Page 1

Mokslai

Viršelio iliustracijos autorė Gabrielė Gudaitytė

2018 11


Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Stiklo meno ir dizaino katedros absolventės Aurelijos Vainiūtės baigiamasis darbas „Sąmonė“. Apie stiklo meno tradiciją Kaune skaitykite 4 psl. Autorės archyvo nuotr.


Susimąstę apie mokslams Kaune skirtą žurnalo numerį iškart pasiklydome. Kaip dabar skaičiuoti, kiek mieste universitetų? Birželį patvirtinta, kad iš dviejų – Vytauto Didžiojo ir Aleksandro Stulginskio universitetų (na, pridėjus dar Lietuvos edukologijos universitetą) netrukus liks vienas, o diskusijos dėl Lietuvos sveikatos mokslų ir Lietuvos sporto universitetų susijungimo neblėsta. Galų gale supratome, kad skaičiai – universitetų, mokyklų, studijų programų, etatų ar moksleivių – aktualūs kalbant apie visumą ir tendencijas.

Nenešioti ant pečių Vienas šio mėnesio žurnalo herojus įsitikinęs, kad popierinis diplomas šiais laikais apskritai nėra reikalingas. Žinoma, jis kalba iš savo – muzikanto – varpinės. Jei nuspręstumėte kandidatuoti į Lietuvos Prezidentus ar užimti kokias kitas aukštas pareigas, aišku, be popieriuko neišsisuktumėte. Belieka tikėtis, kad to popieriuko gavimo procesas bus dar ir įdomus, ne tik reikalingas. Būtent tokių tendencijų šį lapkritį Kaune ir ieškome. Juk ne tiek svarbu, kaip vadinasi mokykla ar kam ji pavaldi. Ne mokykla ir moko. Todėl prasmingiau – jei tik yra galimybė – rinktis tuos, kurie moko. Jau esame rašę apie Kaune itin populiarų Trečiojo amžiaus universitetą ir įvairius fantastiškus dalykus, vykstančius miesto švietimo

įstaigose prieš ar po paskaitų ir pamokų. Bet šįkart – labiau apie tai, kas per jas. Apie priežastis, dėl kurių studijas Kaune renkasi studentai iš Ganos ir Nigerijos. Apie tai, kaip ir kodėl mokosi pataisos namuose augantys paaugliai. Apie korėjiečių kalbos perspektyvas Kaune. Apie vienintelę Stiklo katedrą Lietuvoje – ir čia visai ne apie architektūrą. Apie tai, ko neužtenka muziką studijuojantiems talentams. Ir apie Kauno kultūros lauko tempui didinti skirtą „Kaunas 2022“ programą, kurios vertę visi miesto gyventojai spės pajusti iki 2022-ųjų. Įdomiausia tai, kad mūsų plačiau pristatomame „Tempo akademijos“ profesionalų fakultete mokosi tie, kurie, atrodo, jau viską moka. Taigi tikrai ne dėl diplomo. Dėl Kauno.

2018

LAPKRITIS

3


A M E T O I S E N Ė M 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kur reikėtų kreiptis, jei domina perregimos ir trapios medžiagos, kamuoja svajonės ir sapnai apie besilydantį stiklą, o geriausiai jaučiatės dirbdamas šalia plieskiančių ugnimi, įkaitusių iki tūkstančio laipsnių krosnių? Atsakymų, be abejo, reikėtų ieškoti Kaune: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) įsikūrusi Stiklo meno ir dizaino katedra yra vienintelė Lietuvoje, suteikianti universitetinį išsilavinimą stiklo meno profesionalams. Apie tai, ką reiškia studijuoti šią skaidrią materiją, pasakoja katedros kolektyvas ir alumnai: lektorius Paulius Rainys, menininkė Aurelija Vainiūtė (abu jie – titulinėje fotografijoje, – red. past.), katedros koordinatorė Kamilė Stanevičiūtė ir vedėjas prof. Valmantas Gutauskas.

Skaidrios studijos Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

2018

LAPKRITIS

5


Ar prieš stodami į šią katedrą buvote gerai susipažinę su stiklo specialybės specifika?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Aurelija. Stiklu susidomėjau studijuodama juvelyriką Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten sutikau kelias merginas, derinusias juvelyriką su stiklo studijomis akademijoje, – tam tikra prasme jos mane ir pastūmėjo, taigi apie stiklo studijas šiokį tokį vaizdą susidariusi buvau jau prieš stodama. Paulius. Mokykloje užsiėmiau absoliučiai priešinga veikla nei meno studijos. Buvau profesionalus plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, dalyvavęs tiek pasaulio taurės, tiek Europos jaunių čempionatuose, pasiekęs Lietuvos rekordą. Vis dėlto vėliau susidomėjau architektūra ir skulptūra. Prieš stodamas į Dailės akademiją, lankiau paruošiamuosius kursus – čia teko šiek tiek susipažinti ir su vitražu, stiklo kompozicijomis. Pasirinkti stiklo specialybę pastūmėjo vienas protingas žmogus, menininkas, man pataręs, kad pasaulyje yra daugybė nuostabių dalykų ir visai nebūtina rinktis geriausiai žinomas, populiariausias studijas. Kodėl nepabandyti ko nors kito? Ar didelį kontrastą pajutai įstojęs į Dailės akademiją ir profesionalų sportą pakeitęs meno studijomis? Paulius. Be abejo, sportuojant sukaupta patirtis ir tam tikros sporto išugdytos žmogiškosios savybės Dailės akademijoje tapo privalumu. Įstojus kiek glumino didelių įpareigojimų nesuvaržytas gyvenimas ir disciplinos stygius. Kita vertus, akademijos suteikiama veiklos laisvė pasirodė esanti grindžiama didesne atsakomybe nei griežtas iš anksto numatyto plano vykdymas.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Aurelija. Man labai patiko tai, kad darbo krūvį akademijoje galėjau reguliuoti pati. Žinojau, kad kuo didesnį krūvį pakelsiu, tuo daugiau išmoksiu. Bandžiau ne tik maksimaliai pasinaudoti dėstytojų žiniomis, bet ir pati, kiek įstengiu, gilintis į specialybę, stumti save pirmyn. Kokį projektą, įgyvendintą studijuojant, vertintum kaip reikšmingiausią? Aurelija. Manau, kad reikšmingiausias buvo baigiamasis darbas. Bet iki jo nukeliauti man padėjo ankstesniais studijų metais sukurti darbai, ypač – sidabriniai antpirščiai. Turiu draugą, kuris neturi piršto, taigi jam ir dedikavau sidabrinių antpirščių ciklą. Būtent šis kūrinys man padėjo „prasilaužti“ kūryboje. Ar tavo draugas kartais pasipuošia antpirščiais? Aurelija. Kartais! Grįžtant prie baigiamojo darbo: nuostabiu atradimu man tapo degiklis. Dirbti su įkaitusiu stiklu man buvo per karšta, pjaustyti stikliukų irgi ne itin mėgau, o štai atradusi degiklį visiškai negalėjau nuo jo atsitraukti. Kam jis skirtas? Aurelija. Na, degiklis daugiausia naudojamas laboratoriniams indams, kolboms gaminti ir taisyti. Tuo metu, kai rengiau diplominį darbą, dažnai aplankydavau vieną žmogų – Algį. Jis dirba Kauno technologijų universitete, kur atnaujina, sutaiso, prikelia antram gyvenimui stiklinį Chemijos fakulteto inventorių – sudužusias kolbas sudėlioja iš šukių ir panašiai. Būtent Algis man atskleidė labai daug įvairių šios technikos niuansų, daugybę degiklio galimybių.


Paulius. Tikrasis Chemijos fakulteto alchemikas. Ar daug yra tokių užsislėpusių stiklo meistrų Lietuvoje? Kamilė. Mums žinomi yra du – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Reta rūšis.

Ši trienalė yra ilgiausiai vykstantis stiklo meno festivalis Baltijos šalyse.

Aurelija. Taigi, mano baigiamasis darbas „Sąmonė“ (konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ laimėjęs „15min publikos prizą“, – aut. past.) ir buvo sukurtas naudojant degiklį. Šis darbas – tai stiklo ir metalo junginys, su samanų struktūra viduje. Kūrinio siekis yra skatinti žmogaus sąmoningumą. Sąmoningumas šiuo atveju yra aiškaus proto būsena, padedanti sutelkti dėmesį į vidinius ir išorinius patyrimus dabartyje. Stiklo prizmėje auganti samana ir tampa šiuo patyrimu: gaudama drėgmės, ji atsigauna vos per kelias sekundes, ir aksesuarą su šiuo augalu nešiojantis žmogus gali stebėti, kaip prižiūrima samana transformuojasi, atgyja iš visiškai sudžiūvusio, negyvo objekto. Tai tarsi meditacinis varpelis, primenantis susikoncentruoti į savo vidinę būseną. Įdomu, kad sumaniusi dalyvauti su šiuo darbu „Jaunojo dizainerio konkurse“ nelabai žinojau, kokiai kategorijai jį priskirti, – taigi priskyriau madai. Kita vertus, visus ketverius studijų metus bendradarbiavau su dizaineriais, stiklas man yra neatsiejamas nuo mados ir dizaino. Pauliau, ne tik studijavai Stiklo katedroje, bet čia ir dėstai. Paulius. Šioje katedroje man teko pereiti bemaž visas pakopas: buvau studentu, koordinatoriumi, laborantu, mokymo meistru, galiausiai – lektoriumi.

2018

LAPKRITIS

7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kurioje šio proceso grandyje jauteisi geriausiai? Paulius. Žinoma, pradėjęs dėstyti jaučiau labai didelę atsakomybę, bet šiaip visi dalykai man teikė daug džiaugsmo. Tiesą sakant, visą laiką buvau toks džiaugsmu trykštantis frykas. Pavyzdžiui, dažniausiai dailininkai kankinasi, kai jiems tenka rašyti teorinę baigiamojo darbo dalį, o aš kaifavau. Visose srityse man buvo smagu ir įdomu. Be kiekvienos grandies juk nebūtų visos grandinėlės. Stiklas yra labai susijęs su mano gyvenimu, bet negaliu sakyti, kad aš esu tik stiklo menininkas. Nesu pastovus žmogus, taigi, jei reikėtų kalbėti apie mėgstamiausią darbą, patirtį, medžiagą ar technologiją, nelabai turėčiau ką atsakyti. Neapsiriboju stiklu kaip medžiaga: jei kalbame apie mane dominančius dalykus, galime šnekėti tiek apie stiklą, tiek apie metalą, vaizdą ar garsą. Skiriasi tik kūrybinio mąstymo serviravimo būdai. Iš esmės Stiklo katedra parengia kritiškai mąstantį, kūrybišką žmogų, kuris yra stiklo specialybės profesionalas, bet gali užsiimti viskuo, kuo tik nori. Aurelija. Būnant menininku, sustoti prie vieno dalyko, tik jį pasirinkti, manau, pavojinga, nes kūrybinė veikla netruks tapti amatu. Kamilė. Keičiantis gyvenimo etapams, po truputį mainosi ir imponuojančios temos, technikos, technologijos. Kai kuriems atradimams turi subręsti.

8

menininkus iš Europos ir Šiaurės šalių. „Vitrum Balticum“ apima parodas, edukacinę veiklą, susitikimus, meistriškumo dirbtuves, diskusijas. Kol kas artimiausią „Vitrum Balticum“ ketiname rengti 2022 m., Kaunui tapus Europos kultūros sostine. Ši trienalė yra ilgiausiai vykstantis stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Estijoje ir Latvijoje būta panašių iniciatyvų, bet jos ilgainiui užgeso.

Kokius stiklo meno populiarinimo renginius, projektus inicijuoja Stiklo katedra?

Bendradarbiaujame ir su užsienio universitetais – esame surengę nemažai bendrų studentų ir dėstytojų parodų kartu su Rygos ir Talino akademijų menininkais, su jais nuolat vyksta ir vasaros praktikos. Pastaroji, beje, vyko Nidos meno kolonijoje su Amsterdamo meno akademijos auklėtiniais.

Valmantas. „Vitrum Balticum“ – nuo 2000 m. pagal trienalės principą Kaune organizuojamas tarptautinis stiklo meno festivalis, pristatantis

Kamilė. Šiais metais taip pat aktyviai dalyvavome ir tarptautiniame meninio stiklo simpoziume „Glass Jazz“, Panevėžyje. Šis renginys,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Paulius. Organizuodami renginius pastebime, kad žmonėms iš tolimesnių kraštų mes esame įdomūs būtent dėl specifinės sociokultūrinės aplinkos ir istorijos. Kaune stiklo meno specialybė ir stiklo menas apskritai juk išaugo iš čia sovietmečiu veikusios stiklo pramonės. Valmantas. Taip, anuomet visi stiklo meistrai dirbo dizaineriais stambiose įmonėse, kuriose buvo labai aiškiai nustatyta, kaip ir kas turi būti kuriama. Be to, Kauno fakultetas buvo taikomojo meno pakraipos. Kaune veikė tekstilės, keramikos, porceliano fabrikai, taigi reikėjo šių specialybių darbuotojų. Stiklo katedra buvo įsteigta 1979 m., čia studen-

tai buvo rengiami gaminti taures, indus, šviestuvus, vazas. Uždarius „Jiesios“, Aleksoto stiklo fabrikus, įvyko lūžis – utilitarinė funkcija tapo vis mažiau reikšminga, menininkai pradėjo laisviau kurti, žaisti ir improvizuoti. Mūsų ir, pavyzdžiui, Tekstilės katedros istorija šiuo atžvilgiu yra labai panašios. Ir paskutinis klausimas: kur gaminamos stiklinės akys žvėrelių iškamšoms? Valmantas. Kinijoje. Paulius. Studentai kartkartėmis pagamina stiklinių akių, bet, ko gera, ne iškamšoms. Valmantas. Tarp kita ko, 1989 m. Aleksoto stiklo fabrike kartais tekdavo pagaminti akis Tado Ivanausko muziejaus iškamšoms, veikiausiai stirnoms. Tai buvo vadinamoji „užklasinė veikla“.

2018

LAPKRITIS

vda.lt

organizuojamas stiklo menininko Remigijaus Kriuko, baigusio studijas mūsų katedroje 1985 m., vyksta nuo 2014 m., bet šiemet jis nepaprastai išaugo – dalyvių diapazonas apėmė menininkus nuo Kinijos iki JAV.

9


A M E T O I S E N Ė M

Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą programą siūlantį klubą, kuriame yra vykę (galbūt dar ir vyks?) festivalio „Kaunas Jazz“ koncertų. Bet tai, kas Baltų prospekte vyksta nuo šio rugsėjo, – kiek netikėčiau. Įsiklausykite ir įsivaizduokite. Privati džiazo akademija pirmame nuosavo namo aukšte, beveik priešais Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinį, pačioje ramaus gyvenamojo kvartalo pradžioje. Skamba įdomiai. O pagalvokite, kaip įdomiai saksofono verpetai, besisukantys vakarėjant, turėtų skambėti akademijos kaimynams. Apie dviem šaltais, bet kūrybiškais protais apskaičiuotą avantiūrą kalbamės su „Jazz Academy“ įkūrėjais Arnu Mikalkėnu ir Daiva Masaityte. Arnas improvizacinės muzikos rijikams pažįstamas iš projekto „Ąžuoliniai berželiai“, jis aštuonerius metus dėstė VDU Muzikos akademijoje, bet ten ambicijų nebeturėjo, nes nebematė galimybių progresui. O Daiva... Viską tuoj papasakos pati.

Džiazo perversmas Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2018

LAPKRITIS

1 1


yra smalsus. Studijos, mano supratimu, turi būti aktyvus dalyvavimas, ne tik paruoštos medžiagos kalimas. Bendraudamas su savo mokiniais, studentais, ėmiau pasigesti jų subkultūriškumo, norėjimo lįsti giliau, klausyti plačiau. Ne bet ko klausyti, bet tyrinėti. Tokie svarstymai ir atvedė prie minties apie akademiją. Vadiname ją džiazo akademija, bet iš tiesų orientuojamės į improvizaciją. Kiek laiko praėjo nuo pirmo pokalbio?

Kokia „Jazz Academy“ priešistorė?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Arnas. Keli mėnesiai.

Daiva. Turiu būti dėkinga savo dukrai, kuri mokosi J. Gruodžio konservatorijoje, – jai dėsto Arnas. Man jis labai patiko kaip pedagogas – jis yra autoritetas ir vaikams, ir kitiems mokytojams. Arno tokios ambicijos: „Duokite pačius prasčiausius mokinius, aš iš to molio vis tiek kažką nulipdysiu.“ Taip pat visada žavėjausi jo muzikine veikla, stebėjau karjerą. O akademija... Na, dabar esame buvusiose mano biuro patalpose, kurias norėjosi išnaudoti. Taigi vieną dieną Arnui ir pasakiau: „Ką tu manai apie akademiją?“ Pasirodo, mūsų mintys sutapo. Arnas. Daug kalbėjome apie naujas galimybes gabiems muzikantams, neinstitucines erdves. Man akademinis jaunimas – ne tas, kuris vaikšto kostiumuotas, kitaip išreiškia priklausomybę vienai ar kitai aukštajai mokyklai, bet tas, kuris

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Daiva. Arnas siūlė pradėti nuo 2019 metų. Bet viskas labai greitai vystėsi, tad aš vis dėlto paraginau bandyti jau šiais. Kodėl gi ne? Gabaus jaunimo yra daug, o kad talentai nežūtų, labai svarbi terpė. Tradicinėse mokyklose daug ką lemia krepšeliai, priima bet ką, net nepažįstančius muzikinio rašto, nebaigusius muzikos mokyklos, stojant nedaug konkurencijos. Geri studentai, neturintys į ką lygiuotis, ritasi žemyn. Neturėtų taip būti. Arnas. Negaliu nepritarti – krepšeliai yra tragedija. Egzaminų rezultatai tapo svarbesni nei tikrasis lygis. Galbūt ši sistema veikia kitose srityse, bet muzikoje – tikrai ne. Vis dėlto ši akademija nėra alternatyva aukštajai mokyklai. Tai labiau erdvė gabiesiems tobulėti, tiesa? Daiva. Mums labai svarbu suteikti galimybę jauniems muzikantams koncertuoti. Žinoma, mūsų koncertų salė nedidelė, joje – 49 vietos, bet tai – alternatyva tiems keliems konkursams ir tiems kartą per mėnesį vykstantiems studentiškiems vakarams. Turime minčių ir


akademijos mokiniams padėti išvažiuoti į kitus miestus. Labai svarbu neužsistovėti vienoje vietoje, neužvirti savo sultyse. Kai neturi savęs kam parodyti, imi dusti. Arnas. Tradicinių studijų prasme tikrai nesame alternatyva. Bet man asmeniškai, kaip muzikantui, diplomas iki šiol nebuvo labai reikalingas. Pedagoginei veiklai, projektams – taip, galbūt, bet norint groti jokio popieriaus nereikia. Daiva. Jei kam labai norėsis, sertifikatą galėsime išrašyti. Tai gali padaryti kiekvienas, užsiimantis mokymais ar panašia veikla. Ar galėtų į akademiją būti priimti ir jau nebe studentiško amžiaus, bet mokantys groti žmonės? Galbūt kažkada groję grupėse? Arnas. Konkrečiu atveju vertintume tokio žmogaus motyvaciją – mes siūlome nuolatines dvejus metus trunkančias studijas, jos orientuotos į ansamblių formavimą. Kartų skirtumas čia gali būti kritinis dalykas. Daiva. Gali būti, kad aš būsiu ta vyriausioji studentė – Arnas pažadėjo mane išmokyti groti būgnais. Daiva, jūs muzikuojate? Daiva. Esu baigusi J. Gruodžio konservatoriją, klasikinį fortepijoną, porą metų dirbau pedagoginį darbą, o tuomet taip susiklostė gyvenimas, kad išėjau į verslą. Dabar, galima sakyti, grįžtu, ir džiaugiuosi, nes ana veikla man patiko. Tiesiog nepavyko iš jos išgyventi. Tikiu, kad ir dabar ne visi mokytojai turi motyvacijos dirbti su vaikais, ypač jei jų lygis nevienodas. Sunku ir juos pristatyti auditorijai, jei iš kelių muzikantų nesulipdai vieno dari-

nio. Kaip Arnas ir minėjo, mums labai svarbus ansambliavimas. Arnas. Esame nišinė, bet ne privati mokykla ta paplitusia prasme. Į privačias mokyklas atranka paprastai nevykdoma. Aš, kaip pedagogas, apskritai visada vengdavau privačių pamokų. Juk tokiu atveju mokinys diktuoja sąlygas: „Gal gali išmokyti mane groti?“ O čia sąlygas diktuoju aš – ateik, jei tau įdomu tas, tas ir tas. Mes nelabai ką prarasime, jei vienu ar dviem mokiniais turėsime mažiau. O kaip vyksta atrankos? Kiek jau turite studentų? Arnas. Šiuo metu – tris ansamblius. Vyksta pokalbiai, man įdomi studentų motyvacija. Šiandien buvo keli atėję. Daugelis – kauniečiai, studentai. Tie, kuriems nepakanka to, ką gauna Akademijoje, Konservatorijoje.

2018

LAPKRITIS

1 3


Dėstyti kviečiame saksofonininką Tomą Razmų, kontrabosininką ir gitaristą Gintarą Eidukaitį. Kalbėjau su Eugenijum Kanevičium, jis, turbūt, prisijungs aukštesniame lygmenyje. Meistriškumo pamokos atviros ne tik jūsų studentams, tiesa?

O kaip akademiją matote mikrorajono, miesto kontekste? Pavadinote mokyklą angliškai, turbūt vien Kaunu apsiriboti neketinate?

Ateina tokie žmonės kaip Ganelinas ir sako: „Ši vieta sutverta akademijai.“

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Arnas. Taip, tereikia užsiregistruoti ir susimokėti mokestį. Labai įdomus, o ir pilnutėlis, renginys buvo su Viačeslavu Ganelinu. Tai buvo labai atviras susitikimas, netipinė pamoka.

Daiva. Taip, pavadinimas sąmoningai tarptautinis. Jau dabar kviečiame dėstytojus iš užsienio, šių mokslo metų programa beveik sudėliota. Apskritai čia – ne vien mokymosi vieta. Visiems ir sakome – tai yra džiazo, ritmo ir improvizacijos erdvė. Improvizuojame ir savo veikloje, jos kryptis gali keistis, gali plėstis. Gal po penkerių metų ir nusistovės? Siekiame ugdyti ir bendruomeniškumą, muzikinį skonį. Žinoma, labai smagu būtų, jei į koncertus ateitų aplinkinių gyventojų. Vykstant vakarinėms repeticijoms aš paprastai vedu šunį pasivaikščioti ir bandau įsivaizduoti kaimynų reakciją į iš akademijos sklindančią muziką. Arnas. Žodžio „akademija“ samprata – labai stereotipinė. Man akademija – tai visų pirma bendruomenė. Ne tik muzikantų, bet ir klausytojų. Daiva. Kol kas kaimynų dar neatėjo. Vis dėlto tai nišinė muzika. Arnas. Na, aš taip pasakysiu. Užsiimu kovos menais. Kažkada per

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

treniruotę paleidau groti „Ąžuolinius berželius“. Ir ką manot? Koncerte Kauno menininkų namuose sutikau iš sporto salės pažįstamų veidų. Ir ne tik mūsų koncerte, ir kituose improvizacinės muzikos. Ir padiskutuoti galima po to: „Žinai, šįkart ne taip stipriai, anąkart buvo geriau.“ Čia irgi siaubingas stereotipas, kad muzikantai klauso tik tokios ir ne kitokios muzikos, o filosofai – tokios. Arnas. Būtent, ir tai labai įdomu. Neretai specialaus pasirengimo neturintis klausytojas yra nuoširdesnis nei su akademiniu išsilavinimu. Kažkada su „Berželiais“ grojome netoli Pagėgių esančiuose Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje, buvusioje spaustuvėje. Susirinko gal pusšimtis žmonių. Vienas ūkinin-


Daiva. Tikrai taip. Kai studijavau Konservatorijoje, lankydavomės Filharmonijoje. Turėdavome nuolat vertinti, kritikuoti – gal ne taip sugrojo, kaip kompozitorius užrašė, o gal ne taip ranką laikė. Vėliau dar ilgai jaučiau, kad negaliu tiesiog normaliai klausytis muzikos, tai labai erzino. Buvau mokoma ne klausyti, o kritikuoti. Kurie instrumentai girdimi garsiau?

akademijoje

Arnas. Daugiausia – fortepijonas, mušamieji, kontrabosas ar bosinė gitara. Kol kas neturime stiprios pūtikų sekcijos – būtų smagu turėti ir tromboną, ir trimitą, ir valtorną. Kviesdami pedagogus žiūrime, kad tai būtų improvizatoriai, kurie aktyviai užsiima koncertine veikla. Daiva. Atidarydami akademiją nerimavome, kad sulauksime daug vokalo studentų. Juk dabar tiek daug vokalo studijų. Bet kol kas antplūdžio nejaučiame. Arnas. Bet netrukus kviesime atvykti Anne-Liis Poll – fantastišką eksperimentinio žanro vokalistę iš Estijos. Esu dalyvavęs jos dirbtuvėse Leipcige, Vokietijoje. Pats nesu vokalistas, bet sužavėjo jos metodika, laisvė. Daiva jau minėjo, kad svečių sąrašas šiems mokslo metams užpildytas? Anas. Kol kas užsieniečių kiekvieną mėnesį neturėsime, bet, tikiuosi, ateityje jų bus daugiau. Labai džiau-

giuosi, kad vasarį atvyks Michael’is Moore’as – neeilinė asmenybė, didelis autoritetas man. Jis ir dėstys, ir koncertuos. Koncertai – „Improdimensijos“ ciklo ir kiti – žiūrovams mokami, tiesa? Daiva. Taip, dešimt ar penkiolika eurų. Bet mums geriau, jei ateis dvidešimt su bilietais, nei bus pilna salė nenorinčių mokėti. Žmonės nevertina to, ką gauna už dyką. Visi kalba, kaip reikia remti meną, bet, kai reikia išsitraukti dešimt eurų... Ir dukra mano iš Konservatorijos tokią žinią parnešė, kad mūsų koncertai brangūs. Bet aš jos perklausiau, kiek kainuoja bokalas bare. Juk studentams tokie koncertai – kartu ir pamokos. „Improdimensijos“ renginius lydi diskusijos. Ar visi kolegos džiugiai sutiko naujieną apie akademiją? Nejaučiate konkurencijos, pavydo? Arnas. Ne, iniciatyvą visi sveikina. Lietuvoje improvizacinis ratas nėra didelis, galima ant pirštų suskaičiuoti. Visi užsiėmę, visi vieni kitus palaikome. Nėra kada konkuruoti. Daiva. Ateina tokie žmonės kaip Ganelinas ir sako: „Ši vieta sutverta akademijai.“ Bet tikrai. Dabar net dviračiu iš centro galima atvažiuoti. Ir labai artimą kontaktą su atlikėjais ar dėstytojais užmegzti. Gal ir lauke koncertų surengsite vasarą? Daiva. Žiūrėsime. O ryšį tikrai reikia artinti. Dabar visi kartu gali pasidaryti kavos, pavasarį visi kartu galės chill’inti lauke. Prikabinom ženklų „Nerūkoma“. Vietoj to pridėjom obuolių – tegu sveikiau gyvena. Gal tai neįprastas požiūris, bet man asmeniškai norisi geram, gabiam, bet klaidžiojančiam jaunimui padėti atrasti kelią.

2018

LAPKRITIS

facebook.com/JazzAcademyKaunas

kas man po koncerto pasakė: „Tu groji kaip mano karvės skambaliukas.“ Iš pradžių maniau, kad jis nieko nesupranta, po to net pyktelėjau ant savęs už tokias nuostatas. Jis klauso, girdi ir pritaiko tai, ką sužinojo, savo patirčiai, savo aplinkai. Toks ir yra muzikos tikslas.

1 5


I A I Č E I N U A K

Kauno technologijos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno kolegijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pastatai išbarstyti visur mieste, o štai Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) – jau beveik atskira mokslo respublika už oficialių Kauno miesto ribų. Ir ne tik dėl atstumo nuo miesto centro – 80 proc. ASU studijų programų yra unikalios Lietuvos kontekste. Taigi jei norite tapti žemės, vandens ar miškų ūkio specialistu, kito pasirinkimo ir neturite. Beje, ASU studijų ir mokslo bazė visiškai renovuota, o tuo negali pasigirti joks kitas Lietuvos universitetas.

Pakelti žemės ūkį Gunars Bakšejevs Donato Stankevičiaus nuotr.

1 6 1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2018

LAPKRITIS

1 7


Afis Oluwasegun Adeszin

K

A

U

N

I

E

Č

I

A

I

sritims, ypač naftai, bet ne žemės ūkiui, tuomet ėmiau domėtis, kur galėčiau rimčiau pasigilinti į šią sritį, – taip atradau ASU“, – pasakoja Emeka Benjamin’as. Daug šalių apkeliavęs vaikinas turėjo galimybę jį dominančią sritį studijuoti Ispanijoje, bet būtų tekę papildomai išmokti ir ispanų kalbą, o šių žinių Nigerijoje pritaikyti nebūtų galėjęs. Tarp jam aktualiausių gaunamų žinių Emeka Benjamin’as išskyrė tas, kurios tiesiogiai prisideda prie žemės ūkio produktyvumo – žmogiškųjų išteklių valdymą ir laiko planavimą. Ateityje jis norėtų prisidėti ir stiprindamas ryšius tarp Nigerijos ir Lietuvos.

O dėl kokių priežasčių studijas Lietuvoje renkasi studentai iš tolimojo užsienio? Tai buvo pirmasis klausimas, kurį uždavėme Kaune jau šešerius metus gyvenančiam Afis’ui Oluwasegun’ui Adeszin’ui iš Nigerijos, antrus metus ASU pradedantiems jo tėvynainiams Ifeanyi Harrison’ui Ndukwu ir Emeka Benjamin’ui Ani-Onovo bei Ropheka’ai Takyiwaa’ai Adofo iš Ganos, kurios biografijoje – ir studijos Ukrainoje. Beje, ši ketveriukė – tik nedidelė dalis margos užsieniečių bendruomenės universitete. Čia mokosi ir studentai iš Kongo, Indijos, Kazachstano. Studentai iš Nigerijos vienbalsiai teigia, kad jiems aktuali žemės ūkio plėtra – tiksliau, gaivinimas – nuo naftos smarkiai priklausomoje gimtojoje šalyje, ir visi jie planuoja grįžę namo pritaikyti tai, ką išmoks ASU. „Esu studijavęs ekonomiką, dirbau valdžios institucijose – supratau, kad Nigerijos vyriausybė daugiau dėmesio skiria kitoms ekonomikos

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ifeanyi Harrison’as prisimena, kad apie studijų Lietuvoje galimybę jam papasakojo čia gyvenantys draugai. Jau turintis patirties žemės ūkyje vaikinas tiki, kad tai galėtų tapti naująja Nigerijos aukso gysla. Jam aktuali inžinerinė šio reikalo pusė, procesų mechanizavimas ir našumo didinimas. Renkantis tarp studijų Italijoje ir Lietuvoje, nugalėjo ASU – dėl finansinių priežasčių: „Mokslo kokybė čia itin aukšta.“ Jam, vardydamas priežastis studijuoti ASU, pritarė Afis’as Oluwasegun’as, į Lietuvą atvykęs prieš šešerius metus ir šiuo metu siekiantis magistro laipsnio. Jis jau spėjo atlikti praktiką Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose – per praktiką studentas Lietuvos įmonėms pristatė verslo galimybes žemės ūkio srityje Nigerijoje. Ropheka Takyiwaa į Lietuvą atklydo ieškodama… nuotykių: „Žmonės iš Ganos retai užklysta į šią Europos dalį – ieškodama galimybių studijuoti ekonomiką aptikau universitetą Lietuvoje ir nustebau, kad egzistuoja tokia šalis!“ Kaip jau minėjome, mergina prieš tai spėjo pastudijuoti Ukrainoje, taigi lietuviška žiema jos neišgąsdino. O, apsipratusi Kaune, suvokė, kad žemės ūkis – jai įdomi sritis.


Afis’o Oluwasegun’o pažintis su žiema buvo sudėtingesnė – jis į Lietuvą atvyko vasarį, spaudžiant rekordiniams speigams. Porą mėnesių, sako, buvo itin sudėtinga. Apsirgo pirmąją žiemą Lietuvoje ir Ifeanyi Harrison’as. O štai Emeka Benjamin’as teigia, kad aklimatizacijos periodu turėjo sunkumų naudodamasis viešuoju transportu. Visiškai suprantama!

Paklausti apie laisvalaikį studentai išduoda Kaune dažniau laiką leidžiantys namuose, nes bendramokslių rekomenduoti prekybos centrai ar Laisvės alėja spėjo greitai pabosti. Daugiau galimybių turiningai praleisti laisvalaikį – Vilniuje, o vyrukai jau spėjo apkeliauti ir tokius Lietuvos miestus, kaip Druskininkai, Panevėžys, Marijampolė, Mažeikiai. Afis’as Oluwasegun’as pasakoja pats vairuojantis automobilį ir tai jam nesukelia jokių problemų. Ropheka Takyiwaa dažniau renkasi keliones į kitas šalis. Mokslų kokybė gera, miestas gyventi patogus – ar tai reiškia, kad studentų iš įvairių Afrikos šalių, kuriose žemės ūkis – perspektyvi sritis, reikalaujanti naujo požiūrio ir šiuolaikinių įgūdžių, ASU ateityje sulauks tik daugiau? Čia pokalbis pakrypsta mums visai netikėta linkme, o pašnekovai turi labai daug ką šiuo klausimu pasakyti. Pasirodo, studentų iš Nigerijos ir kitų šalių Lietuvoje nedaugėja, nes trečiųjų šalių piliečiams

Ropheka Takyiwaa Adofo

labai sudėtinga gauti vizas – net jei jau esi priimtas į universitetą ir turi garantuotą finansavimą visam studijų periodui. Biurokratinis procesas mūsų pašnekovams pasirodė tikrai labai komplikuotas. Tarkime, norint prasitęsti vizą reikia būti deklaravus gyvenamąją vietą. Jei nuomojiesi butą, jo savininkas ne visuomet sutinka tai padaryti – pavyzdžiui, dėl to, kad nuomos pinigus deda tiesiai į kišenę, nes paties piniginę kiekvieną mėnesį tuština banko paskola, tad mokėti mokesčius dar ir nuo nuompinigių jam visai nesinori. Ką tuomet daryti iš svetur atvykusiam studentui? „Neturėdamas kitos išeities, kurį laiką mokėjau ir už kambarį bendrabutyje, kuriame gyventi nenorėjau, ir už buto nuomą“, – sako Emeka Benjamin’as. Bent vienu aspektu visi keturi mūsų kalbinti ASU studentai – jau tikri kauniečiai. „Kaune tikrai ne visuomet yra ką veikti, bet, nuvykęs kad ir į Vilnių, nekantrauju grįžti“, – tvirtina Emeka Benjamin’as. „Aš namie Nigerijoje pabūnu porą mėnesių ir jau noriu namo į Kauną“, – kvatojasi Afis’as Oluwasegun’as.

2018

LAPKRITIS

asu.lt

Lietuvius ASU studentai įvardija kaip draugiškus, bet labai kuklius žmones. „Žinoma, kad aplinkiniams įdomu, iš kur mes, kodėl čia atvykome, ką studijuojame, bet daugelis, bent jau anksčiau, bijojo paklausti!“, – prisimena Afis’as Oluwasegun’as. Jam antrina Emeka Benjamin’as, neslepiantis, kad pirmasis jo įspūdis apie lietuvius buvo nekoks, – kol nesuprato, kad tiesiog reikia pradėti pokalbį pirmam, o tuomet viskas būna gerai.

1 9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir kultūros židinius, suteikiančius galimybes bet kuriam susidomėjusiam žmogui iš arčiau pažinti Korėją. Karaliaus Sedžiongo institutai veikia 174 miestuose 57 pasaulio šalyse. Spalio pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkciame mokslo ir studijų centre oficialiai atidarytas kaunietiškasis KSI, tapęs antruoju Lietuvoje ir ketvirtuoju Baltijos šalyse. Užsidegimą stiprinti Korėjos studijas ir kultūrą Kaune pastebėjo dar balandžio viduryje į miestą įvertinti paraišką pateikusios institucijos atvykę tarptautinio KSI fondo atstovai. Visų aktyvus indėlis lėmė, kad iš 56 šiais metais pateiktų paraiškų iš viso pasaulio VDU Azijos studijų centras buvo vienas iš 16, sėkmingai perėjusių visus etapus. Tikimasi, kad tokio instituto įsteigimas sustiprins jau daugiau nei prieš dešimtmetį VDU pradėtas ir pastaraisiais metais itin didelio dėmesio sulaukiančias Korėjos studijas bei praturtins kauniečių žinias apie šią tolimą ir mažai pažintą šalį. Apie ambicijas ir siekį skleisti Korėjos kultūrą Kaune kalbamės su KSI korėjiečių kalbos dėstytojomis Erika Griučkaityte, kuri yra ir Karaliaus Sedžiongo instituto Kaune administratorė, ir Egle Petrauskaite.

Kimčiai su karaliumi Sedžiongu Edvinas Grin Andrejaus Bykovo nuotr.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Erika Griučkaitytė ir Eglė Petrauskaitė

Kokia yra Karaliaus Sedžiongo instituto įsteigimo VDU priešistorė – kieno iniciatyva, kokiu pagrindu ir tikslu buvo nuspręsta įkurti šį institutą ir kokių rezultatų tikimasi netolimoje ateityje? Erika. Instituto kūrimo idėja ilgą laiką sklandė ore, nes VDU turime ir bakalauro, ir magistro studijas, kuriose galima rinktis korėjiečių kalbą kaip vieną iš specialybės dalykų. Jau beveik dešimtmetį universitete veikia ir Korėjos kultūros klubas „Hallyu“. Palaikome glaudžius ryšius su Korėjos universitetais, norėjosi plėsti su šia šalimi susijusios veiklos pasiūlą Kaune, nes paklausa tikrai yra. Tačiau KSI pirmiausia įsikūrė Vilniuje 2014 m., kas mums buvo gan netikėta, tad kelerius metus visas mintis apie antrąjį institutą Lietuvoje buvome atidėję į stalčių. KSI kūrimas reikalauja pasiruošimo – be korėjiečių pagalbos susigaudyti reikalavimuose gan sudėtinga. Mus labai paskatino ir didelį darbą inicijuojant visą instituto kūrimo procesą atliko „Korea Foundation“ atsiųsta ir VDU nuo

2016 m. rudens iki 2018 m. pavasario su Korėja susijusius dalykus dėsčiusi profesorė Yuri Kim. 2017 m. pabaigoje Yuri Kim, Linas Didvalis (VDU Azijos studijų centro vyriausiasis koordinatorius ir dabartinis KSI Kaunas vadovas), Aurelijus Zykas (VDU Azijos studijų centro vadovas), Eglė Petrauskaitė (KSI Kaunas kalbos dėstytoja) ir aš pasitarę ėmėmės KSI steigimo darbų – dokumentų ruošimo ir paraiškų teikimo. Balandį sulaukėme delegacijos iš KSI fondo, vizito metu derinome patalpų ir kitus organizacinius klausimus, dalyvavome susitikimuose su VDU administracijos atstovais. Šių metų vasaros pradžioje iš KSI fondo gavome galutinį patvirtinimą ir leidimą atidaryti antrąjį Lietuvoje KSI. Instituto įkūrimas Kaune pirmiausia sustiprins VDU kaip Korėjos studijų lyderio Lietuvoje pozicijas, taip pat pasiūlys galimybę ne tik universiteto bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei artimiau pažinti Korėją, jos kultūrą ir išmokti kalbą.

2018

LAPKRITIS

2 1


A E

M

Ar lankėtės panašiuose institutuose svetur? Papasakokite plačiau, kaip veikia šis institutų tinklas. Ar institutai bendradarbiauja tarpusavyje?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

Korėjietiškos kaligrafijos paroda

Eglė. Esu buvusi Karaliaus Sedžiongo institute Vilniuje, tačiau svetur nukeliauti dar nebuvo progos. Institutų tinklo veikla labai priklauso nuo to, kuriame žemyne tie institutai yra, nes kiekvienas žemynas ir kiekviena šalis turi savo ypatumų, prie kurių institutų veikla yra pritaikoma. Kiek man žinoma, Karaliaus Sedžiongo institutų veikla Europoje yra gana laisva ir individuali. Taip pat instituto būstinė Pietų Korėjoje stengiasi skatinti regioninį institutų bendradarbiavimą dėl administracinių ir edukacinių ypatybių. Pavyzdžiui, kaip tik lapkritį Vilniuje vyks Europos Karaliaus Sedžiongo institutų dirbtuvės, kuriose daly-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vausime ir mes. Pats institutas turi daug įvairių taisyklių ir nurodymų, tačiau dažnai būna, kad net ir toje pačioje šalyje skirtingi institutai yra administruojami nevienodai. Tarkim, vienas institutas gali būti įkurtas Pietų Korėjos ambasados iniciatyva, kitas institutas – dviejų universitetų iniciatyva, trečias – vieno universiteto jėgomis. Nuo to, kaip institutas buvo įkurtas, priklauso ir jo veikla bei administravimas. Todėl tokie regioniniai susirinkimai yra svarbūs, kad galėtume pasidalinti savo patirtimi. Kokias galimybes šio instituto įkūrimas atvers VDU studentams, universiteto bendruomenei ir plačiajai Kauno visuomenei? Erika. KSI iš esmės užsiima standartizuotu intensyviu korėjiečių kalbos mokymu bei Korėjos kultūros pristatymu ir populiarinimu organizuojant įvairius kultūrinius


renginius – paskaitas, kūrybines dirbtuves, parodas ir kita. Šį semestrą vakarais korėjiečių šnekamosios kalbos mokome dvi pradedančiųjų grupes. Rugsėjį organizavome pažintinę praktiką su korėjietiška kaligrafija, kurią vedė meistrės iš Korėjos. Spalį universitete veikė korėjietiškos kaligrafijos paroda, organizuota bendradarbiaujant su korėjiečių bendruomene Lietuvoje. KSI taip pat siūlo galimybę dalyvauti fondo organizuojamuose kalbos konkursuose ir laimėti ne tik įvairių prizų, bet ir kelionę į Korėją. Nuo praeitų metų intensyviai vystomas ir KSI bendradarbiavimas su universitetais Korėjoje, kurie geriausiems studentams siūlo stipendijas kalbos tobulinimui ir ilgalaikėms studijoms. Instituto veiklos spektras nuolat plečiamas ir tobulinamas, greitai reaguojama ir prisitaikoma prie vietos poreikių. Vienose šalyse žmones labiau domina korėjiečių kalbos mokymasis, kitose – Korėjos populiarioji kultūra, o dar kitose – karjeros ar kelionių galimybės. Lietuvoje jaučiame susidomėjimą kalba, Korėjos pop ir tradicine kultūra, studijų galimybėmis. Pirmieji 6 instituto veiklos mėnesiai yra bandomasis laikotarpis, tad ateityje tiek universiteto bendruomenei, tiek Kauno plačiajai visuomenei galėsime pasiūlyti daug įvairesnių renginių ir paskaitų: nuo maisto gaminimo ir degustavimo dirbtuvių iki tradicinės korėjietiškos muzikos bei šokių pamokų. Beje, KSI fondas keletą kartų per metus į institutus siunčia profesionalius tradicinio meno, šokio ir muzikos mokytojus, kurie instituto studentus supažindina ir moko savo srities paslapčių. Taip pat kiekvienas KSI gali savo nuožiūra kviesti korėjiečių menininkus ir įvairių sričių profesionalus, kurie tos šalies visuomenei pristato su Korėja ir jos kultūra susijusias

temas. Institutų veiklos patirtis visame pasaulyje rodo, jog praktiniai ir pažintiniai renginiai, kuriuose galima ne tik kažką išgirsti ar pamatyti apie Korėją, bet ir pačiam prisiliesti, paragauti ar išbandyti, sulaukia didesnio susidomėjimo ir pasisekimo, todėl būtent tokio pobūdžio renginių ir reikėtų tikėtis. Artimiausiuose KSI Kaunas planuose yra tradicinių korėjietiškų raugintų kopūstų – kimčių – gamybos dirbtuvės bei semestro baigimo ir diplomų teikimo šventė. Vis labiau kalbama apie Kinijos studijų potencialą, argumentuojant didele Kinijos rinka ir ateities perspektyvomis. Kiek rečiau, bet jau girdime ir apie perspektyvas Pietų Korėjoje. Sakykite, koks karjeros, kultūros ir bendradarbiavimo potencialas slepiasi šioje mums dar mažai pažįstamoje šalyje? Eglė. Mūsų šalies santykiai su Pietų Korėja yra daugiau kultūriniai negu ekonominiai, tačiau po truputį jau matome apraiškų, kad mūsų verslas domisi eksportu į Pietų Korėją. Kartais tenka matyti atsiliepimų, kad lietuviai Korėjoje aptinka lietuviško alaus ar pieno produktų, apie ką prieš maždaug dešimt metų nebūtume galėję nė pagalvoti. Nemanau, kad galvodami apie karjeros potencialą turėtume piešti Korėją kaip tolimą ir nepažįstamą planetą. Ko gero, lietuviams aiškiausia skirstyti šalis į Europos Sąjungos nares ir ne Europos Sąjungos nares. Galimybės dirbti ir gyventi Pietų Korėjoje yra bene tokios pačios kaip kitose ne Europos šalyse. Kitaip tariant, daugiau priklauso

2018

LAPKRITIS

2 3


nuo asmens, kuris nori įsitvirtinti Korėjoje, negu nuo kažkokių institucijų ar bendrų susitarimų. Galimybių gali būti daug, svarbu mokėti jomis pasinaudoti.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kalbą. Mūsų dažnai klausia: „Ką aš veiksiu išmokęs korėjiečių kalbą?“ Bet, žinokite, lygiai to paties klausia ir filologijos studentai, studijuojantys mums gerai pažįstamas kalbas. Kalba nėra specialybė. Tai yra įrankis, ir jo pritaikymas priklauso nuo žmogaus, valdančio tą įrankį. Mūsų tikslas yra praplėsti asmens akiratį, parodyti, kad už namų ribų pasaulis yra daug platesnis ir įvairesnis. Iš esmės galime parodyti duris arba duoti joms raktą. Žmogus jas atsidarys ar ne – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Papasakokite daugiau apie karalių Sedžiongą. Ar tiesa, kad tarp jo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto galime įžvelgti tam tikrą paralelę? Eglė. Karalius Sedžiongas yra vienintelis (visų dinastijų) Korėjos karalius, kuris vadinamas Didžiuoju. Ko gero, tai ir yra pagrindinė paralelė tarp karaliaus Sedžiongo ir Vytauto Didžiojo. Aišku, jie abu gyveno XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, tačiau Džiosonas (kaip tada vadinosi Korėja) ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo dvi labai skirtingos valstybės ir abiejų valdovų gyvenimai taip pat skyrėsi. Vytautas buvo karys, o Sedžiongas – išradingas intelektualas. Tačiau abu buvo pagarsėję politikai ir strategai. Koks jūsų asmeninis santykis su Korėjos kultūra? Eglė. Man nuo vaikystės patiko Rytų Azija, tačiau rimčiau susidomėjau

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lietuviai, ko gero, net nesusimąsto, kiek daug Pietų Korėjos produkcijos patys naudoja.

Korėjos kultūra 2006 m., kai pagaliau gavau nuolatinę prieigą prie interneto. Esu baigusi anglų kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete – tuomet Lietuvoje apie korėjiečių kalbos studijas buvo galima tik pasvajoti. Kiekvienais metais eidavau į VU Orientalistikos centrą klausti, ar bus rengiamos vakarinės korėjiečių kalbos paskaitos, tačiau arba nesusidarydavo grupė, arba tiesiog nebūdavo mokytojo. Galiausiai tiesiog išvažiavau į Pietų Korėją per studijų mainų programą. Erika. Korėjos kultūra ir kalba domiuosi jau 17 metų, daugiau nei pusę savo gyvenimo. Man tai ir hobis, ir jau keletą metų pagrindinis darbas. Tai neatsiejama mano kasdienybės dalis, todėl kartais net būna sunku suvokti, kaip ši šalis atrodo kitų lietuvių akimis. Iki šiol visi pagrindiniai pasirinkimai gyvenime taip pat buvo susiję būtent su Korėja. Net bakalauro studijas VDU rinkausi dėl to, jog tuo metu tai buvo vienas


Įtempta politinė Šiaurės Korėjos situacija ir veikla neretai palieka Pietų Korėją antrame plane ir galimai kenkia kaimyninės šalies įvaizdžiui. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar visgi nederėtų lyginti šių dviejų šalių? Eglė. Nors mes matome labai daug kultūrinių panašumų tarp abiejų šalių (galų gale kalbame apie tą pačią tautą), realiai abi šalys yra du skirtingi vienetai. Aktyviai besidomintiems Pietų Korėja nuolatinis Šiaurės Korėjos asmenavimas žiniasklaidoje įtakos visai nedaro, nes žmonės puikiai atskiria, kas yra kas. Ko gero, dviejų šalių lyginimo išvengti nepavyks, nes, po Vokietijos susivienijimo, mes dabar turime unikalų atvejį, kai ta pati tauta jau 70 metų gyvena perskirta į dvi dalis. Tačiau klausimas, kaip mes jas lyginsime. Kai pirmą kartą važiavau į Pietų Korėją, mano abi močiutės apsiverkė galvodamos, kad išvažiuoju į kažkokį baisų kraštą, kur kasdien baubia antibranduolinės sirenos ir visi gyvena karo parengtyje. Tačiau taip tikrai nėra. Tiesiog visa tai, ką mums rodo apie Šiaurės Korėją, neturėtų būti taikoma Pietų Korėjai. Lietuviai, ko gero, net nesusimąsto, kiek daug Pietų Korėjos produkcijos (elektronikos, automobilių ir pan.) patys naudoja. Įdomu, kodėl žinios iš trečiųjų šalių apie Šiaurės Korėją tu-

rėtų daryti didesnę įtaką mūsų suvokimui apie Pietų Korėją, kai mes kone tiesiogiai susiduriame su ja savo kasdieniame gyvenime. Ką, be smarkiai išpopuliarėjusio K-pop muzikos žanro, turėtume žinoti apie šiuolaikinę ir populiarią ją Korėjos kultūrą? Eglė. Iš tiesų K-pop yra naujausia Pietų Korėjos populiariosios kultūros banga. Viena pirmųjų bangų (ypač Azijoje) buvo korėjietiški televizijos serialai. Įdomu tai, kad dabar jų galime pamatyti ir Lietuvos televizijų ekranuose. Šeštadieniais per TV1 rodomas serialas „Imperatorė Ki“ prieš keletą metų buvo labai populiarus Korėjoje. Be to, Kauno prekybos centruose jau galime rasti atskirų korėjietiškos kosmetikos skyrelių. Iš korėjiečių pozicijos žiūrint, K-grožis (K-beauty) taip pat yra korėjietiškos kultūros bangos dalis. Kalbant apie švietimą – koks, jūsų nuomone, turėtų būti šiuolaikinis universitetas? Ar sieksite to Karaliaus Sedžiongo institute? Erika. Mokymasis ir tobulėjimas visą gyvenimą yra viena pagrindinių šiuolaikinio švietimo tendencijų. Karaliaus Sedžiongo institutas tai puikiai įkūnija, nes korėjiečių kalbos gali mokytis ir mokyklą lankantys moksleiviai, ir studentai, ir visi kiti susidomėję įvairaus amžiaus žmonės. Pažinti naują kultūrą ir šalį niekada nei per anksti, nei per vėlu. Šiuolaikinis universitetas, mano nuomone, turi ne tik šviesti, suteikti žinių, bet ir kurti bendruomenę, ilgalaikius ryšius tarp jos narių, skatinti dinamišką bendradarbiavimą. KSI savo veikla būtent to ir siekia – ne tik pristatyti Korėją ir supažindinti pasaulį su šios šalies kultūra bei kalba, bet ir užmegzti glaudesnius kultūrinius ryšius su viso pasaulio žmonėmis.

2018

LAPKRITIS

facebook.com/KSI.Kaunas

iš nedaugelio universitetų Lietuvoje, siūlančių galimybes dalyvauti studentų mainų programoje Korėjoje. Šiuo metu gan rimtai svarstau tęsti studijas, gilinti žinias ir toliau ateitį sieti su korėjiečių kalba ir kultūra, nes tokių specialistų poreikis yra. Bet galbūt kaip tik reikėtų bent trumpam pailsėti ir užsiimti visiškai kitokia veikla, kad po kurio laiko vėl pamatyčiau, pajusčiau ir įsimylėčiau Korėją iš naujo.

2 5


A M E T O I S E N Ė M

1968 m. rugsėjo 6 d. Kaune, pastate, kuriame lyg ir turėjo būti bendrabutis, atidaryta „auklėjamojo darbo kolonija, skirta vykdyti laisvės atėmimo bausmę nuteistiems vyriškos lyties nepilnamečiams“. Neseniai penkiasdešimtmetį paminėjusi įstaiga šiandien vadinama Nepilnamečių tardymo izoliatoriumi-pataisos namais (NTI-PN). Ne kartą keitėsi ir įstaigoje esančios mokyklos pavadinimas – šiandien tai Kauno „Aitvaro“ mokykla. Vienintelė tokia Lietuvoje, kaip ir ši įkalinimo įstaiga. Kalbėti tik apie mokyklą niekaip nepavyktų, todėl su NTI-PN vadovo pavaduotoju Vilmantu Dambrausku, Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininku Almantu Atkočaičiu, „Aitvaro“ mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Inga Rakauskiene diskutavome apie tai, kokia yra šios įstaigos kasdienybė. O ji visai nenuobodi ir nevienoda.

Mokykla be namų darbų Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Donato Stankevičiaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2018

LAPKRITIS

2 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

„Aitvaro“ mokyklos klasės komplektuojamos kaip ir visur kitur – pagal amžių. Ir pagal jau turimą išsilavinimą – pasitaiko, kad šešiolikmetis į įstaigą patenka baigęs vos dvi klases. Tiesa, pavyzdžiui, dešimtoje klasėje yra dvi grupės – vienoje keturi mokiniai, kitoje – šeši. Tai priklauso nuo drausmingumo ir bausmės sunkumo. Patekusieji į izoliatorių – areštantai ar prasižengusieji – irgi turi galimybę mokytis, tik čia klasės bendrinamos. Anksčiau mokytojas tiesiog prieidavo prie kameros durų, dabar, padedant partneriams iš Norvegijos, viskas daug žmogiškiau.

2 8

Paklausta, kokia mėgstamiausia vaikų pamoka, I. Rakauskienė šypsosi – kūno kultūra. Paaugliams reikia išsikrauti. Bet svarbiau, sako ji, pats mokytojas kaip asmenybė, jo nusiteikimas, nei dėstomas dalykas: „Kaip pasiklosi – taip išsimiegosi, kokį požiūrį atsineši į klasę – taip į tave žiūrės mokiniai.“ Pašnekovai choru pamini nuo gruodžio čia dirbantį muzikos mokytoją Andrių Urbonavičių, kurio motyvuoti vaikai dainas traukia pamiršę visus įsitikinimus ir kompleksus: „Girdisi ir kituose aukštuose.“ Susidomėję, žinoma, užsukome ir mes į muzikos pamoką. A. Urbonavičius papasakojo į „Aitvaro“ mokyklą perėjęs iš reorganizuotos jaunimo mokyklos – kaip pats sako, norėjo naujų iššūkių, nes žmogus negali nustoti tobulėti. Jo pedagoginis stažas – du dešimtmečiai. „Čia mokiniai, suprantama, kurį laiką mane bandė“, – ne itin lengvą pradžią prisimena mokytojas. Kaip jis atlaikė išbandymus? Atsinešė vadinamąją „joniką“ ir ėmė mokiniams groti bei dainuoti. Nepatikėsite, dabar tikrai dainuoja visi. „Vaikų gyvenimas nelengvas, jie daug patyrę, o daina padeda užsimiršti“, – įsitikinęs pedagogas, savo auklėtiniams parenkantis įvairų repertuarą. Lietingą spalio rytą klausė-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mės, kaip keturi vaikinai drauge su mokytoju dainuoja „Naktinių personų“ kūrinį „Kaltas ruduo“. Tuomet – rusišką dainą apie mamą, kuri kai ką galbūt ir sugraudino. Norinčius A. Urbonavičius moko ir skambinti pianinu. Paklaustas apie atrastus talentus, išduoda, kad yra vienas toks reperis, tik šis kol kas kuklinasi. Toks mokinių įsitraukimas į kietesniems galbūt „nevyriškai“ atrodančią veiklą nuoširdžiai nustebino NTI-PN darbuotojus. „Aš buvau įsitikinęs, kad dalis jų tikrai nedainuos, bet kai Vasario 16-osios proga sugiedojo himną...“, – žodžių pritrūksta A. Atkočaitis. Mokytojų kolektyvas „Aitvare“ stabilus, nors pastaruoju metu atjaunėjo. Trečdalis mokytojų – vyrai, nors pavaduotoja pastebi, kad moterų vaikai klauso labiau. Žinoma, beveik visi pedagogai dirba ir kitose švietimo įstaigose, nes šioje krūvis nedidelis. Pati I. Rakauskienė, prieš 17 metų čia atėjusi pakviesta kolegos ir nusprendusi, kad įdomu būtų įgyti naujos patirties, tik nuo šių metų atsisakė kitų darbų. Be to, kad yra direktoriaus pavaduotoja ugdymui, ji dėsto rusų kalbą ir etiką. A. Atkočaitis, tuometės Lietuvos kūno kultūros akademijos absolventas, norėjęs dirbti krepšinio treneriu, prieš 12 metų į Chemijos gatvę atvyko paskui čia įsidarbinusį draugą. Pamažu pakilo iki dabartinių pareigų, o krepšinis niekur nedingo. Jau ketvirti metai įstaiga bendradarbiauja su Kauno „Žalgiriu“ – krepšininkai atvažiuoja pas vaikus pasidalyti savo patirtimi, vaikai važiuoja į rungtynes. Pernai netgi kartą per savaitę vykdavo sportuoti į „Žalgirio“ areną. Skamba kaip gera motyvacija! NTI-PN komanda, sudaryta iš pareigūnų, nuteistųjų ir komandos rėmėjų „Baltic Master“, rungtyniauja Kauno krepšinio lygoje. Žaidžia ir


Muzikos pamoka su Andriumi Urbonavičiumi

pats A. Atkočaitis: „Tai darau jau po darbo valandų, bet šių neskaičiuoju.“ „Nėra kada skaičiuoti“, – su šypsena pastebi V. Dambrauskas. Beje, apie motyvaciją. Išvykos į rungtynes, baseiną ar susitikti su popiežiumi – visa tai paskatinimas. Svarbiausia – geras elgesys, tada – mokymasis, o trečia – dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse. Jų drauge su partneriais NTI-PN siūlo labai įvairių. Pavyzdžiui, neseniai vyko drauge su Kauno apygardos prokuratūra rengtas protmūšis, kuriame dalyvavo šešios komandos. Norintiems sudaromos sąlygos praktikuoti religiją – įrengtos net trys koplyčios. Vienuolika vaikų planuoja pasikrikštyti. Žinoma, jokio spaudimo, sako A. Atkočaitis: „Kartą bandėme visus sukviesti į mišias, bet pamačiau, kad tikrai ne visiems tai įdomu, o gero rezultato prievarta nepasieksi.“

Naujovė NTI-PK – nuo šių metų „besargybiniams“, gyvenantiems neseniai Norvegijos programų lėšomis atnaujintame pastate kitoje Chemijos gatvės pusėje, suteikta galimybė mokytis už įstaigos ribų. Logika tokia, kad „besargybiniai“ privalo arba dirbti, arba mokytis, o kontaktuoti su kitais nuteistaisiais jie, turintys daugiau laisvių, negali. Tokių vaikų yra 17, jie kas rytą vyksta į penkias mokyklas Kauno mieste. „Turėjome iššūkių – reikėjo suderinti maitinimą, „Kauno autobusai“ skyrė nemokamus abonementus kelionėms“, – pasakoja A. Atkočaitis ir pabrėžia abipusio pasitikėjimo faktorių. Socialinis vaikų gyvenimas, tenka pripažinti, gana ribotas. Čia reikėtų pabrėžti ir nedidelį, palyginti su kitomis įkalinimo įstaigomis Lietuvoje, NTI-PN gyventojų skaičių – iš

2018

LAPKRITIS

2 9


A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Almantas Atkočaitis

viso beveik 70. Iš jų 48 jau pilnamečiai – pagal neseniai pakeistą teisės aktą čia galima būti iki sukanka 24 metai. Galima skambinti artimiesiems, vyksta trumpalaikiai pasimatymai – kuo geriau elgiesi, tuo skambučių ir susitikimų daugiau. Ilgalaikiai, beje, retenybė, nes tokie Lietuvoje skiriami tik susituokusiems asmenims. O tėvai? Tai – liūdniausia pasakojimo dalis, susijusi ir su tuo, kad į įstaigą patekę paaugliai būna baigę ir vos po porą klasių. Iš visų NTI-PN gyventojų vos keletas yra iš pilnų šeimų. Kiti – atėję iš globos namų, tėvai girtauja, yra įkalinimo įstaigose. Į atvirų durų dienas, kurios Chemijos

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gatvėje rengiamos kartą ar du per metus, atvykstančius tėvus gali suskaičiuoti ant rankos pirštų. Tad nors, kiek leidžia jų pareigybės, NTI-PN ir „Aitvaro“ mokyklos darbuotojai, padedami socialinių partnerių, daro labai daug, kad vaikai, atlikę bausmę, pasirinktų kitą gyvenimo kelią, jie – ne visagaliai. Jei vaikas paleidžiamas lygtinai, tuomet dar yra galimybė prižiūrėti, kaip jam sekasi. NTI-PN vykdoma dinaminė priežiūra – tai reiškia, kad kiekvienas vaikas pats planuojasi savo dienotvarkę pagal jam numatytas veiklas. Kiekvieną rytą dienotvarkę reikia pateikti būrio auklėtojui, šis ją perduoda


ninga administracija pasiekė savo ir įrodė, kad tai būtų didelė klaida. Niekur Europoje nepilnamečiai nekali kartu su suaugusiaisiais. O ar nuteistųjų NTI-PN mažėja? Mažėja, nes pastaraisiais metais įkalinimas skiriamas tik už ypač sunkius nusikaltimus – kitais atvejais siūlomos lengvesnės bausmės.

Turbūt pastebėjote daug kartų straipsnyje paminėtą žodį „vaikai“. Dar daugiau kartų jį girdėjome viešėdami NTI-PN. Nesvarbu, kad kai kuriems jau dvidešimt keleri, nesvarbu, kad visai nevaikiškas gyvenimo būdas atvedė į Chemijos gatvę. Čia dirbantiems žmonėms jie visi yra vaikai. „Jie nėra blogi, jų gyvenimas nesusiklostė.“

2018

LAPKRITIS

kaldep.lt

priežiūros pareigūnui. Jei nesusiplanavai dienos – nesi išleidžiamas iš gyvenamosios vietos. „Taip užkertame kelią neteisėtiems veiksmams, kurių dabar beveik nepasitaiko“, – pasakoja A. Atkočaitis. Kitose įstaigose dinaminė priežiūra nebūtų įmanoma dėl nepakankamo darbuotojų skaičiaus, o čia jų – beveik 150. Apskritai sąlygos čia visomis prasmėmis geresnės, tad pasitaiko atvejų, kai, nusprendę, kad nori būti tarp suaugusiųjų, ar įkalbėti kalinčių giminių, sulaukę pilnametystės NTI-PN gyventojai pasiprašo būti perkeliami į kitą įkalinimo įstaigą ir… po kiek laiko užsinori atgal. Bet tokios galimybės nėra. Prieš kurį laiką buvo planų šią įstaigą sujungti su suaugusiųjų, bet vie-

Taigi dar šiek tiek apie mokslus, neatsiejamus nuo kasdienybės. Namų darbai „Aitvaro“ mokykloje neužduodami, viską reikia spėti per pamokas. Čia sumažintas ugdymo planas – jis siekia 80 proc. bendrojo lavinimo mokyklų plano, izoliatoriuje esantiems mokiniams – 60 proc. Mokiniai laiko pačių pasirinktus egzaminus – net jei vienas vaikas pasirinks konkretų egzaminą, dėl jo bus sudaryta komisija. Žodžiu, yra visos sąlygos. Yra sąlygos ir, baigus mokyklą, tęsti mokslus kitur, įgyti profesiją. Beje, kuo nori būti „Aitvaro“ moksleiviai? Pasirodo, dabar geidžiamiausia specialybė – suvirintojas. Todėl, kad tai – gerai ir Lietuvoje, ir užsienyje apmokamas darbas.

aitvaras.kaunas.lm.lt

Jie nėra blogi, jų gyvenimas nesusiklostė.

Vaikščiojant po NTI-PN, kalbantis su čia dirbančiais žmonėmis, akivaizdu, kad jų darbas sudėtingas. Ne tik dėl nedidelio atlyginimo. Vaikui turi atstoti ir tėvą, ir motiną, ir draugą, bet turi išlikti ir viršininku. I. Rakauskienė išduoda, kad didžiąją dalį mokytojų motyvacijos sudaro mokinių prisipažinimai, kad mokykloje laisvėje jie tiek nebūtų pasiekę.

3 1


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E

Išmokyti mokytą Gunars Bakšejevs Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

K

A

U

N

A

S

„Kaunas 2022“ programa „Tempo akademija“ – kol kas mažiau matoma nei, tarkime, tarpukario architektūrai dėmesį didinanti „Modernizmas ateičiai“, bet ir ši jau keliais frontais užkurta. Jos vaisius raškys, tikimasi, ne tik kiekvienas Kauno ir Kauno rajono gyventojas, bet ir visi tie, kurie 2022-aisiais apsilankys Europos kultūros sostinėje. Kultūros tempo mokymai šio lauko profesionalams, būsimiems savanoriams bei jauniausiems miesto ir rajono gyventojams jau vyksta.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2018

LAPKRITIS

3 3


Šių mokymų vadovė – vis geriau Kauną pažįstanti, ne pirmą kartą čia besilankanti Lenkijos įstaigos „Impact Foundation“ ir Lodzės menų inkubatoriaus atstovė Agata Etmanowicz. Ji kaskart į mūsų miestą sugrįš su vis kitu lektoriumi. Pirmasis – Kembridžo universiteto verslo mokykloje antreprenerystę dėstantis Paulas Bourne’as. Jis – teatro režisierius, spėjantis ir kurti, ir dalintis patirtimi. Su Agata ir Paulu pasikalbėjome apie tai, kas XXI amžiuje yra mokymasis ir mokymas. Ir, galų gale, kaip mokosi tie, kurie jau turi daug diplomų bei patirties?

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

Spalį apsilankėme Kauno menininkų namuose, kur, į spinteles pasidėję savo pasiekimus, titulus ir diplomus, į auditorijų plėtrą gilinosi dvylikos Kauno ir Kauno rajono kultūros įstaigų atstovai – po du iš kiekvienos. Tarp naujai iškeptų studentų – Kauno IX forto muziejaus, Kauno valstybinės filharmonijos, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Kauno bienalės, Kauno valstybinio lėlių teatro, muzikos projekto „Kaunaszoo“ žmonės. Kam? Tam, kad tai, ką jie veikia, paliestų daugiau žmonių. Kad auditorijos geriau suprastų, ką kultūros įstaigos nori pasakyti. Kad kultūros vartojimas nebūtų uždaras ratas. Taigi mokymų dalyviai šiuo metu gilinasi į strateginio planavimo klausimus, analizuoja auditorijų tyrimų galimybes bei rinkodaros ir komunikacijos subtilybes. Antrajame etape – iki pat kitų metų spalio – jie spręs auditorijos pasiekiamumo, bendradarbiavimo, dalyvavimo kultūroje problemas, rengs auditorijų plėtros planą.

Pirmoji šio „Tempo akademijos“ kurso pamoka prasidėjo nuo… susiporavimo. Tai yra, nepriklausomai nuo patirties ar dirbamo darbo, mokymų dalyviai gavo po partnerį,

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kurio, tikėtina, iki tol gerai nepažinojo, o dabar turės bendrauti visų mokymų metų – pavyzdžiui, periodiškai teirautis, kaip sekasi. „Visi jie jau yra motyvuoti, užpildė anketas, perėjo atranką – vadinasi, jie jau yra kultūros profesionalai, o visų pirma – žmonės“, – sako Agata. Anot jos, auditorijų plėtra – tai procesas,


turintis įtraukti ne vieną asmenį, o visą organizaciją, ir tai – ilgas procesas. Todėl svarbus kiekvienas, nepaisant to, ką konkrečiai jis dirba. Juk galiausiai ir tie, kurie pardavinėja bilietus, turės būti motyvuoti. „Šioje programoje mes nuolat eksperimentuojame ir nekopijuojame

to, kas veikia kitose organizacijose ar miestuose – taip pat, be abejo, mokomės iš savo klaidų“, – pasakoja auditorijų plėtros ekspertė, savo patirtį jau skleidusi Europos kultūros sostinėse – Vroclave Lenkijoje ir Košice Slovakijoje.

2018

LAPKRITIS

3 5


Kadangi lapkritį „Kaunas pilnas kultūros“ kalba apie mokslus, mums įdomu, ar tokio dalyko kaip auditorijų plėtra galima išmokti universitete. Ar jį galima dėstyti? Paulas įsitikinęs, kad jau įgyta patirtis kultūros sektoriuje visgi labai svarbi: „Studentai po paskaitos grįžta į bendrabutį ir vienintelė vieta, kur jie gali pasidalinti savo žiniomis, yra baltas popieriaus lapas.“ O jei studijuojantis žmogus jau dirba kultūros srityje, tikėtina, kad jis dar neturi realios galios ką nors pakeisti.

2 2 0 2 Ė N I T K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

Įdomu, kad pirmąjį pusmetį mokymų dalyviai tikrąja to žodžio prasme tik mokosi. „Taikyti to, ką išmokai, kol kas neverta, ir mes labai rimtai sakome to nedaryti. Pirmiausia įsigilinkite, išbandykite įvairaus stiprumo akinius, jų stiklų spalvas – nuo rožinių iki visai juodų, nuo toliaregiams iki trumparegiams skirtų“, – liepia lektorė. Tik vėliau mokymuose išdalintas sėklas dalyviai neš sodinti į savo organizacijas – tam, kad jos taptų orientuotos į auditoriją. Beje, gali būti, kad kai kurie mokymų dalyviai patys taps auditorijų plėtros treneriais, prisijungs prie Agatos komandos.

3 6

Žinoma, tiek Paulas, tiek Agata turi ir akademinio darbo patirties. Agata dėsto Varšuvos universitete. Tiesa, veda ne paskaitas, o dirbtuves. Ji džiaugiasi, kad buvusius studentus susitinka ir už universiteto sienų, dirbančius kultūros srityje, siekiančius, kad kultūra būtų prieinama didesniam ratui žmonių. Kaip išmokti mokyti? Ar kiekvienas gali būti mokytojas? „Priklauso nuo to, ką vadinsime mokymu“, – klausimą tikslina Paulas. „Aš manau, kad norint pasidalinti savo žiniomis pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką tavo auditorija jau žino – šia prasme man mokymas yra dialogas.“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Būtent todėl kiekviena jo mokymų sesija šiek tiek kitokia, ir nors paskaitos pradžioje jis turi šiokį tokį planą, šis neretai kinta ir adaptuojasi prie tų, kurie mokosi. Lygiai taip nutiko ir Kaune. Agata papildo, kad mokytojui svarbu mokėti komunikuoti ir būti nuoširdžiam. Be to, turėti patirties. „Mano komandoje, žinoma, yra akademikų, tačiau renkuosi žmones ne pagal tai, ar jie turi daktaro laipsnį, bet pagal tai, ką iš tiesų yra nuveikę savo srityje.“ Visgi savęs mokytoja moteris nevadina: „Aš nemokau, aš dalinuosi patirtimi, o tai darydama, iš tų, kurie dalyvauja mokymuose, nuolat mokausi pati – tai lygiaverčiai mainai.“ Paulas įsitikinęs, kad universitetas šiais laikais yra vieta, kurioje verta įgyti amatą, konkrečią specialybę – ne tiesiog „ieškoti savęs“: „Tai vidurinėje mokykloje svarbiausi dalykai turėtų būti tokie kaip muzika, dailė ar teatras – tuo metu mokaisi būti žmogišku ir kūrybingu, o ne dar vienu mašinos sraigteliu.“ Net savo sūnų mūsų pašnekovas bando atkalbėti nuo trejus metus truksiančių rinkodaros studijų: „Manau, tai šiandien pernelyg abstraktus dalykas.“ Įdomu, kad antreprenerystės paslaptimis su Kembridžo studentais besidalinantis Paulas pats mano, jog šio dalyko neįmanoma išdėstyti. „Antreprenerystė – tai gebėjimas mąstyti laisvai, eiti prieš srovę, kurti madas, o ne jomis sekti – kaipgi viso to išmokyti auditorijoje?“ – retoriškai ir, be abejo, su šypsena klausia dėstytojas-režisierius-komunikatorius. Savo įžvalgomis jis dalinasi visame pasaulyje – pavyzdžiui, Argentinoje jam teko prisijungti prie lobistų grupės, siekiančios, kad šioje šalyje verslo pradžiai netrukdytų biurokratiniai spąstai.


Pabaigoje – šis tas įkvėpimui. Kauno svečio atvejis įrodo, kad visai neprivalai būti profesorius, norėdamas dirbti Kembridže: „Turi būti pats geriausias savo srities ekspertas.“ O žinote, kas buvo pats didžiausias Kembridžo mąstytojas, bet kartu ir blogiausias visų laikų dėstytojas šioje legendinėje aukštojoje mokykloje? Izaokas Niutonas. Jo idėjos buvo tokios pažangios ir tokios abstrakčios, kad jis tiesiog nesugebėdavo jų išaiškinti.

2018

LAPKRITIS

kaunas2022.eu

Dar Paulas moko… mokytojus mokyti – tame pačiame Kembridže. Viena pagrindinių jo, siekiančio, kad studijos nebūtų atitrūkusios nuo realaus pasaulio, idėjų šia tema – pamoką reikia pradėti ne nuo to, ką žinai pats, o nuo to, ką jau moka tavo auditorija. Be to, svarbu laiku sustoti. Tarkime, tiltų inžinerija: „Turi perduoti fizikos žinias – kaip suprojektuoti tiltą, kad jis nenugriūtų. Bet kaip jis atrodys – jau ne mokytojo reikalas.“

3 7


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Studentiško miesto įvaizdį Kaune atspindi visų pirma tūkstančiai kas dieną į auditorijas skubančių jaunų žmonių. Bet kur kas rečiau prisimenamas faktas, kad universitetai padarė nemažai įtakos ir miesto urbanistiniam audiniui. Kaune esti net trys universitetiniai miesteliai, o seniausių miestiečių prisiminimuose galima rasti ir ketvirtą jį, kurio atsirado tik užuomazgos. Studentų miestelis dažniausiai yra atskira studentiška respublika, turinti visą pagrindinę mokslo infrastruktūrą. Ne vienoje kalboje šitokie kvartalai turi kur kas paprastesnį vardą – campus, lotynų kalboje reiškusį tiesiog „lauką“. Tad šį kartą apie kaunietiškus campus’us.

Studmiesčiai Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Lietuvos žemės ūkio akademijos bendrabučiai, 1964 m. Stanislovo Lukošiaus nuotr.

2018

LAPKRITIS

3 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C K

A U

N

A

S

U

N

E

S

KPI studentų miestelis XX 8 deš. pabaigoje. Iš leidinio „Kauno politechnikos institutas“

4 0

1922 m. įkurtas pagrindinis šalies universitetas, vėliau pakrikštytas Vytauto Didžiojo vardu, turėjo daugybę problemų dėl patalpų: naujai kuriami fakultetai ir katedros dažnai glausdavosi mažose, nepritaikytose erdvėse. Tad gana anksti buvo prašnekta apie universitetinio miestelio kūrimą: jis buvo numatytas ir 1923 m. Peterio Mariaus Frandseno sudarytame garsiajame miesto išplanavimo projekte. Šalies aukštojo mokslo centras turėjo įsikurti Žaliakalnyje, dabartiniame Perkūno alėjos rajone, tačiau vėliau buvo planuojamas jau ant kitos kalvos – Jono Vailokaičio padovanotame sklype Linksmakalnyje. Išlikę eskiziniai šio kvartalo išplanavimo projektai su numatytais fakultetų rūmais, studentų gyvenamosiomis erdvėmis bei profesūros

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vilų kvartalu. Ir vis dėlto tokie užmojai buvo ne jaunos valstybės kišenei – net ir vieninteliai įgyvendinti Fizikos ir chemijos fakultetų rūmai buvo statomi beveik aštuonerius metus. Be kita ko, nepalanki šiam sumanymui pasirodė ir tuomečio pagrindinio valstybės oro uosto kaimynystė. Per Antrąjį pasaulinį karą nelikus vienintelio čia buvusio pastato, o iš Kauno iškeliant dalį akademinio potencialo, idėja toliau plėtojama nebuvo. Tiesa, akademinis gyvenimas ant Aleksoto kalvų išliko – dabar čia stovi VDU Muzikos akademija. Kur kas sėkmingesnis projektas buvo Veterinarijos akademijos (dab. dalis LSMU) kompleksas: tuometei į žemės ūkį orientuotai valstybei ši mokymo įstaiga buvo vienas iš akademinių


Veterinarijos Akademija, 1956. Stanislovo Lukošiaus nuotr. KTU ASI archyvas.

prioritetų. Norint toliau vystyti sparčiai plėtotą gyvulininkystę, reikėjo skubiai plėtoti ir veterinarijos mokslą – dar 1932 m. penkiems šalies valsčiams tekdavo tik po vieną specialistą. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tuomečiame Vilijampolės pakraštyje pradėjo dygti modernus kompleksas, kuris po truputį buvo plečiamas: čia taip pat buvo pastatyta mokomoji veterinarijos klinika bei anatomikumas; be to, jis toliau buvo didinamas sovietmečiu ir mūsų dienomis. Tai vienintelis akademinis miestelis, įrengtas tarpukariu ir išlikęs iki

mūsų dienų. Nedideliais mediniais namais užstatytoje ir anuomet skurdžiausiu miesto rajonu laikytoje Vilijampolėje išdygęs raudonom čerpėm dengtas kompleksas tuomet tapo savotišku naujuoju šios miesto dalies gyvasties centru, laikytu naujo Slabados istorijos skyriaus pradžia. Per Antrąjį pasaulinį karą Dotnuvos apylinkes ištiko nelaimė: buvo sunaikinta didžioji dalis buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos komplekso, čia įkurto dėl savo centrinės lokacijos Lietuvos atžvilgiu.

2018

LAPKRITIS

4 1


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Lietuvos žemės ūkio akademijos centriniai rūmai ir mechanizacijos fakultetas, 1964 m. Stanislovo Lukošiaus nuotr.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Ir vis dėlto vieno regiono neganda tapo proga Kaunui išlaikyti dalį akademinio potencialo: sovietinei valdžiai ardant buvusį Vytauto Didžiojo universitetą ir fakultetus keliant į Vilnių, Kauno prieigose išdygo naujasis būsimųjų žemės ūkio specialistų miestelis (dab. ASU). Kompleksui kauniečiai architektai suteikė tarpukario modernizmui būdingų formų. Kaip prisimena Centrinių rūmų autorius architektas Liucijus Dringelis, projektuojant nebuvo apsieita be nesusišnekėjimų – per statybas dingo numatyta cokolinė pastato dalis, kiek iškreipiant statinio kompoziciją. Miestelis tapo savotišku iš socialistinio realizmo sėkmingai besivadavusios lietuviškos architektūros simboliu. Kauno politechnikos instituto (dab. KTU) miestelis žymėjo naują etapą lietuviškoje modernistinėje architektūroje. Jį suprojektavo Vytautas Dičius, atsakingas ne tik už ne vieną įdomesnį šio laikmečio projektą Kaune, bet ir už agitaciją raginant vėlesnės kartos architektus vykti dirbti į Kauną, kai iš mūsų miesto architektūros fakultetas jau buvo iškeltas (žr. „Kaunas pilnas kultūros“ balandžio numerį). Tuomet irgi dar tik miesto paribyje buvusioje teritorijoje septintuoju aštuntuoju dešimtmečiais fakultetas po fakulteto pradėjo dygti ištisas technologinių mokslų kompleksas. Įdomu, kad pagal pirminį sumanymą studmiestis turėjo išsiplėsti ir į kitą K. Baršausko gatvės pusę, tačiau vėliau buvo apsistota ties kiek kompaktiškesniu variantu. Kompleksas papildė ir akademinėms reikmėms asignuotą buvusią Krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratoriją – „funkcionalistiškiausią“ tarpukario laikotarpio pastatą, ilgainiui tapusį savotiškais studentų miestelio vartais. Taip dvi lietuviškojo modernizmo epochos nugulė šalia ir drauge papildė viena kitą.

2018

LAPKRITIS

4 3


Maršrutas Teatras Penktadienis, 11 02, 18:00

Miuziklas „Džekilas ir Haidas“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Tai vienas žymiausių miuziklų, sukurtas pagal Roberto Louiso Stevensono romantinę filosofinę novelę „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“. Jame muzikinės dramaturgijos priemonėmis pateikiamas S. Freudo mokslu grįstas siužetas apie žmoguje slypinčių blogio ir gėrio pradų dvikovą. Spektaklio režisierė – Viktorija Streiča, meno vadovas – Kęstutis Jakštas. Šeštadienis, 11 03, 19:00

Spektaklis „Vietiniai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Gyvūnams draugiškos vietos

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklis (pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė) idėjiškai pratęsia rašytojo Khalilo Gibrano trilogiją, susidedančią iš tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir „Pranašo mirtis“, kuris, autoriui mirus, taip ir nebuvo parašytas. Spektakliui sukurta trečioji dalis „Vietiniai“ kalba apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, laukiančią pranašo pasirodymo, tačiau susidūrus su netikėtais įvykiais, pasimetančią ir, galiausiai, neberandančią būdo susikalbėti tarpusavyje. Sekmadienis, 11 11, 11:00

Šokio spektaklis vaikams „Spalvoti žaidimai“ Kauno miesto kamerinis teatras Kęstučio g. 74A

Praėjusiame žurnalo numeryje kalbinome šokio teatro „Dansema“ įkūrėją Birutę Banevičiūtę, o dabar kviečiame į teatro spektaklį, pilną netikėtų, spalvotų daiktų, kurie skatina mažuosius žiūrovus kartu su šokėja tyrinėti ir atrasti daug naujo apie save ir aplinką.


Lapkritis Penktadienis, 11 16, 19:00

Premjera. Šokio spektaklis „Pareiškiu – Brandir“ „BLC Kaunas“, K. Donelaičio g. 62

Šiuolaikinio šokio choreografo Albano Richardo (Prancūzija) kartu su Šeiko šokio teatro įkūrėja Agnija Šeiko bei prancūzų ir lietuvių šokėjais sukurtas spektaklis skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Šiame šokio spektaklyje žiūrovai galės iš labai arti pažvelgti į individo ir kartu visos tautos siekį besąlygiškai būti savimi ir laikytis niekieno neprimestų nuostatų bei vertybių. Kaip išsaugoti save, nepaisant socialinių, politinių, etinių, religinių aplinkybių?

Tai spektaklis toksinių santykių, priklausomybės, negalėjimo priimti sprendimą, strigimo sau paspęstuose spąstuose temomis, kurios kaip niekad tapo aktualios „atsiveriančių galimybių“ pasaulyje. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, besitikintys stebuklo. Jie įstrigę sekinančiuose santykiuose, kamuojami priklausomybių ir niekaip negalintys priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Tai situacija, kurią spektaklio režisierė Agnė Dilytė vadina „mirties šokiu uždaroje erdvėje“. Trečiadienis, 11 21, 18:00

Spektaklis „Nuostabūs dalykai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Antradienis, 11 20, 18:00

Premjera. Spektaklis „Nacionalinės daržovės“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ Auksinio scenos kryžiaus laureatas Martynas Nedzinskas kitu kampu drauge su žiūrovais pažvelgia į gyvenimo iššūkius. Įsivaizduok – tau septyneri. Tėtis pasako, kad mama ligoninėje. Ir tada tu sukuri nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą. Žiūrovai džiovinasi skaidraus juoko ašaras ir išeina išmokę nuostabių dalykų. Režisierius – Kirilas Glušajevas.

2018

LAPKRITIS

4 5


Maršrutas Ketvirtadienis, 11 29, 18:00

Premjera. Spektaklis „Mari Kardona“

Pjesės autorė Eleonora Baker, gavusi užsakymą parašyti Albero Kamiu romano „Svetimas“ inscenizaciją, pasuko kiek kitu keliu. „Apie tai, kas yra pagrindinis romano herojus, Merso, žino visi, tačiau aš keliu klausimą, kas yra ir kas nutiko romane tik fragmentiškai pasirodančiai Merso mylimajai Mari Kardonai? Kas ji, ir kur ji dabar?“. Režisierius – Agnius Jankevičius, vaidina Gabrielė Ladygaitė.

Penktadienis, 11 30, 19:00

Premjera. Spektaklis „Hamletmachine“ POST galerija, Laisvės al. 51

Šeštadienis, 11 03, 18:00

Alinos Orlovos koncertas „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Neseniai ketvirtąjį albumą „Daybreak“ išleidusi Alina Orlova prisipažino, kad ankstyvąją kūrybą primenantis rinkinys yra tarsi dešimtmečio baigiamasis etapas. Albume gausui kūrinių pagal Alinos mėgstamų rašytojų – Antano Miškinio, Daniilo Charmso, Anos Achmatovos, Tennessee Williamso – kūrybą, ne vien pagal jos pačios eiles. Albumo pavadinimas kilo nuo paskutinės albumo dainos pavadinimo ir, pasak Alinos, simbolizuoja aušrą, išėjimą į šviesą, po tamsos visad ateinančią dieną. Sekmadienis, 11 04, 13:00

Giedotojų grupės „De profundis“ ir draugų koncertas „Iš širdies gelmių“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Muzika

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, Rotušės a. 8

„AAT Artūro Areimos teatras“ spektaklį jau pristatė Pietų Korėjoje. Čia jaunystė priešinasi ir kariauja su praeitimi, tam, kad galėtų pakeisti, kurti savo ateitį. Norint išsilaisvinti iš nesibaigiančio smurto istorijos ciklo, praeitis kvestionuojama ir dekonstruojama, drąsiai paliekama psichologinio pasakojimo sfera, sukuriamas išduotos revoliucijos kraštovaizdis.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Lapkritis Sakraliosios muzikos koncerte, padėsiančiame geriau įsijausti į Vėlinių prasmę ir nuotaiką, dalyvaus jaunosios kartos muzikai: Inga Gykytė (sopranas), Laura Povilaitytė-Dranseikienė (sopranas), Barbora Lazauskytė (mecosopranas), Martynas Gedutis (tenoras), Karolis Bauža (baritonas), Deimantas Braukyla (bosas) bei smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė. Vargonais gros Povilas Padleckis. Koncerto programoje skambės Amžinybe alsuojantys ir išėjusiems atminti skiriami kūriniai: nuo žymiausių Vakarų klasikų J. S. Bacho, G. F. Händelio, F. Schuberto, V. Bellinio, G. Puccinio, P. Mascagnio, G. Fauré kompozicijų iki lietuvių kompozitoriaus G. Šukio.

Penktadienis, 11 09, 20:00

„Junior a“ koncertas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Penktadienis, 11 09, 17:00

Festivalis „Iš arti“: „Urban flora“ ir „Nuo Baltijos“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Tarptautinį muzikos festivalį šiemet atvers unikali paroda – skulptoriaus Luko Šiupšinsko „Urban flora“, arba 9 betoninių vazų – impresijų iš miesto miegamųjų rajonų – kompozicija. Festivalyje „Iš arti“ miesto flora atgis originaliai įgarsinta kompozitoriaus Antano Kučinsko teatrologija „Urban drone“. Kūrinį apžiūrėti galėsite iki lapkričio 16 d., o penktadienį festivalio atidarymas bus tęsiamas su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybinio choro vyrų grupe bei soliste Rūta Lipinaityte (smuikas). Programoje – Timo Steiner, Zachary Egan, Pēterio Plakidžio, Žibuoklės Martinaitytės, Mārtiņš Viļums, Lino Rimšos ir Juozo Gruodžio kūryba.

Šis trumpas rudeninis elektroninio-romantinio kosmonauto „junior a“, arba tiesiog Tautvydo, turas, siekia ir Berlyną. Tad jau galime sakyti, kad kauniečiams labai pasisekė. Penktadienis, 11 09, 21:00

Domanto Razausko ir grupės „Vos Vos“ koncertas „PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Domantas Razauskas savo tekstais ir muzika dalijasi jau beveik 15 metų. Tradiciškai jis laikomas dainuojamosios poezijos žanro atlikėju, nors jo kuriamų dainų stilistikos apibūdinti neįmanoma. Tai muzikinių žanrų gausa nuo reggae, bliuzo, džiazo, folko iki avangardo. Šiemet Domantas su albumu ir grupe „Vos Vos“ debiutavo kaip roko muzikantas.

2018

LAPKRITIS

4 7


Maršrutas Šeštadienis, 11 10, 17:00

Festivalis „Iš arti“: „Polifonija ir ekscentriškumas“

Fleitų kvartetas „Block4“ (Jungtinė Karalystė) atliks įvairių laikmečių muziką, sukurtą Nicolas Payen, Chiel Meijering, Matthew Olyver, Johann Sebastian Bach, Ramūno Motiekaičio, Alex Nikiporenko, Michiel Mensingh, Antonio de Cabezón, Wojtek Blecharz, Thomas Simpson, Kazimierz Serocki, Amber Priestley, Dick Koomans. Šeštadienis, 11 10, 19:00

Koncertas „In’Feast Fundraiser“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija (mažoji salė), L. Sapiegos g. 5

Vidmanto Bartulio kūrinio „Rožinis“ premjerą atliks Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“ ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ konsortas. Antradienis, 11 13, 18:00

Festivalis „Iš arti“: „Debussy ir jo spektrinis palikimas“ Kauno valstybinė filharmonija (mažoji salė), L. Sapiegos g. 5

„Trio Khaldei“ (Belgija) atliks Claude Debussy Sonatą smuikui ir Sonatą violončelei bei beveik šimtmečiu vėliau nei prancūzų impresionistas gimusių kompozitorių kūrinius. Tarp šių – Jono Jurkūno premjera. Ketvirtadienis, 11 15, 18:00

Festivalis „Iš arti“: „Kamerinės muzikos vitrina“

K

A

Kauno valstybinė filharmonija (mažoji salė), L. Sapiegos g. 5

„In’Feast“ yra grind/hardcore festivalis sostinėje, kuris gerbėjų ratą plečia bei bičiulius lanko ir Kaune. Koncerto metu išgirsite slamming brutal death atstovus „Infestation“, crack rocksteady grojančius „Tureto sindromą“, sludge varovus „Wifebeater“ ir kitus. Sekmadienis, 11 11, 13:00

Festivalis „Iš arti“: „Rožinis“ Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Nepriklausomybės a. 14

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kugoni Trio“ (Belgija) atliks Ward De Vleeschhouwer, Pieter Schuermans, Mathias Coppens, Wilfried Westerlinck muziką. Tarptautinis „Trio Agora“ parengė programą, kupiną lietuviškųjų tradicijų interpretacijų.


Lapkritis Penktadienis, 11 16, 18:00

Festivalis „Iš arti“: „Džiazas, mišios ir gitaros“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Sekmadienis, 11 18, 20:00

„Golden Parazyth“ koncertas

„Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Valstybinis choras „Vilnius“, Kauno bigbendas ir Baltijos gitarų kvartetas atliks Jievaro Jasinskio, Laimio Vilkončiaus, Juozo Naujalio, Zitos Bružaitės, Antano Jasenkos kūrinius ir improvizacijas sakralinės muzikos temomis. Penktadienis, 11 16, 22:00

Mesijaus koncertas „Tour Lituanica 2018“ „Džem’Pub“, Laisvės al. 59

„Golden Parazyth“ rudenį įgarsina su nauju albumu, kurio viršelį kūrė Stasys Eidrigevičius. O viduje, kas dar svarbiau, devyni visiškai nauji kūriniai! Trečiadienis, 11 21, 19:00

„Improdimensija“ „Laivo Troupe” „Jazz Academy“, Baltų pr. 34

Mesijus – elektroninės muzikos ir avangardinio repo balsas, pristatantis naują programą. Koncerto metu išgirsite tiek rinktinius kūrinius iš visų šešių albumų, tiek neišleistus ar tik internete pasirodžiusius kūrinius, tiek slaptus įrašus, kurių išgirsti neturėjo niekas.

Šiame numeryje pristatoma naujoji džiazo ir improvizacijos erdvė kviečia į vakarą, kurio metu gros Kristupas Gikas (fleita), Kazimieras Jušinskas (saksofonas), Dominykas Norkūnas (gitara), Simonas Kaupinis (tūba), Domantas Razmus (mušamieji). Po koncerto vyks diskusija.

2018

LAPKRITIS

4 9


Maršrutas Ketvirtadienis, 11 22, 18:00

Koncertas „75 minutės Romualdui Grabštui“

„Grabšto laikas“, „grabštiniai gabalai“, „Grabšto stilius“ – raktiniai žodžiai, kurie daugeliui reiškia Kauno bigbendo gimimą (1991 m.) ir proveržį. Pirmojo profesionalaus džiazo orkestro įkūrėjui Romualdui Grabštui skirtame vakare mėgstamiausias maestro kompozicijas atliks Kauno bigbendas ir solistai, menantys šviesias jo koncertų akimirkas. Tai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas bei trimitininkas Valerijus Ramoška. Programą papuoš džiazo dainininkė iš Maltos Nadine Axisa ir Romualdo Grabšto vaikaitė Marija Grabštaitė.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Penktadienis, 11 23, 23:00

„Draugystė: Bassiani“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

„Bassiani“ yra Sakartvelo sostinėje Tbilisyje veikiantis, visame pasaulyje žinomas elektroninės muzikos klubas. Ypač plačiai nuskambėjo čia anksčiau šiemet vykę protestai, išjudinę net šalies politikus. Simpatijos kartvelams neslepiantys „Lizdo“ gyventojai į Kauną pasikvietė „Bassiani“ rezidentus Zitto ir Kancheli, prie jų prisijungs vokietis Héctor Oaks. Už pulto rasite ir LSAR.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Penktadienis, 11 30, 20:00

Vakaras su Urexboyfriend „Godo“, Laisvės al. 89

Dar gerokai iki pilnametystės su muzika flirtuoti pradėjęs „buvęs tavo vaikinas“ šiandien gali pasigirti tuo, kad jo kūrinius groja britų maestro Andrew Weatherall. Vilnietis turi ir savo radijo laidą „Discordia“, kurią transliuoja Bristolio radijas „Noods“. Metas išgirsti, kaip skamba prodiuserio penktadieniai.

Kinas Trečiadienis, 11 07, 18:00

Lietuvos gastronomijos savaitė: „Atrandant Gastoną“ (Buscando a Gastón) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Pasaulyje yra daug virtuvės šefų. Tik vienas jų yra laikomas nacionaliniu herojumi. Susipažinkite su Gastónu Acurio, Peru pasididžiavimu, ikona ir geriausiu šalies ambasadoriumi. Anot „Washington Post“, Peru sostinės Limos istorija (net ne kulinarijos, o


Lapkritis visa!) yra skirstoma į dvi dalis: prieš Gastóną ir po Gastóno. Era prieš Gastóną buvo kupina tamsos, sutrikimo ir kečupo. Ketvirtadienis, 11 08, 18:00

Lietuvos gastronomijos savaitė: „Michelin“ žvaigždutės: virtuvės istorijos“ (Michelin Stars: Tales from the Kitchen) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Šis dokumentinis filmas prasiskverbia pro blizgantį paviršių ir siūlo nuoširdų, tačiau be galo aštrų ir aktualų žvilgsnį į „Michelin“ žvaigždutes pelniusių šefų ir jų restoranų kasdienybę. Auksiniame gastronomijos amžiuje šis filmas seka neįtikėtinų meniu ir kulinarijos šventyklų pasakas bei kapsto giliai po „Michelin“ gido istoriją, jo trūkumus ir neretai kritinę reikšmę šiuolaikinei maisto kultūrai. Sekmadienis, 11 10, 14:00

Lietuvos gastronomijos savaitė: „Turkiškai“ (The Turkish Way) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Šis nepaprastas filmas kelionių žurnalų stiliumi vaizduoja geriausio pasaulio restorano „El Celler de Can Roca“ įkūrėjų – Roca brolių – gastronominius nuotykius keliaujant po Turkiją. Čia jie susipažįsta su viena archajiškiausių ir įdomiausių virtuvių pasaulyje, išsaugojusių savo autentiką, tačiau mažai kam pažįstamą už Turkijos ribų. Garsieji maisto meistrai ragauja ir analizuoja pagrindinius patiekalus, desertus ir vynus bei supažindina su daugybe jaunų Turkijos šefų gastronominės revoliucijos išvakarėse.

Sekmadienis, 11 11, 18:30

„Kinas bare“ „Godo“, Laisvės al. 89

Operatorius Ridas Beržauskas kviečia pamatyti jo sukurtą dokumentinį filmą „Laimingi žmonės“ ir žada papasakoti apie filmavimą Kolumbijoje. Gruodį filmas dalyvaus Liuksemburgo kino festivalyje.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2018

LAPKRITIS

5 1


Maršrutas Ketvirtadienis, 11 15, 17:00

Filmas-koncertas „Burn The Stage: The Movie“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Jau 16 metų „Scanorama“ kerta visą Europą. Šiemet kruopščiai atrinkti ir sugrupuoti filmai iš 34 šalių suguls į 12 tradicinių „Scanoramos“ programų. Principinės festivalio koncepcijai lieka „Kertant Europą“, „Naujienos iš Šiaurės“, kuriose atsispindi Europos autorinį kiną vienijančios ir mums rūpimos dimensijos: šiaurietiškoji, baltiškoji, lietuviškoji. Platus kontekstas išryškina jų savitumą, skirtybes ir bendrybes.

BTS, arba „Bangtan Boys“, istorija prasidėjo 2012 m. Septyni jaunuoliai netruko tapti tikra K-pop sensacija gimtojoje Pietų Korėjoje, o netrukus – ir Japonijoje. Tačiau tai buvo tik pradžia. Kažkada dar lyginti su „One Direction“, „’N Sync“ ar „Take That“, dabar BTS vadinami didžiausia visų laikų vaikinų grupe pasaulyje. Filmo pagrindu tapo itin populiarus pernykštis grupės koncertinis turas „Wings“. Juostoje taip pat užfiksuoti unikalūs kadrai iš vaikinų repeticijų ir laisvalaikio bei dar niekur neskelbti interviu su visais septyniais grupės nariais. 11 15 – 11 25

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Ketvirtadienis, 11 29, 19:00

TKKF kino klubas: „Tokijo dievaitės“ (Tokyo Idols)

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Merginų grupės ir jų atliekama pop muzika yra giliai įsiskverbusios į Japonijos kultūrą. Kyoko Miyake filmas pasakoja apie japonų pop muzikos dievaitės Rio karjeros kelią ir jos fanus – dažniausiai vidutinio amžiaus vyrukus. „Tokijo dievaitės“ tiria keistą, jaunų merginų seksualumu paremtą, kultūrinį fenomeną, bei hipermodernioje Japonijos visuomenėje vis didėjantį atstumą tarp moterų ir vyrų.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Lapkritis Parodos 10 26 – 11 25

Paroda „Gyvenimas Suomijoje“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

kupini tautinių motyvų ir simbolių. Vienas nutikimas atsispindi kūrinyje „Su meile“ – tai 1934 metais kilusi „žąsų krizė“. Tuometinės vyriausybės nurodymu kiekvienas miestelėnas, priklausomai nuo algos dydžio, turėjo nusipirkti atitinkamą kiekį žąsų... 10 30 – 11 23

Dailės studijos „Vaivorykštė“ tapybos darbų paroda „307“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Daiktai iš Suomijos reiškia ne vien Suomijoje kurtus ir gamintus produktus – jie pasakoja ir apie gyvenimą Suomijoje. Tai, kas suomiui reikalinga ir savaime suprantama, kitur gali atrodyti savotiškai ir stebinančiai. Antra vertus, tam tikri istoriniai tarpsniai, pavyzdžiui, karas, žmonėms atnešė panašių iššūkių. Suomijoje prie šiaurės klimato prisitaikyta ir buitiniu kūrybiškumu, ir moderniomis inovacijomis. 10 26 – 12 02

Evaldo Pauzos paroda „Su meile“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

„Su meile“ yra 2015 m. Kaune vykusios parodos „Ne priklausomi“ tęsinys. Dalis eksponuojamų darbų įkvėpti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio,

Dailės studija „Vaivorykštė“, jungianti dailininkų mėgėjų būrį, įkurta 1946 m. Estetinis auklėjimas, meno pažinimas, profesinių įgūdžių ugdymas, saviraiška – tai svarbiausi studijos tikslai ir darbo esmė. Meilė menui lemia kryptingą studijos darbą, jos narių kūrybinį augimą. Studiją lanko įvairaus amžiaus, profesijų, išsilavinimo žmonės, kuriems tapyba – atokvėpis, pomėgis, kasdienybės įprasminimas.

Sportas Penktadienis, 11 16, 20:00

„Eurolyga“: Kauno „Žalgiris“ – Barselonos „FC Barcelona“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Dar kiek pastiprinęs savo sudėtį „Žalgiris“ toliau žengia „Eurolygoje“. Neabejotina, laukia dar vienas emocijų kupinas penktadienis.

2018

LAPKRITIS

5 3


Maršrutas Šeštadienis, 12 01, 18:00

Nacionalinė ledo ritulio lyga: „Kaunas Hockey“ – Vilniaus „Geležinis vilkas“ Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C

Kiti renginiai

Penktadienis, 11 09, 16:00

Seminaras-dirbtuvės „Gyvieji švytėsiai“ VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Trečiadienis, 11 07, 18:00

Klasikinio Indijos meno festivalis „SurSadhana“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Su „vilkais“ kauniečiai kol kas tvarkosi neblogai. Antrasis „Kaunas Hockey“ sezonas sutraukia vis didesnį sirgalių būrį į ledo areną, vadinasi, vėsu tikrai nebus.

parengė garsi bharata natyam stiliaus šokėja ir choreografė Rajyashree Ramesh (Indija/Vokietija). Muzikinėje festivalio dalyje klausytojai turės unikalią progą išgirsti Manickam Yogeshwaran (Šri Lanka – Vokietija) ir Vidvan V. S. Giridhar (Indija) atliekama karnatik muziką.

Dešimtmečio sukaktį švenčiantis festivalis siekia pristatyti profesionaliausius ir aktualiausius klasikinio indiško šokio ir muzikos atlikėjus pasaulyje žingeidžiam ir išskirtinių estetinių patirčių ieškančiam žiūrovui. Šokio scenoje išvysite net kelių indiško klasikinio šokio stilių bendradarbiavimo rezultatą – šokio spektaklį „Rasa – patyrimo lašai“, kurį specialiai festivalio jubiliejaus proga režisavo ir scenai

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lietuvos bioliuminescencijos entuziastai kviečia ne tik pasiklausyti pranešimų „Bioliuminescencinių ir biofluorescencinių organizmų biologinė įvairovė“, „Fluorescuojančio baltymo įsodinimas į augalo DNR naudojant modernius metodus“, „Šviečiantys šimtakojai ir kas dar?..“, bet ir sudalyvauti šviečiančių organizmų imitacinėse dirbtuvėse. Šeštadienis, 11 10, 12:00

Dirbtuvės „Kaip Kaunas kvepia rudenį?“ Galaunių namai, Vydūno al. 2


Lapkritis Kvepalų namai „Skin Scent“ jau sukūrė aromatus „Kaunas Art Deco“ ir „Kaunas Spring Scent“. Ar žinote, kaip Kaunas kvepia rudenį? Jei nutuokiate, būtinai užsukite ir sudalyvaukite naujo kvapo kūrime.

Šešioliktasis Kauno menininkų namų slemas žada būti dar pilnesnis, o visa kita nesikeičia. Tribūna, kaip visada, atvira tiek senbuvėms (-iams), tiek scenos naujokėms (-ams). Išankstinė registracija: menas@kmn.lt.

Šeštadienis, 11 10, 13:00

Sekmadienis, 11 18, 9:00

Studija „Gamers“, Žemaičių g. 31

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Gatvės šokių kovos „Unleash Your Flava Vol. 5“ Jau penktą kartą Žaliakalnyje veikiančioje šokių studijoje susirungs šviežiausi ir geriausi Lietuvos ir Baltijos šalių šokėjai. Visų stilių šokėjai šoks 1vs1 allstyles kovose, „Open“ ir „Beginners“ kategorijose. Teisėjai išrinks po 16 geriausiųjų abiejose ir suskirstys juos komandomis po du. Po kiekvienos kovos laimėjusi komanda išsirinks vieną šokėją iš pralaimėjusios, kuris prisijungs prie jų komandos, todėl finale matysite jau penkis prieš penkis. 11 11 – 11 25

„Ekskursas: Tarp kultūrų“ Įvairios vietos

Ekskursijų bumą Kaune pradėjusi kompanija grįžta naujam sezonui. Tris lapkričio sekmadienius – Kaunas, atrandamas per skirtingas miesto istorijas ir kultūras. Daugiau informacijos – feisbuke.

Antradienis, 11 13, 10:00

Slemas #16

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„TEDxKaunas 2018“: „Terra Incognita“

Laukia kvapą gniaužiančių pranešimų serija. Tarp renginio pranešėjų šįkart – matematikos, esporto, teisės ir kitų, kai kam netikėtų, sričių atstovai. Trečiadienis, 11 28, 18:00

„Modernizmas ateičiai“: rašymo dirbtuvės Vytauto pr. 58

„Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ – tai ne tik edukacinė, bet ir kūrybinė platforma, kurios pagrindinis tikslas – emocinio ryšio su paveldu kūrimas. „Mes siekiame, kad kuo platesnis visuomenės ratas domėtųsi architektūra ir apie ją kalbėtų, o dar geriau – rašytų“, – rašoma kvietime į dirbtuves, kurias Sandra Bernotaitė ves istoriniame bute. „Kaunas 2022“ feisbuke rasite registraciją – suskubkite, nes vietų skaičius ribotas.

2018

LAPKRITIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„Turiu daug pavyzdžių pergyvenantiems, kad neras darbo pagal specialybę. Vienas iš jų – Carly Fiorina, [vadovavusi] „Hewlett-Packard“. Ši moteris baigė ne ką kita, o istoriją Stanfordo universitete.“ Algirdas A. Avižienis Kalifornijos universiteto (UCLA) ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Edvinas Grin, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gabrielė Gudaitytė, Gunars Bakšejevs, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017Nr. Nr.112 (39) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 LAPKRITIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 LAPKRITIS  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded