„SPORTAS“ NR. 11 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237
VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS
REDAKTORIUS
MARIUS GRINBERGAS
TEL. +370 686 09 700
EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO
BUHALTERIJA FINANSININKĖ
RIMA TARAŠKEVIČIENĖ
TEL. +370 685 15 621
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Patirtis
Čempiono stalčiuje vietos medaliams dar yra
8 Pomėgis
Išsipildžiusi vaikystės svajonė
12 Sveikata
Jėgos ir ištvermės dermė
16 Gyvenimo būdas
Jokie vaistai negali pakeisti judėjimo
20 Specialistas
Gydytojas griauna mitus apie nugaros traumas
24 Patarimai
Kaip kvėpuoti bėgant
KAUNIETIS GINTAUTAS MISEVIČIUS, ŠIŲ METŲ EUROPOS MEISTRŲ LENGVOSIOS ATLETIKOS UŽDARŲ PATALPŲ ČEMPIONATO TORUNĖJE (LENKIJA) DVIEJŲ AUKSO MEDALIŲ LAIMĖTOJAS, SAVO APDOVANOJIMUS LAIKO DVIEJUOSE STALČIUOSE.
Viename stalčiuje guli jaunystėje iškovoti, o kitame tie, kuriuos pelno nuo 2019-ųjų, kai pradėjo dalyvauti pasaulio ir Europos meistrų čempionatuose. Torunėje
čempioniškai jis numetė svarstį ir kūjį.
„Abu medaliai man brangūs, sunku išskirti, kuris arčiau širdies. Abiejose mano amžiaus grupės – 55–59 metų –rungtyse teko kovoti su 17–19 varžovų. Kova buvo labai rimta ir sunki. Daugiau nervų kainavo kūjo metimas. Bet kuo kova aštresnė – tuo labiau veža. Dar stūmiau rutulį, tačiau šioje rungtyje esu silpnesnis ir likau šeštas“, –čempionatą prisiminė 57-erių G.Misevičius.
Paklaustas, kiek iš viso yra pelnęs Europos ir pasaulio meistrų čempionatų medalių, sportininkas šyptelėjo: „Tuoj atsidarysiu stalčių ir suskaičiuosiu. Vietos jame dar yra, reikės pasistengti stalčių turinį papildyti.“
Ir pradėjo vardyti: 2019 m. pasaulio žiemos čempionate Torunėje – auksas (svarstis), o vasaros čempionate Venecijoje (Italija) – sidabras (svarstis) ir bronza (kūjis). Pagerintas Lietuvos V50 amžiaus grupės svarsčio metimo rekordas, kuris gyvuoja iki šiol.
2022 m. Europos žiemos čempionatas Bragoje (Portugalija) – auksas (svarstis), sidabras (kūjis) ir bronza (rutulys), o vasaros pasaulio čempionate Tamperėje (Suomija) – du aukso medaliai (kūjis ir svarstis).
2023 m. pasaulio žiemos čempionatas Torunėje – auksas (kūjis) ir sidabras (svarstis), o vasaros čempionate Peskaroje (Italija) – auksas (svarstis) ir bronza (kūjis).
Paminėjo ir tai, kad 2022 m. per Lietuvos čempionatą Šiauliuose kūjo metimo sektoriuje jis pelnė bronzos medalį (52 m 34 cm). Pernai G.Misevičius atstovavo Lietuvai komandinėse Baltijos šalių varžybose Valmieroje.
Nori pagerinti pasaulio rekordą
G.Misevičius per meistrų čempionatus dabar rungtyniauja 55–59 metų amžiaus grupėje. Jis prisiminė prieš dvejus metus Bragoje per Europos uždarų patalpų meistrų čempionatą patirtą nuotykį.
„Yra tokia taisyklė: dalyvauji toje amžiaus grupėje, kurioje varžeisi pirmą čempionato dieną. Varžybos prasidėjo vasario 20-ąją, o aš į startą stojau po dienos, vasario 21-ąją, per savo gimtadienį. Būtent tą dieną perėjau į kitą amžiaus grupę ir teko varžytis su jaunesniais metikais.
Tačiau čempionatas man buvo sėkmingas, į namus parsivežiau tris medalius: mesdamas svarstį laimėjau auksą, mesdamas kūjį – sidabrą, stumdamas rutulį – bronzą. Būtent bronza suteikė daugiausiai džiaugsmo, nes medalis pačiam buvo didelis netikėtumas.
Pernai per pasaulio uždarų patalpų čempionatą Torunė-
G.Misevičius kūjo metimą pamėgo dar paauglystėje
je labai norėjau pagerinti savo amžiaus grupės svarsčio metimo planetos rekordą (19 m 78 cm). Tačiau per tą didžiulį norą ir didelį jėgų antplūdį sudegiau.
Svarsčiui skriejant ties 20 metrų riba, net dukart peržengiau sektoriaus ribą ir metimai buvo neįskaityti. Pelniau sidabrą, bet dėl prarasto aukso jaučiau didelį apmaudą. Buvau gerai fiziškai pasirengęs, jaučiausi pajėgus įgyvendinti savo svajonę, bet nepasisekė“, – sako Gintautas. Šiemet svarsčio metimo rungties varžybos vyko lauke ir neatitiko sąlygų siekti rekordo. Dabar G.Misevičius ruošiasi pasaulio vasaros meistrų čempionatui, kuris vyks
liepą Geteborge (Švedija).
„Esame suaugę žmonės, todėl už viską galime susimokėti patys. Į visus čempionatus važinėju savo pinigais ir varžybose pajuntu didžiulį malonumą. Ne tik varžomės, bet ir bendraujame, patiriame bendrystės jausmą“, – pabrėžia Europos ir pasaulio meistrų čempionas, daug metų dirbęs automobilių detalių prekybos versle.
Kūjo metimą pamėgo jaunystėje
G.Misevičius kūjį į rankas paėmė būdamas šešiolikos. „Sportuoti pradėjau vėlai, bet metikams tai nėra didelė problema. Paprastai jie svarius rezultatus pradeda rodyti sulaukę 25-erių. Išimtis gal tik Mykolas Alekna, visus stebinantis savo tolimais metimais.
Mokykloje mane surado dabar jau šviesaus atminimo treneris Lionginas Rolskis ir pakvietė lankyti treniruotes. Mėgstamos rungties nereikėjo ilgai ieškoti. Dar lankydamas septintą klasę ir nesportuodamas jau svėriau 89 kg, todėl dėl tokių fizinių duomenų labiausiai tikau šiai rungčiai.
Buvau šoklus, pasižymėjau sprogstamąja jėga. Tai gera „tešla“ metikui. Vėliau mano treneriu tapo Algimantas Sarpalius“, – prisimena Gintautas.
Per Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatą jis su draugu Daliumi Čižausku dalindavosi šių amžiaus grupių apdovanojimais. Pats svariausias Gintauto pasiekimas – SSRS „Darbo rezervų“ sporto draugijos jaunių pirmenybėse iškovotas aukso medalis.
Pradėjus rungtyniauti vyrų grupėje, Lietuvos čempionatuose buvo sunku nugalėti tuomečius Lietuvos kūjo metimo lyderius Benjaminą Viluckį ir Donatą Plungę, be to, pasak Gintauto, pro juos prasibrauti dar buvo ne laikas.
Čempionai treniruoja vienas kitą
Mintis dalyvauti meistrų varžybose atėjo per susitikimą, į kurį buvusius auklėtinius sukvietė dabar ūkininkaujantis treneris A.Sarpalius. Ten dalyvavęs Rimvydas Medišauskas, pats važinėjantis po meistrų varžybas, ir prikalbino Gintautą prisiminti jaunystę ir vėl paimti kūjį į rankas.
„Tada man buvo 44-eri. Kai vėl pradėjau treniruotis, reikėjo kūną sugrąžinti į tą pačią vietą, kad jis prisimintų, ką anksčiau gebėjo. Svarsčio iš viso nemokėjau mėtyti, bet ilgainiui jį prisijaukinau. Debiutas 2019-ųjų pasaulio uždarų patalpų čempionate Torunėje man buvo netikėtas: tarp savo amžiaus grupės svarsčio metikų tapau čempionu“, – prisimena G.Misevičius.
Dabar jis su R.Medišausku, kuris šiemet Torunėje irgi tapo čempionu, kartu treniruojasi.
„Tapome draugais, patarėjais ir vienas kito treneriais. Per pratybas varžomės tarpusavyje. Tai abiem suteikia daug adrenalino ir gražiomis spalvomis nudažo visą dieną. Už draugą esu fiziškai stipresnis, todėl sutariame
dėl „forų“ ir išsilyginame sąlygas“, – šypteli Gintautas. Abu šių metų Europos meistrų čempionai treniruojasi trissyk per savaitę: dukart lengvosios atletikos manieže ir vieną – Ąžuolyno aikštėje. R.Medišauskas netgi iš grandinių pagamino specialius panašaus svorio įrankius, kurie aikštėje nepalieka duobių.
Abiem svarbiausia – negauti traumų. Gintautas gerai žino, ką reiškia tai patirti. Jam 2021-ųjų pradžioje trūko
rankos dvigalvio raumens sausgyslė ir teko daryti operaciją. Gydytojai patarė pasiieškoti lengvesnės sporto šakos, tačiau kaunietis į jų pastabas nereagavo ir jau po trijų mėnesių, tiesa, ne visa jėga, dalyvavo varžybose Kvėdarnoje.
„Meistrų čempionatai man – sielos šventė. Tiek vasaros, tiek žiemos čempionatų visada laukiu. Gyvenu tam, kad vėl juose galėčiau sudalyvauti, susitikti su draugais“, –sako pasaulio ir Europos meistrų čempionas.
VADOVYBĖS APSAUGOS TARNYBOS OBJEKTŲ APSAUGOS VALDYBOS AGENTĖ 44-ERIŲ AGNĖ AGAFONOVA DAR VAIKYSTĖJE LABAI NORĖJO IŠMOKTI PLAUKTI. ŠĮ TROŠKIMĄ YPAČ SUSTIPRINO VIENA SKAUSMINGA ŽALIUOSIUOSE EŽERUOSE IŠGYVENTA PATIRTIS.
Tąsyk Agnė su savo dabar jau šviesaus atminimo tėčiu irstėsi valtele. Ežero viduryje, vos tėtis nusisuko, Agnė iššoko iš valties, nors visai nemokėjo plaukti. Išvydęs, jog dukters nėra, iš paskos į vandenį nėrė ir tėvas. Jam pavyko išgelbėti atžalą.
„Nepaisant to, jog skendau, vanduo mane visą laiką traukia. Išmokau plaukti varlyte, nejaučiu jokios vandens baimės. Vaikystėje turėjau slaptą svajonę, apie kurią niekam nepasakojau, – norėjau atsistoti ant starto bokštelio ir šokti į vandenį“, – prisipažįsta Agnė.
Tačiau į plaukimo treniruotes ji nenuėjo, nes, matyt, dar buvo ne laikas. Pagimdžiusi sūnų tada 31-erių moteris nenorėjo sėdėti namie, todėl aštuonerius metus Neringos Kirklienės šokių mokykloje mokėsi linijinių šokių.
„Buvau azartiška, norėjau save išbandyti varžybose, nes tada atsiranda tikslas. Bandžiau jėgas ne tik Lietuvoje, bet ir Nyderlanduose, Latvijoje, Lenkijoje, Airijoje.
Tos kelionės nebuvo pigios, už viską teko pačiai mokėti. Tačiau toliau šokti man nebuvo lemta. Atsiradus sveikatos problemoms visus metus negalėjau sportuoti. Man
tai buvo stiprus spyris. Pasveikusi ryžtingai nusprendžiau: pagaliau atėjo laikas daryti tai, ką noriu“, – pasakoja Agnė.
Visą gyvenimą svajojusi nuo starto bokštelio šokti į vandenį ir plaukti, savo tikslą ji pasiekė 2023-iaisiais, kai vasarą pradėjo lankyti privačias treniruotes pas trenerę Ladą Urbanovič, dirbančią Sostinės vaikų ir jaunimo centre „Hobiverse“.
Palankiusi kelias treniruotes ir gavusi technikos žinių, A.Agafonova su drauge ryžosi dalyvauti „Swim Vilnius“ plaukimo maratone. Norėjo plaukti 1,5 km distanciją, bet draugė ją įkalbėjo, kad pirmam kartui užteks 400 metrų.
„Gavau daug adrenalino, patyriau teigiamų emocijų, bet kartu įsitikinau, kad plaukimas baseine ir atvirame vandenyje – tai du skirtingi dalykai, be geros technikos nieko gero nepasieksi. Buitinis plaukimas gerai, bet, jeigu nori greičiau plaukti, turi daug treniruotis, įvaldyti plaukimo techniką.
Starto su drauge laukėme įsitempusios, buvome tos dvi, kurios atėjo iš gatvės. Tvyrojo be galo smagi dvasia, šventinė atmosfera, daug žmonių, nuostabus palaikymas. Atplaukėme ne paskutinės ir tai labai pakėlė nuotaiką.
Nusprendžiau rimčiau lankyti plaukimo pratybas ir rugsėjį užsirašiau į tos pačios trenerės vadovaujamą grupę.
Jau turėjau konkretų tikslą: norėjau išmokti gerai, gražiai ir taisyklingai plaukti, tobulinti techniką bei įgyvendinti nuo vaikystės slėptą svajonę – nušokti nuo starto bokštelio“, – mintimis dalijasi plaukimo entuziastė.
Dabar Agnė treniruotes lanko dukart per savaitę ne tik „Hobiverse“ baseine, kur plaukioja po 45 minutes, bet nuo pernai spalio mėnesio dar du kartus skuba į Lazdynų 25 metrų baseiną, kur papildomai plaukioja savarankiškai ir tobulina tai, ką treniruočių planuose akcentuoja jos trenerė L.Urbanovič: posūkius ir išplaukimą po jų, nes tai ypač svarbu per varžybas.
„Esu iš tų, kurie mėgsta ilgiau pamiegoti, bet į baseiną netgi šeštadieniais ir sekmadieniais skubu anksti ryte. Po baseino esu laiminga, jaučiuosi visavertis žmogus“, –teigia Agnė.
Trenerei pasiūlius, gruodį A.Agafonova Druskininkuose dalyvavo pirmose varžybose ir baseine varžėsi su veteranais. Ji pagaliau įgyvendino seną svajonę – šoko nuo starto bokštelio ir plaukė krūtine 50 m distanciją. Kiti stiliai Agnei nepatinka, nors sutinka, kad juos visus reikia mokėti.
Plaukimo entuziastė šypteli: kaip mokėjo, taip ir šoko nuo bokštelio. Juk dar tik pradžia, ant bokštelio yra kas veikti – ne viskas iš karto, reikia daug laiko.
„Po finišo širdis daužėsi iš laimės. Jausmas buvo neišpa-
sakytas, tiesiog skrajojau, nes pavyko įgyvendinti svajonę. Tačiau supratau, kad reikia dar daug dirbti, gerinti techniką ir ištvermę, dažniau dalyvauti varžybose, nes be jų neįgysi patirties ir greitai neplauksi“, – įsitikinusi fizinio aktyvumo puoselėtoja.
Ji stengiasi nepraleisti treniruočių. Netgi dirbdama pamainomis ir namo grįžusi ankstų rytą ji čiumpa kuprinę ir nemiegojusi skuba į baseiną.
„Jame dingsta visas nuovargis, išgaruoja blogos mintys, prasivėdina galva, vandenyje tiesiog medituoju. Neįsivaizduoju savo dienotvarkės be baseino“, – sako moteris. Šiuos metus A.Agafonova pradėjo sausio mėnesį dalyvaudama vietinėse „Hobiverse“ varžybose, kur 100 m krūtine rungtyje tarp savo amžiaus grupės dalyvių liko antra. Kovą Latvijoje mėgino jėgas Baltijos šalių mėgėjų varžybose. Sportininkė apgailestavo, kad 50 m distancijoje tebuvo vos viena jos bendraamžė, kurią diskvalifikavo už taisyklių pažeidimą atliekant posūkį, o 100 m distancijoje – nė vienos.
„Ką darau – turiu daryti gerai. Nenoriu būti pirma iš galo, noriu pasitempti. Man būna įdomūs rezultatai, juos no-
riu pagerinti. Žinau, kad tai galiu padaryti. Man didelis autoritetas – trenerė Lada Urbanovič. Jeigu ne ji, kažin ar būčiau taip užsidegusi plaukimu. Su ja nė į galvą nešautų mintis pasiginčyti ar ką nors padaryti kitaip.
Kai trenerei pasakiau, kad noriu dalyvauti varžybose, ji mane ypač palaikė. Prieš varžybas būna daug streso, įtampos. Kai jų išvakarėse Ladai parašau, jog man baisu, ji visada atsako ir įkvepia, motyvuoja.
Jeigu neturėčiau tokio palaikymo, tikrai nedrįsčiau lipti
ant bokštelio, kai šalia starto laukia profesionalai. Todėl jos visapusiškas palaikymas man labai svarbus, įteigiu sau, jog nereikia bijoti. Jei tu bijosi, kitas baseine mėgausis“, – sako A.Agafonova, kuri šiemet įstojo į Kaišiadorių plaukimo klubą „Plaukiam“.
Agnės pėdomis pasekė ir jos 14-metis sūnus Nikita, kuris irgi lanko treniruotes pas L.Urbanovič. Tik ne plaukimo, o povandeninio plaukimo.
Aštuonerius metus jis buvo gimnastas, tačiau prasidėjus sudėtingesniems elementams atsirado aukščio baimė. Vaikino apsisprendimą paskubino ir tai, kad prie Kretos krantų per atostogas nuskendo jo treneris, 14 kartų Lietuvos čempionas Viktoras Šurpikas.
Atsisveikinus su ilgamečiu treneriu, Nikita nepanoro toliau lankyti pratybų pas kitą gimnastikos specialistą.
Sūnų mama vasarą prikalbino kartu vykti į savo trenerės organizuojamą dviejų savaičių stovyklą, kurioje buvo galima paplaukioti su pelekais.
Nikitai stovykla patiko. Dabar šis „Santaros“ gimnazijos septintokas nuo praėjusių metų rudens triskart per savaitę lanko povandeninio plaukimo treniruotes „Hobiverse“ centre. Pernai spalio pradžioje, vos mėnesį pasitreniravęs, Nikita debiutavo varžybose Lenkijoje ir, kaip prisipažįsta, džiaugiasi pasirinkta sporto šaka.
Didelė motyvacija N.Agafonovui buvo ta, kad jis per varžybas Klaipėdoje aplenkė savo bendraklasį, kuris gerokai anksčiau ėmė lankyti šio sporto pratybas. Per kitą renginį jau klasės draugas buvo stipresnis. Ši konkurencija draugus stumteli didesnio meistriškumo link.
Nikitai irgi didelis autoritetas trenerė L.Urbanovič, kurios klauso labiau nei mamos. Šiemet mamai ir sūnui Agafonovams žada būti karšta vasara. Abiejų lauks nemažai varžybų, kuriose jie stengsis pademonstruoti tai, ką išmoko.
SUMAŽĖJĘS FIZINIS AKTYVUMAS SIEJAMAS SU DAUGUMOS ŠIUOLAIKINIŲ LĖTINIŲ LIGŲ ATSIRADIMU, TAD JUDĖTI IR MANKŠTINTIS MUMS BŪTINA BET KOKIAME AMŽIUJE.
Pamirštas fizinis aktyvumas dažniausiai lemia širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, cukrinį diabetą, nutukimą.
„Fizinis aktyvumas žmogui turi gydomąjį poveikį. Sportas ir aktyvus gyvenimo būdas, pavyzdžiui, ėjimas, mankšta, važinėjimas dviračiu, pasivaikščiojimas, gali ir padėti išvengti lėtinių ligų, ir pagerinti sveikatos būklę susirgus. Sportas
riziką susirgti sumažina net tiems fiziškai aktyviems žmonėms, kurie turi genetinį polinkį į įvairias ligas. Apskritai kuo žmogus aktyvesnis, tuo ilgiau gyvena“, – sako kineziterapeutas Tomas Linksmuolis.
Jis pastebi, kad sportuodami vieni žmonės labiau mėgsta ištvermės pratimus, o kiti – jėgos, tačiau mums visiems
reikia lavinti ir jėgą, ir ištvermę. „Užsiimantiems jėgos sportu reikia treniruoti ir ištvermę, kad palaikytų savo širdies ir kraujagyslių sveikatą. O užsiimantiems ištvermės sportu reikia treniruoti jėgą, nes tai suteikia kūnui atsparumo nuo traumų. Nuo jėgai didinti skirtų treniruočių priklauso kaulų tankis, sausgyslių, raumenų atsparumas. Tai ypač tampa aktualu sulaukus vyresnio amžiaus“, – primena kineziterapeutas.
Sportas – ne vien raumenys
Kaip pavyzdį, kas nutinka nesilaikant šios taisyklės, T.Linksmuolis pateikia kultūristus, mat pernelyg daug dėmesio skiriant raumenims ir pamirštant kraujagyslių sistemą gali ištikti širdies smūgis. Taip nutinka, kai širdies ir kraujagyslių sistema nėra ištreniruota – šių organizmo sistemų pajėgumas labai menkas ir dėl to net nedidelis fizinis krūvis gali sukelti širdžiai tokią didelę apkrovą, kurios ji gali neatlaikyti.
Kineziterapeuto tikinimu, kartais net raumeningas vyras lipa laiptais dusdamas – tai reiškia, kad didžiulę raumenų masę jo širdžiai sunku aprūpinti.
„Taip neturėtų būti. Kaip gerą pavyzdį reikėtų pateikti Šiaurės šalių gyventojus, kurie ilgiau gyvena ir rečiau serga dėl to, kad yra aktyvūs: daug vaikšto, važinėja dviračiais, būna gryname ore. Palyginti su likusiu pasauliu, šiauriečiai netgi vyresniame amžiuje gali pasigirti didele ištverme“, – pastebi T.Linksmuolis.
Jam antrina bendrovės „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ produktų ir plėtros skyriaus vadovė Indrė Veličkienė. Pasak jos, norint gyventi kokybišką gyvenimą ir mažiau sirgti judėjimas yra būtinas. Pastebima, kad kasmet įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios neretai atsiranda dėl pernelyg menko fizinio aktyvumo, suserga vis daugiau jaunų darbingo amžiaus žmonių.
„Klientai vis labiau domisi ne tik traumų, bet ir kritinių ligų draudimu. Pastebime, kad širdies ir kraujagyslių ligos – vis dažnesnis palydovas ne tik senatvėje. Draudimas gali suteikti galimybę susitelkti į gydymą, o ne papildomas išlaidas. Mūsų inicijuotas visuomenės prioritetų tyrimas parodė, kad trys didžiausi lietuvių prioritetai yra šeima, sveikata ir materialinė gerovė, o turėdami papildomų pajamų net 38 proc. respondentų jas skirtų būtent sveikatai gerinti“, – sako I.Veličkienė.
Kasdien – po 8000 žingsnių
Pasak kineziterapeuto T.Linksmuolio, tam, kad būtų treniruojama širdies ir kraujagyslių sistema, užtenka per dieną nueiti 8000 žingsnių. O jei prie kasdienio pasivaikščiojimo dar užsiimsite mankšta – bus puiku.
„Mankštos tikslai yra du. Pirmasis – palaikyti mobilumą, sąnarių paslankumą ir tokiu būdu kūno funkcionalumą, antrasis – palaikyti jėgą. Dėl šių tikslų galima daryti arba kasdienę neintensyvią mankštą, arba užtenka dviejų didesnių treniruočių per savaitę. Dažniausiai rekomenduo-
jama daryti dvi treniruotes per savaitę ir kitomis dienomis nueiti po aštuonis tūkstančius žingsnių“, – pataria jis.
Norint atlikti viso kūno mankštą rekomenduojama padaryti judesių iš penkių skirtingų kategorijų. Pirma judesio kategorija yra pritūpimo tipo judesiai, kuriuos atliekant
daugiausiai darbo tenka keliams, pavyzdžiui, pritūpimai, įtūpstai. Šie judesiai daugiausia lavina jėgą per kelio sąnarį.
Antra kategorija yra judesiai, kurie apkrauna klubo sąnarį – pasilenkimo tipo. Tai gali būti kokio nors svorio nuo žemės kėlimas, pasilenkimas ant vienos kojos, vadinamas kregždute.
Trečio tipo judesiai – stūmimo, pavyzdžiui, atsispaudimai. Ketvirta kategorija yra traukimo tipo judesiai – tai gali būti prisitraukimai, horizontalus gumos tempimas į save. O penkto tipo kategorijai priklauso judesiai, apkraunantys kūno šerdį. Tai yra vadinamoji lenta („plankas“) arba kitos jos variacijos.
„Čia svarbiausia, kad nelenktume juosmeninės kūno dalies, apkrautume ją, bet išlaikytume stabilią padėtį ir nejudintume. Ir štai šios visos penkių pratimų grupės kasdien turėtų užtrukti apie 15 minučių. Juos kiekvieną dieną galima keisti vis kitais, bet kiekvienai kategorijai turi būti padaryta mažiausiai po 30 vieno pratimo pakartojimų.
Dar treniruojantis reikėtų stengtis visiškai išnaudoti sąnarius – visiškai ištiesti, sulenkti, pritūpti, visiškai atsisto-
ti, kad būtų palaikomas kūno paslankumas“, – pabrėžia kineziterapeutas.
Mankšta neturi būti lengva
Norint ugdyti jėgos savybes mankšta neturi būti lengva. „Kai atliekame judesius, kuriais siekiame kūną stiprinti, mums turi būti sunku bent jau tiek, kad duotume 8 iš 10 balų asmeninėje sunkumo skalėje. Dažna klaida, kurią žmonės daro užsibrėžę tikslą sustiprėti, yra ta, kad jie niekada nedaro mankštos sunkiai ir dėl to nesustiprėja. O turi būti taip sunku, kad jau nenorėtum daryti kito pratimo kartojimo – štai tada bus daugiausiai naudos“, – paaiškina T.Linksmuolis.
Beje, jis pataria treniruojantis visą laiką kvėpuoti tik pro nosį. Kvėpavimas pro nosį keičia mechaninius ir biocheminius procesus.
„Kvėpuodami pro nosį daug efektyviau valdome savo kūną – geriau veikia mūsų stabilizacinė sistema, dujų apykaita, deguonies pernešimas. Kai sportuojame pakankamai ir tai darome tinkamai, tikimybė sirgti lėtinėmis ligomis labai smarkiai sumažėja“, – tikina pašnekovas.
DRUSKININKIEČIO STASIO RIMEIKIO BIOLOGINIS AMŽIUS – 80 METŲ, O PASAS RODO 79-ERIUS. TAČIAU JIS JAUČIASI TARSI ŠEŠIASDEŠIMTMETIS.
Dideliu entuziazmu trykštančiam sveikuoliui neatrodo, kad amžius galėtų trukdyti sportuoti, dalyvauti įvairiose stalo teniso varžybose ir triskart per savaitę treniruotis.
„Pirmąkart pamačiau, kaip žaidžiamas stalo tenisas, Varniuose, kur tuomet gyvenome, prieš septyniasdešimt metų. Vyskupo Motiejaus Valančiaus namo svetainėje stovėjo teniso stalas ir fortepijonas. Aš pasirinkau žaisti tenisą, o ne groti fortepijonu. Manau, neapsirikau“, –juokiasi S.Rimeikis.
Garbingo amžiaus druskininkiečio niekas neverčia imti raketės į rankas, paprasčiausiai be stalo teniso jis jau nebegali gyventi. Jam patinka bendrauti su vyresnio
amžiaus žmonėmis, susitikti su bičiuliais stalo teniso mėgėjais.
„Sportuojantis žmogus yra sveikesnis ir laimingesnis. Aš toks ir noriu būti“, – sako sportiškas veteranas. Jis su nostalgija prisimena vaikystę Dirgėlų kaime (Šilalės rajonas), kai lankė dar nereformuotą pradinės mokyklos pirmą klasę ir visi pirmų–ketvirtų klasių mokiniai sėdėjo kartu vienoje patalpoje, o juos mokė viena jauna mokytoja, bei studijas Kauno politechnikos institute.
Besimokydamas Varnių vidurinėje mokykloje S.Rimeikis iki dešimtos klasės neturėjo stalo teniso trenerio, buvo savamokslis.
„Tačiau 1961-aisiais, Varnius prijungus prie Telšių rajono, dvejus metus važinėjau po 32 kilometrus į Telšių sporto mokyklą ir ten lankiau treniruotes, kurioms vadovavo didelis stalo teniso entuziastas Vytautas Giedraitis. Baigęs mokyklą nuolatinio trenerio neturėjau, o kai ėmiau studijuoti Kauno politechnikos institute, mane truputį pakonsultuodavo treneris Vladas Dzindziliauskas. Vėliau gyvenant Vilniuje mano žaidimą tobulino nusipelniusi trenerė Bronė Balaišienė ir tuometis Lietuvos stalo teniso federacijos prezidentas Bronius Žeberskis, kuris buvo mano treniruočių partneris ir artimas draugas“, – pasakoja Stasys. Jam penkis kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu vienetų, dvejetų ir komandinėse varžybose bei tiek pat kartų iškovoti kitų spalvų medalių. 1971 m. S.Rimeikis įvykdė SSRS sporto meistro normatyvą.
Jis net 35 metus dirbo Vilniaus gamybiniame susivienijime „Sigma“, čia veikė penkios didžiulės gamyklos ir du institutai, dirbo daugiau kaip 13 tūkst. darbuotojų. Daugybę metų ėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas ir ketverius vadovavo įmonei. Visur, kur dirbo ar gyveno, stengėsi, jog atsirastų sąlygos reguliariai žaisti stalo tenisą.
Vilniaus „Sigmoje“ S.Rimeikio iniciatyva buvo įrengta specializuota penkių stalų sporto salė, kur visiems nemokamai ir kiek tik panorėjus buvo galima žaisti. „Buvo sąlygos, buvo ir meistriškumas. Gamyklos komanda „Elektronika“ tris kartus tapo Lietuvos čempione. Druskininkuose planavome statyti „Sigmos“ poilsio namus, bet sumanymo neįgyvendinome.
Prioritetas buvo Palanga, Šventoji. Bet man labiau patiko Druskininkai, todėl nutariau gyventi sveikuoliškame kurorte. Ir tuo dabar esu patenkintas“, – sako Stasys, prieš aštuonerius metus Vilnių iškeitęs į Druskininkus.
Bet mieste, kuriame nėra sąlygų žaisti stalo tenisą, jis vargu ar norėtų gyventi. Druskininkuose net vasarą galima slidinėti, o žiemą maudytis vandens parke, tačiau žaisti stalo tenisą nebuvo kur.
„Nutariau nupirkti penketą kokybiškų „Donic“ stalų, išsinuomojau gerą „Atgimimo“ mokyklos sporto salę ir joje dabar treniruojamės, vyksta įvairios varžybos. Į pratybas atvažiuoja ir geriausi stalo tenisininkai iš Alytaus, Varėnos, Lazdijų, Veisiejų, Perlojos bei kitų vietovių, o
pagrindą sudaro druskininkiečiai“, – pasakoja S.Rimeikis.
Didelį stalo teniso mėgėjų entuziazmą palaikė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Neatsirado norinčiųjų trukdyti fizinio aktyvumo puoselėtojams, todėl dabar Dzūkijos stalo teniso entuziastai turi puikias treniruočių sąlygas.
Prieš porą metų S.Rimeikiui kilo mintis įsteigti Dzūkijos regiono stalo teniso lygą. Idėją palaikė dauguma Dzūkijos žaidėjų. Organizuoti varžybas padeda Druskininkų savivaldybės kontrolės komiteto pirmininkas Donatas
Mizaras, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pava-
duotojas Robertas Šarknickas, keletas žinomų Dzūkijos verslininkų. Lygos varžybose dalyvauja 30 stalo tenisininkų iš pagrindinių Dzūkijos miestų ir miestelių.
Šiemet S.Rimeikiui pavyko įgyti gerą sportinę formą ir jis tapo absoliučiu čempionu. Atkrintamosiose lygos varžybose pasiekė dešimt pergalių ir patyrė kelis pralaimėjimus, o finalinėse varžybose laimėjo visus susitikimus, nugalėjo netgi Lietuvos komandinio čempionato pirmosios lygos žaidėją.
„Kai tau 80 metų, visos pergalės yra svarbios. Tapti Dzūkijos regiono absoliučiu čempionu yra maloniau, nei būnant 26 metų laimėti Lietuvos čempionatą ar tapti tarptautinių turnyrų prizininku bei nugalėtoju“, – prisipažįsta stalo teniso entuziastas.
Pernai suburta Druskininkų „Rotary“ klubo stalo teniso komanda, kuri pirmą kartą dalyvavo Lietuvos trečiosios lygos komandinėse varžybose. Debiutas buvo sėkmingas: druskininkiečiai tapo Vilniaus zonos čempionais ir pateko į antrąją lygą. Dar liko aštuonių komandų finalinės varžybos, kuriose bus kovojama dėl piniginių prizų ir medalių.
„Manau, mes būsime tarp lyderių. Nenorėčiau savęs vadinti komandos lyderiu, nors patyriau vos vieną pralaimėjimą. Lyderis paaiškės per finalines varžybas gegužės mėnesį“, – teigia Stasys.
Dzūkijos regiono lygos čempionas išgyvena, kad Drus-
kininkuose niekada nebuvo kultivuojamas stalo tenisas sporto mokykloje. Todėl ir šios sporto šakos populiarumas nedidelis.
„Norėtųsi, kad Druskininkuose stalo tenisą žaistų daugiau žmonių, ypač vidutinio ir vyresnio amžiaus. Kartais pagalvoju, kad reikėjo man įsteigti privačią stalo teniso vaikų akademiją ir šiandien jau turėtume apie šimtą gerai žaidžiančio jaunimo. Būtų išugdyta pamaina dabartiniams žaidėjams.
Mėginu Druskininkuose organizuoti pratybas suaugusiesiems, respublikinius stalo teniso turnyrus „Druskininkų vasara“, įkūriau Dzūkijos regiono lygą. Norisi, kad Druskininkų stalo tenisas būtų matomas ir girdimas“, –mintimis dalijasi S.Rimeikis.
Druskininkiečiai prieš trejus metus tapo Lietuvos spor-
to draugijos „Žalgiris“ komandinių varžybų stalo teniso čempionais, turi šalies veteranų čempionų ir prizininkų, kelis Pasaulio lietuvių žaidynių čempionus.
„Bet svarbiausia, kad esame sveikesni. Tie, kurie ilgą laiką nuolat žaidžia, neserga Alzheimerio liga. Dabar lietuvių sveiko gyvenimo amžius – tik 55 metai, o tai dešimtmečiu trumpiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Tai rimta problema.
Labai svarbu, kad žmonės sportuotų nuo vaikystės iki saulėlydžio. Savo bendraamžiams ir jaunesniems noriu palinkėti kuo daugiau judėti, nes judėjimas – tai gyvenimo džiaugsmas.
Galbūt geriausi vaistai prilygsta judėjimui, bet jokie vaistai jo negali pakeisti. Sportuokime ir būsime sveikesni“, –linki Dzūkijos regiono stalo teniso čempionas.
NUGAROS TRAUMOS – MENKI JUOKAI. NET PATYS DRĄSIAUSIEJI SUSIŽEIDĘ BIJO SAU PAKENKTI, TODĖL DAŽNAI KUO GREIČIAU GULA Į LOVĄ. BELIEKA IŠGERTI NUSKAUSMINAMŲJŲ, ILSĖTIS IR LAUKTI? MEDICINOS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO CENTRO „HILA“ SPORTO MEDICINOS GYDYTOJAS MYKOLAS BUTVILA SAKO, KAD SUSITRAUMAVUS POILSIS IŠTIES NAUDINGAS, TAČIAU PERNELYG ILGAI UŽSIGULĖTI NEREIKĖTŲ, O VAISTUS SVARBU VARTOTI ITIN SAIKINGAI.
Į sporto medicinos gydytoją M.Butvilą kreipiasi pacientai, nugaros traumas patyrę namie, pavyzdžiui, iš aukštai kritę, paslydę ant laiptų, susižeidę dirbdami ūkyje ir pan.
Taip pat sportuodami, ypač keldami didelius svorius, praktikuodami kontaktinį ar ekstremalų sportą.
Ypač rimtos traumos gresia eismo įvykių metu – patekus
į automobilio avarijas, nukritus nuo motociklo, dviračio, paspirtuko ar kitų transporto priemonių.
Reaguoja visas raumenynas
Patyrus stuburo traumą gali lūžti stuburo slankstelis ar
įvykti lūžis su pasislinkimu; stuburo slankstelis gali tapti nestabilus; gali nukentėti minkštieji nugaros audiniai; būti pažeisti tarpslanksteliniai diskai; įvykti stresiniai lūžiai.
„Šalia stuburo yra visos nervų struktūros, nervų šaknelės, stuburo smegenų dangalai, kurie labai jautrūs išorės veiksniams. Dėl to traumos gali būti sudėtingesnės, o gijimas, palyginti, pavyzdžiui, su galūnių traumomis, gerokai sunkesnis“, – sako gydytojas M.Butvila.
Laimei, dažnesnės ne tokios rimtos traumos – tarp stuburo slankstelių yra begalės raiščių, kurie traumos metu gali
įplyšti, nutrūkti, dėl to gali atsirasti nestabilumas, kamuoti skausmas, diskomfortas, pacientą imti rakinti, gali būti sunku atlikti tam tikrus judesius.
„Stuburas – kūno centras, kurį pažeidus reaguoja visas raumenynas“, – pabrėžia sporto medicinos gydytojas M.Butvila ir priduria, kad dažniausiai yra tiesioginė priklausomybė tarp jėgos, perduotos smūgio metu, ir traumos padarinių –skausmo lygio, pažeidimo sudėtingumo.
Vienos pavojingiausių – nugaros smegenų traumos. Jei pažeidimas susijęs ir su stuburo smegenimis juosmens srityje, pacientas dėl to gali laikinai ar negrįžtamai nebevaikščioti, laikinai nutirpti kojos, jos gali tapti silpnos, sunkiai valdomos, dėl to pradėti kamuoti išmatų ar šlapimo nelaikymas. Jei susitraumuojama kaklinėje dalyje, pacientas gali nebevaldyti vienos ar abiejų rankų, gali būti paveikta vegetacinė nervų sistema, vidaus organai.
Ne tik nelaimingi atsitikimai
Nors galvojant apie traumas dažniausiai susimąstoma tik
apie nelaimingus atsitikimus, netikėtas situacijas, jos gali kilti ir dėl kasdienių judesių ar įpročių.
„Jei trauma įvyksta staiga, nugara, matyt, buvo veikiama didelės jėgos, tokios kaip smūgis, kritimas, didelė apkrova ir pan. Tačiau nugaros trauma gali įvykti ir ne per dieną dėl ilgametės disfunkcijos minkštuosiuose audiniuose, atliekant monotoniškus judesius, dėl ilgainiui atsiradusių
mažyčių įplyšimų ar įtrūkimų. Bet kokiu atveju trauma nedings per dieną, reikia skirti laiko, rasti, kas jums geriausiai padeda, ir tapti savo nugaros žinovu“, – tvirtina sporto medicinos gydytojas M.Butvila.
Nugaros traumos gali būti įvairios, o pažeidimai, susiję su stuburu, – labai komplikuoti ir pavojingi. Be to, pojūčiai po nugaros traumos kiekvienu atveju taip pat gali būti labai skirtingi.
„Pavyzdžiui, patyrus kai kurias nugaros traumas žmogus negalės atsilošti atgal, tai bandant daryti kils didelis skausmas. Kitais atvejais gali būti sunku pasilenkti į priekį arba, pavyzdžiui, pasisukti šonu, tad siekiant pasveikti ir į tai svarbu atsižvelgti, – akcentuoja gydytojas M.Butvila. – Pacientui atlikus rentgeno ar magnetinio rezonanso tyrimą kartais atrodo, kad labai panašus pažeidimas jau anksčiau matytas, tačiau kiekvienas žmogus padarinius gali jausti labai skirtingai.“
Verta pamiršti pasenusį požiūrį
Dėl sužeistos nugaros skausmo baisu net pajudėti. Pagulėsiu, išgersiu vaistų ir praeis? Sporto medicinos gydytojas M.Butvila sako, kad patyrus nugaros traumą, priklausomai nuo jos sunkumo, porą savaičių gali tekti pailsėti, bet tai nereiškia, kad visą laiką būtina gulėti.
„Dar dabar dalis medikų po nugaros traumos gali patarti ilsėtis, vartoti nuskausminamuosius, nejudėti, nieko sunkaus nekelti, taip tarsi siekiant visą kūną sugipsuoti. Žinoma, pirmomis dienomis po traumos ramybė reikalinga, tačiau užsigulėti nepatarčiau, o pirmiausia dėl apžiūros ir konsultacijos kreiptis į kvalifikuotus specialistus – sporto medicinos gydytojus, traumatologus. Būtina ištirti, kodėl kyla skausmas, koks pažeidimas įvyko, ir tada imtis reikalingų veiksmų“, – sako M.Butvila bei pataria nesivadovauti pasenusiu požiūriu, esą kenčiant nuo nugaros traumos ar išvaržos negalima kelti sunkesnių nei 2,5 kg svorių, riestis užsirišti batų, lenkti nugaros, bijoti atlikti kokį nors netaisyklingą judesį.
„Neįsisprauskime į rėmus. Patyrę nugaros traumą ar turėdami išvaržą neprivalome judėti kaip robotai ir savęs nurašyti. Gyvenimas susideda iš daug netobulų, netaisyklingų judesių. Pažiūrėkime, kaip juda vaikai: jie laksto, rangosi, voliojasi, sukiojasi, laipioja. Mes, suaugusieji, pratę save įsprausti į rėmus, ypač, kai mums kažką skauda, jaučiame traumą, tačiau taip patys apribojame savo judesius ir problema tik progresuoja“, – paaiškina „Hila“ gydytojas M.Butvila.
Patyrus nugaros traumą aktyviau suveikia apsauginiai kūno mechanizmai: telkiamas dėmesys į stuburą, dalis raumenų labiau susitraukia siekiant stabilizuoti stuburą, kad aplink jį esančios nervų šaknelės nebūtų dirginamos ir būtų mažinama skausmo tikimybė.
„Dėl to ilgainiui tam tikri raumenys sustingsta, sumenksta judesių paslankumas, tam tikri judesiai tampa riboti, skausmingi, sumažėja judesių amplitudė, plastiškumas, jėga, negana to, atsiranda psichosocialinis veiksnys – jaučiama judesio baimė, nes tai kelia skausmą. Taip galiausiai apskritai galima nustoti normaliai judėti ir įsisukti į ydingą ratą: dėl judesio stokos sąnariai ir jungiamasis audinys dar labiau stingsta, baimė didėja, prastėja gyvenimo kokybė“, – pastebėjimais dalijasi M.Butvila.
Judėjimas gydo
Gydytojas pabrėžia, kad nėra vienintelio pasveikimo recepto, tinkančio visiems, ypač kalbant apie stuburą.
„Yra daug būdų ir krypčių, kaip galima padėti savo sveikatai ir nugarai, tačiau ko nors neišbandę nežinosime, kas geriausiai mums tinka. Vienam pacientui gali užtekti
daryti tempimo pratimus, kitam gal reikės mobilumo didinimo pratimų, kitiems galbūt teks stiprinti tam tikras kūno vietas“, – vardija M.Butvila.
Judėdami suaktyviname kraujotaką, tuomet šyla jungiamasis audinys, sąnariai, raiščiai, raumenys, išsiskiria daugiau sinovinio skysčio, kuris sutepa sąnarius, didėja audinių paslankumas, mobilumas.
„Skamba labai paprastai, bet apskritai, kalbant apie bet kokio pobūdžio traumas, taikomas dozuotas, nuoseklia progresija paremtas judesys prižiūrint specialistams“, –sako sporto medicinos ekspertas ir primena, kad vaikščiojimas – puikus vaistas, gydantis kone visą kūną.
Nugaros traumos gydymo kelias – ilgas, ypač ilgai gyja stuburas, tad norint atsigauti reikės laiko ir kantraus darbo. Gydytojas M.Butvila pabrėžia – judesys gydo, tik reikia rasti, kas labiausiai padeda.
„Neignoruokite skausmo, neslėpkite jo po vaistais, neapsimeskite, kad problemos nėra. Skirkite savo sveikatai dėmesio, duokite sau laiko pasveikti, nes nugaros traumų gydymas – ne sprintas, o maratonas“, – sako pašnekovas.
JEI BĖGI TAISYKLINGAI, ŠI VEIKLA STIPRINA ŠIRDĮ, KOJŲ SĄNARIUS, GERINA IMUNINĘ SISTEMĄ.
Žinomas Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgikas 54 metų Petras Pranckūnas neseniai išleido knygą „Bėgimo aistra“, kurioje dalijasi savo patirtimi apie bėgimo subtilybes.
„Elgiantis taisyklingai, bėgimas gali atverti nuostabų pasaulį, padaryti žmones laimingesnius. Ir priešingai: jei elgsimės netinkamai ir neatsakingai, ne tik labai nusivil-
sime, bet ir susigadinsime sveikatą“, – įsitikinęs P.Pranckūnas.
Ne vienam pradedančiam bėgikui kyla klausimas, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti: pro nosį ar pro burną?
„Jei to paklaustumėte patyrusio bėgiko, prieš atsakydamas jis greičiausiai kurį laiką pagalvotų, o jei dar paklaustumėte, kas kiek žingsnių įkvėpti ir iškvėpti, turbūt apskritai sutriktų. Nes įgudę bėgikai visiškai negalvoja apie kvėpavimą ar žingsnių dažnumą. Jiems bėgimas – natūralus procesas, vykstantis savaime.
Internete randame įvairiausių patarimų, kaip kvėpuoti sportuojant: pro nosį, pro burną, mišriai ar kaitalioti sulaikant orą. Atkreipiu dėmesį, kad kvėpavimas esant ramybės būsenai, kai organizmui visiškai užtenka deguonies, įkvepiamo pro nosį, skiriasi nuo kvėpavimo intensyviai sportuojant. Iš karto pasakysiu, kad bėgant reikia kvėpuoti ir pro nosį, ir pro burną. Kad geriau suprastume kodėl, trumpai apžvelkime kvėpavimo procesą.
Žmogaus ląstelės visą laiką turi būti aprūpintos energija. Tam reikalingas deguonis – jungdamasis su gliukoze, jis ir atlieka šią funkciją. Esant ramybės būsenai, kvėpuojama pro nosį, oras sušildomas ir išvalomas, o jo kiekio organizmui visiškai pakanka. Patiriant fizinį krūvį kvėpavimas pasikeičia. Bėgant šis procesas taip pat suintensyvėja.
Susitraukiant ir atsipalaiduojant diafragmai, tarpšonkauliniai raumenys padeda orui per trachėją patekti į plaučius, o vėliau iš jų pasišalinti. Orui pasiekus plaučius, ima vykti dujų apykaita, deguonis, pasisavintas iš oro, patenka į kraują.
Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) prisijungę deguonį išnešioja po visą organizmą. Pasiekęs kapiliarus, deguonis apsikeičia vietomis su anglies dioksidu, šis grąžinamas atgal į plaučius ir iškvepiamas.
Bėgant plaučiai turi gauti kuo daugiau deguonies, o susikaupusį anglies dioksidą būtina pašalinti. Tad reikia ne apsunkinti kvėpavimą, prisigalvojant įmantriausių būdų, o padaryti jį kuo paprastesnį. Kai kurie specialistai pataria bėgant kas keletą žingsnių įkvėpti ar iškvėpti. Pradėję bėgioti, galite bandyti skaičiuoti, bet vėliau suprasite, kad to nebereikia. Patyrę bėgikai kvėpuodami žingsnių neskaičiuoja ir bėgdami apie tai iš viso negalvoja.
Kuo daugiau treniruositės, tuo stipresnis darysis organizmas, tobulės kvėpavimo sistema, išmoksite giliai ir tolygiai kvėpuoti, bėgdami įvairius atstumus atitinkamu intensyvumu“, – aiškina P.Pranckūnas.