KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2016 GRUODIS

2016

GRUODIS

Viršelio iliustracijos autorė Justina Leišytė

P

R

A

D Ž

I

A

OM ARBA APGAULINGA NAMŲ RAMYBĖ

Viena iš 2016-aisiais šį pasaulį palikusių asmenybių niujorkietis Davidas Mancuso, tikėjęs uždara bendruomene kaip galimybe būti savimi, yra išvedęs įdomią paralelę.

Anot jo, į anglišką namus reiškiantį žodį „home“ kuo puikiausiai telpa daugelio religijų (o ir netikinčių jų) esminiu laikomas, visaapimantis, beasmenis sanskrito kalbos skiemuo „om“.

Laisvų jų asociacijų metodą pritaikę, galėtume tokią pačią paralelę vesti tarp „nAMų“ ir „rAMybės“, tiesa?

Kaip paaiškės perskaičius paskutinį šių metų žurnalo numerį, namai nebūtinai teikia ramybės. Labai dažnai jie ir spiria, kutena, ragina, verčia pažvelgti į tai, ką sukaupei, įgijai, užtarnavai svetur, naujomis akimis. Tam, kad panaudotum tą turtą čia, namuose.

2016-aisiais įsibėgėjusios permainos, statybos ir idėjos turi visas galimybes augti ir kitąmet. Jei tik dažniau grįžtu-

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

me namo. Tam, kad, kiek atsikvėpę, jų duris atvertume plačiai prašalaičiams, svečiams ir visiems kitiems, ieškantiems progų užsukti bei sugrįžti. Namai – ne tik užutėkis. Namai – židinys. Arba, dar geriau, bandymų laboratorija.

Manto Matulionio nuotr.

Gruodis – tinkamas mėnuo galvoti apie namus ir tai, kaip jie atrodys kitąmet.

Om.

2

3

2 0 1 6

G R U O D I S

Pašnekovę kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Artūro Bulotos nuotr.

EVELINOS ŠIMKUTĖS ŠILAINIAI – BALTA DROBĖ KŪRYBAI

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Vienas iš 2016-ų jų naujokų Kauno kultūriniame žemėlapyje yra Šilainiai. Juos, rajoną, sovietmečiu didingai planuotą, bet taip ir nebaigtą, į tą lauką stumtelėjo po studijų Šv.

Martino meno ir dizaino koledže Londone grįžusi šilainiškė Evelina Šimkutė. Ne kartą „Kaunas pilnas kultūros“ kvietė dalyvauti jos inicijuotuose fotopasivaikščiojimuose, anonsavome Evelinos parodą projektų erdvėje „Kabinetas“, o užsukę į menininkės kuruojamos iniciatyvos „Šilainiai Project“ parodos atidarymą pagaliau susipažinome ir asmeniškai. Jau po poros dienų susitikome dar kartą – pagaliau Šilainiuose. Užsikorėme net ant „gimtojo“ Evelinos devynaukščio (jos šeima – vieni pirmų jų rajono naujakurių) stogo ir daug daug kalbėjomės žvalgydamiesi po betoninį „šilelį“. Nes Lietuvoje džiunglių juk nebūna.

Kada įvyko lūžis, kai supratai, kad nori grįžti atgal į Šilainius?

Savo darbuose jau ilgą laiką gvildenu Šilainių temą, kitaip tariant, atrodo, kad aš iš Šilainių net nebuvau išvykusi arba juos pasiėmiau kartu su savimi į Angliją. Į Šilainius grįždavau po keturis penkis kartus per metus, juose kurdavau fotografijas, skulptūras ar instaliacijas.

Toliau vykdydama projektą supratau, kad, man būnant Londone, darbai nekomunikuoja to, ką norėčiau. Tad galų gale nusprendžiau, kad noriu kurti vietoje, – Šilainiuose.

sukurdavau tada, kai rasdavau tai, kas man iš tikrųjų svarbu, tai, apie ką kalbant kaista kraujas. Taip, Šilainiai ir visa, kas su jais susiję, man ir buvo ta tema, dėl kurios kraujas užvirdavo.

Ar grįžus gyventi atgal į Šilainius nebuvo minties, kad vis dėlto Lietuvą lengviau mylėti gyvenant užsienyje?

Dėl to, kad išvykau, į Šilainius žvelgiu kitokiu kampu nei čia visą laiką pragyvenusieji. Keliavau, mačiau daug įvairių vietų ir žmonių, patyriau tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių. Prieš priimdama sprendimą grįžti atgal Lietuvą, žinojau, kad bus labai sunku psichologiškai, finansiškai ir galbūt netgi kultūriškai.

Jaučiau, kad kai kurie asmeniniai

O kas lėmė tokį temos pasirinkimą?

Studijuodami su bendramoksliais temų ieškojome savyje. Geriausius darbus

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

4

5

2 0 1 6

G R U O D I S

Viena yra gyventi kur nors kitur ir kurti projektą apie savo vaikystės rajoną, čia sugrįžtant gal tik ieškoti įkvėpimo, o kita yra gyventi Šilainiuose visada. Ar buitis neapsunkina?

Tiesą sakant, dar nežinau, esu čia tik penki mėnesiai. Iš esmės viskas atsiremia į finansus. Negali kurti iš pašalpos ar močiutės pensijos. Tuomet reikia kurti darbo vietą sau ir stengtis iš to išgyventi. Daug ką reiškia gera komanda, su kuria gali kartu dirbti. Nors projektas tikrai beprotiškas, ta komanda po truputėlį, labai lėtai randasi.

įpročiai jau yra suvakarietiškėję ir kartais kertasi su lietuvių įpročiais. Bet priimu tai lengvai ir neasmeniškai.

Grįžimo procesas dar vyksta, nelaikau savęs nusėdusia vienoje vietoje, jaučiuosi esanti kelyje. Manau, tai – tarpinė stotelė.

SAKAU JIEMS: „VISKAS, SUSITINKAME PRIE „MAXIMOS“, EISIME NUO VIENO POETO KIEMO PRIE KITO IR TEN SKAITYSIME EILES.“

Nusprendei grįžti į kultūriškai gana izoliuotą vietą, kur, grubiai tariant, nieko nevyksta. Vis dėlto – ką veiki? Šilainiuose galėčiau rasti sau veiklos penkeriems metams į priekį. Aš čia matau labai daug galimybių, inspiracijos, įdomių asmenybių. Po fotopasivaikščiojimų dažnai klausiu žmonių, kuriuos matau jau ne pirmą kartą, kodėl jie vis sugrįžta. Jie dažnai atsako, kad gali atrodyti, jog Šilainiuose nieko nevyksta, bet prideda, kad gal jie tiesiog nežino, kokių įdomių vietų čia yra. Iš vienos pusės, tai yra iššūkis, tačiau, iš kitos, tokia „neįdomi vieta“ yra tarsi balta drobė kūrybai.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip tavo šeima reagavo, kai nusprendei grįžti į Lietuvą? Ar jie kaip nors prisideda prie tavo veiklos?

Manau, kad man labai pasisekė, nes šeima visada palaiko mano idėjas. Labai tai vertinu. Kad ir ką bedaryčiau, kad ir kokie beprotiški sumanymai man kiltų, jie tuo tiki ir remia kaip tik gali. Ne tik praktinė, bet ir psichologinė pagalba labai svarbi. Smagu žinoti, kad yra žmonių, kurie visada tave priims, ir kad bet kuriuo atveju viskas bus gerai.

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

6

7

2 0 1 6

G R U O D I S

A M E T O I S E N

Papasakok plačiau apie projekto „Šilainiai Project“ rezidencijų programą, kurios metu į daugiabučius ne tik gyventi, bet ir kurti atvyksta užsienio menininkai.

Paprasčiausiai ėmiausi darbo, ir daugelis dalykų įvyko ar buvo patvirtinti jau procesui prasidėjus. Dalis menininkų gyveno tiesiog pas mane. Tiesa, pirmiausiai susitariau su bibliotekos atstovais, kad galėsime naudotis jų patalpomis. Suderinusi tai, ėmiau rašyti menininkams, pasakoti apie Šilainius, rajono galimybes ir trūkumus. Tik dabar, jau įvykus nemažai daliai dalykų, prisiruošiau ir pateikti paraišką Kultūros tarybai – norint prašyti finansavimo juk reikia turėti, ką parodyti.

Šilainiuose yra ir VIII fortas, vieta, apipinta įvairių miesto mitų. Ar per pasivaikščiojimus teko jį aplankyti?

Taip, VIII fortas yra tipiškas pavyzdys vietų, kurios yra labai įdomios, tačiau visiškai neišnaudojamos. Jos, mano akimis, turi labai daug potencialo. Dažnai menininkai, pamatę VIII forto erdves, netenka žado, ir, pajautę kūrybinį impulsą, sukuria nuostabių dalykų.

Kaip rinkaisi, kuriems menininkams rašyti?

Man buvo svarbu žinoti kūrėjų praktikas. Kokius projektus jie vykdo, kokios jų temos ir darbo etika. Tai tūrėjo būti menininkai, kurie vis dar ieško savęs ir kurių darbuose aktuali tema yra vieta.

Ne mažiau svarbu buvo sugalvoti ir tai, ką šis projektas galėtų duoti jiems patiems.

Nė vienas iš pakviestų menininkų nebuvo mano draugas. Su „The Lake Twins“ kartu studijavome, man patiko tai, ką jos daro, todėl nusprendžiau pakviesti prisidėti. Su Francis’u Olvez-Wilshaw susipažinome per jo inicijuotą projektą Britų muziejuje, kuriame dalyvauti buvau pakviesta ir aš. Avangardinio kino kūrėjo Arata Mori atvykimas į Šilainius buvo spontaniškas – pastebėjau, kad jis ketina keliauti į architektūros studentų dirbtuves EASA, kurios vasarą vyko

M

Ė

Pastebėjau gana nemažai jaunų šeimų.

Galbūt jie čia atsikelia daugiausia dėl praktinių priežasčių. Čia pigesnė būsto nuoma, geras susisiekimas, arti yra viskas, ko reikia: parduotuvės, mokyklos, darželiai, daktarai. Yra nemažai palengva atnaujinamų žaidimo aikštelių vaikams. Mano bendraklasiai, tiesa, beveik visi išsikraustė – vieni į kitas šalis, kiti – kiek arčiau, bet vis dėlto iš Šilainių.

Ar pasivaikščiojimai su fotoaparatu įdomesni vietiniams, šilainiškiams, ar dalyviai atvyksta ir iš kitų Lietuvos vietų?

Apie pusė dalyvių būna iš Šilainių. Tai žmonės, kurie jau ilgą laiką čia gyvena, tačiau tik per pasivaikščiojimus atranda įdomių rajono kampelių, kurių iki tol nežinojo. Kita dalis būna kauniečiai, kuriems smalsu sužinoti, kokia vieta yra Šilainiai.

Dalyvių amžius būna labai įvairus, nuo moksleivių iki senjorų. Todėl kartais tenka rinktis maršrutus, kurie šiek tiek trumpesni. Jeigu jau tenka paruošti ilgesnį, informuoju dalyvius, kad jie tinkamai pasiruoštų – apsirengtų patogiai ir šiltai, nes kartais pasivaikščiojimai trunka dvi tris valandas.

Kaip manai, kokios vietos trūksta Šilainiuose – galerijos, kino teatro, teatro?

Reikėtų bent jau modernaus bendruomenės centro, kuris ne tik užsiimtų chorų repeticijomis ar knygų pristatymais. Jis kūrybiškus žmones – o tokių čia gyvena labai daug – turėtų pritraukti ir užimti šiuolaikinėmis technologijomis, moderniais būdais. Tai galėtų būti erdvė, kur dalijamasi idėjomis. Šiuo metu iš dalies tokią vietą atstoja Šilainių biblioteka, bet tikrai ne visus sumanymus plėtoti ten įmanoma. Pavyzdžiui, yra minčių rengti šilkografijos, molio lipdymo dirbtuves, gatvės meno renginius.

Ar tavo kartos žmonės keliasi gyventi į Šilainius?

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

8

SIE DAŽNAI ATSAKO, KAD GALI ATRODYTI, JOG ŠILAINIUOSE NIEKO NEVYKSTA, BET PRIDEDA, KAD GAL JIE TIESIOG NEŽINO, KOKIŲ ĮDOMIŲ VIETŲ ČIA YRA.

susitinkame prie „Maximos“, eisime nuo vieno poeto kiemo prie kito ir ten skaitysime eiles.“ Pasivaikščiojimas pavyko, atsirado daug norinčių pakartoti ir poetai pagaliau rado progą susipažinti vieni su kitais. Buvo labai smagu, nes visų poetų darbai skirtingi, o ir eiles skaitėme viešose erdvėse. Prie grupės prisijungė ir kiemuose buvusios močiutės, kurios tapo tarsi atskira auditorija. Galų gale vaikščiodami užtrukome dvi valandas – norėjosi pabendrauti ir paklausyti.

Nidoje, tad pakviečiau stabtelėti Kaune.

Su kauniete Marija Nemcenko dirbu jau seniai, o su Milda Gailiūte susipažinau prasidėjus fotografinei projekto daliai.

Sužinojau, kad Milda tapo ir net turi studiją Šilainių garaže. Tiesa, iki mūsų pokalbio ji nebuvo kūrusi šio rajono tema, nes, kaip pati sakė, tai jai atrodė per daug asmeniška. Pasiūliau prisidėti, tai virto šešių darbų serija.

Kokių dar įdomių žmonių pavyko sutikti pačiuose Šilainiuose?

Buvo maloniai šokiruota, kad Šilainiuose gyvena tiek daug poetų. Tiek vyresnio amžiaus, tiek ir jaunimo.

Ar tavo pačios kūryba nenukenčia dėl to, kad turi daug laiko skirti projektams kuruoti, organizuoti? Kas tokia labiau būsi 2017-aisiais – menininkė ar kuratorė?

Geras klausimas. Kuravimas yra mano meninės praktikos dalis, manau, viskas susiję. Kitais metais tikiuosi tęsti savo fotografijų ciklą, toliau rengti dirbtuves mokykloje. Kartu planuoju bendradarbiauti ir su gatvės meno festivaliu „Nykoka“. Toliau tęsime rezidencijų programą „Šilainiai Project“.

Kaip Šilainių poetai bendrauja?

Nebendrauja. Čia ir yra problema. Poetų daug, tačiau jie vienas kito nepažįsta.

Dažnai per pasivaikščiojimus prie manęs nedrąsiai prieina žmogus ir pasako, jog rašo, kartais netgi parodo išleistą savo kūrybos knygą. Perskaičiusi jų eiles maloniai nustembu ir tada pasiūlau bendradarbiauti. Sakau jiems: „Viskas,

9

2 0 1 6

G R U O D I S

JIM MCGEEVER: „ŠEŠIŲ RANKOS PASPAUDIMŲ TEORIJA“ KAUNUI

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

Iš Mančesterio kilęs Jim McGeever – jau trečiąkart kaunietis ir šį miestą laiko savo namais. Namais, kuriuos, be abejo, nori gražinti ir tobulinti. Netikėtų, bet labai įdomių idėjų pokalbio metu pažėręs britas gyvenimiškos ir profesinės patirties sėmėsi ne vienoje pasaulio šalyje, tad akivaizdu, kad kalba pasikaustęs faktais, o ne fantazijomis.

Jei perskaitę interviu pagalvosite, kad Kaunui tikrai reikėtų „Šešių rankos paspaudimų teorijos“ muziejaus, praneškite – rašysime peticiją!

Ką veikei iki apsilankymo Kaune?

Kas lėmė sprendimą čia pagyventi?

Didžiojoje Britanijoje užsiėmiau naujų verslų vystymu ir rinkodara. Taip pat turiu savanoriško darbo patirties tarptautinėse paramos organizacijose – „Oxfam“, „Friends of the Earth“, CRISIS. Sovietų bloko istorija, Rytų ir Centrinės Europos šalys mane domino ne vienerius metus, tad, atsiradus galimybei padirbėti jaunoje šalyje, kuri neseniai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, negalėjau jos atsisakyti.

sybinių organizacijų paramos centre. Jis veikė Gimnazijos ir Šv. Gertrūdos gatvių kampe, šalia Istorinės Prezidentūros.

Grįžau 2003-aisiais ir iki 2008-ųjų dirbau su nevyriausybinių organizacijų vystymo projektais bei ES projektais Kauno miesto savivaldybėje.

Taigi dabartinis mano gyvenimo periodas – trečias kartas Kaune. Nuo 2012ųjų čia dirbu transporto ir mobilumo srityse, taip pat dėstau kūrybinį ir techninį rašymą, strateginių miesto vystymo projektų valdymą.

Pirmąkart į Lietuvą atvykau kaip Didžiosios Britanijos remiamas savanoris – dvejus metus dirbau Kauno nevyriau-

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

1 0

Įkvepianti patirtis! Ar kaupei ją ir kitose šalyse? „Pilnu etatu“ gyvenau ne tiek ir daug šalių, bet nemažai keliavau ir daug laiko praleidau Indijoje, Nepale, Hongkonge, keletoje Pietryčių Azijos šalių, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kiek trumpiau – Jungtinėse Valstijose. Darbo reikalais esu aplankęs 26 iš 28 Europos Sąjungos šalių, bendradarbiavau su nevyriausybinėmis žmogaus teisių organizacijomis Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.

jame apie miesto įvaizdį, kalbame apie tai, ko jaunimui čia trūksta ir kas priverstų likti baigus studijas. Esmė tame, kad jauni žmonės nori būti vertinami ir jaustis svarbūs miestui. Taigi kaip galima neturėti omenyje keliasdešimties tūkstančių studentų, kai strateguoji Kauno ateitį? Nekalbu jau apie tūkstančius mokinių. Visgi, man atrodo, į šią visuomenės dalį žiūrima pro pirštus.

Pastaraisiais metais žmonių išvykimo iš Kauno greitis buvo 1000 per mėnesį.

Man atrodo, reguliarūs debatai ar atviras apie tai, kas liečia jaunus žmones ir jiems rūpi, nepakenktų.

Kiekvieną savaitę paskaitose bendrauji su Kauno studentais. Kokia tai patirtis? Kaip manai, ar gavę diplomus jie liks šiame mieste ir kurs jį savo rankomis?

Kai dirbau nevyriausybinių organizacijų sektoriuje, nemažai dėsčiau verslo administracijos principus, rinkodaros, kapitalo pritraukimo pagrindus – kaip formuluoti mintis, pristatyti idėjas ir taip toliau. Vėliau tapau Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto lektoriumi, esu skaitęs paskaitas ir ISM, Vilniaus universitete.

Ar yra kažkas, ko dabartiniams studentams, tavo manymu, reikėtų atsikratyti – turiu omenyje jų mąstymo būdą, požiūrį į darbą?

Lietuvos švietimos sistema tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip gana autokratiška, o tai pasireiškia student kaip individų slopinimu, jie ne visuomet drįsta pasisakyti, klausti ar nesutikti su tuo, kas jiems pristatoma. Tikiuosi, įkvepiu juos sakyti tai, ką iš tiesų mano, neslėpti jausmų ir nebūtinai priimti tai, ką dėstau, už gryną pinigą. Turiu pasidžiaugti tuo, kad atlikdami kūrybines mano užduotis mokiniai

Kalbant apie tai, ar studentai liks Kaune – žinoma, reikia to tikėtis. Dažnai diskutuo-

1 1

2 0 1 6

G R U O D I S

K

A

U

N

I

E

T

I

S

O kaip Kaunui save pristatyti užsienio turistams? Kas, tavo manymu, suveiktų?

Nežinau atsakymo į klausimą „kas Kauną parduotų užsieniečiams“ – juk tiek daug miestų iš esmės siūlo tą patį. Tad, norint nebūti dar vienu miestu, į kurį skraidina pigios oro linijos, galbūt vertėtų pagalvoti apie Kauną kaip vietą, į kurią smagu atvykti traukiniu? Su „Rail Baltic“ atsiranda galimybė atvažiuoti čia kad ir iš Berlyno – tai nuostabi galimybė prisistatyti pasauliui. Tarp Kauno ir Berlyno nesunkiai rastume sąlyčio taškų, kad ir dėl tarpukario – Kaunas tuomet tapo sostine ir sužydėjo, Berlyne gi tuomet klestėjo Veimaro kultūra. Kol kas nesu mates, kad kas nors vystytų panašias idėjas. keisti. Reikia, kad vairuotojai suprastų, kad jie nėra kelių savininkai.

ir studentai dažniausiai mane nustebina iniciatyvumu ir inovatyvumu.

Sugebėjimų jaunimas turi, tik reikia suderinti juos su pasitikėjimu savimi ir nebijojimu stovėti rampos šviesoje!

Ar Kauno gyventojai pakankamai daug jėgų ir laiko skiria miesto formavimui ir reformavimui? Gal jiems reikėtų suteikti daugiau teisių? Ar tai visgi entuziazmo reikalas?

Iš dalies į šį klausimą atsakiau kalbėdamas apie mokslevius ir studentus.

Nevertėtų pamiršti, kad pernai Kauno gyventojai išrinko naują miesto tarybą, ir, remiantis demokratijos principais, tie patys gyventojai turėtų stebėti, ar valdininkai elgiasi taip, kaip žadėjo. Jei ne, galima pabelsti į duris ir paklausti, kodėl ne. Manau, dalyvavimas miesto formavime nuo to ir prasideda – tiek municipaliniu, tiek valstybiniu lygmenimis.

Dažniausiai mieste tave galima išvysti ant dviračio. Kurie maršrutai Kaune – tavo mėgstamiausi?

Ilgiems žygiams renkuosi maršrutą nuo Santakos palei Nemuną iki Šančių pabaigos, tuomet tiltu persikeliu į Panemunę.

Dar mėgstu važinėti iš centro į Vilijampolę ir Lampėdžius, per Marvelę – į Kačerginę. Aišku, urbanistinis Laisvės alėjos takas mano mėgstamiausias, be to, jis – pirmasis Kaune!

Vis girdžiu apie planuojams naujus maršrutus mieste, ne jo apylinkėse – norėčiau, kad kalbos virstų darbais. Tai paskatintų žmones dažniau, ne tik savaitgaliais ir laisvalaikiu, rinktis dviratį. Daugelį metų gyvenau Londone, ten dviratininkai – savimi pasitikintys eismo dalyviai. Čia gatvėje juos išvysi retai, nes vairuotojai ne tokie tolerantiški. Štai kodėl dauguma dviračių takų yra skirti laisvalaikiui – tai privalo pasi-

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

Visos smagios, įdomios, prasmingos iniciatyvos, vykstančios mieste, yra entuziazmu pagrįstos miestiečių idėjos. Taigi nemanau, kad reikia daugiau teisių – gal tik praverstų ir tuo pačiu įkvėptų naujoms iniciatyvoms galimybė patiems kontroliuoti viešasias erdves.

1 2

Turbūt draugai Anglijoje ir kitur užsienyje vis paklausia, kaip gi ta Lietuva. Ką atsakai? Ar atsakymas per keliolika metų pasikeitė?

Labai pasikeitė! Iškart po nepriklausomybės atkūrimo „viliojo“ prastas aptarnavimas ir tai, kad ant tavęs parduotuvėse šaukdavo pardavėjos – tikrai smagu būdavo, ypač „Skalsoje“. Miestas transformavosi, tad dabar dažniau kalbu apie tai, kaip čia saugu, kaip lengva Kauną pasiekti ir kiek čia gerų vietų pavalgyti ar pasėdėti – pavyzdžiui, „Vingiu dubingiu“. Žinoma, atvykstantiems iš svetur įdomu ir tai, kas vis dar nepasikeitė.

Dėstymas – ne pagrindinė tavo veikla, daug dirbi su transporto ir mobilumo vystymo projektais. Kokius tame matai tikslus?

Kartais tikslus kelti jau per vėlu. Pavyzdžiui, man neramu dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos – pažiūrėjus į naująjį grindinį atrodo, kad jis paruoštas automobiliams važinėti, o ne pėstiesiems vaikščioti. Nesvarbu, kas sakoma viešai – tiesiog žiūriu į projektuotojų darbą ir analizuoju.

Ir tai man nesako, kad miestas prioritetą teikia pėstiesiems ir dviratininkams.

Apskritai miestui reikėtų tiesiog patobulinti tai, kas jau yra – kad ir informaciją, suteikiamą muziejuose ir meno centruose. Ne tiesiog išversti į anglų kalbą, bet ir gerinti informacijos kokybę, kiekybę. Į tai, ką siūlome, reikia pažiūrėti kūrybiškai. Jei jau didžiuojamės tuo, kad turime daug muziejų, padarykime juos įdomius užsieniečiams.

Arba kodėl gi neįkūrus muziejaus, skirto lietuvių pasiekimams pasaulyje tyrinėti ir pristatyti? Turime galybę istorijų apie tai, ką iš Lietuvos kilę žmonės nuveikė, kaip jie išgarsėjo iš čia išvykę. Muziejų galima dalinti kategorijomis – mokslas ir švietimas (Alberto Einšteino reliatyvumo teorijai įtakos turėjęs jo dėstytojas Hermanas Minkovskis, Noamas Chomskis); muzika ir menai (Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Jurgis Mačiūnas, Brianas Epsteinas, Anthony Kiedis, Pink), teatras ir scenos menai (Seras Johnas Gieguldas, Lawrence Harvey) ir taip toliau. Galėtume šį projektą pavadinti „Šešių rankos paspaudimų teorija“ – tai reikštų, kad iš esmės visi vos per kelis kitus asmenis gali susipažinti su žmogumi, kilusiu iš Lietuvos.

Apskritai norėčiau, kad Kaunas taptų žaliausiu ir švariausiu Lietuvos miestu.

Tam reikia atitikti gyventojų lūkesčius.

Grįžkime prie dviračių – skaičiai gerėja, bet takų vis dar trūksta, kaip ir vietų dviračius pastatyti bei stoginių. Kodėl gi kuris nors iš didžiųjų Kauno universitetų negalėtų įrengti bent vienos 100 dviračių talpinančios stoginės? Kartais juokauju, kad prekybos centruose prekių vežimėliai labiau gerbiami ir saugomi, nei dviračiai.

Taip pat būtų smagu, jei mieste liktų mažiau parkavimo vietų, būtų išspręstas nelegalaus parkavimo klausimas, o pėsčiųjų takai taptų takais pėstiesiems, o ne kliūčių ruožais.

1 3

2 0 1 6

G R U O D I S

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

Nuo Kauno Jėzuitų vienuolyno stogo iki Londono ir Niujorko ir atgal į Kauną. Su stotele Vilniuje. Tiesa, meno žonglierė Gintarė Minelgaitė ir toliau dairosi svetur – 2017-aisiais jos laukia didelis projektas Berlyne, kurio premjerą norėtų surengti ir Kaune.

K

A

U

N

I

E

T

I

S

„SVEIKI, AŠ GINTARĖ IŠ KAUNO, ESU…“

Prieš pradedant pokalbį būtina pridėti, kad grįžusi į Kauną Gintarė spėjo pabūti ir lektore Vytauto Didžiojo universitete – čia ji patirtimi dalijosi su teatro specialybės studentais. Tai jos rūpesčiu šeši jaunieji aktoriai buvo išvykę į Potsdamą dalyvauti Gintarės draugo amerikiečių avangardinio teatro režisieriaus ir dramaturgo, meno centro „Watermill“ įkūrėjo Roberto Wilsono tarpdisciplininiame projekte „Luther. Dancing with the Gods“ (liet. „Liuteris. Šokis su Dievais“).

Kaip Gintarė susijusi su Robertu Wilsonu, ji papasakos pati.

Trumpa biografija, kaip jau minėjome, prasideda nuo Kauno senamiesčio. Čia, būdama devintoje klasėje, Gintarė su jaunesne pussesere rengdavo performansus. Vėliau sceną, kurioje išvaidino mintinai išmoktus filosofo Jean-Paul’io Sartre’o tekstus, įsirengė pusseserės namo Panemunėje rūsyje. Po vidurinės įstojus į aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iki tol natūraliai besivystęs pagreitis buvo „prigesintas“ akademinių standartų ir Gintarė... atsidūrė Londone. Ten – grafinio dizaino studijos, darbas knygrišykloje ir Viktorijos ir Alberto muziejaus restauravimo skyriuje, projekto „Secret Cinema“ meno vadovės pareigos. Tuomet – simpatijos sukeltas noras įrodyti sau ir pasauliui, kad gali, žemiškai tariant, „daryti meną“, ir stipendija magistrantūros studijoms Londono universiteto Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (The Royal Central School of Speech and Drama).

Skamba užtikrintai, o mes dar net nepasiekėme Niujorko.

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

Tiek svetur nuveikusį žmogų matyti gyvenantį ir kuriantį Kaune – vis dar išimtis iš taisyklės. Kokį matai buvimo Lietuvoje pranašumą? Žmonės čia atviresni klaidai. Kaune patyriau daugiau romantinių momentų kūrybos prasme nei Londone. Ten didesnės galimybės, bet miestas kartu ir labai užsidaręs. Be to, reikia nuolat dirbti, tad pervargimas – neišvengiamas. Su draugais susitinki tik todėl, kad ko nors reikia. Niekas neatvažiuoja padėti tiesiog šiaip sau, nemokamai. Vis-

1 4

kas skaičiuojama. Nėra laiko maloniam kūrybiniam procesui. Kai režisavau baigiamąjį magistro studijų pastatymą menų centre „Netil House“ Rytų Londone, mums už patalpų nuomą pasiūlė mokėti rinkos kainomis, jokių nuolaidų, kaip menininkai, nesulaukėme, nors dar net nebuvome baigę Centrinės oratorystės ir dramos mokyklos. Man teko lipti ant stalo ir pasakyti, kad jei neįsileis tokių pastatymų į savo erdvę, šis žanras Londone mirs.

Apie studijas jau pasakojai, o kokia tavo darbo Londone patirtis?

Londone dirbau su projektu „Secret Cinema“, buvau kelių pastatymų meno vadovė. Projekto esmė tokia: pagal konkretų filmą, pavyzdžiui, „Lawrence of Arabia“, įkuriamas visas pastatas, kad jo erdvėse žmonės pasijustų lyg ekrane.

Vis dėlto kai pastatą užplūsta keli tūkstančiai žmonių, nusiteikę tik vartoti, jau ne taip malonu. Žinot, manau, toks projektas tikrai galėtų vykti Lietuvoje, padėtų žmonėms labiau suartėti su menu. Juk čia tiek daug talentingų scenografų, skulptorių.

O kas Lietuvoje ne taip, kas glumina, grįžus iš svetur?

Mažai palaikymo menininkams. Nesakau, kad nereikia kritikos, – ji svarbi.

Bet norisi jaustis savam, suprastam.

minėtą Berlyno projektą, nes sutinku daug jaunimo, kuriam ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Pasitelkus mano jau užmegztus tarptautinius ryšius, manau, vietiniai sulauktų daug naudos, pasisemtų žinių.

Kur finišas?

Dar toli. Kitąmet Berlyne planuoju įgyvendinti milžinišką projektą, susijusį su neuromokslu ir sinestezija, ir, jei tik bus galimybė, jei rasiu erdvių, atvešiu jį į Kauną. Projektą jau esu surašiusi, tereikia dirbti, daug daug dirbti.

Papasakok apie tai, kaip pradėjai dirbti su Robertu Wilsonu, kaip patekai į jo centrą „Watermill“ Niujorke.

Po aktorystės studijų Vilniuje išvykau į Londoną, ten dirbau įvairius su scena nesusijusius darbus, kol nusprendžiau vienam žmogui įrodyti, kad galiu būti menininke. Jau įstojusi į Centrinę oratorystės ir dramos mokyklą išgirdau

Ar atliepi Kauną savo kūryboje, ar tai tiesiog patogi vieta būti, repetuoti, dirbti?

Visi aktoriai, su kuriais dirbu, yra iš Kauno. Galbūt nebūtų ir projektų, jei nebūtų jų. Dėl to, manau, atsakymas teigiamas. Noriu čia dirbti, atvežti jau

1 5

2 0 1 6

G R U O D I S

apie „Watermill“ ir tiesiog pateikiau paraišką. Tai didžiulis, iš tavęs daug reikalaujantis ir neišmatuojamai daug duodantis mechanizmas – meno centras, dirbtuvės, vasaros programos… Darbo labai daug, paties įvairiausio – nuo mėlynių sodinimo iki grafinio dizaino.

Wilsonas sugeba atrasti žmones, kurie nepritampa prie visuomenės, nusistovėjusių normų. Suteikia šansą tiems, kurie galbūt kažko nedrįsta, neranda motyvacijos, bet tikrai gali.

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Beje, tame centre sutikau ir „Yello“ vokalistą Dieterį Meierį. Man buvo pavesta surengti jo parodą, užsiėmiau apipavidalinimu.

Kiek girdėjome, planuose – ir filmas su D. Meieriu?

Taip, jis pasiūlė kurti filmą. Jau pradėjau dirbti su Kauno aktoriais, ruošiu metodologijas, parašiau scenarijų pagal šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Tunelis“ ir Sartre’o veikalą „Būtis ir Nebūtis“. Supyniau juos, padariau scenarijų prieinamą žiūrovui. Kol kas reikalai sustoję dėl finansavimo ir kitų gyvenimiškų aplinkybių.

dieną, pradedi mąstyti, kaip pristatyti save tais trimis trumpais sakiniais, kad klausantys suprastų tavo, kaip kūrėjo, vietą tarp jų. O iš tiesų gali sakyti bet ką, kurti savo legendą. Jausmas keistas, bet įpranti.

Ar gali save apibrėžti kaip vieno lauko menininkę? Ar manai, kad vis dar ieškai, ar tiesiog nenori apsiriboti?

Ne, neieškau. Tiksliai žinau, ko noriu.

CV reikėjo ką nors apie save parašyti, tai pažymėjau, kad esu „Theatre and performance artist“ (liet. teatro ir performanso menininkė), tada „Lecturer“ (liet. dėstytoja), nes dėstau, na, ir „Methodologist“ (liet. metodologė). Taip viskas ir yra. Šiandien gali būti kuo tik nori, jei tik nori tai įvardyti.

Teatro ir performatyvaus meno sąvokos gali būti vertinamos visiškai priešingai. Ar yra taškas, kuomet teatras tampa netradiciniu teatru?

Tradicinis teatras irgi labai platus. Vadovautis jo principais, pasiimti idėjų nėra blogai. Aš labiau linkusi scenoje būti savimi. Pradedu temą nagrinėti galvodama apie tai, kas man rūpi. Tai visada bus šiuolaikiška ir modernu. Net dramaturgija tuomet prasideda nuo savęs, nuo dabarties. Tai jau postmodernu.

Performatyvūs menai, mano požiūriu, yra per nuogi, jie estetiškai nebekalba su žiūrovu. Manau, mes, kurie turime galimybę studijuoti ir ištobulinti amatą, turime galvoti apie estetinį vaizdą.

Reikia to siekti, jei turi galimybę.

Centre „Watermill“ prieš kiekvieną valgį turi atsistoti ir pasakyti: „Hi, my name is Gintarė. I’m from Kaunas and I’m this and that“ (liet. „Sveiki, aš Gintarė iš Kauno, esu…“). Kai tai darai triskart per

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

1 6

Manęs yra klausę, kodėl mano darbai nėra politiniai. Bet jie labai politiniai.

Tai nereiškia, kad parinksiu įvykį ir mesiu jį žiūrovui akis. Vis dėlto aplinka veikia mano kūną ir sąmonę, esu politiška, žinau, kas vyksta aplink, tiesiog pasirenku to nerodyti tiesiogiai. Bet kuriuo atveju tai sklinda iš manęs. Galbūt ne visuomet dėl to pataikau į formas, kurių reikalaujama.

Daug šneki apie studentus. Gal turi viziją įsteigti savo mokyklą, meistriškumo kursus?

Manęs kartais to prašo, bet kol kas nesijaučiu labai stipri. Tam reikia komandos. Negaliu studentams pati visko duoti, esu egoistiška. Neseniai dvi savaites su aktoriais dirbome prie jūros, ne visiems patiko mano metodika – dėl to, kad nežinojo, kur link einame.

Priartėjome prie „Psycho“, projekto, kurio premjera gruodžio 7, 8, 9, 10, 11 dienomis įvyks galerijoje POST. Ko tikėtis?

Mėgstu kiną, nusprendžiau atkurti jį scenoje – jei trumpai, idėja tokia. Mąstau apie tai, kaip filmų turinį ir medžiagą naudoti performatyvioje erdvėje, žiūriu daugybę noir filmų, išrenku jų scenas, duodu aktoriams atkurti.

Man nežinoti gerai, kuo nepatogesnė situacija, tuo naudingesnė. Gal tuo metu ir nesijauti gerai, bet žinai, kad tai prisiminsi visą laiką ir iš to ką nors pasiimsi. Kai kurie keliauja su manimi visu pajėgumu, kai kurie išsigąsta.

Turiu viziją atidaryti naują „Bauhaus Dessau“ tipo mokyklą, tik ne ant jokių šiuo metu egzistuojančių senų pamatų.

Naują. Seni dėstytojai, kurie patogiai sau sėdi, prie metodų išvis neprisiliestų.

Turiu labai stiprią tarptautinę komandą – tai mano nuotabioji asistentė Skaistė Šimkevičiūtė, talentingi aktoriai Milda Alsienė, Marijus Mažūnas, Ričardas Myka; kiečiausias kompozitorius iš Norvegijos Steinaras Yggesethas, mano darbą lydinčio šviesos sumanymo autorius iš portugalijos Rui Monteiro. Mes visi suskrendam į šį nuostabų miestą KURTI – tai nerealu. Turim ir puikias erdves repeticijom ir premjerai – galeriją POST, kurios žmonės mumis visiškai pasitiki, ir Velnių muziejų, priglaudusį mūsų repeticijas. Galime dirbti visame pastate, jėga!

Ar tai būtų savotiškas kerštas akademijai?

Ne. Su pussesere, apie kurią pasakojau anksčiau, apie tai svajojame nuo paauglystės. Esame sutarusios, kad sulaukusios 50-ties atidarysime kokios nors medijos mokyklos filialą Lietuvoje. Keršto nereikia, man visiškai neįdomu, ką jie toje akademijoje daro. Tiesiog matau, ko trūksta Lietuvoje. Gabių žmonių tikrai labai daug.

Sėkmės formulė. Kaip persilaužti ir ištrūkti iš Lietuvos rėmų?

Reikia sunkiai dirbti ir pasakyti sau, kad viskas yra įmanoma. Pati sau tai pasakiau, nes pajaučiau, kad veltui praleidau daug metų – na, gyvenau ramiau ir nepasitikėjau savimi. Lūžis įvyko patekus į „Watermill“, ten supratau, kad viskas yra įmanoma ir viskas yra šalia, tik reik daryti ir stengtis. Tą patį sakau aktoriams ir studentams. Ir dar reikia kuo mažiau rūpintis kitų piktais atsiliepimais. Cituoju savo gerą draugą Dieterį Meierį: „Love rules forever.“

Manau, riba tarp realaus gyvenimo ir kino jau pranyko, turint omenyje visus politinius šių metų įvykius. „Psycho“ metu kinas atsisės greta žiūrovo. Bus žiauriai gerai!

Ar pravartu būti mačius filmus, kurių scenos bus atkurtos?

Ne, tikrai ne. Kas matė, tam estetiškai bus smagu. Kas nematė, bus paskata pradėti domėtis kino tradicija. Net ir aktoriams daug kas buvo naujiena.

1 7

2 0 1 6

G R U O D I S

Steponas Darius

IŠEIVIAI, KŪRĘ LIETUVĄ Pirmą ją lietuvių emigracijos bangą, besitęsusią iki Pirmojo pasaulinio karo, daugiausia lėmė sunki ekonominė padėtis ir carinė priespauda. Absoliuti dauguma emigravusių jų dirbo juodus darbus, o išvykstama dažniausiai būdavo visam laikui, ypač į kitus žemynus. Vis dėlto ryšys su gimtuoju kraštu dažniausiai buvo palaikomas – tiek per korespondenciją, tiek ir propaguojant lietuvišką kultūrą svetimame krašte.

Kad vadinamasis tautinis atgimimas emigrantams buvo svarbus, įrodo ir faktas, jog Pirmojo pasaulinio karo metais JAV buvo surinkta virš milijono parašų po peticija už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau didžiausią indėlį, kuriantis nepriklausomai valstybei, įnešė tie emigrantai, kurie pritaikė užsienyje gautą išsilavinimą, patirtį ar profesines, kartais net laisvalaikiu įgytas, žinias. Jie kūrė daugelį jaunos valstybės gyvenimo aspektų: nuo sporto ir meno iki oro pajėgų ar paties valstybės administracinio aparato. Intelektinis kapitalas keliavo iš visur: nuo kaimyninės Rytų Prūsijos iki Jungtinių Valstijų; nuo Pietų Amerikos valstybių iki tuomet milžinišku toliu laikytos Australijos. Jį nešusiųjų buvo daugybė ir apie juos papasakoti reikėtų storos knygos, tačiau pažvelkime į keletą atsitiktine tvarka parinktų spalvingų asmenybių (ir vieną išeivių komercinę iniciatyvą), tuometėje laikinojoje sostinėje kūrusių valstybės ateitį.

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą į JAV pasitraukusio Kazio Pakšto pagrindinė disciplina buvo geografija – šiandien jis laikomas vienu iš šio mokslo pradininkų Lietuvoje.

Kazys Pakštas

K

A

U

N

A

S

–

U

N

E

S

C O

D

I

Z

A

I

N

O

M

I

E

S

T A

S

Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis

Daugiasluoksnė patirtis, įgyta tiek už Atlanto, tiek Europoje, jį suformavo kaip pakankamai tarpdisciplinišką asmenybę, sujungusią geografijos, sociologijos bei politikos žinias ir derinusią tai su

1 8

leidybine, organizacine ir kultūrine veikla. Šios informacijos sinergija Pakštą pavertė ir pirmuoju šalies geopolitikos ekspertu, puikiai suvokusiu kaistančią tarpukario Europos realybę. Pagrindinė priežastis, 1913 m. paskatinusi dvidešimtmetį keliauti už Atlanto, buvo nuojauta dėl besiartinančio Pirmojo pasaulinio karo. Čikagoje jis užsiėmė aktyvia veikla: telkė lietuvius į organizacijas, leido dukart per mėnesį ėjusį žurnalą „Vytis“, vedė paskaitas ir organizavo įvairius kultūrinius renginius. Čikagoje ir Brukline studijavo sociologiją, o vėliau, išvykęs į Šveicariją, apsigynė gamtos mokslų daktaro laipsnį. Į Lietuvą Kazys Pakštas grįžo 1925 m., tačiau, matydamas besikeičiančią padėtį, 1939-aisiais išvyko atgal į JAV. Lietuvai nuolat grėsę geopolitiniai pavojai buvo įkvėpimas ir turbūt žinomiausiai jo teorijai (apie ją lapkričio numeryje kalbėjome su žurnalistu Karoliu Kaupiniu, – red. past.): Pietų Amerikoje arba Afrikoje sukurti Atsarginę Lietuvą, kurią profesorius siūlė kaip lietuvybės išsaugojimo židinį, į kurį galėtų būti nukreipta tautiečių emigracija.

draugijos pirmininku, rūpinosi, kad sporto šakoms būtų paskirta bent minimali treniruočių bazė ir fizinis lavinimas gautų atitinkamą vietą valstybės kultūros politikoje. Lietuvą būsimasis lakūnas paliko dar vaikystėje. Motinos ir patėvio rūpesčiu įgijęs išsilavinimą koledže, JAV jis itin aktyviai įsitraukė į įvairias sportines veiklas. Polinkį į karybą S. Darius įgijo savanoriaudamas Pirmajame pasauliniame kare, kur, tarnaudamas ryšininku, buvo sužeistas Prancūzijoje ir vėliau gavo „Purpurinės širdies“ ordiną.

Dailininkas Jonas Šileika visą Pirmosios Respublikos laikotarpį užsiėmė pedagogine veikla Kauno menų mokykloje – edukavo naująją dailininkų kartą. Jo paties tapyba buvo tarpukario periodui būdingo gana konservatyvaus realizmo pavyzdys, tačiau JAV ir Vokietijos meno mokyklose studijavęs bei daugiau nei dvidešimtmetį užsienyje kūręs ir 1921 m. į Lietuvą grįžęs menininkas pasižymėjo plačiu požiūriu savo pedagoginėje veikloje ir skatino studentus ugdyti savitus stilistinius bruožus.

Dažnai atsiduriantis žymesniojo savo brolio Kipro šešėlyje, Mikas Petrauskas buvo viena iš svarbiausių asmenybių, formavusių tuometę lietuviškos profesionaliosios muzikos istoriją. Nors į Lietuvą grįžo jau savo veiklos saulėlydyje, jo darbai paliko didelę žymę lietuvių bendruomenėse abiejose Atlanto pusėse. Be pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ (sukurtos prieš pat išvykstant į užsienį), M. Petrauskas sukūrė beveik dvidešimtį operečių ir daugybę aranžuočių liaudies dainoms. Tarp 1907-ųjų ir 1930-ųjų

Žinomiausias Stepono Dariaus nuopelnas tikrai nėra vienintelis jo indėlis į valstybės istoriją. Vienas pirmųjų Lietuvos karinių oro pajėgų lakūnų itin daug prisidėjo prie įvairių sporto rūšių Lietuvoje išpopuliarinimo: futbolo, beisbolo, ledo ritulio ir kitų, netgi motosporto.

Būdamas Lietuvos fizinio lavinimosi

1 9

2 0 1 6

G R U O D I S

S T A S E I M O N I A

Šalia šių politikai, mokslui ir kultūrai nusipelniusių asmenybių nesąžininga būtų nepaminėti Amerikos lietuvių indėlio į Lietuvos pramoninį ir komercinį vystymąsi. Daugybė tautiečių, kuriems pavyko įgyvendinti amerikietiškąją svajonę, investuodavo į naujai nepriklausomos tėviškės ūkį arba net patys grįždavo čia kurti verslo. Vienas įdomiausių – Amerikos akcinės lietuvių bendrovės atvejis. 1919 m. JAV įkurta bendrovė Lietuvoje plėtojo traktorių, dviračių ir automobilių prekybą, surinkinėjo autobusus ir teikė paslaugas jų maršrutams. Nors šiandien toks verslo pobūdis atrodytų niekuo neypatingas, tuomet laiku į šalį atėjusi išeivių komercinė iniciatyva buvo nemenkas postūmis šalies motorizacijai, nors ambicingiausiam jos projektui – automobilių „Ford“ fabrikui – išsipildyti nebuvo lemta.

E N U – S A N U A K

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

2 0

Jonas Šileika „Jonas Basanavičius“, 1927 m. LDM

Z I D

orientuotos konservatorijos atidarymas Čikagoje bei ne vieno lietuviško choro subūrimas.

S

C O

kūryba ir švietėjiška veikla užsiėmė gyvendamas Šveicarijoje, Prancūzijoje ir JAV. Vieni didžiausių jo nuopelnų edukacijoje buvo į lietuvių bendruomenę

2 1

2 0 1 6

G R U O D I S

Teksto autorius Rytis Zemkauskas

DIDESNIS, NEI MUMS ATRODO

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Kiek daugiau nei 20 km nuo Keiptauno esantis Pietų Afrikos kurortinis miestelis Muizenbergas tapo namais šimtams litvakų šeimų. Nuo pat Muizenbergo sinagogos įkūrimo 1933 m. joje kantoriumi buvo Kauno gubernijoje, Šiluvoje gimęs rabinas Izaokas Jakovas. Spalvingi paplūdimio nameliai – bene daugiausiai kartų fotoaparatu įamžinta Muizenbergo vieta. / Anna Thomassen nuotr.

Kauną galima rasti ne tik ten, kur Neris ir Nemunas tarsi milžiniško slibino nasrai laiko švelniai sukandę Senamiestį. Kaunas ne tik ant Žaliakalnio ir Aleksoto kalnų.

Dar kitas Kaunas yra Buenos Airėse. Jeigu sutiksite ten Jose Liutkų arba Juanitą Meilutis, tai žinokite, kad bus kauniečiai. Nemokės Jablonskio tarmės, nemokės lietuviškai nė žodžio, bet bus kauniečiai. Ir tokie seni kauniečiai, kad niekas jau ir neprisimena, kaip atrodė las pampas, kai pirmasis Liutkus atvažiavo ten iš nuskurdusio gubernijos centro ir tą pačią dieną plikomis rankomis pasmaugė krokodilą. Melas visa tai, žinoma, bet kaip skamba!

O koks Kaunas gyvena šiandien Keiptaune! Ooo, bičiuliai, čia tas pats Kaunas, iš kurio kilo beveik visa Aškenazių virtuvė su jos įdarytu karpiu. Ir tą karpį turtingų litvakų-kauniečių virėjai iki pat šios dienos gamina lygiai taip, kaip tą darė Yiddishe Mame Kaune tais laikais, kai dar atrodė, kad viskas bus gerai. Žinoma, Keiptaune ne tik virtuvė, ten ir visa, ką pavyko išgelbėti iš dvasinio palikimo, įkvėpusio Mapu ir Leviną. Šiandien Pietų Afrikos kauniečiai prisimena Kauną, ir prie jų stalų ragauti puikaus pinotažo susirenka vis daugiau šių laikų kauniečių.

Kaunas yra ne tik Kaune.

Randu Kauną Čikagoje, ir tai labai senas Kaunas. Toks senas, kad suspėjo pagyventi Marketės parko rajone (ten ir dabar dar yra teritorija, pavadinta Lithuanian Plaza), paskui išsikraustė arčiau ežero ir galiausiai pasklido po visą Vėjų miestą. Čikagos kauniečiai kalbėjo Jablonskio sugalvota tarme, klausėsi įtartino artisto Dolskio dainų ir laukė žinių iš sovietų užimto Kauno, su siaubu matydami, kaip iš miesto žemėlapio dingsta Prezidento gatvė, Rabinų gatvė, Vytauto prospektas ir laiškai iš Kauno tampa vis atsargesni, vis sausesni... Čikagos kauniečiams Lietuva – Kauno Lietuva. Kai atvykdavo gavę vizą, juos leisdavo tik į sovietinį Vilnių. Į Kauną buvo negalima. Nes Kaunas nebuvo pakankamai sovietinis... Adamkus turėdavo vogčiomis važiuoti namo, apgavęs savo prižiūrėtojus...

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

2 2

Dar kitas Kaunas gyvena Londone. Ten labai daug Kauno, ir seras Eltonas Džonas su savo baltu sportiniu kostiumu savo laiku tarp mūsiškių jautėsi kaip savas. Bet laikai pasikeitė, kostiumai pagerėjo ir Jablonskio tarmę papildė tokie naujadarai kaip Skypetėtis, Skypemama ir Skypeseneliai. Ilgi pokalbiai vakarais tarp kauniečių čia ir ten vis tiek dažniau sukasi apie Žaliakalnį, Rotušę, Ąžuolyną, Panemunę ir Laisvės alėją, kurios dar niekam nepavyko pervadinti ilgiau kaip kelioms dienoms.

Irgi truputį melas, bet užtat kartu ir didelė tiesa. Jiems rūpi Kaunas, jie jį myli ir jeigu jau diena buvo prasta, tai bent „Žalgiris“ pradžiugina, gerai kam nors užmetęs. Tarp šių puikių Londono kauniečių yra ir tokių, kurie parėję vakare po darbo tvarko kurio nors Kauno rajono bendruomenės interneto tinklalapį.

Arba renka aukas Kauno vaikų namams.

Ir galiausiai yra Kaunas Kembridže, kur jauni kauniečiai eina į paskaitas tuo pačiu takeliu, tarp manikiūrinėmis žirklutėmis apkarpytų angliškų pievelių, kuriuo ėjo Miltonas ir Darvinas.

Aniems irgi neleisdavo laipioti ant pievelės, užtat galima išsimaudyti baseine po atviru dangumi, kuriame plaukiojo tasai Darvinas. Arba jei neplaukiojo jis, tai yra sąrašas bent šimto ne mažiau garsių pavardžių, kurios tikrai plaukiojo. Šie Kembridžo kauniečiai gauna magistrų ir daktarų laipsnius, atveriančius jiems bet kurias duris senajame ir naujajame žemynuose.

Visi šie žmonės yra Kaunas. Jiems net nebūtina grįžti. Jie, galima sakyti, net nėra išvykę. Kol vakarais jų kambariuose žybsi kompiuterių ekranai su socialinių tinklų grupėmis, vienijančiomis užaugusius prie Santakos, kol įjungtas „Skype“, kol jie tebeturi Kauno pilietybę, jie yra Kaunas. Kalbėkimės su jais, pažinokime juos, klauskime jų patarimų, naudokimės jų patirtimi, įtraukime juos į Kauną.

Kaunas gali būti ir socialinis tinklas.

2 3

2 0 1 6

G R U O D I S

pasakojama apie vieną žymiausių vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjų - Astridą Lindgren. Peržiūra ir susitikimas su Švedijos Karalystės ambasadore Maria Christina Lundqvist - „Baltojo kaspino festivalio“ programos dalis.

12 01 - 12 31 TARPTAUTINĖS VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĖS „NOMADIŠKI VAIZDAI“ PARODA Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Į parodą atrinkti kūriniai atliepia trienalės organizatorių nuostatą, jog tapybos išraiškos formas galima suvokti kaip potencialią begalybę, galinčią įgauti įvairiausių konfigūracijų, laisvai augti ir plėtotis bet kuria kryptimi. Trienalėje akcentuojamas tapybos inovatyvumas, jos naudojamų reprezentavimo būdų, formatų, medžiagų pokyčiai.

Ketvirtadienis, 12 01, 19:00 FILMAS „NICK CAVE & THE BAD SEEDS“ Kino centras „Cinamon“, Islandijos pl. 32 Dkumentinis nespalvotas 3D filmas apie Nick Cave’o ir grupės „The Bad Seeds“ albumo įrašinėjimą nuo pirminės koncepcijos išaugo į kai ką daugiau.

Rezultatas pribloškia trapia, nuoga ir nepagražinta tikrove.

Penktadienis, 12 02, 20:00 FILMŲ PERŽIŪRA „FOTO KINO NAKTIS“ KTU-Foto studija, Laisvės al. 13 Pusę paros truksiančioje film peržiūroje - ir tikro fotografijos gerbėjo Wimo Wenderso „Palermo shooting“ bei kompanijos ARTE Video garsus dokumentikos ciklas apie fotografus „Contacts“.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

1

/ 4

2016 GRUODŽIO MARŠRUTAS

Penktadienis, 12 02, 18:00 TAUTINIO MENO KONCERTAS „GYVENIMAS PASKIRTAS ŠOKIUI“ Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 Renginys skirtas skirtas choreografopedagogo Kazimiero Kondratavičiaus kūrybinės veiklos 40-mečiui. Jame pasirodys LSMU tautinių šokių ansamblis „Ave Vita“, LSMU gimnazijos jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Kupolėlė“ ir daugelis kitų.

Ketvirtadienis, 12 01, 18:00 SUSITIKIMAS SU ŠVEDIJOS AMBASADORE IR FILMO „ASTRIDA“ PERŽIŪRA Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinis fakultetas (VU KHF), Muitinės g. 8 Režisierės Kristinos Lindström filme K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

2 4

12 03 - 01 08 KALĖDŲ MIESTELIS Rotušės aikštė Iki pat sausio 8-osios Rotušės aikštėje lauks rankdarbių dirbtuvėlės, pasakų namelis ir šventinė mugė. Nu gruodžio 7-osios iki 31-osios čia veiks ir interaktyvių 3D pramogų zona. Ji darbo dienomis veiks nuo 17:00 iki 19:00 val., o savaitgaliais ir šventinėmis dienomis nuo 17:00 iki 21:00 val. Šeštadienis, 12 03,17:00 PROJEKTAS „ARMĖNIJA IŠ ARČIAU“. MOTERIS ARMĖNŲ KULTŪROJE. Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 2015 m. pristatytas projektas „Armėnija iš arčiau“ sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir palaikymo, tad tampa tęstiniu. Kauno armėnų bendrija ir dainų ir šokių ansamblis „Hayrenik“ šįkart pristato koncertą, skirtą skirtą moters vaidmeniui armėnų kultūroje.

Muzikinį kelią kruopščiai minantys nuo 2010-ųjų, per tą laiką išleidę EP, nominuoti M.A.M.A., apdovanoti „EuroMusic Contest“, „Deeper Upper“ tvirtai žengia vieną svarbesnių žingsnių jų karjeroje ir pristato debiutinį sabvo albumą.

Šeštadienis, 12 03, 21:00 „CATALEPSIA“, „SULLEN GUEST“ IR „SINAMORT“ KONCERTAS Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Arčiausiai stotie esančiame klube – doom metal vakaras, apkaišytas gothic ir death motyvais. Scenoje – lietuvių ir latvių kompanijos.

Šeštadienis, 12 03, 21:00 „OPEROMANIJA“: ERDVINĖ OPERA TAMSOJE „CONFESSIONS“ POST galerija, Laisvės al. 51a Opera apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią muziką įvertinta Lietuvos kompozitorių sąjungos įsteigtu „Metų vinies“ prizu „Publikos simpatijos“ nominacijoje. Kūrinį inspiravo domėjimasis erdvine elektronika, erdvinis akustinis garsas ir jo poveikis vaizduotei.

Krikščioniškoji septynių mirtinų nuodėmių idėja tapo operos libreto pagrindu.

Šeštadienis, 12 03, 19:00 PERFORMANSAS „VAGITTARIUS RISING - (NE)TIKRAS KONCERTAS“ Muzikos klubas „Orixo“, Jonavos g. 40 Agnė Auželytė ir Shelley Etkin yra eksperimentinis duetas, nagrinėjantis feminizmo bei queer teorijas. Duetas atlieka liūdnų moterų dainas, kritikuoja binarinį mąstymą, ieško alternatyvių tarpdisciplininių raiškos būdų bei kuria situaciją (ne)rimtai diskusijai, vakarėliui, maištui.

Šeštadienis, 12 03, 21:00 „DEEPER UPPER“ ALBUMO „MIRRORS“ PRISTATYMAS Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skersgatvis

2 5

2 0 1 6

G R U O D I S

2016 GRUODŽIO MARŠRUTAS

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

2

/ 4

Šeštadienis, 12 03, 19:00 VAKARĖLIS „PALMĖS DISKOTEKA“ Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Sostinės bare „Cafe de Paris“ užgimęs tropiškai kvepiantis vakarėlių ciklas vienai nakčiai persikelia į Kauną. Gal palmės Laisvės alėjos prieigose ir prigis?

Sekmadienis, 12 04, 10:00 „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ“: KAUNO GLOBĖJO ŠV. MIKALOJAUS ŠVENTĖ Šv.Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčia, Benediktinių g. 6-7 Sekmadienis, 12 04, 14:00 MUZIKINĖ POPIETĖ VISAI ŠEIMAI „DŽIAZUOJANTIS ORKESTRAS“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Neseniai penkiasdešimt penkerių metų gimtadienį pažymėjęs Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ sugrįžta susitikti su jauniausiais klausytojais. Šįsyk koncerto tema – „Džiazuojantis orkestras“. Muzikantai stabtelės ties kiekviena svarbia džiazo istorijos akimirka, pagros regtaimus, diksilendo stiliaus kūrinius, pereis prie svingo, bigbendų repertuaro ir galiausiai užbaigs J. Zawinulo kūriniu „Birdland“.

Sekmadienis, 12 04, 18:00 SPEKTAKLIO „UPĖS PO ŽEME“ PREMJERA Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A „Upės po žeme“ – naujas Gyčio Padegimo spektaklis, pasakojantis tris skirtingų šeimų istorijas, kurios turėtų priminti, jog didžiausia vertybė gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi. Šiuo kūriniu režisierius prie Thorntono Wilderio kūrybos; „Upės po žeme“ – tai tarsi trečioji jo trilogijos pagal šį dramaturgą dalis po „Mūsų miestelio“ (1982) ir „Ilgos Kalėdų vakarienės“ (1991).

Pirmadienis, 12 05, 19:00 KNYGOS „PORTRAIT OF MY LAND“ PRISTATYMAS IR PARODOS ATIDARYMAS Galerija „Balta“, M. Valančiaus g. 21 Visus knygoje publikuojamus ir parodoje pristatomus portretus Viktorija Staponė sukūrė įkvėpta Lietuvos gamtos. „ Aš gimiau žemėje, kur nuo pirmos sąmoningos dienos mokausi taikos tarp laimės ir pabaigos“, - intriguoja kūrėja.

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

2 6

Budraičio 1979 m. sukurtų fotografijų, matytų prancūzų filmų, klausytų vinilinių plokštelių, asmeninėje bibliotekoje surinktų knygų.

Trečiadienis, 12 07, 18:00 FOTOGRAFIJŲ PARODOS „VIENODOS DIENOS“ ATIDARYMAS Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, Muitinės g. 8 „Visos dienos čia vienodos. Jų praktiškai nelieka, jos ištrinamos iš gyvenimo“, – taip pristatomas pasakojimų platformos „Nanook“ (Berta Tilmantaitė ir Artūras Morozovas) projektas, pažindinantis su nuteistomis moterimis ir jų atvirais pasakojimais. Ši paroda yra „Baltojo kasino festivalio“ programos dalis.

Ketvirtadienis, 12 08, 18:00 ŠOKIO SPEKTAKLIS „REZONANSAS“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A 2015 m. pabaigoje pristatytas šokio spektaklis skirtas Mykolui Kleopui Oginskiui, čia jungiamos skirtingos meno šakos, menininkų patirtys bei požiūriai. Jo scenos atliepia skirtingus Mykolo Kleopo Oginskio istorijos aspektus – valstybinę veiklą, pomėgį muzikai ir asmeninį gyvenimą.

Ketvirtadienis, 12 08, 18:00 SPEKTAKLIO „FJORENCA“ PREMJERA Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Po dešimties metų pertraukos į Kauną sugrįžta šiame teatre ryškų kūrybinės biografijos tarpsnį išgyvenęs Jonas Vaitkus.

Premjerai režisierius pasirinko Lietuvos teatro scenoje nė karto nestatytą vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės literatūros kūrėjo Thomo Manno pjesę „Fjorenca“. Tai vienintelė užbaigta Thomo Manno pjesė, parašyta 1906 m. J. Vaitkui asistuoja aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis.

Trečiadienis, 12 07, 19:00 PERFORMATYVAUS MENO PROJEKTAS „PSYCHO“ POST galerija, Laisvės al. 51A „Kaip kine“ yra nuolat besivystantis performatyvaus meno projektas apie filmus žmonėms, mėgstantiems kiną ir tiems, kurie yra veikiami šiandieninės informacijos srautų. Tai novatoriška ir originali kino-teatro performatyvių pastatymų serija, prasidedanti nuo „Psycho“ fazės.

Ketvirtadienis, 12 08, 17:30 J. BUDRAIČIO FOTOGRAFIJŲ PARODA „MANO PARYŽIUS“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2 Paroda fokusuoja dėmesį į Paryžiuje užgimusį fenomeną – slampinėjimo (flâneurie) kultūrą. Individualus pasakojimas apie miestą kuriamas iš Juozo 2 7

2 0 1 6

G R U O D I S

2016 GRUODŽIO MARŠRUTAS skoninga eklektika ir triukšmo suraižyti vietogarsiai“, - rašo renginio, į kurį pakvietė projektus „Vilkduja“ ir „Sala“ bei didžėjų Grįžulo ratai, organizatoriai.

Penktadienis, 12 09, 19:00 VAKARĖLIS „DARK DELIGHTS: INGA MAUER“ Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Inga Mauer iš Hagos į Kauną atvyksta dar visiškai šviežiu debiutiniu mini-albumu, įkvėptu nulat keliaujant tarp Roterdamo ir Kiolno, gausiu tuštumos, užplūstančios oro uostuose ar nesuvokiamos begalybės, pasivejančios gimtosios Rusijos miškuose.

Penktadienis, 12 09, 19:00 „GM GYVAI“: ROLAND TCHAKOUNTE KONCERTAS Klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107 Lietuvoje jau ketvirtą kartą viešės pasaulyje pripažįstamas bliuzo atlikėjas Roland Tchakounte. Šis originalus atlikėjas savo kūryboje sėkmingai maišo afrikietiškas tradicijas, jį paveikusių amerikiečių bliuzo atlikėjų įtaką bei išskirtinumą suteikiantį dainavimą gimtąja bamileke tarme.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

3

/ 4

Penktadienis, 12 09, 18:00 LENKŲ KINO KLUBAS: „ŽMOGUS IŠ MARMURO“ (CZŁOWIEK Z MARMURU) Kauno kino centro „Romuva“ laikini namai T. Ivanausko zoologijos muziejuje, Laisvės al. 106 Neseniai mus palikusio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas pasakoja apie stachanovietį Mateusz Birkut. Vaidina: Jerzy Radziwiłowicz, Krystyna Janda, Tadeusz Łomnicki ir kiti.

Šeštadienis, 12 10, 18:00 „BALTOJO KASPINO FESTIVALIS“: ŠOKINYS-MEMORIALAS „DEBORA“ VDU teatras, S. Daukanto g. 27 Debora ir Jaelė – vienos iš seniausių kada nors giesmėse apdainuotų kovojančių moterų žmonijos istorijoje. Šokinyjememoriale, kaip ir senovinėje giesmėje, kovojančios moterys vaizduojamos kaip šlovingos galiūnės, išvadavimo ir gerovės nešėjos, vertos atminimo ir sekimo.

Penktadienis, 12 09, 19:00 RENGINYS „POLARIS“ Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skg. „Būsimoms žiemos stichijoms paruoš trys skirtingi muzikos reiškiniai: kabaretas,

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

Šeštadienis, 12 10, 17:00 FORTEPIJONO GRANDŲ KONCERTAS Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Petras Geniušas ir jo kolega iš Indijos Fali

2 8

Ketvirtadienis, 12 15, 18:00 ALEXANDER PALEY IR LIETUVOS VALSTYBINIO SIMFONINIO ORKESTRO KONCERTAS Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5 Programoje – Leonard Bernstein (1918–1990) „Simfoniniai šokiai“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“ ir George Gershwin (1898–1937) loncertas fortepijonui ir orkestrui „Žydroji rapsodija“.

Pavri atliks kompozitorių Franz Schubert, Frédéric Chopin, Maurice Ravel, George Gershwin kūrinius.

Sekmadienis, 12 11, 15:30 LENKŲ KINO KLUBAS: „DIRIGENTAS“ (DYRYGENT) Kauno kino centro „Romuva“ laikini namai T. Ivanausko zoologijos muziejuje, Laisvės al. 106 Dar viena juosta iš A. Wajdos filmografijos – istorija apie dramatiškus trijų muzikantų gyvenimus, 1980 m. rodyta Berlyno ir Niujorko kino festivaliuose.

Trečiadienis, 12 14, 18:00 D. ČEPAUSKAITĖS KNYGOS „AŠ TAVE UŽMIRŠAU“ PRISTATYMAS BEI PJESIŲ SKAITYMAI Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Naujame rinkinyje skelbiamos trys autorės pjesės: „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“.

2007 m. už pjesę „Pupos“ D. Čepauskaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. 2011 m. už pjesę „Aš tave užmiršau“ Sugiharos fondo paskelbta Tolerancijos žmogumi.

Trečiadienis, 12 14, 18:00 „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ“: JAV CHORO „THE HANDEL SOCIETY OF DARTMOUTH COLLEGE“ KONCERTAS Jėzuitų bažnyčia, Rotušės a. 8

Ketvirtadienis, 12 15, 18:00 LEIDINIO-KATALOGO „LAIKINOJI SOSTINĖ 10/160“ SUTIKTUVĖS Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33 Naujo pažintinio leidinio lietuvių ir anglų kalba, kuriame pasakojama 10 laikinosios sostinės istorijų ir pateikiama 160 unikalių fotografijų, sutiktuvėse dalyvaus istorikas, VDU prof. Jonas Vaičenonis ir Kauno istoriniu paveldu besidomintis, vienas iš „Ekskurso“ iniciatorių Žilvinas Rinkšelis.

Ketvirtadienis, 12 15, 21:00 „COLOURS OF BUBBLES“ ALBUMO „CEREMONY“ PRISTATYMAS Klubas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8 Įspūdingas ir neįprastas „indie“ rokui garsas bei apšvietimas, naujai suskambusios žinomos dainos ir pilnos sudėties roko grupė scenoje – to verta tikėtis iš geriausių kūrinių vinilą išleidusių „Colours of Bubbles“ koncerto.

2 9

2 0 1 6

G R U O D I S

Penktadienis, 12 16, 21:00 KONCERTAS „NEKRO DISKO 12 METŲ“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Renginyje koncertuos grupės „Art Of Memory“ (ebm/electronic rock/synthpop, Vilnius), „Comedia d’el Arte“ (post soviet punk, Europa) ir „Fasion Games“ (postpunk/new-wave/experimental/indie-rock, Vilnius). Po koncerto geriausius diskus prasuks „Nekro Disko Dj‘s“. Esami ir buvę bendražygiai.

Šeštadienis, 12 17, 19:00 HERNAN ROMERO IR KĘSTUČIO VAIGINIO KONCERTAS „STRINGS AND AIR“ Klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107 JAV, Lietuvos ir Ispanijos muzikantų projektas vienija flamenko, džiazą, klasikinę bei šiuolaikinę muziką. Scenoje – Hernan Romero (gitara, vokalas), Kęstutis Vaiginis (saksofonas), Auxi Fernandez (šokis), Rodrigo G. Pahlen (fortepijonas) ir Domas Aleksa (bosinė gitara).

Šeštadienis, 12 17, 17:00 INTERAKTYVIOS KALĖDŲ MIESTELIO ZONOS ATIDARYMAS Rotušės aikštė Interaktyvi 3 D projekcijų zona Kalėdų miestelyje darbo dienomis veiks nuo 17:00 iki 19:00 val., o savaitgaliais ir šventinėmis dienomis – nuo 17:00 iki 21:00 val.

Sekmadienis, 12 18, 12:00 „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ“: STYGINIŲ KVARTETO ,,ADVENTO MUZIKA“ KONCERTAS. Šv. Gertrūdos bažnyčia, Laisvės al. 101 a.

E L A K

Sekmadienis, 12 18, 15:00 SPEKTAKLIS „LIŪDNAS DIEVAS“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Skaudžios istorijos visai šeimai premjera įvyko 2008 m., spektaklio kūrybinė komanda įvertinta ne vienu svariu apdovanojimu. Režisierė Inesa Paliulytė „Liūdną dievą“ pastatė rendamasi žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako biografija ir jo rašytų pasakų motyvais.

Šeštadienis, 12 17, 18:00 G. PADEGIMO PJESĖS „ALKSNIŠKIAI“ SKAITYMAI Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33 Renginys skirtas Prezidento Kazio Griniaus 150-osioms gimimo metinėms ir yra jo dienų programos dalis.

K AUNA S

PILNA S

KULT ŪROS

2016 metus, bus truputis folko, poezijos, elektronikos, ambiento, world muzikos ir metalo. Programoje – „Kamanių šilelis“, „Raguvos“, „Pekla“ ir kiti kolektyvai.

„Angelų pasakos“ – tai istorija apie danguje, ant debesies, gyvenančius arkangelus Mykolą ir Gabrielių, jų bičiulystę, darbus bei rūpesčius. Spektaklio kompozitorius Gediminas Storpirštis, režisierius – Vytautas V.Landsbergis Antradienis, 12 20, 15:00 „TRIMITO“ KALĖDOS „SKRISK SU MANIMI“ Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5 Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ su solistais Ona Kolobovaite ir Liudu Mikalausku atliks Frank Sinatra, John Newton, Brendan Graham ir kitų kompozitorių kūrinius.

Sekmadienis, 12 18, 15:00 „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ“: DIDŽIŲJŲ KAUNO ARKIKATEDROS JUOZAPO RADAVIČIAUS VARGONŲ ATIDARYMAS Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

N

D

O

R

I

U

S

4

/ 4

2016 GRUODŽIO MARŠRUTAS

Sekmadienis, 12 18, 16:00 MUZIKINIS SPEKTAKLIS ŠEIMOMS „ANGELŲ PASAKOS“ Laisvalaikio namai „Nautilus“, Savanorių pr. 124 3 0

Šeštadienis, 12 31, 19:00 NAUJAMETINIS FILMO „THE ROLLING STONES OLÉ OLÉ OLÉ!: A TRIP ACROSS LATIN AMERICA“ SEANSAS „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 Dokiumentinis filmas seka grupę „The Rolling Stones“ ju turo po Lotynų Ameriką metu, o muzikantų nuotykius 10-yje miestų iliustruoja 10 kūrinių. Spėkite, iš kelinto karto „rolingai“ pateko į Kubą?

Trečiadienis, 12 21, 18:00 „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ“: MIŠRAUS CHORO „KAMERTONO“ IR STYGINIŲ KVARTETO „COLLEGIUM“ KONCERTAS Liuteronų bažnyčia, Muitinės g. 8

Šeštadienis, 12 31, 23:30 NAUJŲJŲ METŲ SUTIKIMAS Rotušės aikštė Didžiausiose 2017 m. sutiktuvėse Kaune dalyvaus mušamųjų ansamblis „Ritmas kitaip“.

Penktadienis, 12 23, 21:00 RENGINYS „VELNIOP“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Koncerte „Velniop“, skirtame palydėti

!

3 1

ĮDOMIAUSIUS SAVAITĖS MARŠRUTUS SEKITE PILNAS.KAUNAS.LT 2 0 1 6

G R U O D I S

ŽMONĖS LINKĘ VIS LABIAU SAUGOTI SAVO PRIVATUMĄ. NORS AŠ SVARSTAU, AR TAI TIKRAI YRA PRIVATUMAS. GAL TAI SUSVETIMĖJIMAS. KAIP AŠ SAKAU, ŠTAI KOKIA TA EVOLIUCIJA, KAI ŽMONĖS VIENAS KITAM NEBEPATIKI PASLAPTIES,KURI TARSI YRA BENDRA. – Gintaras Česonis Fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

GLOBOJA:

BENDRADARBIAI:

Artūras Bulota, Anton Nabolotnyj, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Justina Leišytė, Kęstutis Lingys, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rytis Zemkauskas, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 egz.

ISSN 2424-4465

2016 Nr. 12 (16)

LEIDŽIA: REDAKCIJOS ADRESAS Laisvės alėja 59, 3 aukštas, Kaunas, pilnas@kaunas.lt

VISA, KAS NETILPO LEIDINYJE, RANDA VIETĄ

IR PILNAS.KAUNAS.LT