__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Rokenrolas

VirĹĄelio iliustracijos autorius Tadas Bujanauskas

2017 04


Iš tiesų viskas šiame numeryje turėjo būti šiek tiek kitaip. Nebūtinai blogiau ar geriau, nei pavyko, tiesiog kitaip – kitomis perspektyvomis. Bet mes nespėjome.

Nebaigta rašyti istorija Nespėjo ir Kęstutis Lušas, su šiuo pasauliu atsisveikinęs naktį į kovo 21-ąją. Muzikantas, daugelio projektų iniciatorius ir dalyvis jau kurį laiką sunkiai sirgo. Vis dėlto jo artimiesiems, kolegoms, draugams žinia buvo skaudesnė, nei tokia, kuriai galbūt galėtumei bent bandyti pasiruošti. Tikrai liko nebaigtų projektų ir vos užmegztų idėjų, kurių įgyvendinimas su senais muzikos barų bičiuliais buvo atidėtas ateičiai. Dėl to mažų mažiausiai apmaudu, nes kaip kūrėjas Kęstutis Lušas galėjo ir turėjo pasakyti dar daug. Dar ilgai. Karščiausia 1969-ųjų Kauno grupė „Bildukai“, išvykę kaitinti Baltijos jūros. Pokalbį su kairiausiu „Bilduku“ rasite 6 psl.

Be jokios abejonės, tai, kad reikėjo perdėlioti numerio, skirto rokenrolui kaip laikmečiui (tiesa, Lietuvoje

vadintam bigbitu) ir kaip mąstymo, saviraiškos, gyvenimo būdui, straipsnius, yra visiškas menkniekis, palyginti su tuo, ką teko, tenka, teks išgyventi artimesniems K. Lušui žmonėms. Pamoka čia tegali būti viena. Istoriją reikia fiksuoti. Jei ne jai vykstant, tai po to, jokiu būdu ne per vėlai. Gyvas pokalbis, tikri liudijimai, išgirsti prisiminimai, dūzgiančios idėjos, į jokią laikmeną iki šiol neįrašyti kūriniai, stabtelėjimo verti kadrai. Nepraleiskite progų. Rokenrolas yra amžinas. Šį mėnesį jį švenčiame su „Eglutėmis“, „Bildukais“, „Lemmy“ ir „Baltic Balkan“. Šančiuose, Vytauto parke, prie Stoties ir „Tautos namuose“. Gerų atradimų.

2017

BALANDIS

3


Merginų big bito grupė „Eglutės“. Interviu su grupės nare Rūta Skudiene skaitykite 18 psl.

T

E

M

A

Per penkerius metus grupėje „Kertukai“ spėjo pagroti net 24 artistai. / Grupės nario Vydmanto Juronio archyvo nuotr.

Apie ansamblį „Verpetas“ faktų išliko mažai - šioje nuotraukoje matyti Chaimas Amduras, Rolandas Glizickas ir Vitalijus Luciukas. Gal pažįstate merginą ir žinote, kur ansamblis siūdinosi kostiumus? / Feisbuko grupės „Kauno muzikinis judėjimas“ nuotr.

M

Ė

N

E

S

I

O

Vienas Kauno miesto herojų Kęstutis Ignatavičius ansamblyje „Aitvarai“ grojo ritmine gitara ir dainavo. / Puslapio www.bigbeat.lt nuotr.

Per penkerius metus grupėje „Kertukai“ spėjo pagroti net 24 artistai.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

BALANDIS

5


Nespalvota fotografija, kurioje – iki glaudžių išsiplikinusių, į jūrą įbridusių ir elektrines gitaras kažkur krante prisijungusių vaikinų grupė, galėtų priklausyti ir „The Beatles“, ir „The Rolling Stones“, bet priklauso „Bildukams“, susibūrusiems Žaliakalnyje ir gyvavusiems labai trumpai, bet spėjusiems būti įamžintiems kino juostoje. Su pirmuoju iš kairės „Bilduku“ Vytautu Petrušoniu susitikome ne tik dėl to, kad labai norėjome išsiaiškinti tos fotografijos užkulisius. Bet ir užkulisiai mums patinka.

E

M

A

„Aš eisiu ta gatve“

I

O

T

Pašnekovą kalbino Daina Dubauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

M

Ė

N

E

S

Solisto kūrybinė biografija, beje, tokio paties ilgio, kaip šis pokalbis. Tad, atrodo, kažkam reikėtų užsiimti ir V. Petrušonio memuarų inicijavimo darbais. Neištyrinėtų istorijos užkulisių, kuriuose jaučiamas tas su niekuo nesupainiojamas scenos kvapas, dar tikrai liko. Vytautai, matyt, iki „Bildukų“ jau buvote ragavęs dainininko duonos? Tikrai taip. Mano giminė plati – turėjau 29 pusbrolius ir pusseseres, 12 dėdžių ir tetų. Giminės susitikimuose visi dainuodavo. Tėvo brolis traukdavo kaip Mario Lanza! Pusseserė Liucija buvo vyresnė, ji mokė mane liaudies dainų. Jau trejų ar ketverių mokėjau 15 ar 20 kūrinių. Klausydavau muzikos nuolat, net ašaros riedėdavo nuo muzikos

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

grožio. Kiek vėliau pamačiau filmą „Didysis Karuzo“ (orig. The Great Caruso – aut. past.), kuriame vaidino tas pats tenoras Mario Lanza, – beje, manau, ir dabar televizijos galėtų šį filmą rodyti. Pats, nieko neraginamas, jį sausakimšame „Dainos“ kino teatre Žaliakalnyje žiūrėjau tris ar keturis kartus. Pradėjau dainuoti pilnu, stipriu balsu – kaip Robertino Loreti. Arba jis kaip aš. Pasirodydavau mokykloje, atlikdavau neapolietiškas dainas – prašydavo pakartoti dar ir dar… Kartą teko dainuoti studentams. Vėliau balsas mutavo. Mokiausi muzikos mokykloje, grojau akordeonu. Šešiolikos radau skelbimą, kviečiantį dainuoti Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansambly-

2017

BALANDIS

7


Būdamas moksleivis? Taip, penktadieniais ir šeštadieniais, vakarais, su gyvu ansambliu – saksofonas, trimitas, gitara... Įrašų tada šokiuose neleisdavo. Šokiai trukdavo kelias valandas, aišku, visą laiką nedainuodavau – buvo ir instrumentinių kūrinių. Paviljonas buvo nemažas, po jo stogu tilpdavo keli šimtai žmonių, salė būdavo pilna beveik visą laiką. Tai buvo labai populiari vieta, žmonės į parką suvažiuodavo iš viso Kauno. Taigi kartais šokiai virsdavo muštynėmis – rajonas prieš rajoną ir panašiai... Būdavo, dainuoju scenoje, ir matau per nedengtus paviljono šonus, kaip chebra lupa lentas iš šalimais gyvenusių žmonių tvorų – ginkluojasi. Tai buvo apie 1968–1969 metus. Buvau įdarbintas, turėjau knygelę, per mėnesį uždirbdavau apie 100 rublių – tai buvo tikrai nemaža alga man, kaip moksleiviui. Visur važinėdavau su taksi. Mano pirmoji meilė Jūratė gyveno Vilijampolėje, mano kelionė iš Žaliakalnio pas ją kainuodavo 60 kapeikų.

Daina buvo tikrai populiari. „Oktavos“ ansamblio vadovas Mindaugas Tamošiūnas man siūlė užregistruoti jos autorines teises, tuomet per kelerius metus jau galėjo būti susikaupę kokie 300 rublių. Bet to nepadariau. Tuo pat metu, kai dainuodavote šokiuose, buvote ir S. Nėries vidurinėje mokykloje įkurto ansamblio „Bildukai“ narys. Visos to meto grupės vadinosi labai lietuviškai, tautiškai, net kiek mistiškai. „Raganiai“, „Aitvarai“, „Eglutės“... Ar tokius pavadinimus rinkotės sąmoningai, su priežastimi? Žinoma, visi mano draugai buvo patriotai ir lietuvybės puoselėtojai, tokie ir yra. Vis dėlto priežastis, manau, kita, ir gana žemiška – negalima juk buvo vadintis angliškai. Turėjau tokį raportą apie „Gintarėlius“ ­‑ surašyta koncerto programa, prie Vakarų autorių kūrinių pažymėta „brazilų liaudies daina“, „autorius nežinomas“ ir panašiai. Taip lyg apgaudavome tikrintojus. Jie, aišku, nebuvo labai stropūs, bet jei koks griežtesnis būtų paėmęs raportą, būtų patikrinęs, ar pakankamas kiekis rusų ir lietuvių autorių kūrinių programoje.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

je. Nuėjau, mane iškart priėmė, taip ėmiau dainuoti legendiniame šokių paviljone, stovėjusiame ten, kur dabar yra Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Ar turėjote gerbėjų? Kai ateidavo Jūratė, padainavęs laiką leisdavau su ja, tad visos panelės matydavo, kad esu ne vienas, nekibdavo. Bet jei eidavau nulipęs nuo scenos vienas, tuomet jau puldavo kviesti šokti. Bet šiaip nebuvau nuotykių ieškotojas. Dainuodavote tik kitų parašytas dainas, o gal kūrėte savo? Esu parašęs kelias dainas, žinomiausią jų būdamas 18-os, ji vadinasi „Aš neisiu ta gatve“, tiesa, pats jos net nesu įrašęs. Bet galiu padainuoti.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gal dabar mūsų pavadinimai atrodo dėsningi, nes šiandien, lyg tyčia, visi tam reikalui dažniau naudoja angliškus žodžius. Tai, be abejo, muzikantų teisė. Ar buvo progų „Bildukams“ koncertuoti pogrindyje? Slaptų koncertų nebuvo, daugiausia grodavome S. Nėries vidurinės šokiuose. Su grupe 1969 m. filmavomės Raimondo Vabalo juostoje „Birželis, vasaros pradžia“, jame atlikome liaudies dainą „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“. Tais pačiais metais vasarojome Giruliuose, grodavome pionierių stovykloje.

Matyt, tą vasarą ir legendinė fotografija, kurioje jūs visi su instrumentais įsibridę į jūrą , padaryta? Tikrai taip. Vasara buvo labai smagi. Veltui gyvenome, grodavome sau kiek norėjome. Pamenu, liepą JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje – stovyklos radijo taške klausėme „Amerikos balso“. Staiga įbėgo stovyklos vadovas – S. Nėries vidurinės mokytojas – ir ėmė aiškinti, kad mes tą „Amerikos balsą“ sugebėjome paleisti per garsiakalbius visoje stovykloje! Kadangi mokytojas mus gerai pažinojo, nieko už tai nebuvo, bet istorija verta prisiminti. Beje, su Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansambliu grodavome ne tik Kaune – mūsų laukdavo visoje Lietuvoje. Važiuodavome į kultūros namus, kolūkius, grįždavome paryčiais. Nemiegojus tekdavo į pamokas eiti, bet mokiausi gerai, pavyko suderinti. Ir dar dainavau radijo gamyklos bigbende – su grupe „Eglutės“ irgi teko labai smagiai pavažinėti, koncertuodavome ir Latvijoje. Kaip baigėsi jūsų karjera šokiuose, radijo gamyklos bigbende ir „Bildukuose“? Teko ruoštis baigiamiesiems mokyklos egzaminams – taip ir baigėsi. „Oktavos“ vadovas M. Tamošiūnas buvo girdėjęs, kaip dainuoju, tad pakvietė pabandyti pas jį. Iškart po išleistuvių, vėlgi nemiegojęs, nuėjau į repeticiją, padainavau kelis kūrinius ir gavau darbą. Tad studijuodamas Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete derinau mokslus su „Oktava“. Pamenate, ką veikėte 1972 m. gegužės 15 dieną? Taip – laikiau aukštosios matematikos egzaminą. Buvau bebaigiantis

antrą kursą. Pamenu, išėjau po egzamino į Gedimino gatvę, matau, Laisvės alėja – pilna žmonių. Nuėjau iki „Orbitos“ (dabar – SEB bankas), o iki Miesto sodo nebe – niekas neleido. Iškart po to su „Oktava“ važiavome į Rygos plokštelių studiją įrašyti plokštelės. Su lagaminais ėjome į geležinkelio stotį, pamenu, kad milicijos buvo beprotiškai daug. Ar R. Kalantos susideginimas turėjo įtakos jums, kaip muzikantui, atlikėjui? Nepasakyčiau. „Oktava“ buvo pavyzdinis estradinis orkestras. Aišku, tikrindavo mūsų programą, kaip ir visų, bet grodavome ir nemažai užsienio kūrinių, džiazo, džiazroko. M. Tamošiūnas vykdavo pas gimines į JAV, parveždavo naujausių įrašų – klausėme „Chicago“, „Tower of Power“ ir kitų, semdavomės įkvėpimo. Turėjome tokią laisvę. Beje, „Oktavos“ įrašai, išlikę iki šių dienų, tiesą sakant, neatspindi to, ką ir kaip galėjome groti. Gyvai, koncertuose grodavome tikrai įdomiau ir iš esmės savo įvairove, meistriškumu buvome neprilygstami – bent jau tokia mano nuomonė. Papasakokit apie keliones. Koks egzotiškiausias su „Oktava“ aplankytas kraštas? Kai buvau 18-os, vykome į Suomiją. Tai buvo pirmoji mano aplankyta kapitalistinė šalis. Stebuklas! Helsinkis, Tamperė, Turku, Kemi – vaikščiodami visur jautėmės labai kieti. M. Tamošiūnas buvo kaip tik neseniai grįžęs iš JAV ir sakė, kad „suomiai gyvena kaip Amerikoj“. Kokie buvo suomių studentai! Ilgais plaukais, džinsuoti, laisvi, atsipalaidavę... Specialiai turui turėjome paruošę suomių liaudies dainą „Links-

2017

BALANDIS

9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

mas piemenukas“. Būtumėt matę, kas pasidarė pradėjus ją groti, – visa salė šoko, ir tikrai ne dėl to, kad studentams kažkas nurodė. Jiems norėjosi ir jie galėjo tai daryti. Tai darė įspūdį.

1 0

Baigęs universitetą nebedainavote? Dar man mokantis M. Tamošiūnas išvažiavo dirbti į Vilnių, aš paskui vykti negalėjau, tad mūsų keliai išsiskyrė, nors koncertuoti mane vis pakviesdavo. Su „Trimitu“, kuriam irgi vadovavo M. Tamošiūnas, vykome į Tolimuosius Rytus, ten, kur prasidėjo Baikalo–Amūro maigstralės statybos, – dainavau, atrodo, vietoj Viktoro Malinausko, kuris negalėjo vykti į turą. Kiek anksčiau, dar studijuodamas, taip pat pasirodydavau „Tulpėje“ su Romualdo Grabšto džiazo ansambliu. Teko tada dainuoti ir su Lietuvos Radijo ir televizijos orkestru, Latvijos radijo ir televizijos orkestru. Žymiai vėliau buvau Kauno savivaldybės džiazo orkestro „Kauno Bigbendas“ narys, dainavau įvairiuose koncertuose, džiazo festivaliuose. Dirbu – anksčiau ir dabar – ir kitus darbus ne muzikos srityje. Kai baigiau institutą, gavau paskyrimą į „Drobės“ gamybinį susivienijimą, buvau vieno fabriko cechų viršininkas. Ten dirbau daug metų ir, nors iš esmės galėjau dainuoti, bet pasiūlymų atsisakydavau – supratau, kad suderinti muzikos ir darbo pagal specialybę nepavyks. Kompanijoje, aišku, padainuodavau, „Drobėje“, beje, labai rimti darbuotojų renginiai su keptais šernais, dainom ir šokiais vykdavo, iki ryto, bet, apskritai kalbant, koncentravausi į tekstilės sritį.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Iki tol gyvenote labai aktyvų gyvenimą su nemiegotomis naktimis, gitaromis jūroje ir kitais rokenrolo elementais. Ar, tapęs svarbiu viršininku, nepasiilgdavote to rokenrolo? Pasiilgdavau, taip. Restoranuose, kai ten dar grodavo gyvos grupės, pavyzdžiui, „Orbitoje“ ar „Baltijoje“, tyčia ar netyčia vis užlipdavau ant scenos ir dirbdamas „Drobėje“. Labiau dėl savęs, savo malonumui. Visi muzikantai juk buvo pažįstami, greitai sutardavome, kokį kūrinį atliksiu, ir tiek. Dabar restoranuose gyvą grupę aptikti galima, bet rečiau... Tiesa. Muzikantai iš restoranų tiesiog dingo. Kai atsirado technologinių galimybių, jau atkūrus Nepriklausomybę, ėmiau naudoti vadinamąsias „minusines“ fonogramas, tai reiškia, kad dainuoju gyvai, o muzika skamba iš įrašo. Dabar turiu pasiruošęs gerokai per 500 kūrinių. Dainuoju gerai žinomas dainas, vadinamuosius standartus. Tai užsienio autorių kūriniai – jie gražūs, kokybiški, niekam nekyla dėl to abejonių. Lietuviška pramoginė muzika tokio lygio nėra pasiekusi. Jau daugiau nei 50 metų dainuojate – kartais rečiau, kartais dažniau, bet dainuojate. Kas jums yra muzika? Kodėl ji su jumis visą gyvenimą? Dėl to, kad muzika mane jaudina. Klausydamas gražių kūrinių glostau sielą. Be abejo, yra ir daugiau gražių dalykų gyvenime, bet aš ne apie materialiuosius. Taigi dėl to, tiek metų pradirbęs vadovaujamą darbą, ir pradėjau vėl daugiau dainuoti, nes supratau, kad sielos dalykai – svarbiau nei kitkas, o man su savimi susikalbėti geriausiai pavyksta per muziką.

Ar žmonėms reikia dažniau vaikščioti į koncertus? Pastaruoju metu ne vienas atlikėjas koncertuoja pustuštei salei. Pustuštei, nes yra manoma, kad „YouTube“ įsijungsi ir pažiūrėsi kokį tik nori koncertą. Bet joks įrašas neatstos tikro, gyvo pasirodymo. Aš esu už tai, kad muziką reikia patirti gyvai. Ir, dar kartą pasikartosiu, reikia nepamiršti pasaulyje įvertintų muzikos standartų. Neužsistovėti tik ties lietuviška muzika. Nes, žinote, gal grubiai pasakysiu, bet eiliniai

žmonės, neturintys nieko bendra su muzika, klausydami Lietuvos atlikėjų mano, kad muzika ir turi būti viso labo tokia. Bet jūs juk atliekate ir lietuviškų kūrinių? Na, bent savo? „Aš neisiu ta gatve“? Cha, tikrai, tarp tų šimtų „minusinių“ fonogramų turiu ir šią. Padainuoju paprašytas. Nemanau, kad tas kūrinys labai ypatingas, – man gi buvo 18. Bet malonu, kai žmonės prisimena ir vertina.

2017

BALANDIS

1 1


S I T E I N U A K

Herojų nebūtina ieškoti už jūrų marių. Įprastai šioje rubrikoje kalbinę kauniečius, į mūsų miestą atsikrausčiusius iš net labai egzotiškų kraštų ar nusikrausčiusius į tolimesnius, šiandien bendraujame su žmogumi, gyvenančiu visai greta – Vilniuje. Dizainerio Mariaus Kneipferavičiaus asmenybė Kauno sluoksnių talpina tiek daug ir jie taip stipriai alsuoja rokenrolu, kad nereikia net klausti, viską jis pasakoja pats. Nuo senelio, Šančiuose rodžiusio kino filmus, iki „Baltic Balkan“, muzikinio projekto, kurio narys yra. Taip interviu virto tikrų tikriausiu meilės laišku, raginančiu iš naujo įsimylėti tai, kas slepiasi po nosimi.

Marius Kneipferavičius: „Geriausia Latvijos būrėja“ Mariaus Kneipferavičiaus, šeimos archyvo ir Rasos Kneipferavičienės nuotr.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

BALANDIS

1 3


Nei aš, nei kiti projekto „Baltic Balkan“ nariai jokiu būdu nesame jidiš kalbos žinovai ar tyrinėtojai, bet savo kūryboje pabandėme sumoderninti keletą originalių litvakų dainų ir melodijų, pristatyti jas šiuolaikiškai. Ruošiame mini albumą, kurio pavadinimą jau galiu atskleisti – tai „Litvish“. Vienam būsimo albumo kūrinių „Kadril“ jauna meninkė Asta Ostrovskaja sukūrė vaizdo klipą, juo pasidalijo Lietuvos žydų bendruomenė, pristatėme televizijoje, sulaukėme pozityvių vertinimų. Beje, kaip didžėjai, esame koncertavę Krokuvos žydų festivalyje ir net esame palaiminti Vilniaus rabino. Matyt, toks kūrybinis pasirinkimas, nors kai kam gal ir keistas, buvo teisingas. „Baltic Balkan“ vadinčiau avantiūra, grupė gimė kaip pajuokavimas, vėliau virto savotiška terapija man ir kitiems jos nariams – Lencui ir Namui. Visi turime rimtus ir atsakingus darbus, šis muzikinis projektas – mūsų alter ego. Čia leidžiame sau elgtis ir jaustis taip, kaip kasdienybėje nelabai galime. Grupė tapo puikiu būdu išreikšti save, pakeliauti ir pamatyti pasaulį, aplankyti vietas, į kurias paprastai niekada nenuvyktume, nes nebūtų tam jokios priežasties. Dar sutikti ir susipažinti su žmonėmis. Tai darome nuoširdžiai, mums patinka tokia muzika ir jos skleidžiama energija. Patinka matyti ir jausti, kad tai patinka ne mums vieniems, bet ir atėjusiems į renginį.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Visiems mums per keturiasdešimt, bet išgyvename savotišką rokenrolą ir, manau, tai šiandien labiau norma nei išimtis. Keturiasdešimt – tai naujieji trisdešimt. Mūsų tėvai tokio amžiaus atrodė beviltiškai seni, dabar 40-ies kai kurie tik pradeda sėslų gyvenimą, kuria šeimą, gimdo vaikus. Keliaujant po užsienį teko sutikti ne vieną vyresnį už save atlikėją, didžėjų. Jie beprotiškai energingi ir jaučiasi puikiai, matyt, tam turi įtakos ir dinamiškas darbas. Mes, su jais palyginti, dar vaikigaliai. Jei pasakočiau iš pradžių, tai aš, kaip ir daugelis, muzikoje perėjau įvairius ieškojimų etapus, įvardyti vieną srovę ar kryptį, man dariusią daugiausia įtakos, būtų nelengva. Muzikos vaikystėje netrūko niekada, seneliai rengdavo giminės sueigas, kuriose buvo daug ir gražiai dainuojama. Jaunystėje mano tėtis su savo vaikystės draugu Kęstučiu Ignatavičiumi, vėliau grojusiu grupėje „Aitvarai“, muzikavo bigbito grupėje. Kai pradėjau intensyviai domėtis giminės istorija, atradau, kad joje buvo nemažai muzikantų. Emigravusioje po karo į Australiją močiutės brolio šeimoje beveik visi grojo. Čia, beje, atskiro pasakojimo verta istorija. Pasitelkus feisbuką, giminių atrasti pavyko žinant tik du dalykus – pavardę ir tai, kad po karo emigravo į Australiją. Dabar bendraujame su antros eilės pusbroliais, o teta rudeniop netgi atvyksta paviešėti. Visiškai crazy. Mano vaikystė bėgo miegamajame Dainavos rajone, prisiminimai iš jo gana slogūs. Tikras sovietmečio getas. Beje, mielai su bičiuliais važinėdavau į tuo metu apleistą Pažaislio vienuolyną, laipiodavome po varpines. O, jei tėvai būtų žinoję! Muzikoje nuo mažens domino alternatyvios srovės ir įdomesni garsai. Ką reiškė vien apsilankyti festivaliuose

„Baltic Balkan“ / Gedimino Bartuškos nuotr.

K

A

U

N

I

E

T

I

S

„Dėl savo neįprastai skambančios belgiškos kilmės pavardės dažnai esu laikomas žydų tautos atstovu, nors iš tiesų turiu tik žemaitiško ir suvalkietiško kraujo. Galbūt tokie lingvistiniai pokštai pastūmėjo domėtis žydiška kultūra ir jos palikimu Lietuvoje. Dabar ši tema, manyčiau, jau „ant bangos“, ir tai vertinu teigiamai. Juk per Holokaustą praradome dalį savo valstybės identiteto, savasties.

„Breikas’86“ Kaune ar „Papūga“ Palangoje! Mama vesdavosi į koncertus, kavines, renginius, todėl atmintyje išliko to laikmečio akimirkų. 1986 m., kai buvau vienuolikos, man visai netyčia į rankas pateko „Beastie Boys“ kasetė „Licensed to Ill“. Klasės draugui ją atsiuntė giminaičiai iš Amerikos, bet jis labai norėjo jos atsikratyti, nes ten skambanti muzika jam atrodė kaip visiška nesąmonė. Taip prasidėjo mano pažintis su hiphopu. Maironio ir Laisvės alėjos sankryžoje buvusioje plokštelių parduotuvėje dar sovietmečiu pavyko įsigyti „Run DMC“ ir Schoolly D vinilų. Jie buvo brokuoti, matyt, todėl čia atsirado. Vėliau sekė „Super Channel“ žiūrėjimas, kasečių perrašymas ir taip toliau. Šalia namų esančioje technikos parduotuvėje „Tauras“

prašydavau perrašyti įdomesnius įrašus, taip edukavausi eroje be interneto. Dar kasetes perrašinėjo kaimynas. Beje, tame pačiame name gyveno tuo metu „Kardiofoną“ ir breiko renginius filmavęs Arka Glody. Dar buvo geras įrašų taškas rūsyje priešais Karininkų ramovę, taip pat „Merkurijuje“. Dar dabar akyse sukasi juostinių magnetofonų juostos. Augant ir savarankiškėjant, Kauno maršrutai buvo gana aiškūs – „Pegasas“, „Laumė“, „Kulinarija“, Menininkų namų kiemelis ir panašiai. Beje, nekantrauju, kol galėsiu V. Putvinskio gatve pereiti įsijungęs maršrutą „GilusKaunas“, – su šia vieta jaučiu ypatingą ryšį, nes esu gimęs P. Mažylio gimdymo namuose. Labai patiko tų pačių kūrėjų parengtas „Dvasios gidas po senąjį Kauną“.

2017

BALANDIS

1 5


ninės muzikos pionieriais ir renginių organizatoriais, kaip „Ore“, „Atari“, „Kitoki“ ir t. t. Kai man sukako trisdešimt, sulaukiau pasiūlymo dirbti sostinėje. Tuo metu darbavausi nedidelėje Kauno dizaino studijoje, ir, nors tuo metu turėjau daug papildomų užsakymų visoje Lietuvoje, persikraustyti į sostinę bei dirbti tarptautinėje reklamos agentūroje buvo nemažas iššūkis.

1 6

Prasidėjus maištingai paauglystei, perėjau prie sunkesnės muzikos. Pradėjau domėtis indie, industrial, punk, gothic subkultūromis. Pasikeitė ir draugų ratas, atsirado bičiulių, kurie patys mėgino muzikuoti. Taip pradėjome patys bandyti kažką kurti. Inspiruoti „The Cure“, „Joy Division“, repetuodavome bute. Grupė vadinosi „Musėgaudis“, vėliau atsirado kiti muzikiniai saviveikliniai projektai – „Dulkės“, „Sperm Eaters“ (šio vaizdo klipą net rodė Ugniaus Liogės „Tamsos citadelė“), „Geriausia Latvijos būrėja“. Dar kiek vėliau susibūrė beprotiška grupė „Drigentai“. Joje grojau mušamaisiais. Dalyvavome festivaliuose „Blogiukai“, „Sumirimas“, „Didelis pasaulis“, 1996-aisiais netgi pelnėme idėjiškiausios grupės nominaciją. Reportažus apie mus rodė „Tangomanija“, o tuometis alter-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

natyviosios scenos vedlys Nykštukas žadėjo mums šviesią muzikinę ateitį. Aišku, jaunatviškas entuziazmas greit išblėso ir grupės nebeliko. Kaune alternatyvus muzikinis gyvenimas tuo metu buvo gana intensyvus. Visi neformalai pažinojo visus, visų srovių atstovai lankydavosi vieni kitų renginiuose. Buvau šalia, kai ėmė rastis pirmieji elektroninės muzikos renginiai „RyRalio“, „Pakalnė“. Kiekvienas elektroninės muzikos renginys būdavo įvykis, bet apie tai jau nemažai buvo kalbėta, todėl nesinori kartotis. Tuo metu rūpinausi kolektyvo „DJ Žvėriukai“ vaizdine medžiaga, dariau skrajutes, logotipus. Vėliau nemažai teko padirbėti dizaino ir vizualiųjų sprendimų srityje su tokiais elektro-

M. Kneipferavičiaus tėtis koncertuoja su būsimaisiais „Aitvarais“

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Vilniuje gyvenu jau 12 metų. Tiesą sakant, ambicijų lyginti du miestus niekada neturėjau. Kaskart, grįžęs į Kauną, atrandu jį iš naujo. Nors atrodo, kad pažįsti beveik viso miesto gatves ir užkampius, bet vis atrandi negirdėtų istorijų, pasakojimų ir legendų. Tiek bendras, visiems įdomias, tiek labai asmeniškas. Po tėvo la idotuvių Kaune, per gedulingus pietus, vienas iš vyresnių giminaičių išsitraukė lagaminą. Sako, gal ir ne laiku, bet noriu tau padovanoti. Ten slypėjo tikrų tikriausias lobis – apie 200 mano senelių fotografijų, darytų Kaune tarpukariu ir kitais laikmečiais. Peržvelgęs jas, pajaučiau stiprų norą sužinoti, kas, kur, kada ir ką jose veikė. Pradėjau savo žygius po archyvus, bibliotekas, forumus... Juos tęsiu ir dabar. Genealogija – tai užkrečiama liga. Bet gal tai susiję su senatve? Atradęs ir susisteminęs nemažą kiekį informacijos, sužinojau, kad mano proseneliai ir seneliai ilgą laiką gyveno Šančiuose, visos Lietuvos kontekste unikaliame industriniame rajone. Pats, beje, šiek tiek gyvenau Aukštuosiuose Šančiuose ir net neįtariau, kiek visko čia slypi. Daug informacijos

radau Jurgio Vanago knygoje „Šančių praeities takais“, perleistoje net keletą kartų. Čia manes laukė ne vienas atradimas. Sužinojau, kad mano senelis Stasys Kneipferavičius tarnavo Lietuvos kariuomenėje išminuotoju, taigi laiką leisdavo Šančių kareivinėse. Tarpukariu dirbo Šančių kino teatro „Lyra“ (vėliau – „Taika“) kino mechaniku, filmus rodė ir per karą. Knyga padėjo sužinoti, kad seneliai Stasys Kneipferavičius ir Viktorija Dobrovolskytė tuokėsi Šančių bažnyčioje jos atidarymo dieną! Tai supratau palyginęs vestuvių metriką ir faktus, surašytus knygoje. 1938 m. kunigo Mamerto Lumbės rūpesčiu pastatyta ir pašventinta mūrinė Šančių bažnyčia, mano manymu, viena unikaliausių Lietuvoje, jos interjeras tiesiog pribloškia. Žinoma, verta paminėti ir mano ryšį su J. Vanagu. Perskaitęs knygą, prisiminiau tetos pasakojimus apie Gudžiūnuose gyvenusius giminaičius su paukštiškomis pavardėmis, taip suvedžiau galus. Tikėtina, kad knygos autorius, pats gimęs Kaune ir augęs Šančiuose, – mano tolimas giminaitis, nes mano prosenelė Morta Vanagaitė-Kneiferavičienė kilusi iš Gudžiūnų, palaidota Šančių kapinėse. Jos kapą atradau visai neseniai. Radau ir namus, kuriuose gyveno protėviai Augustinas ir Morta. Idomu, kad vienas iš namų – buvęs caro laikų prasižengusių kareivių kalėjimas. Šančiai – paslaptingas ir daug istorijų galintis papasakoti rajonas, dar iki galo nepažintas tiek pačių kauniečių, tiek miesto svečių. Tik ar bus išsaugotas čia slypintis industrinis paveldas, kuris, atrodo, nedaug kam rūpi?“

2017

BALANDIS

1 7


„Nepriklausomybė atvėrė man daug galimybių“

T

E

M

A

„Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny“, – taip prasideda „Daina apie Kauną“, kurią jau beveik prieš pusšimtį metų įrašė viena – ne vienintelė, bet, matyt, garsiausia – merginų bigbito grupė iš Kauno „Eglutės“.

M

Ė

N

E

S

I

O

Pašnekovę kalbino Daina Dubauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.

Ansamblio „Eglutės“ muzikančių Kaune tuo metu buvo penkios, arbatos išgerti susėdome su jauniausia, vėliau prie kolektyvo prisijungusia Rūta Žalnieriūte-Skudiene. Lygiai prieš metus muzikologės sukauptos žinios pasitarnavo mums ruošiant straipsnį apie džiazą Kaune ir jau tada žinojome, kad, atėjus tinkamam metui, rasime ko paklausti ir pačios Rūtos. Sutikite, turėti savo nepriklausomą įrašų kompaniją – vertas dėmesio užsiėmimas. Apie jį – pokalbiui persiritus į antrąją pusę, o kol kas lukštename „Eglutes“. Merginų roko grupė sovietmečiu, už Geležinės uždangos. Labai įdomu! Reikia pasakyti, kad „Eglučių“, o ir kitų septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje muzikavusių grupių, stilius nebuvo tas grynasis vakarietiškas rokas, kokį dabar įsivaizduojame, o jo interpretacija pagal galimybes. Žinoma,

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

muzika iš Vakarų mus pasiekdavo per Varšuvos, Liuksemburgo, „Amerikos balso“ radijus – nebuvome visiškai izoliuoti, taip sėmėmės įkvėpimo, žinių. Į „Eglutes“ patekau besimokydama Juozo Naujalio muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Muzikos mokytis visuomet skatino tėvai, mano mama dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje. Naujas septinto-aštunto dešimtmečių roko muzikos skambesys, iki tol negirdėti ritmai, instrumentarijus, iš esmės visai kitoks, nei pažinau pamokose, mane labai sudomino. Norėjosi pačiai bandyti – taip ir pradėjau savarankiškai brazdinti gitara. Ją, sovietų gamybos, beje, reikėjo modifikuoti. Tiesa, itin kukliomis namudinėmis priemonėmis. Taip, žingsnis po žingsnio, ir išmokau. Dar iki „Eglučių“ su bendramokslėmis buvome įkūrusios mergaičių grupelę

2017

BALANDIS

1 9


be pavadinimo, grojome savo kūrybos dainas, bet tai nebuvo labai sėkmingas bandymas. Kitos „Eglutės“ – Rasa Matukonytė, Rita Gembickaitė, Jūratė Paukštytė ir Violeta Romanovaitė, už mane buvo porą klasių vyresnės, taigi ir labiau patyrusios. Pastebėjusios, kad neblogai groju gitara, pakvietė į grupę kaip solo gitaristę. Taip grupės sudėtis tapo panaši į „The Beatles“ – trys gitaros, mušamieji, klavišiniai.

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kiek vėliau ansambliui pasiūlė prisijungti prie Kauno radijo gamyklos bigbendo „Banga“, kuriam tuo metu vadovavo Algis Venckūnas. Dabar nepasakyčiau, kodėl, tačiau tokia tuo metu buvo savotiška mada: kaip „Gintarėliai“ buvo prie „Oktavos“ – grojo ir orkestre, ir kaip grupė, taip ir „Eglutės“ koncertavo su Radijo gamyklos bigbendu, muzikavo ir kaip savarankiškas ansamblis. Čia mums nupirko gerus – tokius, kokie tuo metu buvo prieinami, čekų, vokiečių gamybos – instrumentus, pasiuvo ir sceninius drabužius. Grojome įvairius „gabalus“ – lenkų grupių kūrinius, kai ką iš vakarietiško repertuaro, savo kūrybą.

M

Kaip vieną įtakų minėjote radiją, o kaip su įrašais? Mano pačios susidomėjimui roko ir elektronine muzika įtakos turėjo bendravimas su kiek vyresniais Kauno hipiais. Ypač daug įdomių įrašų turėjo ir mielai jų perklausas savo namuose senamiestyje, šalia „Medžiotojų užeigos“, rengdavo Kristupas Petkūnas. Su juo mane supažindino klasės draugas, beje, Lino Adomaičio tėvas, Algirdas, smuikininkas. Pas Kristupą išgirsta muzika tiesiog pakerėjo. Tai buvo rimtos perklausos – Kristupas aiškindavo, kaip kas groja, pasakodavo apie instrumentus, turėjo edukatoriaus

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

talentą ir žinojo tikrai daug. Dabar šias perklausas pavadinčiau savotiška kitokios muzikos „akademija“. Tiesa, jis niekuomet taip ir nesakė, iš kur gaudavo tų įrašų, bet paprašius perrašydavo patikusius albumus į juostą. Namuose turėjau magnetofoną „Aidas“, pati jam susitaupiau, tad kaupiau ir įrašus, iš jų mokiausi. Taip darė daugelis, nors toks pradedančio muzikanto kelias dabar atrodo itin sudėtingas. Kokios grupės jums tuomet labiausiai patiko? Man imponavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, „Deep Purple“, „King Crimson“, „Cream“ ir kt. Labai nemažai girdėdavome lenkų grupių. „Niebiesko-Czarni“, „Czerwono-Czarni“, „Czerwone Gitary“ – kai kurios jų yra koncertavę Kauno sporto halėje. Lenkijoje grupių judėjimas buvo daug intensyvesnis, aktyviau palaikomas, tuo metu kaimynai buvo daug labiau nepriklausomi visomis prasmėmis nei mes. Ar tokios iniciatyvos, kaip grojimas grupėje, netrukdė paaugliškoms pareigoms, sovietinių moksleivių įvaizdžiui? Jau būdamos orkestro globoje, pačios koncertų neinicijuodavome, vykdydavome Kauno radijo gamyklos bigbendui sudarytus planus. Buvo itin įsimintinų, smagių kelionių į Latviją, Jūrmalą, kur grodavome su vienu populiariausių Latvijoje Rygos radijo gamyklos vaikinų ansambliu „Menuets“, – ši grupė, beje, ir šiandien dar groja. „Eglutės“ muzikavo vadinamuoju politinio atšilimo laikotarpiu. Rokas tuo metu Sovietų Sąjungoje oficialiai neegzistavo, tačiau bet būrėsi, muzikavo ir šio judėjimo, Vakarų įtakos uždrausti valdžia nepajėgė. Roko grupės buvo

„pavadintos“ big bito, vokalinės-instrumentinės muzikos ansambliais… Nors niekas popamokinei veiklai iš esmės neprieštaravo, mokykloje buvome vis dėlto pasmerktos – akademinė bendruomenė tokias avantiūras vertino blogai, tokia veikla nederėjo mergaitėms su uniformomis. Esame gavusios ir griežtą papeikimą. Ar toks neigiamas požiūris iš tiesų buvo akademinis ar vis dėlto ideologinis? Po tiek metų sunku vertinti. Aišku, kad tuo laiku vyravo labiau ideologinis aspektas. Kai kurios mokytojos, šiuolaikiniais terminais kalbant, tikrai naudojo psichologinį smurtą. Tai buvo tiesiog neigimas, niekuo nepagrįsta neapykanta. Aišku, man pasisekė, nes, kaip sakiau, mano mama irgi dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje. Ji buvo labai tolerantiška, į mano aistrą muzikai žiūrėjo palankiai, leido groti ansamblyje. Ar jai patiko „Eglutės“? Nesu tikra. Dabar galiu pasakyti, kad mama tiems laikams buvo beprotiškai liberali. Ji tiesiog leido daryti tai, ko tuo laiku buvo iš esmės negalima daryti. Žinoma, toks pasitikėjimas buvo įpareigojantis. Išleisti šešiolikmetę kažkur koncertuoti buvo tikrai rizikinga. Bet ji pasitikėjo, nieko ir neatsitiko. Mokykloje, kiek žinau, ji dėl mūsų irgi atkentėjo. Bet juk iš esmės jūs nedarėte nieko nelegalaus, visi renginiai, kuriuose dalyvavote, buvo oficialūs, patvirtinti? Taip, tikrai taip. Tuo metu buvo ir muzikavusių pogrindyje, bet visi „Eglučių“ koncertai buvo oficialūs – juk priklausėme Radijo gamyklos kolektyvui. Vis dėlto streso būta daug, o ir muzikinė veikla atrodė daug patraukles-

nė nei pamokos. 1970 m. „Eglutės“ dalyvavo tarprespublikiniame konkurse „Kauno pavasaris“, vykusiame Sporto halėje. Bijojome, kad niekas iš mokyklos nepastebėtų, neišgirstų… Aišku, sužinojo. Iš mokyklos nepašalino vien dėl to, kad buvome geros mokinės ir oficialios priežasties to daryti direktorius, į situaciją pažiūrėjęs labai žmogiškai, neturėjo. Beveik nėra išlikusių septintojo dešimtmečio jaunimo grupių įrašų, plokštelių. Jei ne Roko Radzevičiaus prieš keletą metų surinktas diskas „Lietuvos roko klasika“, visai nieko nebūtų. Kodėl?? Gauti kvietimą įrašams į Vilniaus plokštelių studiją ar Lietuvos radijo studiją nebuvo lengva, ypač tiems, kurie, nors ir tarp eilučių, prieš ką nors protestuodavo, grodavo nelegaliuose susibūrimuose. „Eglutėms“ pasisekė – buvome pakviestos į Lietuvos televiziją, įsirašinėjome radijo studijoje. Taip pat ir studijoje Rygoje prieš koncertą įrašinėjome su grupe „Menuets“. Aišku, stebuklas, kad tie įrašai išliko. Pasirodo, juostą su „Eglučių“ muzika išsaugojo buvęs Radijo gamyklos orkestro būgnininkas Eugenijus Gylys, kuriam buvo pavesta mūsų grupe rūpintis. Kai Rokas Radzevičius, rašydamas knyga virtusią disertaciją, į mane kreipėsi, aš susiradau E. Gylį, o jis – juostą. Pervedėme įrašus į skaitmeninį formatą, pašvarinome. Juosta atiteko man – turiu ją, saugau. Merginų roko grupės ir šiandien susilaukia papildomo dėmesio vien dėl to, kad jose groja tik merginos. Kaip šiuo požiūriu sekėsi „Eglutėms“? Komentarų, aišku, buvo visokių. Bet mes iš tiesų buvome muzikalios, turėjome gerą muzikinį išsilavinimą. Įrašai, kurie išliko, tai liudija.

2017

BALANDIS

2 1


Tuomet juk nebuvo tokių techninių skaitmeninio montažo galimybių, kaip dabar – intonacijos taisymui ar panašiai.

Be to, juk negaudavome jokio atlygio už savo koncertus. Tai buvo savanoriška veikla, legali, bet neturėjusi perspektyvos. Laisvu menininku būti negalėjai. Turėjai rinktis: arba stoti mokytis, arba groti, bet... Natūraliai taip išėjo.

Kaune tada buvo smagu, įdomu, virė aktyvus, pusiau pogrindinis kultūrinis gyvenimas. Didelę įtaką jaunimui darė Modrio Tenisono pantomimos teatro grupė, tai buvo kažkas nematyto. Taip pat godžiai skaitydavome žurnalą „Nemunas“, skleidusį liberalias idėjas tiek publikuotomis fotografijomis, tiek literatūros kūrinių ištraukomis.

Papasakokite dar šiek tiek apie 1972-ų jų gegužę. Kalantos tragedija sukėlė didžiulę protesto bangą Kaune, pasipiktinimą, galima sakyti, sukilimą, sulaukusį didelio atgarsio. Nenorėjome pasiduoti sistemai, tiesiog norėjome būti laisvesni, galbūt buvome per jauni, kad gerai viską, kas vyko, suprastume.

Ar rašydavote dainų tekstus? Keletas „Eglučių“ dainų yra mano sukurtos, išliko vienos įrašas. 2015 m. rudenį „Literatūroje ir mene“ radau straipsnį „Laikas ir dainos“, analizavusį to meto grupių tekstus. Vienas jų buvo mano! Skaičiau ir stebėjausi – negi tai tikrai aš? Keista buvo. Tuo metu negalvojome apie jokias paslėptas prasmes, buvome spontaniškos. O vėliau, grupei iširus, aš daug metų nenorėdavau prisiminti to tikrai sudėtingo, nors ir gražaus laiko.

Suplanuotų Kalantos laidotuvių dieną trise su klasės draugais – buvome tokia grupelė: aš, dabar žymus kompozitorius Vidmantas Bartulis ir dar vienas bičiulis, – pasiskynėm gėlių iš darželio, ėjom prie Kalantos namo Vilijampolėje, žygiavom per tiltą iki tuometinių Saugumo rūmų. Ėjome ir pro Dramos teatrą. Atsisukusi pamačiau, kokio dydžio tai buvo minia, – neįtikėtina. Nežinau, kodėl mes nebijojome. Prie saugumo visus apsupo milicijos mašinos, Bartulį susėmė. Kelias dienas jo nebuvo mokykloje. Kai grįžo, klasėje parodė nugarą – visa buvo mėlyna. Sakė, tardydami saugume rodė demonstracijos nuotraukas, jose užfiksuotus draugus, mus taip pat, liepė atpažinti…

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip paauglystėje kūrėte savo, kaip muzikantės, įvaizdį? Natūraliai. Džinsų nebuvo šansų turėti. Mama gaudavo žurnalą „Kobieta i Życie“, ten būdavo madingų iškarpų siuviniams. Pagal jas ji man pasiuvo platėjančias kelnes. Buvau, kaip ir dabar, su akiniais, ilgais plaukais. Eini sau su kliošais ir gitara, visi žiūri – och!

vokiau savo kaltės. Jaučiau spaudimą, be to, buvau viena. Man reikėjo baigti mokyklą. Paskutiniai metai tikrai buvo labai sudėtingi. Nebegrojau ansamblyje, bet mokytojų akyse likau blogiukė. Iki šiol prisimenu tą neigiamą požiūrį.

Kodėl? Kada „Eglutės“ iširo? 1972 m., po Kalantos susideginimo, beveik visa veikla, susijusi su laisvesnės minties apraiškomis buvo „užraukta“ , uždrausta, bet mes iširome jau iki to. Vyresnės grupės narės baigė mokyklą, išvažiavo mokytis į konservatoriją Vilniuje. Aš likau mokykloje, bet po tų visų papeikimų buvau savotiškai traumuota. Nesu-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nuo mamos grįžusi iš demonstracijos gavau barti... Ji žinojo, ką reiškia sovietinė santvarka. Giminėje buvo tremtinių. Vėliau tądien manęs iš

viso neišleido iš namų – gyvenome Žaliakalnyje. Girdėjau beprotišką, bauginantį gaudesį iš Laisvės alėjos! Ir po to nebeliko nieko. Jokių judėjimų, grupių, iniciatyvų. Žmonės buvo persekiojami, jie bijojo. Stebiuosi tais, kurie šiandien nepatenkinti. Jei ne Nepriklausomybės atkūrimas, nei aš, nei daugelis kitų nebūtume galėję įgyvendinti savo idėjų. Kad ir projektas apie tarpukario Kauno pramoginę muziką, mažosios scenos artistus. Kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą sovietmečiu buvo oficialiai uždrausta, visa kultūrinė tų laikų pažanga buvo nuvertinta, tendencingai pasmerkta.

Man sovietinė propaganda nedarė įspūdžio, atrodė primityvi, šlykšti. Vėl turiu padėkoti savo mamai, kuri visuomet sovietine ideologija bjaurėjosi, išlaikė vidinę laisvę. Žinojau, kad jos tiesa yra tiesiausia. Niekada nesupratau, kaip galima stoti į partiją, kurios deklaruojami šūkiai yra melas, gauti postus... Keista ir dabar tai matyti. Man konformizmas yra vienas iš didžiausių žmogaus trūkumų. Nors mokykloje teko dėl savo pomėgių kentėti, akivaizdu, kad muzika iš jūsų gyvenimo niekur nedingo, tiesa? Žinoma, ne. Baigiau mokyklą, po metų įstojau į tuometinę Lietuvos konser-

2017

BALANDIS

2 3


A M E T O I S E N Ė M

vatoriją, muzikologiją, tapau muzikos istorike…

Būdavo malonu, kai pavykdavo muzikantus palaikyti, jiems padėti.

… ir įsidarbinote Vilniaus plokštelių studijoje? Taip, 1978-aisiais. Mano diplominis darbas taip pat buvo skirtas muzikos įrašams. Dirbau joje beveik iki pat uždarymo, kai, atkūrus Nepriklausomybę, laisvosios rinkos sąlygomis daugeliui įstaigų išsilaikyti buvo sudėtinga.

Po darbo studijoje įkūrėte muzikos įrašų leidyklą „Semplice“. Kas tokiam žingsniui pastūmėjo? Nuo ko pradėjote veiklą? Kai subyrėjo kompanija „Melodija“, Vilniaus plokštelių studija, nuo 1964 m. buvusi viena iš aštuonių profesionalių sąjunginių padalinių, liko „ant ledo“. Laikas buvo sudėtingas ir sunkus. Tai tęsėsi kelerius metus. Lietuvoje steigėsi naujos leidybinės kompanijos, įrašų studijos. 1995-aisiais, grįžusi iš parodos „Musicora“ Paryžiuje, inicijavau projektą „Hommage à Čiurlionis“, skirtą jubiliejiniams kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio metams. P Pakviečiau bendradarbiauti Vidmantą Bartulį ir saksofonininką Petrą Vyšniauską. Albumas buvo įvertintas teigiamai, kėlė diskusijas. Buvo sudėtinga jį vystyti, ieškoti rėmėjų po plokštelių studijos vėliava. Supratau, kad turiu visas sąlygas padaryti tai pati, ir… Įregistravau įmonę. Antrasis leidinys vėl buvo skirtas Čiurlioniui.

Dirbau redaktore – tai buvo labiau technninis darbas, dalyvaudavau įrašuose, vėliau ir inicijuodavau juos. Surinkdavau metrikas, kartais ir albumų eilės tvarką peržiūrėdavau. Iš pradžių buvo tikrai sunku. Juk pagal išsilavinimą buvau muzikos istorikė. Patirtis ir noras atėjo ne iš karto. Įrašų planus sudarydavo studijos darbuotojai, juos turėdavo patvirtinti Lietuvos kultūros ministerija, vėliau – kompanijos „Melodija“ vadovybė Maskvoje. Patvirtintiems projektams buvo skiriamas įrašo laikas, tuo laiku tai buvo ilgas procesas – albumai pasirodydavo po metų ar net dviejų. Gerai pažinojau kultūros lauką, muzikantus, aktorius. Inicijavau Birštono džiazo festivalio įrašus, Pero Vyšniausko, Gintauto Abariaus ansamblių, Kęstučio Lušo įrašus. Sąjūdžio metais rekomendavau įtraukti į studijos planus roko grupių„Antis“ (kurią 1987 m. atsitiktinai išgirdau koncerte Vilniuje), „Kardiofonas“ plokšteles. Kolektyvas studijoje buvo geras ir kūrybingas, visi palaikė vieni kitų iniciatyvas. Naujų talentų paieška, aišku, į tiesiogines mano pareigas neįėjo ir papildomai tikrai apmokama nebuvo.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kiek leidyklos kataloge jau yra įrašų? Nedaug. Man svarbu įrašo išliekamoji vertė, tema, tam tikro Lietuvos muzikos istorijos etapo atodanga, šiuolaikinis kontekstas. Ieškau išskirtinių dalykų. Viską leidybos procesą kontroliuoju pati, tad paprastai tai trunka ilgai, tampa nedidele istorine studija. Tai, kad kartais galiu viską nuo A iki Z įgyvendinti pati, rašau ir redaguoju anotacijas, įkvepia dirbti ir toliau. Vienas paskutiniųjų leidinių, 23-asis kataloge – „XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika“, jame skamba Abiejų Tautų Respublikoje kūrusių, Viniuje dešimtmečiais rezidavusių,

mūsų didikams tarnavusių italų kompozitorių kūriniai, kurie atrasti ir iššifruoti tik XX a. pabaigoje. Tai buvo daug pastangų ir lėšų reikalavęs procesas – kvietėme senosios muzikos interpretavime besispecializuojančius, XVI-XII a. instrumentų kopijomis grojančius muzikantus iš užsienio. Projekte dalyvavo ir Vilniaus ansamblis „Canto Fiorito“. Įrašinėjome Valdovų rūmuose. Žinoma, konsultavausi su kolegomis muzikologais, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės muzikos žinovais. Albume gausu senosios muzikos interpretacijos prasme Lietuvoje dar negirdėtų dalykų – tai tikrų tikriausias atradimo džiaugsmas ir man pačiai. Ar yra konkrečios epochos, kurios jus domina labiau, nei kitos? Mane paprastai užvaldo fixe idėjos, kuriomis puolu gyventi, užkrečiu kitus, prisijungiančius prie projekto. Apskritai mane muzikoje domina tai, kas susiję su Lietuva. Buvo laikas, kaip jau minėjau, kai daug dėmesio skyriau Čiurlioniui. Po to – Lietuvos džiazas, sudariau du archyvinių įrašų rinkinius. Pirmąkart tokio projekto ėmiausi dar 2001-aisiais, tuomet nebuvo patikimų, patogių naudoti šaltinių internete, teko ilgai sėdėti bibliotekose, radijo archyvuose, ieškoti iškarpų, žinučių, kalbėtis su žmonėmis. Siekiau, kad istorija rinkiniuose prasidėtų kuo anksčiau, tad talkino ir kolekcionieriai. Vėliau pamaniau, kad būtų įdomu atgaivinti senąją Lietuvos muziką, ir supratau, kad norint ją pateikti reikia iki tol nežinoto istorinio konteksto – sovietų okupacijos metu juk nekalbėjome apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tad čia irgi neišsiverčiau be kolegų pagalbos.

O koks jūsų, kaip leidėjos, santykis su šiuolaikine muzika? Santykis geras. Šiuolaikiniai autoriai – kosmopolitai, pasaulio piliečiai, ir jų galimybės visai kitokios. Fiksuoti tai nėra paprasta. Nepaprastai pasikeitė ir sklaidos galimybės. Vis dėlto čia galėčiau išskirti vieną savo inicijuotų projektų – „Balsovaizdžiai“ (Voicescapes), kuriame dalyvavo, Čiurlionį laisvai interpretavo kompozitorius Arturas Bumšteinas ir multiinstrumentalininkas Liudas Mockūnas. Projektas skambėjo festivalio „Vilnius Jazz“ atidarymo renginyje, jis vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje. Vėliau Arturas paruošė įrašą leidybai. Albumo fragmentai 2012 m. transliuoti BBC3 radijo programos laidoje „Late Junction“. Laisvalaikiu klausote muzikos? Taip, žinoma. Dabar esu laisvas žmogus, jau pensininkė. Turiu laiko. Namuose nemažai įrašų įvairiais formatais. Jei dirbu, mėgstu klausyti džiazo. Jis mobilizuoja, ypač jei rašau, redaguoju. Pamenu, kai reikėjo parašyti itin sudėtingą tekstą, gelbėjo mantros. Visus aplink išvedžiau iš proto! Turiu ir gitarą. Gal kada ir prisiversiu pagroti. Mano vyras irgi muzikantas, jis fleitistas, groja „Trimito“ orkestre, taip pat moko vaikus muzikos, tad mūsų interesai bendri. Apskritai tikiu, kad reikia daryti tai, kas domina, kam esi pasirengęs, sukaupęs patirties. Taip visą gyvenimą ir elgiausi. Man sunku suprasti tuos, kurie dirba tai, kas jiems nepatinka, ir nuolat skundžiasi. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Svarbiau sutarti su savimi.

2017

BALANDIS

2 5


Muzikos klubas-baras „Lemmy“, atsiradęs daugiau nei prieš metus, gerai žinomas plačiajai auditorijai kaip alternatyviosios muzikos prieglobstis Kaune. Apie šio penkių žmonių administruojamo ir su meile puoselėjamo klubo istoriją pasakoja vieni iš jo įkūrėjų ir savininkų – Darius Laurinavičius ir Rosvaldas Serapinas.

Interviu su metalu

Į

T

E

M

Ą

Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

Pirmiausiai norėčiau pasidomėti tolima klubo „Lemmy“ atsiradimo priešistore. Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su sunkiąja muzika? D. L. Pradėčiau nuo to, kad mes su Rosvaldu esame kilę iš vieno krašto, kitaip tariant, nesame grynakraujai kauniečiai. Tad ir mūsų kelio pradžia – periferijoje, Vilkijos miestelyje. Mažuose miesteliuose nepopuliariąja muzika domisi vienas kitas ir anksčiau ar vėliau jie sueina į vieną krūvą. R. S. Reikėtų metus įvardyti: čia veikiausiai buvo kokie 1993-ieji ar 1992ieji… Gūdūs devyniasdešimtieji! Ar šito kaimyno (rodau į Rosvaldo pusę – aut. past.)? D. L. Ne! Pamenu, kad apie 1988 m. visus buvo užplūdusi metalo banga. Vyresnioji sesuo man kartodavo: „Tie metalistai – atėjo banga ir nueis. Tau praeis taip pat!“ Tai va, kaimynas buvo iš tos bangos, jam greitai viskas praėjo. O man nepraėjo.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaimyno misija buvo baigta? D. L. Taip, kaimyno misija buvo duoti man kasetę – vadinkim taip. Rosvaldai, kokia buvo jūsų pradžių pradžia pasirenkant sunkiąją muziką? R. S. Tai turbūt kitas kaimynas davė kasetę! Iš tiesų metalu aš gal kiek vėliau ėmiau domėtis – pradžioje depešistas, fojistas buvau, paskui palaipsniui prasidėjo: „Sepultura“, trashas, deathas, – taip iki šiol. Klausimas, kilęs dėl klubo pavadinimo: ar į mokyklą kuris nors ėjote vilkėdamas „Motorhead’ų“ marškinėliais (grupės „Motorhead“ įkūrėjas, lyderis buvo Lemmy Kilmisteris – aut. past.)? D. L. Mokyklos laikais motorhedai nebuvo mano favoritai, labiau imponavo kitos grupės – „Sepultura“, „Metallica“. Bet ne, marškinėlių nenešiojau tada. Neturėjau! Gavau vėliau.

2017

BALANDIS

2 7


Tuomet kokių grupių marškinėlius teko vilkėti mokykloje? R. S. Kai mes mokėmės, dar buvo griežtas aprangos kodas – uniformos! Nebent po pamokų buvo galima prieš draugus pasipuikuoti tais marškinėliais, be to, ir nusipirkti jų nebuvo lengva. Originalių juo labiau – nebent iš užsienio kas atsiųsdavo.

O kaip bėdos dėl ilgų plaukų? D. L. Be abejo, tų bėdų kildavo, tačiau ne dėl mokyklos, o dėl laikmečio. Šiais laikais pamatyti ilgaplaukį yra taip pat natūralu ir savaime suprantama, kaip nueiti į „Maximą“. Anuomet nereikėdavo nė ilgų plaukų – užtekdavo grandinėlės, pakabintos ne ant kaklo. Kita vertus, būtent išorės spaudimas vertė dar labiau priešintis vidumi – muzika tam padėjo.

Į

T

E

M

Ą

O jeigu tiesiog su baltais spaustuviniais dažais?.. D. L. Ooo, tai čia improvizacija prasideda! Pasidaryti trafaretą, išsipiešti, apkaustų pasidaryti – smagu, bet vis tiek mokykloje – uniformos.

Pakomentuokite klubo pavadinimą. D. L. Istorija tokia: pavadinimo variantų mes buvome ir patys sugalvoję nemažai, tačiau nusprendėme socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbti viešą konkursą. R. S. Priėmėme „pagalbą iš salės“. D. L. Buvo įdomu išgirsti, kokio pavadinimo norėtų žmonės, – vienas iš variantų buvo „Lemmy“. D. L. Sutapimas – tą dieną, kai susirinkome galutinai apsispręsti dėl klubo pavadinimo, vyko Lemmy Kilmisterio laidotuvės. Tai buvo dar vienas argumentas savaip įamžinti šį veikėją.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dabar galite švęsti klubo „Lemmy“ gimtadienį, kartu minėdami Lemmy Kilmisterio mirties metines. R. S. Taip, kita vertus, mums svarbu, kad žodis „Lemmy“ yra savarankiškas ir gerai skamba net ne „Motorhead’ų“ kontekste. D. L. Be abejo, šiuo pavadinimu atiduodame pagarbą L. Kilmisteriui, bet tikrai nesistengiame šios vietos paversti memorialiniu paminklu. Tikrai nėra taip, kad visą klubą puoštų vien „Motorhead’ų“ atributika, aplink būtų išdėlioti jų kompaktai ir t. t. Čia ne mauzoliejus! R. S. Taip, dedikaciją L. Kilmisteriui mes laikome akcentu. Motorhedams skyrėme klubo gimtadienio programą – šventėje grojo grupė „Murder One“, žinomi andergaundo muzikantai, būtent mūsų gimtadieniui sukūrę „Motorhead’ų“ koverių projektą. Ar galiu paklausti, kieno odinė striukė įrėminta čia, ant baro sienos? D. L. Ji priklausė Martynui Meškauskui, maždaug prieš dešimt metų paskendusiam Mičigano ežere. Jis buvo kilęs iš Kauno menininkas, Lietuvos andergraunde palikęs žymų pėdsaką – grupės „Anubi“ įkūrėjas ir idėjinis vedlys.

D. L. Tai buvo tikrai ilgas etapas, neišskiriant tų laikų, kai veikė „Underground Pub’as“. Ten reguliariai vyko koncertinė veikla, tačiau – su visa pagarba tai vietai – tai nebuvo erdvė, į kurią patogu atsivežti atlikėjus. Galiausiai ji buvo uždaryta. Taigi, Kaune buvo justi stygius konkrečiam žanrui skirtos vietos, kurioje visiems būtų aišku – čia yra rokenrolo teritorija. Dažniausiai taip ir atsitinka – kas nors perima vėliavą. Tiek Rosvaldas, tiek aš labai ilgai sukomės šiame rate: grojome, organizavome koncertus, festivalius – „Nekro Disko“, „Tamsa šnabžda“ ir pan. R. S. Patys jautėme tokios vietos, kaip šis klubas, poreikį. Kaip taip gali būti – antras pagal dydį Lietuvos miestas, o nėra kur pagroti? D. L. Tiesiog kilo klausimas – kodėl mes, muziką mėgstantys, gerbiantys ir bent kiek išmanantys asmenys, negalėtume tokios erdvės sukurti? Norėjosi užsiimti tokia veikla, kur muzika nėra tik priemonė užsidirbti. R. S. Taip, steigiant šį klubą nebuvo dėdės, kuris numestų pinigų ir nurodytų savo pageidavimus. Klubo idėja buvo orientuota ne į uždarbiavimą, o į kūrybinės erdvės, kurios taip stigo Kaunui, sukūrimą.

R. S. M. Meškausko tėvai artimiems draugams atidavė šią striukę. Iš Vilniaus ji buvo atvežta čia. Gavę ją dovanų, kartu gavome ir įsipareigojimą pagerbti šį žmogų.

D. L. Kaunas nusipelno būti vakarietiškas miestas su visa jam būdinga kultūrine įvairove. Todėl reikia vietos, kurioje būtų tinkamai pristatoma alternatyvioji muzika.

Kodėl nusprendėte įgyvendinti projektą „Lemmy“? Kaip tai vyko? R. S. Pirmiausiai šiai veiklai mus paskatino savotiškas vakuumas – Kaune jau kuris laikas nebuvo vietos, kurioje galėtų koncertuoti sunkesnę muziką atliekančios grupės.

Ką gi dar patys veikiate likusiu nuo klubo administravimo laiku? D. L. Dirbame dieninius darbus, aktyviai grojame. O ir šeima tikrai ne paskutinėje vietoje R. S. Esame penkiese. Vienam ar dviem klube būtų sunku viską aprėpti: ūkinius darbus, garso, apšvie-

timo technikos priežiūrą, renginių, koncertų organizavimą, klientų aptarnavimą. Ne visus, bet daugumą savaitgalių aukojame šiam klubui. Labai vertiname ir savanorių teikiamą pagalbą. Jūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ši vieta įvardijama kaip muzikos klubas, alternatyviosios veiklos erdvė. Kas šiuo atveju yra alternatyvioji veikla? R. S. Jeigu kas norėtų čia surengti kokį performansą, parodą, grojimo, šokių pamokas ar dar ką panašaus – prašom. Maloniai priimsime ir padėsime kuo galime. Esame atviri pasiūlymams. Tuomet iš karto norėčiau paklausti, kam nieku gyvu neleistumėte pasirodyti šio savo klubo scenoje? Kokia veikla šioje kūrybinėje erdvėje būtų nepriimtina? R. S. Paprastai sakant – žalia šviesa visiems kūrėjams. O koveristams, vestuvininkams ir panašiems – stop. D. L. Vargu ar sulauksime panašaus pasiūlymo, bet jeigu kreiptųsi mūsų liūdnai pagarsėjusios televizinės estrados žvaigždės, manau, būtume prieš. Paprasta taisyklė – šita vieta yra kuriantiems, tiems, kurie save atiduoda muzikai, o ne tiems, kurie iš muzikos tiktai ima. O jeigu kreiptųsi Nelly Paltinienė? D. L. Oi, su Nelly Paltiniene tai čia viskas dar gerai (juokiasi – aut.past.). Vasarį „Lemmy“ atšventė vienų metų gimtadienį. Kuo labiausiai džiaugiatės? R. S. Labiausiai tais metais ir džiaugiamės: jie parodė, kad mūsų idėjos jau įgyvendinamos. Visus metus šioje vietoje reguliariai vyko renginiai – apytiksliai per šį klubo gyvavimo laikotarpį buvo surengta apie pusantro šimto koncertų.

2017

BALANDIS

2 9


Į

T

E

M

Ą

R. S. Čia buvo užsukusios grupės, kurios stadionuose groja kartu su „Kiss“, AC/DC. Jos rengia koncertinius turus Amerikoje, Australijoje, Europoje, vienu žodžiu – visame pasaulyje, o užsuka ir į šį klubelį. Smagu, kad juos tenkina „Lemmy“ komandos pasirengimas. Toks pasitikėjimas mums yra labai reikšmingas – jis rodo, kad dirbame teisingai. Be to, grupės iš lūpų į lūpas rekomenduoja viena kitai šį klubą kaip patikimą vietą. Tokio lygmens reguliariai vykstančių koncertų Kauno auditorija niekada neturėjo, tiesą sakant, vilniečiai taip pat stebisi, kad taip dažnai jiems tenka lankytis mūsų koncertuose. Ši veikla nėra noras ką nors nukonkuruoti, tiesiog visada smagu, kai nuoširdžiai dirbant pradeda sektis. Na, o lankytojų atžvilgiu – turime stengtis, kad kiekvieną mėnesį butų parengta įvairi, patraukli mūsų lankytojui programa, pavyzdžiui, artėjantis savaitgalis bus kitoniškas – skirtas elektronikos, industrial muziką mėgstančiai publikai.

D. L. Pritarčiau Rosvaldui, didžiausias laimėjimas ir yra šie pirmieji sėkmingi metai. Ne kartą teko suklysti galvojant, kad viską mokame, ir mokytis iš naujo. Kitas laimėjimas – visus metus penki žmonės, penki charakteriai kartu. Išsaugoti vienas kitam pagarbą ir, sakykim, pavargus nesusiginčyti – rimta mokykla. R. S. Kartu galima pasidžiaugti teigiamais atsiliepimais: muzikantai ir lankytojai dėkoja už praleistą čia laiką. Dabar, metams praėjus, pats vardas „Lemmy“ jau dirba klubo naudai, tampa žinomas – norintieji koncertuoti patys mus susiranda.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

D. L. Mums jau rašo ne tik andergraundui priklausantys muzikantai, bet ir rimtos agentūros, įtraukusios mus į savo sąrašus kaip patikimus partnerius, į kuriuos galima kreiptis ir su kuriais galima derėtis dėl tikrai aukšto lygio atlikėjų. Aš kartais pagalvoju, kad šiame mažame klubelyje groja grupės, kurių kita stotelė bus milžiniška arena. Pavyzdžiui, čia pradėjo koncertuoti su įrašų kompanija „Nuclear Blast“ arba „Napalm Records“ dirbančios grupės: „Cobra and the Lotus“, „Evil Invaders“, „Conan“. Šių metų pabaigoje atvyks „Carnifex“ – šiuo metu metalo pasaulyje gerai žinoma amerikiečių grupė.

Esate projekto „Jaunas kraujas“, skirto jaunų grupių pasirodymams, organizatoriai. Papasakokite apie šį renginių ciklą. R. S. Pirmiausiai bandėme išsiaiškinti, ar yra tokio projekto poreikis. Pasirodė, kad yra: atsiliepė kelios grupės ir, sakyčiau, pakankamai stipriai sugrojo. Grupes labai šiltai priėmė publika, be to, manau, ir patiems buvo smagu išbandytį šią sceną. Jeigu bus kam groti, manau, kad projektą pratęsime – bent jau kartą per mėnesį. Gal Kaunas dar turi ką paslėpęs rūsiuose. D. L. Ne vien tik iš Kauno rūsių galima atvykti. Svarbus šio sumanymo aspektas yra alternatyviosios muzikos Kaune skatinimas ne vien atvežant grupes iš svetur, bet ir raginant jaunąją kartą groti, lipti į sceną. Pirmyn – lai čia jaunimas užauga.

Ką jums reiškia klubo geografinė padėtis: siaurą ja prasme – „Stumbro“ darykla, plačią ja – Kaunas? Viskas čia puikiai dera – šalia ne tik „Stumbras“, bet ir degtinės darykla, ir autobusų, geležinkelio stotys. Lokacijos klausimu tikrai negalime labai skųstis. Puiku, kad čia nėra jokių privačių butų – galime nebijoti aukštų decibelų, apsisaugome nuo galimų ir dažnai labai keblių nesutarimų su kaimynais. Pats Kaunas toks kompaktiškas, kad pasiekti mus, net ir pėstute, yra tikrai lengva. Mes patys gegužę planuojame baigti remonto darbus – atidarysime terasą, ir bus dar smagiau. Ar Kaunas ir rokenrolas dera? D. L. Kodėl gi turėtų nederėti? Kaune rokenrolo visada buvo, mes taip pat stengiamės, kad jo nepristigtų. Ateities planai? D. L. Ką gali žinoti, galbūt mūsų klubas taps Pabaltijo „Underworld“ (alternatyviosios muzikos klubas Londone – aut. past.)? Vieta taip pat nedidukė, tačiau atvykstančioms grupėms ten koncertuoti yra prestižo reikalas. Jei rimtai, labai norėtųsi, kad mums patiems nepristigtų parako, kad ši vieta, tarkime, po penkerių metų žmonėms vis dar būtų reikalinga ir įdomi. Ir dar – ar veikia židinys? D. L. Veikia! Jis čia ne dėl grožio. Retkarčiais vakarais jį užkuriame – galima pasišildyti. R. S. Galima netgi romantišką vakaro nuotaiką sukurti. Teminį Šv. Valentino dienos vakarėlį? R. S. Taip, su daug rausvų balionų. Šiaip, kol rengėmės patalpas, jį sėkmingai ir naudojome kaip šildymo šaltinį. D. L. Butaforinių židinių čia įrengti neplanuojame.

2017

BALANDIS

3 1


5

Kol Kauno suvenyrų klausimas kabo ore, jau tik įsivaizduojamose „Merkurijaus“ lentynose fiksuojame tai, kas vertingo ir aktualaus mieste sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Koordinatės – tam, kad ne tik pasigėrėtume.

Merkurijus

4

3

1

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

2

6

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

BALANDIS

3 3


1. Platono „Alkibijadas“ ir „Charmidas“, leidykla „Jonas ir Jokūbas“

Nauja, filosofijai skirta leidykla, kurios šaknys ir smegenys – Kaune, ne mažiau dėmesio skiria ir tam, kaip amžių patikrinta išmintis atrodo. Be to, Platono dialogus „Jonas ir Jokūbas“ išleido iškart dviem kalbomis – lietuvių ir senovės graikų. Smulkmena, bet svarbi. „Mažiau depresijos, daugiau filosofijos“, – taria leidėjai.

5€ www.kitokiagrafika.lt

Pačioje kovo pabaigoje Kauno menininkų namuose pristatytas komiksų iniciatyvos „Kitokia Grafika“ zinas, jau penktasis. Tema jo – lyg ant delno. Kaunas. Ją pasufleravo pirmasis komiksų rezidencijos Kaune „gyventojas“ Benjamin Courtault – jo kūrybai savo ruožtu daug įtakos padarė tarpukario modernizmas.

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

8–9 € www.jonasirjokubas.lt

2. Komiksų zinas „SW / ON 5“

3. Katalogas „Kaunas Photo 2016“ 16 € www.kaunasphoto.com

Stipriausias Baltijos šalyse fotografijos festivalis – nebeatsiejama Kauno dalis tiek savo aprėptimi, tiek neįprastų vietų įveiklinimu, tiek tarptautiškumo aspektu. Jau labai įdomu, kaip 2017-ųjų temą – vanduo – interpretuos ateinančio festivalio dalyviai. Kol laukiame, priešinga, nei įprasta, kryptimi verčiame iš dviejų dalių sudarytą praėjusio festivalio katalogą ir taupome kiekvieną puslapį.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

4. Albumas „Plunged“ 10 € www.barefoot-records.com

Pačioje kovo pabaigoje moderniojo džiazo trikampis – Liudas Mockūnas, Arnas Mikalkėnas ir Håkon Berre – Kauno menininkų namuose pristatė kompaktiniu disku virtusią programą „Plunged“. Lokacija su skambesiu sutapo tiesiog fantastiškai, tad, mąstydami apie projekto geografines koordinates (turint omenyje, kad tik vienas jo narių yra kaunietis), albumą drąsiai dedame būtent į „Merkurijaus“, o ne kokios nors universalios universalinės, lentyną.

5. Plakatai „Sumauta pavara“

6. Kauno kultūros centras „Tautos namai“

„Sumauta pavara“ yra klasikinių automobilių entuziastų blogas. Vienas jo autorių Paulius Gaurilčikas dar ir piešia, taip pat – žavisi tarpukario architektūra, taigi pabandė įsivaizduoti, kokie laiką pralenkę automobiliai galėjo važinėti 4-ojo dešimtmečio Kauno gatvėmis.

„Merkurijus“ juk apie NAUJUS dalykus, sakote, klausiamai išrietę antakį? Tikrai taip. Palypėkite į viršutinį daug mačiusių ir vis daugiau kasdien įsileidžiančių bei palaikančių „Tautos namų“ (beje, 1940-aisiais įkurtuvių proga pakrikštytų „Darbo rūmais“) aukštą ir ten rasite naujutėlę scenos menams dedikuotą erdvę „Šelteris“.

Po 15 € www.facebook.com/sumautapavara

Vytauto pr. 79, www.tautosnamai.lt

2017

BALANDIS

3 5


S T A S E I M O N I

Bravorai, kaliošai ir pliušas: senoji pramonė ir miesto raida Straipsnio autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis

Dar prieš į miestą atriedant pirmajam industrinės revoliucijos simboliui – traukiniui, Kaune jau buvo tam tikrų pramonės užuomazgų. Ryškiausią pėdsaką šiandieniame miesto veide paliko trys alaus daryklos, savo originaliose vietose veikiančios iki šiol, – Volfo, Engelmano

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir Bliumentalio. Vienu įdomiausių ir ilgiausiai dalį savo pirminės funkcijos išlaikiusių pastatų mieste galima pelnytai laikyti buvusį Volfo bravorą Vilijampolėje – šiandien jis vis dar naudojamas salyklo gamybai. Panašiu laiku įkurtos Bliumentalio alaus daryklos (dab. „Kauno alus“)

„Maisto“ fabrikas Julijanavoje, 4 deš. pradžios nuotr.

K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

Vos prieš du su puse šimto metų pradėjo vykti didžiausi pokyčiai per ilgą miestų raidos istorijos tėkmę. Ilgus amžius panoramose dominavusiems bažnyčių bokštams konkurenciją iškėlė naujos vertikalės – įvairaus aukščio ir pločio fabrikų kaminai, o miestų plotas pradėjo augti iki tol neregėtais tempais. Bures upėse pakeitė garlaivių triukšmas, tarp miestų nutįso geležinkelių gijos, o didžiausiais miestų statiniais tapo nebe katedros, o fabrikų halės. Į Vakarų pasaulį atėjo pramonės perversmas. Gerokai pavėlavę, antroje devyniolikto amžiaus pusėje, pirmieji ryškesni jos daigai pradėjo kaltis ir tuometės Rusijos imperijos europinėje dalyje.

kompleksas savo dabartinę išvaizdą įgavo kiek vėliau, tačiau net ir po sovietmečiu atliktų rekonstrukcijų išlaikė XIX a. pramoninei architektūrai būdingą išvaizdą. Istorinės Engelmano (dab. „Volfas Engelman“) daryklos architektūrinių pėdsakų šiandien likę mažai, tačiau įmonė buvo viena iš pirmtakių, davusių pradžią pirmajam miesto pramoniniam rajonui tuomet Karmelitais vadintoje vietovėje. Naująjį miesto raidos tarpsnį simboliškai pradėjo 1862 metais miestą pasiekusi antroji imperijoje Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelių linija. Per ateinančius porą dešimtmečių mieste pradėtos steigti pirmos sunkiosios pramonės įmonės: Karmelituose – stambūs „Minervos“ ir brolių Tilmansų metalo apdirbimo fabrikai, o į rytus nuo miesto išdygo daugybė įmonių kartu su chaotišku jų darbininkų priemiesčiu – Šančiais. Šiandien Karmelituose ir Šančiuose carinio laikotarpio pramoninės architektūros likučių nedaug. Prie to

prisidėjo ne tik Pirmojo pasaulinio karo neramumai, tačiau ir dinamiška pramonės įmonių specifika – joms plečiantis, senieji pastatai būdavo griaunami ar perstatomi. Laikotarpiui būdingą istorizmą vis dar galima pamatyti geležinkelių dirbtuvių senuosiuose pastatuose ir išlikusiuose Tilmansų fabriko fragmentuose. Paskelbus Nepriklausomybę Lietuva vystėsi visų pirma kaip žemdirbystės ir su ja susijusios maisto pramonės kraštas, tačiau Laikinojoje sostinėje skleidėsi kur kas didesnis spektras pramonės šakų. Po karo ne tik atgimė didžioji dalis iki tol čia veikusių sunkiosios pramonės įmonių, bet buvo plėtojami ir minėti maisto perdirbimo centrai, kuriami tekstilės ir kitų lengvosios pramonės rūšių fabrikai. Karmelitų rajone atsirado patogaus susisiekimo visomis transporto priemonėmis nulemtas „Pienocentro“ centrinės pieninės ir kitų gamybinių pastatų modernus kompleksas, kitapus upės išdygo senovės tvirtovę imituojantis elevato-

2017

BALANDIS

3 7


S T A S E I M O N I A Z I D

Pramoninių priemiesčių Kaunas tarpukariu susilaukė ir daugiau. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Petrašiūnuose pastačius elektrinę ir popieriaus fabriką, nedidelis kaimas pavirto į vieną gyvybingiausių Kauno pakraščio miestelių, Palemonas plėtojosi kaip tuometį Kauną auginusio Vailokaičių plytų fabriko darbininkų gyvenvietė, o Veršvų priemiestyje pastačius „Inkaro“ kaliošų fabriką aplink pradėjo formuotis gausūs gyvenamieji kvartalai. Vienomis iš stambiausių tapusios tuometės lengvosios pramonės įmonės „Liteksas“ ir „Kauno Audiniai“ buvo įkurtos dalyje buvusio Tilmansų sklypo, taip suformuojant savotišką atskirą lengvosios pramonės

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kvartalą, šiandien sėkmingai konvertuotą į „Akropolio“ prekybinius plotus. Toliau augo ir pramonė Šančiuose: brolių Vailokaičių perimtas buvęs Šmidto metalo fabrikas tapo stambiausia Kauno pramonės įmone, o, be daugelio kitų smulkesnių įmonių, čia buvo įkurtas ir kitas didelis to meto lengvosios pramonės atstovas – „Drobės“ gelumbių fabrikas. Dideliu atskaitos tašku miesto urbanistinėje raidoje galima laikyti ketvirtajame dešimtmetyje priimtą savivaldybės sprendimą miesto pramonę koncentruoti keturiose specialiai tam paskirtose vietose. Nors Vilijampolė jau tuomet garsėjo savo įvairaus dydžio lengvosios pramonės įmonėmis, bet dėl vyraujančių vėjų būtent čia buvo numatyta plėtoti chemijos industriją. Miesto valdžios sprendimą nulėmė ne tiek užmojai radikaliai perplanuoti miestą, kiek

Petrašiūnų elektrinė, šiandien į kauniečių namus teikianti šilumos energiją

O C S E N U – S A N A U K

rius, o aplink „Maisto“ fabriką, įkurtą Julijanavos kaime, susiformavo ištisas naujas priemiestis.

praktiniai kriterijai: tuometei miesto priešgaisrinei bei higieninei situacijai neigiamą įtaką darė būtent prie gyvenamųjų kvartalų ar net tuose pačiuose pastatuose įkurtos smulkios ir vidutinės pramonės įmonės. Didžiulė smulkios lengvosios pramonės koncentracija nuo seno buvo Daukšos gatvėje – čia nemažoje dalyje pastatų veikė nedidelės tekstilės manufaktūros.

to paties pavadinimo baltų plytų gamyklos vietoje. Išskyrus tuometį naująjį Pramonės rajoną, didžiosios dalies pramonės įmonių plėtra vyko senosiose vietose. Kai kada pramonei net buvo pritaikomi visiškai kitokiai paskirčiai statyti pastatai – sakykime, prieš pat karą pastatytoje Vilijampolės ješivoje sovietų okupacijos metais buvo įkurta fabriko „Dobilas“ paltų siuvykla.

Nors buvo atsižvelgta į kai kurių įmonių perkėlimo problematiką ir joms buvo leista veikti toliau, tam tikrų įmonių iškėlimas buvo laikomas prioritetu. Tarkime, miesto centro „reprezentatiškumą žalojančių“ ir gaisro pavojų kėlusių lentpjūvių bei medienos sandėlių iškėlimas iš tuomečio miesto uosto rajono (tarp Kęstučio gatvės ir dab. Karaliaus Mindaugo prospekto). Šią miesto urbanistinę pertvarką nutraukė prasidėjusi sovietinė okupacija: pavyzdžiui, Sragavičiaus baldų fabrikas, atsidūręs viduryje sodybinio pobūdžio gyvenamojo kvartalo Aušros ir dabartinės Lietuvių gatvės kampe, pagal teismo nutartį turėjo būti uždarytas dar 1940-aisiais, tačiau nacionalizuota gamykla sovietmečiu ne tik išliko gyvenamųjų namų apsuptyje, bet buvo išplėsta ir net pasiekė mūsų laikus (tiesa, dabar jau sėkmingai paversta gyvenamuoju kompleksu).

Postindustrinė epocha, kaip ir pramonės perversmas, Kauną pasiekė gerokai pavėlavusi – sulig antruoju mūsų Nepriklausomybės paskelbimu. Galbūt dėl to požiūris į buvusias pramonines erdves gana ilgai buvo apaugęs stereotipais – kaip neestetiškos, sunkiai kitoms reikmėms pritaikomos architektūros kompleksus; galbūt tai paaiškina ir faktą, kad senosios gamyklos, sandėliai ir dirbtuvės vis dar nėra išnaudojami plėtojant turizmą. Amžių sandūroje vyraujant panašiam požiūriui, Kaune buvo sunaikintas ne vienas įdomus pramoninis kompleksas: svarbiausias iš jų – kaunietiškajam modernizmui atstovavusi buvusi „Paramos“ kepykla Daukanto gatvėje. Šiandien įžengėme į antrąją pramoninio palikimo suvokimo stadiją – mieste jau yra ne vienas neblogas tokių vietų konversijos pavyzdys: „Akropolis“, „Europa Royale“ ar „Karaliaus Mindaugo apartamentai“. Tačiau dar tik po truputį pereinama į kitą etapą: kai išnaudojamos ne tik industrinės erdvės, įrašytos į kultūros paveldo sąrašus, ir į senuosius pastatus žvelgiama nebe kaip į bereikalingą trukdį projektuojant naują kvartalą, bet kaip į galimybę sukurti išskirtinę miesto erdvę, integruojant tokius iš pažiūros nefunkcionalius elementus, kaip tuometinio miesto charakterį pabrėžusius senuosius gamyklų kaminus, nebenaudojamus geležinkelio bėgius ar pramoninius kranus.

Įdomu, kad didelė dalis sovietmečiu atsiradusių pramonės įmonių buvo savotiškas mieste jau egzistavusių pramonės atšakų tęsinys. Pavyzdžiui, vienas didžiausių naujų ankstyvojo sovietmečio pramoninių objektų – šilko-pliušo kombinatas – savo gyvenimą pradėjo kaip „Kauno audinių“ filialas, o pokariu smarkiai išaugusi „Bituko“ gamykla, gaminusi savotišku sovietmečio simboliu tapusias silikatines plytas, Petrašiūnuose buvo įkurta čia dar tarpukariu veikusios

2017

BALANDIS

3 9


Maršrutas 04 06 – 05 08

Kauno centrinio pašto 85-mečiui skirta paroda

Parodoje pristatomos Kauno centrinio pašto rūmų atsiradimo aplinkybės ir skirtingi jų gyvavimo tarpsniai. Joje demonstruojami nuotraukų, dokumentų, daiktinių eksponatų atvaizdai iš Kauno miesto muziejaus (KMM), Kauno regioninio valstybės archyvo (KRVA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) fondų ir Stanislovo Sajausko asmeninės kolekcijos. 04 06 – 05 07

Homer Sykes paroda „Anglija 1970-1980“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

VI Tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Avanti“ atidarymo koncertas Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Pirmąjį tradicinio festivalio vakarą scenoje pasirodys VDU kamerinis orkestras ir solistai Joana Daunytė (arfa) bei Giedrius Gelgotas (fleita). Programoje – G.Pierné, C.Debussy, A.Malcio, C. Saint-Saëns ir kitų kompozitorių kūriniai.

Rimanto Marčėno 80-mečio kūrybos vakaras Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Kartu su R. Marčėnu renginyje dalyvaus Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, skaitovė Irna Labokė, pianistas Darius Kudirka, renginį ves muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Penktadienis, 04 07, 17:00

Studentų trumpametražių filmų festivalis

L A

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990) – jauniausios kartos, gerai atpažįstamo kūrybinio braižo, figūratyvinės tapybos atstovė. Menininkė tiria išvirkščias popkultūros puses, ironiškai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės dekadansą ir rodo negailestingą jo atspindį.

Visada jaunas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras Kaune atliks Felix Mendelssohn Bartholdy, Johann Sebastian Bach, Carl Maria von Weber, Giovanni Bottesini, Camille Saint-Saëns, Ludwig van Beethoven muziką.

K 4 0

Gabrielės Šermukšnytės tapybos paroda „Haunted“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Garsaus vokiečių videomenininko Juliano Rosefeldto videoinstaliacija „Manifestas“ buvo eksponuota nuo Berlyno iki Niujorko. Skirtingus manifestus įskaitė Cate Blanchett. Menininkas pagal savo videodarbą sukūrė ir filmą tuo pačiu pavadinimu.

04 07 – 04 30

Koncertas „Scenoje – orkestras ir jaunieji talentai“

„Kino pavasaris“:„Manifestas“

Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58 Homer Sykes yra Londone gyvenantis fotografas, dirbantis dokumentikos bei fotožurnalistikos srityse. Jo parodos kūriniai pirmąkart buvo eksponuojami Robert Doisneau galerijoje Paryžiuje 2014-aisiais: tai paties autoriaus atrinkti darbai iš kūrybos periodo, skirto britų visuomenės bruožams tyrinėti.

Balandis

Penktadienis, 04 07, 18:00

Ketvirtadienis, 04 06, 21:00

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102

Ketvirtadienis, 04 06, 18:00

Penktadienis, 04 07, 17:00

Pirmus metus vykstantis festivalis talpina įvairių formų ir temų filmus. Animacija, dokumentika, eksperimentiniai filmai, muzikiniai klipai ir dar daugiau. Tai vieta jauniems menininkams parodyti savo darbus ir Kauno miesto gyventojams susipažinti su jaunųjų kūrėjų darbais.

Penktadienis, 04 07, 23:00

Vakarėlis „Penkeri metai Aušrų: Makam (NL)“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Vakarėlių serijos gimtadienyje pasirodys olandas Makam, naktis mėgstantis pradėti nuo deep house ir palengva didinti apsukas.

2017

BALANDIS

4 1


Maršrutas

OKT spektaklis „Apvalytieji“ Girstučio rūmai, Kovo 11-osios g. 26

Šeštadienis, 04 08, 22:00

Ketvirtadienis, 04 13, 18:00

Studentų g. 50

Klubas „Orixo“, Jonavos g. 40

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Vakarėlis „Balkanaktis Kaune“

Operos solistės Irenos Milkevičiūtės jubiliejinis vakaras

Nesvarbu, ar esate programuotojas, inžinierius, analitikas, automatikas, dizaineris, ar tiesiog smalsus technologijų entuziastas – renginyje visi turės progą prisidėti prie įvairiausių projektų įgyvendinimo ir prisiliesti prie (galbūt) dar nematytų ar nečiupinėtų įrenginių.

Jubiliatė scenoje pasirodys su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kiti solistai – Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Simona Liamo, Vaidas Vyšniauskas ir Vytautas Juozapaitis. Ketvirtadienis, 04 13, 18:00

U I R O D N E L

Spektaklis „58 Sapnai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Psichologinė drama pagal poeto, fotografo, dramaturgo Juliaus Kelero pjesę, aktualizuoja nesusikalbėjimo, prarasto ryšio su savimi ir visuomene, potrauminės depresijos, realybės neigimo, problemas.

K

A

Šeštadienis, 04 08, 18:00

Šeštadienis, 04 08, 21:00

Koncertas „Tarp][Kauno] [Sienų“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„HeadUp“ – jau 17-os metų slenkstį minantis, energingą hardcorą/groove metalą grojantis, kolektyvas iš Vroclavo. Kartu grosiantys „Tručas“ – lietuviai, grojantys kažką panašaus į thrash metal, apvilktą sarkazmo ir kvailų juokelių rūbu. Prisijungs ir pietietiško groove’o klystkeliais žengiantys „Dead Man’s Cross“.

4 2

Balandis

04 07 – 04 09

Renginys „InfoShow’17 Hardware Jam“

S

Trečiadienis, 04 12, 18:00

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Balkanus ant delnų į Lietuvą parnešusi trijulė į vakarėlį tuo tarpu atsiskraidina svečią iš Barselonos – Grounchoo. Antradienis, 04 11, 19:00

„Avanti“: „Akordeono virtuozai“ VDU Didžioji salė, S.Daukanto g. 28

Kamerinės muzikos festivalyje – Viačeslav Semionov koncertas akordeonui ir orkestrui „Freskos“ (solistas Laimonas Salijus), Mikolaj Majkusiak koncertas akordeonui, violončelei ir orkestrui „Rhythm Games“ (solistai Laimonas Salijus (akordeonas ir Vytenis Pocius) Antonio Spaccarotella „Suria oriental Tango”, kurį atliks pats autorius. Trečiadienis, 04 12, 17:00

Susitikimas su tapytoja Egidija Brinkyte Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus Koncertų salė, L. Zamenhofo g. 4

„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“, – tokia Rolando Barthes‘o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji“. Režisierius Oskaras Koršunovas su aktoriumi Darium Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį. Trečiadienis, 04 12, 19:00

„Apeirono teatro“ spektaklis „Žinduolių perėja“ Nacionalinis Kauno Dramos Teatras, Laisvės al. 71

Spektaklis „Kūno vartai“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Dovilės Zelčiūtės pjesė „Kūno vartai“ pirmą kartą garsiai nuskambėjo 2006 metais Kauno valstybiniame dramos teatre surengtuose lietuviškų pjesių skaitymuose „Panorama“ ir sulaukė nemažo rezonanso. Kauno kamerinis teatras ryžosi pastatyti spektaklį pagal šį žinomos Kauno literatės kūrinį. Ketvirtadienis, 04 14, 22:00

Vakarėlis „Dew It“

Baras „Dildė ir Akvarelė“, Vilniaus g. 16

„Žinduolių perėja“ scenoje kelia šiandienos problemas: abortų traumines pasekmes, nelauktų vaikų sielvarto metamorfozes, motinystės instinkto defektus, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą per transą, mirties sąlyginumo ir amžinojo ryšio nesuvokimą.

2017

BALANDIS

4 3


Maršrutas Penktadienis, 04 15, 21:00

Grupės „Mood Sellers“ koncertas „Punto Jazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Avanti“ uždarymo koncertas Liutauro Janušaičio dvigubo albumo „Two Different Sides“ pristatymas VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pristatymas

V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A.Mapu g. 18

N E K

A

L

Žinomas džiazo saksofonistas albumą pristatys su VDU kameriniu orkestru ir būriu kviestinių muzikantų, tarp kurių – Domas Aleksa, Mindaugas Vadoklis, Jievaras Jasinskis, Jonas Gliaudelis ir kt. Ketvirtadienis, 04 20, 18:00

Dovydas Pancerovas – portalo 15min karo žurnalistas, savo debiutinėje knygoje „Kiborgų žemė“ pasakojantis apie keliones į frontą rytinėje Ukrainoje, apie ten užklupusius pavojus ir išgyvenimus, karių kasdienybę ir atmosferą, tvyrančią karo zonoje.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Knygos „Aisčių dvasinės tapatybės beieškant“ pristatymas Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52 Penktadienis, 04 21, 17:30

Koncertas „Intriguojanti trio klasika“ Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Scenoje – Ieva Pranskutė (smuikas), Mislav Brajkovic (violončelė), Morta Grigaliūnaitė (fortepijonas).

Balandis Šeštadienis, 04 22, 18:00

Spektaklis „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ Kauno mažasis teatras, M. Daukšos g. 34

Čabua Amiredžibio romano „Mėnulio sūnus“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Prieš trejus metus mirusio gruzinų literatūros klasiko Čabua Amiredžibi romanas „Mėnulio sūnus“ nukelia mus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Gruziją. Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį, nesitaikstantį su įprastinėmis visuomenės normomis. Pagal šį kūrinį 1977 metais režisieriai Gizo Gabeskirija ir Giga Lordkipanidzė pastatė septynių serijų kino filmą „Krantai“.

Trečiadienis, 04 19, 18:00

D

O

R

I

U

S

Šio pučiamųjų kolektyvo kūriniuose galima išgirsti džiazo, New Orleans second line, disco ar Balkanų muzikos motyvų bei pačių„ Mood Sellers“ išrastą drum’n’brass.

Ketvirtadienis, 04 20, 18:00

Penktadienis, 04 21, 17:00

Penktadienis, 04 21, 18:00

Spektaklis „Alksniškės“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Praėjus 2016-iems, Kaziui Griniui skirtiems metams, bei ruošiantis Lietuvos šimtmečio renginiams, siekiama atsigręžti į vieną demokratiškiausių Lietuvos prezidentų, priminti visuomenei apie didelį jo įnašą Lietuvos kultūrai, švietimui, viešajam diskursui bei prisiminti jo gyvenimo misiją – tarnavimą demokratijai. „Šiais sudėtingais laikais, kai demokratija daugelyje šalių darosi tarsi nebereikalinga, jis mums yra svarbus pavyzdys,“ – pabrėžia režisierius Gytis Padegimas.

Sekmadienis, 04 23, 19:00

D. Razausko ir S. Petreikio jubiliejinis dešimtmečio koncertas Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12 Antradienis, 04 25, 17:00

Vieno lito literatūrinės premijos įteikimas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno rašytojai 18-ą kartą kolegiškai įteiks Vieno lito literatūrinę premiją. Renginyje dalyvaus poetas Robertas Keturakis, anstesni premijos laureatai. Vieno lito literatūrinė premija teikiama nuo 1999 m., sumanytojas – Petras Palilionis.

2017

BALANDIS

4 5


Maršrutas Antradienis, 04 25, 17:00 - 05 05

Marijos Nemčenko paroda

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Penktadienis, 04 28

Penktadienis, 04 28, 19:00

Spektaklis „Pasimetimas“ „Šelteris“, Kauno Kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

„Kaunas Jazz“: Kauno bigbendas ir Sabina Mustaeva; Nicholas Payton ir „Afro Caribbean Mixtape“

S U I R O D N E L A K

Trečiadienis, 04 26, 18:00

„Senamiesčio kino klubas“: „Miegančių drugelių tvirtovė“

V. Kudirkos viešoji bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Ketvirtadienis, 04 27, 16:00

Šveicarijos lietuvių bendruomenės kilnojamoji fotografijų paroda „Lietuvių Šveicarija“ Kauno pilis, Pilies g. 17

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti skirtoje parodoje – dešimties Šveicarijos lietuvių fotografijos, kuriose įamžintas šios bendruomenės gyvenimas ir veikla, puoselėjant tautinį tapatumą, gimtąją kalbą ir kultūrą, o taip pat šveicariškos tradicijos ir įspūdingiausi Alpių šalies gamtovaizdžiai.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Senelio, džiazo saksofonininko į muziką pastūmėta šešiolikmetė Sabina Mustaeva iš Uzbekistano koncertuoja nuo aštuonerių, o Lietuvoje ji debiutuos su Kauno bigbendu. Nicholo Paytono pasiekimų sąrašas – įspūdingas. Jis dalyvavo daugiau nei 100 albumų įrašuose, grojo su Ray Charlesu, Herbie Hancocku, Nancy Wilson, Roy Hargrove’u, Wyntonu Marsaliu, Stanley Jordanu ir kitais žymiausiais pasaulio džiazo muzikantais. 04 28 – 04 30

Festivalis „Anime Nights“ KTU Elektronikos rūmai, Studentų g. 50

Tradicinis renginys, pritraukiantis šimtus japoniškų animacinių filmų mėgėjų, šiemet dvi naktis iš eilės kvies mėgautis filmais, o dieną pristatys papildomus užsiėmimus – cosplay pasirodymus, paskaitas ir kt.

Sekmadienis, 04 30, 19:00

„Kaunas Jazz“: Dianne Reeves „Žalgirio arena“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

VDU Didžioji salė, S.Daukanto g. 28

Tarp Lietuvos ir Škotijos gyvenanti menininkė pristatys Lietuvoje dar neeksponuotus 2016 m. sukurtus kūrinius, gvildenančius identiteto ir egzotikos temas, bei jų papildytus ir specifiškai erdvėms pritaikytus fragmentus. Parodą netikėtoje sau lokacijoje organizuoja projektų erdvė „Kabinetas“.

Balandis Baigiamąjį festivalio koncertą surengs viena žymiausių džiazo vokalisčių pasaulyje – po devynerių metų pertraukos į Lietuvą sugrįžtanti JAV žvaigždė Dianne Reeves. Koncerte, kuris bus skirtas Tarptautinei UNESCO džiazo dienai, penkių „Grammy“laimėtoja atliks kūrinius iš puikiai įvertinto naujausio savo albumo „Beautiful Life“ bei geriausias dainas iš per keturis karjeros dešimtmečius sukaupto repertuaro. Sekmadienis, 04 30, 12:00

Šeštadienis, 04 29, 12:00

Asociacijos „Kauno tvirtovė“ sezono atidarymas Kauno VI fortas, Baršausko g.

Asociacija „Kauno tvirtovė“ laikosi tradicijos aptvarkius apleistą Kauno tvirtovės objektą iškelti vėliavą ir suorganizuoti šventę – šįkart tai bus VI forte. Čia veiks net kelios parodos Kauno tvirtovės ir karybos tematika. Folklorinis ansamblis „Alda“ surengs vaidinimą, renginį vainikuos „Ugnies teatro“ šou. Šeštadienis, 04 29, 23:00

„Kaunas Jazz“: „Yemen Blues“ Restoranas-klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107

Ekskursijų ciklas „Ekskursas: pramonė“ Pavasarį sugrįžta „Ekskursas“ su nauju ciklu – laukia 3 turiningi sekmadieniai atveriant duris į dar nematytą industrinį Kauną. Ekskursijos atviros visiems, daugiau informacijos – www.ekskursas.lt. Sekmadienis, 04 30, 23:00

Vakarėlis „Grūzas Ne Muzika“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Manfredas ir „12 inčų po žeme“, sostinėje pagarsėję kaip ciklo „Smala“ rengėjai, Kaune prisistato šiek tiek kitaip – ironiškiau. Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

BALANDIS

4 7


pilnas.kaunas.lt

Esame ori tauta, prieš šimtą metų dvidešimties žmonių širdimis, protais, rankomis ir lūpomis padarę esminį sprendimą, kuris slepia savyje tobulą politinę mintį, kaip turi atrodyti iš po viduramžių ūkanų atstatyta valstybė. Geriau padaryti negalima.

Laisvės alėja 59, 3 aukštas, pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas:

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, 2017 m. kovo pabaigoje Berlyne atradęs Vasario 16-osios aktą

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rokas Sutkaitis, Tadas Bujanauskas, Tautė Bernotaitė, Tautvydas Stukas, Teodoras Biliūnas Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

2017 2017 Nr. Nr. 42 (20) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 BALANDIS  

Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 BALANDIS  

Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune.

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded