KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 GRUODIS

Fotografai

Viršelio iliustracijos autorė Simona Visockytė

2017 12

Vytautas Augustinas (1912-1999) buvo vienas garsiausių fotografų tarpukario Kaune, čia 1933 m. įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą.

1944-aisiais jis pasitraukė į Vakarus. Tikra sėkmė yra tai, kad fotografui pavyko kartu išsivežti 2492 negatyvus, kuriuos, po pusšimčio metų JAV grįžęs namo, padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Policininkas Laisvės alėjoje įamžintas tarp 1933 ir 1939 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

Kuo labiau tobulėja šiuolaikinė technika, greitėja dronai ir spartėja internetas, tuo daugiau nuostabos kelia prieš dešimtmetį ar kelis sukurtos fotografijos.

Įamžinti Pavyzdžiui, paskutinio 2017-ųjų žurnalo numerio viršelį inspiravęs Romualdo Požerskio kadras „Paminklo atstatymas“ sukurtas tokiu nepatogiu metu, kokio istorijoje reikėtų dar paieškoti – tai buvo 1989-ieji, paskutiniai metai prieš Kovo 11-ąją, antrasis metų mėnuo, savaitė iki Vasario 16-osios. Ar sutapimas, kad fotomenininkas jau 1990-aisiais tapo vienu pirmųjų Nacionalinės premijos laureatų?

Siekiant sutalpinti frazę „Kauno fotografija“ į vieną žurnalo numerį, tenka priimti daug nepatogių sprendimų. Tiesą sakant, dėliodami numerio vaizdą, tai supratome labai anksti, todėl požiūrio kampų ir net epochų, kurias spėjome paliesti, skaičių padvigubinome kalbintojų vaidmenį taip pat skyrę tiems, kurie savo gyvenime daugiausia yra foto-

grafai. O kai kalbasi – tiesiogine ar perkeltine prasme – vieno pasaulio gyventojai, erdvė tarp kalbinamojo ir kalbinančiojo pasidaro labai vaisinga.

Dar apie sutapimus. Ar sutapimas, kad iš visų R. Požerskio darbų, kurie verti didelio dėmesio, galerijų sienų ir kolekcininkų investicijų, viršelyje „suskambėjo“ būtent „Paminklo atstatymas“? Ne. Tebūnie tai dar vienas „Kauno bienalės“, tapusios vienu ryškiausių 2017 m. meninių (o ir socialinių) pareiškimų, reveransas.

Likus dienai iki jos atidarymo rugsėjį, kuratorė Paulina Pukytė kalbėjo apie tai, kad norėtų, jog į bienalę ateitų tie kauniečiai, kurie į ją paprastai neina. Tikslas pasiektas. „Laisvė“ vėl laisva. Ar spėjo gimti dar vienas atstatymą įamžinęs kadras?

2017

GRUODIS

3

Festivalio „Kaunas Photo“ „tėvas“ ir vadovas Mindaugas Kavaliauskas metų pabaigos proga surinko ir pakomentavo simbolinį 14-ojo festivalio, kurio darbus ir kūrėjus vienijo vandens tema, kadrų topą.

Vandeningasis festivalis

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Nors oficialiai „Kaunas Photo“ vyksta rudenį, šiemet uždaras, atviras, įprastas ir visiškai netikėtas (VMI, pavyzdžiui!) festivalis tvindė nuo birželio, kuomet pakvietė į „Pliažo sezoną“. Ir tebetvindo – lauko paroda prie a. a. „Merkurijaus“ bus rengiama iki 2018 m. kovo. Beveik metai!

Todėl drąsiai galima sakyti, kad be „Kaunas Photo“ miestas jaustųsi lyg be kurio nors drabužio.

John Trotter „Waiting For The Colorado River“

Kolorado upė – prisiminimų apie vandenį ikona, apie kurią pasakoja Johno Trotterio serija „No Aqua, no Vida“ („Nėra vandens, nėra gyvenimo“). Valstijose ši upė maitina miestus, jų fontanus, baseinus, o Meksikoje vanduo – retai sulaukiamas svečias.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Olegas Truchanas „Gordon River“

www.kaunasphoto.com

Olegas Truchanas – lietuvis ir australas, gamtos mylėtojas ir fotografas, išradėjas ir keliautojas – unikalus fenomenas fotografijos istorijoje. Šio žmogaus darytų vakarų Tasmanijos fotografijų galia sukėlė tikrą gamtosauginės sąmonės audrą, po kurios keitėsi valdžios, buvo kuriamos saugomos gamtinės teritorijos.

Viena jų – Olego Truchano vardu pavadintas Hjuono (orig. Huon) pušų rezervatas.

2017

GRUODIS

5

A M E T O I S E N Ė M 6

Matjaž Krivic „Lithium Mining“

Tai, ką Bolivijos kalnuose fotografuoja slovėnas Matjažas Krivicas, ištiesę ranką rasite savo kišenėje telefone. „Litis – 21 a. varomoji jėga“ yra visuose išmaniuosiuose įrenginiuose: fotoaparatuose, kamerose, kompiuteriuose, naviguokliuose, žaidimų konsolėse, elektromobiliuose. Pastarųjų gamybą pasaulyje padidinus vienu procentu, ličio gavyba turėtų padidėti 40 procentų. Kur čia vanduo? Gavybos vietose gėlo vandens tiesiog nebelieka. Jo vis mažiau su kiekvienu nauju mūsų įgytu išmaniuoju įrenginiu...

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vitus Salošanka „Hoop“

Vituso Salošankos „Kelionė Nemunu“ – lėtas ir atidus žvilgsnis į gyvenimo būdą palei Nemuno krantus autoriaus gimtojoje Baltarusijoje, Lietuvoje ir Kaliningrado srityje. Nors mūsų šalį fotografas nagrinėja per krepšinio lentų ir lankų neišvengiamumo kraštovaizdyje prizmę, pastebėtina, kad tai vienas pirmųjų fotografijos kūrinių, vaizduojančių naujai besiplėtojančių priemiesčių šiuolaikinę, į ateitį kuriančią Lietuvą.

2017

GRUODIS

7

Dorota Dawidowicz „K“

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Meninę rezidenciją festivalyje „Kaunas Photo“ atlikusi lenkų menininkė Dorota Dawidowicz naudoja ankstyvąją fotografijos techniką – šlapio kolodijaus plokšteles. Ji įkurdavo savo fotografijos studiją-laboratoriją prie vandens pakrančių ir taip sukūrė seriją portretų bei žmogiškų peizažų, kurie atskleidė Kauną kaip sporto ir pramogų prie vandens telkinių miestą, rojų baidarininkams, banglentininkams, vandens aviatoriams ir paprastiems paplūdimių lankytojams.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Christine Osinski „Coney Island“

Archipelagas, nebūtinai gulagas.

Christine Osinski (JAV) „Niujorko archipelagas“ – nespalvotas antropologinis pasakojimas apie spalvingo gyvenimo būdo išraiškas, kurios gyvuoja vos per kelias mylias nuo Volstrito. Nors atrodo lyg iš kitų laikmečių, kitų kontinentų. Panašias fotografijas didžiosios krizės laikais galėjo sukurti Kaune gimęs žymus JAV menininkas Benas Šanas.

2017

GRUODIS

9

Jei upė svarbi, jos atributai persmelkia mūsų buitį ir kasdienybę. Tymono Markowskio (Lenkija) „Tėkmėje“ upės beveik nematome. Ji ten, kur mes veikiame, sportuojame, kvailiojame, kaip konstruojame gyvenimą, laisvalaikį, namų interjerus...

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Tymon Markowski „Tėkmė“

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jari Silomaki „Harvey“

Jari Silomaki nuo 2001 iki 2051 m. kasdien kuria po darbą serijai „Mano orų dienoraštis“ ant vienos fotografijos užrašydamas anekdotą, mintį ar aktualiją. Dviem savaitėms projekto vyksmą perkėlęs į Kauną, Jari kai kuriose fotografijose vandens net nerodo. Gal ir gerai, kai kalbama apie uraganus, paskandinusius Karibų salas, Teksasą, Floridą. Būti Kaune sausomis kojomis – tiesiog puikus jausmas!

2017

GRUODIS

1 1

Paolo Woods ir Gabriele Galimberti „The Heavens“

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Rojus būna visokių pavidalų. Dažniausiai įsivaizduojami atributai – smėlėti paplūdimiai su palmėmis. Kai kurie „rojai“ – tiesiog dvigubas dublis. Ir palmės, ir nuo finansinės priežiūros institucijų laisva jurisdikcija. „Rojai. Metinė ataskaita“ – nuodugnus Paolo Woodso ir Gabrielle Galimberti vizualus tyrimas apie svajonių salas tiems, kurių sąskaitos reglamentuotame pasaulyje ankštokos.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Eugenijus Barzdžius „Vask“

Skalbyklos kaip verslo modelis atsirado XX a. pradžioje gausiai lietuvių gyvenamuose Čikagos priemiesčiuose. Negausių skalbinių švarą lydėjo kolosalūs naujai gimusių „švarių“ pinigų mastai.

Praėjus šimtmečiui Eugenijaus Barzdžiaus „Vask“ sociologiniu žvilgsniu stebi nykstančias pasakų miesto Kopenhagos skalbyklas, kurias kaip socializacijos vietas iš miesto centro veja besikeičiantis gyvenimo būdas ir kylančios nuomos kainos.

2017

GRUODIS

1 3

A M E T O I S E N Ė M

Romualdas Rakauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Galvoju, ką aš prisimenu apie šį žmogų arba – ką prisiminti turėčiau? Nesinori rašant pasitelkti manieros, kuri sudarytų prielaidą, kad jo nėra. Jis yra, tik labai sudėtinga su juo pasimatyti.

Gavau tą „viską“ Donatas Stankevičius Nuotraukos iš fotografų archyvų

Kai man buvo užduotas klausimas, su kuriuo iš vyresniosios kartos lietuvių fotografų norėčiau pasikalbėti apie šių dienų aktualijas fotografijoje, aš nė kiek neabejodamas ištariau Romualdo Rakausko vardą. Deja, tuomet net neįtardamas, kad tai padaryti bus taip sunku. Gerą mėnesį skambindavau maestro. Esame neblogai pažįstami, todėl jis niekada nepasakė „ne“ šiai idėjai. Bet nepasakė ir „taip“. Nuolat atidėliodamas mūsų susitikimą, R. R. (taip jis pasirašo savo knygose) sakydavo, kad dėl įvairių negalavimų dabar niekur

neinąs, daug gulinėja ir dažnai jaučia, kad „galva nebe ta“. Galima tai suprasti turint omenyje ir tai, kad tarp azartiško kalbintojo ir kalbinamojo yra gražus 44 metų skirtumas.

Ir dabar dar viduje esu pasiryžęs smagiam dialogui prie kavos puodelio, bet ranka jau rašo tai, ką pavyko aptarti telefonu, kai maestro buvo žvaliau nusiteikęs. Vėliau net skambinau savo ryšio operatoriui ir klausiau, ar galėčiau gauti pokalbio įrašą, bet patarė kreiptis nebent į STT.

2017

GRUODIS

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Taip jau būna. Klausiate, kodėl būtent R. R.? Atsakysiu, kad yra net dvi priežastys. Pirmoji ta, kad, kalbant apie fotografiją, pastarasis yra iš tų, kurie atitinka legendinį posakį „turi akį“. Kai žvilgsnis bėgioja po jaunystėje jo užfiksuotus miesto šurmulio vaizdus, kompozicijas, pagautas situacijas, emocijas ir jų išskirtinumą, abejonių nekyla. Pamenu, prieš keletą metų Laisvės alėjoje stovėjau rankoje laikydamas fotoaparatą ir kalbėjau telefonu. Priėjo maestro, paėmė fotoaparatą ir padarė keletą mano portretų. Tikrai geri. „Turi akį“, jau tada taip pagalvojau. Ir dabar prisimenu tuos kadrus. Tik užtrukčiau mėnesį archyve, kol juos rasčiau.

Kita priežastis yra asmenybė. Pažįstantys R. R. tikrai pasakys, kad tai labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Nestokojantis humoro jausmo ir protingų sąmojų pokalbiui palaikyti. Turėčiau su tuo sutikti, bet kartu nuolat neapleidžia mintis, kad visada šalia fasadinės pusės yra ir toji, kuri nė kiek nepagražintai parodo žmogaus gyvenimą, be jokių „perlipimų per save“ ar išmoktų elgesio normų. Kur gerumas sumišęs su elementariu nuovargiu, o situacijos priverčia būti griežtesnį, nei aplinkiniai galėtų tave įsivaizduoti.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O maestro atsako: „Ėjau su gerumu per gyvenimą ir niekada negavau per galvą. Gal tai kokia genetika? Aš nesugebėčiau būti dviveidis, nebent labai trumpai. Žinai, sunku turėti du veidus.

Sunku nesuklysti, kurį kada rodyti.

Gyvenimas, aplinka labai žmogaus nepakeičia, koks esi, toks esi. Vidus – nepakomanduojamas.

O šaip tai man sekėsi. Atrodo, kad atsidūriau būtent ten, kur gyvenimo man ir skirta. Gavau tą „viską“. Neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs daryti ką nors kita. Tikriausiai ne. Truputėlį rašiau, bet būtų buvę sudėtinga prasibrauti tarp tų literatų grandų.

Nežinau. Jau būdamas universitete, kur baigiau tris lituanistikos kursus, fotografuodavau leidiniams „Literatūra ir menas“ bei „Mūsų gamta“. Man tikrai sekėsi. Susiklostė aplinkybės, kad gavau butą Kaune ir galimybę dirbti žurnale „Nemunas“. Lenkiu kepurę prieš jį. Visi tie žmonės, kuriuos sutikdavai ir turėdavai galimybę pabendrauti... Ir ne akimirką – po kelias valandas. Visi jie buvo gilios ir savitos asmenybės.

Buvo labai įdomu. Kasdien jaučiau malonumą dirbdamas. Taigi tikrai galiu save apibūdinti, kaip J. Grušas rašė, kad „laimingasis – tai aš“.“

Donatas StankeviÄ?ius / Asmeninio archyvo nuotr.

2017

GRUODIS

1 7

A M E T O I S E N Ė M

Nuolat kartojat, kad jums sekėsi. Bet gal prie to prisidėjo ir laikmetis. O ir konkurencija buvo mažesnė. Kaip manote, ar lengva dabar būti fotografu?

Be jokios abejonės. Buvo labai geras laikas. Su fotografija susijęs dalykas – paroda ar koks albumas – visiems buvo įvykis. Buvo daug susidomėjimo. Buvo poreikis tokios fotografijos.

Ir leidyklos laukdavo – tik duok. O dabartinis laikmetis tai, sakyčiau, toks „užmušantis“, kai jaunas žmogus mato, kiek visko prileista, kaip perpildyta erdvė. Atrodo, kad jam gali ir rankos nebepakilti. Kaip jaunikliui Donatui pačiam atrodo?

Aš lygiai tos pat nuomonės. Kvailesnį apima neviltis, protingesniam įsijungia savikritika. Tik išskirtiniais atvejais atsiranda kas nors, ko neveikia tie išoriniai informacijos srautai.

Jo jo, talentas turbūt yra stebuklas.

Kažkoks protu nepaaiškinamas dalykas, kaip tie talentai išlenda, susiformuoja ir kaip jiems būna duodama kryptis.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O kaip jūs tą kryptį įgavote, kas jus suformavo? Ir kuo šiuolaikiniam kūrėjui reikėtų domėtis?

Galiu pasakyti, kad visai nesidomėjau, kas fotografijoje padaryta, arba labai mažai. Mane žavėjo tie tikrieji menai, pavyzdžiui, tapyba. Atsimenu, pasisekė tais laikais su menininkų grupe išvažiuoti į Italiją. Kažkiek tų pinigėlių tuomet skirdavo buvimui, tai, žinok, už visus juos prisipirkau klasikos – Botticelli, Raffaëlli…

Fotografijos albumų gal ir buvo, bet aš į juos net nepažvelgiau.

Paminėjote „tikrą jį meną“. Nesunku suprasti, kad galbate apie klasikinę dailę. O, kalbant apie fotografiją , ar dar yra reikalinga tokia, kuri buvo ir gal dar yra laikoma menine?

Manau, kad ji buvo ir bus. Priėjimas skiriasi. Mano laikais daug kas atėjo iš žurnalistikos. Kažkuria prasme darė tai, ko tuometinė spauda reikalavo, bet kartu pasidarydavo ką nors sau, ir tai jau buvo laikoma kūryba.

Dabar turbūt irgi žmonės daro tai, kas suprantama plačiajai visuome-

nei, tam, kad išgyventų, o kuria kitus dalykus išskirtinai dėl savęs, kas vėliau kartais įgauna ir tą meninį svorį.

Taip, dabar truputį kiti laikai.

Vien ką duoda skaitmeninė era.

Kaip manote, ar tai padeda, ar kenkia fotografijai. Ir ar ilgainiui rasis kažkas, kas pakeis skaitmeninę fotografiją? Turite tokią ateities viziją?

Aš, ačiū Dievui, neperėjau prie to, jau nebereikėjo. Bet vis dėlto manau, kad puikus dalykas ir kad nelabai kas skaitmeninę fotografiją galėtų pakeisti. O gal? Gal atsiras kas nors tokio, kad tik akimi pamatei – pach, ir pasidarei? Velnias žino. O šiaip tai visas tas darbas… Aš pats viską dariau. Ir juostas ryškinau, ir spausdinau, ir retušavau, tai galiu pasakyti, kad tai kūrybiniam procesui nieko nei prideda, nei duoda. Praktiškai skaitmeninė fotografija labai patogi, kai be jokio ryškinimo pamatei, po to atsirinkęs ištrynei, ko nereikia. Galbūt kalbu tai manantiems, kad anksčiau tik išskirtinį kadrą

nuspausdavai. Nė velnio. Aš ir daugelis kitų „šaudydavom“ krūvas juostų. Daug ką reiškia dalis sekundės, tai jeigu galvosi, ar čia spausti jau, ar dar pataupyti, nieko nebus. Tik įdomiausia, prisiminus tuos savo geruosius kadrus, kad, rupūže, vis dėlto būdavo tas pirmas geras. Po to dar spėdavai keletą padaryti toje situacijoje, bet pirmas būdavo prasmingiausias ir įdomiausias.

Yra toks posakis, kad nusipirkęs smuiką dar netampi smuikininku. Fotografijoje, atrodo, jo pritaikyti negalime. Bet, vis dėlto, gal palinkėtumėte ką nors tiems, kurie nori tapti fotografais? Ar verta tapti? Ar gal kaip tik atkalbėtumėte juos nuo to?

(Juokiasi.) Matai, tikrai, juo yra gimstama. Ką tu man galėjai pasiūlyti? Muzika kokią ar dar ką nors (juokiasi)? Ne. Čia yra paprastas daykas. Jeigu tau iš vidaus yra duota ir užkoduota, tai prasiveržia. Galima labai norint ką nors išspausti, bet tai niekada neatrodys išskirtinai ir bus labai „pritempta“.

2017

GRUODIS

1 9

A M EĖ TT E OI IN U S A E K N Ė M

Fotografas Artūras Politovas ne kartą per pokalbį pabrėžė, kad nemėgsta iščiustinimų ir per akivaizdžios kokybės.

Būtent todėl nė minties imti perrašinėti jo žodžius, „tempti“ juos prie norminės kalbos. Ir platesnės įžangos čia iš tiesų visai nereikia.

„Man studija yra šermenys“ Artūras Bulota Artūro Politovo nuotr.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Autoportretas

2017

GRUODIS

2 1

A M E T O I S E N Ė M

Kada galima pradėti save vadinti fotografu?

Daug priklauso nuo to, ką esi nuveikęs fotografijoje. Ar duodi peno pilkai liaudies masei, ar esi įvertintas fotografijos guru ir mokytojų. Kalbant apie dėmesį feisbuke, man nereikia tūkstančio like’ų, svarbu, kad būtų du trys iš tų fotografų, kuriuos aš pats dievinu.

Ar manai, kad dar liko, ką fotografuoti?

Sunkiai, bent jau man – sunkiai.

Pradėjau rimtai fotografuoti prieš keturis metus ir nuo to laiko po žanrus nešokinėjau. Taip ir liko portretai, kartais su mobilka pažaidžiu.

Tiesiog dokumentuoji aplinką?

Taip taip, pakeliui, daugiausia pakeliui.

O kaip galima dokumentuoti portretą?

Surengi sesiją, kartais mokamą, kartais nemokamą, jeigu žmogus neturi pinigų. Aš visada sakau: pas mane labai brangu arba už dyką. Pas mane „žiauriai“ brangu, nes aš sveikatą atidaviau per keturis metus. Pats žinai: nugara, akys – viskas kenčia per fotografiją, kai prie kompiuterio tenka tiek sėdėti. Žmonos ar draugės vietoj su savimi negyvenčiau, vien dėl to, kad fotografija tapo mano gyvenimo pagrindu, viskas aplinkui pamiršta, man tai – kaip narkotikai.

Kiek skiri laiko darbui?

Kiek skiriu laiko? Net dabar, kalbėdamasis su tavimi, galvoju apie por-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tretą, apie fotografiją. Galima sakyti – ištisai, kiaurą parą, tai kaip kazino, kaip narkotikai.

O grįžtant šiek tiek atgal – kiek laiko jau fotografuoji?

Fotografavau kaip ir visi žmonės žemėje – baliai, gimtadieniai, vaikų gimimai. Vėliau pajudėjau meninės fotografijos link. Dabar jau viskas kitaip. Galima sakyti, užsikrėčiau fotografija vien per feisbuką, matydamas daug gerų darbų. Vien dėl to ir pradėjau. Anksčiau dundukas buvau, nesuprasdavau spalvų, kas spalvota, gražu, gražios mergos, o dabar jau turiu visai kitą pasaulėžiūrą fotografijos.

Pasakyk, kas tau yra gera nuotrauka? Iš ko ji susideda? Kaip dabar matai?

Kaip matau dabar? Kuo mažiau kokybės, kuo mažiau iščiustinimų.

Dabar kokius porą metų matau taip.

Pasakysiu taip, žurnalų „Žmonės“ ir „Stilius“ jau tris metus neskaitau.

Vien dėl fotografijų. Man neįdomu, negaliu žiūrėti. Nu tos pakazuchos, supranti, ir išdirbimai tų nuotraukų, išlyzinimai. Aišku, čia reikia visiems šito dalyko, reikia, bet aš pats... Nespalvotai fotografijai pirmą vietą skiriu. Juoda ir balta yra viskas.

Nes gryna tada viskas, neturi už ko pasislėpti?

Ne, nesimakaluoja spalvos. Nors aš ir su spalvom pasižaidžiu, ten pagiria mane tie gurai, žinai. Nu mano spalvų matymą, kad nesipjautų, de-

rintųsi. Jeigu juosta fotkinčiau, ieškočiau tik su pasibaigusia garantija, supranti?

Kad duotų įdomumo?

Nu jo, kaip tau pasakyt, kad tokį retro duotų. Skaitmena klasiką nužudė. Geriausi fotografai lietuvių, geriausi fotografai pasaulio. Prieš keturis metus aš net nežinojau, kas tas Sutkus yra, nežinojau išvis. Jokio fotografo nežinojau. Rakauską žinojau, kad mergas nuogas fotkina. Viskas, vienintelį Lietuvoj žinojau. Prieš tris keturis metus.

O dabar? Pasakyk, kas yra tavo topai?

Gurai? Nu užvedė mane stipriai ant fotografijos amžiną atilsį Aleksandras Pilko, žydų fotografas. Jis Ukrainoje gyvenęs, amžiną atilsį jau, pernai mirė. Mano mokytojas jis, skambindavomės, jis mane mokindavo. Tekstūrėles kaip uždėt, žinai. Dramatizmo jis turi daug. Ir pas mane likę tokio, žinai… dramatizmo.

Man patinka tokios nuotraukos, toks stilius.

Danisevičius – dievas. Lietuvos. Ramūnas Danisevičius man numeris vienas. Viskas. Jo matymas, nuotraukų pavadinimai. Atrodo, iš šūdo… nieko ten toj nuotraukoj nėra, pavadinimą kaip „kala“ – žvengiu už pilvo susiėmęs paskui. Bendrauju su juo.

Antanas Sutkus tai vienareikšmiškai. Irgi davė man jo kūryba stimulo, postūmio į priekį. Bijau, kad dar kažko nepaminėjau...

Va, yra londonietė – Jonė Reed. Va ten tai darbai. Pakirto mane, aš ją neseniai radau, prieš kokius metus laiko. Biškį nužudė mane, supranti... nužudė kaip entuziastą.

Kokių ieškai modelių?

Pradėjau fotkinti gimusią anūkę.

Tada – moterys. O dabar viskas.

Jau tokį kaip tu pagavęs už barzdos tempčiau fotkint. Geras personažas.

O kaip tu dirbi su modeliu?

Draskau. Pamatytum – pabėgtum.

Supranti, aš chamavoju. Kai nieko nevyksta, pradedu ir rėkti, ir keiktis, kad emocijos kadre būtų. Pravirkdęs nesu, gal pamato iš mano gatvės kalbos, gal pripranta iškart prie mano tono. Nu kaip, čia, jeigu matau, kad nepagaunu rezultato, tada prasideda šūkavimai.

Kaip manai, ką feisbukas padarė fotografijai? Ką gero ir ką blogo?

Blogo padarė tai, kad atima laiko.

Pusantro mėnesio iškentėjau, bet vėl įlindau. Dabar neseniai. Nu kaip kazino. Kaip kokainas. Žiauru. Bet jeigu ne feisbukas, nu nebūčiau žinojęs, kad ta fotografija yra. Nesidomėjau, nei aš į bibliotekas eidavau, nei į parodas eidavau. Neįdomu išvis buvo. O paskui po biškį, po biškį.

Ai, nepaminėjau, nuo ko pradėjau fotografuot. Anūkė gimė. Aš pats savo nuotraukų tik keletą turėjau labai mažiuko. Pagalvojau, anūkę reikia fotkinti, ir užsikabliavau. Paskui, už kokių poros metų į www.efoto.lt nulindau. Ten pradėjo gerai sektis.

2017

GRUODIS

2 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Ramūnas Danisevičius / Artūro Politovo nuotr.

Girti pradėjo visi. Aišku, labai nemėgstu, kai giria. Toks kažkoks nepatogumas yra. Dėkoti irgi nemėgstu. Ojezau, pasiūlo į geresnį lygį tą nuotrauką, niekad nedėkoju. Aišku, gal čia chamskai, kad nedėkoju, bet negaliu per save peršokt jau. Ir kai giria, labai nepatogiai jaučiuosi.

Skelbi daug feisbuke ir instagrame?

Jo jo, instagrame daugiau, feisbuke irgi įdedu, sakau, su pertraukom.

Va, pertrauką padariau, visi pradėjo klaust, kur dingęs, ir vėl bim. Tai va, kas liečia like’us, sakau, man reikia dviejų trijų, man daugiau gali nebūt.

Keliaudamas fotografuoji?

Taip, kiek keliavau, tiek fotkinau. Ir personažų ieškodavau gatvėje. Kelionės tašė 15 kg sverdavo. 300-ukas, 85-ukas, D4-as, objektyvų keturis penkis įsimesdavau, nors tik porą naudodavau. Geriausiai man pavykdavo su 300-uku. Ir sesijoj gerai, „ištaško“ viską „žiauriai“, ir žmonės labiau atsipalaiduoja, kai aš toliau, dėl to dar gerai. Tai va, daugiausia naudoju 85-uką ir 300-uką.

O tu turi savo žinią , kurią perduodi?

Metai bėga, man jau 52, tas gyvenimas toks linksmas mano buvo, supranti, mergos, mergos, pinigai, va toks visas, liuks gyvenimas buvo.

Dabar 52 metai, tai jaučiasi ir fotografijoje turbūt, tokia drama, ir dar tas Aleksandras Pilko man ir mano kūrybai padarė tokią įtaką, dramatizmo įnešė. Klausdavau jo apie techniką, tekstūras. Sako, eini gatve, matai kokį asfaltą įtrūkusį, sieną kokią – ir fotkini, kad turėtum savo tekstūras, o paskui naudoji.

85-ukas – išvis toks portreto standartas.

Taip, taip, 70x200 dar geras, o fotkint fotkinu dabar daugiausia su mobiliu.

Retai kada dabar su fotiku.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bet dabar nesikabinu už tų manipuliacijų. Daugiau, kad gryna būtų.

Su mobilka pažaidžiu, „Pixar“ ir panašiomis programėlėmis – ten jų visokių yra, gali visko prigalvot. Dar Albertas Pocėjus irgi, man jo darbai taip iš dalies patinka, bet jis irgi padarė įtakos fotografijai mano – kas liečia mergas, tą padraskymą tokį, tai jis man davė. Vieną kartą buvau 5 valandas pas jį. Pas vienintelį ir buvau. Bet nesigailiu. Štuką litų atidaviau, net nesigailiu.

Ką pasakytum žmogui, kuris tik pradeda fotografuoti?

Aš tai iškart į klasiką nerčiau, klasikinius darbus, geriausius pasaulyje.

Bet, aišku, Lietuvoj iš meninės fotografijos, meninio portreto neuždirbsi. Be šansų. Uždirbsi iš popso. „Žiauriai“ nemėgstu nėštukių fotografijų. Vestuvinių nemėgstu.

Krikštynų nemėgstu. Nežinau, kodėl, negaliu žiūrėti. Retai kada pats palaikinu vestuvines nuotraukas, nėštukių išvis praleidžiu. Kaip dabar madoj tas nėštukes fotkint, o aš negaliu žiūrėt. Konservatorius dėl šito klausimo. Arba galėtų bent į viešą erdvę neduot. Nu, aišku, žmonės reklamuojasi, nori klientūros, dėl to ir deda. O tokie storžieviai konservatoriai kaip aš negali žiūrėt. Ne vienas aš esu, kuris žiūri kreivai į komercinę fotografiją.

O kaip tu žiūri į peizažą?

Tik minimalistinis. Jokių daug spalvų. Jokių ten plastmasinių tų nubėgimų vandens, negaliu žiūrėt, jau per gerklę eina. Žvaigždučių tų danguj su išlaikymu irgi negaliu žiūrėt. Va, peizažistas yra geras lietuvis, Vokietijoj gyvena, Rolandas Urbonavičius.

Papasakok apie šviesą. Mėgsti natūralią šviesą , taip?

Taip. Turiu draugelį Irmantą Korelavičių, pas jį į studiją galėčiau eiti kiekvieną dieną fotkinti. Jis mane pamato susiraukusį ir viskas, sako, supratau. Tiktai natūrali šviesa.

Tiktai.

Kas tau svarbu kalbant apie šviesą? Ko tu ieškai?

Nieko aš neieškau. Man gal išeina.

Nei aš žiūriu, nei ką. „Varau“ pagal intuiciją, ir viskas. Dar pakalba kartais, kad man išeina ta kompozicija. Nei tų kompozicijų žiūriu, nieko, nieko.

Toks Ilja Sivakoffas, vestuvininkas, profų lygis, klausia – kaip tu padarai? Sakau, nieko nežiūriu. Ir paskui paskaičiau vieno prancūzų gero klasiko, nepamenu pavardės, mintį – jis irgi sako nežiūrėti į kompoziciją.

Dabar seniai fotkinau, jau kokių porą mėnesių nefotkinau. Archyvai pilni guli netvarkytų nuotraukų.

Tuo metu atrodo šūdas, nieko gero, o dabar sėdi, tvarkai, redagavimas – 70 proc. sėkmės.

Kas liečia kadravimą, aš vapšė glušas. Viskas kompe, kūryba prasideda kompiuteryje. Failą pasiimi ir pradedi žaisti su juo, tekstūrą gal užmeti kokią, nespalvotai, šviesą dirbtinę kartais padarau, kurios reikia. Kai kur užtamsini, kai kur pašviesini.

Nekreipiu dėmesio į aštrumus. Gali man neryškus biški būt, kaip ten tas, nubėgęs kaip akys gali fokusas būt. Matai, gal dėl to, kad aš parodų nedarau. Parodą daryčiau, iškart išlįstų galai, ko čia per telefoną, per kompą neįžlibinsi.

2017

GRUODIS

2 5

A M E T O I S E N Ė M 2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, – juokiasi A. Macijauskas prisiminęs savo repliką po kolegos Antano Sutkaus kadaise išsakyto komplimento, neva jis fotografuoja taip gerai, kaip prancūzų klasikas Henri Cartier-Bressonas.

Kaip kaunietis Aleksandras tapo Macijausku Artūras Morozovas Autoriaus nuotr.

2017

GRUODIS

2 7

A M E T O I S E N Ė M

Siauromis Aleksoto gatvelėmis prieinu Pievų gatvę. Aleksandras plačiai atveria savo namų duris, pakviečia vidun ir paprašo likti su batais, nes namuose vėsu. Šalia esančio kambario plokštumos nuklotos fotografijomis – čia maketuojama knyga kitam žinomam fotografui Edmundui Kolevaičiui. Pastaraisiais metais savo kolegoms A. Macijauskas sudarė daugiau nei dvidešimt knygų, o fotoaparato į rankas beveik neima: „Lakstyti gatvėmis energijos nebeturiu, o debesų ir paukštukų fotografija manęs nedomina.“ Kaip turbūt dauguma kauniečių, užaugau su A. Macijausko ir jo kartos humanistų fotografų darbais. Žymųjį „Ratą“ bei serijas „Veterinarijos klinikos“, „Lietuvos turgūs“ žinau mintinai. Šis fotografijos klasikas, kaip fotožurnalistui, buvo ne tik vienas mokytojų, bet ir didelis autoritetas dėl savo drąsos laužyti fotografijos taisykles ir kalbėti nepataikaujančiomis žiūrovui temomis.

Puikiai pamenu, kaip anuomet mane, dar moksleivį, per vieną parodos atidarymą Kauno fotografijos galerijoje užkalbino A. Macijauskas. „Tai tu irgi fotografuoji?“, – rodydamas pirštu į man ant kaklo kabantį „Zenitą“ paklausė jis. Iš to jaudulio likusio mūsų pokalbio nepamenu, bet eidamas iš galerijos stebėjausi, kuo fotografijos klasikui gali būti įdomu kalbėti su fotografu paaugliu.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaunas ir fotografija man visuomet buvo susiję. Pradėjęs domėtis ja, gyvenau tarsi rojuje – eidamas Vilniaus gatve sutinku Romualdą Rakauską, Romualdas Požerskis pakviečia į savo studiją A. Mapu gatvėje, o galerijoje užkalbina pats A. Macijauskas. Kaune gyvieji klasikai yra išties gyvi, jie yra pasiekiami ir atsako į tavo klausimus. Taip gali jaustis dalimi reikšmingos bendruomenės, kurią sėkmingai toliau kuria Fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius.

Interviu sąmoningai nesiruošiau, nes žinau, kad pokalbiai su Aleksandru visuomet nuveda į netikėčiausias temas. Vis dėlto užsirašiau keletą dalykų, kurie labiausiai domina ir mane patį – apie fotografiją ir šeimą, pažintį su Lietuvos žmogumi, įkvėpimus ir iškvėpimus, ir, žinoma, Kauną.

Mano nuostabi žmona „Mano draugai netikėjo, kad aš galiu tapti šeimos žmogumi. Žinote, aš taip pat. Tai buvo didžiulė meilė.

Supraskite, aš visuomet buvau prieš visas taisykles, taip pat ir prieš santuoką. Buvau „žiaurus“ anarchistas.

Bet viską pakeitė meilė“, – dvidešimtmetį save prisimena fotografas ir priduria, kad tuomet gyvenime jau buvo patyręs labai daug.

Su savo žmona medike Nijole Aleksandras susipažino vienuose Kauno šokiuose. Dėl jos dėmesio teko pakovoti gal pusmetį, tačiau juos vienijo pomėgis šokti: „Kaunas tuomet buvo pilnas šokių salių.“

Po metų draugystės pora nuėjo „susirašyti“ ir tik tada jis nuvažiavo pažindintis su uošviais. Pasiteiravus, kas pasikeitė po santuokos, atsako akimirksniu: „Žinote, atsirado baimės jausmo.“ Santuoka privertė subręsti ir tapti atsakingesnį, o žmona pati A. Macijauskui į rankas įdavė fotoaparatą ir paskatino tobulėti.

Kuomet fotomenininkas pradėjo kurti savo žymiuosius ciklus, buvo priverstas įsigyti automobilį ir su juo keliauti po įvairius Lietuvos turgus.

Kartu su juo vykdavo ir šeima. „Žmona pritepa sumuštinių, dar neprašvitus sėdame į mašiną, miegančius vaikus suguldome ant galinės zaparožiečio sėdynės ir lekiame į, tarkim, Mažeikius. Kol aš fotografuoju, žmona su vaikais vaikštinėja. Tai buvo puikūs laikai. Ne tik man – šios kelionės vaikams yra vienas smagiausių vaikystės prisiminimų“, – tikina fotografas ir priduria, kad jį visuomet labai palaikė Nijolė. Dažnai šeimos santaupos buvo skiriamos Aleksandro fotografijai ar knygoms leisti. „Mano žmona – nuostabi“, – pokalbio metu vis kartoja Aleksandras.

Talentas ar juodas darbas Bendraudamas su A. Macijausku, nustembu, nes visuomet kalba nuo fotografijos labai greitai pasisuka link literatūros, mėgstamų rašytojų cita-

vimo. Tad smalsauju, kas gi jo kūrybingumui darė didžiausią įtaką. „Tėvų, senelių auklėjimas, kuris atvedė prie svarbaus supratimo apie literatūros svarbą. Ją skaičiau visą gyvenimą, net jaunystėje sėdėdamas kalėjime. Mokykloje pasitaikė geri mokytojai, kurie sugebėjo įtraukti į įvairią saviveiklą. Turėjau ir kitą pusę – tai gatvės patirtis, už kurią, deja, ir patekau į cypę.

Visą gyvenimą manęs neapleido smalsumas, noras pažinti. Tam puikiai tiko žurnalistinė veikla, kuri labai praplėtė akiratį – važiavau į netikėtas vietas, pažinau įdomių žmonių“, – prisimena kadaise spaudoje dirbęs klasikas. Jo noras laužyti taisykles atsispindėjo ir fotografijoje – A. Macijauskas buvo pirmasis, kuris ėmė nuosekliai fotografuoti su vaizdą deformuojančiu plačiu objektyvu, rinktis tuomet nepateisinamus rakursus.

Fotografas įsitikinęs, kad didžiausias fotografo priešas yra „ponas tinginys“. Nors Aleksandras sako, kad fotografui ypač svarbus prigimtinis formos jausmas, paklaustas apie įkvėpimo paieškas, jis šypteli: „Norint ko nors pasiekti, reikia labai daug juodai dirbti. Geriausias įkvėpimas yra kryptingas darbas ir tobulėjimas.“ A. Macijauskas mini ir kitą labai svarbią aplinkybę kūrėjui – tai buvimą bendruomenėje.

2017

GRUODIS

2 9

A M E T O I S E N Ė M

Žaliakelnis Kaunas Žymioji Lietuvos humanistų fotografų karta yra siejama su Kaunu ar jo rajonu. Teiraujuosi Aleksandro, ką jam ir jo kūrybai reiškia šis miestas.

Pašnekovas nieko neatsakęs pakyla nuo kėdės, lentynoje suradęs savo knygą atverčia vieną iš puslapių ir beda pirštu į savo rašytą dedikaciją miestui: „Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu. <…> Vandeningas žaliakelnis Kaunas pasirodė dėkingas kūrybai, nes čia gyvena visuomet viskuo nepatenkinti, kovingiausi Lietuvos piliečiai, amžini visokių revoliucijų šalyje iniciatoriai. Ir šiandien jiems laisvė nepakankama, netobula, nesoti. Ir mano kūryba labai netobula.“ Sugrįžęs prie mano klausimo apie aplinkybes, formavusias jo kūrybinę asmenybę, papildo, kad jį, be abejo, formavo ir tarpukario tradicija: „Tarpukaris Kaunui davė labai daug.

Mes manėme, kad esame fotografijos pionieriai. Iš tikro mes tik pratęsė-

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

me Kolupailos, Buračo, Daugėlos, Karpavičiaus darbą. Turėjome galimybę semtis iš prieškario fotografų ir buvom paveikti to laikmečio kultūrinio palikimo.“ Bendraujant su A. Sutkumi, R. Rakausku ir kitais žinomais fotomenininkais visuomet pabrėžiama bendruomenės svarba. Niekas iš jų nekalba vien apie save, kaip nepriklausomą kūrėją. Tam antrina ir A. Macijauskas: „Mes greit supratome bendruomeniškumo galią – jei kuriam nors padėsime išeiti į pasaulį, jis ir mus ten atsives. Visuomet, siųsdami savo fotografijų į užsienį, įdėdavome ir kolegos darbų. Mes vieni kitiems padėdavome gyventi. O kai jau gyveni, galima ir kurti. Beje, mums labai pasisekė, kad turėjome A. Sutkų ir jo ypatingą derybininko talentą.“ „Kitas dalykas, kas mus vienijo, – tai laisvės troškimas. Laisvė yra nuostabus dalykas, apie ją mes visi svajojome“, – šypsosi vienas žymiausių visų laikų Lietuvos fotografų.

2017

GRUODIS

3 1

Modernizmas ateičiai Žilvinas Rinkšelis ir Vaidas Petrulis „Kaunas 2022“ paveldo platformos kuratoriai Martyno Plepio („Ekskursas“) nuotr.

2 2 0 2 Ė N I K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame tapti pirmą ja paveldo bendruomene, kuri taptų lygiaverte dalyve priimant sprendimus ir nustatant paveldo vertę. Tai galimybė ne tik mums, bet ir mūsų gyvenamai ir rūpimai aplinkai. Kad tai pasiektume, reikia, atrodytų, visai nedaug – pakeisti savo požiūrį į paveldą ir ryšį su juo.

3 2

Emocinis prisirišimas Emocinis prisirišimas – viena būtiniausių sąlygų paveldo vertei sukurti. Tačiau kol paveldas yra suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip trikdis, pokytis tampa sunkiai įmanomas.

Nors žinia apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą vis labiau skamba svetur, ji pačių miestiečių vis dar nėra visuotinai suvokiama kaip savaime suprantama vertybė. Be šio suvokimo būtų sunku įsivaizduoti kaunietiškojo modernizmo galimybę tapti Pasaulio paveldo sąrašo dalimi, apie kurią vis daugiau girdime.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Požiūrį lemia daugelis įvairių priežasčių. Viena jų – gana trumpa laiko distancija. Tikriausiai niekam nekiltų klausimų dėl viduramžių pilies įpaveldinimo, tačiau daug kam natūraliai kyla klausimas, kokią vertę turi į registrą įtrauktas, sovietmečiu sukurtas ir Kauno modernizmo mokyklos įkvėptas KTU studentų miestelis. Tam iš dalies įtakos turi ir kiekvieno iš mūsų estetinis suvokimas.

Tačiau grįžkime prie tarpukario.

2017

GRUODIS

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 4

Kasdienybės dimensija Kaip ir kitur pasaulyje, XX a. pr. Kaune modernizmas daug ką keitė iš esmės ir tai nebuvo vien tik architektūros stilius. Pavyzdžiui, šiandien taip vertinamas ir pasauliui įvairiomis formomis pristatomas Kauno centrinis paštas, anuomet prabilęs nauja architektūros kalba veikiausiai buvo suprantamas ir patiko toli gražu ne visiems, tačiau niekas neabejojo jo kaip pastato ir jame įsikūrusios įstaigos modernumu. Čia buvo sudarytos šiuolaikiškos ir higieniškos darbo sąlygos: dideli, į pietus atgręžti langai užpildydavo patalpas šviesa, o plokščio stogo terasa suteikdavo galimybę grožėtis miesto vaizdais ir pasimėgauti grynu oru. Čia buvo galima pavalgyti įstaigos valgykloje, po darbo nusiprausti duše ar net apsikirpti pašto kirpykloje. Modernizmas pirmiausiai siekė patogių ir šiuolaikiškų gyvenimo sąlygų kasdienybėje. Šiandien, Kauno tarpukario architektūrai tapus vertybe, turime suvokti, kad jos unikalumą kuria ne tik pavieniai pastatai, jų stilistika, bet, svarbiausia, jų kiekis.

Pats modernizmo reiškinys svarbus tuo, kad, anuomet persmelkęs kasdienybę, reikšmingas jis liko ir mūsų šiandienai.

kiantis per daugiau kaip 6 000 kasdienybės jungčių. Šiuose pastatuose mes šiandien gyvename, dirbame, pietaujame, siunčiame ir atsiimame siuntas, studijuojame, mokomės, gydomės ir kuriame. Būdami naujakuriais arba svečiais šiuose pastatuose, mes turime ne tik prisijaukinti aplinką, bet ir atsakingai pritaikyti savo poreikiams tai, ką unikalaus sukūrė kiti.

Kauno kaip sostinės statusas (1919– 1939) išprovokavo didžiulį statybų bumą, per kurį buvo statomi valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, biurų pastatai, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir t. t. Dėl palankių istorinių aplinkybių šis tankus paveldo sluoksnis išliko iki mūsų dienų vis dar mažai pakitęs, išlaikęs gausybę autentiškų detalių. Svarbu pabrėžti, kad modernizmo paveldas – ne tik bažnyčių, muziejų, teatrų lankymas ypatingomis, oficialiomis progomis, jis yra aplink mus kadien, pasireiš-

„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslas – tapti modernios paveldosaugos laboratorija, kurioje į sprendimų priėmimą įtraukiamos visos suinteresuotos grupės. Tai paveldo vadyba, kurioje stengiamasi bendradarbiauti su visuomene, siekiant suderinti paveldo išsaugojimą ir visuomenės poreikius, kad paveldas netaptų draudimu, bet privilegija, galimybe ir gyvenimo kokybę užtikrinančiu veiksniu. Kaip ir šiuolaikinės sostinės atveju, tai, kas apibūdinama modernizmu, neturėtų tapti jam priešinga nostalgijos

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno tarpukario modernizmas – tai didžiulis paveldo sluoksnis ir turtas, kuris gali būti įdomus pasauliui tiek, kiek jis bus įdomus ir aktualus mums patiems. Kauno siekis tapti UNESCO pasaulio paveldo dalimi nėra įmanomas be mūsų visų bendro įsitraukimo.

Modernybė kaip šiuolaikiškumas „Kaunas 2022“ pasirinko atsiriboti nuo laikinumo ir siekti šiuolaikiškumo. Tai įpareigoja dideliems pokyčiams ne tik mieste, bet ir mūsų mintyse. Kaip anuomet modernizmas buvo didžiulio miesto pokyčio ir raidos variklis, taip ir šiandien jis neturėtų tapti įmuziejinta vertybe, o būti įkvėpimo šaltinis šiuolaikiškai jo išsaugojimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms strategijai.

Individualūs, kiekvieno iš mūsų kuriami reikšmių žemėlapiai gali tapti puikiu dokumentu, nusakančiu unikalią miesto dvasią ir nuolat besikeičiantį jo charakterį, ir tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu kūrybai. Pirmasis uždavinys norint žengti toliau – nuolat veikiantis koordinacijos centras.

Platforma, kurioje bendroms diskusijoms, idėjų dirbtuvėms susitiktų įvairių sričių profesionalai, savininkai, paveldo bendruomenė, kultūros iniciatyvų atstovai.

Jau 2017 m. gruodį pasirodysianti svetainė kviečia įvairias paveldo išsaugojimo ir viešinimo iniciatyvas kurti bendrą turinį ir jį pristatyti atviroje platformoje, veikiančioje socialinių tinklų principu: reaguojant į turinį ir išreiškiant nuomonę komentaruose, balsuojant už patinkančią informaciją, patiems keliant nuotraukas ir įdomias istorijas. Taip visuomenė bus skatinama dalyvauti diskusijose ir kurti turinį, kartu ugdant jos sąmoningumą gyvenamosios aplinkos ir kultūros paveldo atžvilgiu. „Mūsų kuriama platforma unikali tuo, kad bus gyva ir visiškai atvira.

Tai bus vieta, kur visi galės rašyti žinutes, kelti nuotraukas, komentuoti ir balsuoti. Akivaizdu, kad moderni informacijos vartojimo forma – tai

aktyvus bendravimas, kur kiekvienas nori išsakyti savo nuomonę, išprovokuoti naują diskusijos tėkmę.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai su „Kaunas 2022“ atstovais prisėdome prie stalo ir išsitraukėme sąsiuvinius, tapo aišku, kad tai bus visų Kauno gyventojų šedevras, – sako Šarūnas Barauskas, platformą kuriančios „Kaunas 2022“ partnerių įmonės „Obh Analytics“ atstovas, ir atliepia, kad tarpukario modernizmas – ne muziejuje eksponuojami praeities artefaktai, o gyvi objektai, kur žmonės kasdien lankosi, dirba, gyvena.

– Patiems žmonėms ir perduosime galią prižiūrėti ir puoselėti savo pastato profilį, kviesti draugus ir kaimynus prisijungti prie diskusijos.“ Į „Kaunas 2022“ kreipiasi arba sutinka bendradarbiauti vis daugiau tarpukario namų ir pastatų bendruomenių, norinčių įsitraukti į projektą, kurio tikslas – iki 2022 metų suburti 365 Kauno modernizmo paveldo bendruomenes, kurios kartu taptų ir atvira erdve kultūrai. Siekis ambicingas, sunku prognozuoti, kaip seksis burti bendruomenes ir jas užkurti, tačiau tikime, kad geras pavyzdys užkrečia. Taigi prisijungti ir atverti duris kultūrai kviečiami visi tarpukario pastatų šeimininkai ir gyventojai. Juk Kauno tarpukario modernizmas, kaip ir modernus europietiškas miestas, buvo kuriamas pasitelkus galingą kūrybinę energiją.

Metas ir vėl ją sutelkti.

Apie oficialų svetainės startą, suplanuotą gruodžio viduryje, „Kaunas 2022“ komanda paskelbs feisbuke.

Nekantriausieji jau dabar kviečiami parašyti adresu zilvinas@kaunas2022.eu ir sutarti, kokį pastatą norėtų prižiūrėti. Taip galite tapti vienu turinio administratorių ir prie svetainės prisijungti dar iki starto.

2017

GRUODIS

kaunas2022.eu

sąvoka. Tai supratimas, kad esi dabartis, išliekant sąžiningam tradicijos ir kultūrinių pagrindų atžvilgiu.

Tarpukaris ir modernizmas mums suteikė unikalią galimybę sukurti savitą, modernų miestą, kurį didžiuodamiesi galime kurti toliau. Ką galime padaryti, kad tai pasiektume? Pažvelgti į šiuos pastatus kaip atvirą erdvę ateičiai, kūrybai ir gyvenimui. Galimybės mus įkvepia ir skatina judėti tolyn.

3 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Ateities miestiečiai, panorėję pažvelgti į XXI amžiaus antrojo dešimtmečio Kauną, turės galimybę susidaryti gana platų vaizdą: fotokameros kone kiekvieno mūsų kišenėse užtikrina, kad daugelis miesto vietų ir momentų yra fiksuojami daugybe skirtingų rakursų iš daugybės asmeninių pozicijų.

Stanislovas Lukošius.

Besikeičiančios epochos Kaunas Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nauji namai dab. A. Smetonos alėjoje, 1960 m. Kauno miesto muziejaus rinkinys

Fabrikas Vilijampolėje, 6 deš.vidurys, KTU ASI archyvas

2017

GRUODIS

3 7

Senameisčio kiemas apie 1960 m., Kauno miesto muziejaus rinkinys

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 8

Vis dėlto kuo giliau žvelgiame į praeitį, tuo ši įvairovė siauresnė tiek autorių, tiek fiksuotų vietų požiūriu. Sovietmetis čia ypač išsiskiria: didžiąją jo dalį viešai matoma fotografija buvo kontroliuojamas mediumas, turėjęs paišyti gražesnę tikrovę. Šiandien prireikus iliustruoti šį periodą, vis dar matome pasekmes: daugybė svarbių mums, bet nesvarbių ideologijai dalykų liko neužfiksuota. Tačiau šylant politinei situacijai reikalai keitėsi: jaunesnių fotomenininkų išsiugdyti Ezopo kalbos talentai išaugo iki lietuviškosios fotografijos mokyklos, o nemažai fotožurnalistų naudodamiesi profesinėmis privilegijomis užfiksuodavo ir dalykus, kurie tuo metu niekaip negalėjo atsidurti spaudoje ar repre-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

zentaciniuose leidiniuose. Vis dėlto vieni ryškiausių miesto praeities vaizdinių mus pasiekia iš ten, kur cenzūra lėmė mažiausiai: tai ne tik asmeniniai albumai, bet ir įvairių institucijų fotodokumentai.

Vienas produktyviausių sovietinio Kauno dokumentuotojų buvo Stanislovas Lukošius (1906–1997), kurio fotografija buvo profesiškai glaudžiai susijusi su mieste veikusių statybos institutų veikla. Fiksuodamas naująsias statybas jis kruopščiai įamžino dviejų miestų susidūrimą: senosios Laikinosios sostinės ir naujai statomo socialistinio pramoninio Kauno, – tai buvo itin įdomus laikotarpis, iki atsirandant stambiesiems mikrorajonams, suniveliavusiems

Klinikų korpusas su išlikusiu kariniu kamufliažu, apie 1960 m., Kauno miesto muziejaus rinkinys

didelę dalį miestovaizdžio su daugeliu kitų SSRS miestų. Kaunas tuo metu vis dar buvo šalies architektų kalvė, o šių, stačiusių miestą, branduolį sudarė jauniausioji tarpukarinių architektų karta. Dėl to įžvalgesnė akis čia gali pastebėti ir kur kas subtilesnių miesto kaitos reiškinių – fotografo įamžintuose statomuose individualių namų kvartaluose, administraciniuose pastatuose ir netgi kai kuriuose socrealistiniuose daugiabučiuose jaučiamas tarpukario architektūrinių tradicijų tęstinumas.

S. Lukošiaus šeštojo dešimtmečio fotografijos užfiksavo miestą, vis dar kvėpuojantį laisvos Respublikos įtaka, miestą, kurio netrukus laukė didžiulės urbanistinės transformacijos, – šių pirmieji žingsniai taip pat

papuolė į jo objektyvą. Dygstantys pirmieji stambiaplokščiai namai, didelių fabrikų korpusai rodė visiškai naujos epochos pradžią, po truputį gimstančią Aukštųjų Šančių periferijoje ar Petrašiūnų laukuose.

Senamiesčio fotografijose užfiksuoti nedideli kiemai su vernakuliarios, vietinės architektūros priestatais mums rodo istorinę miesto dalį iki didžiojo jos regeneracijos laikotarpio. Žvelgdami į S. Lukošiaus architektūrinę dokumentiką kartu su R. Požerskio kiek vėliau fiksuotais socialinės kasdienybės vaizdais, turime galimybę pažvelgti į visiškai kitokį rajoną, kuris šiandieniam kauniečiui visiškai neatpažįstamas. Fotografo darbo pobūdis leidžia mums

2017

GRUODIS

3 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Vytauto pavilijonas buvusioje parodų aikštėje (prie dab. Viešosios bibliotekos), apie 1960 m. , Kauno miesto muziejaus rinkinys

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pažiūrėti į pastatus ir gatves, kurios kitu atveju greičiausiai taip ir nebūtų buvusios įamžintos prieš griovimus ar didelio pobūdžio transformacijas, – pavyzdžiui, „Lituanicos“ fabriko kvartalas, iki atsirandant stambiems fabriko korpusams, buvo fotografuojamas itin retai. Nemažos dalies S. Lukošiaus nuotraukų įspūdis susikuria ne tik per subjekto retumą fotografijose, bet ir per kontrasto principą: tušti sklypai vietose, kurias šių dienų kaunietis suvokia kaip kasdien lankomą pastatą, arba plynas laukas vietoje, kurią keli tūkstančiai miestiečių šiandien vadina namais. Kai kurie užfiksuoti momentai gana išskirtiniai: pavyzdžiui, fotografas įamžino šiek tiek vėliau nugriautą buvusioje nepriklausomos Lietuvos Parodos aikštėje tebestovėjusį monumentalų Vytauto Didžiojo paviljoną. Tarp S. Lukošiaus archyvų yra ir griaunamos Katedros šventoriaus tvoros vaizdas – šis veiksmas buvo gana kontroversiškas net tada.

Vienas iš svarbiausių S. Lukošiaus palikimo momentų – didelė šeštojo dešimtmečio viduryje darytų Kauno tarpukario architektūros fotografijų kolekcija, su keletu kitų kolegų greičiausiai įgyvendinta Architektūros ir statybos instituto užsakymu. Nemažai smulkesnių pastatų fotografijose iki tol įamžinta nebuvo, o šiuo atveju jie objektyve atsidūrė būdami gana nauji ir nesugadinti vėlesnių rekonstrukcijų. Dėl šių dviejų priežasčių S. Lukošius tampa vienu svarbiausių dokumentikų šiandienio Kauno užmojams tarpukario architektūros atžvilgiu. Palyginti su keletu kitų dokumentinių fotografų, panašiais tikslais fiksavusių architektūrinį Kauną, S. Lukošius išsiskyrė ryškia estetine samprata ir techniškai tvarkingais darbais, taip pat gebėjimu skirtingais rakursais gerai geografiškai atskleisti urbanistinę situaciją. Tūkstančiai fotografo nuotraukų šiandien sudaro ne tik didelę dalį realaus vaizdinio apie mūsų mieste vykusius architektūrinius ir urbanistinius procesus, tačiau ir daliai kauniečių parodo jų pačių, jų tėvų ar senelių jaunystės miestą, kuris buvo kitoks, tačiau Kaunas.

2017

GRUODIS

unesco.org

Pastatas Perkūno alėjoje, 1956 m., KTU ASI rinkinys

4 1

S U J I R U K R E M

1

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

3

Kol Kauno suvenyrų klausimas kabo ore, imamės fiksuoti tai, kas vertingo ir aktualaus mieste sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Koordinatės – tam, kad ne tik pasigėrėtume.

Merkurijus

2

2017

GRUODIS

4 3

S U J I R U K R E M

Parduotuvė „Dideli kompaktai“

J. Naugardo g. 6, 15–21 val., kasdien www.facebook.com/didelikompaktai Vinilus renkantys, klausantys ir suprantantys kauniečiai jau tikrai pažįsta Darių Ganusauską ir jo ženklą „Dideli kompaktai“, pastaraisiais metais migravusį po įvairias muzikai atviras Kauno vietas. Jau pora mėnesių Darius darbuojasi konkrečioje vietoje, kurioje, beje, muzikos kvapas nedingsta jau ilgus metus. Repas, elektronika, triphopas, džiazas, šis tas lietuviško ir šis tas seno – yra kur pasiknisti ir

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pasiklysti. Turintys dideles kolekcijas težino, kad „Dideli kompaktai“ veikia ir komiso pagrindais, be to, gali užsakyti geidžiamą plokštelę ar kelias, jei tik reikia. O jei TO albumo prisireiks anksčiau nei 15 valanda, žinokite, kad toje pačioje erdvėje, paėjus kiek giliau, veikia ir kitas „taškas“ – „Vinilo bazė“ su legendiniu „Bombos“ Arvydu priešakyje. Bet tai – jau kitas „Merkurijus“!

1

„Bluetooth“ garso kolonėlės „TAME Audio“ 500 € www.facebook.com/tameaudio

Vaiskaus baltiško dizaino garso sistema kartu yra ir savarankiškas interjero akcentas. Ne tik dizainas, bet ir pačios kolonėlės gimsta Kaune, mylinčiose ir vertinančiose muziką rankose.

Mediena – ekologiška, o garsas – švarus lyg šaltinio vanduo.

2

3

Modulinės plokštelių lentynos „Dideli kompaktai“ Po 30 €

Prekybines lentynas susikonstravęs parduotuvės savininkas Darius dalijasi savo metodais su visais norinčiais.

Kiek lentynų prireiks, padiktuos kolekcijos dydis, bet visuomet gali namo parsinešti dar vieną.

2018 m. Vasario 16-osios akto kopija 19,99 € „Knygų ministerija“, Laisvės al. 29 www.knygos.lt

Artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui Kalėdos gali tapti net labai patriotiškos. Liudo Mažylio pavasarį Vokietijoje rasto Vasario 16-osios akto kopijų yra lygiai 200, jos sunumeruotos ir pasirašytos paties profesoriaus. Belieka išsirinkti rėmą.

2017

GRUODIS

4 5

Maršrutas 11 24 – 06 17

11 30 – 01 01

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Paroda „Pranas Domšaitis.

Pastelės“

Šia paroda muziejus pradėjo Valstybės 100-mečiui skirtų renginių ciklą.

Projektas „LABDARIAI.LT“ skirtas didžiausiai, net 6 metus trukusiai labdaros akcijai, kurios tikslas buvo surinkti milijoną litų nacionaliniam muziejui. Taip, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, buvo sumanytas pastatyti jo vardo Kultūros muziejus laikinojoje sostinėje Kaune.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Paroda-instaliacija-akcija „LABDARIAI.LT“

11 30 – 01 28

Paroda „Pirmieji čempionai“ Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Joniškietis Leonas Karaliūnas meilę krepšiniui išreiškė parašydamas ir išleisdamas per dvidešimt fotoalbumų ir knygų apie Joniškį, Žagarę, sportininkus, garsinančius Lietuvą ir Joniškio kraštą. Pirmąją dokumentų ir fotografijų parodą apie II Europos krepšinio čempionatą Rygoje jis atidarė vasarą Joniškyje, metų pabaigoje atvežė ir į krepšinio sostinę.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Parodoje pristatoma P. Domšaičio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota artimų dainininkės ir vokalo pedagogės Adeleide Armhold giminių.

Kolekcijos pagrindu tapo dainininkės sutuoktinio dailininko išeivio Prano Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos pastelės.

Ketvirtadienis, 12 07, 18:00

Tarptautinis Kauno kino festivalis: koncertas „Juodai baltos fortepijono improvizacijos“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Belgų muzikės ir muzikos terapeutės Hilde Nash koncertas – tai kino magijos šventė. Jame viešnia akompanuos dviem itin skirtingoms nebyliojo kino klasikoms. Filmų programą šiam koncertui sudarė belgų menininkė Anouk de Clercq, viešinti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

Gruodis Ketvirtadienis, 12 07, 19:00

pažaisti. Sutartinių giedotojų ansambliai giedos savo mėgstamiausias sutartines ir pakvies visus į bendrą ratą.

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

12 07 – 12 10

Grupių „Islandijos plento moterys“ ir „41 Rūsys“ koncertas „Islandijos plento moterys“ – tai rokeriškas penkių muzikantų pasakojimas apie gyvenimą šalia Islandijos plento ir ten sutiktas moteris. 2016-aisiais laimėjusi „Largo“ jaunųjų grupių konkursą, penkeriukė nesustojo ir rado savo klausytojus įvairiose svarbiose Lietuvos scenose. „41 Rūsys“ – jau beveik dvejus metus gyvuojanti nepriklausomo roko grupė iš Kauno.

Projektas „KAUNAS 3000“ VDA Kauno fakultetas, Muitinės g. 4

10-12 klasių moksleiviams skirtas projektas siekia sukurti Kauno miesto ateities viziją. Renginio dalyviai taip pat bus supažindinti su unikalia Kauno miesto istorija, miesto kraštovaizdžiu ir jo infrastruktūra.

Penktadienis, 12 08, 18:00

Dario Martinelli knygos „Laiškai sūnui vegetarui“ pristatymas

Tarptautinis Kauno kino festivalis: Anouk De Clercq ir Emilijos Škarnulytės pokalbis

KTU biblioteka, K. Donelaičio g. 20

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Semiotikas, muzikologas ir kompozitorius Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – gyvenimo filosofijos leitmotyvas. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams.

Abiem menininkėms rūpi regimybės bei neregimybės temos, supančio pasaulio suvokimas mikroskopiniu bei makroskopiniu lygmenimis. Tiek Anouk, tiek Emilija savo kūrybos procese bendradarbiauja su mokslininkais ir turi savo atpažįstamą braižą. Vakaro metu bus rodomi kūrėjų filmai.

Ketvirtadienis, 12 07, 18:00

Penktadienis, 12 08, 18:00

Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Ketvirtadienis, 12 07, 16:00

Sutartinių vakarėlis

Vakarėlio metu bus galima ne tik pasiklausyti, bet ir kartu pasimokyti paprastų sutartinių, patiems pagiedoti,

Premjera: Spektaklis „4 Mortos“

Gruodžio premjera – tai vakarėlis su mirtim, paremtas lietuviška mitologija, folkloru. Tai žaidimas-ritualas,

2017

GRUODIS

4 7

Maršrutas kuris sugrąžina mus iš feisbukinės egzistencijos į gamtos mums duotą prigimtį. Tai – pabuvimas kartu. Todėl vakarėlio apibrėžimas – jam labai tinkamas. Vakarėlis gali būti visoks, kiekvienam skirtingas, tačiau pagrindinė vakarėlio esmė – kad žmonės pabūtų kartu. „Vakarėlis su mirtim kiekvieną turėtų įkvėpti prasmingiems darbams“, – teigia režisierius Darius Rabašauskas.

Penktadienis, 12 08, 21:00

Renginys „Baltic Escape: Amphitrium“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Scenoje – „Amphitrium“ (black/death metal, Šveicarija), „Beyond The Structure“ (technical death metal, Estija), „Ryvendir“ (folk/death metal, Latvija).

„Baltojo kaspino festivalis“: „Vakaras su keturiomis Fridomis“ Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1

Vakaro metu bus atidaryta Fridos Kahlo ir Diego Riveros nuotraukų retrospektyva ir Audronės Petrašiūnaitės tapybos ir grafikos, įkvėptos Fridos Kahlo darbų, paroda. Taip pat laukia įdomi paskaita apie menininkės gyvenimą ir kūrybą.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Penktadienis, 12 08, 23:00 Penktadienis, 12 08, 18:00

Penktadienis, 12 08, 20:00

„Inversija. Audiovizualiniai performansai“ POST galerija, Laisvės al. 51A

Pirmasis garso meno renginių ciklo performansų vakaras skirtas koncertinėms programoms, skirtoms pristatyti 2018 m. pasirodysiančias kompaktines plokšteles. Tai Ginto K kompozicija „Acousma Light“, lydima VJ Juodo (Donatas Juodišius) videoprojekcijos, ir dueto „Bionics“ (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers) audiovizualinė programa „mono.cycles“.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vakarėlis „Tarp Dviejų Aušrų: Massimiliano Pagliara“ „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Nuo žiemos speigų pasislėpusiems „Lizde“ sušilti padės svečias iš Berlyno Massimiliano Pagliara. Prie muzikinės programos rankas pridės seniai čia beviešėjęs Saulty ir trys „Aušrų“ muškietininkai.

12 09 – 10

Mugė „Kalėdų Pop Up“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Gruodis Renginys po vienu stogu suburs per 50 įdomiausių, aktualiausių ir stipriausių lietuviško dizaino vardų, pasiūlys susipažinti su šiuolaikiniais mados, juvelyrikos, interjero, galanterijos, kosmetikos ir maisto gamintojais bei kūrėjais, pamatyti ir pasimatuoti naujausio sezono kolekcijas bei gaminius. Šeštadienis,12 09, 17:00

Koncertas „Viva Espana!

Hola Buenos Aires!“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno fortepijoninio trio ir gitaristo Sergej Krinicin koncerto programoje skambės Joaquín Turina, Joaquín Rodrigo, Isaac Albéniz, Fernando Lewis de Mattos, Miguel del Aguila, Astor Piazzolla kūriniai. Šeštadienis, 12 09, 18:00

Tarptautinis Kauno kino festivalis: „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

sukurta prancūzų kino grando Bruno Dumonto, Tarptautinio Kauno kino festivalio publikai puikiai pažįstamo savo filmu „Šėtonas Horas“. Filmą pristatys VDU istorikė dr. Laima Bucevičiūtė, Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatė. Mokslininkė pristatys legendinę Žaną d‘Ark kaip istorinę, mitinę, legendinę figūrą bei apžvelgs jos reikšmę Prancūzijos nacionalinei tapatybei bei istorijai. Šeštadienis, 12 09, 18:00

Premjera: spektaklis „Natanas Išmintingasis“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Scenoje – Gintaro Varno režisuota premjera. Trys religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas, – kiekviena iki šių dienų mėgina įrodyti, kad tik ji yra vienintelė tikra ir teisinga. „Natanas Išmintingasis“ – Apšvietos epochos (XVIII a.) utopinė pasaka, išaukštinanti žmogaus protą ir galią tobulinti pasaulį, mėginanti įtikinti, kad trys sūnūs – trys religijos – gali gyventi santarvėje ir taikoje. Šeštadienis, 12 09, 21:00

„PuntoJazz“ palėpės gimtadienis

„Punto Jazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

„Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ – itin žaisminga ir netikėta legendinės Orleano mergelės vaikystės interpretacija,

Gerbėjų pageidavimu vokalistė Monika Liu grįžta į Kauną pasveikinti palėpę su 5-uoju gimtadieniu. Kaip visada, bus daug džiazo, atvirų istorijų ir humoreskų.

2017

GRUODIS

4 9

Maršrutas Šeštadienis, 12 09, 22:00

Vakarėlis „Balkanaktis Lizde #5“

„Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Pirmadienis, 12 12, 19:00

Tarptautinis Kauno kino festivalis: „Donna Haraway.

Pasakojimai vardan žemiškojo išlikimo“ KTU kultūros ir renginių centras, Laisvės al. 13

Sekmadienis, 12 10, 14:00

Popietė visai šeimai „Kalėdų muzika iš ekranų“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kalėdas šventinėmis melodijomis priartins Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ažuolynas“ (dirigentas Giedrius Vaznys) ir solistė Dagna Kondratavičiūtė.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Slovakų „Malalata“ pasirodymai – tai nežabotas vakarėlis, užkrečiantis energija ir šimtaprocenčiu atsidavimu.

Kartu su jais ir „Balkanančio“ šeiminninkais pasirodys reggae selektorius E-roott.

tarptautinio operos festivalio „PromFest“ projektas.

Sekmadienis, 12 10, 16:00

Koncertas „Šokančios pasakos“

Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 Šokančios Kalėdų pasakos – tai studijos „EmiDanz“ auklėtinių programa specialiai gražiausioms metų šventėms.

Sekmadienis, 12 10, 18:00

Opera „Caro sužadėtinė“

5 0

Fabrizio Terranovos filmas pasakoja apie Donną Haraway – vieną ryškiausių pastarojo amžiaus feminizmo balsų, akademikę ir mokslinės fantastikos entuziastę, siekiančią nutiesti tiltą tarp mokslo ir fikcijos. Haraway išgarsėjo devintajame dešimtmetyje rašydama darbus, kurie metė iššūkį tuo metu vyravusioms lyties, tapatybės ir technologijos tendencijoms bei atvėrė duris transfeminizmui.

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Antradienis, 12 12, 19:00

Ši premjera – jau antrą kartą vykdomas bendras Kauno teatro ir estų

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Premjera: tezių opera „Liuterio durys“

Gruodis Reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui skirtus metus vainikuos nacionalinė premjera – Giedriaus Kuprevičiaus tezių opera. Kaip prieš 500 metų M. Liuteris vertė bažnyčią apsivalyti nuo purvo – įsišaknijusio melo, prekybos indulgencijomis, nereikalingos prabangos ir tuštybės, – taip dabar, spektaklio statytojų nuomone, mums tinkamas laikas permąstyti savųjų gyvenimų tezes ir apsivalyti nuo bereikšmių kasdienybės smulkmenų, pertekliaus ir išgryninti savo mintis.

Kartu tai – nebylus raginimas nelikti abejingiems regint neteisybes, būti pilietiškiems, nebijoti peržengti jaukaus ir patogaus gyvenimo ribų, nes tik už jų vyksta didieji pokyčiai.

Antradienis, 12 12, 19:00

Tarptautinis Kauno kino festivalis: „Įvykių ataskaitos“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Vieno garsiausių Kanados eksperimentinio kino režisierių Mike‘o Hoolboomo naujausias filmas „Įvykių ataskaitos“ – netradicinis meilės laiškas Toronto miestui. Filmo pagrindas – terapeuto paskatinto nematomo pasakotojo siekis atgauti atmintį po dviračio avarijos naudojant vienos minutės trukmės filmus Toronto gatvėse.

Trečiadienis, 12 13, 20:00

Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko šou „Roko simfonija ant ledo“ Žalgirio arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Žinomiausia šalies ledo šokėjų pora savo gerbėjams ruošia išankstinę kalėdinę dovaną. Praėjusiais metais didžiulio pasisekimo sulaukęs jų ledo šou pagal grupės „Queen“ muziką šiemet sujungs ledo, muzikos žvaigždes ir simfoninį orkestrą naujam projektui „Roko simfonija ant ledo“.

Trečiadienis, 12 13, 15:00

Tarptautinis Kauno kino festivalis: „Dar ne laikas mirti“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kino režisierius bei aktorius Fredrik Egerstrand gimė 1967 metais Alingsoso mieste Švedijoje. Jis labiausiai žinomas kaip filmo „Nepaprastai paprastas José González gyvenimas“ prodiuseris. „Dar ne laikas mirti“ – tai Laleh Pourkarim, žymios švedų muzikantės, kūrybinis portretas, kuriame ji atvirai pasakoja apie muziką ir karjerą. Apie tai, ką reiškia būti pabėgėlių vaiku Švedijoje, apie tėvų gyvenimą ir mirtį, tėvų kultūrinį palikimą bei atsakomybę su juo susigyventi.

Ketvirtadienis, 12 14, 18:00

Algirdo Latėno vakaras Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Aktorius ir režisierius visus, pasiilgusius nuoširdaus poetinio žodžio, kviečia į kūrybos vakarą „Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys“. Naujai parengtoje poezijos programoje susilieja dviejų lyrikų kūryba – šmaikščios, aukštaičių tarme skaitomos Strazdelio eilės ir vieno talentingiausių pokario rašytojų P. Širvio eilėraščiai.

2017

GRUODIS

5 1

Maršrutas Ketvirtadienis, 12 14, 21:00

Penktadienis, 12 15, 20:00

„Sandėlis“, Muziejaus g. 8

„Largo“, Vaistinės skg.

Yegor Zabelov koncertas

Renginys „Dystopia“

12 15 – 01 09

Paroda „Angelai Kauno pilyje“ Kauno pilis, Pilies g. 15

Daug įvairiausių angelų, sukurtų profesionalių menininkų ir tautodailininkų, vaikų ir suaugusiųjų, tradiciškai 7-ąjį kartą apsigyvens viename iš svarbiausių ir seniausių miesto istorinių objektų – Kauno pilies bokšto 4-ajame aukšte.

K

Penktadienis, 12 15, 17:30

Atvira Edmundo Jakilaičio paskaita KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas, A. Mickevičiaus g. 37

Jau kuris laikas žurnalistas savo patirtimi dalinasi su magistrantais, bet jo nagrinėjamos temos įdomios ne tik jiems, todėl KTU kviečia į atviras paskaitas. Gruodžio tema – „Skandalingiausių korupcijos bylų poveikis viešajam valdymui“.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 2

Distopinio peizažo fone klausytojų lauks garsinio amato profesionalai, tamsiosios elektronikos kūrėjai iš Vilniaus ir Kauno: Oorchach, Pogrom, Hassokk ir Patris. Šeštadienis, 12 16, 19:00

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vienas originaliausių akordeonistų šiandieninėje Baltarusijos scenoje, autorius, kompozitorius, kuris yra sukūręs ne vieną kūrinį teatro pasirodymams ir kino filmams, „Gurzuf“ įkūrėjas grįžta į Kauną.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Naghash Ensemble“ koncertas

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Gruodis Armėnijos ansamblis „Naghash Ensemble“ savo kūryboje panaudojo visus rastus XV a. armėnų mistiko poeto ir kunigo Mkrtich Naghash eilėraščius. Remdamiesi šventais jo tekstais „Naghash Ensemble“ sujungia žemišką armėnų liaudies dainų dvasingumą, naująją klasikinę muziką, šiuolaikinį postminimalizmą ir roko bei džiazo energiją.

Trečiadienis, 12 20, 19:00

Andriaus Mamontovo koncertas Žalgirio arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Koncertas skirtas atlikėjo 50-ojo gimtadienio šventei. Muzikanto koncerte skambės įsimintiniausi soliniai kūriniai ir grupės „Foje” gyvavimo metu sukurtos dainos.

Trečiadienis, 12 20, 17:00

Aldonos Ruseckaitės romano sutiktuvės

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Ketvirtadienis, 12 21, 17:00

Ciklo „Vilties šventovė“ koncertas „Kalėdinės giesmės“

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius, K. Petrausko g. 31 Muziejus dovanoja miesto bendruomenei ketvirtadieninių advento laikotarpio renginių ciklą „Vilties šventovė“.

Paskutiniame jo koncerte kalėdines giesmes atliks mišrus jaunimo choras „Song Deo“, meno vadovė ir dirigentė Vita Rusteikienė, Ugnė Barysaitė.

Ketvirtadienis, 12 21, 19:00

Šokio spektaklis „(g)round zero“ Rašytoja prieš pat šventes pristatys naujausią savo kūrinį „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“.

Kartu su knygos autore pristatyme dalyvaus aktoriai Daiva Škelevaitė ir Aleksandras Rubinovas, gros fleitininkė Monika Ryškutė.

Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Kalėdinė spektaklio versija? Kodėl gi ne. Tie, kas jau matė šį vizualaus šokio spektaklį, džiaugsis dar nematytu reginiu, o tie, kas ateis pirmą kartą, patirs dvigubą juoko, akrobatikos ir stiprios energijos dozę.

2017

GRUODIS

5 3

Maršrutas Penktadienis, 12 22, 19:00

Sauliaus Petreikio koncertas „Kalėdų belaukiant“

S

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Pritariant Niujorko džiazo klubus išmaišiusiam kontrabosistui Vyčiui Nivinskui ir pašėlusiam multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui, Baltijos gitarų kvartetas į vieną programą darniai suliejo ir barokiškuosius A. Vivaldžio „Žiemos“ epizodus, ir roko klasiką – „Metallicos“ kūrinius. Eidami nuo baroko link roko, muzikantai nepraleis ir pasaulio muzikos – flamenko, Balkanų stiliaus, M. Daviso džiazo bei C. Ruebenso kūrinių.

Ši S. Petreikio ir jo artimų muzikantų kuriama programa – tai laimės jausmas, kai galvojam apie tikrumą, siunčiam šviesius linkėjimus ir dovanojam. Ši programa – tai susitikimas ir čia gera, nes supa artimi žmonės; jauku, nes tvyro harmonija; magiška, nes susikaupimas ir įsiklausymas veda į vientisą kelionę aplink pasaulį.

Miuziklas „Adamsų šeimynėlė“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Trečiadienis, 12 27, 18:00

Penktadienis, 12 22, 21:00

„Parranda Polar“ koncertas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Neseniai tikrą kolumbietišką šeimos balių „Sandėlyje“ užkūrę muzikantai grįžta ir kaip reikiant sušildyti prieš šventes. „Jei jums karšta, darosi sunku nešokti ir nesišypsoti, gali būti, jog kažkur netoliese groja „Parranda Polar“, – perspėja liudininkai.

Antradienis, 12 26, 17:00

Koncertas „BaRock!“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Miuziklas apie antgamtiškai paslaptingą ir švelniai šėtonišką Adamsų šeimą sukurtas pagal Marshall Brickman ir Rick Elice knygą. Brodvėjuje spektaklis debiutavo 2010-aisiais.

Ketvirtadienis, 12 28, 19:00

Spektaklis „Pasimetimas“ „Šelteris“, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Gildo Aleksos režisuotas spektaklis yra improvizacijomis paremta drama, kuri apima visuotinį jaunosios kartos pasi-

Gruodis metimą ir neapsisprendimą įvairiose temose: „Ar patinka šiuolaikinis menas? Ar visi žmonės turi lygias teises?

Ar kūryba yra apie save ar kitus? Ar depresija yra liga ar būsena?“

mingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Tikėta, kad taip sudegs ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa.

Sekmadienis, 12 31, 16:00

Koncertas „Naujametiniai klasikos perlai“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Penktadienis, 12 29, 18:30

Ramunės ir Vytauto Landsbergių bei Vytauto Leistrumo koncertas „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

„Naujametinis“ trio žada programą „nuo žiaurių romansų / ir dainuojamos poezijos transo / iki rudnosiukiško dekadanso / bei violončelės maestro V. Leistrumo reveransų./ Ir dar šis tas avansu…“. Šeštadienis, 12 30, 12:00

Kalėdinio blukio deginimas Lietuvos liaudies buities muziejus, Rumšiškės

Vienas iš seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių yra rąstigalio (blukio) vilkimas. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, lyg surinkdami visą blogį. Kaimo gale iškil-

Paskutinę metų popietę scenoje susitiks Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras bei solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas) ir Kostas Smoriginas (bosas).

Sekmadienis, 12 31, 19:00

Naujametinis koncetas „Tarpukario šlageriai“

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28 Scenoje dvi Lietuvos ir Prancūzijos žvaigždes Edith Piaf ir Danielių Dolskį įkūnys solistai Girmantė Vaitkutė ir Egidijus Bavikinas, kartu su jais scenoje pasirodys VDU kamerinis orkestras, vienas geriausių Lietuvos akordeonininkų Laimonas Salijus, būgnininkas Benas Muntrimas, šventei diriguos maestro Egidijus Miknius.

2017

GRUODIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Paklausk religingo žmogaus, kas yra tikėjimas, atsakys: „Tikiu, ir tiek.“ Taip ir aš bei mano kolegos – tikime Fotografija. Esame bendruomenė, Fotografija mus pasirinko, mumis patikėjo, gražiai sugyvename.“ Romualdas Požerskis, fotografas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Anton Nabolotnyj, Artūras Bulota, Artūras Morozovas, Bernadeta Buzaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Vaidas Petrulis, Žilvinas Rinkšelis Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2017 2017Nr. Nr.122 (28) (18)