarė mano žodyną, turėjo būti nuolat vartojami, kad įgalintų mane pasiekti kelionės tikslą. Nesimatė nė vežimų, nė žydų.“ Keliautojas, padaręs išvadą, kad vežimams dar anksti, o žydai apskritai visi tuo metu turėjo būti sinagogose, kurių, anot jo, Kaune buvo dvidešimt penkios, patraukė į miesto centrą pėstute. „Bet kiekvienas krikščionis, su kuriuo susitikau, graikų ar romėnų, atrodė, kad atpažino žodžius „Staro Rabben“ nukreipdami vakarų kryptimi. Ir aš ėjau maždaug apie valandą į miestą tiesiu plentu, vedančiu pro priemiestį. Ore buvo girdėti bičių dūzgimas, pakelėje margavo gėlės. Liaudis linksmai žygiavo į miestą ir priemiesčio namai atrodė patogūs ir klestintys.“

Nuo 1892 m. nuo Kauno geležinkelio stoties į senamiestį pradėjo kursuoti arklinis tramvajus, miestiečių greitai „pakrikštytas“ konkės vardu. 1909 m. mieste pasirodė ir pirmieji autobusai. To meto spaudoje dažnai vadinami tiesiog automobiliais: „Pastaruoju laiku Kaune ėmė vaikščioti du automobiliai: vienas tarp gelžkelio stoties ir viešojo pleciaus, o kitas tarp stoties ir Žaliojo kalno. Šventomis dienomis taip daug žmonių važinėjasi, jog net daugelis netelpa.“ Tačiau dėl prastos gatvių būklės mieste autobusai važinėjo nereguliariai. 1910 m. viena iš autobusų savininkių Marija Golovačeva kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu nutiesti Michailo prospekte atskirą kelią automobiliams, kadangi esamo būklė jau itin prasta, o pavasariniai potvyniai sugadino jį taip, kad važiuoti nebeįmanoma, todėl ji nebesiryžta leisti kursuoti turimų autobusų. Miesto valdžia, nors ir pripažino tokio susisiekimo plėtojimo svarbą, tačiau, neatmetama, jog paveikta konkės savininko interesų, rado begalę priežasčių tokio kelio netiesti. Buvo baiminamasi dėl iš kaimų atvykstančių arklių, nes šie,

2019

BIRŽELIS

4 1


S T A S E M

I

nematę autobusų, išsigandę galėtų tapti nelaimės priežastimi. Taip pat buvo suskaičiuota, kad didelės minios šventadieniais išėję iš cerkvių bei mokiniai šiokiadieniais vaikštinėja tarp gatvės ir nutekamųjų griovelių, o nutiesus naująjį kelią autobusai atsidurtų per daug arti jų ir dėl to išauga nelaimingų įvykių tikimybė. Tokiu būdu autobusai kuriam laikui dingo ne tik iš Michailo prospekto, bet ir iš Kauno.

K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

Vytauto prospektas, nr. 58, XX a. 4 dešimtmečio pabaiga. A. Burkaus kolekcija.

Dar pagal 1847 m. planą rytinėje Michailo prospekto pusėje buvo paskirta vieta katalikų, stačiatikių, evangelikų-liuteronų ir totorių (musulmonų) kapinėms. Felicija Bortkevičienė, prisimindama XIX a. pabaigos Kauną, pasakojo, kad tuo metu atrodė, jog geležinkelio stotis esanti toli užmiestyje, ir kai reikėdavo vežti keleivius į stotį, vežikai susitardavo važiuoti keliese, nes miške, kur buvo kapinės, dažnai užpuldinėdavo plėšikai. 1959 m. sovietų valdžia, bandydama pažaboti Kauno mieste vykstančius antisovietinius neramumus, kapines iškėlė ir teritoriją pavertė parku. Tarpukariu šioje teritorijoje suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas,

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kadangi Kauno vokiečiai savo sklype 1923 m. pasistatė aukštesniąją realinę mokyklą (dabar – A. Puškino gimnazija), kuri 1930 m. gavo gimnazijos statusą. Rusų gimnazija (dabar – Kauno pedagogų kvalifikacijos centras) stačiatikių sklype iškilo 1925 m., po dešimties metų šiame sklype buvo baigta statyti Apreiškimo cerkvė. 1930 m. Kauno totoriai, padedami valdžios, pastatė „naują mečetę vietoje senos, kuri buvo pastatydinta apie 1906 metais totorio didžturčio Iliasevičiaus, garsiosios kadaise Kauno „turkų kepyklos“ savininko“. Netoliese, kitoje prospekto pusėje, 1931 m. naujai pastatytame name įsikūrė lenkų Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija (dabar – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija). Michailo prospektas Pirmojo pasaulinio karo metais gavo Deutscher Ringstrasse pavadinimą. 1919 m. jam buvo suteiktas Vytauto vardas. Nepaisant kilmingo prospekto pavadinimo ilgai jis buvo viena labiausiai apleistų Kauno gatvių. 1923 m. buvo skundžiamasi, kad „Vytauto prospektas turbūt viena labiausiai apleista Kauno g-vė. Brukas išdaužytas


Vytauto prospektas, 1921 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

giliausiomis duobėmis, ravai užslinkę visai visokių maurų, šiukšlių, jau kelinti metai, kai niekas jų nevalo. Trotuaruos vietomis yra šiokie tokie lentgaliai ir vienas kitas meteris, daugiausia visai nėra. Jeigu šlapia, tai kol iki stoties nueisi, išsipurvinsi iki ausų. <...> Koks svetimtautis atvykęs į Kauną visu pirmiausia pamato netvarką važiuodamas Vytauto prospektu. Iš tikrųjų, pamačius minimą gatvę pasakysi, kad čia ne Kaunas, bet kažin kas.“ Iki to laiko Vytauto prospektas tęsėsi tik iki sankryžos su Laisvės alėja, o toliau gatvė buvo vadinama Donelaičio. 1923 m. buvo nuspręsta prospektą pratęsti iki Parodos kalno, tačiau tinkamai sutvarkytas buvo tik XX a. 4 dešimtmečio pradžioje, kada prospekto viduryje buvo išmeksfaltuota viena juosta. 1933 m. žurnalistai šmaikštavo: „Džiaugiasi, girdžiu syki suvalkietis su diseliu važiuodamas: – Patiktų, girdi, – sako žmonai, ir pačiam Vytautui tokiu keliu šičionais važiuoti.“ Kita vertus, toks prospekto sutvarkymas kėlė ir naujų problemų. Automobilių ir autobusų judėjimas Vytauto prospekte „ypatingai padidėjo nuo

to laiko, kaip autobusų stotis buvo perkelta iš Nemuno gatvės į Vytauto prospektą. Dabar visi provincijos autobusai ateina ir išeina iš Vytauto prospekto. Magistralinis judėjimas taip pat nukreipiamas Vytauto prospektu. Geležinkelių stoties iš miesto kitaip nepasiekti, kaip tik Vytauto prospektu. <...> Visi važiuojantieji taikosi meksfaltuotąja prospekto dalimi. O ji nėra plati. Tokiu būdu beveik visų susigrūdimas yra pačiame prospekto viduryje. Tas susigrūdimas yra pasidaręs tiesiog pavojingas.“ Dėl Vytauto prospekto prieigose esančių geležinkelio ir autobusų stočių, jis dažnai vadinamas Kauno vartais į Europą. Kaip pastebi Paulius Tautvydas Laurinaitis, „prospektas buvo liudininkas tiek iškilmingų atvykstančiųjų sutikimų, tiek ir gedulingų procesijų; jis matė vežamus sovietinėn tremtin, nacių į darbo stovyklas varomus žydus. <...> čia slepiasi kiekvienas pusantro pastarojo šimtmečio Kauno kultūrinis sluoksnis <...> kaip niekas kitas atspindi šiandieninį Kauną: nors jis vis dar ieško savo vaidmens, tačiau dėl savo vietos jis visuomet išliks svarbiu“.

2019

BIRŽELIS

4 3


Maršrutas SCENA Ketvirtadienis, 06 06, 18:00

Šokio spektaklis „Kaunas Zoo“

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

dirbtuvių metu dalyviai kartu su šiuolaikinio cirko atlikėjais Alexiu Akrovatakiu (Graikija) ir Ben Smith (Didžioji Britanija) pasiners į gilias egzistencines paieškas ir tyrinės esamąjį momentą, įpindami ir unikalų garsą bei aplink esančią urbanistinę architektūrą. Renginio vieta leis žiūrovams ypatingai priartėti prie atlikėjų ir leis patyrinėti jausmų pasaulį iš arčiau. Visą „Cirkuliacijos“ programą, kupiną netikėčiausių įvykių, rasite www.cirkuliacija.lt.

U

Trečiadienis, 06 12, 14:00 ir 18:00

D. Matvejev nuotr.

Partizanų g. 85

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „Kosmonautas Jurijus/ Juri the Cosmonaut“

Šokio teatras „Aura“ ir improvizacinės muzikos grupė „Kaunas Zoo“ kviečia į spektaklį, nagrinėjantį grožio, mados kulto, prabangos siekimo temas ir demonstruojantis tuštybę, kurią sukelia gyvenimas „su kaukėmis“. Šeštadienis, 06 08, 15:00

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: Pasirodymas Partizanų g. 208 namo balkonams Partizanų g. 208

Festivalio „Cirkuliacija“ karavanas atkeliauja į Dainavą, o kartu ir jau tradicinis pasirodymas balkonams. Tai autentiškas kūrinys: kūrybinių dirbtuvių šiuolaikinio cirko profesionalams rezultatas. Šių Gyvūnams draugiškos vietos

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Spektaklio metu žiūrovai atsidurs Jurijaus svajonių kosminiame laive ir išvyks tyrinėti begalinės visatos. Šiai kelionei su didžiuliu herojiškumu vadovaus Jurijus – jis nebijo pavojų, be to, jis naudojasi sudėtingais aparatais, kurie magiškai atsiranda kosminio laivo viduje. Šioje kelionėje Jurijus tyrinės visatą, ištrūks iš gravitacijos lauko, atras naujas gyvybės formas. Tačiau atsakinga kosmonauto rutina dažnai lemia ypatingai komiškas situacijas. Šiuo spektakliu Giorgio


Birželis Bertolotti ir Petr Forman taip pat norėjo ištirti nemažus iššūkius keliančias video-mapping’o galimybes. Spektaklio metu šios technologijos įpinamos į istorijos pasakojimą ir ją netikėtai papildo.

Penktadienis, 06 14, 19:30

Ketvirtadienis, 06 13, 15:00 ir 19:30

Danijos trupė „Glimt“ pristato poetišką, aštrią ir juokingą Sizifo mito interpretaciją iš šiuolaikinės perspektyvos. Sutinkame šiuolaikinį kostiumuotą Sizifą, ryžtingai bandantį ištrūkti iš pasikartojančių gyvenimo ritualų. Ką jis turės įveikti, kad pabėgtų nuo šios bausmės? Ar jis pasieks vidinę laisvę? Kompozitorius Johan Segerberg suteikia garsui sielą ir iš scenografijos sukuria lygiavertį scenos partnerį. Spektaklio garsovaizdis akompanuoja sceninį veiksmą tarsi veidrodis – keisti garsai, pasikartojantis iš lentynų, krentančių lapų šnaresys ir melodingi motyvai.

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „Nutikimai/ Incidents“ Partizanų g. 85

„Nutikimai“ yra absurdo cirko spektaklis, paremtas Daniilo Charmso tekstais. Devyni atlikėjai pasimeta savo pasirodymuose ir jungdami įvairias cirko disciplinas (Cyr‘o ratas, kiniškas stulpas, oro akrobatikos virvė, lankas, stovėjimas ant rankų, vienaratis, ir kt.) mėgina sulaužyti „ketvirtą sieną“ ir rasti išeitį iš juokingų savo nuklydimų. Trupę „Noonine“ sudaro menininkai iš Lietuvos, JAV ir Suomijos.

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „Sizifas kyla/ Sisyphus Ascending“ Partizanų g. 85

Šeštadienis, 06 15 / 06 22 / 06 29 / 07 06, 15:00 Penktadienis, 06 14, 18:00

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „Skrydis GR 20190614“ Partizanų g. 85

Turbūt daugelis esame lipę į lėktuvą ir jautę pirmojo skrydžio nerimą, o jam krestelėjus – akimirkai sustingusi kvėpavimą ir dingtelėjusią mintį: „Krisim“. Vieni iš šios nuojautos tiesiog pasijuokia, kitus sukausto baimė, BET abejingų nepalieka. Grilda ir Raža, klounių duetas, žaidžia su visomis jūsų emocijomis, kurios leidžia pažinti save ir skaniai pasijuokti. Spektaklio autorės – Justė Liaugaudė ir Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė.

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „Sek mane/ Follow me“ Partizanų g. 85

„Be Flat“ (Belgija) pristato parkūro spektaklį, kviečiantį iš naujo pažinti savo miestą. Šiame spektaklyje atlikėjai susiduria ir žaidžia su miesto viešosiomis erdvėmis „čia ir dabar“. Atlikėjų duetas kviečia savo publiką, „sekėjus“, į akrobatinę ir teatrinę kelionę po urbanistinę aplinką ir kasdienes situacijas joje. Spektaklio turinį diktuoja kaskart kita aplinka, kurioje jis rodomas, todėl kiekvienas spektaklis – unikalus. Gatvės tampa scena, pastatų fasadai – dekoracijos, grindinys – šokių danga, o pravažiuojančių mašinų garsai – fonine muzika.

2019

BIRŽELIS

4 5


Maršrutas Sekmadienis, 06 16, 19:30

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: „SHIFT“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Partizanų g. 85

mažai – koncentruotų 20 min., kurių metu aktoriai suplaks pojūčių kokteilį. Šis spektaklis – tai daugiasluoksnė emocijų kolekcija: vienas-prieš-vieną (eng. one-on-one) pasirodymo vyksmas sudarytas kaip kokteilių meniu. Žiūrovai gali išsirinkti jiems patinkantį kokteilį iš meniu arba susidaryti savo asmeninį kokteilį iš norimų ingredientų. Kokteilių meniu yra sudaromas pagal specifinį spektaklio kontekstą, todėl kiekvieną kartą yra kitoks. Daugiau apie festivalį: www.namaskurti.lt.

„Barely Methodical Troupe“ – tai viena įdomiausių ir stipriausių šiuolaikinių cirko trupių Europoje. Trupės narių profesionalumas ir aukštas techninis pasirengimas puikiai atsiskleidžia tiek kolektyviniuose, tiek solo numeriuose, kurie paliks be žado net ir pačius įnoringiausius žiūrovus. Jų „SHIFT“ nagrinėja skirtumus tarp to, kaip matome pasaulį ir kokia realybė yra iš tikrųjų. Šie ieškojimai išreiškiami stipria akrobatika, pribloškiančiais cirko triukais ir stipriomis emocijomis pripildytais teatriniais elementais. Šeštadienis, 06 15, 17:00 – 22:00 Sekmadienis, 06 16, 17:00 – 22:00

Teatro festivalis „Namas Nr 2“. Spektaklis „Pojūčių kokteiliai“ V. Bacevičiaus pradinė mokykla, Savanorių pr. 91

Tai idealus suomių teatro kompanijos „The Center for Everything” pasirodymas tiems, kas dar niekada nėra buvę įtraukiančio teatro pasirodyme ir nori su juo susipažinti. Nei daug, nei

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antradienis, 06 18, 18:00

Spektaklis „Vėjas gluosniuose“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

D. Stankevičiaus nuotr. Gytis Padegimas grįžo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą su išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjese „Vėjas gluosniuose“. A. Landsbergis nagrinėja dvasinį konfliktą – kaip gyventi žmogui istorinių katastrofų akivaizdoje? Pjesės dialoguose išsaugota skaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms, o veiksmas nukelia į XVI amžių, kur Livonijos pasienyje lietuvių-lenkų kariuomenė laukia mūšio su rusų armija dėl Livonijos krašto.


Birželis Trečiadienis, 06 19, 18:00

Spektaklis „Mari Kardona“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

MUZIKA Šeštadienis, 06 08, 20:00

Koncertas „Sting: My Songs“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Pjesės autorė Eleonora Baker, gavusi užsakymą parašyti Albero Kamiu romano „Svetimas“ inscenizaciją, pasuko kiek kitu keliu. „Apie tai, kas yra pagrindinis romano herojus, Merso, žino visi, tačiau aš keliu klausimą, kas yra ir kas nutiko romane tik fragmentiškai pasirodančiai Merso mylimajai Mari Kardonai? Kas ji, ir kur ji dabar?“. Režisierius – Agnius Jankevičius, vaidina Gabrielė Ladygaitė. Ketvirtadienis, 06 20, 18:00

Teatro festivalis „Namas Nr 2“. Spektaklis #beskambučio Kauno Jono Jablonskio gimnazija, Aušros g. 3

Ši atvirumo pamoka, skirta ne tik moksleiviams, bet ir jų tėvams, draugams ir bičiuliams, vyksta įvairiose Lietuvos mokyklų erdvėse. Spektaklis kviečiantis ne į teatrą, bet atvažiuojantis pas mokinius, jų tėvus ir mokinius. „Prieš kurdami #beskambučio atlikome tyrimą, bendravome su mokyklų bendruomenėmis, mokiniais, norėjome parinkti temas, kurios būtų „jų“, juos domintų, įtrauktų. Todėl nusprendėme spektaklį kurti mokinių teritorijoje – mokykloje, bet ją padaryti šiek tiek kitokią, neatpažįstamą, netikėtą“, – sako režisierius Paulius Tamolė.

Tai bus nuotaikingas ir dinamiškas šou, kuriame pagrindinis dėmesys bus skirtas labiausiai mylimoms dainoms, kurias per savo karjerą kartu su grupe „The Police“ ir kaip solo atlikėjas parašė 16 kartų “Grammy” apdovanojimus laimėjęs Stingas. Gerbėjai gali neabejoti, kad išgirs visus klasika tapusius hitus: „Englishman In New York“, „Fields Of Gold“, „Shape Of My Heart“, „Every Breath You Take“, „Roxanne“, „Message In A Bottle“ ir daugelį kitų, kuriuos Stingas atliks kartu su roko grupe. Šeštadienis, 06 08, 21:00

Tiesioginė „Take That“ koncerto transliacija „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Velso sostinėje Kardife įvyks vienas paskutinių „Take That“ koncertinio turo „Odyssey“, skirto grupės 30-čiui, pasirodymų. Pernai lapkritį išleidę geriausių dainų albumą „Odyssey“, Gary Barlow, Howardas Donaldas ir Markas Owenas koncertų ture atliks garsiausius grupės kūrinius: „Back for Good“, „Babe“, „Relight My Fire“, „Love Ain’t Here Anymore“, „Everything Changes“, „Could It Be Magic“ ir daugybę kitų. Supratote teisingai – koncertas kauniečiams bus transliuojamas tiesiogiai.

2019

BIRŽELIS

4 7


Maršrutas Sekmadienis, 06 09, 17:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Requiem“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

A. Aleksandravičiaus nuotr. Rinktinės atlikėjų pajėgos, diriguojamos Constantine’o Orbeliano, atliks įspūdingą kūrinį – prieš 145 metus italų rašytojo Alessandro Manzoni atminimui sukurtą Giuseppe’ės Verdi „Requiem“. Šis, tarp operos ir liturginės muzikos žanrų varijuojantis, kūrinys nuo pat pirmojo atlikimo iki šiol yra itin populiarus ir greta iškiliojo Wolfgango Amadeuso Mozarto „Requiem“ yra vienas dažniausiai atliekamų šio pobūdžio veikalų. Susikaupimo ir apmąstymų kupiną „Requiem“ atliks veiklos penkiasdešimtmetį pasitinkantis, maestro Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir iškiliausiais armėnų kilmės operos solistais: sopranu Karina Flores, mecosopranu Eleni Matos, tenoru Hovhannesu Ayvazyanu ir bosu Hayku Tigranyanu. Ketvirtadienis, 06 13, 18:00

Mesijaus koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žygimantas Kudirka, arba Mesijus, ilgametis avangardinio repo ir elektroninės muzikos balsas, išleido jau 7-tąjį albumą. Šiame kūrybiniame etape, „Vilniaus Energijos“ vardu, Mesijus pasirodo kartu su Adu Gecevičiumi (taip pat grojančiu grupėje „Sheep got Waxed“) ir Astos Ostrovskajos gyvai rodomomis vizualizacijomis. Naujasis albumas vadinasi „Astrology of EU - Europos Sąjungos astrologija“: „Šiuo projektu bandome sukurti neegzistuojančius muzikos žanrus, dalies kūrinių tekstai parašyti dirbtinėmis, neegzistuojančiomis kalbomis. Sukurti nežemišką atmosferą, paliesti muzikos industrijoje nejudinamas temas ir praminti naujas teritorijas.“ Penktadienis, 06 14, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Didis gėris“ Švč. M. Marijos Apsilankymo (Pažaislio) bažnyčia, T. Masiulio g. 31

Nemokamą koncertą dovanoja Dovilė Kazonaitė (sopranas) ir Tadas Motiečius (akordeonas). Programoje – kompozitoriai Johann Sebastian Bach, Edvard Grieg, Giedrius Svilainis, Balys Dvarionas, Juozas Gruodis, Giedrius Kuprevičius, Giulio Caccini, Reynaldo Hahn, Claude Debussy, Andrew Lloyd Webber, Manuel de Falla.


Birželis Šeštadienis, 06 15, 17:00

„TrapFest 2019“ „AdForm“ kiemelis, Rotušės a. 19

Praėjusią vasarą sugeneravęs eilę iki Kauno pilies, trap muzikos festivalis grįžta. Visi esminiai šios milijonus peržiūrų generuojančios scenos mikrofonai vienoje vietoje, nuo „Flying Saucer Gang“ ir OG Version iki Free Finga ir Keanu Blunt. Sekmadienis, 06 16, 16:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Skambančios istorijos“

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64 Vienas ryškiausių Nyderlandų karilionininkų ir vargonininkų Auke de Boer pirmąją koncerto dalį gros karilionu, o antrąją – vargonais. Nyderlanduose tokia koncertų forma praktikuojama nuo senų laikų. Pirmoji koncerto dalis vyks Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, po to klausytojai keliaus į Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią. Atliepdamas į šventinę Lietuvos įstojimo į ES jubiliejui skirtą Pažaislio muzikos festivalio programą Auke de Boer šiemet paruošė įvairių Europos šalių kompozitorių kūrinių aranžuočių varpams bei vargonams programą. Trečiadienis, 06 19, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Keturių styginių nuotykiai“ Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Kūrybinės veiklos 20-metį minintis styginių kvartetas „Epoque Quartet“ iš Čekijos savo klausytojus nuolat stebina –

keturi puikūs muzikantai, reikšmingų konkursų laureatai nuolat laužo repertuaro bei interpretacijų tradicijas, ieško savitų išraiškos būdų bei formų. Klasikinės muzikos kūriniai, be abejo, yra svarbi kolektyvo koncertinio gyvenimo dalis, tačiau dažnai ji praturtinama džiazo, roko bei fanko muzikos elementais. Muzikantai išsiskiria unikaliomis aranžuotėmis, nauju požiūriu į kvarteto meną ir netgi naujomis styginių instrumentų panaudojimo galimybėmis. Programoje – kompozitoriai Franz Xaver Richter, Jan Kučera, Chick Corea, Alexey Aslamas, Django Reinhardt, Mateusz Smoczynski, Astor Piazzolla, John Williams, Vladimir Cosma, Pat Metheny. Penktadienis, 06 21, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Muzikinis-vizualinis projektas „Kaunas. Prisikėlimas I“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kaunas – tarpukario Lietuvos sostinė, kuri XX a. pradžioje sutelkė Lietuvos valstybingumą, kartu ir pagrindė kultūrinę rezistenciją bei valstybingumo atstatymą. Lietuvą griovė ir niekino okupantas, tačiau Prisikėlimo viltis visada ruseno niekada nepasiduodančiame Kaune. Ši viltis laimėjo, ir šiandien Prisikėlimas skleidžiasi gyvenimo savo Mieste ir Tėvynėje džiugesiu. Muzikinis-vizualinis renginys kviečia klausytojus intensyviai emocinei patirčiai ir unikaliai galimybei – išgyventi tapatinimosi su savo Miestu ir Tėvyne tiltą. Scenoje – Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno styginių kvartetas, Kauno valstybinis choras, dirigentė Adrija Čepaitė ir režisierius Paulius Jurgutis.

2019

BIRŽELIS

4 9


Maršrutas Penktadienis, 06 28, 18:30

Renginys „Gatvės rokas 2019“ Ramučių kultūros centras, Centrinė g. 26C, Ramučiai, Kauno raj.

Kasmet garsiau skambantis renginys šiemet įgaus naujų ryškiaspalvių akcentų – juk Karmėlava yra viena „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyvių.

Nuo 05 31

Filmas „Second Hand“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Tokių filmų, kaip „Traukinių žymėjimas“ ir „Lūšnynų milijonierius“, režisierius Danny Boyle šįkart pasakoja apie Džeką Maliką (akt. Himesh Patel), ne itin sėkmingą muzikantą, kurio šlovės valanda išmuša įvykus avarijai ir persikėlus į paralelinį pasaulį. Šiame neegzistuoja „The Beatles“, bet Džekas gi puikiai moka jų dainas.

D

O

R

I

U

S

KINAS

L

E

N

PARODOS

K

A

05 11 – 12 31 Ar kada susimąstėte, iš kur atkeliauja drabužiai į dėvėtų rūbų parduotuves? Naujausiame Arturo Jevdokimovo filme pasakojama apie keturių Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių kasdienybę second hand drabužių versle. Jautrios, žmogiškos, dažnai ironiškos situacijos atskleidžia nematomą emigracijos pusę ir nagrinėja plačiai išsikerojusį nelegalios veiklos tinklą. Nuo 06 28

Filmas „Dar vakar“ (Yesterday)

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Paroda „Atminties popierius“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

„Atminties popierius“ tęsia bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodų ciklą „Didžioji pramonė“, kuriantį dėmesio lauką istorinių fabrikų bendruomenių atminčiai. Parodoje – J. Janonio popieriaus fabrikas ir jo bendruomenė. Autentiški janoniečių pasakojimai materializuojasi popieriuje, o mirusio fabriko mechanizmai perkonstruojami prisiminimams gaminti. Sudėtingą istorinę atmintį žadina parodos eksponatai – Kauno gamybos popieriaus produkcija. Parodos kuratorė – Auksė Petrulienė.


Birželis 05 18 – 12 31

Paroda „Kauno (ne) laikinumai“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15 Pamėginkite Kauną apibūdinti vienu, na, gerai, dviem žodžiais. Kaunas – lietuviškas miestas! Kaunas – krepšinio miestas! Kaunas – studentų miestas! Kaunas – žalias miestas! Kaunas – verslus miestas! Kaunas – modernizmo miestas! Kaunas – laikinoji sostinė! Dažnai girdite šias frazes, ar ne? O ar kada susimąstėte, kas paskatino tokių įvaizdžių gimimą ir ar tam yra pagrindo? Kauno miesto muziejus žvelgia į praeities Kauną, norėdamas atsakyti į klausimą, ar galime nuo dabarties miesto neatskiriamų vaizdinių užuominas rasti laikinosios sostinės dvidešimtmetyje?

erdvus buvo Prezidento darbo kabinetas? Kokių svečių jis sulaukdavo? 05 18 – 06 30

Paroda „Nakties vizijos: XVII– XX a. dailininkų kūriniai iš Mykolo Žilinsko kolekcijos“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

05 18 – 10 31

Paroda „Kas tas Prezidentas? Lietuvos Prezidentai ir Prezidento institucija 1919– 1940 m.“ Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33

Lietuvos Prezidento institucijos istorija šiemet jau skaičiuoja šimtmetį. Šiai progai paminėti eksponuojama archyvinių nuotraukų paroda, kuri pasakoja apie LR Prezidento pareigas bei kasdienybę. Be oficialių ceremonijų, parodos lankytojai išvys ir kitą Prezidento pusę – betarpišką bendravimą su savo šalies piliečiais, vizitus po Lietuvą, lankant didžiuosius kultūros, pramonės, žemės ūkio renginius. Parodoje taip pat pasakojama, ką valstybės vadovas veikė Prezidento rūmuose. Kokia buvo jo darbo diena? Ar

Louis Douzette. „Berlynas naktį“ Parodoje eksponuojami įvairių Europos šalių dailininkų darbai, sukurti XVII–XX a. Tai – retai į galerijos sales atkeliaujantys nakties grožio ir paslapties inspiruoti vaizdai, kuriuos Lietuvai padovanojo žymusis kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904–1992). Dalis jų eksponuojami pirmą kartą. Eksponuojami noktiurnai ne tik atskleidžia daugiaveidį nakties pasaulį, bet ir atspindi asmeninį M. Žilinsko skonį. Jam svarbi ir vertinga galėjo pasirodyti tiek žymaus dailininko nutapyta įspūdinga drobė, tiek nežinomo ar mažai žinomo autoriaus sukurtas ir kolekcininko sielos stygas palietęs nedidelis darbelis.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BIRŽELIS

5 1


Maršrutas 05 28 – 06 26

Irenos Petravičienės paroda „Gyvenimo medis“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Irena Petravičienė gimė 1949 m. Mažeikių rajone. 1965–1969 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. 1969 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1970–1976 m. studijavo keramiką dailės institute Kaune. Nuo 1983 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrybos paroda skirta autorės 70-mečiui paminėti. 05 30 – 07 07

Eimučio Markūno paroda „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Pastaraisiais metais Eimutis Markūnas kūryboje koncentruojasi į miestą, analizuoja jo psichogeografinį žemėlapį bei jame tvyrančias įtampas. Ankstesnėse šios temos parodose menininkas rėmėsi į spalvas, jų materiją ir metafiziką. Ryškiaspalvėse didelio formato abstrakcijose vėrėsi užkoduotos Kauno miesto rajonų atmosferos ir nuotaikos. Projekto tęsinyje „Juoda“ menininkas pristato nedidelio formato piešinius, kur nuo apoteozės spalvoms pereina prie mistiško ir subtilaus monochromo. Kūriniai primena fotografijų negatyvus, kuriuose užfiksuoti įvairūs pavidalai: nuo atpažįstamų žmogaus įvaizdžių iki sunkiai įvardijamų mistinių būtybių. 05 31 – 06 30

Wacław Kuczma / Dorota Kuczma (PL) paroda „Vietos atmintis“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Tik emocijos yra gyvenimo ir meno vertybė. Šių įvykių ir veiksmų esmė yra neribota. Atsidavimas gyvenimui po dangumi, ne visada mėlynas. Tai tik pastabos, atmintis, erdvių kūrimas nerealių, virtualių svajonių pasaulyje. Galiausiai, kyla klausimų apie tikrovės būsenas, pasaulio, kuriame mes gyvename“, – rašoma parodos anotacijoje. 05 31 – 06 16

Paroda „Getting my friends drunk“ POST galerija, Laisvės al. 51A

Aštuoni menininkai atvyksta į Kauną kelioms savaitėms, kur gyvendami kartu, galerijoje, ne tik kurs, bet ir kvies lankytojus bendrauti, susipažinti artimiau ir atvirai diskutuoti. Ši jauna grupė 2018 metų vasarą kartu baigė Hagos karališkąją menų akademiją (Royal Academy of Art, The Hague), o „Getting my friends drunk“ yra jų tęstinis meninis projektas, kurio pirmoji paroda ir įvyks Kaune. Šio projekto metu


Birželis menininkai nori tapti laisvesni savo kūrybos praktikose, atskleisti priežastis būti ir kurti kartu, padėti vieni kitiems, ir sukurti parodą, kuri būtų nuoširdi kaip svaiginanti akimirka kartu su artimais draugais, kuriais tikisi, kad taps ir parodos lankytojai. Dalyvaujantys menininkai: Laila van Berge, Sara Ceruti, Ioana Ciora, Tina Jeranko, Luuk Kuipers, Saulė Noreikaitė, Gabriela Galeano Batres, Constantijn Scholten ir Sophie Schulte. 06 07 – 06 09

12-osios Kauno bienalės atidarymo savaitgalis Įvairios vietos

Šiemetinės Kauno bienalės leitmotyvas PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT jus lydėjo verčiant šio žurnalo puslapius, taigi dabar pats metas pamatyti viską savo akimis – tam turėsite laiko iki pat rugsėjo 29 d., bet atidarymo savaitgalis juk karščiausias. Kauno geležinkelio stotyje birželio 7 d. startuos pagrindinės bienalės parodos atidarymas, kurio režisierius – Gildas Aleksa. Bienalės menininkų instaliacijos, video ir kiti meno darbai veiks stoties laukiamojoje salėje, prieigose, bei būtent šiai parodai pastatytuo-

se vagonuose. Keliaujančius Vytauto prospektu menas užklups požeminėje perėjoje, Ramybės parke, o viena iš pagrindinių Kauno bienalės parodinių erdvių taps Kauno paveikslų galerija. Čia bus eksponuojami dešimties menininkų darbai. Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks tapytojų studija. Šeštadienį nuo vidurdienio performansą „A ∩B ∩C (Line)“ Kauno paveikslų galerijoje atliks Amalia Pica, Jasmina Cibic performansas „Klimato kaita“ lauks Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Francesca Grilli performansas „Užmiršus orą“ – Kauno menininkų namuose, Ingos Galinytės ir Anna Papathanasiou performansas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ vakarėjant pakvies grįžti į Kauno geležinkelio stotį. Performansų programa Kauno paveikslų galerijoje ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks ir sekmadienį. Bienalės kuratoriai – Elisabeth Del Prete, Daniel Milnes, Lýdia Pribišová, Neringa Stoškutė, Alessandra Troncone. Menininkai – Bas Jan Ader, Jasmina Cibic, Céline Condorelli, Johanna Diehl, Ieva Epnere, Aslan Gaisumov, Inga Galinytė ir Anna Papathanasiou, Alberto Garutti, Francesca Grilli, Laura Grisi, Christian Jankowski, Sonja Jo, Laura Kaminskaitė, Ana Kovačić, Taus Makhacheva, Adrian Melis, Artūras Morozovas, Deimantas Narkevičius, Robertas Narkus, Tamu Nkiwane, Amalia Pica, Karol Pichler, Andrej Polukord, Ghenadie Popescu, Naufus Ramírez-Figueroa, Mykola Ridnyi, Bálint Szombathy, Nomeda ir Gediminas Urbonai. Atidarymo savaitgalį ir visą vasarą bienalė kviečia į ekskursijas. Daugiau informacijos: www.bienale.lt.

2019

BIRŽELIS

5 3


Maršrutas 06 15 – 09 21

Kūrybinės dirbtuvės „Kurk su Kauno bienale“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Čiumbarienė. Visų dirbtuvių sąrašas ir registracija: www.bienale.lt.

KITI RENGINIAI Penktadienis, 06 07, 10:00

„KAFe 2019“ kūrybinės dirbtuvės „centre [NE] reikalingi“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno bienalės archyvo nuotr. Kiekvieną trečiąjį kiekvieno mėnesio šeštadienį menui neabejingų šeimų, lauks kūrybinės dirbtuvės paveikslų galerijoje ir viešose miesto erdvėse, kviečiančios ir dalintis savo didžiosios kelionės istorija. Dirbtuves paruošė ir ves menininkė Paulina Čiumbarienė. Visų dirbtuvių sąrašas ir registracija: www.bienale.lt. 06 18 – 09 27

Užsiėmimai „Pažink su Kauno bienale“ Įvairios vietos

Kiekvieną antradienį – penktadienį Kauno bienalė į užsiėmimus kvies 5-6 metų keliautojus. Jų lauks nuotaikinga kelionė po Kauno bienalę ir pažintis su meno pasauliu. Mažieji į kelionę kviečiami kartu su didžiaisiais kelionės draugais – tėveliais, sesėmis, broliais, dėdėmis, tetomis, seneliais, auklėmis ar darželio auklėtojomis. Užsiėmimus paruošė ir ves menininkė Paulina

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rudenį vyksiančio, po trejų metų grįžtančio architektūros festivalio tema – „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“. Vasaros pradžioje organizatoriai kviečia į kūrybines dirbtuves apie Kauno naujamiesčio medinės architektūros palikimą ir likimą. Dalyvaudami jose prisijungsite prie tarptautinio projekto „Architecture of Shame“ ir į gėdos jausmą pažvelgsite plačiau, architektūros paveldo kontekste. Dirbtuvių žvilgsnis nukryps į Kauno Naujamiesčio medinės architektūros palikimą ir likimą. Jau tarpukariu medinis pastatas Naujamiestyje buvo tapatinamas su „lūšna“ ir be gailesčio keičiamas nauju, mūriniu, modernišku. Tačiau galbūt naujumo ir efektyvumo doktrina užkerta kelią pažvelgti į architektūrinę aplinką kitu kampu? Dirbtuvės vyks anglų kalba. Registruokitės iki birželio 5 d. www.kafe.lt/2019. Sekmadienis, 06 09, 12:00

Teatralizuota ekskursija „Teatrų Bermudai“ Miesto sodas


Birželis Dabartiniam Kauno Miesto sodui – apie 160 metų. Čia gimė visi 3 didieji Kauno teatrai, bet tai dar ne viskas. Nuo kapinių iki teatrų Bermudų trikampio, nuo balaganų mediniame paviljone iki šiuolaikinio meno, nuo kepyklos iki operos, nuo kėgelbano iki absurdo teatro. Kokio tik šiurpaus azarto nepatiriama, atskleidžiant įvykių prie gynybinės miesto sienos ypatumus! Visa tai pasakoja du personažai, kuriuos sutiksite Miesto sode. Į ekskursiją kviečia Kauno miesto kamerinis teatras. Pirmadienis, 06 10, 17:00

Renginys „Puota: audio kultūra / pojūčiai“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Penktadienis, 06 21, 18:00

„X erdvė: Marius Berenis“ Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Jaunimui dedikuotoje muziejaus erdvėje – su metalinio repo grupe ŽAS kadaise išgarsėjęs Marius Berenis, arba Tru Sabaka. Atvirą, neformalų, muzikinį pašnekesį su svečiu moderuos mūsų žurnalo bendradarbis Algirdas Šapoka. Sekmadienis, 06 23, 16:00 – 21:00

Joninės

„Parakas“, Prancūzų ir L. Ivinskio g. kampas

Garso instaliacijų viešajame transporte projektas „Puota“ kviečia visus Kauno poezijos kūrėjus ir ne tik į pirmąjį susitikimą. Renginio metu bus pristatoma „Puota“ bei galimybė tapti projekto turinio kūrėjais, įvyks „aklasis“ koncertas, kviečiantis unikaliai muzikinei patirčiai. Taip pat lauks retų pojūčių kambarys. 06 13 – 06 15

Kauno rajono jaunimo dienos Įvairios vietos

Nuo orientacinio žaidimo LEZ’e, atskleisiančio verslumo paslaptis, iki pratybų Lietuvos policijos mokykloje Mastaičiuose ir šokių su Free Finga vandenlenčių parke „Dock7“ Kulautuvoje. Didelis tas Kauno rajonas!

„Parake“ neseniai vyko renginys „Buitis“. Artūro Novikovo nuotr. „Parakas“ skelbia atvirą visiems, turintiems svajonių Joninių nakčiai. „Parakiniai“ suteikia vidaus erdves ir kiemą, o mainais laukia idėjų. „Galime dainuoti, groti, šokti, piešti, linksmintis. parodyti savo sukurtus menus. Saugumu, maistu ir linksmybėmis rūpinamės visi kartu draugiškai“, – rašoma kvietime.

2019

BIRŽELIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„Jums, žinoma labai keista kad Jūsų tėtis nuklydo į pasaulio galą ir ten atkakliai vargsta. <…> Man per ankšta ir per maža Lietuvoje. Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą. Aš mėgstu tą darbą. Jis įprasmina mano gyvenimą. Aš aistringai mėgstu laisvę ir pasiryžęs laisvėj badauti, negu priespaudoj tukti.“ Iš keliautojo, žurnalisto, rašytojo Mato Šalčiaus (1890–1940) laiško žmonai Bronislavai ir dukroms Donatai, Aldonai, Aušrai ir Ramintai.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Arvydas Pakštalis, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, DJ YUNG ŽIŽEK, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Elijus Kniežauskas, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Mantas HeadShooter Gudzinevičius, Paulina Kuzmickaitė, Ula Rugevičiūtė Rugytė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. Nr. 62 (46) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 06  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 06  

Advertisement